Tarp knygu 2023 02

Page 1

Vasaris | 2023

#GYVASŽODIS

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Knygų mugė: Vilniaus sukaktis ir Ukrainos kūrėjai

TEMA / PANDEMIJOS PAMOKOS

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Agnė Suchodolskytė. „Paslapties kambarių“ atvėrimas: bibliotekų specialiųjų spaudinių skyrių

ŽURNALAS

VIRŠELYJE

Lankytojus Vilniaus knygų mugė priėmė jau 23-ią kartą. Vygaudas Juozaitis

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUS KIE NĖ (vyr. redaktorė)

Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt

Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja)

Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt

Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt

Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

Danguolė ABAZORIUVIENĖ

Jūratė BIČKAUSKIENĖ

Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas)

Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ

Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ

Gražina LAMANAUSKIENĖ

Sandra LEKNICKIENĖ

Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ

Jolita STEPONAITIENĖ

Lina ŠARLAUSKIENĖ

ŠIAME NUMERYJE
„TARP KNYGŲ“
20
Vygaudas Juozaitis
1
Sėkmės dalis – žaidimo elementai
2
Parengė Vaiva Markevičiūtė 4
AKTUALU Daiva Janavičienė. Sektoriaus veiklai tobulinti – mokymai mokyklų bibliotekininkams 8 Genutė Rutkauskienė. Informacijos tvarkymo pokyčiai taikant IFLA pavyzdinį bibliotekų modelį 10
ARUODAS Violeta Černiauskaitė.
lietuvišką profesinę terminiją 13
Mito griuvimas: ko išmokė karantinas dėl COVID-19?
ŠIANDIEN
TERMINŲ
Vertėjų indėlis kuriant
išslaptinimo procesas 1987–1990 m. 15
LEIDINIAI
marionetės
20 ŽMOGUS IR LAIKAS Deimantė Žukauskienė. Ką
papasakoti degtukų dėžučių etiketės? 22 KĄ SKAITYTI Kristina Sušinskaitė (knygu_burtai) rekomenduoja 26 KRONIKA Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Mokslinių straipsnių rinkinyje –su senąja knyga siejamos temos 28 Eva Praškevič. Leidinys, reikšmingai papildantis žinias apie garsios spaustuvės veiklą 29 Gintarė Tautkevičienė. Šimtametė transformacija: nuo kartotekų iki debesų 30 Dangira Undžienė. Mažeikiuose įamžintas H. Nagio vardas 32 Po Lietuvą keliaujančios parodos. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus informacija 34 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ 36 IN MEMORIAM Tomas Auškalnis [1960 04 01–2023 01 23] 42 MĖNESIAI IR DIENOS Tai nutiko vasarį. Parengė Vaidenė Grybauskaitė 43 2
NAUJI
Garsiosios
atgyja knygoje. Parengė Vaiva Markevičiūtė
gali

SĖKMĖS DALIS –ŽAIDIMO ELEMENTAI

Geri darbai dažniausiai daromi tyliai. Tačiau šiemet „Tarp knygų“ redakcija šioje rubrikoje siūlo atkreipti dėmesį į kultūros lauke triūsiančius darbštuolius: bibliotekų, muziejų, archyvų darbuotojus ir jų prasmingas veiklas.

Rita Venskūnienė, Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bib lio tekos Naujosios Vilnios bib lio tekos vyr. bib lio tekininkė. Virtualios biblioterapijos projektas „Atvirumo s@la“, kuriam vadovauja R. Venskūnienė, 2023 m. pradžioje buvo įvertintas tarptautinės organizacijos EIFL ( Electronic Information for Libraries ) viešųjų bib lio tekų inovacijų apdovanojimu. Nuo 2016 m. veikiančioje analogų pasaulyje neturinčioje biblioterapijos platformoje vyksta virtualūs terapinio skaitymo ir pasakojimo užsiėmimai vaikams ir jų tėvams, padedantys įveikti įvairius emocinius, psichologinius, socialinių santykių sunkumus.

R. Venskūnienė: Naujosios Vilnios bibliotekoje įvertinę vietos bendruomenės prioritetus, prisiėmėme socialiai atsakingos bibliotekos vaidmenį – įkūrėme vaikų ir jaunimo dienos centrą pažeidžiamiausiai socialinei grupei: vaikams, paaugliams ir jų šeimoms. Nuo 2004 m. psichologas kontaktinėse paauglių grupėse taikė biblioterapijos metodą – tą veiklą ir galima laikyti „Atvirumo s@los“ užuomazga. Ilgainiui supratome: kad biblioterapija būtų veiksminga, ji turi būti ilgalaikė, be to, pastebėjome, kad kontaktinis formatas labai riboja vaiko norą būti atviram. Taip kilo idėja per seansus taikyti sužaidybintą aplinką, kurioje veiktų susikurtas avataras. Šis sprendimas atnešė didžiausią sėkmę – dalyviai jaučiasi saugūs. Projekto kokybiniai tyrimai (tėvų ir jų vaikų atsiliepimai) rodo, kad dalyviai patenkina savo emocinius poreikius. „Atvirumo s@los“ dalyviai – ir tėvai, nesutariantys vaiko auklėjimo klausimais, ir vaikai bei paaugliai, išgyvenantys santykių su tėvais, broliais, seserimis, draugais problemas. Per užsiėmimus vyrauja savivertės, konkurencijos, įvairių baimių, pavydo, patyčių problemos.

Inga Cironkaitė-Bendžienė, Barboros Radvilaitės 500-osioms gimimo metinėms skirtos parodos „Barbora etc.“ kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė. Atrodytų, ką dar nauja galima pasakyti apie garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą?

Kodėl ši paroda neturėtų likti nepastebėta šiemet minint Vilniaus 700-ąjį gimtadienį?

I. Cironkaitė-Bendžienė: Barbora Radvilaitė turbūt geriausiai žinoma iš pasakojimų apie jos ir Žygimanto Augusto meilę, bet Vilniaus katedros varpinėje atidarytoje ir iki gegužės mėnesio veikiančioje parodoje „Barbora etc.“ norėjome lankytojus išsamiau supažindinti su kitomis šios moters istorijos detalėmis. Dvidešimt keturi ekspozicijos baldo stalčiukai atskleidžia valdovės kasdienybę, nuo legendos veda prie konkrečių XVI a. gyvenusios didikės realijų: mityba, audiniai, brangenybės, raštingumas, geografija, sveikata ir kamavusi liga. Siekėme, kad ekspozicija būtų taktiliška, jusliška, žaidybiška, patraukli mažiesiems bokšto lankytojams. Tai pasiteisino, pasirinkta forma įtraukia tiek įvairaus amžiaus, tiek iš tolimesnių kraštų atvykusius turistus, skubančius įkopti į bokšto viršūnę. Galbūt žurnalo skaitytojams ši paroda padės atrasti ir katedros varpinę, jos architektūrą, savo šimtmečius skaičiuojančią kartu su jubiliejų mininčiu Vilniumi?

#GYVASŽODIS
Iš asmeninio albumo Iš asmeninio albumo

KNYGŲ MUGĖ:

VILNIAUS SUKAKTIS IR

UKRAINOS KŪRĖJAI

Išskirtinis kultūros reiškinys – Vilniaus knygų mugė, į kurią suvažiuoja kūrėjai iš visos Lietuvos ir pasaulio, knygų mėgėjus ir melomanus 23-ią kartą pakvietė į LITEXPO rūmus. Vasario 23–26 dienomis netilo mugės šurmulys, o renginių gausa ir įvairovė ne vienam sukėlė nemažai nerimo: kaip visur suspėti ir viską pamatyti. Lankytojų laukė beveik 200 mugės dalyvių ir daugiau kaip 500 renginių. Mugėje įteikti Knygos meno konkurso apdovanojimai ir „Best Baltic Books“ premijos, paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ nominantai.

Pernai, kai pirmąją knygų mugės dieną užtemdė žinia apie Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, nuspręsta 2023-iaisiais minimą Vilniaus 700 metų sukaktį sujungti su laisvės tema, dėmesį skiriant savo šalies laisvę ginančiai Ukrainai. Taip radosi šiųmetės mugės šūkis „700 eilučių laisvei“.

Renginio organizatoriai pasiūlė platų spektrą diskusijų, kuriose dalyvavo ir Lietuvoje gyvenantys, ir iš kitų šalių atvykę Ukrainos kūrėjai. Kaip teigė Lietuvos kultūros instituto Programų ir projektų skyriaus vadovė Rūta Nanartavičiūtė, itin svarbu, kad mugėje suteikta proga išgirsti Ukrainą ir jos žmones: autorius, menininkus, literatūros ir leidybos profesionalus –taip jie gali nešti savo žinią ir būti išgirsti. Lietuvos kultūros institutas kartu su didžiausio intelektinio renginio Ukrainoje „Knygų arsenalas“ organizatoriais ir Ukrainos knygų institutu parengė specialią programą, pagrįstą Ukrainos ir Lietuvos rašytojų bei intelektualų dialogu.

Renginių programoje dalyvavo daugiau nei 60 svečių iš Ukrainos – rašytojų, iliustruotojų, žurnalistų, kino režisierių, diplomatų, politikų. Su Ukrainos autoriais ir knygomis lankytojai galėjo susipažinti Ukrainos stende, kurį kartu su Lietuvos kultūros institutu įrengė Ukrainos knygų institutas. „Aktualumas būti“ – tokiu šūkiu buvo reiškiamas ukrainiečių nesitaikstymas su agresija ir primenamas visą pasaulį žavintis jų ryžtas nugalėti visas negandas. Vyko ukrainiečių poezijos skaitymai, lietuvių literatūros vertimų į ukrainiečių kalbą pristatymai, kūrybinės dirbtuvės, susitikimas su viena garsiausių ukrainiečių rašytojų Olsana Zabužko. Buvo rengiamos įvairios akcijos Ukrainai palaikyti. Iš viso surengta apie 30 su Ukraina

2
ĮVYKIS
Daugelyje Vilniaus knygų mugės užrašų vyravo Ukrainos vėliavos spalvos. Vygaudas Juozaitis Į iškilmingą mugės atidarymą susirinko pilna salė. Pasveikinti mugės dalyvių atvyko ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

susijusių renginių. Savo asmens dokumentą pateikę ukrainiečiai mugėje galėjo lankytis nemokamai.

Beje, mugės organizatoriai prisipažino, kad šiemet buvo sunku prisikviesti svečių iš kitų valstybių – dažnas atsisakydavo, motyvuodamas, esą Lietuva yra per daug arti karo zonos. Tačiau pavyko surengti nuotolinį pokalbį su lenkų rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureate Olga Tokarczuk – jame pristatytas jos istorinis romanas „Jokūbo knygos“ (2022).

Vilnius savo 700 metų sukaktį šiemet mini įvairiais renginiais – ne išimtis ir knygų mugė. Joje Vilniaus temai skirta daugiau nei 20 renginių: skambėjo ištraukos iš Gedimino laiškų, vyko miesto sukakčiai skirti poezijos skaitymai „Mačiau Vilnių“, istorikai diskusijoje „Alternatyvi Vilniaus istorija“ nagrinėjo, kodėl šio miesto vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodė taip vėlai, kada miestas tapo valstybės sostine. Vyko Vilniui, jo istorijai, architektūrai, interjerams skirtų knygų pristatymai ir susitikimai su autoriais. Lietuvos sostinės vardas skambėjo ir UNESCO literatūros miestų – Lvivo, Krokuvos, Geteborgo, Vilniaus – atstovų diskusijoje „Ką gali literatūrinės organizacijos“ (UNESCO literatūros miestu Vilnius paskelbtas 2021 m.).

Itin aktyviai visas dienas knygų mugėje dalyvavo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tradicinį savo stendą pakeitusi jungtiniu atnaujintu Nacionalinės bibliotekos ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro stendu 5 salėje. Jame buvo galima įsigyti ir anksčiau išleistų, ir naujų knygų, vyko susitikimai su autoriais. Po knygos „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“ pristatymo buvo galima pamatyti 3D vaizdu atgyjančias teatro marionetes ir jų rentgenogramas, pažiūrėti įrašą apie šios interaktyvios knygos kūrimo procesą.

Bičiulių dieną, vasario 23-iąją, pristatytas Jellos Lepman literatūrinis testamentas „Knygų vaikams tiltas“. Jo lietuvišką leidimą Nacionalinė biblioteka parengė gavusi Tarptautinės vaikų ir jaunimo bibliotekos Miunchene sutikimą ir Goethe’s instituto bei Lietuvos kultūros tarybos paramą. Vasario 24 d. mugės lankytojai kviesti į katalogo „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bibliotekoje“ pristatymą. („Officina Plantiniana“ – sėkmingiausia ir populiariausia ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos spaustuvė, pasaulyje garsėjusi itin aukštos kokybės knygomis.) Naujas leidinys supažindina su Nacionalinėje bib lio tekoje saugomu šios spaustuvės 282 knygų rinkiniu. Marijos Gimbutienės knygos „Senoji Europa“ pristatyme vasario 25 d. kalbėta apie mokslininkės dėka archeologijos moksle atsiradusią naują civilizaciją – Senąją Europą. Ukrainos temai Nacionalinė biblioteka skyrė Donecko oro uosto gynėjo Oleksandro Tereščenkos knygos „Gyvenimas po 16:30. Po septynerių metų“ pristatymą.

Vaikus bib lio teka kvietė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse „Mano Vilnius“ ir pasigaminti 3D atviruką, o edukacinėse dirbtuvėse „Dratinis herojus“ susikurti vielinį didvyrį. Tėčiai skaitė vaikams, lankytojų buvo pilna „Knygų starto“ erdvė, vyko edukacijos pagal Indrės Zalieckienės knygelę „Kapt kapt kapt“.

Vaidenė Grybauskaitė

3
Lankytojus kvietė atnaujintas jungtinis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro stendas. Jellos Lepman knygos „Knygų vaikams tiltas“ pristatyme dalyvavo (iš kairės): Anna Maria Strauß, Kristina Sprindžiūnaitė, Kęstutis Urba, Inga Mitunevičiūtė (moderatorė), Bronius Leonavičius. Kūrybinėse dirbtuvėse „Mano Vilnius“ vaikai galėjo pasigaminti 3D atviruką ir parašyti Vilniui sveikinimą.

MITO GRIUVIMAS: KO IŠMOKĖ KARANTINAS DĖL COVID-19?

Kaip kultūros sektoriui sekėsi išgyventi pastarųjų metų krizes, kaip jos paveikė sektoriaus veiklą, ar pasiteisino valstybinių institucijų taikytos priemonės krizių poveikiui sušvelninti? Į šiuos klausimus mėginta atsakyti vasario 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje Lietuvos kultūros tarybos diskusijoje „Pandemijos pamokos: ar kultūros sektorius pasirengęs ateities krizėms?“. Tame pat renginyje pristatyti Lietuvos kultūros tarybos ir KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto tyrimo „COVID-19 pandemijos ir kitų 2020–2022 m. krizių poveikio kultūrai ir kūrybiniam sektoriui“* rezultatai.

Diskusijoje dalyvavo kultūros ministras Simonas Kairys, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, KOG rinkodaros ir komunikacijos tyrimų instituto tyrimų ir įžvalgų vadovė Rūta Matulaitienė. Pašnekesį moderavo „LRT klasika“ vadovas Julijus Grickevičius. „Tarp knygų“ redakcija kviečia susipažinti su pagrindinėmis diskusijoje išsakytomis mintimis.

Julijus Grickevičius: Nusikelkime į 2020 m. kovo mėnesį. Kaip reagavote, kai sužinojote, kad dėl COVID-19 pandemijos yra skelbiamas karantinas?

Asta Pakarklytė: Tuo metu buvau Druskininkuose. Kai išgirdau žinią, pagalvojau: na, karantinas tai karantinas, bet išėjusi į miestą ir pamačiusi, kad dauguma įstaigų uždarytos, žmonių gatvėse nedaug, pasijutau lyg patekusi į apokaliptinį kino filmą.

Gintarė Masteikaitė: Tuo metu lankiausi Vokietijoje, didžiausios šokio platformos renginyje. Buvo suvažiavę per 500 žmonių iš viso pasaulio ir visi skubėjome paskutinę dieną parskristi į savo šalis, nes žinojom, kad sienos gali būti tuoj * www.kulturostyrimai.lt/visos-temos/kurybines-industrijos/covid-19pandemijos-ir-kitu-2020-2022-m-kriziu-poveikis-kulturos-ir-kurybiniamsektoriui-2023/

uždarytos. Ištiko didžiulis šokas, grįžus reikėjo kelių dienų susivokti.

Simonas Kairys: Šis laikotarpis turbūt yra vienas niūriausių mano gyvenime. Kultūros ministro pareigų ėmiausi, kai viskas buvo uždaryta, tamsu, žmonių nėra net ministerijoje. Buvo labai sudėtingas laikas, pareikalavęs priimti ir labai sunkių sprendimų.

Rūta Matulaitienė: Labiau prisimenu momentą, kai apskritai išgirdome apie pirmuosius užsikrėtimo atvejus Europoje. Buvo keista, iki tol atrodė, kad viskas vyksta labai toli.

Rita Armonienė: Per pirmą karantiną dirbau ministerijoj, ne nuotoliniu būdu. Baisiausias dalykas buvo tuščias miestas, negyvas Gedimino prospektas.

G. Masteikaitė: Pandemija paskatino susivienyti bendruomenę, ypač nevyriausybinio sektoriaus, ir pradėti galvoti, ką mums daryti. Susibūrė tikrai nemažai profesionalų, skirtingų sričių, daugiausia scenos meno, ekspertų, iš to labai greitai gimė asociacija (Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, įsteigta 2020 m. birželio 4 d. – V. M.). Ji pradėjo garsiai kalbėti apie šį sektorių, jo problematiką. Kultūros politikos lygmeniu nevyriausybinių organizacijų sektorius prabilo pirmą sykį. Turiu pripažinti, kad 2020–2021 metai tikrai visus išvargino psichologiškai,

4
TEMA / PANDEMIJOS PAMOKOS
Unsplash.com (Nick Fewings)

emociškai, darbo krūvis kartais išaugdavo net keturis kartus.

J. Grickevičius: Susidaro įspūdis, kad pirmomis pandemijos savaitėmis nelabai galėjome suprasti, koks yra kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus dydis. Ar pandemija nebuvo viena iš paskatų įvertinti ir geriau pažinti patį sektorių?

S. Kairys: Ministru tapau per antrą karantiną (2020 m. gruodžio 11 d. – V. M.), taigi daug jau buvo nuveikta. Sprendėme klausimą, kaip atliepti poreikius, kokį mechanizmą sugalvoti, turint omeny, kad ne visus sprendimus priėmė vien Kultūros ministerija arba juos reikėjo derinti su horizontaliai taikytomis priemonėmis. Suprasta, jog yra dvi kryptys: pirmoji – reikia veikti čia ir dabar (pagalba buvo dviejų tipų: viena, kai kalbame apie biudžetines, dideles įstaigas, o kita –kai apie pavienius kūrėjus ar mažas organizacijas); antra kryptis – reikia būti pasiruošusiems tokiems iššūkiams.

A. Pakarklytė: Mano galva, niekada nežinosime, kiek konkrečiai įstaigų ir kūrėjų sudaro kultūros sektorių, kol nebus aptartas ir sutartas kultūros apibrėžimas. [Kultūros tarybos užsakytame] tyrime mano dėmesį atkreipė vienas faktas – daugiau nei 50 proc. kultūros organizacijų turi iki 50 tūkst. metinį biudžetą ir iki 5 darbuotojų. Verslo standartais, tai net ne mikroįmonė – čia nanoįmonė.

J. Grickevičius: Per pandemiją, ypač pirmaisiais metais, daug kalbėjome, kaip skirtingos šalys veikia, bandėme žiūrėti į skirtingas praktikas. Iš tyrimo matyti, kad mūsų valstybės skirtų finansinių priemonių suma vienam gyventojui yra ženkli kitų valstybių kontekste: mes aplenkėme Suomiją, Kanadą, Čekiją ir vos vos atsilikome nuo Estijos.

R. Matulaitienė: Pagal taikytas priemones Lietuva panaši į Čekiją, Lenkiją, kitas artimas šalis. Jeigu gerai pamenu, Kanadoj, visai kitame pasaulio krašte, irgi pasitelktos panašios priemonės. Taigi nebuvome išskirtiniai ar atsilikę.

J. Grickevičius: Norėčiau pakalbėti apie infrastruktūros projektus. Viešojoje erdvėje buvo kilusi diskusija, kodėl mes investuojam ne į žmones, o į plytas. Kodėl šiek tiek bijome infrastruktūrinių projektų?

S. Kairys: Vos pradėjęs dirbti, susidūriau su skandalu, kurį nulėmė pandeminių pagalbos priemonių lėšų skirstymas. Kalbant apie infrastruktūrą, kam iš tokių projektų yra didžiausia nauda? Tikrai buvo muziejų, kurie tas lėšas panaudojo elementariems dalykams, pavyzdžiui, atsinaujino apšvietimo sistemas. Taip, tai reikalinga ir gyvendamas įprastai muziejus turbūt nebūtų turėjęs tam lėšų. Bet reikia suprasti ir tai, kad tos

lėšos buvo skolintos ir šiandien jas reikia atiduoti. Mano galva, reikėtų investuoti į įvairiausias sąveikas, visuomenės įtrauktį, sukurti reikiamas sąlygas veikti nanoįstaigoms. Lengva yra leisti pinigus, kurių neuždirbai, kuriuos gavai, bet kai ateina tas momentas, kada reikia gyventi iš to, ką sukuri, tada viskas ir paaiškėja. Taigi kiekviena investicija turi turėti aiškų tikslą. Pritarčiau, kad svarbiausia – ne sienos, o žmonės. Pandemija ir karantinas sukėlė problemų ne infrastruktūrai, o žmonėms – mažėjo jų pajamos, prastėjo jausena, emocinė, psichologinė būsena.

J. Grickevičius: Iš tyrimo matyti, kad populiariausios priemones buvo subsidijos prastovoms, o kitos jau gerokai mažiau populiarios. Kodėl taip nutiko?

R. Armonienė: Priemonės buvo dviejų rūšių –subsidijos ir finansinės paskolos. Skirtumas tas, kad subsidijų grąžinti nereikia, todėl jos ir sulaukė daugiausia paraiškų. Bet buvo populiarios ir paskolos. Bijojome, kad verslas nesugebės jų grąžinti, tačiau grąžinimas vyksta sėkmingai, nuostolingumas mažas.

J. Grickevičius: Viena įdomiausių ir daugiausia diskusijų kėlusių priemonių – kūrybiniai čekiai. Koks yra jų likimas ir ar jie pasiteisino?

R. Armonienė: Ši priemonė buvo labai populiari, finansavimas skirtas pagal paraiškas. Tačiau šios priemonės neketiname atnaujinti, nes ji buvo taikyta konkrečiai COVID-19 pandemijos laikotarpiu.

J. Grickevičius: Pereikime prie kito tyrimų skaičiaus. Įspūdingai išsiskiria kvalifikacijos kėlimo mastas. Ką tyrimo respondentai turėjo omenyje, kalbėdami apie kvalifikacijos kėlimą?

R. Matulaitienė: Tyrimo apklausoje nebuvo pateiktas kvalifikacijos kėlimo apibrėžimas. Jis apima mokymus, internetinius seminarus, savarankiškai skaitomą literatūrą ir kitus per pandemiją prieinamus būdus tobulėti.

G. Masteikaitė: Mažosios įstaigos per pandemiją pirmiausia stengėsi išlikti, metė visas pajėgas, pavyzdžiui, paraiškoms rašyti, projektams įgyvendinti ar perkelti. Kvalifikacijai kelti paprasčiausiai neliko laiko. Kitas dalykas, kai kalbama apie dideles organizacijas, turinčias stabilų finansavimą, patalpas, – jos gali užsidaryti, nevykdyti veiklos, nes turi metinį biudžetą.

J. Grickevičius: Pandemijos pradžioje atrodė, kad skaitmenizavimas ir persikėlimas į skaitmeninę erdvę yra viena išeičių. Ar ši išeitis pasiteisino?

Pavyzdžiui, apie skaitmeninimą tyrime gana vangiai atsiliepė scenos menų sektorius.

R. Matulaitienė: Daug apklaustų organizacijų teigė, kad skaitmenino paslaugas. Taip pat ir

5

Lietuvos kultūros tarybos pareiškėjai dažnai nurodo, kad projekto metu bus vykdomas skaitmeninimas, projektas bus pateiktas skaitmeninėje erdvėje.

G. Masteikaitė: Scenos meno ar nevyriausybinėms organizacijoms didžiausia problema buvo gauti erdvę turiniui skaitmeninti. Pavyzdžiui, kokybiškai nufilmuoti teatro ar šokio spektaklį reikia erdvės, apšvietimo, profesionalios komandos. Didžioji dalis scenos meno įstaigų, deja, yra priklausomos nuo viešojo sektoriaus turimų erdvių, o šios per pandemiją neveikė, neįsileido. Nepriklausomų aikštelių yra labai mažai, jomis naudotis buvo sudėtinga. Taigi dabar nėra daug suskaitmeninto turinio, kurį būtų galima rodyti. Tiesa, buvo išties įspūdingų, pavykusių projektų. Pavyzdžiui, internetinės šokio pamokos įtraukė tūkstančius žmonių, buvo labai populiarios. Sukurta nemažai šokio filmų, jie rodyti LRT ir savose platformose, pasiekė žiūrovus, kurių, rodomi tiesiogiai, galbūt nebūtų pasiekę. Bet tokių gerųjų pavyzdžių nėra daug, nes scenos menas vis dėlto yra gyvasis menas, jį reikia patirti bendruomenėse, susibūrus, žiūrint gyvai. Tačiau kaip auditorijos plėtros forma skaitmeninės platformos neabejotinai yra gerai. Juk ne visi gali įsigyti bilietą, nuvažiuoti į teatrą.

S. Kairys: Gal nebūsiu labai populiarus, bet pasakysiu, kodėl nuo pat pradžių nelabai tikėjau skaitmenine era. Viena vertus, taip, galėjai suspėti nuotoliniu būdu dalyvauti daugybėje renginių, sakyti sveikinimo kalbas, įvairiose platformose kiekvieną vakarą galėdavai žiūrėti ar šokio spektaklį, ar operą. Kita vertus, kadangi buvo mokamos įvairios subsidijos ir kita parama, man tai atrodė kaip pasiteisinimas, kad mes juk kažką darom. Gauni finansavimą – reikia įvykdyti projektą, negalima gyvai, todėl viskas perkeliama į skaitmeninę erdvę. Netikėjau, kad tai tikrai veiksminga. Tarkim, grįžtu po visos dienos posėdžių „Teams“ ar kitoje platformoje –ar vėl pasiimsiu kompiuterį ir dalyvausiu kokioje nors virtualioje ekskursijoje? Turbūt ne – verčiau eisiu į lauką įkvėpti oro. Taip, skaitmeninė forma turėtų padėti, bet ji negali pakeisti gyvos veiklos. Šitai parodė ir faktas, kad po karantino kultūros įstaigų lankomumas buvo labai didelis.

J. Grickevičius: Mes išmokome internetu pirkti bilietą, suvenyrą, prekę, batus. Bet ar įgudome mokėti ir už audiovizualinį turinį?

S. Kairys: Mano galva, piratavimo mastas mažėjo, nes žmonės atrado mokamas filmų, serialų platformas, kur jau sukurta patogi mokėjimo ir naudojimosi sistema. Deja, kino teatrams dabar susigrąžinti žmones iš tų platformų tikrai sudėtinga.

R. Matulaitienė: Patikslinčiau, kad per pandemiją ne tiek mažėjo piratavimas, kiek didėjo apskritai visas audiovizualinio turinio vartojimas, ypač filmų ir knygų. Padaugėjo mokamų platformų vartotojų, nes žmonės apskritai žiūrėjo daugiau filmų, tačiau piratavimo tuo laikotarpiu tikrai nesumažėjo. Galiu pridurti, kad šiuo metu su Kultūros ministerija kuriame nelegalaus turinio vartojimo metodiką, rengiamės atlikti tyrimą, kaip Lietuvoje vartojamas nelegalus turinys. Pirmieji rezultatai bus šiais metais.

J. Grickevičius: Po pandemijos finansavimo mastas sumažėjo. Kaip mes sugebėjome prie to prisitaikyti? Kiek remiamasi patirtimi, įgyta per COVID-19 pandemiją, rengiant kitus pagalbos priemonių planus?

R. Armonienė: COVID-19 priemonės buvo kuriamos būtent pandemijai. Jau minėjome, kad priemonės dalyje šalių buvo panašios – Europos Komisija priėmė specialų komunikatą, pagal jį ir buvo derinamos schemos, šalių veikimas. Iki pandemijos buvo įprasta, kad Europos Komisija viską derina labai ilgai, kartais užtrukdavo net ir porą metų. O štai per COVID-19 pandemiją visi sukosi labai greitai – su Komisija suderindavome priemones per mėnesį ar porą. Taigi išmokome veikti greičiau.

Kalbant apie priemonių taikymą Lietuvoje, tai gal ne visi jomis pasinaudojo. Pavyzdžiui, skaičiuota, kad šalyje individualia veikla užsiima ar su verslo liudijimais dirba apie 30 tūkst. žmonių, iš jų maždaug pusė būtų atitikę paramos sąlygas, tačiau ja pasinaudojo tik 5600 asmenų.

A. Pakarklytė: Per pandemiją Lietuvos kultūros taryba sulaukė rekordinio paraiškų skaičiaus. Jei neklystu, finansuota apie 36 proc. daugiau paraiškų negu bet kada anksčiau. Visas šis labai aktyvus paraiškų teikimo ir jų priėmimo ciklas sukūrė lūkestį, kad dabar taip visada ir bus. Šiuo metu paraiškų skaičius krenta, bet labai lėtai. Tyrime respondentai išsakė pastabas, kad nebuvo įvertinta, jog galbūt ne visos įstaigos turi pajėgumų, tiesiog moralinių ir psichologinių jėgų įgyvendinti tuos projektus. Todėl jeigu ištiktų

6
Diskusijos dalyviai (iš kairės): moderatorius Julijus Grickevičius, Asta Pakarklytė, Gintarė Masteikaitė, Simonas Kairys, Rūta Matulaitienė, Rita Armonienė. Vygaudas Juozaitis

dar viena krizė, reikėtų gerai pagalvoti, ar tikrai tokia projektų finansavimo priemonė yra pati tinkamiausia nanoįstaigoms.

G. Masteikaitė: Čia yra esminė problema nevyriausybiniam sektoriui, ypač mažosioms įstaigoms – joms tai buvo pagrindinė priemonė gauti finansavimą. Nori finansavimo – turi kažką sukurti. Pati priemonė įvarė į kampą.

S. Kairys: Stebėjau besikeičiančią situaciją: pradžioje buvo apribojimai, subsidijos, išmokos ir staiga atsirado galimybių pasas. Su kultūros sektoriumi sutarėme, kad geriau veikti, bet ribotai, negu būti išvis uždarytiems. Tada nutiko štai kas. Buvome pripratę prie situacijos ir staiga turime būti ypač aktyvūs: atidaryti kultūros įstaigas, bet riboti veikimo sąlygas, salėse skirstyti susodinimą ir panašiai. Situacija toliau lieka nestabili. Pastebėjome, kad žmonės nelinkę įsigyti abonementų metams, nusprendžia pirkti bilietą į renginį paskutinėmis dienomis, o tai turi pasekmių kalbant apie prognozavimą, lūkesčius. Gyvename eksperimentiniam laike, labai sunku prognozuoti bet ką, turime būti lankstūs.

J. Grickevičius: Pakalbėkime apie tai, ko išmokome, ar esame pasirengę ateities krizėms. Ar turime planą, kaip veiktume ištikus kitai panašiai pandemijai? Tyrimas rodo, kad 2019 m. krizių valdymo planą turėjo vos 15 proc. respondentų.

S. Kairys: Jei lygintume su verslu, tai didelėms organizacijoms paprasčiau turėti metodikas, resursų ir numatyti artėjančią krizę. Kultūros sektoriaus darbuotojų ir natūra, ir veiklos esmė kitokia, tai joms būtų per didelė našta. Dėl to turi veikti visos valstybės pagalbos sistemos. Pavyzdžiui, Kultūros ministerija turi menininko socialinės apsaugos sistemą: padedama menininkui prastovų ar kitu atveju, kai šis pritrūksta pajamų. Būna, sutinki menininką ir jis yra itin dėkingas, gavęs tokią pagalbą jam itin svarbiu gyvenimo metu. Taigi skirtingos organizacijos, įstaigos, individai turi skirtingas galimybes, patirtį ir poreikius. Mūsų tikslas – kad kuo daugiau žmonių išsilaikytų, kad netaptų priklausomi nuo socialinės apsaugos sistemos, patys kurtųsi gerovę. Pagalbos instrumentai turėtų veikti nuolat.

J. Grickevičius: Gintare, jūs atstovaujate nedidelei organizacijai. Jeigu rytoj prasideda pandemija, koks būtų jūsų krizės valdymo planas?

G. Masteikaitė: Ir dabar dirbame mišriu būdu. Per pandemiją greitai adaptavomės, reorganizavome veiklas ir savo biudžetą paskirstėme tiems, kam labiausiai tuo metu reikėjo. Norėčiau grįžti prie tyrimo – jame padaryta išvada, kad per krizę nebuvo atleista labai daug darbuotojų. Deja, čia vėlgi neatskirtas viešasis ir nevyriausybinis sektoriai. Kai sakome, kad nanoįstaigose dirba vienas ar keli žmonės, tai nereiškia, kad visus darbus nuveikia jie patys. Specialistai samdomi sudarant autorines sutartis, dirbant su individualios veiklos pažyma ar verslo liudijimu. Taigi per pandemiją taip dirbantys žmonės negavo užsakymų ir negalėjo užsidirbti. Ypač ši problema palietė techninį personalą – šis tiesiog persikvalifikavo ir nuėjo dirbti į kitas sritis. Ir štai 2021 m. vasarą paaiškėjo, kad techninių darbuotojų be proto trūksta. Tyrime tokių praradimų nematyti.

J. Grickevičius: Tyrime minėta, kad per pandemiją kultūros sektorius nukentėjo ne tiek ekonomiškai, o buvo sunku emociškai. Galbūt reikėtų ne tik finansinės, bet ir psichologinės pagalbos priemonių?

R. Matulaitienė: Tik kiek daugiau nei 20 proc. tyrimo respondentų sako, kad yra numatę psichologinės pagalbos seminarus darbuotojams.

S. Kairys: Mano galva, neįvertiname, kad raktas į emocinės būklės gerinimą gali būti ir kultūra. Taigi gal kartais nereikia kokių nors specialių priemonių, gal pakanka gero kultūros sektoriaus veikimo. Pavyzdžiui, kaip tik šiemet turėtų būti pradėtas bandomasis socialinio recepto projektas. Iš pradžių jame dalyvaus tik keli miestai, kelios įstaigos, jis bus orientuotas į senjorų grupę. Jo esmė: šeimos gydytojas, matydamas, kad žmogui galbūt reikalingi ne vaistai, o kitokia pagalba, galės jį nukreipti į visuomenės sveikatos biurą ar pas specialų koordinatorių, kuris tam žmogui pasiūlys įsitraukti į kultūros įstaigų siūlomas programas.

G. Masteikaitė: Tai, apie ką kalba ministras, galima pamatyti kiekvieną trečiadienį Kaune –čia vykdomas šokio projektas „Dance well“, Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintas kaip rekomenduojama veikla, įgyvendinama su tarptautiniais partneriais. Jis skirtas vyresnio amžiaus žmonėms, ypač tinkamas sergantiems Parkinsono liga ar turintiems judėjimo negalių. Jau po keturių susitikimų nebetilpo visi norintieji dalyvauti. Per tą šokio valandą žmonės tikrai pasikeičia emociškai, psichologiškai ir netgi fiziškai.

J. Grickevičius: Kas labiausiai nustebino šiame tyrime?

R. Matulaitienė: Pandemijos laikotarpiu visi žinojome, kad renginių ir scenos meno sektorius išgyvena sunkius laikus, tačiau mažai kreipėme dėmesio į mažąsias organizacijas. Tyrimas parodė, kaip labai jos buvo pažeidžiamos. Ir, panašu, tokios išlieka.

S. Kairys: Kai paskelbiam ką nors naujo, reakcija dažniausiai būna neigiama. Todėl mane tikrai nustebino, kad tyrimo respondentai skirtingus pagalbos instrumentus vertina visai neblogai.

G. Masteikaitė: Man tyrime labiausiai trūko viešojo ir nevyriausybinio sektorių atskyrimo, jų problematikos išryškinimo. Ateityje reikėtų įvertinti skirtingus veikimo modelius, jų niuansus ir pagal tai tikslinti finansinius mechanizmus. Ši pandemija visus labai daug išmokė, visko išbandėme labai daug, išmokome bendradarbiauti. Manau, jeigu kiltų panaši krizė, nuveiktume dar daugiau.

A. Pakarklytė: Mane labiausiai nustebino mito griuvimas. Pandemijos pradžioje visus apėmė tokia emocija, kad jau viskas – prasidėjo apokalipsė, visi pinigai sudegė, Lietuva absoliučiai nieko nedaro, yra paskutinė pasaulyje. Šis tyrimas griauna tokį mitą – matome, kad vyko daugybė įvairiausių procesų, įskaitant ir finansinę paramą, nebuvome atsilikę nuo kitų šalių.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

7

SEKTORIAUS VEIKLAI TOBULINTI –

MOKYMAI MOKYKLŲ BIBLIOTEKININKAMS

Pastaraisiais metais Lietuvos mokyklų bibliotekose vykdoma vis daugiau veiklų, įgyvendinama projektų, nors dėmesio ši profesinė grupė sulaukia dar nepakankamai. Tiesa, Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos pirmininkė Žaneta Pratusevičienė sutinka, kad daugelyje mokyklų pripažįstama bibliotekos, kaip mokymą(-si) papildančios erdvės ir vieno iš mokyklos ugdymo kokybės elementų, svarba. Tačiau mokyklų bibliotekininkams norėtųsi labiau akcentuoti skaitymo skatinimo veiklas, kad iš pavienių iniciatyvų jos taptų sistemine, šalies mastu kuruojama veikla. Be to, juk reikia turėti ką pasiūlyti skaitytojui, todėl vienu svarbiausių mokyklų bibliotekininkų lūkesčių išlieka reikiamo finansavimo grožinei literatūrai įsigyti užtikrinimas. Mokyklų bibliotekininkams aktuali tema – kvalifikacijos kėlimas.

Džiugu, kad po ilgo laiko tarpo šiai tikslinei profesinei grupei surengti plačios apimties kompetencijų vystymo mokymai. Nuotoliniu ir kontaktiniu būdu rengtų mokymų trukmė – 2022 m. rugsėjis–2023 m. kovas. Mokymus Europos socialinio fondo lėšomis, kuriomis finansuojamas Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro vykdomas projektas „Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiems asmenims bendrąsias ir pagrindines kompetencijas“, įgyvendino konkursą laimėjusi viešoji įstaiga „Edukacijos forumas“.

Mokymų programoje – dalykai apie inovatyvios bib lio tekos sampratą, bib lio tekos įvaizdžio formavimą, bibliotekos veiklų metodus (tarp jų – biblioterapija ir kokybiškas mokyklos bib lio tekos fondo komplektavimas). Nemažai dėmesio buvo skirta mokytojų-bibliotekininkų organizaciniams, vadovavimo ir viešinimo gebėjimams stiprinti bei psichosocialinei terpei bibliotekos aplinkoje.

PROGRAMA, APĖMUSI DAUG ASPEKTŲ

Mokymų programą dėstė bibliotekų specialistai ir bendrųjų kompetencijų lektoriai, turintys ilgametės projektų įgyvendinimo ir mokymų patirties. Laurynas Salys, būdamas projektine veikla užsiimančios organizacijos vadovas, vedė mokymus projektų valdymo tema. Laurynas yra ir pedagogas, savo pamokose jis taiko inovatyvias technologijas. Be to, veda mokymus švietimo bendruomenėms, formuo-

damas darbo su išmaniomis technologijomis įgūdžius. Kaip tobulinti viešojo kalbėjimo ir komunikacijos įgūdžius, mokė jau daugiau nei 20 metų įvairiausius pašnekovus kalbinantis politologas, žurnalistas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Aurimas Perednis. Anot žurnalisto, net patyrusiems ekspertams kartais viešasis kalbėjimas kelia daug streso ir baimės. Nėra lengva sklandžiai išsakyti mintį, kalbėti konkrečiai, suprantamai, įtikinti tuo, ką sakai. Todėl viešojo kalbėjimo įgūdžiai ypač svarbūs mokykloje, kur kasdien tenka sudominti, padrąsinti,

8
ŠIANDIEN AKTUALU
Mokymai „Inovatyvios bibliotekos“ tema Utenos regiono mokyklų bibliotekininkams vyko Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Dėsto lektorius Laurynas Salys. Diana Gruzinceva-Čaplinskė

perduoti žinias ir nepamesti kontakto su auditorija.

Psichologijos mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto docentas, universiteto Psichologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Antanas Valantinas turi ilgametę darbo su probleminiais vaikais ir jų tėvais patirtį, todėl galėjo duoti daug patarimų, kaip bendrauti su įvairaus amžiaus moksleiviais.

Mokymų lektorės buvo ir praktinės patirties šalies bib lio tekose turinčios specialistės. Šiuo metu Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų bibliotekoje dirbanti profesionali bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė 15 (iš 28) metų yra dirbusi mokyklos bibliotekose. „Esu sukaupusi nemažai patirties, kuria mielai pasidalinu su kolegomis tiek vesdama mokymus, tiek teikdama konsultacijas. Man labai įdomu dalyvauti bibliotekų veiklos pokyčiuose. Džiugu, kad mokyklų bibliotekos tampa aktyviomis ugdymo proceso dalyvėmis“, – kas skatina prisidėti prie mokymų, paaiškina O. Maziliauskienė.

Mokymų dalyviams apie biblioterapiją ir jos naudą pasakojo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio tekos vyriausioji tyrėja Daiva Janavičienė. Ilgametė šios srities dėstytoja ir praktikė, socialinių mokslų daktarė yra atlikusi šios srities tyrimų, parengusi daugiau nei 20 biblioterapiją populiarinančių publikacijų. D. Janavičienė, 2022 m. įvertinta kultūros ministro padėka už biblioterapijos sklaidą viešosiose bibliotekose, džiaugiasi, kad šia emocinę paramą

bendruomenėms teikiančia paslauga domisi ir mokyklų bibliotekininkai.

Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bib lio tekos Informacijos išteklių skyriaus vadovė ir bib lio tekoje organizuojamų mokymų lektorė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė neabejoja, kad mokymuose įgytos profesinės žinios padės mokyklų bibliotekininkams geriau kaupti ir analizuoti savos bibliotekos dokumentų fondą: „Bibliotekos fondas nėra paprasta dokumentų sankaupa. Tai –sistema, kurioje dokumentai susieti paskirties, kalbos, temos ar laikmenų tipų saitais, tai – dokumentų visuma, skirta bendruomenės poreikiams patenkinti.“

NEABEJOTINA TEORINĖ IR PRAKTINĖ NAUDA

Šiuo metu mokyklos išgyvena ilgalaikes transformacijas. Kaip šiomis aplinkybėmis gyvena mokyklų bibliotekininkai? Kaip jiems sekasi priimti profesinius pokyčius?

Lietuvos mokyklų bib lio tekų darbuotojų asociacijos pirmininkė Žaneta Pratusevičienė atkreipia dėmesį, kad dauguma mokyklų bibliotekininkų yra vyresniosios kartos atstovai, profesinėje srityje jie yra pastovūs ir todėl šios srities personalo kaita mokyklose nedidelė.

Tačiau veiklos mokyklų bibliotekose jau imasi ir jauni žmonės. Ž. Pratusevičienė konstatuoja, kad įstatymiškai nėra reglamentuoti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokyklos bibliotekininku įsidarbinantis asmuo. Dabar kiekviena mokykla pati sprendžia, kokios nori bibliotekos,

ko tikisi iš mokyklos bibliotekininko. Pareiginius reikalavimus nustato mokyklos direktorius. Asociacijos pirmininkės teigimu, tarp mokyklų bibliotekininkų yra daug pedagoginį išsilavinimą turinčių darbuotojų, tačiau pasitaiko ir įgijusių bibliotekininko specialybę. Ž. Pratusevičienė mano, kad efektyviausia, kai bibliotekoje dirba ir pedagoginių, ir bibliotekinių kompetencijų turintis asmuo. Galima pasidžiaugti, kad į 2022 m. pabaigoje–2023 m. pradžioje vykusius mokymus įtrauktas reikšmingas skaičius šalies mokyklų bibliotekininkų – mokymai surengti 30-čiai grupių, kelti kvalifikaciją turėjo galimybę daugiau kaip 300 mokyklų bib lio tekininkų. Tiesioginiai seminarai ir gyvas bendravimas po didelių ribojimų dėl COVID-19 pandemijos suteikė papildomą galimybę plėtoti įgūdžius nemažai daliai profesinės bendruomenės. Ž. Pratusevičienė įsitikinusi, jog ypač svarbu, kad didelė jos dalis vienu metu gauna tą pačią informaciją, žinias, o tai prisideda prie tolygaus viso mokyklų bibliotekų sektoriaus tobulėjimo.

Mokymuose buvo daug praktinio lengvai kiekvienoje mokyklų bib liotekoje pritaikomo turinio. Asociacijos pirmininkės žodžiais, kursų dalyvės džiaugėsi, kad užsiėmimuose galėjo pasisemti naujų idėjų, kuria linkme kreipti bibliotekos veiklą, kaip kūrybiškai skatinti skaitymą, rengti edukacijas, pasitelkti biblioterapijos metodus. Ypač vertingi buvo praktiniai viešojo kalbėjimo užsiėmimai su žurnalistu A. Peredniu. O po L. Salio vestos „Inovatyvios bibliotekos“ baigiamosios mokymų dalies dalyvės net nenorėjo skirstytis. Ž. Pratusevičienės nuomone, tęstiniai mokymai nedidelėse grupėse skatina toliau bendrauti, plėtoti profesionalumo siekius.

Profesinės asociacijos pirmininkė mokyklų bib lio tekininkams linki nebijoti iššūkių ir tuo pat metu nepavargti nuo nuolatinės kaitos savo veikloje, taip pat – kad naujos technologijos keltų jiems susidomėjimą, o ne baimę. Gerai žinodama realią situaciją mokyklų bibliotekose, Šakių „Žiburio“ gimnazijos bibliotekininkė Ž. Pratusevičienė priduria: „Gal ir neįtikėtinai nuskambės, bet linkiu bibliotekininkams rasti laiko gerų knygų skaitymui.“

9
Mokymų (tema „Bibliotekos įvaizdžio formavimas šiuolaikinės bendrojo ugdymo mokyklos veiklos kontekste“) Vilniuje dalyvės – XXIII grupė su lektore Odeta Maziliauskiene (šešta iš dešinės). Laurynas Salys

TVARKYMO POKYČIAI

TAIKANT IFLA PAVYZDINĮ

BIBLIOTEKŲ MODELĮ

Genutė Rutkauskienė

Tobulėjančios ir duomenų valdymą transformavusios technologijos per pastaruosius penkiasdešimt metų palankiai paveikė ir bibliotekų informacines paslaugas: nuo kortelinių katalogų pereita prie elektroninių, bibliotekų informacinių paslaugų vartotojams pasiūlytos integralios paieškos sistemos, kuriuose įdiegti komunikaciniai MARC šeimos duomenų struktūros formatai labai išplėtė aprašomųjų duomenų pateikimą ir jų paiešką, sudarė sąlygas keistis bibliografiniais ir autoritetiniais duomenimis tarp bibliotekų informacinių sistemų ir taip padėjo taupyti bibliotekose kaupiamų ir saugomų išteklių katalogavimui ir paieškai skirtas lėšas. Tačiau atsiradusi nauja interneto versija – semantinis saitynas1 – parodė, kad bibliotekų informacinių sistemų duomenys vis dar yra izoliuoti2.

Kokio reikia sprendimo bib liotekoms, kad būtų užtikrintas jų rengiamų duomenų matomumas saityne? Kaip informacijos vartotojams, kuriems nepažini profesinė bibliotekininkų kalba ir kurių labai skirtingi paieškos užklausos formulavimo gebėjimai bei įgūdžiai, užtikrinti išsamų ir kokybišką paieškos rezultatų sąrašą iš duomenų turtingų bibliotekų katalogų ir kitų saityno išteklių? Kaip užtikrinti skirtingų bibliotekų teikiamų duomenų funkcinį suderinamumą bei patobulinti duomenų valdymą?

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra toks: bibliotekos neišvengiamai turi žengti į saityno aplinką, nors perėjimas prie susietųjų duomenų nebus lengvas ir su „ilgos uodegos“ (angl. long-tail) efektu, kadangi yra susijęs su infrastruktūra, aplinka bei darbuotojais 3 . Nemažiau svarbus argumentas

1 Saitynas (angl. Semantic Web), kuriame ne vien paprastai susiejami interneto adresai ir duomenys jų formaliuoju pavidalu, čia duomenys papildomai susiejami nuorodomis pagal jų semantinį turinį ir dėl šio turinio arba tų nuorodų reikšmės pateikiama daugiau ir vertingesnės informacijos atsakant į paieškos užklausas.

2 Schreur, Philip E. The use of linked data and artificial intelligence as key elements in the transformation of technical services. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1080/01639374.2020.1772434.

3 Žr. ten pat.

pereiti prie semantinio saityno yra ir tai, kad bibliotekos tarptautinėje, nuolat besivystančioje saityno aplinkoje gali pasinaudoti daugelio šalių bib liotekose rengiamais bibliografiniais ir autoritetiniais metaduomenimis, kurie pateikiami kaip susietieji duomenys.

MODELIO FUNKCINĖ TAIKYMO SRITIS

Siekiant pasinaudoti semantinio saityno privalumais, bibliotekoms tampa tikslinga naudoti modelių struktūras, besiremiančias esybių ir jų santykių modeliavimo principais. Žingsniu susietųjų duomenų ir bib lio tekų metaduomenų plėtros link laikomas 2017 m. rugpjūčio 18 d. IFLA Profesinio komiteto (angl. IFLA Professional Committee) patvirtintas IFLA pavyzdinis bibliotekų modelis (angl. Library Reference Model, LRM)4, sukurtas naudoti susietųjų duomenų aplinkose ir palaikyti bei skatinti bibliografinių duomenų naudojimą tokiose aplinkose. Nors IFLA

4 Riva, Pat, Le Boeuf, Patrick, Žumer, Maja. (2017). IFLA pavyzdinis bibliotekų modelis: koncepcinis bibliografinės informacijos modelis. Prieiga per internetą: https://repository.ifla.org/bitstream/123456789/45/1/ifla-lrmaugust-2017_rev201712-lt.pdf.

10
ŠIANDIEN AKTUALU
INFORMACIJOS

LRM yra bibliotekų bendruomenės poreikiams ir bibliotekų duomenims skirtas modelis, jis taip pat yra atviras kitoms su paveldu dirbančioms profesinėms bendruomenėms, siekiančioms konceptualizuoti savo duomenis.

Šiuo modeliu siekiama aiškiai suformuluoti bendruosius principus, reglamentuojančius loginę bibliografinės informacijos struktūrą neteikiant nuostatų, susijusių su galimu duomenų saugojimu tam tikroje sistemoje ar programoje. Todėl modelis neskiria duomenų, kurie tradiciškai teikiami bibliografiniuose įrašuose, ir duomenų, kurie paprastai teikiami autoritetiniuose arba dalykų autoritetiniuose įrašuose. Visi šie duomenys suprantami dirbant su šiuo modeliu vartojamo „bibliografinės informacijos“ termino reikšme. IFLA LRM galima taikyti vadovaujantis įvairiomis katalogavimo taisyklėmis (pavyzdžiui, ISBD, RDA).

IFLA pavyzdinio bib lio tekų modelio funkcinė taikymo sritis siejama su penkiomis informacijos vartotojų užduotimis, apibrėžtomis atsižvelgiant į įvairialypį bibliografinių ir autoritetinių duomenų vartotoją bei jo poreikius ir siekiant apibrėžti kiekvieną pamatinį paieškos proceso etapą:

• rasti – surinkti informaciją apie vieną arba daugiau išteklių atliekant tam tikrais kriterijais besiremiančią paiešką;

• identifikuoti – aiškiai suprasti rastų išteklių pobūdį ir atskirti panašius išteklius;

• atrinkti – nustatyti surastų išteklių tinkamumą ir turėti galimybę priimti arba atmesti tam tikrus išteklius;

• gauti – gauti prieigą prie ištekliaus turinio;

• analizuoti – atrasti išteklius naudojantis jų ryšiais ir suteikti ištekliams kontekstą.

PAGRINDINIAI MODELIO ELEMENTAI

IFLA LRM modelis remiasi esybių ir jų santykių modeliavimo principais. Labiausiai bibliotekų informacinių sistemų naudotojus dominančios esybės, jas apibūdinantys požymiai ir esybių ryšiai, kurie sudaro esminę bibliografinio universumo dalį, yra pagrindiniai IFLA LRM modelio elementai.

Modelio pamatą sudaro esybių – kūrinio, išraiškos, apraiškos ir vieneto – santykiai. Modelį taikyti galima ir nenaudojant tam tikrų jame apibrėžtų esybių (pavyzdžiui, vieneto esybės, kai neteikiama vieneto lygmens informacija). Taikant modelį, patartina teikti ir kitų esybių – res (dalykas), nomen (pavadinimas), agento (kolektyvinis agentas, asmuo), laikotarpio atkarpos, vietos – santykius, nes jie leidžia analizuoti ir atlikti sėkmingą paiešką, yra svarbūs galutiniams naudotojams. Šių elementų duomenys ir su jais susiję duomenys turėtų būti teikiami rengiant aprašomuosius duomenis bibliotekų informacinėse sistemose.

KAI KURIOS IFLA LRM MODELIO APIBRĖŽTYS

Esybė – abstrakti koncepcinių objektų klasė (kūrinys, išraiška, apraiška, vienetas, agentas ir kt.), kuri identifikuota kaip labiausiai dominanti biblio tekų informacinių sistemų naudotojus.

Kūrinys  – originalios kūrybos intelektinis arba meninis turinys, išreikštas raidine, žodine, skaitine, muzikos arba choreografijos notacija, garso, vaizdo, objekto, judesio ir t. t. forma arba bet kokiais kitais tokių formų deriniais.

Išraiška – ženklų derinys, perteikiantis intelektinį arba meninį kūrinio turinį.

Apraiška – laikmenų, kurioms būdingos bendros savybės, susijusios su intelektiniu arba meniniu turiniu ir fizinės formos aspektais, rinkinys. Rinkinys apibrėžiamas pagal bendrą turinį ir jį sudarančios laikmenos arba laikmenų pateikimo sumanymą.

Vienetas – objektas arba objektai, kuriems būdingi intelektinį arba meninį turinį perteikiantys ženklai. Vienetas dažniausiai yra pavienis fizinis objektas, tačiau kartais vienetas gali būti stambesnio fizinio objekto dalis.

Agentas  – esybė (asmuo, giminė, kolektyvas), atsakomybės santykiu susieta su kūriniu, išraiška, apraiška arba vienetu.

Esybių požymiai  – kiekvienos esybės tipiniai požymiai, apibūdinantys taikant modelį svarbių esybių objektus, ir požymiai, kurie yra svarbūs bibliografinėms sistemoms.

Esybių santykiai  – esybių objektus susiejančios savybės ir teikiančios jų kontekstą.

Visų esybių santykiai iliustruojami 1 paveiksle. Schema parodo, kad, pavyzdžiui, esybė „kūrinys“ su kitais kūriniais gali būti susijusi keleriopai: kaip sudedamosios dalys, kaip loginiai pirmtakai arba tęsėjai, lydėdami arba papildydami vienas kitą, įkvėpdami kitus kūrinius arba būdami transformuoti į naujus kūrinius. Panašiai esybė „išraiška“ gali būti išvesta ir tapti nauja išraiška, ji gali turėti sudedamųjų dalių išraišką. Esybė „agentas“ gali būti susijusi su kūriniais, išraiškomis, apraiškomis ir vienetais. „Res“ gali būti susieta su kita esybe „res“ (santykis „yra susieta su“) ir su vietos ir laiko atkarpos objektais.

GALIMYBĖ LIBIS SISTEMOJE RENGTI ĮRAŠUS

Modernizuotoje Lietuvos integralioje informacijos sistemoje (toliau – LIBIS) įdiegus duomenų struktūros formatų UNIMARC/A ir UNIMARC/B atnaujinimus ir papildymus, sudaryta galimybė rengti modelio santykių pamatą sudarančių esybių – kūrinio, išraiškos, apraiškos, vieneto – autoritetinius ir bibliografinius įrašus, juose pateikiant esybių požymius ir

11

1

pav. Esybių ir jų santykių schema

yra susieta yra susieta su

yra susieta

turi pavadinimą yra pavadinimas

turi dalį yra išvedinys

sukūrė

turi dalį yra anksčiau

lydi įkvėpė yra transformacija

realizuojamas yra įkūnijama

turi dalį yra išvedinys

sukūrė

buvo suteikta

turi dalį

turi dalį

turi dalį turi reprodukciją turi versiją

IŠRAIŠKA APRAIŠKA VIENETAS

sukūrė pagamino platina yra savininkas modifikavo

yra pateikiama

isA isA

padarant sąsajas, apibūdinančias jų santykius, taip pat redaguoti anksčiau parengtus įrašus, juos papildant reikiamais duomenimis ir ryšiais, taip praplečiant UNIMARC formatais teikiamų duomenų perkėlimo į semantinio saityno aplinką galimybes.

LIBIS institucijų rinkiniuose kaupiamų ir saugomų išteklių suderinto aprašomojo katalogavimo, kūrinio, išraiškos ir apraiškos esybių identifikavimo bei išsamaus duomenų pateikimo taisyklės ir nuostatos yra pateiktos integruojamojo ištekliaus „LIBIS išteklių įrašų sudarymo vadovo“ 5 2021 ir 2022 metų numeriuose, 2023 m. numeryje bus pateiktos agento esybės įrašo sudarymo taisyklės ir nuostatos.

Katalogavimo taisyklės parengtos vadovaujantis ištekliais, aprašančiais

UNIMARC/A, UNIMARC/B nuostatas ir taisykles, jas taip pat papildant tarptautinių katalogavimo taisyklių

ISBD, RDA 6 bei IFLA LRM 7 modelio taisyklėmis ir nuostatomis.

5 LIBIS išteklių įrašų sudarymo vadovas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. ISSN 2783-5960. 2021. Prieiga per internetą: https:// journals.lnb.lt/metodologijos-paskyra/.

6 RDA: Resource, Description & Access Toolkit [žiūrėta 2021-06-22]. Prieiga per internetą: www.rdatoolkit.org 7 Žr. 1 išnašą.

yra narys

KAIP PRADĖTI ĮGYVENDINTI SUSIETŲJŲ DUOMENŲ PROCESĄ

turi dalį buvo anksčiau

Pirmajame tarptautiniu mastu 2018 m. atliktame tyrime8 pateiktos amerikiečių kompiuterinės bibliotekos centro „Online Computer Library Center“ (OCLC) ir patirtį susietųjų duomenų diegimo srityje turinčių institucijų rekomendacijos, kaip pradėti šį procesą. Štai kelios iš jų: turi būti parengtas tikslus veiksmų planas ir išsami strategija; apsvarstyti teisiniai klausimai; sukurtas diegimo modelis; būtinas nusimanymas apie susietųjų duomenų struktūras, esamas ontologijas ir institucijos duomenis. Taip pat reikia nustatyti svarbiausius institucijai duomenis, būti išnagrinėjus sėkmingų projektų pavyzdžius, bendradarbiauti su reikiamos patirties turinčiomis institucijomis.

Tyrimas parodė, kad tolygiam susietųjų duomenų diegimui būtinas vyriausybinis palaikymas, t. y. tai turi tapti vyriausybės lygiu palaikoma praktika su atitinkamais prioritetais ir skiriamomis reikiamomis lėšomis. Siekiant atverti bibliotekų informacinių sistemų duomenis semantiniame saityne ir susieti juos su jame esančiais ištekliais, labai svarbus kruopštus pasirengimas duomenų semantiniam modeliavimui. Nuo jo priklauso panaudojamų duomenų vertė, įrašų konvertavimo į susietuosius duomenis taisyklės bei ontologijos pasirinkimas, konvertuojant metaduomenis.

Bib lio tekoms pereinant nuo savo informacinėse sistemose rengiamų metaduomenų prie susietųjų duomenų, reikia įveikti dar nemažai iššūkių, tačiau toks perėjimas būtų labai naudingas joms kaupiant bei saugant dokumentinį kultūros paveldą, mokslo informacijos ir žinių išteklius. Taip pat ir informacijos vartotojams, kuriems informacijos gausoje tampa vis sudėtingiau rasti išsamią ir kokybiškai parengtą informaciją.

12
RES KŪRINYS
AGENTAS
8 Connecting the silos: Implementations and perceptions of linked data across European libraries | Emerald Insight / Journal of Documentation. Vol. 75, No. 3, 2019, pp. 643–666. Prieiga per internetą: www.emerald.com/insight/content/doi/10.1108/JD-07-2018-0117/full/html. NOMEN
VIETA
LAIKO ATKARPA ASMUO KOLEKTYVINIS AGENTAS
yra dalykas
turi reprodukciją

TERMINŲ ARUODAS

VERTĖJŲ INDĖLIS KURIANT LIETUVIŠKĄ PROFESINĘ TERMINIJĄ

Analizuojant moderniosios bibliotekininkystės kalbinius aspektus, akivaizdu, kad mūsų profesijos leksikos pokyčius iš esmės lemia nuolat naujinamos tarptautinių standartų, vadovų, reglamentų bei taisyklių redakcijos. Didžiausią įtaką pastarųjų metų bibliotekininkystės terminijos raidai turėjo itin išaugę šios srities normų bei teisės dokumentų srautai: Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) standartų ir gairių, kitų tarptautinių organizacijų dokumentų vertimai. Tai siejama su antrąja po nepriklausomybės paskelbimo lietuviškos profesinės terminijos reformavimo banga1. Planingam ir nuosekliam terminijos kūrimui itin svarbios anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų specialiosios literatūros bei specializuotų tekstų vertimo kompetencijos, kuriomis pasižymi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai.

Visuomet didžiuosimės, kad šalia aktyvaus terminologo Stasio Keinio, atlietuvinusio nuo rusų kalbos pertekliaus bibliotekose vartojamą terminiją pirmuoju terminų reformavimo laikotarpiu, turėjome šviesaus atminimo išskirtinę vertėjo Tomo Auškalnio (1960–2023) asmenybę, drąsiai kūrusią ir suteikusią pagrindinius lietuviškų terminų kelrodžius anglakalbėje informacinių technologijų ir žinių gausoje.

Šiuo metu Nacionalinės bibliotekos terminologinių duomenų bazėje sukaupta apie 16 000 lietuviškų profesinių terminų, kurie pagrįsti dvikalbiais šaltinių vertimais. Terminologinių duomenų kokybei bei patikimumui itin svarbus buvo šių vertimų operatyvumas. Tą liudija ir 10 000 terminų su atitikmenimis „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyno“ pirmoji 2021 m. laida2, šio žodyno

1 Pirmoji bibliotekininkystės terminijos reformavimo banga (1986–2000 m.) susijusi su ideologinių bei kalbinių paradigmų kaita kuriant savarankišką bibliotekininkų profesinę terminiją pagal lietuvių kalbos taisykles.

2 Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas = Lithuanian-English dictionary of librarianship, information and book science (LIBS): 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba ir anglų–lietuvių kalbų rodykle / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 548 p. https://doi.org/10.51740/mp.52.

integravimas į didžiausią Europos federacinį terminų tinklą EuroTermBank3 .

T. Auškalnio ir su juo bendradarbiavusių specialistų dėka turime suformuotą tęstinės sutvarkytos dvikalbės terminijos branduolį:

• kompiuterinio katalogavimo terminiją 4 , konceptualizuotą kuriant UNIMARC autoritetinių ir bibliografinių įrašų formatų terminologinių duomenų vientisumą bei suderinamumą su Lietuvos ir užsienio informacijos sistemomis5;

3 Lithuanian-English Dictionary of Librarianship, Information and Book Science [interaktyvus] Prieiga per internetą: https://eurotermbank.com/ collections/934

4 Tarptautiniai katalogavimo principai: parengta pagal IFLA Katalogavimo sekcijos ir IFLA ekspertų pasitarimų, skirtų tarptautinėms katalogavimo taisyklėms parengti, medžiagą / International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA); Agnese Galeffi (rengėjų grupės vadovė), María Violeta Bertolini, Robert L. Bothmann, Elena Escolano Rodríguez, Dorothy McGarry; lietuviškąjį vertimą parengė Tomas Auškalnis ir Liubovė Buckienė. Vilnius: [Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka], 2017. Prieiga per internetą: www.ifla.org/files/ assets/cataloguing/icp/icp_2016-lt.pdf.

5 Dešimtys kitų didelės apimties ir išskirtinės svarbos nacionalinės bibliografijos raidai darbų suregistruoti Nacionalinės bibliotekos interneto svetainės polapyje Profesiniai informacijos ištekliai. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/informacijos-mokslu-specialistams/ profesiniai-informacijos-istekliai/literatura-praktikams.

13

• Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) leksiką6;

• IFLA bibliotekoms skirtą koncepcinį bibliografinės informacijos modelį (LRM modelis)7;

• metinius bib lio tekų statistikos leidinių ir veiklos ataskaitų vertimus į anglų kalbą8;

• IFLA pažangiosios patirties, inovacijų ir aktualių bibliotekininkams rekomendacijų atrankinių vertimų su taisyklinga terminija srautą9

Nacionalinės bibliotekos specialistai padėjo įstaigai tapti tarptautinės standartizacijos lydere, ypač ženklus jų sukurtų terminologinių duomenų pėdsakas Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) Lietuvos technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ veikloje. Lietuvoje teturime 4 proc. į lietuvių kalbą išverstų tarptautinių standartų, o štai šiame komitete pavyko išversti net 15 bibliotekoms svarbių standartų (apie 11 proc.). Tarp jų yra T. Auškalnio iniciatyva išversti naujas LST ISO 3297:2022 „Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris (ISSN)“ (tapatus ISO 3297:2022 Information and documentation – International standard serial number (ISSN) ir LST ISO 2108:2018 „Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinis standartinis knygos numeris (ISBN)“ (tapatus ISO 2108:2017 Information and documentation – International Standard Book Number (ISBN). Buvome tarp pirmųjų, išsivertusių į lietuvių kalbą suvestinį tarptautinių standartų aiškinamąjį žodyną LST ISO 5127 „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas“ (tapatus ISO 5127 Information and documentation –Foundation and vocabulary).

Ši tarptautinė standartų terminija aktuali ne tik bibliotekininkų bendruomenei – sukuriama itin didelė pridėtinė intelektinė vertė išteklių kūrimo ir valdymo

6 LIBIS išteklių įrašų sudarymo vadovas: integruojamasis išteklius / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; sudarytoja-atsakingoji redaktorė Genutė Rutkauskienė, redagavo Ringailė Bagušytė, Valentina Grušienė, Gražina Kubilienė, Diana Norkūnienė, Dalia Pečiulienė, Danutė Sipavičiūtė, Regina Švabauskaitė, Rita Urbonaitė, Tomas Vaičiulis, Tomas Auškalnis. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 768 p. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.51740/mp.57;

LIBIS išteklių įrašų sudarymo vadovas: integruojamasis išteklius / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; redaktorė-sudarytoja Genutė Rutkauskienė, atsakomoji redaktorė Rasa Januševičienė, darbo grupė: Tomas Auškalnis, Ringailė Bagušytė, Liubovė Buckienė, Vita Čeglienė, Dalia Gedminienė, Gražina Kubilienė, Ina Kvietkuvienė, Ainė Markevičiūtė, Ieva Miliauskienė, Diana Norkūnienė, Dalia Pečiulienė, Danutė Sipavičiūtė, Roma Skačkauskienė, Regina Švabauskaitė, Aušra Ušpalienė, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 177 p. Prieiga per internetą: https://journals.lnb.lt/ metodologijos-paskyra/article/view/738/733.

7 IFLA pavyzdinis bibliotekų modelis. Koncepcinis bibliografinės informacijos modelis / vertė Tomas Auškalnis. Prieiga per internetą: https://repository. ifla.org/handle/123456789/45; Bibliotekoms skirtas koncepcinis duomenų analizės modelis / vertė Tomas Auškalnis. Prieiga per internetą: https:// lnb.lt/media/public/bibliotekininkui/Dokumentai/Bibliotekoms_skirtas_ koncepcinis_duomenu_analizes_modelis.pdf.

8 Lietuvos bibliotekų statistikos metiniai leidiniai Lithuanian Library

Statistics; Lietuvos leidybos statistikos leidiniai Publishing Statistics of Lithuania, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kasmetės veiklos ataskaitos Annual report of Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Visus į anglų kalbą vertė Tomas Auškalnis.

9 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainė: Informacijos mokslų specialistams / Profesiniai informacijos ištekliai (bibliotekininkui) / Užsienio patirtis. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/ informacijos-mokslu-specialistams/profesiniai-informacijos-istekliai/ uzsienio-patirtis.

srityje, taip užtikrinant adekvatų tarptautinį bendravimą bei mokslinę komunikaciją. Analizuojant Lietuvos vertimų rinkos pokyčius, labiausiai vertinamos vertėjo lingvistikos žinios, puikus originalo ir kalbos, į kurią verčiama, mokėjimas, verčiamo teksto srities išmanymas10. Nacionalinėje bibliotekoje turime vertingą bibliotekininkystės ir informacijos mokslų kalbos paveldą, išskirtinės svarbos Tarptautinio bibliografinio aprašo standarto žodyną11, nacionalinės bibliografijos plėtros tarptautinių dokumentų vertimų12.

Svarbu pabrėžti, kad, įsigalint mašininio vertimo technologijoms, programas kuriančios didžiosios informacijos ir technologijų kompanijos nėra suinteresuotos nacionalinėmis kalbomis pateikiamų duomenų tikslumu. Kvalifikuoti vertėjai tampa svarbiausiu kokybiško vertimo garantu, kai daugiakalbė žinių paieška vyksta lygia greta su naujų žinių, technologijų, o kartu ir terminijos kūrimu. Taigi vertėjų indėlio fiksavimas bibliografiniuose ir autoritetiniuose duomenyse yra ne tik mūsų pagarbos kūrybiniam šių specialistų darbui išraiška, bet ir galimybė turėti patikimus kalbos duomenų kokybės rodiklius.

10 Levanaitė, Karolina. Lietuvos vertimo rinkos dalyvių požiūris į mašininį vertimą ir postredagavimą. Vertimo studijos, 2021, Nr. 14, p. 22–39. https://doi.org/10.15388/VertStud.2021.2.

11 ISBD: tarptautinis standartinis bibliografinis aprašas / Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA); [lietuviškąjį vertimą parengė Nijolė Marinskienė, Regina Varnienė-Janssen, Tomas Auškalnis]. Jungtinė laida. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2013. XV, 302 p. Taip pat prieinamas internete: www.ifla.org/files/assets/cataloguing/isbd/isbd-translations2011-lt-intro.pdf.

12 Valstybinė bibliografija skaitmeniniame amžiuje: patarimai ir naujos kryptys / IFLA darbo grupė gairėms valstybinei bibliografijai parengti; [originalo] redaktorė Maja Žumer; iš anglų kalbos vertė Tomas Auškalnis; vertimo redaktorės Regina Varnienė-Janssen, Nijolė Marinskienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011. 145 p. ISBN 978-609-405-053-4. Prieiga per internetą: www.ifla.org/files/assets/hq/publications/series/39-lt.pdf.

14
IFLA publikacijų registre teikiami autoriniai duomenys.

„PASLAPTIES KAMBARIŲ“ ATVĖRIMAS

Bibliotekų specialiųjų spaudinių skyrių išslaptinimo procesas 1987–1990 m.

Agnė Suchodolskytė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

„Suprantama, žinojau, kad bibliotekose yra tokie skyriai. Bet mano vaizduotėje specfondas buvo nedidelė salikė, slepianti kelis šimtus tomų, kurie tarybiniam žmogui yra tabu.“1 Šioje citatoje iš Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ užsimenama apie specialiuosius spaudinių saugojimo skyrius (sutrumpintai vadintus specfondais). Skaitydami romaną, galime pastebėti arba bent nujausti, kad rašytojas šią sąvoką vartojo kaip sovietinės sistemos kurtos paslapties, saugotos nuo didžiosios visuomenės dalies, vaizdinį. Vis dėlto specfondo sąvoka nebuvo tik autoriaus sukurta literatūrinė priemonė, tokie skyriai buvo įkurti ir veikė kaip sovietinės bibliotekų tikrovės reliktas, naudotas informacijai riboti. Šie skyriai neatsiejami nuo paslapties vaizdinio – paslaptis buvo ne tik tai, kas juose saugoma, drausta viešai ir apie juos kalbėti.

Slaptumas, apimantis sąmoningą ir selektyvų informacijos ribojimą, sovietinėje visuomenėje veikė įvairiais lygmenimis ir būdais, pasireiškė daugybe instrumentų, iš kurių aiškiausiai buvo matoma Glavlito 2 vykdyta cenzūra 3 . Informacijos ribojimą režimas pasitelkdavo karinei ir politinei informacijai nuslėpti, kasdienei tikrovei, visoms jos gyvenimo sritims kontroliuoti.

Ne išimtis buvo ir bibliotekos. Sovietinio totalitarizmo kontrolės priemonės šias įstaigas savotiškai padalijo į dvi dalis – viešąją ir slaptąją4. Viešoji dalis –bib lio tekos fondai, komplektuojami „sovietiniam“ skaitytojui formuoti, jais galėjo naudotis visi. O apie slaptąją dalį – specialiuosius spaudinių saugojimo skyrius – buvo nutylima, nes juose saugoti sistemos „kenksmingais“ pripažinti spaudiniai ir apribotas naudojimasis jais.

1 Gavelis, Ričardas. Vilniaus pokeris. Vaga, 1989, p. 123.

2 Glavlitas – SSRS kultūros, literatūros, žiniasklaidos visų rūšių (karinės, politinės, ideologinės ir kitos) išankstinės ir represinės cenzūros institucija. Lietuvoje Glavlito padalinys įkurtas iškart po sovietų okupacijos 1940 m. www.vle.lt/straipsnis/glavlit/

3 Siddiqi, Asif. Soviet Secrecy: Toward a Social Map of Knowledge. The American Historical Review, Volume 126, Issue 3, September 2021, p. 1047. https://doi.org/10.1093/ahr/rhab401.

4 Sinkevičius, Klemensas. Šešiabriaunio spaudos imperija. Tarp knygų, 2000, Nr. 5, p. 23.

FONDAI, KURIE VIEŠUMOJE „NEEGZISTAVO“

Specialieji spaudinių saugojimo skyriai, kaip slapta bibliotekų struktūros dalis, imti steigti antrosios Lietuvos sovietinės okupacijos pradžioje. 1945 m. pradžioje Lietuvos komunistų partijos (b) Centro komiteto biuro posėdyje buvo pareikalauta, kad Lietuvos SSR Glavlitas užbaigtų antisovietinės ir kitos vokiečių okupacijos metais išleistos literatūros naikinimą ir įsteigtų specfondus prie Centrinės bibliotekos Kaune ir Mokslų akademijos bib lio tekos Vilniuje 5 . Oficialiai buvo skelbiama, kad specialieji spaudinių saugojimo skyriai įkurti kaip priemonė, turinti suvaldyti knygų „valymo“ procesus bibliotekose ir knygų platinimo vietose. Įsteigus specialiuosius fondus, bibliotekose buvo pereita nuo stichiško knygų naikinimo prie proceso, kai dalis leidinių ir toliau buvo naikinami, kita dalis – pagal LSSR ir SSRS Glavlito siunčiamus knygų sąrašus uždaroma saugyklose, paslepiant nuo visuomenės.

Specialieji spaudinių saugojimo skyriai buvo įsteigti šešiose bibliotekose: Valstybinėje respublikinėje, Kauno viešojoje Justo Paleckio, Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Knygų rūmų ir LKP (b) CK

15
ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ
5 Ten pat, p. 26.

partijos istorijos instituto. Fondų pagrindą sudarė bibliotekose iki tol saugoti, sovietiniam režimui netinkami leidiniai, kurių spektras buvo labai platus –nuo tarpukario spaudos, „fašistinių ir klerikalinių“ organizacijų išleistų knygų iki šaltiniuose minimų „kriminalinio ir pornografinio“ turinio leidinių6. Fondų turinys ir veikla tiesiogiai priklausė nuo Glavlito – jis ne tik rengdavo leidinių, turinčių patekti į specfondą, sąrašus, bet ir tikrindavo šių skyrių veiklą. Fondai nuolat didėjo, nes jie buvo pildomi leidiniais pagal Glavlito siunčiamus sąrašus7. Į juos įeidavo Vakaruose išleistos knygos ir periodiniai leidiniai, sąrašuose galėjo atsidurti ir sovietinių autorių, kurie dėl įvairių priežasčių buvo nustumti į režimo sukurto literatūros lauko užribį, kūriniai. Pavyzdžiui, specialiuosiuose fonduose atsidūrė emigravusių rašytojų knygos: 1974 m. išvykusios Aušros Sluckaitės, 1978 m. – Tomo Venclovos, 1986 m. – Sauliaus Tomo Kondroto.

Patekti ir skaityti specfonduose saugomą literatūrą buvo leidžiama mokslo ir darbo tikslais. Skaitytojai turėdavo pateikti darbovietės ar mokymo įstaigos vadovo tarpininkavimo raštą, nurodyti temą ir reikalingą literatūrą8. Viešojoje erdvėje specfondo sąvoka negalėjo būti minima. Tačiau pasitaikė atvejis, kai šis žodis vis dėlto praslydo pro Glavlito cenzorių akiratį, – jis paminėtas 1975 m. dienraštyje „Vakarinės naujienos“, žinutėje apie LSSR mokslų akademijos centrinės bibliotekos svečią iš Baltarusijos9. Šiuo pažeidimu buvo apkaltintas žinutę patvirtinęs Glavlito cenzorius.

Taigi specfondus galime vadinti erdve, kurioje buvo slepiama ne tik istorinė, bet ir kita, ne sovietinį pasaulį atspindinti, tikrovė.

PRASIDĖJĘ CENZŪROS POLITIKOS POKYČIAI

Viešai svarstyti anksčiau draustas temas pasidarė įmanoma Sovietų Sąjungoje paskelbtai viešumo politikai išklibinus ideologinės cenzūros mechanizmą. Vykdant komunistų partijos iškeltus viešumo politikos tikslus, specialieji fondai tapo vienu iš įrankių jiems įgyvendinti – pradėtas iki tol tik ribotai skaitytojų grupei prieinamų leidinių perkėlimas į bibliotekų bendruosius fondus. Pats perkėlimo procesas pradėtas vykdyti 1987 m. pradžioje.

SSRS Glavlito nurodymu Maskvoje buvo sudaryta komisija, įpareigota peržiūrėti specfonduose

6 Kultūros-švietimo įstaigų komiteto prie LTSR ministrų tarybos pirmininko E. Načo [1948] laiškas viešųjų bibliotekų vedėjams, apskričių ir miestų kultūros-švietimo darbo skyrių vedėjams. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – LNMMB) archyvas, ap. 1, b. 12a, lap. 1.

7 Plačiau apie LSSR Glavlito vykdytą ideologinę cenzūrą ir knygų žymėjimo cenzūros ženklais politiką: Streikus, Arūnas. Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m. In Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 1 (15).

8 Plačiau apie skaitytojų prieigą prie specialiajame fonde saugomų leidinių ir jų aptarnavimą: Vaiseta, Tomas. Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984). Naujasis židinys-Aidai, 2015, p. 188–227.

9 Lietuvos TSR Glavlito pirminės partinės organizacijos sekretoriaus 1975 metų ataskaitinis pranešimas [grifas slaptai]. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 7758, ap. 2, b. 15, lap. 48.

saugomą literatūrą rusų kalba, sudaryti perkeliamų knygų sąrašus ir juos išplatinti sąjunginiu mastu. Jau 1987 m. balandį SSRS mokslų akademijos biblioteka gavo Glavlito sudarytos komisijos parengtą perkeltinų leidinių sąrašą, kurio pagrindą sudarė į fondus įtrauktos XX a. 2–3 deš. išleistos knygos 10 SSRS Glavlito patvirtinti perkeliamų leidinių sąrašai pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Vadovaujantis šiais sąrašais, 1987 m. liepos 17 d. iš Valstybinės respublikinės bibliotekos11 specfondo Komplektavimo skyriui buvo perduotos 28 knygos 12 . Periodiškai tokie sąrašai pasiekdavo Lietuvą, tačiau juose leidinių lietuvių kalba nebuvo.

Sovietų Sąjungos respublikų specfonduose daugiausia buvo saugomi leidiniai nacionalinėmis kalbomis. O prasidėjęs atvėrimo procesas turėjo apimti ir juos. Pirmuoju žingsniu, kuriuo leidinių perkėlimo klausimas buvo patikėtas LSSR institucijoms, galima laikyti 1987 m. rugsėjo 1 d. LSSR Glavlito ir Kultūros ministerijos įsakymą „Dėl literatūros, esančios Lietuvos SSR bib lio tekų specfonduose, peržiūrėjimo“13. Vadovaujantis įsakymu sukurtai aštuonių asmenų

komisijai (ją sudarė LSSR Glavlito, Kultūros ministerijos, Knygų rūmų ir Valstybinės respublikinės bibliotekos atstovai), buvo numatyta patikrinti Valstybinės respublikinės bib lio tekos fondą, atrinkti galimus perkelti leidinius ir sudarytus sąrašus išsiųsti likusioms specialiuosius fondus turinčioms penkioms bibliotekoms.

Pradžioje persitvarkymas buvo ganėtinai stichiškas. Darbuotojai turėjo atrinkti perkeltinus leidinius, tuomet sudarytos darbo grupės nariai parengdavo anotacijas, kuriose būdavo nurodoma palikti arba perkelti juos į bendruosius fondus. Tada sąrašas buvo pateikiamas LSSR Glavlitui tvirtinti. Sudaryta komisija per tris mėnesius peržiūrėjo tik 150 leidinių, perkėlė 3014, tačiau galima sakyti, kad taip buvo pradėtas lietuviškų leidinių perkėlimo procesas.

1987 m. gruodžio 30 d. pasirodė pirmas LSSR

Glavlito įsakymas „Dėl knygų sugrąžinimo į bib liotekų bendruosius fondus“ 15 . Pirmąjį sąrašą, kuris

10 Лютова, К. В. Спецхран библиотеки Академии наук. Из истории секретных фондов. Библиотека Российской академии наук, 1999, p. 175.

11 Siekiant vientisumo, straipsnyje vartojamas LSSR valstybinės respublikinės bibliotekos pavadinimas, tačiau biblioteka 1988 m. buvo pervadinta į LSSR valstybinę Martyno Mažvydo biblioteką, o 1989 m. – į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

12 LTSR Valstybinė respublikinė biblioteka. Spec. spaudinių saugojimo skyrius. 1987.07.17 aktas Nr. 25. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS), f. 178, b. 68, lap. 67.

13 Гладкое бюро охраны государственной тайны в печати при Совете Министров Литовской CCP 1 сентября 1987 ПРИКАЗ „O пересмотре литературы, находящейся в спецфондах библиотек Литовской ССР“. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R-522, ap. 1, b. 167, lap. 7.

14 LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos spec. spaudinių saugojimo skyriaus gamybinis pasitarimas 1988.02.02. Protokolas Nr. 5. LNMMB RKRS, f. 178, b. 2, lap. 144.

15 LTSR Glavlito 1987 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 9 „Dėl knygų sugrąžinimo į bibliotekų bendruosius fondus“. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 47, b. 2528, lap. 92.

16

Prasidėjus specialiųjų fondų atvėrimo procesui, bibliotekų darbuotojai turėjo atrinkti perkeltinus leidinius. Faksimilėje – Valstybinės respublikinės bibliotekos direktoriaus įsakymas sudaryti darbo grupę tokiai atrankai atlikti. „Tarp knygų“ archyvas

buvo išsiųstas visiems respublikos specfondams , sudarė 33 leidiniai, apimantys 1941–1944 m. laikotarpį. Nagrinėjant sąrašo turinį, galima pastebėti, kad jame dominuoja religinio turinio leidiniai. Minėto laikotarpio leidiniams perkelti 1988 m. pradžioje buvo išleisti dar keli LSSR Glavlito įsakymai. Svarbu paminėti, kad grąžinimo procesą lėtino tai, jog spaudiniai turėjo būti ne tik mechaniškai perkeliami, bet ir atspindimi kataloguose, suteikiant skaitytojams galimybę jais naudotis.

Kadangi specfondų egzistavimas, kaip jau minėta, buvo viena iš sovietinės sistemos paslapčių, apie kurią buvo draudžiama viešai kalbėti, juolab rašyti žiniasklaidoje, reikėjo didesnių pastangų, kad skaitytojai sužinotų apie bibliotekose vykstantį procesą.

PROCESO ATGARSIAI SPAUDOJE

Prasidėjęs perkėlimo procesas pravėrė paslapties uždangą. Pirmieji straipsniai apie leidinių perkėlimus spaudoje pasirodė dar 1988 m. kovo 10 d., kai procesas buvo tik prasidėjęs ir skaitytojams grąžintų leidinių dar nebuvo daug. Straipsnių šia tema pasirodė sovietinės sistemos pamatą laikančiuose ideologiniuose leidiniuose „Kauno tiesa“16, „Tiesa“17. Svarbu paminėti, kad specialiųjų fondų egzistavimo paviešinimas buvo vykdomas ne tik respublikiniu, bet ir visos sąjungos mastu. 1988 m. kovo 22 d. laikraštyje „Sovetskaja kultura“ išspausdintas tuomečio SSRS Glavlito viršininko Vladimiro Solodino interviu, pavadintas „Grąžinta iš specskyrių“18.

Pasirinkti leidiniai rodė režimo poziciją, susijusią su oficialiu sprendimu paviešinti atvėrimo procesą. Galima įžvelgti, jog viešojoje retorikoje buvo bandoma parodyti, kad specialiųjų fondų egzistavimas nėra tik sovietinės sistemos įrankis, jų egzistavimą buvo siekiama laikyti „normalia“ praktika. Kad ir kaip ten būtų, oficioziniuose leidiniuose išspausdinti straipsniai užtikrino auditorijos pasiekiamumą ir apie iki tol slėptus leidinius sužinojo dar daugiau skaitytojų.

Apie slaptų fondų egzistavimą pradėjus kalbėti režimo viduje, žinia greitai išplito ir Vakaruose – tų pačių metų kovo 23 d. pranešimas pasirodė „The Washington Post“ 19, žinia išplito ir lietuvių išeivių periodikoje 20 . Taip pat 1988 m. viduryje leidinyje

16 Knyga iš specfondų: [pokalbis] / kalbėjosi R. Grumadaitė. Kauno tiesa, 1988, kovo 10, p. 7.

17 Leidiniai iš specfondo: [pokalbis] / kalbėjosi R. Grumadaitė. Tiesa, 1988, kovo 15, p. 3.

18 Шварц, В. Возвращения из спецфондоф. Советская Культура, 22 марта 1988, p. 8.

19 Remnick, David. Soviet Union Relaxing Ban on Forbidden Books. The Washington Post, March 23, 1988. www.washingtonpost.com/archive/ politics/1988/03/23/soviet-union-relaxing-ban-on-forbidden-books/ e6abc45b-99c8-42b4-9966-7ebd0c1b23ea/.

20 Pavyzdžiui, Londone leistame laikraštyje „Europos lietuvis“ 1988 m. balandžio 27 d. numeryje pasirodo trumpas pranešimas „Tikrina specfondus“.

17
1988 m. kovo 15 d. LSSR Glavlito įsakymo „Dėl knygų grąžinimo į bendruosius bibliotekų fondus“, kuriuo grąžinta T. Venclovos, A. Sluckaitės, S. T. Kondroto kūryba, pirmas lapas. VUB RS, f. 47, b. 2528, lap. 60.

„American Libraries“21 pasirodė dviejų dalių apžvalginis straipsnis apie glasnost politiką sovietinėse bibliotekose.

Taigi, prasidėjus specialiųjų spaudinių saugojimo skyrių pertvarkai ir leidiniams grįžtant į bendruosius fondus, oficialiai buvo atverti „paslapties kambariai“.

LEIDINIŲ PERKĖLIMO PROCESO SPARTĖJIMAS

Sunku nustatyti, ar minėti straipsniai viešojoje erdvėje turėjo įtakos tolesnei leidinių perkėlimo politikai, tačiau svarbu pažymėti, kad tam tikras pokytis įvyko. Čia reikšmingas LSSR Glavlito 1988 m. kovo 15 d. įsakymas22, kuriuo skaitytojams buvo grąžinta T. Venclovos, A. Sluckaitės ir S. T. Kondroto kūryba, specfonduose atsidūrusi autoriams pasitraukus į Vakarus. Galima svarstyti, kad būtent šių iš sovietinio literatūros lauko ištrintų autorių grąžinimas galėjo legitimuoti leidinių perkėlimo procesą ir suteikti jam pagreičio. Šį įsakymą iškart lydėjo kiti (kovo 24, 29 d.), kurie skaitytojams suteikė laisvą prieigą prie kai kurių išeivijoje išleistų knygų. Tarp jų buvo Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas“, Vinco Krėvės „Raštai“ ir bene svarbiausia – Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“23. Skaitytojams tapo pasiekiami leidiniai, kurie oficialioje knygų sklaidos infrastruktūroje niekada neegzistavo.

Leidinių perkėlimas dar paspartėjo, kai 1988 m. balandžio 18 d. LSSR Glavlitas išleido raštą „Dėl užsienio literatūros saugojimo pobūdžio pakeitimo“ 24 , kuriame buvo nurodyta, kad turi būti perkeltos visos užsienyje iki 1985 m. išleistos knygos ir periodika, taip pat visi leidiniai, išleisti po 1985 m., turi atsidurti bendruosiuose fonduose. Skaitytojams tapo prieinamos tokios knygos kaip Stasio Šalkauskio „Rinktiniai raštai“ ar T. Venclovos „Tekstai apie tekstus“ ir kiti lietuvių emigracijoje išleisti kūriniai. Skaitytojus pasiekė ir išeivijos periodiniai leidiniai: „Laisvė“, „Aidai“, „Akiračiai“, „Europos diena“ ir kiti. Beje, minėtas Glavlito įsakymas ne tik padidino leidinių perkėlimo mastą, jis suteikė skaitytojams galimybę susipažinti su Vakarų populiariąja kultūra, prieinami tapo tokie periodiniai leidiniai kaip „Vogue“, „House Beautiful“, „The New Yorker“ ir pan.

Leidiniams grąžinti Glavlito 1988 m. balandžio 29 d. įsakymu25 pasitelktas 1953 m. išleistas „Pasenusių leidinių suvestinis sąrašas“ (jį sudarė tarpukario ir

21 Kimmage, Dennis. Open Stacks in a Closed Society? Glasnost in Soviet Libraries: Part One of Two. American Libraries, vol. 19, no. 7 (jul.–aug., 1988), p. 571. www.jstor.org/stable/25631256.

22 LTSR Glavlito 1988 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 3 „Dėl knygų grąžinimo į bendruosius bibliotekų fondus“. VUB RS, f. 47, b. 2528, lap. 60.

23 LTSR valstybinė respublikinė biblioteka. Spec. spaudinių saugojimo skyriaus 1988.03.31 leidinių perdavimo komplektavimo skyriui aktas Nr. 35. LNMMB RKRS, f. 178, b. 68, lap. 98.

24 Главлита ЛССР 1988-04-18 письмо „Об изменениях режима хранения иностранной литературы“. VUB RS, f. 47, b. 2528, lap. 56.

25 LTSR Glavlito 1988 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 8 „Dėl leidinių grąžinimo į bendruosius bibliotekų fondus“. VUB RS, f. 47, b. 2528, lap. 54.

Didžiosios Britanijos lietuvių savaitraščio „Europos lietuvis“ 1988 m. balandžio 27 d. numeryje pasirodė žinutė apie leidinių grąžinimą į bendruosius fondus iš specfondų Publikuota „E. paveldas“

1990 m. sausio 10 d. SSRS Glavlito įsakymas, kuriuo panaikinamas specfondų egzistavimas. LNMMB RKRS, f. 178, b. 10, lap. 84.

18

nacistinės okupacijos metu leistos knygos), kuris šeštajame dešimtmetyje buvo naudotas kaip priemonė knygoms įkalinti. Glavlito įsakyme nurodytos tik sąrašo abėcėlinės ribos ir pridėtas sąrašas specfonde paliktų knygų (aiškiai komunizmą kritikuojančios knygos bei Antano Smetonos raštai, leidiniai apie jį). Visos knygos iš minėto sąrašo buvo perkeltos trimis tokio pat tipo įsakymais. Taip pat į bendruosius bib lio tekų fondus buvo sugrąžinti visi tarpukario Lietuvos periodiniai leidiniai.

Derėtų paminėti, kad nuo Glavlito įsakymo apie perkeliamus leidinius iki jų atsidūrimo skaitytojams prieinamuose fonduose praeidavo bent keli mėnesiai ar net metai. Iš Valstybinės respublikinės bibliotekos specialiajame fonde buvusių 40 tūkst. leidinių iki 1988 m. vidurio skaitytojams buvo grąžinta apie 14 tūkst. knygų ir periodinių leidinių.

Spartėjantis leidinių perkėlimas, lydimas Sąjūdžio skleidžiamos laisvės idėjos, leido procesą laikyti laisvėjimo ženklu: „Metai buvo nevienareikšmiai. Sunkūs, nes realiai pradėtas specfondo pertvarkymas –džiaugsmingi, nes pajutome, kas yra demokratija.“26

DAR IŠNIRĘS, BET VIS DĖLTO IŠNYKĘS KONTROLĖS ŠEŠĖLIS

Nors leidinių perkėlimas vyko gana dideliu mastu, jis vis dar buvo prižiūrimas, sudaromi su ribota prieiga paliekamų leidinių sąrašai. Situacija ima blogėti 1989 m. pradžioje, kai LSSR Glavlitas vėl į specialiuosius fondus ima siųsti iš užsienio gautą literatūrą. Į juos patenka ir kai kurie „Aidų“, „Akiračių“, „Dirvos“, „Tėviškės žiburių“ numeriai.

Vis dar šmėkšlavęs Glavlito kontrolės šešėlis netenkino Lietuvos bibliotekų. Todėl didžiųjų bibliotekų direktoriai ir grupė darbuotojų 1989 m. gegužę parašė atvirą laišką tuomečiam LSSR Glavlito viršininkui Algimantui Brazaičiui. Jame buvo išdėstytas reikalavimas: į specfondus perkeliamuose leidiniuose turi būti nurodyta cenzoriaus pavardė (nebe tik numeris) ir perkėlimo priežastis. Laiško autoriai nurodė, kad pasilieka teisę „apie visus į specfondus atiduodamus spaudinius nedelsiant informuoti visuomenę spaudoje ir kitomis priemonėmis“27. Glavlito viršininko atsakymas buvo grindžiamas teze, kad vis dar egzistuoja taisyklės, nesuderinamos su viešumo politika. Toks atsakas nežadėjo didelių pokyčių, tačiau bibliotekų ir visuomenės spaudimas suveikė ir pokyčių buvo pasiekta. 1989 m. liepos 13 d. LSSR Glavlitas išleido įsakymą, kuriuo visa išeivių periodika turėjo būti perkelta į skaitytojams prieinamus fondus28.

26 VVU MB Specialiųjų mokslinių fondų skyriaus darbo ataskaita už 1988 m. VUB RS, f. 47, b. 2482, lap. 6.

27 Atviras laiškas drg. A. Brazaičiui. In Vėlavičienė, Silvija. Draustos spaudos pėdsakais. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011, p. 101–102.

28 LTSR Glavlito 1989 m. liepos 13 d. įsakymas Nr. 59. VUB RS, f. 47, b. 2529, lap. 140.

Grąžinant į Lietuvą leidinius, bibliotekose buvo organizuojamos knygų parodos, supažindinančios su slėpta kultūros dalimi. 1989 m. nuotraukoje – paroda „Išeivijos lietuvių literatūra“. Rolandas Ginaitis

Iki pat 1989 m. pabaigos bibliotekas pasiekdavo pavieniai Glavlito įsakymai ir nurodymai, tačiau leidinių perkėlimo procesą jos jau vykdė savarankiškai. „Paslapčių kambarius“ panaikinančiu dokumentu galime laikyti paskutinį 1990 m. sausio 10 d. SSRS Glavlito viršininko įsakymą, kuriuo panaikinti visi iki tol išleisti sąrašai ir įsakymai29. Nors šis dokumentas didelių pokyčių neatnešė – specialieji fondai jau buvo sunykę ir vyko tik formalus spaudinių perdavimas į bendruosius fondus, – įsakymas šiame procese padėjo galutinį tašką.

Per leidinių perkėlimo vajų šalies biblio tekoms teko spręsti ir trūkstamų knygų klausimą, taip pat siekta užpildyti lituanistikos fondo spragas. Dar 1988 m. viduryje pradėta megzti ryšius su užsienio bibliotekomis, bendradarbiauta su išeivių periodinių leidinių redakcijomis siekiant užtikrinti reguliarų jų leidinių tiekimą 30. Pradėtas bendradarbiavimas su Lituanistikos tyrimo ir studijų centru Čikagoje, kitomis išeivių institucijomis. JAV lietuvių bendruomenė paskelbė akciją „Knygos Lietuvai“, per kurią knygos buvo renkamos iš žmonių, organizacijų ir gabenamos į Lietuvos bibliotekas31.

Lietuvos bibliotekose buvo organizuojamos grąžintų leidinių parodos siekiant supažindinti skaitytojus su slėpta kultūros dalimi32. Atgavus Nepriklausomybę, intensyvus periodas, kuriuo siekta užpildyti pusę amžiaus žiojėjusią informacijos tuštumą, tęsėsi.

29 Главное управление по охране государственных тайн в печати при Совете Mинистров СССР Приказ 10 января 1990 года „О переводе книг в общие фонды библиотек“. LNMMB RKRS, f. 178, b. 10, lap. 84.

30 Pavyzdžiui, 1988-06-09 Valstybinės respublikinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojos E. Košinskaitės laiškas Čikagoje leidžiamo leidinio „Akiračiai“ redakcijai, kuriame nurodomas poreikis reguliariai gauti leidinį. LNMMB archyvas, ap. 1, b. 2223, lap. 42.

31 Plačiau: Vėlavičienė, Silvija. Draustos spaudos pėdsakais. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011, p. 121–135.

32 Paroda „Išeivijos lietuvių literatūra“. Bibliotekų darbas, 1989, Nr. 4, p. 19; Paroda „Ką skaitė mūsų seneliai“. Bibliotekų darbas, 1989, Nr. 3, p. 13.

19

GARSIOSIOS MARIONETĖS ATGYJA KNYGOJE

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

išleido unikalų leidinį – interaktyvią knygą vaikams „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“1.

Lėlių teatro

Lietuvoje pradininko S. Ušinsko (1905–1974) marionetės šioje knygoje atgyja pasitelkus 3D vaizdo moduliaciją: nuskenavus QR kodą planšete arba mobiliuoju telefonu, skaitytojui atsiveria magiškas lėlių teatro pasaulis. 2022 m. Knygos meno konkurso knygos vaikams kategorijoje premiją pelnęs leidinys pristatytas šių metų Vilniaus knygų mugėje, lankytojai galėjo susitikti su knygos kūrėjais.

Vieno novatoriškiausių Lietuvos menininkų

S. Ušinsko kūriniai (filmas „Storulio sapnas“ ir jame vaidinančių marionečių konstrukcijų brėžiniai) 2019 m. įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą2. Nacionalinė biblioteka kartu su projekto partneriais rado būdą dailininko bei scenografo kultūrinį palikimą padaryti labiau prieinamą –knyga „Dra ta ta“ itin šiuolaikiška ir patraukli vaikams ir jaunimui. Knygos kūrybinėje komandoje dirbo įvairių sričių specialistai: idėjos autorė knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė; dailininkė Agnė DautartaitėKrutulė, iliustracijas ir maketą kūrė Rokas Bilinskas ir Leonardas Mekionis, lėlių 3D moduliacijas – Antanas Skučas ir Margarita Valionytė. Pagrindinis projekto partneris, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, leido iš muziejuje saugomų 15 marionečių knygoje panaudoti 7 marionečių atvaizdus, iliustracijų, teatro dekoracijų, teatro kostiumų piešinius. Kadangi S. Ušinskas laikytinas XX a. Europos moderniojo meno atstovu, pasistengta unikalią jo kūrybą pristatyti ir už Lietuvos ribų – knyga yra dvikalbė, išspausdinta lietuvių ir anglų kalbomis.

1 Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu = A conversation between Stasys Ušinskas’s marionettes and puppeteer Rimantas Driežis / sudarė Irma Leščinskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 39, [1] p.; iliustr., 3D moduliacijos.

2 Daugiau žr. Jolė Stimbirytė. Sapnas, formavęs Lietuvos lėlių teatrų estetiką: prisimenant Stasį Ušinską ir jo marionetes. Tarp knygų, 2020, Nr. 11 (lapkritis), p. 14–17.

Knygoje pateikiamas pačių marionečių pokalbis su lėlininku R. Driežiu. Per pokalbį ir pasitelkiant interaktyvias iliustracijas susipažįstama su S. Ušinsko marionečių konstrukcija, autoriaus kūrybos stilistika, personažų charakteriais ir istorijomis. Štai viena marionetė klausia, o lėlininkas atsako, kas ją sukūrė, kas apskritai yra marionetė, kuo ji vardu: „Jūs, madam, esate Dainininkė – taip pavadino sukūręs dailininkas, nors, žinau, jums yra tekę vaidinti ir dailutę šokėją garsiniame marionečių filme „Storulio sapnas“, tad esate ne tik teatro, bet ir kino artistė.“ (p. 8)

20
NAUJI LEIDINIAI
Nufotografavus QR kodą knygoje, galima pažiūrėti ištrauką iš S. Ušinsko filmo „Storulio sapnas“.

Gyvai, įdomiai pateikiami net iš pirmo žvilgsnio sausi faktai: kaip ir kur atliekama restauracija, kas yra patentas ir kada buvo patentuotos S. Ušinsko lėlės, kokios medžiagos naudotos jų gamybai: „O tamstos piršteliai, kaip ir daugybės S. Ušinsko lėlių, – iš guminių čiulptukų kūdikiams, kitų lėlių – iš gumos vamzdelių mediniais antgaliukais, kai kurių susukti iš spyruoklių. Žiūrint kokią marionetę kūrė dailininkas. Pirštukai iš gumos vamzdelių stabilūs, visada tiesūs, iš susuktų vielos spyruoklių – jautrūs, virpantys.“ (p. 9); „Dailininkai kartais specialiai vietoj akių įdeda po kamuoliuką, kad tuksėtų, ar kojeles iš medžio išdrožia. Žmogus sukurtas iš kitos medžiagos, jo judėjimo triukšmai kitokie, o lėlei braškėjimai ar traškėjimai natūralu. Tarkim, tamstos galvoje daugybė spyruoklių ir mechanizmų – visko dailininkas ten pridėjęs. Ir tos spyruoklės parūdija, tad, kai reikia praverti burną, jos tempiasi ir aš girdžiu girgždesį.“ (p. 12)

Knygoje pasakojama apie šių lėlių unikalumą: kai visoje Europoje marionečių teatre įprastos būdavo panašios į žmones lėlės, S. Ušinskas ieškojo kitokio stiliaus – buvo modernus, manė, kad lėlės turėtų vaizduoti lėlių, o ne žmonių gyvenimą. Be to, „žmogiškosios“ lėlės gerai atrodė tik scenoje, kinui jos netiko, nes nufilmuotos stambiu planu būdavo nesimpatiškos. „O S. Ušinsko lėlės darė labai gerą įspūdį ir iš arti, tad kūrėjas jas norėjo matyti ekrane, padaryti kino žvaigždėmis. Jos unikalios – įmontuota labai daug mechanizmų, tad gali kilnoti antakius, žandus, vartyti akis, praverti lūpas, nuleisti smakrą, daryti įvairias grimasas. Teatre tai nebūtina, nes žiūrovo žvilgsnis nefiksuoja tokių detalių, o kine puikiai galima išnaudoti stambiam planui.“ (p. 16)

Šiandienėje visuomenėje dominuoja vizualinė informacija, aktualus interaktyvumas. Mokslininkai įžvelgia, kad vizualinė informacija yra tarsi privilegijuojama, ją galima greičiau ir lengviau suvokti, taigi ir vartotojų ji labiau mėgstama ir vertinama. Gyvosios (interaktyvios) iliustracijos knygai suteikia visai kitokį charakterį, pakeičia skaitymo ritmą  – skaitytojas privalo sekti ne tik verbalinę informaciją, bet ir suvokti vaizdus. Tai ilgiau sutelkia dėmesį, priverčia įsižiūrėti, pastebėti, pamąstyti.

Ši interaktyvi knyga tinkama skaityti su šeima. Perskaičius garsiai, ją galima aptarti, aiškintis, nagrinėti interaktyvias iliustracijas, rentgenogramas, patento brėžinius. Toks skaitymas ugdo kūrybinę raidą, vaizduotę, konstruktyvų mąstymą. Taigi, daro įtaką vaiko pojūčių, motorikos lavinimui, socialinei ir kultūrinei raidai. Taip pat knygoje yra iliustracijų, kurias galima patiems nuspalvinti, kurti naujus personažus. Taip vaikai skatinami domėtis mechanine lėlės valdymo konstrukcija, suvokti objekto tūrį ir formas, geriau pažinti spalvas, tobulinti spalvinimo įgūdžius, mąstyti ir rasti būdų kūrybiškai įterpti pačių sukurtą motyvą į jau esamą nespalvotą iliustraciją, kurti kompozicijas pagal knygos iliustracijų motyvus. Knygos „Dra ta ta“ pagrindu rengiamos edukacijos bus skelbiamos „YouTube“ ir prieinamos visiems besidomintiems. Knyga išleista suderinus su S. Ušinsko dukra Rasa Ušinskaite.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis projekto partneris: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Projekto partneriai: Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus teatras „Lėlė“, Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, kūrybinė studija „Knygų šalis“, Stasio Ušinsko muziejus, Pakruojo rajono savivaldybės Juozo

21
Paukštelio viešoji biblioteka. Knygos dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Vygaudas Juozaitis 3D moduliacijoje atgijusi Dainininkė knygos skaitytojams mojuoja ranka, fone girdėti muzikos garsai. Išmaniojo įrenginio ekranas tampa tarsi rentgeno aparatu – skaitytojai gali išvysti Vaikiuko vidaus konstrukciją.

KĄ GALI DEGTUKŲPAPASAKOTI DĖŽUČIŲ ETIKETĖS?

Deimantė Žukauskienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji tyrėja

Patyrinėję protėvių olų piešinius, galime pamatyti, jog jiems buvo labai svarbi ugnis, o ją prisijaukinti buvo vienas iš tų nelengvų siekių. Pirmykščiai žmonės laukdavo, kada ugnį įžiebs žaibas, stengdavosi ją įskelti titnagu ar trindami medines lazdeles, o jau išmokus ugnį išgauti, reikėjo rūpintis, kaip ją išlaikyti. Išradus degtukus, įžiebti liepsną jau nebebuvo sunku, tačiau būta laiko, kai jie buvo prabangos prekė. Anksčiau naudoti kaip vieni svarbiausių namų apyvokos daiktų, šiais laikais jie prisimenami vis rečiau. Užtat degtukų

dėžučių etiketės domina kolekcininkus. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde saugoma gana gausi bibliografo, vertėjo, visuomenės veikėjo Stasio Tomonio (1915–1992) degtukų dėžučių etikečių (daugiau kaip 50 tūkst. vienetų) kolekcija.

Kinai apytiksliai 950 m., o galbūt net VI a. naudojo kažką panašaus į dabartinius degtukus, tačiau jie buvo grubūs, išmirkyti sieroje, labiau primenantys skaldytas pušų malkas. Viduramžiais panašūs degtukai pasirodė ir Europoje. Tačiau europiečiai netrukus ėmė ieškoti būdų, kaip pagaminti patogius, greitai įžiebiamus, saugius degtukus.

Anglai gamino labai ilgus degtukus, kurie buityje nebuvo patogūs. Prancūzai juos kiek sumažino, bet degtukai, dengti baltuoju fosforu, buvo ypač pavojingi, skleidė nemalonų kvapą bei labai greitai įsiplieksdavo – kartais net nešiojantis kišenėje. Vėliau šis fosforas buvo pakeistas raudonuoju. Visiškai saugų degtuką XIX a. viduryje pagamino vienas švedų chemikas. Jo išrastas degtukas buvo lengvai įžiebiamas ir pripažintas patogiu naudoti. Chemiko įregistruotas patentas buvo parduotas švedų degtukų pramonininkams, o šie ir pra-

dėjo gaminti į šiuolaikinius panašius degtukus. Šiuos gaminius veždavo ir į Lietuvą, tačiau importiniai degtukai buvo brangūs, taigi netrukus degtukų gamybos manufaktūros (fabrikėliai) pradėtos steigti ir Lietuvoje.

NUO PRABANGOS PREKĖS IKI VIENAKAPEIKIO

DAIKTO

Vienas iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų fabrikų – Klaipėdoje veikęs degtukų fabrikas „Balkan“, pradėjęs veikti 1874 m. XIX a. pabaigoje Lietuvoje buvo skaičiuojami 5, o XX a. trečiajame dešimtmetyje – 6 degtukų fabrikai. 1930 m. valstybei monopolizavus visą degtukų rinką, importuoti degtukus iš kitų šalių buvo uždrausta. Tarpukariu degtukai tapo prabangos preke – viena dėžutė kainavo 10 centų (ant etikečių buvo įspėjimas, jog brangiau parduoti negalima). Jie tapo ir labai populiaria kontrabandine preke. Apie

22
ŽMOGUS IR LAIKAS
Ilgametis Nacionalinės bibliotekos darbuotojas (dirbo 1948–1991 m.) S. Tomonis buvo surinkęs daugiau kaip 50 tūkst. degtukų dėžučių etikečių. „Tarp knygų“ archyvas

tai išsamiau yra rašyta 1938 m. vasario 15 d. „Lietuvos aide“ išspausdintame straipsnyje „Degtukų, degtukų šiaudelių ir popieriaus pramonė Lietuvoje“1

Turbūt bene geriausiai žinoma degtukų gamintoja „Liepsna“ Kaune savo veiklą pradėjo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Buvo laikotarpis, kai fabrikas vadintas „Startu“, tačiau tas pavadinimas neprigijo ir grąžintas senasis. „Liepsnoje“ degtukai buvo gaminami maždaug iki 2007 m. Įdomu, jog kitados slavišką barbarizmą „sierčikai“ vadinti „degtukais“ pasiūlė kalbininkas Jonas Jablonskis. Dabar degtukai gaminami Lenkijoje, Baltarusijoje ir ant jų dėžučių klijuojamos lietuviškos etiketės. O sovietmečiu degtukų dėžutė, kainavusi vieną kapeiką, prekybos vietose dažnai būdavo atiduodama kaip grąža.

Tobulėjančios technologijos keičia mūsų kasdienybę: šiandien degtukais naudojamės vis rečiau, namuose atsirado elektrinės viryklės, dujinės su elektriniu uždegimo įtaisu. Pačių degtukų parduotuvėse yra, tačiau estetinė jų dėžučių išvaizda labai pakito. Tiksliau – tam skiriama mažai dėmesio. Degtukų dėžučių etikečių dizainas tapo minimalistinis. Didieji prekybos centrai, kavinės ar įvairūs klubai siūlo dėžutes su savo reklaminėmis etiketėmis. Degtukų pramonė pasaulyje sumažėjusi, dažnai net sunku suprasti, kokiame krašte degtukai pagaminti: viena šalis gamina šiaudelius, kita – dėžutes, o siunčia užsakymą pateikusiam prekybos koncernui dar į kitą šalį.

1 Degtukų, degtukų šiaudelių ir popieriaus pramonė Lietuvoje. Lietuvos aidas, 1938, vas. 15 d., p. 31. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3464/ degtuku-degtuku-siaudeliu-ir-popieriaus-pramone-lietuvoje.

Visai kitaip degtukų dėžutės atrodė dar XX amžiuje. Iš pradžių ant medinių dėžučių buvo spaudžiamas spaudas. Pirmosios lietuviškos dėžučių etiketės imtos naudoti tarpukariu, vėliau klijuotos reklaminės, propagandinį užtaisą turinčios ar tiesiog estetiškos etiketės, skirtos pasigrožėti.

VIENA PIGIAUSIŲ KOLEKCIONAVIMO RŪŠIŲ

Su degtukų dėžučių gamyba atsirado ir jų etikečių kolekcionavimas – filumenija2. Šiuo tikslu leidžiami katalogai, žurnalai, rengiamos parodos, aukcionai. 1966 m. Lietuvoje išleistas „LTSR degtukų dėžučių etikečių katalogas“ 3 . Sovietmečiu kolekcionuoti degtukų dėžučių etiketes buvo gana populiaru, paprasta ir netgi madinga. Tai turbūt bene viena pigiausių kolekcionavimo rūšių.

Degtukų dėžutes, jų etiketes kolekcionuoja įvairūs žmonės. Dauguma etiketes, paskatinti tėvų, kitų suaugusiųjų ir pan., pradėjo rinkti dar vaikystėje, keisdavosi jomis su kaimynų vaikais, klasėje arba pirko. Ši kolekcionavimo rūšis suteikia galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, pažinti savo ir kitų pasaulio šalių kultūrą, istoriją, meną.

Anksčiau spaustuvės įvairiomis progomis išleisdavo vis naujų etikečių. Jas nebrangiai ir pagal mėgstamas temas buvo galima įsigyti ištisomis serijomis. Brokuotos, o kartais ir visai geros kokybės, per spaustuvių darbuotojus jos patekdavo į vaikų, kurie būdavo didžiausi kolekcininkai ir mainytojai, rankas.

2 Pagal „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ – filumènija (gr. phileō – myliu, mėgstu + lot. lumen – šviesa), degtukų dėžučių etikečių kolekcionavimas. 3 www.vle.lt/straipsnis/filumenija/

23
Etiketes kolekcininkas klijuodavo ant pakietinto spalvoto popieriaus lapų, jas grupuodavo pagal šalis. Etikečių iš užsienio gaudavo įvairiais mainais, taip pat susirašinėdamas su kolekcininkais. Japonai į etiketes dažnai perkeldavo piešinius (nuotr. kairėje), o indai jas kurdavo labai spalvingas ant geros kokybės popieriaus.

RINKTI KOLEKCIJĄ PADĖJO DUKTĖ IR SŪNUS

Kolekcionavimu domėjosi ir bibliografas, vertėjas, visuomenės veikėjas Stasys Tomonis, kurio dokumentų archyvas saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde. Jis turėjo įvairių kolekcijų: monetų, pašto ženklų, atvirukų, ekslibrisų, ženkliukų, degtukų dėžučių ir kitokių etikečių. Degtukų dėžučių etikečių – viena gausesnių. Tai buvo ir malonus užsiėmimas, į kurį taip pat buvo įsitraukę vyresnieji bibliografo S. Tomonio vaikai Jūratė ir Mindaugas, ir kartu rimtas kolekcionavimas su metiniais planavimais, suvestinėmis, susirašinėjimu su kolekcininkais iš užsienio. Tačiau, mirus žmonai ir sūnui, 1975 m. S. Tomonis pardavė visas savo vertingesnes kolekcijas ir gautus pinigus panaudojo artimųjų paminklams kapinėse pastatyti. Vėliau jis jau beveik nieko nekolekcionavo.

Šiandien džiaugiamės vertingais ir įdomiais S. Tomonio su savo šeimos nariais surinktos degtukų dėžučių etikečių kolekcijos fragmentais.

Etiketes kolekcininkas klijuodavo ant pakietinto, dažnai spalvoto popieriaus lapų, kuriuos laikė kartoniniuose aplankuose. Tokių aplankų yra 37, kolekcijoje yra per 50 000 etikečių. Etiketes S. Tomonis grupavo pagal šalis. Solidi degtukų dėžučių etikečių iš Rusijos kolekcija. Sunku pasakyti, kurios etiketės yra seniausios, nes ant dėžučių ne visada būdavo nurodomi pagaminimo metai. Šiek tiek yra prieškariniuose Kauno fabrikuose „Balkan“, „Etna“, „Liepsna“ pagamintų

etikečių. Daugiausia kolekcijoje dominuoja pokario Sovietų Sąjungos laikais gamintų degtukų etiketės. Iš jų lietuviškos tematikos tikriausiai yra įdomiausios ir aktualiausios. „Kiekviena degtukų dėžučių etiketė –tikras meno kūrinys, miniatiūrinis plakatas. Jau iš tolo pažvelgus į keletą etikečių serijų, galima tuoj pažinti, iš kurios jos šalies, – taip ryškiai atsispindi jose savitas kiekvieno krašto meno charakteris“4, – 1962 m. laikraščiui „Vakarinės naujienos“ rašė S. Tomonis.

Galima pridurti, kad degtukų dėžučių etiketės ne tik savotiški mažo formato meno kūriniai, bet ir tikrai informatyvūs meno simboliai, daug pasakantys apie laiką, vietą ir įvykius.

ESTETIŠKAS GYVENAMOJO METO ATSPINDYS

Degtukų dėžučių etiketės, kaip ir pašto ženklai, buvo leidžiamos serijomis, akcentuojant vieną ar kitą kultūrinį, politinį ar didaktinį aspektą. Spalvotose etiketėse, be pagrindinės informacijos apie gamintoją, būdavo spausdinami įvairūs įspėjimai, patarimai, naudojant sutartinius ženklus, trumpas frazes ar šūkius, pateikiami pagirtini ar peiktini visuomenės gyvenimo pavyzdžiai.

S. Tomonio kolekcijoje nemažai degtukų dėžučių etikečių, kurios ragina nepalikti atviros liepsnos miškuose, saugoti gyvūniją ir augaliją, istorinius paminklus, dirbant laikytis saugumo technikos taisyklių. Nemažai etikečių, kurios reprezentuoja miestą, istorinę heraldi4 Stasys Tomonis. Filumenija Vakarinės naujienos, 1962, bal. 28.

24
Gausioje S. Tomonio kolekcijoje lietuviškos tematikos etiketės tikriausiai yra įdomiausios ir aktualiausios, jos suteikia informacijos apie laikotarpį (šiuo atveju tarpukario) ar jo įvykius. Sovietų režimas degtukų dėžučių etiketes naudojo propagandinėms idėjoms skleisti, o užsieninėse būdavo daug reklamos: viešbučių, automobilių, maisto ir kt. Nuotraukoje – etiketės iš Suomijos.

ką ar net pavienę įstaigą, periodinį leidinį, konkretų renginį. Apie tokias degtukų dėžučių etikečių serijas

S. Tomonis rašė: „Per kelerius pastaruosius metus iki šiol jau pasirodė keli šimtai lietuviškų etikečių. Pirmosios didesnės apimties serijos pasirodė VI tarptautinio jaunimo festivalio metu. Tai buvo sportinės etiketės, serijos, skirtos tautiniams rūbams, liaudies šokiams, liaudies muzikos instrumentams. Išleistos kelios didesnės serijos, skirtos septynmečio užduotims, nemaža etikečių pasirodė gamtos apsaugos, eismo saugumo, priešgaisrinės apsaugos klausimais. Plačiai paplito kolekcionierių tarpe respublikos architektūros paminklų serija. Tai bene didžiausia ligi šiol etikečių serija mūsų šalyje – joje iš viso 61 etiketė. Įdomios buvo taip pat piliakalnių, muziejų, spaudos platinimo serijos, etiketės, vaizduojančios Palangos Juzę ir kt.“5

S. Tomonis stengėsi supažindinti visuomenę ir su degtukų dėžučių etikečių naujienomis. Tose pačiose „Vakarinėse naujienose“ jis rašė: „Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje „Startas“ išleido dvi 3 etikečių serijas (po 7 št.). Pirmoji jų skirta Lietuvos TSR Valstybinei respublikinei bibliotekai, antrosios tema – „Knyga – geriausias draugas“, naujausios serijos etikečių tema – socialinis draudimas. Netrukus pasirodys didelė (14 št.) sportinių etikečių serija. Numatoma leisti ir labai įdomią seriją, kurios etiketėse bus pavaizduoti įvairiausių Tarybos Lietuvos miestų herbai.“6

Degtukų dėžučių etiketėse atsispindimos gyvenamojo meto aktualijos buvo atskleidžiamos

įtaigiu meniniu sprendimu: pasirenkant netikėtą spalvų gamą, pritaikant įdomesnę formą bei šrifto išdėstymą. Nors degtukų etikečių dizainui, jų poligrafijai ir buvo keliami dideli reikalavimai, kolekcininkai ne visada būdavo patenkinti jų meniniu lygiu. „Nors filumenistai aplamai patenkinti respublikoje leidžiamomis etiketėmis, vis tiktai dar daug ko būtų galima pageidauti. Ne visų etikečių meninis lygis vienodas, kai kurios galėtų būti gražiau, skoningiau paruoštos. Be to, etiketėse iki šiol nepaliesta daugelis įdomių temų.“7

Sovietmečiu degtukų dėžučių etiketės buvo įrankis skleisti propagandines idėjas ir programas.

Todėl etikečių eskizą dailininkai turėdavo suderinti su įvairių institucijų atstovais, tarp jų ir cenzūra. Kartais lietuviams pavykdavo pergudrauti sovietinę cenzūrą, ir etiketėse atsidurdavo, pavyzdžiui, dailininkų meistriškai pavaizduoti tautiniais drabužiais apsirengę šokėjai ar pan. Degtukų dėžučių etiketės buvo ne tik pieštos. Ant jų buvo perspausdinami įvairių nuotraukų ar atvirlaiškių vaizdai su architektūros pastatais, paminklais.

ETIKETĖS IŠ UŽSIENIO PASIEKDAVO LAIŠKAIS

S. Tomonio degtukų dėžučių etikečių kolekcijoje dominuoja užsieninės, jas gaudavo įvairiais mainais, taip pat susirašinėdamas su užsienio kolekcininkais. Kaip žinome, sovietmečiu laiškai į Vakarų šalis ne visada pasiekdavo adresatą, todėl įdomesnių etikečių S. Tomonis gaudavo iš tuometėje Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Belgijoje gyvenusių kolekcininkų. O šie savo ruožtu etiketes parsisiųsdavo iš daugelio užsienio šalių.

Užsieninės degtukų dėžučių etiketės labai įvairios. Daug jų su viešbučių reklama, taigi kaip savotiškos vizitinės viešbučių kortelės. Daugelio vaizdai – su laivais, šalių sostinėmis, miestais, paukščiais, gyvūnija, augalija, automobiliais, kino aktoriais, maistu bei gėrimais, humoristinės ar net su japoniškomis geišomis. Yra degtukų dėžučių etikečių su žinomų kompanijų, pavyzdžiui, JAV „Coca-Colos“ atvaizdais.

Vienose šalyse populiaru buvo iliustruoti etiketes nuotraukomis – kad ir kokio transporto ar architektūros paminklo, o japonų etiketės dažnai yra pieštos. Gražios, kokybe bei išradingumu išsiskiriančios Indijoje kurtos etiketės. Indai kurdavo iš tiesų spalvingas etiketes ant geros kokybės popieriaus. Labai stebina degtukų dėžučių etikečių formos, jų dydis nuo standartinių 3 × 4 iki 21 × 30 cm. Užsienyje sukurtose etiketėse galima pastebėti ir lietuviškos tematikos. Rusijoje taip pat yra išleista etikečių su Lietuvos paminklais.

S. Tomonis priklausė Kauno filumenistų būreliui, kuris buvo įsisteigęs prie Valstybinės respublikinės bibliotekos. Apie jo veiklą ilgametis bibliotekos darbuotojas pasakojo: „Būrelyje šiuo metu yra keliolika kolekcionierių, turinčių apie 10 000 ir daugiau įvairių šalių degtukų dėžučių etikečių. Kauno filumenistai aktyviai susirašinėja su kitų tarybinių respublikų, o taip pat užsienio šalių, ypač Čekoslovakijos, filumenistais. Respublikinėje bibliotekoje veikiąs būrelis kiekvieną trečiadienį organizuoja susitikimus, kurių metu būrelio nariai pasidalina patyrimu, pasikeičia etiketėmis.“8 Vos po ketverių metų S. Tomonis pateikė jau gerokai didesnius skaičius: „<...> Vilniuje ir Kaune yra filumenistų, kurių kolekcijose – 30 000–40 000 ir daugiau etikečių.“9 Tai reiškia, jog etiketės buvo aktyviai renkamos ir šis hobis buvo itin populiarus. Tiesa, nežinoma, kiek ilgai šis būrelis veikė.

*** Degtukų dėžučių etiketėse atsispindėdavo tam tikras gyvenamasis laikotarpis, mokslo ir technikos pasiekimai, istoriniai įvykiai, šventės, tradicijos ir pan. Įdomu tyrinėti įvairių metų etikečių poligrafines ypatybes, jas kūrusių žmonių išmonę, jose buvusį propagandinį užtaisą. Tad apibendrintai galima teigti, kad degtukų dėžučių etiketė – trumpa, aiški, tačiau ir itin informatyvi priemonė, kartais turinti net savotiško meno kūrinio vaizdą.

25
23. 6 Ten pat. 7 Ten pat.
5 Stasys Tomonis. Lietuviškos etiketės, Vakarinės naujienos, 1962, geg. 8 Stasys Tomonis. Filumenija Kaune, Kauno tiesa, 1958, rugs. 30. 9 Stasys Tomonis. Filumenija Vakarinės naujienos, 1962, bal. 28.

Nuo leidinių gausos knygynuose ir bibliotekose raibsta akys, viršeliai vieni už kitus gražesni, anotacijos – intriguojančios. Nenusprendžiate, kokį skaitinį pasirinkti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

KRISTINA SUŠINSKAITĖ (KNYGU_BURTAI) REKOMENDUOJA

DONATO CARRISI. „BLOGIO ŽAIDIMAS“

(Il gioco del Suggeritore, 2018. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė, Vilnius: Sofoklis, 2022)

Tai italų rašytojo knygų serijos apie detektyvę

Milą Vaskez ketvirta dalis (kitos trys: „Blogio šnabždesys“, „Blogio teorija“ ir „Blogio labirintas“). Visose dalyse įtampa išlaikyta iki galo, sukurta ir išvystyta įdomi istorija, ne kartą priverčianti susimąstyti ir spėlioti. Galiausiai paaiškėja, kad ne viskas yra taip, kaip atrodė.

Šioje dalyje Mila Vaskez jau nebe pareigūnė, tačiau yra pakviečiama į pagalbą, nes manoma, kad ji kažkaip susijusi su nusikaltėliu ir tik ji sugebėtų išnarplioti bylą. Ankstesnėse dalyse detektyvė kartais mane erzindavo, nes jos savižala man atrodė ne iki galo paaiškinta. Džiaugiuosi, kad autorius pasistengė ketvirtoje dalyje šią temą išplėtoti – mano galva, tema apie empatijos stoką svarbi, tokių žmonių tikrai egzistuoja ir pasaulyje aplink mus.

Pasakojime didelę reikšmę turi šiuolaikinės technologijos – galima suvokti, kokios jos svarbios šiandieniame pasaulyje, kiek daug pažengusios ir kad jos apie asmens privatų gyvenimą atskleidžia tiek daug, kad kai kurie žmonės pasiryžta dėl to jų visiškai atsisakyti.

Kaip autorius ir mėgsta, pavyko vedžioti skaitytoją už nosies ir apgauti. Kūrinio pabaiga nustebino. Mėgstantiems knygas, kai rašytojas žaidžia su skaitytoju, rekomenduoju išbandyti šio autoriaus trilerius. knygu_burtai

26

JOANN ROSS.

„VYNUOGYNAS“

(The Inheritance, 2021. Iš anglų k. vertė Emilija Grigulaitė, Vilnius: Svajonių knygos, 2023)

ALLISON PATAKI. „IMPERATORIENĖ SISI“

(The Accidental Empress, 2015. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė, Vilnius: Alma littera, 2021)

Tai puikus istorinis romanas, nukeliantis į Austrijos imperiją 1848 metais. Imperatorius Pranciškus Juozapas Habsburgas privalo vesti ir susilaukti sosto įpėdinio, tad jo motina nusprendžia į dvarą pakviesti savo seserį, kurios viena dukrų yra parenkama tapti Pranciškaus žmona, Austrijos imperatoriene.

Man labai patinka šeimos sagos, jos beveik niekada nenuvilia ir visad padeda atsipalaiduoti. Tai – puikus pasirinkimas po sunkesnių skaitinių. „Vynuogynas“ įtraukė nuo pirmų puslapių ir išlaikė dėmesį iki pat pabaigos. Romane pasakojama apie karo fotografą, kuris, susirgęs vėžiu, parašo testamentą nurodydamas, kad po jo mirties vynuogyną paveldės trys jo dukterys, kurios iki šiol viena apie kitą (išskyrus jauniausiąją) nežinojo.

Labai patiko, kad visos trys moterys tokios skirtingos ir vaizduojamos ne tik jų gerosios savybės, bet ir trūkumai. Buvo įdomu skaityti, kaip veikėjos bando atrasti seserišką ryšį, o greta viso to dar ir sprendžia asmeninio gyvenimo problemas.

Be pagrindinės istorijos, pateikiamas ir pasakojimas apie patį vynuogyną, jo priežiūrą ir kaip jis buvo įkurtas. Tai pagyvina istoriją ir padeda suvokti, kaip auginamos vynuogės ir gaminamas vynas. Įkūrimo istoriją atskleidžia trijų seserų senelė, kuri, kaip paaiškėja, yra labai stipri asmenybė, anksčiau kovojusi už Prancūzijos nepriklausomybę ir priklausiusi Pasipriešinimo judėjimui. Knygoje primenama, kokia svarbi yra laisvė, kova dėl jos ir begalinis atsidavimas bei pasiryžimas kovoti už savo šalį ir principus. Šiomis dienomis tai tikrai aktuali tema. Žinoma, šiame romane yra ir šeimos paslapčių – jos galbūt nenustebins, bet tikrai nekliudys mėgautis įdomia istorija.

Romane pasakojama, kas būdinga to meto visuomenei, ką privalo mokėti ar daryti būsimoji nuotaka. Istorija tikrai įdomi, nes ne viskas klostosi taip, kaip planuota: imperatoriaus širdį užkariauja jaunesnioji sesuo Sisi, kuri Pranciškaus motinai atrodo žavi, tačiau neturinti reikalingų ir tinkamų savybių būti imperatoriene. Buvo įdomu skaityti, kaip Sisi palaiko jos sesuo Elena – daug jautresnė ir tylesnė, linkusi skaityti knygas ir neišsišokti. O pati būsimoji imperatorienė – priešingybė jai: guvi, judri ir trykštanti energija.

Kūrinyje nagrinėjama ir gana dažna literatūroje tema: nesantaika tarp anytos ir marčios. Imperatoriaus motina vertė Sisi paklusti taisyklėms auginant vaikus, nurodinėjo, kas dera ir nedera valdovo žmonai. Kai kurios taisyklės šiandien mums gal ir atrodo absurdiškos, bet jos būdingos tam laikotarpiui. Anyta kūrinyje tikrai stipri, valdinga. Ji sugeba valdyti net sūnų. Šis atrodo gal net pernelyg paklūstantis motinos įgeidžiams, tačiau yra geras šalies valdovas.

Šalia kūrinio veikėjų dramų pasakojama įdomi šalies istorija: kas yra jos sąjungininkai, su kuo kariaujama ir kodėl. Visiems istorijos mėgėjams, besidomintiems iškiliomis asmenybėmis tai – puiki knyga, kviečianti pažinti Austrijos imperatorienę Sisi.

Kristina Sušinskaitė – dviejų vaikų mama, šiuo metu gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje. „Skaityti knygas pradėjau vaikystėje ir skaitau iki šiol. Mėgstu ne tik istorinius romanus ir trilerius, retkarčiais pasiimu ir negrožinę knygą, be to, skaitau ir anglų kalba. Toks pomėgis leidžia atsikvėpti, praplėsti akiratį ir pagilinti žinias“, – teigia Kristina.

27

MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ

RINKINYJE – SU SENĄJA KNYGA SIEJAMOS TEMOS

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjų parengtą atvirosios prieigos straipsnių rinkinį anglų kalba „Theatrum Libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe“ 1. Recenzuotame mokslinių straipsnių rinkinyje skelbiami 15 tyrėjų iš Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos universitetų bei bibliotekų straipsniai. Juose analizuojama knygos sukūrimo, sandaros, spaudos dinamika sociokultūriniuose procesuose, išryškinami autoriaus, leidėjo, platintojo, skaitytojo ir knygų kaupėjo vaidmenys.

Straipsnių rinkinį Nacionalinės bibliotekos tyrėjos dr. Milda Kvizikevičiūtė ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė parengė pagal 2021 m. gruodžio 1–3 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Theatrum libri: spauda, skaitymas ir sklaida ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje“ skaitytus pranešimus. Leidinyje neapsiribojama bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimais – įtraukti ir kultūrologiniai, istoriniai, kalbiniai, menotyriniai moksliniai tyrimai, susiję su XV–XIX a. knyga.

Pirmuoju pasirinktas Oksfordo universiteto tyrėjo dr. Gerio Della Roccos de Candalio (Didžioji Britanija) straipsnis „From Classical Theatron to Renaissance Theatrum: the Origin of a Semantic Shift“ („Nuo klasikinio theatron iki renesansinio theatrum: semantinė kaitos kilmė“) atskleidžia sąvokos „teatras“2 raidą nuo tradicinės reikšmės iki žinių sisteminimo Renesanso epochoje. Kiti straipsniai, apimantys platų senosios knygos tyrimų spektrą, leidinyje pateikiami pagal abėcėlę.

Paminėtina, kad rinkinyje išspausdinti septyni Lietuvos tyrėjų straipsniai. Dailės istorikė dr. Lina Balaišytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) analizuoja Vincento Ignaco Marevičiaus (1755–1822), kaip nepriklausomo literato, veiklą, XVIII a. pabaigos knygų leidybos bei platinimo galimybes. Heraldikos specialistė dr. Gabrielė Jasiūnienė (Šiaulių „Aušros“ muziejus) tiria proginėje literatūroje randamų bajorų Bilevičių, Valavičių, Radvi-

1 Theatrum Libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe: collection of articles / edited by Milda Kvizikevičiūtė, Viktorija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 226, [2] p.

2 Lotyniškas žodis theatrum (teatras, veikimo plotas, arena) ankstyvaisiais Naujaisiais laikais gana dažnai metaforiškai vartotas knygų pavadinimuose. Jis paprastai reiškė žinių kuria nors tema kaupimą, sisteminimą ir tvarkingą rūšiavimą.

lų, Pacų, Tiškevičių ir kitų giminių atstovų herbų heraldinius ženklus, jų reikšmes, vaizdavimą ir juose atsispindinčias heraldikos tradicijas. Istorikė

Dr. Lara Lempertienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) pristato žydų erudito, bibliofilo Mato Strašuno (1817–1885) kolekciją, jos formavimąsi ir turinį, jos likimą nacių okupacijos ir pokario laikotarpiais (šiuo metu išlikę apie 2000 tomų). Menotyrininkė dr. Jolita Liškevičienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas) atskleidžia, kaip garsios Europoje Plantino-Moretų spaustuvės leidinių iliustracijos ar jų elementai kitų dailininkų būdavo integruoti į savitus vaizdų pasakojimus, panegirinių leidinių iliustracijas ar kitus meno kūrinius. Literatūros istorikės prof. dr. Dainoros Pociūtės (Vilniaus universitetas, VU) straipsnyje analizuojamos aplinkybės, kuriomis buvo parengta pirmoji Lietuvoje išspausdinta medicinos knyga – buvusio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro gydytojo italo Simone Simoni (1532–1602) veikalas Commentariola medica et physica (1584). Restauratorė Gražina Smaliukienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) analizuoja rankraštinę XVI a. Tetraevangeliją, dėmesį telkdama į dekoro elementus, išlikusius nuosavybės ženklus, marginalijas, padedančius atskleisti knygos gyvavimą įvairiais laikotarpiais. Doktorantė Brigita Zorkienė (VU biblioteka) pristato VU bibliotekoje saugomas 62 XVI–XVIII a. disertacijas, leistas jėzuitiškoje Vilniaus akademijos spaustuvėje.

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė

Straipsnių rinkinio leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Leidinys pasiekiamas nemokamai Nacionalinės bibliotekos svetainės Mokslo leidinių skilties Dokumentinio paveldo tyrimų paskyroje (DOI: https://doi.org/10.51740/DPT.1). Spausdintinį leidinį galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos knygyne (II a. prie Registracijos ir informacijos punkto).

28 KRONIKA
Viršelio dizainerė Vaida Gasiūnaitė

LEIDINYS, REIKŠMINGAI PAPILDANTIS ŽINIAS APIE GARSIOS SPAUSTUVĖS VEIKLĄ

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido katalogą, pristatantį Nacionalinėje bibliotekoje saugomą XVI–XVIII a. Plantino-Moretų spaustuvės knygų rinkinį. 2022 m. pabaigoje pasirodžiusiame leidinyje „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bibliotekoje“1 – 282 pavadinimų knygų (385 egzemplioriai) bibliografiniai aprašai, įvadinis straipsnis, antraščių, asmenvardžių, chronologinė, asmenų ir įstaigų proveniencijų rodyklės.

Kataloge knygos sugrupuotos pagal Plantino-Moretų dinastijos leidėjus, vadovavusius „Officina Plantinianai“. Kiekvieno leidėjo skiltyje pateikiama trumpa jo veiklos anotacija lietuvių ir anglų kalbomis, naudotas signetas, o knygos išdėstytos abėcėliškai pagal autorių arba pagal antraštę.

Tarp Plantino-Moretų spaustuvėje leistų leidinių yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autorių kūrinių. Pirmasis šios spaustuvės klientas iš Lietuvos buvo didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Vėliau savo veikalus spausdino ir poetas, pamokslininkas jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Nacionalinėje bibliotekoje saugomi du M. K. Sarbievijaus lyrikos rinkinio Lyricorum libri IV leidimai (1632; 1646). Atsidėkodamas poetas rinkiniuose publikavo panegirinį eilėraštį, skirtą savo leidėjui Balthasarui I Moretui (1574–1641).

Nacionalinės bibliotekos „Officina Plantinianos“ knygų rinkinyje2 yra daug spaustuvėje išleistų žinomų kūrinių. Tarp jų – Karališkoji Biblija (Biblia Regia), spaustuvės įkūrėjui Christophui Plantinui pelniusi karališkojo spaustuvininko titulą; taip pat italų jėzuito, heraldikos kūrėjo Silvestro da Pietrasantos (1590–1647) vienas pirmųjų veikalų De symbolis heroicis (Antverpenas, 1634); išskirtinė olandų jėzuito Jano Davido (1545–1613) embleminė meditacijų knyga Veridicus Christianus (Antverpenas, 1601), kurioje pateikiami meditacijai skirti tekstai su 100 Theodooro Galle’ės graviūrų. Plantino-Moretų spaustuvė glaudžiai bendradarbiavo su flamandų filologu ir filosofu Justu Lipsijumi (1547–1606). Šis bendradarbiavimas atsispindi ir Nacionalinės bibliotekos Plantino-Moretų knygų rinkinyje, jame saugomi net 37 Lipsijaus veikalai.

Katalogas papildytas puošniomis Plantino-Moretų spaustuvės leidinių iliustracijomis. Šios spaustuvės valdytojai glaudžiai bendradarbiavo su žymiausiais dailininkais ir raižytojais. Pavyzdžiui, Bathasaras I bičiuliavosi su garsiu flamandų baroko meistru Peteriu Pauliumi Rubensu (1577–1640), o su flamandų raižytojais broliais Corneliu Galle (1576–1650) ir Theodooru Galle (apie 1571–1633) spaustuvė bendradarbiavo net iki XVII a. antrosios pusės.

1 Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bibliotekoje: katalogas = The Officina Plantiniana collection at the National Library of Lithuania / sud. Milda Kvizikevičiūtė, Eva Praškevič, Viktorija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 375 p.; iliustr.

2 Plačiau žr. Eva Praškevič. Šimtmečius veikusios spaustuvės leidiniai Nacionalinėje bibliotekoje. Tarp knygų, 2020, Nr. 6, p. 25–27.

Įžanginiame katalogo straipsnyje aprašomi turimose Nacionalinės biblio tekos PlantinoMoretų spaustuvės knygose identifikuoti įvairūs provenienciniai ženklai. Dažniausi šiose knygose įvairių vienuolynų, bažnyčių, kunigų seminarijų, kolegijų įrašai, spaudai ar ekslibrisai, yra identifikuotų asmeninių bib lio tekų nuosavybės ženklų. Plantino-Moretų spaustuvėje leistų knygų savo bib lio tekoje turėjo teologas, hebraistas, Žemaičių vyskupystės administratorius Jonas Krizostomas Gintila (1788–1857), jėzuitas, teologas, filosofijos ir teisės daktaras, Vilniaus universiteto rektorius (1752–1755 m.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas Jonas Juraga-Giedraitis (1697–1757), Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536–1609). Išlikę nuosavybės ženklai leido nustatyti, kad jau XVI–XVII a. be šios spaustuvės knygų, ypač liturginių, neapsiėjo nė viena to meto religinė institucija ar žinomas visuomenės veikėjas.

Katalogas „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bib liotekoje“ kokybiškai papildo jau esamus Plantino-Moretų spaustuvės veiklai skirtus leidinius pasaulio ir Lietuvos mastu.

Eva Praškevič

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji tyrėja

Katalogo leidybą parėmė Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (S-LIP-22-31). Leidinį galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos knygyne (II a. prie Registracijos ir informacijos punkto).

29
KRONIKA
Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė

KRONIKA

ŠIMTAMETĖ TRANSFORMACIJA: NUO KARTOTEKŲ IKI DEBESŲ

Vasario 3 d. Kauno technologijos universiteto Pirmuosiuose rūmuose iškilmingai paminėtas Lietuvos universiteto bibliotekos 100-mečio jubiliejus. Minėjimą surengė Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų bibliotekos, savo ištakas kildinančios iš 1923 m. sausio 1 d. įkurtos Lietuvos universiteto bibliotekos. Šventės vieta parinkta neatsitiktinai – būtent šiuose rūmuose, turėdama dvi spintas ir keturiasdešimt knygų, prieš 100 metų savo veiklą pradėjo Lietuvos universiteto biblioteka.

Šventiniame renginyje dalyvavo ir universitetų bibliotekų bendruomenes sveikino Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorė dr. Laima Taparauskienė, Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Kauno technologijos universiteto rektorius prof. dr. Eugenijus Valatka, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslo prorektorė prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto komunikacijos prorektorė doc. dr. Vilma Bijeikienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė, kiti garbingi svečiai.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė L. Taparauskienė priminė, kad Lietuvos universiteto steigimo laikotarpio pabaigoje – 1922 m. gruodį Vaclovui Biržiškai buvo patikėta įsteigti universiteto biblioteką. Viešnios teigimu, per šimtą metų biblioteka transformavosi ir tapo tuo, kuo yra šiandien. „Saugoti istorinę atmintį, kurti ir stiprinti tradicijas, tobulėti ir būti priešakyje siekiant sėkmingai įgyvendinti visų universitetų vizijas“, – trijų universitetų bibliotekų bendruomenėms linkėjo L. Taparauskienė.

Kultūros viceministras R. Mikaitis pabrėžė bibliotekų svarbą ir jų kuriamas sąlygas, kurios būtinos formuojant išsilavinusią, šviesią ir kūrybingą visuomenę. „Prieš šimtą metų Lietuvos universiteto biblioteka subūrė didžiausius mokslo ir knygos pasaulio šviesuolius. Tai

buvo kertinis akmuo, dar labiau sustiprinęs universiteto dvasią. Tai buvo ir daugybės iniciatyvų bei idėjų, praturtinusių šalies akademinį gyvenimą, pradžia“, – sveikindamas kalbėjo kultūros viceministras.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus E. Valatkos teigimu, biblioteka yra ne tik knygos, bet ir tam tikra dvasinė erdvė, kurioje perduodama per tūkstančius metų sukaupta patirtis. Jis neabejoja, kad biblioteka buvo, yra ir bus svarbi universiteto ir jo bendruomenės dalis. Sveikindamas visų trijų universitetų bibliotekų kolektyvus ir linkėdamas sėkmės, rektorius įteikė paveikslą, kurį pagal žodį „biblioteka“ sukūrė dirbtinis intelektas.

Renginyje taip pat buvo skaitomi pranešimai. KTU bibliotekos Retų spaudinių grupės vadovė dr. Edita Korzonaitė, pristačiusi pranešimą „Universiteto biblioteka (1923–1950)“, priminė Lietuvos universiteto bibliotekos įkūrimo, Teisių fakulteto lektoriaus doc. V. Biržiškos patvirtinimo bibliotekos vedėju aplinkybes, bibliotekos veiklos principus ir prioritetus. Pasitelkusi Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universiteto) apyskaitų duomenis ir istorines fotografijas, pranešėja pristatė bibliotekos fondo augimo tendencijas, supažindino su bibliografine ir leidybine veiklomis. E. Korzonaitė priminė dokumentą, paaiškinantį, kodėl Lietuvos universiteto bibliotekos 100-metį švenčia tiek KTU, tiek LSMU, – 1950 m. įsakymą, kuriuo Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą (dab. Kauno technologijos universitetas) ir Kauno medicinos institutą (dab. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

Habil dr. Palmira Jucevičienė pranešime „Bibliotekos vaidmuo universitete“ akcentavo jos svarbą. Pasak pranešėjos, kuriantis universitetams buvo neabejojama, kad biblioteka čia yra centrinė vieta. Šiandien biblioteka yra ne tik informacijos paslaugos teikėja, ji tampa mokymuisi sąlygas

30

Iškilmių dalyviai (iš kairės): KTU mokslo ir inovacijų prorektorius doc. dr. Leonas Balaševičius, KTU organizacijos vystymo direktorė dr. Evelina Meilienė, KTU bibliotekos direktorė doc. dr. Gintarė Tautkevičienė, KTU rektorius prof. dr. Eugenijus Valatka, KTU studijų prorektorius dr. Jonas Čeponis – nusifotografavo su dirbtinio intelekto pagal žodį „biblioteka“ sukurtu paveikslu. Jonas Klėmanas

sudarančios ekosistemos sudedamąja dalimi. Bibliotekos įsilieja į akademinę bendruomenę atlikdamos ne pagalbininko, o partnerio, padedančio stiprinti universiteto kultūrą ir multidisciplininį žinojimą, vaidmenį. P. Jucevičienės teigimu, labai svarbu, kad bibliotekos atsivertų visuomenei ir veiksmingai su ja komunikuotų, kad būtų pasirengusios vykdyti funkcijas ne vien savo fizinėse erdvėse.

LSMU bibliotekos direktorė Meilutė Kretavičienė, skaitydama pranešimą „Biblioteka: nuo kartotekų iki debesų“, priminė, kad bibliotekoms pasiekti dabartinį lygį reikėjo laiko ir pastangų. Istorinėmis nuotraukomis iliustruotame pranešime ji pristatė svarbiausius universiteto bibliotekos kaitos momentus: bibliotekos automatizavimo pradžią, integruotą bibliotekinę sistemą „Aleph“, mokslo publikacijų sistemą „DSpace CRIS“, debesijos technologijų pagrindu veikiančią bib liotekinę sistemą „Alma“. Kaip vieną iš sėkmės veiksnių ir garantų pranešėja paminėjo tarptautinės partnerystės ryšius ir bendradarbiavimą.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė pranešime „Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka šiandien“ teigė, kad biblioteka aktyviai įgyvendina atvirojo mokslo iniciatyvas, kuria pažangias informacines sistemas. Universitete „DSpace CRIS“ platformoje sukurta integrali mokslo valdymo sistema, atitinkanti tarptautinius reikalavimus. Direktorė pasidžiaugė, kad šios mokslo valdymo sistemos sprendiniu jau dalinamasi ir su kitais Lietuvos universitetais, o tarptautinis leidėjas ir mokslo analitikos ekspertas „Elsevier“ mokslinės bibliotekos poveikio kategorijoje už mokslo valdymo sistemos sukūrimą bibliotekai 2022 m. skyrė apdovanojimą.

KTU bibliotekos direktorė doc. dr. Gintarė Tautkevičienė akcentavo, kad šiandienės universiteto bib -

liotekos pokyčiai yra susiję ne tik su kintančia aplinka, technologijų ir socialinių medijų vystymusi, elektroninių ir virtualių paslaugų plėtra, bet pirmiausia su pokyčiais pačiame universitete. Keičiantis KTU didaktikos sistemai, diegiant inovatyvius, aktyvius mokymosi metodus, kartu keičiasi bibliotekos ištekliai, paslaugos ir erdvės. Bibliotekos direktorė atkreipė dėmesį, kad be bibliotekos darbuotojų, kurie visa tai įgyvendina, jokie pokyčiai nebūtų galimi. Bibliotekininkai nuolat mokosi, tobulėja, vyksta į užsienio stažuotes, o įgytas žinias panaudoja bibliotekos veiklai tobulinti. Pranešėjos teigimu, be universiteto vadovybės palaikymo bibliotekai nebūtų pavykę įgyvendinti 2014 m. patvirtintos strategijos ir jos prioritetų, tarp kurių yra elektroninių paslaugų plėtra, studentų poreikiams pritaikytų mobilių mokymosi erdvių sukūrimas, informacinės kompetencijos, tyrėjų bendrųjų gebėjimų ugdymas, mokslo duomenų infrastruktūros sukūrimas ir pagalba tyrėjams. Įgyvendinant pokyčius, G. Tautkevičienės teigimu, labai svarbus bibliotekos aktyvumas, ryšiai su bendruomene, veiklų integravimas, tarptautinis bendradarbiavimas ir partnerystė, projektinė veikla.

Apibendrindama kalbėtojų mintis, renginio vedėja, VDU bib lio tekos darbuotoja dr. Laima Bucevičiūtė pabrėžė, kad per 100 metų bibliotekose nutiko daug pokyčių ir dar daug jų laukia ateityje. Ši sukaktis suteikė puikią progą ir prisiminti, ir švęsti, ir apmąstyti, kur bibliotekos yra šiandien ir kur link nori judėti rytoj. L. Bucevičiūtė palinkėjo, kad šimtametė patirtis įkvėptų naujiems tikslams ir dideliems darbams.

Renginyje šventinę nuotaiką kūrė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos prof. Audronės Eitmanavičiūtės studentai.

31
Gintarė Tautkevičienė

MAŽEIKIUOSE ĮAMŽINTAS H. NAGIO VARDAS

2023-iuosius Mažeikių viešoji biblioteka pradėjo atsinaujinusi. 2022 m. lapkričio 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas bibliotekai suteikti išeivijos poeto, literatūros ir meno kritiko, vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) vardą, o gruodžio 29 d. Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos naujasis pavadinimas įteisintas oficialiai.

Poeto gimtųjų Mažeikių senamiestyje, prie geležinkelio, netoli biblio tekos, tebestovi medinis namas (Stoties g. 16), kuriame 1920-aisiais gimė Henrikas Nagys, o po septynerių metų – ir jo sesuo poetė Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema). Po 47 metų, praleistų toli nuo Lietuvos, 1991-aisiais apsilankęs gimtinėje, H. Nagys ištarė tokius žodžius: „Niekur nėra geriau, kaip namuose...“

Į pirmąjį renginį Mažeikių H. Nagio viešoji biblio teka poeto ir prieš dešimt metų sausio 17-ąją mirusios jo sesers atminimo proga pakvietė šių metų sausio 25 dieną. Vakarą „Henrikas Nagys: atiduodamas save, save atrasi...“ pradėjusi bibliotekos direktorė Alina Bernotienė pasveikino mažeikiškius, pirmą kartą susirinkusius į Henriko Nagio vardu pavadintą bib lio teką. H. Nagio ir Liūnės Sutemos gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja dr. Virginija Paplauskienė, neseniai grįžusi iš Kanados, kur rinko medžiagą apie H. Nagį, perskaitė garbės generalinio konsulo

32
KRONIKA
Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos pastatas rekonstruotas 2016 m. Janina Dambrauskaitė Renginyje „Henrikas Nagys: atiduodamas save, save atrasi...“ pranešimą skaitė Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja dr. Virginija Paplauskienė. Janina Dambrauskaitė

Kanadoje (Kvebeko provincijoje) Arūno Staškevičiaus sveikinimo laišką Mažeikių viešajai bibliotekai.

Iš ekrano sveikinimo žodžius mažeikiškiams ir bib lio tekai skyrė Kanados lietuvių bendruomenės Toronto apylinkės valdybos nariai. Trijų skirtingų kartų atstovai pasidalino mintimis apie poetą H. Nagį, šiame krašte praleidusį didžiąją savo gyvenimo dalį. Toronto lietuvių bendruomenės pirmininkas Darius Sonda pasakojo apie iškilmingą H. Nagio 100-mečio minėjimą Toronte, kvietė vėl atnaujinti ryšį su poetu ir jo kūryba, pajusti jo meilės Tėvynei ugnies kibirkštėlę ir perduoti šią meilę kitiems, nes juk „tik atiduodamas save kitiems, save atrasi“. Vyresniosios kartos atstovei Irenai Ross H. Nagys buvo mylimas mokytojas ir dėstytojas, atmintyje jai išliko skambus, išraiškingas poeto balsas, patraukli išvaizda ir laisvai išsakomos mintys. Poetės Julijos

Švabaitės dukra Aušra Gylytė-Karkienė sakė, kad jos mama ir Liūnė Sutema tolimojoje Čikagoje buvo kaimynės ir artimos draugės, o Henrikas, dažnai lankydavęs seserį, irgi tapo jos šeimos dalimi. Ji palinkėjo Mažeikių viešajai bib liotekai dalintis bendruomenėje kraštiečių poetų žodžio šviesa ir juos prisiminti.

V. Paplauskienė savo pranešime „Henrikas Nagys ir Liūnė

Sutema: mūsų miesteliai“ minėjo vietoves, kuriose teko gyventi Nagių šeimai Lietuvoje, nuolat kraustantis iš vienos vietos į kitą, sunkius emigracijos kelius. Tačiau abiem kūrėjams šis Žemaitijos

pakraštys, kuriame prabėgo vaikystės metai, visą gyvenimą išliko pats mieliausias. Ekrane keičiantis Nagių šeimos nuotraukoms, pranešėja aptarė svarbiausius brolio ir sesers gyvenimo momentus, jų kūrybos bruožus, panašumus ir skirtumus. Mažeikių bibliotekai muziejininkė padovanojo pluoštą nuotraukų, kuriose – H. Nagio ir jo sesers gyvenimo akimirkos. Esame nuoširdžiai dėkingi V. Paplauskienei už pagalbą organizuojant šį atminimo vakarą, už dovanotas nuotraukas, knygas ir kitus leidinius, parsivežtus iš Kanados.

Per „Sakalų valandą“, skirtą kraštiečių poetų kūrybai (tokiu pat pavadinimu 1996 m. išleista H. Nagio poezijos rinktinė), skambėjo Kauno dramos teatro aktorių Dainiaus Svobono ir Martynos Gedvilaitės skaitomos eilės. Išraiškingai D. Svobono skaitomi H. Nagio eilėraščių žodžiai palietė kiekvieno klausytojo širdį, iki ašarų jaudino M. Gedvilaitės išdainuoti skaudūs Liūnės Sutemos poezijos posmai.

Gegužės mėnesį Mažeikių viešojoje bibliotekoje bus eksponuojama didžiulė Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicija, pristatanti H. Nagio ir Liūnės Sutemos gyvenimą bei kūrybą. Šiuo metu Skaitytojų aptarnavimo skyriaus skaityklose mažeikiškiai gali apžiūrėti šių dviejų talentingų lietuvių literatūros kūrėjų knygų, dokumentų, fotografijų parodas. Beje, vieną skaityklą bib liotekoje planuojama pavadinti Liūnės Sutemos vardu. O žinią apie H. Nagio asmenybę ir jo kūrybą skleis meno darbų konkursas, kūrybos skaitymai, ekspozicinė lentyna ir kiti atminimo ženklai, priminsiantys mūsų mieste gimusį lietuvių literatūros klasiką.

Dangira Undžienė

Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

KANADOJE ŠAKNIS ĮLEIDĘS MAŽEIKIŠKIS

• Henrikas Nagys – poetas, pedagogas, literatūros ir meno kritikas, publicistas, žurnalistas, vertėjas, filologijos mokslų daktaras.

• Gimė 1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose. Mokėsi Mažeikių pradžios mokykloje.

• Tėvas Augustinas Nagys buvo geležinkelininkas, o geležinkelių žinyboje buvo įprasta darbuotojus dažnai kilnoti iš vienos stoties į kitą, todėl šeimai teko gyventi daugelyje vietovių. H. Nagys gimnaziją lankė Radviliškyje, Kaune, Skuode, Pagėgiuose, Kėdainiuose.

• 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo architektūrą, o 1941–1943 m. –lituanistiką ir germanistiką.

• 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV, vėliau – į Kanadą.

• Mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje, Kanadoje. 1997 m. jo palaikai buvo palaidoti Vilniuje.

33
H. Nagys savo namuose Kanadoje, 1989 m. Mažeikių H. Nagio viešosios bibliotekos archyvas Poeto autografas poezijos rinktinėje „Grįžulas“ (1990).

PO LIETUVĄ KELIAUJANČIOS PARODOS

Lietuvos atminties institucijos ne tik kaupia, saugo, tiria paveldą, bet ir stengiasi kuo plačiau jį pristatyti.

Šia prasme Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui praėjusieji metai buvo itin sėkmingi: įgyvendintas visą

šalį aprėpęs projektas ir plačiai atvertas muziejaus fondas – net 17 muziejaus darbuotojų parengtų parodų visus metus sėkmingai keliavo po Lietuvą, sulaukė didelio susidomėjimo, o jų geografija nusidriekė nuo Merkinės iki Renavo.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, kurio rezidencija Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniuje, be parodų, renginių, edukacinių veiklų organizavimo ir kasdienio muziejinio darbo su čia saugomais 459 246 eksponatais, 2022 m. parengė 17 įvairaus turinio ir formos kilnojamųjų parodų, pristatančių muziejaus teatro, muzikos, kino ir teatro dailės paveldą. Parodos buvo eksponuotos ne tik didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune. Su muziejaus eksponatais susipažino ir Šalčininkų, Varėnos, Merkinės, Alytaus, Birštono, Kėdainių, Telšių, Renavo, Molėtų, Alantos gyventojai. Parodose apsilankė 192 644 lankytojai –tai daugiau žmonių, nei šiuo metu gyvena trečiame pagal dydį Lietuvos mieste Klaipėdoje.

Muziejaus parodos į miestus ir miestelius keliavo neatsitiktinai – jų turinys buvo siejamas su vietos kultūros istorija, tose vietovėse vykusiais kultūros įvykiais ar ten kūrusiais menininkais.

Svarbu paminėti, kad didžioji dalis į „gastroles“ išvykusių muziejaus eksponatų – originalai. Tai – Stasio Ušinsko marionetės, per 100 žymiausių Lietuvos teatro dailininkų darbų, muzikinės dėžutės, teatro kostiumai, scenografijos eskizai, nuotraukos ir kita. Taip muziejus šalies regionų gyventojams suteikė progą pamatyti pačius vertingiausius jame saugomus eksponatus, o lankytojai įvertino parodų rengėjų pastangas.

Kas lėmė šio titaniško darbo sėkmę? Pirmiausia –muziejaus darbuotojų entuziazmas ir profesionalumas. Antra – sėkmingas finansavimas: Lietuvos kultūros tarybai paskelbus Muziejų kolekcijų mobilumo programos finansavimo konkursą, pateikęs atitinkamas paraiškas, muziejus gavo lėšų, kuriomis galėjo įgyvendinti savo sumanymus. Trečia – projekto partnerių bei bičiulių gausa ir nuoširdus bendradarbiavimas.

Paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muzie -

34
KRONIKA
Net 17 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengtų kilnojamųjų parodų keliavo po visą šalį, o jų turinys buvo siejamas su vietos kultūros istorija.

jaus rinkinių (iki 1863 m.)“ buvo eksponuota Alantos dvaro (Molėtų r.) muziejuje, o paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių (po 1863 m.)“ – Jašiūnų dvaro sodybos (Šalčininkų r.) rūmuose. Pagrindiniai parodos eksponatai –XIX a. Vilniaus miesto afišų kolekcija. Tai vienas seniausių ir gausiausių (2400 vnt. afišų) muziejuje saugomų rinkinių, pasakojančių apie XIX a. Vilniuje vykusį kultūrinį gyvenimą ir daugialypes tarpkultūrines sąsajas.

Valstybės pažinimo centre Vilniuje veikusia paroda „Permainų laikas: teatras, muzika, kinas ir dailė. 1985–1995 m.“ buvo siekiama į vieną reikšmingiausių moderniosios valstybės dešimtmečių pažvelgti per meno pasaulio reiškinius, atskleisti sovietmečio pabaigos ir pirmųjų Nepriklausomybės metų specifiką.

Paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo. 1939–1944 m.“, pristatanti nespalvotas Lietuvos tarpukario kino teatrų, jų vidaus ir išorės nuotraukas, eksponuota Vilniuje, Alytuje ir Vilkaviškyje. Parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“, skirtą teatro režisieriaus gyvenimui ir kūrybai, galėjo apžiūrėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro galerijos „Šalcinis“ ir Nacionalinio Kauno dramos teatro lankytojai. Šalčininkų kultūros centre buvo galima išvysti parodą apie lietuvių meistrų sukurtus filmus „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“. Rudenį fotografijų paroda „Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Aktorius Vidas Petkevičius“ Varėnos kultūros centre buvo atidarytas jau XIII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. „Nepaprasto teatro nepaprasta istorija. Viskas Apie Mataičių teatro spektaklį „Scenos vaizdeliai“ –tai pasakojimas apie išskirtinį Lietuvos kultūros reiškinį – Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą. Paroda buvo eksponuojama Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvaro (Kėdainių r.) rūmuose, vėliau – Kėdainių daugiakultūriame centre, Birštono kurhauze, Renavo dvaro (Mažeikių r.) sodyboje.

Molėtų krašto muziejaus lankytojai buvo supažindinti su paroda „Scenos aristokratai ir maištininkai. Lietuvos teatro dailė 1920–1940 m.“, o vienas unikaliausių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių –dailininko ir scenografo S. Ušinsko marionetės – buvo eksponuojamos Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtoje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“.

Visas minėtas parodas lydėjo muziejaus organizuoti edukaciniai renginiai, ekskursijos, paskaitos.

Metų keliones Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus užbaigė Telšiuose. Čia vyko kultūros maratonas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“, skirtas mieste vykusiam kultūriniam gyvenimui atskleisti, taip pat Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“, Žemaitijos kultūrinio sąjūdžio vizionieriaus ir „Kanklių“ įkūrėjo bei ilgamečio vadovo Felikso Milevičiaus veiklai pristatyti.

Parodų rengimui vadovavo kuratoriai, savo sričių profesionalai: Nideta Jarockienė, Šarūnas Jokubaitis, Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Sonata Žalneravičiūtė, Daiva Šabasevičienė, Audrius Dambrauskas, Liucija Armonaitė, Aušra Endriukaitienė, Janina Armonaitė, Rasida Žygienė, Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė, Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė ir kt. Ekspozicijas kūrė dizaineriai, architektai, dailininkai: Aurimas Syrusas, Kotryna Bajorinaitė, Vilius Dringelis, Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, Saulius Valius, Aušra Endriukaitienė, Ona Vėliūtė, Neringa Norvaišaitė, Vytenis Lukšys, Paulius Steponavičius, Saulius Steponavičius ir kt.

2023-iaisiais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus tempo nemažins. Jau suplanuoti nauji parengtų parodų kelionių maršrutai. Be to, lankytojams bus siūlomos ir naujos ekspozicijos, tarp jų – šiuo metu rengiama paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus informacija

35
Paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo. 1939–1944 m.“ Vilniuje. Zenonas Nekrošius Parodos „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių (iki 1863 m.)“ ekspozicijos dalis Alantos dvare.

SVEIKINAME

Valstybės atkūrimo dienos proga vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo labiausiai mūsų šaliai nusipelniusius asmenis. Tarp jų – Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė (nuotr. kairėje), įvertinta už asmeninę atsakomybę kuriant atvirą, modernią biblioteką, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangą, ir Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, apdovanota už aktyvų dalyvavimą kultūrinėje ir profesinėje veikloje, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangos skatinimą. Joms įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIRŽAI

Elzbietai Jašinskaitei-Mekienei atminti. Sausio 12–vasario 17 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos fojė veikė paroda, skirta 40-osioms kraštiečių brolių Jono ir Adolfo Mekų mamos Elzbietos Jašinskaitės-Mekienės (1887–1983) mirties metinėms paminėti.

kaitės-Mekienės sūnaus Petro žmonos Onos Žeižytės-Mekienės sesuo), kalėdinius eglutės papuošimus, šventinius sveikinimų atvirukus ir kt. Šiuos eksponatus 2022 m. spalio 26 d., jubiliejiniams Jono Meko metams einant į pabaigą, J. Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro struktūriniam padaliniui padovanojo E. Jašinskaitės-Mekienės anūkė, E. Jašinskaitės-Mekienės sūnaus Petro dukra Ina Mekaitė-Guogienė, gyvenanti Biržuose.

Parodą parengė ir lankytojams pristatė Mekų centro vyresn. bibliotekininkas Evaldas Timukas. Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos informacija

PANEVĖŽYS

Nauja mobilioji programėlė. Prasmingą, naudingą, kokybišką laisvalaikį 10–15 metų vaikams ir paaugliams siūlo Panevėžio, Klaipėdos, Kauno apskričių bibliotekos. Sukurta „Draugoteka“ – nemokama nauja, inovatyvi mobilioji programėlė, pritaikyta „Android“ ir „iOS“ operacinių sistemų mobiliesiems įrenginiams. Programėlę gali atsisiųsti kiekvienas šalies moksleivis.

Ką siūlo „Draugoteka“? Bibliotekos erdvėse žaidėjas sutinka penkis nepažįstamus paauglius – skirtingų pomėgių, įpročių, būdo, patirčių turinčius Joną, Klaudiją, Luną, Saulę ir Eliją. Žaidėjo užduotis – susidraugauti su jais ir surinkti kuo daugiau tikrą draugystę žyminčių širdelių. Nepažįstamieji, tapdami žaidėjo draugais, pasakoja savo istorijas, kaip sprendė sunkias gyvenimo problemas, kaip jiems svarbius dalykus suprasti padėjo knygos (ir kokios konkrečiai).

„Taip „Draugoteka“ atliks ir terapinę funkciją –nepamokslaudama, neįkyriai vaikui ar paaugliui parodys, kaip ir kur gali ieškoti pagalbos, atsakymų į rūpimus klausimus“, – teigė R. Gvozdienė.

Išskirtinio lankytojų dėmesio sulaukusioje parodoje buvo galima išvysti E. JašinskaiteiMekienei priklausiusius daiktus: stalo įrankius, pagamintus Vokietijoje (XX a. pirmoji pusė), keraminį ąsotį, pagamintą jau nebeegzistuojančioje Čekoslovakijoje (XX a. antroji pusė), sovietinių laikų briaunotą stiklinę (XX a. antroji pusė), pūkinę kimštą striukę, pasiūtą JAV (XX a. 7 deš.), vestuvinį portretą su rėmu, kuris, deja, labai „pavargęs“ ir laukia restauracijos, testamentą, surašytą ir pasirašytą 1977 m. kovo 9 d., rankų darbo šiaudinę dekoraciją, pagamintą 1977 m. E. Jašinskaitės-Mekienės 90-ajam gimtadieniui (aut. Emilija Žeižytė, E. Jašins-

„Pavadinimu „Draugoteka“ akcentuojame: tai vieta, kur renkasi draugai, čia galima susipažinti. Kartu su partneriais iš Norvegijos „Black Book AS“ kurta programėle siekiame kelių svarbių tikslų: vaikus ir paauglius paskatinti skaityti, padėti geriau suprasti save, išmokyti užmegzti kokybiškus socialinius ryšius – susirasti tikrų draugų. Tikimės, kad mūsų pasirinkta žaidimo forma bus patraukli ir vertinga jaunajai kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų kartai. Taip pat tikimės, kad populiarinti žaidimą mums padės tėvai, globėjai, mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai“, – sakė Panevėžio apskrities Gabrielės PetkevičaitėsBitės viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus projektų vadovė Raimonda Gvozdienė.

Programėlėje paminėtas knygas bus galima rasti Panevėžio, Klaipėdos, Kauno regionų 39 viešųjų bibliotekų specialiose lentynose, kiekvienai bibliotekai perduota po 77 naujas knygas.

Įgyvendinant projektą tose pačiose 39 bibliotekose įrengti knygomatai. Tai leis jauniesiems skaitytojams pasiimti ar grąžinti knygas nekontaktiniu būdu, bet kuriuo jiems patogiu laiku, pasitelkus mobiliąją programėlę. Sukurta ir speciali edukacinė programa – 5 skirtingos edukacijos, susijusios su 5 „Draugotekos“ herojais ir supažindinančios su rekomenduojamų knygų kolekcijomis.

Vasario mėnesį mobilioji programėlė „Draugoteka“ pristatyta 5–8 klasių moksleiviams Panevėžio, Klaipėdos, Kauno regionų bibliotekose.

Projekto „Inovatyvūs Lietuvos bib lio tekų skaitymo skatinimo sprendimai vaikų ir jau-

36
Brolių Mekų motinai skirtos parodos eksponatai. Simona Bindariūtė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (Robertas Dačkus)

nimo socialinių santykių kūrimui su aplinka“ vykdytojai ir partneriai – Panevėžio apskrities

G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų priemonės „Kultūros prieinamumo plėtojimas ir kultūrinio švietimo stiprinimas“ lėšomis. Tam skirta 219 978 Eur.

Teisingumo ministerijos apdovanojimas. Vasario 10 d. Teisingumo ministerijoje pataisos pareigūnų profesinės šventės proga surengti iškilmingi apdovanojimai už penitencinės veiklos stiprinimą. Renginyje už bausmių vykdymo sistemos tobulinimą, veiklos gerinimą organizuojant kultūrinius-edukacinius renginius apdovanota ir Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinio – Šiaurinės bibliotekos – vedėja Lina Dubauskienė. Apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.

L. Dubauskienė nuo 2017 m. organizuoja įvairius kultūrinius-edukacinius renginius Panevėžio kalėjime bausmę atliekančioms moterims, aktyviai dalyvauja kalinčias moteris buriančio Skaitytojų klubo veikloje. Per pastaruosius metus pasiūlė nuteistosioms naują veiklą – biblioterapijos užsiėmimus. Inicijavo, kad pirmuosius jų vestų Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė prof. dr. Jūratė Sučylaitė. Biblioterapijos kuratorė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji metodininkė tyrėja dr. Daiva Janavičienė. Nuo 2021 m. pradėti nuolat rengti biblioterapijos užsiėmimai nuteistosioms. Šių veiklų efektyvumą rodo pačios L. Dubauskienės atlikta dalyvių apklausa.

Taip pat Šiaurinės bibliotekos vedėja organizavo programos „Motinystės įgūdžių lavinimo“ užsiėmimus. Programa skirta įstaigos Vaikų (kūdikių) skyriuje ir Vaiko ir motinos namuose vaikus auginančioms nuteistosioms. L. Dubauskienė čia lankėsi kartu su socialinėmis pedagogėmis.

SOSTINĖS GIMTADIENIUI – APIE VILNIŲ GARSINUSIUS CECHUS

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių biblioteka, sveikindama Vilnių su 700 metų jubiliejumi, dovanojo išskirtinę parodą – „Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose“, kurią parengė Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė.

Dar pirmąją XIV a. pusę Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus atvykti į Lietuvą. Vilnius visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to meto amatininkai, taip garsindami Vilniaus vardą ir įrašydami jį į Europos istoriją.

2023 m. vasario 8 d. vyko parodos atidarymas ir pokalbis apie Vilniaus mieste veikusius cechus bei jų reikšmę sostinės raidai. Pokalbyje dalyvavo Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrimų grupės vadovė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, Vilniaus muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius Povilas Andrius Stepavičius, Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Cechas (vok. die Zunft) – tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporacinis susivienijimas. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose Centrinės ir Vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė smarki konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.

LMA Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius bibliotekoje saugomus dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų veiklą. Joje buvo galima pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų dirbėjų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat ne vieną dokumentą, atspindintį vidinį cechų gyvenimą, atskleidžiantį įdomių faktų, pvz., kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos pirštus vienam Vilniaus siuvėjui, ką prisidirbo, pamiršęs savo garbingą amatą, vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui, prašant išmesti jį iš namo. Parodoje pristatyti XVIII a. amatininkų darbo raižiniai ir žymiausių įvairių laikotarpių istorikų tyrimai apie Vilniaus cechus.

Andrius Jurkevičius, Justina Sipavičiūtė

Šiomis veiklomis skatinamas nuteistųjų raštingumas, jų motyvacija skaityti, gerinami socialiniai įgūdžiai vaikų lavinimo srityje. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos bendruomenė džiaugiasi ir sveikina kolegę –kolektyvas linki kūrybinių idėjų ir energijos joms įgyvendinti. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos informacija

PRIENAI

Užgavėnių kaukių dirbtuvės. Vasario 11-ąją Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vyko Užgavėnių kaukių dirbtuvės, kuriose dalyvavo šio skyriaus skaitytojai ir Ukrainos karo pabėgėlių bendruomenės nariai.

Ukrainiečiai vaikai kartu su mamomis atvyko rimtai nusiteikę pasigaminti „baisiausiai gražių“ kaukių, kadangi kartu su savanorėmis Dainora

ir Irma ketino keliauti į Užgavėnes Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

Dirbtuvių dalyviai buvo supažindinti su lietuviškų Užgavėnių kaukių tradicijomis, svarbiausiais veikėjais, kaukių bruožais. Pasirodo, tokių kaukių gamyba ukrainiečiams nėra svetima, kadangi Ukrainoje minima panaši į Užgavėnes šventė – Malanka.

Malanka – tradicinis ukrainiečių kalėdinių švenčių karnavalinis vaidinimas, kilęs iš pagoniškų ritualų, bet vėliau glaudžiai susietas su krikščionybe. Ši šventė minima sausio 13 d. Pagrindiniai Malankos veikėjai yra senelis ir močiutė, čigonai, lokiai iš kviečių šiaudų, karaliai ir karalienės. Ukrainiečiai žiemą išlydi ir pavasarį pasitinka su kita švente, kuri vadinama Masnycia. Ji, kaip ir mūsų Užgavėnės, tikslios datos neturi, švenčiama vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Žiemą ukrainiečiai išlydi triukšmingai ir linksmai, švenčia net savaitę. Šventės metu

37
***
Apdovanota Šiaurinės bibliotekos vedėja L. Dubauskienė (kairėje) ir Panevėžio E. Mezginaitės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Breskienė. Bibliotekos archyvas Pokalbio dalyviai (iš kairės): dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, Povilas Andrius Stepavičius, Valdas Steponaitis ir dr. Andrius Jurkevičius. Parodos pristatymas LMA Vrublevskių bibliotekoje susilaukė didelio susidomėjimo. Valentina Marmienė

Dirbtuvėse buvo galima pasigaminti spalvingų Užgavėnių kaukių. Bibliotekos archyvas

ukrainiečiai valgo koldūnus, blynus, varškės blynus, įvairius desertus.

Bibliotekininkės buvo parengusios ir knygų ukrainiečių kalba parodą. Nors Vaikų literatūros skyriaus fondas ukrainiečių kalba gana kuklus, vos 18 knygų, tačiau vis tiek paroda sukėlė daug teigiamų emocijų. Knygas vaikai ne tik vartė, bet ir pasiėmė į namus skaityti. Dėkojame Vaikų literatūros skyriaus lankytojai Vitai Berulienei, kuri vertėjavo dirbtuvių dalyviams.

TAURAGĖ

Akcija „Padėkime ukrainiečiams sušilti“. Dar gruodžio pabaigoje Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kartu su Tauragės „Europe direct“ informacijos centru paskelbta akcija, kviečianti megzti ir dovanoti kojines Ukrainos žmonėms, sulaukė didžiulio susidomėjimo. Žmonės nešė savo megztas ar pirktas kojines, kepures. Surinkta 344 vyriškos, 282 moteriškos, 242 vaikiškos poros kojinių. Taip pat paaukota 90 kepurių ir 8 poros pirštinių. Iš viso surinkta 966 vienetai šiltų mezginių. Itin dėkojame Tauragės Jovarų pagrindinei mokyklai, kurios direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Butkienė kartu su ukrainiete mokytoja Tanara Ogente paskatino mokyklos bendruomenę dalyvauti šioje akcijoje – į biblioteką pristatyta net 511 porų kojinių. Jovarų pagrindinėje mokykloje mokosi net 43 nuo karo pabėgusių šeimų vaikai. Tokia akcija mokykloje rodo teigiamą bendruomenės požiūrį į besiintegruojančius jaunus ukrainiečius, skatina jų palaikymą ir atjautą karo zonoje likusiems jų tėvynainiams.

Prienų

Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos informacija

ROKIŠKIS

Dėkojame ir Baltrušaičių, Skaudvilės, Adakavo, Mažonų, Kunigiškių bibliotekininkėms, pakvietusioms savo bendruomenes prisidėti prie akcijos, taip pat Tauragės senjorų klubui „Subuvimas“, moterų labdaros klubui „Inner Wheel“ bei Trečiojo amžiaus universiteto moterims.

Be galo dėkingi ir Elenai Jonušienei, atnešusiai per 80 savo rankomis numegztų kepurių – moteris jas mezgė nuo pat karo Ukrainoje

GALERIJA. Duris atvėrė knygynas

Rytmečio dalyviai su pačių sukurtomis trispalvėmis. Bibliotekos archyvas

Šventinis rytmetis. Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, reikšminga kiekvienam lietuviui, – ir mažam, ir dideliam, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Pasitinkant šią dieną, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio Vaikų ir jaunimo skyriuje vyko šventinis rytmetis „Trys spalvos Lietuvai“. Išradingos bibliotekininkės su Rokiškio lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ auklėtiniais kalbėjosi apie mūsų gimtąją šalį, nuostabią jos gamtą, pasakojo apie drąsius žmones, gynusius Lietuvos laisvę. Kartu prisiminė valstybės simbolius, aptarė herbą, himną ir vėliavą. Vaikai gražiai apibūdino vėliavos spalvų reikšmes: geltona spalva – tai saulė, žalia – tai žolė, raudona – tai kraujas. Mažieji žaidė spalvotus žaidimus, piešė dovanas Lietuvai, iš spalvingų knygų kūrė trispalvę, išradingai iš širdelių klijavo Lietuvos vėliavą. Šventinį susitikimą vainikavo iškilmingai nuskambėjęs Lietuvos himnas.

bibliotekos ir 2023 m. prie jos prijungto Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidiniais. Lankytojai čia gali įsigyti ir naujų, ir anksčiau išleistų mokslo populiarinamųjų, bibliografinių leidinių, enciklopedijų ir žodynų, žurnalų „Tarp knygų“, „Gimtoji kalba“. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

38
Vilnius. Vasario 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje prie Registracijos ir informacijos punkto atidarytas knygynas, kuriame prekiaujama Nacionalinės Vygaudas Juozaitis Poetas M. Burokas sutiko nuvežti šiltų mezginių siuntą Ukrainai. Bibliotekos archyvas Akcijoje dalyvavo ir Jovarų pagrindinėje mokykloje besimokantys ukrainiečiai.

pradžios. Taip pat Sakartvele gyvenančiam pradinukui Lukui Kandelakiui, kuris, atostogų Tauragėje metu pamatęs akcijos skelbimą, paskatino savo šeimą prisidėti. Ačiū Onai Kurlinkienei, kuri pristatė supakuotas ir saldumynais papildytas dovanėles, taip pat Nijolei Jonikienei, Sonatai Vaitiekienei, Petronėlei Stulgienei, Algimantui Tamošiūnui, Pranui Kinderiui, Stanislavai Augelskienei, Genovaitei Mozerienei, Aldonai Gedvilienei, Gitanai Šturmienei ir visiems kitiems tauragiškiams už solidarumą su Ukraina.

Kojinių ir kitų šiltų mezginių siuntą nuvežti mielai sutiko Lietuvos rašytojų sąjungos, renkančios paramą Ukrainai, atstovai –Marius Burokas ir Donatas Petrošius. Vaiva Keserauskaitė

TELŠIAI

Paminėtos poetės gimimo metinės. Sausio 26 d. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje vyko pirmosios lietuviškai rašiusios moters kūrėjos – poetės ir vertėjos, žemaitės Karolinos Praniauskaitės 195-ųjų gimimo metinių minėjimas. Džiugu, kad 1997 m. lapkričio 12 d. bibliotekai suteiktas poetės Karolinos Praniauskaitės vardas.

K. Praniauskaitė (1828–1859) pirmoji į lietuvių kalbą išvertė J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištrauką apie Eglę žalčių karalienę „Žalčio motė“ (1859 m. išspausdinta Lauryno Ivinskio „Kalendoriuje“). 1858 m. išleido eilėraščių rinkinį lenkų kalba „Piosneczki“ („Dainelės“) ir eiliuotą pasakojimą apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus lenkų kalba „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Žmudzi“ („Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“). Jos kūryba siejama su romantinės literatūros tradicija, labiausiai ją formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva, – Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Juzefas Kraševskis (Józef Kraszewski), Vladislavas Sirokomlė (Władysław Syrokomla). Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija ir tautosaka. Poetės eilėraščiuose juntama subtili dvasios melancholija, ilgesys, trapus moteriškumas.

Bib lio tekoje Vincento Borisevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kristina Ežerskienė įdomiai papasakojo apie poetės gyvenimo ir kūrybos kelią, paskaitos klausėsi gausiai susirinkę V. Borisevičiaus

PASVALIO BIBLIOTEKA MINĖJO 85-METĮ

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos sukaktį visus metus šventė tiek Pasvalio bendruomenė, tiek žinomi Lietuvos žmonės. Vyko įvairūs renginiai, parodos, muzikinės popietės, kūrybinės dirbtuvės, buvo įgyvendinami projektai.

Vienas svarbiausių darbų – bibliotekos 85-mečiui paminėti skirtas projektas „Knygos kelias: nuo knygnešių iki modernios bibliotekos“. Kuriant inovatyvų kultūrinį maršrutą, apimantį penkias pagrindinės vietoves: Pasvalį, Pumpėnus, Joniškėlį, Vaškus, Saločius, siekta aktualizuoti ir įprasminti Pasvalio krašto knygnešystės istoriją, žymiausius krašto rašytojus, taip pat Pasvalio M. Katiliškio viešąją biblioteką ir jos padalinius. Keliaujant maršrutu ir čia ėjusių knygnešių keliais galima virtualiai susipažinti su žymiausiais iš jų – Petru Šėmbeliu, Kaziu Cieplinsku, Juozu Morkūnu, Kaziu Gumbelevičiumi, Gabriele Petkevičaite-Bite. Taip pat apsilankyti dabartinėje Pasvalio bibliotekoje ir pagrindiniuose jos padaliniuose. Remiantis bibliotekose sukauptu kraštotyros lobynu, maršrute pažymėtos žymių Pasvalio krašto rašytojų, asmenybių atminimo vietos.

Dalis projekto – surengta konferencija-diskusija tuo pačiu pavadinimu. Jos svečiai, klausydamiesi pranešimų, įdėmiau pažvelgė į unikalų knygnešystės fenomeną ir pasvalietiškus jos akcentus. Skirta dėmesio ir bibliotekai, aptarti šiandieną jai kylantys iššūkiai. Buvo svarstoma, kokį vaidmenį biblioteka atlieka nūdienos realybėje ir kokia ši didžiausioji knygų nešėja galėtų būti rytoj?

Šventiškai pasipuošusioje bibliotekoje visus metus vyko įdomūs susitikimai su žymiais krašto ir Lietuvos žmonėmis, įvairios edukacijos, istorijų pasakojimo mokymai, muzikiniai skaitymai „Negalima su vėjais nedainuoti“, 26 kartą vykę Mariaus Katiliškio skaitymai (šįsyk – monospektaklio „Prasilenkimo valanda“ forma) ir kiti renginiai. Kovo 15 d. – bibliotekos įkūrimo dieną – lankytojai buvo kviečiami į 85-mečio akciją: prisėsti ant skaitymo suolelio, įsiamžinti prie bibliotekos sienelės, dalyvauti loterijoje be pralaimėjimo, garsiai paskaityti iš rašytojo Mariaus Katiliškio knygų 85-o puslapio, pasivaišinti bibliotekos gimtadienio saldainiais. Paskutinę gruodžio savaitę vyko šventinis renginys, kuriame gausus rajono bib liotekininkų kolektyvas simboliškai atsisveikino su 85-aisiais Pasvalio bibliotekos metais. Dėkojame visiems, Pasvalio bibliotekos jubiliejų šventusiems drauge.

ir Žemaitės gimnazijų moksleiviai, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai ir kiti svečiai. Poetės eiles skaitė V. Borisevičiaus gimnazijos mokiniai. Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos seminaristas Donatas Jurewiczius susirinkusiuosius nustebino originalo (lenkų) kalba perskaitytu kūriniu. Fleita grojo kunigas Alexis Danilas Garro.

Žemaitės gimnazijos moksleiviai Ieva Narutavičiūtė, Alanta Vaitkutė ir Justas Miltenis pasidalino savo mintimis, įkvėpusiomis sukurti K. Praniauskaitės portreto vaizdinę interpretaciją. Bib lio tekos skaitykloje eksponuojami ir Gretos Jonušaitės, Brigitos Jankauskaitės, Lukos Asinavi-

čiūtės, Samantos Armalytės autoriniai darbai (dailės mokytoja – Regina Nostienė).

Šventiško poetės minėjimo dalyviams dėkojo K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Jolanta Kaubrienė, renginį vedusi vyriausioji bibliotekininkė kraštotyrai Kristina Daškevičiūtė ir jį organizavusios biblio tekos darbuotojos.

Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos informacija

Augame su knyga. Sausio 31 d. Karolinos Praniauskaitės viešojoje bib lio tekoje vyko knygų pristatymo konkurso „Augame su knyga“, kuriame dalyvavo 1–8 klasių moksleiviai, finalas. Konkurso tikslas – populiarinti vertingą lietuvių bei užsienio įvairių žanrų literatūrą, skatinti moksleivių kūrybiškumą, ugdyti gebėjimą atsirinkti ir vertinti skaitomas knygas,

39
***
Visus metus bibliotekoje vyko 85-mečiui skirti renginiai. Jubiliejų biblioteka minėjo šventiškai pasipuošusi. Bibliotekos archyvas Žemaitės gimnazijos moksleiviai prie savo darbų. Bibliotekos archyvas

SKUODO BIBLIOTEKOS PERKRAUSTYMO AKCIJA

Sausio 26 d. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblio teka organizavo akciją „Knygos iš rankų į rankas“. Ją filmavusi LRT televizija plačiai paskleidė žinią, kad po 15 metų laukimo Skuodo biblioteka persikelia į naujas patalpas. Nuo kultūros centro pastato, kur seniau buvo biblio teka, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bib lio tekininkė Edita Rimgailienė simboliškai kelionėn į naująjį pastatą palydėjo Romualdo Granausko knygelę „Gyvenimas po klevu“. Vėliau ir kitos knygos keliavo per rankas. Jų būta visokiausių – nuo kelių puslapių vaikiškos knygutės, skaitomiausių grožinės literatūros kūrinių iki solidžių monografijų. Darželinukai džiaugėsi, kad procesas pagaliau prasidėjo, gimnazistai spėjo net atsiversti ir žvilgtelėti į knygos turinį, senjorai apgailestavo, kad knygų tiek nedaug. Per akciją iš rankų į rankas keliavo 1000 knygų, gyvą grandinę sudarė 840 Skuodo rajono gyventojų. Prisidėjo visi –nuo mažo darželinuko iki garbaus senjoro. Buvo tarnautojų, mokinių, mokytojų, gerai žinomų žmonių – rajono meras Petras Pušinskas, Skuodo dekanas kunigas Saulius Damašius. Naujojoje bib liotekoje knygeles priėmė Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Sruogienė ir bibliotekos direktorius Jonas Grušas. Bibliotekininkai rūpinosi akcijos vyksmo sklandumu, kai kurie persirengę knygų personažais drąsino ir linksmino akcijos dalyvius, o Skuodo rajono policijos komisariato pareigūnai užtikrino viešąją tvarką.

Teigiamos emocijos ir pasididžiavimo savo profesija jausmas užvaldė visus Skuodo bibliotekininkus. Knygos, kaip didžiausios brangenybės, per rankas keliavo iš senųjų namų į naujus, ne vienam priminė seniai skaitytus kūrinius. Gera buvo stebėti žmones, kurie niekada nenustojo vertinti knygų...

Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos informacija

nys Matas Gusarovas, pristatęs Jeffo Kinney knygą „Nevykėlio dienoraštis“ (mokyt. Zita Liutkutė). 5–8 klasių grupėje pirmoji vieta atiteko Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos 8 klasės mokiniams Evai Kulevičiutei ir Aidui Gumuliauskui, pristačiusiems Dainos Opolskaitės knygą „Ir vienąkart, Riči“ (mokyt. Sonata Krasauskienė).

bibliotekoje sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Kiekvienam įsegėme akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ simbolį – neužmirštuolę ir trumpai pristatėme, ką tai reiškia mums, lietuviams.

Moksleivius atlydėjusi Onutė Juškauskienė papasakojo, kad vienas jaunuolis tik kelios dienos, kaip atvykęs į Lietuvą, kiti gyvena jau keletą metų. Daugelis iš jų yra dešimtokai. Dalyvaudami šiame projekte, jaunuoliai bando atrasti profesiją, kurią norėtų pasirinkti. Viena dalyvių norėtų būti chirurgė, kita – kosmetologė. O gal kuris norės išbandyti bibliotekininko profesiją? Tad svečiams pristatėme bibliotekos paslaugas, renginius, parodas, edukacijas. Jaunuoliai išbandė žemėlapį „Interaktyvus Lentvaris QR“, žaidė tenisą, pasinėrė į virtualų pasaulį su virtualiaisiais akiniais, žaidė stalo žaidimus, rinkosi knygas. Žadėjo sugrįžti ir tapti bibliotekos skaitytojais.

didinti susidomėjimą knygomis ir pačiu skaitymu. Finalo dalyvius sveikino ir sėkmės linkėjo bibliotekos direktorė Jolanta Kaubrienė.

Moksleivių pristatymus vertino šios sudėties komisija: Telšių Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius, Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus specialistė Daiva Marčenkovienė, Telšių K. Praniauskaitės bibliotekos direktorė Jolanta Kaubrienė ir vyriausioji bibliotekininkė

Rasa Stanevičiūtė.

1–4 klasių grupėje pirmąją vietą pelnė Telšių „Ateities“ progimnazijos 4 klasės moki-

Padėkos raštus konkurso finalo dalyviams įteikė ir juos rengusiems mokytojams padėkojo Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Monika Lukoševičienė. Visų dar laukė staigmena – šventinis tortas, kurį dovanojo renginio rėmėja – UAB „Antušienės skanėstai“ direktorė Nijolė Antušienė. Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos informacija

TRAKAI

Ukrainiečiams pristatėme paslaugas. Lietuvos vaikų fondo projekte „Sėkmingos karjeros akademija“ dalyvauja ir Lentvario „Versmės“ gimnazijos mokiniai iš Ukrainos. Lydimi projekto atstovių, jie apsilankė Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Lentvario miesto

Nuo 2022 m. Lentvario miesto biblioteka, kaip ir daugelis kitų šalies bibliotekų, prisideda prie ukrainiečių socializacijos Lietuvoje. Čia įvyko Seimo Pirmininkės Viktorijos ČmilytėsNielsen ir rajono valdžios atstovų susitikimas su į Trakų rajoną atvykusiais ukrainiečiais. Kvietėme ukrainiečius į biblioteką kartu marginti velykinių kiaušinių, žiūrėti ukrainietiškų filmų, pinti draugystės apyrankių, ukrainiečių vaikai dalyvavo bibliotekos vasaros dienos stovykloje, mokėsi lietuvių kalbos. Bendradarbiaudami su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka, savo lankytojus iš Ukrainos kvietėme skaityti ukrainietiškas knygas ir žiūrėti vaizdo įrašų ukrainiečių kalba, kuriuos bibliotekai mielai paskolino kolegos.

Lentvario bib lio tekoje užregistruota 12 ukrainiečių, turinčių skaitytojo pažymėjimą. Daugelis jų naudojasi bibliotekos kompiuteriais, ieško informacijos, siunčia dokumentus, skenuoja, daro kopijas. Turime ir knygų ukrainiečių kalba. Tikimės, kad ir daugiau žmonių iš Ukrainos atras mūsų teikiamas paslaugas.

Pokalbis apie pirmąją knygą. Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje apsilankęs jaunas kūrėjas Viktoras Jasaitis susirinkusiems Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviams pristatė savo debiutinę knygą „Priklausomas. Be galimybės mesti“. Šiuo metu

40
***
Akcijoje dalyvavo ir maži darželinukai... Lentvario „Versmės“ gimnazijoje besimokantys ukrainiečiai apsilankė bibliotekoje. Bibliotekos archyvas ...ir senjorai, per rankas perdavę 1000 knygų. Bibliotekos archyvas Konkurso „Augame su knyga“ finalo dalyviai. Bibliotekos archyvas

V. Jasaitis dirba Kauno technologijos universitete komunikacijos ir rinkodaros koordinatoriumi, rašo straipsnius, dalijasi informacija socialiniuose tinkluose, prisideda prie įvairių renginių ir projektų.

Knyga „Priklausomas. Be galimybės mesti“ –tai paauglio žodžiais papasakota istorija apie vienuoliktoką Mantą, kuris, kaip ir daugelis paauglių, turi daugybę svajonių, bet gyvenimas jam atsiunčia didžiulį išbandymą – ligą, pirmo tipo cukrinį diabetą, apvertusį visą gyvenimą aukštyn kojomis. Autorius papasakojo, kad kuriant šią istoriją rėmėsi tikromis jo aplinkoje gyvenančių žmonių istorijomis, o kad nesuklaidintų skaitytojo, konsultavosi su gydytoja endokrinologe. Taip pat pasidalijo savo patirtimi leidžiant pirmąją knygą, papasakojo, koks knygos kelias iki galutinio varianto. Kad išleistų knygą, jam prireikė 3,5 metų.

Knygos viršelį sukūrė grafikos dizainerė, pats V. Jasaitis prie jo prisidėjo tik pakeisdamas pavadinimo šriftą. Susirinkusiems gimnazistams svečias dar atskleidė, kad rašydamas, visada klausosi vieno muzikos albumo, kuris padeda susikaupti, kad jau yra sumanęs ir naują knygą. Pasidalijo ir mintimis, kokias knygas, jo nuomone, verta perskaityti, pvz., Ray’aus Bradbury’io „451° Farenheito“, George’o Orwello „1984-ieji“ ir kt.

riai – Antazavės Juozo Gruodžio pagrindinės mokyklos 10 kl. moksleiviai ir dailės mokytoja Daiva Mieliauskienė. Tai iš kartono ir medžio pagaminti bei dailiai apipavidalinti šarvai, kalavijai, skydai, šalmai. Moksleiviai galėjo juos apsivilkti, įsikūnyti į garbingą riterį ar kunigaikštį, ginantį tėvynę. Renginyje vaikams papasakota apie Lietuvos valstybės simbolius – vėliavą, herbą, himną, aptarti simboliai, spalvos ir jų reikšmė. Klausydami dainos „Kur lygūs laukai“, dalyviai vardijo dainoje minimas herbo dalis. Paroda Vaikų literatūros skyriuje pasigrožėti galima iki kovo 13 d.

Inesa Dumbravienė

Vaikams apie Gediminą ir Lietuvą. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, o visai Lietuvai švenčiant Vilniaus 700 metų jubiliejų, Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bib liotekoje organizuota valandėlė „Apie kunigaikštį Gediminą ir Lietuvą“. Joje dalyvavo „Santarvės“ pradinės mokyklos priešmokyklinės grupės ugdytiniai (mokyt. Jolanta Bagdonavičienė).

Lankytojai klausėsi legendos apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, Vilniaus miesto gimimą, valstybės vėliavą ir jos spalvas. Iš spalvoto popieriaus sudėjo vėliavą, papasakojo apie jos spalvų reikšmes. Gamindami atvirukus vaikai dažė Gedimino pilies bokštą, jame iškėlė trispalvę, sodino medžius, gėles, statė miestą. Palinkėjo Lietuvos sostinei klestėti ir visus džiuginti dar daug metų.

Zina Černovienė

GALERIJA. Pagerbtas 1863–1864 m. sukilėlių atminimas

Susitikimas užtruko, nes kalbėtis su šiuo jaunu kūrėju tikrai buvo įdomu. Moksleiviai autoriui uždavė klausimų, jiems buvo smalsu, ar jis sulaukė kritikos, su kokiomis problemomis susidūrė, kokių keisčiausių komentarų sulaukė ir pan.

Labai dėkojame jaunajam autoriui už pasidalijimą patirtimi leidžiant pirmąją knygą. Taip pat džiaugiamės galimybe sudominti tokio pobūdžio renginiu vyresnius moksleivius. Eglė

ZARASAI

Apie valstybės simbolius. Maironio eilėmis prasidėjusiame edukaciniame Zarasų rajono savivaldybės viešosios bib lio tekos renginyje „Vytis. Skydas. Kalavijas“ dalyvavo „Santarvės“ pradinės mokyklos 3 klasės mokiniai (mokyt. Inga Vainiūnienė). Šventiškai pasipuošę vaikai kartu su bib liotekininkėmis Liudmila ir Vita paminėjo artėjančią Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Edukacijos dalyviai susipažino su parengta paroda „Vytis. Skydas. Kalavijas“, jos auto -

Bibliotekos archyvas

Šilalė. Sausio 20 d. Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai prisijungė prie Prezidento Gitano Nausėdos kvietimo minėti 1863–1864 m. sukilimo metines (šiemet sukanka 160 metų) ir aplankė sukilėlių kapus Riešketų kapinaitėse (Laukuvos sen.). Čia palaidoti Povilo Šimkevičiaus būrio sukilėliai. Bibliotekininkai uždegė žvakutes, pagerbė kovotojų atminimą. Nuotraukoje – viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė. (Rima Norvilienė)

41
***
V. Jasaitis pristatė savo knygą. Bibliotekos archyvas Parodos „Vytis, Skydas. Kalavijas“ eksponatai. Inesa Dumbravienė Renginio dalyviai su pasigamintais atvirukais. Inesa Dumbravienė

Vienąkart viskas, tik vienąkart ir daugiau niekada. Ir mes tik vienąkart. Ir niekad.                                                   Raineris M. Rilke

Vos prasidėjus 2023-iesiems, sausio 23 d., netekome kolegos, ilgamečio Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojo Tomo Auškalnio. Likimas Tomui lėmė išeiti į nebūtį iš pačios bib lio tekos. Mus, likusius tęsti darbus, Tomo mirtis privertė ne tik apmąstyti gyvenimo trapumą, bet ir įvertinti kasdienybę kaip dovaną.

T. Auškalnis gimė 1960 m. balandžio 1 d. Pašlūžmio kaime Klaipėdos rajone. 1978–1982 m. tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą, įgijo vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Baigęs mokslus, 1982–1987 m. Tomas dirbo anglų kalbos mokytoju Šiaulių rajono Gruzdžių vidurinėje mokykloje. Atvykus į Vilnių, 1988–1992 m. jam teko dirbti Vilniaus troleibusų parko vairuotoju. Nuo 1992 m. kovo 23 d. iki pat šiol Tomas buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio tekos darbuotojas. Pradžioje dirbo knygrišiu, o po penkerių metų tapo Knygrišyklos vedėju. Nuo 2006 m. gegužės 2 d. T. Auškalnis darbavosi Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, o tais pačiais metais tapo Bibliografijos ir knygotyros centro Standartų skyriaus vyriausiuoju redaktoriumi. Išskirtinai svarbus T. Auškalnio indėlis į Lietuvos bib lio tekininkystę pasireiškė iš anglų kalbos verčiant įvairius standartus, kitus oficialius dokumentus ir sukuriant ar pritaikant jiems lietuviškus terminus. Dirbdamas redaktoriumi (vėliau – moksliniu redaktoriumi), vertė ir redagavo informacinius leidinius, įvairius tekstus, skirtus Nacionalinės bibliotekos interneto svetainei, mokslo žurnalams ir profesiniam žurnalui „Tarp knygų“.

Visi buvome įpratę, kad Tomas greitai ir profesionaliai išversdavo reikiamą tekstą, dėl to bendradarbiauti su juo buvo tikra dovana. Jis buvo orus, garbingas ir patikimas kolega, brandi ir įvairiapusė asmenybė, prisiimanti atsakomybę už sprendimus, atliekamus veiksmus ir galimas jų pasekmes. Tikroji Tomo aistra – operinė muzika. Jis buvo ištikimas operos gerbėjas. Dirbantys viename kabinete buvome įpratę girdėti tyliai Tomo ausinėse sklindančias operų arijas. Jis visada pasidalindavo įdomybėmis iš šio romantiško ir daugeliui egzotiško muzikos pasaulio, įvairiomis progomis yra rengęs muzikos įrašų perklausas. „Youtube“ kanale turėjo savo operinės muzikos įrašų kanalą. Mes ilgimės išėjusiųjų ten, iš kur negrįžtama. Sutrikę ir nejaukiai pasijuntame tiesiogiai susidūrę su mirties galia ir žmogaus laikinumu šioje Žemėje. Tokiu nelengvu metu dar kartą apmąstome, kokie brangūs mums yra išėjusieji, kiek daug liko nepasakytų gerų žodžių, kurių išėjęs Tomas tikrai nusipelnė.

Tęsdami savo darbus, ne kartą geru žodžiu paminėsime Tomo indėlį, jo gebėjimą greitai reaguoti į prašymus, profesionaliai atlikti užduotis. Tikime, kad prasmingiausias Tomo įamžinimas – jo darbų tęsinys.

42
Bendradarbiai IN MEMORIAM TOMAS AUŠKALNIS [1960 04 01–2023 01 23]

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO VASARĮ

2 d. Prieš 185 metus netoli Svisločiaus (Baltarusija) gimė

Konstantinas Kalinauskas ( Кастусь Каліноўскі ) (1838–1864) – vienas 1863–1864 m. sukilimo rengėjų ir vadų. (Beje, šiemet minimos ir 160-osios šio sukilimo prieš Rusijos imperiją metinės.) Po mokslų Svisločiuje ir Vilniuje 1856–1860 m. Sankt Peterburgo universitete studijavo teisę. Dalyvavo studentų revoliuciniuose būreliuose, įstojo į Zigmanto Sierakausko vadovaujamą slaptą karininkų būrelį. 1862–1863 m. su bendraminčiais gudų kalba leido nelegalų laikraštėlį valstiečiams „Mužyckaja prauda“ („Mužikų tiesa“). Nuo 1863 m. birželio įėjo į naują sukilimo vadovybę. 1864 m. vasarį

K. Kalinauskas buvo suimtas ir su kitais sukilimo dalyviais pakartas Vilniaus

Lukiškių aikštėje. Dalies

Baltarusijos visuomenės laikomas baltarusių tautos istoriniu herojumi, kovos už laisvę simboliu. 2019 m. sostinės Rasų kapinių koplyčioje iškilmingai perlaidoti 2017 m. Gedimino kalne aptikti sukilėlių palaikai, tarp jų ir K. Kalinausko.

4 d.Prieš 80 metų Lazdijų r. gimė poetas, dramaturgas, vertėjas Sigitas Geda (1943–2008) – talentingas kūrėjas, nugyvenęs permainingą, dramatišką žmogaus-poeto gyvenimą, paveikęs visą lietuvių literatūros lauką. Eilėraščius pradėjo rašyti 1959 m. Pirma poezijos knyga „Pėdos“ (1966) buvo itin reikšmingas debiutas. Savo kūryboje sujungė praeitį ir dabartį, tradicijas ir modernumą, išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, davė stiprų impulsą poezijai atsinaujinti. Be poezijos, S. Geda rašė operų ir oratorijų libretus (Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Pasaulio medis“ (1987) ir kt.), išleido knygų vaikams. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (1994), Baltijos Asamblėjos premijos (1998) laureatas. Šiemet minint poeto 15-ąsias mirties metines, Lietuvos rašytojų sąjungos iniciatyva Vilniaus Užupyje S. Gedai ketinama pastatyti paminklą.

Prieš 195 metus Nante gimė Jules’is Verne’as (1828–1905) – prancūzų rašytojas, garsus nuotykių romanų autorius, mokslinės fantastikos pradininkas. Iš viso parašė 65 šio žanro romanus. Kadangi buvo kilęs iš teisininkų šeimos, tęsdamas giminės tradiciją, J. Verne’as Paryžiaus universitete baigė teisės studijas, bet dar studijuodamas dalyvavo rašytojų susibūrimuose. Išgarsėjo būdamas 35 metų nuotykių romanu „Penkios savaitės oro balionu“. Žymiausi J. Verne’o kūriniai: „Kelionė į Žemės centrą“ (1864), „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), „20 000 mylių po vandeniu“ (1869), „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (1873). Rašė apie keliones oru, kosmose ir po vandeniu, patraukliai pateikė mokslo išradimus. Buvo surinkęs didžiulę mokslo sričių kartoteką. Kai kas iš jo fantastinio pasaulio tapo realybe: po 100 metų buvo išrasta raketa, 1886 m. pastatytas povandeninis laivas, išsipildė numatytas skraidančio laivo išradimas. J. Verne’as yra vienas dažniausiai į kitas kalbas verčiamų autorių, daug jo kūrinių yra ekranizuota.

8 d.

11 d.

Minima Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena. Ją 2015 m. paskelbė Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja, siekdama užtikrinti lygiateisišką moterų ir mergaičių dalyvavimą moksle, didinti moterų įsitraukimą į gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, matematikos mokslinius tyrimus. Ši diena minima visame pasaulyje: tądien organizuojamos konferencijos, diskusijos apie mokslininkių galimybes, jų pasiekimų pristatymai. Pavyzdžiui, Lietuvos lazerių asociacija, minėdama šią dieną, šiemet pakvietė koleges į seminarą, o vyresniųjų klasių moksleiviams surengė nuotolinę paskaitą apie lazerius ir moterų karjerą šioje srityje. Paskaitoje dalyvavo 1037 mokiniai iš 52 Lietuvos mokyklų.

13 d.

Pasaulinė radijo diena, paskelbta UNESCO iniciatyva. Būtent tą dieną 1946 m. Niujorke buvo įkurtas Jungtinių Tautų radijas. Nepaisant pasaulyje plačiai įsigalėjusių išmaniųjų prietaisų, radijas išlieka populiaria medija, operatyviu informacinių laidų sklaidos šaltiniu. Nacionaliniai transliuotojai ir juose dirbantys profesionalūs žurnalistai pateikia patikimą informaciją apie lokalius ir pasaulio įvykius. Radijo klausomasi namuose, jis skamba vairuojant automobilį. Kiekvienais metais UNESCO pasiūlo temą, šiemet ji – „Radijas ir taika“. Karo Ukrainoje kontekste skatinama informuoti apie realią situaciją šioje šalyje, taip pat apie brutalius Rusijos karinius veiksmus.

43
Vadovaudamas sukilimui, K. Kalinauskas atvyko į Vilnių, slapstėsi, bet buvo išduotas. Fotografas Giuseppe Achille Bonoldi, 1862–1863 m. S. Geda modernizavo lietuvių poeziją. Nida, 1985 m. Iš rinkinio „Poetai“. Publikuota „E. paveldas“ BY-NC-ND (Ona Pajedaitė. Originalas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje) Pikist.com Unsplash.com (Laurent Constant) * Atrinktos vasario datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris J. Verne’as aprašė skaidančius aparatus dar prieš išrandant navigacinę sistemą. Fotografas Étienne’as Carjat, 1884 m.

14 d.

Prieš 130 metų Kuldygos apskrityje (Latvija) gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas (1893–1941). 1913 m. baigęs Kauno gimnaziją, jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo mokslo nebaigė. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi švietimo reikalais: prisidėjo prie Panevėžio lietuvių gimnazijos steigimo, dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, parašė vadovėlį „Raštijos bei literatūros teorija“ (1918). Dar reiškėsi kaip vertėjas, publicistas, literatūros kritikas. Kazio Griniaus vyriausybėje buvo švietimo ministras (1920–1922 m.). Itin svarbus K. Bizausko indėlis į besikuriančios valstybės diplomatiją, diplomatijos patirties sėmėsi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir kt. 1940 m. NKVD suimtas, vežamas iš Kauno kalėjimo, 1941 m. buvo sušaudytas. Amžinojo poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse, atidengtas kenotafas K. Bizausko ir kitų signatarų atminimui.

16 d.Prieš 80 metų Lazdijuose gimė rašytoja Bitė Vilimaitė (1943–2014), kritikų vadinta įdomiausia, žymiausia prozos meistre. Intensyviai rašyti pradėjo dar Vilniaus universitete, kai 1960–1964 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Pirmas B. Vilimaitės apsakymų rinkinys „Grūdų miestelis“ pasirodė 1966 m. Jos apsakymams ir novelėms būdingas santūrus, lakoniškas stilius, žodžio taupumas, apie skaudžius dalykus kalbama ramiu tonu. Už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“ (2002), 2003 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. 2021 m. prie Lazdijų rajono viešosios bib lio tekos atidengta B. Vilimaitei skirta drugelio formos atminimo lenta (skulpt. Algis Kasparavičius). 2022 m. namo Avižieniuose (Lazdijų r.), kur nuo 2010 m. gyveno rašytoja, palėpėje atrasti jos rankraščiai –nebaigtas romanas „Pelkių drugiai“ ir vienaveiksmės pjesės „Rudens veidas“ ir „Juodos dienos“. Kūrinius išleido Lazdijų viešoji biblioteka.

21 d.Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Jungtinės Tautos, 1999 m. paskelbusios šią dieną, ragina išsaugoti visas pasaulio tautų vartojamas kalbas. Šiandienos globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Mokslininkai nesutaria, kiek pasaulyje jų yra, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Sakoma, kad maždaug 5 tūkstančiai. Tačiau praeityje būta dvigubai tiek. Kai kurios kalbos išnyko kartu su gentimis, tautomis. Todėl tokiai mažai tautai kaip lietuviai svarbu saugoti ir puoselėti savo gimtąją kalbą, apie jos unikalumą pasakoti jaunajai kartai. Šią dieną Lietuvoje rengiamos įvairios viktorinos ir konkursai, renkami gražiausi lietuviški žodžiai, vyksta pokalbiai ir diskusijos apie kalbos mokymo problemas.

22 d.

Prieš 70 metų Alytuje

gimė Romas Kalanta (1953–1972) – antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, tapęs Kauno pavasario ir kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės simboliu. Romas nuo 1963 m. su šeima gyveno Kaune, Vilijampolėje. Protestuodamas prieš sovietų režimą, 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, devyniolikmetis R. Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai“, susidegino. Norėdami išvengti didelių susibūrimų, saugumiečiai paankstino R. Kalantos laidotuves, o tai sukėlė jaunimo protestus. Demonstracijoje, susidūrimuose su milicija ir kariuomene dalyvavo apie 1500–2000 žmonių. Daug jų buvo suimta, 8 patraukti baudžiamojon atsakomybėn. R. Kalanta 2000 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 2002 m. jo žūties vietoje pastatytas paminklas „Aukos laukas“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, archit. Saulius Juškys). 2022-ieji Lietuvoje buvo paskelbti R. Kalantos metais.

23 d.

Prieš 100 metų Zarasų r. gimė poetas Petras Gaulė (1923–1993). 1960 m. baigęs Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, P. Gaulė dirbo laikraščių redakcijose, televizijoje, radijuje. Išleido poezijos rinkinius „Rodos, ir vargo nebuvo“ (1983), „Mylimosios vardą rašau“ (1993), taip pat eilėraščių knygelių vaikams. P. Gaulė plačiai žinomas kaip populiarių dainų tekstų autorius, parašė apie 800 dainų. Joms muziką kūrė kompozitoriai Mikas Vaitkevičius, Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Gracijus Pauga, Algimantas Raudonikis, Vitolis Baumilas ir kiti. Vyresniajai kartai gerai žinomos dainos P. Gaulės žodžiais „Motinos valsas“, „Sodo obelėlė“, „Kalnų gėlės“, „Jurga, Jurgita“, „Mylėk ir lauk“, „Dar širdyje ne sutema“.

44
Parengė Vaidenė Grybauskaitė
K. Bizauskas buvo jauniausias Vasario 16-osios akto signataras. BY-SA (originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje) Bitė Vilimaitė, savitą novelės modelį sukūrusi Lietuvos rašytoja. Petras Gaulė buvo išleidęs keletą poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems, bet plačiau žinomas kaip dainų tekstų autorius. Pexels.com (Mart Production) 2022 m. Lietuvos paštas išleido ženklą, skirtą kovos už laisvę simboliui R. Kalantai (aut. Edvinas Špetas).

Vaidenė Grybauskaitė. Book fair: Anniversary of Vilnius and Ukrainian creators

2

This publication is about the 23rd International Vilnius Book Fair. “700 Lines for Freedom” (liet. 700 eilučių laisvei) is the slogan that underlines two of the highlights of this year’s fair: the city of Vilnius, celebrating its 700th birthday, and the freedom for which Ukrainian soldiers have been fighting every day since 24 February 2022. For over 20 years, Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has been participating in the Book Fair. This year, the National Library’s publications were presented together with books published by the Science and Encyclopaedia Publishing Centre, which has been integrated into the institution’s structure since 1 January this year.

Shattering the myth: what did the quarantine on COVID-19 teach us?

4

On 3 February, the Lithuanian Council for Culture presented the results of the research “The impact of the COVID-19 pandemic and other crises of 2020–2022 on culture and the creative sector” at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. On this occasion, the lessons learned from the pandemic were discussed by representatives of various cultural institutions, including the Lithuanian Minister of Culture Simonas Kairys. The editorial board of magazine “Tarp knygų” has prepared an overview of the main ideas expressed at the event – examples of positive practices, new forms of action, etc., along with the problems highlighted. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Daiva Janavičienė. Improving the sector’s performance –training for school librarians

8

As school libraries in Lithuania continue to expand their activities, the skills of their staff and the opportunity to upgrade their qualifications are becoming increasingly important. In the last six months (September 2022 to March 2023), distance and face-to-face training for school librarians has been organised with the support of the European Social Fund. Over 300 school librarians had the opportunity to upgrade their qualifications. The topics of the training and their theoretical and practical benefits are discussed by one of the lecturers of the training, Dr Daiva Janavičienė, chief methodologist of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, who presented bibliotherapy as one of the possible methods of the library’s activities.

Agnė Suchodolskytė. Opening the “Rooms of Secrets”

15

Agnė Suchodolskytė, chief methodologist and researcher at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, talks about the special storage units established by the Soviet regime in Lithuanian libraries during the Soviet era, known as special funds. Who decided what publications would go into them, which libraries had them, and what led to the transfer of special collections to the general collections starting from 1987. All the answers are in this publication. According to the author, the document that eliminated the “Rooms of Secrets” can be seen as the last order of the chief of the USSR Glavlit on 10 January 1990, which abolished all the lists of banned publications that had been published up until then.

Famous marionettes come to life in a book

20

Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has published a unique publication – an interactive children’s book “Dra ta ta”: A conversation between Stasys Ušinskas’s marionettes and puppeteer Rimantas Driežis. The book brings to life the marionettes of Stasys Ušinskas (1905–1974), the pioneer of puppet theatre in Lithuania. With 3D video modulation, this becomes possible. One of the book’s values is that its compilers (the author of the idea, book artist Sigutė Chlebinskaitė) have made the works of the famous artist, which are included in the Lithuanian National Register of the UNESCO Memory of the World Programme, more accessible to the general public. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Deimantė Žukauskienė. What can matchbox labels tell us?

22

This article is about the collection of matchbox labels of the public figure Stasys Tomonis (1915–1992), together with other documents of this bibliographer and translator, which are kept in the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania.  During the period lived by Stasys Tomonis, phillumeny was quite popular, even fashionable. Match labels from the post-war Soviet era dominate in this collection. Lithuanian themes are the most interesting and relevant. During the Soviet era, matchbox labels were a tool for disseminating propaganda ideas, but sometimes Lithuanians managed to trick the Soviet censorship and the labels were emblazoned with national themes.

Genutė Rutkauskienė. Developments in information management using the

IFLA

Library Reference Model

10 Genutė Rutkauskienė, data manager-consultant at the Librarianship Methodology and Research Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, presents the IFLA Library Reference Model, developed for use in linked data environments. It will help to achieve interoperability between the data provided by different libraries and improve data management. However, as the author says, there are still a number of major challenges to overcome as libraries move from metadata produced in their information systems to linked data.

Violeta Černiauskaitė. Translators’ contribution to Lithuanian professional terminology

13

The main influence on the development of library terminology in recent years has been the huge increase in the flow of legal and normative documents in this field e.g. translations of standards and guidelines from the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) and other international organisations. Therefore, the competence of the translators who also contribute to the development of professional terminology, and their familiarity with both the language into which and the language from which they are translating, becomes very important. The article’s author points out that the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania owing to the efforts of its specialists, has a terminological database of about 16 000 Lithuanian professional terms.

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. The collection of scientific articles covers topics related to old books in Early Modern Europe 28 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has published an open-access collection of articles in English “Theatrum Libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe”. Peerreviewed collection of scientific articles published by 15 researchers from universities and libraries from Lithuania, Poland, Great Britain, France, Italy, Portugal and Spain. This publication was based on presentations given at the International Conference “Theatrum libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe”, held on 1–3 December 2021.

Eva Praškevič. A publication that adds significant value to the knowledge of the activities of the famous printing house 29

At the end of 2022, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania published a catalogue of the Plantin-Moretus Printing House’s collection of books printed in the 16th–18th centuries stored in the Library. The publicatio “Officina Plantiniana books at the National Library” contains bibliographical descriptions of 282 titles (385 copies), an introductory article, indexes of titles, personal names, chronological indexes, and indexes of provenance of persons and institutions. The new catalogue will significantly complement the existing publications dedicated to the activities of the Plantin-Moretus Printing House, both globally and in Lithuania.

IN THIS ISSUE

ISSN 0868-8826

PRENUMERATA!

Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą „Tarp knygų“ 2023 metams.

Prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos knygyne (Gedimino pr. 51, Vilnius) arba kreiptis el. p.  pardavimai@lnb.lt.

2023 Nr. 2 (769)

Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos

mėnesinis žurnalas

Leidžiamas nuo 1949 m.

© „Tarp knygų“, 2023

Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius

Tel. (8 5) 239 8687

E. paštas tk@lnb.lt

www.lnb.lt

2023-02-24

6 leidyb. apsk. l. Tiražas 400 egz.

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė

UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS)

No 2 (769) 2023

Martynas Mažvydas

National Library of Lithuania

Monthly. Published in Lithuanian

F. 1949

© ”Tarp knygų“, 2023

Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania

Tel. +370 5 239 8687

E-mail: tk@lnb.lt

www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas. „Tarp knygų“ archyvas

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.