Tarp knygu 2022 02

Vasaris | 2022

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Pažink. Atrask. Kurk

1

KARŠTAS KLAUSIMAS

Vilniaus knygų mugė sugrįžo! Parengė Vaidenė Grybauskaitė

2

TYRIMAI

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. Ką, kaip ir kodėl skaito Lietuvos vaikai?

5

PROJEKTAI

Evelina Zenkutė. Moksleivių pomėgių viršūnėje – kompiuteriniai žaidimai

10

TEMA / GARSINĖS KNYGOS

Milda Lipavičiūtė. Prieinamo turinio plėtra: nuo savanorystės iki audioknygos 13 NAUJI LEIDINIAI

Dalia Cidzikaitė. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos jaunimo gyvenimas iš arti 16 Lara Lempertienė. Mergaitės gyvenimas, įrašytas į istoriją

2

18

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Inga Strungytė-Liugienė. Nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ papildė surinkimininkų giesmynas

20

LIETUVOS KARAIMŲ METAI

Regina Rancevienė. Neatsiejama Trakų žemės savastis

22

KĄ SKAITYTI

Kamilė Strachė (Kamile_strach) rekomenduoja

26

KRONIKA

Vaiva Markevičiūtė. Kalbėti apie vaikų literatūrą – kalbėti apie ateitį

28

Darius Žiemelis. Tęsiama Nacionalinės bibliotekos mokslo leidybos tradicija

29

Deimantė Žukauskienė. Fotografijose sustabdytas laikas

30

Sonata Nognienė. Save vadinęs Pagėgiu. Poetui Algimantui Mackui atminti

32

Kristina Kelmelienė. Pokalbiai, leidžiantys paaugliui pasijusti svarbiam

34

Rugilė Istominė. Nidos gamta tapo įkvėpimo šaltiniu kūrėjams iš Islandijos ir Estijos

35

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37

KRONIKA / BIBLIOTEKININKAS IR BENDRUOMENĖ

41

IN MEMORIAM

Juozas Tumelis [1938 09 02–2022 01 19]

42

Vygaudas Juozaitis

PIRMAME VIRŠELYJE

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stendo (dizainerė Vaida Gasiūnaitė) 22-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje fragmentas

REDAKCIJA

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko vasarį. Parengė Asta Stirbytė

2

43

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ Lina ŠARLAUSKIENĖ

#GYVASŽODIS

Nacionalinė biblioteka su savo atskiru stendu Vilniaus knygų mugėse dalyvauja nuo 2012 metų.

Vygaudas Juozaitis

PAŽINK. ATRASK. KURK Kartojame šį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šūkį, kuriuo šiemet ji kvietė į savo stendą 22-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Iš tikro – pažinimas mus lydi visą gyvenimą: augantis vaikas, bręstantis paauglys ir pagaliau norintis nuolat tobulėti suaugęs žmogus kaskart stengiasi įgyti naujų žinių. Didieji atradimai, suprantama, nušvinta ne kiekvieno sąmonėje, bet mažesni atradimai ar malonūs nustebimai gali sušildyti tiek didelę, tiek mažą širdį. O kūryba?

Kas bandė kurti, žino, kokia jausmų paletė tampa neatsiejama šio proceso palydove...

Pažinimo ir atradimo džiaugsmą patirsite skaitydami aktualizuotą su jaunimo gyvenimu prieškario Kaune ir Vilniuje susijusį paveldą, virtusį naujausiomis Nacionalinės bibliotekos išleistomis knygomis. Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės „Aliutės dienoraštyje“ atskleidžiama nerūpestinga merginos kasdienybė, įvykus lemtingiems Lietuvos istorijos lūžiams, privertusi daug ką apmąstyti kitaip, o iš dvylikametės Bebos Epštein „Autobiografijos“ galime pažinti prieškario Vilniaus žydų vaiko tikrovę.

B. Epštein savo autobiografijoje rašo mėgstanti skaityti. Tą patį pomėgį beveik po šimto metų pripažįsta ir šiandieninės Lietuvos mergaitės. Jos apskritai labiau nei berniukai mėgsta skaityti ir tai daro dažniau. Tokie rezultatai gauti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentui atlikus 1–10 klasių

moksleivių skaitybos įpročių ir juos nulemiančių veiksnių tyrimą. Negana to, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio apskričių bibliotekų specialistai, apklausę 10–15 metų vaikus, padarė išvadą, jog, nepaisant ilgalaikių skaitymo skatinimo programų, pomėgis žaisti kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, žiūrėti filmus, filmukus ar tiesiog žaisti su draugais nustumia į šoną knygų skaitymą.

Bet šis laisvalaikio leidimo, o kartu ir akiračio plėtimo būdas gali būti modernus! Galima sukurti kokybišką virtualų žaidimą, kurio turinys būtų susietas su atitinkama grožine literatūra, arba galima, važiuojant į sporto treniruotes, klausytis garsinės knygos. Taigi neapsieisime be pradžioje minėtos kūrybos ir kūrybiško požiūrio, bet kurioje vykdomoje veikloje atsisakant įgrisusios rutinos. Šiuo atveju ieškoti pavyzdžių toli nereikės. Šiame numeryje galite sužinoti apie lietuvių rašytojo Algimanto Zurbos, kuris vasario 8 d. būtų šventęs 80 metų jubiliejų, rimtą domėjimąsi menine fotografija arba apie žymiojo prancūzo Victoro Hugo, kurio 220-ąsias gimimo metines šį mėnesį minėjo literatūros pasaulis, kūrybos laikotarpį, kai jis atsidėjo piešimui.

Yra dar vienas būdas, kaip įprasminti pažinimo, atradimo ir kūrybos poreikį, – Lietuvoje 2022-uosius paskelbus Savanorystės metais, tapti savanoriu ir pabandyti įgarsinti knygą, kad kitaip skaitantys asmenys ir Lietuvoje turėtų didesnę įvairios tematikos leidinių prieigą.

1

KARŠTAS KLAUSIMAS

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ SUGRĮŽO! Po dvejų metų pertraukos visus, pasiilgusius literatūrinių susitikimų ir atradimų, pokalbių su knygų autoriais, galimybės vienoje vietoje susipažinti su šalies leidyklų knygų naujienomis, vasario 24–27 dienomis į parodų ir kongresų centrą LITEXPO vėl pakvietė 22-oji Vilniaus knygų mugė. Tai vienas reikšmingiausių Lietuvos vardą garsinančių kultūros renginių, 2021 m. dėl COVID-19 pandemijos buvęs atšauktas, o šiemet surengtas griežtai laikantis visų rekomenduojamų saugumo reikalavimų: reguliuojant lankytojų srautus, kas valandą vėdinant patalpas, pasitelkiant dezinfekcijos priemones. 22-osios mugės tema „Vaizdas kaip tekstas“ siekta aktualizuoti vis labiau įsigalinčią vaizdinę informaciją, galimybes tekstą praplėsti vaizdu, aptarti kintantį teksto ir vaizdo santykį.

Tema, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto paskelbta dar 2020-aisiais vykusios 21-osios mugės paskutinę dieną, buvo perkelta į 2022 metus. Formuluojant temą, atsižvelgta į dvi tendencijas – pasaulinę ir lietuviškąsias aktualijas.

Globali tendencija tokia, kad autoriai reaguoja į skaitytojų norą pasakoti ne tik tekstais, bet ir vaizdais: pasitelkiant nuotraukas, iliustracijas, kompiuterinę grafiką, įvairias medijas. Kaip teigia kultūros istorikas dr. Aurimas Švedas, vaizdai XXI a. nėra vien knygos puošmena, vaizdas kuria naujas prasmes, naują vertę, kartais netgi gali paneigti tai, kas parašyta. Vaizdai keičia tiek knygų rašymo, tiek skaitymo procesą, todėl šiandien jau nestebina, kai skausmingos temos išreiškiamos komikso ar grafinio romano kalba. Kita vertus, visais laikais knygos buvo ne tik žodžiai.

Kalbant apie lietuviškąsias aktualijas, svarbu buvo pabrėžti mūsų iliustruotojų tarptautinį pripažinimą, pasidžiaugti dailininkų, grafikos dizainerių pelnytais apdovanojimais ir įvertinimais, akcentuoti jų kuriamas tam tikras knygų leidybos tendencijas. Šiųmetės mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas, parodų ir kongresų centras LITEXPO, rengdami programą, stengėsi išlaikyti renginio tęstinumą ir tradicijas, aukštą siūlomos programos kokybę. Bet pasiūlyta ir 2

naujovių. Pavyzdžiui, šiemet labai išsiplėtė Jaunųjų skaitytojų salės programa, prireikė išleisti net atskirą jos renginių knygelę. Bib­lio­tekų erdvėje, kur Lietuvos bib­lio­tekos pristatė savo veiklas ir kvietė jas išbandyti, šiemet įkurtas jaukus „Knygų starto“ kampelis, skirtas patiems mažiausiems (0–3 metų vaikams), jų tėčiams ir mamoms. Muzikos salei prireikė daugiau erdvės (užėmė net dvi sales). Viena iš naujovių – čia surengtas aukcionas, per kurį buvo galima įsigyti su lietuviškos muzikos istorija susijusių daiktų ir atributų. Šiemet į lankytojų pamėgtų „Šortų“ – tai trumpi literatūriniai debatai, kuriuose dalyvauja knygos autorius ir kritikas, – programą įtrauktos ir knygos vaikams, verstinės knygos. Taip pat buvo sudaryta galimybė registruotis į ekskursiją po gražiausių metų knygų, išleistų per dvejus metus, parodą su knygų ekspertu, kuris pasakojo, kuo tos knygos ypatingos, kodėl jos yra laimėtojos.

Norą dalyvauti mugėje šiemet pareiškė 300 Lietuvos leidyklų. Beje, naujas knygas pristatė ir universitetai, muziejai, kultūros centrai, regioninės organizacijos. Dar vis neišsikvepianti COVID-19 pandemija nesutrukdė į ją atvykti užsienio autoriams. Jų sulaukta iš Didžiosios Britanijos, Meksikos, Lenkijos, Islandijos, kai kurie (vokiečių kilmės amerikietė Nora Krug, italas Luca Di Fulvio) prisijungė esamuoju laiku ir saugiai bendravo iš ekrano.

Mugė sugrįžo ir kaip apdovanojimų bei įvertinimų vieta: joje paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantai (už patikusias knygas skaitytojai galės balsuoti iki balandžio 25 d.); įteikti apdovanojimai 2021 m. Knygos meno konkurso nugalėtojams (tarp jų ir Nacionalinės bib­lio­tekos išleista Bebos Epštein „Autobiografija“, pelniusi įvertinimą mokslinių, dalykinių knygų, vadovėlių kategorijoje (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė); paskelbtas jau 30-ą kartą rengiamų IBBY geriausių knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimų nominantų sąrašas.

Su kokiais iššūkiais, rengdami visavertę mugės renginių programą, susidūrė, „Tarp knygų“ redakcija paklausė pačių šiemetės Vilniaus knygų mugės organizatorių.

Guoda Kavaliauskaitė

Po dvejų metų pertraukos Vilniaus knygų mugė sugrįžo. Kaip manote, kas per tą pandemijos laikotarpį labiausiai jos pasiilgo – skaitytojai, leidėjai ar autoriai? – pasiteiravome Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentės, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto pirmininkės Lolitos Varanavičienės.

– Dveji metai be mugės tapo išbandymu visiems leidybos lauko žmonėms. Užklupus pandemijai, leidėjams nebuvo aišku, kur reikės parduoti knygas, ar skaitytojai galės jų gauti, nes užsidarė knygynai, iš dalies ir bib­lio­tekos. O svarbiausia – ar, susidūrus su pandemijos išbandymais, apskritai knygos bus įdomios. Skaitytojams dingo galimybė susitikti su rašytojais, bendrauti knygų vakaruose, atrodė, kad gyvenantiems atokiai nuo didelio miesto gauti naujų knygų apskritai nebus įmanoma. Nors kai kurie autoriai tvirtino, kad karantinas jiems – jokia naujiena: rašytojas visada vienas su savo kūriniu ir apmiręs viešasis gyvenimas ne pati didžiausia kliūtis kurti, vis dėlto nerimo pakako.

Tačiau gana greitai knygų prieinamumo problemos išsisprendė. Suklestėjo prekyba internetu, bib­lio­tekos sudarė sąlygas skolintis knygas, leidyklos grįžo prie įprastinės veiklos ir net praplėtė leidybos planus, nes skaitytojai pageidavo ne tik naujienų, bet ir anksčiau leistų ir jau išparduotų laiko patikrintų knygų ar jų serijų.

O mugės pasiilgo visi, nepaisant palyginti gerai funkcionuojančio knygų pasaulio pandeminėje Lietuvoje. Šiemet surengta knygų mugė paskelbė gerąją žinią: karantinas nebegrįš, pamažu grįšime į normalų gyvenimą. Juk ateina pavasaris!

Jei kalbėsime apie iššūkius rengiant mugės programą, tai apie renginius, svečius, diskusijų temas galvojome nuo pat 2020 m. vasario, kai baigėsi itin

sėkminga 21-oji knygų mugė. Sunkiausia, be abejo, buvo nežinia, ar apskritai mugė galės vykti. Dar visai neseniai mugės organizacinio komiteto posėdžiai prasidėdavo žodžiais „jeigu vyks“.

Keblumų buvo ir su užsienio svečiais, juk įprasta juos kviesti prieš metus (ar kelerius). Bet kultūros žmonės visame pasaulyje išgyveno tą patį neapibrėžtumo jausmą ir suprato situaciją.

Beje, pradėję rengti pokalbius su užsienio autoriais nuotoliu, leidėjai patyrė, kad pavyksta prisikalbinti išties pasaulinio vardo rašytojus, apie kurių vizitus nė nesvajojome. O rašytojai vienu balsu tvirtino: pasiilgome gyvo bendravimo – keliavimas po muges yra darbo ir įkvėpimo dalis.

Ir štai pavyko parengti tikrai ne „karantininę“ 2022 m. kultūrinę programą, išlaikyti visas pamėgtas jos formas ir tradicijas. Šiųmetei mugei išleista apie 100 pavadinimų naujų knygų. Kodėl verta suskubti pateikti naujieną būtent mugei? Mugėje surengtas pokalbis, susitikimas su autoriumi nelieka nepastebėti žmonių iš visos Lietuvos. Kartu pati mugė generuoja naujas idėjas. Manyčiau, ne vienas leidėjas gali patvirtinti, kad būtent čia susitiko rašytojas ir dailininkas, gimė būsimo leidinio koncepcija ar nuskambėjo įdomios dar neišverstos knygos pavadinimas.

O dirbantiems stenduose labai svarbi grįžtamoji reakcija: ką leidėjo parengta knyga reiškia skaitytojams. Ar teisingas pasirinkimas, veiklos kryptis, ar pagrįsti lūkesčiai?

Dalyvavimas mugėje – juodas darbas, išlaidos, kurios šiemet, gali būti, virs nuostoliais. Bet tik finansiniais. Nes, dar neprasidėjus mugei, jautėme didžiulį susidomėjimą ir palaikymą.

Kaip sekėsi pritraukti įdomių pašnekovų, garsenybių ir svečių iš užsienio? Gal Vilniaus mugę galima gretinti su Frankfurto knygų muge ar Bolonijos vaikų knygų muge ir, kviečiant svečius į Vilnių, „dirba“ jau pačios mugės vardas? – kreipėmės į vieną Vilniaus knygų mugės organizatorių, Lietuvos kultūros instituto vadovę Aušrinę Žilinskienę.

– Vilniaus knygų mugė kasmet tampa vis patrauklesnė pasaulinės reikšmės knygų kūrėjams ir literatūros bei leidybos profesionalams, tad labai džiugu, kad mums, organizatoriams, pavyksta sėkmingai plėsti jos tarptautinę Monika Požerskytė svarbą. Pernykštį rudenį Vilniui pelnius UNESCO literatūros miesto titulą, mugės tarptautiškumas tampa dar aktualesnis.

3

Per dvidešimt dvejus Vilniaus knygų mugės gyvavimo metus joje svečiavosi daug pasaulyje pripažintų rašytojų ir iliustruotojų: Johnas Irvingas, Alessandras Barico, Colleen McCullough, Andrejus Makine΄as, Ulfas Starkas, Joanne Harris, Sofi Oksanen, Melvinas Burgessas, Jensas Christianas Grøndahlis, Herbjørg Wassmo, Michailas Šiškinas, Nora Ikstena, Krzysztofas Zanussis, Andrijus Kurkovas, Reinas Raudas ir kiti. Jei pažvelgtumėte į kasmet leidžiamas mugės renginių programėles, pamatytumėte, kad svečiai į Vilnių atvyksta iš Europos valstybių, JAV, Kanados, Japonijos, Izraelio. Malonu, kad kai kuriems Vilniaus knygų mugės vasaris jau tapo svarbia tradicija.

Prisikviesti garsiausių kūrėjų yra ne vienas būdas.

Lietuvos leidėjai stengiasi pakviesti savo leidžiamų knygų autorius, prie sėkmės prisideda ir Lietuvos kultūros instituto bei Lietuvos leidėjų dalyvavimas pagrindinėse tarptautinėse knygų mugėse, kur užsimezga naujos pažintys ir ryšiai. Pavyzdžiui, dar 2020 m. į Vilniaus knygų mugę pakvietėme pasaulyje įvertintą vokiečių rašytoją ir iliustruotoją Norą Krug, tarptautinio bestselerio „Heimat“ autorę, kuri daugelį metų gyvena JAV. Susipažinti su garsia menininke padėjo mūsų kolegos, Bolonijos knygų mugės programos organizatoriai. Tad, dalyvaudami knygų mugėse užsienyje, ne tik pristatome Lietuvos autorių kūrybą, bet ir mezgame, palaikome vertingus ryšius, taip pat semiamės įkvėpimo, reikalingo kuriant aktualią ir įdomią Vilniaus knygų mugės programą.

Nemažiau svarbu paminėti, kad Vilniaus knygų mugėje noriai dalyvauja ne tik užsienio rašytojai ir iliustruotojai, bet ir svečiose šalyse gyvenantys knygų kūrėjai iš Lietuvos. Tai, kad jie mielai sugrįžta į Vilnių susitikti su skaitytojais, – mums ypač svarbus įvertinimas.

Vilniaus knygų mugė pagal savo filosofiją ir organizacinį modelį yra lankytojų mugė (angl. Business to Costumer, B2C) – lankytojai ateina į mugę ne tik įsigyti knygų, bet ir dalyvauti kultūrinių renginių programoje.

Dėl šios priežasties ji nelabai lygintina su verslo mugėmis (Business to Business, B2B), tokiomis kaip Frankfurto, Londono ar Bolonijos knygų mugės. Tačiau jau prieš kelerius metus pastebėjome, kad Vilniaus knygų mugėje lankosi užsienio leidyklų skautai, agentai, tai rodo mūsų mugės svarbą regione.

Jau daugelį metų Lietuvos kultūros institutas organizuoja užsienio leidėjų ir literatūros, leidybos profesionalų vizitus į Vilniaus knygų mugę. Čia jie ne tik susipažįsta su mūsų šalies rašytojais, iliustruotojais, knygų dizaineriais, leidėjais, literatūros agentais ir spaustuvininkais, bet ir būna nustebinti mugės lankytojų gausos, aukšto renginių lygio. Pas mus pasisėmę idėjų, grįžę namo, jie garsina Vilniaus knygų mugės vardą tarptautiniame literatūros ir leidybos lauke. Drąsiai galime tvirtinti, kad Vilniaus knygų mugės tarptautinė reputacija yra labai gera.

4

Tradiciškai Vilniaus knygų mugėje dalyvauja ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka.

Nacionalinė bib­lio­teka su savo atskiru stendu mugėje dalyvauja nuo 2012 metų.

Kuo šiemet išskirtinis bib­lio­tekos stendas? – paklausėme bib­lio­tekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vadovę Birutę Vaitkutę.

– Nacionalinė bib­ lio­teka į savo stendą Vilniaus knygų mugėje lankytojus kvietė šūkiu „Pažink. Atrask. Kurk!“.

Gal jis skamba gana atpažįstamai, tačiau toks pasirinktas neatsitiktinai. Šiandieniame žaibiškai besikeičiančiame ir iššūkių kupiname B. Vaitkutės asmeninis albumas pasaulyje pažinimas, atradimas ir kūryba įgyja esminę reikšmę. Ši „trijulė“ atveria galimybes tyrinėti mūsų paveldą – kultūros ar buities reiškinį, paveldėtą iš ankstesnės epochos, o drauge tiesia kelius ateičiai. Visa tai patirti Nacionalinė bib­lio­teka siūlo įvairiausiais būdais: gyvose ar virtualiose parodose, susitikimuose su knygų autoriais, individualiai tyrinėjant knygas, diskutuojant rūpimais klausimais.

Nacionalinės bib­lio­tekos mugei parengta programa – įvairūs aktualūs renginiai skirtingoms auditorijoms. Tai ir šeimoms skirtas Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus organizuojamos akcijos „Tėčiai skaito vaikams“ renginys, edukacijos su rašytoja Indre Zalieckiene, taip pat galimybė užsukti į konsultaciją su specialistais ankstyvojo skaitymo klausimais.

Nors susitikimai su knygų autoriais jau seniai tapę gana įprasti, skaitytojai stengiasi jų nepraleisti, juk tai – unikali terpė asmeniniams atradimams.

Mugėje pristatyti naujausi Nacionalinės bib­lio­t ekos leidiniai: Alenos LandsbergytėsŽemkalnytės „Aliutės dienoraštis“, Bebos Epštein „Autobiografija“ (plačiau apie šia k nygas skaitykite p. 16–19), taip pat Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Bib­lio­tekos stende su skaitytojais susitiko knygų autoriai Daiva Janavičienė ir Matas Baltrukevičius.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

TYRIMAI

KĄ, KAIP IR KODĖL SKAITO LIETUVOS VAIKAI?

Goda Baranauskaitė-Dangovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė

Pixabay.com

Mėgstamiausios ar mėgstamos Lietuvos moksleivių knygos – tai laiko patikrinti žinomų rašytojų kūriniai, tačiau lietuvių autorių knygos populiarumu nusileidžia užsienio autorių kūriniams. Elektroninės knygos toli gražu nėra plačiai paplitusios, o mergaitės apskritai labiau nei berniukai mėgsta skaityti ir tai daro dažniau. Tokias išvadas galima padaryti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus specialistams inicijavus ir kartu su partneriu Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi atlikus Vaikų ir paauglių skaitybos tyrimą. 2021 m. vasario 23 d.–kovo 15 d. vykdyto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kokias knygas Lietuvos vaikai įvardija kaip mėgstamiausias ir patinkančias, kokie jų skaitybos įpročiai ir kas juos lemia.

Tyrime buvo taikomi anketinės apklausos ir lyginamosios analizės metodai. Atsižvelgiant į pandeminę situaciją, anketos buvo platinamos tik internete.

Dėl šios priežasties nebuvo įmanoma užtikrinti tolygaus visų respondentų pasiskirstymo geografiniu požiūriu, nors tyrimo rengėjai savo ruožtu stengėsi paraginti bib­lio­tekininkus ir pedagogus aktyviau dalyvauti šiame procese. Kad ir kaip ten būtų, reikia pabrėžti, kad tai buvo pirmasis bandymas surinkti ir paanalizuoti tokio tipo duomenis.

Buvo apklausiami 1–10 klasių moksleiviai. Iš viso į anketos klausimus atsakė 2318 respondentų. Anketoje

buvo pateiktas ir kontrolinis klausimas, siekiant patik­ rinti, ar vaikas atidžiai atsakinėja į anketos klausimus, ir apsisaugoti nuo netiesos sakymo veiksnio. Respondentai, kurių atsakymai į šiuos klausimus nesutapo, neanalizuoti. Taip pat buvo atsakiusiųjų, kurie neatitiko tikslinės tyrimo auditorijos. Taigi dalis atsakymų buvo atmesti kaip netinkami analizuoti. Iš viso tyrime buvo operuojama 2065 respondentų atsakymais.

Visi gauti duomenys buvo analizuojami trimis pjūviais: pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą. Taip pat bandyta pažvelgti, kaip vienas ar kitas atsakymas koreliuoja tarpusavyje ir ką tai atskleidžia.

5

BENDRA RESPONDENTŲ PROFILIO STATISTIKA:

Kaip dažnai skaitai?

58,84 proc. nurodė, kad yra mergaitės / merginos; 37,29 proc. nurodė, kad yra berniukai / vaikinai; 3,87 proc. savo lyties nepanoro nurodyti.

12 %

Aktyviausi buvo penktokai; gana aktyvūs buvo šeštokai ir septintokai; mažiausiai aktyvūs – pirmokai ir dešimtokai.

18 %

38 %

MĖGSTAMOS IR MĖGSTAMIAUSIOS KNYGOS Vaikai buvo prašomi įvardyti tiek pačias mėgstamiausias, tiek ir kitas patikusias knygas. Tyrimas parodė, kad daugelis skirtingų kategorijų penketukuose atsidūrusių knygų (knygas, sugrupuotas penketukais pagal visus numatytus pjūvius, galima pamatyti išsamiame tyrimo pristatyme adresu https://lnb.lt/ tevams-ir-specialistams/tyrimai) kartojasi, vis dėlto įvesta „kitų patikusių knygų“ kategorija leido pamatyti knygas, kurios minimos galbūt rečiau, tačiau vis tiek yra mėgstamos ir skaitomos. Taigi galima regėti šiek tiek platesnį vaikų knygų interesų lauką.

Galima teigti, kad A. de Saint-Exupéry knyga „Mažasis princas“ yra absoliuti vaikų favoritė – ji dominuoja tiek mėgstamiausių, tiek kitų mėgstamų knygų penketukuose, taip pat beveik visuose apžvelgtuose pjūviuose.

1–10 klasių vaikai kaip mėgstamiausias tęsinių neturinčias knygas minėjo R. Sepetys „Tarp pilkų debesų“, A. Lindgren knygas („Pepė Ilgakojinė“, „Emilis iš Lionebergos“), A. Frank „Dienoraštį“. Tyrimas parodė, kad R. Sepetys knygą ir A. Frank dienoraštį daug dažniau nurodo mergaitės, o A. Lindgren knygas – berniukai.

1–4 klasių moksleiviai išskyrė į bendrą penketuką nepatekusius Janoscho „Panama yra labai graži“, E. B. White „Šarlotės voratinklį“, 5–8 klasių – M. Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“. 9–10 klasių mokinių penketuke – net keturios bendrame penketuke nematytos knygos: K. Borutos „Baltaragio malūnas“, O. Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“, J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, H. Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Visi šie kūriniai, išskyrus paskutinį, yra mokyklos literatūrinėje programoje.

Ne iš programinių kūrinių respondentai minėjo šiuos lietuvių autorių kūrinius: J. Vilės ir L. Itagaki „Sibiro haiku“, K. Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“, D. Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“. Gana populiari S. Paltanavičiaus, V. Račicko, T. Dirgėlos, V. Šidlausko, I. Zarambaitės, U. Kaunaitės kūryba. Tačiau apskritai lietuvių autoriai visose kategorijose populiarumu gerokai atsilieka nuo užsienio autorių. Išskirti galima būtų tik „Sibiro haiku“, kuri paminėjimų dažniu tiek tarp mergaičių, tiek tarp berniukų nė kiek nenusileidžia užsienio autorių knygoms.

6

32 %

Kasdien arba beveik kasdien Vieną / du kartus per savaitę Vieną / du kartus per mėnesį Labai retai arba niekada

POPULIARIAUSIOS KNYGŲ SERIJOS Jei kalbėtume apie mėgstamiausių knygų serijas, galima tvirtai teigti, kad čia karaliauja „Haris Poteris“. Ši J. K. Rowling fantastinė knygų serija dominuoja tiek tarp mėgstamiausių, tiek tarp kitų mėgstamų ciklus turinčių knygų. Šios serijos knygos taip pat dominuoja ir žvelgiant į atskiras dažniausiai minėtas ciklų knygas.

Kaip mėgstamiausias respondentai minėjo J. Kinney „Nevykėlio dienoraščio“, H. Webb „Gyvūnų istorijų“, J. Flanagano „Žvalgo mokinio“, K. B. Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ serijas. „Nevykėlio dienoraštį“ ir „Žvalgo mokinį“ dažniau skaito berniukai. Taip pat jiems itin patinka P. van Loono knygos. Mergaitės į sąrašo viršų kelia „Gyvūnų istorijas“ bei „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Taip pat joms patinka R. R. Russell „Prietrankos dienoraščio“ serija.

1–4 klasių moksleiviai išskyrė į bendrą penketuką nepatekusias P. van Loono „Vilkolakiuko Dolfo“, T. Dirgėlos „Domo ir Tomo“ ir D. Walliamso „Blogiausių pasaulio vaikų“ knygas. Penktokai–aštuntokai minėjo K. Ohlsson ciklą „Stiklo vaikai“. Susidomėjimas tęsinius turinčiomis knygomis tarp 9–10 klasių moksleivių labai menkas. O jei minimos serijinės knygos, tai tos, kurių nėra bendrame penketuke (išskyrus „Harį Poterį“), – S. Meyer „Saulėlydis“ ir V. Aveyard „Raudonoji karalienė“.

Ar tau patinka skaityti? / Ar galėtum teigti, kad tavo tėvai / globėjai domisi, ką šiuo metu skaitai?

Taip

Labai patinka

Vidutiniškai patinka

Nelabai patinka

Sunku pasakyti

Ne 71 %

18 % 11 % 63 % 24 % 13 % 54 % 30 % 16 % 32 %

Nepatinka

40 % 28 %

Ar manai, kad skaitai pakankamai?

61 %

58 %

39 %

42 %

Berniukas / vaikinas

Mergaitė / mergina

Taip

Ne

Iš lietuvių autorių knygų serijų labiausiai vaikai mėgsta T. Dirgėlos „Domo ir Tomo“, V. V. Landsbergio „Arklio Dominyko“, L. Žutautės „Kakės Makės“ ir N. Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“ bei „Klampynių kronikų“ serijas.

Kaip jau minėta, prie kitų savo mėgstamų knygų bendrai respondentai dažniausiai minėjo tas knygas, kurios buvo nurodomos kaip mėgstamiausios: tai –

A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, M. Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“, R. Sepetys „Tarp pilkų debesų“, J. Vilės ir L. Itagaki „Sibiro haiku“.

Pjūviai pagal amžių parodė, kad, be minėtų prie mėgstamiausių knygų, 1–4 klasių mokiniai taip pat dar mielai skaito O. Preusslerio „Vaiduokliuką“, o 9–10 klasių – W. Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljetą“ ir I. Šeiniaus „Kuprelį“, kurie vėlgi yra programinės literatūros dalis. Kaip kitas mėgstamas knygas vaikai minėjo šiuos lietuvių autorius ir jų knygas: V. Račicko „Gyveno kartą Lukošiukas“, D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės „Laimė yra lapė“, R. Unos „Atjunk“ ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad mėgstamiausiomis ar apskritai mėgstamomis įvardijamos dažniausiai laiko patikrintos, žinomų rašytojų knygos. Taip pat vaikai dažniau mini serijų neturinčias knygas, tačiau tai tiesiogiai susiję su tuo, kad apskritai tokių rinkoje yra daugiau. Vis dėlto, jeigu perskaito tęsinį turinčią knygą, vaikai yra linkę skaityti ir kitas jos dalis.

SKAITYMO POMĖGIS IR ĮPROČIAI • Kokiai daliai vaikų patinka / nepatinka skaityti ir kaip dažnai jie tai daro?

Galima teigti, kad bendra situacija, kalbant apie vaikų pomėgį skaityti, nėra bloga. Kiek daugiau nei penktadaliui apklaustų vaikų skaityti labai patinka, beveik pusei jų skaityti patinka. Taigi didžioji dalis – apie 70 proc. – vaikų mėgsta skaityti. Taip pat akivaizdus ryšys tarp to, ar vaikui patinka skaityti ir kaip dažnai jis tai daro. Beveik tiek pat vaikų – apie 70 proc. – skaito pakankamai dažnai. Truputį mažiau nei trečdaliui skaityti nelabai patinka, o kad visai nepatinka, teigia kiek mažiau nei 7 proc.

Mergaitėms skaityti patinka labiau nei berniukams. Dvigubai daugiau pastarųjų teigia, kad skaityti nemėgsta išvis. Mergaitės taip pat skaito dažniau nei berniukai.

Tyrimas rodo, kad labiausiai skaityti patinka patiems mažiausiems vaikams (1–2 klasės), jie ir skaito dažniausiai. Vėliau šis rodiklis krinta. Taigi nerimą kelia tai, kad mažėjančiam vaikų norui skaityti neigiamą įtaką gali turėti mokymosi institucijos.

Daugiausia skaitybos sunkumų patiria maždaug 5–8 klasės mokiniai.

Kaip dažnai vaikai skaito ir ne mokymosi tikslais?

Beveik trečdalis teigia, kad skaito kasdien ar beveik kasdien. Penktadalis jų skaito tik mokymosi tikslais, ir dažniausiai – berniukai. Laisvalaikiu daugiausia skaito pradinukai. Darytina prielaida, kad šio amžiaus vaikai nedaro akivaizdžios skirties tarp skaitymo mokymosi ir ne mokymosi tikslais.

7

• Kokie yra vaikų skaitybos įpročiai?

Absoliuti dauguma knygas renkasi patys – 80 proc. Daugumai šių vaikų skaityti patinka.

16 proc. vaikų knygas parenka suaugusieji – dažniausiai pradinukams ir tiems, kurie ne itin mėgsta skaityti. Mergaitės taip pat yra linkusios kreiptis rekomendacijų į draugus.

Pagrindinis motyvas, kodėl vaikai skaito, yra tas, kad jiems įdomu, – ypač dažnai taip teigė pradinių klasių moksleiviai. Skaitymas taip pat dažnai įvardijamas kaip žinių suteikianti veik­ la – būtent tai moksleivius motyvuoja skaityti.

Beveik penktadalis pažymėjo, kad skaito, nes jiems taip liepia. Vėlgi, taip dažniausiai teigė berniukai.

Nuogąstavimas, esą tradicinę knygą greitai pakeis elektroninės, greitai neturėtų pasitvirtinti. Tyrimas rodo, kad greitai taip neturėtų nutikti. Reguliariai elektronines knygas skaito mažiau nei dešimtadalis vaikų, dažniausiai – mergaitės. Daugiau nei pusė vaikų elektroninės knygos nėra skaitę nė karto.

• Kaip patys vaikai vertina skaitymą ir savo skaitybos įpročius?

Kad skaito pakankamai, mano mažesnė dalis vaikų – apie 40 proc. Mergaitės dažniau linkusios vertinti savo skaitybą kaip nepakankamą, tačiau labai nežymiai. Savo skaitybą kaip pakankamą labiau linkę apibrėžti jaunesni moksleiviai, maždaug iki 5–6 klasės, taip pat vaikai, gyvenantys didžiuosiuose miestuose.

Be to, dažnai skaitantys vaikai dažniau yra linkę teigti, jog skaito pakankamai.

Kad skaityti svarbu, teigia absoliuti dauguma moksleivių – beveik 90 proc. Dažniau taip mano mergaitės ir pradinių klasių mokiniai. 8 proc. vaikų (daugiausia – berniukai) abejoja skaitymo nauda. Manantys, kad skaityti svarbu, atsakė, jog skaityti jiems labai patinka ir jie tai daro dažnai.

Net tie, kurie mano, kad skaito nepakankamai, dažniausiai atsakė, kad, jų manymu, skaityti svarbu. Taigi skaitymo svarba – tvirtai vaikus supančios aplinkos įteigtas dalykas.

Skaitymą vaikai daugiausia sieja su būdu įgyti žinių (beveik pusė atsakiusiųjų). Taip pat beveik trečdalis skaitymą įvardijo kaip turiningą laiko leidimo būdą. Su neigiamais aspektais (laiko švaistymu, būtinybe) skaitymą sieja beveik šeštadalis respondentų, daugiausia – berniukai ir amžiaus grupė, susidurianti su didžiausiais skaitybos iššūkiais, retai skaitantys vaikai. O tie, kuriems skaityti yra viena iš atsipalaidavimo ir atsiribojimo nuo realybės formų, paprastai skaito dažnai.

8

Ar su kuo nors pasidaliji mintimis, kai perskaitai knygą?

50 % 45 % 40 % 35 % 30 % 25 % 20 % 15 % 10 % 5% 0%

1

2

3

4

5

6

7

8

Taip, su draugais Taip, su tėvais, seneliais, broliais ar seserimis Taip, su mokytoja (-u) Nesidaliju

APLINKYBIŲ IR APLINKOS ĮTAKA • Kokios aplinkybės ar veiksniai paskatintų skaityti daugiau?

Dažniausiai minimos vaikų neskaitymo priežastys yra laiko trūkumas ir nepakankamai sudominančios knygos. Taip pat dažnai buvo teigiama, kad neskaitoma dėl motyvacijos trūkumo ar tiesiog todėl, kad nepatinka skaityti išvis.

Knygos įdomumo veiksnys yra vienas esminių, kuris buvo nurodomas kaip motyvuojantis skaityti, todėl svarbu suvokti, ką konkrečiai vaikai turi galvoje vartodami šį žodį. Vaikams įdomiausios nuotykinės, taip pat juos prajuokinančios knygos. Dažnai buvo minimi fantastikos ir magijos elementai. Šiuos dalykus labiausiai mėgsta berniukai. Kiek rečiau, bet gana dažnai vaikai vardijo tikrais faktais paremtas knygas, detektyvinius elementus ir knygose veikiančius gyvūnus – visa tai labiau domina mergaites.

Tikėtina, kad prie vaikų skaitymo skatinimo galėtų prisidėti šios jų pačių išvardytos su skaitymu susijusios veiklos: knygų klubai, skaitovų būreliai ir konkursai, literatūriniai protų mūšiai, skaitymo iššūkio akcijos. Taip pat vaikus domina susitikimai su knygų autoriais. Daugelis pabrėžė norintys, jog tokios veiklos nebūtų nuotolinės.

Beveik pusė respondentų neatsakė, kas juos paskatintų skaityti, o tai rodo, kad galbūt jie išvis nežino, kas čia galėtų pagelbėti. Deja, net trečdalis atsakė, kad nenorėtų dalyvauti jokiose panašiose su skaitymu susijusiose veiklose. Dažniausiai tai buvo berniukai ir 5–8 klasių moksleiviai.

9

10 klasė

Ar tau patinka skaityti? / Kaip dažnai lankaisi bibliotekoje?

4%

11 %

3%

0% 6%

22 % 27 %

36 % 42 % 36 % 25 % 12 %

51 %

7%

9%

28 %

26 %

Labai patinka

Vidutiniškai patinka

18 %

21 %

Nelabai patinka

16 %

Nepatinka

Dažniau nei kartą per savaitę Dažniau nei kartą per mėnesį Dažniau nei kartą per pusmetį Nesilankau Dažniau knygas perku / nuperka suaugusieji

• Kaip dažnai vaikai renkasi skaityti knygą, palyginti su kitomis veiklomis?

Respondentų buvo prašoma nurodyti skaitymo vietą tarp kitų veiklų. Skaitymas atsidūrė tik ketvirtoje vietoje, nors tai nėra drastiškas atotrūkis nuo kitų veik­ lų. Aukščiausiai skaitymą kėlė mergaitės bei pradinių klasių moksleiviai ir vaikai, kurie mėgsta skaityti, dažnai lankosi bib­lio­tekoje.

Labiausiai vaikai nurodė mėgstantys leisti laiką su draugais (ketvirtadalis atsakiusiųjų) – tai veikla, kurią vienodai mėgsta tiek berniukai, tiek mergaitės. Tarp kitų mėgstamų veiklų – žiūrėti filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus. Pastarąją veiklą daugiausia buvo linkę rinktis tie vaikai, kurie išvis nemėgsta skaityti.

• Kiek artimiausia aplinka (namai, mokykla) veikia vaikų skaitybos įpročius?

Galima teigti, kad esama tiesioginės koreliacijos tarp namų aplinkos ir vaikų skaitymo įpročių. Dauguma vaikų (beveik pusė) teigia, kad ne visiems jų namiškiams patinka skaityti. Taip teigė daugiausia mergaitės.

Kad nepatinka, atsakė tik 4 proc. vaikų, o kad patinka visiems – apie 40 proc. Kad namiškiams patinka skaityti, dažniau teigė berniukai ir didesniuose miestuose gyvenantys moksleiviai. Taigi bendrą skaitymo aplinką galima būtų vertinti gana teigiamai.

Daugiau nei pusė moksleivių teigė, kad jų tėvai ar globėjai domisi jų skaitymu. Vis dėlto kuo vyresnis vaikas, tuo jis dažniau buvo linkęs teigti, kad jo aplinkoje nemėgstama skaityti ir kad jo paties skaitymu nesidomima.

Dažniausiai vaikai linkę dalytis mintimis apie perskaitytas knygas su pačia artimiausia aplinka: tėvais, broliais, seserimis ir pan., taip pat su draugais ir mokytojais. Su mokytojais daugiausia noriai apie knygas kalbasi pradinukai. Mažiausiai vaikai dalijasi mintimis su bib­lio­tekininkais. 14 proc. apie knygas nesikalba išvis – net dvigubai dažniau taip teigė berniukai, taip pat vyresni vaikai.

Apskritai teigiamai vertinti savo skaitymo aplinką, tėvų įsitraukimą ir labiau su jais dalytis savo mintimis linkę tie vaikai, kurie sako, kad mėgsta skaityti, ir tai daro gana dažnai, taip pat tie, kurie mano, kad skaityti yra svarbu, kurie skaitymą sieja su teigiamais dalykais, tokiais kaip turiningas laiko praleidimas ir pan. Tyrimas rodo, kad jeigu tėvai domisi vaiko skaityba, tuomet jis yra linkęs su jais mintimis apie knygas dalytis dažniau.

Tyrimas nepadėjo vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar mokytojų užduodama skaityti literatūra vaikų yra vertinama prasčiau nei jų pačių pasirenkamos knygos. Atsakymai pasiskirstė labai tolygiai: panaši dalis vaikų teigė, kad ji tokia pat įdomi ir kad ne tokia įdomi; trečdaliui buvo sunku į tai atsakyti. Vis dėlto palankiau mokytojo užduodamą skaityti literatūrą vertina pradinukai, t. y. tie vaikai, kurie ir taip pozityviau nusiteikę skaitymo atžvilgiu. Tad būtų galima manyti, kad su amžiumi vaikai kritiškiau žiūri į mokyklos aplinkos siūlomą literatūrą. Be to, kuo vaikas mažiau mėgsta skaityti ir tai daro rečiau, tuo jis dažniau teigia, kad paties pasirinkta knyga jam yra įdomesnė.

• Ar bib­lio­teka yra lankoma vaikų vieta?

Tyrimas parodė, jog bib­lio­tekos taip pat turi dėl ko pasistengti, kad taptų vieta, kurioje vaikai lankytųsi dažniau. Tik 5 proc. respondentų teigė, kad apsilanko joje kas savaitę, o 14 proc. nesilanko išvis (dažniausiai – berniukai). Apie trečdalį moksleivių teigia, kad į bib­lio­teką ateina dažniau nei kartą per mėnesį. Tai dažniau daro mergaitės ir pradinių klasių moksleiviai, išskyrus pirmokus, bei didesnių miestų gyventojai. Bib­ lio­tekose gerokai rečiau lankosi skaityti nemėgstantys, manantys, kad tai daryti nesvarbu, vaikai.

Kai kurie vaikai rinkosi atsakymą, kad knygas jie perka patys arba nuperka suaugusieji (taigi jie neturi poreikio lankytis bib­lio­tekoje). Rečiau knygos perkamos berniukams, rečiau tai jie daro ir patys.

Išsamiai su kiekvieno tyrimo klausimo analize, gausiai iliustruota grafikais, galima susipažinti Nacionalinės bib­lio­tekos svetainės polapio „Bib­lio­teka vaikams ir jaunimui“ skyriuje „Tėvams ir specialistams“.

9

PROJEKTAI

Unsplash.com

MOKSLEIVIŲ POMĖGIŲ VIRŠŪNĖJE – KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI Evelina Zenkutė

Pusė skaityti nemėgstančių 10–15 metų vaikų ir jaunuolių skaitymą vertina kaip nuobodų užsiėmimą ir renkasi kitus laisvalaikio leidimo būdus. Populiariausias iš jų – kompiuteriniai žaidimai. Tokius rezultatus atskleidė Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio apskrityse atliktas tyrimas, kuris yra viena iš tų pačių apskričių viešųjų bibliotekų 2021–2024 m. vykdomo projekto „Inovatyvūs Lietuvos bibliotekų skaitymo skatinimo sprendimai vaikų ir jaunimo socialinių santykių kūrimui su aplinka“ veiklų.

Bibliotekininkai ėmėsi nemenko darbo – sukurti inovatyvią skaitymo skatinimo priemonę, kuri ugdytų moksleivių įprotį skaityti ir padėtų minėtų regionų miestų, miestelių ar kaimiškų vietovių vaikams ir jaunuoliams plėtoti santykius su bendraamžiais, tėvais, mokytojais.

10

Daliai paauglių skaitymas yra prievolė. Pasitelkus moksleiviams patrauklias priemones, įgyvendinamo projekto veiklos leis populiarinti skaitymą ne tik kaip reikšmingą šviečiamąją veiklą, bet ir kaip malonų laisvalaikio leidimo būdą. Vykdant projektą, norima sukurti kokybišką virtualų žaidimą, kurio turinys būtų susietas su parinkta literatūra. Kad įveiktų nemokamoje mobiliojoje programėlėje prieinamo žaidimo užduotis, moksleiviai atsakymų turės ieškoti specialiose teminėse Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio bib­lio­tekų lentynose ar knygų išdavimo įrenginiuose kitose miestų erdvėse. Žaidimas, žinant jaunimo įpročius laiką leisti prie ekranų, taps ir pramoga, ir priemone, padėsiančia pratintis prie skaitymo, parinktoje literatūroje drauge randant atsakymų į paaugliams rūpimas psichologines bei socialines problemas.

Kad būtų geriau susipažinta su 10–15 metų jaunuoliams rūpima problematika, atskleisti jų skaitymo įgūdžiai, 2021 m. pabaigoje buvo atliktas

Kokius kompiuterinius žaidimus žaidi?

70 % 57 % 22 % KITA

21 % 16 % 11 % 10 % 9%

RUST

4% tyrimas „5–8 klasių moksleivių skaitymo įgūdžių ir socialinių santykių problematikos identifikavimas“.

Jį vykdė Kauno, Klaipėdos, Panevėžio apskričių viešosios bib­lio­tekos, bendradarbiaudamos su projekte dalyvaujančiomis regiono savivaldybių ir mokyklų bib­lio­tekomis.

DAUGUMAI SKAITYMAS KELIA NUOBODULĮ „Įdomu, sužinau daug naujo“, – pagrindines priežastis, atsakydami į tyrimo klausimą, kodėl skaito, nurodė moksleiviai. Vis dėlto taip mano nedidelė jaunuolių dalis. Apklausus 1099 moksleivius, paaiškėjo, kad tik vos daugiau nei dešimtadalis vaikų ir jaunuolių labai mėgsta skaityti. Nemaža dalis jų teigė, kad skaityti patinka vidutiniškai. Beveik pusė (44 proc.) apklaustųjų nurodė, kad skaityti jiems nelabai patinka arba jie visai nemėgsta šios veiklos.

Kodėl? Priežasčių nemažai: moksleiviai mano, kad yra įdomesnių veiklų. Skaitymas jiems kelia nuobodulį, nuo knygų atgraso suaugusiųjų nurodymai ar tiesiog nepavyksta rasti įdomios knygos. Šie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad perdėta suaugusiųjų kontrolė ir prievolė skaityti vaikus ir jaunuolius gali veikti kaip skaityti knygas su pasimėgavimu demotyvuojantis veiksnys.

Atlikta apklausa atskleidė, kad 10–15 metų vaikus ir jaunuolius labiausiai domina knygos, kuriose daug nuotykių ir įvykių, linksmų nutikimų, pamokančių dalykų, istorinių žinių. Moksleiviai žavisi juokingais, linksmais, stipriais, protingais, supergalių turinčiais personažais. Nenuostabu, kad į mėgstamiausių

knygų penketuką patenka J. K. Rowling „Hario Poterio“ serija, Jeffo Kinney „Nevykėlio dienoraštis“, Tomo Dirgėlos „Tomas ir Domas“, Antoine’o de SaintExupéry „Mažasis princas“ ir Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“.

DOMINUOJA VEIKLA PRIE EKRANŲ Uždavus klausimą apie geriausią, jų nuomone, laisvalaikio leidimo būdą, moksleiviai minėjo, kad labiausiai mėgsta žaisti kompiuteriu ar telefonu, žiūrėti filmus, filmukus, žaisti su draugais, klausytis muzikos, važinėti dviračiu, paspirtuku ar riedlente. Į populiariausių veiklų sąrašą knygos nepatenka.

Jų nėra ir vaikus bei jaunuolius dominančių temų sąraše. Į pastarąjį patenka, kaip rodo susisteminti duomenys, domėjimasis kompiuteriniais žaidimais, kelionėmis, gamta, augalais bei gyvūnais, muzika, nuotykiais, išdaigomis, fantastika ir magija, taip pat kosmosu. Į klausimą „Ar žaidžiate kompiuterinius žaidimus“ dauguma – net 88 proc. – apklaustųjų pateikė teigiamą atsakymą. Moksleiviai dažniausiai laiką mėgsta leisti žaisdami „Minecraft“ ir „Roblox“. Kompiuterinius žaidimus žaidžia, juos aptaria ir nemažai „YouTube“ platformos turinio kūrėjų. Susumavus apklausos rezultatus paaiškėjo, kad populiariausių vaizdo tinklaraštininkų trejetuke – MrBegėdis, Edvisss, Akva. Įdomu, kad mėgstantys skaityti vaikai ir jaunuoliai kur kas dažniau (nei nemėgstantys to daryti) nurodė, jog turbūt žaistų žaidimą, kurio dalis užduočių būtų susiję su skaitymu.

11

KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI FANTASTIKA IR MAGIJA

JUOKELIAI IR IŠDAIGOS

KELIONĖS

8 LABIAUSIAI DOMINANČIOS TEMOS

GAMTA, GYVŪNAI, AUGALAI

MUZIKA

NUOTYKIAI KOSMOSAS

VIRTUALIŲ PRAMOGŲ KELIAMOS EMOCIJOS • Vertinant kompiuterinius žaidimus mėgstančių vaikų ir jaunuolių elgseną, paaiškėjo, kad beveik pusė apklaustųjų atkakliai siekia įveikti žaidimo keliamus iššūkius. Kiti elgiasi kiek nuosaikiau – per 40 proc. kelis kartus pamėgina įveikti sunkumus, o kai nepasiseka, nustoja tai daryti. Kiek daugiau nei dešimtadalis iškart liaujasi žaisti.

• 38 proc. apklaustųjų dėl patirtų nesėkmių žaidžiant nesisieloja. Kiek daugiau nei penktadalis teigė pralaimėję besijaučiantys gerai.

• Vis dėlto nemažai jaunuolių, patyrę nesėkmę žaisdami, susierzina, supyksta ar nuliūsta. Penktadalis kritikuoja save, dešimtadalis kaltina aplinkinius.

Stiprių neigiamų jausmų patiria 4–9 proc. vaikų ir jaunuolių.

JAUNUOLIAMS RŪPIMOS PROBLEMOS Atliekant tyrimą, norėta išsiaiškinti, kokios santykių su aplinka problemos jaudina moksleivius. Paklausti, kokias problemas, jei galėtų, norėtų spręsti, jie pirmiausia akcentavo tarpusavio santykių ir mokymosi keblumus. Jaunuolius jaudina patiriamos ar matomos patyčios, svarbiais įvardijami draugystės, meilės ryšiai.

Nemažai spręstinų problemų jaunuoliai mato šeimoje – pavyzdžiui, nesusikalbėjimas su tėvais, sudėtingi santykiai su broliais ir seserimis, tėvų barniai ar smurtas.

12

Vaikai ir jaunuoliai, kaip rodo apklausos rezultatai, norėtų spręsti ir savo savivertės problemas, susijusias su mokymosi procesu. Nemažai moksleivių mano, kad turėtų geriau mokytis, dažnai žiūri į save kaip kažko negebančius. Žinių trūkumą apklausos dalyviai tiesiogiai sieja su nepakankamai gerais mokymosi rezultatais. Minimas ir per didelis mokymosi krūvis.

Tai gali rodyti, kad esama mokymosi vertinimo sistema ir dideli rezultatų lūkesčiai gali neigiamai veikti vaikų ir jaunuolių savivertę bei motyvaciją mokytis.

Projekto rengėjai ir vykdytojai tikisi, kad sukurtas virtualus žaidimas paskatins jaunuolius žaidžiant atrasti tiek jiems aktualias knygas, tiek mokys įveikti psichologinius bei kitus jų amžiaus tarpsniui būdingus sunkumus. *** Projekto vykdytojas: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bib­lio­teka.

Projekto partneriai: Kauno apskrities viešoji bib­lio­ teka, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bib­lio­teka.

Projektas „Inovatyvūs Lietuvos bib­lio­tekų skaitymo skatinimo sprendimai vaikų ir jaunimo socialinių santykių kūrimui su aplinka“ finansuojamas 2014–2021 m.

Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo priemonės „Kultūros prieinamumo plėtojimas ir kultūrinio švietimo stiprinimas“ lėšomis. Daugiau informacijos apie EEE ir Norvegijos finansinius mechanizmus: www.eeagrants.lt.

TEMA / GARSINĖS KNYGOS

Šioje profesionaliai įrengtoje garso įrašų studijoje knygas garsina Kaune gyvenantys LAB savanoriai.

PRIEINAMO TURINIO PLĖTRA: NUO SAVANORYSTĖS IKI AUDIOKNYGOS Milda Lipavičiūtė Lietuvos aklųjų biblioteka

Informacijos prieinamumas – tema, kurios svarba Lietuvos bibliotekų lauke išaugo pasirašius Bibliotekų prieinamumo manifestą. Nors sritis plati, reikalaujanti žinių ir patirties, yra dalykų, kuriuos – bendradarbiaudami ir išnaudodami turimus resursus – galime padaryti jau dabar. Viena paprasčiausių ir patikimiausių priemonių siekiant užtikrinti informacijos prieinamumą – garsinė knyga.

Pastaruoju metu tokias knygas mielai renkasi aktyvų gyvenimo būdą gyvenantys sveikuoliai arba daug laiko praleidžiantys kelyje verslininkai – bėgiodami po parką ar išsiruošę į ilgą kelionę, vienu metu klausosi ir kokios nors grožinės, motyvacinės ar mokomosios knygos turinio. Apie garsinių knygų populiarumo augimą kalbama ir dėl kartų, jų vertybių pokyčio, akcentuojant šio formato leidinių tvarumą ir draugiškumą gamtai.

Tačiau yra vartotojų grupė, kuriai garsinės knygos – ne prabanga, o būtinybė. Tai – visi, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto: disleksiją turintys asmenys, silpnaregiai ar neregiai, taip pat tie, kuriems įprastinė knyga nėra tinkama dėl jų turimos fizinės negalios.

Atlikti tyrimai įrodo, kad garsinę knygą mieliau renkasi net tie negalią ar sutrikimą turintys asmenys, kurie turi ir kitokių skaitymo alternatyvų (pavyzdžiui, gali skaityti Brailio raštu arba rinktis skaitmenines knygas). Pagrindinė to priežastis paprasta – patogumas. Kitaip skaitantys vartotojai turi savotišką privilegiją nešiotis garsinių knygų bib­lio­t eką savo telefone ar kitame išmaniajame įrenginyje. Jie nežino, ką reiškia laukti eilėje, norint perskaityti populiariausią knygą, nesuka galvos dėl bib­lio­tekos darbo laiko ir net storiausią knygą gali įveikti žymiai greičiau nei skaitantys kitų formatų leidinius.

13

Alisa Žarkova: „85 proc. knygų kitaip skaitantiems skaitytojams Lietuvoje lieka nepasiekiamos.“

Inga Davidonienė: „Pasirašę Bibliotekų prieinamumo manifestą, įsipareigojome kurti visų skaitytojų poreikius atitinkančių bibliotekų tinklą.“

Audrius Meška: „Didžiausias mūsų noras – užmegzti ryšį su kitomis šalies bibliotekomis, turinčiomis nuosavas garso įrašų studijas.“

15 PROC. PRIEINAMO TURINIO. DAUG TAI AR MAŽAI?

pritaikoma tik nedidelė dalis Lietuvoje ir pasaulyje išleidžiamų kūrinių.

Nors ELVIS bib­lio­tekoje saugomas garsinių leidinių fondas nuolat pildomas, negalią ar sutrikimų turintiems vartotojams vis dar prieinama tik iki 15 proc. visų Lietuvoje išleidžiamų leidinių. „Lyginant su pasaulinėmis tendencijomis, 15 proc. yra nemažai, bet jei pažiūrėsime kitu aspektu – 85 proc. knygų mūsų skaitytojams taip ir lieka nepasiekiamos. Jie tiesiog negali jų perskaityti“, – sako LAB Leidybos skyriaus vadovė Alisa Žarkova.

Spausdintos knygos virtimas garsine versija – ilgas ir sudėtingas procesas.

Užsienyje knygos garsinamos pasitelkus roboto balsą, bet Lietuva tokios galimybės kol kas neturi. Neturime kokybiško lietuvių kalbos sintezatoriaus. Todėl garso įrašų studijoje daromas knygą skaitančio profesionalaus arba savanorio diktoriaus balso įrašas. Vėliau dar laukia garso redagavimas ir kiti procesai. O kol

jie vyksta, kitaip skaitantys vartotojai paliekami informacinėje atskirtyje.

Antra vertus, nemenką pokytį informacijos prieinamumo srityje gali sukurti ir Lietuvos bib­lio­tekų tinklo bendrystė. „Pernai kartu su kitomis šalies bib­lio­ tekomis, vedami vizijos, kad bib­lio­teka – tai erdvė, kurioje puoselėjama kiekvieno laisvė būti, pasirašėme Bib­lio­tekų prieinamumo manifestą ir įsipareigojome kurti visų skaitytojų poreikius atitinkančių bib­ lio­tekų tinklą, – sako LAB direktorė Inga Davidonienė. – Mūsų tikslas – kad bet kurios bib­lio­tekos lentynose (nesvarbu, medinėse ar virtualiose) sau tinkamą knygą rastų kiekvienas skaitytojas. Ir dažnai tai – ne lėšų, o pasiryžimo, vizijos, tikėjimo klausimas... Dar šiek tiek kūrybiškumo išnaudojant tai, ką kiekvienas jau turime: įrangą, erdves, specialistus, patirtį.“

Absoliuti dauguma prieinamų garsinių knygų kopijų sukuriama Lietuvos aklųjų bib­lio­tekoje (LAB) ir teikiama virtualioje bib­lio­tekoje ELVIS (elektroninių leidinių valdymo informacinėje sistemoje). Šiuo metu virtualioje bib­lio­tekoje yra daugiau nei 13 tūkstančių garsinių knygų. Ši platforma – tai kiekvienos bib­lio­tekos galimybė aptarnauti kitaip skaitantį vartotoją (tereikia pasirašyti sutartį su LAB ir tapti ELVIS administratoriais). Svarbu pabrėžti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatomis, prieiga prie ELVIS skaitmeninių leidinių suteikiama tik asmenims, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. O jų Lietuvoje – beveik 0,5 milijono!

Deja: kol skaitantys įprastines spausdintas knygas gali rinktis bet kokį išleistą leidinį, skaitančiųjų kitaip poreikiams

Agnė Virkutytė: „Įrašinėdama autorių tekstus, užmezgu netiesioginį ryšį su daugybe nepažįstamų žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali skaityti patys.“

14

Ingrida Veliutė: „Mano gerasis darbas šiemet – ankstyvais sekmadienio rytais arba vėlyvais vakarais ir toliau garsinti knygas...“

GARSO ĮRAŠŲ STUDIJOSE PRABYLA KNYGOS LAB žengė pirmąjį žingsnį tolesnės tarpbib­lio­tekinio prieinamumo plėtros link ir praėjusių metų pabaigoje pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešąja bib­lio­teka. Šios bib­lio­tekos garso įrašų studijoje jau įsikūrė savanoriai diktoriai, kurių dėka dar daugiau garsinių knygų pradžiugins kitaip skaitančius žmones. „Garsinti knygas mane įkvėpė mama, kurios balsu skaitomų knygų klausydavausi vakarais vaikystėje, – sako Kėdainiuose dirbanti savanorė diktorė Agnė Virkutytė. – Prisimindama šias akimirkas, tikiu, kad knygos suartina pačius įvairiau-

sius žmones ir skatina juos augti. Jaučiu, kaip skaitydama balsu ir įrašinėdama autorių tekstus užmezgu netiesioginį ryšį su daugybe nepažįstamų žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali skaityti patys, tad knygos puslapiais jie keliauja klausydamiesi mano balso.“ A. Virkutytė džiaugiasi, kad, išklausiusi Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos surengtus mokymus, gavo galimybę prasminga veikla užsiimti savame mieste ir savanoriauti Mikalojaus Daukšos viešojoje bib­lio­tekoje veikiančioje įrašų studijoje.

O LAB savo ruožtu tikisi šią gerąją patirtį skleisti ir į kitas šalies bib­lio­tekas, kad jų turimose garso įrašų studijose galėtų dirbti vietos savanoriai ar profesionalūs diktoriai.

SAVANORIAIS GALI TAPTI IR BIB­LIO­TEKININKAI

Taip atrodo garsinės knygos, kurias vartotojai randa LAB lentynose.

Virtuali biblioteka ELVIS planšetėje.

ELVIS vartotojai garsines knygas gali rinktis ir per išmanųjį telefoną.

Lietuvos aklųjų bibliotekos archyvas

Apie savanorystę ir jos svarbą kalbama jau ne vienus metus. O šiemet norisi kalbėti dar garsiau – juk 2022-ieji paskelbti Savanorystės metais! LAB savanorystės programą vykdo jau beveik dešimtmetį. Per šį laiką daugiau kaip 500 savanorių prisidėjo prie knygų garsinimo, taip didindami leidinių prieinamumą kitaip skaitantiems vartotojams. Juk viena įgarsinta knyga – tai tūkstančiai laimingų žmonių! Tad pajusti šios veiklos prasmę nėra sudėtinga. „Mėgstu knygas... Dešimt metų skaičiau savo vaikams, o darganotą rudens dieną, eidama per perėją su ženklu „Neregiai“, supratau, jog dabar galiu padovanoti skaitymo malonumą regos negalią turintiems žmonėms, – socialiniame tinkle „Facebook“ atvirai kalbėjo LAB savanorė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei veiklai dr. Ingrida Veliutė. – Užsidariusi mažulytėje studijoje, garsinau knygą. Daug kartų iš naujo zulinau eilutę po eilutės, dorojausi su nepaklusniomis programomis, gal net šiek tiek kovojau su klaustrofobija ir, atrodo, kad man pavyko... Netobulai, bet pasižadu taisytis ir ankstyvais sekmadienio rytais arba vėlyvais vakarais toliau garsinti knygas... Šiemet toks mano gerasis darbas... Nuoširdžiai dėkinga už naują meditaciją, už galimybę savo pomėgį paversti geru darbu.“ Šios savanorės pavyzdys gali įkvėpti ne vieną. Tik turime perspėti: tapti savanoriu diktoriumi – užduotis ne iš lengvųjų. Knygų garsinimas – brangus procesas, todėl atranka ypač griežta: vertinamas ne tik balso tembras, bet ir tarties, kirčiavimo taisyklingumas. „Visos LAB garso įrašų studijos profesionaliai įrengtos Vilniuje ir Kaune, todėl pritraukti kitų miestų diktorių ir savanorių balsus nebuvo galimybės, – sako geriausias savanorių draugas ir LAB leidybinės veiklos vyriausiasis kuratorius Audrius Meška. – Šiandien mūsų didžiausias noras – užmegzti ryšį su kitomis šalies bib­lio­tekomis, turinčiomis nuosavas garso įrašų studijas, kad garsinė knyga galėtų gimti beveik kiekviename Lietuvos mieste.“ *** Jei norite, kad jūsų bib­lio­tekoje esanti garso įrašų studija kurtų dar didesnę pridėtinę vertę tiems, kurie negali skaityti įprastai, jei tikite – kaip ir mes – kad skaityti gali visi, kreipkitės į kolegas iš LAB: pasikalbėsime, pasirašysime bendradarbiavimo sutartį, pasirūpinsime, kad jūsų garso studijas atrastų savanoriai ir profesionalūs diktoriai. Taip jūsų bib­lio­teka prisidės įgyvendinant Bib­lio­tekų prieinamumo manifeste užsibrėžtus tikslus. Kurkime galimybes savanoriauti ir garsinti knygas kuo didesniam diktorių ir savanorių ratui, kad skaityti galėtų kuo daugiau žmonių!

15

NAUJI LEIDINIAI

PIRMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS JAUNIMO GYVENIMAS IŠ ARTI Dr. Dalia Cidzikaitė

Po dvejų metų vėl surengtoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė naują leidinį – Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės „Aliutės dienoraštį“1, autentišką kasdienės istorijos liudijimą apie naujai įkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir jos laikinosios sostinės – Kauno – gyvenimą. Beje, šio mėnesio 26 dieną visuomenininkė, pedagogė ir rašytoja A. Landsbergytė-Karazijienė (1922–2018) būtų šventusi 100 metų gimimo sukaktį.

„Po piet vėl nuėjau į čiuožyklą“, – tokiais žodžiais2 1938 m. sausio 13 dieną savo dienoraštį pradeda Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos abiturientė A. Landsbergytė-Žemkalnytė. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar likę daugiau nei metai, todėl kol kas Kauno jaunimui terūpi šokiai, trumpi susižavėjimai ir pirmosios meilės, pasimatymai čiuožykloje ir kino teatruose, pasivažinėjimai dviračiais, nekaltos išdaigos, sporto varžybų, kuriose žaidžia klasės draugai, žiūrėjimas, tautinių šokių repeticijos ir, kai reikalas prispaudžia, pamokų kalimas, rašinėliai, nusirašinėjimas, atsiskaitymai ir papildomos pamokos pas korepetitorius.

Dienoraščio autorė – Kaune gerai žinomų architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės pirmagimė, pasaulį išvydusi 1922 metais. Jauna šeima susilauks 1

2

16

Landsbergytė-Žemkalnytė, Alena. Aliutės dienoraštis / [sudarytoja Dalia Cidzikaitė]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 211 [1] p.; iliustr., portr., su asm. r-kle.

Siekiant išlaikyti autentiškumą, dienoraščio autorės kalba netaisyta, palikta tuo metu galiojusi rašyba ir skyryba.

dar dviejų vaikų: 1929-aisiais – Gabrieliaus, 1932 m. – Vytauto. Šešiolikametei Aliutei šeima ir jos reikalai ne itin rūpi, jai būtų kur kas geriau, jei namiškiai ją paliktų ramybėje ir leistų gyventi savo gyvenimą, laiką leidžiant su geriausiais draugais Džo, Jūra, Jone, Baliu, Geddi, Donce, Nele ir kitais. Kadangi tėvai to nesiruošia daryti, atvirkščiai – gana griežtai prižiūri savo vienintelę dukrą, įtampos ir kibirkščių Landsbergių šeimos name K. Donelaičio gatvėje netrūksta. Po eilinio „susikirtimo“ su mamute Aliutė dienoraštyje skundžiasi: „O gal neblogai būtų ištekėti, nereiktų bent už kiekvieną žingsnį duoti atskaitomybės. Aš matau kaip kitos mergaitės: išėjo pasivaikščioti; susigalvojo – užsuko į kiną, ir ten pavakarieniauti kur nors su draugėm, draugais... Ir kas? Karūna nuo galvos niekam dėl to nenukrito. O padaryčiau aš taip?

Skandalas būtų namie! Nemyliu aš savo namų, to „šeimos židinio“. (Kažkas buvo girtas, matyt, kai davė namams „židinio“ vardą.) Norėčiau kur išvažiuoti ir nė kiek savo namų nepasiilgčiau... Ach, kad greičiau baigčiau gimnaziją!..“ („Aliutės dienoraštis“, p. 92)

Dailininkės Elonos Marijos Ložytės sukurtas knygos viršelis savo stilistika primena originalųjį A. LandsbergytėsŽemkalnytės dienoraštį.

Alena su mama Ona Jablonskyte-Landsbergiene. Donelaičio g. sodelyje Kaune, apie 1942–1943 m.

Algimanto Karazijos asmeninis archyvas

Vargu ar dienoraščio autorė nujautė, kad jos žodžiams bus lemta netrukus išsipildyti. 1944 m. į Lietuvą artėjant antrajai sovietų okupacijai, tada jau ištekėjusi Alena su savo vyru Gediminu Karazija tėvynę paliko ilgam. Likimas Karazijų šeimą pirmiausia nubloškė į Austriją, paskui – Vokietiją, o, karui pasibaigus, ji atsidūrė tolimojoje Australijoje. Nors iš pradžių gyvenimas naujoje šalyje nelepino: Alenos vyras dirbo fabrike, o ji pati – ūkiuose, jauna pora sugebėjo atsistoti ant kojų, įsikurti, auginti pagausėjusią šeimą. A. Landsbergytė-Karazijienė darbą ir pa­ reigas šeimoje derino su lietuviška veikla, kurios jos gyvenime netrūko: tai ir bendradarbiavimas Australijos lietuvių spaudoje bei radijuje, ir lietuvių kalbos dėstymas šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, ir dalyvavimas Lietuvių dainos mylėtojų sambūryje.

Nors dienoraštį Alena rašė vienoje užrašų knygutėje, jį sudaro tarsi dvi dalys. 1938 m. gegužės 14 dieną nutrūkęs dienoraštis pratęsiamas jau tik 1940 m. birželio 13 dieną. Antra dalis parašyta vienu atsisėdimu, todėl ji labiau primena santrauką to, kas jau įvyko, nei diena iš dienos fiksuojamus jaunos

merginos gyvenimo įvykius ir išgyvenimus. Ne tik Lietuvai, bet ir Europai lemtingi 1939-ieji ir dalis 1940-ųjų dienoraštyje atpasakoti, o ne išgyventi.

Tai supranta ir pati jo autorė. Po daugiau nei dvejų metų pertraukos prie dienoraščio sugrįžusi A. Landsbergytė-Žemkalnytė, jau universiteto humanitarinių studijų pirmakursė, pripažįsta: „Pabandysiu rašyti prisiminimus. Maždaug chronologine tvarka. Bet, deja, jau tokio galvojimo, tų pačių minčių, jausmų nebebus, nebeatgaivinsiu – nors ir per du metus, bet žmogus pasikeiti.“ (p. 100) Atrodo, jog Alenos studentiškas gyvenimas nelabai skyrėsi nuo jos, kaip gimnazistės, gyvenimo: pamokas pakeitė paskaitos, atsiskaitymus – egzaminai. Ji tebėra aktyvi skautė, dažnai lankosi kine, pobūviuose. Bet ir dabar nepamiršta pasiskųsti dėl pernelyg griežtos tėvų kontrolės. Pasak merginos, abu tėvai į ją tebežiūri kaip į mažą mergaitę ir nenori suprasti, kad ji jau studentė. „Todėl, – liūdnai konstatuoja Alena, – aš ir to „studentiško“ gyvenimo, apie kurį pasakojo Laimė ir Inia, negavau pajusti.“ (p. 108) Dienoraštis nutrūksta netikėtai – Alenai pasakojant apie jos apsilankymą Vilniuje su tėčiu ir broliu Gabrieliumi. Tai jau antroji jos kelionė į neseniai Lietuvai sugrąžintą Vilnių, gal todėl čia vos keliais žodžiais papasakojama, su kuo susitikta, kur apsilankyta. Paskutinis dienoraščio sakinys pabaigiamas iškalbingu daugtaškiu.

Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės dienoraštis pergyveno karą, pokarį, sovietmetį ir daugiau nei trisdešimt antrosios Lietuvos Respublikos metų. Dienoraštis visą laiką išbuvo Lietuvoje, Alenos jauniausio brolio Vytauto Landsbergio šeimos archyve. Pasak profesoriaus, jo seseriai kartą lankantis Lietuvoje, jis pasiūlęs dienoraštį atiduoti, bet ši tik numojusi ranka – suprask, nieko jis nevertas! Gal ir gerai, kad tie užrašai neiškeliavo į Australiją, vargu ar jie kada nors būtų išvydę šviesą ir atsidūrę skaitytojų rankose. *** Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos išleistą „Aliutės dienoraštį“ papildo A. Landsbergytės-Žemkalnytės kartu su pussesere Rimute Jab­lonskyte (vėliau Rimantienė) vesti kelionės į Romą užrašai „Automobiliu Kaunas–Roma–Kačerginė“, kuriuos ką tik gimnaziją pabaigusios merginos paskelbė keliuose laikraščio „XX amžius“ 1938 m. numeriuose.

Knygoje spausdinami du įvadiniai straipsniai, kurių autoriai – prof. Vytautas Landsbergis ir istorikas prof.

Juozas Skirius. Daugybėje dienoraštyje minimų vardų, pavardžių ir pravardžių padės susigaudyti išplėstinė asmenų rodyklė. Knyga iliustruota kelionės į Vakarų Europą metu darytomis nuotraukomis, A. Landsbergytės-Karazijienės fotografijomis, kurių didžiąją dalį parūpino jos sūnus Algimantas Karazija.

17

NAUJI LEIDINIAI

Knyga išleista dvylikametės B. Epštein autobiografija suteikia galimybę pažinti prieškario Vilniaus žydų vaiko tikrovę.

MERGAITĖS GYVENIMAS, ĮRAŠYTAS Į ISTORIJĄ Dr. Lara Lempertienė

Prieš keletą metų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštiniame judaikos archyve buvo aptiktas unikalus rankraštis – Vilniuje gyvenusios dvylikametės žydų mergaitės pasakojimas apie save, iliustruotas jos ir šeimos narių nuotraukomis. Nuo šiol Bebos Epštein „Autobiografija“1 atskiru leidiniu prieinama plačiajai visuomenei.

Vaiko autobiografija – itin retas dalykas literatūros žanrų sistemoje, jų pasitaiko gerokai mažiau nei dienoraščių. Iš tiesų vos vienas kitas vaikas ar paauglys jaučia poreikį apmąstyti savo gyvenimą ir pristatyti jį kitiems. Todėl B. Epštein autobiografija yra unikalus dokumentas. Mergaitė, prabilusi apie savo kasdienybę, mokslus, mintis ir jausmus, įsileidžia skaitytojus į mažai dokumentuotą prieškario Vilniaus žydų vaiko tikrovę.

Lietuvos atminties institucijose saugomų kolekcijų dokumentus – vaikų ir šeimų fotografijas, mokyklinių sąsiuvinių įrašus ir piešinius – neišvengiamai užklojęs Holokausto šešėlis, išgyvenusiųjų atsiminimuose vaikystė dažnai užgožta vėliau įvykusios tragedijos, tad autentiškų šį gyvenimo tarpsnį reflektuojančių dokumentų nedaug. Laimei, B. Epštein, perėjusi Holokausto pragarą Vilniaus gete ir keliose koncentracijos stovyklose, liko gyva, o jos 1934 m. rašyta autobiografija netapo vieninteliu jos gyvenimo liudijimu. Šiandien iš šio dokumento puslapių aidi 1

18

Epštein, Beba. Autobiografija / [sudarytoja Lara Lemperienė]; [vertėja iš jidiš k. Miglė Anušauskaitė]. [Vilnius]: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 90, XXII, [2] p.; faks., portr.

Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė

Senelis Abė Senickis <...> visada siekė, kad vaikai būtų išsilavinę, negailėdavo jiems pinigų knygoms ir sąsiuviniams. Su mama visada eidavo pirkti, ko reikėdavo mokslams. Prasidėjus naujiems mokslo metams, visos mokyklos pateikdavo sąrašus, kokių knygų įsigyti.

Senelis pasiimdavo dešimt rublių ir eidavo į Ickovičiaus knygyną nupirkti visiems vaikams knygų.

Mėgstu skaityti, bet man labiau patinka knygos jidiš kalba negu lenkų.

Negaliu pakęsti, kai kankinami gyvūnai.

Mėgstu sportuoti: čiuožinėti pačiūžomis, plaukioti, atlikti gimnastikos pratimus. Mėgstu žaidimus, kur reikia judėti.

Namuose mane labai myli, bet nesupranta. Tik kai sergu, visi ima aplink mane šokinėti.

(Iš B. Epštein autobiografijos)

ir tūkstančių kitų vaikų, nespėjusių palikti gyvenime savo pėdsakų, balsai.

Bebos Epštein (1922–2012) autobiografija išleista vykdant bendrą Lietuvos nacionalinės bib­lio­tekos ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke projektą. Ji paskelbta leidžiamoje žydų kultūros dokumentinių šaltinių serijoje „Žydų paveldo skaitymai“ (Reading Jewish Heritage). Ši serija skirta autentiškam Lietuvos žydų rašytiniam paveldui: kūrybai, mąstysenai, idėjų ir pažiūrų įvairovei geriau pažinti.

Serija supažindina su originalių rankraščių vaizdais, jų vertimais į lietuvių ir anglų kalbas bei tiriamaisiais straipsniais. Seriją redaguoja Nacionalinės bib­lio­ tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė, Judaikos kolekcijos kuratorė dr. Lara Lempertienė. B. Epštein „Autobiografija“ yra antroji „Žydų paveldo skaitymų“ knyga.

2019 m. Nacionalinė bib­lio­teka parengė ir išleido poeto Avromo Suckeverio rinktinę „Dešimt eilėraščių“.

B. Epštein autobiografiją iš jidiš kalbos išvertė ir dokumentą analizuojantį straipsnį parašė žydų kultūros tyrėja, jidišistė Miglė Anušauskaitė, studijuojanti žydų jaunimo autobiografijas, saugomas Nacionalinės bib­lio­tekos Judaikos kolekcijoje. Straipsnyje „Sunku būti vaiku: Bebos Epštein autobiografija tarpukario žydų jaunimo tyrimų kontekste“ M. Anušauskaitė pažymi: „Mums į akis krintantis jos [Bebos Epštein] vaikystės „įprastumas“ iš tiesų atskleidžia to laikotarpio ir tam tikros aplinkos unikalumą: pasaulietinė mokykla, literatūros skaitymas, santykiai su šeima, netgi pats sumanymas rašyti autobiografiją rodo modernybės tradicijas, užgimusias Vilniaus žydų aplinkoje, sparčiai plitusias ir patyrusias nesavalaikį sunaikinimą.“ Per asmeninę prizmę į autobiografiją pažvelgė B. Epštein sūnus Michaelas Leventhalis. Leidinyje publikuojamoje esė jis rašo: „Mamos autobiografija sujungė mūsų šeimą su istorija, kurios nežinojome.

Tikiuosi, ši autobiografija ir jus susies su šia istorija ir jums, kaip ir mūsų atveju, atgaivins XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio Vilnių.“ Leidinį recenzavo dailėtyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovė dr. Kamilė Rupeikaitė. Knygų serijos „Žydų paveldo skaitymai“ dailininkė – daugelio nacionalinių ir tarptautinių knygos meno konkursų laureatė Sigutė Chlebinskaitė. Finansavimą 2017– 2021 m. projektams, kuriais vykdomas YIVO archyvo skaitmeninimas ir sklaida, įgyvendinti skyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Bebos Epštein „Autobiografijos“ pristatymas 22-ojoje Vilniaus knygų mugėje – vasario 26 d. 18 val. Rašytojų kampe. Leidinį kviečiame įsigyti Nacionalinės bib­lio­ tekos Informacijos ir registracijos punkte (Gedimino pr.

51, Vilnius, II a.) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.

B. Epštein savo pasakojimą iliustravo ir šeimos narių fotografijomis.

Nuotraukoje – Bebos sesuo.

Vygaudas Juozaitis

19

BIBLIOTEKŲ TURTAI

NACIONALINĮ REGISTRĄ „PASAULIO ATMINTIS“ PAPILDĖ SURINKIMININKŲ GIESMYNAS Dr. Inga Strungytė-Liugienė Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro mokslo darbuotoja

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai (Tilžė, 1817) 2021 m. rudenį įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Giesmynas pripažintas regioninės reikšmės dokumentu. Reikėtų pažymėti, kad Nacionalinė biblioteka saugo vienintelį žinomą Lietuvoje ir pasaulyje egzempliorių.

Giesmynas Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai1 įrištas į odinį, augaliniais motyvais ornamentuotą kietviršį su sagtelėmis. Viršutinio kietviršio vidinėje pusėje palikti nuosavybės ženklai – ranka rašyti įrašai, liudijantys, kad egzempliorius priklausęs privačiam asmeniui Jonui Jokšiui iš Mišučių kaimo2: Tos Knigas ira jonee jokßa iß Mißûtû sodas Raßitas Mete 180193. Nacionalinės bib­lio­ tekos turimas egzempliorius yra geros būklės, nedefektuotas.

Giesmyną sudaro 147 giesmių rinkinys (be natų). Prie rinkinio prišlietos šešios maldos iš vokiečių teologo Johanno Arndto (1555–1621) maldaknygės „Rojaus darʒ΄ elis“ (vok. Paradiesgärtlein). Giesmyne paskelbtos ir kelios ištraukos iš Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus Christiano Masecovijaus (1673–1732) ir Benjamino Schmolcko (1672–1737), evangelikų liuteronų kunigo iš Svidnicos (vok. Schweidnitz, dab. Lenkija), religinių knygų.

Surinkimininkų giesmyną 1817-aisiais4 išleido Kopenhagos spaustuvininkų auklėtinis, Tilžės spaudos pradininkas Johannas Heinrichas Postas, 1816 m. Prūsijos provincijoje įkūręs spaustuvę.

1

2 3 4

20

[Mertikaitis, Kristijonas Endrikis]. Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai, kuros ikßolei kaip po wiena kaip ir po kelles,  maʒas Knygeles Suraßytas Buwa, Dabbar alle wienas Knygas ſurinktas ir pagal norejima kelliu Nůbaʒnu Dußiu  Druka Padůtas. Antrù kartù Ißpauſtas. Til΄ʒė, 1817. Raßtáis ißpauſtas prie Endrikis Poſt Karalißkas Druckorus ir Knygininkas; šifras: LNB A4/817.

Galbūt knygos savininkas gyveno Mišučiuose, nuo Kretingos maždaug 10 km nutolusiame kaime. Įraše įvelta klaida užrašant 1819 metus.

Pirmoji 1800 m. Karaliaučiuje paskelbta laida yra aprašyta pagal šaltinius, egzemplioriai nerasti. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. 1547–1861. T. 1. Vilnius: Mintis, 1969, p. 245, Nr. 687.

Viršutinio kietviršio vidinėje pusėje paliktas knygos nuosavybės įrašas ir giesmyno antraštinis puslapis. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

GIESMYNO LEIDYBOS ISTORINĖS APLINKYBĖS Prūsijos Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos plito religinio atgimimo, dvasinio prabudimo sąjūdis – surinkimininkų judėjimas, turėjęs didelę socialinę, šviečiamąją ir kultūrinę įtaką to krašto gyvenimui. Šis fenomenalus protestantiškos aplinkos reiškinys sparčiai populiarėjo XIX a. pirmojoje pusėje ypač tarp valstiečių lietuvininkų. Religinio švietimo ir dvasinio tobulėjimo poreikius atitiko 1817 m. išleistas surinkimininkų giesmynas Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai, ilgainiui neblėstančiu populiarumu ir laidų skaičiumi5 pranokęs oficialiuosius evangelikų liuteronų himnodinius darbus.

Knygos atvartas, kuriame matyti dalis giesmių registro ir pirmosios giesmės pradžia.

Surinkimininkų sąjūdžio plitimas, valstiečių teisių gerinimas ir po Prancūzijos revoliucijos naujų spaustuvių Prūsijos Lietuvoje steigimas sudarė sąlygas raštijos baruose, krašto šviečiamojoje veikloje greta dvasininkijos ir akademinio elito darbuotis žemesnio 5

1817–1903 m. išėjo net 30 giesmyno laidų. Kaunas, Domas. Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida 1547–1940. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 391.

socialinio sluoksnio atstovams. Surinkimininkų giesmynas Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai savo neoficialiu statusu pirmiausia atspindėjo to meto esminius socialinius pokyčius.

Atkreiptinas dėmesys, kad giesmyną parengė žmogus iš liaudies, mokytojas (šulmistras) ir sakytojas (naminių pamaldų pamokslininkas) Kristijonas Endrikis Mertikaitis (apie 1775–prieš 1856).

Surinkimininkų repertuaras rėmėsi XIX a. Vakarų Europos protestantiškosios himnodijos tendencijomis, gyvybingomis pietizmo idėjomis. Repertuarui įtakos turėjo Apšvietos epochos Karaliaučiaus vokiškoji evangelikų liuteronų himnodija. Į šį giesmyną pateko gausūs vertimai iš asmeninei sielovadai skirto giesmyno Kern Alter und Neuer geiſtreicher Lieder (Königsberg, 1752), kurį parengė žymus Karaliaučiaus pietistas, XVIII a. švietimo reformatorius, teologas ir profesorius Franzas Albertas Schultzas (1692 –1763)6.

Surinkimininkų giesmynas, skirtingai nei oficialus bažnytinis evangelikų liuteronų giesmynas, yra išskirtinis tiek repertuaro atrankos, tiek kalbos požiūriu, necenzūruotu turiniu. Mat didžiąją dalį giesmių kūrė arba iš vokiečių kalbos 6

Strungytė-Liugienė, Inga. Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynų Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai (1817) ir Maʒos Giesmju Knygeles (1819) sąsajos su Frantzo Alberto Schultzo giesmynu Kern Alter und Neuer geiſtreicher Lieder, Als der Zweyte Theil. Archivum Lithuanicum, 11, 2009, p. 189–204.

vertė surinkimininkų sąjūdžio dalyviai: mokytojas Mikelis Jurkšaitis, keliaujantis pamokslininkas Kristijonas Demkis, giesmyno sudarytojas Mertikaitis ir kt.

Giesmynas ypač plito tarp surinkimininkų sąjūdžio dalyvių. Apie jo naudojimą surinkimų (t. y. naminių pamaldų) metu užsimena teologas ir kultūros istorikas Vilius Gaigalaitis (1870–1945) Priekulėje išleistoje studijoje Ewangelißki Surinkimai Lietuvoje (1905): „Pſalmų knygos7 taip Namůſe kaip ir Surinkimůſe mielai wartojamos, ypacʒ Gieſmes ſu ßlownais, cʒyſtai lietuwißkais Balſais tankei giedamos.“8 Nors giesmynas sulaukė itin didelio populiarumo, naujomis giesmėmis papildytų laidų, 1817 m. laida žymi ankstyvąjį surinkimininkų giesmyno raidos etapą.

1825 m. ir vėlesnės laidos jau skiriasi struktūra, apimtimi ir kalbos požiūriu9. Šis į nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ įrašytas giesmynas yra suskaitmenintas, skaitytojams prieinamas virtualiame kultūros paveldo portale „E. paveldas“ (epaveldas.lt).

7

8

9

Liaudyje surinkimininkų giesmynas plito Psalminių arba Psalmų knygų pavadinimu.

[Gaigalaitis, Vilius]. Ewangelißki Surinkimai Lietuwoje.

Ißtyrinējimai apie jû Prad΄ʒią, Augimą bey dabartinį Buwį.

Sutaiſē Kunigas Dr. W. Gaigalatis, Priekulē, 1905, p. 52.

Strungytė-Liugienė, Inga. Surinkimininkų giesmynų raida, kalbos kaita ir tradiciškumas (XIX amžiaus pradžia). In Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje, parengė ir sudarė Inga Strungytė-Liugienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019, p. 144–175.

21

LIETUVOS KARAIMŲ METAI Karaimų bendrijos dienos Trakų viešojoje bibliotekoje: vakaras „Mus sujungė Trakų žemė“. Karaimų liaudies dainas atlieka Karina Firkavičiūtė ir Ana Kobeckaja. Akomponuoja A. Lavrinovičius, 2001 m.

NEATSIEJAMA TRAKŲ ŽEMĖS SAVASTIS Regina Rancevienė Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliografė

Iš Krymo – lygumom, kalvom – / Senoliai traukė Lietuvon. / Ir saulės, degančios, karštos, / Vis dairėsi žiemių kraštuos – tokiais žodžiais prasideda karaimų dvasininko, poeto, tautosakos rinkėjo Simono Firkovičiaus eilėraštis „Buvo tokia diena“. Pirmosiose eilutėse kalbama apie kelionę iš Krymo į Lietuvą. O kas yra eilėraštyje minimi senoliai? Atsakymą rasime XIV a. pabaigoje.

1397-aisiais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pakvietė čia įsikurti tiurkų tautą – karaimus. Po šio kvietimo į Lietuvą iš Krymo atsikėlė ir Trakuose įsikūrė apie 380 karaimų šeimų. Vėliau jų gyvenvietės kūrėsi ir kituose miestuose – Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje. Taigi šiemet minime svarbią ne tik Lietuvos karaimų bendruomenei, bet ir visam kraštui sukaktį – 625 metai, kai mūsų šalyje karaimai puoselėja savo istoriją ir kultūrą. Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Lietuvos karaimų metai – svarbus įvykis ir Trakų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai.

22

Trakai – ryškus karaimų kultūros centras, suburiantis šios tautos atstovus iš įvairių šalių. Pagrindinėje miesto Karaimų gatvėje esanti seniausia kenesa Lietuvoje, namai su trimis langais, atsuktais į gatvę, Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus byloja apie nuo seno Trakuose gyvenančius ir savo kultūrą čia puoselėjančius karaimus.

Trakų viešoji bib­lio­teka ilgus metus palaiko ryšius su karaimų bendruomene. Čia ne kartą vyko susitikimai su karaimų tautos atstovais, rengtos parodos apie karaimų istoriją, kultūrą, žymius žmones, bib­lio­ tekos kraštotyros fonde nuolat renkama ir saugoma medžiaga karaimikos tematika. Štai ir šiemet Lietuvos karaimų metų proga bib­lio­teka iš savo kraštotyros fonde sukauptos medžiagos parengė kilnojamąją kraštotyros-literatūros parodą „Buvo tokia diena“.

Parodos stenduose pateikiama glausta informacija apie Lietuvos karaimų istorijos momentus, kultūrą, o eksponuojami 26 leidiniai kviečia į šios tautos paveldą pažvelgti atidžiau ir pasigilinti į kalbą, religiją, folklorą.

Sausio pabaigoje centrinėje bib­lio­tekoje atidarytą parodą „Buvo tokia diena“ galima apžiūrėti iki kovo 19 d., vėliau ji visus metus bus eksponuojama Trakų

Trakų biblioteka Lietuvos karaimų metų proga iš savo kraštotyros fonde sukauptos medžiagos parengė kilnojamąją kraštotyros-literatūros parodą „Buvo tokia diena“.

viešosios bib­lio­tekos filialuose. Esant poreikiui, svarstoma apie galimybę paroda pasidalyti ir su kitomis bib­lio­tekomis. Ji būtų ypač aktuali tose vietovėse, kuriose apie karaimų kultūrą ir istoriją žinoma mažiau.

Bib­lio­tekos svetainėje (www.trakubib­lio­teka.lt) veiks ir Lietuvos karaimų metams skirta virtuali paroda.

Bib­lio­tekoje bus organizuojama ir daugiau karaimams skirtų veiklų. Tarp jų – susitikimai su Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke, muzikologe dr. Karina Firkavičiūte, diplomate, vertėja, žurnaliste dr. Halina Kobeckaite, aktore Severina Špakovska.

Parodoje eksponuojami beveik 30 leidinių kviečia atidžiau pažvelgti į karaimų paveldą, istoriją, kalbą, religiją.

Bibliotekos archyvas

FONDE – GAUSIOS PUBLIKACIJOS APIE KARAIMUS Trakų viešosios bib­lio­tekos kraštotyros fonde medžiaga karaimikos tematika pradėta kaupti daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius. Šiandien fonde saugomos kelios dešimtys leidinių, įvairiais aspektais supažindinančių su karaimų istorija ir kultūra, jų sukaupta lietuvių, karaimų, lenkų, rusų, anglų kalbomis.

Pirmasis kraštotyros darbas karaimikos tematika „Karaimai“ (aplankas Nr. 1), kurį parengė bib­lio­tekos Bibliografinis-informacinis skyrius, datuojamas 1980 metais. Aplanke surinkta įvairių autorių publikacijų, Lietuvos spaudoje pasirodžiusių 1958–1979 m. laikotarpiu. R. Čepaitytės ir R. Firkovičiaus straipsniuose kalbama apie karaimus Lietuvoje; M. Tinfavičius, J. Glemža, E. Bezekavičienė apžvelgia karaimų ir Trakų ryšį; K. Musajevo straipsnyje rašoma apie Lietuvos karaimų kalbos tyrinėjimus. Aplanke yra Č. Šaduikio užrašytas Trakų karaimų padavimas „Alankasaras“ bei P. Cijūnėlio publikuotas padavimas apie Vytauto žirgą. Tai tik dalis aplanko turinio. Antrame to paties pavadinimo aplanke, kuris datuojamas 1998 m., pradėtas darbas tęsiamas.

Bib­lio­teka susistemino beveik 60 metų laikotarpio publikacijas apie karaimus, pasirodžiusias Trakų rajono spaudoje. 2006 m. kompaktinės plokštelės pavidalu išleistoje medžiagoje „Karaimų gyvoji istorija: publikacijos Trakų rajono spaudoje 1946–2005 m.“ įrašyti nuskenuoti straipsnių vaizdai, pateikiama publikacijų bibliografija.

1997 m., minint karaimų ir totorių 600 metų atvykimo į Lietuvą sukaktis, autorių kolektyvo (Aleksandras Rezanovas, Jadvyga Kulikienė, Julija Tinfavičienė, Romualdas Tinfavičius) buvo sudarytas penkiatomis rinkinys „600 metų karaimai Lietuvoje, 1397–1997“, kuriame surinktos ir pagal temas suklasifikuotos straipsnių publikacijos, pateikiama bibliografija. Šiuo išsamiu leidiniu siekta paskatinti tolesnius karaimikos tyrimus, domėjimąsi kultūriniu ir istoriniu karaimų paveldu.

23

LEIDINIAI APIE KALBĄ, RELIGIJĄ, PADAVIMUS Trakų bib­lio­t ekos kraštotyros fonde saugomi įvairūs su karaimų kalba supažindinantys leidiniai – knygos karaimų kalba, taip pat dvikalbiai, daugiakalbiai žodynai, pasikalbėjimų knygelės. Paminėtinas informatyvus 1974 m. išleistas trikalbis žodynas „Караимско–русско–польский словарь“ („Karaimų–rusų–lenkų k. žodynas“), kurį sudaro 17 400 žodžių. Įdomus būdas susipažinti su kalba, o drauge ir karaimų kūryba, tai – dvikalbių leidinių, kuriuose greta pateikiami tekstai lietuvių ir karaimų kalbomis, skaitymas. Taip išleista Karinos Firkavičiūtės sudaryta Lietuvos karaimų poezijos knyga „Čypčychlej učma Trochka“ / „Į Trakus paukščiu plasnoju“ (1997) bei Simono Firkovičiaus kūrybos rinktinė „Bir kiuń ėdi...“ / „Buvo tokia diena“ (2015).

Norintiems daugiau sužinoti apie karaimų religiją pravers Simono Szyszmano knyga „Karaizmas“ (2000), Mykolo Firkovičiaus, K. Firkavičiūtės ir Vladimiro Maškevičiaus sudarytas leidinys „Karaj kalendary, 2001–2051“ („Karaimų kalendorius, 2001–2051“, 2001), Halinos Kobeckaitės knyga „Lietuvos karaimų šventovės – kenesos“ (2019).

Besidomintiems karaimų muzikos paveldu bib­ lio­teka gali pasiūlyti K. Firkavičiūtės knygą „Życie w pieśni karaimskiej“ („Gyvenimas karaimų dainose“, 2016), kurioje pateikiama karaimų dainų, o Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos išleisti „Karaimų padavimai ir legendos“ (2020) pakvies pasigilinti į karaimų tautosaką. Kraštotyros fonde saugomas ir spausdinimo mašinėle iš Boguslavo Pileckio archyvo perspausdintas pasakojimų ir padavimų rinkinys „Trakų karaimų padavimai“. Padavimus surinko ir užrašė Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982). Rinkinyje – 16 padavimų, užrašytų rusų kalba, šalia daugelio padavimų nurodyti pasakotojai.

Svarbu paminėti, kad Trakų bib­lio­tekos kraštotyros fondas yra atviras – jame sukaupta medžiaga galima naudotis bib­lio­tekos skaityklose.

KARAIMŲ PATARLĖS IR PRIEŽODŽIAI Az ajtma – kieriakli kylma. Maža pasakyti – reikia padaryti.

Biźgia kiel’giań – biźgia ušahan. Pas mus atėjęs – su mumis supanašėjęs.

Bart jeri – bart jemi. Turi žemės – turi maisto.

Balha – čibiń – die jabušat. Prie medaus ir musės limpa.

Az ašym – tynč bašym. Mažai valgio (turto) – rami galva.

Kač jylandan da chor konšudan. Bėk nuo gyvatės ir blogo kaimyno. Šaltinis: Kobeckaitė, Halina. Balha – čibiń – die jabušat (Prie medaus ir musės limpa): [apie karaimų patarles ir priežodžius]. Trakų žemė. 2021, kovo 5

24

Trakų biblioteka didžiuojasi turimu karaimų tautos padavimų rinkiniu.

Nuo 2018 m. karaimų vaikai gimtąja kalba gali skaityti absoliučią Lietuvos vaikų knygų favoritę – A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“.

2020 m. pirmą kartą Lietuvoje išleistas „Lietuvių– karaimų kalbų žodynas“.

KARAIMŲ VEIKLA LIETUVOJE Dabar šalyje veikia dvi karaimų visuomeninės organizacijos. Viena iš jų – Vilniuje veikianti Lietuvos karaimų religinė bendruomenė, kuri yra XIV a. Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėja. Juridinį statusą ji atgavo 1992-aisiais.

Tai viena iš devynių valstybės pripažintų tradicinių religinių bendruomenių. Nuo 1988 m. veikia Lietuvos karaimų kultūros bendrija, kurios centras yra Vilniuje, o skyriai – Trakuose, Panevėžyje. Bendrijos pirmininkė nuo 1998 m. yra K. Firkavičiūtė. Ši bendrija siekia plėtoti ir skleisti savo tautos kultūrą, saugoti ir puoselėti karaimų tautiškumą, tapatybę, tradicijas, palaikyti nykstančios karaimų kalbos funkcionavimą. Lietuvos karaimų kultūros bendrija vienija apie 250 narių.

Kad karaimų vaikai galėtų skaityti gimtąja kalba, o įvairiatautės Lietuvos bendruomenės geriau susikalbėtų, Lietuvoje leidžiamos knygos karaimų kalba.

10 FAKTŲ: TAUTA, KALBA, RELIGIJA

Karaimų herbo skydas padalintas į tris laukus.

Viršutiniame kairiajame lauke pavaizduota dviragė ietis (senek), dešiniajame – skydas (kalkan), apatiniame lauke – stilizuoti tvirtovės bokštai. Herbo skydą juosia karaimų dvasininko stula, skydo viršuje atvaizduotas ovalas – toros simbolis.

• Karaimai – Europos tauta, priklausanti tiurkų grupei. Karaimų kalba priskiriama tiurkų šeimos vakarų kipčiakų grupei. Ji apima tris dialektus – Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo.

• Manoma, kad šiandien Lietuvoje karaimiškai kalba tik apie 30 žmonių. Karaimų kalba yra įrašyta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.

• Lietuvoje karaimai gyvena nuo 1397 m., kai čia įsikurti juos pakvietė Vytautas Didysis.

• 2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 241 karaimas.

• Lietuvos karaimų metų proga ir karaimų bendruomenės prašymu 2022 m. Statistikos departamentas atlieka karaimų tautybės gyventojų statistinį tyrimą, kad būtų turimi atnaujinti su šia tauta susiję statistiniai duomenys.

• Karaimų religija vadinama karaizmu. Ji atsirado kaip protestas prieš Šventojo Rašto iškraipymus žodine tradicija ir rašytiniais komentarais. Religijos pamatas yra Senasis Testamentas, moraliniai ramsčiai – Dešimt Dievo įsakymų ir Dešimt tikėjimo principų.

H. Kobeckaitė ir K. Firkavičiūtė į karaimų kalbą išvertė Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ („Kiči Bijčiek“; 2018). Neseniai – 2020 m. – išleistas Trakų karaimų bendruomenės narės Anos Špakovskos sudarytas pirmasis „Lietuvių–karaimų kalbų žodynas“ (12 484 žodžiai). Deja, žodyno sudarytoja knygos nespėjo išvysti – buvusi mokytoja 2019 m. paliko šį pasaulį ir žodyno leidyba pasirūpino jos šeima. Iki tol norintieji pramokti karaimiškai galėjo naudotis H. Kobeckaitės parengta knygele „Lietuviški–karaimiški–rusiški pasikalbėjimai“ (2011).

Jaunieji karaimai savo tautinę kultūrą gali puoselėti laisvalaikio veikloje. Kelerius metus Trakuose vyksta Lietuvos karaimų vaikų dienos stovykla „Kujaščech“, kasmet rengiamos karaimų kalbos ir kultūros stovyklos, į kurias atvyksta karaimai iš įvairių šalių. Nuo 2010 m. veikia Trakuose susibūręs karaimų vaikų ir jaunimo šokių ansamblis „Birlik“.

Daugiau informacijos apie karaimų istoriją, kultūrą ir veiklą galima rasti Lietuvos karaimų bendruomenės tinklalapyje (www.karaim.eu)

NUOŠIRDUS BENDRADARBIAVIMAS Trakų viešoji bib­lio­teka džiaugiasi ilgamečiu bendradarbiavimu su karaimų bendruomene.

Smagu prisiminti bib­lio­tekoje vykusius su karaimų kultūra supažindinusius renginius. Vienas iš tokių – 2001 m. rengtos „Karaimų dienos“ ir jų metu organizuotas vakaras „Mus sujungė Trakų žemė“.

Kenesa Trakuose. 2005 m.

BY-SA (Wojsyl)

• Karaimų bažnyčios aukščiausiasis hierarchas yra hachanas. Karaimai meldžiasi šventovės reikšmę turinčiose kenesose.

• Lietuvoje kenesų būta Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje. Šiuo metu veikia dvi kenesos – Trakuose ir Vilniuje.

• Karaimai švenčia Velykas (Tymbyl chydžy), Sekmines (Aftalar chydžy), Trimitų šventę (Byrhy kiuniu), Permaldavimo šventę (Bošatlych kiuniu), Padangčių šventę (Alačych kiuniu) ir kt.

• Dar karaimų gyvena Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje.

Renginyje buvo pristatyta Michailo Zajončkovskio knyga „Karaimai kariuomenėje“, skaityta karaimų poezija, skambėjo liaudies dainos. Vėlesniais metais bib­lio­tekoje vyko knygų pristatymai, susitikimai su karaimų bendruomenės nariais: R. Tinfavičiaus knygos „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“, S. Firkovičiaus kūrybos rinktinės „Buvo tokia diena...“, J. Tinfavičienės poezijos knygos „Saulė nusileido už Trakų pilies“ pristatymai.

Bib­lio­teka nuoširdžiai dėkoja karaimų bendruomenei už kraštotyros fondo turtinimą naujais leidiniais karaimikos tematika.

LITERATŪRA

1. Firkavičiūtė, Karina. Trakų karaimai tiki, kad 2022-ieji bus paskelbti karaimų metais: [pokalbis su Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke Karina Firkavičiūte] / [kalbėjosi] Daiva Červokienė. XXI amžius.

2020, gruod. 4, p. 2, 3.

2. Karaimai. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus] [žiūrėta 2022-02-15]. Prieiga per internetą: <https://tmde.lrv.lt/lt/tautines-bendrijos/ tautiniu-mazumu-organizacijos/karaimai>.

3. Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai. Vilnius, 1997.

4. Kobeckaitė, Halina. Balha – čibiń – die jabušat (Prie medaus ir musės limpa): [apie karaimų patarles ir priežodžius]. Trakų žemė. 2021, kovo 5, p. 7–8.

5. Kobeckaitė, Halina. Karaimų kalba // Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Vilnius, 2006. T. 9, p. 376.

6. Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimų kultūros bendrija // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 246.

7. Kujaščech 2021. Lietuvos karaimai [interaktyvus] [žiūrėta 2022-02-15].

Prieiga per internetą: < www.karaim.eu/kujascech-2021/>.

8. Lavrinovič, Ina. Karaimų ansambliui „Birlik“ – 10 metų: [pokalbis su karaimų vaikų ir jaunimo ansamblio „Birlik“ kolektyvo vadove Ina Lavrinovič] / [kalbėjosi] Jolanta Zakarevičiūtė. Trakų žemė. 2020, gruod. 11, p. 1, 8.

9. Zakarevičiūtė, Jolanta. Karaimų kalbos galima mokytis ir dainuojant: [Lietuvos karaimų kultūros bendrijos parengtame projekte siūloma karaimų kalbos mokytis dainuojant]. Trakų žemė. 2021, vas. 19, p. 8.

25

Klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, turbūt neretai kamuoja ir knygų gurmaną, ir pradedantįjį skaitytoją. Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

KAMILĖ STRACHĖ (KAMILE_STRACH) REKOMENDUOJA ELIZABETH GILBERT. „VALGYK, MELSKIS, MYLĖK: VIENOS MOTERS DVASINIAI IR ŽEMIŠKI IEŠKOJIMAI“ (Eat, pray, love, 2006. Iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. Vilnius: Vaga, 2021)

Kamile_strach

Tokios geros knygos jau seniai neskaičiau! Tai biografinis romanas, įtraukiantis nuo pat pirmo žodžio ir dėmesį išlaikantis iki pat paskutiniame puslapyje padėto taško. Drąsu, erotiška, dvasinga, ramu, gaila, liūdna, depresiška – tokios mintys ir emocijos užplūsta skaitant. Beje, tai – antras JAV žurnalistės ir rašytojos knygos leidimas ir man šio leidimo viršelis daug gražesnis – tiesiog 26

tobulas! Knygai negaliu skirti nė vieno kritiško žodžio, viskas apgalvota iki smulkmenų.

Anotacijoje rašoma: „Šie kelionių memuarai – tai nuoširdus ir atviras amerikiečių rašytojos Elizabeth Gilbert pasakojimas apie radikalų gyvenimo posūkį. Autorė priima sunkų sprendimą palikti modernios amerikietiškos sėkmės spąstus (santuoką, karjerą, sodybą) ir pabandyti atrasti, ko iš tiesų gyvenime trokšta. Išsiruošusi į kelionę, skirtingų patirčių ji ieško trijose kultūrose: malonumų – Italijoje, dvasingumo – Indijoje, o pusiausvyros tarp jų – Indonezijoje. Šių šalių pavadinimai, prasidedantys raide I (angl. I – „aš“), simbolizuoja savojo „aš“ paieškas, savęs pažinimo kelią. Įdomi ir originali šio kūrinio kompozicija paremta Rytų filosofija: memuarus sudaro 108 pasakojimai – tai tarsi indų tradicinė džapamala, susidedanti iš 108 karoliukų. „Valgyk, melskis, mylėk“ – ryškūs, juslūs, jaudinantys ir juokingi prisiminimai – ras kelią į kiekvieno, kada nors svajojusio iš esmės pakeisti savo gyvenimą, širdį. Tai liudija ir milžiniška knygos sėkmė: pasaulyje jos parduota per 10 milijonų egzempliorių, knyga išversta daugiau nei į 20 kalbų, pagal ją sukurtas populiarus filmas.“ Pritariu kiekvienam anotacijos žodžiui.

E. Gilbert rašymo stilius pavergė ir mane. Širdį užliejo jos aprašomi įspūdžiai medituojant Indijoje, liūdint Amerikoje, valgant itališką maistą bei džiaugiantis meile Balio saloje. Viskas nuoširdu ir tikra, be jokios apgaulės ar noro pasipuikuoti, pasididžiuoti. Man buvo artimas autorės požiūris į gyvenimą – visur reikia pusiausvyros.

Negali patirti meditacijos gylio nepajutęs tikros aistros svaigulio, negali valgyti skanaus maisto

nepatyręs alkio arba šokti laisva širdimi nepatyręs depresijos, slopinamos vaistais. Tikras tyras džiaugsmas, trykštantis iš šios knygos, yra labai svarbus. Ypač šiais neramiais pandemijos laikais.

JANE CORRY. „DINGĘS TAVO VYRAS“ (The Dead Ex, 2018. Iš anglų k. vertė Almantė Rimavičienė. Vilnius: Jotema, 2021)

Ta aromaterapija su kvapiaisiais eteriniais aliejais ir kitomis esencijomis... Galinti atpalaiduoti, o gal ir padedanti nužudyti... Šio trilerio anotacija: „Vienas vyras dingsta.

Keturių moterų gyvenimai sudūžta į šipulius. Ar visgi kuriai iš jų pavyks viską pradėti iš naujo?

Vikė yra aromaterapijos specialistė, namuose įrengtame kabinete eteriniais aliejais gydanti klientes. Kai policija pasibeldžia į jos duris ir praneša apie buvusio vyro dingimą, ji ilsisi ką tik baigusi procedūrą. Vikė teigia Deividą mačiusi prieš daugelį metų, vykstant skyryboms, bet policija ja netiki. Jos atmintimi taip pat negalima pasikliauti. O jeigu ji kaip nors prisidėjusi prie buvusio vyro dingimo?

O nuo Skarletės ir jos mamos Zeldos sėkmė nusisuko. Aštuonerių Skarletė dar per maža suprasti, kad „žaidimas“, kurį mama liepia žaisti, tėra gudrus narkotikų platinimo pavadinimas.

Netrukus Zeldą sučiumpa, o Skarletei tenka ne vienus metus gyventi globėjų šeimose. Ši patirtis pakeičia abiejų gyvenimą...

Būtent naujoji Deivido žmona Tania praneša apie vyro dingimą, bet kas iš tikrųjų atsitiko tą naktį? Ir kaip Vikė gali įrodyti esanti nekalta, jei pati nėra dėl to įsitikinusi? Atsakymas glūdi šių keturių moterų gyvenimuose.“

Man tai pasirodė visiškai kitokia istorija, nei esame pratę skaityti. Veiksmas veja veiksmą.

Trys skirtingų istorijų gijos susieina, o pabaigoje laukia visiškas sprogimas! Kai kuriuos siužeto vingius galima nujausti, galbūt ir atspėti. Vis dėlto autorė mane vedžiojo už nosies visą laiką, bet man tai patiko – nesiskundžiu.

Labai sugraudino istorijos dalis apie mergaitę ir narkomanę jos motiną, kuri, matyt, kentė dar ir dėl asmenybės sutrikimo... Ji mylėjo savo dukrą, bet narkotikų ir kitų svaigalų potraukis buvo per stiprus, kad galėtų susiimti ir pradėti gyventi dorą gyvenimą. Skaitydama šios šeimos istoriją, graudinausi ne kartą ir ne du...

O tas Deividas, pagrindinės herojės vyras, ne iš kelmo spirtas. Man jis patiko – veikėjo charakteris sukurtas labai gerai. Išvaizdus moterų gerbėjas, turtingas, dar ir suktas. Tas aprašomas jo pyktis...

Bet grįžkime prie aromaterapijos. Iš knygos galima sužinoti apie gydomąsias eterinių aliejų savybes. Man tai labai prie širdies, nepraleidžiu nė dienos be eterinių aliejų. Knygoje rasite įvairių aliejų mišinių receptų. Taigi šis trileris ne tik įdomus, bet ir praktiškas, naudingas.

Kamilė Strachė – korespondentė. Apie save Kamilė pasakoja: „Man 29 metai.

Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute studijavau anglų ir ispanų kalbas. Dirbu korespondente nuo 13 metų. Tai jau daugiau nei pusę savo amžiaus. Penkerius metus gyvenau užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Tenerifėje (Ispanija). Kiek save pamenu, visada skaičiau knygas. Beje, vaikystėje skaityti išmokau pati! Gyvendama užsienyje, dirbau Didžiosios Britanijos knygų didmenininko bendrovėje ,,Bertram Books“, iš kurios ką tik išleistos knygos būdavo pristatomos į bib­lio­tekas ar siunčiamos į namus per „Amazon“.“

27

KRONIKA

KALBĖTI APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ – KALBĖTI APIE ATEITĮ

Keturis kartus per metus išeinančiame „Rubinaityje“ publikuojami vaikų literatūros teorijos, istorijos ir kritikos straipsniai, supažindinama su lietuvių ir užsienio rašytojų, dailininkų iliustruotojų kūryba, recenzuojamos naujausios knygos, spausdinami pokalbiai su žymiais literatūros ir meno žmonėmis, pateikiama daug informacinės ir bibliografinės medžiagos.

Ilgus metus vyravo nuomonė, kad vaikų literatūra skirta tik vaikams ir nėra čia ką daug apie ją kalbėti. „Rubinaičio“ steigėjas ir ilgametis (1995– 2021 m.) vyriausiasis redaktorius dr. Kęstutis Urba ir kiti vaikų literatūros tyrinėtojai savo veikla stengiasi paneigti šį stereotipą. „Gali būti, kad dėl „Rubinaičio“ dalis visuomenės, ypač literatūrinės, įsitikino, jog vaikų literatūra yra įdomi, sudėtinga ir vertinga, kai kuriais požiūriais sudėtingesnė nei suaugusiųjų, – tikina K. Urba. – Tačiau negalima sakyti, jog toks požiūris visuotinis. Mane labiausiai jaudina, kad atsakingi asmenys nesuvokia, jog toji literatūra atlieka svarbų auklėjimo, meninio ugdymo vaidmenį: pedagogus (tiek darželių, pradinių mokyklų, tiek pagrindinių mokyklų) rengiančiuose universitetuose vaikų literatūros kursas ne tik sumenkėjo, bet ir visai išnyko.“ Nuo 2022-ųjų vadovavimą žurnalui perėmusi prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė sako, kad kartais dar ir šiandien galima pajusti skepsio: „Na, ką ten ta vaikų literatūra – eilėraštukai, paveikslėlių knygelės, vaikams skirti piešinukai, nesudėtingi prozos kūrinėliai... Šiandien vaikų ir jaunimo literatūra tokia įvairi ir turtinga, net sudėtinga, kad sunku viską aprėpti ir specializuotam žurnalui. Išmanyti vaikų literatūros istoriją, suvokti jos procesus, tendencijas, profesionaliai tyrinėti reikia specialaus pasirengimo, ilgų metų įdirbio.“ Todėl, pasak Dž. Maskuliūnienės, labai svarbu ir toliau tyrinėti, populiarinti vaikų ir jaunimo literatūrą, diskutuoti apie ją įvairiuose forumuose ir pasitelkiant įvairius formatus, leisti kokybišką žurnalą. „Negalima pamiršti, kad kalbėti apie vaikų ir jaunimo literatūrą – tai kalbėti, mąstyti apie mūsų vaikų – taigi ir mūsų šalies – ateitį“, – įsitikinusi „Rubinaičio“ vyriausioji redaktorė.

Per beveik tris gyvavimo dešimtmečius žurnalas, be abejonės, keitėsi. „Ryškus, plika akimi matomas pasikeitimas – nuo 2007 m., 41-ojo numerio, žurnalas tapo spalvotas. Tai labai svarbu, nes vaikų knyga neatsiejama nuo iliustracijų, – pasakoja K. Urba. – Gausėjant knygų vaikams, žurnale pradėjome atskirai analizuoti lietuvių autorių realistinę prozą, literatūrines pasakas ir poeziją, po kurio laiko ėmėme apžvelgti ir vertimus, iliustracijas, o pastaraisiais metais – ir negrožinę literatūrą.

28

Dizainerė Rima Ramonienė

2021 m. pabaigoje išėjo šimtasis vienintelio Lietuvoje žurnalo apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ numeris. Po poros metų šis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus leidžiamas žurnalas švęs savo trisdešimtmetį – pirmasis numeris pasirodė 1994-aisiais. „Rubinaitis“ suburia tuos, kuriems vaikų literatūra itin svarbi: ne tik literatūros tyrėjus, bet ir mokytojus, bibliotekininkus, rašytojus, iliustruotojus, leidėjus, tėvus, studentus ir visus, besidominčius šia literatūra.

KODĖL ŽURNALAS PAVADINTAS „RUBINAIČIU“?

Paaiškinimą galima perskaityti pirmojo numerio rengėjų (V. Auryla, K. Urba, J. Zabarauskienė) įžanginiame žodyje: „Pirmąją apysaką Lietuvos vaikams, jaunimui apie 1846 metus parengė Simonas Daukantas. Ji vadinosi Rubinaičio Peliūzės gyvenimas. Beveik pusantro amžiaus tai tebuvo rankraštis ir skaitytojui, beje – labiau suaugusiam, ji tapo prieinama tik 1984 metais. <...> kai Rubinaitis Peliūzė po nuotykingų kelionių grįždamas išvydo Palangos bokštą, „iš džiaugsmo ašaros jam antšoko“ ir „negėdijos akivaizdoj gyventojų žemę gimtuvės savo pabučiuoti“. Tad ir mums, pasirinkusiems tokį žurnalo vardą, džiaugsmo ašaros labiausiai turėtų „antšokti“ dėl savosios, lietuvių vaikų literatūros, knygos.“

Gausėjo informacijos apie pasaulio rašytojus. Keitėsi „Rubinaičio“ autoriai, atėjo gabaus jaunimo.“ Dž. Maskuliūnienės manymu, pirmasis šimtas „Rubinaičio“ numerių yra svarus patvirtinimas, kad Lietuvoje vaikų literatūros tyrinėjimų, sklaidos vaga jau yra radusi savo kelią. „O dirva juk visada laukia darbininkų, ją purenti reikia kiekvienais metais... Norisi, kad „Rubinaitis“ ir toliau gyvuotų, turėtų savo skaitytoją, kad jų daugėtų.

Kokybiškas, įvairiapusiškas, vizualiai patrauklus, modernus, einantis į koją su laiku, bet neprarandantis per ilgus leidybos metus susiklosčiusių literatūrinių tradicijų, o svarbiausia – rubinaitiškos dvasios, ateinančios dar iš Simono Daukanto tekstų, – štai tokia lietuviško žurnalo apie vaikų literatūrą vizija.“ Paklaustas, apie kokią žurnalo ateitį svajotų, K. Urba viliasi: „Pirmiausia noriu, kad „Rubinaitis“ išliktų, išsilaikytų. Kad atsirastų visose bib­lio­tekose ir ypač – kad patrauktų kuo daugiau mokytojų.“ Primename, kad „Rubinaitį“ galima įsigyti žurnalo partnerės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente, o prenumerata priimama visuose Lietuvos pašto skyriuose.

Vaiva Markevičiūtė

KRONIKA

TĘSIAMA NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS MOKSLO LEIDYBOS TRADICIJA 2021 m. gale pasirodė pirmas elektroninio periodinio mokslo žurnalo „Aktualu rytoj“ (1 (19) tomas. Šį mokslo žurnalą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pradėjo leisti atnaujinusi savo mokslo žurnalų publikavimo ir sklaidos strategiją. Dvikalbiame – lietuvių ir anglų – žurnale bus skelbiamos publikacijos, kuriose nūdienės visuomenės pokyčiai analizuojami pasitelkiant lyginamąją perspektyvą ir tarptautinius kontekstus.

Greta tradicinių bibliografijos, informacijos tvarkybos tyrimų žurnale nutarta skelbti straipsnius ir informacinės aplinkos saugumo, medijų ir informacinio raštingumo, informacijos politikos ir komunikacijos procesų, metodologijos klausimais. Siekiant akademinio dialogo ir tarpdalykinių ryšių, „Aktualu rytoj“ taip pat bus publikuojami politikos, sociologijos, istorijos mokslų srities straipsniai.

Numatoma skelbti apžvalginius straipsnius apie reikšmingus šalies įvykius, konferencijas ir kitą aktualią informaciją. Bus publikuojamos Lietuvoje ir užsienyje išleistų monografijų, studijų recenzijos ir anotacijos.

Tam sudaryta tarptautinė redakcinė kolegija, kurios vyriausiasis redaktorius yra Vincas Grigas, mokslinis redaktorius – Darius Žiemelis. Šis periodinis leidinys yra deimantinės atvirosios prieigos žurnalas. Tai reiškia, kad jo turinys yra pasiekiamas nemokamai, suteikiama teisė jį skaityti, išsaugoti savo kompiuteryje, kopijuoti, platinti, spausdinti, atlikti paiešką ar pateikti nuorodą į viso teksto dokumentus.

Nėra jokio straipsnių publikavimo mokesčio, o autorius išlaiko visas turtines autorių ir gretutines teises.

Pirmo „Aktualu rytoj“ tomo straipsniai atspindi tiek žurnalo tradicijos tęstinumą (Nacionalinėje bib­lio­tekoje leisti tęstiniai mokslo darbai „Bibliografija“ (1997–2013 m.) ir „Bib­lio­tekų tyrimai Lietuvoje“ (2015–2019 m.) padėjo žurnalo pagrindus), tiek temų lauko plėtrą.

Tradicijos tęstinumą šio tomo numeryje rodo didžiausios apimties pirma straipsnių grupė tema „Lietuvos bib­lio­tekos nūdienos pasaulyje“. Skyrius pradedamas Reginos Varnienės-Janssen ir Jūratės Kup­ rienės straipsniu „Strateginė Lietuvos bib­lio­tekų kryptis – susietieji atvirieji duomenys“, kuriuo siekiama inicijuoti platesnę diskusiją ir atkreipti politikų, atsakingų už kultūros politikos formavimą, dėmesį, kad

bib­lio­tekų plėtrai skirtame dokumente („Bib­lio­tekų plėtros strateginės kryptys 2016–2022 metams“) svarbu strategiškai pagrįsti šalies bib­lio­tekų duomenų valdymo pertvarką susietųjų atvirųjų duomenų kryptimi. Daivos Janavičienės straipsnyje „Lietuvos bib­lio­tekininko profesijos transformacijos: profesionalumas ir kompetencijų ugdymas“ paliečiama vientisos bib­lio­tekų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ar kompetencijų tobulinimo sistemos Lietuvoje nebuvimo problema. Rasos Januševičienės straipsnyje „Lietuvos viešųjų bib­lio­tekų veikla COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės akivaizdoje: siekis užtikrinti žmogaus teises“ apibendrinta bib­lio­tekų veikla užtikrinant žmogaus teisių įgyvendinimą COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės sąlygomis. Ši žurnalo dalis baigiama Petro Biveinio straipsniu „Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų projektinė veikla 1995–2017 metais“. Jame pateikiama straipsnio pavadinime minimos veiklos panoraminė apžvalga. „Socialinės politikos“ temai priskirtas Magnaus Tomo Kėvišo straipsnis anglų kalba „Parlamentinių bib­lio­tekų funkcijos ir valdžių padalijimo principas“ (The Functioning of Parliamentary Libraries and the Principle of the Separation of Powers). Pagrindinė straipsnio išvada: parlamentinė bib­lio­teka turi kuo nuosekliau stebėti viešąjį diskursą, kad laiduotų parlamentarizmo (šios sąvokos anali­tine reikšme) raišką. „Istorijos tyrimų“ skyriuje pateikiamas lenkų istorikės Magdalenos Hułas straipsnis „Naujai perskaitytas 1940 metų spalio 22-osios Staffordo Crippso memorandumas“ (vert. Andrius Vaišnys), kurio aktualumą pabrėžia pastaraisiais dešimtmečiais Rytų Europoje vykę geopolitiniai pokyčiai. Straipsnyje istorikė primena Sovietų Sąjungos susitarimą su Trečiuoju reichu pasidalinti įtakos zonomis Vidurio ir Rytų Europą. „Apžvalgų“ dalyje pateiktame D. Janavičienės straipsnyje „Knygų skaitymas gydo: apie projekto „Biblioterapijos taikymas bib­lio­tekose“ įgyvendinimo veiklas Lietuvos viešosiose bib­lio­tekose“ pristatomas pirmasis Lietuvoje toks didelis biblioterapijos kompetencijų ugdymo projektas.

Nacionalinė bib­lio­teka kviečia autorius svarstyti galimybę spausdinti savo darbus žurnale „Aktualu rytoj“, kurio per metus išleidžiami du numeriai. Leidinys laisvai prieinamas Nacionalinės bib­lio­tekos tinklalapyje (skiltis „Mokslas“).

Dr. Darius Žiemelis 29

KRONIKA

FOTOGRAFIJOSE SUSTABDYTAS LAIKAS Vasario 8 d. Algimantui Zurbai (1942–2018) būtų sukakę 80 metų. Ta proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai parengė rašytojo autorinių fotografijų parodą iš Laimos Zurbienės bibliotekai 2019 m. perduoto A. Zurbos archyvo1. Žvelgdami į įamžintus rašytojo gimtųjų vietų vaizdus, draugų ar kolegų nuotraukas, parodos lankytojai gali pažinti A. Zurbos aistrą fotografijai.

Iki šiol mažai kas žinojo, kad A. Zurba plunksną svarstė išmainyti į fotoaparato objektyvą. Paauglystėje pamėgta fotografija savotiškai pakreipė rašytojo kelią, o fotoaparatas buvo nuolatinis jo gyvenimo palydovas.

Savo atsiminimų knygoje „Gal taip reikėjo“ A. Zurba rašo: „Kai iš namų beveik negaudavau paspirties, jis virto mano maitintoju, išvedė į spaudos puslapius; jau studijų metais ėmiau reikštis kaip fotografuojantis žurnalistas, nors ir toliau studijavau gimtąją kalbą ir literatūrą...“2 Ne vienoje knygoje ar interviu užsimenama, jog A. Zurba galėjo sulaukti pasisekimo fotografijos mene, jei tik būtų tam rimtai atsidėjęs, tačiau vis dėlto pasirinko rašytojo kelią.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomame A. Zurbos archyve yra nemažai autorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti gimtieji Žvaguičiai (Biržų r.), Vilniaus, Biržų miestų vaizdai, taip pat studijų draugų, rašytojų, kultūros darbuotojų grupinių ir portretinių nuotraukų.

Dalis šių nuotraukų eksponuojama rašytojo jubiliejaus proga Nacionalinėje bib­lio­tekoje parengtoje A. Zurbos autorinių fotografijų parodoje „Apie dovanotą laiką“ (ją Retų knygų ir rankraščių skaitykloje galima apžiūrėti iki kovo 26 d.). Parodos pavadinimą inspiravo atsiminimų knygoje „Gal taip reikėjo“ rašytojo išsakyta mintis: „Galvoju apie mums dovanotą laiką, kurio patys nesirenkame – kiekvienam jis toks, koks apskritai tuo metu yra.“3 1

2 3

30

Plačiau apie jį žr.: Deimantė Žukauskienė. Nacionalinėje bibliotekoje – sutvarkytas rašytojo Algimanto Zurbos archyvas. Tarp knygų, 2020, Nr. 6 (birželis), p. 37–38.

Zurba, Algimantas. Gal taip reikėjo. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, p. 138.

Ten pat, p. 398.

Vilniaus universiteto Filologijos ir istorijos fakulteto studentai šokėjai. Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, apie 1960–1961 m.

Kelionė po Žemaitiją rašytojos Žemaitės vietomis. Fotografas Algimantas Zurba. Užventis, 1961 m.

Autoportretas.

Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, maždaug XX a.

6–7 dešimtmetis

A. Zurbos asmenybę siekiama atskleisti ir 2021 m.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje atsiminimų knygoje „Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų“4, kurią sudarė rašytojo žmona Laima. Kaip knygos pratarmėje rašoma, knyga – savotiška prabėgusio laiko ir rašytojo gyvenimo mozaika – įvairi ir spalvinga.

A. Zurbos kartai teko išgyventi sunkų laikotarpį: nuo dramatiško pokario vaikystėje, visa stingdančio sovietmečio, kai reikėjo pakovoti dėl kiekvieno laisvesnio žodžio, iki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laisvės vyturių, kai teko susidurti su nelengvomis permainomis, vertusiomis permąstyti save ir savo vertybes, priimti naująją realybę.

Amžininkų atmintyje A. Zurba iškyla ne tik kaip visuomenei žinomas rašytojas, kultūros veikėjas, aptariamos ir kitos, daugumai gal kiek mažiau pažįstamos jo veiklos sferos: ilgametis darbas žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje bei Rašytojų sąjungoje, taip pat dalyvavimas jaunųjų literatų ir kalbininkų ugdymo veikloje.

Rengiant knygą, siekta pakalbinti įvairius rašytoją pažinojusius žmones. Čia skelbiamas ir Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovės dr.

Viktorijos Vaitkevičiūtės Verbickienės bei Lituanistikos skyriaus vadovo dr. Dainiaus Vaitiekūno pokalbis su Laima Zurbiene, kai ji perdavė Nacionalinei bib­lio­tekai rašytojo archyvą5.

Kiekvienas prisiminimų autorius nubrėžia tam tikrus A. Zurbos asmenybės štrichus. Tai – ir pasakotojo talentas, šmaikštumas, ir tvirtumas, darbštumas, kruopštumas bei atidumas, taip pat bendravimo su aplinkiniais būdas. „Algimantas buvo tvirta ir šakota asmenybė: veiklus ir visuomeniškas nuo mažens, bet ne iš tų, kuriuos galima stumtelėti – visada turėjo tvirtą nuomonę ir tvirtą stuburą“6, – rašo apie vyrą L. Zurbienė. Šiltai, o kartais itin jautriai rašytoją prisimena artimieji: broliai Stasys ir Edmundas Zurbos, vaikai Vaida Kuncevičienė, Mantas Zurba, anūkė Giedrė. Įsimintinas L. Zurbienės atsiminimas apie rašytojo darbo „virtuvę“, liudijantis gražų bendradarbiavimą. „Dirbo jis daug. Niekada nepasakojo iš anksto apie būsimą darbą.

Tiktai kai pačiam jau imdavo ryškėti sumanymo kontūrai, lyg tarp kitko mesteldavo – kažką turiu, bet nežinia, kas iš to išeis. Rašydavo parkeriu, smulkia gražia rašysena.

Man duodavo jau mašinėle perrašytą tekstą, prašydavo kuo greičiau perskaityti ir pasakyt savo nuomonę. Žinojo, kad nebersiu tuščių pagyrų... Daugelį metų buvau pirmoji jo darbų skaitytoja ir redaktorė. Neįsižeisdavo dėl kritinių pastabų ar siūlomų braukymų, trumpinimų. Sakydavo, kad laukia žvilgsnio iš šalies. O jau tada ir pats peržiūrėdavo savo darbą iš naujo, tarsi iš toliau.“7

Žydėjimas Vilniuje. Fotografas Algimantas Zurba. Vilnius, 1963 m.

Deimantė Žukauskienė 4

5 6

7

Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų: prisiminimų mozaika.

Sud. Laima Zurbienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2021. 471, [1] p.: iliustr., portr.

Pokalbis spausdintas žurnale „Tarp knygų“, 2019, Nr. 4 (balandis), p. 28–31.

Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų: prisiminimų mozaika, p. 10.

Ten pat, p. 153.

Žvaguičių obuoliai. Fotografas Algimantas Zurba. Biržų r., 1961 m.

31

KRONIKA

SAVE VADINĘS PAGĖGIU Poetui Algimantui Mackui atminti „Ne suvisam išėjęs, tik suvisam negrįžęs“ – šia Pagėgiuose gimusio poeto, visuomenininko Algimanto Mackaus (1932–1964) gyvenimo ir kūrybos kelią įprasminančia fraze iš jo poezijos eilučių pavadinta Pagėgiuose vasario 11 d. surengta konferencija. Renginys skirtas kūrėjo 90-osioms gimimo metinėms.

Pranešimus skaitė svečiai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, muziejų darbuotojai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai. Konferencijoje pristatytas Prezidento Valdo Adamkaus liudijimas apie jo pažintį su A. Mackumi, 1944 m. pasitraukusiu į Vakarus.

Renginio pradžioje nuskambėjus mokinių parengtai poetinei kompozicijai „Grįžtu į prarastus namus...“, Pagėgių Vydūno viešosios bib­lio­tekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kreipėsi į susirinkusiuosius: „Norisi pasidžiaugti – Algimanto Viktoro Mackaus vardas ir vėl skamba. Skamba Lietuvoje. Skamba pasaulyje. Ką tik nuskambėjo iš Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos mokinių lūpų. Nors buvo jaunas ir likimas pašykštėjo ilgo gyvenimo, Algimanto šviesa švietė skaisčiai ir plačiai, aprėpdama ir aplinkinius. O tuose šviesos spinduliuose net ir po daugelio metų dar galime pasišildyti ir mes – pagėgiškiai. Nes, nors ir nedidelę gyvenimo dalį, tačiau A. Mackus buvo pagėgiškis. Save jis vadino Pagėgiu. Mažoji Lietuva, Pagėgiai įsirėžė poeto sąmonėje, paliko neišdildomą pėdsaką širdyje.“ Bib­lio­tekos vadovė džiaugėsi tvariu bendradarbiavimu su Pasaulio lietuvių bendruomene, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Algimanto Mackaus gimnazija, Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyk­la, taip pat nuolatiniu Pagėgių savivaldybės vadovų palaikymu – šios bendruomenės itin prisidėjo, kad galima būtų surengti tokią konferenciją.

Poeto jubiliejaus proga konferencijos organizatoriai parengė Prezidento V. Adamkaus liudijimą apie pažintį su A. Mackumi, jo neeilinį talentą ir plėtotos veiklos svarbą, visą gyvenimą išlaikytą ryšį su Tėvyne 32

Lietuva. Ši autentiška medžiaga buvo įrašyta Vydūno viešosios bib­lio­tekos direktorei M. Jašinskaitei-Jasevičienei, Pagėgių savivaldybės merui Vaidui Bendaravičiui, savivaldybės administracijos viešųjų ryšių vyr. specialistui Renaldui Malychui ir Algimanto Mackaus gimnazijos direktoriui Vaclovui Navickui Prezidento V. Adamkaus kvietimu apsilankius Lietuvos Respub­ likos Prezidento kanceliarijoje. Buvo prisimintos ir V. Adamkaus viešnagės Pagėgiuose akimirkos, kai jis pasiūlė Pagėgių vidurinei mokyklai suteikti Algimanto Mackaus vardą.

Pranešimą „Algimantas Mackus – lietuvių literatūros klasikas“ perskaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė. Profesorė kalbėjo apie poeto pasaulėjautą, tautosakiniais motyvais išreiškiamas vertybes (žemė, dievas, patriotizmas), šio kūrėjo tekstams būdingą neornamentuotą kalbą, gimstančią gretinant apčiuopiamus dalykus, analizuojant jų ryšius. Mokslininkė pristatė ir naujausią Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą A. Mackaus poezijos rinktinę „Žemės prarastis“ (su CD ir QR kodu) iš serijos „Gyvoji poezija“.

Leidinys, prie kurio išleidimo prisidėjo ir Pagėgių savivaldybė, papildytas garso įrašu, kuriame A. Mackaus eiles skaito rašytojas Alvydas Šlepikas. Žurnalistas, Lietuvių fondo atstovas Lietuvoje Leonas Narbutis (pranešimas „JAV radijo laidų „Mar-

Pagėgių bibliotekos archyvas

Konferencijos svečiai, dalyviai, lektoriai, rengėjai. Pirmas iš kairės – Pagėgių savivaldybės meras V. Bendaravičius, pirma iš dešinės – bibliotekos direktorė M. Jašinskaitė-Jasevičienė. Asta Andrulienė

gutis“ bendradarbis Čikagoje“) dalijosi fragmentais iš paskutinių aštuonerių savo bendravimo su A. Mackumi metų. Prisiminta ir paskutinė poeto gyvenimo diena – gyvenimo siūlą nutraukė žūtis automobilių avarijoje. L. Narbutis Algimanto Mackaus gimnazijoje veikiančiam muziejui padovanojo vertingą eksponatą – poeto žmonos Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės nutapytą dailės kūrinį, kurį A. ir D. Mackų šeima jam įteikė vestuvių proga.

Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen pranešime „Išeivio pareiga tautai“ apžvelgė veiksnius, dariusius įtaką A. Mackui išlaikant lietuvybę, aptarė šių tradicijų formavimąsi išeivijoje. Pasak pranešėjos, A. Mackaus atminimas gyvuos tol, kol bus jį prisimenančių žmonių, tad būtina tiesti nenutrūkstamos atminties tiltus tarp skirtingų kartų, skirtingų žmonių.

Gausiai autentiškomis fotografijomis ir A. Mackaus dokumentų kopijomis iliustruotą pranešimą „Bežemiai: Liūnė Sutema ir Algimantas Mackus“ pristačiusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė kalbėjo apie dviejų jaunų išeivių kūrėjų, anksti atskirtų nuo savo gimtųjų šaknų, – Liūnės Sutemos (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė) ir A. Mackaus – kūrybai ir lietuvybei išlaikyti įkvėpusią draugystę.

Apie Algimanto Mackaus gimnazijos muziejų ir jo veiklą pasakojusi jo vadovė, gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vilma Vaivadienė džiaugėsi muziejaus eksponatų gausa, jų geografine aprėptimi: į muziejų jie atkeliavo ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš JAV, Kanados. Įvairių su poetu susijusių eksponatų dovanojo tiek įvairios Lietuvoje veikiančios organizacijos, tiek A. Mackaus artimieji – mama

Marcelė Mackuvienė ir giminaičiai. Šio gimnazijos muziejaus veikla ne kartą įvertinta šalyje, laimėti į­vai­ rūs konkursai.

Mokytojos V. Vaivadienės išsakytą mintį, kad A. Mackui labai rūpėjo jaunas žmogus ir jis galėtų būti autoritetu jaunimui, puikiai atspindėjo skaitomi poeto sukakčiai skirto rašinių konkurso laureatų – Algimanto Mackaus gimnazijos mokinių Justinos Abariūtės, Medos Jarusevičiūtės bei Gabijos Sragauskaitės – darbai, kuriais buvo užbaigta konferencijos programa.

Renginio dalyviai ir svečiai turėjo galimybę išgirsti ir paties poeto A. Mackaus balsą – pasigėrėti jo skaitomu eilėraščiu „Išpažintis“. Bib­lio­tekos fojė veikė A. Mackaus atminimui skirta paroda „Tikrovė kūrybos detalėj“. Dėkodamas už šviesiomis mintimis nuskaidrintą vakarą, meras V. Bendaravičius įteikė padėkos raštus ir dovanas šios parodos autoriams – Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyklos dailės skyriaus mokiniams bei jų mokytojai Linai Ambarcumian, taip pat poetinę kompoziciją atlikusiems, savo kūrybos darbus skaičiusiems moksleiviams, renginio organizatoriams ir partneriams.

Savo įsteigtomis dovanomis visus, prisidėjusius, kad konferencija įvyktų, pagerbė ir Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bib­lio­tekos bendruomenė – kiekvienam įteikta renginyje pristatyta naujausia A. Mackaus poezijos knyga „Žemės prarastis“ (2022).

Tegrįžta A. Mackus pas mus vis atgalios – savo poezija, mintimis, tekstuose iškylančiais savitos pasaulėjautos vaizdiniais... Atgal į savo gimtus, numylėtus, bet prarastus namus – Pagėgius...

Sonata Nognienė Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

33

KRONIKA

POKALBIAI, LEIDŽIANTYS PAAUGLIUI PASIJUSTI SVARBIAM Kaip pritraukti paauglius ateiti į biblioteką, atitraukti juos nuo interneto ir paskatinti skaityti knygas? Kartais gali padėti nuoširdus bendravimas ir tarpusavio ryšio užmezgimas. Tai patvirtina Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyriuje inicijuota veikla – rengiami paauglių pokalbiai „Apie niekalus ir rimtas problemas“.

Neformali aplinka padeda atsipalaiduoti, o atvirus pokalbius įkvepia įdomi tema ir tarpusavio pasitikėjimas. Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos archyvas

Turbūt ne vienas yra girdėjęs šmaikščią repliką, kad šiuolaikinės Z kartos vaikai yra gimę su telefonu rankose ir neatsiejamai susaistyti socialiniais tinklais.

Realybė tokia, kad šiandien vaikai ir jaunimas didžiąją dalį laiko praleidžia internete, galima sakyti, su juo auga. Tenka pripažinti – virtualus pasaulis ir technologijos yra tiesiog neatsiejama dabarties ir ateities dalis. Tačiau taip prarandamas realus bendravimas.

Gyvo bendravimo trūkumas tapo opia visuomenės problema, ryškiausia ji, ko gero, tarp paauglių. O juk šis amžiaus tarpsnis yra vienas iš sunkiausių ir sudėtingiausių, kai jaunuolis susiduria su fiziologiniais, socialiniais ir intelektiniais pokyčiais, kai keičiasi gyvenimo samprata, formuojasi moralinės vertybės.

Neretas tėvelis sutiks, kad šiuolaikiniai vaikai bręsta gerokai anksčiau. Šiuos pokyčius galimai lemia ir technologijos. Internetas atveria platesnes galimybes, informacijos gausa padeda greičiau formuotis paauglio asmenybei.

34

Dirbant Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos Vaikų aptarnavimo skyriuje, tenka bendrauti ne tik su vaikais ir jaunimu, bet ir su jų tėvais, kurie, giliai atsidusę, pasakoja, kaip sunku rasti ryšį su savo vaiku. Ypač aktuali problema, su kuria susiduria beveik kiekviena paauglį auginanti šeima, – šio apatija viskam. Šios problemos sprendimas tapo savotišku iššūkiu – sugalvoti ir pasiūlyti veiklą, kuri paauglį sudomintų, paskatintų lankytis bib­lio­tekoje, imti domėtis literatūra. Pradėjusi labiau gilintis į paauglių gyvenimo ypatumus ir skirti daugiau dėmesio šiai amžiaus grupei, supratau, kad labiausiai jiems trūksta atviro, nuoširdaus bendravimo, ryšio tiek su bendraamžiais, tiek su vyresniais. Kilo idėja suburti jaunuolių grupę, kurioje jie galėtų atvirai pasikalbėti apie kasdienes problemas, pasidalyti savo patirtimi. Taip bib­lio­tekoje radosi pokalbių valandėlė „Apie niekalus ir rimtas problemas“.

Pirmoji grupė savo veiklą pradėjo daugiau nei prieš dvejus metus, 2019-aisiais, ir bendru sutarimu buvo pavadinta „Tarp mūsų, mergaičių“. Vienintelis svarbus atrankos į grupę kriterijus buvo visapusiškas pasitikėjimas vienam kitu. Mano nuostabai, idėją pavyko įgyvendinti su kaupu – pokalbiuose noriai lankėsi šešių paauglių (15 metų) grupė, o vasarą ją papildydavo dar kelios iš užsienio atostogų grįžusios emigrantės (draugės). Paklaustos, kas jas traukė vis sugrįžti į grupę ir dalyvauti jos veikloje, merginos vieningai atsakė – pasitikėjimas, atvirumas ir visiškas konfidencialumas, taip pat nagrinėjamos aktualios temos, neformali aplinka, leidusi joms visiškai atsipalaiduoti bei atsiverti.

Suaugusiajam tokie susitikimai – savotiškas iššūkis. Panirus į paauglių pasaulį, reikėjo rasti kalbos būdą, kad būtų išlaikytas ryšys ir įgytas jų pasitikėjimas. Susidoroti su iškilusiomis problemomis gali padėti ir šviečiamoji metodinė medžiaga.

Todėl svarbu buvo atrinkti literatūrą, kuri paauglėms būtų įdomi, padėtų suprasti, kad ir skaitymas skatina žmogų tobulėti, padeda rasti atsakymus į iškilusius klausimus, kad tai – puikus būdas nukreipti mintis ir atsipalaiduoti.

Grupėje rinkomės labai įvairias temas, taigi ir diskusijų spektras buvo labai platus – nuo grožio supratimo iki priklausomybių, nuo santykių su tėvais ir bendraamžiais iki pirmosios meilės. Kitaip tariant, kalbėta apie tai, kas rūpi paaugliams, kas jaudina šiuolaikinį jaunimą.

Didelės sėkmės sulaukusi pirmoji grupė užaugo ir greitai kels sparnus į platųjį pasaulį. Sukaupta patirtimi pradėjau dalintis ir su 2021 m. rudenį suburtu nauju paauglių merginų (11–12 metų) būreliu, kuris pokalbius pavadino „Apie niekalus ir rimtas problemas“. Kiekvieną ketvirtadienį po pamokų grupė smagiai leidžia laiką kartu, aptaria ne tik rūpimas temas, bet ir žaidžia žaidimus, sugalvoja naujų iššūkių, kurie ne tik merginoms, bet ir man padeda augti kaip asmenybei, leidžia pažvelgti į situaciją paauglio akimis ir geriau jį suprasti. Įsitikinau, jog ši veikla įgyja prasmę tuomet, kai matai, kad tai padeda paaugliui pasijusti svarbiam, reikalingam, išgirstam. O jiems bendraujant įgyta patirtis padeda lengviau išgyventi šiuolaikiniame iššūkių kupiname pasaulyje, nepasiklysti informacijos sraute, suvokti svarbiausius gyvenimo orientyrus.

Kristina Kelmelienė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė

KRONIKA

NIDOS GAMTA TAPO ĮKVĖPIMO ŠALTINIU KŪRĖJAMS IŠ ISLANDIJOS IR ESTIJOS Nuo 2018 m. Nidoje veikiantis Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos padalinys Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras (TVRC) yra unikalioje Lietuvos vietoje – Kuršių nerijoje įsikūręs centras, kuriame šalies ir užsienio kūrėjų bendruomenių atstovai gali susitikti, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti. TVRC specialistai rengia tarptautinius projektus, rezidencijų ir kūrėjų stipendijų programas, organizuoja literatų kūrybines stovyklas. Vienas naujausių TVRC projektų – 2021 m. gruodį baigtas įgyvendinti „Artist Residencies“, kurį finansavo Šiaurės ministrų taryba.

Reet Kudu (viduryje) apsilankė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Nuotraukoje kairėje – bibliotekos direktorė Laura Juchnevič, dešinėje – Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro vedėja Rasa Skudikė.

Klaipėda, 2021 m. lapkritis Bibliotekos archyvas

2021 m. liepą Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras paskelbė stipendijos konkursą dviem rašytojams ar vertėjams reziduoti. Laimėtojus išrinko autoritetinga komisija, kurią sudarė Lietuvos rašytojų sąjungos, Neringos savivaldybės, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos atstovai. Komisijai įvertinus visas pateiktas kandidatų paraiškas, buvo išrinkti du laimėtojai: menininkas, rašytojas Birniras Jónas Sigurðssonas iš Islandijos ir rašytoja, baletmeisterė Reet Kudu iš Estijos. Atrinkti rezidentai – skirtingų kartų ir skirtingomis kalbomis kalbantys atstovai, savo kūryboje gvildenantys skirtingas temas, tačiau, pasitelkę vertėjus, jie lengvai rado bendrų veiklos taškų ir panašumų. Abiem svarbiausios veiklos sritys yra teatras (vizualieji menai) ir rašymas.

Reziduodama Nidoje R. Kudu planavo rašyti pjesę, tačiau Kuršių nerijos gamta, Nidos gyventojai ir jų gyvenimo būdas įkvėpė ją rašyti romaną apie visišką laisvę gyventi, kaip nori, – nevaržomam ribojimų, baimių ar stereotipų.

B. J. Sigurðssono meno darbuose vyrauja aplinkosaugos klausimai, ekologija ir klimato kaita. Šią temą jis tęsė ir Nidoje. Jo kuriamas romanas „Lašai“ priklauso klimato fantastikos žanrui. Romane vaizduojamų veikėjų skirtingas mąstymas ir elgesys daro skirtingą poveikį klimato kaitai. Ekologija bei klimato kaita yra labai aktuali ir nidiškių kasdienio gyvenimo tema, todėl šiame romane nagrinėjamos problemos jiems gerai pažįstamos ir svarbios.

Du mėnesius, nuo spalio iki gruodžio, reziduodami centre kūrėjai ne tik įgyvendino projekto „Artist Residencies“ kūrybinę programą, bet ir aktyviai įsitraukė į jiems pasiūlytas veiklas, susipažino su vietos gamta, kultūra ir žmonėmis. Rezidentai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, lankėsi muziejuose, dalyvavo ekskursijose, taip pat susitiko su Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bib­lio­t ekos darbuotojais, Klaipėdos rašytojų sąjungos nariais, Nidos meno kolonijos rezidentais.

Estė R. Kudu žavėjosi, kiek daug vidinės laisvės turi lietuviai, kaip vietos gyventojai gerbia savo miestelį, gamtą ir žmones. O islandas B. J. Sigurðssonas rudeninėje Nidoje pasigedo šurmulio ir gyvybės.

Kadangi menininkas anksčiau buvo lankęsis Nidoje vasarą, toks ryškus sezonų kontrastingumas jam buvo netikėtas. Vis dėlto, nelygu, ko ieškai – ramybės ar šurmulio, Nida randa kaip pažadinti kiekvieno menininko kūrybiškumą.

Reziduojant TVRC sukurti R. Kudu ir B. J. Sigurðssono darbai – tekstų ištraukos, poezija, fotografijos – buvo pristatyti Nidos ir Klaipėdos bendruomenėms. Su kai kuriais darbais galima susipažinti TVRC interneto puslapyje (https://tvrc.lt/rezidencijos/.).

35

SVEIKINAME Valstybės atkūrimo dienos proga vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo labiausiai mūsų šaliai nusipelniusius asmenis. Tarp apdovanotųjų – Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bib­lio­tekos direktorius JONAS GRUŠAS ir Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos direktorė DAINA SUTKEVIČIENĖ.

Jiems įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

BIRNIRAS JÓNAS SIGURÐSSONAS Kino, teatro menininkas, rašytojas 2014–2019 m. Islandijos universitete studijavo kino meną, Islandijos menų universitete – teatro ir performanso meną, Madride pagal mainų programą – scenografiją. Yra teatro grupių CGFC ir „Ást og Karóki“ narys.

Kuria spektaklius, vaidina ir yra eksperimentinio teatro erdvės „Tóma rýmið“ Reikjavike įkūrėjas. Organizuoja eksperimentinio B. J. Sigurðssono asmeninis archyvas teatro vakarus, eksperimentinio teatro festivalį „Safe fest“ ir trumpametražių filmų festivalį „Gullmolinn“. Nors pagrindinė B. J. Sigurðssono kūrybos sritis yra teatras ir įvairūs performansai, yra išleidęs dvi knygas: „Šiaudai“ (Strá, 2019) ir „Paukščių skardis“ (Fuglabjargið, 2021). Pastaroji – tai knyga vaikams, pasakojanti apie atokią salą prie rytinės Islandijos pakrantės ir jos gyventojus, įvairių rūšių paukščius ir jų gyvenimą ištisus metus. 2021 m. sausį Reikjaviko miesto teatre įvyko pagal šią knygą pastatytos operos vaikams „Paukščių skardis“ premjera, ji sulaukė labai gerų atsiliepimų ir įvertinimų.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

REET KUDU Rašytoja, vertėja ir choreografė Kūrėja iš Estijos save pristato kaip ironiškai lyriško stiliaus atstovę. Yra parašiusi 13 romanų, iš kurių keletas išversti į vokiečių ir rusų kalbas. R. Kudu Tartu universitete studijavo žurnalistiką, o 1984–1986 m.

Maskvoje – choreografiją. Dar XX a. aštuntajame dešimtmeKlaipėdos apskrities I. Simonaitytės tyje pradėjo rašyti didaktines bibliotekos archyvas istorijas bei pasakas vaikams ir jaunimui, yra parašiusi 9 knygas vaikams. Viena iš jų – „Eime šokti, sniego ir vandens vaike“ (Minu Võlusport, 1994) – išversta į lietuvių kalbą (vert. Nijolė Kepenienė). Ankstyvaisiais karjeros metais R. Kudu daug dirbo teatro srityje, yra sukūrusi ne vieno pasirodymo choreografiją, režisavusi spektaklius įvairiuose Estijos teatruose. Šiuo metu ji daugiausia užsiima rašymu ir verčia literatūrą iš vokiečių ir rusų kalbų.

Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre reziduoja ne tik vertėjai ir rašytojai, bet ir kitų sričių menininkai, kūrėjai. Džiugina tai, kad centrą iš naujo atranda kūrėjai ne tik iš Lietuvos, kurių pastaraisiais metais sulaukėme arti keturiasdešimties, bet ir vis daugiau užsienio kūrėjų. Be jau minėtų rezidentų iš Estijos ir Islandijos, praėjusiais metais centre rezidavo dar 8 kūrėjai iš Lenkijos, Vokietijos ir Australijos. Tikimės, kad nuosekli centro veikla ir nauji projektai padės ir toliau sėkmingai megzti tvirtus bendradarbiavimo ryšius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

36

Tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre vykusio susitikimo su Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariais dalyviai (iš kairės): TVRC vyresnioji metodininkė Rugilė Istominė, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Jurgita Maciūtė, rašytojas Clandestinus (Sergej Isajev), rezidentė Reet Kudu, Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kepenienė. 2021 m. lapkritis, Nida. Bibliotekos archyvas

Rugilė Istominė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ ELEKTRĖNAI

KAUNAS

44-eri metai – kaimo švietimui. Šių metų sausio 13-ąją Elektrėnų savivaldybės viešosios bib­lio­t ekos Kietaviškių filialo vedėjai Aleksandrai Stankevičienei (1942–2008) būtų sukakę 80 metų. Ta proga bib­lio­tekoje parengta paroda, skirta jos 44-erių metų darbui šioje bib­lio­tekoje.

A. Kertenytė-Stankevičienė gimė 1942 metais Kaišiadorių rajone, Girelės kaime. Šeimoje augo 6 vaikai. Aleksandrai buvo tik 13 metų, kai mirė mama, jos rankų šilumos labai trūko. 1960 m. baigusi Kietaviškių pagrindinę mokyklą įstojo į Buivydiškių žemės ūkio technikumą, tačiau toliau mokytis lėšų šeimoje nebuvo. Tad labai apsidžiaugė 1961 m. gavusi pasiūlymą dirbti bib­l io­tekoje. Tuometės bib­l io­tekos patalpos buvo apleistos, trūko lentynų.

Knygų fondas buvo nesuklasifikuotas, išaugęs iki 6750 egz., todėl teko daug padirbėti, kad kiekviena knyga turėtų savo vietą lentynoje. Bib­lio­tekoje tuomet skaitė 367 skaitytojai. Atėjusi čia dirbti liko visam gyvenimui, darbas labai patiko, nes knygas mylėjo nuo mažens.

Pasitelkus dirbtinį intelektą. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­ teka prisidėjo prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos atidarymo ir pristatė interaktyvią meninę instaliaciją „Veidas – skaičius – žodis“. Dirbtinio intelekto technologija grįsta instaliacija bib­lio­tekoje veikė sausį, joje buvo demonstruojamas pirmasis Lietuvoje lankytojams prozą lietuvių kalba rašantis robotas-poetas. Į bib­lio­t eką užsukę kauniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami tapti technologijų bendraautoriais ir į kalbą, sakinius bei įprastas žodžio reikšmes pažvelgti iš naujos perspektyvos. Pasak instaliacijos autorių, visas įprastai paslaptyje laikomas dirbtinio intelekto veikimo procesas buvo atskleistas žiūrovui gyvai prieš jį konstruojamų vizualizacijų forma. Buvo galima pamatyti, kaip robotas mato žmogų, kaip jis suvokia kalbą ir kokiais principais remdamasis rašo tekstą. Pagal instaliacijos žiūrovo veido bruožus buvo kuriamas unikalus kūrinys, kurį buvo galima atsispausdinti.

Tai pirmasis Lietuvoje dirbtinio intelekto algoritmas, kalbantis lietuviškai, ir pirmasis pasaulyje, kuris rašo meninį tekstą, paremtą žmogaus veido bruožais. Planuojama, kad vėliau šie tekstai suguls į pirmąją lietuvišką dirbtinio intelekto parašytą knygą, kurios bendraautoriais taps instaliacijos lankytojai.

Interaktyvios instaliacijos robotas ištyrinėjo tūkstančius Kauno Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos archyvuose esančios lietuviškos literatūros puslapių ir instaliacijoje pateikė

Dirbtinio intelekto konstruojamos vizualizacijos.

Bibliotekos

tam tikras perskaitytos informacijos abstrakcijas. Jo sugeneruotus tekstus galime matyti ir kaip autentiškus meninius ieškojimus, ir kaip lietuviškos literatūros abstrakcijas, kuriose išryškėja dažniausiai literatūroje atsikartojantys motyvai. Instaliacijos autoriai – Ignas Dovydaitis, Gytis Dovydaitis, Matas Gumbinas, Rūta Petrauskaitė.

Monikas Straupytė KELMĖ Dalyvavome tarptautiniame projekte.

Sausio 10–20 d. Žemaitės viešosios bib­lio­ tekos vaikų erdvėje lankėsi Kelmės lopšelių-darželių „Kūlverstukas“ bei „Ąžuoliukas“ vaikai. Darželinukai susipažino su bib­lio­teka, nuotaikingai stebėjo ir aptarė animacinius filmus „Kažkur“, „Žemaitės kūriniai vaikams“, taip pat susipažino su vaikų knygų autorės Evelinos Daciūtės kūryba, dalyvavo edukacinėse veiklose. Tomis dienomis buvo įgyvendinamas tarptautinis projektas „Kartu

GALERIJA. Gniūžčių karas Kraštiečių kūrybos vakaras, 2004 m. Stovi Aleksandra Stankevičienė, sėdi (iš dešinės) poetas Almis Grybauskas, etnologė O. R. Šakienė, literatas Konstantinas Nedzveckas. Bibliotekos archyvas

Vėliau dar ne kartą buvo kraustytasi, dirbta šaltyje, įrenginėjamos vis naujos patalpos, kol galiausiai persikelta po Kietaviškių mokyklos stogu. A. Stankevičienė bib­lio­tekoje dirbo iki 2005 m.

Kiek per tuos metus išduota knygų, kiek surengta renginių, švenčių, kiek įdėta pastangų renkant ir saugojant gimtojo kaimo kraštotyrinę medžiagą? Aleksandros indėlis į kaimo bib­lio­tekos veiklą neišmatuojamas... Visus 44-erius darbo metus A. Stankevičienė paskyrė kaimo švietimui, rūpinosi skaitymo kultūra, buvo visų gerbiama, pelnė daug padėkų ir apdovanojimų. Kietaviškių bendruomenė ilgai atmins, kad kaimas turėjo tokią nuostabią asmenybę. Visa tai ir atspindėta bib­lio­t ekoje parengtoje paro­d oje, o virtualią parodą galima apžiūrėti Elektrėnų viešosios bib­ lio­tekos svetainėje.

Rita Vaišnorienė

Rūta Paukštytė

Panevėžys. Ką daryti, kai žiemą nėra sniego? Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius „Žalioji pelėda“ pakvietė vaikus į „Žiemos skaitymus“. Jų dalyviai įsitraukė į kūrybines dirbtuves, iš popieriaus kūrė senius besmegenius, net dalyvavo gniūžčių kare. Kovota dėl stipriausios komandos titulo, rungtynėms panaudoti seni leidiniai ir laikraščiai, taip skatinant tvarų vartojimą. (Rūta Paukštytė)

37

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO JUBILIEJUI

Bibliotekos darbuotojų sukurta animacija „Kažkur“.

Bibliotekos

paskaitykim knygelę“, kurio tikslas – skatinti šalies ir užsienio lietuvių vaikų domėjimąsi lietuvių rašytojos E. Daciūtės kūryba, ugdyti kūrybiškumo ir komunikavimo kompetencijas. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams skirtą projektą organizavo ir koordinavo Kelmės „Kūlverstuko“ lopšelio-darželio specialioji pedagogė ir logopedė Gilija Gajauskienė. Vienas iš projekto partnerių – Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji bib­lio­teka, jos darbuotojai sukūrė animaciją pagal E. Daciūtės eilėraštį „Kažkur“.

Skaityti rašytojos E. Daciūtės knygas buvo kviečiami šalies ir užsienio lietuvių ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai bei jų mokytojai. Projekte norą dalyvauti pareiškė daugiau nei 600 mokytojų, tarp jų ir ugdančių specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Kad vaikams knygų skaitymas būtų įdomus, mokytojai ieškojo žaismingų skaitymo būdų ir gerąja patirtimi dalijosi uždaroje feisbuko grupėje „Kartu paskaitykim knygelę“. Netikėčiausių ir kūrybingų knygų skaitymo veiklų įvairovę stebėjo ir mintimis dalijosi pati rašytoja E. Daciūtė, taip pat knygų iliustruotojos Aušra Kiudulaitė ir Agnė Nananai.

Danguolė Garnienė

PANEVĖŽYS Kalendoriai – laiko metraštininkai.

Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­ lio­tekos padalinyje – Smėlynės bib­lio­tekoje nuo vasario 11 d. iki kovo 11 d. eksponuojama senų kalendorių paroda „Mane sukūrė tokį – ne tik metus skaičiuoti“. Nuo praėjusio šimtmečio pradžios iki šių dienų surinktų kalendorių paroda atkeliavo iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­ lio­t ekos Germaniškio kaimo filialo. Pasak parodos rengėjų, kalendorius – tai laiko matavimo būdas. Jam lemta gyventi net du

Praėjusio amžiaus pradžioje išleisti kalendoriai.

38

Lolita Pranienė

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos vestibiulyje nuo vasario 9 d. iki kovo 9 d. eksponuojama paroda „Tegul kiek­ vienas atiduoda visa, ką gali, savo gimtajam kraštui…“ Akademikui Tadui Ivanauskui – 140 metų“.

Tadas Ivanauskas (1882–1970) – viena iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, žymus mokslininkas, biologas, zoologas, gamtosaugos Lietuvoje pradininkas. Šia paroda jos rengėjos siekė pagerbti Kauno universiteto gamtos mokslų katedros, Zoologijos muziejaus, Zoologijos sodo, Žuvinto rezervato įkūrėjo, daugelio gamtosauginių iniciatyvų pradininko, knygų apie Lietuvos Mokslininkas T. Ivanauskas. Bibliotekos archyvas gamtą autoriaus atminimą ir priminti svarbiausius jo biografijos faktus, pristatyti knygas, straipsnius, publikuotus įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Stenduose taip pat eksponuojami dokumentai iš Tado Ivanausko rankraštinio fondo, kuris saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje. Fondą sudaro 1729 vienetai. Tai rankraščiai, mašinraščiai, fotografijos, spaudiniai lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Iš gausaus Tado Ivanausko fondo parodai atrinkti įvairūs gamtos stebėjimo užrašai, Gamtos tyrimo stoties dienynai, įvairių ekspedicijų aprašymai, mokslinės bei pedagoginės veiklos dokumentai, kurie apima 1920–1939 m. laikotarpį. Paroda iliustruota nuotraukomis iš mokslininko gyvenimo.

Bib­lio­tekos svetainėje pateikiamas ir garso įrašas, kuriame Mečislovas Žalakevičius pristato naujausią savo knygą „Akademiko Tado Ivanausko fenomenas“ apie akademiko gyvenimą, darbų kryptis, siekį dirbti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, tam kilniam tikslui atiduodant visas savo jėgas ir laiką.

Audrė Trumpienė, Sigita Dagienė

gyvenimus: pirmasis – kai atlieka tiesioginę funkciją, antrasis – kai tampa amžiaus liudytoju ir metraštininku. Tikrai nedaugelis žino, kad kalendoriai vis „atsikartoja“. Pasak parodos rengėjų, taip gali nutikti kas 28-erius, 6-erius ar 11-a metų.

Parodoje galima pamatyti net keturis praėjusio amžiaus pradžioje išleistus kalendorius. Vienas jų – daugiau nei šimtmetį gyvuojantis 1911 m. Brukline (JAV) lietuvių kalba išleistas „Ūkiškasis kalendorius 1912 metais“. Kitas – „1923 metų kalendorius“, kuriame tarp įvairių patarimų, spėjimų, gamtos reiškinių aprašymų galima išvysti ir nuo 1913 m. iki šiol gyvuojančio saldainių fab­ riko „Rūta“ reklamą. 1928 m. Kaune išleisto „Darbo žmonių kalendoriaus 1928 metams“ puslapiuose nugulė Lietuvos himnas, įvairūs patarimai, eilėraščiai, pateikta Lietuvos darbo federacijos programa. Ketvirtas dėmesio vertas leidinys – 1933 m. Marijampolėje Lietuvos brolių pranciškonų išleistas „Šv. Antano kalendorius 1933 metams“, jame publikuojami „popiežiaus portretai“, tarp kurių galima pamatyti ir Popiežių Martyną V, kuris tvirtino turėjęs giminystės ryšių su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais.

Be šių tikrai išskirtinių eksponatų, parodą puošia ne mažiau svarbūs kiti įvairios tematikos kalendoriai, kuriuose atsispindi to meto stilistika, gyvenimo būdas, istoriniai faktai. Tai kabinami ant sienų, statomi ant stalo, pagal knygos principą kurti kalendoriai.

Vaida Žalienė

RADVILIŠKIS Knygų savaitė. Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos filialai prisidėjo prie „Baltų lankų“ leidyklos inicijuotos akcijos „Knygų savaitė“, vykusios vasario 14–20 d.

Organizatoriai, džiaugdamiesi praėjusių metų sėkmingu rezultatu, nusprendė vėl organizuoti akciją ir į ją įtraukti kuo daugiau šalies biblio­ tekų. Literatūriniai renginiai ir kitos veiklos kvietė likti neabejingiems knygai, kalbėti apie skaitymą, domėtis literatūra.

Knygų savaitė Baisogalos bibliotekoje.

Bibliotekos

Viešoji biblioteka visą savaitę kvietė skaitytojus pasitikrinti savo žinias sprendžiant „Facebook“ paskyroje pateiktas užduotis, kuriose buvo užšifruotos gerai žinomos knygos. Dalyvauti „Facebook“ paskyroje vykusioje literatūrinėje viktorinoje „Ar žinai?“ savo bendruomenę skatino ir Vainiūnų biblioteka. Naudodamasi

„Google Meet“ programa, Vėriškių biblioteka pakvietė per nuotolį pasikalbėti apie knygos reikšmę mūsų gyvenime, labiausiai dominančias temas, rekomenduotinas knygas, nes dalijimasis įspūdžiais skatina norą skaityti. Pokalbiai apie knygas vyko ir Šaukoto bibliotekoje, kur pristatyti skaitytojų pamėgti autoriai ir žanrai, prisimintos didžiausią įspūdį palikusios vaikystės knygos, ir Šeduvos bibliotekoje, kur kartu su Knygos mylėtojų klubu aptarta skaitomiausia Delios Owens knyga „Ten, kur gieda vėžiai“.

Baisogalos bibliotekoje apsilankę ikimokyk­ linukai susipažino su Mariaus Marcinkevičiaus ir Aušros Kiudulaitės knygele „Draugystė ant straublio galo“, žiūrėjo virtualų Vėjo teatro spektaklį „Apie draugystę“.

Kitos bibliotekos šią savaitę organizavo ir kitokių renginių, minėjo Tarptautinę knygų dovanojimo dieną.

Radviliškio viešosios bibliotekos informacija

ROKIŠKIS

Rytmečio dalyvių sukurti vėjo malūnėliai.

Bibliotekos

Šventinis rytmetis. Lietuvai pasitinkant valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją, rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bib­lio­t ekos Vaikų ir jaunimo skyriuje vyko šventinis renginys vaikams „Šios žemės vardas – Lietuva“. Į šventę atskubėjo pakiliai nusiteikę Rokiškio lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ auklėtiniai. Visi kartu prisiminė trispalvės vėliavos spalvų reikšmes, knygose ieškojo Lietuvos valstybės simbolių, savo gražiausius linkėjimus skyrė Gimtinei. Vieni piešė širdį, linkėdami meilės, kiti – gėles, balionus. Darbščios vaikų rankelės kūrė dovaną – spalvotus vėjo malūnėlius, skirtus Lietuvai. Susitikimą vainikavo mūsų valstybės himno giedojimas.

Vėjyje besisukančių malūnėlių sparnai dar ilgai primins vaikams prasmingą šventę.

Aušra Žukauskienė

ŠAKIAI Įamžinama krašto istorija. Sausio 6-ąją, Trijų Karalių dieną, tradiciškai skaitytojus pasveikino 23-iasis Šakių kalendorius, viešosios bib­lio­tekos kraštotyrinis-informacinis leidinys, reprezentuojantis Šakių kraštą, supažindinantis su ryškų pėdsaką palikusiais žymiais kraštiečiais ir dabarties visuomenininkais.

2022-aisiais suk ank a 600 metų, k ai 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas buvo prijungtas prie

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Sūduva turėjo didelę įtaką lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės formavimosi procesui, Lietuvos valstybingumo atkūrimui 1918 m., todėl šiųmetis Šakių kalendorius skirtas Sūduvos metams.

Kalendoriaus sudarytojos – Šakių viešosios bib­lio­t ekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė ir buvusi lietuvių kalbos mokytoja, poetė, bib­lio­t ekos savanorė Onutė Jasinskienė. Redaktorės – Nijolė Vaičiulienė, Janė Zybertienė. Šių moterų veikla puikiai įprasmino šiemet paskelbtus Savanorystės metus. Leidinio puslapius savo iliustracijomis papuošė būrys rajono moksleivių ir 13 kraštiečių menininkų. Knygos viršelio ir fotografijų autorė – Rūta Višinskaitė. Kalendoriaus viršelyje – dailininkės Audronės Vorevičienės paveikslas „Baltų simboliai ir ženklai“ (2017). Įžanginį žodį Šakių 2022-ųjų kalendoriuje tradiciškai taręs rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis skatino iš praeities semtis įkvėpimo ir ryžto. Praskleidus kalendoriaus mėnesių puslapius, simboliškai pasitinka Šakių krašto jubiliatai, tarp jų Rytų apeigų vyskupas Pranciškus Petras Būčys (150 m. sukaktis) iš Šilgalių (Slavikų par.), poetas, dramaturgas Pranas Pusdešris (105 m.) iš Menčikių (Sintautų vlsč.), tautodailininkas Simanas Kudirka (95 m.) iš Žaltynų, fizikas Edmundas Mauza (90 m.) iš Rygiškių.

Straipsniuose išreiškiama pagarba ir tiems, kurie šiandien kuria savo krašto istoriją. Kalendoriaus daugiabalsiškumą rodo jame minimų asmenų veikla, susijusi ne tik su Šakiais ar Lietuva. Jų buvimo ženklai svarūs Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

Minint istoriko Jono Totoraičio 150-ąjį jubiliejų ir remiantis jo 1938 m. išleista „Sūduvos istorija“, parengta rubrika „Sūduvai 600 metų“. Pasivaikščioti po poetinio žodžio pasaulį kviečia kraštiečiai poetai. Rubrikoje „Šakių bib­lio­tekai 85“ bib­lio­tekos darbuotojai supažindina su reikšmingomis datomis ir faktais, projektinėmis veiklomis, tradiciniais renginiais, kraštotyros fondu, edukacijomis. Šakių kultūros centre vykusioje kalendoriaus pristatymo šventėje susirinkusius kraštiečius ir svečius sveikino ir už prasmingus darbus dėkojo viešosios bib­lio­tekos direktorė Kristina Lebedžinskienė: „Ištarkite vardus tų, kuriuos čia rasite, perduokite juos tiems, kurie ateis po mūsų. Šitaip įamžinama istorija.“

Ingrida Jonuškienė

TRAKAI Parodos, skirtos Lietuvai. Trakų viešosios bib­lio­t ekos padalinyje – Rūdiškių miesto bib­lio­tekoje nuo vasario 4 d. iki kovo 31 d. eksponuojama Rūdiškių gimnazijos moksleivių kūrybinių darbų paroda „Papuošalai Lietuvai ir sau“. Jaunimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, papuošė savo darbus vėliavos spalvomis. Darbuose atsispindi mokinių kūrybiškumas ir technologiniai gebėjimai, moksleiviai, įprasmindami visiems mums puikiai pažįstamus lietuviškus simbolius, naudojo įvairiausias medžiagas ir

G. Kazakevičienės siuvinėti atvirukai.

Bibliotekos

Rūdiškių gimnazijos moksleivių sukurtas papuošalas.

priemones. Dėkojame Rūdiškių gimnazijos mokytojai Editai Vilčevskajai už šią parodą, įkvėptą meilės savam kraštui.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Rūdiškių bib­lio­tekoje pristatyta ir išskirtinė siuvinėtų atvirukų paroda „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Parodos autorė – kraštietė Giedrė Kazakevičienė, nuo 2020 m. užsiimanti savo mėgstama veikla ir kurianti siuvinėtus atvirukus. Rankų darbo atvirukas yra ypatingas kūrinys, pasižymintis nepakartojama aura.

Mūsų prašymu Giedrė sutiko išsiuvinėti atvirukų Vasario 16-ajai paminėti. Ir šiandien galime pamatyti ką tik sukurtus atvirukus, pavadintus poetiškais pavadinimais: „Nepriklausomybės giesmė“, „Vardan tos Lietuvos“, „Tautos vienybė“. „Svarbiausias Tėvynės simbolis man yra trispalvė, būtent ji yra beveik visų atvirukų pagrindas ir jungiamoji detalė“, – sakė parodos autorė.

Laima Franckevičienė, Danguolė Paliulienė

VILKAVIŠKIS Poeto Kazio Bradūno metinės. Vasario 11 d. minėjome mūsų kraštiečio, gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėtojo Kazio Bradūno (1917–2009) 105-ąją gimimo sukaktį. Šia proga Vilkaviškio viešojoje bib­lio­tekoje surengta paroda „Kiekvieną skiemenį bučiuodamas, kaip kūdikis meldžiuos (K. Bradūnas)“,

39

KVIEČIA VILNISTIKOS SKAITYKLA

Poeto metinėms skirta dailyraščio darbų paroda.

Bibliotekos

dedikuota vienam iš kertinių K. Bradūno kultūrinės veiklos objektų – lietuvių kalbai.

Kalbėdama apie išeivijos poeto gyvenimą, kūrybą ir stiprų ryšį su gimtąja kalba, Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja Gitana Pumerytė-Vosylienė atkreipė dėmesį į jau šeštus metus Lietuvoje organizuojamas kalbos dienas ir apibendrino esminę šios paro­d os idėją: „Visi mes, lietuviai, esame kalbos saugotojai, gyvi muziejai, nešiojantys savo viduje neįkainojamą eksponatą – gimtąją kalbą.

Kaip ir poetas K. Bradūnas, kurio gyvenimas buvo kupinas begalinės pagarbos ir meilės savo kalbai.“ Bib­lio­tekos direktorė Vilija Gilienė perdavė nuoširdžius poeto dukters Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės linkėjimus: „Prašau, pasveikinkite susirinkusiuosius ir padėkokite mano vardu, kad jie tėvelį prisimena ir vertina jo kūrybą. Nors negaliu pas Jus atvykti paminėti jo 105-ojo gimtadienio, žinokite, kad tądien būsiu pas Jus atskridusi mintimis.“ Alvito bendruomenės namuose vyko renginys, kuriame prisiminimais apie kraštiečio gyvenimą, kūrybą ir plačią kultūrinę veiklą dalijosi bendruomenės pirmininkė Angelė Blažaitienė. Paties K. Bradūno santykį su kalba ir skaidrų poetinį žodį įprasmino Alvito mokyklos-daugiafunkcio centro skaitovai (mokyt.

V. Kaukaitė). „Kas man yra labai svarbu – būtent žodžio gerbimas“, – kadaise rašė K. Bradūnas. Vilkaviškio viešosios bib­lio­tekos vardu padėkota visiems, dalyvavusiems dailyraščio parodoje, skirtoje poeto metinėms paminėti.

Dar buvo apsilankyta ir poeto tėviškėje, ten uždegta atminimo žvakė jaukia liepsna pleveno vasario vėjy melsvų tolių link.

Šių metų sausį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bib­lio­ tekoje be ypatingų iškilmių duris atvėrė Vilnistikos skaitykla. Mintis įsteigti tokią skaityklą, regis, pirmiausia kilo bib­lio­ tekos direktorei Emilijai Banionytei. Ir tai buvo tikrai gera mintis. Ypač artėjant 700-ajai pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške sukakčiai, kuri bus švenčiama 2023-iaisiais.

Skaityklos lentynose – apie 600 leidinių sostinės tema.

Skaityklos lentynose – apie 600 popuMindaugas Masaitis liariausių leidinių apie sostinės gyventojus, kultūrą, miesto šventoves, meną, istoriją, geografiją ir kt. Yra ir grožinės literatūros kūrinių. Tai tik dalis bib­lio­tekoje sukaupto nemažo kraštotyros fondo apie Vilnių ir Vilniaus regioną. Vienetiniai, išskirtiniai leidiniai apie sostinę saugomi uždaruose bib­lio­tekos fonduose. Skaityk­ loje galima paskaityti leidinių, apžiūrėti parodas, iš budinčio bibliografo gauti įvairios informacijos apie Vilnių, taip pat apie Vilniaus regiono bib­lio­tekų bibliografų rengiamas kraštotyros duomenų Atidarant pirmą parodą. Iš kairės: Bronius Leonavičius, Ramūnas bazes „Vilnijos vartai“ ir „Bičių korys“ Vaitkus, Jonas Varnas. (pastarojoje pateikiama bendruomenių kraštotyros informacija). Prisidėti prie „Bičių korio“ pildymo asmeninėse kolekcijose turima medžiaga (atsiminimais, laiškais, fotografijomis ir kitais egodokumentais) kviečiama ir Vilnijos bendruomenė.

Pagal A. Mickevičiaus bib­lio­tekos bibliografų parengtą leidinį „Pasižvalgymai po Vilnių“ (2015) sukurtas to paties pavadinimo komandinis stalo žaidimas, kurį galima rasti skaitykloje ir žaidžiant pasitikrinti savo žinias.

Pirmoji skaitykloje atidaryta meno paroda – dailininko, karikatūrų, šaržų kūrėjo Ramūno Vaitkaus piešinių ekspozicija „Vilniaus retro etiudai“. Kaip per parodos atidarymą sakė autorius, visi jo personažai buvo sutikti sostinės gatvėse. Pirmiausia nufotografuoti mobiliuoju telefonu, o vėliau įspūdingai atkurti tušu ir dažais šmaikščiuose eskizuose-iliustracijose.

Vilnistikos skaitykloje numatoma rengti menininkų parodas apie Vilnių ir vilniečius, taip pat temines leidinių apie sostinę parodas, naujų knygų ekspozicijas. Prie Vilnistikos skaityklos renginių gali prisidėti ir bib­lio­tekos lankytojai. Turintys retų leidinių, senojo Vilniaus nuotraukų, atvirukų, reprodukcijų, žemėlapių, suvenyrų galėtų juos čia eksponuoti.

Tikimės, kad į skaityklą užsuks moksleiviai ir mokytojai, gidai ir miesto svečiai, visi, besidomintys sostine ir jos istorija.

Nijolė Sisaitė

Aiškinantis Zarasų vardo kilmę, dalyviams labai patiko legenda apie milžinuką Azerasą ir jo pomėgį žaisti slėpynių. Dar sužinota, kad kalbininkas kraštietis Kazimieras Būga mūsų miesto vardo kilmę sieja su senu baltišku sėliškos kilmės žodžiu „ezeras“ ar „ezaras“ (ežeras). Nuo šio žodžio ir kilo pirmas miesto pavadinimas Jeziorosy (lenk.), vėliau buvo Novoaleksandrovsk, po to Ežerėnai ir nuo 1929 m. yra Zarasai. Vaikai apskaičiavo, kad Lietuva švenčia valstybės atkūrimo 104-ąjį, o Zarasai – 516-ąjį gimtadienį. Buvo aptarti valstybės ir miesto simboliai.

Mokiniai dar turėjo atlikti ir praktines užduotis: nusifotografuoti Zarasuose prie miesto herbą simbolizuojančios skulptūros „Elniažuvė“ ir prie miesto pavadinimus įamžinančio paminklo. Bib­lio­tekos socialiniuose tinkluose surengta nuotraukų paroda.

Vilija Štreimikienė

ZARASAI Apie Lietuvą ir Zarasus. Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos 4a klasės mokiniai dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos vyresniosios bib­lio­tekininkės Zinos Černovienės organizuotoje nuotolinėje pamokoje, kuri buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Ketvirtokai ne tik įtvirtino jau turimas žinias, bet ir sužinojo naujų istorinių faktų apie Lietuvą bei gimtuosius Zarasus. Pasirodo, Lietuvos Nepriklausomybės Aktas 1918 m. vasario 16 d. buvo parašytas juodu rašalu.

40

Henriko Orakausko skulptūra „Elniažuvė“.

Zina Černovienė

Dalia Kukonenko

KRONIKA / BIBLIOTEKININKAS IR BENDRUOMENĖ

TRUMPAI KNYGOS. PARODŲ PRISTATYMAI

Skaidra Grabauskienė.

Asmeninis archyvas

Atida skaitantiems kitaip. Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos Kauno padalinyje dirbanti bib­lio­ tekininkė Skaidra Grabauskienė teigia, kad iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti veikla – darbas bib­lio­tekoje – jos gyvenimą pripildo daugybe spalvų.

Ji prisimena dar studijų laikais norėjusi savo ateitį susieti su kultūros, edukacijos sritimis.

Prieš ateidama į bib­lio­teką dirbo ir mokykloje, ir muziejuje, vedė ekskursijas. Tačiau pamačiusi skelbimą, kad Lietuvos aklųjų bib­lio­teka ieško darbuotojo, suprato – tai jos svajonių darbas.

S. Grabauskienės klientai – ne tik neregiai, bet ir žmonės, negalintys skaityti įprasto teksto dėl įvairių priežasčių: vieniems regėjimas nusilpo dėl senatvės, kitiems jis suprastėjo laikinai, pavyzdžiui, po operacijos. Taip pat labai svarbu dirbti su vaikais, turinčiais mokymosi, skaitymo sutrikimų. „Nežinau, kaip disleksiją turinčiam mokiniui reikėtų perskaityti K. Donelaičio „Metus“, o pas mus yra galimybė kūrinį išklausyti audioformatu“, – džiaugiasi Skaidra ir pabrėžia, kad virtualioje ELVIS bib­lio­tekoje saugoma daugiau nei 13 tūkst. pavadinimų profesionaliai įgarsintų knygų suaugusiesiems ir vaikams.

Pasak S. Grabauskienės, nors daug kas bib­ lio­tekininko darbą įsivaizduoja kaip monotoniją, jos kasdienybė nė iš tolo neprimena rutinos. „Esu ne tik bib­lio­tekininkė, bet ir bib­lio­tekos atstovė regionams. Tai reiškia, kad rūpinuosi, jog knygos pasiektų žmones, gyvenančius atokiau nuo Lietuvos aklųjų bib­lio­t ekos padalinių. Aktyviai bendradarbiaujame su senelių namais, mokyklomis, švietimo pagalbos tarnybomis, tad tikrai neužsisėdžiu vietoje“, – mintimis dalijasi S. Grabauskienė.

Ji ne tik važinėja po Lietuvą, organizuoja knygų Brailio raštu išdavimą tiems, kam jų reikia, bet ir neregius bei silpnaregius džiugina įvairiais renginiais. „Negalią turintys žmonės itin vertina parodytą dėmesį, noriai dalyvauja kultūrinėse veiklose, todėl nuolat sugalvoju naujų idėjų ir kuriu vis kitus formatus, kuriais ieškau kelio į šių žmonių širdis“, – atskleidžia bib­lio­tekininkė.

Skaidrą žavi neregių bei silpnaregių nuoširdumas, kuris išties yra tikras. Jie labai laukia naujų renginių ir yra dėkingi už jau organizuotus, tai bib­lio­tekininkė galėjo pajusti iš jų siųstų palaikymo žinučių, kai po traumos kurį laiką negalėjo dirbti. „Juk ne kiekviename darbe gali turėti tokį atgalinį ryšį“, – džiaugiasi ji.

Be visoje Lietuvoje organizuojamų renginių, Skaidra dar yra Trečiojo amžiaus universiteto Baltosios lazdelės fakulteto dekanė. Fakulteto veiklose dalyvauja regėjimo negalią turintys senjorai, kurie, kaip teigia Skaidra, yra išties puikūs, smalsūs studentai. Paskaitos vyksta Lietuvos aklųjų bib­lio­ tekoje, kviečiami įdomūs lektoriai, nes norima, kad senjorai gautų kuo daugiau naujos ir naudingos informacijos. „Tačiau svarbiausia net ne tai, o bendrystė, kurią gali jausti žmonės, atėję į mūsų paskaitas“, – pasakoja bib­lio­tekininkė.

Skaidra teigia nesijaučianti kažkokia ypatinga, tiesiog daro tai, kuo tiki, kur mato prasmę, kas jai visada patiko. „Ne aš, bet mūsų skaitytojai yra ypatingi. Turiu vieną visiškai nematančią skaitytoją – močiutei jau arti 90 metų, – ji iš bib­lio­tekos nuolat išsineša glėbį knygų Brailio raštu, dar užsuka į parduotuvę ir grįžusi namo laisvalaikiu mezga. Ir tokių pavyzdžių daug. Jie man suteikia optimizmo bei supratimo, kad nereikia nuleisti rankų, kad ir kas benutiktų.

Juk neįveikiamų dalykų nėra, tereikia noro ir užsispyrimo. Ir visos durys atsivers“, – sako Skaidra.

Kasdien bendraudama su žmonėmis, negalinčiais skaityti įprastų knygų, Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos Kauno padalinio bib­lio­tekininkė S. Grabauskienė nepaliauja stebėtis jų meile pasauliui ir gebėjimais visavertiškai adaptuotis kasdienybėje.

Kartu ji ragina visuomenę būti atidesnę greta esantiems žmonėms, negalintiems pasaulio matyti tokio, kokį mes jį matome. „Esu pastebėjusi praeivius, nekreipiančius dėmesio į einantį nematantį žmogų, nešiną baltąja lazdele. Kartais skubantieji užkliūva už lazdelės ir net apšaukia neregį, todėl sąmoningumą turime ugdyti kiekvienas. Kita vertus, džiugina naujos galimybės integruoti kitus gebėjimus nei mes turinčius žmones, nes atsiranda vis daugiau knygų Brailio raštu bei audioformatu.

Dalinkimės žinia apie Lietuvos aklųjų bib­lio­ tekos teikiamas paslaugas, kad kuo daugiau žmonių galėtų mėgautis skaitymo teikiamu malonumu ir nauda“, – kviečia bib­lio­tekininkė.

Parengė Gediminas Dubonikas

Elektrėnai. Viešoji bib­lio­teka, įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą, parengė ir išleido edukacinį leidinį „Elektrėnų krašto kultūros paveldas vaikams“ su spalvinimo knygele. Rengiant medžiagą panaudotos bib­ lio­tekos darbuotojų ir Kultūros paveldo departamento archyvo nuotraukos, kraštotyrininkės Onos Rasutės Šakienės surinkti krašto žmonių pasakojimai. Paveldo objektus nupiešė dailininkė Rima Čepienė.

Panevėžys. Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­ tekos padalinyje – „Židinio“ bib­lio­tekoje sausio 18 d. pristatyta fotografo, dalininko, poezijos mėgėjo Arūno Revoto autorinių darbų paroda „Kavos žmonės“. Menininkas, šiuo metu piešiantis kavos tirščiais, su renginio dalyviais dalijosi mintimis apie įkvėpimą, pristatė piešimo techniką. Koncertavo Panevėžio moksleivių namų gitaros studijos nariai Titas Pėža ir Vakarė Šnyraitė.

Trakai. Viešosios bib­lio­tekos Lentvario padalinyje atidaryta Juliaus Kvedarausko kolekcionuojamų daiktų paroda-edukacija „Koncertas Margaritai“, skirta dailiojo čiuožimo dabarčiai ir istorijai. Tai knygos, nuotraukos, pašto ženklai iš laikotarpio, kai ši sporto šaka Lietuvoje buvo populiari. Autorius pasakojo, kad netradicinė paroda suskirstyta į tam tikras stoteles, nemažai dėmesio skirta mūsų čiuožėjams Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiazko.

Vilnius. Vasario 15 d.–kovo 30 d. Lietuvos medicinos bib­lio­tekoje veikia Alfonso Čepausko skaitmeninės kūrybos paroda, skirta Lietuvos valstybės istorinėms datoms. Autorius skaitmenine kūryba susidomėjo praėjusio šimtmečio pabaigoje, pradėjo kurti pirmuosius savo ekslibrisus. Parodoje pristatomi ekslibrisai, skirti Lietuvos istorijai, pirmą kartą eksponuojamas lakštinės grafikos ciklas, sukurtas 2021 m. *** Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­ tekos vestibiulyje nuo vasario 9 d. iki kovo 10 d. veikia mažoji paroda „Gyvenimą paskyręs lietuvių raštijai: Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807)“, skirta šio nusipelniusio lituanisto veiklai pristatyti.

Be kitų reikšmingų darbų, lietuvių raštiją K. G. Milkus praturtino XVIII–XIX a. parašydamas pirmąją istorinę poemą lietuvių kalba „Pilkainis“, kurios rankraštinis nuorašas šiandien saugomas bib­lio­tekoje.

EDUKACIJOS VAIKAMS Panevėžys. Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­ tekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ ne tik vyksta „Robotikos“ pamokėlės, bet ir veikia būrelis, skirtas sudominti vaikus technologijomis.

Būrelio vadovai moko naudotis lego konstruktoriais „Edukation Wedo“, kurti objektus 3D spausdintuvu, valdyti robotukus „Ozobot Bit“.

Zarasai. Viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyrius parengė edukacinę programą „Susitikimai su literatūriniais personažais“, kurios dalyviams pristatomi įvairių šalių vaikų autorių kūriniai. Dalyvavę „Santarvės“ pradinės mokyklos ugdytiniai buvo supažindinti su italų rašytojos Rosos Tizianos Bruno kūriniu „Tylenio kepyklėlė“ (dailininkas Paolo Proietti), patys piešė iliustracijas.

Informaciją pateikė Jūratė Volungevičienė, Vaida Žalienė, Rūta Minkevičienė, Janina Valančiūtė, Kotryna Rekašiūtė, Rūta Paukštytė, Zita Černovienė

41

IN MEMORIAM

JUOZAS TUMELIS [1938 09 02–2022 01 19] 2022 m. sausio 19 d. mirė kultūros istorikas, vertėjas, bibliografas, visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotojas Juozas Tumelis.

1956–1959 m. J. Tumelis Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijų metu rašė ir publikavo eilėraščius, kartu su Tomu Venclova ir kitais studijų draugais sudarė jaunų maištingų intelektualų ratą, parengė studentų literatūrinį almanachą „Kūryba“. Už nelegalią veiklą 1959 m. iš universiteto buvo pašalintas. Universitetą (istorijos studijas) baigė 1972 m.

1963–1979 m. Knygų rūmuose J. Tumelis ėjo bibliografo pareigas. 1979 m. pradėjo dirbti tuometės Lietuvos SSR valstybinės respublikinės bib­lio­tekos (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka) Retų knygų ir ypatingai vertingų leidinių (vėliau vadintas Senų ir retų knygų, Retų knygų) skyriuje, buvo vyriausiasis bibliografas, nuo 1981 m. – skyriaus vedėjas, 2001– 2003 m. – Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausiasis bib­lio­tekininkas.

1994 m. J. Tumelis Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos humanitarinė kultūra, 1499–1547: būklė, veiksniai, tendencijos“, kurioje nagrinėjama, kokia tuo metu buvo lietuvių kalbos padėtis, mokyklų tinklas, kokios jėgos formavo XVI a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Tumelis dalyvavo politinėje veikloje, 1990–1992 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas. Aktyviai veikė kitose srityse: 1992–1999 m. ėjo Lietuvos nacionalinės bibliografijos redakcinės kolegijos pirmininko pareigas, 2001–2007 m. „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ 1–11 tomų Mokslinės redakcinės tarybos pirmininko pareigas, Vilniaus universitete dėstė Lietuvos kultūros istorijos kursą.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje 1985–1997 m. J. Tumelis organizavo mokslines konferencijas – tarptautinius „Mažvydo skaitymus“, aktualinusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorinius, kultūrologinius tyrimus. Per tuos metus buvo surengtos 9 konferencijos.

J. Tumelis tyrinėjo XV–XVI a. LDK lotyniškas knygas, XVIII a. lietuvišką raštiją, domėjosi Jurgio Baltrušaičio kūryba, išvertė į lietuvių kalbą Czesławo Miłoszo „Gimtąją Europą“ (2003, papildyta 2011). Yra paskelbęs daugiau negu 60 mokslinių straipsnių iš senosios LDK literatūros, Lietuvos istorijos ir filosofijos istorijos, sudaręs 14 bibliografinių rodyklių.

J. Tumelis buvo ne vieno leidinio bendraautoris: „Lietuvos TSR bibliografija“ (2 t., 1969–1988), „Žmonės ir kalba“ (1977), „Gairė – pilnutinė demokratija“ (2001), „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ (3 t., 2001–2003), „Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena“ (2007). Taip pat sudarytojas: „Iš Lietuvos bib­lio­tekų istorijos“ (1985), „Stanislovas Rapolionis“ (su Eugenija Ulčinaite, 1986), Antano Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1991), „Tado Kosciuškos sukilimo (1794) lietuviškieji raštai“ (1997). Buvo rusiškai išleistų Jurgio Baltrušaičio eilėraščių knygų sudarytojas.

J. Tumelis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999), Karininko kryžiumi (2006), Sausio tryliktosios atminimo medaliu (2002).

Juozą pažinoję bendraminčiai ir su juo bendravę kolegos prisimins jį kaip orios laikysenos, intelektualią, nenuolaidžiaujančią, laisvą ir kūrybingą asmenybę.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos bendruomenė

42

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO VASARĮ 1 d.

2 d.

2 d.

3 d.

Šią dieną prieš 135 metus Kupiškio rajone gimė valstybės veikėjas Antanas Merkys (1887– 1955). Tartu ir Kijeve studijavęs teisę, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. A. Merkys ėjo krašto apsaugos ministro pareigas trijose vyriausybėse.

1927–1932 m. buvo Klaipėdos krašto gubernatorius, o 1933-iaisiais tapo antruoju Kauno miesto burmistru, pakeisdamas A. Merkys trijuose ministrų kabinetuose Joną Vileišį. A. Merkys – vienas Lietuvos ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, tautininkų sąjungos steigėjų. Buvo 1921 m. paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas (1939–1940 m. birželio 17 d.), o paskutines tris dienas dar ėjo ir prezidento pareigas, kai Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją, pavedęs A. Merkiui jį pavaduoti.

1940-ųjų vasarą jis du kartus nesėkmingai bandė išvykti iš Lietuvos, buvo suimtas ir su šeima ištremtas į Saratovą. Kalintas įvairiuose Rusijos kalėjimuose. 1954 m. paleistas į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą. Mirė Melenkų invalidų namuose. 1995 m. A. Merkio kenotafas perkeltas į Petrašiūnų kapines, nes kapo rasti nepavyko.

Tą dieną prieš 140 metų Dubline gimė vienas garsiausių airių rašytojų Jamesas Joyce’as (1882–1941). O garsiausias jo kūrinys – „Ulisas“ – šiemet skaičiuoja šimto metų sukaktį. Romaną rašęs keletą metų, pagaliau jį išleido Paryžiuje 1922 metais.

Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose jis ilgai buvo draudžiamas dėl tariamo neJoyce’as tuo metu jau rašė „Ulisą“. padorumo, todėl pradžioje plito piratinė- J.Fotografė Camille Ruf. Ciurichas, mis versijomis, kol 4-ajame dešimtmetyje apie 1918 m. draudimas buvo panaikintas. „Ulisas“ – revoliucinis kūrinys, transformavęs romano tradiciją: pirmą kartą literatūroje bandoma perteikti veikėjų slaptas mintis, asociacijas, impulsus nenutrūkstamu srautu. Ši sąmonės srauto technika padarė didelę įtaką moderniajai prozai.

Prieš 170 metų Panevėžio rajone gimė teatro veikėjas, vienas lietuviškos dramaturgijos pradininkų Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916), Vytauto Landsbergio senelis. Pirmiausia mokėsi lenkiškoje pradinėje mokykloje, bet, Petro Vileišio paragintas, išmoko lietuviškai.

Maskvos universitete baigė teisės studijas ir ilgą laiką gyveno bei dirbo Rusijoje. 1884 m.

Landsbergis-Žemkalnis. grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į lietuvišką veiklą, G. Atvirukas rašė į „Varpą“, „Ūkininką“, „Vilniaus žinias“, buvo draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas. Gyvendamas Joniškėlyje, susipažino su Gabriele Petkevičaite-Bite, pažinojo Petrą Kriaučiūną, palaikė ryšius su lietuviškos spaudos parūpinančiu Jurgiu Bieliniu. (Įdomu, kad šių asmenybių vardais dabar pavadintos bib­lio­tekos Panevėžyje, Marijampolėje, Biržuose.) Už dalyvavimą nacionaliniame judėjime caro valdžios buvo suimtas. Atlikęs bausmę, 1904 m. apsigyveno Vilniuje. Čia pasinėrė į teatro veiklą: režisavo, pats vaidino, sukūrė keliolika pjesių.

Tarptautinė optimisto diena. Ši diena kasmet minima pirmą vasario ketvirtadienį, kai tokia data buvo pasiūlyta Kvebeke (Kanada) 2013 metais. Ji tinka bet kokio amžiaus ar išsilavinimo asmenims, kurie tądien pasiryžta palikti visus rūpesčius ir tiesiog džiaugtis saulės šviesa, atsipalaiduoti geriant puodelį mėgstamos kavos. Mokslas jau seniai įrodė, kodėl žmogui geriau būti optimistu: pozityvumas palaiko fizinę ir protinę sveikatą, optimistas gali pasigirti geresniu imunitetu ar net greičiau atsigauti po chirurginės operacijos. Jeigu jūs dar tik mokotės tapti optimistu, tam gerai tiks kovo mėnuo, kuris yra skelbiamas oficialiu optimizmo mėnesiu.

Pexels.com (Magda Ehlers)

4 d.

Prieš 135 metus Jurbarko rajone gimė Stasys Šimkus (1887–1943) – kompozitorius, dirigentas, pedagogas.

Gimęs valstiečių šeimoje, gabus vaikas nuo 9 metų muzikos mokėsi pas vietos vargonininką, vėliau – Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune. Baigė Varšuvos muzikos institutą ir Sankt Peterburgo konservatoriją.

Jau pastarajame mieste vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams, o 1914 m. subūrė didelį mišrų chorą ir Vilniuje. Nuo 1915 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose rinkdamas aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti, ir čia kūrė lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes. Grįžęs į Lietuvą, Klaipėdoje 1923 m. įkūrė muzikos mokyklą – dabar šio miesto konservatorija pavadinta Stasio Šimkaus vardu. Po stažuočių Vienos, Milano, Romos operos teatruose 1931–1932 m. ėjo Valstybės teatro dirigento pareigas. Sakoma, kad buvo neišsenkamos energijos, dažnai būdavo geros nuotaikos, nepasižymėjo taupumu, nevengdavo pobūvių. Kompozitorius gerai pažinojo liaudies kūrybą, buvo užrašęs tūkstančius liaudies dainų, šimtus jų harmonizavo.

S. Šimkus su sūnumi JAV. 1920 m. * Atrinktos vasario datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

8 d.

Tarptautinė saugesnio interneto diena daugiau kaip 150 šalių minima jau 19-ą kartą. Lietuvoje ta proga rengiama ištisa saugesnio interneto savaitė, kurios metu vykdomos įvairios šviečiamosios veiklos. Jomis siekiama atkreipti dėmesį į aktualius skaitmeninius iššūkius. Šiemet savaitės renginių programoje dalyvavusios bendrovės, įvairios organizacijos rengė virtualius seminarus, daug dalyvių sutraukiančias nuotolines pamokas (pavyzdžiui, pernai „Swedbank“ rengta „Mokonomika“ sudomino apie 250 tūkst. asmenų). Socialiniuose tinkluose rengiamuose konkursuose moksleiviai galėjo pasitikrinti su kibernetiniu saugumu susijusias žinias.

Saugaus interneto savaites aktyviai rengia ir šalies viešosios bib­lio­tekos.

14 d.

Tarptautinė knygų dovanojimo diena, ko gero, dažniau užgožiama tądien plačiai minimos šv.

Valentino dienos. Tačiau jas abi puikiai galima suderinti – savo artimiesiems, draugams knygas dovanoti su MEILE. Ši diena dar neturi ilgos istorijos. Ji užgimė prieš 10 metų Jungtinėje Karalystėje, kai Amy Broadmoore su Pexels.com (Karolina Grabowska) sūnumi nusprendė padovanoti knygų nepasiturinčių šeimų vaikams. Skaičiuojama, kad ši diena minima daugiau kaip keturiose dešimtyse valstybių. Ir tai daroma tik savanorių pastangomis.

26 d.

Tą dieną prieš 220 metų Rytų Prancūzijos Bezansono mieste gimė Victoras Hugo (1802–1885) – vienas žymiausių prancūzų rašytojų. Į literatūros istoriją jis įėjo kaip labai produktyvus kūrėjas, pradžioje kūręs daugiausia klasicistines eiles. Susidomėjęs romantizmo estetiniais principais, ryškiausiai juos atspindėjo kuriamose dramose, tačiau lietuvių skaitytojams V. Hugo geriausiai žinomas kaip istorinių romanų („Paryžiaus katedra“, „Vargdieniai“, „Žmogus, kuris juokiasi“) autorius. Lietuvoje šio rašytojo kūrinius pradėta versti dar XIX a. pabaigoje, o minėtieji romanai sulaukė ne vieno vertimo į lietuvių kalbą. V. Hugo aktyviai dalyvavo ir politinėje veikloje: jaunystėje buvo rojalistas, vėliau – 1830 ir 1848 m. revoliucijų šalininkas, skelbėsi respublikonu. Buvo išrinktas į parlamentą, Senatą. Kaip ir daugelis jo amžininkų, nesipriešino Prancūzijos kolonializmo politikai, laikydamas ją pavergtų kraštų civilizavimo misija, bet pasisakė prieš mirties bausmę. Įdomu, kad laikotarpiu, kai aktyviai dalyvavo politikoje, buvo susidomėję piešimu. Piešė ant popieriaus, beveik nenaudodamas spalvų, dažniausiai tamsiai rudu arba juodu pieštuku ar tušu.

44

20 d.

Prieš 145 metus Vologdos srityje (Rusija) gimė architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919). Nors Vilniuje kūrėjas apsigyveno tik nuo 1913 m. (po mokslų Vienoje, kur mokėsi architektūros, ir Paryžiuje – mokėsi skulptūros), per likusius jam gyventi šešerius metus, kai kariuomenės savanoris Vivulskis savo milinę atidavė kitam savanoriui, Dauguma A. Vivulskio darbų nebaigta, o dalis kad šis sušiltų, o pats sušalo ir sunaikinta. mirė nuo plaučių uždegimo, sugebėjo nuveikti, kad su jo vardu būtų siejamas vienas simbolinių sostinės paminklų – 1916 m. ant Plikojo kalno iškilo A. Vivulskio projektuotas Trijų kryžių paminklas (nugriautas 1950; atstatytas 1989). Deja, nemažai jo architektūrinių projektų liko neįgyvendinta. Dabar viešosiose erdvėse Lietuvoje galima pamatyti Šiluvos (Raseinių r.) koplyčią (1912–1924), o Lenkijoje Krokuvos mieste – Žalgirio mūšio 500 metų paminklui sukurtas skulptūras (1910).

24 d.

Vieversio diena. Ši diena, kaip ir sausį minėtas pusiaužiemis, siejama su ateisiančio pavasario prognozėmis. Lietuviai spėdavo, jei vieversys parskrido anksčiau nei 24 d., tai pavasaris bus vėlyvas, jei po 24 d. – anksty- Lietuvoje paplitęs dirvinio vieversio porūšis. BY-SA vas. Kodėl žiūrima būtent į šį (Daniel Pettersson) žvirblinių būrio paukštelį? Todėl, kad jis Lietuvoje po šaltojo sezono pasirodo vienas pirmųjų. Šiemet Ventės rago ornitologinės stoties tinklalapyje vasario 15 d. pasirodė įrašas – apžieduoti 3 paukščiai, iš jų du dirviniai vieversiai. Taigi kiek tikslūs bus šie skraidantys pavasario pranašai?

Senatorius V. Hugo. Fotografas Étienne’as Carjat.

1876 m. Saugoma Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje

V. Hugo. Aštuonkojis su rašytojo inicialais V. H., 1866 m

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Vilnius Book Fair has Come Back!

Lara Lempertienė. The Life of a Girl Recorded in History 2

After a gap of two years, the International Vilnius Book Fair opened on 24–27 February for the first time under the circumstances of the worldwide COVID-19 pandemic. Tarp knygų asked the Vilnius Book Fair’s organisers about challenges that they faced when drawing the programme of this event. The President of the Lithuanian Publishers Association Lolita Varanavičienė told about changes in the preparatory work, the Director of the Lithuanian Culture Institute Aušrinė Žilinskienė described activities related to the inviting of foreign guests to the Fair, and the Head of the Marketing and Intellectual Services Unit of the Communication and Marketing Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Birutė Vaitkutė introduced the concept for this year’s stand of the National Library at the Fair. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. What, How, and Why do Lithuania’s Children Read?

5

There has been a study done by the Research and Dissemination Unit of the Children’s and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with a partner, the Lithuanian Section of the International Board on Books for Young People (IBBY), on reading done by children and adolescents. The study had the purpose, by using a questionnaire and comparative analysis, to find out the most favourite books of schools students of the 1st–10th forms and their reading habits and factors affecting them. The data received from the study were analysed by three aspects: gender, age, and place of residence. The publication’s author introduces the main conclusions from study.

Evelina Zenkutė. Computer Games at the Top of Schoolchildren’s Leisure Pursuits

10

A half of young people aged 10–15 who do not like to read consider reading a boring pursuit and choose other leisure activities.

Such were the results of a study done in the Kaunas, Klaipėda, and Panevėžys Counties, which is one of the activities of the 2021/24 project implemented by public libraries of these Counties ‘Innovative Reading Promotion Solutions by Lithuanian Libraries for Building Social Relations of Children and Young People’. Under this project, librarians committed themselves to create an innovative reading promotion aid, a virtual game meant for developing schoolchildren’s reading habits.

Milda Lipavičiūtė. Expansion of Accessible Content: From Volunteering to the Audiobook

13

In this publication, a staff member of the Lithuanian Library for the Blind tells about audiobooks, which are increasingly gaining popularity. For some, they present an alternative of habitual reading and for those who read differently, they are a necessity. However, users with disability or disorder have access only to 15 percent of the number of all publishing output of Lithuania. This publication is about what can be done in order to make the choice of audiobooks for those who read differently wider.

Dalia Cidzikaitė. A Glimpse at the Life of Young People of the First Lithuanian Republic

16

The heading ‘New Publications’ introduces an authentic reflection by the educationist, writer, and figure of the community of Lithuanians Australia Alena Landsbergytė-Žemkalnytė Aliutės dienoraštis (‘Aliutė’s Diary’). This diary, written in the 1930s provides a picture of the life of young people in the temporary capital city of the First Lithuanian Republic Kaunas. It was handed over to the National Library by Landsbergytė-Žemkalnytė’s brother Prof. Vytautas Landsbergis, who suggested that it be published as a book.

18

The Head of the Judaica Research Centre at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Lara Lempertienė introduces Autobiografija (‘Autobiography’) by Beba Epstein published by the National Library. The circumstances that gave rise to the publication of this book are out of the ordinary: a few years ago, a unique manuscript was discovered within the Library’s Judaica manuscript archive, a story by a twelve-year of Jewish girl from Vilnius about herself with photographs of herself and her family. This autobiography provides a picture of the realities of a Jewish child in the pre-war (namely, of 1934) Vilnius. Fortunately, Beba Epstein has survived after experiencing the atrocities of the Holocaust in the Vilnius Gheto and several concentration camps.

Inga Strungytė-Liugienė. A Hymnal of Lithuania Minor’s Evangelical Lutherans Entered into the National Registry of UNESCO’s Memory of the World

20

The autumn of 2021 marked addition to the Lithuanian National Register of the UNESCO Memory of the World Programme. The documentary heritage items entered into the Registry include the hymnal Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai (‘Various New Hymns or Evangelical Psalms’) by Kristijonas Endrikis Mertikaitis preserved at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. This publication issued in Tilsit in the 19th century has been acknowledged as a document of regional significance. Dr. Strungytė-Liugienė from the Research Centre of Written Heritage at the Institute of the Lithuanian Language introduces the only copy known in Lithuania and globally.

Regina Rancevienė. Inseparable from the Identity of the Trakai Region

22

The Seimas of the Republic of Lithuania announced 2022 the Year of Karaites of Lithuania. It has been done in order to commemorate the 625th anniversary since, in the late 14th century, Vytautas The Great, Grand Duke of Lithuania, invited the Turk nation Karaites to settle here. Having accepted this invitation, Karaites settled in Lithuania’s several towns. Nowadays, the most prominent cultural centre of Karaites is the town Trakai. Regina Rancevienė from the public library of this town tells about items related to the history, culture, and language of Karaites which are preserved in the library’s regional history collection as well as the cooperation with this national community, the language of which has been entered into UNESCO’s Atlas of the World’s Languages in Danger.

Darius Žiemelis. The Tradition of the National Library’s Research Publishing Continues

29

The publication introduces the outcome of the updated strategy for the publishing and dissemination of scholarly journals of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, i.e., the first issue of the electronic periodical journal Relevant Tomorrow. This bilingual (Lithuanian and English) journal will publish articles on traditional issues of bibliography and information management as well as issues of information environment safety, media, information literacy, processes of information policy and communication, and methodology. It is intended to present surveys of significant national events, conferences, and other information of current interest. An international editorial team has been assembled.

Sonata Nognienė. He Called Himself Pagėgis

32

The 11th of February of this year marks the 90th anniversary of the Lithuanian poet and literary critic Algimantas Mackus (1932–1964).

On this occasion, the conference ‘Not Having Left for Good, Simply Having Not Returned for Altogether’ (a phrase from Mackus’ verse) was held by the Pagėgiai Municipality Vydūnas Public Library together with the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore and other partners. The event featured the reflection by President Valdas Adamkus about his acquaintanceship with Mackus, who lived and worked in Chicago for a long time.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2022 Nr. 2 (757) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2022 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2022-02-24 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 2 (757) 2022 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2022 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą „Tarp knygų“ 2022 metams.

Prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bib­lio­tekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte II a. (tel. (8 5) 249 7028) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.

Vieno numerio kaina – 2,40 Eur