KRONIKA
KALBĖTI APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ – KALBĖTI APIE ATEITĮ
Keturis kartus per metus išeinančiame „Rubinaityje“ publikuojami vaikų literatūros teorijos, istorijos ir kritikos straipsniai, supažindinama su lietuvių ir užsienio rašytojų, dailininkų iliustruotojų kūryba, recenzuojamos naujausios knygos, spausdinami pokalbiai su žymiais literatūros ir meno žmonėmis, pateikiama daug informacinės ir bibliografinės medžiagos. Ilgus metus vyravo nuomonė, kad vaikų literatūra skirta tik vaikams ir nėra čia ką daug apie ją kalbėti. „Rubinaičio“ steigėjas ir ilgametis (1995– 2021 m.) vyriausiasis redaktorius dr. Kęstutis Urba ir kiti vaikų literatūros tyrinėtojai savo veikla stengiasi paneigti šį stereotipą. „Gali būti, kad dėl „Rubinaičio“ dalis visuomenės, ypač literatūrinės, įsitikino, jog vaikų literatūra yra įdomi, sudėtinga ir vertinga, kai kuriais požiūriais sudėtingesnė nei suaugusiųjų, – tikina K. Urba. – Tačiau negalima sakyti, jog toks požiūris visuotinis. Mane labiausiai jaudina, kad atsakingi asmenys nesuvokia, jog toji literatūra atlieka svarbų auklėjimo, meninio ugdymo vaidmenį: pedagogus (tiek darželių, pradinių mokyklų, tiek pagrindinių mokyklų) rengiančiuose universitetuose vaikų literatūros kursas ne tik sumenkėjo, bet ir visai išnyko.“ Nuo 2022-ųjų vadovavimą žurnalui perėmusi prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė sako, kad kartais dar ir šiandien galima pajusti skepsio: „Na, ką ten ta vaikų literatūra – eilėraštukai, paveikslėlių knygelės, vaikams skirti piešinukai, nesudėtingi prozos kūrinėliai... Šiandien vaikų ir jaunimo literatūra tokia įvairi ir turtinga, net sudėtinga, kad sunku viską aprėpti ir specializuotam žurnalui. Išmanyti vaikų literatūros istoriją, suvokti jos procesus, tendencijas, profesionaliai tyrinėti reikia specialaus pasirengimo, ilgų metų įdirbio.“ Todėl, pasak Dž. Maskuliūnienės, labai svarbu ir toliau tyrinėti, populiarinti vaikų ir jaunimo literatūrą, diskutuoti apie ją įvairiuose forumuose ir pasitelkiant įvairius formatus, leisti kokybišką žurnalą. „Negalima pamiršti, kad kalbėti apie vaikų ir jaunimo literatūrą – tai kalbėti, mąstyti apie mūsų vaikų – taigi ir mūsų šalies – ateitį“, – įsitikinusi „Rubinaičio“ vyriausioji redaktorė. Per beveik tris gyvavimo dešimtmečius žurnalas, be abejonės, keitėsi. „Ryškus, plika akimi matomas pasikeitimas – nuo 2007 m., 41-ojo numerio, žurnalas tapo spalvotas. Tai labai svarbu, nes vaikų knyga neatsiejama nuo iliustracijų, – pasakoja K. Urba. – Gausėjant knygų vaikams, žurnale pradėjome atskirai analizuoti lietuvių autorių realistinę prozą, literatūrines pasakas ir poeziją, po kurio laiko ėmėme apžvelgti ir vertimus, iliustracijas, o pastaraisiais metais – ir negrožinę literatūrą. 28
Dizainerė Rima Ramonienė
2021 m. pabaigoje išėjo šimtasis vienintelio Lietuvoje žurnalo apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ numeris. Po poros metų šis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus leidžiamas žurnalas švęs savo trisdešimtmetį – pirmasis numeris pasirodė 1994-aisiais. „Rubinaitis“ suburia tuos, kuriems vaikų literatūra itin svarbi: ne tik literatūros tyrėjus, bet ir mokytojus, bibliotekininkus, rašytojus, iliustruotojus, leidėjus, tėvus, studentus ir visus, besidominčius šia literatūra. KODĖL ŽURNALAS PAVADINTAS „RUBINAIČIU“?
Paaiškinimą galima perskaityti pirmojo numerio rengėjų (V. Auryla, K. Urba, J. Zabarauskienė) įžanginiame žodyje: „Pirmąją apysaką Lietuvos vaikams, jaunimui apie 1846 metus parengė Simonas Daukantas. Ji vadinosi Rubinaičio Peliūzės gyvenimas. Beveik pusantro amžiaus tai tebuvo rankraštis ir skaitytojui, beje – labiau suaugusiam, ji tapo prieinama tik 1984 metais. <...> kai Rubinaitis Peliūzė po nuotykingų kelionių grįždamas išvydo Palangos bokštą, „iš džiaugsmo ašaros jam antšoko“ ir „negėdijos akivaizdoj gyventojų žemę gimtuvės savo pabučiuoti“. Tad ir mums, pasirinkusiems tokį žurnalo vardą, džiaugsmo ašaros labiausiai turėtų „antšokti“ dėl savosios, lietuvių vaikų literatūros, knygos.“
Gausėjo informacijos apie pasaulio rašytojus. Keitėsi „Rubinaičio“ autoriai, atėjo gabaus jaunimo.“ Dž. Maskuliūnienės manymu, pirmasis šimtas „Rubinaičio“ numerių yra svarus patvirtinimas, kad Lietuvoje vaikų literatūros tyrinėjimų, sklaidos vaga jau yra radusi savo kelią. „O dirva juk visada laukia darbininkų, ją purenti reikia kiekvienais metais... Norisi, kad „Rubinaitis“ ir toliau gyvuotų, turėtų savo skaitytoją, kad jų daugėtų. Kokybiškas, įvairiapusiškas, vizualiai patrauklus, modernus, einantis į koją su laiku, bet neprarandantis per ilgus leidybos metus susiklosčiusių literatūrinių tradicijų, o svarbiausia – rubinaitiškos dvasios, ateinančios dar iš Simono Daukanto tekstų, – štai tokia lietuviško žurnalo apie vaikų literatūrą vizija.“ Paklaustas, apie kokią žurnalo ateitį svajotų, K. Urba viliasi: „Pirmiausia noriu, kad „Rubinaitis“ išliktų, išsilaikytų. Kad atsirastų visose bibliotekose ir ypač – kad patrauktų kuo daugiau mokytojų.“ Primename, kad „Rubinaitį“ galima įsigyti žurnalo partnerės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente, o prenumerata priimama visuose Lietuvos pašto skyriuose.
Vaiva Markevičiūtė
