Deimantė Žukauskienė. Fotografijose sustabdytas laikas

FOTOGRAFIJOSE SUSTABDYTAS LAIKAS

Vasario 8 d. Algimantui Zurbai (1942–2018) būtų sukakę 80 metų. Ta proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai parengė rašytojo autorinių fotografijų parodą iš Laimos Zurbienės bibliotekai 2019 m. perduoto A. Zurbos archyvo1. Žvelgdami į įamžintus rašytojo gimtųjų vietų vaizdus, draugų ar kolegų nuotraukas, parodos lankytojai gali pažinti A. Zurbos aistrą fotografijai.

Iki šiol mažai kas žinojo, kad A. Zurba plunksną svarstė išmainyti į fotoaparato objektyvą. Paauglystėje pamėgta fotografija savotiškai pakreipė rašytojo kelią, o fotoaparatas buvo nuolatinis jo gyvenimo palydovas. Savo atsiminimų knygoje „Gal taip reikėjo“ A. Zurba rašo: „Kai iš namų beveik negaudavau paspirties, jis virto mano maitintoju, išvedė į spaudos puslapius; jau studijų metais ėmiau reikštis kaip fotografuojantis žurnalistas, nors ir toliau studijavau gimtąją kalbą ir literatūrą...“2 Ne vienoje knygoje ar interviu užsimenama, jog A. Zurba galėjo sulaukti pasisekimo fotografijos mene, jei tik būtų tam rimtai atsidėjęs, tačiau vis dėlto pasirinko rašytojo kelią.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomame A. Zurbos archyve yra nemažai autorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti gimtieji Žvaguičiai (Biržų r.), Vilniaus, Biržų miestų vaizdai, taip pat studijų draugų, rašytojų, kultūros darbuotojų grupinių ir portretinių nuotraukų. Dalis šių nuotraukų eksponuojama rašytojo jubiliejaus proga Nacionalinėje bibliotekoje parengtoje A. Zurbos autorinių fotografijų parodoje „Apie dovanotą laiką“ (ją Retų knygų ir rankraščių skaitykloje galima apžiūrėti iki kovo 26 d.). Parodos pavadinimą inspiravo atsiminimų knygoje „Gal taip reikėjo“ rašytojo išsakyta mintis: „Galvoju apie mums dovanotą laiką, kurio patys nesirenkame – kiekvienam jis toks, koks apskritai tuo metu yra.“3

1 Plačiau apie jį žr.: Deimantė Žukauskienė. Nacionalinėje bibliotekoje – sutvarkytas rašytojo Algimanto Zurbos archyvas. Tarp knygų, 2020, Nr. 6 (birželis), p. 37–38. 2 Zurba, Algimantas. Gal taip reikėjo. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, p. 138. 3 Ten pat, p. 398. Vilniaus universiteto Filologijos ir istorijos fakulteto studentai šokėjai. Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, apie 1960–1961 m.

Autoportretas. Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, maždaug XX a. 6–7 dešimtmetis

A. Zurbos asmenybę siekiama atskleisti ir 2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje atsiminimų knygoje „Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų“4, kurią sudarė rašytojo žmona Laima. Kaip knygos pratarmėje rašoma, knyga – savotiška prabėgusio laiko ir rašytojo gyvenimo mozaika – įvairi ir spalvinga. A. Zurbos kartai teko išgyventi sunkų laikotarpį: nuo dramatiško pokario vaikystėje, visa stingdančio sovietmečio, kai reikėjo pakovoti dėl kiekvieno laisvesnio žodžio, iki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laisvės vyturių, kai teko susidurti su nelengvomis permainomis, vertusiomis permąstyti save ir savo vertybes, priimti naująją realybę. Amžininkų atmintyje A. Zurba iškyla ne tik kaip visuomenei žinomas rašytojas, kultūros veikėjas, aptariamos ir kitos, daugumai gal kiek mažiau pažįstamos jo veiklos sferos: ilgametis darbas žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje bei Rašytojų sąjungoje, taip pat dalyvavimas jaunųjų literatų ir kalbininkų ugdymo veikloje.

Rengiant knygą, siekta pakalbinti įvairius rašytoją pažinojusius žmones. Čia skelbiamas ir Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovės dr. Viktorijos Vaitkevičiūtės Verbickienės bei Lituanistikos skyriaus vadovo dr. Dainiaus Vaitiekūno pokalbis su Laima Zurbiene, kai ji perdavė Nacionalinei bibliotekai rašytojo archyvą5 .

Kiekvienas prisiminimų autorius nubrėžia tam tikrus A. Zurbos asmenybės štrichus. Tai – ir pasakotojo talentas, šmaikštumas, ir tvirtumas, darbštumas, kruopštumas bei atidumas, taip pat bendravimo su aplinkiniais būdas. „Algimantas buvo tvirta ir šakota asmenybė: veiklus ir visuomeniškas nuo mažens, bet ne iš tų, kuriuos galima stumtelėti – visada turėjo tvirtą nuomonę ir tvirtą stuburą“6, – rašo apie vyrą L. Zurbienė. Šiltai, o kartais itin jautriai rašytoją prisimena artimieji: broliai Stasys ir Edmundas Zurbos, vaikai Vaida Kuncevičienė, Mantas Zurba, anūkė Giedrė.

Įsimintinas L. Zurbienės atsiminimas apie rašytojo darbo „virtuvę“, liudijantis gražų bendradarbiavimą. „Dirbo jis daug. Niekada nepasakojo iš anksto apie būsimą darbą. Tiktai kai pačiam jau imdavo ryškėti sumanymo kontūrai, lyg tarp kitko mesteldavo – kažką turiu, bet nežinia, kas iš to išeis. Rašydavo parkeriu, smulkia gražia rašysena. Man duodavo jau mašinėle perrašytą tekstą, prašydavo kuo greičiau perskaityti ir pasakyt savo nuomonę. Žinojo, kad nebersiu tuščių pagyrų... Daugelį metų buvau pirmoji jo darbų skaitytoja ir redaktorė. Neįsižeisdavo dėl kritinių pastabų ar siūlomų braukymų, trumpinimų. Sakydavo, kad laukia žvilgsnio iš šalies. O jau tada ir pats peržiūrėdavo savo darbą iš naujo, tarsi iš toliau.“7

Deimantė Žukauskienė

4 Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų: prisiminimų mozaika.

Sud. Laima Zurbienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2021. 471, [1] p.: iliustr., portr. 5 Pokalbis spausdintas žurnale „Tarp knygų“, 2019, Nr. 4 (balandis), p. 28–31. 6 Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų: prisiminimų mozaika, p. 10. 7 Ten pat, p. 153. Žydėjimas Vilniuje. Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, 1963 m.

Žvaguičių obuoliai. Fotografas Algimantas Zurba. Biržų r., 1961 m.