Dalia Cidzikaitė. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos jaunimo gyvenimas iš arti

PIRMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS JAUNIMO GYVENIMAS IŠ ARTI

Dr. Dalia Cidzikaitė

Po dvejų metų vėl surengtoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė naują leidinį – Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės „Aliutės dienoraštį“1 , autentišką kasdienės istorijos liudijimą apie naujai įkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir jos laikinosios sostinės – Kauno – gyvenimą. Beje, šio mėnesio 26 dieną visuomenininkė, pedagogė ir rašytoja A. Landsbergytė-Karazijienė (1922–2018) būtų šventusi 100 metų gimimo sukaktį.

Dailininkės Elonos Marijos Ložytės sukurtas knygos viršelis savo stilistika primena originalųjį A. LandsbergytėsŽemkalnytės dienoraštį.

„Po piet vėl nuėjau į čiuožyklą“, – tokiais žodžiais2 1938 m. sausio 13 dieną savo dienoraštį pradeda Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos abiturientė A. Landsbergytė-Žemkalnytė. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar likę daugiau nei metai, todėl kol kas Kauno jaunimui terūpi šokiai, trumpi susižavėjimai ir pirmosios meilės, pasimatymai čiuožykloje ir kino teatruose, pasivažinėjimai dviračiais, nekaltos išdaigos, sporto varžybų, kuriose žaidžia klasės draugai, žiūrėjimas, tautinių šokių repeticijos ir, kai reikalas prispaudžia, pamokų kalimas, rašinėliai, nusirašinėjimas, atsiskaitymai ir papildomos pamokos pas korepetitorius.

Dienoraščio autorė – Kaune gerai žinomų architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės pirmagimė, pasaulį išvydusi 1922 metais. Jauna šeima susilauks

1 Landsbergytė-Žemkalnytė, Alena. Aliutės dienoraštis / [sudarytoja Dalia

Cidzikaitė]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 211 [1] p.; iliustr., portr., su asm. r-kle. 2 Siekiant išlaikyti autentiškumą, dienoraščio autorės kalba netaisyta, palikta tuo metu galiojusi rašyba ir skyryba. dar dviejų vaikų: 1929-aisiais – Gabrieliaus, 1932 m. – Vytauto. Šešiolikametei Aliutei šeima ir jos reikalai ne itin rūpi, jai būtų kur kas geriau, jei namiškiai ją paliktų ramybėje ir leistų gyventi savo gyvenimą, laiką leidžiant su geriausiais draugais Džo, Jūra, Jone, Baliu, Geddi, Donce, Nele ir kitais. Kadangi tėvai to nesiruošia daryti, atvirkščiai – gana griežtai prižiūri savo vienintelę dukrą, įtampos ir kibirkščių Landsbergių šeimos name K. Donelaičio gatvėje netrūksta. Po eilinio „susikirtimo“ su mamute Aliutė dienoraštyje skundžiasi: „O gal neblogai būtų ištekėti, nereiktų bent už kiekvieną žingsnį duoti atskaitomybės. Aš matau kaip kitos mergaitės: išėjo pasivaikščioti; susigalvojo – užsuko į kiną, ir ten pavakarieniauti kur nors su draugėm, draugais... Ir kas? Karūna nuo galvos niekam dėl to nenukrito. O padaryčiau aš taip? Skandalas būtų namie! Nemyliu aš savo namų, to „šeimos židinio“. (Kažkas buvo girtas, matyt, kai davė namams „židinio“ vardą.) Norėčiau kur išvažiuoti ir nė kiek savo namų nepasiilgčiau... Ach, kad greičiau baigčiau gimnaziją!..“ („Aliutės dienoraštis“, p. 92)

Alena su mama Ona Jablonskyte-Landsbergiene. Donelaičio g. sodelyje Kaune, apie 1942–1943 m. Algimanto Karazijos asmeninis archyvas

Vargu ar dienoraščio autorė nujautė, kad jos žodžiams bus lemta netrukus išsipildyti. 1944 m. į Lietuvą artėjant antrajai sovietų okupacijai, tada jau ištekėjusi Alena su savo vyru Gediminu Karazija tėvynę paliko ilgam. Likimas Karazijų šeimą pirmiausia nubloškė į Austriją, paskui – Vokietiją, o, karui pasibaigus, ji atsidūrė tolimojoje Australijoje. Nors iš pradžių gyvenimas naujoje šalyje nelepino: Alenos vyras dirbo fabrike, o ji pati – ūkiuose, jauna pora sugebėjo atsistoti ant kojų, įsikurti, auginti pagausėjusią šeimą. A. Landsbergytė-Karazijienė darbą ir pareigas šeimoje derino su lietuviška veikla, kurios jos gyvenime netrūko: tai ir bendradarbiavimas Australijos lietuvių spaudoje bei radijuje, ir lietuvių kalbos dėstymas šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, ir dalyvavimas Lietuvių dainos mylėtojų sambūryje. Nors dienoraštį Alena rašė vienoje užrašų knygutėje, jį sudaro tarsi dvi dalys. 1938 m. gegužės 14 dieną nutrūkęs dienoraštis pratęsiamas jau tik 1940 m. birželio 13 dieną. Antra dalis parašyta vienu atsisėdimu, todėl ji labiau primena santrauką to, kas jau įvyko, nei diena iš dienos fiksuojamus jaunos merginos gyvenimo įvykius ir išgyvenimus. Ne tik Lietuvai, bet ir Europai lemtingi 1939-ieji ir dalis 1940-ųjų dienoraštyje atpasakoti, o ne išgyventi. Tai supranta ir pati jo autorė. Po daugiau nei dvejų metų pertraukos prie dienoraščio sugrįžusi A. Landsbergytė-Žemkalnytė, jau universiteto humanitarinių studijų pirmakursė, pripažįsta: „Pabandysiu rašyti prisiminimus. Maždaug chronologine tvarka. Bet, deja, jau tokio galvojimo, tų pačių minčių, jausmų nebebus, nebeatgaivinsiu – nors ir per du metus, bet žmogus pasikeiti.“ (p. 100)

Atrodo, jog Alenos studentiškas gyvenimas nelabai skyrėsi nuo jos, kaip gimnazistės, gyvenimo: pamokas pakeitė paskaitos, atsiskaitymus – egzaminai. Ji tebėra aktyvi skautė, dažnai lankosi kine, pobūviuose. Bet ir dabar nepamiršta pasiskųsti dėl pernelyg griežtos tėvų kontrolės. Pasak merginos, abu tėvai į ją tebežiūri kaip į mažą mergaitę ir nenori suprasti, kad ji jau studentė. „Todėl, – liūdnai konstatuoja Alena, – aš ir to „studentiško“ gyvenimo, apie kurį pasakojo Laimė ir Inia, negavau pajusti.“ (p. 108)

Dienoraštis nutrūksta netikėtai – Alenai pasakojant apie jos apsilankymą Vilniuje su tėčiu ir broliu Gabrieliumi. Tai jau antroji jos kelionė į neseniai Lietuvai sugrąžintą Vilnių, gal todėl čia vos keliais žodžiais papasakojama, su kuo susitikta, kur apsilankyta. Paskutinis dienoraščio sakinys pabaigiamas iškalbingu daugtaškiu.

Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės dienoraštis pergyveno karą, pokarį, sovietmetį ir daugiau nei trisdešimt antrosios Lietuvos Respublikos metų. Dienoraštis visą laiką išbuvo Lietuvoje, Alenos jauniausio brolio Vytauto Landsbergio šeimos archyve. Pasak profesoriaus, jo seseriai kartą lankantis Lietuvoje, jis pasiūlęs dienoraštį atiduoti, bet ši tik numojusi ranka – suprask, nieko jis nevertas! Gal ir gerai, kad tie užrašai neiškeliavo į Australiją, vargu ar jie kada nors būtų išvydę šviesą ir atsidūrę skaitytojų rankose.

***

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleistą „Aliutės dienoraštį“ papildo A. Landsbergytės-Žemkalnytės kartu su pussesere Rimute Jablonskyte (vėliau Rimantienė) vesti kelionės į Romą užrašai „Automobiliu Kaunas–Roma–Kačerginė“, kuriuos ką tik gimnaziją pabaigusios merginos paskelbė keliuose laikraščio „XX amžius“ 1938 m. numeriuose. Knygoje spausdinami du įvadiniai straipsniai, kurių autoriai – prof. Vytautas Landsbergis ir istorikas prof. Juozas Skirius. Daugybėje dienoraštyje minimų vardų, pavardžių ir pravardžių padės susigaudyti išplėstinė asmenų rodyklė. Knyga iliustruota kelionės į Vakarų Europą metu darytomis nuotraukomis, A. Landsbergytės-Karazijienės fotografijomis, kurių didžiąją dalį parūpino jos sūnus Algimantas Karazija.