Tarp knygu 2023 03

#GYVAS ŽODIS

Lemtingi susitikimai ir gamtos knyga danguje 1

ŠIANDIEN AKTUALU

Ramunė Balčikonienė. Skaitykis su knygomis! Žinoti apie autorių teises sveika 2

TYRIMAI

Rasa Erentaitė, Rimantas Vosylis. Motyvuojanti kultūra prieš atskirtį: Lietuvos gimnazistų socialinė aplinka ir akademinė motyvacija

PROJEKTAI Atnaujintas „E. paveldas“: kaip keičiasi vartotojų įpročiai ir

BIBLIOTEKŲ TURTAI Jonas Nekrašius. Aktorius, režisierius Stasys Pilka ir jo knygos

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

VIRŠELYJE

Liepsnelė – migruojantis paukštis, grįžtantis balandžio mėnesį. Iš portalo

„E. paveldas“ (saugoma Tauragės krašto muziejuje „Santaka“)

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUS KIE NĖ (vyr. redaktorė)

Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt

Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja)

Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt

Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt

Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

Danguolė ABAZORIUVIENĖ

Jūratė BIČKAUSKIENĖ

Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas)

Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ

Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ

Gražina LAMANAUSKIENĖ

Sandra LEKNICKIENĖ

Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ

Jolita STEPONAITIENĖ

Lina ŠARLAUSKIENĖ

„E. paveldas“ (originalas saugomas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje) (10), Eglė Kazlauskienė (29)

LEMTINGI SUSITIKIMAI IR GAMTOS KNYGA DANGUJE

Geri darbai dažniausiai daromi tyliai. Tačiau šiemet „Tarp knygų“ redakcija šioje rubrikoje siūlo atkreipti dėmesį į kultūros lauke triūsiančius darbštuolius: bibliotekų, muziejų, archyvų darbuotojus ir jų prasmingas veiklas.

Sigutė Chlebinskaitė, viena ryškiausių vaikų knygų kūrėjų Lietuvoje. Tarp naujausių jos darbų – inicijuotas ir parengtas Jellos Lepman knygos „Knygų vaikams tiltas“ leidimas lietuvių

S. Chlebinskaitė: Keliukas, kuriuo kaliniai ėjo iš Dachau koncentracijos stovyklos, kur kalėjo Ona Šimaitė, vedė ir pro XV a. Bliutenburgo pilį Miunchene. Medžių alėja, dangų atspindintis tvenkinys prie pilies ir atminimo akmuo  – visa tai nebyliai liudijo stažuotėje išgyvenant tyrimų ir patyrimų dovaną. Nežinau, ar kur susikirto Jellos Lepman (1891–1970) ir Onos Šimaitės (1894–1970) keliai. Tačiau, praėjus 17 metų po mano nepamirštamo vizito Knygų pilin – Tarptautinėn vaikų ir jaunimo bibliotekon, šiemet jau minime Lietuvos teisuolių, gelbėtojų dieną ir vartome Vokietijos žydės, pokario vaikų generolės Lepman literatūrinį testamentą lietuvių kalba. Jos susitiko. Nei Jellos, nei Onos kapaviečių aplankyti negalime, nes jų nėra, tačiau jų atminties vietas mums

Jonas Vaiškūnas , Molėtų krašto muziejaus Etnografinės sodybos ir dangaus šviesulių stebyklos vyr. muziejininkas, 2022 m. už išskirtinį indėlį tyrinėjant ir puoselėjant etnoastrono ­

J. Vaiškūnas: Etnoastronomija yra tarpdalykinė mokslo šaka, tirianti ne dangaus šviesulius ir Visatą, bet tradicines žmonių žinias apie juos. Astronominių žinių vaidmuo mitologijos, religijos, kultūros ir civilizacijos tapsmui vis dar nėra deramai įvertintas ir ištirtas. Kelis dešimtmečius mano ir bendražygių kaupta lietuviška etnoastronominė medžiaga jau leidžia atskleisti kai kuriuos labai svarbius astronominės žinijos aspektus, turėjusius įtakos baltų mitologijai bei religijai. Žvaigždėtas dangus mūsų protėviams buvo savotiška gamtos knyga. Sulig

kalba bei interaktyvios knygos „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“ sumanymas. Šių knygų leidėjas – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

atveria nebe gėlių krūva, o begalė liudijimų ir knygų. Tos moterys, „staugusios su vilkais“, savo staugsmu pastatė nesugriaunamas „pilis“, Knygų rūmus, kurie visad primins bibliotekininko pašaukimo esmę.

Interaktyvių knygų, skirtų inovatyviai pristatyti žymiuosius kūrėjus, sumanytoja Claire Fay gyvena ir kuria Paryžiuje. Kadaise kartu studijavome Prahoje, mieste, garsėjančiame ir marionečių kultūros tradicija. Prieš keletą metų ten, Speiblo ir Hurvyneko teatro fonduose, lankėmės su režisieriumi Rimu Driežiu. Stasio Ušinsko vardas lydėjo mūsų pokalbius tuomet. Ir tiriant Nacionalinėje bibliotekoje saugomas aukso fondo knygas. Taip ir sutekėjo visos mintys bei pagarba unikaliam kūrėjui į smagią „Dra ta ta“ knygelę.

mijos žiniją, už įvairiapusį ir patrauklų etninės kultūros aiškinimą, viešinimą, tradicinių kalendorinių švenčių rengimą apdovanotas nacionaline Jono Basanavičiaus premija.

metų laikais pasirodantys ir dingstantys nekintantys žvaigždžių telkiniai ilgainiui buvo susieti su tam tikromis žmogui svarbiomis patirtimis bei idėjomis ir tapo savotiškais dangaus ženklais, o dangus žmogui buvo tartum savotiškas bendruomeninės patirties žinynas ir šventraštis. Pagal astronomijos mokslo dėsnius apskaičiuojamas dangaus šviesulių judėjimas etnoastronomui sudaro galimybę suvokti ir su jais sietų, bet iki tol atrodžiusių chaotiškai mitologinių, religinių ir kultūrinių patirčių dėsningumus, o tai leidžia geriau suprasti senąją pasaulėžiūrą.

Sigutė Chlebinskaitė ir Ernestas Vengeliavičius spaustuvėje. Iš asmeninio albumo

Iš asmeninio albumo

SKAITYKIS SU KNYGOMIS! ŽINOTI APIE AUTORIŲ TEISES SVEIKA

Spausdintinė knyga nėra geriau nei skaitmeninė, o skaitmeninė – nei garsinė. Visos jos tokios pačios savo turiniu. Visas jas lyg vitaminas saugo autorių teisių ženklas ©. Vadinasi, knygų negalima kopijuoti ir platinti be autoriaus ar leidyklos sutikimo. Bet kiek skaitytojų pastebi knygose šį simbolį ir susimąsto apie jo reikšmę?

Aišku viena: vis dar per mažai. Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) visas šalies bibliotekas kviečia prisidėti prie kampanijos „Skaitykis su knygomis“. Nuotaikingais daržovių ir vaisių piešiniais akį traukiančia šviečiamąja iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į autorių teisių svarbą ir ugdyti vartotojų įprotį naudoti legalų turinį.

Praktika rodo, kad moralizavimas ir grasinimas įstatymo raide ginti autorių teises vargiai padeda. Po kelių LAB darbuotojų ir leidėjų atstovų susitikimų buvo nutarta: vienintelis būdas artėti prie norimų tikslų – visuotinis judėjimas, ir toks, kuriame kiekvienam norėtųsi dalyvauti!

„Autorių teisių problematika itin kompleksiška. Sulaukę šios užduoties, supratome, kad tą kompleksiškumą reikia sumaniai redukuoti, sukurti kažką itin paprasto, bet gyvybingo ir nemoralizuojančio, nekaltinančio, bet edukuojančio ir ūpą pakeliančio, –apie iniciatyvos „Skaitykis su knygomis“ koncepciją pasakoja Giedrė Ona Šileikytė, kūrybinės agentūros „Autoriai“ vadovė. – Nuo pat pradžių žinojome, kad norime sukurti kampaniją, kuri priklausytų ne kažkam vienam, o būtų prieinama naudotis visai industrijai: leidėjams, bibliotekoms, rašytojams ir skaitytojams. Pervertę dešimtis knygų, pastebėjome, kad ženklas © nelabai pastebimas, supermažytis, lyg būtų absoliučiai nereikšmingas. Tai pasirodė labai neteisinga. Todėl visa kampanija ir sukasi aplink šios situacijos ištaisymą.“

Susiraukusi citrina, išsibarstę žirniai, meiliai susiglaudusios vyšnios ir iš gėdos paraudęs burokas tapo lipdukais ir plakatais, kuriuos norisi užsiklijuoti, dalinti, kurie praskaidrina nuotaiką ir primena – visas knygas saugo ženklas © (Copyright). Negalime apsimesti, kad jo nepastebime.

KAMPANIJOS PLATFORMA – ATVIRA IR VISIEMS

PRIEINAMA

LAB ir „Autoriai“ sukūrė spalvingą internetinę svetainę skaitykissuknygomis.lt, kurioje galima rasti ir be apribojimų atsisiųsti visą kampanijos komunikacijai skirtą medžiagą: plakatus, lipdukus, įvairių matmenų vizualinę medžiagą socialiniams tinklams, reklamines juostas internetinėms svetainėms. „Simbolį © pavertėme nuotaikingomis iliustracijomis, kurias išplėtojome į nuoseklų vizualinį identitetą su daugybe priemonių.

Kuo šis simbolis bus labiau matomas, tuo sveikesnė autorių teisių situacija bus šalyje“, – teigia G. O. Šileikytė.

Iniciatyvos logotipas – ženklas ©, supamas užrašo „Skaitykis su knygomis“ – ne tik vaizdinis, bet

Ramunė Balčikonienė

ir garsinis. Garsiniai logotipai Lietuvoje nėra labai populiarūs, tačiau tai – vienas iš būdų į iniciatyvą įtraukti žmones, dėl regos ar skaitymo sutrikimų negalinčius skaityti įprastai. Ši auditorija dažnai renkasi garsines knygas, kurios taip pat yra saugomos autorių teisių!

Šviečiamosios iniciatyvos svetainė skaitykissuknygomis.lt papildys medijų ir informacinio raštingumo kompetencijų ugdymo paketą, tad šią informaciją vėliau bus galima rasti ir bib lio tekininkų vis aktyviau lankomoje svetainėje bib lio tekavisiems.lt.

KODĖL AUTORIŲ TEISĖS TURĖTŲ RŪPĖTI

BIB LIOTEKOMS?

„Neseniai atšventėme Lietuvos valstybingumo šventes ir visi pajutome – itin aktuali mums laisvės tema. Ši tema labai glaudžiai susijusi su bib liotekomis, kadangi jos yra saviraiškos, lygios prieigos prie informacijos ir intelektualinės laisvės garantas. Bib lio tekos kiekvienam žmogui užtikrina kūrybinės ir intelektinės veiklos įvairovės prieigą, – sako LAB direktoriaus pavaduotoja Erika Buivydienė. – Vis dėlto kiekviena laisvė yra susijusi su pareigomis ir teisėmis, o kalbant apie kūrybą ir intelektinę veiklą – su autorių teisėmis ir pareiga gerbti kūrėjų interesus. Užtikrindamos visuomenei prieigą prie informacijos, bib lio tekos kartu aktyviai vykdo visuomenės švietimą autorių teisių apsaugos tematika, savo bendruomenėse neretai tapdamos šių teisių apsaugos ambasadorėmis.“ Kodėl tai yra

aptariamos autorių teisės, kūrybinės bendrijos ir jų licencijos.

Nacionaliniai ir tarptautiniai įstatymai garantuoja autoriams išskirtines teises į jų kūrybą, užtikrindami neturtines teises (teisę į autorystę ir į kūrinio neliečiamumą) bei turtines teises (teises į pajamas, gautas už kūrinio panaudojimą). Knygų leidyba yra svarbi mūsų visuomenės kūrybinės industrijos dalis, jas rašantys autoriai, leidžiantys leidėjai ir kiti prie knygos rengimo prisidedantys specialistai tikisi gauti teisingą atlygį už savo darbą. Parduodant išleistą knygą, sumokama autoriui, kuris gali ir toliau skirti savo laiką kūrybai, leidykla gali investuoti į kitos knygos leidybą. Tad autorių teisių apsaugos sistema skirta apsaugoti autoriaus kūrybą nuo netinkamo naudojimo ir sudaryti motyvuojančią aplinką toliau kurti.

Tačiau ar visuomet bib liotekų skaitytojai žino, ką gali ir ko negali daryti su knygomis? Ar visuomet atkreipia dėmesį į bib lio tekose skelbiamą informaciją, kad negalima kopijuoti viso leidinio, tik jo dalį? Ar, naudodamiesi informacijos šaltiniu, visuomet nurodo kūrinį ir autorių, kurio idėjomis naudojasi? Ar supranta, kad leidinio skenavimas ir skelbimas internete prilygsta vagystei?

Matyt, ne visada. Todėl spalvingi kampanijos „Skaitykis su knygomis“ žirniai, išsibarstę tarsi knygos po torrentus , gali leidinį kopijuoti susiruošusiam studentui priminti: „Neplatink.“ Susirūpinusi citrina primena, kad nelegaliai dalindamasis kny ­

vyšnaitės dar kartą akcentuoja: popierinė knyga nesiskiria nuo garsinės, o garsinė – nuo popierinės. Neteisėtai pasidalinsi garsine knyga – nukentės rašytojas.

Pagarba knygų autorių teisėms yra dalis mūsų reputacijos – bibliotekos turi išsaugoti autorių ir leidėjų pasitikėjimą.

DISKUSIJA APIE AUTORIŲ TEISES IR ILGĖJANTIS PARTNERIŲ SĄRAŠAS

„Knygų savaitė“ šiemet kviečia domėtis istorija, dairytis po svarbių ir jautrių temų užkulisius, pamėginti suprasti, kaip mąstome, kuo gyvename“, – teigiama „Knygų savaitės“, kurią kartu su partneriais organizuoja leidykla „Baltos lankos“, tinklalapyje. Šios balandžio mėnesį vyksiančios iniciatyvos veiklas turėtų prasmingai papildyti ir LAB organizuojama diskusija apie autorių teisių svarbą, kurioje ketina dalyvauti teisininkė Martyna Gudaitė ­ Gulbinienė, leidėjas ir Vilniaus universiteto mokslininkas Vincas Grigas, rašytojas Tomas Dirgėla. Prasidėjus „Knygų savaitei“, diskusiją bus galima pasižiūrėti LRT mediatekoje.

„Didelė dalis knygos darbo vyksta skaitmeniniu formatu. Autoriai skrebena ne plunksną, o klaviatūrą. Vertėjai, redaktoriai, maketuotojai tekstą paverčia knyga palinkę prie ekrano. Bet, knygai pasirodžius, jos skaitmeninio formato (garsinė ar elektroninė knyga) autorių teisės dažnai pamirštamos („Kodėl negaliu nemokamai dalintis audioknyga su visais savo draugais?“), – nori atkreipti vartotojų dėmesį audioteka.lt leidybos vadovė Inga Vilimė. – Leidžiame audioknygas ir labai džiaugiamės, kad tokia knygos forma daugeliui jau tampa gyvenimo būdo dalimi. Tačiau supratimą, kad ausinėse skambanti garsinė knyga yra atlygio vertas autorių ir leidybos komandų darbas, dar reikia auginti.“

Prie kampanijos jungiasi ne tik „Audioteka“, bet ir daugiau partnerių – iniciatyvą „Skaitykis su knygomis“ palaiko Lietuvos savivaldybių viešųjų bib lio tekų asociacija, Apskričių viešųjų bib lio tekų asociacija, Lietuvos leidėjų asociacija, AGATA, „Baltos lankos“... Partnerių sąrašas nuolat ilgėja – jų logotipai nuolat pildo svetainę skaitykissuknygomis.lt

„Skaitydami knygas, straipsnius, vartydami meno albumus ar klausydami audioknygas, ne visada pagalvojame apie šiuos kūrinius sukūrusius autorius, atlikėjus, jau nekalbant apie jų tinkamą įvertinimą ar pripažinimą. Tam sukurta autorių teisių sistema. Ji gana sudėtinga, bet juk svarbiausia – pagarba autoriui, kūrėjui“, – įsitikinusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib lio tekos direktorė Emilija Banionytė.

ŽINOTI APIE AUTORINES

KAIP BIBLIOTEKOS GALI PRISIJUNGTI?

Kampanijos startas numatytas pavasarį, kai vitaminų trūksta labiausiai! Balandžio 24–30 d. vyks ne tik „Knygų savaitė“, bet ir Nacionalinė bibliotekų savaitė. Balandžio 26 d. minėsime ir Pasaulinę intelektinės nuosavybės dieną – tądien kaip tik numatytas oficialus iniciatyvos „Skaitykis su knygomis“ startas.

Kaip prie jos gali prisijungti bib lio tekos? Galimybių yra pačių įvairiausių – nuo rimtų iki smagių.

Pavyzdžiui:

• bibliotekos erdves išklijuoti kampanijos plakatais;

• lipdukais papuošti bibliotekos kompiuterių monitorius, knygas ar skaitykles;

• balandžio 26 d. kolegas ir skaitytojus vaišinti vaisiais, papuoštais akcijos lipdukais;

• atsispausdinti kampanijos skirtukus ar lipdukus ir juos dalinti skaitytojams;

• viešosios prieigos kompiuteriuose ekrano užsklandas pakeisti vyšniomis, burokėliais ir citrinomis;

• palaikymą išreikšti ryškia vizualine medžiaga socialiniuose tinkluose;

• kampanijos reklaminę juostą įsikelti į bib liotekos svetainę;

• įkelti iniciatyvos logotipą į interneto svetainę. Smagi kampanijos vizualinė medžiaga turėtų tikti mokyklų bib lio tekoms, mokytojams ir mokiniams. Mokyklų bibliotekų jungimasis prie iniciatyvos – ypač svarbus: išmokę gerbti autorių teises dar mokykloje, gerbsime jas ir suaugę. Kuo daugiau ©, tuo sveikiau!

Idėja ir iliustracijos: kūrybinė agentūra „Autoriai“

MOTYVUOJANTI KULTŪRA PRIEŠ ATSKIRTĮ:

LIETUVOS SOCIALINĖGIMNAZISTŲ APLINKA IR AKADEMINĖ MOTYVACIJA

Dr. Rasa Erentaitė

Dr. Rimantas Vosylis

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas

Neišlaikyti valstybiniai egzaminai, prasti tarptautinių palyginamųjų testų rezultatai, dideli pasiekimų skirtumai tarp mokyklų ir regionų – visa tai pastaraisiais metais kelia daug rūpesčio ir diskusijų Lietuvos visuomenėje. Nuogąstaujama dėl menkų Lietuvos gimnazistų žinių, silpnos motyvacijos mokytis, nepakankamų aspiracijų siekti kokybiško išsilavinimo ateityje. Kauno technologijos universiteto mokslininkai 2019–2021 m. tęstiniame tyrime „Tikslų laboratorija“ aiškinosi, kokie yra Lietuvos gimnazistų akademiniai tikslai, kaip jie kinta dvejų mokslo metų laikotarpiu ir kaip jie susiję su mokinių socialine, ekonomine, kultūrine (SEK) aplinka.

Tyrimas atkleidė didelį motyvacinį atotrūkį tarp nepriteklius patiriančių ir palankioje aplinkoje augančių mokinių. Kartu pastebėta, kad turtinga kultūrinė aplinka yra palanki mokinių, ypač susiduriančių su nepritekliais, akademinei motyvacijai. Kultūros įstaigos, bibliotekos, įvairios iniciatyvos, turtinančios Lietuvos mokinių kultūrines patirtis, gali reikšmingai prisidėti stiprinant mokinių motyvaciją ir siekius, ypač mažiau palankioje socioekonominėje aplinkoje.

KAS FORMUOJA MOKINIŲ AKADEMINĘ MOTYVACIJĄ?

Mokinių iš skirtingos SEK aplinkos mokymosi pasiekimų atotrūkis yra vienas didžiausių šiandienių švietimo iššūkių. Mokiniai iš nepalankios SEK aplinkos vidutiniškai gauna žemesnius pažymius, prastesnius egzaminų įvertinimus nei palankiomis sąlygomis augantys bendraamžiai, ir šis atotrūkis daugelyje šalių didėja (Chmielewski, 2019). Lietuvoje mokinių pasiekimų atotrūkis, susijęs su SEK aplinka, taip pat

gerai žinomas iš tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų, nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų, valstybinių brandos egzaminų rezultatų (Zabulionis, 2020; ŠMSM, 2020).

Vis dėlto, kalbant apie pasiekimų atotrūkį, kur kas rečiau užsimenama apie vieną pagrindinių pasiekimų veiksnių – akademinę motyvaciją. Ar galime kalbėti apie motyvacijos atotrūkį, t. y. motyvacijos skirtumus tarp nepriteklius patiriančių ir palankiomis sąlygomis augančių mokinių? Kadangi tyrimų, kurie analizuotų motyvacinius pasiekimų atotrūkio aspektus, pasigendama ir tarptautiniu lygiu, siekdami prisidėti prie šios tyrimų krypties plėtros, atlikome tęstinį tyrimą „Tikslų laboratorija“, kuriame analizavome skirtingoje aplinkoje augančių gimnazistų tikslus ir motyvaciją. Išsamiai šio tyrimo rezultatus pristatome mokslo monografijoje (Erentaitė ir kt., 2022), o šiame straipsnyje aptariame vieną iš motyvacijos aspektų – su kompetencija susijusius tikslus. Viena akademinės motyvacijos srityje plačiau ­

siai taikomų teorijų yra kompetencijos tikslų (angl. achievement goals ) teorija (Pintrich ir Schunk, 2002). Joje sakoma, kad su kompetencija susiję tikslai įprasmina asmens mokymąsi, susieja mintis, emocijas ir elgesį į nuoseklią mokymosi patirtį. Iš šios perspektyvos akademinę motyvaciją galima apibrėžti kaip besimokančiųjų nuostatų ir įsitikinimų rinkinius, kurie formuojami ir yra aktyvinami mokymo(si) situacijose. Tos nuostatos pirmiausia atspindi, ar asmuo mokydamasis linkęs stiprinti savo kompetencijas, siekti meistriškumo (angl. mastery ), ar yra labiau linkęs demonstruoti savo žinias, gebėjimus, kompetencijas (angl. performance ). Kompetencijos stiprinimas siejamas su susidomėjimu, noru gilintis ir pažinti, t. y. siekiu plėtoti ir stiprinti kompetenciją tobulėjant ar mokantis. Kompetencijos demonstravimas siejamas su noru parodyti, įrodyti savo kompetenciją, aplenkiant bendraamžius arba pasiekiant sėkmę kuo mažesnėmis pastangomis. Abiejų tipų tikslai padeda mokiniams imtis mokymosi užduočių, tačiau meistriškumo siekis atspindi adaptyvesnę, tvaresnę mokymosi motyvaciją, susijusią su sėkmingesniais mokymosi būdais ir aukštesniais rezultatais.

Svarbu tai, kad vienu metu mokiniai gali turėti skirtingus mokymosi tikslus, pavyzdžiui, orientuotis į meistriškumą, bet kartu siekti ir aukštų įvertinimų, pažymių. Taip pat gali būti, kad mokinys nesiekia nė vieno galimo tikslo – nei stiprinti kompetenciją, nei ją demonstruoti. Sudarant mokymosi tikslų derinius, galima išskirti kelis akademinės motyvacijos tipus: nemotyvuoti mokiniai, vidutinės motyvacijos, siekiantys meistriškumo ir siekiantys visapusiškos sėkmės. Šiuos tipus pasitelksime toliau aptardami Lietuvos gimnazistų motyvaciją, kurią nagrinėjome tyrime „Tikslų laboratorija“.

DALYVIŲ STATISTIKA: IMTIS, SOCIALINĖ PADĖTIS, KILMĖ

Dvejus metus trukęs tyrimas vykdytas 36 šalies gimnazijose 14 ­ oje savivaldybių. Tyrimo imtis sudaryta taikant neatsitiktinę daugiapakopę atrankos procedūrą, siekiant užtikrinti tyrimo dalyvių įvairovę pagal socialinę, ekonominę ir kultūrinę aplinką, mokyklos dydį ir vietovę, taip pat pagal mokinių akademinius pasiekimus. Tyrimo pirmojo etapo dalyvių imtį, kuri buvo kviečiama į vėlesnius tyrimo etapus, sudarė 1268 paaugliai (amžius: 14–15 metų; 51,7 proc. merginų). Tie patys paaugliai buvo kviečiami dalyvauti iš viso keturiuose tyrimo etapuose, kaskart prašant atsakyti į elektroninės anketos klausimus. Iki ketvirtojo etapo tyrime išliko 1117 paauglių (92,8 proc. pradinės imties). Sutikimas dalyvauti buvo gautas iš kiekvieno tyrimo dalyvio tėvų ir pačių paauglių.

Kaip ir siekėme planuodami tyrimą, jo dalyvių imtis pasižymėjo gana įvairia socialine ir ekonomine šeimos padėtimi. Apie 12,9 proc. dalyvių buvo gaunantys nemokamą maitinimą mokykloje, o 15,1 proc. nurodė, kad bent vienas iš tėvų nedirba. Tai, kad motina yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, nurodė maždaug trečdalis dalyvių (30,8 proc.), o tėvas – maždaug penktadalis (18,0 proc.). Dauguma mokinių (67 proc.) nurodė, kad gyvena su abiem tėvais, o likusieji – su vienu iš tėvų arba su kitais šeimos nariais dėl tėvų skyrybų (21,8 proc.), vieno iš tėvų mirties (4,3 proc.), tėvų emigracijos (4,3 proc.) arba kitų priežasčių. Imtis buvo homogeniška pagal etninę kilmę (98 proc. identifikavo save kaip lietuvius).

Nuo antrojo iki ketvirtojo etapo tyrimas buvo vykdomas 2020 m. pavasarį prasidėjusios COVID­19 pandemijos sąlygomis. Tad interpretuodami tyrimo rezultatus turime atsižvelgti ir į galimus pandemijos padarinius paauglių tikslams bei motyvacijai.

GIMNAZISTŲ SOCIALINĖ, EKONOMINĖ, KULTŪRINĖ APLINKA

Siekėme įvertinti, kokioje SEK aplinkoje auga mūsų tyrimo dalyviai. Rėmėmės daugiadimense socialinės padėties samprata, pagal kurią visuomenėje netolygiai prieinami yra ne tik finansiniai ir materialiniai, bet ir kultūriniai, socialiniai ištekliai. Mokinių SEK aplinką vertinome pagal keturis šeimos išteklių aspektus: šeimos materialinius išteklius, šeimos kultūrinius išteklius, paauglių kultūrines patirtis ir kultūros temas bendraujant šeimoje.

Šeimos materialiniai ištekliai buvo vertinti pagal asmeninio kambario namuose turėjimą, šeimos automobilių skaičių, kompiuterių skaičių namuose,

Išsamiai tyrimo rezultatai pristatomi mokslo monografijoje. https://ebooks. ktu.edu/product/pasiruo-kilti-paauglitikslai-nelygioje-visuomenje

1

šeimos atostogas užsienyje ir nemokamą maitinimą mokykloje. Šeimos kultūriniai ištekliai vertinti pagal kultūrinio, meninio turinio nuosavybės šeimoje po ­

žymius: knygų namuose bendrą skaičių, mokinio asmeninių knygų skaičių, enciklopedijų skaičių, meno kūrinių, muzikos instrumentų turėjimą. Kultūrinės patirtys vertintos pagal paauglių įsitraukimą į kultūrines veiklas: lankymąsi koncertuose, teatre, bibliotekoje, muziejuje, parodoje, kine, sporto varžybose. Vertinant kultūros temų svarbą šeimoje, paauglių buvo prašoma atsakyti, kaip dažnai šeimoje jie kalbasi apie knygas, filmus ar televizijos laidas, politiką ir visuomenę, meną ir meno kūrinius.

Išnagrinėję, kaip keturios SEK aplinkos dimensijos išsidėsto mokinių aplinkoje, aiškiai matome vieną ryškiausių šiandienės visuomenės charakteristikų –netolygų socialinių, ekonominių ir kultūrinių išteklių pasiskirstymą (1 pav.). Tik kas dešimto paauglio mūsų tyrimo imtyje aplinka gali būti vertinama kaip visapusiškai palanki ekonominiu, socialiniu,

Nepalanki (16,3%)

Kultūriškai nepalanki (29,8%)

Kultūriškai palanki (8,2%)

Nuosaikiai palanki (36,0%)

Visapusiškai palanki (9,7%)

kultūriniu požiūriu. Galima sakyti, kad šiems paaugliams nestinga nei materialinių išteklių (patogios aplinkos namuose, šiuolaikinės įrangos, galimybių keliauti su šeima), nei kultūrinių, meninių patirčių ar išteklių (lankymosi kultūros renginiuose, įstaigose, knygų, meno kūrinių ar instrumentų namuose), o socialine prasme jų patirtis formuoja kultūros, meno, visuomenės aktualijos (šios temos ryškios bendraujant šeimoje). Nenuostabu, kad ši paauglių grupė geriausiai iš visų bendraamžių vertina savo šeimos socialinę padėtį ir tikisi patys ateityje užimti itin aukštą padėtį visuomenėje. Jie taip pat turi stipriausius socialinio mobilumo lūkesčius, taigi labiau nei bendraamžiai tikisi dar palypėti „socialinėmis kopėčiomis“.

Pačioje nepalankiausioje SEK aplinkoje, kurioje auga maždaug šeštadalis mūsų tyrime dalyvavusių gimnazistų, yra daug mažiau visų vertintų išteklių. Šie mokiniai labai ryškiai skiriasi nuo savo bendraamžių nepalankia SEK aplinka ir susiduria su materialiniais nepritekliais, menkais kultūriniais ištekliais, jų kultūrinės patirtys skurdžios, o kultūros reikšmė bendraujant šeimoje maža. Jų subjektyvūs vertinimai taip pat atspindi objektyvią situaciją – šie paaugliai prasčiau už kitus vertina savo šeimos socialinę padėtį ir ateityje tikisi labai mažo, palyginti su bendraamžiais, socialinio mobilumo.

Gerokai didesnė grupė (kiek daugiau nei trečdalis) yra tokių mokinių, kurių SEK aplinka nuosaikiai palanki. Tai reiškia, kad jie nejaučia nei materialinių, nei kultūrinių ar socialinių išteklių stokos, gali jais naudotis, tačiau ne tiek laisvai, kaip pačioje palankiausioje aplinkoje augantys bendraamžiai. Panaši dalis gimnazistų auga aplinkoje, kuri materialiniu požiūriu yra gana vidutiniška ir artima nuosaikiai palankiai, tačiau jų kultūrinės patirtys yra skurdesnės (rečiau lankosi kultūros renginiuose, įstaigose), o kultūros, meno, visuomeninės temos bendraujant šeimoje nėra svarbios, taigi aplinka kultūriškai nepalanki. Maždaug kas dvylikto mūsų imties mokinio situacija atvirkščia: jie savo šeimoje susiduria su materialiniais nepritekliais, tačiau jų aplinkoje daugiau kultūrinių patirčių (galimybių patirti meną renginiuose, lankytis kultūros įstaigose) ir jos yra svarbios bendraujant šeimoje, t. y. palyginti daug kalbama kultūros, meno, visuomenei aktualiomis temomis, tad jų aplinka kultūriškai palanki.

Tarp trijų pastarųjų grupių išryškėję kokybiniai SEK aplinkos skirtumai greičiausiai atspindi ne vien šeimos galimybes, bet ir prioritetus. Vienose šeimo

Šeimos materialiniai ištekliai Šeimos kultūriniai ištekliai

Kultūrinės patirtys Kultūros temos bendraujant šeimoje

se labiau susitelkiama ties materialiniais ištekliais, kitose, nepaisant menkų materialinių galimybių, yra turtingos kultūrinės patirtys ir didelė jų reikšmė bendraujant šeimoje. Čia svarbu būtų paminėti du šeimos kapitalo tipus (Tramonte ir Willms, 2010):

pav. Tyrime „Tikslų laboratorija“ dalyvavusių gimnazistų (N = 1268) socialinė, ekonominė, kultūrinė aplinka

statinį kultūrinį kapitalą, kurio funkcija yra kurti socialinį išskirtinumą, signalizuoti apie socialinį statusą, jį demonstruoti, ir santykių kultūrinį kapitalą, kuris ne tik skatina vaikus perimti ir internalizuoti šeimos sukauptas kultūrines vertybes, bet ir kuria socialinio mobilumo sąlygas, nes yra skirtas stiprinti mokymąsi, lavinimąsi, socialinius ir kognityvinius vaiko įgūdžius. Panašu, kad mūsų tyrime paaugliai iš kultūriškai palankios aplinkos pogrupio savo aplinkoje turi stipriai išreikštus santykių kultūrinio kapitalo aspektus. Šis aplinkos ypatumas susijęs su palankiais paauglių socialinio mobilumo lūkesčiais: paaugliai iš kultūriškai palankios aplinkos ateityje tikisi pasiekti didesnio socialinio mobilumo nei kultūriškai nepalankioje aplinkoje augantys bendraamžiai. Kultūriškai turtinga aplinka taip pat turi svarbią reikšmę ir aukštesniems paauglių siekiams bei adaptyvesnei akademinei motyvacijai (tai aptarsime toliau).

SEK APLINKOS ĮTAKA AKADEMINEI MOTYVACIJAI

Priminsime, analizuodami tyrimo dalyvių akademinę motyvaciją, skyrėme keturias mokinių grupes: vidutinės motyvacijos, siekiantys visapusiškos sėkmės, nemotyvuoti ir siekiantys meistriškumo. Vidutinės motyvacijos grupė yra didžiausia – skirtinguose tyrimo etapuose jai priklausė nuo 45 iki 50 proc. visų tyrimo dalyvių. Ją sudaro mokiniai, kuriems šiek tiek svarbu ir įgyti meistriškumo mokantis, ir pasirodyti geriau nei kiti. Antroje vietoje pagal dydį yra siekiančių visapusiškos sėkmės mokinių grupė. Skirtinguose tyrimo etapuose ją sudarė nuo 31 iki 41 proc. visų tyrimo dalyvių. Šie mokiniai itin vertina ir meistriškumo įgijimą, ir siekį būti geresniems nei kiti, taip pat siekia demonstruoti savo kompetenciją. Trečioji tyrime išskirta mokinių grupė – siekiantys tik meistriškumo – yra kiek mažesnė (nuo 7 iki 18 proc. visų tyrimo dalyvių).

Šiems mokiniams itin svarbu kiek galima geriau atlikti mokymosi užduotis ir įgyti meistriškumo, bet jie nėra linkę lygintis su kitais, siekti aukštų įvertinimų. Ketvirtoji tyrime išskirta mokinių grupė – nemotyvuoti. Ši grupė maža (nuo 6 iki 8 proc. tyrimo dalyvių), bet jiems reikėtų ypatingo mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų dėmesio, nes tokie paaugliai mokydamiesi nesiekia sėkmės: jiems nesvarbu yra išmokti, įgyti meistriškumo, nesvarbu pralenkti kitus.

Vertinome, ar mokiniai iš skirtingos SEK aplinkos vienodai pasiskirstę minėtose motyvacijos grupėse skirtingais tyrimo etapais (2 pav.; čia lyginami pirmojo ir ketvirtojo tyrimo etapų rezultatai). Paaiškėjo, kad gimnazistai iš visapusiškai ir nuosaikiai palankios SEK aplinkos turėjo labiausiai adaptyvią mokymosi motyvaciją. Jie dažniau nei paaugliai iš kitokios SEK aplinkos priklausė siekiančių visapusiškos sėkmės grupei. Taip pat tam tikruose tyrimo etapuose jie

2 pav. Gimnazistų iš skirtingos SEK aplinkos akademinė motyvacija dvejų mokslo metų laikotarpiu

rečiau nei kiti priklausė vidutinės motyvacijos ir nemotyvuotų paauglių grupėms.

Mokiniai iš nepalankios ir kultūriškai nepalankios SEK aplinkos rečiau nei kiti priklausė siekiančių visapusiškos sėkmės grupei ir kai kuriais aspektais dažniau priklausė vidutinės motyvacijos bei nemotyvuotų paauglių grupėms. Šie rezultatai atskleidžia motyvacijos atotrūkį tarp skirtingoje SEK aplinkoje augančių mokinių. Jei šeimoje pakanka materialinių ir kultūrinių išteklių, tai joje augantys mokiniai turi daugiau motyvacijos siekti sėkmės mokydamiesi ir plėsdami savo kompetencijas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad mokiniai iš palankios SEK aplinkos, kurie tyrimo pradžioje turėjo adapty­

viausią motyvaciją, ją labiausiai prarado per dvejų mokslo metų laikotarpį (t. y. nuo 2020 m. pavasario iki 2021 m. vasaros), kai mokyklų darbas buvo paveiktas COVID ­19 pandemijos. O mokinių iš nepalankios SEK aplinkos motyvacija jau prieš pandemiją buvo kur kas mažiau adaptyvi. Vis dėlto pabrėžtina, kad ketvirtajame tyrimo etape, kuris buvo atliktas per COVID ­19 pandemijos antrąją–trečiają bangą, tarp meistriškumo siekiančių mokinių, kuriems svarbiausia buvo siekti įgyti kompetenciją ir nebuvo svarbu ją parodyti lyginantis su kitais, santykinai daugiau mokinių buvo iš materialiai nepalankios, bet kultūriškai palankios aplinkos. Būtent ši mokinių grupė geriausiai išsaugojo ir netgi sustiprino savo akademinę motyvaciją pandemijos sąlygomis. Vadinasi, kultūrinių patirčių gausa aplinkoje gali būti apsauginis veiksnys tokiomis neįprastomis sąlygomis kaip pandemija ir padėti mokiniams susidoroti su anksčiau nepatirtais ir sunkiai prognozuojamais iššūkiais.

APIBENDRINIMAS

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokinių akademinė motyvacija skiriasi atsižvelgiant į tai, kokioje socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje aplinkoje jie auga. Adaptyvesnę (stipresnę ir aukštesnės kokybės) akademinę motyvaciją turi mokiniai iš palankesnės SEK aplinkos. Mažiau palankiomis

Gimnazistų tikslai (citatos iš tyrimo „Tikslų laboratorija“)

sąlygomis augantys mokiniai adaptyvesnę akademinę motyvaciją turi tuo atveju, jei jų aplinka turtinga kultūriškai – jiems nestinga kultūrinių patirčių (knygų, spektaklių, koncertų, parodų ir t. t.), o svarbiausia – bendraujant jų artimiausioje aplinkoje aptariamos kultūros, meno, visuomenės aktualijų temos. Deja, kaip rodo tyrimas, tik nedidelei daliai su nepritekliais susiduriančių gimnazistų užtikrinama tokia kultūriškai turtinga aplinka. Tad kultūros įstaigų, bibliotekų pastangos ir iniciatyvos, turtinančios Lietuvos mokinių kultūrines patirtis, yra ypač svarbios. Jos gali reikšmingai prisidėti stiprinant mokinių motyvaciją ir siekius, ypač mažiau palankioje socioekonominėje aplinkoje.

ŠALTINIAI

Chmielewski, A. K. (2019). The global increase in the socioeconomic achievement gap, 1964 to 2015. American Sociological Review , 84(3), 517–544. https://doi.org/10.1177%2F0003122419847165.

Erentaitė, R., Vosylis, R., Raižienė, S., Augustinienė, A., Simonaitienė, B. (2022).  Pasiruošę kilti: paauglių tikslai nelygioje visuomenėje. Kaunas: Technologija. https://doi.org/10.5755/e01.9786090218143

Pintrich, P. R. & Schunk, D. H. (2002). Motivation in Education: Theory, Research, and Applications. (2nd ed.). Upper Saddle River, NJ: Prentice Hall, 2002.

Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2019. Mokinių pasiekimų atotrūkis (2020). Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2020.

Tramonte, L. & Willms, J. D. (2010). Cultural capital and its effects on education outcomes. Economics of Education Review, 29(2), 200–213. https://doi.org/10.1016/j.econedurev.2009

Zabulionis, A. (2020). Tarptautinio švietimo tyrimo OECD PISA Lietuvos ir kaimyninių šalių duomenų tikslinė antrinė analizė. Vilnius: ŠMSM, Nacionalinė švietimo agentūra, 2020.

Tyrimas vykdytas pagal Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų grupių programos projektą (sutarties numeris S­MIP­19­26). Tyrimo komanda: Rasa Erentaitė (vadovė), Rimantas Vosylis, Saulė Raižienė, Berita Simonaitienė, Aldona Augustinienė. Daugiau tyrimo rezultatų galima rasti adresu tikslulaboratorija.ktu.edu.

ATNAUJINTAS „E. PAVELDAS“: KAIP KEIČIASI VARTOTOJŲ

ĮPROČIAI IR POREIKIAI

Kiek daugiau nei prieš metus, 2022 m. vasario 14 d., pradėjo veikti atnaujinta skaitmeninto kultūros paveldo portalo epaveldas.lt versija, sukurta Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai kartu su partneriais 2018–2021 m. įgyvendinant projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios

kultūrinės erdvės plėtra (VEPIS 3)“. Poreikis atnaujinti portalą kilo siekiant užtikrinti didesnį skaitmeninto kultūros paveldo turinio pasiekiamumą ir efektyvesnį panaudojimą, konsoliduoti atminties institucijų skaitmeninimo veiklą bei užtikrinti glaudesnį jų bendradarbiavimą. Jau buvo reikalingi ir nauji, šių dienų reikalavimus atitinkantys IT sprendimai. Dabar „E. paveldas“ teikia inovatyvias paslaugas, portalo dizainas tapo patrauklesnis, teikiamų duomenų kokybė geresnė*.

Prieš porą metų, 2020­aisiais, sukako 15 metų, kaip gyvuoja šis portalas. O neseniai paminėjus jo modernizacijos vienų metų sukaktį, projekto rengėjai ir vykdytojai jau gali papasakoti apie svarbiausius „E. paveldo“ vartotojų įpročius ir poreikius.

Kaip vartotojai sutiko portalo naujoves?

Buvo visko! Kiekviena naujovė sukelia nepasitenkinimo bangą ir klausimų, nes reikia keisti įpročius, o tai daryti nėra lengva. Su komanda ruošėmės atnaujinimo darbams, iš anksto informavome ištikimuosius vartotojus apie būsimus pokyčius, patarėme, kaip išsisaugoti jau sukurtas dokumentų kolekcijas. Parengėme atsakymus į didelį DUK sąrašą.

Iki modernizacijos portalas buvo laikomas didele suskaitmenintų dokumentų saugykla, kur vartotojas – tyrėjas, istorijos mėgėjas, moksleivis ir kt. – galėjo susirasti reikiamą dokumentą ir jį skaityti, klausytis, apžiūrėti, nusikopijuoti, jeigu tai leidžia autorių teisės. Naujojoje versijoje siūloma ir patiems vartotojams dalyvauti kuriant turinį: naudojant portale saugomus dokumentus, kurti parodas, tinklaraščius, vaizdais dalintis su draugais socialiniuose tinkluose ar elektroniniu paštu. Rinktis tikrai yra iš ko, nes „E. paveldo“ saugyklose jau sukaupta beveik 500 tūkstančių kultūros paveldo objektų (KPO) ir šis skaičius nuolat auga!

* Daugiau apie projektą žr.: Jolita Steponaitienė, Lina Mačiulienė. Kelionė po Lietuvos kultūrą – patrauklesnė ir inovatyvesnė: apie modernizuotą portalą „E. paveldas“. Tarp knygų, 2022, Nr. 1, p. 7–8; Dovilė Ivanovienė. Atnaujintas „E. paveldo“ portalas tapo naudinga dalijimosi platforma. Tarp knygų, 2022, Nr. 3, p. 14–16; Dovilė Ivanovienė. Dešimt mitų apie modernizuotą portalą epaveldas.lt. Tarp knygų, 2022, Nr. 5, p. 12–13.

Ar pastebite vartotojų

įpročių pokyčių?

Kiekvienas savaip įsivaizduoja, kokia turėtų būti „tobula“ sistema, tad natūralu, kad vartotojas turi susikurti savo paieškos sistemą. Portalas veikia „Google“ paieškos principu, todėl, į paieškos langelį įrašius rūpimą žodį, rezultatų bus pateikiama labai daug, nes ieškoma visame masyve, kiekviename KPO apraše. Pavyzdžiui, įvedus arbat, bus pateikti rezultatai su visais vediniais: arbata, arbatžolės, arbatinukas ir t. t.. Jei norite ieškoti konkrečiau, naudokite „Patikslinamosios paieškos“ funkciją. Dar svarbu paminėti, kad aprašai ir duomenys atkeliavo iš portalo partnerių – įvairaus tipo institucijų. KPO originalų metaduomenys jose buvo kuriami laikantis savų taisyklių, įvairiais laikotarpiais, todėl gali būti ir netikslumų, trūkumų, o tai prisideda prie paieškos rezultatų kokybės. Už aprašo kokybę atsako partneris – originalo saugotojas.

Pastebime, kad tie vartotojai, kurie nebuvo pripratę prie senesniųjų „E. paveldo“ versijų, su naująja susidoroja lengvai. Reikia atidumo: sužymėti reikiamus paieškos laukus, pasiskaityti „Pagalbos“ informaciją.

Jei į paieškos lauką įrašysite „noriu gražaus paveikslėlio“ – greičiausiai jūsų lūkesčiai nebus patenkinti, nes paieškos sistema suras visus KPO, kurių apraše buvo paminėta „noriu“, „gražaus“, „paveikslėlio“.

Modernizuotoje versijoje siūloma nauja paieškos galimybė – analitinė paieška. Kad gebėtų ja naudotis, vartotojas turi turėti neblogus programavimo įgūdžius. Ši paslauga – tiems, kam reikalingi apdoroti duomenys, o ne tekstas.

Portalui kultūros paveldo objektus teikia 24 partneriai, taigi jame gausu medžiagos įvairia tematika. Pavyzdžiui, Vilniui švenčiant 700 metų jubiliejų, besidomintieji Vilniaus tema gali rasti nuotraukų, atvirukų ar kitokių vaizdų, pasakojančių apie sostinės praeitį ar dabartį.

Portale jau artėjama prie pusės milijono KPO. Koks tai turinys?

Tai – projekto 24 partnerių (visi jie išvardyti portalo pradžios tinklalapyje) įkelti objektai. Smagu, kad didėja KPO įvairovė, daugėja įdomių su Lietuva ir ne tik susijusių vaizdų. Kiekvienas partneris atneša savo įdomybių.

Štai Lietuvos jūrų muziejus – vien peržiūrėdami jų KPO, galite apkeliauti pasaulį! Kultūros paveldo centro bibliotekos rinkiniai leis senąjį paveldą pažinti iš brėžinių ir piešinių, o krašto muziejų indėlis – visos Lietuvos etnografinis ir kultūros paveldas.

Kokios dar naujos paslaugos teikiamos?

Visų pirma registruoti LIBIS sistemos vartotojai gali kurti jau minėtas parodas, tinklaraščius, žemėlapius, pasižymėti reikalingus KPO. Registruoti institucijų atstovai prie visų išvardytų paslaugų dar gali kurti kolekcijas, objektams priskirti geografines žymas. Neregistruoti vartotojai gali vaizdais dalintis, parsisiųsti, jeigu tai leidžia licencija, naudotis analitine paieška.

Vartotojai turi galimybę prie objektų rašyti komentarus. Tokių jau yra. Ypač smagu, kai anūkai rašo atpažinę senelius ar koks vartotojas – savo mėgstamas vietas.

Apie vieną naujovę papasakosime plačiau. Registruoti vartotojai, pasirinkę kultūros paveldo objektų, kurių rūšis yra „Rankraštis“, peržiūrą, gali pridėti teksto nuorašą ar anotaciją. Sudaryta galimybė pažymėti esamo teksto dalį ir apačioje pateikti naują tekstą. Taip įgyvendinama nuostata bendradarbiauti vartotojams ir siekti bendro rezultato – papildyti skaitmeninio pa­

veldo objektus savo žiniomis, palengvinti informacijos paiešką kitiems, kadangi toks parašytas tekstas įtraukiamas į visatekstę paiešką.

Modernizuota portalo versija skatina vartotojų kūrybinius procesus ir lietuviško paveldo pažinimą.

Ar galima teigti, kad „E. paveldo“ duomenų masyvas atliepia skirtingus visuomenės poreikius?

Tikrai taip – duomenų pateikimas ne tik užtikrina platesnę paveldo sklaidą visuomenėje, bet ir integruoja tuos duomenis į dabar visuomenėje vykstančius procesus. Atveriant skaitmenintą kultūros paveldą, prisidedama prie mokslo vystymo, kultūros paveldo sklaidos, pilietiškumo bei savišvietos ugdymo. Portalą jau pažino švietimo įstaigos, akademinė bendruomenė. Smagu, kad dėstytojai rekomenduoja jo medžiagą studentams, juo naudojasi moksleiviai ruošdami referatus, portalo turiniu domisi gidai. Tikimės, kad į šią vartotojų bendruomenę įsitrauks ir įvairios kūrybinės organizacijos

.

O kaip su socialiniais tinklais – ar ten dalinamasi vaizdais?

Priminsime, kad ši galimybė pasiūlyta tik prieš metus. Tačiau vieną ištikimą „Facebook“ draugą tikrai galime paminėti – tai puslapis „Lietuva senose fotografijose“, turintis 156 tūkstančių sekėjų. Šiame „Facebook“ puslapyje dalinamasi tikrai daugeliu portalo KPO. Ir pavieniai asmenys dalinasi portalo vaizdais, komentuoja juos.

Ką daryti, jeigu portale nėra reikiamo KPO?

Neužmirškime, kad ne viskas, kas suskaitmeninta Lietuvoje, patenka į „E. paveldą“. Dar yra muziejų portalas LIMIS, Elektroninio archyvo informacinės sistemos Skaitmeninė skaitykla. Pastarojoje, pavyzdžiui, yra daugiau Lietuvos parapijų metrikų knygų. Be to, įvairios atminties institucijos dokumentus saugo savo sistemose.

Kokie „E. paveldo“ santykiai su „Europeana“?

„Europeana“ – tarsi didžioji sesė. Tai – Europos Komisijos iniciatyva kuriama Europos bibliotekų, archyvų, muziejų, galerijų skaitmeninė platforma. Džiugu, kad nuo 2012 m. „E. paveldo“ turinys atsispindi ir „Europeanos“ sistemoje, kurioje suteikiama prieiga prie daugybės kultūros paveldo objektų iš visos Europos. Čia galima atrasti dar daugiau meno kūrinių, knygų, muzikos ir vaizdo įrašų apie madą, mokslą, sportą ir kitą suskaitmenintą paveldą ir jį naudoti mokymosi, darbo tikslais ar tiesiog savo malonumui. „E. paveldas“, būdamas Lietuvos agregatorius, savo objektus, kurie atitinka „Europeanos“ reikalavimus ir yra neapriboti autorių teisių, perduoda jai. Šiandien tokių duomenų yra daugiau nei 369 tūkstančiai. Taip europiečiai – ir ne tik jie – gali pažinti mūsų šalį, kultūrą, istoriją, kalbą.

Neseniai mus pasiekė žinia, kad, vadovaujantis Europos Komisijos rekomendacija, ruošiamasi kurti Bendrą Europos kultūros paveldo duomenų erdvę. Todėl šiais metais „Europeana“ didesnį dėmesį kreips į duomenų kokybę, 3D skaitmeninimą, bendradarbiavimą su atminties, kultūros paveldo institucijomis.

Ką vartotojai turi žinoti, kad nebūtų pažeidžiamos autorių teisės?

Autorių ir gretutinių autorių teisių apsauga labai svarbi siekiant įdiegti atsakingą požiūrį į kultūros paveldo objektų naudojimą. Svarbu atkreipti dėmesį, kokiomis sąlygomis galima naudotis portale saugomu objektu. Kiekvienas suskaitmenintas KPO turi „Creative Commons“ licenciją ir „Europeanos“ naudojamų „Rights Statements“ pareikščių žymas, jas galima rasti informaciniame langelyje apie KPO. Toks ženklinimas licencijomis sukuria palankesnes sąlygas naudoti portalų turinį tiek asmeniniais, tiek komerciniais tikslais ir išvengti KPO panaudojimo be autorių teisių turėtojų leidimo.

Ko tikėtis iš portalo ateityje?

Visų pirma  – geresnės vaizdų kokybės, daugiau atpažinto teksto, laisvesnių naudojimo licencijų, naujų paslaugų ir, žinoma, naujų KPO.

Portale saugomi ne tik kultūros paveldo objektų vaizdai, bet ir žemėlapiai, planai, garso įrašai.

NAUJI LEIDINIAI

LIKIMAS ŽMONES PASIRENKA

Kęstutis Urba

„Visada maniau, kad buvau ir tebesu instrumentas, kurį pasirinko likimas, nesvarbu, kokiu žodžiu jį pavadinsime. Vieną naktį mintis kurti tarptautinį supratimą per knygas vaikams tiesiog nusileido man į širdį kaip krintanti žvaigždė. Net nebuvo pasirinkimo. Turėjau tai padaryti.“ Šią citatą, arba prisipažinimą, rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su partneriais išleisto ir Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyto leidinio – Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“* pabaigoje, kur pateikiama glausta autorės biografija. Tiesą sakant, biografija ar autobiografija turėjo būti ir pati ši knyga. To tikėjosi vienos vokiečių leidyklos atstovai, ją užsakę ir 1964 metais išleidę. Rezultatas išėjo kitoks, nei tikėtasi, –skaitome ne visai įprastą knygą, kuri apibūdinama labai įvairiai.

Be dažnai vartojamų biografijos ir autobiografijos terminų, leidinys dar vadinamas prisiminimų knyga, literatūriniu testamentu, netgi „nuotykių romanu“... Visi šie apibūdinimai turi dalelę tiesos, bet nė vienas jų iki galo neatskleidžia esmės. Biografijos ar autobiografijos apibrėžties knyga neatitinka vien dėl to, kad aprėpia tik maždaug vienuolika gyvenimo metų. Tiesa, istoriškai, politiškai tai – reikšmingi metai: 1945–1957­ieji. Knygoje bemaž neaprašomi asmeninio gyvenimo įvykiai, psichologiniai vingiai. Kaip literatūriniam testamentui, šiai knygai stigtų pačios vaikų literatūros prigimties ir paskirties apmąstymų, kaitos koncepcijų, filosofinių įžvalgų. Taigi – bene labiausiai, mūsų akimis, pasiteisina pačios autorės ištartas apibūdinimas: ši knyga yra vienos idėjos biografija.

Būtinai apžvelgsime, kokia tai idėja, kaip ji radosi, kaip formavosi, kokias konkrečias raiškos ir veiklos formas įgijo. Bet iš pradžių – keletas žodžių apie autorę. Jellos Lepman vardas tikrai nėra visuotinai žinomas Lietuvoje. Tad kas ji?

Jella Lepman (1891–1970) – bibliotekininkė, žurnalistė, rašytoja, vertėja, visuomenės veikėja. Vokietijos žydė. Neabejotinai stipri asmenybė. Nesunku suprasti, kad dėl nacių ideologijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ji turėjo palikti gimtąją Vokietiją, emigravo ir kurį

laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje. Knygos pasakojimas

* Lepman, Jella. Knygų vaikams tiltas. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2023. 330, [14] p.; iliustr., asmen. r­klė.

prasideda nuo 1945­ųjų, kai ji grįžta į Vokietiją vykdyti jai patikėtos misijos – rūpintis moterų ir vaikų reikalais. Lepman tada buvo penkiasdešimt ketveri. Solidi gyvenimo patirtis ir – dar neišblėsusi jaunystė. Pirmame knygos skyriuje šiek tiek tapoma politinė ir psichologinė tų metų atmosfera, o svarbiausia – atskleidžiama, kaip galvojimas apie vaikus, rūpinimasis vaikais sudaigina suvokimą, kad jiems reikia peno ne tik kūnui, bet ir sielai. Vaikams reikia knygų. Kyla mintis surengti įvairių tautų geriausių knygų vaikams parodą. Knygos padės pažinti vieniems kitus, susikalbėti. „Vaikai parodys kelią suaugusiesiems“, – viltingai ištaria Lepman.

Po atkaklių pastangų surenkamos knygos, ir štai 1946 m. liepos 3 d. Miunchene atidaroma Tarptautinė knygų vaikams ir paaugliams paroda. Įspūdžiai dideli, lankytojų entuziazmas begalinis. Visa tai aprašoma trečiajame knygos skyriuje.

Tarptautinė paroda – pirmoji Lepman idėjos pakopa. Tačiau paroda yra laikinas reiškinys. Kaip jį paversti nuolatiniu? Kyla mintis kurti tarptautinę vaikų biblioteką. Lepman 1948 m. vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, ten skaito paskaitas, skleidžia savo idėją, ieško materialinės paramos, keliaudama po bibliotekas dairosi veiklos pavyzdžių. Tvirtėja, ryškėja bibliotekos koncepcija.

Ir štai tokia biblioteka atidaroma. Tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka (Internationale Jugendbibliothek). Atidaroma ji 1949 m. rugsėjo 14 d. Miunchene, Kaulbacho gatvėje. Toje gatvėje ji veikė iki 1983 m., tada persikėlė į XV amžių menančią Bliutenburgo pilį, ten veikia iki šiol. Lepman nuo pat atidarymo iki 1957 m. buvo jos direktorė. Institucija netilpo į tradicinės bibliotekos rėmus, taigi vis užkliūdavo įvairiems biurokratams, direktorei teko gintis, įrodinėti savo tiesą. Bibliotekoje jaunieji skaitytojai diskutavo, rašė knygų recenzijas, kūrė pjeses ir jas vaidino, čia veikė lėlių teatras, tapybos studija. Pastarasis dalykas ypač šokiravo valdininkus. „Mums nuo pat pradžių svarbiau buvo vaikai, o ne katalogų kortelės...“ –

IBBY Lietuvos skyriaus garbės pirmininkas

Pirmame viršelyje panaudotas Broniaus Leonavičiaus piešinys (1989), ketvirtame viršelyje –Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

atrodo, tokia buvo esmingoji bibliotekos kūrėjos nuostata. Viena iš nuostatų. Susidaro įspūdis, kad Tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka Miunchene buvo itin mylimas Lepman „kūdikis“, arba veiklos rezultatas. Jos radimuisi ir augimui skiriama daug džiaugsmingų šios knygos eilučių. Bibliotekos tarptautiškumą akivaizdžiai įtvirtino 1951 m. surengta konferencija apie tautų tarpusavio supratimą, pasitelkiant vaikų knygas. Tai ir yra Jellos Lepman idėjos esmė. Konferencijoje, be kita ko, užsimezgė mintis kurti tarptautinę vaikų knygų organizaciją. Kurį laiką ji vadinta kuratoriumu. Atrodo, toje konferencijoje išrinktas komitetas, kuris 1952 m. spalio 3–6 d. Miuncheno bibliotekoje susirinko į pasitarimą. Jame buvo visiškai suformuluota IBBY idėja. (Lepman savo knygoje apie šį posėdį kažkodėl nerašo.) IBBY (International Board on Books for Young People) organizacija įsteigta 1953 m. spalio 4 d. Ciuriche. Kaip tarptautinis ženklas, IBBY į lietuvių kalbą dažniausiai neverčiamas. Lietuvoje ši Tarptautinė vaikų knygų taryba įregistruota kaip Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija.

Įkūrus IBBY, įsteigtas ir tarptautinis apdovanojimas – Hanso Christiano Anderseno medalis, nuo 1956 m. teikiamas rašytojams, o nuo 1966 m. – ir iliustruotojams. Medalis teikiamas tarptautiniuose, vis kitoje šalyje vykstančiuose kongresuose. Nuo 1957 m. leidžiamas vaikų literatūrai skirtas žurnalas „Bookbird“ („Knyga­paukštis“), gyvuojantis iki šiol. Tiesa, pirmasis numeris pasirodė kaip naujienlaiškis, o dabar tai jau solidus tarptautinis žurnalas.

Manau, galima sakyti, kad IBBY su visomis jos veiklos šakomis yra trečia Lepman idėjos pakopa. Beje, pristatant IBBY veiklas, jų užuomazgas, Lepman kartais jau paminima kaip „viena iš iniciatorių“. Vadinasi, ji jau turėjo pagalbininkų, bendraminčių. Ir vis dėlto be tos žvaigždės, nukritusios į Lepman širdį, kažin ar kas būtų buvę...

Kaip sakėme, Lepman savo knygą pavadino „vienos idėjos biografija“. Man norėtųsi tą apibūdinimą truputį pakeisti ir sakyti, jog tai yra vienos idėjos istorija. Vienuolika istorijos metų. Pradžia, ištakos. Istorija, kuri turi tęsinį. Savo idėją Lepman metaforiškai vadina tiltu. Vaikų knyga, vaikų literatūra kaip tiltas, jungiantis, siejantis tautas, šalis, padedantis vieniems kitus suprasti. Kaip draugystės ir taikos prielaida. Turbūt galima svarstyti, kad tai yra vienas iš įvairiapusio, daugiafunkcio reiškinio – vaikų literatūros, knygos – aspektų. Bet labai esmingas aspektas.

Kuo ši knyga ir apskritai Lepman idėja svarbi Lietuvai, kaip ji su mumis susijusi? Kai 1946 m. Lepman organizavo tarptautinę parodą, lietuvių vaikų literatūra, knyga jau turėjo tam tikrą istoriją, patirtį. Tačiau pačios šalies tarsi nebuvo. Todėl Lietuvos vardo šioje knygoje nerasime, yra tik tokia... SSRS. Šioje vietoje galėtume padaryti nemažą laiko šuolį ir pasakyti, kad istorinė netiesa (1946 m. paroda vyko be Lietuvos atstovų) su kaupu buvo kompensuota bemaž po septynių dešimtmečių. Turime galvoje tai, kad didelė lietuvių dailininkų iliustracijų ir knygų paroda 2011 m. iš Tarptautinės vaikų knygų mugės Bolonijoje (Lietuva ten dalyvavo pagrindinės viešnios teisėmis) persikėlė ir buvo pristatyta Miuncheno tarptautinėje bibliotekoje. Tai viena iš svarbiausių Lietuvos sąsajų su tąja biblioteka. Kad ir keista, bet pirmieji lietuvių kontaktai su Tarptautine jaunimo biblioteka Miunchene prasidėjo dar gyvuojant SSRS. Gaila, kad liko neužrašyta, kaip pirmiesiems lietuvių stažuotojams pavyko įveikti geležinę uždangą ir porą mėnesių praleisti toje bibliotekoje. (Naujaisiais laikais tai pasidarė gana paprasta.) Taigi įvairiu laiku Tarptautinėje bibliotekoje stažavosi vertėjai Adomas Druktenis, Teodoras Četrauskas, Rūta Jonynaitė, dailininkai Algirdas Steponavičius, Bronius Leonavičius, Sigutė Chlebinskaitė, bibliotekininkės Aldona Augustaitienė ir Aldona Šiaulienė. Aš pats

pirmą kartą ten apsilankiau 1995 metais. Tuomet bibliotekoje aptikau nedidelę sovietmečio laikų lietuviškų knygų lentyną. Dabar į Miuncheną lietuviškos knygos siunčiamos nuolat, kai kurios iš jų įrašomos į tarptautinį „Baltųjų varnų“ („White Ravens“) katalogą. Dažnu atveju tai organizuoja IBBY Lietuvos skyrius.

Taigi – IBBY. Šioje knygoje aprašytus metus pavadinę Jellos Lepman idėjos istorija, IBBY Lietuvos skyriaus gyvavimą turėtume vadinti tos idėjos dabartimi. Toks skyrius atsirasti galėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mintis kurti IBBY skyrių iškelta ir patvirtinta 1991 m. pabaigoje, po tam tikrų procedūrų. 1993 m. pradžioje tapome tarptautinio tinklo nacionaliniu padaliniu. (Tokių IBBY skyrių pasaulyje dabar yra daugiau kaip 80.) Be abejo, perėmėme svarbiausias IBBY veiklos formas: švenčiame Tarptautinę vaikų knygos dieną, apdovanojame vaikų knygos kūrėjus, tiriame vaikų skaitymo polinkius. Turime žurnalo „Bookbird“ atitikmenį – žurnalą „Rubinaitis“, kurio išėjo jau daugiau kaip 100 numerių. Yra ir savitų, tik Lietuvos IBBY skyriui būdingų tradicijų – vadinamieji Prano Mašioto skaitymai, tarptautiniai vasaros seminarai prie Baltijos jūros. Tarptautinė narystė leidžia mums dalyvauti pasauliniuose kongresuose, ten kalbėti apie lietuvių vaikų literatūrą. Turime teisę pristatyti savo kandidatus Hanso Christiano Anderseno medaliui gauti, kas dveji metai į IBBY Garbės knygą įrašyti po vieną lietuvių vaikų rašytojo, iliustruotojo ir vertėjo pavardę. Platesnį skyriaus veiklos vaizdą galima susidaryti paskaičius Romos Kišūnaitės parengtą iliustruotą leidinį „IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018“ (Vilnius, 2018).

Lepman knyga „Knygų vaikams tiltas“ lietuvių kalba pasirodė IBBY organizacijos 70­mečio ir IBBY Lietuvos skyriaus 30­mečio išvakarėse. Iš knygos dvelkia stiprus tikėjimas savo idėja. O atkaklus darbas tą idėją įgyvendinant gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu. Kartu ji primins, kaip seniai suvokta vaikų literatūros, vaikų knygos svarba.

Gausiam IBBY Lietuvos skyriaus narių (esamų ir būsimų) būriui ši knyga padės pasijusti jau gana ilgos istorijos sraute. Galbūt ir svarstyti, klausti savęs, kodėl vaikų literatūra ir knygos menas vieniems atrodo periferinis reiškinys, o kitus traukia kaip paslaptingas, neišsemiamas gyvenimo šulinys. Kaip tiltas, kuriuo labai prasminga eiti. Manęs ne kartą klausė (o ir aš pats savęs klausiau), kaip atsitiko, kad esmingiausius gyvenimo dešimtmečius atidaviau vaikų literatūrai, IBBY organizacijai. Šiandien atsakyčiau beveik taip pat kaip Jella Lepman: likimas su atsitiktinumo kauke mane pasirinko...

Ir paskutinis, bet ne menkiausias dalykas. Lietuviškasis šios knygos leidimas atsirado IBBY Lietuvos skyriaus narės, dailininkės Sigutės Chlebinskaitės iniciatyva.

BIBLIOTEKŲ

AKTORIUS, REŽISIERIUS STASYS

PILKA

IR JO KNYGOS ŽENKLŲ KOLEKCIJA

Jonas Nekrašius

Stasys Pilka (1898–1976) buvo ne tik aktorius, režisierius, teatro kritikas, istorikas, poetas, bet ir Lietuvoje žinomas bibliofilas, ekslibrisų kolekcininkas, knygos ženklų tyrinėtojas. Ekslibrisus jis pradėjo kolekcionuoti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Iš S. Pilkos laiškų žinoma, kad jis gerai pažinojo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų ekslibrisų kolekcininkus ir knygos ženklų kūrėjus. Dabar S. Pilkos ekslibrisų kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Jam sukurtų ekslibrisų dar yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro1 Čikagoje rinkiniuose, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, privačiose kolekcijose.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais S. Pilka buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su dailininkais Gerardu Bagdonavičiumi, Pauliumi Galaune, teisininku ir bibliofilu Viktoru Cimkausku, daugeliu kitų Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Jau tada turėjo įdomų ir vertingą ekslibrisų rinkinį. S. Pilka daugiausia kolekcionavo lietuviškus knygos ženklus. Be šių, dar rinko ir užsienio autorių italų, lenkų ir kitų šalių dailininkų ekslibrisus. 1944 m. traukdamasis iš Lietuvos, jis pasiėmė tik nedidelę savo rinkinio dalį, kita kolekcijos dalis liko Lietuvoje. Vertingiausia yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib lio tekoje (inv. 91300). Visuomenei ši kolekcija pirmąkart buvo eksponuota 1998 m. rugsėjį surengtoje parodoje.

BEVEIK 200 –

MOKSLŲ AKADEMIJOS BIBLIOTEKOJE

Stasys Pilka Čikagoje. XX a. 3-iasis dešimt. Fotografas Stankūnas. Nuotrauka iš Aido Pikioto rinkinio

Remiantis S. Pilkos Kultūros paminklų registracijos lape 1941 m. sausio 16 d. pateiktomis žiniomis2, jo ekslibrisų iš Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Italijos ir kt. kraštų kolekciją tuo metu sudarė 820 vienetų.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib lioteka 1985 m. antikvariate nusipirko S. Pilkos ekslibrisų rinkinį (194 vnt.). Apie šios kolekcijos įsigijimo aplinkybes tuometė bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Alma Braziūnienė pasakojo: „Mes kartais eidavome į antikvariatą žiūrėti tų knygų – gal ką būtų galima nupirkti. Pavyzdžiui, Marcinkevičius (Juozas Marcinkevičius – bibliotekos direktorius – J. N.), Akade2 Kultūros paminklų registracijos lapas, užpildytas Stasio Pilkos [rankraštis], 1941 m. sausio 16 d., Kultūros paminklų centrinis archyvas, f. 17, ap. 2, b. 8, lap. 513. Liepaitė, Inga. Zigmas Toliušis apie kolekcionavimą, bibliofilus ir kolekcininkus. Knygotyra, 2011, t. 57, p. 253, 254, 273, 281.

mijos bibliotekai nupirko Stasio Pilkos kolekciją – ekslibrisus. Tiesa, ne iš antikvariato, iš privataus asmens. Visi žinojo, kad jie Pilkos. <...> Ramiai nupirko. Sovietmečiu tokie įsigijimai – tai fantastika!“3

Vrublevskių bibliotekoje esama S. Pilkos knygos ženklų kolekcija sudaro dvitomį albumą, kurį biblioteka 1985 m. įsigijo iš privataus kolekcininko. Specialius dėklus jam ir kitus savininką liudijančius įrašus, manoma, užsakė pats S. Pilka. Jie sunumeruoti skaičiais 1 ir 2. Ant abiejų nugarėlių yra įspaustas dviejų eilučių užrašas: „Lietuvos / ex libris“. Šių nugarėlių apačioje įspaustas trijų eilučių užrašas: „EX COLLECTIONE / STASYS PILKA / KAUNAS – LIETUVA“4

Šioje S. Pilkos ekslibrisų kolekcijoje yra prieškario Lietuvos žymių žmonių – rašytojų, kunigų, aktorių, dailininkų, visuomenės veikėjų ir politikų – knygų ženklai. S. Pilkos dvitomio albumo rinkinį sudaro knygos ženklai ir ekslibrisai, sukurti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Pauliaus Augiaus­Augustinavičiaus, G. Bagdonavičiaus, Vytauto Bičiūno, Jono Buračo, Mstislavo Dobužinskio, P. Galaunės, Jurgio Hopeno, Vytauto Kazimiero Jonyno, Telesforo Kulakausko, Vaclovo Kosciuškos, Antano Kučo, Jono Kuzminskio, Konstancijos Petrikaitės­Tulienės, Antano Rūkštelės, Jono Steponavičiaus, Aleksandro Šepečio ir kitų dailininkų.

Daugiausia šioje kolekcijoje yra šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus prieškariu sukurtų ekslibrisų. Įdomu, jog rinkinyje nemažai knygos ženklų, skirtų Stasiui Pilkai. Ir tai suprantama – kolekcijos savininkas buvo aistringas ekslibrisų kolekcininkas, todėl Lietuvos dailininkai vienokia ar kitokia proga jam kūrė ir dovanojo šiuos mažosios grafikos darbus. S. Pilkai skirtus knygos ženklus sukūrė P. Augius­Augustinavičius, G. Bagdonavičius, A. Kučas, J. Hopenas, V. K. Jonynas.

Tarp kitiems asmenims ir jų bibliotekoms skirtų ekslibrisų paminėtini knygos ženklai, sukurti švietėjui, gydytojui, trečiajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Kaziui Griniui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Kaziui Bizauskui ir Jurgiui Šauliui, kultūros ir visuomenės veikėjams Vaclovui Biržiškai, Petrui Jakštui, Vincui Krėvei­Mickevičiui, Vytautui Steponavičiui, kun. Juozui Tumui­Vaižgantui, architektams Karoliui Reisonui ir Algirdui Mošinskiui, dailininkams Pauliui Galaunei, Rimtui Kalpokui, Liudvikui Stroliai. Taip pat S. Pilkos kolekcijoje yra Kauno diecezinės seminarijos ir Marijonų vienuolijos, Ryšių bataliono kareivių, Kariuomenės teismo, Artilerijos tiekimo, Aukštųjų karininkų D.L.K Vytauto kursų, I karo apygardos, II karo apygardos, Artilerijos viršininko, Šaulių sąjungos štabo tarnybinės bibliotekos ekslibrisų.

Didžioji dalis ekslibrisų sukurti medžio raižinio, cinkografijos technika. Be ekslibrisų, S. Pilkos kolekcijoje yra kitų knyos ženklų: lipdžių ir knygos antspaudų pavyzdžių.

3 Tie gyvenimo sluoksniai – formalus ir realus – labai gražiai išsikristalizuodavo: pokalbis su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto docente dr. Alma Braziūniene ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu poetu, vertėju Vladu Braziūnu [žiūrėta 2023 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: llti.lt/failai/pokalbis_su_braziunais. pdf.

4 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Stasio Pilkos ekslibrisų kolekcija. Inv. 91300.

LAIŠKAI SUTEIKIA ĮDOMIOS INFORMACIJOS

Nuo 1948 m. gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, S. Pilka nenustojo domėtis ekslibrisais, sukaupė nemažą lietuviškų knygos ženklų kolekciją, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėtojo šešėlis. Pasak JAV gyvenančio bibliofilo ir kolekcininko Vitolio Enriko Vengrio, S. Pilkos laiškuose, rašytuose jam 1973–1975 m., yra įdomios informacijos, kaip jis susidomėjo ekslibrisais, jų rinkimu. Beje, dviejuose laiškuose V. E. Vengriui S. Pilka mini, kad Lietuvoje paliktas jo ekslibrisų rinkinys atsidūrė Maskvoje ir Leningrade5.

V. E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose nemažai rašoma apie ekslibrisų kolekcionavimą. Gyvendamas išeivijoje, S. Pilka apie knygų ženklus rašė spaudoje, šiais klausimais susirašinėjo su dailininkais M. Dobužinskiu (1955 m. laiškai), Vincu 5 Vitolio E. Vengrio 2016 m. spalio 1 d. elektroniniame laiške šio straipsnio autoriui.

Gerardas Bagdonavičius. Stasio Pilkos ex libris. 1940 m. Iš Jono Nekrašiaus rinkinio

Vytautas Kazimieras Jonynas. Stasio Pilkos ex libris.

Kisarausku (susirašinėjimas 1969–1970 m.), Žibuntu Mikšiu (1965–1970 m. korespondencija), Juozu Sodai­

čiu (1975 m. laiškai) ir kt. V. E. Vengris pabrėžia didelį S. Pilkos įnašą kolekcionuojant ir populiarinant išeivijoje lietuvišką ekslibrisą, kaip meno sritį.

Gavęs malonų laiškų savininko sutikimą, toliau cituoju S. Pilkos laiškų, iš kurių nemažai sužinome apie jam sukurtus knygos ženklus, jo ekslibrisų kolekcijos likimą, ištraukas. 1974 m. kovo 10 d. laiške V. E. Vengriui jis rašė: „Kitų žmonių teigimu, turėjau bene gausiausią lietuviškų 20 šimtmečio ex librisų rinkinį. Buvo viskas suklijuota, sudėta (Ex collectione Stasys Pilka). Katalogo nebuvo <...>“6

Kitame – 1974 m. kovo 31 d. – laiške jis rašo: „Teturėjau vien lenkų ex libris’ų pusėtiną ir sutvarkytą

6 Iš S. Pilkos 1974 m. kovo 10 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

kolekciją. Keičiausi lietuviškais, man siuntė lenkiškus (rinkinys šiuo metu turėtų būti Maskvoj ar Leningrade).

Girdėjau, kad prof. P. Galaunė buvo prasitaręs, jog nei V. Cimkausko, nei S. Pilkos, nei J. Steponaičio (pulkininko bibliofilo) rinkinių likimas nėra žinomas.“7

Skaitant 1975 m. korespondenciją, iš paties S. Pilkos

lūpų galima sužinoti apie Lietuvos dailininkų jam sukurtus ekslibrisus. Tų metų birželio 30 d. laiške V. E. Vengriui jis mini V. K. Jonyno ir J. Sodaičio darbus: „Jonyno teturiu tik vieną egzempliorių pilkame japoniškame popieryje atspaustą. Ir laiko kiek jau paveiktą. <...> Darytas jis maždaug 1938 ar 1939 metais. Tiksliai nebeprisimenu. <...> Man dviem atvejais atsiuntė savo darbo ex librisus (collage technika, ofsetu spausdinti) J. Sodaitis.“8

Į prisiminimus apie kitų dailininkų jam skirtus ekslibrisus S. Pilka leidžiasi 1975 m. lapkričio 8 d. laiške: „Atsiuntė V. Kisarauskas atvirlaiškį. Ragina parašyti apie V. Cimkauską ir apie ex­librisų kolekcionavimą. Visų pirma, Laisvės alėjoje prie manęs priėjo P. Augustinavičius (Augus), paprašė priimti jo dovaną: žinoma, su saule ir paukščiuku knygos ženklą. Netrukus su tokia pat dovanėle kažkur prisigretino dail. Kučas (prie kapinių vartų). Kuriais tai buvo metais? Tikrai nepajėgiu prisiminti, gal 1937 ar 1938 m. <...>

Nei vienai tų dovanų mano bib lio tekai netiko, nes jos turinys mišrus. Iš to gimė mintis: kiekvienai tematikai knygų rūšiai turėti skirtingą ex librį. P. Augiaus buvo skirtas poezijai, A. Kučo  – Lietuvos istorijos knygoms. Jonyno –sceninės kultūros literatūrai, teatrinėms monografijoms. M. Dobužinskio buvo numatytas retoms knygoms apie rusų teatrą, jei būtų ryšys su lietuvių scena. Ir t. t., ir t. t. Jaudina, kad M. V. Dobužinskis, kiek pakeitęs mano idėją (Kauno barokinis teatro pastatas užgula šešėliu buv. carienės Aleksandros, dabar Puškino <...> teatrą Leningrade), ex­librisą padarė jau iš Lietuvos išvykęs, 1940 metais New Yorke! O man padovanojo pas jį apsilankius 1948 metais, tame pačiame New Yorke.“9

TYRINĖJO IR RAŠĖ STRAIPSNIUS IŠEIVIJOJE

S. Pilka ne tik kolekcionavo knygos ženklus, bet ir tyrinėjo juos, rašė straipsnius apie juos. Straipsnis „Naujasis lietuviškas ex­libris“ buvo išspausdintas išeivijos spaudoje 1947 m. „Aiduose“10, rašinys „Ex libris arba knygos savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida“ publikuotas 1961 m. lietuvių bibliografinės tarnybos biuletenyje „Knygų lentyna“11 (pastarasis straipsnis tuo pačiu pavadinimu perspausdintas laikraštyje „Dirva“)12.

Vienas reikšmingiausių S. Pilkos straipsnių apie lietuvišką knygos ženklą „Naujasis lietuviškas ex­libris“ buvo

7 Iš S. Pilkos 1974 m. kovo 31 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

8 Iš S. Pilkos 1975 m. birželio 30 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

9 Iš S. Pilkos 1975 m. lapkričio 8 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

10 Stasys Pilka. Naujasis lietuviškas ex­libris. Aidai, 1947, rugs., Nr. 6, p. 260–263.

11 Stasys Pilka. Ex libris arba knygos savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida. Knygų lentyna,1961, sausis–kovas, Nr. 1 (121), p. 1–3.

12 Stasys Pilka. Ex libris arba knygų savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida. Dirva, 1961, birž. 12, Nr. 67, p. 4.

Paulius Augius (Augustinavičius). Ex libris Stasys Pilka. Apie 1937 m.

Mstislavas Dobužinskis. Ex libris St. Pilka. 1940 m.

Kūrybos 10-mečiui skirtos Stasio Pilkos knygos „Jauna kūryba“ (Chicago, 1928) viršelis ir antraštinis puslapis su S. Pilkos 1928 m. lapkričio 11 d. donaciniu įrašu klebonui J. Kelmeliui ir Antano Maceikos bibliotekos knygos antspaudu. Knygos egzempliorius saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

skirtas nacių nukankinto bibliofilo, XXVII knygos mėgėjų draugijos ilgamečio sekretoriaus ir ekslibrisų kolekcininko Viktoro Cimkausko (1896–1944) atminimui. Pasak straipsnio autoriaus, išsamiausius naujojo ekslibriso rinkinius Lietuvoje turėjo Mykolas Cimkauskas (tiksliau – šios kolekcijos paveldėtojas Viktoras Cimkauskas – J. N.) ir pats S. Pilka.

Straipsnyje aptardamas ekslibriso sąvoką, jis aprašo jo paskirtį, raidą: „<...> laikui bėgant, besirūpinant knygos „kaip tokios“ estetine pilnuma, bibliotekos ar spausdinių rinkinio knygos pradėtos žymėti specialiu su savininko pavarde spausdintu ex libris’o (lot. iš knygų) lapeliu, kuriam piešinį darė dailininkas arba kuris buvo gaminamas specialiu spaustuvės rinkimu. Stengtasi, kad tasai ex libris’as atskleistų bibliotekos pobūdį ar savininko profesiją bei jo visuomeninę padėtį. Lygiagrečiai kurį laiką mados dalyku buvo tapęs įprotis į ex libris’o tekstą įtraukti ir specialią lotynišką sentenciją („Amor vincet“, „Per aspera“ ir pan.), kuri turėjo supažindinti su knygos savininko pažiūromis ar įsitikinimais <...>.“13

Minėtame straipsnyje S. Pilka apžvelgia lietuviško ekslibriso formą, techniką ir formatą. Jis rašo: „Ex libris’o forma būna įvairi, bet dažniausiai yra pailga, keturkampė. Bet neretai pasitaiko ir apskritimo, ovalo, lygaus keturkampio, šešiakampio ir pan. išvaizdos. Šrifto išdėstymas tėra grafiko kompetencijoje, nors labiau yra įprasta žodį „Ex libris“ vartoti viršuje, o savininko vardą ir pavardę (ir kitką) apačioje (vardininke). <...> Technika: tušas, medžio raižiniai, ofortai (vario graviūra – seniausias ex libris’o metodas), linoleumo raižiniai ir kitos grafiškosios ar spaustuvinės priemonės. Formatas gali būti įvairus, atsižvelgiant pagal knygos dydį.“14

13 Stasys Pilka. Naujasis lietuviškas ex­libris. Aidai, 1947, rugs., Nr. 6, p. 260.

ATSISKLEIDĖ KAIP NEBLOGAS MENOTYRININKAS

Pažintine prasme reikšminga S. Pilkos spaudoje pateikiama informacija apie pirmuosius naujojo ekslibriso savininkus ir jų kūrėjus. „Pirmųjų naujųjų (po 1905 m.) lietuviškų ex libris’ų savininkai: Kun. Tumas­Vaižgantas („Ora et labora“ devizu nežinomo autoriaus, spėjama, kad tai jaunojo P. Galaunės darbas) ir prof. Ed. Volteris. Pastarojo (net dviejų formatų!) ex libris’o piešinį (pelėda ant knygos) darė skulptorius Petras Rimša. Mūsų išlaisvintai knygai ex libris’o pačia gražiąja prasme įvedimo pradininkais turi būti laikomi tuo būdu kun. J. Tumas ir prof. Volteris. Intencijos buvo skirtingos, bet tikslas tas pats“, – „Aiduose“ rašė S. Pilka15 Aptardamas naujojo lietuviško ekslibriso kūrėjus, autorius pirmiausia išskyrė Paulių Galaunę, kuris su įkarščiu ir užsidegimu 1919–1922 m. savo ir įvairių institucijų bibliotekoms sukūrė net keliolika ekslibrisų. Geru stiliumi tušu sukurti ekslibrisų piešiniai buvo skoningi, originalios „akademinio“ pobūdžio kompozicijos. P. Galaunė savo pavyzdžiu užkrėtė Kauno meno mokyklos grafikos mokinius: būta Antano Tamošaičio, Mečislovo Bulakos bei kitų jaunųjų grafikų ekslibrisų bandymų. Rapolas Okulič­Kazarinas sukūrė ekslibrisų kelioms kariuomenės bibliotekoms. Šiaulių dailininkas G. Bagdonavičius bene uoliausiai ėmėsi tęsti ekslibriso tradiciją. G. Bagdonavičius buvo ne tik pats produktyviausias ekslibrisų kūrėjas, bet ir pirmas savo knygos ženklais nusprendęs rodytis tarptautinėse parodose.

Minėtame straipsnyje S. Pilka pabrėžia, kad „visai naują, sakytumėm, patį tikrąjį lietuviško ex libris’o kelią jau pačiais savo pirmaisiais darbais atrado V. K. Jonynas. Jo medžio raižiniai tampa labai būdingais tos paskirties mūsų grafikos reprezentantais. Jie buvo ir bus ne tik originalūs pas mus, bet ir tarptautinėje rinkoje <...>.“

S. Pilka savo tyrimais ir straipsniais atsiskleidė kaip gana profesionalus menotyrininkas, kvalifikuotai aprašęs Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio ekslibriso kūrėjų darbus. Jo straipsniai apie lietuvišką knygos ženklą aktualūs ir šiandien. Greta P. Galaunės, V. Cimkausko, G. Bagdonavičiaus, V. Kisarausko, V. E. Vengrio tyrimų jie sudaro lietuviško ekslibriso tyrinėjimų aukso fondą. O S. Pilkos knygos ženklų kolekcija turi didelę meninę ir istorinę vertę, yra neįkainojamas Lietuvos kultūros ir meno paveldas. 15

PLATAUS AKIRAČIO MENININKAS, BIBLIOFILAS IR KOLEKCININKAS

Stasys Pilka gimė 1898 m. gegužės 8 d. ir augo Sankt Peterburge, Simono ir Amalijos Pilkų šeimoje. Įstojęs mokytis į vieną geriausių Peterburgo privačių mokyklų – Šv. Kotrynos gimnaziją, Stasys ėmė domėtis humanitariniais mokslais, knygomis ir teatru. Gimnazijos direktorius S. Cibulskis buvo didelis meno mėgėjas, mokinius skatino užsiimti menais. S. Pilka aktyviai dalyvavo gimnazijoje rengiamuose vaidinimuose. Jam tekdavo charakteringi komiški vaidmenys, dažniausiai vaidindavo Molière’o komedijose.

Gimnazijoje Stasys daug skaitė, pradėjo rašyti eilėraščius, apysakas, dramas. Rašė į Sankt Peterburge leidžiamą moksleivių savaitinį laikraštį „Učenik“ („Mokinys“). Būdamas trylikos, šiame laikraštyje išspausdino savo pirmą eilėraštį apie kalnuose paklydusius keleivius16.

Šv. Kotrynos gimnaziją S. Pilka baigė sidabro medaliu. Būdamas gimnazistas, neteko motinos. Penkeriais metais jaunesnė sesuo Gerda buvo apgyvendinta gimnazijos pensione ir Stasys ja rūpinosi. Vertėsi privačiomis pamokomis, o iš sutaupytų lėšų pirkdavo knygas. Tėvas tarnavo tuomečiame Aleksandros dramos teatre, tad parūpindavo sūnui leidimų nemokamai žiūrėti geriausius dramos spektaklius.

*

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu 1915 m. vasarą S. Pilka Urale leido ir redagavo hektografuotą lietuvišką savaitinį laikraštėlį. 1916 m. kartu su būsimu švietėju, bibliofilu, Lietuvos kariuomenės karininku Petru Jakštu (1899–1988) leido Rusijoje atsidūrusių lietuvių moksleivių rankraštinį laikraštėlį „Erškėtis“.

Mokydamasis Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, S. Pilka aktyviai dalyvavo lietuvių studentų judėjime, buvo priimtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų ir gydytojų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, 1908 m. lapkričio 28 d. įkurtą akademijoje studentų medikų iniciatyva ir dr. Jono Basanavičiaus įkvėpimu, vėliau išrinktas į šios korporacijos valdybą.

Vis dėlto, studijuodamas medicinos mokslus, S. Pilka daug laiko skyrė ir literatūros studijoms, teatrui. Petro Vaičiūno paragintas, nutarė stoti mokytis į teatro vaidybos mokyklą, įsteigtą prie Aleksandros teatro. Iš 600 į šią mokyklą stojusių pretendentų, egzaminus išlaikė ir buvo priimti tik keli studentai. Tarp jų buvo ir S. Pilka. Baigęs studijas, lietuvis vaidino įvairiose Sankt Peterburgo trupėse, vėliau dalyvavo Maskvos II dailės teatro estrados programose.

1921 m. gruodį atvykęs į Lietuvą, S. Pilka pradėjo vaidinti Lietuvos meno kūrėjų draugijoje Kaune (vėliau – Valstybės dramos teatras). Nuo 1921 iki 1926 m. ir nuo 1929 iki 1944 m. buvo Valstybės teatro aktorius ir režisierius. Dirbdamas teatre, S. Pilka taip pat rašė apžvalgas apie lietuvišką teatrą, kultūrą, meną. Apie bendradarbiavimą spaudoje jis pasakojo: „Iš tikrųjų, žurnalistikoj aš seniai dirbu, net nuo 1922 m. Tą puikiai žino mūsų periodinės spaudos redaktoriai. Meno reikalais rašau mūsų ir užsienio spaudai, neprasilenkdamas meno etikai. Be to, jau dešimt metų dienoraščio formoj užrašinėju kiekvieną teatro įvykį, stengdamasis viską nušviesti nešališkai. Tai greičiau bus medžiaga mūsų teatro istorijai, nes dienoraštyje surašytas visas jo kūrimosi periodas. Antras daiktas, ruošiu spaudai veikalą, kuriame bus sudėti jau spausdinti ir dar nespausdinti straipsniai apie teatrą.“17

* 1926 m. apsigyveno JAV ir aktyviai įsitraukė į išeivijos lietuvių teatro mėgėjų veiklą: režisavo ne vieną spektaklį, keliavo po lietuvių kolonijas su rečitaliais ir programomis. 1928 m. Čikagoje buvo išleista S. Pilkos knyga „Jauna kūryba“, skirta aktoriaus ir režisieriaus 10 metų sceninės veiklos sukakčiai18.

1929 m. S. Pilka sugrįžo į Kauno valstybės dramos teatrą. 1932 m. lapkritį perkeltas į Šiaulius, vietos dramos teatre vaidino iki 1934­ųjų. Grįžęs į Kauną, 1936–1944 m. S. Pilka vadovavo iš Vytauto Didžiojo universiteto į Valstybės teatrą atkeltam teatro muziejui, su entuziazmu rinko jam medžiagą. 1940 m. duomenimis, šiame muziejuje buvo apie 40 tūkstančių eksponatų.

Be teatrinės veiklos, S. Pilka kolekcionavo knygas, įvairią teatro spaudą, afišas, plakatus, programas ir ekslibrisus. 1939 m. sausio 27 d. kaip bibliofilas ir ekslibrisų kolekcininkas, buvo priimtas į XXVII knygos mėgėjų draugiją – gavo 9­ąjį, buvusį Kazio Puidos, nario numerį. *

1944 m. S. Pilka, kaip daugelis kitų inteligentų, pasitraukė į Vakarus, nuo 1948 m. apsigyveno JAV. Čikagoje jis įsteigė lietuvių mėgėjų teatro trupę, vaidino, režisavo spektaklius, rengė literatūrinius vakarus, deklamavo poeziją. Išeivijos spaudoje toliau rašė Lietuvos teatrų spektaklių, koncertų ir knygų recenzijas, pasirašinėdamas St. Meringio slapyvardžiu.

Jonas Aistis apie S. Pilką rašė: „<...> Stasys Pilka išsiskyrė iš kitų aktorių. Kiti aktoriai, kaip daugelis dailininkų, žino tik savąjį meną. Visa, kas už jų meno: nei knygos, nei laikraščio iš principo neskaito, išimtinai apie menus nerašo. Tamsta buvai „Dvidešimt septynių knygos mėgėjų“ klubo narys. Tamsta buvai vienas pirmųjų aktorių, bandęs skaityti eiles...“19

40 metų sceninio darbo sukakties proga apie daugiaplanę S. Pilkos veiklą žurnalistas ir visuomenės veikėjas Vladas Būtėnas rašė: „Pilka – lietuviško žodžio meisteris, pirmas Lietuvos aktorių praktikavęs nemažo pasisekimo sulaukusius literatūros rečitalius. Pilka – scenos meno pedagogas, teatro muziejaus organizatorius, dailiosios knygos mėgėjas, grafikos ir moderniosios tapybos bei ex librisų aistringas kolekcionierius, lietuviškos poezijos bičiulis.

Pilka – retas mūsų scenos veikėjų, rašęs (pavarde ir slapyvardžiais) teatrinėmis temomis, nepailstamai ir savitu stiliumi, tarnaująs scenos populiarizacijai ir lietuvių teatrui.“20

S. Pilka mirė 1976 m. vasario 5 d. Čikagoje.

18 Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonde (79 /Pi­74) saugomos knygelės (Stasys Pilka. Jauna kūryba (Chicago, 1928) priešlapio apačioje yra dedikacija: „Gerb. Klebonui / J. Kelmeliui / Su gilia pagarba / Stasys Pilka / 11 lapkr. 1928 / Rewark, N. J.“.

19 Bradūnas, Kazys. Stasio Pilkos mirties dešimtmečiai. Draugas, 1986, vasario 22, p. 2.

20 Būtėnas, V. Stasys Pilka, 40 metų sceninio darbo sukakties proga. Lietuvių dienos, 1958, baland., Nr. 4 (83), p. 4.

16 Stasys Pilka. Jauna kūryba. Chicago, 1928, p. 4–5.

17 Artistas p. Stasys Pilka apie teatrą ir aplamai meną. Mūsų momentas, 1932, lapkr. 13, p. 2.

ŽMOGUS IR LAIKAS

JURGIO BIELINIO PRIETELIAI LIETUVYBĖS KELYJE

Liuda Prunskienė

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė kraštotyrai

Kovo 16-ąją, per Jurgio Bielinio (1846–1918) gimtadienį, minėjome Knygnešio dieną. J. Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio

knygnešio prototipas – žmogus, virtęs legenda, per 31 metus pats ir su talkininkais pergabenęs per sieną ir išplatinęs kone pusę Mažojoje Lietuvoje išspausdintų leidinių. Penkis kartus įkliuvęs žandarams, bet sėkmingai ištrūkęs, buvo dar minimas kaip Baltasis Erelis.

J. Bielinis buvo prasilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų, labai daug padarė pats, bet dar daugiau nusipelnė į šviesesnį gyvenimą vesdamas kitus. Gyvenimo kelyje jis turėjo daug patikimų prietelių, kurie rėmė jo nelegalią veiklą. Kad ir kokia pabodusi būtų teisybė, kad vienas žmogus lauke – ne karys, bet ji yra neginčijama. Be draugų ir pagalbininkų būtų buvę sunku pakelti tokią didžią naštą – knygnešystės keliu einant, išsaugoti lietuvišką raštą, mūsų gimtąją kalbą.

PIRMASIS MOKYTOJAS IR ĮKVĖPĖJAS

Gimęs Purviškių (Biržų r.) viensėdyje, pasiturinčio ūkininko šeimoje, Jurgis nuo mažų dienų buvo gyvas, viskuo besidomintis vaikas. Vakarais prie žvakės savarankiškai išėjo pradžios mokyklos kursą. Beje, klausimas dėl jo išsimokslinimo nėra vienareikšmis: sovietmečiu žurnalistai rašė, kad J. Bielinis mokėsi Šiauliuose, Mintaujoje ir Rygoje, tačiau mūsų kraštietis Jonas Mekas ir profesorius Antanas Tyla rašo, kad jis buvo tik pasimokęs namuose ir Rygoje baigęs vokiečių liaudies mokyklą. Dėl noro tęsti mokslus sutaria jau visi tyrinėtojai. J. Bielinis norėjo tapti kunigu – nuvyko stoti į Kauno kunigų seminariją, bet iš jo pavogė pinigus ir mantą, tad teko ieškoti pagalbos. Kur to meto tikintis žmogus galėjo ieškoti užuovėjos?

Žinoma, kad bažnyčios aplinkoje.

Knygnešio anūkas Jurgis Algirdas Bielinis Bieliakas savo atsiminimuose sako: „Gerai, kad likimas jį suvedė su vyskupu M. Valančiumi. Buvo pasakojama, kad jiedu visą naktį prakalbėjo. Tą naktį ir buvo nulemtas Jurgio Bielinio tolimesnis gyvenimas, knygnešio dalia.

M. Valančius įdėjo J. Bieliniui 3000 rublių, spausdintinus raštus ir išleido į Prūsus. Viskas gerai pavyko.“ („Atsiminimai apie Bielinių giminę“, 2018)

Šį faktą patvirtino ir J. Mekas, 1944 m. pavasarį, dirbdamas „Panevėžio apygardos balso“ laikraštyje, keliuose numeriuose publikavęs savo straipsnį „Iš mūsų kovų dėl spaudos“. Menininkas pabrėžė, kad „vyskupas M. Valančius pasikvietė Jurgį Bielinį­Baltąjį Erelį lietuviškų knygų platinimui. Ir darbas prasidėjo sparčiai.“ Kadangi J. Bielinis mokėjo vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbas, tai ypač pravertė tiek palaikant M. Valančiaus ryšius su Jonu Zabermanu Tilžėje, tiek keliaujant per Lietuvą ir už jos ribų.

Jurgis Bielinis. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos archyvas

Ona Bielinienė. Fotografas Boruchas Michelsonas. XX a. 2–3 deš. (?). Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje)

Taigi, pirmasis J. Bielinio prietelius, mokytojas ir įkvėpėjas – vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), vienas žymiausių XIX a. lietuvių intelektualų, mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, blaivybės apaštalas. Gyvenęs Vilniuje, Kražiuose, Mozyriaus apskrityje (Baltarusija), Sankt Peterburge, grįžęs į Varnius eiti vyskupo pareigų, dvasininkas subūrė aplink save jaunų, rašančių kunigų entuziastų ratą, telkė lietuvius intelektualus. Skatino rašyti, sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Vyskupo M. Valančiaus siekis buvo žadinti pačių lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusintojų užmačioms. Šis žmogus – pačiu laiku atsiradęs švyturys, bebaimė, Dievui ir Lietuvai pasiaukojusi asmenybė.

Natūralu, kad būtent jis aktyviai rūpinosi slaptų knygų leidimu ir platinimu. Lietuvybės ugdytojas ir pats parašė apie 40 leidinių. Jo dėka kilo tuometė jaunoji karta, pradėti leisti laikraščiai „Aušra“ (1883), „Šviesa“ (1887), „Varpas“ (1889), „Apžvalga“ (1890). Vienas iš tautinio atgimimo šauklių gydytojas

Jonas Šliūpas sakydavęs, kad M. Valančius išmokęs Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Vyskupas jau nuo 1867 m. ima spausdinti ir platinti įvairias knygeles lietuvių kalba. O po šešerių metų į šią veiklą įtraukia ir J. Bielinį. Išsiplėtoja knygnešių tinklas.

PAŽINTIS SU ŠVIESUOMENE

Knygnešystės besiėmusiam Jurgiui buvo 27 metai. Spaudą platino Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse, netgi Latvijoje. Latvijos mokslų akademijos bibliotekoje yra išlikusios ir kaip relikvijos saugomos kelios knygos, kurias J. Bielinis gabeno į Latgalą. Jaunasis knygnešys per šią veiklą susipažino su daugeliu to meto lietuvių šviesuomenės atstovų ir netgi įtraukė juos į savo darbą.

1883 m. jis pradėjo lankytis Ažytėnuose (dabar Kėdainių r.) pas neseniai iš Rusijos grįžusį etnografą ir švietėją Mikalojų Katkų (1852–1944), kurį žinome kaip etnografinės apybraižos „Balanos gadynė“ autorių. Yra žinoma, kad Mikalojus taip pat buvo draudžiamos spaudos platintojas ir patikimas knygnešių prietelius. M. Katkus, Maskvos universitete studijavęs matematiką, baigęs Petrovskoje Razumovskojės žemdirbystės ir miškininkystės akademiją Pamaskvyje, buvo pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, taip pat prozininkas, visuomenės veikėjas. Tėvo ūkyje Ažytėnuose knygnešiams jis buvo įrengęs ir slaptą sandėlį.

Per M. Katkų J. Bielinis susipažino su tuomet dar Grinkiškyje (Radviliškio r.) gyvenusiu gydytoju Mikalojumi

Kuprevičiumi (1864–1932; kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus senelis), kuris tapo uoliu knygnešių pagalbininku. Čia jis 1894 m. įsteigė slaptą švietėjų būrelį „Atžala“. Manoma, kad knygnešio ir gydytojo draugystė tęsėsi ir pastarajam 1909–1914 m. gyvenant bei dirbant Biržų valsčiaus ligoninės vedėju ir keturklasės mokyklos gydytoju. Be to, M. Kuprevičius Biržų kultūrai nusipelnęs tuo, kad kartu su bendraminčiais 1912 m. įkūrė dramos ir muzikos draugiją „Lyra“, taip pat Lietuvių mokslo draugijos Biržų skyrių, prisidėjo prie Biržų spaustuvės steigimo.

SLAPTA DRAUGIJA

Jau įgudęs knygnešys J. Bielinis plėtė lietuvybės saleles savame krašte ir 1885 m. Garšviuose (Panevėžio r.) įsteigė slaptą knygų gabenimo ir platinimo draugiją, kuriai priklausė šeši dalininkai, susidėję po 200 rublių verslo pradžiai. Draugijoje nuoširdžiai darbavosi įvairių Lietuvos vietovių šviesuoliai, ištikimi J. Bielinio prieteliai: Garšvių kaimo ūkininkas Kazimieras Ūdra, žemaitis nuo Viduklės Juozas Sakalauskas, raseiniškis Vincas Kazanauskas, tauragiškis Antanas Bružas, Adomas Ladukas iš Ramygalos, Jonas Trūsas iš Baibokų kaimo (abu – Panevėžio r.), Jonas Račiūnas. Garšviuose ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių slaptų knygų sandėlių. J. Bielinis, draugijos narių vadintas Ministeriu, vykdavo į Tilžę, užpirkdavo knygų, laikraščių, organizuodavo jų pargabenimą, tardavosi dėl platinimo. Per sieną pernešti raštai daugiausia buvo religinio arba didaktinio, tautinio pobūdžio. Ministeris dažniausiai važiuodavo su ratais, bet kartais traukdavo ir pėsčiomis. Už nakvynę atsilygindavo tik knygomis. Knygnešys sakydavo: „Jei duosiu pinigą, tai dar neaišku, kur jį išleis, gal karčiamoje, o knyga vis tiek šviestis, mokytis skirta, tai jau kitokia nauda, nei pinigas.“

Slaptoji draugija tapo svarbiu kultūros židiniu Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje. Lietuviška spauda jos nariai aprūpindavo ne tik Lietuvos žmones, bet ir lietuvių kolonijas Rygoje, Mintaujoje, Sankt Peterburge. Draugijos knygnešiai buvo tikri prieteliai. Kartais jie šiaip susirinkdavo pas K. Ūdrą. Gerdami arbatą, aptardavo

Vyskupas Motiejus Valančius. Fotografas Vladislovas Zatorskis. XIX a. II p. Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Lietuvos liaudies buities muziejuje)

Gydytojas Mykolas Kuprevičius

Ūkininkas Kazimieras Ūdra

Etnografas ir švietėjas Mikalojus Katkus. Fotografas nežinomas. Apie 1922 m. Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

reikalus, pasakodavo kelionių nuotykius, jaunesnieji po kiemą ir ripką mušdavo.

Šiai draugijai priklausė ir knygnešių patriarcho jaunesnysis brolis Andrius Bielinis, gimęs 1853 metais. Jis ilgą laiką gyveno ir dirbo Rygoje, vėliau emigravo į Ameriką, kur Pitstone (Pensilvanijos v.) gana gerai įsikūrė. Reikia tik pagalvoti, kokio reikėjo pasiaukojimo, kad kai brolis Jurgis pakvietė prisidėti prie tautinio judėjimo, metė patogų gyvenimą JAV ir grįžo, kad įsitrauktų

į Garšvių draugijos veiklą.

Andriaus likimas tragiškas: įkliuvo žandarams, buvo kalintas, po metų pabėgo į užsienį, bet dėl su­

žeidimo neteko kojos. Dėl neįgalumo nebepriimtas į JAV ir buvo grąžintas tiesiai į Tilžės policijos rankas. Perduotas cariniam režimui, ištremtas ir gan greitai, neištvėręs sunkių sąlygų, mirė. Sakoma, kad Jurgis visą likusį gyvenimą jautė kaltę dėl tragiško brolio likimo.

Net 10 metų sėkmingai gyvavusi Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugija 1895­aisiais buvo likviduota. Draugijos siela K. Ūdra už lietuvišką veiklą jau buvo porą metų kalintas Panevėžio kalėjime, o 1897 m., sučiuptas su dideliu lietuviškos spaudos kroviniu, ištremtas 5 metams į Jakutiją. Į Lietuvą grįžo tik 1902­aisiais: apsigyveno Marijampolėje, vėl platino lietuvišką spaudą ir į Garšvius grįžo tik po spaudos draudimo panaikinimo. Tuokart iš šios draugijos laisvas liko tik J. Bielinis.

BENDRAMINČIAI ĮVAIRIOSE VIETOVĖSE

J. Bielinį dažnai gelbėjo bičiuliai ir bendraminčiai.

Knygnešio Antano Bataičio (1854–1932) name Valiliškių kaime (Panevėžio r.) Jurgis turėjo net savo „raštinę“. Tai buvo specialiai įrengtas slaptas kambarėlis be langų. Į jį vedė nedidelės durys, užstumiamos spintele.

Toje kamarėlėje Jurgis slėpdavosi, pasišviesdamas žvake skaitydavo ir rašydavo. Žandarai per kratas slaptos „raštinės“ nė karto neaptiko.

Siekdamas kuo plačiau paskleisti lietuvišką spaudą ir išradingai mėtydamas pėdas, kad nepakliūtų žandarams, J. Bielinis eidavo atokesniais keliais. Vienas tokių vingiavo Pakruojo rajono ir Latvijos paribiu. Knygnešys apsistodavo Rudžionių kaime (Pakruojo r.) pas Kazimierą Grūzdą, Vainaroniuose – pas Povilą Vaitiekūną. Keliauta ir pro Žeimelį. Nešinas naujausiomis lietuviškomis knygomis ir laikraščiais, J. Bielinis apsilankydavo Steigvilių kaimo pažangaus ūkininko Karolio Monkūno namuose. Į trobą, kaip prisimena Karolio sesuo Valė, susirinkdavo dešimtys kaimiečių. Visiems lietuviškos knygos būdavo lyg koks balzamas, gydantis sielą ir širdį. Be to, žmonės mėgo klausytis

Baltojo Erelio pasakojimų apie svetimas šalis ir jų žmones, skaitančius knygas ir laikraščius gimtąja kalba. 1889 m. J. Bielinis pradėjo pristatinėti draudžia­

mą spaudą Joniškėlio (Pasvalio r.) gydytojo dukrai

Gabrielei Petkevičaitei (1861–1943). Spaudinius geriausiai sekėsi platinti per jos tėvo pacientus. Apie

tą patį laiką, ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ėmė ruoštis kelionėn į Vakarų Europos šalis. Atvykęs pas Joną Leoną Petkevičių, jo dukrai siūlė kartu važiuoti į Belgiją ir Prancūziją atstovauti lietuvių tautai. Gabrielei pasiūlymą atmetus, J. Bielinis išvažiavo vienas. Nuo 1901 m. persikėlusi į Puziniškį (Panevėžio r.), G. Petkevičaitė rūpinosi apylinkės žmonių mokymu, knygnešio A. Bataičio namuose organizavo slaptą mokyklą. Taip plėtėsi lietuvybei atsidavusių žmonių ratas.

Pasvalyje prieglobstį ir nakvynę J. Bielinis rasdavo Petro Avižonio (1875–1939), tuo metu dar studijavusio mediciną Rusijoje, tėvų Jono ir Salomėjos namuose. Knygnešys daugiau bendravo su studento tėvu Jonu Avižoniu. Profesoriui P. Avižoniui atminty įstrigę ilgesni Jurgio apsilankymai, jo knygų prikrautas vežimaitis klojime. Dar būdamas Mintaujos gimnazistas, Petras priėmė J. Bielinį su visu vežimu lietuviškų leidinių. Jų net už 100 rublių lietuviai gimnazistai įsigiję P. Avižonio įsteigtos slaptos „Kūdikio“ draugijos visuomeninei bibliotekėlei.

J. Bielinio bendradarbiauta ir su kitais pasvaliečiais knygnešiais –Petru Šembeliu, Kaziu Gumbelevičiumi. Dar nuo 1892 m. jis bičiuliavosi su Steponu Pavilioniu iš Grybkelių kaimo, Saločių valsčiaus. Jaunesniam, apsukriam ir sumaniam vyrui Jurgis netruko įkvėpti tėvynės bei apšvietos meilę ir įtraukti į knygnešystės veiklą. Pas S. Pavilionį didysis knygnešys ir pasisvečiuodavo, ir pailsėdavo, susitikdavo su savo šeima, ir laikė draudžiamos spaudos atsargas.

LAIKRAŠČIO LEIDĖJAS

J. Bieliniui sumanius leisti savo laikraštį, S. Pavilionis mielai sutiko jam talkinti. Knygnešių keliais iš Bitėnų į Grybkelius buvo atgabenta rankinė spausdinimo mašina, pirkta iš Martyno Jankaus, popierius pirktas Rygoje. Būtent S. Pavilionis sumeistravo dėžę su daugeliu skyrelių – raidžių kasą. Buvo daug darbo, kol šriftą – didžiąsias ir mažąsias raides – išrūšiavo ir sudėliojo į kasos skyrelius. Kadangi S. Pavilionio namuose spausdinti laikraštį buvo nesaugu, J. Bielinis įsiprašė pas Joniškėlio krašto eigulį Bajorūną. Ten ir išvydo dienos šviesą „Baltojo erelio“ pirmas numeris. Laikraštėlio straipsnių autorius, redaktorius buvo pats J. Bielinis, jis sugalvojo ir pavadinimą. Baltasis erelis – buvusios Lenkijos karalystės herbas. J. Bielinis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos tikrasis herbas – ne Vytis, o

Knygnešys Antanas Bataitis su šeima. Fotografas nežinomas. Apie XX a. 2 deš. Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje)

Spaustuvininkas Martynas Jankus. Fotografas nežinomas. 1939 m. Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

Baltasis erelis, kurį lenkai esą praeityje piktavališkai pasisavino (Jonas Petronis, 1989).

M. Jankaus dokumentuose J. Bielinis įrašytas Bieliako pavarde. Jo sąskaitose nurodytas įspūdingas, nė vieno nepralenktas J. Bielinio įsigytų knygų skaičius: 9652. Bitėnuose knygnešys ilgesniam laikui apsistodavo vasaromis. Čia laukdavo spausdinamų knygų, ruošdavo pakus ir samdydavo vežėjus, kad šie nugabentų juos į pasienį. Pernešimui per sieną J. Bielinis samdydavo tik ypač kontrabandos reikaluose patyrusius vyrus. Kai kurie knygnešio užsakymai vykdavo per tarpininkus (Elzės Jankutės atsiminimai. Domas Kaunas, 2021, p. 526).

ŠVIETĖJAS IR SAVAME KRAŠTE

Nė nereikia abejoti, kad J. Bielinis daug triūso įdėjo rūpindamasis gimtojo Biržų krašto žmonių švietimu. Išlikę pasakojimai byloja, kad jis turėjo artimų ryšių su Vabalninko apylinkių knygnešiu Pranu Verkeliu (1859–1947) iš Svilių sodžiaus, kuris ketvirtį amžiaus paaukojo knygnešystei. Pradžioje P. Verkelis draudžiamą spaudą gaudavo iš J. Bielinio, o vėliau, įsidrąsinęs, įgavęs patirties, ir pats ne kartą pėsčias buvo nuėjęs į Kauną pas M. Valančių ir parsinešęs knygų. 1926 m. Vabalninko miestelio klebonas Matas Kirlys liudijo, kad P. Verkelis gabeno knygas ir iš Prūsijos, dažniausiai jis lankydavo Vabalninko, Panevėžio krašto žmones.

Ateidavęs J. Bielinis ir į netoli Svilių esančius Vaitkūnų, Geidžiūnų kaimus. Vaitkūnų kaimo ūkininkų sūnui Povilui Jakubėnui (1871–1953) mokantis Mintaujos gimnazijoje, per vienas Kalėdų atostogas jį namuose aplankė garsusis knygnešys ir paliko maišą lietuviškų knygų. Povilas gautą spaudą platino Vaitkūnuose, gretimose apylinkėse, nusiveždavo ir į gimnaziją. 1899 m. baigęs Dorpato (dabar Tartu) universitetą, būsimasis Evangelikų Reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas po metų buvo paskirtas į Biržų parapiją, dirbo antruoju kunigu ir toliau platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurią slėpdavo teisininko, politiko, visuomenės veikėjo Martyno Yčo (1885–1941) gimtuosiuose namuose Šimpeliškių kaime.

Geidžiūnuose, devynetas kilometrų nuo Biržų, didysis knygnešys lankydavosi pas malūnininką Joną Kaziūną, kurio malūne slėpdavo draudžiamą spaudą. Vėliau malūnininkas ją išplatindavo savo apylinkėje ir per klientus, atvykusius susimalti grūdų. Broliui padėjo ir Lukas Kaziūnas, Mintaujos gimnazijos mokinys. Biržų policijai pradėjus jį persekioti, slapta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Bielinio prieteliai visoje Lietuvoje buvo šviesūs, plačių pažiūrų žmonės. Geidžiūnų kaimo malūnininkas rūpinosi ir vietos žmonių gerove, rėmė varginguosius, o 1888 m. netgi išrūpino, kad kaime būtų pastatyta Angelų Sargų bažnyčia, įsteigta parapija.

SUSIBŪRĘ BIRŽIEČIAI

Žinoma, kad Biržų krašte veikė trys slaptos draugijos: 1887 m. brolių Povilo ir Krisiaus Jakubėnų tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigta slapta kaimo jaunimo draugija „Svirplys“, po poros metų Savučių kaime Mykolo Paliulio vienkiemyje suburta panaši draugija „Atžala“, o apie 1893 m. ten pat – slapta draugija „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimas“. Įdomus pastarosios draugijos vardo paaiškinimas: susivienijimo nariai buvo dviejų konfesijų – katalikų ir reformatų – tikintieji. (Sakoma, kad prie Apaščios upės daugiausia gyveno reformatai, o prie Nemunėlio – katalikai.) Draugija ne tik platino lietuvišką spaudą, bet ir rinko krašto istorinę medžiagą bei folklorą, steigė slaptus knygynėlius.

„Apaščios ir Nemunėlio susivienijimo“ draugijos komitetą sudarė 5 žmonės: aušrininkas Jonas ČerkaČerkauskas (Nemunėlio Radviliškis), klierikas Julijonas Paliukas (Savučiai), Tomas Paliulis (Vabalninkas; Stefanijos Paliulytės­Ladigienės tėvas), Julijonas Lindė-Dobilas (Pasvalio valsč.), kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (Krikščiai). Narių sąrašuose buvo ir knygnešiai: J. Bielinis, P. Avižonis, Petras Nastopka, L. Kaziūnas. Draugijos narių žinoma apie 40.

Nauji nariai buvo priimami su patikimo draugo rekomendacija. Girtuokliai ir „nevaldantys liežuvio“ (plepiai) į draugiją negalėjo patekti. Kiekvienas draugijos narys privalėjo prenumeruoti nors vieną laikraštį, pirkti knygas ir jas platinti. Draugijos susirinkimai vykdavo tai pas M. Paliulį Savučiuose, tai Nemunėlio Radviliškyje pas katalikų kunigą Albiną Alseiką. J. Čerka­Čerkauskas prisimena, kad kunigas A. Alseika buvo tikras lietuvis patriotas ir aktyvus veikėjas. Jis lietuvybės skleidėjams leido rinktis klebonijoje, juos visaip rėmė. Visuotiniai draugijos susirinkimai vykdavo rugpjūčio pradžioje Skaistkalnėje (Latvija) per Kanapinės atlaidus. Draugija 1893 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Palemonas“ (išėjo trys numeriai).

ARTIMIAUSIA APLINKA

Reikėtų pasakyti, kad gimtojo kaimo žmonės dažnai J. Bieliniui trukdydavo ar netgi norėdavo gauti žandarų pažadėtą nemenką atlygį už knygnešio galvą. Į J. Bielinio namus kartais užsukdavo valdžios agentai, bet apsilankydavo ir apsimetėliai keliautojai ar užsukantys išgalvotu reikalu, o iš tikro norintys knygnešį susekti ir laimėti žadėtą 500 auksinių atlygį.

Kartą Švobiškio parapijos evangelikų reformatų kunigas Jonas Šepetys, į Nemunėlio Radviliškį sukvietęs įtakingesnius vietos ūkininkus, labai išbarė už kaimiečių kenkimą knygnešiui J. Bieliniui. Tai padėjo. Nuo to karto reikėjo mažiau saugotis savųjų. J. Bielinis buvo karštakošis, visokiais klausimais sakydavo tiesą stačiai į akis. Kaimynų už tai buvo nemėgstamas.

Per sudėtingą knygnešio gyvenimą jis turėjo daugybę ištikimų draugų, padėjėjų, rėmėjų, globėjų, bet pati ištikimiausia prietelka buvo žmona – Ona Brazaus-

Teologijos mokslų daktaras Povilas Jakubėnas. Iš kn. Lietuvos albumas, 1921

Ūkininkas Mykolas Paliulis. Fotografas Stasys Paliulis. Apie 1933 m. Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla“)

kaitė-Bielinienė. Antroji Jurgio žmona, pagimdžiusi ir, galima sakyti, viena užauginusi penkis vaikus, 30 metų vargo Suosto parapijos Purviškių kaimo vienkiemyje. Ši moteris pakėlė visus namų ruošos ir ūkio darbus, nes vyras gyveno slaptą, nelegalų gyvenimą, namie retai tebūdavo. Norint pasimatyti su vyru, tekdavo važiuoti į tolimą parapiją, apsimetant, kad vyksta į atlaidus ar kokiu kitu reikalu (Valentinas Dagys, 2011, p. 76–84.)

Kai Jurgis trumpam grįždavo į namus, O. Bielinienė turėdavo daug baimės ir rūpesčio, saugodama vyrą nuo žmonių ir žandarų akių. Taip pat stipriai baimindavosi ir tada, kai Jurgis ar kiti knygnešiai atveždavo vežimus lietuviškų knygų ir laikraščių. Spaudinius O. Bielinienė mokėdavo taip suskirstyti ir paslėpti, kad jų jokie piktadariai nesurasdavo. Kiek kratų, tardymų, bauginimų atkentėta! O. Bielinienei teko būti labai atsargiai su kaimynais ar šiaip pažįstamais, kad neprasitartų kokio nereikalingo žodžio, kad nepakenktų vyrui ir nepatektų į šnipų pinkles. Tokia išmintinga ir ištikima moteris tegalėjo būti knygnešio žmona.

Sakoma, kad vežiodamas su savimi J. Bielinis ir sūnų Kiprą mokė knygnešystės meno. Atgavus lietuvišką spaudą, prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą jau suaugęs sūnus, aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys, paprašė tėvą, kad iš Prūsijos pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas parvežė tos literatūros į Kėdainius. Bet jau po metų atsisakė tokius krovinius gabenti, Kipro paklausdamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?“

NEBELIKUS „DARBO“

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, knygnešys liko „be darbo“, o po 31 knygnešystės metų ir ūkininkauti nebegalėjo – jam rūpėjo Lietuvos reikalai. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Bielinis straipsnių į „Lietuvos ūkininką“ jau neberašė, bet nuolat išsiruošdavo į kelionę. Sakydavo, kad eina aplankyti senų pažįstamų. Prietelių jis turėjo daug. Svečiuodavosi po savaitę ar ilgiau. O kas beliko? Artėjant frontui, dukters Liucijos Ausiejienės šeima, o kartu su ja ir žmona Ona pasitraukė į Sankt Peterburgą, grįžo tik po pusketvirtų metų. Susitikti jiems taip ir neteko...

1917 m. sudegė Bielinių namas Purviškiuose. J. Bielinis gyveno patikimo bičiulio Vincento Mitkaus namuose

Katinų kaime (Pasvalio r.) arba kitur. 1918 m. sausio 18 d., eidamas į Vilnių, knygnešių karalius mirė. O mažiau nei po mėnesio buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Išsipildė paties J. Bielinio kadaise ištarta pranašystė: „Nemirsiu tol, kol nors vienas maskolis Lietuvoje bus...“

Ir šiandien J. Bielinio asmenybė mums asocijuojasi su uždrausto lietuviško žodžio gabenimu ir platinimu, nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu, lietuvybės saugojimu. Visų šių žinomų ir nežinomų knygnešių dėka XIX a. antrojoje pusėje kilo visuomeninis, kultūrinis, kalbinis sąjūdis, atvedęs šalį į nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą.

Kas gi šiandien yra legendinio knygnešio prieteliai? Pirmiausia, tie žmonės, kurie kalba, rašo ir skaito lietuvių kalba. Kurie saugo ir globoja lietuvių tautinę dvasią ir ta dvasia ugdo jaunąją kartą. Prietelių gretose – ir mes, Lietuvos bibliotekininkai, nuoširdžiai saugantys ir į žmones vis dar nešantys savo tautos rašytinį paveldą.

ŠALTINIAI

1. Butkevičius A. Biržų krašto siluetai. V., 2021, p. 41–46.

2. Dagys V. Prabėgę metai. T. 2. V., 2011. 263 p.

3. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904.

T. 2. V., 2014, p. 29, 58, 70, 88, 170.

4. Kaunas D. Martynas Jankus. V., 2021, p. 516–531.

5 Klimka L., Krikštopaitis J. A. Istorijos vėjų pagairėje. V., 2015, p. 46.

6. Šalis ta Lietuva... V., 2009, p. 362.

7. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. V., 2009, p. 88–89.

8. Venclova T. Lietuvos istorija visiems. T. 2. V., 2019, p. 380.

9. Baltasis Erelis, 1897, Nr. 1.

10. Baublys A. Bieliakai ar Bieliniai. Voruta, 2007, sausio 20.

11. Baublys A. Įamžintas J. Bielinio atminimas. Biržiečių žodis, 1987, rugs. 26, p. 4.

12. Brazauskas J. Lietuvą garsinantis reiškinys – knygnešystė. Respublika, 2014, bal. 25.

13. Butkevičius A. Biržų krašto knygnešiai. Biržiečių žodis, 2002, kovo 16.

14. Kaziūnaitė I. V. „Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugija ir jos laikraštis „Palemonas“. Tarp knygų, 2007, Nr. 10, p. 27–30.

15. Kazlauskas A. Pasvalio krašto knygnešiai. Šiaurietiški atsivėrimai, 2004, Nr. 1, p. 19–23.

16. Kažukauskas V. Lietuviška knyga: mylios priespaudos dešimtmečių keliuose. Lietuvos rytas, 1993, kovo 16.

17. Manikas D. Nacionalinė vertybė – knygnešys Jurgis Bielinis. Respublika, 2009, kovo 28, p. 18.

18. Masikonis V. Ką pasakytų Baltasis erelis. Valstiečių laikraštis, 1994, kovo 19.

19. Mekas J. Iš mūsų kovų dėl spaudos. Panevėžio apygardos balsas, 1944, vas. 19, p. 3.

20. Mekas J. Iš mūsų kovų dėl spaudos. Panevėžio apygardos balsas, 1944, vas. 26, p. 3.

21. Petronis J. Pirmasis lietuviškas laikraštis Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr. 5.

22. Seibutis A. Knygnešys Jurgis Bielinis. Šiaurės rytai, 2004, geg. 4.

23. Seibutis A. Knygnešių istorijos puslapiai Biržų–Pasvalio krašte. Šiaurės rytai, 2010, geg. 4, p. 5, 9.

24. Sušinskas A. Knygnešio likimas. Gimtinė, 1997, Nr. 5.

25. Tarutis J. Kur vingiavo knygnešio takai. Biržiečių žodis, 1986, kovo 15, p. 3.

26. Tyla A. Knygnešys ir švietėjas Jurgis Bielinis. Kultūros barai, 1971, Nr. 3, p.  9–60.

27. Knygnešio žmona: [rankraščio kopija] iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondo.

28. Atsiminimai apie Bielinių giminę (rvb.lt) [žiūrėta 2022­10­27], www.birzai.rvb.lt/ visiems/krastotyra/67­atsiminimai/1210­atsiminimai­apie­bieliniu­gimine.

29. Vyskupo M.Valančiaus nuopelnai Lietuvai [žiūrėta 2022­10­29], www.aidas.lt/ lt/asmenybes/article/14376­03­21­vyskupo­m­valanciaus­nuopelnai­lietuvai.

30. Panevėžiečių sodyba saugo knygnešio paslaptis [žiūrėta 2022­11­04], https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/panevezieciu­sodyba­saugo­knygnesio­paslaptis/.

31. Nesugaunamasis Jurgis Bielinis – maskavimosi ir konspiracijos meistras [žiūrėta 2022­11­04], https://zmones.15min.lt/naujiena/nesugaunamasis­jurgis­bielinis­maskavimosi­ir­konspiracijos­meistras­aNBXekMgQ69.

32. Jurgis Bielinis. Knygnešių patriarchas [žiūrėta 2022­11­04], www.bernardinai.lt/jurgis­bielinis­knygnesiu­patriarchas/.

Laikraštis turi lankyti kiekvieną šeimą! „Knygnešiai nugalėjo rusų valdžios užsispyrimą laikyti tamsybėje lietuvių tautą“: [„Ūkininko patarėjo“ reklama ir užsakymo lapelis; 1929]. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo (NPDAF), S 976001

ANZELMAS MATUTIS IR VARĖNIŠKIAI

Laimutė Cibulskienė

Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografė

Sausio 7 d. sukako 100 metų, kai gimė rašytojas Anzelmas Matutis (1923–1985), literatūrologės dr. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės pavadintas „vaikiškiausiu vaikų poetu“. Ne vieną dešimtmetį dirbęs mokykoje, gerai pažinęs vaikų psichologiją ir vėliau mėgęs su jais bendrauti, poetas savo eilėraščiuose įtaigiai perteikė vaiko jauseną, teigė gyvenimo džiaugsmą, skatino mažuosius mylėti tėvus ir tėvynę, pažinti, tyrinėti ir saugoti gamtą. Poeto kūrybinis palikimas –daugiau kaip 30 vaikams skirtų knygų.

Rašytojo Anzelmo Matulevičiaus­Matučio gyvenimas, pedagoginė ir kūrybinė veikla buvo susijusi su Marijampolės, Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonais. Būsimasis poetas gimė Zomčinės kaime, Igliaukos apylinkėje, Marijampolės apskrityje. Pradinėje kaimo mokykloje išmokęs skaityti ir rašyti, su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, Anzelmas pradėjo kurti eilėraščius, jie buvo spausdinami vaikų žurnaluose „Šaltinėlis“, „Ateities spinduliai“ ir kt. 1935 ­ aisiais, būdamas šešiolikos, „Žiburėlio“ žurnalo surengtame jaunųjų literatų konkurse jis laimėjo dvi premijas – už eilėraštį „Gėlių dainelė“ ir poemą „Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas“.

1942 m. baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, A. Matutis mokytojavo Santaikoje, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 m. gyveno Alytuje, čia miesto mokyklose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Laisvalaikį pedagogas skyrė kūrybai – vaikų literatūrai. A. Matutis – daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams autorius, taip pat jis parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, parašė

libretą Jurgio Gaižausko operai „Buratinas“. Poetas iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų autorių eilėraščių.

Literatūrologas, monografijos apie A. Matučio gyvenimą ir kūrybą „Po girią vaikščiojo poetas“ (2000) autorius Jonas Linkevičius rašė: „Ne kiekvienas rašantis vaikams gali pasakyti esąs vaikų poetas. Šį vardą reikia užsitarnauti, kaip ir savo skaitytojų, pačių jautriausių ir pačių reikliausių, pripažinimą ir meilę.“ A. Matučio veikla neliko neįvertinta – 1973 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1974 m. pelnė respublikinę valstybinę premiją, 1983 m. poetui suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo kūrėjas sulaukė 1984­aisiais, kai už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno garbės diplomu (įrašant A. Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą).

ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – DZŪKIJOS MIŠKAI

Gyvendamas ir dirbdamas Dzūkijos sostinėje Alytuje, A. Matutis išsamiai susipažino su apylinkėmis, upėmis, ežerais ir ežerėliais, išklaidžiojo, išbraidžiojo visus miškus, o galiausiai atrado turbūt patį gražiausią

Anzelmas Matutis prie Drevės. Pauosupės kaimas, Varėnos rajonas, XX a. 8-asis deš. Nuotrauka iš knygos „Pažintis su Anzelmu Matučiu. Pasakoja muziejaus eksponatai“

kampelį – Pauosupės kaimą Varėnos rajone. Čia, prie Ūlos ir Uosupio upelių santakos, pagalbininkų padedamas, iš rąstų, kelmų, šakų 1971 m. rašytojas pasistatė šešiasienį namelį­ drevę, tarytum didžiulį bičių avilį. Drevė tapo poeto antraisiais namais, čia jis gyvendavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Nuo tada jis kūrė tik girioje. „Be girios nemoku parašyti eilėraščio“, –yra sakęs poetas. Gamta ir poezija A. Matučiui buvo du neatsiejami pasauliai, kuriuose ir kuriais jis gyveno. Varėnos rajone plytinčios Gudų girios gamtos apsuptyje gimė daug eiliuotų kūrinių, vėliau jau Alytuje sugulusių į mašinraščio lapus. Drevėje sukurti ir „Girios televizorius“ (1973), „Drevinukas“ (1974), „Milžinų šaukštas“ (1978), „Girinukai“ (1978), „Šnekučiai“ (1982), „Tai margumai genelio“ (1983), „Dvylikos svečių lauktuvės“ (1984).

Į namelį girioje poetas kviesdavosi ir svečių – artimuosius, bičiulius. Pas A. Matutį mėgo lankytis ir Ūla plaukiantys baidarininkai, ir uogautojai, grybautojai.

Į Drevę netruko praminti takelius ir aplinkinių kaimų mokytojai, mokiniai. Poetas čia šnekučiuodavosi su svečiais, vaišindavo savo virta žolelių arbata. Dažniausiai pas poetą užsukdavo Rudnios pagalbinės mokyklos pedagogai, o su direktore Birute Švagždiene ir jos vyru Vincentu užsimezgė ilgametė draugystė.

BIBLIOTEKA IR „POEZIJOS PAVASARĖLIŲ“ TRADICIJA

Varėniškiams itin svarbu, kad Gudų girioje prie Uosupio ir Ūlos upelių santakos, kur pastatyta Drevė, iki šiol gyvas poeto atminimas: kas antri metai čia vyksta respublikinė vaikų poetinės kūrybos šventė „Poezijos pavasarėlis“. Taip pagerbiamas A. Matučio talentas, prisimenama jo kūryba ir asmenybė.

Birutė ir Vincas Švagždžiai pirmąjį „Poezijos pavasarėlį“ organizavo 1985 m. gegužę. Tačiau tąkart

savo šeimininko Drevė nesulaukė – poetas sunkiai susirgo, gydėsi ligoninėje ir šventėje nedalyvavo. Į pirmąjį „Poezijos pavasarėlį“ prie Drevės susirinko aplinkinių mokyklų – Panočių vidurinės, Viečiūnų aštuonmetės ir Rudnios specialiosios mokyklos – pedagogai. Skambėjo eilės, buvo vaišinamasi tradicine žolelių arbata. Pedagogai išsiskirstė linkėdami poetui sveikatos. 1986 m. „Poezijos pavasarėlis“ buvo dar liūdnesnis: prie Drevės susirinkusieji pagerbė 1985­ųjų rugsėjo 21 d. anapilin iškeliavusio poeto atminimą, skambėjo eilės, buvo dalijamasi prisiminimais. Nuspręsta kiekvieną gegužę susitikti prie Drevės. Taip gimė „Poezijos pavasarėlių“ tradicija.

Ši vaikų poezijos šventė iš pradžių vyko kasmet, vėliau imta rengti kas dveji metai. Į Pauosupę suvažiuoja žinomi vaikų poetai, jaunieji poezijos mėgėjai ir literatai iš visos Lietuvos. Renginio metu skamba

A. Matučio poezijos posmai, skelbiamas gražiausias eilėraštis vaikams apie gamtą, žemę, Tėvynę, apdovanojamas poetas laureatas. Tiesa, pirmuosiuose „Poezijos pavasarėliuose“ laureatai nebuvo renkami, o štai ketvirtajame – 1988­aisiais – iškilmingai paskelbta pirmoji pavasarėlio laureatė – ja tapo žinoma vaikų poetė Zita Gaižauskaitė. O nuo 1995 m. apdovanojami ir

Iki šiol lankytojų sulaukianti Anzelmo Matučio Drevė, 1971 m. pastatyta iš girios „dovanotų“ įvairių šakų, kelmų, stuobrių ir šaknų. Bičių avilį primenančiame namelyje poetas parašė daugybę eilėraščių vaikams. Varėnos viešosios bibliotekos archyvas

1989 m. „Poezijos pavasarėlyje“ kalba mokytoja Birutė Švagždienė, poezijos švenčių prie Drevės sumanytoja ir organizatorė (iki 2009 m.).

Moksleivių poetinės kūrybos šventėje „Poezijos pavasarėlis 2021“. Tąkart laureatu tapo poetas Vainius Bakas (už eilėraštį „Ką manė kamanė“).

jaunieji kūrėjai. Varėnos rajono savivaldybei įsteigus Anzelmo Matučio premiją, nuo 2011 m. ji teikiama per „Poezijos pavasarėlio“ šventę.

Prieš keliolika metų, nuo 2009 ­ ųjų, Dreve ir „Poezijos pavasarėlių“ organizavimu ėmė rūpintis Varėnos viešoji bib lio teka. Su šia veikla susijusius bibliotekininkų projektus rėmė Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, UAB „Mūsų knyga“, Varėnos rajono savivaldybė. 2012 m. savivaldybė patikėjimo teise bibliotekai perdavė valdyti, naudoti ir disponuoti su A. Matučio palikimu susijusį nekilnojamąjį turtą. Bib lio tekos darbuotojai 2012 ­ ųjų pabaigoje perengė ir Varėnos vietos veiklos grupei pateikė du projektus: „A. Matučio Drevės atnaujinimas“ ir „A. Matučio Drevės aplinkos sutvarkymas“. Iš Kaimo plėtros programos gavusi finansavimą, Varėnos bib lioteka sutvarkė prie namelio vedantį kelią, nupynė tvorą, įrengė naujus suolus ir stalus, stebėjimo kameras. Nuo 2014 m. lankytojus pasitinka tautodailininko Adolfo Teresiaus išdrožti vaikų mylimiausi A. Matučio posmų ir pasakų herojai Drevinukas, Genio kalvė, Pelėdos šeimyna.

JUBILIEJAUS PROGA – NAUJI LEIDINIAI

Rengiantis minėti poeto šimtmetį, 2022 m. skaitytojai sulaukė trijų naujų A. Matučio atminimui skirtų leidinių.

Pirmą kartą išleista poeto kūryba ne vaikams, o suaugusiesiems – „Įsilipau į žalią bokštą“ (asociacija „Matučio namai“, 2022). Pirmoje knygos dalyje – ciklas

„Žmogus atėjo girion...“ ir kiti A. Matučio eilėraščiai apie gamtą, mišką, apie žmogaus santykį su natūralia aplinka. Keli skirti Dainavos kraštui ir jo sostinei Alytui. Antroje knygos dalyje – satyriniai eilėraščiai, keletas pasakų be galo.

Kultūrine ­šviečiamąja veikla užsiimanti asociacija „Slinktys“ išleido A. Matučio eilėraščių vaikams rinktinę „Kas žmogiuko širdyje“ (2022), kuriai eilėraščius atrinko poeto sūnus Vytautas Matulevičius.

Dovaną parengė ir muziejininkai. Poeto jubiliejaus dieną Alytaus kraštotyros muziejus pakvietė į leidinio „Pažintis su Anzelmu Matučiu. Pasakoja muziejaus eksponatai“ (2022) sutiktuves. Šioje knygoje spausdinami trijų autorių tekstai. Muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė, geriausiai pažįstanti Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje saugomus eksponatus, apžvelgia jų istoriją ir kontekstus, pasakoja apie poeto namus Alytuje, jo darbo kambarį, kuris ir šiandien išlikęs beveik toks pats kaip prieš keletą dešimtmečių. Apie Pauosupės laikotarpį savo prisiminimais dalijasi poeto bičiulė B. Švagždienė, iki šiol Drevėje vedanti nuostabias ekskursijas. Vaikų literatūros tyrinėtoja prof. G. Skabeikytė ­Kazlauskienė nauju žvilgsniu įvertina poeto kūrybą ir jos aktualumą šiandien, pasikeitus gyvenimui, o drauge ir vaikų literatūros kontekstui. „Pažintis su Anzelmu Matučiu“ – išmani knyga, iliustruota nuotraukomis ir QR kodais, kuriuos nuskaičius galima pažiūrėti vaizdo įrašus.

FONDUOSE – INFORMACIJA APIE POETĄ

Nemažai informacijos apie poeto A. Matučio gyvenimą ir kūrybą galima rasti Varėnos viešosios bibliotekos knygų fonduose. J. Linkevičius yra parašęs apybraižą „Po girią vaikščiojo poetas: Anzelmo Matučio gyvenimas ir kūryba“ (2000). Apie A. Matutį ir jo kūrybą taip pat rašoma šiuose leidiniuose: Vinco Aurylos „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001), „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (Vilnius, 2008. T. 14), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“ (2013. Kn. 9). Yra straipsnių periodikoje, internete. Kai kurių straipsnių kopijos bibliotekoje sudėtos į atskirą segtuvą. Kraštotyros leidinių fonde yra saugomi mokytojos Aldonos Žilinskienės padovanoti darbai: „Anzelmo Matučio laiškai, rašyti poetui Martynui Vainilaičiui“ (1987), „Perloja, jos tautosaka. A. Matučio namelis Pauosupyje“ (1985–1986). Pastarajame darbe pateikiama Varėnos 2 ­ osios vidurinės mokyklos 9a klasės (vadovė Aldona Šatikienė) mokinių kraštotyros ekspedicijų Perlojoje ir Pauosupėje medžiaga. Ekspedicijoms vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja A. Žilinskienė. Kraštotyros darbe „A. Matutis ir varėniškiai“(1987) stengtasi pateikti medžiagą apie poeto ryšius su Varėna, pasakojama apie jo bendravimą su poetu Martynu Vainilaičiu ir prozininke Emilija Liegute, surinkta Pauosupės bei Kašėtų kaimų gyventojų atsiminimų.

Varėniškiai pagrįstai didžiuojasi, kad A. Matučio poezijoje jų kraštas apdainuotas plačiausiai. Juk čia jis mokėsi suprasti medžių, paukščių, upelių kalbą.

J. Linkevičius rašo: „Varėniškių garbei reikia pasakyti, jog jie deramai prisimena kad ir ne iš šio krašto kilusį, bet tą kraštą taip įkvėptai apdainavusį mažųjų dainorėlį.“

Vaikus užburti mokėjęs ir jų pripažinimą pelnęs poetas Anzelmas Matutis Varėnos 2-ojoje vidurinėje mokykloje surengtoje Knygos šventėje. 1982 m.

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Vagelis Iliopoulos

AŠ ESU KNYGA, PERSKAITYK MANE

Aš esu knyga. Tu esi knyga. Visi mes esame knygos.

Mano siela – tai istorija, kurią pasakoju. Kiekviena knyga pasakoja savą istoriją.

Galbūt atrodome visai nepanašios: vienos didelės, kitos mažos, vienos nespalvotos, kitos spalvingos, vienų – šimtai puslapių, kitų – vos keli.

Kartais kalbame sutartinai, o kartais skirtingai. Tačiau tuo ir esame gražios. Būtų labai nuobodu, jei būtume visos vienodos.

Kiekviena iš mūsų nepakartojama. Kiekviena yra verta pagarbos ir vietos tavo bibliotekos lentynose, todėl venk išankstinės nuostatos.

Jei nori, turėk apie mane nuomonę. Svarstyk, vertink, komentuok, ką skaitai.

Jei nori, padėk mane atgal į lentyną arba neišleisk iš glėbio ir į tolimus kraštus keliauk kartu su manim.

Nuo 1967 m. balandžio 2-ąją – Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną švenčiama

Tarptautinė vaikų knygos diena. Pagal tradiciją jos organizatorė – Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) – kasmet išrenka vis kitos šalies IBBY skyrių šventės rėmėją. Tos šalies rašytojas kuria kreipimąsi į skaitytojus, o dailininkas piešia plakatą. Šiemet šventės

rėmėju tapo IBBY Graikijos skyrius: kreipimąsi

sukūrė vaikų rašytojas ir vertėjas Vagelis

Iliopoulos, plakatą – daugelį tarptautinių

apdovanojimų už knygų iliustravimą pelniusi

dailininkė Photini Stephanidi.

Bet niekad niekam neleisk išmesti manęs ar ištremti į kitą lentyną. Niekados nemėgink manęs sunaikinti Ir žiūrėk, kad niekas kitas to nedarytų.

O jei kokia nors knyga atkeliaus iš svetimos lentynos į tavąją, išvaryta kažkieno iš namų, rask jai vietos. Susispausk truputėlį, ir tilps ji šalia.

Pasistenk pasijusti jos kailyje. Suprask ją. Saugok, globok. Gal ir tu rytoj atsidursi jos vietoj.

Nes ir tu esi knyga. Visi mes esame knygos.

Nagi, garsiai sušuk, kad išgirstų visi: „Aš esu knyga, perskaityk mane.“

Iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė

Plakato autorė Photini Stephanidi

TURININGA PRAMOGA VISAI ŠEIMAI Roaldo Dahlio muziejuje ir pasakojimų centre apsilankius

Eglė Kazlauskienė

Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos narė ir Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje bibliotekininkė Eglė Kazlauskienė 2022 m. spalį lankėsi Roaldo Dahlio muziejuje ir pasakojimų centre, kuris įsikūręs Didžiojo Misendeno (angl. Great Missenden) gyvenvietėje Bakingamšyre, Anglijoje. Norvegų kilmės britų rašytojo R. Dahlio (1916–1990) plunksnai priklauso įvairių žanrų kūriniai, pradedant romanais ir baigiant kino scenarijais, bet pasaulinį pripažinimą jis pelnė kaip vaikų rašytojas. Ne veltui R. Dahlis vadinamas vienu didžiausių XX a. pasakotojų vaikams.

Pietryčių Anglijos grafystėje Bakingamšyre, Didžiojo Misendeno gyvenvietėje, buvusioje senoje užeigoje, veikia Roaldo Dahlio muziejus ir pasakojimų centras. Jo įkūrimą 2005 m. finansavo R. Dahlio šeima, jo knygų leidėjai, labdaros fondai bei privatūs rėmėjai. Muziejuje saugomi visi pagrindiniai R. Dahlio dokumentai: rankraščiai, verslo ir asmeninė korespondencija bei „idėjų knygos“. 2008 m. muziejus pelnė oficialios Didžiosios Britanijos turizmo tarybos svetainės „Aplankykite Angliją“ (angl. Visit England) apdovanojimą kaip Geriausia mažųjų lankytojų pramogų vieta.

R. Dahlis ir jo pirmoji žmona, amerikiečių aktorė Patricia Neal apie 50 kilometrų nuo Londono

esančiame Didžiajame Misendene gyveno kelis dešimtmečius – pora gyvenvietės pakraštyje 1954 m. įsigijo namą, kuris buvo vadinamas „Čigonų namu“ (angl. Gipsy House ). Šios valdos sodo gilumoje stovėjo ypatinga trobelė, kurioje rašytojas sėmėsi įkvėpimo ir kurioje sukūrė savo žinomiausius kūrinius vaikams: apysakas, apsakymus, romanus, prisiminimus.

Beveik 20 metų Didžiajame Misendene veikiantis muziejus lankytojus pasitinka virš jo pastatus jungiančios arkos plevėsuojančia vėliava, skelbiančia, kad atvykote į Roaldo Dahlio muziejų. Taigi pasivaikščiokime po jį.

Roaldo Dahlio muziejus įkurtas buvusios užeigos pastatuose Didžiajame Misendene.

APIE RAŠYTOJO GYVENIMĄ PASAKOJANČIOS ERDVĖS

Muziejų sudaro dvi pagrindinės ekspozicijos: Berniuko (angl. Boy Gallery) ir Savarankiško skrydžio (Solo Gallery). Tiesa, prieš patenkant į pirmąją salę, galima pailsėti ant ypatingo suoliuko – didžiulio „krokodilo“ iš R. Dahlio paveikslėlių knygos „The Enormous Crocodile“ (1978; kol kas ši istorija nėra išversta į lietuvių kalbą). Pateikę glaustą informaciją apie rašytojo gyvenimą, ekspozicijų autoriai kviečia muziejuje laiką praleisti linksmai.

Berniuko salėje pasakojama apie R. Dahlio vaikystę ir dienas mokykloje. Kaip ir galima tikėtis, šis muziejus nuo pat pradžių pilnas staigmenų –įėjimą į šią galeriją saugo „šokoladinės“ durys. Tai – milžiniškos šokolado plytelės iš apysakos „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (Charlie and the Chocolate Factory, 1964), kurios tikrai kvepia šokoladu ir kiekvieną lankytoją tarsi vilioja jų paragauti!

Savarankiško skrydžio galerija skirta R. Dahlio – naikintuvo piloto gyvenimo faktams atskleisti. Ar žinojote, kad rašytojo aukštas ūgis (197,5 cm) galėjo būti kliūtis skraidyti? Vis dėlto, įkvėptas draugo piloto, R. Dahlis nusprendė stoti į Karališkąsias oro pajėgas. Be to, ir medikai nuramino, kad yra nustatytas minimalaus, bet ne maksimalaus ūgio standartas, todėl ir aukštas vyras gali tapti pilotu.

Ekspozicijos lankytojai gali įsijausti į piloto vaidmenį – pasimatuoti piloto striukę ir šalmą. Be to, muziejaus svečiai gali pasilyginti ūgiu ne tik su pačiu R. Dahliu (prie rašytojo realaus ūgio nuotraukos), bet ir su jo knygų herojais.

TROBELĖ SU AUTENTIŠKAIS DAIKTAIS

Dar vienas įspūdingas muziejaus eksponatas – rašytojo trobelė, kuri 2012 m. iš R. Dahlio sodybos čia buvo perkelta jo antrosios žmonos Felicity Dahl rūpesčiu. Trobelė atrodo lygiai taip pat kaip prieš 30 metų. Didžiąją jos erdvės dalį užima R. Dahlio fotelis su atlošais, kuriame jis sėdėjo rašydamas, o kojas padėjęs ant seno lagamino ir uždengęs antklode, kad visada būtų šiltos. Stengdavosi rašyti dvi valandas ryte ir dvi – po pietų. Rašomąjį stalą rašytojas pasigamino iš medinės lentos, apklijavęs ją žaliu biliardo audiniu. Ant stalo būdavo pridėta įvairių daiktų, pavyzdžiui, batų šepetys, kuriuo nuvalydavo pieštuko drožles, taip pat žalvarinis lėktuvo piloto pakabukas. Trobelėje labai trūko natūralios šviesos, nes rašytojas beveik visada rašydavo užtraukęs užuolaidas, taigi vienintelį šviesos šaltinį skleidė stalinė lempa.

Muziejuje galima prisėsti ant didžiulio „krokodilo“ iš R. Dahlio paveikslėlių knygos „The Enormous Crocodile“. Eglė Kazlauskienė

Įspūdingas muziejaus eksponatas – trobelės vidus, kur rašytojas sukūrė daugumą savo kūrinių.

Įeiti į vieną muziejaus salių vilioja „šokoladinės“ durys.

Muziejuje eksponuojama naikintuvo „Gladiator“, kuriuo pilotas R. Dahlis skraidė tarnaudamas Karališkosiose oro pajėgose, priekinės dalies kopija.

Garsusis rašytojas buvo smaližius ir didelis šokoladinių batonėlių gerbėjas, todėl ant jo rašomojo stalo mėtydavosi ir „KitKat“ šokolado sidabrinės folijos popierėliai. Vienas įsimintiniausių jo kūrinių, susijusių su saldumynais, jau minėtas „Čarlis ir šokolado fabrikas“. Šią istoriją R. Dahlis sukūrė remdamasis mokyklos patirtimi. Šokolado kompanijos moksleiviams siųsdavo bandomuosius saldumynų paketus mainais už jų nuomonę apie naujus produktus. Tuo laiku (apie XX a. 3­iąjį dešimtmetį) Anglijoje konkuravo du dideli šokolado gamintojai, jie bandydavo vienas iš kito vogti komercines paslaptis, siųsdami šnipus, apsimetančius darbuotojais. Dėl šios priežasties abi įmonės labai saugojo savo šokolado gamybos procesus. Būtent slaptumo ir įmantrių, dažnai milžiniškų fabriko mašinų derinys įkvėpė R. Dahlį parašyti istoriją.

Pirmą kartą ši knyga buvo ekranizuota 1971 m., o Berniuko salės lankytojai gali pasigėrėti čia eksponuojamu 2005 m. kino ekranuose pasirodžiusio filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“ pagrindinio veikėjo Vilio Vonkos kostiumu.

CENTRE – DIRBTUVĖS IR LINKSMI PERSIRENGĖLIAI

Į Pasakojimų centrą (angl. The Story Centre) lankytojai patenka pro atskirą įėjimą iš lauko. Centro priekinė siena –iš stiklo, todėl galima stebėti, kas vyksta viduje. Labiausiai vaikus džiugina Persirengimo zona (angl. Dress up Zone).

Šioje vietoje mažieji lankytojai gali apsirengti kaip jų mėgstami personažai iš R. Dahlio knygų. Čia galima „sutikti“

kompanijos „Walt Disney“ muziejui paskolintą tikrą modelį iš amerikiečių animacinės komedijos „Nuostabusis ponas lapinas“, kuri buvo sukurta pagal autoriaus apysaką tuo pačiu pavadinimu. Šioje R. Dahlio knygoje pasakojama apie apsukrų Lapiną, pergudravusį tris šykščius kaimo ūkininkus.

Lankytojams siūloma įsijausti į istorijų rašymą – kiekvienas to pageidaujantis gali pasėdėti pagal autentišką rašytojo krėslą sukurtoje kopijoje. Beje, R. Dahlis nemėgo būti trikdomas – savo vaikams net sakydavo, kad jo rašymo trobelėje gyvena vilkai, kad tik mažieji netrukdytų jam dirbti!

Pasakojimų centro gilumoje lankytojų laukia žaismingas kambarys „Džordžo amatų virtuvė“ (angl. George’s Crafty Kitchen). Jame mažieji lankytojai gali dalyvauti įvairiose su R. Dahlio istorijomis susijusiose dirbtuvėse. Čia vaikai spalvina, klijuoja paveikslėlius arba atlieka kitas kūrybiškumą skatinančias užduotis. Pavyzdžiui, gali sukurti savo „rašymo trobelės“ maketą.

SKAITYTI SKATINANČIOS EDUKACIJOS

Muziejui priklauso kiemas, kuriame veikia naujas – „Stebuklingo miško“ (angl. Wondrous Woods) – skyrius. Šioje muziejaus dalyje įrengta edukacinė erdvė, kurioje reguliariai organizuojami įvairūs skaitymą skatinantys seminarai ir renginiai, padedantys lavinti vaikų skaitymo ir rašymo įgūdžius. Tą dieną, kai buvo lankomasi muziejuje, mažųjų skaitytojų laukė vaizdingas knygos „Nuostabusis ponas lapinas“ atpasakojimas. Aplinka buvo išties ypatinga – sklido gyvūnų garsai, o spalvos ir kvapai kiekvienam leido pasijusti kaip tikrame miške.

NAUDINGA INFORMACIJA LANKYTOJAMS

 Muziejaus paskirtis

Muziejus skirtas vaikams nuo 5 iki 12 metų ir jų šeimos nariams. Suaugusieji čia gali maloniai prisiminti vaikystėje skaitytas istorijas. Tai puiki šeimos pramoga, skirta kelias valandas turiningai praleisti su savo vaikais. Ypač tinkamas laikas čia aplankyti, kai už lango pliaupia lietus, o tai labai būdinga Anglijai.

 Darbo laikas ir bilietai

Dirba nuo antradienio iki penktadienio ir savaitgaliais nuo 10.00 iki 16.30 val. Neveikia pirmadieniais. Bilietus lankytojai gali įsigyti muziejaus parduotuvėje. Kaina vyresniems nei 5 metai – 7,95 svaro sterlingų, jaunesniems įėjimas nemokamas. Bilietai galioja visus metus.

 Parduotuvė

Muziejaus parduotuvėje galima rasti daugybę suvenyrų, kurie nudžiugins net didžiausius R. Dahlio gerbėjus. Lankytojai gali įsigyti populiariųjų istorijų, išspausdintų specialiais muziejaus leidimais, žaislų, žaidimų ir netgi knygų personažų kostiumų.

 Piknikai

Muziejus kviečia atsinešti maisto bei gėrimų ir paiškylauti specialioje iškylų zonoje. Arba vaisvandenių ir užkandžių galima įsigyti muziejaus parduotuvėje. O prie muziejaus įėjimo veikia kavinė „Twit“.

 Pasakojimai ir dirbtuvės Savaitgaliais arba kiekvieną dieną mokinių atostogų metu mažieji lankytojai gali dalyvauti pasakojimo seansuose. Šios sesijos yra nepakartojamos ir nemokamos!

LIETUVIŲ KALBA IŠLEISTOS ŠIOS VAIKŲ LITERATŪROS

KLASIKA TAPUSIOS R. DAHLIO ISTORIJOS:

1) „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ (1961; liet. – 1999, 2008);

2) „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (1964; liet. – 2005, 2008; „Čarlis šokolado rojuje“ (1998);

3) „Čarlis stikliniame lifte“ (1972; liet. – 2000);

4) „Denis pasaulio čempionas“ (1975; liet. – 1998, 2012);

5) „Kvankos“ (1980; liet. – 2015);

6) „Stebuklingieji Džordžo vaistai“ (1981; liet. – 2012, 2016);

7) „DGM“ (1982; liet. – 2022);

8) „Raganos“ (1983; liet. – 1997, 2010);

9) „Matilda“ (1988; liet. – 2000, 2014);

10) „Nuostabusis ponas lapinas“ (1989; liet. – 2015).

ŠALTINIAI

www.roalddahlmuseum.org/ www.britannica.com/biography/Roald­Dahl www.biography.com/authors­writers/roald­dahl www.bbc.com/news/uk­wales­37342271 buckinghamshireculture.org/bucks­in­100­objects/ roald­dahls­writing­chair/ www.ibbylietuva.lt/kalendorius/rugsejo­13­d/1913­m­rugsejo­

13­d­gime ­vaiku­rasytojas­roaldas­dahlas/ www.brightgreen.co.uk/project/ roald­ dahl­museum­and­story­ centre/ www.forces.net/news/ roald­ dahl­wwii­pilot­who ­narrowly­ cheated­ death

Nuo leidinių gausos knygynuose ir bibliotekose raibsta akys, viršeliai vieni už kitus gražesni, anotacijos –intriguojančios. Nenusprendžiate, kokį skaitinį pasirinkti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

PAULINA SUTKUTĖ

(SKAITYMOYPATUMAI) REKOMENDUOJA

MADELINE MILLER. „ACHILO GIESMĖ“

(The Song of Achilles, 2011. Iš anglų k. vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltos lankos, 2021)

neturi kitos išeities, kaip pajusti visas stipriausias emocijas, o galbūt net nubraukti ašarą.

Pagrindinis dėmesys „Achilo giesmėje“ sutelktas

į meilės liniją – netgi neišvengiamas Trojos karas čia yra tik fonas, padedantis atsiskleisti įvairiems veikėjų veidams. Parodantis, kad galbūt ne visi yra tokie, kokius juos piešiame savo širdyje. Kad, kai prireikia, dievas gali būti žmogus – ir atvirkščiai.

Apie kai kurias istorijas sakoma: sena kaip pasaulis. Taip ir čia. Knygoje labai ryškiai parodyta, kiek lūkesčių aplinkiniai deda į mus jau nuo pat gimimo ir kaip tai formuoja asmenybę, kokius pasirinkimus nulemia. Ar iš tiesų tada tai yra mūsų pasirinkimai?

Kiek laisvi esame juos daryti? Iš esmės tokia „kas būtų, jeigu būtų“ situacija, bet neabejotinai priverčianti sustoti ir atsigręžti į save.

FREDRIK BACKMAN. „LOKIŲ MIESTAS“

(Björnstad, 2016. Iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė. Vilnius: Alma littera, 2020)

skaitymoypatumai

Madeline Miller kviečia stebėti „Iliados“ įkvėptą istoriją Patroklo – niekuo neišsiskiriančio karalaičio, ištremto į karaliaus Pelėjo rūmus, – akimis. Čia jis susidraugauja su deivės Tetidės ir Pelėjo sūnumi Achilu, „geriausiu iš graikų“. Kad ir kokie skirtingi jie būtų, taip lengvai prasidėjusi draugystė išauga į didingą istoriją.

Atrodo, be jokių pastangų parašytas tekstas tiesiog stoja prieš akis, jauti figų skonį, girdi Cheirono žingsnius ir sudrebi sulig kiekvienu dievų užsirūstinimu. Grožis ir skausmas čia keliauja greta, ir skaitytojas

Visas miestelio gyvenimas sukasi apie ledo ritulį – tik dėl sėkmingo žaidimo pavyksta pritraukti investuotojų ir išlikti. Kai viskas jau pasiekiama ranka, visus sukrečia nusikaltimas, suskaldantis gyventojus į dvi priešingas stovyklas.

Kokia puiki knyga! Visai nereikia nusimanyti apie ledo ritulį, kad ji patiktų, – nesu mačiusi, kad kas nors taip rašytų apie sportą. Neabejotinai, ledo ritulys – pagrindinis knygos veikėjas. Jis groja pirmuoju smuiku, keičia gyvenimus ir nulemia likimus, nuo jo neina pabėgti, net jei ir norisi.

Knygoje, beje, tikrai daug veikėjų. Šiek tiek užtruko susigaudyti, bet kai viskas susidėliojo į vietas,

tiesiog plaukiau per tekstą. Kiekvieno portretas dėliojamas pamažu, lipdant po mažiausią detalę –pastraipą, sakinį ar žodį, kol galiausiai atrodo, kad visus pažįsti jau labai seniai.

Meistriškai atskleista moralinė problema – ji pateikta įvairiais požiūriais, tad skaitytojas taip pat, būdamas Lokių miesto gyventoju, gali rinktis. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kieno pusėje esu, bet buvo be galo įdomu stebėti, kaip formavosi kiti veikėjai, kuriuos jau maneisi pažįstąs. Ir – o dangau! – visuomene, kas tau negerai.

Minčių eiga, rašymo stilius, kuriamas jausmas ir kažkur visai šalia tykanti nelaimė susilieja į viena ir rezultatas daugiau nei džiuginantis: norisi perskaityti kuo greičiau, bet kartu ir pataupyti, nes užvertus paskutinį puslapį viduje liks Lokių miesto pavidalo tuštuma.

JOONAS SILDRE. „TARP DVIEJŲ GARSŲ: GRAFINIS ROMANAS APIE KOMPOZITORIŲ ARVO PÄRTĄ“

(Kahe heli vahel, 2018. Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2022)

Paulina Sutkutė – Kretingos rajono savivaldybės

Motiejaus Valančiaus viešosios bib lio tekos Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja. Yra įkūrusi du sėkmingai veikiančius knygų klubus, ypač domisi knygų cenzūra bei draudimais demokratinėse šalyse. Jaučia silpnybę distopiniams bei

grafiniams ro ­

manams, dažnai

renkasi LGBTQ+

tematikos kny ­

gas. Pastaruoju

metu pasinėrusi

į literatūrą anglų

kalba. Tvirtai tiki, kad visi mėgsta

skaityti, tik dar

ne visi atrado TĄ

knygą, kuri atra ­

kintų vartus į kitus pasaulius.

Grafiniai pasakojimai dar sunkiai randa kelią į Lietuvos skaitytojų širdis, tad bet koks blykstelėjimas mūsų literatūrinėje padangėje yra tikras džiaugsmas šio žanro mėgėjams.

Pasakojimas apie vieną garsiausių estų kompozitorių Arvo Pärtą – puiki žodžio, vaizdo ir garso dermė. Grafinis romanas nupiešia vaizdą nuo Arvo vaikystės ir susidomėjimo didžiąja muzika iki jo kūrybos sužydėjimo. Būti kūrėju sovietinėje Estijoje nebuvo paprasta – su šia istorijos dalimi, ko gero, esame gerai pažįstami. Tad būtent į vidinį kūrėjo pasaulį autorius ir fokusuoja pasakojimą – iliustracijos, itin taikliai perteikiančios tai, ko žodžiais papasakoti galbūt net ir nepavyktų, užburia.

Apskritai kurti priespaudos metais, kalbėti taip, kaip tai darė Pärtas, reikėjo didelės drąsos, pasiryžimo ir tikėjimo tuo, ką darai. Tikėti laisve. Turbūt jau iki skausmo nuvalkiota frazė, kad laisvė lygu kūryba, bet argi tai nėra tiesa? Galėti išreikšti tai, ką jauti, taip, kad kūryba pasiektų ir kitų vidinius pasaulius, ko gero, tikrai yra didžiausia laisvė ir laimė.

Skaitant knygą labai rekomenduoju klausytis kompozitoriaus kūrinių – tai sukuria visai kitokį įspūdį ir tarsi sujungia viską į viena. Ypač sužavėjo „Silentium“ dalis, klausyta skaitant taip pat pavadintą skyrių. Muzika taip atliepė tai, kas buvo vaizduojama knygoje, kad net šiurpo oda. Tokios išjaustos ir svarbios knygos palieka gilų įspaudą ir suteikia ilgai nepamirštamą patirtį.

IŠLEISTAS MOKSLO ŽURNALO „AKTUALU RYTOJ / RELEVANT TOMORROW“

1 (20) TOMAS

Šiame 2023 m. kovo viduryje pasirodžiusiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidžiamame deimantinės atvirosios prieigos elektroniniame mokslo žurnale* nagrinėjamos temos bus įdomios visiems, kurie domisi Lietuvos švietimo politikos, muziejininkystės, bibliotekininkystės aktualijomis, vizualinės kultūros interpretavimo problemomis, populizmo ir sąmokslo teorijų funkcionavimo procesais.

Mokslinių straipsnių dalis pradedama Nacionalinės bib lio tekos tyrėjų Aušros Brazinskaitės ir Magnaus Tomo Kėvišo straipsniu „Ekspertinės švietimo institucijos Lietuvoje: Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) indėlis formuojant nacionalinę švietimo politiką“. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta jau permanentinės tapusios diskusijos dėl švietimo sistemos tobulinimo. Pagrindinė tyrimo išvada neoptimistinė – STRATA indėlis į švietimo politikos sprendimų genezę menkas. Dažniausiai naudojamasi pirminiais centro surinktais duomenimis, bet ne jo daromomis išvadomis ar rekomendacijomis.

Irinos Pocienės (Vilniaus universitetas) straipsnyje „Žydų kultūros ir istorijos muziejai Europoje ir JAV XX–XXI a.: vaidmens kaitos diskurso analizė“ siekiama, atsižvelgiant į XXI a. pradžioje pastebimą žydų muziejų misijos dualizmą, atskleisti žydų kultūros ir istorijos muziejų Europoje ir JAV vaidmens tendencijas. Tyrimas atskleidė, kad šių muziejų veiklos spektras platus – nuo įspėjimo apie žmonių stigmatizavimo, diskriminacijos ir persekiojimo grėsmes iki viltį nešančios žinios apie toleranciją, demokratiją, lygybę ir taiką.

Dr. Daivos Janavičienės ir dr. Dariaus Žiemelio (Nacionalinė biblioteka) straipsnyje „Bibliotekos veikla darnaus vystymosi kontekste: 2012–2021 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib liotekos veiklos metinių ataskaitų kokybinė analizė“, pasitelkus darnaus vystymosi (DV) koncepciją, atskleidžiama, jog tiriamuoju laikotarpiu Nacionalinė bib lio teka į DV strategiją labiausiai įsitraukė padėdama aptarnaujamai bendruomenei siekti kokybiško išsilavinimo; teikdama visuotinę informacijos prieigą ir taip prisidėdama prie taikos bei teisingumo palaikymo; bendradarbiaudama su šalies ir tarptautiniais partneriais, kurdama partnerystės tinklus

* https://journals.lnb.lt/relevant­tomorrow/issue/view/no20

Nacionalinės bibliotekos veiklos analizę pratęsia ir šios bibliotekos mokslininko dr. Kęstučio Šapokos straipsnis „Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodos „Chameleono spalvos“ koncepcija: Lietuvos sovietinė fotografija kaip 1978–1982 m. ideologinės tikrovės konstruktai“. Straipsnyje pateikta Nacionalinėje bib lio tekoje 2022 m. liepos 7–rugpjūčio 26 d. vykusios parodos koncepcijos eksplikacija. Parodoje buvo gretinami 1979–1982 m. naujienų agentūros ELTA fotoreportažai ir andergraundinio vizualiojo avangardo darbų pavyzdžiai atsklei­

džiant skirtingą jų vaizduojamos tikrovės koncepciją: Eltos fotoreportažuose ryškus sovietinis ideologinis filtras, o andergraundo pavyzdžiais stengiamasi sovietinę (socialinę) tikrovę deidealizuoti, demaskuoti ir depolitizuoti.

Mokslinių straipsnių dalį užbaigia dr. Karolio Jonučio (Klaipėdos universitetas) straipsnis „Populizmas ir sąmokslo teorijos: Lietuvos šeimų sąjūdžio atvejis“ anglų kalba. Jame parodoma, kad dažniausiai, ištikus visuomenės krizėms (bene didžiausia pastarųjų metų krizė Lietuvoje ir pasaulyje buvo COVID­19 pandemija), suklesti populizmas ir sąmokslo teorijos. Lietuvos šeimų sąjūdžio diskurse pastarosios atliko specifinį vaidmenį, ypač svarbų formuojant populistinį priešo įvaizdį.

„Šaltinio publikacijos“ skiltyje – prof. dr. Andriaus Vaišnio (Vilniaus universitetas) parengti Vytauto Žemkalnio­Landsbergio prisiminimai apie kalbininką Joną Jablonskį. „Recenzijų“ skiltyje dr. Violeta Černiauskaitė (Nacionalinė biblioteka) skelbia ekspertės Dalios Jaskonienės parengto elektroninio „Lietuvos informacijos ir dokumentavimo standartų žinyno“ recenziją.

Nacionalinės bibliotekos žurnalas „Aktualu rytoj“ laisvai prieinamas bibliotekos tinklalapyje (Mokslas / Mokslo leidiniai / Mokslo žurnalas „Aktualu rytoj“) arba adresu https://journals.lnb.lt/ Dr. Darius Žiemelis

Žurnalo „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“ mokslinis redaktorius

KRAŠTO SAVITUMUI ATSKLEISTI –

NAUJA BIBLIOGRAFIJOS RODYKLĖ

Sausį pasirodė naujas bibliografinis leidinys – laikraščio ir žurnalo „Rambynas“ straipsnių pavadinimų rodyklė. Joje išskleistas visas „Rambyno“ leidybos penkiolikos metų turinys: 31 laikraščio ir 22 žurnalų numeriai, kuriuose pristatoma Rambyno regioninio parko kasdiena, gamtos ir kultūros paveldo aktualijos, publikuojama Pagėgių kraštui ir Mažosios Lietuvos praeičiai bei dabarčiai svarbi medžiaga. Bibliografinis leidinys bus pravartus bibliotekininkams, kultūrininkams ir Mažosios Lietuvos tyrėjams.

Prieš 30 metų Lietuvoje buvo įsteigta 30 regioninių parkų, tarp jų ir Rambyno. Pastarasis – kad būtų išsaugotas Nemuno žemupio kraštovaizdis su Rambyno kalnu, jo gamtinė ekosistema ir kultūros paveldo vertybės. Iš štai džiugi žinia: žengiant per simbolinį 2023 metų slenkstį, pasirodė įdomus bibliografinis leidinys „Žurnalo 2008–2022 m. (Nr. 1–22) ir laikraščio 2007–2022 m. (Nr. 1–31) Rambynas bibliografinė rodyklė“. Reikia paaiškinti, kad Rambyno parko direkcija nuo 2007 m. leido pusmetinį laikraštį „Rambynas“ Be to, 2008–2019 m. bendradarbiavo su to paties pavadinimo žurnalą­almanachą leidusia Pagėgių krašto draugija „Sandūra“. Ir laikraščio, ir žurnalo vyriausioji redaktorė buvo Diana Milašauskienė, tuometė Rambyno regioninio parko direktorė. Pagėgių krašto draugijai atstovavo kultūrininkas Eugenijus Skipitis ir kiti. Prie leidinių darbavosi daug savo srities žinovų, o svarbiausia – leidėjai subūrė kultūros, gamtos vertybes pažįstančius ir tokias temas spaudoje gvildenančius autorius. Tad nenuostabu, kad leidiniai greitai įgijo gausų būrį skaitytojų: juos domino naujai pateikiamos archeologinės žinios, istoriniai­archyviniai faktai, mokslo atstovų išaiškinti, o kartais tik jų iškelti ir vis dar neatsakyti klausimai. Laikraštis ir žurnalas darė reikšmingą įtaką gaivinant Mažosios Lietuvos, ypač Pagėgių krašto, istoriją ir tradicinę kultūrą.

Parengtos bibliografijos sumanytojas ir iniciatorius yra Vilniaus universitetą baigęs biologas Egidijus Bacevičius, jau porą dešimtmečių gyvenantis Klaipėdoje, įvairiuose leidiniuose rašantis Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos, gamtos temomis. Rodyklėje jis nurodytas kaip autorius, o Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka ir Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ – kaip sudarytojai.

Rodyklėje pateikiamas E. Bacevičiaus parengtas įvadinis tekstas, išsamiai pristatantis spausdintų publikacijų įvairovę. Autorius

paaiškina, kad „bibliografiniu požiūriu abu turiniu persidengiantys leidiniai vertintini skyrium“, tačiau, sudarydamas laikraštyje ir žurnale spausdintos medžiagos bibliografinį sąrašą, baigęs numeruoti žurnalo publikacijas, jis nenutraukė eiliškumo ir bibliografiją tęsė laikraštyje skelbtais straipsniais. Autorius pabrėžia, kad abiejuose leidiniuose pateiktų žinių visuma atspindi šio krašto savitumus. Jie išryškėja pristatant ar rašant apie su juo susijusias asmenybes, istorinius įvykius, gamtos darinius ir netgi apie galimybes poilsiauti. Tai – šios bibliografijos reikšmingas privalumas.

Žurnalo formatu išleista bibliografinė rodyklė yra 80 puslapių apimties, įvadas – 25 puslapių, jis sudarytas net iš 27 skyrelių, skirtų trumpiau ar plačiau skelbiamai medžiagai aptarti. Iš viso rodyklėje pateikti sugrupuoti 497 įrašai, dalis jų yra su anotacijomis. Jau vien tai galima vadinti vertingu įnašu į informacijos apie garsų Rambyno regioną sklaidą. O su įrašais susietos skelbtos medžiagos aptarimas, temų iškėlimas gali būti laikomas ir kaip savarankiška bibliografinio pobūdžio publikacija.

Naująją bibliografiją labai pagyvina tiek istorinės, tiek naujausios Rambyno regioninio parko nuotraukos. Tematiką atskleidžia dalykinė rodyklė, nors joje – daugiausia bendros rubrikos. Taip pat leidinį papildo pagalbinės – paskelbtų straipsnių pavadinimų, vietovardžių, asmenvardžių – rodyklės.

Reikia pasidžiaugti gamtininko E. Bacevičiaus susidomėjimu bibliografijos sritimi. Prasmingas leidinys skiriamas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui.

Rodyklė PDF formatu saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitmeninių duomenų registrų ir informacinių sistemų atvirosios prieigos ištekliuose.

Algimantas Jakimavičius

NAUJAS PASTATAS ATVERIA

NAUJAS GALIMYBES

Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešoji biblioteka su pakilia nuotaika gali ruoštis kitų metų pradžioje sukaksiančiam savo 85-mečiui – kovo 3 d. įvyko naujo bibliotekos pastato atidarymo iškilmės. Po sprendimo, kad Skuodo bibliotekai reikia naujo pastato, praėjo šešiolika metų, tad įkurtuvių labai laukė tiek patys po kelis pastatus išsibarstę bibliotekininkai, tiek miesto visuomenė. Per šventę bibliotekos kieme atidengtas ir rašytojo R. Granausko, kurio vardu 2015 m. buvo pavadinta biblioteka, biustas. Kitomis dienomis lankytojams buvo pristatytos bibliotekos erdvės ir siūlomos paslaugos bei veiklos.

Nuo 1963 m. skaitytojai buvo aptarnaujami Skuodo kultūros centro pastato antrame aukšte, Vaikų skyrius glaudėsi Meno mokyklos patalpose. 2000 m. bibliotekai įdiegus LIBIS programą, atidarius interneto skaityklą ir išplėtus paslaugas, patalpų klausimas tapo itin opus. 2006 m. bibliotekos naujo pastato statybos klausimas pagaliau buvo įtrauktas į Lietuvos bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 m. programą, tais pačiais metais naujo pastato statybai pritarė Skuodo rajono savivaldybės taryba. 2023­iųjų pradžioje biblioteka, surengdama simbolinę knygų perkėlimo pasitelkiant gyvąją miestelėnų grandinę akciją, pradėjo kraustymąsi į modernias, visus reikalavimus atitinkančias patalpas Dariaus ir Girėno gatvėje (25B). Naujasis bibliotekos pastatas – dviejų aukštų, keturkampis, su atviru vidaus kiemu. Ši statyba atsiėjo 2,45 mln. eurų.

Atidarymo šventė pradėta bibliotekos vidiniame kiemelyje, čia R. Granausko biustą atidengė viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas. Skambėjo bardės Živilės Mackevičiūtės daina, buvo priminti svarbiausi rašytojo gyvenimo faktai, jo įamžinimas Skuodo krašte. Kalbėjo biusto autorius, skulptorius Augustinas Kluoda­ Gloudens ir šviesaus atminimo rašytojo duktė Inga Granauskaitė.

Naujojo pastato atidarymo juostą perkirpo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kancleris Rolandas Kvietkauskas, Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas ir viešosios bib lio tekos direktorius J. Grušas. Bib lio tekos pastatą pašventino Skuodo Švč. Trejybės parapijos klebonas dekanas Saulius Damašius.

Renginys tęsėsi konferencijų salėje. Bendruomenę sveikinęs Prezidentas G. Nausėda įteikė bibliotekai keturis reprintinius „Aušros“ egzempliorius. Sveikinimo žodžius tarė Lietuvos Respublikos Seimo

nariai Antanas Vinkus, Rimantė Šalaševičiūtė, Valius Ąžuolas, taip pat Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė Danguolė Abazoriuvienė, kolegos, partneriai, bičiuliai iš užsienio. Šventės dalyviams koncertavo vieni ekspresyviausių Lietuvos muzikos scenos meistrų – kraštiečiai broliai Saulius ir Donatas Petreikiai. Didžiausia bib liotekos pastato, kurio bendrasis plotas – 2590 kv. metrų, erdvė yra suaugusiųjų abonementas, kur lankytojai ras pagrindinį grožinės ir šakinės literatūros, taip pat periodinių leidinių fondą (per 37 tūkst. fizinių vienetų). Ši erdvė yra pritaikyta ir asmenims, turintiems regėjimo negalią, čia galima skolintis Lietuvos audiosensorinės bibliotekos garsines knygas ir žurnalus CD laikmenose. Suaugusiųjų abonemente vyksta Skaitytojų klubo susitikimai, gali rinktis bibliotekos skaitytojai, norintys dalintis mintimis apie perskaitytas knygas, susitikti su knygų autoriais.

Kraštotyros erdvėje suformuotas fondas, kuriame – leidiniai apie Skuodą ir Skuodo rajoną, čia saugomi bib lio tekos ir rajono filialų darbuotojų parengti vertingi kraštotyros darbai, teminiai aplankai, rankraščiai, taip pat senųjų spaudinių fondas, 2023 m. vasarį įsteigtas

Bibliotekos pastato atidarymo juostelę kerpa (iš kairės) Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, R. Granausko viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas, Kultūros ministerijos kancleris Rolandas Kvietkauskas.

ir kaupiamas Pasaulio žemaičių leidinių fondas. Saugomi ir pildomi iškilių kraštiečių fondai: Danieliaus Alseikos (įsteigtas 1997 m.), Lidijos Šimkutės (įst. 2008 m.), Romualdo Granausko (įst. 2016 m.), tautodailininkės Vidos Ivanauskienės palikimo fondai. Iš gautų kraštietės žurnalistės, muziejininkės Danutės Mukienės bei kraštiečio teisininko, diplomato, visuomenės bei politinio veikėjo Vygaudo Ušacko dokumentų – leidinių, nuotraukų, asmeninių daiktų – taip pat bus kuriami jų fondai.

Kūrybinėje erdvėje kiekvieną antradienį vyksta kūrybinės dirbtuvės „Kamanės“. Čia galima išbandyti dekupažo, tapybos ant stiklo, šilko, vandens, taškavimo, skrebinimo, žvakių gamybos, nėrimo, mezgimo, siuvinėjimo, pynimo iš virvių, vėlimo ir kitas veiklas. Šioje erdvėje yra 70 colių įstrižainės televizorius, tad galima organizuoti ir bendruomenių ar asmeninių švenčių „kultūrinę programą“, pasirenkant vieną iš bib liotekos siūlomų edukacinių veiklų.

Pirmame aukšte įrengta ir parodų salė. Lankytojų dėmesio jau sulaukė relaksacijos kambarys, kuriame stovi masažinis fotelis, o raminamą nuotaiką kuria sklindanti muzika ir šviesų instaliacijos. Kuriamoje Knygos muziejaus erdvėje jau dabar galima apžiūrėti memorialines Skuodo krašto rašytojų R. Granausko, Simono Daukanto, Stasio Jonausko knygų, rankraščių, asmeninių daiktų ekspozicijas.

Bibliotekos pastato antrame aukšte įrengta mokymų klasė ir konferencijų salė, jaunųjų bičiulių laukia Multicentras, kviečiantis į robotikos užsiėmimus su „Lego Spike Prime“, „Lego Mindstorms EV3“, „Lego WeDo 2.0“, „Fishertechnik“ inžineriniais konstruktoriais, taip pat 3D kūrybinės dirbtuvės. Čia veikia multimedijos salė, puikiai tinkanti filmų peržiūroms ir kitoms veikloms.

Vaikų erdvėje – per 14 tūkst. leidinių įvairaus amžiaus vaikams fondas. Patys mažiausi čia gali piešti ant šviečiančių staliukų ir molbertų, lipdyti figūras iš kinetinio smėlio. Į Pasakų kambarį vilioja interaktyvios grindys ir interaktyvus staliukas. Čia vaikai taip pat kviečiami į susitikimus su vaikų rašytojais, teatralizuotus knygelių skaitymus, vaidinimus, lėlių spektaklius, šešėlių teatro, muzikinius pasirodymus, filmukų peržiūras. Sudaryta galimybė įsitraukti į stalo žaidimus.

Internetinėje skaitykloje paruošta 10 kompiuterių, padėsiančių ieškoti informacijos ir interaktyviai leisti laisvalaikį. Biblioteka dalyvauja ir „Draugotekos“ projekte, įgyvendinančiame inovatyvius vaikų ir jaunimo skaitymo skatinimo sprendimus.

Naujas Skuodo bibliotekos pastatas – tai ne vien tik sienos, erdvės ar lentynos. Gyvumo jam pirmiausia suteikia čia dirbantys profesionalūs ir nuoširdūs darbuotojai, siekiantys sudominti lankytojus naujausiomis knygomis, įspūdingomis parodomis ar įtraukiomis edukacijomis, pasiūlyti jau pamėgtų ir naujų, neįprastų veiklų. Kaip pabrėžė per įkurtuvių šventę bib lio tekos direktorius J. Grušas, bib lio tekoje laukiami visi: nuo pačių mažiausiųjų iki pagyvenusiųjų.

Aušra Zubaitė,

Birutė Sruogienė, Daiva Pušinskaitė

Bibliotekos vidinį kiemą papuošė jaunosios kartos skulptoriaus Augustino Kluodos sukurtas bronzinis rašytojo R. Granausko biustas.

Skuodo miesto paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770 metų sukakties proga biblioteka organizavo akciją „770 origamio gervių“ ir išlankstytais rankdarbiais papuošė erdvaus pirmo aukšto koridoriaus langus.

Modernus Skuodo bibliotekos pastatas tapo svarbiu miesto kultūros ir bendruomenės traukos centru.

Suaugusiųjų abonemente lankytojai gali rinktis knygas ir periodinius leidinius iš gausaus bibliotekos fondo. Skuodo R. Granausko viešosios bibliotekos archyvas

KRONIKA / DĖMESYS LIETUVIŲ KALBAI

KELMĖ

Renginiai moksleiviams. Vasario 21–25 d. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bib lio tekos vaikų erdvėje vyko įvairios akcijos, parodų aptarimai, garsiniai skaitymai, skirti Tarptautinei gimtosios kalbos dienai ir Simono Daukanto metams.

IŠ JONIŠKIO KRAŠTO KILĘ KALBOS PUOSELĖTOJAI

1999 m. vasario 21­ąją Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautine gimtosios kalbos diena, taip siekdamos įprasminti gimtosios kalbos svarbą, išsaugoti kultūros paveldą, tautos tradicijas ir papročius. Kaip branginti svarbiausią tapatybės išraišką – savo gimtąją kalbą, moko žurnalas „Gimtoji kalba“, šiais metais minintis 90­uosius gyvavimo metus. Solidžioje leidinio istorijoje įrašytos ir trijų iš Joniškio krašto kilusių kalbos puoselėtojų pavardės – Sofijos Kymantaitės­Čiurlionienės, Jono Martyno Laurinaičio ir Ritos Urnėžiūtės.

Viena iš leidinio „Gimtoji kalba“ iniciatorių ir steigėjų buvo S. Kymantaitė ­ Čiurlionienė (1886–1958) – Joniškyje gimusi rašytoja, vertėja ir kritikė, pedagogė ir visuomenės veikėja. Nuo 1926 m. jos namuose Kaune, talkinant Jurgiui Talmantui, vykdavo kalbininkų, rašytojų, vertėjų šeštadieniniai susitikimai, juose buvo skaitomi kūrybos į kitas kalbas vertimai, didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbai, jos naujadarams. 1933 m. laikraščio formatu pasirodęs pirmasis „Gimtosios kalbos“ numeris buvo šių susitikimų rezultatas. Leidinį 1933–1934 m. redagavo S. Kymantaitė ­ Čiurlionienė, atsakomasis redaktorius buvo J. Talmantas. „Kalbos dalykais skundžiamės jau ne nuo šiandien. Visi sutinkame, kad mūsų raštų ir šviesuomenės šnekamojoje kalboje yra labai daug ydų, kad tos ydos taisytinos“, – buvo rašoma pirmajame „Gimtosios kalbos“ numeryje.

Vasario 24 d. į šventę „Gimtoji kalba –tarsi švyturys…“ susirinko Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos (mokyt. Marytė Parnarauskienė ir Sonata Rimkuvienė) ir „Kražantės“ progimnazijos (mokyt. Lina Armonienė) mokiniai. Jiems bib lio tekininkė Danguolė Garnienė papasakojo apie gimtąją, kitas pasaulio kalbas. Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė supažindino su senovine tradicija – tam tikromis metų užbaigimo apeigomis (kai per kaimą buvo velkama sunki kaladė), per jas dainuotomis dainomis. Šedbarų bib lio tekos darbuotoja

Dalia Galbuogienė sekė S. Daukanto pasaką „Ilganosė, storalūpė ir plačiastrėnė“, pateikė keletą užduočių, vėliau leido prisėsti prie verpimo ratelio ir pabandyti sukti siūlus. O štai bib lio tekininkė Ramunė Railienė jaunuosius bib lio tekos dalyvius supažindino su skambia prancūzų kalba, pamokė, kaip prancūziškai prisistatyti. „Kražantės“ progimnazijos trečiokė Goda Budreckytė, deklamavusi Justino

Marcinkevičiaus eiles apie gimtąją kalbą, buvo pradžiuginta Lietuvių kalbos draugijos Kelmės skyriaus dovanėle.

Šventėje buvo pristatytas bib lio tekos darbuotojų sukurtas naujas animacinis filmukas pagal S. Daukanto pasaką „Skruzdė ir balandis“ (iš knygos „Žemaičių pasakos“). Mokiniai taip pat susipažino su S. Daukanto biografija ir kūryba vaikams.

Danguolė Garnienė

„Gimtojoje kalboje“ bendradarbiavo, straipsnius lietuvių kalbos, terminologijos tematika rašė kitas kraštietis – Jonas Martynas Laurinaitis (1894–1966). Vieni šaltiniai nurodo jį gimus Joniškio rajone Bučiūnų kaime, kiti – Aleknaičių. J. M. Laurinaitis 1941–1944 m. dirbo Lietuvių kalbos institute Vilniuje vyr. asistentu, buvo Lietuvių rašytojų ir žurnalistų, Lietuvių kalbos draugijų steigėjas, jų valdybų narys.

Nuo 2000 m. „Gimtosios kalbos“ vyriausiąja redaktore dirba kraštietė Rita Urnėžiūtė. Be gausybės darbų, R. Urnėžiūtė yra Vilniaus joniškiečių draugijos „Sidabra“ narė, nuo 2012 metų redaguoja Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus rengiamą leidinį „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“, redagavo „Joniškio gimnazijos istoriją 1919–2019“. Ne kartą skaitė pranešimus Joniškio „Aušros“ gimnazijoje, Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje. Su Genovaite Taure Zastarskyte sudarė ir redagavo knygą „Juozas ir Jonas Vainauskai“.

Pasak R. Urnėžiūtės, žurnalas „Gimtoji kalba“ – kas mėnesį išleidžiamas kalbos populiarinamasis leidinys, skirtas skaitytojams, kurie nori sužinoti, kaip kalbininkai vertina įvairius vartosenos reiškinius, taip pat apie kalbos renginius ir leidinius. Pasižvalgoma ir į užsienio kalbinį gyvenimą, baltistikos ir lituanistikos centrų veiklą kitose šalyse.

Žurnalo „Gimtosios kalbos“ 90­mečiui skirtoje virtualioje parodoje pristatyti su leidinio istorija susiję kraštiečiai, fragmentiškai buvo galima susipažinti, kokius klausimus nagrinėjo pirmieji „Gimtosios kalbos“ (1933–1941 m.) numeriai.

Dalia Norvaišienė

skirtas Lietuvių kalbos dienoms paminėti. Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė pristatė sudarytą ir ką tik išleistą knygą „Bitė Vilimaitė: kūryba, laikas, aplinka“. Šiemet vasario 16 d. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatė B. Vilimaitė (1943–2014) būtų minėjusi savo 80 ­ metį.

PANEVĖŽYS

Rašytojai Bitei Vilimaitei. Vasario 28 ­ osios vakarą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bib lio tekoje vyko renginys,

Per Lietuvių kalbos dienas (vasario 16 d. –kovo 11 d.) kviečiama skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, atkreipti dėmesį į žodį, jo grožį. Kalbos skambesys ir savitumas labiausiai atsiskleidžia talentingų rašytojų kūryboje. Pasak L. Lapinskienės, vienas tokių išskirtinių talentų lietuvių literatūroje – prozininkė B. Vilimaitė, jos kūrybai būdinga meilė ir pagarba gimtajai kalbai. Renginio dalyviai tuo galėjo įsitikinti klausydami panevėžiečio Juozo Braidoko skaitomų rašytojos kūrinių ištraukų.

D. Galbuogienė parodė, kaip veikia verpimo ratelis. Bibliotekos archyvas

L. Lapinskienė pasirašo sudarytą knygą apie B. Vilimaitę.  Vaida Žalienė

R. Urnėžiūtė bibliotekoje pristatė žurnalą „Gimtoji kalba“. Bibliotekos archyvas

L. Lapinskienė papasakojo, kad išleista knyga yra bendro darbo rezultatas. Straipsnių autoriai – žinomi mokslininkai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vytauto

Didžiojo universiteto, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, kiti nepriklausomi tyrėjai. L. Lapinskaitė aptarė svarbiausius rašytojos biografinius faktus, kalbėjo apie šios kūrėjos charakterį ir kūrybinį palikimą. Taip pat priminė, kad 120 ­ ųjų

Gabrielės Petkevičaitės­Bitės gimimo metinių proga į Smilgius kartu su kitais kūrėjais atvykusi B. Vilimaitė pritarė idėjai, kad tuometis Smilgių kolūkis su Panevėžio rajono savivaldybės viešąja bib lio teka įsteigtų literatūrinę

G. Petkevičaitės ­ Bitės premiją. Ja 1997 m. buvo apdovanota ir pati B. Vilimaitė.

Pristatyta knyga – prasmingo darbo rezultatas ir graži dovana rašytojos 80 ­ ųjų gimimo metinių proga.

Vaida Žalienė

svarbūs įvykiai perteikti pasakojant herojų gyvenimo dramas.

Aktorių vaidyba ir kūrybiškumas, dainos ir šokiai įtraukė žiūrovus, leido džiaugtis mūsų kalba ir išsaugotomis tradicijomis. Sonata Mockienė

TAURAGĖ

Projekto renginių ciklas. Vasario 16 d. –kovo 11 d. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji bib lio teka kvietė į įvairius Lietuvių kalbos dienoms skirtus renginius. Bib lio tekoje apsilankę Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokiniai (mokyt. Rasvita Jankauskienė) ne tik atliko viktorinos užduotis, bet ir įsitraukė į diskusiją apie lietuvių kalbą bei jos puoselėjimą. Didžiausią viktorinos balų skaičių surinkusi komanda laimėjo šaunų prizą.

Emocinio rašymo dirbtuvių, kurias vedė rašytoja Eva Tombak (knygų apie minčių valdymą autorė, taikanti dėmesingo įsisąmoninimo (angl.  mindfulness ) praktiką), dalyvės išbandė ekspresyvųjį rašymą, analizavo savo mintis, išbandė kvėpavimo pratimus, išgirdo patarimų, kaip atsikratyti negatyvių minčių. „Jeigu aplanko negatyvios mintys, užsirašykite jas ir sunaikinkite – galite suplėšyti ar sudeginti. Jeigu jaučiatės nuskriausti gyvenimo ar aplinkybių, atsistokite prieš veidrodį ir garsiai išsakykite, ką jaučiate“, – patarė E. Tombak. Renginyje buvo galima įsigyti autorės knygų.

Šie renginiai – tai projekto „Lietuvių kalbos dienos Tauragėje“, finansuoto Tauragės rajono savivaldybė, dalis. Bib lio tekoje dar vyko šioms dienoms skirtas renginys „Metų žodis ir naujažodžiai“.

Vaiva Keserauskaitė

ŠILUTĖ

Spektaklis ir lietuvių liaudies dainos. Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bib liotekoje kovo 2 d. vykęs renginys „Lietuviškas žodis Klaipėdos krašte“ buvo skirtas aštuntą kartą organizuojamoms Lietuvių kalbos dienoms ir 2023 ­ iaisiais minimiems Klaipėdos krašto metams. Vakaro dalyviams, pasitelkus dainas ir vaidybą, buvo įtaigiai pristatytas lietuviškas žodis ir atskleistas mūsų krašto kalbos grožis.

Šilutės kultūros ir pramogų centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“ (vad. Gražina Liaudanskienė) atliko lietuvių liaudies dainas, būdingas Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui, skaitė poeto Justino Marcinkevičiaus eiles. Žiūrovams buvo išdalyti dainos žodžiai ir jie kartu su ansambliu atliko pamario krašto dainą „Plauk laivelis Nemunu“. Salos etnokultūros ir informacijos centro Usėnų (Šilutės r.) seniūnijos etnografinis teatras „Negelys“ parodė spektaklį „Titnagu apskelti“, pastatytą pagal Ievos Simonaitytės ir Editos Barauskienės kūrybą (scenarijaus autorė ir režisierė – Jūratė Daugalienė). Aktoriai vilkėjo Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tautinius kostiumus, įspūdingos buvo ir teatro dekoracijos. Spektaklyje atskleista šio krašto žmonių gyvensena, to meto lietuvių kalbos vartojimo subtilybės, o istoriškai

Japoniškų trieilių – haiku ir fotohaiku – kūrybines dirbtuves bib lio tekoje vedė poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Edukacijos dalyviai daugiau sužinojo apie šį seną poezijos žanrą, jo aktualumą šiandien. Susipažinę su technikos subtilybėmis ir apžiūrėję D. Dirgėlos ir kitų kūrėjų darbus, bibliotekos lankytojai atliko paskirtas užduotis, patys kūrė savo haiku. Vėliau vyko kūrybos skaitymai ir aptarimas.

ZARASAI

Viktorinos ir žaidimai. „Kalba yra didis, tautos statytas paminklas“, – rašė kalbininkas Jonas Jablonskis. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių pasaulyje, tad turime savo kalbą saugoti, jos puoselėjimo tradicijas perduoti jaunajai kartai.

Nors tai japoniškas žanras, kiekvienas dalyvis mėgino lietuvių kalbos žodžius sudėlioti į šio poezijos žanro rėmus ir taip atskleisti savo kūrybingumą. Buvo aptartas lietuviško žodžio vartojimas stengiantis trieiliu išreikšti prasmingą mintį. Jei prie sukurto teksto pritaikoma ir fotografija, joje sustabdyta akimirka praplečia trijų eilučių erdvę.

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bib lio tekos vasario 16 d. – kovo 11 d. organizuojamuose Lietuvių kalbos dienoms skirtuose renginiuose ypač aktyviai dalyvavo moksleiviai. Vasario 24 d. bib lio tekoje lankėsi Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos ketvirtokai (mokyt. Laimutė Lumbienė). Jie dalyvavo viktorinoje ­ žaidime „Lietuviškų žodžių skambesys“, susiskirstę į komandas varžėsi interaktyviame žaidime „Žargonai: jaunimo posakiai ir žodžiai“. Pirmavo ta komanda, kurios nariai savo aplinkoje buvo girdėję daugiau žaidime pavartotų žodžių ir žinojo jų bendrinės kalbos atitikmenis. Žaisdami judesio žaidimą „Lietuviški žodžiai ir svetimybės“ su „Kinect“ įranga, moksleiviai stengėsi kuo teisingiau žodžius suskirstyti ir pelnyti taškų. Šį žaidimą išbandė ir savo rezultatais džiaugėsi visi dalyviai. Smagu buvo rinkti taškus, tačiau svarbiausia – pastangos, draugystė ir meilė lietuvių kalbai. Zina Černovienė

Spektaklis „Titnagu apskelti“. Ovidijus Normantas

Kūrybines dirbtuves vedė poetas Dainius Dirgėla.

E. Tombak vestų emocinių dirbtuvių dalyvės. Bibliotekos archyvas

Ketvirtokai dalyvavo žodžių viktorinoje. Zina Černovienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIRŽAI

MO muziejaus mokymai. Sausio–vasario mėnesiais MO muziejus pristatė edukacinį projektą

„Keliaujantis muziejus: pažink save per meną“ Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Mokymuose dalyvavo trys Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai – Evaldas Timukas, Aušrelė Gesevičienė ir Dalia Motiejūnienė. MO muziejaus edukatoriai perdavė savo patirtį, kaip efektyviai, kūrybiškai ir įtraukiai organizuoti edukacijas pasinaudojant meno paroda, kaip taikyti istorijų pasakojimo metodą, sujungti literatūros ugdomąjį turinį ir parodos medžiagą, organizuoti integruotas pamokas. Edukacijose mokėmės aktualizuoti paaugliams svarbius vidinius klausimus, leisti jiems patirti asmeninį santykį su menu. Kūrybines dirbtuves vedė psichologė Simona Košinskaitė, rašytoja Ilona Ežerinytė, aktorė, kūrėja Viola Klimčiauskaitė ir MO edukacijų vadovė Jurgita Zigmantė.

Apdovanota ilgametė bibliotekininkė Z. Genutienė. Asta Andrulienė

kių bibliotekoje, skleidusi kultūros, skaitymo šviesą, užtikrinusi žinių sklaidą ir prieinamumą. Šioje darbovietėje ji praleido daugiau kaip du trečdalius savo gyvenimo, būrė bendruomenę, rūpinosi Stoniškių bibliotekos paslaugų kokybe, plėtė kraštotyros darbų temas. Jos iniciatyva bib lio tekoje pradėtos rengti bendruomenę suburiančios valstybinės šventės, rašytojų jubiliejų, kitų atmintinų datų minėjimai, virtualios parodos, o Pagėgių krašto virtuali enciklopedija pildyta kraštotyros įrašais apie Stoniškių seniūnijos lankytinus objektus. Z. Genutienė parengė ir iki šiol vaizdine ir tekstine informacija pildo 2023­iaisiais jau 74 metų veiklos laikotarpį aprėpusį bibliotekos metraštį. Bibliotekininkės veikla buvo įvertinta Kultūros ministerijos, Pagėgių savivaldybės ir Šilutės rajono savivaldybės padėkos raštais, pelnytu Pagėgių krašto garsintojo vardu.

Antrasis apdovanotas Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bib lio tekos teiktas nominantas – Pagėgių krašto ir Mažosios Lietuvos gamtos, kultūros, architektūros istorijos metraštininkas, daugelį metų kultūros baruose aktyviai besidarbuojantis I. Incius. Yra surengęs net 15 fotografijos parodų, pristatančių Pagėgių krašto kultūros paveldą ir sakralines tradicijas, pelnęs įvairių apdovanojimų ir padėkos raštų, taip pat Pagėgių krašto garsintojo vardą.

Sonata Nognienė

Mokymuose dalyvavo ir Biržų r. viešosios bibliotekos darbuotojai.  Bibliotekos archyvas

Edukatorės dalijosi žiniomis, kaip ugdyti vaikų emocinį intelektą pasitelkiant įvairias kūrybingumo priemones bei metodus, kurie įtraukia vaikus į procesą ir skatina jų bendravimą, bendradarbiavimą, kritinį mąstymą. Trijų dienų mokymuose įgytas žinias turėjome galimybę pritaikyti praktiškai mokinių grupėms vesdami edukacijas: „Gyvūnas ir robotas manyje: tarpasmeniniai santykiai ir kūrybiški konfliktų sprendimo būdai“, „Istorijos iš lagamino: istorijų pasakojimo metodika pagrįstas užsiėmimas“, „Kaip kuriamas charakteris tekste ir paveiksle. Integruota literatūros ir dailės pamoka“. Evaldas Timukas, Aušrelė Gesevičienė, Dalia Motiejūnienė

PAGĖGIAI

Už nuopelnus apdovanoti kraštiečiai. Vasario 16­ąją Pagėgių savivaldybės kultūros centre, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, medaliu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“ apdovanoti septyni nusipelnę kraštiečiai. Tarp laureatų – ir du Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenės teikti kandidatai: stoniškietė bibliotekininkė, aktyvi visuomenininkė, krašto kultūros puoselėtoja Zofija Genutienė ir pagėgiškis tautodailininkas, fotomenininkas, Pagėgių krašto ir Mažosios Lietuvos kultūros bei istorijos puoselėtojas Ignas Incius.

Z. Genutienė – pirmoji profesionali bibliotekininkystės srities specialistė, dirbusi Stoniš­

PASVALYS

Filosofijos diena mokyklose. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje jau metus veikiančio Profesoriaus Algio Mickūno filosofijos centro komanda svečiavosi Petro Vileišio gimnazijoje. Čia surengta pirmoji filosofijos diena „Apie laimę“. Vyko diskusijos, pokalbiai su jaunimu ir mokytojais. Dalyvavo iš Kriklinių kilęs Ohajo universiteto (JAV) profesorius emeritas Algis Mickūnas, jo mokinys ir knygų bendraautoris, Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų daktaras Žilvinas Svigaris. Buvo surengti ir konkurso „Laimingas žmogus“ laureatų apdovanojimai.

„Jei sakote, kad filosofijos nereikia, jūs jau filosofuojate!“ – mokinių dėmesį iš karto patraukė A. Mickūnas. Jis akcentavo, kad jokio autoriteto žodis nėra paskutinis ir kiekvienas esame laisvas klausti, kalbėti, nesutikti. Taip pusšimtis Pasvalio rajono jaunuolių neformaliai, ne iš knygų susipažino su A. Mickūno filosofija, padariusia įtaką daugeliui mąstytojų. O apie laimę diskutuoti buvo įdomu ir mokiniams, ir filosofams.

Antrajame filosofijos konkurse dalyvavo dvidešimt trys jaunuoliai, laimės temą interpretavę esė,

GALERIJA. Teigiamas emocijas skatinantis skaitymas

Bibliotekos archyvas

Kaunas. Į Vinco Kudirkos viešąją biblioteką kovo pradžioje sugrįžo vienas labiausiai mažųjų kauniečių pamėgtų projektų – skaitymai su terapiniais šunimis. Kartu su bibliotekos partneriu Kaniterapijos klubu rengiami skaitymai padeda vaikams pamilti knygas ir skaitymą, įgyti pasitikėjimo savimi, o kartais – ir įveikti gyvūnų baimę. Skaitymai vyksta viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio ir „Berželio“ padaliniuose, jie skirti 5–11 m. vaikams. (Monika Straupytė)

fotografijomis, piešiniais ir eilėraščiais. Komisijos teigimu, jų darbai nenusileidžia akademiniams pranešimams, nagrinėja aktualias temas, užduoda svarbius klausimus. Laureatėmis išrinktos trys esė

autorės: Petro Vileišio gimnazijos auklėtinės Rugilė

Paliukėnaitė ir Klaudija Audickaitė bei gimnazistė iš Pumpėnų Saulė Gaigalaitė. Dar septyni dalyviai buvo apdovanoti paskatinamaisiais prizais, visi konkurso dalyviai gavo po knygą. Organizatoriai dėkojo mokytojoms, padrąsinusioms jaunuolius pasidalinti savo mintimis, iškelti rūpimus klausimus.

Kotryna Kraptavičiūtė

BIBLIOTEKOS KVIEČIA SKAITYTI VISUS METUS

Septynerius metus vykstanti akcija „Vasara su knyga“ šiemet sulaukė solidaus pastiprinimo – Lietuvos viešosios bib lio tekos organizuoja skaitymo skatinimo akciją „Metai su knyga“ ir kviečia į visoje šalyje rengiamus susitikimus su rašytojais ir kitais menininkais.

Nauja bibliotekų iniciatyva „Metai su knyga“ kviečia skaityti visus metus, ieškoti naujų autorių, žanrų ir net naujų knygų formatų, pavyzdžiui, atrasti garsines knygas.

Projektas „Metai su knyga“ subūrė net tris skaitymo ambasadorius: vaikų skaitymo ambasadore tapo dailininkė Sigutė Ach, paauglių – rašytoja Ilona Ežerinytė, suaugusiųjų – dainininkė, aktorė, rašytoja Jurga Šeduikytė. Kiekvienas ambasadorius, bendradarbiaudamas su bibliotekų ir literatūros specialistais, išrinks sezono knygas ir surengs 18 susitikimų su skaitytojais skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Visos projekte naudojamos knygos bus atrinktos orientuojantis į aktualią, išliekamąją vertę turinčią literatūrą, plėtojant kokybiškos literatūros prieinamumą, ugdant visuomenės kūrybingumą, kultūrinį išprusimą. Be gyvo bendravimo su ambasadoriais, yra numatomi ir virtualūs susitikimai, taip organizatoriai tikisi pasiekti daugiau žmonių.

ŠAKIAI

2023 metų kalendorius. Skaitytojai sulaukė

Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvo parengto informacinio­kraštotyrinio leidinio „Šakių 2023 metų kalendorius“. Leidinys tradiciškai įprasmina ne tik praeities, bet ir dabarties reikšmingiausius Šakių krašto ir Lietuvos

įvykius, prisimena garbių kraštiečių veiklą, leidžia pajusti kultūros, istorijos ir kūrybos neblėstantį aktualumą.

Šakių kalendorius skaičiuoja 24­uosius leidimo metus, o už lietuviškųjų kalendorių tradicijų tęsimą ir geriausią metų lietuvišką kalendorių 2022­aisiais sudarytojoms Linai Eringienei ir Onutei Jasinskienei įteikta Lauryno Ivinskio premija.

Į leidinį sugulė apie 150 autorių straipsniai ir 27 poezijos tekstai. Savo iliustracijomis beveik kiekvieną leidinio puslapį papuošė Šakių krašto menininkų ir rajono mokyklų moksleivių kūrybos darbai. Be tradicinių rubrikų, kalendoriuje daug dėmesio skirta Šakių „Žiburio“ gimnazijai, šiais metais mininčiai 105 metų sukaktį.

Kiekvieną kalendoriaus mėnesį skaitytojai kviečiami prisiminti jubiliatus. Šiemet minime knygnešio Juozo Būčio (iš Šilgalių) 150­metį; sukanka 115 metų, kai gimė poetė, pedagogė Gražina Tulauskaitė­Babrauskienė (iš Lekėčių); mokytojui, žydų gelbėtojui Jonui Greimui (iš Akvilių) sukanka

135 metai; kunigui, rašytojui, spaudos darbuotojui, filosofui Vytautui Jonui Bagdanavičiui – 115 metų. Visų ir neišvardinsi...

Džiugina gimtojo krašto žmonių kūrybingumas, jų darbai garsina Šakių vardą ir kuria istoriją. Stulbina Šakių cirko mokyklos vadovės Itanos

Januševičienės auklėtinių pasiekimai, unikalūs ir novatoriški politiko, vieno iš sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ įkūrėjų Antano Burkšaičio pedagoginiai gebėjimai, originaliomis idėjomis stebina Šakių meno mokyklos mokytojas, tapytojas

Vytautas Kaunas. Šakių krašto kalendorius toliau skaičiuoja metus ir ateinančioms kartoms dėlioja atminties ženklus.

Ingrida Jonuškienė

„Metų su knyga“ veiklų tvarkaraštį papildys ir literatūrinės edukacijos skirtingo amžiaus skaitytojams ir įvairioms bendruomenėms. Vaikus į edukacijas kvies rašytojas Tomas Dirgėla, paauglius – rašytoja, pedagogė Rebeka Una, o suaugusiuosius – teatro ir kino aktorė Emilija Latėnaitė. Per metus suplanuotos 36 edukacijos skirtinguose Lietuvos regionuose. Jų tikslas – puoselėti kūrybiškumą, bendruomeniškumą, saviraišką ir skaitymo kultūrą.

„Kodėl skaityti yra gera?“ Atsakymo į šį klausimą „Metai su knyga“ organizatoriai ieškos visus metus –susitikimuose ir edukacijose bus kuriamas Skaitymo manifestas. Projekto sumanytojai tikisi interaktyviu būdu skatinti skaitančių bendruomenių kūrimąsi, stiprinti bibliotekų ir bendruomenių ryšį, įtraukiant Lietuvos regionų bendruomenes į skaitymo skatinimo veiklas.

Skaitymo manifestas ir visos projekto naujienos skelbiamos svetainėje www.vasarasuknyga.lt ir socialiniuose tinkluose. Šalia projekto „Metai su knyga“ nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. vyks ir tradicinis skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“.

Akcijos organizatoriai – Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apskričių viešosios bibliotekos ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka. Projektą „Metai su knyga“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Organizatorių informacija

VARĖNA

Testamentas ateities kartoms. Kodėl šiandien svarbu prisiminti ir suprasti skaudžius mūsų tautos istorijos puslapius? Atrodė, kad dramatiškas raudonojo teroro laikotarpis po truputį grimzta į užmarštį, bet prasidėjusi agresija Ukrainoje vėl užbėrė druskos ant mūsų žaizdų. Neturime teisės užmiršti, tai patirtys, kurios mus formuoja ir brandina. Jas liudija išlikę tremtinių dienoraščiai ir atsiminimai.

Šviesaus atminimo dzūko nuo Lynežerio (Varėnos r.), Lietuvos partizano ir politinio kalinio Antano Švedo prisiminimų knyga „Vilties testamentas. Atsiminimai“ buvo pristatyta Varėnos rajono viešojoje bibliotekoje. Ją 2022 m. išleido  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras kartu su Varėnos rajono savivaldybe.

„Taip, tai buvo nelygi, žmogišku požiūriu beviltiška kova, bet ar beprasmiška? Kiekviena karta gauna savo užduotį“, – rašė Antanas Švedas. Antano tėvų namuose Lynežeryje, kai šeimą ištrėmė į Sibirą, buvo įkurta mokykla, kurioje pokario metais mokytojavo vaikų poetas, buvęs MGB agentas Kostas Kubilinskas.

Kaip atsiminimai tapo knyga, kokie motyvai pastūmėjo išleisti šį vilties testamentą, papasakojo knygos sudarytoja Antano dukra Laima Švedaitė. „Tėvelis kalbėjo apie pasirinkimą neprarasti žmogiškumo, nors jis pats labai jaunas išėjo partizanau­

ti, perėjo tikrą okupantų golgotą, bet liko ištikimas savo sąžinei ir siekiui iškovoti Tėvynei laisvę. Lietuviai juk turi stiprų Laivės geną“, – kalbėjo viešnia.

Su A. Švedo rankraščiais pirmiausia susipažino gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė, kuri, pasak L. Švedaitės, tapo savotiška šios knygos „krikštamote“. O „krikštatėviu“ tapo istorikas, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Renginyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovė Aldona Jakavonienė pristatė šio centro leidybinį darbą ir prasmingą bendradarbiavimą – per trisdešimt gyvavimo metų išleista daugiau kaip du šimtai  įvairių leidinių. Renata Česnulevičienė

Konkurso dalyviai su filosofais A. Mickūnu ir Ž. Svigariu.  Sigitas Kanišauskas

Knygos sutiktuvių dalyviai (iš kairės): A. Kašėta, L. Švedaitė ir O. Grigaitė.  Bibliotekos archyvas

KRONIKA / KNYGŲ MUGĖJE

LIETUVOS NACIONALINĖ MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKA

šalies“ galerijoje grožėjomis garsių užsienio ir Lietuvos iliustruotojų kūryba.

Įdomūs buvo „15min“ forumo renginiai –čia vyko diskusijos, naujų leidinių pristatymai, skirta dėmesio aktualioms kultūros problemoms. Stebėjome pokalbius apie ne vėliau kaip prieš metus išleistus leidinius: knygą „Kiekvienam savas kąsnis“ pristatė Inga Mitunevičiūtė ir rašytojas Selemonas Paltanavičius, Norbertas Černiauskas ir Viktorija Šeina diskutavo apie monografiją „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės: XIX a. pabaiga –XX a. pirma pusė“. Medijų forume, kuriame vyko pokalbiai aktualiomis su visuomenės informavimu susijusiomis temomis, klausėmės diskusijos „Ar laisvė ir saugumas yra suderinami?“. Joje savo mintimis dalijosi kultūros ministras Simonas Kairys, Ukrainos kultūros ir informacinės politikos viceministras Tarasas Ševčenko (nuotoliu) ir moderuotojas Rytis Zemkauskas.

Renginiai ir mažiems, ir dideliems. Šiemet visas LITEXPO rūmuose vasario 23–26 d. vykusios Vilniaus knygų mugės dienas Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib lio teka lankytojų laukė atsinaujinusiame jungtiniame Nacionalinės bib lio tekos bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) stende, 5 ­ ojoje LITEXPO salėje, kartu su kitais didžiaisiais Lietuvos leidėjais. Apie aktyvų bib lio tekos dalyvavimą mugėje galima kalbėti ir pasitelkus skaičius. 582 valandos – tiek laiko bendrai stende praleido visi jame dirbę kolegos. Kiekvieną Vilniaus knygų mugės dieną stendą aplankydavo maždaug 13 tūkstančių žmonių. Suskaičiuoti tiksliai nelabai įmanoma, tenka optimistiškai remtis Vilniaus knygų mugės kasdienių srautų vidurkiu. Buvo parduoti 1085 MELC ir 163 Nacionalinės bib lio tekos leidiniai. Nacionalinė bib lio teka surengė net 11 kultūrinių renginių ir 6 „Autoriai stende“ susitikimus, juose apsilankė 848 skaitytojai. Kūrybinių dirbtuvių skyrius kvietė į 2 užsiėmimus, juose kūrė, meistravo ir kitaip užsiėmė 120 jaunųjų dalyvių. Kolegos iš Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Bib liotekų ir „Knygų starto“ erdvėse organizavo 10 renginių, kuriuose apsilankė 183 dalyviai, tarp jų – ir patys mažiausieji Vilniaus knygų mugės skaitytojai.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija

AKMENĖ

Ne tik įspūdžiai, bet ir nauda. Bičiulių dieną, vasario 23­iąją, Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, miestų ir kaimų filialų, mokyklų bibliotekininkai ir bičiuliai lankėsi Vilniaus knygų mugėje, pasitikusioje su šūkiu „700 eilučių laisvei“. Jos programoje – apdovanojimai, susitikimai su knygų autoriais, diskusijos, filmų peržiūros ir koncertai, kūrybinės dirbtuvės ir dar daug kitų renginių. Stebėjome iškilmingą atidarymą, lankėmės Lietuvos bibliotekininkų kuriamoje Bibliotekų erdvėje, „Knygų

Šalia žymiausių leidėjų mugėje puikavosi Lietuvos audiosensorinės bib lio tekos stendas. Jame buvo pristatytos garsinės knygos, pateikta aktuali informacija apie disleksiją ir skaitymo sutrikimus. Buvo galima susipažinti, kaip knygos puslapius mato įvairių negalių ar sutrikimų turintys žmonės, sužinoti apie leidinių formatus ir bibliotekos fondus (juose apie 16 tūkstančių leidinių). Šios bibliotekos garsinių knygų platforma ELVIS – tai dar vienas būdas į savo biblioteką prisitraukti skaitytojų, galimybė padėti žmonėms, kai jie nebegali skaityti įprastų spausdintinių knygų.

Zita Sinkevičienė

Edukacijos tikslas – sukurti užkoduotą dienoraštį. Kalbėti apie jausmus ir išgyvenimus nėra taip paprasta ir lengva, todėl ryšiui ir pokalbiui užmegzti buvo pasitelkta R. Savickytės knyga „Adelės dienoraštis“. Išsiaiškinus, kas yra dienoraštis, savo išgyvenimus ir jausmus pasiūlyta išreikšti kūrybingai – naudojant tvarias priemones (senus laikraščius, žurnalus, lankstinukus, knygas, spalvotą popierių), iškarpose užkoduotas mintis išdėstyti ant jau paruošto dienoraščio pagrindo. Kas norėjo aprašyti emocijas, galėjo tai padaryti kituose dienoraščio puslapiuose. Atliktas darbelis su iliustracijomis ir tekstu ateityje gali virsti knyga. Pasigamintą dienoraštį edukacijos dalyviai pasiėmė su savimi, kad galėtų toliau pildyti. Tai reali savojo dienoraščio rašymo pradžia.

ŠAKIAI

Pristatytos edukacijos. 23­iojoje Vilniaus knygų mugėje, kaip ir kiekvienais metais, lankėsi Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai. Tačiau šiemet bibliotekos kolektyvas ne tik svečiavosi, bet ir Bibliotekų erdvėje pristatė dvi edukacijas.

Bibliotekos Lukšių padalinio bibliotekininkė Rima Bakienė ir darbuotojų komanda moksleivius ir suaugusius mugės dalyvius kvietė į edukaciją „Aš – kūrėjas. Mano pirmasis dienoraštis“.

Kriūkų padalinio bib lio tekininkė Reda Damijonaitienė su bib lio tekos darbuotojų komanda pristatė edukaciją „Rašytojo Vytauto Tamulaičio vabalų pasaulyje“, supažindino su V. Tamulaičio pasakos­apysakos „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“ veikėjais. Buvo siekiama ugdyti kantrybę, erdvinį ir loginį mąstymą –edukacijos dalyviai dėliojo vabalų piešinius iš kvadratų, suko galvas spręsdami kryžiažodį, dėliojo stalo dėliones ­vabalus, mažiausi mugės lankytojai, pasitelkę fantaziją, spalvino knygelę „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“. Ne vieną edukacijos dalyvį suviliojo kūrybinė užduotis – sukurti savo vabalų pasaulį ar gėlės žiede apgyvendinti pasirinktą herojų iš knygos.

Smagiausia dalis – dėlionė iš kubų. Vaikai galėjo sudėlioti net 12 personažų iš V. Tamulaičio pasakos­apysakos. Džiugino, kad įsitraukė ir vaikučių tėveliai – smagus komandinis darbas skatino teigiamas emocijas. Visi edukacijų dalyviai buvo apdovanoti atminimo lipdukais, o įamžinti ir sustabdyti džiugią akimirką mažieji ir jų tėveliai buvo pakviesti prie teminių fotosienelių.

Ingrida Jonuškienė

„Tėčiai skaito vaikams“ – mažiesiems skaito dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas. Vygaudas Juozaitis

Edukacijos dalyviai dėliojo spalvingus vabalus. Bibliotekos archyvas

Akmenės rajono bibliotekininkai Vilniaus knygų mugėje. Dalia Markulienė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO KOVĄ

3 d. Daugiau kaip prieš 100 metų Londone susibūręs tarptautinis PEN klubas, vienijantis literatūros kūrėjus ir vertėjus, visada turėjo veiklos: skatino rašytojų ryšius, gynė žodžio laisvę, už pažiūras persekiojamus kūrėjus. Po keleto veiklos dešimtmečių, 1986 m. kovo 3-iąją, PEN klubas inicijavo Tarptautinės rašytojų dienos, per kurią visuomenei būtų primenamas svarbus literatūros kūrėjų vaidmuo, minėjimą. Daugelis savo laisvalaikį siejame su knygų skaitymu. O šventės organizatoriai duoda originalų šventimo „receptą“ – tiesiog nusipirkti norimą knygą ir taip paremti autorių. Lietuvoje į PEN klubą rašytojai susibūrė ne taip ir seniai – kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius, 1989-aisiais, rašytojo Romualdo Lankausko iniciatyva.

Pexels.com

4 d. Prieš 110 metų Panevėžio apskrityje gimė dailininkas Kazimieras Žoromskis (1913–2004). Tapybos mokėsi Justino Vienožinskio studijoje Kaune, baigė Vilniaus dailės akademiją. 1943 m. pasitraukęs į Vakarus, toliau dailės mokėsi Vienoje, Romoje. Šeštajame dešimtmetyje apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, K. Žoromskis dirbo pedagoginį darbą, dėstė meno institute. 1986 m. grįžęs į Lietuvą, parsivežė vertingą paveikslų kolekciją. K. Žoromskio kūryba originali, pasižyminti stilių įvairove. Tačiau labiausiai dailininkas išgarsėjo vadinamuoju optiniu impresionizmu, kai, pasinaudojant spektro analizės principu, sukuriama šviesos ir erdvės iliuzija. Dabar K. Žoromskio darbų turi keliolika Europos ir Amerikos muziejų, Vatikano pinakoteka. Mūsų šalyje jo darbų turi Lietuvos dailės ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejai, kiti sugrąžinti darbai saugomi Vilniuje specialiai pastatytame K. Žoromskio name-muziejuje.

5 d.Tądien prieš 215 metų Alytaus apylinkėse, Dapkiškių dvare, gimė Lenkijos ir Lietuvos politinis veikėjas Simonas Konarskis (1808–1839). Simonas pasekė tėvo – karininko pėdomis ir pasuko į karybą: po mokslų Seirijuose ir Seinuose mokėsi Lomžos karo mokykloje. Tarnavo lenkų kariuomenėje, aktyviai įsitraukė į Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 m. sukilimą prieš Rusijos imperijos režimą. S. Konarskis prisidėjo prie sukilimo dalyvių „Jaunosios Lenkijos“ organizacijos, kurios tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR) 1772 m. sienomis, įkūrimo Prancūzijoje. Kaip slaptas emisaras, 1835 m. jis pradėjo organizuoti naują sukilimą. S. Konarskiui pasisekė užmegzti ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje, su Vilniaus, Tartu studentais. Tačiau 1838 m. Rukainiuose (Vilniaus r.) buvo suimtas Rusijos policijos. Už siekį atkurti demokratinę ATR buvo nuteistas mirti ir sušaudytas. Šiuo metu Vilniaus Muitinės gatvėje, tikėtinoje S. Konarskio žūties vietoje, stovi paminklinis jo atminimo akmuo.

10 d.Prieš 130 metų Pakruojo r. gimė lietuvių architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio sūnus ir politiko Vytauto Landsbergio tėvas. Per savo ilgą gyvenimą (sulaukė daugiau kaip šimto metų) jis turėjo labai įvairią profesinę karjerą ne vienoje valstybėje. Tiesa, dar spėjo 1918–1922 m. pabūti Nepriklausomybės kovų savanoriu (artilerijos kapitonas). Rygoje ir Romoje įgijęs architekto išsilavinimą, G. Landsbergis-Žemkalnis dėstė architektūrą ir piešimą Kauno, Vilniaus, Miuncheno aukštosiose mokyklose, 1941 m. buvo Laikinosios vyriausybės narys, komunalinio ūkio ministras. 1949 m. emigravęs į Australiją, dirbo architekto darbą. Per beveik 50 metų V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo daugybę valstybės (ligoninės, gimnazijos, universiteto rūmai, kalėjimas) ir privačių namų tiek Lietuvoje, tiek Australijoje. 1959 m. grįžęs į Lietuvą, jau būdamas pensinio amžiaus, prisidėjo prie reikšmingų rekonstrukcijos projektų Vilniuje. Jis laikomas modernizmo architektūros Lietuvoje pradininku. V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti „Pienocentro“ rūmai (1934 m.) tarptautinėje parodoje Paryžiuje įvertinti garbės diplomu.

10 d.

Šią dieną prieš 120 metų Pasvalio r. gimė

Antanas Poška (iki 1929 m. Paškevičius) (1903–1992) – keliautojas, antropologas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. Lietuvos universitete studijavo mediciną, o Bombėjaus (dab. Mumbajus, Indija) universitete –antropologiją. Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis ir kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam pomėgiui skyrė visą gyvenimą. Pradžioj su draugais dviračiais riedėjo po Lietuvą, įsigijęs motociklą, apvažiavo Baltijos jūrą, o tada išsiruošė į Aziją (Indija, Afganistanas, Iranas, Irakas). Rašė kelionės dienoraštį, įspūdžius skelbė spaudoje, išleido kelias knygas. Keliaudamas po Indiją, A. Poška tyrinėjo Indijos tautas, jų papročius, lygino lietuvių su senąja sanskrito kalba. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo bibliotekininku, nuo 1944-ųjų – sovietinio švietimo liaudies komisariato Bibliotekų skyriaus viršininku.

Už atsisakymą bibliotekose sunaikinti iki karo išleistas knygas, ypač žydų autorių, 1946 m. buvo suimtas, kalintas Komijos lageriuose. 1958 m. nutraukus A. Poškos baudžiamąją bylą, po metų grįžo į Lietuvą. Apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio medaliu (2000 m., po mirties).

* Atrinktos kovo datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

S. Konarskis kalėjime. Drobė, aliejus. Aut. anonimas, iki 1839 m. Varšuva, Lenkijos kariuomenės muziejus

Atvirukas „Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Kaune“ (dabar –Kauno apskrities viešoji biblioteka). Archit. V. Landsbergis-Žemkalnis. Publikuota portale „E. paveldas“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Vytauto Didžiojo universitete)

A. Poška Indijoje praleido keletą metų, tad turėjo galimybę apsilankyti ir prie Tadž Mahalio. Apie 1931–1932 m.

K. Žoromskis prie savo kūrinio eskizo. Publikuota portale „E. paveldas“. BY-NC-ND (Originalas saugomas Vytauto Didžiojo universitete)

K. Miklaševičiūtės monografijos „Kazimieras Žoromskis“ (2007) viršelis, ant kurio – dailininko optinio impresionizmo kūrinys.

11 d.Prieš 100 metų, 1923 m., kai buvo minima mėnraščio „Aušra“ 40 metų sukaktis, kraštotyrininko Pelikso Bugailiškio iniciatyva, buvo įkurtas „Aušros“ muziejus. Jį įsteigė Šiaulių apskrities valdyba. Tai – ne tik vienas seniausių, bet ir vienas didžiausių muziejų Lietuvoje, jame – beveik 300 tūkst. eksponatų. Pirmuosius eksponatus jam paaukojo steigėjai iš savo asmeninių kolekcijų, o ekspozicija buvo atidaryta po penkerių metų. Dabar muziejus vienija šiuos struktūrinius padalinius: Chaimo Frenkelio vilą, Šiaulių istorijos, Fotografijos muziejus, Žaliūkių malūnininko sodybą, Dviračių, Radijo ir televizijos muziejus, Venclauskių namus, Poeto Jovaro namą. Šimtmečio proga „Aušros“ muziejus parengė ekspoziciją, pasakojančią apie Šiaulių

praeitį nuo seniausių

laikų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Norėdamas savo fondus padaryti dar labiau prieinamus lankytojams, muziejus aktyviai skaitmenina eksponatus ir šioje srityje tarp šalies muziejų užima lyderio poziciją.

12 d.

Tądien prieš 95 metus gimė amerikiečių dramaturgas Edwardas Albee (1928–2016), laikomas absurdo teatro atstovu. Savo pjesėse dažnai vaizdavo žmonių tarpusavio santykius, kalbėjo apie susvetimėjimo problemą. E. Albee kūryba plačiai įvertinta: dukart apdovanotas teatralams skiriama „Tony“ premija, trimis Pulitzerio premijomis. Lietuvos teatrų režisieriai taip pat mėgo statyti dramaturgo kūrinius. Kone žinomiausia Lietuvos žiūrovui pjesė – „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, spektakliais mūsų šalies teatruose virto ir „Atsitikimas zoologijos sode“, „Viskas baigta“, „Tos aukštosios moterys“. E. Albee taip pat užsiėmė labdara – buvo įkūręs savo fondą, kurio lėšas sudarė autorinis honoraras už kiekvieną pjesės „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ pastatymą. Dramaturgas domėjosi daile – yra žinoma jo turėta paveikslų ir skulptūrų kolekcija. Taip pat studijavo Afrikos ir Okeanijos meną.

20 d.

Minima Pasaulinė Žemės diena – astronominis pavasaris. Šią dieną Jungtinės Tautos oficialiai paskelbė 1971 m. Žemės dienai buvo pasirinktas pavasario lygiadienis – laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose (kai kur svyruoja kovo 20–21 d.). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Pasaulinė Žemės diena nuo 1992 m. įteisinta ir mūsų šalyje. Aplinkos ministerija šią dieną prie ministerijos iškelia Žemės vėliavą, kuri plevėsuoja iki Tarptautinės motinos Žemės dienos (balandžio 22 d.). Organizuojamos žaliosios pamokos mokyklose, rengiamos įvairios akcijos. Štai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šia proga buvo pristatyta menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“. Iš sąvartyno atliekų kurta kaukolė primena apie šiukšlių ilgaamžiškumą ir kelia žmonijos atsakomybės klausimą. Instaliacija keliaus ir į kitus Lietuvos miestus.

22 d.Prieš

155

metus Šilutės apskrityje gimė filosofas, rašytojas, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas

Vydūnas (Vilhelmas Storostas) (1868–1953). Iš valstietiškos kilmės evangelikų misionieriaus šeimos kilęs Vilhelmas domėjosi daug kuo: baigęs Ragainės mokytojų seminariją, Vokietijos universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas. Sunku patikėti, kad Vydūnas – daugiau kaip 60 knygų (grožinės literatūros, filosofijos traktatų, vadovėlių) autorius. Vien dramos veikalų parašė daugiau kaip 40. O kur dar visuomeninė veikla: Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuri rengė vaidinimus, dainų šventes, įkūrėjas, PEN klubo narys, žurnalų leidėjas. Vydūnas pasisakė prieš Vokietijos valdžios asimiliacinę tautinių mažumų politiką. Taip pat harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė originalių dainų, vadovavo chorui. Jei atsirastų žmogus, kuris apie šias Vydūno veiklas neką žinojo, tai

27 d.

Šią 1993 m. dieną buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymas. Šiuo įstatymu Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo įpareigota spręsti lietuvių kalbos kodifikavimo, normų vartojimo ir valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus. Įstatyme nurodyta, kad komisijos nutarimai kalbos klausimais privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, žiniasklaidos priemonėms. Dabar, nuo šio įvykio praėjus 30 metų, kartkartėmis pasigirsta nuomonių, esą Lietuvoje gyvenantys žmonės ir taip moka lietuviškai, taigi „jokios komisijos neturėtų aiškinti, kaip kalbėti lietuviškai“.

apie jo sveiką gyvenseną ir sveikatos filosofiją tikrai girdėjo daugelis.

E. Albee – ne tik JAV populiarus dramaturgas. Iš Hjustono universiteto bibliotekos kolekcijos

J. Vaitkutė prie savo kurtos instaliacijos „(Ne)amžinos vertybės“ Nacionalinėje bibliotekoje. Vygaudas Juozaitis

Vydūnas, savo namuose grojantis arfa. Apie 1930 m. Publikuota „Europeanoje“ (Originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

Ramunė Balčikonienė. Know your books!

It’s good to know about copyrights

2

In this publication, the Lithuanian Audiosensory Library invites all libraries in the country to join the copyright campaign “Skaitykis su knygomis” (Know your Books). All books, whether in print, electronic or audio format, must be protected by copyright. The campaign aims to talk about serious issues in a playful way, comparing the © copyright mark to vitamin C. According to the initiative’s organisers, the more ©—the more attention paid to copyright—the healthier it is for both cultured society and the creators themselves.

Rasa Erentaitė, Rimantas Vosylis. Motivating culture against exclusion: The social environment and academic motivation of Lithuanian gymnasium students

5

This publication presents some of the insights from the ongoing research “Tikslų laboratorija” (Goals Lab) carried out by Kaunas University of Technology researchers in 2019­2021. The study investigated the academic goals of Lithuanian gymnasium students, whether they are changing, and how they are related to the students’ social, economic and cultural environment. The results showed that students from more favourable socio­ economic and cultural backgrounds are more academically motivated. Less advantaged students are more motivated if their environment is culturally rich, if there is no lack of cultural experiences, and if cultural topics are discussed in the family. It concludes that cultural institutions, including libraries, can make an important contribution to enhancing student motivation and aspirations, especially in less socio­ economic environments.

Renewed “E. paveldas”: how consumer habits and needs are changing

10

A little more than a year ago, on 14 February 2022, an updated version of the digitalised cultural heritage portal epaveldas.lt was launched. It was created by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and its partners within the framework of the project “Development of a virtual cultural space meeting the needs of the public”. The portal, which was conceived a dozen years ago, now offers innovative services, a more attractive design and better data quality. The project developers and implementers share their observations on how users have received the innovations, what new habits they are forming, and whether the content of the “E. paveldas” portal is able to respond to the needs of different groups of society.

Kęstutis Urba. Destiny chooses people

13

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and its partners have published a translation of Jella Lepman’s Die Kinderbuchbrücke (A Bridge of Children’s Books). Dr Kęstutis Urba, Honorary Chairman of the IBBY Lithuanian Section, introduces the book and talks about the author herself ­ the founder of the International Board on Books for Young People. The author also talks about the importance of this book for Lithuania and its connection to Lithuania. By the way, this book, translated from German, was published on the eve of the 70th anniversary of the IBBY organisation and the 30th anniversary of the IBBY Lithuanian Section.

Jonas Nekrašius. Actor and director Stasys Pilka and his collection of bookplates

15 Stasys Pilka (1898­1976), a Lithuanian actor, director and bibliophile, was also a collector of ex­libris and a researcher of bookplates. His collection in the first half of the 20th century included more than 800 bookplates. When he left Lithuania in 1944, he took only a small part of his collection with him. The most valuable ex­libris by Pilka (almost 200 pieces) are now kept in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences. The author of the article reviews this collection by Pilka, which contains bookplates of famous people of pre ­war Lithuania, including writers, priests, actors, artists, public figures and politicians. A number of ex­librises by well­known Lithuanian artists were also created for Pilka himself. Most of the details related to this collection are mentioned in the letters from Pilka to the bibliophile and collector Vitolis Enrikas Vengris, quoted in the article.

Liuda Prunskienė. Jurgis Bielinis’s Prieteliai on the path of Lithuanian identity

20

Jurgis Bielinis (1846­1918) is remembered in the history of the Lithuanian national movement as the most prominent prototype of a book smuggler ­ a man who became a legend, who, during the years of the ban on the Lithuanian press, smuggled a number of banned publications across the border from Lithuania Minor and distributed them in Lithuania. He was not alone ­ there was a whole network of book smugglers in the districts of Biržai, Pasvalys and Panevėžys. Liuda Prunskienė, a local history librarian at the User Services Department of the Jurgis Bielinis Public Library of Biržai District Municipality, tells about Bielinis’s assistants, who included many educated farmers, as well as clergymen, doctors and students.

Laimutė Cibulskienė. Anzelmas Matutis and the people of Varėna

25

7 January marks the 100th anniversary of the birth of the popular children’s writer Anzelmas Matutis (1923­1985). Matulevičius­Matutis’s life, pedagogical and creative activities were connected with the districts of Marijampolė, Alytus, Lazdijai and Varėna. The author of the publication ­ L. Cibulskienė, the bibliographer of the Varėna District Municipality Public Library, tells about the writer’s life in Dzūkija, reveals his greatest source of inspiration, in what unusual room he liked to create, and how the Varėna Library contributes to promoting the memory of the writer Matutis.

Eglė Kazlauskienė. Rich entertainment for the entire family

29

In this article, the author offers a tour of the British writer Roald Dahl’s museum and storytelling centre in the village of Great Missenden (Buckinghamshire, England). The museum staff are inventive in their approach to the writer’s life and creative environment, and aim to give visitors the opportunity to have fun in the museum. Visitors can try out a lot of things for themselves: try on a pilot’s jacket (Dahl was a fighter pilot), visit the writer’s authentic hut, where he loved to create, and finally, take part in educational activities based on books written by one of the greatest children’s storytellers of the 20th century.

Darius Žiemelis. Volume 1 (20) of the scientific journal

Relevant Tomorrow published

34

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has published a new issue of the diamond open access electronic periodical “Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow”. The themes of this Lithuanian­English language journal are: media and information literacy; the security of the information environment; communication processes (especially political communication); digitisation and digital publishing; librarianship and bibliography and information science methodology.

Aušra Zubaitė, Birutė Sruogienė, Daiva Pušinskaitė.

36

Sixteen years passed between the decision to relocate Skuodas Library to a new building and its inauguration. The opening ceremony of the new library building took place on 3 March this year, attended by the President of the Republic of Lithuania, Gitanas Nausėda, who cut the symbolic ribbon together with the other guests. The publication introduces the new library spaces (previously, staff were spread over several buildings) and services.

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2023 Nr. 3 (770)

Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos

mėnesinis žurnalas

Leidžiamas nuo 1949 m.

© „Tarp knygų“, 2023

Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius

Tel. (8 5) 239 8687

E. paštas tk@lnb.lt

www.lnb.lt

2023-03-24

6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 400 egz.

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė

UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS)

No 3 (770) 2023

Martynas Mažvydas

National Library of Lithuania

Monthly. Published in Lithuanian

F. 1949

© ”Tarp knygų“, 2023

Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania

Tel. +370 5 239 8687

E-mail: tk@lnb.lt

www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA!

Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą

„Tarp knygų“ 2023 metams.

Prenumerata priimama visuose

AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti

Nacionalinės bibliotekos knygyne

(Gedimino pr. 51, Vilnius)

arba kreiptis el. p.  pardavimai@lnb.lt.