Tarp knygu 2023 01

#GYVASŽODIS

Svajonė dar daug nuveikti ir sniego gniūžtės efektas

TEMA / PASAKOJIMO GALIA

Asta Sarapienė. Ryšius tarp žmonių stiprinantis menas

ŠIANDIEN AKTUALU

Remigijus Misiūnas. Leidybos paramos fronte –

1

2

VIRŠELYJE

Jolanta Kanapickaitė. Vilniaus 700-asis gimtadienis, 2022 m. Akrilas, drobė, 60 × 60 cm. J. Kanapickaitė dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, dalyvauja tapybos parodose ir įvairiose bibliotekų kultūrinės edukacijos veiklose.

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUS KIE NĖ (vyr. redaktorė)

Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt

Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja)

Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt

Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt

Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

Danguolė ABAZORIUVIENĖ

Jūratė BIČKAUSKIENĖ

Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas)

Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ

Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ

Gražina LAMANAUSKIENĖ

Sandra LEKNICKIENĖ

Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ

Jolita STEPONAITIENĖ

Lina ŠARLAUSKIENĖ

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Maironio lietuvių literatūros muziejus (13), projekto rengėjų archyvas (33)

SVAJONĖ DAR DAUG NUVEIKTI IR SNIEGO GNIŪŽTĖS EFEKTAS

Geri darbai dažniausiai daromi tyliai. Tačiau šiemet „Tarp knygų“ redakcija šioje rubrikoje siūlys

atkreipti dėmesį į kultūros lauke triūsiančius darbštuolius: bibliotekų, muziejų, archyvų darbuotojus ir jų prasmingas veiklas.

Jurga Bardauskienė, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja, 2022 m. pelnė Kultūros ministerijos premiją už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bib lio tekose. Premija skirta už profesionaliai vykdomus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros, kultūrinių ryšių, organizacijų istorijos, iškilių asmenų asmeninio gyvenimo bei kultūrinės veiklos, Klaipėdos miesto tarpukario bibliotekos 1920–1945 metų kolekcijos tyrinėjimus, 2020 m. išleistą knygą „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“.

Donatas Kubilius , Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bib lio tekos Kūrybinių dirbtuvių skyriaus vadovas, pastaruosius metus itin daug dėmesio skiria veiklai, skirtai kovojančiai Ukrainai paremti. Bib lio tekos dirbtuvėse galima užuosti vaško kvapą ir išgirsti skimbčiojant skardines – gaminamos apkasų žvakės Ukrainos kariams.

J. Bardauskienė: Likimas taip jau lėmė, kad prieš 35 metus pradėjau dirbti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Negana to, visąlaik dirbu tuose pačiuose kraštotyros baruose. Galbūt kai kam esu panaši į įstrigusį gintare inkliuzą, bet taip nėra. Kraštotyra – labai įdomi ir dinamiška veiklos sritis. Krašto istorija ir aktualijos, o ypač Klaipėdos – neišsenkantis idėjų ir atradimų šaltinis, suteikiantis ir dvasinio peno. Galbūt tik vieno dalyko nemėgstu – popierizmo ir vadybinio darbo, mielai dažniau pasikuisčiau archyvuose, bet šį trūkumą atperka nuostabūs žmonės, kurie supa mane visą laiką. Nesikuklinsiu – Lietuvos kultūros ministerijos įvertinimas paglostė širdį ir savimeilę, bet labiausiai pradžiugino kolegų ir draugų džiaugsmas! Turbūt visiems yra svarbu, kad darbas būtų matomas, priešingu atveju kiltų klausimas – vardan ko mes dirbame? Tai, už ką buvau įvertinta, – jau praeitis. Ką tik šauniai atšventėme Klaipėdos 770-mečio jubiliejų, jį paminėjome ne tik vėliavomis languose, bet ir širdyse! Parodos, renginiai, leidiniai, maršrutai ir projektai – tai tik maža duoklė mūsų mylimam miestui. Nebesigręžioju atgal, žiūriu į ateitį ir svajoju dar nuveikti šį tą įdomaus.

D. Kubilius: Jei reiktų sugalvoti šiai akcijai pavadinimą, greičiausiai tai būtų „Deganti sniego gniūžtė“. Deganti, nes žvakė neša šviesą ir šilumą, o sniego gniūžtė – nes tai, kas turėjo būti tik bibliotekos bendruomenės projektukas, tapo miesto masto reikalu. Akcija prasidėjo visai netikėtai: galvojome tik surinkti vašką tiems, kas lieja žvakes. Į svečius užsukę kolegos iš Bendrojo skyrius pasiūlė pabandyti užlieti žvakes patiems. Ir štai nuo akcijos pradžios Ukrainos kariams ir karėms iškeliavo 135 dėžės žvakių – tai reiškia, kad biblio tekos bendruomenė ir vilniečiai sunešė beveik 3 tonas vaško, o dirbtuvėse buvo paruošta apie 9000 žvakių ruošinių. Neskaičiavome, kiek žmonių prisideda gaminant žvakes, tačiau, įtraukus ne tik nuolatinius padėjėjus, bet ir moksleivius, ateinančius ištisomis klasėmis, manau, bus virš 60 žmonių. Įkvepia tas pats noras padėti, kaip tik galime, tiems, kurie kovoja už mus visus! Jei sąlygos leis, tęsime veiklą tol, kol pasibaigs skardinės, vaškas, kartonas arba karas. Pastarasis tegu pasibaigia pirmas!

Arvidas Jasmanis

Tiek žvakių buvo užlieta per vieną pamainą.  D. Kubiliaus asmeninis archyvas

RYŠIUS TARP ŽMONIŲ STIPRINANTIS MENAS

Asta Sarapienė

Pasakojimo menas turi senas tradicijas įvairiose pasaulio valstybėse. Lietuvoje istorijų pasakojimas ilgą laiką buvo menkai žinomas plačiajai visuomenei ir kaip folkloro dalis puoselėtas tik tarp entuziastų –Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistų bei pavienių pasakotojų įvairiuose tradicinės kultūros renginiuose. Suklestėjus technologijų ir medijų sektoriams, pastebime naują sakytinio pasakojimo pakilimo bangą. Jis tampa tarsi kvietimu pailsėti nuo skaitmeninio turinio, tiesiogiai susitikti su žmogumi, jį išklausyti ar papasakoti jam savo istoriją. Pasakojimą galima laikyti atsaku į didėjančią atskirtį ir stiprėjantį vienatvės jausmą.

GYVYBINGOS IŠTAKOS – FOLKLORAS

Pastaruoju metu vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis pradeda suprasti istorijų pasakojimo meno vertę. Jis randa savo vietą įvairiose srityse – nuo mokslo iki meno, skirtingose gyventojų grupėse – nuo vaikų iki suaugusiųjų, nuo bibliotekininkų iki muziejininkų ar gidų. blikinis: „Norėjome, kad tradicijos būtų atspindimos ir skleidžiamos kuo plačiau, o tarmiško pasakojimo grožį pajaustų kuo didesnė jaunų žmonių auditorija.“ Tuomet šalia pavienių folkloro atlikėjų ėmė pasirodyti ir dainininkų, muzikantų grupės, įtrauktas istorijų pasakojimo žanras.

„Pasakojimas yra svarbi folkloro mozaikos detalė, sudedamoji tradicinės kultūros visumos dalis. Svarbu ne tik užrašytos tautosakos atkūrimas ir atpasakojimas, bet ir improvizacijos galimybės, pasakotojo meistrystė, – teigia Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja tradicinės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė. – Iš protėvių atėjęs pasakojimas yra Lietuvos dainų švenčių programos dalis, populiarinamas tęstiniuose renginiuose. Svarbu ne tik tradicijų perdavimas ir sklaida – čia kartu ir mokomasi, dalijamasi patirtimi.“

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Jūratė Šemetaitė prisimena vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos konkurso „Tramtatulis“ pirmuosius žingsnius 2001 m. Kaune bei Kauno rajone ir jau 2005 m., kai renginį perėmė Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir jis tapo respu­

J. Šemetaitė džiaugiasi, kad yra vaikų, kurie, dalyvaudami konkurse, perėjo visas amžiaus grupes. Vienas tokių – Dovydas Butkus iš Panevėžio rajono Vadoklių miestelio. Sėkmingai pasirodydavęs „Tramtatulyje“, dabar vaikinas varžosi jau suaugusiųjų konkursuose, garsindamas ne tik Panevėžio rajoną, bet ir visą Aukštaitijos regioną. Suaugusiųjų pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“ Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir

Druskininkų kultūros centras organizuoja nuo 2011 metų. Užpernai jis pripažintas vienu prioritetinių šalyje vykstančių tęstinių renginių. Konkurse išrenkami geriausi pasakomąją tautosaką, jos žanrų įvairovę, tarmes puoselėjantys pasakotojai – vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę iš savo šeimos, bendruomenės ar patys išmokę pasakoti iš tautosakos pateikėjų, knygų, įrašų ir kt., folkloro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai.

„Iki konkurso Lietuvoje pasakotojai dažniausiai buvo mažiau matomi – buvo tiesiog folkloro ansamblio ar kolektyvo dalis. Mes nutarėme atkreipti visuomenės dėmesį į juos, pasakojimo tradicijos ir žanrų, tarmių ir potarmių įvairovę. Džiaugiamės, kad per visą konkurso gyvavimo laiką scenoje pasirodė apie 350 pasakotojų. Mums pavyko: atradome savitų pasakotojų, įvairių žanrų pateikėjų. Pavyzdžiui, 2021 m. konkurso nugalėtoja Virgina Asnauskienė iš Klaipėdos rajono Drevernos miestelio pristatė pasaką pamario krašto lietuvininkų šišioniškių tarme (ja Lie ­

tuvoje šiuo metu kalba tik apie 80 žmonių). Smagu, kad varžytuvės įtraukia vis didesnę šalies dalį, o mūsų pavyzdys užkrečia – Varėnos miestas ėmė organizuoti panašų konkursą savo rajone“, – pasakoja Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.

Folklorinės lietuviškojo pasakojimo tradicijos populiarinimo ir tyrinėjimų laukas neįsivaizduojamas be etnologės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos, įvairių renginių dalyvės Gražinos Kadžytės. Jos patirtis ir kompetencijos vertinamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. „Tokia jau esu: jeigu ko nors paklausia – patariu, paprašo – padedu, reikia – imuosi. Vedu seminarus, konsultuoju, kur galima rasti tekstų ir kaip juos naudoti. Vien mūsų instituto archyve – kalnai pasakų, padavimų, sakmių, istorijų... Teko dirbti ir su tarptautine auditorija: 2000 m. – su Prancūzijos pasakininkais, 2010 m. – su latviais, o vėliau – dalyvauti pasakų maratone Ispanijoje“, – prisimena G. Kadžytė.

Instituto darbuotoja sutinka su teiginiu, kad lietuviai pirmiausia yra šokanti, dainuojanti, o ne pasakojanti tauta (prancūzai esą atvirkščiai – vakarais prie laužo puola pasakoti istorijas). Vis dėlto lietuvių pasakojimo tradicija taip pat turtinga ir įvairialypė. Pavyzdžiui, kai kurioms XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės pasakoms užrašyti nepakakę net 12 lapų sąsiuvinio.

NE KIEKVIENAS SAU, O BENDRUOMENĖS DALIS

„Lietuvoje pasakojimas dar nėra pakankamai vertinamas“, – įsitikinusi profesionali pasakotoja Daiva Ivanauskaitė. Kodėl taip susiklostė? Pasakotoja svarsto: gal atitinkamose institucijose trūko pasakojimu degančių asmenybių, o gal turėjo įtakos sovietmetis, kai buvo ardomos bendruomenės, o istorijų pasakojimas buvo laikomas pavojingu visuomenei. „Mano nuomone, Lietuvoje iki šiol daugiau praktikuojamas folklorinis istorijų pasakojimas. Vakarų Europos valstybėse ryškesnės tendencijos transformuoti tradicinį pasakojimą ir pritaikyti jį šiuolaikinei auditorijai, – sako D. Ivanauskaitė. – To paties siekiu ir aš – pasakodama sustiprinti tai, kas senojoje pasakoje vertinga ir aktualu. Be to, dirbant su įvairiomis socialinėmis grupėmis, įdomu naudoti asmenines istorijas, autorines pasakas, literatūrą – pavyzdžiui, Oscaro Wilde’o trumpuosius kūrinius, Pietų Amerikos magiškąjį realizmą.“

Viena šiuolaikinio istorijų pasakojimo atgimimo ir plėtros Lietuvoje pradininkių dirba Glazgo (Škotija) pasakojimo centre (The Village Storytelling Centre) – vienoje stipriausių taikomojo pasakojimo ir šiuolaikinio sceninio pasakojimo organizacijų Europoje. D. Ivanauskaitės teigimu, gyvas sakytinis pasakojimas ypač aktualus šiuolaikiniam technologijų, socialinių tinklų, virtualiosios realybės įtrauktam

Šiuolaikinio pasakojimo plėtros Lietuvoje pradininkės Daiva Ivanauskaitė (kairėje) ir Milda Varnauskaitė įsitikinusios: Lietuvoje pasakojimas dar nėra pakankamai vertinamas.  Linas Žemgulis

Bibliotekininkai išbando naująsias pasakojimo edukacijas.  Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvas

žmogui.  Pasakotojai mato gyvo bendravimo skurdą ar net badą. Pašnekovės įsitikinimu, žmonėms svarbu ryšys su kitais žmonėmis, o jį kuriame pasakodami, keisdamiesi istorijomis.

„Manęs labai dažnai klausia, kaip pasakotojas gali konkuruoti su šiuolaikine technologizuota pramogų gausa. Geras pasakotojas gali padaryti tą patį – nukelti klausytojus į kitą realybę. Skirtumas tik tas, kad tą realybę savo galvose kuria patys klausytojai, naudodami prigimtines savo kūno duotybes. Pasakojant užsimezgantis natūralus ryšys yra aukso vertės, dėl jo žmonės ateina į istorijų pasakojimo renginius. Tai yra labai socialus menas, leidžiantis suvokti, kad vis dėlto esame ne kiekvienas sau, o bendruomenės dalis“, –teigia D. Ivanauskaitė.

ŠALIES BIBLIOTEKOS IMASI INICIATYVOS

Jau kelerius metus pastebimą pasakojimo atgimimą mūsų šalyje liudija Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus universiteto, Socialinių mokslų kolegijos ir kitų institucijų iniciatyvos, respublikiniai ir tarptautiniai renginiai, teatrų repertuaras, kuriamas pasakojančių bibliotekų tinklas, pagaliau didžiausias pastarųjų metų kultūros projektas šalyje „Kaunas –Europos kultūros sostinė 2022“.

Vienas gerosios patirties pavyzdžių – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės­Bitės viešoji biblioteka, kurianti literatūra ir tautosaka grįstas pasakojimo edukacijas skirtingoms auditorijoms, rengianti pasakojimo ekskursijas ir burianti teminius klubus. „Pasakojimu grįstos edukacinės veiklos įtraukia, atveria vaizduotę, sukuria saugią saviraiškos erdvę. Klausydami istorijų, pažįstame literatūrą, pasaulį ir save, mokomės. Pačioms bib lio tekoms tai – dar vienas būdas tobulėti, didinti paslaugų kokybę ir įvairovę. Nuo 2019 m. įgyvendinome jau šešis istorijų pasakojimo projektus“, – sako bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.

Vienas tokių projektų – 2020–2022 m. vykdytas „Pasakojimo meno ir metodo modelio sukūrimas Lietuvos bibliotekoms“. Projektą rėmė Šiaurės šalių kultūros ir meno programa „Nordic Culture Point“, o lektorėmis tapo Šiaurės pasakojimo meno centro (Švedija) atstovė Rose Marie Lindfors ir profesionali pasakotoja, menininkė iš Norvegijos Tiril Bryn. Į projekto veiklas įsitraukė 40 bibliotekininkų iš 22 regiono bibliotekų. Parengtos penkios naujos literatūra ir tautosaka grįstos pasakojimo edukacijos, kurios vedamos visose Panevėžio regiono bibliotekose ir ne tik jose. Vien per 2022­uosius šiose edukacijose jau dalyvavo ne vienas tūkstantis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir senjorų.

Įgyvendindami su istorijų pasakojimu susijusius projektus, biblio tekininkai nuolat gerina pasakojimui reikalingas kompetencijas. Pavyzdžiui, Glazgo

pasakojimo centre Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės­Bitės viešosios bibliotekos specialistai susipažino su paslaugomis skirtingoms auditorijoms: vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, neįgaliesiems, socialiai pažeidžiamoms grupėms, taip pat su sensoriniais pasakojimo projektais.

„Pasakojimo technikų bibliotekininkai mokėsi ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotame seminare ­kūrybinėse dirbtuvėse „Pasakojame istorijas“. Dalyvius mokė pasakojimo mokyklą „Mezrab“ Amsterdame baigusi ir šiuo metu Lietuvoje gyvenanti pasakotoja Milda Varnauskaitė. Ji save vadina šiuolaikine pasakotoja, nes nedėvi tautinių drabužių, nedemonstruoja dialektų – vartoja kasdienę buitinę kalbą, o tai yra didelis menas išlikti savimi scenoje ir pasakoti natūraliai, – prisimena seminarą Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės­Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė. – Mokymai atskleidė intriguojančią pasakojimo technikų, formų, jų pateikimo, mokyklų įvairovę ir paskatino žengti toliau.“

Savo patirtį Panevėžio apskrities biblioteka apibendrino ir dalijasi su kitais – išleista metodika „Kaip pasakoti istorijas. Vadovas pradedantiesiems“ (2021). Jame pateiktos visos per kelerius metus įgytos žinios ir praktiniai patarimai.

Panevėžio regione kuriamas pasakojančių bibliotekų tinklas. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvas

Vykdant projektą „Pasakojimo meno ir metodo modelio sukūrimas Lietuvos bibliotekoms“, Panevėžyje susirinkę bibliotekininkai braižė tinklo perspektyvas.

SUSITIKIMAI TEATRE – KAIP POKALBIAI

Istorijų pasakojimas tampa Lietuvos teatro dalimi. „Didžiausias skirtumas tarp įprastų spektaklių ir pasakojimo yra tas, kad pirmuoju atveju istoriją pasakoja arba vaidina personažai, antruoju – pats atlikėjas, – aiškina Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius, aktorius Aleksandras Špilevojus. – Man labai patinka, kad teatre gali susitikti ne žiūrovas ir išgalvotas personažas, bet žiūrovas ir aktorius. Tuomet aktorius pradeda pasakoti savą ar sukurtą istoriją būtent savo vardu. Tokie spektakliai sukuria labai atvirą žiūrovų ir aktorių santykį, visi tarsi susitinka pokalbio. Tiesa, šitokiam pokalbiui būtinas ypatingas aktoriaus pasirengimas.“

Panevėžietį menininką žavi tokių spektaklių pagrindas – pats susitikimas su žiūrovu ir istorija, kuri kaskart gali kisti. Mat, skirtingai negu tradiciniame teatre, pjesė nefiksuojama raštu, todėl ji neįkalina aktoriaus ir neverčia kiekviename spektaklyje identiškai atkartoti surepetuotą tekstą. „Istorijų pasakojimas visada priklauso nuo to, kas, kam, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis pasakoja. Todėl aktoriai turi būti atviri nuolatiniams pokyčiams. Žodinės tradicijos palikimas įvairių kraštų tautosakoje nuolat kinta ir transformuojasi, nes keičiasi pasakotojai, jų pasaulėžiūra, tikėjimas, pasaulio suvokimas. Man rašytinės istorijos panašios į ežerus, o žodinės – į tekančias upes. O pačiam teatrui pasakojimas dovanoja naujas dramaturgijos formas, kurios skatina teatro meno vystymąsi“, – sako A. Špilevojus.

Besikeičiančiame pasakojimo spektaklyje natūraliai dalyvauja ir žiūrovai. Be to, ir patys tampa tų pokyčių priežastimi, nes čia yra ne stebėtojai, bet vyksmo dalyviai, atėję į pasimatymą su istoriją pasakojančiais aktoriais. Teatralas sako pastebėjęs, kad žiūrovai labai pozityviai priima tokius spektaklius, nes patiria kur kas artimesnį ryšį su aktoriais, įsitraukia į kūrybinį procesą.

Populiarinant istorijų pasakojimą, itin tikslinga dirbti su vaikais. Tuo įsitikinęs aktorius, režisierius, kūrybiškumo seminarų vedėjas, viešai internete prieinamo pasakojimo pagal populiariąją Hanso Christiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“ režisierius Paulius Tamolė. Jo penktus metus trunkanti pasakotojo patirtis itin pravertė Palangos Jono Šliūpo muziejaus rengiamai unikaliai stovyklai – kūrybinėms istorijų pasakojimo dirbtuvėms 11–14 metų paaugliams „Mažosios istorijos“.

„Istorijų pasakojimas – tai įgūdis, kurį galima pritaikyti daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių. Tačiau mums, lietuviams, jis nebūdingas. Viešai kalbėti, pasakoti mums neįprasta. Sudėtinga buvo ir man, nors esu scenos žmogus. Kodėl? Kalbėdamas esi tarsi nuogas – negali pasislėpti už rekvizitų, dekoracijų ar kolegų. Esi tik tu, tavo balsas, kūnas ir pasakojama istorija, – atvirauja P. Tamolė. – Stengiuosi ne tik lavinti vaizduotę, bet ir parodyti, kaip kuriama dramaturgija, išduoti „paslaptis“.“

ĮSITRAUKIA AUKŠTOSIOS MOKYKLOS

„Pasakojimą įsileidome į studijų programas. Jis dėstomas ne tik kūrybos ir pramogų industrijų, videokūrybos ir medijų studentams, bet ir pasirinkusiems rinkodarą bei skaitmeninę komunikaciją. Istorijų pasakojimo paskaitos, užduotys leidžia pajausti studijų džiaugsmą, žaidžiant atrasti svarbius dalykus“, – teigia Socialinių mokslų kolegijos studijų programų vadovas Raimondas Paškevičius.

2021 m. atliktoje darbdavių apklausoje apie videokūrybos specialistų poreikį respondentai buvo vieningi – ne tiek svarbu išugdyti techninius būsimų specialistų gebėjimus, kiek kūrybinius – mokėjimą pasakoti originalias istorijas, įtaigiai perteikiančias norimą turinį.

Pernai Socialinių mokslų kolegijoje vyko FEST (The Federation of European Storytelling) konferencija – didžiausias Europos pasakotojų bendruomenės kasmetis renginys, į kurį susirenka nacionalinių ir regioninių istorijų pasakojimo grupių atstovai, mokytojai, lektoriai iš viso Senojo žemyno ir už jo ribų. Renginyje daugiausia dėmesio skirta meninių pasirodymų pokyčiams, istorijų pasakojimo pritaikymui visuomenėje, verslumui scenos mene.

Socialinių mokslų kolegija ir Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės ­ Bitės viešoji bib lio teka – dvi šalies įstaigos, tapusios tikrosiomis FEST narėmis. „Į FEST organizaciją įstojome tik praėjusią vasarą. Mums tai – dar viena galimybė megzti ryšius, dalytis patirtimi ir mokytis iš kitų, kartu įgyvendinti projektus. Bib lio tekai tai – bendrystės, bendradarbiavimo, mokymosi ir dalijimosi platforma“, – teigia Panevėžio apskrities viešosios bibliotekos direktorė J. Bugailiškienė.

Gražia, įtraukiančia tradicija istorijų pasakojimas virsta Vilniaus universitete. Tuo rūpinasi aukštosios mokyklos padalinys – Kultūros centras. „Stengiamės universiteto bendruomenei pasiūlyti kuo daugiau ir įvairesnių šiuolaikinių meninių, kūrybinių veiklų, kurios ne tik praturtintų laisvalaikį po studijų, bet ir plėstų akiratį, skatintų įvairių kompetencijų ugdymą, – pasakoja Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė. – Pradžia galėčiau pavadinti 2018­uosius, kai Anykščiuose vyko tarptautinis pasakojimo

Pasak Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo Aleksandro Špilevojaus, teatrui pasakojimas dovanoja naujas dramaturgijos formas, kurios skatina teatro meno vystymąsi.

J. Miltinio dramos teatro archyvas

festivalis ir jame pamačiau profesionalios pasakotojos M. Varnauskaitės pasirodymą, atvėrusį iki tol Lietuvoje mažai žinomą istorijų pasakojimo žanrą. Pradėjusi domėtis šiuolaikiniu istorijų pasakojimu nustebau, kad Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje kuriasi atskiri istorijų pasakojimo centrai. Jie dirba su įvairiomis bendruomenėmis, per istorijų pasakojimą ne tik populiarina šį žanrą, dažnai siekia ir socialinių pokyčių. Įdomu buvo ir tai, kad šiuolaikinis istorijų pasakojimas Vakarų Europoje yra mėgstamas jaunimo, jie dažnai buriasi į istorijų pasakojimo vakarus.“ Centro vadovė nusprendė pakviesti Mildą universitete organizuoti istorijų pasakojimą.

Nuo 2018 m. Vilniaus universitete kiekvienais mokslo metais kartą per mėnesį vyksta atviri istorijų pasakojimo vakarai. Į juos renkasi ne tik šios aukštosios, bet ir kitų mokslo įstaigų bendruomenės nariai, vilniečiai. Kiekvienas į istorijų pasakojimo „salioną“ atėjęs žmogus gali stoti priešais auditoriją ir papasakoti norimą istoriją. Vienintelė taisyklė – ji neturi būti ilgesnė nei aštuonios minutės. Kultūros centras bent keliskart per metus organizuoja ir kūrybines dirbtuves studentams arba universiteto darbuotojams. Čia mokomasi ne tik įtaigiai papasakoti istoriją, bet ir kaip įvairiose pasakose atrasti šiuolaikinius, aktualius naratyvus.

„Prieš pandemiją Kultūros centras buvo subūręs nemažą istorijų pasakotojų bendruomenę. Dabar mūsų tikslas – ją atgaivinti. Pastebėjome, kad į „salioną“ ateina studentai, kurie galbūt nedalyvauja jokioje kitoje kūrybinėje veikloje, tačiau yra nepaprastai kūrybingi, įdomios asmenybės. Nors dar labai jauni, bet jau turi ką papasakoti. Šeima, draugai, pradėti ir žlugę verslai, santykiai... Labai norėtųsi surengti Vilniaus universiteto istorijų pasakojimo festivalį ir pasikviesti pasakotojų iš užsienio“, – planais dalijasi G. Jokubaitienė.

DAR NEIŠNAUDOTAS DIDELIS POTENCIALAS

Vis dažniau istorijų pasakojimas Lietuvoje tampa didelių kultūros renginių dalimi. Štai 2022 m. tarp daugiau kaip 1300 „Kauno – Europos kultūros sostinės“ renginių garbingą vietą užėmė istorijų festivalis „Kelionė namo“. Tai buvo vienas iš didžiųjų programos „Atminties biuras“ renginių. „2019 m. pradėtas rengti istorijų festivalis kalba apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, primena įvykius, kuriuos dažnai buvome linkę nutylėti, į miesto pasakojimą grąžina vardus tų, kurie jį kūrė, – įvairių tautybių, religijų ir kultūrų žmones, – sako programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price. – Kalbėdami apie istoriją, kviečiame mokytis iš jos klaidų, o, pasitelkdami meno kalbą, mokomės empatijos, atvirumo kitam ir kitokiam. Be to, ši iniciatyva suburia visus tuos, kurie pasakoja istorijas – menininkus, muziejus, bib lio­

M. Varnauskaitė

tekas, entuziastus, profesionalius pasakotojus, vietos bendruomenes ir kt.“

„Atminties biuras“ su pasakotojomis D. Ivanauskaite ir M. Varnauskaite organizavo mokymus kultūros darbuotojams, gidams, kad šie auditorijoms išmoktų įdomiau pasakoti apie savo parodas, renginius ir miestą. Praėjusį spalį istorijų festivalyje abi pasakotojos su svečiais iš kitų šalių pristatė pasakojimų programą „Kur man tave rasti?“.

„Reikia, kad išmoktume nebebijoti pasakoti viešai. Jau dabar pastebiu, kad tai vyksta – mažėja baimių, daugėja smalsumo. Norėtųsi, kad plačiai įsitrauktų švietimo įstaigos, atsirastų kritikos ir diskusijų laukas. Pasakojimas labai svarbus visai tautai – taip perduodame vertybes, iš atskirų individų kuriame bendruomenes. Pagaliau norisi, kad niekam nebetektų aiškinti, kas yra tas istorijų pasakojimas ir istorijų pasakotojas“, – apie pasakojimo ateitį svarsto M. Varnauskaitė.

„Manau, Lietuvoje turi teisę gyvuoti visa istorijų pasakojimo būdų įvairovė. Svarbu, kad žmogus atrastų individualų saviraiškos būdą. O kiekvienam save gerbiančiam pasakotojui linkėčiau ugdyti meistrystę ir siekti kokybės“, – sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms V. Šatkauskienė.

G. Kadžytės manymu, sena ir nauja gali egzistuoti greta ir neturėtų vienas kitam kliudyti. „Tikiu, kad geras pasakojimas palieka pėdsaką, įspaudą klausytojo sąmonėje. Todėl, kiek vertingas yra naujoviškas istorijų pasakojimas, pamatysime po kokių dešimties metų“, – prognozuoja etnologė.

D. Ivanauskaitė linkėtų, kad ši sritis sulauktų didesnio valstybės dėmesio. „Pasakojimas gali tapti puikiu įrankiu spręsti asmeninius, bendruomeninius, socialinius iššūkius, psichologinės sveikatos problemas, vystant glaudžius tarpusavio ryšius ir santykius tarp kartų“, – tiki profesionali pasakotoja.

Istorijų festivalis buvo „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ dalis. Jame dalyvavo ir profesionali pasakotoja

(stovi). Algimantas Aleksandravičius

LEIDYBOS PARAMOS FRONTE –

NIEKO NAUJA

Pamąstymai remiantis 2021 m.

LKT konkursų rezultatais

Regis, vakar baigiau straipsnį apie 2019 m. Lietuvos kultūros tarybos (LKT) paramą leidybos projektams*, žadėdamas kitąkart pakalbėti apie 2020 m. situaciją, bet užvirto koronavirusas, sujaukdamas visus planus. Vis dėlto, praleisdami vienus metus, pažvelkime į paramą 2021-aisiais, ypač turėdami omenyje, kad, deklaruodama permainas, tais metais prie LKT vairo stojo nauja komanda.

Iškart pasakysiu, kad permainos knygų leidybos nepalietė, ir pamėginsiu pagrįsti savo nuomonę.

2021 m. LKT parėmė 156 leidybinius projektus, t. y. 4,5 proc. tais metais išleistų knygų, o 2019 m. paremti 265 projektai sudarė kiek daugiau nei 6 proc. tų metų knygų.

Kitas skaičius lyg ir turėtų džiuginti leidyklas: 2019 m. maždaug 40 jų konkuravo su kone 100 leidėjų: universitetais, institutais, periodikos leidėjais, asociacijomis ir t. t. – institucijoms, kurioms leidyba – ne pagrindinė veikla, o 2021 m. 36 – su 64 leidėjais, bet kad pastarieji gavo paramą tik 27 projektams, leidyklų, ypač vidutinių ir mažų, neguodžia.

PAREMTŲ LEIDYBOS PROJEKTŲ DALIS

Ką leidykloms reiškia LKT parama, geriausia mėginti atsakyti jas sugrupavus pagal pajamas iš pardavimo ir įtraukiant duomenis apie teiktus ir paramą gavusius projektus, skirtas sumas, 2021 m. išleistų knygų rodiklius, kokią dalį sudarė paremtos knygos.

* Remigijus Misiūnas. Apie paramą knygų leidybai: pamąstymai remiantis 2019 m. konkursų rezultatais. Tarp knygų. 2020, Nr. 7–8, p. 30–32.

Kaip matome (žr. lentelę), įmonių grupėms priklausančių leidyklų 2021 m. produkcijoje LKT remtos knygos sudarė nuo 0,7 iki 3,2 proc. Tad apie paramos įtaką kažin ar būtų galima kalbėti. Ne ką didesnis paremtų knygų procentas ir tarp antros grupės leidyklų išleistų knygų (nuo 4,2 iki 5,6 proc.).

Trečios leidyklų grupės rezultatuose jau matomas ženklus ūgtelėjimas (atmetus ,,Jotemą“, kur paremtos knygos sudarė vos 4 proc.). ,,Sofoklio“ ir ,,Kitų knygų“ leidyklų knygos, išleistos gavus paramą, sudarė atitinkamai 21 proc. ir 30 proc. – tai reikšminga veiklai dalis, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos iš LKT gauta suma, galima sakyti, užtikrino jos veiklą – paremtos knygos sudarė 57,4 proc. produkcijos. Iš pirmo žvilgsnio tą patį galima pasakyti ir apie ketvirtos grupės leidyklas, kur paremtų knygų dalis 2021 m. leidybos rezultatuose svyruoja nuo 6,2 iki 66 proc. Bet būtent šie rezultatai liudija, koks tai apgaulingas įspūdis. Nė vienu atveju jie nesiekia poros dešimčių išleistų knygų, tad nesunku įsivaizduoti, ką, viena vertus, reiškia leidyklai negauti paramos vienai knygai, kai išleidžia jų 16, ir, kita vertus, penkioms – kai išleidžia 10, ar keturioms, kai leidykla per metus išleidžia šešias ar aštuonias knygas.

Prof. dr. Remigijus Misiūnas

pixabay.com

Iškalbingesni penktos ir ypač šeštos grupių leidyklų duomenys. Čia matome ne vieną, kurių išleistų knygų

skaičius veik atitinka ar sutampa su paremtų projektų skaičiumi, taip pat leidyklas, kurių nė vienas teiktas projektas negavo paramos ir jų 2021 m. rezultatai – išleista viena kita knyga arba išvis toje skiltyje nulis.

DOSNIAUSIOS SUMOS – VIDUTINĖMS LEIDYKLOMS

Leidyklų analizei taikant didelės, vidutinės ir mažos įmonės kategorijas, galima pastebėti dar porą tendencijų. Sąlygiškai galima teigti, jog Lietuvoje yra dvi didelės leidyklos (ir viena iš jų – „Šviesa“ – paramos iš LKT paprastai neprašo), bet jei didelėmis vadinsime visas, kurių iš pardavimų gautos pajamos viršija 1 mln. eurų, tuomet galima konstatuoti, kad paramą gavo 23,7 proc. jų teiktų projektų.

Jei leidyklas, kurių iš pardavimų gautos pajamos sudarė nuo 100 000 iki 1 mln. eurų, priskirsime vidutinėms, 2021 m. rezultatai rodo, kad jų LKT paremtų projektų dalis yra 47,8 proc. Mažų leidyklų paremtų projektų dalis sudarė apie 30 proc. išleistų knygų.

Žodžiu, galima teigti, kad LKT labiausiai remia vidutines leidyklas, o mažosios gali guostis nebent tuo, kad jų bendra paremtų projektų dalis didesnė nei didžiųjų leidyklų... Bet vargu ar nuo to lengviau – mažųjų leidyklų leidybos rezultatai dažniausiai sutampa su LKT paremtų projektų skaičiumi, t. y. jų veikla kone visiškai priklauso nuo sėkmės LKT konkursuose. Analizuojant veiklos metų rezultatus, matyti leidyklos, kurioms LKT parama užtikrino patekimą tarp vidutinių leidyklų, ir tos leidyklos, apie kurias jau sunku pasakyti, kad jos suduria galą su galu, LKT neigiamai įvertinus jų leidybinius prioritetus.

KAM KONKURSAI BUVO SĖKMINGIAUSI

Ankstesniame straipsnyje, analizuodamas 2019 m. LKT konkursų rezultatus, nurodžiau leidyklas, kurias lydėjo ypatinga sėkmė. 2021 m. situacija nelabai pakito. Vėl šimtaprocentės sėkmės sulaukė ,,Apostrofa“ ir ,,Žalias kalnas“, leidyklos ,,Jonas ir Jokūbas“ paremta 85 proc. projektų, tačiau kiek nukrito (maždaug iki 20 proc.) ,,Aukso žuvų“ ir ,,Kitų knygų“ gauta parama. Išvis sėkmė nusisuko nuo leidyklos ,,Dominicus lituanus“: 2019 m. paremta 13 jos projektų, o 2021 m. – vos vienas.

Praėjusį kartą minėjau, kad LKT leidybos projekto šimtu procentų neremia. Iš 2021 m. rezultatų matome tą patį, nors apskritai skirtų sumų dydis paaugo. Tačiau vėlgi, kaip jaustis leidykloms ,,Dominicus lituanus“ (vieninteliam remtam projektui skirta 54 proc. prašyto finansavimo), ,,Jonas ir Jokūbas“ ar ,,Lapas“ (gauta kiek daugiau nei 70 proc. prašyto finansavimo), kai kitoms skirta daugiau nei 90 proc. ar net 100 proc. finansavimas.

Na, kaip sakoma – ne piniguose laimė. Laikykime, kad svarbiau skaičiuoti ne kas kiek gavo, bet ką už tai padarė, t. y. kuo praturtėjo mūsų – lietuvių autorių – literatūra ir kokia verstine literatūra už Lietuvos kultūros tarybos lėšas galės mėgautis šalies skaitytojai.

PARAMA – NE LIETUVIŲ AUTORIŲ NAUDAI

Taigi, tarp leidyklų 2021 m. pateiktų 380 leidybos projektų verstinės knygos (197) sudarė 60,7 proc., iš jų paramą gavo 70 projektų (arba 36,5 proc.). Pateikti lietuvių autorių knygų projektai (183) sudarė 39,3 proc., iš jų paremti 65 (arba 35,5 proc.). Bet jei sudėsime visus paremtus projektus, tai tarp 135 projektų verstinės knygos sudaro 51,8 proc., o lietuvių autorių – 49,2 proc.

Galima sakyti: nieko tokio, tik tiek buvo vertų paramos. O jei leidyklos ėmėsi šių projektų, tai išleis, kaip sakoma, ,,iš vidinių rezervų“. Tačiau tokį pasakymą galima taikyti tik verstinėms knygoms (apytikriais 2022 m. spalio 1 d. duomenims, iš neparemtų 127 knygų neišleistos liko 27, arba 21 proc.), o, kalbant apie lietuvių autorių projektus, jis netinka: iš neremtų 118 knygų rankraščiais buvo likusios 75 knygos, arba 64 proc.). Ir vargu ar skaičiai labai pasikeis. Mat iš 2019–2020 m. LKT neparemtų maždaug 150 verstinių knygų šiuo metu neišleistų lieka apytikriai pusšimtis, o iš kone poros šimtų lietuvių autorių –beveik pusė.

Kokios mintys kyla skaitant vieną ir kitą neišleistųjų sąrašą – atskira ir ilga kalba. Užteks pasakyti, jog ypač skaudu žvelgti į lietuvių autorių sąrašą, menant, kad vienintelė jų viltis buvo LKT ir kad tarp autorių yra mus palikusiųjų taip ir nesulaukus savo knygos pasirodymo.

Nekartosiu, ką apie verstinių knygų paramą ir ypač paramos modelį sakiau prieš porą metų, tik atkreipsiu dėmesį į vieną dalyką: naujoji LKT vadovybė deklaravo, kad veiklą pertvarkė pasiremdama geraisiais užsienio, ypač Kanados meno tarybos, pavyzdžiais. Deja, telieka apgailestauti, kad LKT dėmesio nepatraukė šios tarybos leidybos paramos modelis, kai leidyklos savo metiniam leidybos planui (iki šešių knygų) gali prašyti iki 30 000 ir iki 250 000 Kanados dol. – ketverių metų programai. Beje, tik kanadiečių literatūros leidybai. Užbėgdamas už akių pareiškimams, kokie svarbūs mums yra vertimai, priminsiu puikų Suomijos pavyzdį – ji turi atskirą Vertimų programą.

Suprantant, kad bet koks pokytis tokiai išdidėjusiai struktūrai kaip LKT yra didelis iššūkis, telieka viltis, kad taryba pasinaudos savo, kaip kultūros politikos formuotojo, funkcija ir pasiūlys Lietuvos Vyriausybei pataisą, numatančią leidykloms pelno mokesčio lengvatą už lietuvių autorių knygų leidybą. Juk precedento esama – lengvata už paramą lietuviškam kinui. Kuo blogesnė literatūra, beje, maitinanti kiną?

Kad reikia teigiamų pokyčių, liudija ir paskelbti pirmojo 2023 m. LKT konkurso rezultatai. Jie parodė, kad leidybos paramos fronte – nieko nauja.

EDUKACIJA, KURI PRAKALBINA

Skaidra Grabauskienė

Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kauno padalinio vyr. bibliotekininkė (atstovė regionams)

Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB), kuri iki

2022 m. pabaigos buvo vadinama Lietuvos aklųjų biblioteka, veikla neapsiriboja bibliotekų lauku –norėdami pasiekti įprastai skaityti negalinčius vartotojus, dirbame švietimo, globos ir kitose institucijose visoje Lietuvoje, padedame savaip pasaulį pažįstantiems žmonėms įsitraukti į kultūrinius ir edukacinius procesus. Tarp įprasto teksto negalinčių skaityti žmonių yra ir vaikai, turintys intelekto negalią, raidos, autizmo spektro, skaitymo ar mokymosi sutrikimų. Dažnai šie vaikai atsiduria kultūros lauko užribyje. LAB, turėdama padalinius ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje bei Ukmergėje ir galėdama pasiekti net atokiausias

Lietuvos vietas, sukūrė įdomią, žaismingą edukacinę programą „Kas slepiasi knygų lentynose“.

Edukacijoje gali dalyvauti visi klasės vaikai, neišskiriant tų, kuriems skaityti ar dalyvauti pamokose kiek sunkiau.

Edukacija sukurta įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą. Tikslinė šio projekto auditorija – mokyklinio amžiaus vaikai, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto, t. y. specialiųjų mokyklų (1–4 ir 5–8 klasės) ir bendrojo ugdymo mokyklų (2–5 klasės), kuriose yra vaikų, turinčių raidos, intelekto, skaitymo, mokymosi sutrikimų, mokiniai bei įvairių vaikų dienos centrų lankytojai.

Negebėjimas sklandžiai skaityti ar suvokti perskaityto teksto atbaido vaikus nuo knygų – skaitymas jiems tampa neįveikiamu iššūkiu, o biblioteka asocijuojasi su vieta, kurioje sunku ir baisu.

Ne paslaptis, kad vaikai geriausiai mokosi žaisdami, todėl LAB specialistai, norėdami paskatinti vaikus domėtis literatūra, sugalvojo smagią edukacijos formą – stalo žaidimą.

Pagrindinis projekto ir edukacijos tikslas – panaudojant žaismingas ir įtraukias veiklos formas, sukurti tokią edukacinę programą, kuri būtų prieinama vaikams, turintiems skaitymo ir mokymosi sutri kimų. Rimtų edukacijos uždavinių čia siekiama žaismingai pateikiant užduo tis, susijusias su literatūros kūriniais, o tekstinę informaciją perteikiant vaizdu arba įgarsinant tikintis, kad personažo figūrėlė ar išgirsta kūrinio ištrauka sužadins vaiko norą perskaityti visą kūrinį (įprastine arba garsine forma).

ŽAIDIMO TAISYKLĖS – LABAI PAPRASTOS

Žaidžiama ne ant stalo, o ant grindų, nes žaidimo „lenta“ – 2 × 2 m dydžio tentas, ant kurio nupieštos bib lio tekos

Figūrėlių – knygų personažų – funkcija gali būti labai įvairi: jos gali pagelbėti atsakyti į klausimus, tapti smagiu prizu ar tiesiog tūnoti „knygų lentynose“.

Didelis žaidimo kauliukas traukia vaikų dėmesį ir skatina išbandyti žaismingą edukacinę veiklą. LAB archyvas

knygų lentynos. Per knygų lentynas „keliau ja“ 30 skirtingų vaikų literatūros personažų

figūrėlių. Žaidimą papildo milžiniškas

kauliukas ir ryškiaspalvės grybų fi

gūrėlės. Tentą lengva sulankstyti ir transportuoti, o atspari ir lengvai

prižiūrima jo medžiaga leidžia

žaisti tiek viduje, tiek lauke.

Kaip žaidžiama? Klasė

(atsižvelgiant į žaidžiančių

vaikų skaičių) susiskirsto į 6 komandas. Komanda ridena kauliuką ir išgirsta klausimą.

Jei į jį atsako teisingai, paeina tiek

langelių, kokį skaičių rodo išridentas

žaidimo kauliukas; jei neatsako, lieka

toje pat vietoje, tačiau gauna užuominą.

Po atsakymo (arba jo nesulaukus) yra perskaitoma knygos ištrauka, citata iš kūrinio, kuria siekiama žaidėjus suintriguoti – o kas buvo toliau?.. Kad žaidimas būtų azartiškesnis, yra langelių, ant kurių atsistojus tenka praleisti ėjimą ar mesti kauliuką dar kartą. Yra ir rodyklių, kurios nušokdina pirmyn arba nuleidžia

žemyn. Ryškios žaidimo priemonės padeda vaikams sukoncentruoti dėmesį, susitelkti tiek į klausimus, tiek į patį žaidimo procesą, net apskaičiuoti, ar verta atsakyti į klausimą, jei po jo teks stoti ant langelio, kuris grąžins atgal.

Svarbus edukacinės programos aspektas – galimybė lengvai koreguoti jos sudėtingumą, atsižvelgiant į vaikų amžių, gebėjimus ir žinių lygį. Klausimai – nesudėtingi, kad ir mažai žinantieji galėtų atsakyti. Atsakymo užuominas pasufleruoja

„knygų lentynose“ besislepiančios personažų figūrėlės. Personažai yra iš gerai žinomų lietuvių ir užsienio autorių vaikų literatūros kūrinių. Vaikai juos matę ir knygelėse, ir filmuose, ir animacijoje.

Edukacijos metu taikomi žodiniai mokymosi metodai (aiškinamasis pasakojimas, pokalbis) leidžia gerai jaustis tiems vaikams, kuriems patiems perskaityti užduotį ar klausimą būtų sunku. Vaizdiniai metodai (neįprasta žaidimo lenta, ryškūs personažai ir figūros) suteikia žaismingumo ir kelia susidomėjimą. Mokymasis žaidžiant suteikia vaikams žinių ir tuo pat metu neįdedama per daug pastangų. Visi edukacijos dalyviai apdovanojami – gauna virtualios bibliotekos ELVIS pieštuką su užrašu „Pasigarsink knygą!“, kad visada prisimintų garsinių knygų galimybes.

Šia edukacija siekiame sukelti vaikų susidomėjimą skaitymu ir parodyti, kad knygų pasaulis gali būti smagus ir įdomus, o biblioteka yra draugiška vieta net ir sunkiau skaitantiems. Šia veikla pristatomos kitokio skaitymo galimybės ne tik vaikams, bet ir jų mokytojams ar tėvams, informuojant, kad įmanoma į stebuklingą pasakos pasaulį pasinerti neimant į rankas popierinės knygos. Drauge ši edukacija gali padėti tinkamai pasiruošti literatūros pamokoms, paskatinti domėtis ne tik rekomenduojama mokykline literatūra ir neatsilikti nuo bendraamžių.

SUSIDOMĖJIMĄ KELIANTI KELIONĖ PER LIETUVĄ

Didžiųjų miestų vaikai turi didesnį kultūrinių veiklų pasirinkimą. Mažesnių gyvenviečių vaikai to neturi, nes patiems važiuoti į kitą miestą sudėtinga, o jų pačių mieste ar miestelyje dažniausiai nėra veiklų, pritaikytų visokių gebėjimų asmenims, pasirinkimo. Džiugu, kad edukacija „Kas slepiasi knygų lentynose“ gali būti vykdoma visoje Lietuvoje – tiek LAB patalpose, tiek bet kurioje ugdymo įstaigoje. Juk priemonės lengvai transportuojamos, tereikia didesnės erdvės, kad tilptų žaidimo „lenta“.

Nuo 2022 m. rugsėjo iki gruodžio įvyko 35 užsiėmimai, kuriuose smagiai žaidė 463 dalyviai, iš jų – 237 vaikai, negalintys skaityti įprastai. Edukacinį žaidimą

Žaidimo „lenta“ yra patvarus tentas ir gali būti naudojama tiek patalpose, tiek lauke. Nuotraukoje – edukaciją veda LAB vyr. bibliotekininkė Asta Girnienė. Ukmergės socialinių paslaugų centro archyvas

išbandė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Kybartų, Kelmės, Joniškio, Vilkaviškio vaikai. Edukacinė programa ir toliau sėkmingai keliauja po Lietuvą – LAB edukatorės pasirengusios atvykti į bet kurią švietimo įstaigą Lietuvoje! Registruotis edukacijai galima artimiausiame LAB padalinyje.

IR PARTNERYSTĖ, IR JAUNOSIOS KARTOS SĄMONĖJIMAS

Kai kurias edukacinės programos priemones kūrė Kauno informacinių technologijų mokyklos mokiniai, padedami 3D grafikos dizaino mokytojo Manto Poškos. Tai buvo kur kas daugiau nei partnerystė – bendra veikla suteikė mokiniams žinių apie įtrauktį, ugdė supratimą, kad aplinkui yra visokių gebėjimų žmonių ir kad kiekvienas savo žiniomis bei patirtimi galime prisidėti prie geresnės vaikų, kuriems sunkiau mokytis, gyvenimo kokybės.

Nenuostabu, kad Kauno informacinių technologijų mokyklos (KITM) devintokai pirmieji išbandė žaidimą. „Džiaugiamės, kad mūsų mokyklos multimedijos techniko specialybės mokiniai turėjo galimybę savo profesines žinias išbandyti praktiškai – sukūrė žaidimui skirtus 3D figūrėlių modelius (grybukus ir kauliuką), kurie buvo atspausdinti 3D spausdintuvu. Tikimės, kad žaidimas apkeliaus ne vieną dešimtį Lietuvos mokyklų ir paskatins vaikus skaityti“, – rašoma kitm.lt naujienų skiltyje.

Ir tai dar ne viskas, kuo pagelbėjo KITM atstovai. Mokykla padėjo surasti įmonę, kuri atspausdino 3D figūrėles su didžiule nuolaida! Gamintojai džiaugėsi galėję prisidėti prie edukacinio žaidimo, kurio dizainas leidžia pritaikyti žaidimą ir tiems, kuriems sunku skaityti, ir tiems, kurie prasčiau mato, ir tiems, kurie turi mokymosi sunkumų.

Smagu, kad, įgyvendinant projektą, nereikėjo nieko atsisakyti: nors ir gavus mažesnį finansavimą, partneriams padarius nuolaidų, visos priemonės buvo pagamintos taip, kaip planuota. Džiugu, kad Lietuvoje yra socialiai atsakingų verslų, investuojančių į kultūrą ir švietimą!

ĮSITRAUKIA NET PATYS BAIKŠČIAUSIEJI

LAB parengta edukacija pranoko lūkesčius – pasiekti ne tik išsikelti uždaviniai, bet pavyko įgyvendinti ir tai, apie ką net nepagalvojome rašydami projektą ir kurdami programą. Perskaitę mokytojų atsiliepimus, supratome, kad pagrindinis tikslas –paskatinti mokinių domėjimąsi literatūra – pasiektas!

„Pradinukai mielai pasitiko LAB edukatorę Skaidrą Grabauskienę. Vaikai džiaugėsi kitokia pamokos forma ir pasitikrino žinias keliaudami po vaikų literatūros pasaulį. Edukacija „Kas slepiasi knygų lentynose“

paskatino vaikus paimti į rankas knygeles, pajusti žaidimo ir skaitymo malonumą“, – vertino Kauno

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos pradinių klasių mokytoja Eglė Mažeikaitė.

Labai svarbų edukacijos privalumą – „komandinį vaikų darbą ir bendradarbiavimą“ – mini Kauno miesto vaikų gerovės klubo „Centriukas“ specialioji pedagogė Indrė Rimkė ir Kauno Prano Daunio ugdymo centro bibliotekininkė Alvyda Rugienienė: „Susiskirstę į komandas ir susitarę dėl žaidimo taisyklių, visi labai aktyviai spėliojome, apie kokius pasakų ir grožinių kūrinių veikėjus kalbama, kurią figūrėlę – veikėjo paveiksliuką – reikia nuimti nuo žaidimo lentos. Laimėtojams sėkmę lėmė ir žinios iš perskaitytų knygų ar matytų filmų.“

O mes džiaugiamės, kad žaidimas suteikia informacijos apie virtualią bib lio teką ELVIS. Tai įrodo ir A. Rugienienės nurodyta edukacijos nauda, kad „sužinojome ir tai, jog visas istorijas, kurių pagrindinius veikėjus žinojome arba su kuriais susipažinome, galima rasti įgarsintas virtualioje bib lio tekoje ELVIS“.

Lietuvos audiosensorinės bibliotekos bib lio tekininkės, vesdamos edukaciją, pastebėjo dar vieną be galo svarbų dalyką, kurio nuspėti iš anksto buvo neįmanoma. Edukacijos pradžioje tyleniai, atrodo, neprakalbinami patys nedrąsiausi vaikai, žaidimui įsibėgėjant ima ir kauliuką ridenti, ir į klausimus atsakinėti. Net ir tie, kurie, mokytojų teigimu, su svetimais nekalba. Nuostabus jausmas, kad pavyko sukurti edukaciją, kuri prakalbina.

Į edukaciją „Kas slepiasi knygų lentynose“ įsitraukia net tie vaikai, kurie nelinkę bendrauti ar bijo nepažįstamų žmonių. LAB archyvas

ODESOS LIETUVIŲ SPAUDOS PAVELDAS (IKI 1919 M.)

Jau beveik metus vykstant karui Ukrainoje, žiniasklaidoje ar kitais kanalais kasdien matome Rusijos kariuomenės griaunamų miestų vaizdus, bet galbūt nesusimąstome, kad juose esama ir lietuviškojo gyvenimo istorijos pėdsakų. Vienas iš tokių miestų – Juodosios jūros uostamiestis Odesa. Šiame pramoniniame mieste nuo 1877 m. telkėsi lietuviai. Savo reikmėms čia jie leido knygeles ir periodinę spaudą, o į renginius kviesdavo spausdindami afišas ir programas. Nacionalinės bibliografijos duomenimis, tai nepaprastai reta ir vertinga Lietuvos ir Ukrainos spaudos paveldo dalis, atspindinti lietuvių diasporos gyvenimą Rusijos imperijos laikais.

XIX a. antrojoje pusėje dėl Lietuvoje menkai vystomos pramonės dalis lietuvių, ieškodami darbo, emigravo į Ameriką, kiti kūrėsi augančiuose Rusijos imperijos pramonės centruose. Odesoje, kuri XVIII a. pabaigoje po Rusijos ir Turkijos karo atiteko Rusijai, pirmieji lietuviai įsikūrė apie 1877 m. Tai buvo Sibiro tremtiniai, dalyvavę 1863–1864 m. sukilime. Vėliau mieste atsirado ir ištremtų knygnešių. XIX a. pabaigoje uostamiestyje gyveno apie 500 lietuvių šeimų.

Lietuviai studijavo Odesos universitete, konservatorijoje ir gimnazijoje. Nuo 1902 m. daugiausia vietos studentų pastangomis kūrėsi slaptos Odesos lietuvių kultūrinės organizacijos. 1864–1904 m. – lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu –vietos lietuviai, siekdami išvengti informacinės atskirties, gana laisvai prenumeravo Tilžėje (Prūsija) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamą, bet Rusijoje draudžiamą lietuvių spaudą.

Esama duomenų, kad 1914 m. lietuvių Odesoje pagausėjo iki 7 tūkst., suprantama, plėtėsi ir jų kultūriniai poreikiai1.

DIDESNIŲ LEIDYBOS GALIMYBIŲ NETURĖTA

Vietos universiteto teisės studento Mykolo Sleževičiaus (1882–1939) pastangomis Odesoje 1906 m. susibūrė lietuvių susivienijimas „Rūta“. Beje, jis – būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas (ėjo pareigas 1918–1919 m.) – 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus seime (lietuvių suvažiavime) atstovavo Odesos lietuviams. Apie 1905 m. (tiesa, po kelerius metus trukusių dvasinės vyresnybės įtikinėjimų) į Odesą buvo paskirtas pirmasis kunigas lietuvis.

Odesos lietuviai, studento Dominyko Blyno rūpesčiu susitelkę į savitarpio pagalbos draugiją, nuo 1904 m. pabaigos į organizuojamus kultūros renginius pradėjo kviesti afišomis ir programomis lietuvių ir rusų kalbomis. Renginiui ir afišoms reikėjo gauti policijos leidimą, o to be rusiškų gretutinių tekstų nebuvo galima padaryti. Tad dėl tokio administracinio

1

Doc. dr. Tomas Petreikis

Žemaitis, Zigmas. Mykolas Sleževičius Odesos lietuvių kolonijos veikėjas. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 16 (Nr. 261), p. 3; O. Lietuviai. Iš Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960, t. 21, p. 17; Odesos lietuviai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981, t. 8, p. 200–201.

Odesos lietuvių draugijos „Rūta“ nariai. Odesa, iki 1907 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Odesos lietuvių savitarpio pagalbos draugijos vakaro programa, 1904 m. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

spaudimo lietuviai be rusų kalbos išsiversti negalėjo. Bendradarbiauta su vietine A. Šulcės spaustuve.

Pirmasis žinomas labdaringas literatūrinio ir muzikinio turinio renginys įvyko 1904 m. lapkričio 21 d. (gruodžio 4 d.) Korsako salėje. Programa buvo platinama po 5 kapeikas2. Draugija 1905 m. sausį kitoje – „Harmonijos“ salėje vėl surengė lietuvišką vakarą. Jo programa buvo jau gerokai turiningesnė, suvaidinta populiari Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“3.

Nors A. Šulcės spaustuvė Odesoje gebėjo spausdinti lietuviškas afišas ir programas, bet didesnės apimties užsakymams lietuviško šrifto turėjo per mažai. Todėl pirmą lietuvišką knygą Odesos lietuviai spausdino Vilniuje. Minėtos savitarpio pagalbos draugijos įstatai –„Lietuvių šelpimos draugijos Odėsos mieste įstatos“ –1905 m. spausdinti Juozapo Zavadzkio spaustuvėje4

Lietuviai ir toliau rengė lietuviškus vakarus5, kviesdami į juos, leido lietuviškas afišas ir programas. Apie šiuos spaudinius išliko nedaug žinių – fiksuojama tik, jog lietuvišką vakarą 1911 m. spalio 30 d. surengę Odesos lietuvių studentai išleido programą6.

2 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2, 1862–1904. Vilnius, 1988, kn. 2, p. 47, 400.

3 Duomenys iš rengiamo leidinio Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917, kn. 3.

4 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 1, p. 612.

5 Būtėnas, Julius; Mackevičius, Mečys. Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas. Vilnius, 1995, p. 17–19.

6 Duomenys iš rengiamo leidinio Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917, kn. 3.

Odesos lietuvių šalpos draugijos įstatai, 1905 m. spausdinti Vilniuje. Iš Vilniaus universiteto bibliotekos fondų

Lietuvių leidėjai, spaudos draudimo metais keturis dešimtmečius nelegaliai organizuodami leidybą Vokietijoje ar Amerikoje, buvo įvaldę kontrafakciją, šios praktikos nepamiršo ir Rusijoje. 1905 m. JAV išėjo

dvi knygos, kurios tariamai buvo spausdintos Odesoje, – tai E. Posteri antireliginio turinio darbai, nukreipti prieš Katalikų Bažnyčios hierarchus: „Gyvenimas Švento Tėvo popiežiaus Benedikto IX...“ ir „Po priedanga šventenybės“. Vaclovas Biržiška nustatė, kad knygos iš tikro spausdintos Čikagoje, laikraščio „Lietuva“ spaustuvėje7. Tuo metu Odesoje nebuvo spaustuvės, kuri būtų galėjusi kokybiškai išspausdinti pakankamai didelės apimties knygas. Be to, leidinio apipavidalinimas, popierius, naudotas šifras rodo, kad tai – Amerikos lietuvių spaudos kūrinys. Kodėl buvo pasirinkta Odesa? Aiškaus atsakymo nėra, gal taip bandyta nukreipti klerikalų dėmesį nuo JAV lietuvių ateistų.

KNYGOS SVEIKATAI SAUGOTI

IR BLAIVYBEI PROPAGUOTI

Odesos universitete tiksliuosius mokslus studijavo nemažas būrys lietuvių, tarp jų ir chemikas Viktoras Ruokis (1885–1971). Jis iš lenkų kalbos išvertė Odesos vaistininko Vladislovo Karotkievičiaus sudarytą ir išleistą homeopatijos knygą „Naminis gydymas: visiems suprantamas nurodymas, kaip užlaikyti sveikata“ (1910). 2000 egz. tiražu išėjusi knyga buvo gana didelės apimties (248 p.), spausdinta Šv. Klemenso draugijos spaustuvėje Odesoje. V. Karotkievičius savo leidiniui informaciją surinko iš užsienio homeopatijos autoritetų: Carlo Gerhardo (1833–1902), Samuelio Hahnemanno (1755–1843), Richardo Hugheso (1836–1902), Gottliebo Heinricho Georgo Jahro (1800–1875), Josepho Laurie (mirė 1865 m.) – darbų.

V. Ruokio biografai mini, kad vertimas užėmė nemažai studento laiko, o spaustuvė, neturėdama patirties spausdinti lietuvių kalba, paliko daug korektūros klaidų8. Neatsitiktinai vertimo kalbą redaguoti V. Ruokiui padėjo Leonardas Daukša9. Knyga nepateko į Lietuvos knygynų prekybos katalogus, todėl jos platinimas buvo gana ribotas. Siekiant paskatinti leidinio prekybą, buvo išleistas trikalbis reklaminis skelbimas10, kuriame lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis pranešta apie naujos knygos pasirodymą.

Po metų išėjo nauja V. Ruokio išversta V. Karotkievičiaus homeopatijai populiarinti skirta knygelė „Kas tai yra homeopatija?“ (1911). Nedidelę brošiūrą (26 p.) leido pats vaistininkas, spausdino minėtoji Šv. Klemenso draugijos spaustuvė Odesoje. Knygelė buvo platinama po 25 kapeikas11

Vokietijos kariuomenei 1915 m. užėmus Lietuvą, nemaža dalis lietuvių pasitraukė į Rusijos gilumą. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių Odesoje padaugėjo iki 14 tūkstančių12. Veikė Lietuvių tremtiniams, nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetas. Iš Šiaulių į Odesą pasitraukęs kunigas Antanas Vytartas, nupirkęs lietuviško šrifto, Odesos spaustuvėje „Znanje“ išleido dvikalbę knygelę „Girtuoklio gyvenimas ir mirtis paveiksluose

7 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 2, p. 190.

8 Danilevičius, V.; Motuza, A. Profesorius Viktoras Ruokis. Vilnius, 1982, p. 51–52.

9 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 2, p. 118.

10 Duomenys iš rengiamo leidinio Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917, kn. 3

11 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 2, p. 523.

12 Odesos lietuviai. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 16, p. 65–66.

E. Posteri antireliginio turinio darbai buvo spausdinti „Lietuvos“ laikraščio spaustuvėje Čikagoje nurodant Odesą. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

Odesos lietuvių katalikų Gyvojo rožančiaus brolijos įstatai, 1915 m. Kopija. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

Odesos universiteto studento Viktoro Ruokio verstos homeopatijos knygos. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

= Жизнь и смерть пьяницы въ картинкахъ“ (1915). (Karo metais skatinant antialkoholinę agitaciją, karo cenzūros leidimus nesunku buvo gauti.) Šioje paveikslėlių knygoje išjuokiamas girtavimas. Kunigas Vladislovas Draugelis toje pačioje „Znanje“ spaustuvėje 2000 egz. tiražu išleido brošiūrą „Šventasis ražančius“ (1915), skirtą Gyvojo rožančiaus brolijos nariams13

POLITINIO LIETUVIŲ GYVENIMO ATSPINDŽIAI

Karo metais Odesoje veikė keletas suaugusiųjų amatų kursų, pradžios mokykla, našlaičių prieglauda. Toliau plėtota lietuvių kultūrinė veikla: 1916 m. įsteigta „Varpo“ draugija ir choras, 1917 m. – Česlovo Sasnausko muzikos draugijos skyrius. Deja, išlikusių spaudinių, liudijančių šių organizacijų veiklą, neaptikta.

1917 m. Odesoje buvo įkurta Lietuvių taryba. Jos atstovai dalyvavo Rusijos lietuvių seime Sankt Peterburge. Tų pačių metų pavasarį Lietuvių taryba kreipėsi į vietos lietuvius su prašymu, kad per gegužės 21–24 d. vyksiantį Odesos gyventojų surašymą, atsakydami į klausimą apie tautybę, jie nurodytų „lietuvių“. Atsišaukimas buvo spausdintas „Znanje“ spaustuvėje, bet jis neišlikęs14

Politikos gyvenimas vis labiau įtraukė lietuvius. 1917 m. radosi lietuvių bolševikų kuopa, sudaryti Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) Odesos organizacijos trys lietuvių rajonai. Jiems priklausė apie 250 narių15

Odesos lietuvių komunistų laikraštis „Lietuvos komunistas“, 1919 m. Egzempliorius anksčiau priklausė Odesos miesto viešajai bibliotekai. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

1919 m. vietos lietuviai bolševikai leido savaitraštį „Lietuvos komunistas“. 1000–1500 egz. tiražu spausdintas laikraštis nėjo net dviejų mėnesių (birželio pabaiga–rugpjūčio pradžia). Pirmus du numerius spausdino Darbininkų komiteto P. Bemo spaustuvė, o numerius nuo 4 ­ o iki 9 ­ o – spaudos draugijos spaustuvė „Darbo išlaisvinimas“ („Освобождение Труда“). Laikraštį redagavo iš vietinių komunistų sudaryta redakcija, kuri net tris kartus keitėsi. Išleidus devynis numerius, nuo rugpjūčio 10 d. leidybos darbai sustojo16. Tautiškos minties lietuvių būrelis leido hektografuotą leidinėlį „Varpas“ (1919)17

Pirmasis pasaulinis karas sukūrė sąlygas atsirasti nepriklausomai Lietuvai. Tuo metu Sovietų Rusijoje vykęs pilietinis karas geresnio gyvenimo perspektyvų lietuviams nebežadėjo. Daugelis lietuvių pabėgėlių ir buvusių migrantų 1919–1922 m. iš Odesos organizuotai grįžo į Lietuvą. 1926 m. duomenimis, lietuvių Odesoje buvo likę apie 100018.

Parengta pagal T. Petreikio pranešimą, skaitytą Odesos nacionalinės mokslinės bib lio tekos konferencijoje „Knyga kaip kultūros artefaktas“ 2022 m. gruodžio 6 d.

13 Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917. Vilnius, 2006, kn. 1, p. 302, 353; O. Lietuviai. Iš Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960, t. 21, p. 18.

14 Duomenys iš rengiamo leidinio Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917, kn. 3.

15 Odesos lietuviai. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 16, p. 65–66.

16 Lietuvos bibliografija. Serija B. Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940. D. 1. Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Vilnius, 2018, kn. 1, p. 617.

17 O. Lietuviai. Iš Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960, t. 21, p. 17.

18 Odesos lietuviai. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 16, p. 65–66.

Antano Vytarto antialkoholinė paveikslėlių knygelė lietuvių ir rusų kalbomis, 1915 m. spausdinta Odesoje. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

PERIODINIAI PAVASARININKŲ LEIDINIAI ARCHYVUOSE

Zita Karklelytė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos valdymo departamento Bibliotekininkystės metodikos ir tyrimų skyriaus vyresnioji bibliografė

Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos valdymo departamento Bibliotekininkystės metodikos ir tyrimų skyriaus nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos leidinio „Lietuvos bibliografija. Serija B. Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940“ (toliau – LB. Serija B) rengėjai, nagrinėdami Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondus, surado 829 naujus neregistruotus ir netyrinėtus Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ dauginimo priemonėmis spausdintų biuletenių numerius. Šie atradimai reikšmingai papildys žinias apie pavasarininkų organizacijos veiklą ir jos spaudos istoriją nepriklausomos Lietuvos metais.

pasidarė mėgstamiausias ir populiariausias lietuvių katalikų jaunuomenės periodinis leidinys, o šių pažiūrų jaunuoliai imti vadinti pavasarininkais. Šiame darbo bare nemažas buvo ir kunigų, ateitininkų, katalikų mokytojų indėlis.

Ilgainiui vien „Pavasario“ žurnalo nepakako, reikėjo specialios organizacijos ir tinkamos jos vadovybės. Kaune 1914 m. vasario 24 d. įvyko pirmoji pavasarininkų konferencija, priimti organizacijos įstatai. Tačiau netrukus atūžus Pirmojo pasaulinio karo vėjams, pavasarininkų veikla apmirė, veiklos sąlygos, ypač 1915–1918 m. – vokiečių okupacijos metais, dar labiau pasunkėjo. Vis dėlto, nepaisydamos draudimų, kai kurios pavasarininkų kuopelės nenuleido rankų ir netgi leido savo rankraštinius laikraštėlius2.

Dar svetimųjų pavergtoje Lietuvoje susikūrusi, ne vieną savo brendimo laikotarpį išgyvenusi, katalikybe ir tautiškumu – dviem svarbiausiais principais – besiremianti, šūkiu „Dievui ir Tėvynei“ nešina, Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ nepriklausomos

Lietuvos metais buvo bene gausiausia, plačiausiai paplitusi tautiškomis idėjomis gyvenančio kaimo jaunimo organizacija. Nors pavasarininkų kūrimosi užuomazgų būta dar 1911 m., tačiau ryžtingesni šio judėjimo žingsniai prasidėjo nuo žurnalo „Pavasaris“ pirmojo numerio

išleidimo 1912 m. gegužės 10 d.1 Šis žurnalas netrukus

1 Leimonas, J. „Pavasario“ sąjungos istoriniai bruožai. Kaunas, 1931, p. 14, 17–19.

1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, greitai atgautos ir pavasarininkų veikimo sąlygos. Tų pačių metų liepos 7 d. atkurtas žurnalo „Pavasaris“ leidimas. 1919 m. rugsėjo 12–13 d. įvyksta pirmoji vieša pavasarininkų konferencija, oficialiai patvirtinamas pavadinimas Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris.“ Išrinkus veiklią Centro valdybą, stipraus centro organizuojama ir koordinuojama pavasarininkų veikla ima sparčiai augti ir įvairėti. Prof. Juozo Ereto vadovavimo laikais (1922–1928 m.) „Pavasario“ sąjunga savo veikimu prilygo užsieniuose veikusioms katalikiško jaunimo organizacijoms3 ir nuo 1925 m. tapo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos nare.

Pavasarininkų sąjunga daug dėmesio skyrė jaunimo švietimui, skatinimui skaityti, bibliotekų steigimui, taip pat ir periodiniams leidiniams, per kuriuos vykdė narių telkimą, organizavo kitą veiklą. Juozas Blažys rašė:

2 Ten pat, p. 21.

3 Dogelis, P. Už bočių žemę ir tikybą. Kaunas, 1939, p. 12.

Skiemonių miestelio pavasarininkų organizacijos nariai. 1926 03 30. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Stepono Šulsko fondo F126-57

„Spauda yra be galo svarbus ginklas gyvenimo kovai laimėti <...> Spauda yra kaip skiepas, kuris sutvirtina žmogaus protą ir sąmonę, kuris atneša šviesą, išmintį ir galią.“4

Sąjungos reikmėms leisti pagrindiniai leidiniai: „Pavasaris“ (1912–1914, 1918, 1920–1940 m.) – išleisti 454 numeriai (įskaitant spausdintus „Tėvynės sargo“ puslapiuose); „Vyrų žygiai“ (1937–1938 m.) – išleisti 24 numeriai; „Liepsnos“ (1937–1940 m., leidinys mergaitėms) – išleisti 82 numeriai; „Pavasarininkų vadas“, vėliau pervadintas „Jaunimo vadu“ (1923–1940 m.) –išleisti 132 numeriai.

Šalia pagrindinės spaudos Centro valdyba leido biuletenius, aplinkraščius, žiniaraščius, laiškus regionų, rajonų valdyboms ir kuopoms. Šių spaudinių Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fonduose (F. 572, 1112, 1679) sukaupta bene daugiausia. L.K.J. „Pavasario“ sąjungos Centro valdybos (toliau – CV) biuletenių bibliografiniuose sąrašuose iš viso nebuvo užfiksuota. Peržiūrėjus LCVA fondus, rasti 109 numeriai (1924–1936 m.). Spaudos dauginimo prietaisu – šapirografu – tiražuojami CV Mergaičių bei Vyrų sąjungų biuleteniai kartais spausdinti „Jaunimo vado“ (1935–1936 m.) bei 1937 m. „Pavasario“ puslapiuose. 1918–1940 m. leistos Lietuvos jaunimo spaudos apžvalgą parengusi dr. Žiedūnė Zaveckienė apgailestauja, jog apie kitus, ne dauginimo priemonėmis spausdintus, leidinius mažai išlikę duomenų ir informacijos apie juos galima rasti tik iš centrinėje pavasarininkų spaudoje

4 Blažys, J. Spaudos reikšmė. „Pavasario“ s-gos Kauno rajono biuletenis 1928, vas. 16, p. 6. Parašas: Blažys.

skelbtų žinučių5. Tad dabar LCVA fonduose saugomi pavasarininkų leidiniai turėtų gerokai papildyti šią ligi šiol buvusią spragą. Regionų ir rajonų valdybos savo kuopoms leido biuletenius, aplinkraščius, žiniaraščius. Taip ne tik buvo skleidžiamos iš centro atėjusios žinios, sąjungos nariai buvo informuojami ir apie rajono valdybos darbus. Biuleteniuose keliamos svarbesnės mintys, pateikiama kuopoms rekomendacijų, ko imtis, kuo rūpintis, ko siekti. Aptariami įvykę renginiai ir pasiekimai. Viename iš 1935 m. biuletenių rašyta: „Centro vadovybė ir rajonai siuntinėja kuopoms biuletenius, kame skelbiami aktualūs ir visiems rūpimi dalykai. Biuleteniai rašomi <...> tam, kad kas ten yra nurodyta, būtų vykdoma <...> Visi biuleteniai turi būti skaitomi ne tik valdybų posėdžiuose, bet taip pat visuotinuose susirinkimuose, kad visi nariai žinotų, kas Centrų įsakoma, ko reikalaujama <...>“6 Taip tarp valdybos ir kuopų buvo palaikomas ryšys.

„Jaunimo vadas“ spausdino patarimus kuopoms, kaip kaupti ir tvarkyti visus centro, regionų ir rajonų siunčiamus raštus7. Kai kurios pavasarininkų kuopos šiuos nurodymus atsakingai vykdė, todėl šiandien LCVA fonduose saugomų raštų aplankuose randama gana tvarkingai susegtų gaunamų ir siunčiamų raštų komplektų. Čia išsaugota daugybė tiek Centro valdybos, tiek rajonų valdybų gaunamų biuletenių ar kitų raštų. Pavyzdžiui, Ramygalos „Pavasario“ rajono valdyba (F. 1679, ap. 1, b. 13) tvarkingai išsaugojo 1928–1932 m. CV biuletenius. Skriaudžių mergaičių kuopa – Marijampolės mergaičių rajono valdybos (F. 572, ap. 1, b. 292), Gelažių (i. e. Geležiai) kuopa (F. 1679, ap. 1, b. 28) – Panevėžio rajono valdybos biuletenius, Spirakių kuopa (F. 1679, ap. 1, b. 51) – Panevėžio vyrų rajono biuletenius, Kar­

5 Zaveckienė, Ž. Jaunimas istorijos skersvėjuose. Vilnius, 2018, p. 53.

6 Biuletenis / L.K.J. „Pavasario“ sąjunga, Raseinių rajono valdyba. 1935, Nr. 8, p. 2. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), F. 572, ap. 1, b. 300, lap. 153.

7 Paliūkas, J. Kuopos gaunamieji ir išsiunčiamieji raštai. Jaunimo vadas, 1935, Nr. 11, p. 182–192.

L.K.J. „Pavasaris“. Kretingos rajono valdybos biuletenis. 1926, Nr. 4. LCVA, F. 572, ap. 3, b. 752, lap. 20. „Pavasario“ sąjungos Prienų rajono biuletenis. 1926, Nr. 4 (13). LCVA, F. 572, ap. 3, b. 752, lap. 150.

sakiškio kuopa (F. 1679, ap. 1, b. 76) – Panevėžio rajono valdybos. Pavyzdingai raštus, taip pat ir gaunamus biuletenius rinko ir segė Panevėžio (dab. Kupiškio) rajono Subačiaus (F. 1679, ap. 1, b. 92) mergaičių kuopa.

Tiek vyriausioji „Pavasario“ sąjungos, vėliau federacijos, valdyba, tiek rajonų CV reikalavo, kad jų siunčiami biuleteniai kuopose būtų skaitomi, aptariami, dirbama, vadovaujantis juose nurodytomis gairėmis. Kartais biuleteniuose galima aptikti tokį raginimą: „Geriau nematyti biuletenio, negu pamačius neperskaityti, ir perskaičius neįvykdinti!“8

Ligi šiol bibliografiniuose šaltiniuose buvo užfiksuota 15 rajonų ir regionų biuletenių. Paieškos LCVA fonduose davė rezultatų. Aptikta naujų 41 pavadinimo leidinių. Įspūdingai pasipildė ir žinomų, aprašytų numerių skaičius: iki paieškų LCVA buvo aprašyti vos keli pavasarininkų rajonų biuletenių numeriai, dabar jų užfiksuota ir aprašyta 829.

Leidiniuose galima rasti tiek Centro valdybos, tiek regionų, rajonų valdybų ir net atskirų kuopų veiklos gairių, planų ir jų įgyvendinimo aprašymų. Dokumentų turinyje – sueigos, konferencijos, kongresai, jaunimo dienos, paskaitos, lavinimosi kursai, chorų būrimas, koncertų rengimas, spektaklių statymas, gegužinės, sporto varžybos, literatūros skaitymo ir platinimo reikalai, knygynų, bibliotekų, muziejų steigimas, parodų, ekskursijų rengimas, kapinių, ypač už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių karių kapų, priežiūra, kryžių statymas, kraštotyros, tautosakos rinkimo ir atradimo džiaugsmai. Antai 1928 m. rugpjūčio 23 d.

CV biuletenyje skelbiama, jog tų metų rugpjūčio 17 d. CV įregistravo 600­ąją kuopą9. Šiaulių rajono biuletenyje 1930 m. 1­ajame numeryje randame informaciją, kad „Centro valdybos nutarimu iš 1930 m. sausio mėn. 9 d. Kuršėnų rajonas išformuotas ir jo kuopos pervestos Šiaulių „Pavasario“ rajono valdybos žiniai ir globai“10.

Biuleteniuose daugiau nei oficialiuose ir poligrafiniu būdu išspausdintuose leidiniuose galima rasti informacijos apie tuometės valdžios santykius su katalikiškomis organizacijomis, kovas su tautininkais ir jaunalietuviais dėl katalikybės tiesų. Antai Raseinių rajono valdybos biuletenyje 1931 m. 7­ajame numeryje rašoma apie valdžios trukdymus veikti pavasarininkams ir apie kratą „Pavasario“ Centro valdyboje11. Panemunės rajono valdybos 1931 m. biuletenio 2­ajame numeryje – apie už savo veiklą tris savaites Kauno sunkiųjų darbų kalėjime kalėjusius CV generalinį sekretorių K. Balkūną, sekretorių V. Užupį, šio rajono valdybos iždininką J. Totoraitį, taip pat apie sąjungos iždininką J. Štaupą, kalėjusį Varnių koncentracijos stovykloje12. Skelbiama apie 1932 m. įvykusio jubiliejinio kongreso sąjungos 20­mečio proga uždraudimą, kitus tuometės valdžios suvaržymus, susirinkimų, netgi gegužinių bei kitų renginių kontrolę, kuopų steigimo ir veiklų leidimų gavimo sunkumus.

Pavasarininkų narių ir kuopų skaičius kasmet augo. Antai, 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai pavasarininkai jau galėjo legaliai ir viešai veikti, buvo registruotos 85 kuopos ir apie 6800 narių; 1925 m. buvo 469 kuopos, suskirstytos į 28 rajonus, o 1939 m., anot pavasarininkų pradininko Povilo Dogelio, penkiuose regionuose (tiek, kiek būta vyskupijų) veikė 40 vyrų rajonų valdybų ir tiek pat mergaičių. Jos koordinavo 618 vyrų ir 615 mergaičių kuopų (iš viso 1233 kuopų)

8 Pavasario“ sąjungos Utenos rajono valdybos biuletenis. 1930, Nr. 4, p. 1 (virš.). LCVA, F. 572, ap. 6, b. 238, lap. 16.

9 L.K.J. „Pavasario“ sąjungos Centro valdybos biuletenis. 1928, rugpj. 23, p. 5. LCVA, F. 1112, ap. 1, b. 2, lap. 144.

10 Biuletenis / L.K.J. s­gos „Pavasaris“ Šiaulių rajono valdyba. 1930, Nr. 1, p. [1]. LCVA, F. 572, ap. 1, b. 301, lap. 199.

11 Biuletenis / L.K.J. „Pavasario“ s­ ga, Raseinių rajono valdyba. 1931, Nr. 7, p. [3]. LCVA, F. 572, ap. 1, b. 300, lap. 212.

12 Biuletenis / L.K.J. „Pavasaris“ A. Panemunės valdyba. 1931, Nr. 2, p. [1]. LCVA, F. 572, ap. 3, b. 288, lap. 13.

veiklą, narių skaičiuota 74 00013. Kituose informacijos šaltiniuose14 pateikiami dar didesni skaičiai – per 90 000 narių. Tad nuo 1918 m. pavasarininkų narių skaičius išaugo maždaug 13 kartų!

Daugiausia biuletenių leido Kaune rezidavusi „Pavasario“ Centro valdyba. Pavasarininkų veikla ypač rūpinosi Panevėžio vyskupija ir Panevėžio katalikų veikimo centras, todėl, ko gero, galima teigti, kad Panevėžio regiono pavasarininkų kuopelės ir rajonų centrai buvo vieni stipriausių Lietuvoje. Pagal leistų ir išlikusių biuletenių skaičius galima spręsti, jog geriausiai dirbo Panevėžio rajono „Pavasario“ valdyba (rasti 57 biuletenių numeriai), taip pat Šiaulių (43), Rokiškio (38), Marijampolės vyrų (35) bei mergaičių (31) valdybos, Raseinių (40), Seinų (33), Utenos (26) rajonų „Pavasario“ valdybos.

Leisti savo laikraštėlius buvo skatinamos ir kuopos. Kol kas užfiksuoti 32 kuopų laikraštėliai, iš jų 3 spausdinti poligrafiniu būdu15, kiti – šapirografuoti arba rankraštiniai. „Jaunimo vade“ J. Paliūkas išsamiai pateikia praktiškų patarimų, kaip laikraštėlius parengti, leisti ir spausdinti16. Labai išsamus viso parengiamojo darbo ir spausdinimo šapirografu proceso aprašymas yra vertingas dauginimo priemonėmis spausdintų leidinių spaudos tyrėjams.

LCVA fondai turėtų sulaukti šios tarpukariu veikusios gausiausios katalikiškos idėjinės kultūros organizacijos, ugdžiusios jaunimą tikėjimo, tautybės ir kalbos išsaugojimo dvasia, tyrėjų dėmesio. Reikia tikėtis, jog, kaip kitados vylėsi vienas „Pavasario“ federacijos pirmininkų J. Leimonas, kuris nors „lietuvis katalikas istorikas kada nors sukurs tuo klausimu gražų didelės vertės veikalą“17. ***

Surinkti duomenys apie pavasarininkų periodinius leidinius šiuo metu kaupiami Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Išsamiausias moksline metodologija pagrįstas senosios lietuviškos periodinės nepoligrafinės spaudos tyrimo rezultatas bus pateiktas rengiamoje bibliografijos rodyklėje „Lietuvos bibliografija. Serija B. D. 2“.

Archyvuose, muziejuose, bibliotekose ir pas privačius asmenis rasti anaiptol ne visi pavasarininkų leisti periodiniai leidiniai ar jų numeriai. Nemažai leidinių žinoma tik iš šaltinių, jų egzemplioriai dar nerasti. Kviestume atsiliepti Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. nepoligrafiniu būdu išleistų periodinių leidinių saugotojus ir rašyti šiuo adresu: nba@lnb.lt

13 Dogelis, P. Už bočių žemę ir tikybą, p. 147.

14 Lietuvių enciklopedija. Boston, Mass., 1960, t. 22, p. 197; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija . Vilnius, 1968, t. 2, p. 801; Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2010, [t.] 17, p. 668.

15 Lietuvos bibliografija. Serija B. Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940 D.1. Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Vilnius, 2018, kn. 2, įr. 1075, 1253, 1338.

16 Paliūkas, J. Kuopų laikraštėliai. Jaunimo vadas, 1939, Nr. 2, p. 32; 1939, Nr. 3, p. 61–64; 1939, Nr. 8/9, p. 172–175.

17 Leimonas, J. „Pavasario“ sąjungos istoriniai bruožai, p. 12.

GILŪS LIUDVIKOS DIDŽIULIENĖS PĖDSAKAI ANYKŠČIUOSE

Birutė Venteraitienė

Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė

Keletas pastarųjų metų Anykščių rajono

savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo

Didžiulių viešajai bibliotekai dovanojo ne vieną svarbų jubiliejų. 2018 m. buvo minimas L. ir S. Didžiulių memorialinio muziejaus Griežionėlėse 50-metis. 2021 m. Anykščių krašte buvo švenčiamos rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856–1925) 165-osios gimimo metinės.

2022-ųjų kovą paminėtas Anykščių viešosios bibliotekos įkūrimo 85-metis, o rugsėjį sukako 15 metų, kai bibliotekai suteiktas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vardas. Šia proga norisi apžvelgti rašytojos, švietėjos L. DidžiulienėsŽmonos bei jos sutuoktinio knygnešio, bibliofilo S. Didžiulio (1856–1927) veiklą, akcentuojant, kas yra vertinga ir aktualu XXI a. visuomenei.

2007 m., artėjant viešosios bibliotekos įsteigimo Anykščiuose 70 metų sukakčiai, jos kolektyvas nusprendė siekti, kad veiklos jubiliejų biblioteka sutiktų pavadinime turėdama šių Anykščių kraštui nusipelniusių asmenybių vardą. Buvo apklausti rajono gyventojai – dauguma pageidavo, kad Anykščių viešoji biblioteka būtų pavadinta lietuvybės puoselėtojų L. ir S. Didžiulių vardu, šiam pasiūlymui pritarė ir Anykščių rajono savivaldybės taryba.

Nuo to laiko, kai bibliotekai suteiktas šis vardas, joje kaupiamas ir tyrinėjamas L. Didžiulienės rašytinis palikimas, imamasi kitos veiklos, skleidžiančios žinią apie šią krašte dirbusią krašto šviesuolių porą.

TAUTIŠKUMO ŽIDINYS

Rašytoja ir visuomenininkė Liudvika Nitaitė ­ Didžiulienė (slapyvardis Žmona) gimė 1856 m. balandžio 21 d. Robliuose (Rokiškio r.) Antano ir Petronėlės Nitų šeimoje. Jos tėvas įvairiuose Rokiškio krašto dvaruose dirbo raštininku, vaitu, urėdu. Nuo 1859 m. mergaitė augo Vaitkūnuose (Rokiškio r.), ant Dviragio ežero kranto šalia Salų dvaro, vėliau su tėvais persikėlė į Rokiškį. Skaityti ir rašyti Liudvika išmoko privačiai. Mergina mokėjo penkias kalbas: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, latvių, taip pat buvo pramokusi prancūzų. Jaunystėje rinko tautosaką, į lietuvių kalbą bandė versti vokiečių ir lenkų poetų eilėraščius. Tėvui

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vestuvių nuotrauka, 1877 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejaus archyvas

netekus tarnybos, 1874 m. Nitų šeima persikėlė į Karūnių palivarką netoli Viešintų (Anykščių r.). Čia

Liudvika toliau domėjosi lietuvių liaudies kultūra. 1875 m., remdamasi lietuvių liaudies dainomis, parašė operetę „Piršlės ir veselijos“, ji, deja, iki šių dienų neišliko.

Liudvikai piršosi ne vienas jaunuolis, bet ji svajojo ištekėti tik už išsilavinusio lietuvio, kuris „nesisarmatintų savo gimtosios kalbos“ ir kurio pavardė nebūtų sulenkinta. Išrinktuoju tapo Stanislovas Didžiulis, baigęs Panevėžio gimnaziją ir tuo metu šeimininkavęs 80 hektarų ūkyje. Juodu susituokė 1877 metais.

Didžiulių namai Griežionėlėse (Anykščių r.) tapo lietuviškosios veiklos centru. Namiškiai ir atėję tarnauti samdiniai privalėjo kalbėti lietuviškai, jaunimas buvo mokomas lietuvių kalbos rašto, o merginos – nerti ir siūti. Didžiulių sodyboje lankydavosi lietuviai studentai, visuomenininkai, knygnešiai, to meto šviesuomenė (Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, Mečislovas Davainis ­ Silvestraitis ir kiti).

S. Didžiulis, negailėdamas pinigų, siųsdavosi knygas iš Sankt Peterburgo ir Varšuvos knygynų. Taip pat domėjosi draudžiamais lietuviškais spaudiniais.

S. Didžiulis turėjo sukaupęs apie 800 knygų. Tai buvo didžiausia asmeninė bib lio teka Lietuvos provincijoje. Liudvikos prašymu jis užsakydavo populiarios literatūros apie mediciną, veterinariją, higieną, daržininkystę, vaikų auklėjimą. Apie sutuoktinio knygas L. Didžiulienė rašė: „Pažinau turtingą mano vyro biblioteką. Dievulėli, kiek čia visko gera. Kiek čia turto. Imuos visom pajėgom skaityt ir pajuntu aš su visu „dideliu“ savo mokslu nieko nežinanti, gyvenimo nepažįstanti, gyvenus svajonėm, nežinodama, kas svarbiausia – gyvenime.“ (Iš L. Didžiulienės­Žmonos atsiminimų „Ką aš beatmenu“)

Sukauptas žinias Liudvika perteikdavo kaimo moterims, mokė jas gydyti, gaminti. Ji nuolat šelpė varguolius pinigais arba, ištikus bėdai, paskolindavo arklį.

L. ir S. Didžiuliai, rizikuodami savo ir šeimos gerove, aktyviai dalyvavo platinant draudžiamą lietuvišką spaudą. Iš Mažosios Lietuvos atgabentas knygas sutuoktiniai laikinai paslėpdavo savo namuose, o vėliau vietos knygnešiai jas paskleisdavo po apylinkes.

Tautinis nusistatymas paskatino L. Didžiulienę imtis plunksnos, nors ji manė, kad svarbiausia gyvenime – moters, žmonos ir motinos pašaukimas. Tai liudija ir pasirinktas slapyvardis – Žmona. Paskutiniame 1892 m. „Varpo“ numeryje buvo išspausdintas pirmas rašytojos apsakymas „Tėvynės sūnus“, po pusmečio spaudoje pasirodė kitas – „Dėl Tėvynės!“. 1892–1894 m. „Varpe“, „Ūkininke“ L. Didžiulienė įvairiomis temomis dalino patarimus kaimo moterims. Etnografas Silvestras Baltramaitis ją paragino užrašyti receptus ir sudėti į knygą – taip radosi L. Didžiulienės ­ Žmonos kulinarijos knyga „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“, pirmą kartą išleista 1893 m. kaip laikraščio „Ūkininkas“ priedas.

Didžiulių šeimoje gimė devyni, bet užaugo aštuoni vaikai. L. Didžiulienė svajojo savo sūnums ir dukterims suteikti išsilavinimą. Kalbininko Jono Jablonskio, tuo metu dirbusio mokytoju Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija), paskatinta ir norėdama išmokslinti visus savo vaikus, ji paliko Griežionėlių palivarką ir 1896 m. su vaikais apsigyveno Mintaujoje.

Rašytoja išsinuomojo namą, kuriame įrengė 12–14 vietų moksleivių bendrabutį, tapusį tautiniu lietuvių moksleivių centru – didžiausiu ir svarbiausiu Latvijos teritorijoje lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. L. Didžiulienės pensione 1896–1907 m. gyveno 89 lietuviai, tarp jų nemažai vėliau Lietuvai nusipelniusių žmonių: būsimasis prezidentas Antanas Smetona, būsimasis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, dailininkas Justinas Vienožinskis ir daugelis kitų jaunuolių. O Didžiulių vaikai tapo žinomais visuomenininkais, literatais, kultūrininkais.

Lietuviški patiekalai, pagaminti pagal receptus iš L. Didžiulienės-Žmonos knygos „Lietuvos gaspadinė“. Didžiulių sodyba Griežionėlėse, 2009 m. Rita Tulušienė

Kraštotyros ir leidybos skyriaus įkurtuvėse naujajame bibliotekos pastate svečiai pasitikti su legumina –patiekalu, pagamintu pagal L. Didžiulienės-Žmonos receptą. Iš kairės: bibliotekos darbuotojos Edita Stiklinskaitė, Ligita Matulienė ir Skaivė Meškauskienė, 2013 m. Violeta Matelienė

MĖTYTI LIKIMO VĖJŲ

Didžiulių šeimą skaudžiai palietė 1905 m. neramumai Rusijos imperijoje. Už dalyvavimą revoliuciniuose įvykiuose rašytojos vyras Stanislovas ir sūnus Antanas buvo ištremti į Sibirą iki gyvos galvos, o nepilnametis Algirdas – penkeriems metams. L. Didžiulienei teko grįžti į Griežionėles, nes reikėjo išlaikyti šeimos ūkį, kad nors šiek tiek padėtų ištremtiems artimiesiems. Vėl apsigyvenusi Lietuvoje, rinko tautosaką, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, bendradarbiavo su rašytojomis Žemaite ir Gabriele Petkevičaite ­Bite.

1915–1924 m. L. Didžiulienė gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina). Čia ji atvyko dukros Vandos Didžiulytės­ Albrechtienės, kuri buvo dantų gydytoja ir rašytoja, kvietimu, norėdama šią paguosti po jos dukrelės Vandytės mirties. Ruošdamasi persikėlimui, rašytoja tikėjosi, kad nuvykusi pas dukrą bus laisva nuo ūkio darbų ir galės savo daugelį metų rašytas apysakas, vaizdelius, pjeses paruošti spaudai. Tad išvykdama visus savo užbaigtus ir neužbaigtus rankraščius suvyniojo į popierių ir kartu su drabužiais sudėjo į užrakinamą pintinę. Keliaujant traukiniu, kažkas susiviliojo pintine. Rašytoja labai graužėsi praradusi šį turtą ir iš sielvarto susirgo. Koks tai buvo skaudus smūgis, liudija jos dukra Vanda straipsnyje „Dingę Didžiulienės­Žmonos raštai“ („Lietuvos žinios“, 1932, Nr. 244): „<...> išgulėjo apie du mėnesius. Ir dar ilgai po to, daugeliui metų prabėgus, prisiminus negalėjo nurimti. „Nei man tų mano drabužių, nei atmintinų žiedų ir visų daiktų negaila taip... Betgi mano rankraščiai! Mano rankraščiai! Jų niekas nebesugrąžins, o taip svajojau čia juos išdailinti, išbaigti, su jumis pasiskaityti... Mano kelerių metų darbas!“

Atsigavusi po ligos, L. Didžiulienė įsidarbino Jaltos ligoninėje. Vėliau aktyvi tautietė prisidėjo steigiant lietuvių tuberkuliozinę sanatoriją ir buvo jos šeimininkė. Rašytoja Jaltoje leido šapirografuotą laikraštėlį „Sanatorijos žvaigždutė“, organizavo kultūrinę lietuvių veiklą, šelpė ir slaugė vaikus. Rusijoje nugriaudėjus revoliucijai, po dvylikos metų iš tremties į Krymą atsikėlė ir pasiligojęs S. Didžiulis.

1924 m. L. ir S. Didžiuliai grįžo į Lietuvą, bet tėvynėje pasijuto atstumti, niekam nereikalingi. Mintaujos bendrabutyje auginti mokinukai buvo tapę valdžios vyrais, bet iš Jaltos grįžusiai rašytojai dėmesio neparodė. L. Didžiulienė ­Žmona mirė 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlėse.

Palaidota Padvarninkų kalnelyje, netoli savo sodybos. Greta žmonos, bet atskirame kape Padvarninkų kalnelyje atgulė ir 1927 m. gegužės 19 d. miręs S. Didžiulis.

PRAEITĮ IR ATEITĮ JUNGIANTYS TILTAI

Lietuvybės skleidėjų atminimą jau šeštą dešimtmetį puoselėja 1968 m. Griežionėlėse įkurta Didžiulių šeimos sodyba­muziejus, o Anykščių viešoji biblioteka su Didžiulių veikla susijusias tradicijas kuria šešioliktus metus.

Anykščių bibliotekos darbuotojai kasmet kovo 16ąją, švęsdami Knygnešio dieną, organizuoja patiekalų konkursus ir gamina valgius pagal L. DidžiulienėsŽmonos knygos „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ receptus. Pirmasis konkursas buvo surengtas 2009 m. kovo 16 d. Griežionėlėse, Didžiulių šeimos sodyboje. Tąsyk bib lio tekos Kraštotyros ir leidybos (dabar –Krašto dokumentų ir kraštotyros) skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Ligita Matulienė iškepė saldų pyragą „Leguminą iš bulbių“. Patiekalas sulaukė palankaus kolegų įvertinimo bei didelio susidomėjimo. 2013 m. pavasarį, Anykščių viešajai biblio tekai persikėlus į naują pastatą Vyskupo skvere, Kraštotyros ir leidybos skyrius surengė įkurtuves ir kolegas pasitiko su legumina. Jau tapo tradicija šiuo patiekalu vaišinti ir į biblioteką atvykstančius svečius.

L. Didžiulienė ­ Žmona buvo grožinės literatūros mėgėja. Apie literatūrinius vakarėlius, vykusius Mintaujoje, išlikę tokie jos žodžiai: „Dukart per savaitę būdavo literatiški vakarėliai: vieną dien didiesiem, antrą dien mažiesiem. Buvo paskaitoma jiem kas nors gražaus: kiekvienas turėjo pasakyt savo nuomonę, kas jam tame apsakymėlyj patiko ar nepatiko <...>. Ir aš rašau, ė parašius, paskaitau visiem vaikam, tai ir jiem užeina ūpas, ir jie rašo. Parašau dramą ar komediją. Jie tuojau pasirūpina padaryt man malonumo – pavaidina.“ (Iš L. Didžiulienės­Žmonos atsiminimų „Ką aš beatmenu“)

Anykščių viešosios bib lio tekos Vaikų literatūros skyrius (dabar – Vaikų literatūros ir edukacijos skyrius), atgaivindamas L. Didžiulienės laikų tradiciją

Griežionėlėse 1968 m. įkurta Didžiulių šeimos sodyba-muziejus. Arūnas Aviža

Bibliotekininkai Griežionėlėse su sodybos-muziejaus prižiūrėtoja Jūrate Pačinskiene, 2018 m. Violeta Matelienė

2017 m. kovo 16 d. L. ir S. Didžiulių vardo suteikimo 10 metų ir bibliotekos 80 gyvavimo metų jubiliejams paminėti vyko neeilinis renginys. Ta proga čia apsilankė ir gausios Didžiulių giminės ainės. Violeta Matelienė

skaityti literatūros kūrinius bei juos vaidinti ir įgyvendindamas rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Sekant rašytojos Liudvikos Didžiulienės­Žmonos mintim“, 2011 m. pavasarį Didžiulių sodyboje organizavo vaikų poezijos šventę „Po meilės sparnu...“, tapusią neeiliniu kultūros reiškiniu Anykščių krašte.

Tradiciniuose poezijos skaitymėliuose 2011–2016 m. gausiai dalyvaudavo Anykščių miesto mokyklų bei aplinkinių kaimo mokyklų moksleiviai, Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centro auklėtiniai, Ažuožerių „Skruzdėliukų“ lėlių teatro, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos teatriuko „Boružėlės“, Troškūnų teatro studijos „Mes“ jaunieji artistai. Daugiau kaip pusė šimto šventės dalyvių į Griežionėles atvykdavo bibliotekos užsakytu autobusu, viešintiškiai atmindavo dviračiais.

Bib lio tekos darbuotojai kasmet spalio mėnesį vyksta į tradicinę talką L. ir S. Didžiulių memorialinėje sodyboje ­muziejuje. Bibliotekininkai sugrėbia lapus sodyboje bei Padvarninkų kaimo kapinaitėse, kuriose palaidota rašytoja, jos vyras bei kiti jų šeimos nariai, o muziejaus prižiūrėtoja Jūratė Pačinskienė, atsidėkodama talkininkams, juos pavaišina arbata ir apdovanoja Griežionėlėse surinktomis vaistažolių, gėlių sėklomis.

SUTEIKTAS VARDAS ĮPAREIGOJA

Kai Anykščių viešajai bibliotekai buvo suteiktas L. ir S. Didžiulių vardas, bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje pradėti kaupti L. DidžiulienėsŽmonos kūriniai, rankraščiai bei kiti dokumentai ir juos imta tyrinėti. Skyriuje nuolat veikia ekspozicija „Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai – lietuviško žodžio skleidėjai“. Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė, domėdamasi L. Didžiulienės rašytiniu palikimu, ypatingą dėmesį skyrė jos receptų knygai. Išanalizavus Lietuvos bibliotekų elektroninius katalogus, sužinota, kad šiuo metu yra

išlikę tik apie dvi dešimtis „Lietuvos gaspadinės“ egzempliorių, jų originalai saugomi didžiosiose Lietuvos bibliotekose (Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Klaipėdos universiteto, Šiaulių universiteto, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose). 2016 m. Anykščių bibliotekai pavyko įsigyti bibliografine retenybe tapusią L. Didžiulienės­Žmonos knygą „Lietuvos gaspadinė“ (1904) – ją išsaugojo ir bibliotekai pardavė Klaipėdoje gyvenanti Antanina Rėpšienė.

1994 m. Didžiulių anūkė H. Didžiulytė ­ Mošinskienė Anykščiams padovanojo dalį savo asmeninės bibliotekos. Leidiniai, atkeliavę iš San Paulo (Brazilija), kurį laiką buvo saugomi A. Baranausko ir A. Vienuolio ­Žukausko memorialiniame muziejuje, o 2014 m. perduoti Anykščių viešajai bibliotekai, yra tyrinėjami Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje.

2017 m. kovo 16 d. L. ir S. Didžiulių vardo suteikimo 10 metų ir bibliotekos 80 gyvavimo metų jubiliejams paminėti vyko neeilinis renginys, skirtas Knygnešio dienai. Ta proga iš Panevėžio atvyko Didžiulių anūkė Irena Didžiulytė ­Jurevičienė (1922–2022) su dukra Giedre Stukniene. Bibliotekos renginyje dalyvavo gausus rajono bibliotekininkų būrys ir kolegos muziejininkai. Pagrindinį pranešimą tema „Didžiuliai. Vienos giminės kelio apžvalga“ skaitė A. Baranausko ir A. Vienuolio ­ Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius. Muziejininkas pabrėžė, kad Lietuvos istorikai Didžiulių giminę kildina iš Gediminaičių. Pranešime „Bibliotekos pasididžiavimas – Liudvikos Didžiulienės­Žmonos knyga „Lietuvos gaspadinė“ mintimis dalinosi bibliotekos direktorius Romas Kutka. Su literatūrine L. Didžiulienės­Žmonos kūryba supažindino rašytojas Vygandas Račkaitis. Jis kalbėjo net tik apie L. Didžiulienės, bet ir jos dukterų V. Didžiulytės bei Aldonos DidžiulytėsKazanavičienės kūrybinio palikimo svarbą.

Tų pačių metų vasarą Anykščių viešojoje bibliotekoje svečiavosi iš JAV atvykęs Didžiulių penktos kartos ainis, proanūkis Liudas Petras Mošinskis su mama Angele Mošinskis. Juos atlydėjo Didžiulių proanūkės G. Stuknienė ir Rūta Marija Urbonavičienė, gyvenančios Panevėžyje. Bibliotekos kolektyvas palaiko nuolatinius ryšius su Didžiulių giminės ainiais ir yra jiems dėkingas už malonius susitikimus bei rodomą dėmesį Anykščių krašto rašytiniam paveldui.

L. Didžiulienė ­Žmona buvo tvirtai įsitikinusi, kad lietuviai inteligentai turi būti tautinio atgimimo reiškėjai, privalantys prisiimti atsakomybę dėl tolesnio tautos likimo. Meilės lietuvybei, atsakomybės jausmo, vidinės stiprybės iš rašytojos semiasi Anykščių krašto bibliotekininkai ir visa rajono šviesuomenė.

DIDŽIULIENĖS-ŽMONOS KŪRYBINIS PALIKIMAS

L. Didžiulienė ­Žmona yra pirmoji lietuvė moteris beletristė. Spaudoje debiutavo 1892 m. Tik po dvejų metų savo kūrybą lietuviškoje spaudoje išspausdino G. Petkevičaitė ­Bitė, vėliau – Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda.

Publicistikos straipsnius spausdino periodiniuose leidiniuose „Ūkininkas“, „Varpas“, „Lietuvių laikraštis“, „Žvaigždė“. Juose paskelbė ir dalį savo grožinių kūrinių.

L. Didžiulienės parengta kulinarijos knyga „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ pirmą kartą išleista 1893 m. Papildyta knyga dar buvo išleista 1893, 1895, 1904, 1913 ir 1927 metais. Pastarieji du leidimai išėjo pakeistu pavadinimu – „Gaspadinystės knyga, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“.

Šių dienų skaitytojams knygelė yra įdomi ir kaip bibliografinė retenybė, ir kaip etnografinis daugiau kaip šimto metų senumo buitį apibūdinantis dokumentas, atskleidžiantis lietuvių kalbos niuansus spaudos draudimo laikotarpiu. Anot Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriaus, kulinarinio paveldo tyrinėtojo dr. Rimvydo Laužiko, „Lietuvos gaspadinė“ yra ne tik pirmoji žinoma ir išlikusi lietuviška gastronominė knyga, bet ir pirmoji originali receptų knyga, atspindinti pasiturinčių valstiečių gastronominę kultūrą. (2018 m. leidykla „Vaga“ išleido naują L. Didžiulienės­Žmonos receptų knygos leidimą, papildytą Anželikos Laužikienės ir R. Laužiko komentarais.)

Knygoje pateikiami receptai, ką šeimininkės gali pagaminti iš mėsos, pieno, kiaušinių. Autorė pataria, kaip iškepti pyragus, paruošti desertus, kaip išvirti skanią sriubą, padaryti alų, midų, kaip suvartoti vaisius bei uogas. Leidinys parašytas vaizdinga aukštaičių kalba.

Didžiąją dalį L. Didžiulienės kūrybinio palikimo sudaro apsakymai bei pjesės. Vienintelė komedija „Lietuvaitės“ 1912 m. pasirodė atskira knygele. Kiti rašytojos kūriniai paskelbti periodikoje arba liko

SODYBA-MUZIEJUS GRIEŽIONĖLĖSE

1968 m. buvusioje L. ir S. Didžiulių sodyboje Griežionėlių kaime atidarytas memorialinis muziejus – A. Baranausko ir A. Vienuolio ­Žukausko memorialinio muziejaus padalinys. 1820–1850 m. statytame gyvenamajame name įrengta ekspozicija atskleidžia knygnešių žygdarbius spaudos draudimo laikotarpiu, pasakoja apie lietuvių tautos žadintojus ir švietėjus. Ekspozicija atspindi L. ir S. Didžiulių bei jų vaikų: rašytojos ir gydytojos Vandos Didžiulytės­Albrechtienės, vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės­Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos DidžiulytėsSketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos

rankraščiuose. Dingusius rankraščius paskutiniais gyvenimo metais Liudvika bandė atkurti, bet nesuspėjo. Jau pirmajame apsakyme „Tėvynės sūnus“ atskleidžiama L. Didžiulienei ­ Žmonai svarbiausia tema – tautiškai susipratusios lietuvių inteligentijos brendimas, tykantys pavojai kelyje į šviesą. Didžiausias ir vienas reikšmingiausių L. Didžiulienės grožinės prozos kūrinių yra apysaka „Atgajėlė“, kuri buvo išspausdinta 1904 m. JAV lietuvių katalikų laikraštyje „Žvaigždė“ (buvo leidžiamas 1901–1944 m.). Šiame kūrinyje rašytoja skatina luominio susitaikymo idėją dėl kilnaus tikslo – tautinio atgimimo.

Vėlesnėje L. Didžiulienės kūryboje daug dėmesio skiriama sunkiai vaikystei aprašyti. Apsakymuose „Juzuko vargai“, „Našlaičių eglutė“, „Tremtinių vaikai“ autorė rodo empatiją savo kūrinių veikėjams. Rašytoja puikiai išmanė vaiko psichologiją, jos kūriniuose ryškūs gailestingumo, artimo meilės motyvai.

Savitą L. Didžiulienės kūrybos dalį sudaro Krymo laikotarpio kūriniai („Chamala“, „Vynuogyne“, „Apleista saklia“), kuriuose pavaizduotas totorių gyvenimas. Pjesėje „Duokite man laisvės!“ (rusų k.) autorė atsiskleidžia kaip puiki etnografė, sugebanti ne tik pastebėti kitos tautos buities detales, bet ir įsijausti į jos dvasinę būtį. Pjesė buvo išversta į totorių kalbą ir vaidinta daugelyje Krymo vietovių. Krymo spaudoje buvo publikuojami L. Didžiulienės straipsniai, pasirašyti Graždankos slapyvardžiu.

Dramaturgija yra stipriausia ir meniškiausia L. Didžiulienės kūrybos dalis. Komedijos „Lietuvaitės“, „Paskubėjo“, dramos „Katei juokai – pelei verksmai“, „Vakaruškos“ buvo parašytos Mintautoje rengtiems lietuviškiems vakarams. Iš kitų išsiskiria komedija „Lietuvaitės“, kurioje pašiepiama nutautėjusi Lietuvos dvarininkija, jos nevykusios pastangos išoriškai supanašėti su lietuviais.

Svarbią vietą rašytojos kūryboje užima jos atsiminimų knyga „Ką aš beatmenu“ (1926), parašyta vaizdinga rokiškėnų tarme. Knygą spaudai po autorės mirties parengė, redagavo Juozas Tumas­Vaižgantas.

Michalinos Didžiulytės­Ševeliovienės ir kitų giminaičių gyvenimą bei veiklą.

Sodybos­muziejaus stenduose eksponuojami autentiški „Aušros“, „Varpo“ egzemplioriai, rašytojos L. Didžiulienės rankraščių kopijos, laiškai, Didžiulių šeimos ir jų artimųjų nuotraukos. Čia saugomi ir asmeniniai Didžiulių šeimos daiktai: senovinis pianinas, kuriuo skambindavo pati Liudvika, lova, stalas tekintomis kojomis, rašytojos nerta staltiesė, stalelis prie veidrodžio, didelė kraičio skrynia, senoviniai indai, virdulys.

Sodybos kieme 2011 m. pastatyta skulptūrinė kompozicija „Didžiuliai“, vaizduojanti L. Didžiulienę ir jos šeimą (aut. tautodailininkas Pranas Petronis).

Nuo leidinių gausos knygynuose ir bibliotekose raibsta akys, viršeliai vieni už kitus gražesni, anotacijos –intriguojančios. Nenusprendžiate, kokį skaitinį pasirinkti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti. Tikimės, kad ši rubrika padės ilgus vakarus praleisti su gera knyga.

SANDRA RIŠKIENĖ (KNYGA_IR_AS)

REKOMENDUOJA

MAUREEN GAFFNEY. „TAS NEPAKARTOJAMAS IR BRANGUS GYVENIMAS: įkvepiantis vadovas, kaip bet kokiame amžiuje atskleisti savo geriausią pusę“

(Your One Wild and Precious Life: An Inspiring Guide to Becoming Your Best Self at Any Age, 2019. Iš anglų k. vertė Liucija Vakarė. Vilnius: Vaga, 2021)

Yra knygų, kurias skaitydamas susimąstai, ar viską gyvenime darai taip, kaip reikėtų. Juk kaip gyventi, mus moko pats gyvenimas. Ši knyga kviečia analizuoti kai kuriuos jo tarpsnius. Pusę knygos perskaičiau labai greitai – tiesiog negalėjau atsitraukti, o prie kitos pusės prisėsdavau tik vakarais, bandydama ne tik perskaityti, bet ir viską apmąstyti, įsidėmėti. Užvertusi paskutinį puslapį, dar ilgai negalėjau jos pamiršti, kilę klausimai priversdavo ją atsiversti vėl ir vėl.

Knygoje rašoma, kad „pozityviai mąstantis žmogus gyvena 7,5 metų ilgiau“. Tačiau koks žmogus yra pozityvus? Ir kaip turi gyventi, kad imtum mąstyti pozityviai?

Aptariamos ir kitos aktualios temos, tarp jų ir prieraišumas, aprašomos jo stadijos, tipai, bandoma įminti laimės paslaptį. Autorė teigia, kad dažniausiai laimę pajuntame pasiekę vėlyvąjį suaugusiojo tarpsnį, bet ir vėl iškyla klausimas: o kas yra ta laimė? Manau, knygoje atsakymą sau ras kiekvienas.

Skirtingais gyvenimo periodais keičiasi žmogaus asmenybė ir mąstymas. Itin įdomu buvo skaityti, kaip keičiasi vaiko požiūris paauglystėje. Autorė teigia: „Paauglystė – tai tarpsnis, kai tampate tikruoju savimi. Šis metas gali būti audringas, bet jei viskas klostosi gerai, sėkmingai pasieksite kitą krantą, pasiruošę įžengti į suaugusiųjų gyvenimą tiksliai žinodami, kas esate ir kas svarbu.“ Bet ar tikrai kiekvienam taip būna? Skaitant viskas atrodo paprasta, o realybėje, deja, nėra taip lengva.

Džiaugiuosi, kad ši knyga pateko man į rankas, skaičiau ir mėgavausi. Gausi informacija joje pateikta nenuobodžiai, nemonotoniškai. Kviečiu skaityti ir susimąstyti, koks sudėtingas yra žmogus, kiek daug emocijų jis patiria, išgyvena, kiek tikslų turi pasiekti. Juk tikrai ne visiems pavyksta gyvenimą nugyventi garbingai ir oriai.

Ši knyga patiks mėgstantiems analizuoti gyvenimą, žmogaus raidą, asmenybės kaitą.

CAMILLE AUBRAY. „KRIKŠTAMOTĖS“

(The Godmothers, 2021. Iš anglų k. vertė Asta Buckiūnaitė, Vilnius: Svajonių knygos, 2022)

įvykdytomis žmogžudystėmis. Kiekvienos iš jų gyvenimas iki santuokos atrodo kaip didžiausias košmaras – karas, sunkūs sprendimai, netektys. Kaip turi jaustis mergaitė, tėvų parduota, kad šie išsimokėtų skolas? Bet toji mergaitė, paaiškėja, gali tapti nuostabia mama.

Viskas pasikeičia, kai keturios moterys iš skirtingų pasaulių tampa šeima. Keturios marčios, žmonos, mamos susivienija dėl vieno tikslo – apsaugoti savo šeimą ir, žinoma, viena kitą. O tada – palikti nelegalų verslą ir mafijos pasaulį. Jos tampa vienos kitų vaikų krikštamotėmis ir kovoja už kiekvieną vaiką kaip už savo. Mafijos moterys yra itin stiprios asmenybės ir jau tikrai ne eilinės. Gyvenimas jas išmokė ne tik išlikti, bet ir kovoti.

Knygoje tikrai netrūks ir išdavysčių, ir meilės, ir pasiaukojimo, emocijos tiesiog pinasi tarpusavyje. Pasinerti į šią istoriją buvo labai lengva. Negali nesižavėti keturiomis moterimis, kurios, nors tokios skirtingos, bet kartu – ir tokios panašios. Kiekviena gyvenime turi savų demonų ir ateina laikas, kai jie išlenda į paviršių. Tada reikia išmokti atleisti, priimti karčią tiesą, nes pasiduoti ir nusivilti jos sau negali leisti. Siekiant svarbiausio gyvenimo tikslo – apginti ir išlaikyti šeimą, reikės ne kartą perlipti per save.

Knygos apie stiprias moteris visada žavi ir sukelia pačias geriausias emocijas. O šioji – ne tik apie moteris, bet ir apie tai, kaip smarkiai žmogus gali kabintis į gyvenimą ir kiek daug gali padaryti dėl savo šeimos ir mylimųjų.

Nuo pirmo puslapio įtraukė taip, kad nebegaliojau sustoti, – apėmė jausmas, lyg žiūrėtum gerą filmą, bet tau atsivertų dar ir visi veikėjų jausmai, išgyvenimai, skausmai ir nusivylimai.

Kiekviena šeima turi savo praeitį ir kartais jaunesnioji karta apie ją nė nenumano. Labai greitai galime pradėti smerkti ar reikšti savo nuomonę apie nepatinkantį asmenį ar net šeimą. Bet, kaip sakoma, nepabuvęs kito kailyje, negali spręsti, koks jis, nes nežinai, kaip būtum pasielgęs pats.

Autorė pristato keturias pagrindines knygos veikėjas, supažindina su jų sunkiu gyvenimu, klaidomis,

Sandra Riškienė – teisininkė, šiuo metu Klaipėdos verslo kolegijoje studijuojanti administravimą ir dokumentų valdymą. „Bet svarbiausia – esu dviejų paauglių mama ir kiekvieną dieną mokausi gyventi pagal jų ritmą. Knyga mano gyvenime buvo visada, bet labiausiai susidraugavome prieš aštuoniolika metų, kai savo pirmagimiui pradėjau skaityti pasakas. Ir nuo tada – nė dienos be knygos“, –sako Sandra.

„IMBIERO VAKARAI“ –JURGIO KUNČINO VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS VIZITINĖ KORTELĖ

Jūratė Čėsnaitė

Vėlyvas ruduo Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvui asocijuojasi su imbierais ir trumpąja proza. Čia kiekvienais poriniais metais į jau tradicinius tarptautinius skaitymus „Imbiero vakarai“ susirenka trumposios prozos „suokalbininkai“. Tikri geros šiuolaikinės

literatūros gurmanai su pasimėgavimu atsiveria jaukiems susitikimams su rašytojais, specialiai šiam įvykiui paruošusiais išskirtinių kūrinių.

Dvi dienas trunkantis įvykių sūkurys įtraukia į visuotinį, Jurgio Kunčino žodžiais tariant, „skaitymo šišą“.

Dešimtųjų – 2022 m. – „Imbiero vakarų“ dalyviai prie Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos sienos. Antroje eilėje trečia iš kairės stovi ilgametė bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė. Pirmoje eilėje trečia iš dešinės –naujoji bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė.

Ilona Krupavičienė

Pernai lapkritį įvykę „Imbiero vakarai“ – jau dešimtieji, ypatingi ne tik sukaktimi, bet ir išlaikytu svarbiausiu savitumu – skelbiamais naujutėliais, dar niekur nepublikuotais tekstais. Ir džiugu, ir prasminga, kad šio renginio jubiliejus sutapo su šurmulingu kultūriniu vyksmu – Alytus kaip tik 2022­aisiais oficialiai buvo tapęs Lietuvos kultūros sostine.

PRADŽIŲ PRADŽIA, ARBA KAIP VISKAS UŽSIMEZGĖ

„Mūsų kūrėjai moka dėti auksinius kiaušinius, bet nemoka apie juos kudakuoti“, – taip, 2002 m. lapkritį viešėdamas Alytuje, pasakė tuometis žurnalo „Nemunas“ redaktorius Algimantas Mikuta. Tada, kalbantis su kultūros ir meno žmonėmis, ėmė ir išsirutuliojo mintis – kaip neteisinga, kad poetai turi savo „Poezijos pavasarį“ ir „Druskininkų rudenį“ (vienu metu net „Panevėžio žiema“ šėlo), naujus romanus uoliai

pristatinėja leidyklos, o novelistams bei eseistams viešo dėmesio yra nepakankamai. Mintis atkurti bent menamą poezijos ir prozos pusiausvyrą pasirodė prasminga, o šios misijos imtis sukrutę dzūkai pasijuto įtraukti į svarbią veiklą. Tačiau apie viską iš pradžių...

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pradžioje, 1993­iaisiais, įkurtoje Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje beveik iš karto užsimezgė gyva kultūrinė veikla. Čia susibūrė kultūros ir meno žmonių sambūris – salonas „Balta varna“. Pirmoji bib lio tekos direktorė ir salono šeimininkė Giedrė Bulgakovienė buvo tas žmogus, kuris pritraukė į Alytų pripažintų menininkų ir rašytojų. Iš jų garbingiausias svečias tuomet pasirodė besąs iš Dzūkijos sostinės kilęs žinomas prozininkas Jurgis Kunčinas (1947–2002).

Tačiau, nepraėjus nė dešimtmečiui, rašytojas iškeliavo į geresnį pasaulį, o jo draugai nusprendė rengti prozos skaitymų vakarus jam atminti.

2004 m. įvyko pirmieji trumposios prozos skaitymai „Užėjau pas draugą“. Beje, renginys turėjo ir alternatyvų pavadinimą – „Imbiero vakarai“, ir šis ilgainiui visiškai nukonkuravo savo pirmtaką. „Imbieras“ – tai ir subtilaus prieskonio pavadinimas, ir vidinės šilumos

metafora. Taip jau sutapo, kad tais pačiais 2004­aisiais

Alytaus miesto viešajai bib lio tekai buvo suteiktas

Jurgio Kunčino vardas.

„Jurgis mūsų bibliotekai buvo labai svarbus žmogus, svarbus visomis prasmėmis. Daug svarstėme, kaip turėtume įamžinti jo atminimą. Užkabinti varinę lentą, kad pas mus lankėsi? Grabe apsiverstų... – atvirauja G. Bulgakovienė. – Mums pasirodė dėsninga surengti Alytuje prozos skaitymus ir juos skirti Jurgio Kunčino atminimui – šios idėjos tarsi savaime sulipo. Kaip vėliau paaiškėjo, daugumai į mūsų kvietimą atsiliepusių autorių būtent tai ir buvo labai svarbus motyvas dalyvauti skaitymuose. Juk literatų bendruomenėje J. Kunčino svoris tebėra didžiulis, jis buvo ir tebėra mylimas, gerbiamas kūrėjas. Gal savame kaime pranašu ir nebūsi, bet, laimei, Jurgio atveju ši patarlė napasitvirtina.“

Jau po Jurgio mirties, bendraujant su Rasa Kunčiniene, išaiškėjo įdomus dalykas. Pasirodo, rašytojas nesyk kalbėjęs, kaip smagu esą būtų surengti tokius skaitymus, gal net būtų ėmęsis pats juos organizuoti...

Bibliotekos kolektyvas, organizuodamas „Imbiero vakarus“, visuomet jaučia sveiką jaudulį ir kiekvieną kartą kyla tie patys nerimastingi „kas bus, jeigu...“ klausimai: ar ateis pakankamai žiūrovų ir klausytojų? ar dalyviams paskutinę minutę nieko nenutiks? ar pagrindinių organizatorių nepasičiups gripas? ir t. t. Tačiau festivaliui pasibaigus ir visiems lengviau atsikvėpus, apima geras jausmas, kad įgyta patirtis – neįkainojama, o dėmesys trumposios prozos kūrėjams – įkvepiantis.

„Literatūrinių renginių, festivalių Lietuvoje nemaža ir vis daugėja, bet per daug, matyt, niekada nebus. „Imbiero vakarai“ tikrai atrado savo nišą, yra išskirtiniai daugeliu aspektų. Jų vertybė – jaukūs kameriniai prozos skaitymai, kuriems, man regis, jokių ypatingų pagardų nelabai ir reikia, – sako Antanas A. Jonynas. – Prozos skaitymai Lietuvoje neturi didelių tradicijų, bet skaitytojų dėmesys rodo, kad jų reikia. Alytiškiuose susitikimuose girdime šiandienę mūsų mažąją prozą: apsakymus, noveles, eseistiką. Viskas čia mūsų raštininkų rankose – jei ilgai jusime tą gerąją įtampą jų tekstuose, tada jos užteks ir festivaliui. Aišku, kai kas priklauso ir nuo organizatorių – kiek jiems užteks atkaklumo kviečiantis tuos, kurie būtų verčiausi.“

Čia verta paminėti du dalykus, kurie nepakito nuo pat pirmojo festivalio. Pirmasis – Lietuvos rašytojų sąjunga yra vertingas bib lio tekos konsultantas ir projekto partneris nuo pat pirmųjų „Imbiero vakarų“. Antrasis – festivalio globėjo misiją visada atlieka

poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys Antanas A. Jonynas. Tiesa, jis savo vaidmenį apibrėžia savaip: „Dar nesu pasikėlęs į tokią puikybę, o ir nejaučiu savy tokių galių, kad leisčiau sau pasijusti globėju ar krikštatėviu. Tiesiog kaip garbę priimu kvietimą ir teisę, sakyčiau, labai neapibrėžtu statusu dalyvauti šiame gražiame festivalyje – gal kaip koks ne itin pareigingas konsultantas. Į Alytų, aišku, labiausiai traukia sentimentai – vaikystės ir jaunystės atmintis, betgi ne vien. Nemenka mano sąmonės dalis ir šiandien nėra ištrūkusi iš Alytaus traukos lauko. Todėl kiekvienas grįžimas čia sustiprina prasmės pojūtį.“

Nėra abejonės, A. A. Jonynas pernelyg kuklinasi. Gal jo visur esančiojo statusas „Imbieruose“ ir nėra itin tiksliai apibrėžtas (o kaipgi įrėminsi laisvą kūrėjo dvasią?..), tačiau pagrindinis ir pats rimčiausias darbas visada atitenka būtent jam – vadovauti kūrinių vertinimo komisijai ir padėti sudėlioti visus taškus ant i.

„KIEKVIENAS GRĮŽIMAS ČIA SUSTIPRINA PRASMĖS POJŪTĮ“

Pirmieji „Imbiero vakarai“ Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje, tuomet įsikūrusioje daugiabučio namo pirmajame aukšte... Pirmoje eilėje ketvirta iš dešinės – festivalio siela G. Bulgakovienė. 2004 m. Zenonas Bulgakovas

Jurgis Kunčinas savo rankraščių paraštes mėgo marginti smagiais piešiniais. Trečiuosiuose „Imbieruose“ (2008 m.) buvo piešiami dalyvių ir publikos šaržai. Nuotraukoje – Antanas A. Jonynas, susidomėjęs Donaldo Kajoko šmaikščiu dvieiliu: „Ko „imbierininkai“ šitaip mūčijas? Viską jau parašė Jurgis Kunčinas.“

PROZOS SKAITYMŲ PIPIRAI IR MEDUS

„Imbiero vakarų“ šerdis yra konkursiniai trumposios prozos skaitymai: dviejų dienų pagrindiniai ir vieno vakaro neformalūs naktiniai. Nekintanti taisyklė – visi kūriniai turi būti dar niekur nepublikuoti, o juos perskaityti susirinkusiai publikai privalo patys autoriai.

Iš pradžių festivalyje dalyvaudavo tik lietuvių autoriai, bet ilgainiui skaitymai išaugo į tarptautinius. Kiekviename festivalyje savo trumposios prozos kūrinius publikai perskaito keliolika autorių iš Lietuvos ir užsienio. Tad kiekvienąkart šiuolaikinė literatūra praturtinama apie dvidešimčia mažosios prozos kūrinių (kai kurie autoriai sukuria papildomų tekstų, skirtų Naktinių skaitymų konkursui). Verčiausių tekstų autoriams įteikiamos penkios premijos: Jurgio Kunčino premija (pagrindinė), salono „Balta varna“ premija, publikos premija, premija už geriausią naktinių skaitymų tekstą ir premija festivalio „Užėjau pas draugą“ svečiui.

Per visą dešimties festivalių istoriją Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyti 75 rašytojai, nemaža dalis iš jų čia svečiavosi net po keletą kartų. Svariausią, miesto vardu įteikiamą Jurgio Kunčino premiją pelnė dešimt iš jų: Juozas Aputis (2004), Birutė Jonuškaitė (2006), Jaroslavas Melnikas (2008), Danielius Mušinskas (2010), Alvydas Šlepikas (2012), Vidas Morkūnas (2014), Tomas Vaiseta (2016), Daina Opolskaitė (2018), Rolandas Rastauskas (2020), Andrius Jakučiūnas (2022).

Trumposios prozos skaitymai – anaiptol ne vienintelė festivalio dalyvių ir žiūrovų veikla. Konkursinę „Imbiero vakarų“ programą organizatoriai „aplipdo“ daugybe kitų patrauklių renginių. Tradiciškai rengiamas pranešimų ciklas „Atminimo valanda“, literatūrinis­muzikinis susitikimas „Laureato valanda“, interaktyvi meno akcija dalyviams bei publikai ir vaizduojamojo meno paroda. Organizatoriai laikosi sumanymo mažiau skaitančią publiką į skaitymus pritraukti geros muzikos doze, tad tarp festivalio renginių būna ir akustinės muzikos vakaras.

Išleidžiamas specialus „Imbiero vakarų“ leidinys – laikraštis „Imbiero tiesa“. Trumposios prozos skaitymų medžiaga virsta ilgalaikiais skaitiniais internete (tiesa, 2004–2010 m. buvo papildomai leidžiami ir almanachai).

KULTŪRA BE PERIFERIJOS ŽENKLO

„Imbiero vakarų“ prasmė – pabūti su literatūra, pamatyti skaitytojus, o skaitytojams – rašytojus, palaikyti (ir kurti) rašančiųjų ir skaitančiųjų bendruomenę. Literatūros renginiai turi, tiesiog privalo vykti visoje Lietuvoje, o ne tik dviejuose ar trijuose didžiuosiuose miestuose. Nežinau, kas liktų iš literatūros (turbūt kažkas liktų), jei ji susitrauktų iki gyvenimo viename taške (tebūnie, net jei tą tašką pavadintume „centru“). Iš Vilniaus atrodo, kad literatūriniai „regionai“ yra tokie pat svarbūs, kaip ir literatūriniai „centrai“, bet turbūt ne visad tai akivaizdu iš kitų Lietuvos miestų. „Imbiero vakarai“ būtent tai primena“, – sako T. Vaiseta, 2016 m. skaitymų J. Kunčino premijos laureatas.

„Imbiero vakarų“ organizatoriai drįsta manyti, kad gimtajame J. Kunčino mieste vykstantys jam skirti skaitymai pakankamai svariai įrodo, jog profesionaliosios literatūros sklaidos prasme Alytus nėra šeštas neelitinės provincijos kampas...

A. A. Jonynas sakosi tikįs, kad kunčiniška dvasia šiuose skaitymuose J. Kunčino bibliotekoje kada nors gal įstengs pažadinti dar tylintį nežinomą genijų to, su kurio vardu literatūrinis Alytus asocijuosis ateityje...

2022 M. LAUREATAI

Jubiliejinio – dešimtojo – 2022 m. lapkričio 24–25 d. vykusio trumposios prozos festivalio kulminacija tapo laureatų paskelbimas.

Kūrinių vertinimo komisijai inteligentiškai dirigavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir alytiškis „iš pašaknų“ Antanas A. Jonynas. Garbingais vertintojais tapo poetas, dramaturgas, eseistas Rolandas Rastauskas, „Imbiero vakarų“ įkvėpėja Giedrė Bulgakovienė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė ir Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė.

• Jurgio Kunčino premijos, įteikiamos Alytaus miesto vardu, laureatu tapo Andrius Jakučiūnas už kūrinį „Kurmių problema, arba Doras žmogus“

• Salono „Balta varna“ premija atiteko Agnei Žagrakalytei už kūrinį „Tautosakos praktika“

• Premija už geriausią naktinių skaitymų tekstą skirta Giedrai Radvilavičiūtei už kūrinį „Viešasis gyvenimas“, tačiau autorę labiau pradžiugino klausytojų įvertinimas – už tekstą „Pasiirstymas prieš mirtinai gilų miegą“ jai atiteko Publikos premija

• Premija „Užėjau pas draugą“ draugiškai padalinta dviem festivalio viešnioms iš užsienio: ukrainietei Lesiai Mudrak už kūrinį „Kažkas apie amžinybę“ ir estei Evai Koff už novelę „Mama“

Muzikos ir literatūros sintezė 2018 m. „Imbieruose“. Virtuozišką perkusijos ir poezijos programą alytiškiams padovanojo Arkadijus Gotesmanas (dešinėje) ir Rolandas Rastauskas. Ilona Krupavičienė

POKYČIAI, ATVERIANTYS NAUJAS GALIMYBES

Nuo šių metų sausio 1 d. į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos struktūrą integruotas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC). Kelių dešimčių specialistų žinios, mokslinė ir leidybinė veikla svariai prisidės Nacionalinei bibliotekai tenkinant didėjantį visuomenės poreikį gauti patikimą ir kokybišką informaciją.

gimas. Šiame moksliniame informaciniame leidinyje pateikiama susisteminta informacija apie pasaulį ir Lietuvą, civilizacijos istoriją, visų žemynų tautas ir jų kultūrą, mokslą, ekonomiką, pasaulio religijas, humanistines ir krikščioniškąsias vertybes. VLE turinys nuolat atnaujinamas ir pildomas, siejamas su naujais išorinės informacijos šaltiniais, suskaitmenintais MELC išleistais moksliniais ir enciklopediniais leidiniais.

Nuo sausio 11 d. paskirtas naujas MELC vadovas dr. Arturas Mickevičius.

Artimiausiu metu Nacionalinėje bibliotekoje bus įrengtas knygynas, o kol kas vykdoma tik elektroninė prekyba MELC išleistomis knygomis.

Sausio 4 d. įvyko Nacionalinės bibliotekos administracijos susitikimas su naujaisiais kolegomis. Jame, be aptartų su integravimo procesu susijusių klausimų, pristatyta bibliotekos strategija, supažindinta su vykdomais ir planuojamais projektais.

Šių dienų žmogui pagrindines žinias dažniausiai susižinant iš interneto, tuo pat metu didėja ir patikrintos enciklopedinės informacijos poreikis bei svarba.

„Nacionalinė biblioteka turi didelę komandą, išvystytą infrastruktūrą ir yra turtinga įvairių patirčių. Neabejoju, kad sujungę MELC kompetencijas ir Nacionalinės bibliotekos galimybes drauge pasieksime puikių rezultatų“, –viliasi bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Šis sprendimas suteiks galimybę MELC darbuotojams naudotis Nacionalinės bibliotekos technologine, metodine ir administravimo infrastruktūra, užtikrins paslaugų tęstinumą. Beje, analogiškas modelis buvo sėkmingai įgyvendintas Latvijoje. 2015 m. Latvijos nacionalinėje bibliotekoje buvo įkurtas struktūrinis padalinys visuotinei enciklopedijai „Nacionālā Enciklopēdija“ leisti.

MELC rengia visuotines ir šakines enciklopedijas, vienkalbius, dvikalbius ir daugiakalbius terminų, lingvistinius ir mokyklinius žodynus, vadovus ir žinynus, lietuvių raštijos ir etninės kultūros veikalus, mokslinę, techninę, grožinę, mokslo populiarinamąją ir pedagoginę literatūrą, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų vadovėlius, taip pat žurnalą „Gimtoji kalba“.

Tačiau pagrindinė MELC veikla – skaitmeninės „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (VLE) (www.vle.lt.) ren­

Pokyčius visuomet lydi iššūkiai. Bet kartu jie atveria ir naujų galimybių. Pasak R. Gudausko, per pastaruosius dešimt metų pokyčiai tapo suprantami kaip nuolatinė būtina intencija kuriant kuo didesnę vertę visuomenei.

„Tarp knygų“ informacija

Susitikime su naujaisiais kolegomis, be kitų, dalyvavo (iš dešinės) bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė, generalinio direktoriaus pavaduotojas infrastruktūrai Aidas Sinkevičius. Vygaudas Juozaitis

MELC darbuotojai susipažino su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvėmis ir stabtelėjo padaryti nuotrauką su bibliotekos atstovais.

KRONIKA

IŠKILIAM MĄSTYTOJUI IR KLAIPĖDOS KRAŠTUI PAŽINTI

Klaipėdos kraštui svarbi pasaulyje žinomo filosofo Immanuelio Kanto (1724–1804) asmenybė, kurios 300-ąsias gimimo metines pasitiksime 2024 metais. Norėdama paminėti šią sukaktį, Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešoji biblioteka kartu su partneriais įgyvendino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos iš dalies finansuotą projektą „Imanuelio Kanto pažinimo keliu – nuo Klaipėdos iki Šereitlaukio“.

Vykdant projektą (pradžia – gegužės 1 d., pabaiga – spalio 30 d.), parengtas kultūros paveldo maršrutas­ekskursija „I. Kanto pažinimo kelias“: Klaipėda–Kantvainiai–Šilutė–Verdainė–Šereitlaukis–Vilkyškiai. Bendruomenė pakviesta susipažinti su Klaipėdos krašto išskirtinumu, jo kultūros paveldu, prisiminti čia gyvenusias žymias asmenybes.

Kodėl pasirinktas būtent I. Kantas? Kaip teigia dr. Alvydas Jokubaitis, iškilesnės, reikšmingesnės su Klaipėdos kraštu susijusios asmenybės nerasime. Lietuvių kilmės Prūsijos filosofo, vieno iškiliausių mąstytojų I. Kanto protėvius ir Klaipėdos kraštą sieja glaudūs, deja, ne visiems žinomi ryšiai. Filosofo protėvių šaknys – Klaipėdos rajone, Kantvainių kaime. Klaipėdoje gyveno trys I. Kanto šeimos kartos: prosenelis, seneliai, tėvas ir dėdės. Jie buvo krikštijami, tuokėsi, laidojami Klaipėdos senojoje ir naujojoje Šv. Jono bažnyčiose. Šeima turėjo nekilnojamojo turto abiejose uostamiesčio dalyse – Senamiestyje ir Frydricho mieste (tai dabartinis Frydricho pasažas, kur stovi skulptūra „Laukinis  vyras“, sukurta pagal buvusio Frydricho miesto simboliką. Vietovė apima Frydricho turgaus teritoriją ir baigiasi Didžiąja Vandens gatve).

I. Kanto prosenelis Richardas Kantas gyveno Kantvainiuose, buvo šaltyšius, turėjo užeigą „Verdenė“ (Kantvainiuose jam skirta krikšto formos atminimo lenta su užrašu). Verdainėje (Šilutės r.) R. Kantas nuomojo karčemą. Būtent šio kaimo kapinėse palaidota prosenelio žmona Dorotėja, čia yra išlikusi koplyčia. Šilutės Evangelikų liuteronų bažnyčioje apie 1900­uosius buvo rasti filosofo I. Kanto protėvių dokumentai, kuriuos paskelbė istorikas Johannas Semritzkis (1856–1919).

Šereitlaukis (Pagėgių sav.) sietinas su bene žymiausiu I. Kanto mokiniu ir sekėju, didžiuoju Prūsijos reformatoriumi, vykdžiusiu reikšmingas reformas (baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, švietimo reforma ir kt.), Heinrichu Theodoru von Schönu (1773–1856). Šereitlaukio dva­

KLAIPĖDA

VILKYŠKIAI

Parengtas kultūros paveldo maršrutas apima Klaipėdos krašto vietoves.

ras, kuriame gimė H. T. von Schönas yra istorinės, kultūrinės ir meninės vertės objektas.

Apie šias asmenybes, jų veiklą ir minėtas vietoves galima sužinoti dalyvaujant ekskursijoje, kurią veda literatūrologė, kraštotyrininkė Jovita Saulėnienė, Šilutės Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) draugijos vadovė Roza Šikšnienė ir Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Ilona Meirė. Pageidaujantieji su I. Kanto pažinimo keliu susipažinti savarankiškai gali klausytis įrašyto pasakojimo – yra parengtas ekskursijos audiogidas.

Biblioteka savo Interaktyvioje vasaros skaitykloje, kasmet veikiančioje Klaipėdos senamiestyje, Karlskronos aikštėje, klaipėdiečius ir miesto svečius rugpjūčio mėnesį kvietė į trijų dienų renginių ciklą „I. Kanto motyvas: istorija, kultūra, menas“. Istorikė Renata Rachmanovaitė skaitė paskaitą „Imanuelio Kanto laikų Prūsija“, po jos diskutuota, kas formavo I. Kanto pasaulėvaizdį.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo galima pasiklausyti evangelikų liuteronų kunigo Remigijaus Šemeklio paskaitos „Imanuelio Kanto amžiaus bažnytinės įdomybės“, o Istorijos inkubatoriuje Vilkyškiuose (Pagėgių sav.) surengta atvirų durų diena „Rytų Prūsijos istorijos pažinimas – atverk duris“. Šie renginiai padėjo pažinti Klaipėdos krašto istoriją, Rytprūsių kultūrą, kultūros reformų svarbą, nekilnojamojo kultūros paveldo savitumą, atrasti I. Kanto protėvių pėdsaką, žymiojo filosofo ir jo mokinių ryšį.

Bibliotekos renginiais siekta skatinti savarankišką, kritinį mąstymą, istorijos įvykių vertinimą – pasekti I. Kanto pavyzdžiu ir priartėti prie jo formuotos asmenybės, filosofijos, moralės suvokimo. I. Kantas aiškinosi, ką gali protas, jį domino pažintinės proto galimybės, taip pat ko vertos „grynojo proto“ padiktuotos tiesos, kai jos formuluojamos nesiremiant patyrimu. 1795 m. pasirodžiusiame traktate „Į amžinąją taiką“ filosofas išsakė įsitikinimą, kad taika nėra natūrali žmogaus būsena, todėl ją reikia „įsteigti“. I. Kantas siūlė suburti tautų sąjungą, kurią sudarytų apsišvietusios, taikos trokštančios ir bendro tikslo siekiančios valstybės, o bendras tikslas būtų amžinoji taika. Šių dienų įvykių kontekste I. Kanto idėjos tampa labai svarbios.

Rugsėjo pabaigoje bibliotekoje buvo surengta jau tradicinė mokslinė tarptautinė konferencija „Amžinosios taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje“. Ketvirtosios I. Kantui skirtos konferencijos tikslas – skatinti viešąją mokslinę diskusiją įvairiais mąstytojo filosofinių idėjų aspektais, aktyvinti skirtingų institucijų bendradarbiavimą įprasminant I. Kanto vardą ir įamžinant atminimą, skleisti žinią apie lietuviškas filosofo šaknis, jo protėvių gyvenamąją aplinką ir kultūrinį foną.

Pranešimus skaitė dr. Arvydas Juozaitis, istorikė R. Rachmanovaitė, psichologė Arminė Petkutė ­Pesolillo, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas R. Šemeklis, taip pat svečiai iš užsienio – asociacijos „Stadtgemeinschaft Königsberg“ narys Jörgas Nassas iš Vokietijos ir Strasbūro (Prancūzija) aukštosios architektūros mokyklos dėstytojas Maurizio Pagotto. Konferenciją moderavo Klaipėdos universiteto docentė dr. Ernesta Molotokienė.

Konferencijos vaizdo įrašą galima rasti bibliotekos „Youtube“ kanale: MOKSLINĖ KONFERENCIJA: Amžinosios taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje

Loreta Liutkutė

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja

DIENA PAGAL I. KANTĄ

„Naktis – didinga, diena – graži. Didingumas jaudina, grožis traukia“, – rašė I. Kantas.

Filosofas darbo dieną pradėdavo 5 val. ryto. Atsikėlęs išgerdavo du puodelius karštos arbatos, surūkydavo pypkę (vieną per dieną). Manė, kad dirbti geriausia iki 13 val., o pirmoji darbo valanda – produktyviausia ir džiaugsmingiausia. Ypatingos taisyklės ir ritualai galiojo pietų metui, kuris prasidėdavo 13 val. Tai buvo vienintelis maistas per dieną. Pietauti vienam būdavo neleistina. Prie pietų stalo turėjo būti negausi draugija –„ne daugiau nei 9 mūzos ir ne mažiau nei 3 gracijos“.

Ypatingas dėmesys pietaujant buvo skiriamas pokalbiui: reikėjo kalbėtis su visais; galimos tik trumpos pauzės; neperšokti nuo vieno dalyko prie kito; vengti karštų ginčų, o iškilus užbaigti juos pokštu. Pokalbį I. Kantas mėgo baigti sentencija: „Brangūs draugai, draugų nėra.“

Po pietų filosofas eidavo pasivaikščioti. Vis tuo pačiu maršrutu. Tai buvo apmąstymų kelias. Po pasivaikščiojimo laiką skirdavo namų priežiūrai. Vakarą skirdavo skaitymui, užrašydavo kilusias mintis.

SVEIKATOS STIPRINIMAS PAGAL I. KANTĄ

Valdyk savo prigimtį, kitaip ji valdys tave – tokiu principu vadovavosi silpnos sveikatos gimęs ir vis dėlto 80 metų sulaukęs I. Kantas. Kojas jis plaudavo lediniu vandeniu, kad „nesusilpnėtų toli nuo širdies esančios kraujagyslės“, teigė, kad reikia mažiau miegoti, nes „patalas – ligų lizdas“. Jeigu neima miegas, patarė pašnibždomis kartoti magišką žodį. I. Kantui užmigti padėdavo žodis „Ciceronas“.

Filosofas stengėsi daugiau judėti, vaikščioti bet kokiu oru, atsisakyti skysto maisto ir kiek įmanoma apriboti gėrimus. Manė, jog kvėpuoti dera per nosį kietai sučiaupus lūpas, nekalbėti gatvėje, nes per burną patenka šaltas oras, kuris gali sukelti reumatinius skausmus. Filosofas nepasitikėjo vaistais ir jų vengė.

Būtina sąlyga – domėtis filosofija, nes ji sužadina dvasinę galią, kuri kompensuoja kūno negalią.

Ekskursijų dalyviai aplanko su I. Kanto protėviais susijusias vietas. Nuotraukoje –viena iš ekskursijos vedėjų literatūrologė Jovita Saulėnienė (dešinėje) ir bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja Loreta Liutkutė prie sunaikintos Šv. Jono bažnyčios Klaipėdos senamiestyje. Bibliotekos archyvas

NUSIDRIEKĖ INTERAKTYVI AUKŠTAITIJOS SKULPTŪRŲ ALĖJA

Lietuvos bibliotekos, siekdamos supažindinti visuomenę su krašto istorijai svarbiais faktais ir įvykiais, sėkmingai pasitelkia įvairias inovatyvias priemones. Štai Zarasų rajono savivaldybės ir Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos pakvietė lankytojus į naują interaktyvų turą, pasakojantį apie šiuose rajonuose stovinčias skulptūras. Keliaujant virtualiai, galima apsilankyti skulptūrų alėjoje, sužinoti apie jų autorius, jų sukūrimo istorijas.

akmeninės ir medinės skulptūros. Alėją su vietovių pavadinimais sudaro 10 stotelių. 360 laipsnių skulptūrų vaizdus lydi tekstai, pateikiama informacija apie skulptūrą kultūriniu, istoriniu ir socialiniu aspektais. Žemėlapio piešinių autorė – dailininkė Ula Šimulynaitė. Tekstams naudota Zarasų ir Utenos viešųjų bib lio tekų kraštotyros fondų, kitų šaltinių medžiaga, žmonių prisiminimai, bendradarbiauta su Zarasų krašto muziejumi, Zarasų turizmo ir verslo informacijos centru.

„Idėja kurti interaktyvią skulptūrų alėją gimė gana netikėtai, kai keliaudama suvokiau, kiek mažai pati žinau apie mūsų rajone pastatytas medines ir akmenines skulptūras, paminklus, kas jų autoriai, ar paminklai dabar svarbūs bendruomenei. Laikas gana greitai nutrina prisiminimus, todėl, vykdant projektą, buvo puiki proga peržiūrėti kraštotyros fondus ir pakalbinti skaitytojus“, – pasakojo projekto vadovė, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bib lio tekos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Lementauskienė.

Ši iniciatyva pratęsė ankstesniais metais įgyvendintų projektų, kai abiejose bib lio tekose buvo sukurti Šeimos skaitmeninių veiklų centrai, veiklas. Nuo 2019 m. veik kasmet turima technologinė bazė išplečiama nauju edukaciniu turiniu.

Naujausiame interaktyviame žemėlapyje, kurį galima rasti adresu https://skulpturualeja.lt, – Zarasų ir Utenos kultūros paveldui svarbūs objektai –

Virtualiai skulptūrų alėjai pasirinktos miestų ir rajonų skulptūros, sukurtos ir pastatytos minint svarbias datas ar iškilių asmenybių jubiliejus. Tai – paminklas gydytojui, antropologui, lietuvių kultūros ir švietimo puoselėtojui, visuomenininkui Dominykui Bukontui (1873–1919) Zarasuose ir skulptūra „Elniažuvė“, skirta Zarasų 500 metų sukakčiai, simbolizuojanti miesto herbą; įdomūs savo išsaugojimo ar atstatymo istorijomis kovoms dėl Nepriklausomybės skirti paminklai Dusetose, Degučiuose, Salake; paminklas 1831 m. sukilimo dalyviams Emilijai Pliaterytei (1806–1831) ir Cezariui Pliateriui (1810–1869) Didžiadvaryje; paminkliniu akmeniu įamžinta kompozitoriaus Juozo Gruodžio (1884–1948) gimtosios sodybos vieta, stogastulpis Rokėnuose skirtas Gruodžių šeimai; lankytojai gali susipažinti su paminklu Jonui Basanavičiui (1851–1927) Utenoje, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje pastatytais stogastulpiais, paminklu šv. Florijonui Užpaliuose, apžiūrėti stogastulpį, žymintį istoriko Alfonso Šapokos (1906–1961) gimtosios sodybos vietą Grybelių kaime, Leliūnų skulptūrų parką Utenos rajone.

Ar žinome, kad Salake (Zarasų r.) pastatyto Nepriklausomybės paminklo autorius – skulptorius Maksas Farbmanas (Max (Mordechai) Farbmann (1886–1950), Lietuvos žydas, gimęs Salake, XX a. pradžioje išgarsėjęs Europoje, ypač Vienoje

Interaktyvus žemėlapis pristato Zarasų ir Utenos apylinkių skulptūras – svarbius kultūros paveldo objektus.

M. Miškinių sodybos kiemą (Juknėnų k.) puošia trys stogastulpiai: Motiejui Miškiniui (1976); Antanui Miškiniui (1986 m.; skulpt. Stasys Karanauskas), visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą (2004; kryžd. Pranas Kaziūnas).

(Austrija), o vėliau emigravęs į Izraelį? Paminklas pastatytas 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovas.

Ar pamename, kokia proga Didžiadvario kaime, Dusetų seniūnijoje (Zarasų r.), buvo atidengtas paminklinis akmuo 1831 m. sukilėliams? Ar susimąstome, kodėl paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui 1934 m. buvo pastatytas Utenoje?

O kodėl būtent Užpalių (Utenos r.) aikštėje praeivius pasitinka šv. Florijono, ugniagesių globėjo, skulptūra?

Nuoširdūs ir prasmingi žmonių prisiminimai tikrai bus įdomūs Aukštaitijos skulptūrų alėjos lankytojams. Dusetiškė Marija Varenbergienė pasakoja, kaip ir kada buvo išniekintas ir nugriautas Nepriklausomybės

paminklas Dusetose: „Vieną 1952 metų vasaros rytą pasklido žinia, kad bus sprogdinamas Nepriklausomybės paminklas. Ir tada visi dusetiškiai tarsi susitarę supuolė į aikštę. Dabar atrodo, kad tai buvo protesto suėjimas, nors tada apie tai negalvojau, man buvo jau 16 metų. Stribai stengėsi išvaryti žmones, bet niekas neklausė, be to, aplink buvo daug vaikų. Prisimenu, kaip stribai bėgiojo su kibirais ir kažką nešė prie paminklo papėdės. Pagalvojome, kad ten sprogmenys, bet vis tiek stovėjome apsupę paminklą. Tada buvo priimtas sprendimas iškasti didelę ir gilią duobę ir palaidoti šį Nepriklausomybės paminklą. <...> Prisimenu, kaip juosė lynais paminklą, kaip atvažiavo traktorius ir įvertė paminklą į duobę...“

Degutiškiai pasakoja apie tradicijas, susiformavusias nuo tada, kai 1990­ųjų liepos 28 d., dalyvaujant ir svečiams iš Vilniaus, Kauno, Utenos bei kitų rajonų, buvo atstatytas ir pašventintas 1958 m. nugriautas

Nepriklausomybės paminklas: „Valstybinių švenčių metu – Sausio 13­ąją, Vasario 16­ąją, Kovo 11­ąją –prie Nepriklausomybės paminklo renkasi degutiškiai ir gieda tautišką giesmę.“

Šis žemėlapis (turas) sukurtas įgyvendinant projektą „Aukštaitijos skulptūrų alėja atgimsta virtualiai“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Zarasų rajono savivaldybė, o įgyvendino Zarasų ir Utenos viešosios bibliotekos. „Džiaugiamės, kad bibliotekos yra suradusios nišą, kaip, naudojant šiuolaikines technologijas, kraštotyros informaciją padaryti prieinamesnę“, – sako J. Lementauskienė. Interaktyviojo turo įgyvendintojai tikisi, kad dėmesio sulauks ir sukurtas edukacinis žaidimas apie 1831 m. sukilimo dalyvę grafaitę E. Pliaterytę. Patrauklūs interaktyvūs piešinukai vilioja juos paspausti ir taip sužinoti naujų ar primirštų faktų bei istorijų apie Emilijos gyvenimo etapus ir to meto aplinką.

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

2006 m. minint Zarasų miesto jubiliejų atidengtos skulptūros „Elniažuvė“ autorius – skulptorius Henrikas Orakauskas. Ši fantastinė būtybė vaizduojama ir Zarasų herbe.

Paminklinis akmuo grafaitės Emilijos Pliaterytės ir grafo Cezario Pliaterio atminimui. Pastatytas Didžiadvaryje (Dusetų sen.) 2006 m. E. Pliaterytės 200-ųjų gimimo metinių proga.

A. ir

Atgimimo laikotarpiu atstatytas Nepriklausomybės paminklas Degučiuose. Užrašas fasadinėje juodo marmuro plokštėje: ,,Per aukas ir vienybę laisvę atgavus tegyvuoja amžiams Lietuva. Degučiai 1930, 1990 m.“. Projekto rengėjų archyvas

BIBLIOTEKININKAI STIPRINO EMOCINĘ SVEIKATĄ

Du šimtai Panevėžio regiono bibliotekininkų per antrąjį 2022 m. pusmetį įgijo streso, nerimo, konfliktų valdymo, santykių gerinimo įgūdžių, pasisėmė kūrybiškumo ugdymo naujovių. Tokią galimybę jiems suteikė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos įgyvendintas projektas, kuriuo siekta stiprinti bibliotekininkų įgūdžius ir kompetencijas pasitelkiant kultūrą bei meną.

„ Mindfulness mokymai lavino mūsų sąmoningumą, dėmesingumą ir emocinį atsparumą. Jei vis labiau stengsimės namų problemas palikti namie, o darbo – darbe, jei gebėsime sutelkti dėmesį į tai, ką darome tuo metu, be vertinimų ir interpretacijų bendrauti su klientais ir kolegomis, galime tikėtis vis draugiškesnės aplinkos ir produktyvumo“, – mokymų naudą vertino edukatorė Laura iš Panevėžio apskrities bibliotekos.

„Dėmesingumo praktikos atvėrė kelius į savo jausmų, minčių, patirčių, aplinkos tyrinėjimą. Įgytos žinios labai vertingos savęs, kaip žmogaus ir darbuotojo, suvokimui, padeda ramiau reaguoti į aplinką ir įvairias situacijas“, – mintimis dalijosi Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Daiva.

Bibliotekos Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus projektų koordinatorė Laima Butkūnienė pasakojo, kad į projektą įsitraukė Panevėžio miesto ir rajono, Molėtų, Rokiškio, Zarasų, Visagino, Utenos, Ignalinos, Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio bib liotekininkai. Jie dalyvavo nuotoliniuose ir kontaktiniuose užsiėmimuose: praktiškai išbandė dėmesingu įsisąmoninimu (angl. Mindfulness) grįstą streso valdymo metodiką, taip pat kūrybiškumą, atidumą skatinančią vizualinio mąstymo metodiką. „Neabejojame, kad šią patirtį bibliotekų specialistai galės pritaikyti savo įstaigų veiklose ir asmeniniame gyvenime“, – sako L. Butkūnienė. Įgyvendindama projektą „Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų darbuotojų psichologinio atsparumo įgūdžių ir socialinių emocinių kompetencijų stiprinimas pasitelkiant kultūros ir meno intervencijas“, G. Petkevičaitės­Bitės viešoji biblioteka organizavo ne tik mokymus, bet ir išvažiuojamąją edukaciją į MO muziejų Vilniuje, atliko dalyvių apklausas, parengė projekto poveikio vertinimo tyrimą, o bendradarbiaudama su partneriais – Dėmesingu įsisąmoninimu grįsto streso valdymo metodinę priemonę. Pastaroji bibliotekoms ir visuomenei viešai prieinama internetu – www.pavb.lt.

Projekto mokymus vedė psichologė psichoterapeutė Lina Bagdonavičienė. Viena iš pagrindinių temų buvo žmogaus dėmesingumas, apimantis daug aspektų – tarp jų ir gebėjimą koncentruotis, mažinti išsiblaškymą, užmaršumą. „Psichologinis atsparumas šiuolaikiniame pasaulyje yra būtina sąlyga išlikti emociškai sveikiems“, – įsitikinusi Palūšės (Ignalinos r.) bibliotekininkė Rita.

Projekto dalyviams patiko per vizualinio mąstymo strategijos mokymus MO muziejuje pamėginti aptarti paveikslus įtraukiant savo emocijas. „Buvo įdomu klausytis, kaip kiti vertina, ką mato, ir visa tai palyginti su savo jausmais, savaip interpretuoti“, – džiaugėsi Tverečiaus (Ignalinos r.) bibliotekininkė Gintarė.

„Vizualinio mąstymo metodas mokė išgirsti kitus, sisteminti pokalbį, lavino mąstymą, gebėjimą kalbėtis. Stebėjimo praktikas galėsime taikyti savo darbe: aptariant knygas, parodose eksponuojamus paveikslus“, –viliasi J. Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aušra.

2022 m. liepos–gruodžio mėnesiais Panevėžio apskrities bibliotekos vykdytas projektas finansuotas Sveikatos apsaugos ministerijos administruojamo Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis. Tam buvo

skirta 40 000 eurų.

Edukacija MO muziejuje pagal vizualinio mąstymo metodą kvietė kitaip pažvelgti į paveikslą – nežinant autoriaus ir pavadinimo pabandyti išreikšti savo emocijas. MO muziejaus archyvas

ĮKVEPIANTI KELIONĖ

SU KNYGA

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2022-aisiais, Pranciškaus Skorinos metais, įgyvendino daug atradimų jauniesiems skaitytojams dovanojusį projektą „Knygos labirinte“. Moksleiviai ne tik susipažino su leidybos procesu, bet ir sukūrė savo knygą. Šia veikla buvo paminėta pirmosios spausdintos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 500 metų sukaktis.

Iš moksleivių pateiktų tekstų ir piešinių buvo atrinkti būsimi knygos autoriai, o jų kūryba tobulinama dirbtuvėse su žinomais Lietuvos kultūros žmonėmis. Organizuotas visas renginių ciklas, atskleidžiantis knygos leidybos proceso daugialypiškumą: ketverios nuotolinės ir ketverios kontaktinės kūrybinės dirbtuvės su lietuvių vaikų ir paauglių literatūros rašytoja Ilona Ežerinyte, ketverios nuotolinės kūrybinės dirbtuvės su JAV gyvenančiu dailininku Rolandu Dabruku, dvejos kontaktinės ir vienos nuotolinės kūrybinės knygos iliustracijų dirbtuvės su iliustruotoja Greta Duobiene, fotografinio koliažo dirbtuvės knygos viršeliui sukurti su profesionalia fotografe Kristina Meilute, ketverios Vaivos Steponaitienės vestos maketavimo dirbtuvės, knygrišybos dirbtuvės su analoginės spaudos ir savilaidos studijos „Hands on press“ atstovėmis Gabriele Gudaityte ir Inga Navickaite ­Drąsute. Visų šių veiklų rezultatas – moksleivių kūrybos knyga „Kelionė su knyga“.

Vaikai buvo supažindinti ir su skirtingomis knygos rūšimis: trijose edukacijose tuometė Lietuvos aklųjų biblioteka pristatė Brailio rašto leidinius, o Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kūrybinėse dirbtuvėse mokė vaikus kurti audioknygą. K. Meilutės vedamose edukacijose apie vaizdo filmų kūrimą ir montavimą apsilankę projekto dalyviai turėjo galimybę prisidėti prie projekto „Knygos labirinte“ veiklas apžvelgiančio dokumentinio filmo kūrybos.

Vyriausiosios bib lio tekininkės ­ edukatorės Sandros Žydaitienės suburta darbuotojų komanda siekė skleisti žinią apie knygos kelią nuo jos idėjos iki popierinio leidinio rankose. Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą ir Kauno rajono savivaldybės remtą projektą sudarė net šeši etapai, vyko daug edukacinių renginių, įvairių kūrybinių dirbtuvių, atskleidžiančių, kiek daug skirtingų veiklų apima knygos leidyba. Projekto veiklomis siekta parengti ir išleisti moksleivių kūrybos knygą. Viešosios bib lio tekos projekte dalyvavo 18 jos padalinių, 19 švietimo įstaigų, į veiklas įsitraukė net puspenkto šimto vaikų.

Kai leidinys „Kelionė su knyga“ išvydo dienos šviesą, Kauno rajono savivaldybės viešojoje biblio tekoje įvyko jo pristatymo renginys ir baigiamoji projekto šventė, buvo išdalyti Kauno rajono savivaldybės įsteigti prizai: įvairių kanceliarinių priemonių rinkiniai, kalendoriai, termopuodeliai, gertuvės ir kt. Apdovanoti visi projekto dalyviai, kurių kūryba pateko į knygą (taip pat ir garsinę jos formą). Be to, rašytoja I. Ežerinytė kiekvienam kūrybinio rašymo dirbtuvių dalyviui padovanojo po savo kūrybos knygą. O iliustruotoja G. Duobienė dar pakvietė į originalių knygos skirtukų dirbtuves.

Moksleivių sukurtos „Kelionės su knyga“ penki egzemplioriai yra Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje – užsukus galima pasidžiaugti šiuo kūriniu. Spaudai tinkamos raiškos moksleivių kūrybos knygos maketus gavo tik projekto dalyviai.

Dėkojame projekto rėmėjams, sudariusiems sąlygas įgyvendinti kokybiškas veiklas, taip pat moksleiviams ir jų mokytojams, bibliotekų darbuotojams. Daugiau medžiagos apie projektą ir sukurtą filmuką galima rasti Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos interneto svetainėje www.krsvbiblioteka.lt

Aistė Bartulė

Panaudojant įvairias technikas sukurti moksleivių knygos viršeliai. Bibliotekos archyvas

Moksleivių kūrybos knyga „Kelionė su knyga“ buvo pristatyta per baigiamąjį projekto renginį.

KRONIKA / LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA

1991 m. sausio 13 d. mūsų tauta įrodė, kad laisvės dvasios nepajėgūs sunaikinti net galingi sovietų tankai. Šiemet, jau 32­ą kartą minėdami Laisvės gynėjų dieną, matome, kad Ukrainoje vykstantis karas yra tos pačios agresijos tąsa, Rusijos noras užgniaužti šios šalies nepriklausomybę. Šiomis aplinkybėmis kaip niekad suvokiame, kokia didelė gali būti laisvės kaina. Lietuvoje šią dieną ir bibliotekos kvietė prisiminti Sausio įvykius, pagerbti žuvusiųjų atminimą.

VIZUALIZUOTA LAISVĖ NACIONALINĖJE BIBLIOTEKOJE

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir šiemet savo pastato kolonas apšvietė valstybinės vėliavos spalvomis. Taip pat prisidėjo prie visuotinės pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ – sausio 13 d. 8 val. bibliotekos languose sušvito žvakutės, primindamos tuos, kurie žuvo už atkurtą valstybės nepriklausomybę. Minint Laisvės gynėjų dieną, kviesta apsilankyti virtualioje darbuotojų pilietiškumą liudijančioje parodoje „Sausio 13­ oji ir Nacionalinė biblioteka“, žiūrėti režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinį filmą „Spec. Žvėrynas“.

Sausio 12 d. savo bendruomenę biblioteka kvietė į kraujo donorystės akciją, ragino nelikti abejingus ir dovanoti kraujo, kuris gali kam nors tapti galimybe gyventi.

Nacionalinės bib lio tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas sausio 13 d. vyresniųjų klasių moksleivius pakvietė į pirmą renginių ciklo „Trys laisvės spalvos“ užsiėmimą. Kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite jie išbandė koliažo techniką ir sukūrė bendrą kūrinį vizualizuodami Lietuvos vėliavos spalvų simboliką. Mokiniai dar turėjo galimybę išgirsti liudininkų, kurie tų lemtingų 1991­ųjų įvykių metu budėjo bibliotekoje, pasakojimus. Šis renginių ciklas skirtas prisiminti Sausio 13­ osios, Vasario 16­ osios, Kovo 11­ oios dienas, įprasminti jas atliekant kūrybines užduotis.

Vygaudas Juozaitis

KRONIKA / LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA

ATMINIMO PARODA SEIMO SKAITYKLOJE

Laisvės gynėjų dienai paminėti Seimo skaitykloje parengta paroda „Sausio 13­ osios atmintis gyva: knygos ir eksponatai“.

1991 m. sausio 13 diena – viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų, lėmusių ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos likimą. Šiai datai skirta ir išleista nemažai knygų – vienose jų skelbiami liudijimai ir atsiminimai, kitose – įžvalgos ir analizės, dar kitose – vaikų piešiniai, kuriuose atsispindi dramatiški Sausio įvykiai. Dalis teminių knygų eksponuojama Seimo skaityklos darbuotojų Rasos Praninskienės ir Saulės Čužienės kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi parengtoje parodoje.

Joje pirmą kartą visuomenei demonstruojami ir kai kurių Sausio 13 ­ ąją žuvusiųjų asmeniniai daiktai, kuriuos paskolino Lietuvos nacionalinis muziejus, o atrinkti padėjo Istorijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė Irena Mikuličienė. Ji teigia, kad tokių asmeninių daiktų, gautų iš žuvusiųjų artimųjų, eksponavimas įprasmina laisvės kovotojų atminimą, padeda suvokti žmogaus trapumą ir nuolat primena netolimą praeitį.

Igno Šimulionio vaikiški batukai, Tito Masiulio vaikystės piešiniai ir pirmasis jo sąsiuvinis su dailiai išrašytais žodžiais primena, koks nenuspėjamas ir permainingas žmogaus likimas. Jautru žvelgti į Rolando Jankausko lėktuvo bilietus, su kuriais jis grįžo iš kariuomenės. R. Jankauskas 1990 m. lapkričio pabaigoje parskrido baigęs tarnybą sovietinėje kariuomenėje Vladivostoke, o nepraėjus nė mėnesiui, žuvo gindamas Lietuvos laisvę. Parodoje eksponuojami ir kitų žuvusiųjų pažymėjimai, bilietai, liudijimai, kiti asmeniniai daiktai. Atrenkant eksponatus, buvo stengtasi, kad matytųsi Lietuvos vienybė tą lemtingąjį sausį – žuvusieji, kaip ir visi budėjusieji, buvo suvažiavę iš įvairiausių Lietuvos vietovių: Kėdainių, Rokiškio, Kauno ir kitų miestų.

ŠILUTĖS BIBLIOTEKOJE – APIE LIETUVAI SVARBIUS ĮVYKIUS

Sausio 13 d. minint Laisvės gynėjų dieną ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100­metį, Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta klai­

pėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino kūrybos paroda „Klaipėdos kraštas gyvai“.

E. Žvaigždinas – tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkas nuo 1981 m. daly­

Laisvės gynėjų dienai skirta Seimo skaitykloje eksponuojama paroda ne tik primena Lietuvai lemtingą laiką, bet ir leidžia geriau pažinti žuvusiuosius, pažvelgti į juos ne tik kaip į didvyrius, bet ir kaip į paprastus žmones, kurie mokėsi, studijavo, dirbo, mylėjo, svajojo, kūrė. Rasa Praninskienė

vauja parodose, jo drobės per keturis kūrybos dešimtmečius plačiai pasklido po pasaulį. Dabar E. Žvaigždinas kuria ir gyvena savo gimtajame mieste Klaipėdoje. Menininkas išlieka ištikimas

Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys E. Jurjonas skaitė Lietuvai skirtas eiles.

Bibliotekoje atidarytos parodos autorius – klaipėdietis tapytojas E. Žvaigždinas.

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė L. Dumšienė priminė dramatiškus Sausio 13-osios įvykius. Renginio dalyvės – Trečiojo amžiaus universiteto literatų sambūrio „Vėdrynas“ narės. Akvilė Tamošiūnė

Parodoje pirmą kartą eksponuojami kai kurių Sausio 13-ąją žuvusiųjų asmeniniai daiktai. Ilona Šilenkova

1991 m. sausio 13 ­ osios naktį prie televizijos bokšto sovietų kariuomenės tankai ir ginkluoti kariai grūmėsi su beginkliais taikiais Lietuvos gyventojais. Žuvo net keturiolika lietuvių, jauniausiam buvo išaušę tik septyniolika pavasarių. Kiekvienais metais sausio 13 ­ ąją minima Laisvės gynėjų diena, ji paminėta ir Zarasų viešojoje bibliotekoje.

Sausio 13 d. Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos 4 ­ os klasės mokiniai su mokytoja Laimute Lumbiene dalyvavo Vaikų literatūros skyriaus organizuotoje popietėje „Kaip aš suprantu Laisvę?“. Skaitydami rašytojo Liudviko

Jakimavičiaus tekstą apie Sausio 13­ąją ir įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto, mokiniai sužinojo, kokie vieningi buvo lietuviai, susipažino su tos kruvinos nakties įvykių chronologine seka. Perskaitę Zarasų krašto gyventojo

Sauliaus Žalkausko prisiminimus, publikuotus laikraštyje „Zarasų kraštas“, suvokė, kaip ryžtingai buvo nusiteikę susirinkusieji. Baigę literatūrinę Sausio 13­osios kelionę moksleiviai apžiūrėjo nuotraukose užfiksuotas tų įvykių akimirkas. Išsirinkę po nuotrauką, aptarė ją poroje su draugu, visiems dalyviams pasakojo, kas joje užfiksuota, koks laikas, kokia nuotaika.

Klaipėdai ir jos kraštui. Iš kitų Lietuvos dailininkų

E. Žvaigždinas išsiskiria savo klaipėdietiška natūra, specifiniu mąstymu, būdingu žmogui, ilgai gyvenančiam prie jūros, kai kiekviename potėpyje juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga, dominuoja šio krašto motyvai: laivai, raudoni čerpių stogai, fachverkiniai fasadai ir moters siluetas –kaip gyvo miesto simbolis.

Pasibaigus parodos pristatymui, renginio dalyviai buvo pakviesti į bib lio tekos kiemelį, kuriame Šilutės F. Bajoraičio viešosios biblio tekos direktorė Laima Dumšienė priminė dramatiškus Sausio 13 ­ osios įvykius ir pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Minint Klaipėdos krašto metus Lietuvos ir Mažosios Lietuvos vėliavas iškėlė Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti administracijos direktoriaus pareigas, Daiva Žebelienė ir Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys Edvardas Jurjonas. Sugiedotas neoficialus Mažosios Lietuvos himnas

„Lietuvninkai mes esam gimę“ (pagal Jurgio Zauerveino eilėraštį). Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 ­ mečiui paminėti perskaitytas pranešimas, kurį parengė istorikas Algirdas Gečas.

Bib lio tekos kiemelyje buvo sukurta stilizuota fotosienelė su istoriniais akcentais, prie jos visi norintys galėjo nusifotografuoti. Šilutiškiai Birutė Morkevičienė, Aldona Sapronaitienė, Daiva Žebelienė ir Edvardas Jurjonas skaitė eiles apie Lietuvą, o skambant patriotinėms lietuviškoms dainoms, degant laužui, visi buvo pakviesti puodelio arbatos ar kafijos, vaišinosi skanėstais.

Dalia Pupšytė, Sonata Mockienė

Susipažinę su tragiškos sekmadienio nakties įvykių kronika ir aptarę užfiksuotus vaizdus, dalyviai reflektavo savo emocinę būseną – ant popieriaus lapo užrašė, kodėl jaučiasi liūdni, sunerimę ar nustebę, kiti – susidomėję ar laimingi.

Vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse „Sausio 13­ osios naktis piešiniuose“ moksleiviai vaizdavo įvykius prie televizijos bokšto, Lietuvos gyventojų vienybę ir ryžtą. Piešinių ekspozicija eksponuojama Vaikų literatūros skyriaus edukacinėje erdvėje.

Laisvės gynėjų diena paminėta ir Salako bibliotekoje. Čia vyko viktorina „Pažinkim Lietuvą kartu“. Kol vyresnieji savo istorines žinias tikrinosi viktorinoje, mažieji spalvino ir puošė biblioteką trispalvėmis ir Laisvės gynėjų dienos simboliu – neužmirštuolės žiedais.

Komisijai įvertinus dalyvių atsakymus, mokytoja Reda Putrimaitė paskelbė rezultatus. Išdalijus prizus, visi nuskubėjo į Salako kultūros namų salę žiūrėti kino filmo.

Zina Černovienė, Danutė Koroliova

Zarasų viešosios bibliotekos ir jos filialų languose sužibo atminties ir vienybės žvakutės.

Moksleivių sukurti darbai eksponuojami Vaikų literatūros skyriaus edukacinėje erdvėje. Inesa Dumbravienė

Vaikai piešė trispalves Salako bibliotekoje. Ignas Matušovas Kūrybinės dirbtuvės „Sausio 13-osios naktis piešiniuose“ Zarasų bibliotekoje.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

AKMENĖ

Literatūrinis renginys. Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka skaitytojus pakvietė į renginį „Žydintys žodžio medžiai“, skirtą poeto, literatūros klasiko Vinco Mykolaičio ­Putino 130­ osioms gimimo metinėms paminėti. Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė perskaitė savo parašytą esė „Amžinos būties poetas“, supažindino su rašytojo biografija ir kūryba. Priminė, kad 1911 m. Seinų periodinis leidinys „Šaltinis“ išspausdino pirmąjį V. Mykolaičio eilėraštį „Vai eičiau aš, eičiau“, o pirmas eilėraščių rinkinėlis „Raudoni žiedai“ kartu su poema „Kunigaikštis Žvainys“ pasirodė 1917 m.

Skambėjo poetui skirti eilėraščiai, Kivylių kaimo filialo bib lio tekininkė Roma Kristinaitienė ir Jučių kaimo filialo bibliotekininkė Eugenija Škultinienė skaitė V. Mykolaičio ­Putino eiles. Renginio dalyviai klausėsi pagal poeto eiles sukurtos ir Vytauto Kernagio atliekamos dainos „Margi sakalai“ įrašo, žiūrėjo dokumentinį filmą apie rašytoją „Einu patsai vienas pramintu taku“. V. Mykolaitis­Putinas yra rašęs, kad jam „niekada nebūna nuobodu vienam, o žmonėse, svečiuose, pobūviuose – dažnai“. Jis mėgo vienumą, ramią darbo aplinką, kuklią žmogaus kasdienybę.

TAURAGĖJE ĮRENGTAS IŠMANUSIS SUOLIUKAS

Viešojoje bibliotekoje veikė parengta spaudinių paroda „Aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam“, skirta literatūros klasikui V. Mykolaičiui­Putinui.

Zita Sinkevičienė

PANEVĖŽYS

Jonui Mekui atminti. Sausio 12­ osios vakarą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje įvyko renginys, skirtas avangardinio meno kūrėjui Jonui Mekui. Jame dalyvavo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotojai Indra Drevinskaitė ir Evaldas Timukas. Svečiai pristatė J. Meko audioknygą „Semeniškių idilės“, knygą „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“, papasakojo apie J. Meko archyvą Biržuose.

Renginyje buvo atskleistas avangardinio meno kūrėjo glaudus ir tvirtas ryšys su namais, gimtine ir Biržų miestu, pristatytas bibliotekos J. ir A. Mekų palikimo studijų centro darbuotojų inicijuotas ir kurtas filmas pagal menininko

Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka 2022 m. antrąjį pusmetį vykdė Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą „Tekstų alėja“. Jo tikslas –skatinti informacijos ir profesionaliojo meno sklaidą, praplėsti visuomenės meninį, literatūrinį bei kultūrinį akiratį, ugdyti kritinį mąstymą. Taip pat užtikrinant kūrybinių raiškų įvairovę ir ryšius tarp skirtingų meno sričių, įveiklinti netradicines miesto erdves, pritaikyti prie šiuolaikinių vartotojų poreikių, plėsti teikiamas paslaugas, išeinant už bibliotekos pastato ribų.

Viena iš pagrindinių projekto veiklų – naujo traukos objekto – daugiafunkcio išmaniojo „kalbančio“ suoliuko įrengimas Pilies aikštėje. Tauragė sparčiai juda tvarumo ir inovacijų linkme. Tad išmanusis suoliukas yra puikus sprendimas plėtojant atsinaujinančiosios energetikos ir inovacijų planus – sudaroma galimybė saulės energija įsikrauti mobiliuosius įrenginius, prisijungti prie nemokamo interneto ryšio. Yra belaidžio įrenginių įkrovimo funkcija, ja naudotis gyventojai gali nemokamai. Vieną kartą paspaudus mygtuką, aktyvuosis 15 min. interneto prieiga ir įkrovimas. Sesijas galima kartoti.

Papildoma suolelio funkcija – audiosistema, taip pat turinti ilgalaikę išliekamąją vertę. Suoleliu transliuojamais garso įrašais gyventojus galima supažindinti su įvairia informacija, kurią, minint bet kurią įsimintiną datą ar vykstant renginiui, pagal poreikį galima keisti, įrašant poezijos, prozos kūrinių ištraukas, pateikiant biografijos faktus apie garsius Tauragės krašto žmones ir pan. Pirmasis garso įrašas, kurį du kartus paspaudę suoliuko šone esantį mygtuką tauragiškiai gali išgirsti – tai rašytojos, mokslininkės literatūrologės Birutės Baltrušaitytės­Masionienės originali kalba, skatinanti skaityti knygas, vertinti bibliotekas, dovanoti ne materialias dovanas, o knygas. Tikimasi, kad išmanusis saulės baterijomis įkraunamas suolelis taps puikiu turizmo traukos objektu, praturtins įvairaus amžiaus žmonių laisvalaikį.

Vaiva Keserauskaitė

nesuvaidintą brolių meilę gimtajam kraštui ir motinai, kuri atsiskleidžia jų laiškuose.

2017 m. užsimezgus I. Drevinskaitės ir J. Meko draugystei, menininkas bibliotekai padovanojo 35 kg sveriantį archyvą, kuriame jo paties išsaugoti ir tvarkingai surišti laiškai, dokumentai, laikraščiai. E. Timukas pristatė ir keletą šaltinių iš J. ir A. Mekų archyvo. Buvo perskaityti Bernardo Brazdžionio, Elvyros Pažemeckaitės, Juozo Miltinio laiškai J. Mekui.

2022­ieji buvo paskelbti Jono Meko metais – gruodžio mėnesį buvo minimos 100­ osios menininko gimimo metinės. Šią sukaktį avangardinio kino krikštatėvio gerbėjai minėjo visame pasaulyje.

Vaida Žalienė

eilėraščių rinktinę „Semeniškių idilės“. Renginio dalyviai išvydo pirmąją idilę, kurioje vaizduojami vasariški brolių gimtųjų Semeniškių medžių alėjos vaizdai, taip pat paskutinę filmo „Semeniškių idilės“ idilę apie žiemą gimtinėje.

Svečiai supažindino su J. ir A. Mekų biografijomis, gyvenimo faktais, pasakojo apie tikrą,

PLUNGĖ

Profesionaliosios literatūros sklaida. 2022 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka vykdė iš dalies Lietuvos kultūros tarybos ir Plungės rajono savivaldybės finansuotą projektą „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje“.

Daugiafunkcis suoliukas turi ir belaidžio įrenginių įkrovimo, ir audiosistemos funkcijas. Bibliotekos archyvas

Renginio, skirto poetui V. Mykolaičiui-Putinui, dalyviai. Dalia Markulienė

I. Drevinskaitė ir E. Timukas pasakoja apie J. ir A. Mekus.  Vaida Žalienė

Projektu siekta keisti turbūt ne tik Plungės, bet ir daugelio mažesnių Lietuvos miestų bibliotekose susiklosčiusią nepalankią literatūrinę situaciją, ypač išryškėjusią pastaraisiais popandeminiais metais, kai bibliotekoje ėmė vyrauti populiarioji arba pramoginė, mėgėjų rašoma literatūra, o susitikimai su šiais kūrėjais ir jų knygų pristatymai tapo daug dažnesni nei susitikimai su rimtosios literatūros autoriais. Tad įgyvendindami projektą organizavome penkis literatūrinius susitikimus, į kuriuos kvietėme poromis: rašytoją, kūrėją ir literatūros, rašytojo kūrybos žinovą, moderatorių, kūrėjui lygiavertį pašnekovą. Rašytoją rinkomės mes, o moderatorių savo susitikimui rinkosi pats autorius. Dviejų profesionalų – rašytojo ir jo kūrybos žinovo pokalbis susirinkusiai auditorijai atskleidė platų rašytojo kūrybos lauką ir visai kitais gyliais bei matmenimis padėjo rašytojui pristatyti savo kūrinį.

Taigi Plungės miesto ir rajono skaitytojams, neišvykstant toli iš namų, buvo suteikta puiki galimybė apsilankyti penkiuose profesionaliosios literatūros vakaruose. Vyko susitikimai su menotyrininke, rašytoja, pernai Grigorijaus Kanovičiaus literatūros premijai nominuotos knygos „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ autore Aneta Anra (renginį moderavo literatūrologė dr. Žydronė Kolevinskienė), rašytoju Tomu Vaiseta, už romaną „Ch.“ praėjusiais metais apdovanotu Jurgos Ivanauskaitės premija (renginį moderavo dr. Jurgita Raškevičiūtė ­Andriukonienė), Arvydu Juozaičiu, pristačiusiu „Kauno saulę“ (renginį vedė aktorė Virginija Kochanskytė), Rolandu Rastausku, kuris su moderatoriumi kompozitoriumi, šiuolaikinės klasikinės muzikos kritiku Kristupu Bubneliu labai įdomiai pavedžiojo po „Veneciją tiesiogiai“ ir su iš Paryžiaus Kalėdoms grįžusius Valdu Papieviu, kuris, lydimas renginio moderatorės, „Odilės“ leidyklos įkūrėjos Bartės Kuolytės bei kompozitoriaus, džiazo muzikanto Kęstučio Vaiginio, atvežė į Plungės biblioteką nuostabų literatūrinių metų pabaigos renginį – romano „Ėko“ pristatymą.

Vienas šio projekto tikslų – pritraukti į biblioteką rimtąją literatūrą vertinantį skaitytoją – iš dalies buvo pasiektas, tačiau kad bib lio teka taptų profesionaliosios literatūros sklaidos ir traukos židiniu, vienų metų nepakanka, tam reikia rimto įdirbio.

Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

ŠILALĖ

Krašto dainų knyga. Sausio 18 d. Šilalės rajono savivaldybės viešojoje bib lio tekoje pristatyta Šilalės krašto folklorinių dainų knyga „Augin muni mažą“. Tai pirmasis toks leidinys, kuriame surašyta 120 dainų, surinktų iš šilališkių šeimų.

Šias dainas beveik prieš keturis dešimtmečius per ekspediciją Šilalės rajone surinko ir užrašė folkloro ansamblio „Visi“ (vad. Evaldas Vyčinas) nariai. O knygą su unikaliomis krašto dainomis išleisti nusprendė Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Veringa“ vadovė Jolanta Kažukauskienė, taip norėdama simboliškai paminėti šio kolektyvo 20 metų sukaktį.

Pasak J. Kažukauskienės, šioje knygoje – tik dalis dainų, kurios buvo susigrąžintos iš archyvų. Todėl tikėtina, kad ateityje bus dar vienas leidinys su naujais kūriniais, kurių skaičiuojama per 500.

Knyga parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore habil. dr. Daiva Vyčiniene ir docentu Evaldu Vyčinu. Finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Šilalės viešosios bib lio tekos direktorė Astutė Noreikienė padėkojo už vertingą ir išliekamąją vertę turinčią knygą, kuri neabejotinai pravers augančiai jaunajai krašto kartai. Rima Norvilienė

TELŠIAI

Išskirtinė studentų paroda. Sausio 7 d. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bib lio tekoje atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto studentų tarpdisciplininė kūrybos paroda „Užkalbėjimai“. Projekte dalyvavę VDA Telšių fakulteto studentai savo darbus kūrė pagal poeto Gvido Latako eilėraščius.

Bib lio tekos direktoriaus pavaduotoja Vida Urnikienė, VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys, parodos kuratorius doc. Mindaugas Šimkevičius, poetas G. Latakas, VDA Telšių fakulteto profesoriai Zita ir Romualdas Inčirauskai, menininkai Petras Gintalas, Remigija Vaitkutė, patys studentai džiaugėsi nuoširdžiu bendradarbiavimu, vildamiesi, kad toks menininkų susitikimas bibliotekoje tikrai ne paskutinis (o šis jau ketvirtasis).

VDA Telšių fakulteto studentų tarpdisciplininėje parodoje atsiskleidžia literatūros ir vizualiojo meno dialogas, kuris sukuria netikėtumų kupiną visumą. Joje atsispindi tiek poeto,

GALERIJA. Šimto zuikių paroda

Zarasai. 2023-iaisiais – Kiškio metais – Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka mini 100-metį ir bibliotekos personažo Zuikio Nulėpausio 30-metį. Bibliotekininkė Liudmila Vaitavičienė, persirengusi zuikio kostiumu, džiugina mažuosius skaitytojus įvairių renginių metu. Ta proga Vaikų literatūros skyriuje eksponuojamos bibliotekos darbuotojų kolekcionuojamos įvairaus dydžio, formų ir paskirties kiškių figūrėlės, pagamintos iš įvairiausių medžiagų. (Inesa Dumbravienė)

Inesa Dumbravienė

Renginyje dalyvavo folkloro ansamblio „Veringa“ nariai.  Rima Norvilienė

R. Rastauskas skaito ištrauką iš „Venecijos tiesiogiai“.

tiek jaunųjų menininkų kontrastingas požiūris, kūrybinės interpretacijos. Galime matyti, kaip G. Latako eilėraščiai skatina kurti naudojant įvairias vizualias raiškos priemones, nesustojant ties standartiškai suvokiama juvelyrika ar skulptūra. Žiūrovai kviečiami pasvarstyti, ar, skaitydami eilėraščius, juos interpretuotų būtent taip.

Poetas G. Latakas gimė 1972 m. Telšiuose. Nuo 1998 m. gyvena Kaune. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 2009 m.) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (nuo 2013 m.) narys.

Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos inf.

TRAKAI

Teksto ir vaizdo bendrystė. Trakų meno mokyklos Aukštadvario dailės skyrius, bendradarbiaudamas su Trakų viešosios bib lio tekos Aukštadvario padaliniu, antrus metus vykdo projektą „Perskaityk knygą, sukurk iliustraciją“. Dailės besimokantys vaikai lankosi bib lio tekoje, skaito pasakas, pagal tų metų temą vieną išsirenka ir kuria jai iliustraciją. Vėliau surengiama darbų paroda. Šia veikla siekiama sujungti literatūrą, skaitymą ir dailę, lavinti vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą, suteikti daugiau galimybių jų saviraiškai. Kartu skatinamas vaikų skaitymas, mokoma į knygą žiūrėti ir kaip į vaizduojamojo meno objektą.

Šiemet skaitytos ir iliustruotos brolių Grimmų pasakos. Prieš tai bibliotekininkė Ramunė Jarmalavičiūtė mokiniams papasakojo apie šiuos vokiečių pasakų rinkėjus ir leidėjus brolius Jacobą ir Wilhelmą. Vėliau pasirinkti kūriniai per dailės pamokas, vadovaujant ir padedant mokytojai Nijolei Mečkovskajai, buvo

analizuojami, kuriami iliustracijų eskizai, dabar jau virtę užbaigtomis iliustracijomis.

Projekto rezultatų pristatymas vyko Semeliškių bibliotekoje, į ją bibliotekininkė Dalė Brazulevičienė pakvietė ir Semeliškių gimnazijos septintokus (mokyt. Jolita Lėlienė). Mokytoja N. Mečkovskaja vedė edukaciją, per kurią moksleiviai mokėsi pasakai kurti iliustraciją. Nors laiko užbaigti darbus pritrūko, išvydome įdomių darbų, pavyko net ir tiems, kurie tvirtino visiškai nemokantys piešti. Nudžiugino ir mokytojos J. Lėlienės pasiūlymu mokinių surašyti komplimentai labiausiai patikusiam paveikslui, kurie bus perduoti jo autoriui. Ramunė Jarmalavičiūtė

IN MEMORIAM

VIRGINIJA BIELINIENĖ [1956 01 05–2023 01 14]

Šių metų sausio 14 d. po atkaklios kovos su sunkia liga mirė ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacinių technologijų skyriaus darbuotoja Virginija Bielinienė.

Virginija Bielinienė (Ožiūnaitė) gimė 1956 m. sausio 5 d. Kretingoje. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus matematiko specialybę. 1979 m. pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute inžiniere. 1996 m. spalį įsidarbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Automatizuotos bibliotekų informacijos sistemos (ABIS) skyriuje sistemine programuotoja, nuo 2001 iki 2017 m. ėjo skyriaus vedėjo pareigas. Buvę kolegos Virginiją prisimena kaip atsakingą, kruopštų, atsidavusį darbui, jautrų ir supratingą žmogų. Studijų metais įgytas žinias Virginija sėkmingai pritaikė kuriant ir vystant Nacionalinės bibliotekos kompiuterizavimo procesus ir automatizuotą bibliotekų informacijos sistemą. Dirbdama IT srityje, ji ne tik sukaupė didžiulę patirtį ir žinias, bet ir geranoriškai jomis dalijosi su kolegomis. Ne vienam bibliotekos darbuotojui pravertė žinios, įgytos klausant Virginijos vestų kompiuterinio raštingumo, „MS Excel“ programos pritaikymo ir kitų mokymų. Virginijos darbštumas, atkaklumas ir atsakomybė buvo įkvepiantis pavyzdys ir kitiems kolegoms.

Ne tik darbas, bet ir šeima buvo labai svarbi Virginijos gyvenime – vyras Antanas, sūnus Antanas ir dukra Dovilė. Ji visada didžiavosi savo vaikais, jų mokslo, darbo ir gyvenimo pasiekimais. Šeima buvo didžiausias ramstis jos sunkioje kovoje su klastinga liga. Jautrius žodžius atsisveikindamas su anapilin išėjusia mama parašė sūnus Antanas: „Ištvermė (tiek fizinė, tiek dvasinė) bei noras gyventi buvo beribiai – ji buvo, yra ir visuomet bus tikras įkvėpimas ir pavyzdys visiems, kaip reikia branginti gyvenimą, kovoti, nepasiduoti, nes noras gyventi ir tikėjimas daro stebuklus.“

Nepailstanti kovotoja už tiesą, sąžinę ir gyvenimą – tokia Virginija išliks ir buvusių kolegų atmintyje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenė

VDA Telšių fakulteto studentai, dėstytojai ir parodos atidarymo svečiai.  Loreta Gedeikienė

Moksleiviai mokėsi kurti iliustracijas.  Bibliotekos archyvas

3 d. Šią dieną choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Bingelis (1943–2020) būtų šventęs savo 80 metų sukaktį, bet aktyvaus gyvenimo siūlą nutraukė COVID-19 liga. Iš Mardasavo (Varėnos r.) Vilniaus J. TallatKelpšos muzikos technikume (dab. konservatorija) mokytis chorinio dirigavimo atvykęs jaunuolis visą savo tolesnę muzikinę veiklą skyrė chorams. 1969 m., vos baigęs tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tapo steigiamo Kauno valstybinio choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Šiam kolektyvui vadovavo daugiau kaip 50 metų! Apie jį sukurtame dokumentiniame filme muziko

žmona Vida Bingelienė sako, kad Kauno filharmonija P. Bingeliui buvo antrieji namai, o valstybinio choro nariai – kaip vaikai. Dirigento pastangomis nuo 1996 m. rengiamas plačiai išpopuliarėjęs Pažaislio muzikos festivalis, be jo sunkiai įsivaizduojamos dainų

šventės. Sausio 21 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje atidengtas skulptoriaus Stasio

Žirgulio sukurtas P. Bingelio memorialinis biustas.

9 d.Tądien prieš 95 metus Kaune gimė literatūrologė ir teatrologė, visuomenės veikėja Irena Veisaitė (1928–2020). Naciams Antrojo pasaulinio karo metais Kaune 1941 m. liepą įsteigus getą, kuriame buvo kalinami miesto žydai, čia pateko ir trylikametė I. Veisaitė. Po poros metų merginai pavyko pabėgti iš geto. Kelerius metus ji slapstėsi tai pas vienus, tai pas kitus lietuvius, bet ilgiausiai (iki 1946-ųjų) ją slėpė Stefanija Ladigienė, kol sovietai tų metų pavasarį žydų globėją suėmė ir įkalino Sibire. I. Veisaitei pavyko įgyti aukštąjį išsilavinimą: nuo 1947 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o vėliau Maskvos universitete – germanų filologiją. Daugiau kaip 40 metų tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete ji dėstė Vakarų Europos, vokiečių literatūrą, XX a. teatro istoriją. Lietuvių ir užsienio spaudoje mokslininkė paskelbė per 200 straipsnių literatūros, teatro, XX a. lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis. Ji buvo aktyvi ir savo visuomenine veikla, naryste įvairiose organizacijose. Šalia Lietuvos valstybinių apdovanojimų, pelnytų premijų už viso gyvenimo veiklą plėtojant vokiečių ir lietuvių kultūrinius mainus bei pilietinę drąsą I. Veisaitei 2012 m. įteiktas Goethe’s medalis, o 2020 m. – Vokietijos ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius.

13 d.Laisvės gynėjų diena. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios

6 d.

Prieš 130 metų Pilotiškėse (Prienų r.) gimė Vincas MykolaitisPutinas (1893–1967) – rašytojas, vertėjas, filosofijos daktaras. V. Mykolaičio-Putino kūryba įdomi tiek poezijos, tiek prozos mėgėjams. Ankstyvojoje lyrikoje poetas tęsė Maironio tradicijas, bet ilgainiui įsitvirtino kaip simbolistas. Sovietams okupavus Lietuvą, kūrėjas nepasitraukė į emigraciją, todėl retkarčiais buvo priverstas atiduoti režimui duoklę „sutarybintais“ eilėraščiais. Daugeliui žinomi bent du V. Mykolaičio-Putino romanai – „Altorių šešėly“ ir „Sukilėliai“. Pirmasis kūrinys yra iš dalies autobiografinis, jame keliama poeto pašaukimo ir kunigystės nesuderinamumo problema (V. Mykolaitis studijavo Seinų kunigų seminarijoje, Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje ir baigė jas, nors buvo kankinamas abejonių dėl šio pašaukimo tvirtumo). 1931 m. pasiėmęs kūrybinių atostogų, Lietuvos universiteto literatūros profesorius ėmėsi romano „Altorių šešėly“ (pasirodė 1932–1933 m.). Kūrinys padėjo užbaigti „dvasinio išsivadavimo bylą“ – 1935 m.

V. Mykolaitis-Putinas oficialiai atsisakė kunigystės.

O „Altorių šešėly“ taip buvo graibstomas, kad romaną galima vadinti pirmuoju lietuvišku bestseleriu.

Kūrinys išverstas į čekų, estų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbas.

Tarybos aktu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sovietų imperija neketino taip lengvai iš savo glėbio paleisti Lietuvos. Juoba jos teritorijoje buvo sovietų kariuomenė. Tačiau Lietuvos piliečiai buvo pasiryžę, jei reikės, ginti savo laisvę. 1991 m. sausio 13-osios naktį, sekmadienį, sovietų šarvuočiai privažiavo prie minios saugomos Aukščiausiosios

Tarybos, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Tą naktį šarvuočiai ir tankai apsupo Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Ginkluoti desantininkai puolė pastatų gynėjus. Vilniuje, gindami televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 beginklių žmonių, apie 1000 buvo sužeista. Laisvės gynėjai buvo pagerbti (po mirties) Lietuvos valstybės apdovanojimais, Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Kėdainiuose jų vardais yra pavadintos gatvės. Nuo 2012 m. Seime yra įteikiama Laisvės premija. Šiemet ji skirta savo laisvę ginančios Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.

14 d. Kiek daugiau nei prieš trejus metus nuspręsta minėti Pasaulinę logikos dieną. UNESCO, išreikšdama pagarbą vieniems svarbiausių XX a. logikų Alfredui Tarskiui ir Kurtui Gödeliui, sausio 14 dieną paskelbė Pasauline logikos diena. Pirmasis tądien yra gimęs, o antrasis – miręs. 2022 m. ta proga renginiai vyko 55 valstybėse. Lietuvoje ji nebuvo minima, artimiausios tai padariusios šalys buvo Lenkija ir Estija.

Štai kokį požiūrį į logiką reiškė Albertas

Einšteinas: „Logika nuves jus nuo taško A į tašką B. Vaizduotė jus nuneš bet kur.“

Prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13 d. rytą. „Tarp knygų“ archyvas pixabay.com

P. Bingelis (stovi) su žymiu vokiečių pianistu, dirigentu J. Frantzu. Vilnius, 1994 m. Publikuota LIMIS (© Kauno miesto muziejus, KMM F 4842)

Irena Veisaitė su mama Sofija Štromaite-Veisiene (žuvo Kauno gete). Apie 1938 m. Publikuota „Europeanoje“, originalas saugomas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje

Kūrybinės V. Mykolaičio-Putino atostogos Nicoje. Fotografas nežinomas, 1931. Publikuota „E. paveldas“ BY-NC-ND (originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

* Atrinktos sausio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

15 d. Klaipėdos krašto diena – tądien lygiai prieš 100 metų baigėsi sukilimas prieš Prancūzijos valdymą dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos. Susidarius palankioms aplinkybėms, Lietuvos valdžia ėmė rengti slaptą operaciją – oficialiai sukilime ji negalėjo dalyvauti, kad nesukeltų Europos valstybių nepasitenkinimo. Sukilimo organizatorius Ernestas

Galvanauskas (padedamas

Lietuvos atstovo krašte Jono Žiliaus ir Erdmono Simonaičio) suprato, jei bus delsiama, kraštas niekada negrįšiąs Lietuvai. Per diplomatinius kanalus buvo gautas Vokietijos pritarimas, ir persirengę šauliai bei Lietuvos kariuomenės savanoriai (iš viso daugiau kaip 1000 kovotojų) trimis grupėmis sausio 10 d. pradėjo operaciją. Bet kovos vyko tik Klaipėdoje – prefektūros šturmas prasidėjo 15 d. naktį, per pūgą, kautynės vyko ir prie Sendvario. Prancūzai kapituliavo. Istorikų duomenimis, žuvo 12 lietuvių savanorių, 2 prancūzų kariai ir 1 vokiečių policininkas. Oficialiai tarptautinėje arenoje Klaipėdos kraštas Lietuvai perduotas 1923 m. vasario 16 d. 100-mečio proga Klaipėdoje vyko daug renginių: šventinis koncertas, žuvusiųjų pagerbimas, atidarytos specialios parodos, vyko teatralizuotas buv. prefektūros pastato Senamiestyje šturmas.

21 d.

Prieš 85 metus Šiauliuose gimė teatro ir kino aktorė, Nacionalinės premijos laureatė Rūta Staliliūnaitė (1938–2011). 1963 m. baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, 30 metų dirbdama Kauno dramos teatre, sukūrė daug į teatro istoriją įsirėžusių vaidmenų ir pelnė legendinės aktorės vardą. Išėjusi iš teatro, aktorė rengė poezijos vakarus, bendrus literatūros ir muzikos projektus (parengė apie 20 programų). Daug laiko praleidusi ant scenos, R. Staliliūnaitė vis dėlto nemėgo tiesiogiai jai skiriamo dėmesio. „Savo sukaktis švęsdavau tyliai ir uždarai, nes manydavau, kad mano sukaktis nėra viešas įvykis“, – savo 70-mečio proga yra sakiusi aktorė. 2004 m. R. Staliliūnaitė paskelbta Kauno miesto garbės piliete, o 2011 m. jai skirtas Auksinis scenos kryžius už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui (aktorė kovo gale vykusiame renginyje nedalyvavo, į auditoriją kreipėsi iš ekrano). Tą patį pavasarį – gegužę didžioji scenos meistrė, teatrologės Audronės

Girdzijauskaitės žodžiais, „menininkė plačiausia prasme“, iškeliavo amžinybėn.

23 d.

Tądien prieš 240 metų Grenoblyje gimė prancūzų rašytojas Stendhalis (tikr. Marie Henri Bayle’is; 1783–1842), laikomas vienu psichologinio romano pradininkų. Kūrė pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, tačiau reikšmingiausi darbai sukurti Stendhalio vardu. Jaunystėje, 1800-aisiais, būsimasis rašytojas stojo savanoriu į Napoleono I kariuomenę, dalyvavo žygyje į Italiją, vėliau, 1804–1814 m. tarnaudamas kariuomenėje dalyvavo žygiuose į Vokietiją ir Rusiją. Dėl šios priežasties jam teko apsilankyti ir Vilniuje. Beje, demobilizavęsis jis parašė įdomių muzikai ir dailei skirtų kūrinių, populiarūs buvo kelionių įspūdžių po Italiją aprašymai. Kelionė per Lietuvą Stendhalio veikaluose nepaliko žymesnių pėdsakų. Tiesa, jis mini miestus: Vilnių, Kauną, Marijampolę, persikėlimą per Nemuną. 2000 m. Vilniuje, kuriame Stendhalis lankėsi 1812 m. rugpjūtį ir gruodį, ant vadinamojo Franko namo Didžiojoje g. 1/2 jam atidengta memorialinė lenta (archit. Vytautas Zaranka). 25 d.

Vilniaus pagarsinimo diena, Vilniaus 700 metų gimtadienis. Kodėl ji minima būtent šią dieną? Tai galima paaiškinti žinomais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino į Vakarų Europą siųstais laiškais. Jie, rašyti lotyniškai, buvo aštuoni, o išliko šešių nuorašai. Pirmasis rašytas 1322 m. popiežiui Jonui XXII. Jame Gediminas dėstė, kad Lietuva priimtų krikščionybę, jei būtų sustabdyta kryžiuočių agresija. Kituose laiškuose į kraštą buvo kviečiami amatininkai, pirkliai, žemdirbiai, kad gerėtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkinė būklė. Būtent 1323 m. sausio 25 d. laiškas Liubeko, Sundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams, kuriame pirmą kartą minimas Vilniaus vardas, ir suteikė sostinei jos gimtadienio datą. Vilnius savo jubiliejų pasiruošęs švęsti ištisus metus. Su gausia renginių programa galima susipažinti adresu www.700vilnius.lt/ jubiliejaus-programa/

27 d.

Prieš 115 metų Prienų r. gimė Antanas Maceina (1908-1987) – vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, Stasio Šalkauskio mokinys. Lietuvos universitete studijavo literatūrą, filosofiją, o padaręs pertrauką dar baigė ir Vilkaviškio kunigų seminariją. 4-ajame dešimtmetyje studijavo ir Vakarų Europos universitetuose. Nuo 1935 m. iki 1943 m. (su pertrauka) dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o 1944-aisiais emigravo į Vokietiją. Mirė Miunsteryje, palaidotas Brebersdorfo kapinaitėse. A. Maceinos filosofijai įtaką darė katalikiškasis egzistencializmas. Jis nepritarė S. Šalkauskio teiginiui, kad lietuvių kultūra yra Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė. Jo nuomone, lietuvių kultūra yra autonomiška su savo krikščioniškuoju turiniu ir tautine forma. A. Jasmanto slapyvardžiu išleido ir kelis poezijos rinkinius.

Klaipėdos krašto armijos savanoris. Fotografas Carlas Andersas. Klaipėda, 1923 m. Publikuota „E. paveldas“ BY-NC-ND (originalas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje)

Olof Johan Södermark. Stendhalio portretas 1840 m. Aliejus, drobė. Iš Versalio rūmų kolekcijos

R. Staliliūnaitė sukūrė dešimtis legendinių vaidmenų. Fotografas Romualdas Rakauskas. Publikuota „E. paveldas“ BY-NCND (originalas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje)

Asta Sarapienė. Human bonding art 2

This publication draws the public’s attention to the value of the art of storytelling, which is becoming more widely understood in Lithuania. It finds its place in a wide range of fields, from science to the arts, and in different population groups, from children to adults, from librarians to museum workers and tour guides. For a long time, storytelling has been cherished as a folklore genre, yet with the rise of the technology and media sectors, there is a new upsurge in oral storytelling. Professional storytellers who have gained experience in foreign storytelling centres and have returned to their home countries are trying to promote storytelling in Lithuania. According to the author, storytelling can even be seen as a way of responding to the growing sense of isolation and loneliness: by telling stories, we exchange stories and thus strengthen the human bond.

Remigijus Misiūnas. No news on the publishing support front 7

Analysing the performance of publishing houses in 2021, the author of the article reviews the support provided by the Lithuanian Council for Culture (LCoC) for book publishing. In 2021, LCoC supported 156 publishing projects, 4.5% of the books published that year. Dr Misiūnas points out that the financial support received or not received has a different impact on the activities of publishing companies, depending on their size. For instance, small publishers depend almost entirely on their success in LCoC competitions. The other point made by the author is that the sums involved are higher. Translated book projects have been more successful for publishing houses than applications for books by authors from Lithuania: in 2021, 70 translated books and 65 books by Lithuanian authors were supported out of 380 publishing projects that were submitted. Percentage of projects supported: 51.8 % ­ translated books, 49.2%. ­ by Lithuanian authors.

Skaidra Grabauskienė. Education that makes you talk 10

The chief librarian of the Kaunas branch of the Lithuanian Audio sensory Library (LAB) (regional representative) presents an educational programme developed by the library for school­aged children who cannot read regular printed text. The inability to read fluently or to understand a text discourages children from reading – reading becomes an impossible challenge, and the library is thought of as a difficult and scary place. This educational game allows children to relax and, most importantly, achieves serious goals – it encourages children to take an interest in literature in a non­intrusive way. The author is pleased that the educational programme is popular: in the last four months of 2022 almost 500 children took part in the LAB educational programmes held in various Lithuanian cities.

Tomas Petreikis. Odesa Lithuanian press heritage (before 1919) 13

Odesa, the southern city of Ukraine defending its freedom from Russian aggressors, has traces of Lithuanian life. Dr Tomas Petreikis, a chief bibliographer­researcher at the Library Methodology and Research Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, talks about the valuable heritage of the Lithuanian and Ukrainian press. Lithuanians have been concentrated in this city (then part of the Russian Empire) since 1877, where they studied and joined cultural organisations. During the period of the Lithuanian press ban, the Lithuanians of Odesa subscribed quite freely to the Lithuanian press published in Tilžė (Prussia) and the United States, but banned in Russia. According to the author, the lack of Lithuanian typeface prevented Odesa from publishing larger publications.

The Lithuanian Catholic Youth Union “Pavasaris” was probably the largest and most widespread organisation of rural youth living with nationalistic ideas during the years of independent Lithuania. Since 1912, the magazine of the same title soon became the favourite and most popular periodical among the Lithuanian Catholic youth. During the First World War, the activities of “Pavasarininkai” died down, but the Union’s groups did not give up and even published their own manuscript newspapers. The senior bibliographer at the Bibliography Methodology and Research Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania reveals that the compilers of the national retrospective bibliography publication “Lithuanian Bibliography. Series B. Periodicals in Lithuanian Language, 1823­1940” have found in the Lithuanian Central State Archives 829 unstudied issues of the bulletins printed by the reproduction means of the “Pavasaris” union.

Birutė Venteraitienė. Deep traces of Liudvika Didžiulienė in Anykščiai 20

In March 2022, Anykščiai Public Library celebrated the 85th anniversary of its foundation, and in September it celebrated 15 years since the library was named after the Didžiulises family, writer Liudvika Didžiulienė and book bearer Stanislovas Didžiulis. The author of the article gives an insight into the value and relevance of the activities of these 19th­ and 20th­ century cultural activists for 21st­ century society. The staff of Anykščiai Library sincerely develops traditions related to the activities of the Didžiulises: they organise food competitions and cook meals according to the recipes of Didžiulienė ­Žmona, and they revive the tradition of reading and performing literary works of Didžiulienė time. In the library, the works, manuscripts and other documents of L. Didžiulienė ­Žmona are collected and studied.

Jūratė Čėsnaitė. “Imbiero vakarai” –

27

In this publication, the author introduces the unique short fiction reading festival “Imbiero vakarai”, which has been organised by the Jurgis Kunčinas Public Library in Alytus for almost 20 years. This event is to remember the poet, essayist and prose writer Jurgis Kunčinas (1947­2002), who came from Alytus. A loyal partner of this prose readings is the Lithuanian Writers’ Union, which ensures the quality of the content of the event. Another unique feature of “Imbiero vakarai” is that it is a competition, and the prose enthusiasts in attendance have the privilege of being the first to hear the writers themselves read their works, as the main rule of the competition is that they must be unpublished works. The festival has been held every two years since 2004.

Loreta Liutkutė. To celebrate the eminent thinker and the Klaipėda region

31

On the occasion of the 300th anniversary of the birth of the world­famous philosopher Immanuel Kant (1724­1804), the Immanuel Kant Public Library of the Municipality of Klaipėda City has implemented the project “Imanuelio Kanto pažinimo keliu – nuo Klaipėdos iki Šereitlaukio”. In addition, an itinerary of places in the Klaipėda region with links to the philosopher has been prepared. The author of the article points out that the library’s events on Kant are intended to encourage the public to follow the philosopher’s example in developing independent, critical thinking and an appreciation of historical events, especially within the context of today’s events in Europe.

ISSN 0868-8826

tekstus ar iliustracijas, ištisai

PRENUMERATA!

Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą

„Tarp knygų“ 2023 metams.

Prenumerata priimama visuose

AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti

Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius)

Informacijos ir registracijos punkte II a. (tel. (8 5) 249 7028) arba

kreiptis el. p.  pardavimai@lnb.lt.

2023 Nr. 1 (768)

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

mėnesinis žurnalas

Leidžiamas nuo 1949 m.

© „Tarp knygų“, 2023

Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius

Tel. (8 5) 239 8687

E. paštas tk@lnb.lt

www.lnb.lt

2023-01-25

6 leidyb. apsk. l. Tiražas 400 egz. Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė

UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 1 (768) 2023

Martynas Mažvydas

National Library of Lithuania

Monthly. Published in Lithuanian

F. 1949

© ”Tarp knygų“, 2023

Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania

Tel. +370 5 239 8687

E-mail: tk@lnb.lt

www.lnb.lt

Perspausdinant

ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

„Tarp knygų“ archyvas