Tarp knygu 2022 04 by TarpKnygu

Balandis| 2022

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Iš kartos į kartą

ĮVYKIS

Tvarios bibliotekos – tvarus pasaulis; su geriausių 2021 m. bibliotekininkių mintimis. Parengė Jolita Steponaitienė ir Vaidenė Grybauskaitė

TEMA / BIBLIOTEKOS SUTINKA UKRAINIEČIUS

Vaiva Markevičiūtė. Nauja vartotojų grupė – saviti poreikiai

PROJEKTAI

Viktorija Bulyginaitė, Rūta Lazauskaitė. „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“ – patraukliai ir inovatyviai

TYRIMAI

Gražina Montvidaitė. Ekslibrisų paieškos Šiaulių regiono viešosiose bibliotekose 12 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Viktorija Bargailienė. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas dar vienas inkunabulas

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė. Draugijų bibliotekos Tauragės krašte iki 1940 m. 17 TYRĖJUI ĮDOMU

Evaldas Timukas, Algirdas Girininkas. Mekų giminės ištakos ir archeologija

ŽMOGUS IR LAIKAS

Audronė Berezauskienė. Anykščių gyvasis klasikas

GEROJI PATIRTIS

Eglė Kazimieraitienė, Sigita Vaitkaitytė. Kraštotyra: iššūkių ir atradimų metai

KĄ SKAITYTI

Mantė Mažonė (ryski.istorija) rekomenduoja

KRONIKA

Kultūrų dialogas – nacionaliniam išskirtinumui atskleisti. „Tarp knygų“ informacija

Greta Barkauskytė, Vaiva Rutkauskaitė. Neatšaukta šventė: kurti knygas ir jas skaityti yra smagu!

Sonata Nognienė. Pagėgiškiai mena Bronę Savickienę

KRONIKA / DĖMESYS UKRAINAI

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

39 42

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko balandį. Parengė Asta Stirbytė

PIRMAME VIRŠELYJE

Viešosios įstaigos „Mėlyna ir geltona“ Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai padovanotos iš Ukrainos atvežtos knygos. Vygaudas Juozaitis

REDAKCIJA

IN MEMORIAM

Albertas Šadys [1960 10 26–2022 04 26]

Vygaudas Juozaitis

Jūratė BIČKAUSKIENĖ (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ Lina ŠARLAUSKIENĖ

#GYVASŽODIS

„Shutterstock“

IŠ KARTOS Į KARTĄ Atmintis, patirtys, įpročiai, perduodami iš kartos į kartą. Knygos, iš vienų savininko rankų keliaujančios į kitas. Žinios, vyresniųjų perduodamos jaunesniems ugdytiniams, draugams, vaikams. Ties visu tuo stabtelėjome šiame numeryje – tikimės, kad straipsniuose aprašomi tam tikri daiktai, įvykiai, perteikiami vaizdai, ženklai paskatins pasidomėti, pamąstyti ir prisiminti. Negali nekelti susižavėjimo senųjų knygų ilgaamžiškumas, kaip jos ir po kelių šimtų metų primena apie save patekdamos... tarp XXI a. naujienų. Toks XV a. senukas – vadovėlis kunigams – „prisikėlė“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, gaudamas 91-ojo numerį. Arba naujųjų laikų knygos, pasklidusios po Šiaulių ir Telšių apskričių bibliotekas. Jose išsaugoti knygų nuosavybės ženklai gali papasakoti įvairių istorijų... O kas bendra tarp bibliotekų ir archeologijos? Pavyzdžiui, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre archyvinė medžiaga ir archeologiniai radiniai iš senosios Mekų tėviškės aplinkos Semeniškiuose suteikė galimybę papildyti žinias apie Mekų giminės gyvenimą ir jos kilmę. Kaip svarbu savo veikla nuosekliai tyrinėti su kraštu susijusį palikimą, įrodo rašytojo ir vertėjo

Rimanto P. Vanago darbai, tyrinėjamos Anykščių krašto istorijos, ypač susijusios su Holokaustu. Rašytojo knygose rasime tai, ko neužrašė kiti, ko nežinojome ir galbūt nė negalėjome žinoti, nes ta informacija glūdėjo giliai archyvuose ar kraštiečių prisiminimuose. „Aš rūpestingai saugau savo vaikystės nuotrupas, iš tėvų paveldėtus žodžius ir daiktus, o pirmiausia – pasitikėjimą vienų kitais, – yra sakęs rašytojas. – <...> Todėl žinau <...> privalau užrašyti tai, ko niekas kitas už mane neužrašys.“ Naują „kvėpavimą“ kraštotyrinei veiklai stengiasi suteikti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai. Surengdama mokslinępraktinę konferenciją, biblioteka skatino diskutuoti apie kraštotyros veiklos modernizavimo poreikį, kad negalėtume pasakyti: „kraštotyra yra pati sau, o šios veiklos dalyviai ir jos rezultatų vartotojai – patys sau arba jų tiesiog nėra.“ Kaip perduoti turimas žinias, patirtį jaunesniajai kartai, darant tai neįkyriai, patraukliai, tarsi nepastebimai? Ir dar moderniai! Tokiu bandymu galima vadinti Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento įgyvendintą projektą „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“, kai tikslinė auditorija pamažu paverčiama bendraautore. 1

ĮVYKIS

TVARIOS BIBLIOTEKOS – TVARUS PASAULIS Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) organizuojama Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, pagal tradiciją pradėta balandžio 23 d. – UNESCO iniciatyva minimą Knygos ir autorių teisių dieną, kvietė į kelis šimtus visose šalies bibliotekose vykusių renginių, skirtų bibliotekininkams, bendruomenėms, bibliotekų skaitytojams ir lankytojams. Šalia dėmesio pagrindinei – tvarumo – temai, diskusijų profesiniais klausimais, kolegų veiklos įvertinimo šiemetę Bibliotekų savaitę temdė Ukrainoje vykstančio karo šešėlis – ne viename renginyje buvo minimas Ukrainos vardas, kovojančiai šaliai reiškiamas palaikymas, renkama parama ukrainiečiams. Tarp tokių renginių ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos LBD skyriaus ketinimas iš darbuotojų rankdarbių ir skanėstų labdaros aukciono gautas lėšas skirti Maltos ordino pagalbos tarnybos globojamiems ukrainiečiams paremti.

Paskutinės balandžio dienos jau 22-ą kartą subūrė kolegas minėti Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę ir dalyvauti jos renginiuose. Šiais metais profesinė savaitė dedikuota globaliu ir regioniniu mastu aktualiai tvarumo temai, tad ją pavadinome priimti sprendimus ir veikti skatinančiu pavadinimu – „Tvari bib lioteka“. Tvarumas bibliotekininkų bendruomenei svarbus dėl nuolatos įvairiomis formomis išreiškiamo susirūpinimo, kaip ir kokioje visuomenėje gyvens mūsų vaikai po 30, 50 ar 100 metų. Jeigu jau dabar nesukursime to, kas gali būti palaikoma bėgant laikui, neeikvojant išteklių ir nekenkiant aplinkai – tai yra teisinga ekonomikos ir etikos prasme, – jau artimiausiu metu susidursime su didžiulėmis grėsmėmis aplinkai ir mūsų gerovei. Tad svarbu įvertinti ir bibliotekų reikšmę šiuolaikinei visuomenei, jų atliekamą misiją informacijos svarbos, ateities vertybių, pokyčių ir galimybių kontekste. Šiemetė Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė prasidėjo jau tradiciniu tampančiu bibliotekininkų žygiu. Susirinkę Anykščiuose, beveik 300 šalies bibliotekininkų ir bibliotekų bičiulių pėsčiomis įveikė 12 kilometrų, keliavo vaizdingomis Anykščių apylinkėmis. Susitikę su seniai matytais bendraminčiais ar susipažinę su kolegomis iš kitų bibliotekų, žygeiviai dalinosi tvarumo idėjomis ir taip ruošėsi savaitės minėjimo renginiams. Bibliotekų savaitės veikloms šventinį toną suteikė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje balandžio 25 d. surengta 2021 m. geriausių bibliotekininkų pagerbimo ceremonija. Gausybė kultūros renginių vyko visose viešosiose bibliotekose, partnerių erdvėse ir jau įprasta tampančioje virtualiojoje erdvėje. Visą savaitę bibliotekų atstovai dalyvavo LRT transliuojamame žaidime „Kas ir kodėl?“. Baigiamojo Bibliotekų savaitės renginio – tarptautinės konferencijos „Tvari biblioteka“ – dalyvius šiemet priėmė Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Konferencijos dalyviai klausėsi pranešimų apie klimato kaitą, žaliąjį Lietuvos kursą, kuriuos skaitė specialistai, atsakingi už tvarumo įgyvendinimą, taip pat pranešėjų apie Vokietijos, Portugalijos, Danijos bibliotekų veiklą kuriant tvarią ateitį ir įgyvendinant Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslus. Po pranešimų sesijos diskutuota grupėse išvykus į Jurbarko bibliotekos Viešvilės, Eržvilko, Vadžgirio, Skirsnemunės filialus. 22-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės globėja – Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Jolita Steponaitienė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė

Nacionalinėje bibliotekoje vykusioje bibliotekininkų apdovanojimų šventėje Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, priminęs neramią šiandienos situaciją, kai kultūros erdvės akimirksniu gali virsti griuvėsiais, dėkojo bibliotekininkų bendruomenei, vienai iš stipriausių kultūros grandžių Lietuvoje, įrodžiusiai tai ir sudėtingomis pandemijos sąlygomis, ir šiuo susitelkimo reikalaujančiu metu. Palinkėjęs tolesnių prasmingų iniciatyvų, taip pat supratimo, kad biblioteka yra ir patriotinių bei demokratinių vertybių puoselėjimo židinys, ministras paskelbė, kad 2021 m. geriausiųjų vardai ir premijos skiriamos šiems bibliotekininkams: geriausio bibliotekininko vardas – Giedrei Čistovienei, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovei; geriausio bibliotekos vadovo – Loretai Aleknienei, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei; geriausio jaunojo bibliotekininko vardas atiteko Monikai Straupytei, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos l. e. p. Kultūros vadybos skyriaus vedėjai. Laureatės pasidalijo su žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojais savo pirma reakcija sužinojus apie išskirtinį įvertinimą.

Kokios pirmos mintys šovė į galvą, kai sužinojote žinią, kad esate tarp geriausių 2021 metų bibl io tekininkų? Ką Jums reiškia šio vardo suteikimas?

Giedrė Čistovienė Pirmiausia prisiminiau šmaikščią istoriją, susijusią su mano įsidarbinimu biblio tekoje. Kolegos po kelerių mano darbo metų prisiminė, kad kai mane įdarbino, LIBIS centro vadovė Gražina Bastauskienė pasakė: „Gal ir nebloga mergaitė, bet nepanašu, Asmeninis albumas kad ilgai ištemps.“ Bet štai jau skaičiuoju čia 15 metų ir net esu apdovanota! Nuoširdžiai jai dėkoju, kad tuomet pasitikėjo ir tvirtai pastatė ant kojų. Didžiausia šio apdovanojimo vertė, kad tai – bendruomenės pripažinimas. Neslėpsiu, buvo ir tylaus pasididžiavimo, kad vis dėlto mano pastangos kuo daugiau mokytis ir kuo efektyviau, nuoširdžiau dirbti buvo įvertintos. Visų pavardėmis nevardysiu, bet esu labai dėkinga bibliotekos kolegoms, bib liotekų bendruomenei, ypač dabartinei vadovybei, kuri, patikėdama sudėtingiausius uždavinius, kartais pasitiki manimi labiau nei aš pati. Būtent šiuos iššūkius priimdama ir su jais susidorodama turėjau galimybę būti pastebėta ir įvertinta.

Loreta Aleknienė Kokios gi pirmos mintys šovė į galvą – staigmena, maloni staigmena. Džiugesys didžiulis – esu pastebėta, įvertinta ir net apdovanota. Begalė vieni kitus keičiančių jausmų, net abejonių. Tai – įvertinimas už Asmeninis albumas jau nuveiktus darbus, o kartu ir atsakomybė už būsimą veiklą. Taip pat tai – patvirtinimas, kad einama teisinga kryptimi, paraginimas dar labiau stengtis. Be abejo, dar pasididžiavimas mūsų bibliotekos kolektyvu ir nuoširdi padėka visuomet šalia esantiems ir palaikantiems kolegoms. Šia proga norisi pacituoti Katerinos Graham žodžius: „Mėgti tai, ką darai, ir jausti, kad tai yra svarbu, – ar gali būti kas šauniau?“

Monika Straupytė Sužinojus, kad man suteiktas geriausio jaunojo bibliotekininko vardas, pirma reakcija buvo nuostaba. Iš pradžių negalėjau patikėti. Vėliau, kai susigyvenau su mintimi, supratau, koks tai didžiulis įvertinimas. Ne tik man – visai mūsų biblio tekai. Labai džiaugiuosi, kad būtent šiemet, Kaunui Aira Sesartytė tapus Europos kultūros sostine, bibliotekininkų apdovanojimuose skamba mano miesto vardas. Ir, žinoma, Vinco Kudirkos vardas. Visada pabrėžiu, kiek daug man davė biblioteka. Čia dirbdama daugiau kaip penkerius metus, neapsakomai praturtėjau, susipažinau su daugybe puikių žmonių, įgijau daugybę patirčių. Ir jei per tą laiką sugebėjau bibliotekai duoti bent mažą dalelę to, ką ji davė man, jau esu be galo laiminga. Biblioteka šiandien – stipri kultūros lauko veikėja, kurios veikla matoma ir pripažįstama. Labai tikiuosi, kad prie šio proceso prisidedu ir aš. Šio vardo suteikimas man reiškia be galo daug – tai iki šiol didžiausias mano profesinis pasiekimas ir įvertinimas. Šalia didelio džiaugsmo tai ir didelis įpareigojimas. Pažadu ir toliau dirbti atvira širdimi, negailėdama laiko bei pastangų. Šis džiugus įvykis yra temdomas šešėlio – to, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Kasdien skaitau Ukrainos bibliotekų asociacijos skelbiamas naujienas. Žaviuosi kolegų stiprybe! Jie ir toliau dirba, visi prisideda prie savo šalies pergalės. Labai svarbu nenustoti palaikyti ukrainiečius visomis įmanomomis priemonėmis.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė 3

TEMA / BIBLIOTEKOS SUTINKA UKRAINIEČIUS

NAUJA VARTOTOJŲ GRUPĖ – SAVITI POREIKIAI Vaiva Markevičiūtė

Milijonai ukrainiečių dėl karo turėjo bėgti iš savo šalies. Dalis jų atvyko ir galbūt dar atvyks į Lietuvą, kuri karo pabėgėlius pasitinka itin svetingai. Šalies bibliotekų durys dar iki šių siaubingų įvykių buvo plačiai atveriamos visiems, o dabar išskirtinis dėmesys skiriamas naujai vartotojų grupei – ukrainiečiams karo pabėgėliams. „Tarp knygų“ redakcija pakalbino didžiausių šalies miestų, kuriuose apsistojo daugiausia ukrainiečių, bibliotekas: kaip jos pasiruošė priimti karo pabėgėlius, kokių paslaugų jose ieško ukrainiečiai, ką bibliotekos jiems siūlo ir kokios pagalbos dabar reikėtų pačioms bibliotekoms? Jau pirmomis karo dienomis Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų ir apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos išplatino bendrą pareiškimą dėl Ukrainos pabėgėlių aptarnavimo šalies viešosiose bibliotekose. Ir tai neliko tik tuščia deklaracija – ukrainiečiai Lietuvos bibliotekose gali naudotis nemokamomis paslaugomis: gauti skaitytojo pažymėjimą, leidžiantį skolintis knygas ir naudotis kitomis paslaugomis, tarp jų ir internetu, spausdinti ir skenuoti dokumentus asmeninėms reikmėms, naudotis šeimų, jaunimo ir laisvalaikio erdvėmis, inovatyvių technologijų įranga (virtualiosios realybės akiniais, robotikos rinkiniais ir kt.), dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, vaikų sensoriniuose skaitymuose, lankytis parodose ir kituose kultūros renginiuose, naudotis bibliotekų fonduose sukauptais įvairių stalo ir interaktyvių žaidimų, muzikos įrašų, filmų, knygų ir periodinių leidinių įvairiomis kalbomis fondais. Informacija apie nemokamas paslaugas platinama biblio tekų svetainėse ir paskyrose socialiniuose tinkluose, pabėgėlių registracijos centruose, tautinių mažumų bendruomenėse, Ukrainos vaikams skirtuose renginiuose, kitais bibliotekoms prieinamais kanalais. Bibliotekos stengiasi parodyti ukrainiečiams, kad jie čia laukiami. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos l. e. p. Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Straupytė pasakoja, kad ant kiekvienos miesto bibliotekos durų kabo užrašas „Kviečiame užeiti“ ukrainiečių kalba, akis traukia palaikymo Ukrainai ženklai: vėliavėlės, mėlyni ir geltoni akcentai. „Bibliotekoje turime terminalą, kuriuo bekontakte mokėjimo kortele galima pervesti pasirinktą sumą tiesiai į Ukrainai paramą teikiančios VšĮ „Mėlyna ir geltona“ sąskaitą. Savo „Dizaino inovacijų laboratorijoje“ pagaminome suvenyrų – maišelių, magnetukų ir ženklelių, kuriuos galima gauti dovanų paaukojus“, – vardija M. Straupytė. 4

INTEGRACIJA Į VARTOTOJŲ GRETAS Į Lietuvą atvykusiems pabėgėliams visų pirma svarbiausia yra gauti bazines socialines, švietimo ir sveikatos paslaugas. Tik pasirūpinę pagrindinėmis gyvenimo sąlygomis, suaugusieji pradeda ieškoti darbo, domisi galimybe mokytis kalbos. Pasak Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib liotekos direktorės Lauros Juchnevič, šie žmonės yra sutrikę, jaudinasi ir dėl Ukrainoje likusių artimųjų, ir dėl savo buities. „Kol suaugusieji pradeda kurtis naujoje vietoje, vaikai bibliotekoje turi galimybę praleisti laiką saugioje aplinkoje, naudotis jiems surinktomis knygų kolekcijomis, žaisti stalo ir kompiuterinius žaidimus, – vardija L. Juchnevič. – Karo pabėgėlių iš Ukrainos integracijai labai svarbu juos ne išskirti iš kitų lankytojų, o padėti jaustis bendruomenės dalimi. Vadovaudamiesi tokiu principu, į bibliotekoje vykstančius renginius, pavyzdžiui, į koncertus ar spektaklius, kviečiame svečius, kalbančius įvairiomis kalbomis. Šiuo metu matome, kad į Kultūros paso programos edukacinius renginius ateina klasės, kuriuose jau mokosi ukrainiečiai pabėgėliai. Edukacijos metu bendraklasiai ir pedagogai padeda šiems vaikams dalyvauti bendroje veikloje.“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė pa-

VšĮ „Mėlyna ir geltona“ iš Ukrainos į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką atvežė leidinių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Nemaža jų dalis paskirstyta kitoms bibliotekoms ir mokytojams, ugdantiems vaikus iš Ukrainos. Vygaudas Juozaitis

Literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ komanda kartu su bendražygiais pasirūpino, kad Baltijos šalių knygiukai (Tiny Books from Baltic Authors) būtų išversti į ukrainiečių kalbą. Juos mažiesiems skaitytojams siūlo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Andželika Rimkuvienė

sakoja, kad greta kitų paslaugų ukrainiečiams siūlomos turiningo laisvalaikio leidimo galimybės kūrybinėse dirbtuvėse, vaikų užimtumo centre „Žaisloteka“, įvairiuose kultūros renginiuose. „Parengėme programą organizuotoms grupėms, kviesdami atvykti į biblioteką ir susipažinti su jos teikiamomis galimybėmis darbuotojų vedamoje ekskursijoje. Siekiame, kad naujieji lankytojai sužinotų apie visas teikiamas paslaugas ir pasirinktų, kas jiems yra aktualu“, – pasakoja Ž. Vėtienė. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos darbuotojai, žinodami, kad karas sugriovė namus, tikėjimą, galbūt pasitikėjimą vienam kitu, kviečia į Ukrainiečių bendrystės vakarus, kurių iniciatorė – gydytoja psichiatrė, rašytoja, biblioterapeutė Jūratė Sučylaitė. „Esame suplanavę tarpusavio emocinės paramos grupę ir kūrybinio rašymo užsiėmimus: nuo dokumentų liudijimų iki savo paties galių atradimo, tačiau pastebėjome, kad kol kas šie užsiėmimai nėra populiarūs. Žmonės pirmiausia nori įsikurti, susitvarkyti dokumentus ir, svarbiausia, pramokti lietuvių kalbos“, – atvirauja bibliotekos metodininkė rinkodarai ir viešiesiems ryšiams Renata Rudienė. R. Rudienė pabrėžia, kad ukrainiečiai bibliotekoje gali sulaukti visokeriopos pagalbos, čia mezgasi gražios draugystės: „Vieną dieną į biblioteką užsuko vizualiojo meno – skulptūrų iš popieriaus, karpinių, tapybos, grafikos – profesionalė Nata Didenko. Sutarėme, kad eksponuosime jos parodą bibliotekos erdvėse. Tikime, kad atsiras norinčiųjų nusipirkti paveikslų!“ Žmonių, netikėtai turėjusių palikti namus, istorijos unikalios. Viena moteris bibliotekininkėms pasiguodė, kad jai trūksta paprasčiausio puodo valgiui gaminti. Taigi darbuotojos, R. Rudienės teigimu, ukrainietei padovanojo ir taip reikiamų puodų. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka bendradarbiauja su judėjimu „Ukrainiečiai Panevėžyje“ ir balandžio 15 d. atidarė šiame

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje eksponuojama šiame mieste apsistojusių ukrainiečių vaikų piešinių paroda. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvas

mieste apsistojusių ukrainiečių vaikų piešinių parodą. Piešinius vaikai sukūrė ukrainiečių ir Panevėžio Liekupio bendruomenės susitikime, kuriame, be kitų veiklų, išbandė ypatingą piešimo techniką, kai kūrėjas pats pasirenka dažus ir juos lieja ant drobės, išreikšdamas savo vidinę būseną spalvomis. Užsiėmimą vedė Trečiojo amžiaus universiteto Tapybos fakulteto vadovė Vida Špakauskienė ir studentės Virginija Narkevičiene bei Irena Lukšienė. Į biblioteką paroda atkeliavo ukrainiečių koordinacinės grupės vadovės Tatjanos Patokovos iniciatyva. Parodos atidarymo dieną Panevėžyje apsistoję ukrainiečiai pabėgėliai dalyvavo pažintinėje ekskursijoje po biblioteką, susipažino su paslaugomis, bendravo. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovė Donata Baniūnienė skaičiuoja, kad per pirmą karo mėnesį bibliotekoje užsiregistravo keliasdešimt skaitytojų iš Ukrainos. Skaitytojus aptarnaujančios bibliotekininkės pastebi, kad ukrainiečiai teiraujasi ne tik grožinių knygų savo kalba, bet ir dvikalbių žodynų, kurie padėtų išmokti pagrindinių frazių lietuvių kalba. Vaikų bibliotekoje ne kartą teirautasi rusų–lietuvių kalbų žodynų ir kitų mokomųjų priemonių išmokti lietuvių kalbos pagrindų. Dalis ukrainiečių bibliotekose ieško vietos darbui su kompiuteriu. D. Baniūnienė pabrėžia, kad bibliotekininkai savo darbe vadovaujasi etikos principais ir skaitytojų nekamantinėja, iš kur jie ir kaip jaučiasi. „Įsiminė viena situacija, kai merginai, vartančiai knygą ukrainiečių kalba, bibliotekininkė pasiūlė pasiskolinti leidinį į namus, tačiau ši atsakė, kad neims, nes „jau tuoj važiuoja atgal namo“,“ – jautrią istoriją apie ukrainiečių stiprybę prisiminė D. Baniūnienė. M. Straupytė teigia pastebėjusi, kad ukrainiečiai V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje skolinasi ir skaito knygas bei periodinius leidinius rusų kalba. Tačiau ne visi – kai kurie sako šios kalbos nenorintys nei girdėti, nei ja skaityti. „Į biblioteką užsuka skirtingų poreikių ir 5

patirčių žmonės: vieni nori bendrauti, kiti, priešingai, nėra linkę leistis į kalbas, būna nedrąsūs, nusiminę, sutrikę. Bibliotekos darbuotojai stengiasi pajusti, ko konkrečiam žmogui tuo metu reikia, suteikti reikiamas paslaugas, priimti, kaip ir kiekvieną skaitytoją, – maloniai, su šypsena ir profesionaliai“, – tikina M. Straupytė.

MOKYMAI KALBOS BARJERUI SUMAŽINTI

Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos skyriuose ir padaliniuose organizuojami lietuvių ir anglų kalbų mokymai, skaitmeninio raštingumo mokymai rusų kalba. Besimokantieji aprūpinami priemonėmis, norintiems išmokti lietuvių kalbą užsakyti vadovėliai. Viešosios interneto prieigos kompiuteriuose sukurti profiliai anglų ir ukrainiečių kalbomis, kad ukrainiečiams būtų paprasčiau jais naudotis. Mažieji ukrainiečiai kviečiami į bibliotekos neformaliojo vaikų švietimo būrelius, netrukus jiems bus rengiami ir skaitymai su šunimi. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai paskelbus apie lietuvių kalbos kursus, pirmoji ukrainiečių grupė susirinko akimirksniu. „Tarp šių ukrainiečių – daug mamų. Todėl natūralu, kad pasirūpinome ir vaikais: kol mamos mokosi – ėmėme vesti edukacinius užsiėmimus, suteikiame erdves pramogauti ir žaisti. Sensorinius skaitymus vaikams galime vesti ukrainiečių arba rusų kalbomis. Taip pat siūlome edukacijas su Inovatyvių technologijų laboratorijos įranga rusų ir anglų kalbomis“, – dėsto bibliotekos informacijos specialistas Tomas Pauliuščenka.

Su pabėgėliais iš Ukrainos bibliotekininkai susikalba rusų ir anglų kalbomis. Tačiau ukrainiečiai rodo norą mokytis kalbėti lietuviškai, nes tai itin svarbu norintiems įsilieti į Lietuvos darbo rinką ir socialinį gyvenimą. Tad bibliotekos suskubo siūlyti nemokamus kalbų mokymus. Sostinės senamiestyje veikianti Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka nusprendė organizuoti lietuvių kalbos pagrindų užsiėmimus. „Pirmiausia išplatinome viešą kreipimąsi, kuriuo kvietėme atsiliepti lektorius savanorius, galinčius mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos. Labai nudžiugome, kad iš karto sulaukėme net šešių savanorių, mokančių ir galinčių vesti pamokas ukrainiečiams. Tada paskelbėme kvietimą registruotis. Pamokos bibliotekoje vyksta kartą per savaitę, – pasakoja bibliotekos atstovė D. Baniūnienė. Klaipėdos I. Kanto viešojoje bibliotekoje šiuo metu užregistruota per 50 suaugusiųjų, kuriuos lietuvių kalbos mokys keturios savanorės mokytojos. „Kalnupės padalinyje pačios bibliotekininkės lietuvių kalbos moko vaikus ir jų mamas. Mokymai vyksta bibliotekose. Bendraudami su ukrainiečiais, sužinome, kad jau po truputį jie įsidarbina ir norėtų mokymų nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, Šilutėje gyvenanti ir dirbanti ukrainietė gydytoja kreipėsi į mūsų bib lioteką dėl nuotolinių valstybinės kalbos mokymų. Tad šiuo metu ieškome lektorių, gebančių dėstyti nuotoliu, – pasakoja R. Rudienė. – Beje, mokytis lietuvių kalbos pageidauja ne tik ukrainiečiai, kreipėsi ir baltarusių šeima, į Lietuvą pabėgusi nuo režimo.“

Didžiųjų viešųjų bibliotekų fonduose visada buvo šiek tiek leidinių ukrainiečių kalba, tačiau šiuo metu jų paklausa išaugusi daugybę kartų. Bibliotekininkai yra sudarę ir savo interneto svetainėse pateikia sąrašą elektroninių bei garsinių knygų ukrainiečių kalba, kurias galima skaityti internete. Turimos ukrainietiškos knygos dedamos į specialias lentynas gerai matomose ir vėliavėlėmis pažymėtose lentynose. Nacionalinė biblioteka knygų ukrainiečių kalba turėjo, tačiau šiuos fondus gerokai praturtino VšĮ „Mėlyna ir geltona“ iš Ukrainos atvežti leidiniai, skirti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. „Tarp jų buvo nemažai mokomosios literatūros ir dubletinių knygų, tad nemažą dalį siuntos paskirstėme kitoms bibliotekoms ir mokytojams, ugdantiems vaikus iš Ukrainos, – pasakoja Ž. Vėtienė. – Taip pat numatytas knygų ukrainiečių kalba pirkimas – beveik 100 naujausios (2020–2021 m.) ukrainietiškos grožinės literatūros, skirtos vaikams ir suaugusiesiems, leidinių. Pirkimas vyksta balandį, o knygos bus pristatytos iki gruodžio vidurio. Iš vaikų literatūros daugiausia planuojama pirkti lietuvių autorių vertimus į ukrainiečių kalbą.“ Knygų bibliotekoms dovanoja ne tik įstaigos, bet ir privatūs asmenys. „Džiaugiamės, kad vilniečiai prisideda prie knygų fondo turtinimo – štai vaikų rašytojas Vytautas Račickas mums padovanojo savo knygų, išverstų

Klaipėdos Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje vyksta lietuvių kalbos pamokos ukrainiečiams, juos moko savanorės mokytojos. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos archyvas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka sensorinių skaitymų seansus pritaikė ukrainiečių vaikams. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvas

KNYGŲ UKRAINIEČIŲ KALBA TRŪKUMAS

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų bibliotekoje įrengta knygų ir poilsio zona ukrainiečių vaikams. Irina Jarec

į ukrainiečių kalbą“, – pasakoja D. Baniūnienė. Pasak jos, užklausų apie vaikams skirtas knygas bibliotekininkai sulaukė Lietuvoje vos apsigyvenus pirmiesiems karo pabėgėliams. Bibliotekininkai nedelsdami ėmė ieškoti būdų, kaip greitai įsigyti leidinių ukrainiečių kalba. Informacinių išteklių skyriaus vyriausioji biblio tekininkė komplektavimui ir apskaitai Reda Steniulienė džiaugiasi, kad A. Mickevičiaus biblioteka yra viena pirmųjų Lietuvoje, kuriai pavyko užsisakyti ir gauti leidinių ukrainiečių kalba. Visi jie atkeliavo iš Lvivo knygyno-leidyklos „Old Lion Publishing House“. Iš šimto gautų knygų dauguma yra skirtos vaikams, mažesnioji dalis – suaugusiesiems. Už operatyvų leidinių užsakymą ir pristatymą biblioteka dėkoja savo ilgamečiam partneriui – Vilniuje įsikūrusiam knygynui „Knygynas eureka!“. „Knygynas eureka!“ direktorė Eurika Stogevičienė pasidalino pirmosios ukrainietiškų knygų siuntos kelionės istorija. „Kai Lietuvos bibliotekos pradėjo ieškoti knygų ukrainiečių kalba, susisiekėme su knygyno bičiuliu vertėju Vytu Dekšniu, iš ukrainiečių kalbos išvertusiu ne vieną knygą. Vytas suvedė mus su vaikų rašytoja Kateryna Michalicyna, o ši – su Lvivo leidykla-knygynu. Knygynas greitai atrinko 100 knygų, atsiuntė mums sąskaitą, mes apmokėjome, o jie per savo draugus išsiuntė į Lietuvą. Dabar laukiame naujos siuntos, nes knygų iš Lvivo užsisakė ir kitos bibliotekos“, – atskleidė istorijos detales direktorė. A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos fondas pasipildė ir VšĮ „Mėlyna ir geltona“ atvežtais Ukrainos vaikams skirtais mokykliniais vadovėliais ir pratybų sąsiuviniais. „JAV gyvenantys Cynthia Pasky su partneriu Paulu Huxley’umi bei Rita ir Mantautas Paškevičiai Ukrainos vaikams dovanojo per 1000 leidinių. Iš jų beveik 100 pasiekė ir mūsų biblioteką. Ačiū mecenatams! Knygų skaitymas – tai ir būdas laikinai pamiršti vargus, ir galimybė tęsti mokymąsi sunkiu metu“, – pasakoja D. Baniūnienė. V. Kudirkos viešosios bibliot ekos Panemunės padalinyje dar pernai, bendradarbiaujant su Kauno ukrainiečių bendruomene, buvo įrengta knygų ukrai-

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriuose ir padaliniuose vykdomi lietuvių ir anglų kalbų mokymai ukrainiečiams, kuriuos veda savanoriai. Viena jų – nuotraukoje matoma bibliotekos darbuotoja Asta Norkeliūnaitė. Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos archyvas

niečių kalba lentyna. Čia yra daugiau kaip 100 leidinių vaikams ir suaugusiesiems. „Deja, kol kas tai yra vienintelės ukrainietiškos knygos, kurias turime, o poreikį jaučiame kur kas didesnį, – pasakoja M. Straupytė. – Nusipirkome knygų ukrainiečių kalba iš leidyklos Ukrainoje. Laukiame, kada atveš. Taip pat įsigijome lietuvių autorių, išvertusių į ukrainiečių kalbą savo leidinius, knygų. Padeda ir miesto savivaldybė, palaikanti ryšį su miestais partneriais Ukrainoje.“

DĖMESYS VAIKAMS IR NE TIK Kovo pabaigoje Vilniaus apskrities bibliotekos Vaikų bibliotekoje įrengta ir atidaryta knygų ir poilsio zona ukrainiečių vaikams. Poilsio kampelį įrengė ir baldais bei knygomis pasirūpino knygynas „Vaikystė“, studija „DO Architects“, įmonės MCMP, „Persiški kilimai“, „Korgas“ ir „LT Project“. Anot knygyno „Vaikystė“ vadovės Ritos Paškevičienės, idėja kartu su partneriais įrengti vaikų kampelį kilo iš didžiulio noro, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę skaityti – susitikti patogioje vietoje, Vilniaus senamiestyje. A. Mickevičiaus biblioteka tam puikiai tiko. Vaikai galės skaityti ukrainiečių, rusų, anglų kalbomis išleistas grožinės literatūros knygas. „Naujasis poilsio ir knygų kampelis įkurtas šviesiausioje ir jaukiausioje Vaikų bibliotekos vietoje – šalia lango į Trakų gatvę, kuriame jau kone pusė amžiaus praeivius nebyliai palydi Leonardo Gutausko skulptūra „Pasakų medis“. Šis kampelis tikrai patiks ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikams, o ant minkštasuolių jaukiai įsitaisys jų tėvai arba vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikai“, – džiaugiasi D. Baniūnienė. Poilsio zonos atidaryme dalyvavo ir laikinai prieglobstį Lietuvoje radusios mergaitės iš Ukrainos, jau pradėjusios mokytis vienoje lietuviškoje Vilniaus progimnazijoje. Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas pradėjo bendradarbiavimą su Vaikų ir jaunimo centru, organizuojančiu dienos stovyklą ukrainiečių vaikams. Trečiadieniais 3–8 metų vaikus į biblioteką atlydi savanorė. Ateina iki dešimties vaikų. 7

Šie vaikai dienos stovyklą lanko tol, kol jiems randamas vaikų darželis ar mokykla, tad grupės sudėtis kiek keičiasi. Stovyklautojai dalyvauja įvairiose edukacijose, labai domisi iliustruotomis knygomis, klausinėja lietuviškų žodžių. Nacionalinės bibliotekos dirbtuvių PATS SAU darbuotojai jau ne kartą dalyvavo dienos stovyklose Ukrainos vaikams, kurias sostinės Šiuolaikiniame meno centre organizuoja „Tūkstantmečio vaikų“ komanda. Šios stovyk los – puiki susitikimo ir bendravimo vieta, taip pat galimybė prasiblaškyti, išmokti naujų dalykų, užsiimti kūryba. „Pastarąjį kartą dirbtuvės PATS SAU rengė užsiėmimą su termopresu. Smagus užsiėmimas pritraukė labai daug įvairaus amžiaus žmonių. 300 maišelių buvo papuošti vėliavėlėmis, širdelėmis, gėlėmis, vardais. Visiems labai patiko ir klausė, kada grįšime vėl“, – apie vieną užsiėmimų pasakojo Nacionalinės bibliotekos Kūrybinių dirbtuvių skyriaus vyr. kuratorė Aurelija Šešelgė. Sužinoję, kad į Šiaulius atvyksta pirmieji karo pabėgėliai, P. Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai užmezgė ryšius su partneriais – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija ir Šiaulių menų mokykla, kad šie prisidėtų prie sensorinių skaitymų organizavimo ir turinio pritaikymo naujai auditorijai. Biblioteka suskubo ieškoti vaikų knygų ukrainiečių kalba, nes jos reikalingos organizuojant vaikams skirtus edukacinius užsiėmimus, pavyzdžiui, sensorinius skaitymus. „Sensoriniams skaitymams skirtas istorijas jau verčiame ir savo jėgomis, tačiau vertėjauti geranoriškai padeda užsiėmimuose dalyvaujančios vaikų mamos. Jau esame išvertę tris istorijas“, – pasakoja T. Pauliuščenka.

DARBO, O KARTAIS – IR NAKVYNĖS VIETA Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje biblio tekoje jau pradeda dirbti pabėgėliai iš Ukrainos. „Į biblio teką kreipėsi Lietuvoje apsistoję ukrainiečiai. Pasikalbėjus ir suderinus sąlygas, viena ukrainietė dirbs patalpų priežiūros darbus, o kita, pasirodo, yra bibliotekininkė, tad dirbs specialisto darbą. Dar viena profesionali bibliotekininkė yra pakeliui į Lietuvą, laukiame jos ir planuojame kartu įgyvendinti tarptautines veiklas“, – pasakojo bibliotekos direktorė L. Juchnevič. Be to, biblioteka yra pasiūliusi patalpas ukrainiečiams: apgyvendins šešių asmenų šeimą vienose patalpose ir bibliotekininkę – kitose. Darbuotojo ukrainiečio ieško Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. „Nacionalinėje bibliotekoje didelį dėmesį skiriame vaikų ugdymui, tad Kūrybinių dirbtuvių skyriui ieškome ukrainietiškai kalbančio kolegos, kad galėtų dirbti su vaikais iš Ukrainos“, – teigia Ž. Vėtienė. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka prireikus savo patalpose gali suteikti aštuonias nakvynės vietas karo pabėgėliams. „Šios vietos labiau skirtos pernakvoti, o ne ilgam gyvenimui, gal todėl jos kol kas neapgyvendintos, bet jau antrą savaitgalį apnakvindiname trumpam į Vilnių atvykstančios Kėdainiuose prieglobstį radusios Ukrainos bibliotekininkės šeimą“, – pasakoja D. Baniūnienė. 8

PAGALBA – KAD GALĖTUM PADĖTI A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Emilija Banionytė džiaugiasi, kad biblioteka sulaukė tikrai nemažai pagalbos. „Tiesą sakant, net buvome nustebinti žmonių geranoriškumo. Jau minėtoji Vaikų bibliotekos knygų ir poilsio zona ukrainiečių vaikams įrengta rėmėjų lėšomis, dovanotais baldais, knygomis. Pastarosiomis dienomis gauname daug knygų ukrainiečių kalba. Nors sulaukėme savanorių, norinčių mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos, poreikis yra didesnis. Ne visi jie yra mokytojai profesionalai. Galėtume apmokyti daugiau norinčių, jei turėtume profesionalių mokytojų, galinčių mokyti ne tik vakarais, bet ir dienomis, kaip prašo besikreipiantys ukrainiečiai“, – pasakoja E. Banionytė. Be to, bibliotekos fondui labai reikia pasikalbėjimų žodynėlių, trumpos Lietuvos istorijos ukrainiečių kalba. „Gal Lietuvos leidėjai suskubtų išleisti“, – viliasi direktorė. Kita sritis, kurioje bibliotekoms reikėtų pagalbos, – vertimai į ir iš ukrainiečių kalbos. „Kartais prireikia vertimo paslaugų, tam dabar pasitelkiame partnerius iš Kauno ukrainiečių bendruomenės“, – pasakoja V. Kudirkos viešosios bibliotekos atstovė M. Straupytė. Jai antrina I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė L. Juchnevič: „Sudėtinga surasti vertėjų iš ir į ukrainiečių kalbą, lėšų tam nėra, o ir ne visi pabėgėliai iš Ukrainos kalba ukrainiečių kalba.“ T. Pauliuščenka pasakoja, kad, kilus problemų dėl informacijos vertimo į ukrainiečių kalbą, P. Višinskio viešajai bibliotekai net keletą kartų mielai pagelbėjo likusi savo šalyje ukrainietė, palaikanti ryšį su vienu iš Šiaulių biblio tekos darbuotojų. Nacionalinės bibliotekos atstovės Ž. Vėtienės teigimu, labai svarbu ir geranoriškas bendradarbiavimas. „Palengvinti karo pabėgėlių priėmimą ir adaptaciją Lietuvoje galime vieni kitiems pasiūlydami paslaugų ar produktų. Pavyzdžiui, UAB „Petro ofsetas“ nemokamai atspausdino lankstinukus apie Nacionalinės bibliotekos paslaugas ukrainiečių kalba, VšĮ „Mėlyna ir geltona“ parūpino knygų, įmonės kūrybinėms dirbtuvėms nemokamai suteikia priemonių ukrainiečių vaikams skirtose dienos stovyklose“, – vardija Ryšių su visuomene skyriaus vadovė. Talkina ir Maltos ordino pagalbos tarnyba, kuri pasirūpina informacijos apie Nacionalinės bibliotekos paslaugas sklaida tarp atvykusių ukrainiečių, o biblioteka savo ruožtu suteikia patalpas humanitarinei pagalbai rinkti ir skirstyti. Pagalba kultūros sektoriui, besistengiančiam kuo svetingiau priimti karo pabėgėlius, jaučiama ir valstybės mastu. L. Juchnevič džiaugiasi, kad Lietuvos kultūros taryba paskelbė stipendijų konkursą kultūros ir meno darbuotojams iš Ukrainos: „Tai yra didelė paskata dirbti su specialistais iš Ukrainos, ieškoti galimybių juos priimti, įgyvendinti bendras veiklas. Būtų tikslinga, jeigu, reaguojant į situaciją, būtų paskelbti projektų, orientuotų į ukrainiečius pabėgėlius, konkursai.“ L. Juchnevič pabrėžia, kad informacijos ištekliams įsigyti, edukacinėms priemonėms visuomet reikalinga finansinė pagalba.

PROJEKTAI

„POKALBIAI APIE LITERATŪRINES PATIRTIS“ – PATRAUKLIAI IR INOVATYVIAI Viktorija Bulyginaitė Rūta Lazauskaitė

Knyga, paauglys arba pilnametystės sulaukęs jaunas žmogus. Ko reikia, kad šie elementai taptų darniu neatsiejamu dariniu? Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistai nusprendė tam pasitelkti tarp jaunų žmonių labai populiarią priemonę – tinklalaides. Siekdama paskatinti jaunimą domėtis literatūra ir skaityti, Nacionalinė biblioteka daugiau kaip pusmetį (2021 m. rugsėjis–2022 m. kovas) vykdė projektą „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“: pakvietusi papasakoti apie skaitymo patirtį, įrašė 6 tinklalaides su šiai amžiaus grupei autoritetingais kūrėjais. Savo literatūrinėmis patirtimis pasidalijo režisieriai Marija Kavtaradzė ir Jurgis Matulevičius, komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė, poetas Marius Povilas Elijas Martynenko, rašytojas Vytautas Varanius ir atlikėjas Vaidotas Valiukevičius. Projekto organizatoriai, siekdami sukurti jaunimui įdomų turinį, suteikė jo atstovams galimybę tapti ir turinio bendrakūrėjais. Rinkdamiesi pašnekovus, projekto vykdytojai nukreipė žvilgsnį į skirtingų sričių – kino, muzikos, literatūros – menininkus. Taip pat buvo svarbu, jog tinklalaidžių svečiai būtų žinomi jaunimui, turėtų teigiamą įvaizdį ir būtų besidomintys literatūra. Atsižvelgiant į projekto tikslinės auditorijos pomėgius ir įpročius, pokalbių dalyvių mintis nuspręsta paskleisti tinklalaidžių formatu. Ši šiuolaikinė medijų priemonė ne tik mėgstama jaunimo, bet ir yra lengvai prieinama, pasižymi plačios sklaidos galimybe.

KAD VEIKLA JAUNIMUI NELIKTŲ BE JAUNIMO Projekto sumanytojai, siekdami didesnio jaunuolių įsitraukimo į projekto veiklas, paskelbė laidos „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“ vedėjo – aktoriaus Dominyko Vaitiekūno – asistento(-ės) konkursą. Atrankoje panoro dalyvauti daug savo jėgas šioje kėdėje išbandyti pageidavusių 16–19 metų jaunuolių. Viename iš atrankos etapų pretendentai turėjo atsiųsti save kūrybiškai pristatantį vaido įrašą. Pasibaigus atrankai buvo išrinkti du jaunesnieji laidos asisten-

tai – jais tapo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviai Dominykas Sušinskis bei Marija Narbutaitė. Kita projekto veikla, kuria stengtasi aktyviau į turinio kūrimą įtraukti jaunimo, buvo Nacionalinėje biblio tekoje surengtos kūrybinės dirbtuvės. Jose drauge su jaunuoliais iš projekto partnerio Vilniaus Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“ išgrynintos juos dominančios temos, kad šias būtų galima įtraukti į pokalbius su projekto įrašų dalyviais. Dirbtuvių tikslas pasiektas diskutuojant, atliekant kūrybines užduotis. Kūrybinės užduotys buvo galvojamos remiantis „design thinking“ (kūrybinio mąstymo) principu. Nenorint tiesiogiai klausti „Kas jus domina?“, buvo duodamos specialios užduotys. Pavyzdžiui, „Mano „Google“ paieškos istorija“: ant lapo su šiuo teiginiu paaugliai klijavo jiems rūpimus klausimus bei teiginius, ko jie ieško internete ar klausia draugų, šeimos. Iš jų projekto komanda galėjo sužinoti jaunimą dominančias temas, kurias pasistengta atspindėti ir pokalbiuose su tinklalaidės dalyviais. Jaunimas nurodė temas iš įvairių gyvenimo ir kultūros sričių: pavyzdžiui, menų integracija 9

visuomenėje; lietuvių rašytojai pasaulio literatų kontekste; ar privalomos pagal mokyklinę programą knygos nėra perteklinės; nuomonės formavimas: tėvai, socialiniai tinklai, aš pats. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai galvojo ir klausimus tinklalaidės pašnekovams. Tiesa, jie buvo formuluojami ne konkrečiam žmogui, o sukurtam profiliui pagal Neįkainojamą patirtį Nacionalinės bibliotekos projekte įgijo jaunieji laidos asistentai Marija (kairės nuotr. kairėje) ir Dominykas (dešinės nuotr. dešinėje). Jie turėjo galimybę asmenybės gyvenimo mokytis iš laidų vedėjo aktoriaus Dominyko Vaitiekūno ir padirbėti su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu. Vygaudas Juozaitis (kūrybą, ištraukas iš kūratūra. „Pašnekovų mintys konsolidavo mano požiūrį į literatūrą ir meno rybos, knygų, filmų ir kt.) faktus. Pastarieji buvo sukli- konceptą, praturtino bendrųjų žinių bagažo turinį. Knygos – žmonijos juoti ant popieriaus lapo, o filmų ištraukos pateiktos išminties, savivokos ir saviieškos šaltinis, suponuojantis dvasinės stagnaciplanšetėje. Paaugliai spėjo, apie kokį žmogų kalbama ir jos nebūtį. Kiekvienas individas gali rasti kažką sau literatūroje. Kiekvienas, kam jie, jų manymu, uždavinėjo klausimus. Lengviausia abejojantis literatūros verte, tesusipažįsta su pašnekovų svarstymais!“ – buvo atspėti rašytoją M. E. P. Martynenko, nes jaunimui savo atradimais dalijosi Dominykas. O Marija atviravo: „Pokalbiai buvo tikrai gerai pažįstama ir atpažįstam savita jo kūryba. visiškai kitokie, negu tikėjausi – po įrašų išėjusi iš bibliotekos dar kurį laiką Dirbtuvėse dalyvavę jaunuoliai pasisėmė naujų būdavau panirusi į apmąstymus ir būdavo labai keista iš karto pasinerti įspūdžių. „Man labai patiko, jog galėjom visai artimai į miesto ritmą. Įspūdį paliko ir pašnekovų atvirumas, nuoširdumas, dalijiprisidėti prie tokio faino projekto, pabrainstormint idė- masis ne tik literatūrinėmis, bet ir gyvenimo patirtimis.“ jų, susipažinti su būsimais tinklalaidės pašnekovais ir Projekto įgyvendintojai tikisi, kad įrašytos šešios tinklalaidės apie galvoti jiems kuo širdingesnius klausimus“, – dirbtuvėse žinomų žmonių literatūrines patirtis pasiekė tikslinę auditoriją – jaunus praleistą laiką vertino Rimgailė Šegždaitė. Jai pritarė žmones. Prie platesnės projekto turinio sklaidos prisidėjo projekto parJokūbas Krupovies: „Labiausiai įsiminęs dalykas buvo tneriai jaunimo centras „Žalianamis“ ir Kirtimų kultūros centras. Taip pat klausimų galvojimas iš trumpų detalių apie žmogų, ne viena Lietuvos biblioteka dalijosi informaciniais pranešimais savo pati galimybė užduoti klausimą. Dar galima pridėti, svetainėse, socialiniuose tinkluose. Savotišku partneriu tapo ir „Caffeine“ kad istorijos kūrimas iš nuotraukos buvo fun game. kavinių tinklas, kuris leido savo kavinėse Vilniaus mieste pakabinti proBibliotekos žmonės did a great job.“ Kūrybinių dirbtu- jektą viešinančius plakatus. vių dalyvė Teodora Tautkutė apskritai džiaugėsi, kad Nacionalinės bibliotekos garso įrašų studijoje įrašyti ir sumontuoti turėjo galimybę prisidėti „prie tokio svarbaus projekto vaizdo įrašai prieinami Nacionalinės bibliotekos „Spotify“ platformoje, taip įgyvendinimo“. pat mobiliojoje dienraščio „15min“ programoje „15 min. Klausyk“, skirtoje lietuviškam audioturiniui.

UGDANTI IR PRATURTINANTI PATIRTIS

Neįkainojamą patirtį Nacionalinės bibliotekos projekte įgijo jaunieji laidos asistentai Dominykas ir Marija. Prieš įrašus gimnazistai būdavo supažindinami su laidos turiniu, o, bendradarbiaudami su profesionaliu laidų vedėju aktoriumi D. Vaitiekūnu, sėmėsi iš jo patirties. Be to, kiekvienas prieš įrašant tinklalaides atliko po praktinę užduotį – ėmė interviu iš režisieriaus Vytenio Pauliukaičio. „Kalbinti žinomus Lietuvos kultūros atstovus debiutuojant laidos vedėjo asistento pozicijoje – brangi patirtis. Šis projektas atskleidė, kas slypi paslaptinguose audiovizualinio produkto kūrimo kuluaruose“, – džiaugėsi Dominykas, susipažinęs ir su garso įrašų studijos technine veikla. Laidos vedėjo asistentus tinklalaidės pašnekovų mintys paskatino susimąstyti apie savo santykį su lite10

Siekiant į projekto turinio kūrimą įtraukti jaunimo, Nacionalinėje bibliotekoje surengtos kūrybinės dirbtuvės. Su jaunuoliais iš Vilniaus Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“ išgrynintos juos dominančios temos. Projekto vykdytojų archyvas

ŽINOMŲ ŽMONIŲ KNYGŲ REKOMENDACIJOS Per pokalbius su atrinktais žinomais menininkais, be kitų, buvo užduodamas esminis klausimas: kokią įtaką gyvenimo pasirinkimams ir profesinei sėkmei padarė paauglystėje perskaitytos knygos. Pašnekovai nurodė jiems buvusias reikšmingas, mėgstamas ar didžiausią įspūdį padariusias knygas. Vieni pateikė tris, kiti – net šešias. Lietuvių kino režisierės ir scenaristės, plačiai visuomenės daliai pažįstamos po pripažinimo sulaukusio kino filmo „Išgyventi vasarą“ (2018), aktyviai dirbančios su jaunimu sostinėje veikiančioje „Youngblood“ kino mokykloje, Marijos Kavtaradzės reikšmingų knygų penketukas: 1. Jerome D. Salinger. „Franė ir Zujis“ (taip pat „Apsakymai ir apysakos“). 2. Françoise Sagan. „Nuostabūs debesys“. 3. Franz Kafka. „Laiškas tėvui“. 4. Anton Čechov. „Trys seserys“. 5. Stephen Chobsky. „Atskalūno laiškai“. Penk ių trumpame tražių ir debiutinio ilgametražio filmo „Izaokas“ (2019 m.; pelnė du Sidabrinės gervės apdovanojimus: už filmo muziką ir operatoriaus darbą; Lietuvos kinematografininkų sąjungos išrinktas geriausiu 2020 m. filmu) režisieriaus Jurgio Matulevičiaus paauglystės knygos: 1. Jean-Paul Sartre. „Siena“ 2. Albert Camus. „Svetimas“. 3. Antanas Škėma. „Balta drobulė“. Komiksų kūrėjai ir knygų autorei Miglei Anušauskaitei, kurios naujausias kūrinys „Kas išsigando Šliūpo?“ (2021) dalyvavo Metų knygos rinkimų publicistikos ir dokumentikos kategorijoje, reikšmingos knygos: 1. Ramutė Skučaitė. „Lopšinė ešeriukui“. 2. Tadas Ivanauskas. „Pasaulio paukščiai“. 3. Maria Gripe. „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“. 4. Scott O’Dell. „Mėlynųjų delfinų sala“.

Slam poezijos kūrėjas Ma rius Povilas Elijas Martynenko, parašęs tarp jaunimo populiarias knygas „Praeis“, „Mirtingumo įrodymai“, „Be penkių pasaulio pradžia“, pateikė didžiausią įtaką paauglystėje jam padariusį penketuką: 1. Milan Kundera. „Nemirtingumas“. 2. Jalālio ad-Dīn Mohammado Rūmī poezija. 3. D ouglas Adams. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“. 4. J. K. Rowling. „Hario Poterio“ serija. 5. David Sedaris. „Nuogas“. Paaugliams gerai žinomos knygos „Šiltnamis“ (2019) autoriaus, kurį laiką net mokykloje dirbusio prozininko Vytauto Varaniaus paauglystėje mėgtos knygos: 1. Jerome D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“. 2. Jack Kerouac. „Kelyje“ ir „Dharmos valkatos“. 3. Albert Camus. „Maras“. 4. Douglas Coupland. „X karta“. 5. Antanas Škėma. „Balta drobulė“. 6. Juozo Apučio novelės. Atvirai apie sėkmės ir nesėkmes kalbančio muzikanto, grupės „The Roop“ lyderio Vai doto Valiukevičiaus jaunimui rekomenduojamos knygos: 1. Napoleonas Kitkauskas. „Vilniaus pilys“. 2. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ visos dalys. 3. Joseph Everatt „ Napoleono armija Lietuvoje. Prancūzų prisiminimai“.

Skenuok QR kodą ir klausyk tinklalaidę „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“. Projektą „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“ finansavo Lietuvos kultūros taryba, įgyvendino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyrius. Projekto partneriai: Kirtimų kultūros centras ir Vilniaus Antakalnio atviras jaunimo centras „Žalianamis“.

TYRIMAI

EKSLIBRISŲ PAIEŠKOS ŠIAULIŲ REGIONO VIEŠOSIOSE BIBLIOTEKOSE Gražina Montvidaitė

Kaip žinome, knygos ženklas – įklijuotas lapelis su tekstu ir vaizdu, nurodantis jos savininką, – vadinamas ekslibrisu. Vieni knygų savininkai renkasi praktiškesnį ženklinimo būdą – antspaudą su įrašu „ex libris“, vardu, pavarde ar kita svarbia informacija, kiti savininkai savo bibliotekos leidinius žymi originaliais menininkų sukurtais ekslibrisais. Norėdama sužinoti, kokių ekslibrisų yra regiono viešųjų bibliotekų knygose, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka 2020–2021 m. atliko regioninį tyrimą. Jis apėmė Šiaulių ir Telšių apskričių centrų viešąsias bibliotekas bei jų filialus.

Pirminėje tyrimo stadijoje turimi fondai tik apžvelgti, o ateityje bus atliekamas išsamus analitinis darbas nustatant ekslibrisų autorystę, sukūrimo laikotarpį, aiškinantis daugiau detalių apie bibliotekų savininkus ir knygų keliavimo istoriją. Šiuo metu visose tyrime dalyvavusiose 12 viešųjų bibliotekų rasti 227 knygos ženklai; iš jų daugiau nei pusė (141) ekslibrisais paženklintų knygų saugoma Šiaulių apskrities bibliotekoje. Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka ir Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka su filialais savo turimuose fonduose knygų su ekslibrisais nerado. Kad ir kaip būtų, tyrimo metu paaiškėjo, kad Šiaulių ir Telšių apskričių viešosiose bibliotekose glūdi įspūdingi ekslibrisų lobiai, kuriuos norėtųsi šiame straipsnyje apžvelgti. Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka savo saugomose knygose rado tris ekslibrisus. Įdomus šachmatų turnyrų organizatoriaus mažeikiškio Gintaro Paulausko bibliotekos antspaudinis nuosavybės ženklas, išsiskiriantis savita šachmatų temos interpretacija. Negana to, jis įspaustas šią tematiką atspindinčiame leidinyje – G. Paulausko knygoje „Lietuvos – Žemaitijos – Mažeikių šachmatų raida pasaulio šachmatų fone“.

Valerijos Vijos Tarabildienės dainininkui Vincentui Narimantui Kupriui kurtas ekslibrisas. Iš Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Gintaro Paulausko autoekslibrisas šachmatų tema. Iš Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Vytauto Osvaldo Virkau autoekslibrisas. Iš Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Valerijono Vytauto Jucio R. Bieliauskui kurtas ekslibrisas. Iš Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Gražinos Didelytės ekslibrisas, kurtas bibliofilui Gintautui Petro Rauduvės ekslibrisas, skirtas poetui Eugenijui Matuzevičiui. Černeckiui. Iš Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Iš Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

APTIKTA EKSLIBRISŲ: Telšių apskrities viešosiose bibliotekose (VB): • Mažeikių rajono savivaldybės VB ir 24 bibliotekos filialai (rasti 3 ekslibrisai); • Plungės rajono savivaldybės VB ir 18 jos filialų (rasta 17 ekslibrisų); • Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės VB ir 28 jos filialai (rasti 2 ekslibrisai); • Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio VB ir 7 jos filialai (ekslibrisų nerasta). Šiaulių apskrities viešosiose bibliotekose: • Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (rastas 141 ekslibrisas); • Šiaulių miesto savivaldybės VB ir 7 jos filialai (rasta 14 ekslibrisų); • Šiaulių rajono savivaldybės VB ir 29 jos filialai (rasti 6 ekslibrisai); • Akmenės rajono savivaldybės VB ir 13 jos filialų (rasti 2 ekslibrisai); • Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės VB ir 10 jos filialų (rasti 5 ekslibrisai); • Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus VB ir 18 jos filialų (rasti 9 ekslibrisai); • Radviliškio rajono savivaldybės VB ir 25 jos filialai (rasti 28 ekslibrisai); • Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio VB ir 23 jos filialai (ekslibrisų nerasta). Tyrimo duomenis 2020–2021 m. surinko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Asta Kaktytė

Vladui Žukui Alfonso Čepausko kurtas ekslibrisas. Iš Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Tamaros Vasiliauskienės ekslibrisas, kurtas Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešajai bibliotekai.

Radviliškio rajono savivaldybės viešajai bibliotekai dovanotos asmeninės bibliotekos gausiai ženklintos ekslibrisais. Gausiausios ekslibrisų yra rašytojo ir žurnalisto Vytauto Alanto (ekslibriso autorės Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės (1913–2005) kurtu ekslibrisu paženklintos 8 knygos) ir knygotyrininko Vlado Žuko (7 leidiniai su ekslibriso autoriaus Alfonso Čepausko ir du – su Žibunto Mikšio (1923–2013) sukurtais knygos ženklais) asmeninių bibliotekų knygos. Džiugu, kad rajono savivaldybės bibliotekos ir filialų knygose buvo rasta žymių menininkų – Valerijono Vytauto Jucio (1930–2016), išeivijos grafiko, kilusio iš Repšių kaimo (Šiaulių r.), Vytauto Osvaldo Virkau (1930–2017) ar garsios dailininkų giminės atstovės, taip pat šiaulietės, Vijos Valerijos Tarabildienės – kurtų ekslibrisų. Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje sukaupta nemažai užsienio lietuvių (prof. Geniaus Procutos iš Toronto (Kanada), Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo (JAV, Čikaga), kultūros ir švietimo organizacijos Tautos fondo (JAV) dovanotų leidinių su įdomiais ekslibrisais – tai 27 knygos su ekslibrisais. Šio krašto bibliofilo Gintauto Černeckio knygos ženklintos Gražinos Didelytės (1938–2007) ar Evos Labutytės (1938–2003) knygos nuosavybės ženklais. Du iš visų 17 ekslibrisų 2018 m. yra atkeliavę iš vilniečių Eugenijos (jos ekslibrisu paženklintos dvi knygos) ir Algimanto (12 knygų) Grinevičių 13

Knygoje „Žemaitės raštai“ III tome rastas Juozui Tumui-Vaižgantui Pauliaus Galaunės kurtas ekslibrisas. Iš Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos

Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos knygas žymintis Linos Eitmantytės-Valužienės kurtas ekslibrisas.

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos knygos ženklintos būtent šiai bib liotekai kurtais, įvairioms progoms skirtais ekslibrisais. Juos kūrė bibliotekoje dirbę dailininkai Felicija Žukienė ir Ignas Vilčiauskas, taip pat kraštietis, kultūros centro dailininkas Antanas Bartašiūnas. Iš visos bibliotekoje saugomų knygų su ekslibrisais Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešajai Jolitai Skablauskaitei skirtas Jolantos Sereikaitės ekslibrisas. Iš kolekcijos išsiskiria du grabibliotekai Igno Vilčiausko kurtas ekslibrisas. Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos fikės Jolantos Sereikaitės šeimos archyvo. Šių 1976 m. sukurtų knygos ženklų sukurti knygos ženklai, skirti rašytojos ir dailininkės autorystė, manoma, priklauso tautodailininkui Antanui Jolitos Skablauskaitės autorinėms knygoms. Jie vieninteliai skirti ne Joniškio viešajai bibliotekai ir Gabrėnui (1909–1988) iš Panevėžio. Plungės bibliotekos knygose taip pat rasta įvairių stilistiškai kur kas modernesni nei kiti bibliotekos antspaudų su žodžiais „ex libris“. Nedidelis, tačiau knygose esantys nuosavybės ženklai. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios reikšmingas ekslibrisas atskleidžia poeto, knygos savininko Eugenijaus Matuzevičiaus ir ekslibriso kūrėjo bibliotekos knygose rasti penki skirtingi ekslibrisai: grafiko Petro Rauduvės (1912–1994) draugystę – jie pačiai bibliot ekai skirti du (Edmundo Žiauberio (1932–1985) ir Linos Eitmantytės-Valužienės knygos abu kilę iš Pasvalio krašto. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskai- ženklai), kiti trys atkeliavę iš asmeninių bibliotekų, iš tės viešojoje bibliotekoje saugomos knygos su šiai kurių pora – net iš užatlantės. Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekai ir jos filialui skirtais Tamaros Vasiliauskienės kurtais ekslibrisais. Tuometinė bibliotekos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje greta paties direktorė Virginija Černiauskienė kreipėsi į dailininkę, V. Vitkausko asmeninės bibliotekos knygų su jam skirkad ji sukurtų po ekslibrisą centrinei bibliotekai ir tais ekslibrisais, tarp kurių ir Vinco Kisarausko leidinys kiekvienam iš Telšių rajono bibliotekos filialų. Meni- „Lietuvių ekslibrisas“, daugiausia yra poetui Vaciui ninkė teigia sukūrusi knygos ženklus 1985 m., tačiau Reimeriui skirtu nuosavybės ženklu pažymėtų knybibliotekos knygose rasti tik du iš jų. gų – net 71. Tokia tendencija rodo, kad knygos ženklas Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka suvokiamas kaip savaime suprantamas, praktiškai taip pat rado du ekslibrisus. Vis dėlto kiekybė čia ne pritaikomas ir naudojamas. Kitas įdomus radinys – Ansvarbiausia, mat vienas knygos ženklas yra sukurtas tano Kmieliausko (1932–2019) kurti ekslibrisai, skirti aktyvaus ekslibriso populiarintojo Lietuvoje Pauliaus Kuršėnuose gimusiai keramikei Genovaitei Jacėnaitei. Galaunės (1890–1988). Tokiu vertingu knygos ženklu Bibliotekos knygos sužymėtos 1978 ir 1982 m. menigali pasigirti ne dažna biblioteka. ninko kurtais knygos ženklais. 14

Šiaulių rajono bibliotekos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje daugiausia knygų, paženklintų poetui ir vertėjui Vaciui Reimeriui skirtu ekslibrisu (autorius nežinomas).

Alfredo ir Noros Kulpavičių šeimos ekslibrisas, sukurtas Algimanto Švažo. Iš Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos

Antano Kmieliausko sukurtas ekslibrisas, dedikuotas keramikei Genutei Jacėnaitei. Iš Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos

Vinco Kisarausko sukurtas ekslibrisas. Iš Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos

Šiaulių miesto savivaldybės biblioteka nustebino ne tik ekslibrisais paženklintų knygų gausa, bet ir tuo, kad savo fonduose turi originalų V. Kisarausko (1934–1988) kurtą knygos ženklą. Dauguma šioje bibliotekoje saugomų knygų su ekslibrisais atkeliavusios iš Toronto lietuvių namų kultūros komisijos pirmininko Vyto Kulnio rankų. Tai rodo glaudžią užsienio lietuvių ir kraštų, iš kur jie kilę, sąsają, mat ši tendencija pastebima ir kitose bibliotekose. Peržiūrėję Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondus, pastebėjome, kad didžiąją dalį ekslibrisais paženklintų knygų sudaro Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) asmeninės bibliotekos egzemplioriai, sužymėti autoekslibrisais. Keletas knygų paženklinta dailininko kitiems žymiems asmenims kurtais knygos ženklais. Įvairių fondų knygose įklijuoti P. Galaunės, Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) ir Ž. Mikšio knygos ženklai. Pastarasis dailininkas bene vienintelis Lietuvoje ekslibriso kūrėjas, asmeninės bibliotekos knygas gausiai marginęs pastabomis, nevengęs kandžių patarimų leidėjams, rengėjams. 2012 m. Ž. Mikšio Šiaulių apskrities bibliotekai dovanotame katalogų ir periodinių leidinių rinkinyje aptikta net 15 skirtingų pieštinių ekslibriso variantų, įdomūs

yra jo nepasitenkinimą knygos turiniu vaizduojantys knygos ženklai. Apskrities bibliotekoje nemaža dalis ekslibrisų yra su rusų ar vokiečių kalbų įrašais. Tai leidžia daryti išvadą, kad knygos keliavo iš rankų į rankas, iš bibliotekų į bibliotekas, nepaisant šalių ar kalbų. Tai rodo ir dar viena įdomi detalė: dažnu atveju, pasikeitus knygos šeimininkui, bandyta užpiešti, užtušuoti ar kitaip pakeisti jau esamą knygos ženklą, savininko pavardę, greta įklijuojant vieną ar net daugiau naujų ekslibrisų. Gaila, kad ne vienoje knygoje nuosavybės ženklas sugadintas bibliotekininkų – knygos išdavimo lapeliai užklijuoti būtent toje vietoje, kur yra ekslibrisas. *** Visų regiono bibliotekų knygose rasta įklijuotų, antspaudinių ir pieštinių ekslibrisų. Antspauduose su užrašu „ex libris“ dažnai numatyta vieta, kur galima įrašyti bibliotekos egzemplioriaus numerį. Iš peržiūrėtų pavyzdžių matyti, kad knygų savininkai nevengdavo įrašyti skaičiaus, datos, inicialų, parašo, viso vardo ir pavardės, matyt, nė neabejodami, kad knyga visuomet liks šeimos bibliotekoje. Kai kur šalia ekslibriso nurodyta, kam knyga yra perleidžiama, taip tarsi raštiškai perduodant vertingo daikto nuosavybės teisę. Apibendrinant galima teigti, kad aktyviausiai nuosavybės ženklais knygos ženklintos praėjusiame šimtmetyje, o konkurenciją dėl nuosavybės geriausiai atspindi knygų priešlapiai ir vidinė viršelių pusė. Knygų ženklai vienų savininkų labai vertinti ir saugoti, kitų – beatodairiškai plėšyti, darkyti kaip nors užpaišant. Įdomiausia ir vertingiausia, kad ekslibrisai, įvairūs antspaudai ir įrašai gali papasakoti apie knygos kelionę į bibliotekininko ir šių dienų skaitytojo rankas.

Knygos savininkų konkurencija, pasireiškianti ant vidinės viršelio (Wernerio Weisbacho leidinyje „Impressionismus. Ein Problem der Malerei in der Antike und Neuzeit“) pusės užklijuotais ekslibrisais (autoriai nežinomi). Ši 1910 m. Berlyne išleista knyga saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

NACIONALINĖJE BIBLIOTEKOJE IDENTIFIKUOTAS DAR VIENAS INKUNABULAS

Mikalojaus Bloniečio veikalo pradžia ir kartu įrišto 1523 m. perrašyto Balthasaro de Portos teologinio veikalo pabaiga. Inkunabulas saugomas Nacionalinėje bibliotekoje

Viktorija Bargailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

91. Nuo šio pavasario nurodomas toks skaičius, kai kalbama apie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde saugomus inkunabulus. Tvarkant XVI a. defektuotas knygas, buvo identifikuotas iki šiol neatpažintas 1490 m. Strasbūre (Prancūzija) išleistas veikalas. Tai – lenkų teologo, pamokslininko Mikalojaus Bloniečio (Mikołaj z Błonia, Nicolaus de Blony; prieš 1400–apie 1448) populiarus vadovėlis kunigams lotynų kalba Tractatus sacerdotalis de sacramentis, spausdintas Martino Flacho (m. 1539) spaustuvėje1. Knygos autorius Mikalojus Blonietis 1414 m. buvo įrašytas į Krokuvos akademijos studentų sąrašą. 1422 m. įgijęs kanonų teisės daktaro laipsnį, iki 1427 m. jis dėstė akademijoje, tuo pat metu dirbo Jogailos teismo raštinėje, buvo karališkasis kapelionas. Vėliau persikėlė į Poznanę, kur, karaliaus sekretoriui, Karūnos pakancleriui Stanisławui Ciołekui (1382–1437) tapus Poznanės vyskupu, ėjo vyskupo kapeliono pareigas. Būtent S. Ciołeko užsakymu parašė šį veikalą apie sakramentus Tractatus sacerdotalis de sacramentis. Leidinys buvo patvirtintas kapitulos ir skirtas dvasininkų reikmėms. Šiame vadovėlyje, naudotame ir Lietuvoje, išdėstytas mokymas apie šv. Mišias, sakramentus, ekskomuniką, interdiktą. Jame gausu ir praktinių patarimų: pasauliečiai turi priimti šv. Komuniją tris kartus per metus – per Kalėdas, Velykas ir Sekmines, o pacifikalą bučiuoti per visas kitas šv. Mišias; vynas, seilės ir žmogaus šlapimas netinkami krikštijimui. Pirmą kartą knyga išspausdinta 1475 m. Vroclave. Ji buvo labai populiari ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Plito nuorašais – Europos bibliotekose išlikę 47 rankraščiai, o per XV–XVI a. veikalas išleistas daugiau negu 40 kartų. Nacionalinės bibliotekos inkunabului trūksta antraštinio ir kelių paskutinių lapų. Knygos pradžioje įrišti 29 rankraštiniai lapai, kurių daugumą sudaro nežinomo knygos savininko 1523 m. puošniai perrašytas XV a. vokiečių cistersų vienuolio Balthasaro de Portos teologinis veikalas Expositio canonis sacratissime misse. Inkunabule išlikę įrašai lotynų, lenkų kalbomis liudija, kad knyga turėjo nemažai savininkų. Paskutinis žinomas savininkas – Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija – XIX a. knygą perrišo pagal tuometinę madą: 1

Mikołaj z Błonia. Tractatus sacerdotalis de sacramentis deq[ue] diuinis officiis [et] eoru[m] administrat[i]onibus. Strasbourg: Martin Flach, 1490. R.XV:B.13, ISTC Nr. in00084000.

kietviršius apklijavo rudu marmuriniu popieriumi, o nugarėlę įrišo oda. Ant Nacionalinės bibliotekos turimo egzemplioriaus nugarėlės išlikusios dvi seminarijos bibliotekos lipdės su įrašytais buvusiais knygos eilės lentynoje numeriais, o pačioje knygoje – antspaudas ir seminarijos bibliotekos šifras. Šis inkunabulas yra ankstyviausias iš visų Lietuvos bibliotekose saugomų Mikalojaus Bloniečio veikalų, taip pat leistų M. Flacho spaustuvėje. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi vėlesni – 1493 ir 1499 m. – vadovėlio leidimai, o Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – 1496 ir 1499 m. laidos2. • Šiuo metu Nacionalinėje bibliotekoje saugomas 91 inkunabulas3, o iš viso Lietuvos atminties institucijose – 521 inkunabulas. • Vienas įspūdingiausių Nacionalinės bibliotekos inkunabulų, išsiskiriančių iliustracĳų gausa, yra vokiečių istoriko, gydytojo Hartmano Schedelio (1440– 1514) „Kronikų knyga“ (Liber chronicarum. Nürnberg, 1493, R.XV:H.1) – pasaulio istorija nuo „pradžios“ iki XV a. pabaigos. Kitas paminėtinas inkunabulas – vokiečių humanisto Sebastiano Branto (1457 ar 1458–1521) satyra „Kvailių laivas“ (Stultifera navis. Basel, 1497, R.XV:C.10), išjuokianti visuomenės ydas. • Ankstyviausi Nacionalinės bibliotekos inkunabulai yra išleisti 1473 m.: prancūzų teologo, filosofo Jeano de Gersono (1363–1429) „Traktatas apie Magnificat4“ (Collectorium super Magnificat, Strasbourg, 1473, R.XV:D.13) su pirmąkart spaudos istorijoje išspausdintomis muzikos natomis ir prancūzų teologo Jacques’o Legrand’o (apie 1365–1415) enciklopedinio pobūdžio įvairių Antikos rašytojų, poetų, oratorių raštų rinkinys „Sophologium“ (Basel, 1473, R.XV:D.17). 2 3 4

Žr. Feigelmanas, Nojus. Lietuvos inkunabulai. Vilnius: Vaga, 1975, Nr. 316, 317, 318, 319. Inkunabulai – tai pirmosios spausdintinės knygos, išleistos iki 1500 m. gruodžio 31 d. Magnificat – tai Švč. Mergelės Marĳos giesmė iš Luko evangelĳos (Lk 1, 47–55), kurios atskirų eilučių komentavimas ir sudaro J. de Gersono veikalo struktūrą. Žr. Stonytė, Živilė. Muzikiniai inkunabulai Lietuvos bibliotekose. Knygotyra, 2012, Nr. 59, p. 16.

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

DRAUGIJŲ BIBLIOTEKOS TAURAGĖS KRAŠTE IKI 1940 m. Daiva Zarankaitė-Kiniulienė

Švietimas visais laikais Lietuvoje buvo svarbus kaip lietuvių tautos išlikimo garantas, ypač carinės Rusijos imperijos valdymo metu. 1851 m. lapkričio 13 d. ir 1852 m. rugsėjo 13 d. aplinkraščiais vyskupas Motiejus Valančius paragino Žemaičių vyskupystėje steigti dekanatų bibliotekas1. Į šį raginimą atsiliepė 20 dekanatų – kiekviename dekanate, tarp jų ir Batakių (jam priklausė ir Tauragės parapija), buvo įsteigtos bibliotekos, kurios išsilaikė iš dekanato kunigų mokamų vieno sidabro rublių dydžio metinių įmokų. Manoma, kad tose bibliotekose buvo teologijos, istorijos, filosofijos knygų. Po 1863–1864 m. sukilimo vos dešimtmetį gyvavusios dekanatų bibliotekos buvo uždarytos. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1905 m. birželio 11 (24) d. Kauno gubernatorius Šiauliuose, Tauragėje, Kupiškyje ir Palangoje leido steigti knygynus, kurie galėjo prekiauti ir lietuviškais spaudiniais. Tauragėje 1905 m. pabaigoje buvo įsteigtas ir ketverius metus veikė privatus Leopoldo Brokerto knygynas2. Šiame straipsnyje apžvelgsime Tauragės krašte iki 1940 m. veikusias įvairių draugijų ir organizacijų bibliotekas.

I. KATALIKIŠKŲ DRAUGIJŲ BIBLIOTEKOS Atgavus lietuvišką spaudą, iškilo nacionalinio švietimo idėja. Švietimo ministerija 1906 m. vasario 28 d. patvirtino naujas taisykles ir leido mokykloms ar privatiems asmenims steigti bibliotekas. Iš valdžios pradėta reikalauti parengti lietuvių mokytojų.

RŪPINOSI LIETUVIŲ MOKYTOJŲ RENGIMU Kaune įsteigta katalikiškoji švietimo „Saulės“ draugija (veikė 1906–1940 m.). Ji turėjo skyrius visoje Lietuvoje, steigė mokyklas, bibliotekas, skaityklas. Edukologės dr. Genovaitės Raguotienės žiniomis, Tauragėje 1907– 1915 m. taip pat veikė „Saulės“ biblioteka-skaitykla. 1912 m. „Saulės“ skyriai išlaikė 18 mokyklų, kuriose 1

Šenavičienė, Ieva. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus aplinkraščiai ir ganytojiški laiškai (1850–1875). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 40. Vilnius, 2017, p. 10–52. Raguotienė, Genovaitė. Spaudą atgavus. Vilnius, 1996, p. 335.

darbavosi 52 lietuviai mokytojai; turėjo 21 skaityklą, kurioje skaitė 1953 skaitytojai3. Kaune „Saulės“ draugija inicijavo lietuvių mokytojų kursus. To meto spaudoje likę įdomių liudijimų. Tauragės rajone 1908–1911 m. kapeliono Gaigalo iniciatyva veikė „Saulės“ Adakavo skyriaus mokykla, kurioje mokėsi 80 mokinių, o mokytoju buvo paskirtas vietinis vargonininkas Keserauckas. Vaikai mokydavosi žiemą: pamokos prasidėdavo po Visų Šventųjų dienos ir baigdavosi pavasarį. Už mokslą kiekvienas mokėjo po 2 rublius, dar po 50 kapeikų mokytojui. Skaudvilės gyventojas Antanas Dapkus „Vilniaus žiniose“ skundėsi, kad „mokykloj ligšiol tebesėdi abudu mokytoju rusai“. Mokytojų reikėjo Batakiuose ir Skaudvilėje. Laikraštyje skelbiama, kad Skaudvilės mokykloje „algos mokama – 466 rb., sargui – 72 rb., žibalui – 10 rb., raštinės išlaidoms – 15 rb. ir knygoms pirkti kasmet – po 40 rb. Iš viso – 603 rb. ir butas.“4 Tauragėje gaisrinės salėje 1908 m. vasario 20 d. susirinko į 70 narių draugiją susibūrę vietos gyventojai – norėta įsteigti kunigaikščio Vasilčikovo5 vardu pavadintą keturių klasių progimnaziją. Draugijos kasoje buvo 2000 rublių. Išrinktą jos valdybą sudarė 3 stačiatikiai, 3 katalikai, 3 žydai, 3 liuteronai. Į draugijos Revizijos 3

„Saulės“ visuotinis susirinkimas. Vienybė, 1913, vas. 19 (kovo 4), p. 116. Prieiga: www.epaveldas.lt. Dabkus, Antanas. Skaudvilė. Vilniaus žinios, 1907, vas. 9. Prieiga: www. epaveldas.lt. Ilarionas Vasilčikovas (1881–1969) – rusų kunigaikštis, tuo metu turėjęs dvarus Jurbarke ir Tauragėje. Mokyklai jis pažadėjo patalpas ir kasmetę 200 rublių pašalpą. Žr. Tauragė. Vienybė, 1908, Nr. 12, p. 188. Prieiga: www.epaveldas.lt.

Vienas seniausių (1924 m.) Tauragės pastatų, kuriame veikė Šv. Kazimiero knygynas, šiandien. Daiva Zarankaitė-Kiniulienė

Šv. Kazimiero knygynas. Tauragė, 1933 m. Iš kn. Batavičius Albinas. Žemaitija, 2000

Šv. Kazimiero knygyno interjeras tarpukariu.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

komisiją išrinktas aktyvus visuomenininkas, kunigas Vincentas Kemėšis (1865–1946), kurio iniciatyva Tauragėje 1899–1904 m. pastatyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia. V. Kemėšis 1908 m. Tauragėje įsteigė Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuriai priklausė pieninė, siuvykla ir batsiuvių dirbtuvės, kuriose jaunimas buvo mokomas amatų6.

BLAIVINDAMI STENGĖSI IR ŠVIESTI Nuo tų pačių 1908-ųjų prie bažnyčių steigėsi Blaivybės draugijos skyriai. 1912 m. Blaivybės draugija turėjo 172 skyrius. Šie skyriai išlaikė 42 arbatines, 17 giedotojų chorų, bibliotekas, leido kalendorius ir išplatino 9215 knygučių apie alkoholio žalą. 1912 m. pavasarį įkurtas Blaivybės draugijos skyrius ir Tauragėje. Balandžio 22 d. įvykusiame steigiamajame susirinkime dalyvavo apie 200 narių, tiesa, vyrų tik 29. Valdybos pirmininku išrinktas kunigas V. Kemėšis, o pavaduotoju – kunigas Andrius Dambrauskas (1847–1918). Blaivybės draugijos Batakių skyriaus steigiamasis susirinkimas7 įvyko anksčiau – 1909 m. vasario

15 d. Draugijos skyriui priklausė 55 žmonės. Nario metinis mokestis buvo 36 kapeikos. Skyriaus valdyba, kurios pirmininkas buvo kunigas Naikauskis, nariai – J. Zenkevičius, A. Laugalys, J. Rimkus, iždininkas – mokytojas Liachavičius, nutarė Batakiuose steigti viešąją skaityklą. Pradžioje jos knygos buvo komplektuojamos iš klebonijos Šv. Kazimiero draugijos knygyno knygų ir privačių asmenų padovanotų spaudos leidinių, tarp kurių buvo tautinei kultūrai skirta „Viltis“, katalikiškas savaitraštis kaimo žmonėms „Vienybė“, „Vilniaus žinios“, „Žemdirbys“. Į Skaudvilę 1908 m. atvykus tarnauti kunigui Dominykui Motuzui (1866–1938), šiame miestelyje taip pat buvo įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius, nes, kaip teigė to meto spauda, „apsilenkiant su grįžtančiaisiais iš Skaudvilės ar Tauragės, užgauna nosį bjaurus „anodijos“ kvapas“. Kunigo rūpesčiu buvo įrengtas parapijos knygynėlis. Išlikęs kunigo dekano D. Motuzo 1919 m. vasario 17 d. atvirlaiškis, siųstas iš Skaudvilės į Kauną Žemaičių vyskupo kanceliarijos vedėjui (beje, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui) kanauninkui Kazimierui Steponui Šauliui. Jame rašoma: „20 rubricelių8 ir 2 laišku, išsiųstu privatišku keliu, gavau. Kadangi Skaudvilės paštos stotis jau veikia, tolimesniui laikui galema siuntinėti laiškus pašto keliu. Su tikra pagarba Kun. D. Motuzas. Batak. Dek. ir Skaud. Kleb.“9

AR DERA TIKĖJIMAS IR KNYGŲ PREKYBA? Manoma, kad įvairesnės literatūros turėjo Tauragės vartotojų draugijos biblioteka. 1908 m. ten buvo sutelkta keli šimtai demokratinės pasaulietinės literatūros knygų10. Jas buvo galima skaityti sumokėjus užstatą, paprastai kapeikomis. Nuo 1912 m. Tauragėje veikė 8

9 6 7

Tauragė. Šaltinis, 1908, Nr. 46, p. 731. Prieiga: www.epaveldas.lt. Po Lietuvą: Batakiai. Vilniaus žinios, 1909, kovo 4. Prieiga: www.epaveldas.lt.

Rubricelės – bažnytiniai kalendoriai, platinti per parapijose įsteigtus knygynėlius. Kunigų platinti daugiausia Šv. Kazimiero draugijos leidiniai. Paštas Lietuvoje 1918–1940 metais: valstybės pašto kūrimas ir veikla, ženklų leidyba. Vilnius, 2014, p. 73. Raguotienė, Genovaitė. Spaudą atgavus. Vilnius, 1996, p. 74, 217.

Vartotojų draugijos knygynas. Nors „knygų sankrovos“ vedėjas buvo tos nuomonės, kad „prekyba prie tikybos nepriguli“, po konflikto su kunigu A. Dambrausku jis ir draugijos pirmininkas Pavlavičius buvo priversti iš prekybos pašalinti nurodytas „bedieviškas knygas“. Už 75 kapeikas buvo galima įsigyti, pavyzdžiui, dr. Jono Šliūpo knygą „Tikyba ar mokslas?“ (1895), kurioje mokslo požiūriu buvo aiškinama religijos kilmė, mokslo ir religijos santykis, ar kalendorių „Vartotojų draugas“. Vėliau, paskelbus ir apgynus Lietuvos nepriklausomybę, skaityklų ir bibliotekų steigimas buvo reglamentuotas įstatymiškai. 1919 m. vasario 7 d. dekrete dėl laikinųjų nuostatų apie spaustuves ir spaudinių sankrovas buvo sakoma, kad asmuo, norintis atidaryti bet kokios rūšies viešam platinimui skirtų spaudinių sankrovą, parduodamas, skolindamas ar juos išduodamas turi apie tai pranešti atitinkamai administracinei įstaigai.

Tauragės pavasarininkai su kunigais. 1920 m. Iš kn. Batavičius Albinas. Žemaitija, 2000

PRIE BAŽNYČIŲ – CUKRAINĖS IR SKAITYKLOS Tautininkų valdžia skatino steigti cukraines ir skaityklas prie bažnyčių. Štai Gaurės klebonas Kazimieras Šleivys (1872–1943) parapinei bibliotekai, turinčiai 1000 knygų fondą, buvo paskyręs visą namą su trimis kambariais. Joje veikė ir skaitykla, kur vienas kambarys buvo skirtas vaikams, likę du – suaugusiesiems11. K. ŠleiGaurės klebonas Kazimieras Šleivys (1872–1943) vys buvo visuomeniš- parapinei bibliotekai skyrė visą namą. Tauragės kas ir aktyvus. Iš lenkų krašto muziejus „Santaka“ kalbos jis išvertė knygelę „Atsargiai su ugnimi! t. y. su knygomis“, kurią Kaune 1906 m. išleido Šv. Kazimiero draugija, o 1908 m. – „Katalogą knygų katalikiškoms skaitykloms su naudingais patarimais“. 1931 m. laikraštyje „Žemaičių balsas“ pasirodė žinutė, kad pas Gaurės kleboną K. Šleivį aptikta pogrindinė spaustuvė, jis nubaustas 100 litų bauda. Amžinojo poilsio klebonas atgulė čia pat, Gaurėje, palaidotas bažnyčios šventoriuje. Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ rūpinosi įvairiais knygynų veiklos klausimais. „Pavasario“ sąjungos centro valdyba 1923 m. lapkričio 13 d. visoms apskričių ir rajonų „Pavasario“ valdyboms išsiuntinėjo kvietimus, ragindama prisidėti prie naudingų knygų katalogo sudarymo. 1924 m. rugsėjo 19 d. „Žemaičių balse“ buvo rašoma, kad Lietuvos jaunimo sąjungos Tauragės skyrius organizuoja skaityklą ir jau turi 200 knygų. O pavasarininkų organizacijos biblioteka Skaudvilėje, pastate prie bažnyčios – vadinamoje „špitolėje“, kaip 1929 m. rašė „Žemaičių prietelius“, „gerai gyvuoja“. Savo fonde ji turėjo apie 1000 įvairių knygų. Skaitytojus aptarnaudavo sekmadieniais po šv. Mišių – sumos. Šiai bibliotekai 1937–1940 m. vadovavo Aleksas Jokubauskas12.

II. Š AULIŲ SĄJUNGOS IR KARIUOMENĖS BIBLIOTEKOS 1919 m. įkurtai Lietuvos šaulių sąjungai buvo svarbu šviesti, lavinti visuomenę. Iki 1936 m. buvo suformuota 21 teritorinė šaulių rinktinė, Tauragėje veikė IV rinktinė (buvo žymima romėniškais skaitmenimis). Kuopose, daliniuose buvo kuriamos šaulių bibliotekos. Jos buvo prieinamos ir plačiajai visuomenei, nes savo fonduose turėjo ne tik karinei tarnybai reikalingos literatūros, bet ir mokslinių knygų, įvairių žanrų grožinės literatūros. 1928 m. šaulių periodinis leidinys „Trimitas“ rašė, kad Lietuvoje yra 92 bibliotekos, iš jų 79 turi skaityklas. Gaurės parapijos skaitykla klebonijoje. 1934 m. Iš kn. Batavičius Albinas. Žemaitija, 2000

Sadauskas A. Pastoracija Gaurės parapijoje. Diplominis darbas. Kaunas, VDU, 1936. Krencienė, Eugenija. Mūsų būties vieta – Skaudvilė. Klaipėda, 2004, p. 138.

ŠAULIŲ KNYGŲ FONDAS MIESTELIUOSE

TAURAGĖS ŠAULIAI SUKRUTO GANA VĖLAI

Skaudvilės būrio šauliai knygynėlį įsteigė anksčiausiai – apie 1921–1922 metus. Po dešimtmečio knygynėlio fonde buvo 112 knygų, jis turėjo 20 skaitytojų. Knygynėlis kasmet būdavo papildomas 10–15 knygų13. Šauliai džiaugėsi savo biblioteka, kurią rūpestingai tvarkė šaulys B. Vilčinskas. 1937 m. spaudoje būrio vadas leitenantas V. Bardauskas džiaugėsi, kad „šauliai uoliai skaitė knygas“ ir prenumeravo „Trimitą“14. Yra duomenų, kad 1940 m. rugpjūtį Skaudvilės šaulių biblioteka turėjo 207 knygas, tvarkingai sudėtas į knygų spintą. Žygaičių šaulių būrio nariai steigti knygynėlį, aukoti tam reikalui pinigų ir knygų nutarė 1923 m. sausio 14 d. įvykusiame susirinkime 15. 1935 m. spalio 13 d. būrio susirinkime buvo iškeltas sumanymas steigti skaityklą ir klubą16. 1936 m. gruodžio 13 d. susirinkime būrio vadas A. Stakėnas kalbėjo apie spaudos platinimą, skaityklai buvo skirta 150 litų17. Habil. dr. Klemenso Sinkevičiaus duomenimis, šiame knygynėlyje 1933 m. buvo 106 knygos, 1939 m. – 135 knygos; knygoms įsigyti metams buvo skiriama 50 litų18. Tuo metu nedaugelis turėjo telefoną, o štai Žygaičių klebonas kunigas Stasys Grigaliūnas, 1940 m. pradžioje telefonu paskambinęs į centrinę šaulių būstinę Kaune, pranešė, kad aukoja 50 litų, ir Žygaičių šaulių būriui paprašė nupirkti knygų19. Sartininkų šaulių būrys steigti knygyną nutarė savo 1932 m. gegužės 8 d. susirinkime 20 (būriui vadovavo leitenantas Pranas Karalius). Dar būrys turėjo dviratininkų komandą, chorą, kuriam vadovavo mokytojas J. Špačkauskas. Tais pačiais 1932 m. ir Gaurės šauliai nutarė steigti skaityklą bei knygyną21. 1940 m. Sartininkų šaulių knygyne buvo 117 knygų, 16 kariškų statutų, 1 žemėlapis22. Batakių šaulių būrys 1940 m. turėjo 20 egz. šauliškų leidinių, 28 karinius statutus, 226 knygas, o Lomių šaulių būrys – 1 kalendorių, 2 karinius statutus, 38 knygas. Visa tai, sovietinei okupacinei administracijai 1940 m. liepos 11 d. paskelbus Šaulių sąjungos likvidavimo įstatymą, rugpjūčio mėnesį konfiskavo Batakių milicija23.

Tauragės miesto gyventojai neturėjo viešosios bibliot ekos, todėl šauliai pritarė, kad 1931 m. mieste būtų įsteigta valstybinė viešoji biblioteka (Centralinis valstybinis knygynas-skaitykla). Žinutė spaudoje skelbė, kad 1934 m. organizuojamas šaulių būrio knygynas ir priimamos aukos iš visuomenės24. Tauragės šaulių būrys ruošėsi iškilmingai paminėti 14 metų gyvavimo sukaktį. 1934 m. gruodžio 16 d. šaulių rūmuose įvyko pirmas iš būrio į kuopą perorganizuotų Tauragės šaulių visuotinis susirinkimas. Po tradicinio šūkio: „Vilnius mūsų, buvo, yra ir bus“ ir sugiedojus „Tautišką giesmę“, valdybos pirmininkas A. Šerelis pranešė, kad Tauragės būrys dėl didelio narių skaičiaus perorganizuojamas į kuopą, sudarant tris būrius ir moterų skyrių. Išrinkta kuopos valdyba, kurią sudarė A. Šerelis, J. Gustas, J. Tvaska, J. Stulga ir A. Urbonas. Patvirtinta 1935 m. sąmata – per 2200 litų, iš kurių 600 litų buvo numatyta baigiamam knygynui-skaityklai tvarkyti25. Tauragės šaulių kuopos bibliot eka oficialiai įsteigta 1936 m. balandžio 14-ąją. Pradžioje ji turėjo 300 knygų fondą, o 1939 m. – 900 knygų ir 40 skaitytojų. Metams bibliotekai buvo skiriama 200–300 litų. Tauragės šauliai, paskelbę knygų rinkimo vajų, 1940 m. kovo 3 d. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šauliams padovanojo 700 knygų ir kitų mokslo priemonių. Netrukus, užėjus sovietams, 1940 m. rugpjūtį iš likviduojamos Tauragės šaulių kuopos bibliotekos buvo paimtos dvi knygų spintos ir nenurodytas skaičius knygų, kurių vertė – 1500 litų, Tauragės valstybinei viešajai bibliotekai buvo perduota 1338 egz. knygų26. Nedidelį knygynėlį turėjo Tauragės geležinkelio stoties šaulių būrys. Biblioteka į Tauragės geležinkelio stotį 1939 m. buvo perkelta iš Pagėgių. Knygos būdavo išduodamos antradieniais ir penktadieniais nuo 18 iki 19 val.27 Iš šaulių rinktinės štabo 1939 m. biblioteka gavo 12 knygų, 1940-ųjų balandį – 14 Švietimo ministerijos leidinių. Ji veikė iki 1940 m. rugpjūčio. Apibendrinant galima pasakyti, kad šaulių būrių knygynėliams Šaulių sąjunga leidinių duodavo nemokamai, juos reikėdavo pasiimti iš centro Kaune. Paprastai šaulių būriai savo knygynėliams knygoms pirkti skirdavo 30–50 litų, aukodavo ir pavieniai asmenys.

14 15

16 17 18

20 21 22

Sinkevičius, Klemensas. Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940). Vilnius, 2007, p. 174. Skaudvilė. Trimitas, 1937, Nr. 1, p. 21. Prieiga: www.epaveldas.lt. Vargas P. Žygaičiai. Trimitas, 1923, Nr. 125, p. 31–32. Prieiga: www. epaveldas.lt. Žygaičiai. Trimitas, 1935, Nr. 43, p. 798. Prieiga: www.epaveldas.lt. Žygaičiai. Trimitas, 1937, Nr. 1, p. 21. Prieiga: www.epaveldas.lt. Sinkevičius K. Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940). Vilnius, 2007, p. 214–215. Aukos šaulių dalinių bibliotekoms. Trimitas, 1940, Nr. 16, p. 2. Prieiga: www.epaveldas.lt. Sartininkai. Trimitas, 1932, Nr. 21, p. 415. Prieiga: www.epaveldas.lt. Gaurė. Trimitas, 1932, Nr. 35, p. 13. Prieiga: www.epaveldas.lt. Sinkevičius K. Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940). Vilnius, 2007, p. 171. Ten pat, p. 82, 137.

Tauragės žinios. Mūsų kraštas, 1934, kov. 25, p. 6. Prieiga: www.epaveldas. lt. Tauragės žinios. Mūsų kraštas, 1934, gruod. 23, p. 10. Prieiga: www. epaveldas.lt. Sinkevičius K. Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940). Vilnius, 2007, p. 191. Perkeltos LGSTK bibliotekos. Geležinkelininkas, 1939, Nr. 10, p. 178. Prieiga: www.epaveldas.lt.

Pastarojo rašytojo amerikiečio nuotykių ir fantastikos romanai buvo dažnai ekranizuojami. Taigi pagal E. Burroughso romaną „Tarzanas“ pastatytas filmas pirmą kartą Lietuvoje rodytas 1924 metais. Tauragiškis kraštotyrininkas Albinas Batavičius, pritardamas sau bandonija, ir šiandien tarpukario romanse traukia: „Kadaise tai buvo tuoks pilmas: Tarzanas ir Dženi graži“.

PĖSTININKAI TURĖJO ERDVIĄ BIBLIOTEKĄ

Žemaitijos kunigaikščio Butegeidžio 7-ojo pėstininkų pulko kariai. 1940 m. kovo 17 d.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

KARIUOMENĖS BIBLIOTEKININKAS EIDAVO IR KITAS PAREIGAS Apie šaulių knygynėlių darbuotojus išlikę nedaug žinių, apie kariuomenės bibliotekininkus galima šiek tiek papasakoti. Štai jaunesnysis puskarininkis Antanas Skrinskas (Skrinskis), nuo 1934 m. gegužės 8 d. tarnavęs 7-ojo pėstininkų pulko štabo raštininku, 1934–1939 m. buvo vietinės šaulių kuopos bibliotekininku. Taip pat jis buvo pulko leidžiamo laikraščio „Butegeidininkas“ iniciatorius ir redakcinės komisijos narys. A. Skrinskas aktyviai rašė straipsnius apie karių gyvenimą ir piešė įdomias karikatūras28. Iš Tauragės rajono, Aukštupių kaimo, kilęs Antanas Valančius (1905–1942?) Lietuvos kariuomenėje tarnavo 1926–1940 metais. Jis dirbo Karo veterinarijos ir arklių kaustymo puskarininkių mokyklos bibliotekoje, buvo baigęs pirmuosius bibliotekininkų kursus, nuo 1934 m. buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos narys. „Kario“, „Trimito“ žurnaluose publikavo straipsnius bibliotekų teorijos ir praktikos klausimais. 1932 m. „Kario“ 34-ajame numeryje bibliotekininkas viršila A. Valančius rašė, kad kariuomenės bibliotekose „bibliotekorių darbas yra pavestas kaip antraeilės pareigos, rikiuotėj ar raštinėj dirbantiems viršiloms arba puskarininkiams“. 1942 m. A. Valančius parašė Įstaigų, įmonių, mokyklų ir privatinių bibliotekų tvarkymo vadovėlį, kuris dėl nežinomų priežasčių liko rankraščiu29. Lietuvos kariuomenės centrinės bibliotekos viršininkas majoras Aleksandras Ružancovas spaudoje rašė, kad knygos kariams būdavo perkamos 3–4 kartus per metus ir Kaune paskirstomos dalinių bibliotekoms. Bibliotekose kariai ieškodavo naujų knygų, populiariausia būdavo beletristika. 1930–1931 m. kariuomenės bibliotekose skaitomiausi buvo šių lietuvių autorių: Justino Pilyponio, Juozo Paukštelio, Kazio Puidos, Juozo Grušo, Kazio Inčiūros, o iš užsienio autorių – Alexandre’o Dumas, Helenos Mniszek, Aleksandro Puškino, Edgaro Burroughso – kūriniai30. 28 29 30

A. G. Karys, 1939, Nr. 15, p. 482. Prieiga: www.epaveldas.lt. Valančius, Antanas. In Lietuvos knygos veikėjai. Vilnius, 2004. Ružancovas A. Rašytojų 1931 m. rungtynės. Karys, 1932, Nr. 19, p. 373–374. Prieiga: www.epaveldas.lt.

Nuo 1934 m. balandžio 30 d. Žemaitijos kunigaikščio Butegeidžio 7-ojo pėstininkų pulko štabas ir antrasis batalionas iš Klaipėdos perkeltas į Tauragę. Kaip teigia tyrinėtojas ir bibliografas A. Ružancovas, šio pulko biblioteka 1935 m. sausio 1 d. turėjo 2296 tomus. Knygas kareivių bibliotekos gaudavo iš kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus. „Visos knygos naujausių laidų, gerai žinomų autorių ir rimto turinio“, – kariuomenės spaudoje rašė puskarininkis M. Grinius31. 1937 m. pulko biblioteka padidėjo dar 852 tomais. Tai metais kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyrius kareivių bibliotekoms nupirko 5500 knygas už 11 652 litus. 7-ojo pėstininkų pulko biblioteka turėjo erdvias patalpas. Spaudoje 1937 m. pasidžiaugta, kad greitai bus gauta speciali spinta knygoms. Skaitykloje visi laikraščiai būdavo prilaikomi specialių lazdelių, o metų gale įrišami į komplektus ir išdalijami „pasižymėjusiems kariams atminimui <...> už gerą šaudymą, gerą pareigų atlikimą, tvarkingumą, sumanumą ir t. t. Nors kiekvienas laikraščio tomo įrišimas kainuos 5–6 Lt, bet užtat bus atliktas kultūrinis darbas <...> karį paskatins dar prie didesnio ir sąžiningesnio pareigų atlikimo“.32 Ypač penktadieniais būdavo graibstomi laikraščiai ir žurnalai: „Karys“, „Trimitas“, „Ūkininko patarėjas“. Karių gausiai skaitomi buvo šie kūriniai: filosofo ir žurnalisto Valentino Gustainio „Lenkai ir Lenkija“ (1937), ekonomisto ir kunigo Fabijono Kemėšio „Mūsų išeivių jaunimo problema“ (1937), Petro Rusecko „Visuomenės kova su nusikaltimais“ (1937) ir kt. Įdomu, kad 1935–1937 m. Žemaitijos kunigaikščio Butegeidininko 7-ojo pėstininkų pulko bibliotekininkas vyr. puskarininkis Vladas Mikšys buvo ir puikus chorvedys. Kartu su pulko kapelmeisteriu ir orkestro vadovu Vladu Visockiu jis per trumpą laiką sugebėjo bažnytinį liktinių puskarininkų chorą išmokyti gražių dainų. Choro repeticijoms būdavo skiriamos dvi valandos per savaitę. Pirmas šio choro pasirodymas įvyko 1935 m. rugpjūčio 4 d. Tauragės Oko miško aikštelėje vykusioje gegužinėje. Šventadieniais dainingas pulkas žygiuodavo Tauragės miesto gatvėmis, palydimas daugelio „gražių akių“.

Grinius M. Turėsim gražią skaityklą. Karys, 1936, Nr. 12, p. 291. Prieiga: www.epaveldas.lt. Grinius M. Gražus sumanymas. Karys, 1937, Nr. 8, p. 234. Prieiga: www. epaveldas.lt.

TYRĖJUI ĮDOMU

MEKŲ GIMINĖS IŠTAKOS IR ARCHEOLOGIJA Evaldas Timukas Prof. habil. dr. Algirdas Girininkas

Mekų giminę išgarsino broliai – poetas, avangardinio kino meno puoselėtojas Jonas Mekas (1922–2019), kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet minime, ir rašytojas, filmų kūrėjas Adolfas Mekas (1925–2011), taip pat iš kitos šeimos kilęs archeologas, filosofijos mokslų daktaras Karolis Mekas (1906–1993). Šie iš vieno giminės lopšio – Semeniškių – kilę visai šaliai brangūs žmonės Lietuvos ir pasaulio kultūriniame gyvenime paliko giliai įspaustus pėdsakus. Lietuvos ir užsienio spaudoje gana plačiai aptarta Jono ir Adolfo Mekų kūrybinė veikla, jų biografija, kiek mažiau – archeologo Karolio Meko kultūrinė ir mokslinė veikla, Mekų giminės kilmė. Šiame straipsnyje remiamasi Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre turima archyvine medžiaga, archeologiniais radiniais iš senosios Mekų tėviškės aplinkos Semeniškiuose. Pastarieji atradimai suteikė galimybę papildyti žinias apie Mekų giminės gyvenimą ir jos kilmę.

ŠAKOS – SEMENIŠKIUOSE IR AUKŠTELKUOSE Apie Mekų giminės kilmę pirmasis prabilo archeologas, etnologas K. Mekas. Biržų bibliotekos J. ir A. Mekų palikimo studijų centre saugomas K. Meko 1970 m. rugsėjo 10 d. laiškas J. Mekui pateikia Mekų giminės kilmės versiją. K. Mekas1, domėdamasis Lietuvos archeologija bei etnologija, ir smalsaudamas, iš kur kilusi jo giminė, minėtame laiške nurodė, kad „Tavo artimai pažįstamo pono P. Jašinsko2 teigimu, visų Lietuvos Mekų kilmės lopšys esąs Semeniškiai. Panašiai pasakojo ir mano tėtis, kuris amžiumi buvo gerokai vyresnis už P. Jašinską. Pasak jo, Biržų grafas Tiškevičius nukeldino vieną savo 1

Karolis Mekas, gimęs Aukštelkų kaime, 1931 ir 1934–1939 m. gyveno Švedijoje: 1931 ir 1934 m. Švedijos baltų archeologijos instituto jis buvo pakviestas į kursus paminklų registracijos ir apsaugos klausimais, o 1934–1939 m. studijavo Upsalos ir Stokholmo universitetuose. Stokholmo universitete apgynė darbą apie lietuvių gyvenamą namą, jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Povilas Jašinskas (1889–1982) – Švobiškio, Aukštelkų, Kėdainių, Šiaulių, Biržų parapijų Lietuvos evangelikų reformatų kunigas. Jo sesuo Elžbieta Jašinskaitė (1887–1983) – Jono ir Adolfo Mekų motina.

Semeniškiuose gyvenusio baudžiauninko Meko sūnų į Aukštelkiuose (prie didž. Radviliškio) [turimas omenyje Aukštelkų k. – aut.] buvusį apleistą valaką. Ir taip iš jo per 4–5 kartas Aukštelkiuose prisiveisė geras būrys Mekų. Vienas nukeltojo ainis, šiuo metu gyvenantis Kaune, įpusėjantis 7-tą dešimtmetį Karolis Mekas, mėgstantis žaisti senienomis, daugiausiai senosiomis lietuvių pilimis, atseit – archeologas ir rašo šį laišką <...>.“ Kiek šis teiginys teisingas ir kiek čia esama istorinės tiesos? 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau tik 1844 m. po ilgų teisminių ginčų tarp Juozo Tiškevičiaus ir Dominyko Radvilos dukters Stefanijos caro Nikolajaus I įsakymu pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams. Pastarieji sugriautos Biržų tvirtovės nebeatstatė, o kitoje Širvėnos ežero pusėje Astrave įkūrė savo rezidenciją. Visiškai disponuoti savo žemėmis ir turtu Tiškevičiai galėjo tik po 1844-ųjų. Todėl grafai Tiškevičiai ir savo baudžiauninkus mainyti, kilnoti iš vienos vietos į kitą galėjo tik 1844–1861 m., kai Tiškevičius nukeldino vieną savo Semeniškiuose gyvenusio baudžiauninko Meko sūnų į Aukštelkus Radviliškio rajone, kur šalia jų tuo metu jau būta Kalnelio Gražionių dvaro, kurį valdė Konstantinas Jasinskis, turėjęs apie 330 ha žemės3. Tuo metu, matyt, ir susiformavo antroji – Aukštelkų – Mekų giminės linija, kurios palikuonis buvo K. Mekas4. 3 4

Radviliškio kraštas, 2021, Nr. 1 (34), p. 6. K. Meko tėvas Mykolas Mekas ir motina Margarita Brinkytė-Mekienė turėjo 26 ha ūkį, išaugino keturis sūnus, Karolis buvo vyriausias.

Karolio Meko laiškas Jonui Mekui, rašytas 1970 m. rugsėjo 10 d. Jame pateikiama Mekų giminės kilmės versija.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras

PILIŲ TYRINĖJIMAI AKTUALŪS IKI ŠIOL K. Meko biografijoje labai daug dar mažai nušviestų kultūrinės ir mokslinės veiklos aspektų. Šešiolikametis Karolis 1922 m. konfirmuotas Biržuose, ir iš to matyti, kad Aukštelkų Mekų giminės šaka išlaikė evangelikų reformatų tikybą5. 1926 m. baigęs Kėdainių gimnaziją, jis įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrių, 1931 m. pradėjo dirbti Kauno miesto muziejuje kartu su prof. Eduardu Volteriu (1856–1941). E. Volteris turėjo didelę įtaką tolesnei K. Meko mokslinių interesų sričiai. Jis sudomino K. Meką Lietuvos etnologija bei archeologija – E. Volteris skatino jaunimą domėtis savo krašto praeitimi. Nors dauguma Lietuvos archeologų labai kritiškai vertino E. Volterio nuopelnus Lietuvos archeologijai6. O K. Mekas ne tik studijavo šiuos mokslus Švedijoje, bet ir rado istoriografinės medžiagos apie su Lietuva susijusius archeologinius rinkinius, esančius Švedijoje7. Apie tai K. Mekas pasakojo šio straipsnio bendraautoriui A. Girininkui, kai jis, dar studentas, dirbo pas archeologą, tyrinėjusį Trakų pusiasalio pilį. K. Mekas, 1939–1941 m. dirbdamas Švietimo ministerijoje, rūpinosi liaudies buities muziejaus steigimu, 1941–1944 m. ėjo Etnografijos 5

Lansbergienė, Edita. Metų kraitis: kuo 2021-aisiais pasipildė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondai (I). Šiaurės rytai, 2021, gruod. 28 d., p. 8. Kulikauskas, P.; Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 т.). Vilnius, 1999, p. 221; Zabiela, G. Volterio archeologinė veikla Žemaitijoje. Žemaičių praeitis 2, 1993, p. 71–77; Tautavičius, A. Ar kasinėjo prof. Volteris Apuolės piliakalnį 1930 metais? Baltų archeologija 3, 1995, p. 29. Lammas, J.-P. 1994. Carlas von Schmithas ir jo „Necrolithuanica“. Baltų archeologija 3, p. 8–9; 78; Lamm, J.-P., 1997. Carl von Schmith and His Necrolithuanica. Archaeologia Baltica 2, p. 11–22.

muziejaus Vilniuje vedėjo pareigas. 1944–1954 m. tarpsnis buvo tarsi tremties metai, nes nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu K. Mekas buvo šaulys, gyvenęs ir mokęsis Švedijoje, be to, kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos. Taigi sovietų saugumui jis užkliuvo ir buvo laikomas liaudies priešu. K. Mekas pasitraukė į Šilutės rajoną ir dirbdamas „mėtė pėdas“ tai Natkiškiuose, tai Usėnuose ar Pagėgiuose. Tik pasikeitus politinei situacijai, K. Mekas 1954-aisiais sugrįžo į Kauną ir iki pat pensijos 1984 m. dirbo Specialiųjų restauracinių dirbtuvių (vėliau – Paminklų konservavimo instituto) archeologu. Šis laikotarpis jam, kaip archeologui, buvo produktyviausias. K. Mekas tyrinėjo Kauno pilį, Kauno senamiestį, Liškiavos, Medininkų, Biržų, Trakų pusiasalio pilis8. Ataskaitose yra išlikusi pagrindinė K. Meko pilių ir senamiesčių archeologinių tyrinėjimų dalis. 8

Mekas, K. Kauno pilis. In Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 153–168; Mekas, K. Liškiavos pilis. In Lietuvos pilys, p. 241–244: Mekas, K. Medininkai. Mokslas ir gyvenimas, 1964, Nr. 11, p. 29–32; Mekas, K., Biržai. Mokslas ir gyvenimas, 1966, Nr. 7, p. 30–33; Mekas, K. Ar Trakų ežerai nuseko? Mokslas ir gyvenimas, 1968, Nr. 4, p. 42–43; Mekas, K., Oksas, J. Kauno miesto ištakos. Lietuvos TSR architektūros klausimai, 1980, Nr. 6(2), p. 129–141; Mekas, K. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai jos architektūros raidai nušviesti. Architektūros paminklai, 1993, t. 13, p. 2–12.

Senosios (iki 1928 m.) Mekų sodybos aplinka Semeniškiuose šiandien.

Net dabar, praėjus daugeliui metų po Liškiavos, Kauno, Medininkų ir kitų pilių tyrinėjimų, K. Meko užfiksuoti duomenys neprarado mokslinės vertės. Šie duomenys ir paskelbti moksliniai straipsniai suformavo dabartinį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies pirmųjų mūrinių pilių istorinę raidą.

MEKŲ GIMTINĖ – ARCHEOLOGINIS PAMINKLAS Grįžkime į Mekų giminės lopšį Semeniškius. Su šiuo kaimu susijusi Mekų giminės istorija siekia XVIII a. pradžią. Atsekamos penkios Mekų giminės kartos iki Povilo ir Elžbietos Mekų šeimos, gyvenusios senojoje Semeniškių kaimo vietoje iki 1928 metų. Kuo ypatinga Semeniškių kaime iki XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos stovėjusios Mekų giminės sodybos aplinka? Tai labai graži prie vienos iš Rovėjos upės vingių ir Jevynės bei Rovėjos santakos įsikūrusi sodybvietė, kurios aplinką puošė upių tėkmė ir paupyje žaliuojanti augalija. Ši tėviškės aplinka, „tie Semeniškiai yra tie, kuriuos aš vaikas mačiau“, įsiliejo į J. Meko „Semeniškių idilių“ posmus ir išliko jo mintyse „nebeiškrentamai“: „Nieko išvažiuodamas neišsinešiau. O ir atminimai – skurdūs, vargani mano gyvenimo metai. Bet ag gi, kai dabar pagalvoji, kai staiga sopulingoj prisiminimų raudotinėj susopi – tada išvysti, kad vis tik išsinešta viskas. Lipte prilipo, įsiėdė, nebeiškrentamai...“9 Šiuo metu ten, kur stovėjo Mekų sodyba, yra dirbamasis laukas. Jame aptinkama XIII–XVII a. datuojamos keramikos: puodų, dubenėlių. Gali būti, kad šiuos puodus naudojo penktos ar dar ankstesnių kartų Mekų giminės žmonės ir jų kaimynai, nes kaimas buvo gatvinis, išsidėstęs palei Rovėjos upę10. Aptinkami puodai plokščiadugniai su išryškintu priedugniu, žiesti arba tik apžiesti, jų molio masėje yra 9

Mekas, J. Aš, lietuviškas žemdirbys. Varsnos, 1971, Nr. 1–2 (lapkritis–gruodis.) Mekai, Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai. Sud. K. Pikūnas. Vilnius, 2020, p. 20, 23.

daug grūsto akmens, vidutinio išdegimo. Puodų sienelės profiliuotos, pūstais šonais ir į išorę nusklembtomis angų briaunomis, kurios labai įmantriai profiliuotos. Puodai petelių srityje puošti smulkių bangelių eilutėmis, o šonai – horizontaliomis linijomis, rečiau ant puodo šonų štampiniu įspaudu įspaustos horizontalios eilutės sudarytos iš sudvejintų duobučių. Tokią keramiką naudojo net vėlyvųjų piliakalnių (Žiobų, Biržų r.; Strobuki, Latvijos ir Lietuvos pasienis) sėlių genties gyventojai. K. Mekas, 1963–1965 m. tyrinėdamas Biržų pilį, lankėsi ir Semeniškiuose. Tačiau tuo metu negalėjo nujausti, kad jo protėvių gimtoji vieta taip pat reikšminga kultūriniu-archeologiniu požiūriu. Archyviniai šaltiniai ir archeologiniai Semeniškiuose aptikti duomenys rodo, kad Mekų giminė čia gyveno jau Šiaurės karo laikotarpiu, taigi Mykolo Meko (1725–1801) protėviai galėjo naudotis šalia senosios Mekų Semeniškių sodybos šiuo metu aptinkama amžių senumo keramika.

Mekų sodybvietėje aptiktų XIII–XVII a. puodų formos ir šukės.

ŽMOGUS IR LAIKAS

ANYKŠČIŲ GYVASIS KLASIKAS Audronė Berezauskienė Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja

Rašytojas, žurnalistas, vertėjas Rimantas Povilas Vanagas daugybę metų nuosekliai ir sistemingai dirba su Anykščių krašto istorijomis, ypač susijusiomis su žydais ir Holokaustu. Šių metų vasario 20 d. už pasakojimus apie Lietuvos žydus jam įteikta Leonido Donskio premija, nuo 2018ųjų teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo tarp skirtingai mąstančiųjų mezgimą ir palaikymą, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą. R. P. Vanago kūryba spinduliuoja ne tik tolerancija kitokiems žmonėms, kitokiems poelgiams, bet ir begaline meile savo šaliai, savo kraštui, gimtinei ir jos gamtai. Tuos, kurie mažiau pažįsta R. P. Vanagą bei jo kūrybą, kviečiame pasigilinti, apie ką yra rašytojo knygos, kam jos skirtos ir kokiomis aplinkybėmis jos gimė. „Jo kūryboje susisieja meilė savo gimtajai vietai ir kraštui bei globalios tendencijos. Jis nuolat liudija, kad nuoširdus gyvenimas savo gimtojoje vietoje nėra prastesnis nei didžiuosiuose pasaulio centruose. Tuo pačiu jis primena atvirumo ir skaudžių patirčių aktualizavimo, atminties gaivinimo svarbą, todėl dalį savo darbų yra paskyręs Anykščių žydų istorijai, vietos lietuvių gyventojų dalyvavimui Holokauste“, – rekomendacijoje įvertinti rašytojo veiklą nurodė Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“. Premijos už toleranciją įteikimo iškilmėse rašytojas pabrėžė, kad laikosi savo kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto nuostatos: „Man nesvarbu, koks tu – baltas, mėlynas ar raudonas, svarbu, kad nebūtum padliecas!“

Rašytojas Rimantas Povilas Vanagas savo namų terasoje. Anykščiai, 2022 m. balandžio 25 d. Rimanto Povilo Vanago asmeninis albumas

KO NEŽINOJOME IR GALĖJOME NEŽINOTI Anykščiuose jau nieko nestebina, kad R. P. Vanagas kasmet išleidžia po naują savo kūrybos knygą. Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos skaitytojai džiaugiasi kiekviena rašytojo knyga ir skaito su dideliu susidomėjimu, nes jo kūriniuose aprašytos Anykščių krašto žmonių istorijos, nuotykiai, nutikę įvykiai. Rašytojo knygose – tai, ko neužrašė kiti, ko nežinojome ir galbūt nė negalėjome žinoti, nes ta informacija giliai glūdėjo archyvuose ar kraštiečių prisiminimuose. Reikia įdėti pastangų, kad tą informaciją atrastum, reikia kantrybės prakalbinti žmones, kad jie išdrįstų papasakoti, turėti atkaklumo tikslinant istorinius faktus, kad juos sudėliotum ir aprašytum. Ir taip sugeba tik Anykščių gyvasis klasikas (šitaip R. P. Vanagą vadina anykštėnai). Tik R. P. Vanagas perspėja, nors įvykiai ir veikėjų portretai paremti tikrais faktais, autentiškais prisiminimais, ne visada derėtų dėti lygybės ženklą tarp knygos veiksmo ir realių įvykių ar asmenybių. Vienas tokių kūrinių yra pernai išleista knyga „Skiedrų ganytojas“ (2021) – čia pasakojamos linksmai graudžios istorijos iš sovietmečio Lietuvos (maždaug 1955–1985 m.). Knygos veiksmas vyksta Valaukių miestelyje. „Yra toks upelis Valaukis. Kas norės, ras Valaukiuose ir Anykščius. Tiesiog nenorėjau eiti dokumentinės prozos keliu – įvardijus konkrečią vietovę, reiktų įvardinti ir konkrečius asmenis. O aš norėjau daugiau laisvės ir meniškumo, bet sąsajos su Anykščiais akivaizdžios“, – yra pasakęs rašytojas. 25

Taip pat pernai išleistoje išskirtinio žanro knygoje „Anykščių dantiraštis: atsisveikinimui“ (2021) R. P. Vanagas apžvelgia Anykščių žydų istoriją. Neaišku, kaip tokį leidinį reikėtų pavadinti – dokumentine poema ar išpažintine sakme. Autorius, remdamasis tikrais faktais ir vardais, perteikia Holokausto tragedijos epizodus, išsako savo emocijas, parodo savo skausmą dėl anykštėnų žydų pažeminimo ir žudynių, atskleidžia net kai kurių kraštiečių žiaurumą. Anotacijoje rašoma, kad „tai kartu viltis, bandymas morališkai apsivalyti, krikščioniškai, žmogiškai atsisveikinti su šalia gyvenusia tauta“. Į pasakojimą autorius įtraukia tokiu tekstu: „Iš laiko žydrynės ir atminties chaoso kažkodėl pirmiausia išplaukia aptrupėjusi, vos įžiūrima nuotrauka – prieškario Anykščių vandennešys Mendelsonas...“ Knyga ypatinga ir unikali tuo, kad tekstas pateikiamas ne tik lietuvių, bet ir anglų bei rusų kalbomis. 2021-ųjų vasarą Anykščių kultūros centro režisierius Jonas Buziliauskas miesto žydų bendruomenės žūties 80-mečiui atminti pagal šią R. P. Vanago knygą pastatė spektaklį „Anykščių dantiraštis“.

BEPRECEDENTĖ DOKUMENTINĖS PROZOS SERIJA Nuo 2002 m. R. P. Vanagas rašo ir leidžia paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo Anykščių krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“. Yra išleidęs aštuonias serijos knygas. Tokio žanro kūrinių Lietuvoje daugiau niekas nerašo – vienoje knygoje esama ir beletristikos, ir esė, ir poezijos, ir grynos dokumentikos. Pirma minėtos serijos knyga „Iš vieversių gyvenimo“ skaitytojus pasiekė prieš dvidešimt metų. Už ją autoriui įteiktos net dvi premijos: 2002 m. Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija, o 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos skiriama Juozo Tumo-Vaižganto premija. Supratęs, kad eina teisingu keliu, rašytojas tęsė „Sielių“ knygų seriją. Po poros metų pasirodė „Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji didieji anykštėnai“ (2004). Vertindamas R. P. Vanago kūrinius ir analizuodamas minėtą knygą, prozininkas Petras Venclovas anykštėną pavadino „baltuoju metraštininku“, kuris su meile ir didžiule atida pasakoja apie Anykščių praeitį ir šio krašto žmonių istorijas, myli savo kraštą ir negali nuo jo atsiriboti. Trečioje serijos knygoje „Malūnininkas ir mėnuo: faktai ir vaizdai, pasakojimai ir pasakos: mano mažieji didieji anykštėnai“ (2005) R. P. Vanagas rašo apie nepaprastus savamokslio malūnininko iš Anykščių Jono Karvelio ir jo žmonos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Europoje garsios dainininkės Onos ZabielaitėsKarvelienės (Anna Zabello; 1899–1955), jų giminių, kaimynų likimus. 26

R. P. Vanagas su žmona Vijoleta, 2022 m.

Rimanto Povilo Vanago asmeninis albumas

2007 m. pasirodžius ketvirtai „Sielių“ serijos knygai „Žali žydų plaukai: faktai ir eilės, juokas ir ašaros“, žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius šalies spaudoje1 rašė: „Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikromis istorijomis, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R. Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą: žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto. <...> „Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis“, – sakė R. Vanagas.“ Pasakodamas apie knygos žydų tema rašymą, autorius prisipažino atidavęs daug jėgų, medžiagą įvairiomis kalbomis rinkęs net septyniolika metų, triskart savo iniciatyva lankęsis Izraelyje. „Į šitą knygą sudėjau visą savo protą ir širdį. Jei kam atrodys, kad ko nors čia trūksta, – vadinasi, aš daugiau ir neturiu“, – sakė R. P. Vanagas, savo dokumentine proza atvėręs skaudžiausias tautų santykių temas. 2011 m. pasirodė beveik dviejų dešimt mečių rašytojo darbo rezultatas – knyga „Peslių akademija“. Joje autorius literatūriniam gyvenimui prikėlė jau išnykusį Peslių kaimą. „Autorius kruopščiai dėlioja savo gimtojo kaimo, prigludusio prie Šventosios ties garsiuoju Anykščių šileliu, praeities mozaiką. Žinoma, jis ir vėl liko ištikimas nuo žurnalistinės praeities jį tebelydinčiai R. P. Vanagas (viduryje) po Leonido Donskio premijos įteikimo su Japonijos ambasadoriumi Tetsu Ozaki ir jo žmona ponia Harumi. Kaunas, pasakojimo manierai. 2022 m. vasario 20 d. Rimanto Povilo Vanago asmeninis albumas 1

Lietuvos rytas, 2007, rugpj. 10.

R. P. Vanagas knygos „Žali žydų plaukai“ pristatymo metu. Didžiulių viešosios bibliotekos archyvas

Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo

Gausias autentiškų tekstų citatas jis apvelka publicistiniu šiuolaikinės sampratos drabužiu, taip kurdamas realų, įtikinantį praeities vaizdą“, – knygą vertino A. Baranausko ir A. VienuolioŽukausko memorialinio muziejaus kuratorius T. Kontrimavičius. Titaniškas rašytojo darbas buvo pastebėtas ir įvertintas. Už šią knygą R. P. Vanagui 2011 m. skirta Antano Baranausko literatūrinė premija.

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ IŠ ŠIANDIEN 2015 m., tęsdamas „Sielių“ seriją, R. P. Vanagas išleido knygą „Akivaras: Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus“. Šis leidinys chronologiškai pratęsia „Peslių akademiją“. Beveik 400 puslapių knygoje paskelbta 70 unikalių nuotraukų iš aprašytų žmonių asmeninių archyvų, pateikiamos dokumentų citatos apipintos autoriaus vaizdiniais, paties kūrėjo asmeniniais prisiminimais iš vaikystės. Žvilgsnis į praeitį iš šiandien, iš vidaus ir iš šalies. Žodžio „akivaras“ reikšmė žodynuose aiškinama kaip „neužžėlusi pelkės, liūno vieta, neužšalusi ežero vieta“. Apie kokią gi vietą kalba rašytojas R. P. Vanagas? Ogi apie tokią, kuri nenugrimzdusi užmarštin, kuri kaip neužšąlantis ežero vanduo – gyva autoriaus ir jo pažįstamų bei artimųjų prisiminimuose. Tai – gimtasis rašytojo R. P. Vanago kaimas, jo „praeities trupiniai nuo skurdaus pokario stalo“ (p. 168). Autorius prisimena klastingą pokario liūną, į kurį nugrimzdo daugybė jo gimtojo kaimo bei apylinkės žmonių likimų. „Pokario liūnas – liūdna, kruvina kasdienybė, tiksliau jos nuotrupos, aimanos, atodūsiai. Ir kai įninki tas nuotrupas medžioti, o sumedžiojęs lyginti, dėlioti į vientisą mozaiką, nejučia pasijunti pats iki ausų ir dar giliau įsimurkdęs į liūną. Į mįslingą Bermudų trikampį, kuriame faktai neretai sumišę su išsigalvojimais, tėvynės meilė – su beprasmybe, žmoniškumas – su protu nepaaiškinamu žiaurumu. Garantija tik viena: kurios istorijos besiimtum, tavęs laukia paradoksai ir vis kitokie kančios variantai“, – rašo knygos autorius. „Akivaras“ – drąsi ir atvira knyga. Dalindamasis kūrybos proceso eiga, bendravimo su knygų herojais akimirkomis, rašytojas sako: „Įdomiausi, žinoma, senieji respondentai, arba kaip aš juos vadinu, – „mano mažieji didieji anykštėnai“. Kartais išklausai

visą gyvenimą, kad pagautum tik vieną sakinį, porą žodžių, kurių tau stigo. Kartais bėgi, slapstaisi nuo įkyruolių ir tuščiagarbių. Kartais perki šnapso, kad mažakalbis pražiotų burną. Įrodinėji, kam visa to reikia, ramini, kad nesi nei prokuroras, nei teisėjas, tik – smalsus žmogus. Virpėdamas iš susijaudinimo rodai šimtamečiui seną fotografiją: gal staiga ims ir nukris jam voratinklis nuo akių ir atminties, atpažins tavo ieškomą asmenį? Sunkiausia, nemaloniausia – kai tavo „šnekorius“ gudrauja, nutyli teisybę, pripasakoja nebūtų dalykų – o paskui čiumpa tau už gerklės... Bet čia ir jis pats užkimba ant meškerės – nes tau staiga gimsta naujas siužetas.“ Septintoje serijos „Sieliai“ knygoje „Likimų medžiotojas: mano mažieji didieji anykštėnai“ (2017), kaip ir kitose, kruopščiai pateikiami autoriaus atrinkti faktai, įvairios detalės, užtikrinančios asmenybių autentiškumą: medžiaga rinkta archyvuose, tyrinėjant privačius ir viešai prieinamus fondus, bendrauta su įvykių liudininkais visame pasaulyje... Rašytojas profesionaliai dėlioja atvirą pokario išgyvenimų mozaiką, kurios centre – beginklis žmogus, apsišarvavęs tik ištverme, kantrybe ir meile. Naujausia – 2019 m. – pasirodžiusi knyga „Šaukštas jubiliatui: linksmi anykštėnų nuotykiai“, kurioje R. P. Vanago lūpomis prabyla 79 pasakotojai, pateikia savotišką naujųjų laikų tautosakos archyvą. Kad ir kokią rašytojo knygą paimtum, abejingas likti negali. Visos jo knygos išjaustos, išgyventos ir skleidžia tokią energiją, kuri priverčia arba verkti, arba juoktis, o dažniausia rimtai susimąstyti.

„NIEKAS KITAS UŽ MANE NEUŽRAŠYS“ Kone visą savo laiką R. P. Vanagas atiduoda kūrybai. Stebina, kaip galima tiek daug suspėti, tiek padaryti. Kasmet po knygą, o kartais ir po dvi ar net tris. Neatsiejamas nuo Anykščių ir rašytojo gyvenimas, ir jo būtis. Čia jis tarsi dvynys, o tekstai – tarsi maža išpažintis, tarsi puslapiai iš dienoraščio. R. P. Vanagas apie savo ištikimybę gimtajam kraštui ir rašymą apie jį yra pasakęs: „Esu prieraišus kaip šuo. Medžiai, žmonės, upė (būtinai – Šventoji!) yra man savi ir brangūs – kaip oras, kuriuo kvėpuoju, kaip marškiniai, kuriais vilkiu... Aš rūpestingai saugau savo vaikystės nuotrupas, iš tėvų paveldėtus žodžius ir daiktus, o pirmiausia – pasitikėjimą vienų kitais. Jei jau ką įsileidau į širdį, tą galima išplėšti tik su širdim... Todėl žinau: kiek bebūtų davęs man Dievas talento – kruopelę ar žiupsnį – privalau užrašyti tai, ko niekas kitas už mane neužrašys.“ O talento ir darbštumo Dievas R. P. Vanagui tikrai nepagailėjo. Trys dešimtys knygų... Ir ne šiaip knygų, bet labai rimtų kūrinių. Džiugu, kad Anykščiuose gyvenančio rašytojo kūryba įvertinta ne tik skaitytojų, bet ir jo kolegų rašytojų bei kritikų. 27

GEROJI PATIRTIS

KRAŠTOTYRA: IŠŠŪKIŲ IR ATRADIMŲ METAI Eglė Kazimieraitienė Sigita Vaitkaitytė

Kraštotyrinė veikla Lietuvoje daugelį metų glaudžiai siejama su viešųjų bibliotekų veikla. Jai nemažai dėmesio skiria ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, tačiau 2021-aisiais kraštotyra ir su ja susijusi problematika čia sulaukė išskirtinio dėmesio. Jos specialistai atliko Šiaulių regiono bibliotekų kraštotyrinės veiklos turinio analizės ir skaitmeninto kultūros paveldo objektų turinio įveiklinimo tyrimą, įgyvendino kelis lokalią istoriją aktualizuojančius projektus, kuriais įveiklinti kraštotyros darbo rezultatai. Vertingomis kolekcijomis buvo papildytas bibliotekos kraštotyros fondas, išleista šios tematikos leidinių, o metų pabaigoje Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengta mokslinė-praktinė konferencija, atminties institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovus, apskritai kraštotyra besidominčius asmenis pakvietusi diskutuoti apie kraštotyros situaciją šiandien ir jos modernizavimo poreikį. Kraštotyrą ir jos objektą reikėtų apibrėžti kaip kintantį dalyką, kuris turi atliepti visuomenės (bendruomenės) narių poreikius ir lūkesčius, atitikti jų kultūrinę bei informacinę elgseną ir pan. Akivaizdu, kad skirtingais laikais kraštotyros formos, turinys, objektai ir net subjektai yra skirtingi, ilgainiui visa tai keičiasi. Tačiau tas kitimas ne visada vyksta laiku, nėra pakankamai spartus ir kryptingas, todėl neretai kraštotyra yra pati sau, o šios veiklos dalyviai ir jos rezultatų vartotojai – patys sau arba jų tiesiog nėra. Iš dalies tai siejama su specialistų gebėjimų trūkumu taikyti naujas kraštotyros formas, efektyviai įveiklinti kraštotyros darbo rezultatus, integruoti 28

juos į laisvalaikio rinką, susieti su formaliuoju ir (arba) neformaliuoju švietimu. Ieškant naujų ir patrauklių krašto istorijos pažinimo skatinimo ir populiarinimo formų, vis dar nepakankamai glaudžiai bendradarbiaujama su kūrybinių industrijų, informacinių ir komunikacinių technologijų atstovais, kurie galėtų pasiūlyti naujausių raiškos formų ir priemonių. Sukūrus patrauklią terpę lokalios istorijos tyrimams ir jų sklaidai, didesnei visuomenės narių, ypač jaunimo, įtraukčiai, lokalios istorijos suasmeninimui globaliame kontekste, kraštotyra galėtų sustiprinti savo pozicijas puoselėjant istorinę atmintį, formuojant kultūrinį tapatumą, stiprinant vietos identitetą, skatinant pilietiškumą ir pan.

KONFERENCIJA „QUO VADIS, KRAŠTOTYRA?“

Populiarus bibliotekos pabėgimo kambarys „Išlaisvink Povilą Višinskį“ tapo įkvėpimu virtualiam žaidimui „Žandarai už durų“. P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvas

Kraštotyros problematikai aktualizuoti 2021 m. lapkritį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka organizavo respublikinę mokslinę-praktinę konferenciją „Quo vadis, kraštotyra?“. Pagrindinis renginio tikslas buvo identifikuoti šiandienę kraštotyros situaciją ir paskatinti diskusiją apie jos modernizavimą bei populiarinimą visuomenėje. Konferencijos programa buvo sudaryta siekiant jos dalyviams suteikti ne tik taikomojo pobūdžio žinių, bet ir suaktyvinti mąstymą, kuris padėtų bibliotekų ir kitų atminties institucijų specialistams plėsti kraštotyros darbo suvokimą. Susirinkę Lietuvos viešųjų, švietimo įstaigų ir akademinių bibliotekų specialistai, muziejininkai, nevyriausybinių organizacijų ir kraštotyros darbą mėgėjiškai vykdančių bendruomenių atstovai turėjo galimybę dalyvauti diskusijoje apie kraštotyros įveiklinimo galimybes, pasidalyti patirtimi, išgirsti konferencijos lektorių įžvalgas. Profesorius habil. dr. Gintautas Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Kraštotyra: tarp nuodingo autentiškumo ir nukenksminto kultūringumo“, pasitelkęs „nuodingo“ ir „nukenksminto“ opozicijos veikimo logiką, kalbėjo apie šiuolaikinius etnografinius ir antropologinius tyrimus. Dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), pristatydamas praktinį kitados jau atliktų ir aprašytų tyrinėjimų įveiklinimą rengiant ekskursijas, atskleidė, kad pasiruošimas ekskursijoms inspiravo tolesnius teminius tyrinėjimus ieškant duomenų archyvuose, bibliotekose, taip pat lauko žvalgymus. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dokt. Luka Lesauskaitė

Konferencijoje „Quo vadis, kraštotyra?“ prof. habil. dr. Gintautas Mažeikis kalbėjo apie tai, kaip sovietmečio lietuvių kultūra ir etnografija „atsikratė“, tai yra nukenksmino įtariamas nacionalizmo, burtų ir religijų, magines ir krikščioniškas gaidas, pašalino seksualumą, bet išplėtojo naujas šokio ir chorinio dainavimo formas, choreografiją.

papasakojo, kaip televizijos projektas „Nacionalinė ekspedicija“ paskatino tiek vietinį, tiek kaimyninių šalių turizmą ir platesnį domėjimąsi šalies istorija. Žvelgiant iš įvairių perspektyvų, kaskart buvo grįžtama prie to paties – kraštotyra ir vartotojas dažnai yra skirtingose pusėse. Norint vartotoją priartinti prie kraštotyros, siekiant, kad ji būtų įdomi ir „vartojama“, reikia pasistengti ją suasmeninti, pateikti asmeninių patirčių, išgyvenimų. Konferencijoje buvo aptartas šiuolaikinių technologijų vaidmuo žmogaus gyvenime ir kokias galimybes jos teikia inovatyviai bei patraukliai supažindinant su krašto istorija. Dr. Tadas Žižiūnas (Vilniaus universitetas) pranešime „Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos kultūros srityje“ pristatė pagrindinių 3D vaizdo technologijų – papildytosios realybės, virtualiosios realybės, 3D skenavimo, 3D fotogrametrijos – galimybes įvairių sričių (kraštotyra, muziejai, architektūrinis-urbanistinis paveldas) tyrėjams. Dr. Marius Ėmužis (Vilniaus universitetas) atskleidė esmines tinklalaidžių naudojimo istorinio turinio sklaidai gaires ir kodėl šis sklaidos formatas toks patrauklus jaunimui. Konferencijoje suformuluota žinutė, kad bibliotekos, galvodamos apie kraštotyros darbo rezultatų sklaidą, turi rasti įdomių, įtraukių ir modernių metodų bei formų, pasiūlyta ir konkrečių Konferencijoje, kurią moderavo žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas, pranešimus skaitė ir diskutavo švietimo įstaigų sprendinių. ir akademinių bibliotekų specialistai, muziejininkai, NVO nariai. 29

ŽAIDIMAI, SKIRTI PAŽINTI IR LAVINTIS 2021 m. Povilo Višinskio biblioteka įgyvendino kelis temiškai susijusius projektus – lokalios istorijos ir kultūros paveldo kontekstas juose pateikti ir įveiklinti netradiciniais sprendiniais. Siekiant padidinti pažintinės ir mokymosi veiklų veiksmingumą, vis dažniau pasitelkiamas žaidybos elementas, nes jis sustiprina emocinį aspektą, skatina aktyvų dalyvių įsitraukimą, palengvina turinio suvokimą, o drauge ugdomos ir bendrakultūrinės žmogaus kompetencijos. Žaidimai puikiai tinka įvairaus amžiaus žmonėms ir gali būti pritaikomi prie įvairios aplinkos. Papasakosime apie kelis konkrečius bibliotekos sukurtus su krašto istorija, kultūros paveldu susijusius žaidimus. Stalo žaidimas „Lietuvos istorija“. 2021 m., įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą, biblioteka sukūrė edukacinį atmintį lavinantį stalo žaidimą, kurį sudaro 300 kortelių. Šalies istorijos įvykius ir datas nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki naujausių įvykių apimantis žaidimas skatina Lietuvos istorijos raidos supratimą, moko orientuotis istorijos faktuose ir įvykiuose. Žaidimo kūrėjai užsibrėžė tikslą sausus istorijos faktus pateikti patraukliai ir istorijos pažinimą bei mokymąsi padaryti smagų ir įtraukų. „Norėjome parengti ne tik privalomų mokyklose išmokti istorijos datų sąrašą, bet įterpti ir netikėtų įvykių, pavyzdžiui, kada Vilniaus universitete pradėjo šviesti pirmasis lietuviškas lazeris, arba kuriais metais įvyko pirmojo lietuvių ilgametražio filmo premjera“, – apie projekto rengėjų siekį kalba žaidimo kūrimo procese dalyvavusi bibliotekos specialistė Jonė Gorytė. Šis stalo žaidimas išsiųstas ir į visas apskričių bei rajonų savivaldybių viešąsias bibliotekas kaip dar viena edukacinė priemonė. Jis puikiai gali papildyti istorijos pamokas mokyklose, tapti bibliotekos edukacinės programos ašimi arba tiesiog būti išduodamas į namus laisvalaikiui. Interaktyvus žaidimas „Dėk į kojas“. Dar vienas bibliotekos sukurtas produktas – žaidimas „Dėk į kojas“ – jau spėjo sulaukti teigiamų mokytojų ir mokinių atsiliepimų. Tai – orientavimosi tipo žaidimas, skatinantis domėtis knygnešyste. Žaidimas vyksta lauke ir puikiai papildo ne tik bibliotekos edukacinių paslaugų sąrašą, bet ir kultūrinio laisvalaikio leidimo Šiaulių mieste galimybes. Artimiausiu metu šalia bibliotekos bus įrengtas lauko stendas su specialiu QR kodu. Nuskenavęs kodą, žaidimo dalyvis į savo išmanųjį įrenginį gaus maršrutą ir pagal jį galės lankyti mieste esančius knygnešystę menančius objektus. Tiesa, pakeliui teks atlikti ne vieną įdomią užduotį. Įveikusiems visą maršrutą ir sėkmingai atlikusiems užduotis dalyviams atiteks prizas – stalo žaidimas „Dėk į kojas“. Šis interaktyvus žaidimas suteikia galimybę žaidėjams įsijausti į temą, įsigilinti į jos esmę, 30

Stalo žaidimas „Lietuvos istorija“ gali puikiai papildyti istorijos pamokas mokyklose.

Interaktyvus orientavimosi žaidimas „Dėk į kojas“ veda žaidėjus knygnešių keliais, besidriekiančiais po Šiaulių miestą.

Iškilių asmenybių gyvenimo įvykių ir darbų fiksavimas yra vienas svarbiausių kraštotyros darbo aspektų. 2020 m. rugpjūtį bibliotekoje duris atvėrė pabėgimo kambarys „Išlaisvink Povilą Višinskį“.

Virtualaus pabėgimo kambario grafika buvo sukurta naudojant realaus P. Višinskio kambario vaizdus iš Povilo Višinskio memorialinio muziejaus Kelmės rajone.

dalyvauti čia ir dabar. Kultūrinė informacija čia nėra paviršutiniškai apžvelgiama, žaidimo dalyvio sąmonėje, kai pačiam tenka priimti sprendimus, atlikti užduotis, ilgam nusėda įspūdžiai, žinios, tam tikra patirtis. Virtualus pabėgimo kambarys „Žandarai už durų“. Iškilių asmenybių gyvenimo įvykių ir darbų fiksavimas yra vienas svarbiausių kraštotyros darbo aspektų. Visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Višinskis (1875–1906) iš nepilnų trisdešimt vienų savo gyvenimo metų beveik šešiolika atidavė Šiauliams ir Šiaulių kraštui. Nenuostabu, kad jo vardu pavadintoje bibliotekoje 2020 m. rugpjūtį duris atvėrė pabėgimo kambarys „Išlaisvink Povilą Višinskį“. Kambaryje sukurta aplinka ir užduotys nukelia dalyvius į 1900-uosius, kai P. Višinskio bute caro žandarai rengėsi daryti kratą. Pasitelkdami turimas žinias, ieškodami užuominų ir spręsdami galvosūkius, žaidimo dalyviai turi surasti kambario raktą ir pasprukti nuo žandarų. Net pandemijos metu kambarys sulaukė didelio susidomėjimo – laikantis griežtų saugumo sąlygų, nedidelėmis grupelėmis jame apsilankė nemažai žmonių, ypač jaunimo. Pandemijos metu atsiradusi būtinybė kai kurias kraštotyros edukacines veiklas perkelti į virtualiąją erdvę paskatino bib lioteką eksperimentuoti ir 2021 m. sukurti virtualų pabėgimo kambarį „Žandarai už durų“. Virtualus žaidimas radosi pabėgimo kambario principu. Bandydami ištrūkti iš „kambario“, žaidėjai suaktyvina savo kūrybiškumą, strateginį mąstymą, lavina informacijos paieškos įgūdžius. Sėkmingai startavęs žaidimas jau spėjo pelnyti jaunimo simpatijas. Per kelis mėnesius virtualią pramogą išbandė daugiau kaip 11 tūkst. žaidėjų. Bibliotekos pabėgimo kambarys „Žandarai už durų“ buvo įvertintas profesionalų – Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos rengiamuose 2021 m. apdovanojimuose „LT Game Awards“ metų žaidimo kategorijoje pateko tarp 6 nominantų.

IŠSAUGOTO DOKUMENTINIO PAVELDO VERTĖ Neatsiejama bibliotekos kraštotyros darbo dalis – kraštui reikšmingų asmenybių dokumentinio paveldo išsaugojimas, tyrinėjimas ir sklaida. Viena tokių asmenybių – dailininkas, menotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020). Jo darbai turėjo didelės reikšmės Šiaulių miesto kultūros, švietimo vystymuisi, visuomeniniam gyvenimui. 2020 m. Povilo Višinskio biblioteka išleido V. Rimkaus bibliografijos rodyklę. Rasos Streckienės ir paties V. Rimkaus parengta

bibliografijos rodyklė apima aštuonis dešimtmečius – 1940–2020 m., nuo pirmųjų dar mokykloje sukurtų eilėraščių iki vėlyviausių darbų. Knygoje sudėtos V. Rimkaus autorinių knygų ir brošiūrų, mokslo darbų, parodų katalogų, grožinių tekstų publikacijų, komentarų įvairiuose leidiniuose, straipsnių enciklopedijose bei žodynuose ir publikacijų apie jį patį nuorodos. Be šio leidinio, V. Rimkaus atminimą įamžina ir bibliotekoje saugomas unikalus profesoriaus archyvas, kurį jo šeima padovanojo bibliotekai. Gausų archyvą sudaro vertingos knygos, senieji leidiniai, meno albumai, laiškai, atvirukų kolekcija ir kiti dokumentai. Tarp jų nemažai knygų su dedikacijomis, rankraštiniais įrašais, savininkų ženklais – ekslibrisais. Bibliotekoje saugomas ir išskirtinis šeimos archyvo dokumentas – Jono Basanavičiaus laiškas V. Rimkaus tėvui Jaroslavui Rimkui. Bibliotekos direktoriaus prof. dr. Broniaus Maskuliūno teigimu, mokslo ir visuomenės veikėjo V. Rimkaus palikimo dalis yra ypač vertinga mokslo tyrimams. Be to, labai svarbu, kad archyvas bus atviras plačiajai visuomenei. Pabrėžtina, kad asmeniniuose archyvuose išsaugota kultūrinė, istorinė, mokslinė medžiaga Lietuvai turi itin svarbios išliekamosios vertės.

V. Rimkaus bibliografijos rodyklė iliustruota jo paties eskizais ir piešiniais.

*** Konferencijoje uždavusi klausimą „Quo vadis, kraštotyra?“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ir toliau ieško būdų modernizuoti ir aktualizuoti kraštotyros veiklas. Matydama įvairaus amžiaus lankytojų susidomėjimą interaktyviomis veiklomis, aktyvų pedagogų, mokinių įsitraukimą į sužaidybintas neformaliojo švietimo veiklas lokalios istorijos ir krašto pažinimo tema, biblioteka toliau plėtoja šias paslaugas, vykdo tęstinius projektus ir generuoja idėjas, padėsiančias kraštotyrą visuomenei atskleisti įdomiai ir patraukliai. 31

Klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, turbūt neretai kamuoja ir knygų gurmaną, ir dar tik pradedantįjį skaitytoją. Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

MANTĖ MAŽONĖ (RYSKI.ISTORIJA) REKOMENDUOJA TRACEY GARVIS GRAVES. „MERGINA, KURIĄ JIS PAŽINOJO“ (The Girl He Used to Know, 2019. Iš anglų k. vertė Kristina Lukoševičė. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2019)

įterptus Rugsėjo 11-osios įvykius – tai ir ašarą kitą galima išspaust. Ši knyga ne tik pasakoja unikalią meilės istoriją, bet ir atlieka šviečiamąją misiją: Anika yra autistė, tad, perskaitę šį romaną, geriau suprasite, kaip veikia tokių žmonių protas ir kokių milžiniškų pastangų jiems reikia socialiniams ryšiams užmegzti, prisitaikyti prie visuomenės. Ir iki tol daugmaž žinojau, kas tas autizmas, kas jam būdinga, tačiau ši knyga padėjo suprasti, kaip tai atrodo realiose situacijose, koks iš tikrųjų tokių žmonių gyvenimas, su kokiais iššūkiais jie susiduria. Jei nesate susidūrę su autistais, iš šios knygos gausite daug. Autizmas nėra baubas, tad plėskime žinias, požiūrį ir toleranciją, nenustokime ugdyti empatijos. Dievinu tai darančias knygas ir džiaugiuosi, kad jų išleidžiama vis daugiau.

JULIA WHELAN. „METAI SU TAVIMI“ Ryski.istorija

Nors tai – meilės romanas, drąsiai rekomenduoju jį ir tiems, kurie įprastai šio žanro nesirenka. Anika visą gyvenimą buvo kitokia, nepritampanti keistuolė. Universitete ji sutinka Džonataną, kurį tas keistumas intriguoja. Labai džiaugiausi pagaliau susidūrusi su paprastu geru vaikinu, kurio supratingumas, rūpestis ir JO prisitaikymas tirpdė širdį, nes pastaruoju metu romanuose skaitydavau tik apie alfa patinus. Deja, ne visus užgriuvusius išbandymus jauna pora įveikia, ir jų keliai išsiskiria. Susitikus po 10 metų, Anika neriasi iš kailio siekdama parodyti Džonatanui, kiek daug dirbo su savimi ir kokia savarankiška tapo. Pridėkim pasalūniškai į siužetą 32

(My Oxford Year, 2018. Iš anglų k. vertė Vaiva Lešinskaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019)

Viena geriausių pernai skaitytų meilės istorijų, kuri liks mano bibliotekoje, – jau dabar norėčiau ją perskaityti dar kartą. Iš pirmo žvilgsnio siužetas atrodė neoriginalus ir mažai žadantis: studentės ir dėstytojo romanas. Tačiau į Oksfordą metams atvykusi amerikietė Ela ir iš aukštuomenės šeimos kilęs britas Džeimis tokie charizmatiški, o jųdviejų ryšys toks neginčytinas ir sproginėjantis, kad įsiskaičiusi net pamiršau, jog istorijoje tikrai bus negandų. Ir jos smogė iš pasalų... Nors tai – graudi meilės istorija, bet kartu ir labai smagi, kupina kandžių juokelių (ypač kai lyginami amerikiečiai ir britai). Netrūksta išnašų, nes kai kuriuos pokštus be konteksto būtų sunku suprasti. Man ypač patiko šios knygos paralelės su XIX a. literatūra ir poezija: Ela ir Džeimis leisdavosi į intelektualius pokalbius apie tai, kas paslėpta tarp eilučių, kartu nerdami gilyn į savo jausmus, be to, kiekvienas skyrius pradedamas to meto eilėraščiu. Ir kuo toliau, tuo labiau jie man darė įspūdį – taip tiko siužetui, kad kilo klausimas: nejau autorė tikrai istoriją suko remdamasi tais eilėraščiais, ar tai – tiesiog genialūs atitikimai? Istorijos pabaiga man irgi patiko: nors žinai, kad baigsis liūdnai, autorė išvaduoja tave iš liūdesio ir ašarų, nes esmė – ne pabaiga. Svarbu ne kad „gyveno ilgai ir laimingai“, o kad „gyveno laimingai“.

TAYLOR JENKINS REID. „MALIBU ANT BANGOS“ (Malibu rising, 2021. Iš anglų k. vertė Gabrielė Šilobritaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2021)

Iš šito pašėlusių garsenybių vakarėlį žadėjusio romano gavau daugiau nei tikėjausi, nes po blizgiu paviršiumi paslėpta įdomi vienos (ne)paprastos šeimos drama. Maniau, kad tai – istorija apie auksinį jaunimėlį, megagarsenybės vaikus, kurie gimė su

Mantė Mažonė – filologijos mokslus baigusi ir 10 metų žurnaliste dirbusi gargždiškė. Knygas kaip laisvalaikio leidimo būdą iš naujo atrado tapusi dvynių mama. Kremtant vieną knygą po kitos, ilgainiui ėmė trūkti ne tik rašymo, bet ir bendraminčių, su kuriais tas knygas norėtųsi aptarti, dėl to prieš metus prisijungė prie skaitančių lietuvių bendruomenės „Instagram“ tinkle.

aukso šaukštu burnoje ir yra garsūs vien dėl to, kad garsūs, tai kas gi jiems belieka – tik livin’ la vida loca! Bet viskas čia komplikuočiau ir įdomiau. Taip, jų tėvas – didžiausia popžvaigždė pasaulyje, beeet... Vaikų gyvenime jo visiškai nėra – visą keturių atžalų priežiūros ir išlaikymo naštą paliko pirmajai žmonai. Tad mažų mažiausiai keista, o labiausiai – skaudu, kai tavo tėvas yra tarsi visų, bet tik ne tavo. Keturių vaikų tarpusavio santykiai, palaikymas, ypač stiprus ryšys, bandymas laikytis kartu, kiekvieno asmeninė istorija ir vidinė drama mane labai įtraukė. Čia pasakojami vienos dienos įvykiai ruošiantis laukiamiausiam metų vakarėliui, grįžtama ir į praeitį, kai mezgėsi ketvertuko tėvų santykiai šiam dar neišgarsėjus, pasakojama, kaip jis sugriovė mylimosios ir savo vaikų gyvenimus. Bet iš to vakarėlio vis dėlto tikėjausi daugiau. Tiksliau – jame visko buvo gerokai per daug: vienas po kito radosi trečiaplaniai veikėjai, nė kiek nesusiję su pagrindiniais herojais ar vystoma istorija ir esantys tarsi dekoracija, tačiau gaunantys itin daug „eterio laiko“. To vakarėlio laukiau dėl Rivų, o jie ėmė ir pasitraukė į šešėlį – tiesiogine to žodžio prasme. Interneto svetainėje „Good Reads“, kur knygas vertina skaitytojai iš viso pasaulio, „Malibu ant bangos“ paskelbta geriausiu 2021-ųjų istoriniu romanu. Nors knyga man tikrai patiko, istoriniu romanu jos vadinti nesiverčia liežuvis: nebūčiau pasakiusi, kad įvykiai klostosi devintajame dešimtmetyje ar seniau, viskas laisvai galėtų persikelti ir į šiandieną. 33

KRONIKA

KULTŪRŲ DIALOGAS – NACIONALINIAM IŠSKIRTINUMUI ATSKLEISTI

Lietuvos, Latvijos ir Estijos literatūrą čekų kalba pristatanti paroda atidaryta Čekijos nacionalinėje bibliotekoje. Lietuvos Respublikos ambasados Čekijos Respublikoje archyvas

Palaikomi ryšiai su užsienio valstybių kultūros institucijomis, ambasadomis, plečiamas tarptautinis bendradarbiavimas yra svarbi kultūrinės diplomatijos, kurią jau ne vienus metus aktyviai plėtoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, sritis. Tokio bendradarbiavimo pavyzdys – balandžio 7 d. Prahoje, Čekijos nacionalinėje bibliotekoje, surengta paroda „Čekijos ir Baltijos šalių šimtmetis. Literatūra“. Baltijos šalių ir Čekijos diplomatinių santykių šimtmečiui paminėti skirtą parodą inicijavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasados. Joje pristatytos per pastaruosius šimtą metų čekų kalba išleistos lietuvių, latvių ir estų autorių knygos. Bendradarbiaudama su ambasadomis, parodą kuravo Čekijos Prahos Karolio universitete baltistiką studijuojanti Anna Sedláčková. Verstinės knygos atrinktos iš Čekijos nacionalinės bib liotekos fondų. Parengta ekspozicija atskleidžia nuo 1922 m. iki šių dienų iš estų, latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą išverstų knygų įvairovę, pristato šių šalių literatūros tendencijas, kitusias dėl XX a. istorijos peripetijų, ir labiausiai pasižymėjusius vertėjus. Parodos atidarymo dalyvius ir svečius sveikino Baltijos šalių ambasadoriai, Čekijos nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius Tomášas Foltýnas. Pakviesti Lietuvos Respublikos ambasados Prahoje, į renginį atvyko Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė dr. Laima Liucija Andrikienė. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, Nacionalinės bibliotekos vadovas pacitavo žymaus lietuvių poeto, gero bibliotekos bičiulio Tomo Venclovos (jo kūryba išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, tarp jų ir čekų) žodžius, kad „nacionalinė kultūra save suvokia tik bendraudama su kitomis kultūromis. Tik jų fone, ji pajunta savo atskirumą, unikalumą, kitaip tariant, pradeda egzistuoti“. Parodoje čekiškai prabilęs mūsų grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis ar XX a. literatūros klasikai Romualdas Granauskas, Justinas Marcinkevičius, XXI a. kūrėjai Jurga Ivanauskaitė, Alvydas Šlepikas, pasak R. Gudausko, yra tikrieji lietuvių kultūros ambasadoriai, padedantys statyti kultūrinius tiltus. „Noriu tikėti, kad tie tiltai ištvers šių dienų istorijos 34

Iškilmingame parodos atidaryme juostelę kerpa Čekijos nacionalinės bibliotekos direktorius Tomášas Foltýnas (pirmas iš kairės), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmas iš dešinės), Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė dr. Laima Liucija Andrikienė (antra iš dešinės), kiti svečiai.

išbandymus ir dar tvirčiau sujungs mūsų šalis“, – kalbėjo generalinis direktorius. R. Gudauskas pabrėžė europinių vertybių bendrumą ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo svarbą, nes tai ypač aktualu šiandienių geopolitinių įvykių kontekste. Lietuvos nacionalinės bibliotekos vadovas su Čekijos nacionalinės bibliotekos vadovybe išsamiau aptarė institucijų dvišalio bendradarbiavimo perspektyvas, kultūrinę veiklą. Pritarta idėjai panašią parodą, pristatančią čekų literatūros vertimus į lietuvių kalbą, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryti šių metų antrąjį pusmetį, Čekijai perėmus pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai vairą. Pačiame Prahos centre, pagrindiniuose Čekijos nacionalinės bibliotekos rūmuose Klementinume eksponuojama knygų paroda „Čekijos ir Baltijos šalių šimtmetis. Literatūra“, pristatanti čekų kalba prabilusius Baltijos šalių autorius, veiks iki gegužės 7 dienos.

„Tarp knygų“ informacija

KRONIKA

NEATŠAUKTA ŠVENTĖ: KURTI KNYGAS IR JAS SKAITYTI YRA SMAGU! Šiemet vėl sugrįžta prie tradicijos – balandžio 2-ąją, garsiojo danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, teikti apdovanojimus Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kasmet renkamų geriausių knygų vaikams ir paaugliams autoriams. 30-oji apdovanojimų šventė, kurioje pagerbti 2021 metų laureatai – knygų autoriai, dailininkai iliustruotojai, vertėjai, vaikų literatūros specialistai, surengta renginio partnerio Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atrijuje.

Apdovanoti 2021 metų geriausi vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai (iš kairės): vertėja Rita Bakanienė, rašytojas Dainius Gintalas, iliustruotoja Lina Itagaki, dailininkė Ieva Babilaitė, literatūrologė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė, vertėja Raimonda Jonkutė. Organizatorių archyvas

„Kai žvanga ginklai, mūzos neturi tylėti“, – perfrazuodamas garsųjį posakį, jubiliejinių IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimų šventę pradėjo aktorius Mykolas Vildžiūnas. Žiūrovų teatro aktorių trio parodyta ištrauka iš Balio Latėno režisuoto spektaklio „O kas toliau?“ „pakuteno“ renginio svečių jusles: garsais nukėlusios į kitus pasaulius, aktorės prikaustė žiūrovų dėmesį ir akimirkai atitraukė nuo skaudžios realybės, persmelktos liūdesio dėl karo Ukrainoje. Sveikindama susirinkusiuosius IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė atskleidė, kad iš pradžių buvo svarstyta šventę atšaukti, bet jei būtų nelikę šventės, kalbėtojos teigimu, tam tikra prasme tai būtų pralaimėjimas. Pirmininkės nuomone, būtent vaikų literatūroje matome norimo pasaulio viziją lyg mikrokosmosą su tvirtu vertybiniu pamatu, kuris bus perduodamas ateities kartoms. Į šventės dalyvius kreipęsis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas taip pat pabrėžė, kad būtent pasitelkdami vaikų literatūrą galime padėti ugdyti ateities kartas, kurios, tikėkimės, kurs geresnį, šviesesnį, protingesnį pasaulį. 35

1993-iaisiais surengus pirmąją apdovanojimų šventę, buvo apdovanotas tik vienas kūrinys – geriausia metų vaikų ir jaunimo knyga, laikui bėgant, premijų kategorijų sąrašas pailgėjo iki aštuonių nominacijų. Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Dainiui Gin talui. Knygos „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ (leidykla „Žalias kalnas“) autorius įvertintas už virtuozišką džiazavimą ir originalų repavimą, aštraus ir švelnaus žodžio dermę, pastangas nesusipratimus paversti susipratimais ir daugia sluoksnį poetinį pasakojimą. D. Gintalo akimis, knyga tai – gydytoja, globėja ir taika, todėl jis dėkingas visiems rašantiems, nes jų kūryba skatina tobulėti. Premija už geriausią paveikslėlių knygą vai kams atiteko Audrai Baranauskaitei ir Linai Ita gaki Knygos „Nukas“ (leidykla „Tikra knyga“) autorės įvertintos už nuotaikingą tekstą, kurį reikia išgirsti, ir išradingą vaizdą, kurį reikia pamatyti. Atsiimdama apdovanojimą, L. Itagaki teigė, kad apmąstant vaizdinį kūrinio tekstą buvo svarbu galvoti apie jusles ir „išjausti tai, ką jaučia Nukas“. Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausią metų knygą pelnė Ieva Babilaitė. Linos Mickutės knygos „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ (leidykla „700 eilučių“) iliustracijos įvertintos už meninę įtaką atskleidžiant istorijos daugiasluoksniškumą. I. Babilaitė pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą: kuriant iliustracijas atrodė, kad knygos veikėjai apsigyveno jos dirbtuvėse, mat teksto autorė sudabartino praeitį ir tai pakeitė iliustruotojos ryšį su aprašomomis žymiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis. Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą atiteko Julijai Račiūnaitei. Aido Jurašiaus knygos „Žąsino Gagio kelionės“ (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) iliustracijų kūrėja įvertinta už nestandartinį požiūrį į vaikų literatūros iliustravimą ir pašėlusiai nuotykingą kelionių poetinę vizualiką. Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmin giausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Ritai Bakanienei, iš anglų kalbos išvertusiai Megan Shepherd knygą „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“ (leidykla „Nieko rimto“). Vertimas įvertintas už jautrią ir išmoningą kalbinę raišką perteikiant vaikystės trapumą karo ir ligos akivaizdoje. Atskleisti ir perteikti naivumą bei jautrumą vertėjai buvo itin svarbu, o gauta premija įrodo, kad jai tai pavyko. Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams įteikta Raimondai Jonkutei, iš švedų kalbos išvertusiai Jakobo Wegeliuso knygą „Žudiko beždžionė“ (leidykla „Aukso žuvys“). Vertėja įvertinta už virtuozišką žodžių meistrystę, aukščiausią vertimo pilotažą, palengvinusį sklandų skaitytojo skrydį. Atsiimti apdovanojimo iš 36

Švedijos atvykusi R. Jonkutė džiaugėsi, kad pagaliau Lietuvoje pasirodė ši jai svarbi knyga, kurią anksčiau ne kartą buvo rekomendavusi įvairioms leidykloms. Premiją už geriausią metų pažintinę knygą pelnė Rasa Grybaitė ir Lina Itagaki. Istorinis komiksas „Grybo auksas“ (leidykla „Artseria“) įvertintas už kūrybišką autentiškumo ir fikcijos derinį, organišką teksto ir vaizdo jungtį, jautrų dėmesį išskirtinei Lietuvos meno asmenybei. Vinco Aurylos premija už metų vaikų literatū ros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą skirta Eglei Baliutavičiūtei. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento ekspertė-tyrėja įvertinta už kryptingą ir įvairiapusę veiklą populiarinant vaikų literatūrą. Atsiimdama premiją, laureatė džiaugėsi, kad gali kurti ir dalintis mintimis laisvoje šalyje, kur jos neriboja suvaržymai ir kitokie kontrolės būdai, taip pat dėkojo dr. Kęstučiui Urbai, IBBY garbės pirmininkui, vadindama jį savo Mokytoju iš didžiosios raidės. Padėkos raštas įteiktas ir penkiametei Smiltei Dekteriovaitei – plakato konkurso, skirto Tarptautinei vaikų knygos dienai, laimėtojai, pagal kurios piešinį buvo sukurtas lietuviškasis šventės plakatas. Apdovanodama jaunąją menininkę, I. Mitunevičiūtė priminė IBBY įkūrėjos Jellos Lepman žodžius, kad turėtume leisti vaikams parodyti mums kryptį, tad Smiltės piešinys skelbė, jog „Skaityti smagu!“. Šventiniame renginyje dalyvavo akordeonininkas Jonas Vozbutas, aktorius Martynas Vaidotas atliko Vytauto Kernagio dainą, ištraukas iš knygų nominančių skaitė aktoriai Aistė Lasytė ir Vygandas Vadeiša. „The dreams of children draw the world‘s future“ („Vaikų svajonės nubrėžia pasaulio ateitį“) – toks užrašas puikuojasi ant vieno pastato sienos Bolonijoje (Italija), kurio nuotrauka šventėje pasidalino I. Mitunevičiūtė. Kad ir kaip šiuo metu svirtų rankos nuo širdis veriančių vaizdų ir naujienų iš Ukrainos, laureatai ir IBBY Lietuvos skyriaus nariai priminė vieni kitiems, kad dabar itin svarbu plėtoti bendruomenės veiklą ir nenustoti kurti, kad padėtume Ukrainos vaikams vėl išdrįsti svajoti. Tik tokiu atveju pamažėle atgausime tikėjimą vienomis iš pamatinių vaikų literatūroje atskleidžiamų vertybių – teisingumu ir viltimi. Nuo to priklauso ir mūsų visų ateitis.

Greta Barkauskytė, Vaiva Rutkauskaitė IBBY Lietuvos skyriaus teikiamas premijas remia krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, Prano Mašioto giminaitis dailininkas Vytautas Žirgulis, UAB „Vilsentras“, UAB „IMG Numeri“, UAB „Sabelija“, UAB „Alumnus“, UAB „Kauno šilas“, „Event Solutions“, leidykla „Alma littera“, leidykla „Debesų ganyklos“, leidykla „Žara“, programuotojas Antanas Marcelionis.

KRONIKA

PAGĖGIŠKIAI MENA BRONĘ SAVICKIENĘ

Bronės Savickienės portreto autorė Lina Ambarcumian.

Bibliotekos archyvas

Šį pavasarį, kovo 12 d., sukako 100 metų, kai gimė Pagėgių krašto himno žodžių autorė, rašytoja, pedagogė, aktyvi visuomenininkė Bronė Savickienė (1922–2010), pelniusi Pagėgių krašto Metų žmogaus (2002 m.) ir Pagėgių krašto garsintojo (2009 m.) apdovanojimus. Šiai iškiliai asmenybei atminti Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje skirtas visas minėjimo ciklas: virtuali kraštotyrinė fotografijų paroda, sukurtas filmas, o kovo 24 d. gražiai bendrystei susibūrė kraštiečiai, Vydūno viešosios bibliotekos pakviesti į jaukų prisiminimų vakarą.

2010 m. amžinybėn išėjusios Bronės Savickienės asmeninės savybės, jos energija ir entuziazmas įkvėpdavo ir žavėjo kiekvieną ją pažinojusį žmogų. Tad pakeliauti laiko tiltais ir prisiminti Bronelę, jos darbus bei kūrybą susirinkusiuosius pakvietė Vydūno viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė: „Tebus šis vakaras jauki prisiminimų, poezijos, muzikos bei nuostabios draugijos sintezė.“ Renginys pradėtas Pagėgių miesto himnu „Mano miestas – Pagėgiai žali“ (žodžiai – B. Savickienės, muzika – Albinos Gaidienės), kurį atlikti padėjo Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugijos ansamblis „Rambynas“, vadovaujamas muzikos pedagogės Virginijos Bubelienės. Pagėgių mero Vaido Bendaravičiaus sveikinimą perdavusi jo pavaduotoja Ligita Kazlauskienė pabrėžė, kad Pagėgių kraštas Aukštaitijoje gimusiai B. Savickienei buvo ypač artimas – tai rodo jos kūryba, sukurtas himnas. Tai, kad šią šviesuolę mūza aplankė dar vaikystėje, o savo knygas pradėjo leisti sulaukusi 80 metų, tik įrodo, kad niekada nėra vėlu kurti ir palikti svarų gyvenimo ženklą ateities kartoms. Prasmingą B. Savickienės gyvenimą simbolizavo uždegtos trys žvakutės, atspindinčios skirtingus moters gyvenimo tarpsnius. Pirmąją – rašytojos gyvenimo aušros žvakelę – uždegė artimieji – duktė Marija Sirtautienė su anūke Daina Sirtautaite. Skambėjo anūkės eilės, dedikuotos mylimos močiutės atminimui, sūnėnas Liudas Vilutis deklamavo pasirinktus tetos eilėraščius. Prisiminimais dalijosi dukterėčia Danutė Deksnienė ir gražią kultūrinę bendrystę daug metų su rašytoja palaikiusi Vydūno draugijos narė Jūratė Mikalajūnienė (jos vyro Mykolo Mikalajūno vadovaujama leidykla „Apyaušris“ išleido net šešias B. Savickienės knygas). Antrąją žvakelę, atspindinčią kūrėjos pedagoginio darbo laikotarpį, uždegė buvusi jos kolegė, pedagogė Zina Budginienė. Buvo klausomasi buvusios lituanistės, ilgametės pedagogės Vandos Žuklijienės įrašo, kuriame ji pristatė B. Savickienės profesines kompetencijas, pasidžiaugė kitais jos talentais.

Trečiąją švieselę, simbolizuojančią literatūrinės kūrybos galią, įžiebė buvusi ilgametė Pagėgių savivaldybės viešosios biblio tekos direktorė Elena Stankevičienė ir Pagėgių bendruomenės pirmininkas Edmundas Incius. E. Stankevičienė papasakojo, kad B. Savickienė buvo aktyvi bibliotekoje veikiančių organizacijų – moterų bendrijos „Pagėgių vaivorykštė“ ir Pagėgių krašto literatų sambūrio „Atidengsiu Tau žodį it širdį“ – narė, čia rengtos ir jos knygų sutiktuvės. Bibliotekos Interneto skaitykloje išmokusi dirbti kompiuteriu ir kasdien joje praleisdama bent po pusdienį, nuo 2002 iki 2010 m. B. Savickienė čia parašė visas savo knygas (iš viso 7). Apie tai, kaip kilo idėja išleisti pačią pirmąją autorės eilėraščių rinktinę „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ (2002), mintimis pasidalijo E. Incius. Pati B. Savickienė labai vertino Edmundo siekį atskleisti visuomenei jos kūrybinį talentą. Savo memuaruose ji rašė: „Tik 2002 metais, man švenčiant aštuoniasdešimtmetį, draugai – Edmundas Incius, Stasė Striaukienė susirūpino, kodėl aš, tiek daug rašiusi, neišleidžiu savo knygos. Miesto bendruomenės pirmininkas ėmėsi organizacinio darbo. Tų pačių metų rudenį išėjo pirmoji mano knyga, sugrįžo noras dirbti.“ Uždegtos visos trys žvakelės, pasidalyta prisiminimais. „Šį vakarą prieš mūsų akis nejučia pralėkė visų mylimos Bronelės gyvenimas... Bet turbūt niekas neužginčys – šios liepsnelės degė ryškiai, savo šviesa ir šiluma užliedamos visus... Tokia buvo ir Bronė Savickienė“, – šiais žodžiais renginį baigė bibliotekos vadovė M. Jašinskaitė-Jasevičienė. Vydūno biblioteka taip pat kviečia apsilankyti virtualioje fotografijų parodoje „Bronės Savickienės 100-metis: kūrybinio laiko spiralės“, žiūrėti bibliotekos sukurtą filmą „Pagėgių miesto himno autorei atminti“. Neblėstančią pagėgiškių meilę šiai kūrėjai liudija ir 2011 m. ant namo (Vydūno g. 13), kuriame ilgą laiką ji gyveno, atidengta memorialinė lenta.

Sonata Nognienė 37

KRONIKA / DĖMESYS UKRAINAI JURBARKO BIBLIOTEKA PRISIDEDA PRIE UKRAINIEČIŲ INTEGRACIJOS

JONIŠKIS

Bibliotekininkės kvietė pasigaminti ženkliuką.

Bibliotekos archyvas

Surinkta lėšų. Joniškio lauko estradoje kovo 26 d. vyko paramos Ukrainai koncertasakcija, buvo galima paragauti ukrainietiškų barščių, bandelių, sušilti prie arbatos puodelio. Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos kolektyvas taip pat prisidėjo prie šios paramos akcijos, renginio dalyvius kvietė pasigaminti ženkliuką su Ukrainos ir Lietuvos simbolika, paaukoti pinigų, kurie vėliau buvo perduoti Joniškio Rotary klubui ir pervesti į fondą, skirtą Ukrainos žmonėms paremti. Už ženkliukus žmonės suaukojo daugiau nei 250 Eur.

Nuo pirmos karo pabėgėlių atvykimo dienos Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka tapo vieta, kur atvykusieji renkasi išklausyti pirminės informacijos, dalyvauja lietuvių kalbos pamokose, leidžia laisvalaikį, susitinka su atskirų sričių specialistais, ieško jiems reikalingų atsakymų ir kartu socializuojasi, o vaikams siūlomos neformaliojo švietimo veiklos. Atvykę ukrainiečiai kviečiami nemokamai naudotis bibliotekos teikiamomis paslaugomis, dalyvauti renginiuose. Šiuo sudėtingu laikotarpiu stengiamės sukurti visiems draugišką aplinką. Ukrainiečių vaikams ir jaunimui organizuojamos užimtumo veiklos. Bibliotekos archyvas Norėdama paremti Ukrainą, biblioteka kartu su Jurbarko kultūros centru organizavo šios šalies palaikymo koncertą, bibliotekoje buvo renkama parama Ukrainai (patalynė, drabužiai, kanceliarinės, higienos priemonės). Akcijos „Maisto bankas“ kortelių dalijimas ukrainiečiams taip pat vyksta bibliotekoje. Kiekvieną ketvirtadienį rengiami savanorių, kurie kuruoja Jurbarko mieste ir rajone gyvenančias šeimas, pasitarimai, juose dalyvauja ir savanoriaujantis jaunimas, jie atsakingi už vaikų, paauglių užimtumą. Žmonės iš Jurbarko, Vadžgirio, Smalininkų bibliotekos transportu gabenami į Tauragės migracijos departamentą. Savaitgaliais biblioteka kartu su Jurbarko kultūros centru, Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrija organizuoja pažintines kultūrines keliones į Raudonės, Smalininkų bendruomenes. Taigi viešojoje bibliotekoje žmonėms teikiama informacija, sudaromos sąlygos tobulėti, prisidėti prie ukrainiečių integracijos proceso tobulinimo.

Rasida Kalinauskienė

Gita Vilčiauskienė

ir nuotaikingomis dainomis. Šių dienų įvykių fone aktualiai nuskambėjo poeto Jauniaus Kulnio sukurtas eilėraštis. Renginyje profesorė Genovaitė Kačiuškienė papasakojo, kaip Ukrainoje mokė vienuolius lietuvių kalbos, kalbėjo apie tvarią Lietuvos ir Ukrainos bendrystę. Dar vienas svarbus renginio akcentas – Rotary klubo „Harmonija“ narės bibliotekai įteikė 30 skaitytojų bilietų, kurie bus skirti į miestą atvykusioms ukrainiečių šeimoms, norint paskatinti jas naudotis Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos teikiamomis paslaugomis.

KAIŠIADORYS

Geltonos ir mėlynos gervės papuošė biblioteką.

Bibliotekos archyvas

Neabejinga bendruomenė. Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Žiežmarių padalinio bendruomenė kovo 10 d. lankstė popierines gerves, jos buvo nuspalvintos ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos vėliavų spalvomis. Vėliau geltonomis ir mėlynomis gervėmis buvo papuošta biblioteka ir jos langai.

Lankytojai buvo kviečiami prisidėti prie paramos. archyvas

Dėkojame visiems, apsilankiusiems improvizuotoje parodoje, pasidalijusiems pozityviomis mintimis ir nuoširdžiai prisidėjusiems prie Astos iniciatyvos paremti Ukrainos kovą už laisvę. Surinktos lėšos pervestos į VšĮ„Mėlyna ir geltona“ sąskaitą.

Rankdarbių paroda. Kovo 12 d. Neringos Viktoro Miliūno viešoji biblioteka prisidėjo prie Neringos verslininkų surengtos akcijos ir pakvietė visus, neabejingus Ukrainos ir ukrainiečių likimui, užsukti pabendrauti, išgerti puodelio arbatos, įsigyti nidiškės žurnalistės Astos Kuncaitytės-Jankauskienės rankų darbo kūrinėlių. Asta ne tik rašo straipsnius kultūros almanachui „Dorė“, bet ir iš veltinio kuria žaisliukus, iš karoliukų – papuošalus, dar dekoruoja dėžutes ir užrašų knygeles. Autorė pristatė nedidelę savo rankdarbių parodėlę, papasakojo apie kuriamus darbus.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

TELŠIAI

Dalia Greičiutė

Arina Keturkaitė

NERINGA

Bibliotekos

ŠIAULIAI Skambėjo ukrainiečių poezija. Kovo 21 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios biblio tekos Lieporių filiale organizuoti literatūriniai skaitymai, skirti kariaujančiai Ukrainai palaikyti. Tai Šiaulių dramos teatro aktorių – Nomedos Bėčiūtės ir Vlado Baranausko – iniciatyva. Aktoriai bibliotekos skaitytojams pristatė ukrainiečių poeziją – skambėjo klasikų Ivano Franko, Taraso Ševčenkos, Lesios Ukrainkos ir moderniųjų poetų Bogdanos Matijaš, Ijos Kivos ir Serhijaus Žadano eilės. Gegužių progimnazijos III klasės moksleivių ansamblis (vad. Raimonda Janulienė) susirinkusius pasveikino fleitų melodijomis

Akcija „Užriškime karą“.

Bibliotekos archyvas

Palinkėjom taikos. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bib liotekos darbuotojai prisidėjo prie vilniečių dizainerių Mildos ir Aurimo Kadzevičių inicijuotos palaikymo akcijos „Užriškim karą“. „Tegul plazda mėlyni ir geltoni kaspinai, tegul vėjas neša taiką Ukrainai“, – palinkėta besibaigiant renginiui.

Vida Urnikienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ BIRŽAI Atminimo ženklas. Lietuvos Seimas 2022-uosius paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronikos“) metais. Šis leidinys mums, Biržų krašto tikintiesiems, ypač svarbus, nes „Kronikos“ pavadinimas gimė čia, Šiaurės Lietuvoje – Nemunėlio Radviliškyje. Šiam pogrindiniam, Bažnyčios suvaržymus ir tikinčiųjų persekiojimą demaskuojančiam leidiniui pavadinimą sugalvojo tuo metu Nemunėlio Radviliškyje kunigavęs tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius. Jis anuomet atvykusiam būsimos „Kronikos“ idėjos autoriui ir pirmajam vyriausiajam redaktoriui kunigui Sigitui Tamkevičiui patarė, koks turėtų būti šis leidinys, ir jį palaimino. 1972–1989 m. ėjusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ išgarsėjo ir visame pasaulyje, buvo verčiama į kitas kalbas.

stebėjosi Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė. Su teiginiu, kad Skarulių bendruomenė – įkvepiantis fenomenas, sunku nesutikti. Skaruliečiai savo darbais ir aktyvia veikla įrodo, kad nei laikas, nei istorinės aplinkybės nepajėgūs iš žmogaus atimti gimtinės. „Kaimynai buvom Skaruliuose, dabar kaimynai Jonavoje“, – renginyje buvo išsakyta skarulietės bibliotekos darbuotojos Dalės Vasiljevos mintis. Tiesa, šie žodžiai renginio dalyvius pasiekė iš ekrano, stebint bibliotekos sukurtą filmą „Laiko patikrinti žmonės“. Ir iš tiesų, šalia Rimkų filialo esančiuose daugiabučiuose apgyvendinti skaruliečiai, kadaise dalinęsi bendromis kaimo gatvelėmis, šiandien dalijasi laiptinėmis. Tačiau gyvenimas betoniniuose namuose neužgožė jų noro rūpintis gimtine: jau metus aktyviai veikia D. Vasiljevos prižiūrima socialinio tinklo „Facebook“ paskyra „Gimtinė Skaruliai“, prieš keletą savaičių įkurta asociacija „Skarulių bendruomenė“, kas mėnesį Šv. Onos bažnyčioje po mišių skaruliečių iniciatyva rengiami koncertai, prižiūrima bei tvarkoma bažnyčia ir jos prieigos. Štai kokia gali būti meilė gimtajam kraštui – neišmatuojama, nepalaužiama, perteikiama darbais, atsakomybe bei pastangomis kurti ir po savęs palikti gražesnį pasaulį.

TRUMPAI SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS Akmenė. Rajono savivaldybės viešojoje biblio tekoje surengtas rašytojos, vertėjos Birutės Jonuškaitės kūrybos vakaras. Viešnia pristatė savo knygas, pasidalijo mintimis apie kūrybą, ieškojimus ir atradimus. Veikė rašytojos kūrybai skirta paroda „Išdainuoti pavasarį vėju“, grojo rajono meno mokyklos smuikininkų ansamblis „Stebuklingas strykas“. Gargždai. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka gyventojus visą kovą kvietė į įdomius renginius: kovo 18 d. vyko susitikimas su keliautoju, poliglotu, poetu Liutauru Degėsiu; kovo 24 d. – su gargždiške kūrėja Viktorija Dombrauskiene; kovo 30 d. – su istoriku, rašytoju, knygos „Poltava“ autoriumi Robertu Petrausku. Panevėžys. Balandžio 8 d. Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės padalinyje surengtas susitikimas su istoriku, rašytoju, televizijos laidų vedėju Robertu Petrausku, kuriame svečias pristatė savo knygą „Poltava“, kalbėjo apie Ukrainos istoriją, Poltavos mūšį, pasitelkdamas istorijos faktus, komentavo šiuo metu vykstančio karo priežastis. Trakai. Balandžio 6 d. Trakų viešojoje bibliotekoje lankėsi vaikų rašytoja, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos vienuolė dr. Rima Malickaitė ir iliustruotoja Marija Smirnovaitė. Viešnios susirinkusiems Trakų pradinės mokyklos mokiniams pristatė knygą „Dvi karalienės“, nukeliančią į paslaptingą akmenuigų karalystę.

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA Paminėtas „Kronikos“ 50-metis.

Remigijus Baltušis

Šiemet kovo 16-ąją, Knygnešio dieną, Nemunėlio Radviliškyje prie J. E. kardinolo V. Sladkevičiaus 100-mečiui paminėti 2020 m. (rugpjūčio 20 d.) pastatyto koplytstulpio vyko puošnaus metalinio kryžiaus-saulutės įrengimo darbai. Šis atminimo ženklas skirtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir jos leidybai. Šiemet sukanka 50 metų, kai 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmas leidinio numeris. Atminimo ženklo autorius – kalvis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis. Idėjos autorius – Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib liotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotojas Evaldas Timukas.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos informacija

JONAVA Skarulių kaimo aidas. Skarulių Šv. Onos bažnyčiai šiemet sukanka 400. Šiai sukakčiai paminėti Jonavoje parengta visus metus truksianti renginių programa. Vienas iš šio jubiliejaus minėjimo renginių „Jei bažnyčios skliautai prabiltų“ balandžio 7 d. vyko Jonavos viešosios bibliotekos Rimkų filiale. „Skarulių kaimo nėra, o bendruomenė – yra, koks fenomenas“, –

Skarulių bendruomenės pirmininkė M. Stanevičienė (kairėje) ir mero pavaduotoja B. Gailienė. Bibliotekos archyvas

Rimkų bibliotekos durys visuomet atviros skaruliečių bendruomenei, kuri čia renkasi ne tik bendrauti, bet ir spręsti svarbių klausimų. Tai patvirtino susirinkusiuosius pasveikinusi Jonavos viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė. Renginyje buvo dalijamasi prisiminimais, žmonių išgyvenimais, senųjų skaruliečių liudijimais, bendruomenės pirmininkė Marytė Stanevičienė ir asociacijos įkūrėja Elena Tuzovienė kvietė ir toliau burtis prasmingai veikai. Muzikiniais intarpais džiugino Jonavos kultūros centro instrumentinė grupė „Rapsodija“ (vad. Edvardas Ratautas), bibliotekos lankytoja Gražina Čekavičienė perskaitė dar negirdėtą legendą apie Skarulius. Šv. Onos bažnyčios jubiliejus skatina aktyviau prisidėti prie šio paveldo objekto puoselėjimo, taip pat pažinti išnykusio kaimo gyventojus. Jie – gyvieji istorijos liudytojai, padedantys išsaugoti tai, ką netrukus užmarštin gali nusinešti laikas.

Kristina Jaskūnienė

Radviliškis. Švęsti Vaikų knygos dieną į viešąją biblioteką susirinko Vaikų literatūros skyriaus „Skaitukų“ būrelio nariai ir Vaižganto progimnazijos moksleiviai (mokyt. Živilė Gelažienė). Jiems buvo pristatytos geriausios 2021 metų knygos vaikams, padėkos raštais apdovanoti aktyviausi skaitytojai ir vaikai, dalyvavę plakato kūrimo konkurse. Vilkaviškis. Viešoji biblioteka jau 15-ą kartą minėjo šią tarptautinę šventę. Ta proga su jaunaisiais skaitytojais Vaikų literatūros skyriuje ir Bartninkų filiale susitiko ir nuotaikingai bendravo vaikų rašytojas, žurnalo „Laimiukas“ redaktorius Virgis Šidlauskas. Aktyviausiems skaitytojams svečias įteikė padėkos raštus su savo palinkėjimu. Zarasai. Viešojoje bibliotekoje Vaikų knygos diena buvo švenčiama visą savaitę: vaikai dalyvavo aklame pasimatyme su knyga, kūrė istorijas, žaidė stalo ir interaktyvius žaidimus. Dusetų K. Būgos biblioteka kvietė mokinius į viktoriną, Salako – į literatūrinę popietę. Renginius vaikams vainikavo nuotaikingas susitikimas su rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zyle. Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Donata Bijeikė, Vaida Žalienė, Eglė Kondrotaitė, Radviliškio viešoji biblioteka, Alvina Radžvilienė, Inesa Dumbravienė

KAUNAS

PRIENUOSE – JUSTINO MARCINKEVIČIAUS GIMTADIENIS

Bibliotekos viešnia – Meškienė Rudnosienė. tekos archyvas

Biblio

Smagi pažintis su Rudnosiuku. Vinco Kudirkos bibliotekos „Berželio“ padalinys sumanė gražiai paminėti poeto Bernardo Brazdžionio 115-ąsias gimimo metines. Su misija papasakoti vaikams apie vieną žymiausių B. Brazdžionio sukurtų personažų Meškiuką Rudnosiuką į bib lioteką atvyko ypatinga viešnia – Meškienė Rudnosienė. Meškos istorijų klausėsi ir darželinukai, ir patys mažiausieji. Bibliotekininkės vaikams dar sekė pasakas, įtraukė į edukacinę veiklą.

Monika Straupytė

KAZLŲ RŪDA Nuo knygos iki operos. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje balandžio 4 d. vyko renginys vaikams „Alisa stebuklų šalyje – nuo knygos iki operos“. Pokalbis apie daugiau nei prieš 150 m. išleistą Lewiso Carrollo knygą „Alisa stebuklų šalyje“, jos iliustruotojus, žinomumą ir vertinimą įvairiose šalyse buvo tik pirmoji susitikimo dalis. Bibliotekos viešnia dailininkė Marta Vosyliūtė papasakojo apie 2021 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytą operą vaikams „Alisa stebuklų šalyje“, priminė, kad operos spektaklį kuria daug žmonių: kompozitorius, dirigentas su solistais, režisierius, choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas ir didelis teatro techninių darbuotojų būrys. Tad kiekvienas operos spektaklis visada yra ilgo ir kruopštaus kolektyvinio darbo rezultatas. Iki balandžio 14 d. bibliotekoje veikia M. Vosyliūtės šiai operai kurtų kostiumų eskizų paroda. Dailininkė papasakojo apie kostiumų dailininko darbą, jo subtilybes ir „paslaptis“, kurias reikia žinoti, norint, kad kostiumus dėvintys artistai jaustųsi laisvai, kad kaukės būtų lengvos, o bateliai – patogūs. Pasirenkant audinius, svarbu, kaip kostiumai atrodys iš žiūrovų salės. Pagrindinis teatro kolektyvo tikslas – įsimintinas, įspūdį paliekantis spektaklis. Vaikai turėjo puikią galimybę pažiūrėti ir pasiklausyti viešnios atsivežtų operos premjeros vaizdo įrašo ištraukų. Daugiau nei pusšimtis mokinukų smagiai praleido laiką bibliotekoje, ne vienam kilo noras perskaityti knygą „Alisa stebuklų šalyje“ ar nuvykti į teatrą ir pamatyti operą.

Aldona Lukoševičienė

Kovas, geras bibliotekos bičiulis, po ilgos žiemos 10-ą dieną visada užsuka į svečius. Ir šiemet jis vėl tyliai įsmuko į biblioteką, užlipo laiptais į antrą aukštą, apsidairė ir nedrąsiai pravėrė jam gerai pažįstamas duris į poeto Justino Marcinkevičiaus memorialinį kambarį. Smalsiai peržvelgė čia saugomą Būtąjį laiką (ar dar yra kas buvo?), giliai įtraukė gelstelėjusių knygų puslapių kvapo, pasiklausė kažkada ten – Būtajame laike – ištartų ir neištartų žodžių aido ir su palengvėjimu atsiduso: „Gerai, kad vėl čia užsukau...“ Tada be garso nužingsniavo tiesiai link gerai pažįstamo, atviro Žvilgsnio, iš 45 fotografijų lyg pro daugiabučio langus žvelgiančio į Esamąjį laiką, kuriuo, tiesą pasakius, tas Poeto gimtadieniui skirta fotografijų paroda. Bibliotekos archyvas Žvilgsnis niekada nenustojo būti... Taip, susirėmus iš ir į fotografijas besiskverbiantiems Kovo ir Jo žvilgsniams, erdvėje lyg nutrūkę dienų karoliai pabyra seniai seniai Justino Marcinkevičiaus parašyto eilėraščio žodžiai: „Gimiau aš kovo mėnesį..., / lova vienu galu į šiltą krosnį rėmėsi. / Sako, jau buvo vėlu.“ Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka kasmet mini poeto gimimo dieną ir pakviečia savo bendruomenę į biblioteką, kad prisimintų J. Marcinkevičiaus kūrybą, pasidalytų prisiminimais, o jaunesni bibliotekos lankytojai susipažintų su „paprastu nepaprastu“ kraštiečiu, didžiulio talento kūrėju ir žmogumi, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo tėviškės, gimto krašto žmonių ir įvykių. Daug jų – žmonių ir įvykių – fotografijose sustabdyti pavyko Onai Valkauskienei. Ji dėkinga likimui, kuris dažnai jos ir poeto kelius „supindavo“, o pomėgis fotografuoti šiandien džiugina didžiule fotografijų kolekcija. Dalis jos sugulė į parodą „Paprastas nepaprastas Justinas Marcinkevičius“, kovo 10-ąją pristatytą bibliotekos lankytojams. Poeto memorialiniame kambaryje ji buvo eksponuojama iki balandžio 15 d.

Dalia Bredelienė

KELMĖ Mokinių darbų konkursas. Lietuvos etnografas Norbertas Vėlius teigė: „Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų.“ Lietuvoje, stengiantis puoselėti etninės kultūros tradicijas, organizuojami įvairūs konkursai. Suaugusieji turi savo aukščiausią įvertinimą – Lietuvos nacionalinio kultūros centro teikiamą ,,Aukso vainiką“, o mokiniai nuo 2013 m. kviečiami dalyvauti konkurse „Sidabro vainikėlis“. Pagrindinis jo tikslas – paskatinti vaikus ir jaunuolius atrasti tradicinį liaudies meną, atskleisti talentingiausius mokinius, suteikti jiems galimybę parodyti savo darbus visuomenei. Taip pat siekiama skatinti mokytojus išsamiau domėtis tradicine liaudies daile, ypač regioninėmis ypatybėmis. Konkurso parodose dalyvauja 9–19 metų amžiaus mokiniai. Rengiami trys konkursai – vietinis, regioninis ir nacionalinis. Jau keletą metų konkursas „Sidabro vainikėlis“, kurio rajoninį turą organizuoja Kelmės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, Kelmės švietimo pagalbos tarnyba ir Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka, vyksta bib liotekos Vaikų erdvėje. Džiugu, kad šiemet į antrą konkurso etapą pateko mokinių darbai iš Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos (mokyt. A. Rimšienė), Tytuvėnų gimnazijos (mokyt. E. Baranauskas), Elvyravos pagrindinės mokyklos (mokyt. V. Andriuška), Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos Vaiguvos Vlado Šimkaus skyriaus (mokyt. V. Andriuška), kurie keliaus į Telšių rajono savivaldybės kultūros centrą.

Danguolė Garnienė

MOLĖTAI Įteikta literatūrinė premija. Kiekvienų metų kovą Molėtų viešojoje bibliotekoje tradiciškai teikiamos Molėtų rajono savivaldybės Kazio Umbraso literatūrinės premijos. Ši premija gyvuoja jau 28 metus. Kovo 4 d. į laureatų pagerbimo šventę susirinko dalyviai ir premijos konkurso komisijos nariai. Renginį pradėjo jaunieji Molėtų menų mokyklos muzikantai ir aktoriaus Rimvydo Kalvelio skaitomos ukrainiečių autorių eilės. Konkurso komisijos pirmininkas Valentinas Stundys pristatė visus dvylika šiųmečio konkurso dalyvių. Dauguma jų paskaitė savo kūrybos ištraukų. Šiemet, kaip ir anksčiau, dominavo poezija, tačiau buvo ir prozos tekstų bei vienas dramos fragmentas (iš pjesės). Molėtų rajono meras Saulius Jauneika dėkojo kūrėjams už dalyvavimą konkurse, kūrybą ir už tai, jog būtent šį vakarą renginyje jie skaitė nebūtinai tai, ką kuria, o tai, ką šiandien jaučia, – daugelis literatų savo skaitymus pradėjo eilėmis, skirtomis Ukrainai. Po kūrybos skaitymų meras S. Jauneika paskelbė šiųmečius Kazio Umbraso literatūrinės premijos laureatus. Pagrindinė premija skirta Justinai RakauskaiteiButkevičienei, paskatinamoji – Robertui Pikčiūnui. Abu laureatai apdovanoti už kuriamą poeziją. Sveikiname laureatus, linkime jiems sėkmės įgyvendinant kūrybinius sumanymus.

Austėja Jasaitienė

Laureatų pagerbimo šventės dalyviai.

Austėja Jasaitienė

PANEVĖŽYS Poezija Laisvės aikštėje. Kovo 21 d., minėdama Pasaulinę poezijos dieną, Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka organizavo poezijos skaitymo akciją „Elena Mezginaitė žmonių širdyse“, kuri vyko pačiame miesto centre – šurmuliuojančioje Laisvės aikštėje.

Poezijos skaitymo akciją pradėjo gimnazistai.

Bibliotekos archyvas

„Eilėraščiui perskaityti užtenka kelių minučių, tačiau jam suvokti reikia laiko, įsijautimo, nuolatinių grįžimų. Tai kelionė su eilėraščiu per gyvenimą“, – tokiais žodžiais į renginio dalyvius kreipėsi bibliotekininkė Inga Matelienė. Antrus metus iš eilės rengiamoje poezijos skaitymo akcijoje skambėjo panevėžietės poetės E. Mezginaitės eilės. Jas skaitė Kazimiero Paltaroko gimnazijos devintokai, Vytauto Žemkalnio gimnazijos septintokai drauge su lietuvių kalbos mokytoja Rasa Majauskiene, savo eiles skyrę ir už laisvę kovojančiai Ukrainai. Prie renginio prisidėjusi poetės dukra Milda Juodiškytė perskaitė mamos jai sukurtą eilėraštį, taip pat pasidalijo savo kūrybos eilėmis. Skaitymo akcijoje dalyvavo fotomenininkė, E. Mezginaitės draugė Marija Čičirkienė, kraštotyrininkė Joana Viga Čiplytė, Trečiojo amžiaus universiteto Panevėžio menų fakulteto literatai ir net trys Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriai ukrainiečiai: Marija, Margarita ir Vladislavas. Jie deklamavo panevėžietės poetės eilėraštį „Galvok apie meilę“. Ukrainiečiams aktoriams teko nelengva užduotis – išmokti išraiškingai skaityti eiles lietuvių kalba. Jiems pagelbėjo jų lietuvių kalbos mokytoja Daiva. Sulaukta ir svečių – atvyko Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos ir Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ atstovai. Su Pasauline poezijos diena pasveikino ir apie poetės 80-mečio minėjimą Rokiškyje papasakojo Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Daiva Vilkickienė. Visiems akcijos skaitovams buvo įteiktos Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos etikos mokytojos, floristų būrelio vadovės Daivos Baubonienės ir jos mokinių būtent šiai progai sukurtos nedidelės tekstilinės lėlytės: vienos dekoruotos Lietuvos, kitos – Ukrainos vėliavų spalvomis. Saulėtas kovo vidurdienis Laisvės aikštėje pasipuošė pačiais gražiausiais žodžiais, mintimis, eilėmis. Poezija visais laikais buvo ir bus aktuali, o šiuo neramiu ir nenuspėjamu metu ji suteikia vilties ir daugeliui tampa tvirtu ramsčiu.

Vaida Žalienė

RADVILIŠKIS Literatų susitikimas. Nors ir atsinešdami širdyje nerimą dėl karo Ukrainoje, kovo 19 d. į Radviliškio viešąją biblioteką susirinko rajono literatų

klubo„Jonvabalis“ nariai ir svečiai. Čia vyko regiono literatų sambūris ir Radviliškio rajono literatų klubo narių rinktinės „Atsigerti šaltinio vandens“ pristatymas. Su dovanomis ir linkėjimais į sambūrį atvyko Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ nariai su pirmininke Zita Sinkevičiene, Kelmės rajono literatų klubo „Vieversys“ nariai su prezidentu Viktoru Gulbinu, radviliškiečiai ir renginio svečiai susipažino su literatų klubo„Be rėmų“ vadove Dalia Griškevičiene ir kitais nariais, taip pat atvykusiais iš Kelmės. Sambūryje dalyvavo ir Joniškio literatų klubo „Audruvė“ nariai su vadove Alina Jonaitiene, vilnietis literatas Gaudentas Kurila, kuriam buvo patikėtos atsakingos šventės fotografo pareigos. Naująjį almanachą, kuriame publikuojamos net 16 Radviliškio rajono kūrėjų eilės, pristatė „Jonvabalio“ pirmininkė Vida Marcinkienė. Buvo skaitomos eiles, skambėjo dainos, kurioms žodžius sukūrė patys poetai. Muzikos melodijas dovanojo kelmiškis poetas Viktoras Gulbinas. Laikas su poezija ir muzika neprailgo – po šventės sambūrio dalyviai skirstėsi su šypsenomis veiduose ir pažadu, kad kitais metais vėl susitiks Radviliškyje, o į savo gretas pakvies dar didesnį būrį kūrėjų.

Radviliškio rajono literatų klubo „Jonvabalis“ informacija

ŠAKIAI Lietuvių kalbos šventė. Šiemet pirmą kartą Lietuvių kalbos dienų sostine tapo Šakiai. Lietuvių kalbos puoselėjimo tradicijos bendrinės kalbos tėvo Jono Jablonskio gimtajame krašte turi gilias šaknis. Pirmoji kalbos šventė surengta dar 1973 m., jos iniciatoriai buvo kalbininkas prof. Juozas Pikčilingis ir jo mokytojas Jonas Augustaitis. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Šakiai – Lietuvių kalbos dienų sostinė

Rajono meras E. Pilypaitis (iš kairės), projekto vadovė J. Savickienė, VLKK pirmininkas A. Antanaitis, statulėlės „Raidė A“ laureatė R. Grušienė, biblio tekos direktorė K. Lebedžinskienė. Bibliotekos archyvas

2022“ pradėtas vykdyti vasario 21-ąją – Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, kai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis ir Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis pasirašė susitarimą dėl savivaldybės administracijos dalyvavimo projekte. Tos pačios dienos vakare Šakių kultūros centre vyko bibliotekos organizuota 7-ųjų Lietuvių kalbos dienų atidarymo šventė „Kalba – žmogaus kultūros esmė“. Joje dalyvavęs VLKK pirmininkas A. Antanaitis pabrėžė, kad kalbos gimimas žymi žmonijos pradžią, o lietuvių kalba – lietuvių tautos gimimą. Renginyje paminėta ir pirmosios spausdintinės knygos išleidimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei pirmos Rytų Europoje spaustuvės Vilniuje įsteigimo 500 metų sukaktis – pranešimą „LDK raštija kaip Europos kultūros fenomenas ir Pranciškaus Skorinos veikla kultūriniame, istoriniame kontekste“ skaitė prof. habil. dr. Sergejus Temčinas. „Šakiai – Zanavykijos sostinė. Esame bendrinės lietuvių kalbos lopšio kraštas, turtingas kalbą kūrusių, puoselėjusių ir ateities kartoms išsaugojusių asmenybių: kalbininkų, rašytojų, tautinio sąjūdžio ideologų, knygnešių. Todėl kalbą puoselėjame su užsidegimu, zanavykišku unoru ir atsakomybe“, –

GALERIJA. Pražys dar viena sakura

Nacionalinės bibliotekos archyvas

Vilnius. Šiemet minimas Lietuvos ir Japonijos draugiškų santykių 100-metis. Ta proga Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi iniciatyvos ir Čijunės Sugiharos sakurų parke balandžio 24 d. pasodino savo sakurą su vardine lentele. Nacionalinės bibliotekos kolektyvas tikisi, kad bibliotekos sakura kiekvieną pavasarį džiugins parko lankytojų širdis. (Nacionalinės bibliotekos informacija)

IN MEMORIAM

ALBERTAS ŠADYS [1960 10 26–2022 04 26] Šių metų balandžio 26 d. mirė mūsų kolega Albertas Šadys. 1983 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir įgijęs bibliotekininko bei bibliografo specialybę, jis keturis dešimtmečius dirbo bibliotekose, buvo ištikimas savo profesijai. 1981–2017 m. Albertas dirbo Lietuvos technikos bibliotekoje, ėjo įvairias pareigas. 2018 m., sujungus Technikos biblioteką su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos biblioteka, jis buvo paskirtas bibliotekos direktoriumi. Per tuos metus Albertas įgyvendino bibliotekų sujungimo procesus, priėmė sprendimus, leidžiančius sukurti bendrą krašto apsaugos sistemą apimančią biblioteką. Nuo 2020 m. rugsėjo Albertas pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib liotekoje, buvo Informacijos išteklių departamento Bibliotekos fondo plėtros skyriaus vadovas. Nors šiam skyriui vadovavo neilgai, o dalį laiko – ir paskelbto karantino sąlygomis, jam pavyko perimti skyriaus veiklos organizavimą, suburti kolektyvą ir sutelkti jį naujiems iššūkiams. Dirbdamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bibliotekoje ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, turėjo įveikti nemažai iššūkių, nes iš gana siauros leidybos srities (ilgą laiką vadovavo Lietuvos technikos bibliotekos Leidybos skyriui) jis privalėjo persiorientuoti į daug globalesnes, visus bibliotekinius procesus apimančias veiklas. Pats yra sakęs, kad gyvenime nemėgsta blaškytis, jam patinka laikytis pasirinkto kelio, būti nuosekliam. Albertas buvo draugiškas, jautrus, įdomus pašnekovas, turėjo puikų humoro jausmą. Bendradarbiai Albertą prisimena kaip principingą, nuoseklų ir darbštų, atvirą naujovėms, reiklų sau ir aplinkiniams, puikiai išmaniusį savo profesinę sritį kolegą. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenė kalbėjo projekto iniciatorė, bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė. Švęsti Lietuvių kalbos dienas kvietė Seimo narė Irena Haase, jos patarėjas prof. habil. dr. Arimantas Dumčius, kiti svečiai. Tradiciškai Gimtosios kalbos dieną teikiama Jono Augustaičio vardinė statulėlė „Raidė A“ (apdovanojimą, minėdama kraštiečio lituanisto 100-metį, biblioteka įsteigė 2019 m.). Už išskirtinę pagarbą ir atsidavimą kalbai, ilgametį profesionalų ir pasiaukojamą triūsą statulėlė šiemet įteikta Šakių rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiajai specialistei Rimutei Grušienei. Projektas „Šakiai – Lietuvių kalbos dienų sostinė“ vykdomas vasario–gegužės mėnesiais, tad biblioteka rajono gyventojus kvietė ir dar iki gegužės 27 d. kvies į lietuvių kalbai skirtus renginius: skaitymus, virtualius pokalbius, edukacijas, viktorinas, parodas.

Ingrida Jonuškienė

ŠIAULIAI Eilėraščių konkursas. Minėdama Lietuvių kalbos dienas ir bendradarbiaudama su Valstybine lietuvių kalbos komisija, Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka kovo 1–18 d. organizavo eilėraščių konkursą „Lenkiu aš galvą prieš KNYGĄ“. Jame dalyvauti kvietė gimnazistus, studentus ir suaugusiuosius. Šiais metais konkurso tematiką inspiravo tai, kad 2022-ieji paskelbti Pranciškaus Skorinos metais. Sukanka 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ – ir Vilniuje įkurta pirmoji spaustuvė Rytų Europoje. Visi atsiųsti eilėraščiai buvo paskelbti biblio tekos „Facebook“ paskyroje, kur lankytojai galėjo

Eilėraščių konkurso laureatai.

Bibliotekos archyvas

balsuoti už jiems labiausiai patikusį eilėraštį. Savo balsus skyrė ir biblioteka bei Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Susumavus komisijos balsus buvo išrinkta 10 eilėraščių laureatų (po tris iš visų kategorijų ir vienas, surinkęs daugiausia „Facebook“ lankytojų balsų). Kovo 29 d. konkurso laureatus bibliotekoje apdovanojo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Sveikinimo žodį tarė ir profesorė, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė Genovaitė Kačiuškienė. Po apdovanojimų miesto gimnazistai ir konkurso dalyviai klausėsi A. Antanaičio paskaitos „Lietuvių kalbos reikšmė ir prestižas šiandien“, kuri organizuota įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuojamą projektą „Taisyklingos kalbos ugdymas ir sklaida: puoselėjama vertybė“.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

TRAKAI Velykinių puošmenų edukacija. Jau ne pirmus metus Trakų viešosios bibliotekos Paluknio kaimo padalinys prieš šv. Velykas rengia margučių ir velykinių dekoracijų parodas, kad lankytojai

galėtų pasisemti minčių, kaip įdomiau marginti velykinius kiaušinius ar kaip sukurti velykinę dekoraciją, pasipuošti namus ar velykinį stalą. Pasimokyti dekoravimo gudrybių į Paluk nio kaimo biblioteką atėję jaunieji bibliotekos draugai, lydimi auklėtojos Ritos Karčiauskienės, popietės-edukacijos pradžioje išgirdo išsamų pasakojimą apie šv. Velykų šventimo ištakas, tradicijas ir papročius. Vėliau vaikai patys gamino velykines dekoracijas, kiekvienas norėjo išbandyti savo gabumus. Po valandėlės grožėjomės vaikų pastangų rezultatais – kiaušiniu-kiškučiu, Velykų bobute, kiaušiniu-staigmena. O dar vienas bendras darbelis buvo graži velykinė dekoracija, kurią galima naudoti ir kaip rėmelį nuotraukai. Ne vienas panoro nusifotografuoti. Savo rankomis pagamintus darbelius vaikai paliko bibliotekoje, kad ir kiti lankytojai galėtų jais pasigrožėti.

Vaikai mokėsi dekoravimo gudrybių.

Bibliotekos archyvas

Prieš atsisveikinant vaikams pasiūlyta iš bib liotekos pasiimti po knygelę su velykiniais Zitos Gaižauskaitės eilėraštukais ir išmokti bent po vieną atmintinai, kad šv. Velykų rytą nustebintų savo šeimą šiai progai skirtais posmais.

Danutė Nekulsian

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO BALANDĮ 1 d.

7 d.

4 d.

9 d.

Juokų, arba Melagių, diena, švenčiama visame pasaulyje. Tiesa, kai kuriose šalyse juokaujama kito mėnesio dieną, bet šventės esmė visur panaši – pokštauti, ką nors apgauti Pixabay.com (pageidautina, iki pietų), esą tai atneš sėkmę visiems metams. Šiais laikais pajuokavimai dažnai perkeliami net į viešąją erdvę. Skaitytojai jau priprato nepatikliai priimti balandžio 1 d. laikraščiuose, portaluose ar per radiją paskelbtą kokią neeilinę žinią. Šventė turi labai ilgą tradiciją – sakoma, kad dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną, tačiau šių dienų Melagių dienos „pirmtakais“ laikomi prancūzai. Juokų diena plačiai būdavo švenčiama ir Ukrainoje, ypač humoro sostine vadinamoje Odesoje, kur ji išsiliedavo į festivalį su paradu miesto centre, koncertais, linksmais persirengėliais. Šiemet, Rusijai užpuolus Ukrainą, tokia šventė neįvyko, bet gebėjimo juokauti iš ukrainiečių neatimsi. Ukrainiečių rašytojas Andrijus Kurkovas kovo pradžioje paskelbė: „2022 m. vasario 24 d. 5 val. Kyjivo laiku mirė Putinas. Tik jis to dar nežino.“

Daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų, prieš 565 metus, gimė Leonas Sapiega (1557–1633), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) diplomatas, įstatymų leidėjas, vienas garsiausių XVI– XVI a. didikų. L. Sapiega nuosekliai gynė LDK savarankiškumą. Nepaisydamas LDK ir Lenkijos susijungimo į federacinę valstybę 1569 m. nuostatų, įkūrė L. Sapiega – ilgametis Seimo maršalas. Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą. Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus Vienas svarbiausių L. Sapiegos nuopelnų – Trečiojo Lietuvos Statuto rengimas. Jo iniciatyva 1594– 1607 m. perrašytos Lietuvos Metrikos knygos. L. Sapiega palaidotas šeimos mauzoliejuje Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje (dabar čia veikia Bažnytinio paveldo muziejus), kurios statyba jis rūpinosi.

Prieš 140 metų Anykščių valsčiuje gimė rašytojas Antanas Vienuolis (1882–1957; tikr. Žukauskas). Tėvai tikėjosi, kad vienintelis šeimos sūnus (turėjo penkias seseris) taps kunigu, bet jis savo ateitį siejo su farmacininko profesija ir mokslų norėjo siekti Maskvos universitete. Įsitraukęs į revoliucinę veiklą, 1903 m. bėgo į Kaukazą. Čia šalia darbo vaistinėje, dalyvavimo revoliucinėje veikloje Tbilisyje daug laiko skyrė grožinei kūrybai. Didžiąją gyvenimo dalį provizoriumi dirbusio (Rusijoje, Sakartvele ir Lietuvoje) A. Vienuolio plunksnai priklauso daug apsakymų, legendų, romanų. Minint rašytojo jubiliejų, Lietuvos Antanas Žukauskas ir Sofija Jackūnaitė vestudieną. 1913 m. Fotografas Konstantinas mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka iš vių Krupovičius. (A. Baranausko ir A. Vienuoliosavo fonduose saugomų dokumentų parengė Žukausko memorialinis muziejus) virtualią parodą „Humanistas iš Ažuožerių: Antanui Vienuoliui-Žukauskui – 140“: šalia nuotraukų pateikiama ir daug gyvenimo faktų.

Prieš 100 metų Biržų rajone gimė žymus lietuvių dvasininkas Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001), pasipriešinimo sovietų režimui dalyvis. Po studijų Vilniaus kunigų seminarijoje 1946 m. sostinės arkikatedroje įšventintas kunigu. 1949 m. apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 10 metų lagerio Sibire. Į K. Vasiliausko 50 metų kunigystės jubiliejui Lietuvą leista grįžti 1969 m. Maždaug atminti Monetų kalykla išleido atminimo medalį. po 20 metų pertraukos K. Vasiliauskas galėjo grįžti prie kunigo darbo. Prasidėjus atgimimui, dvasininkas grįžo į Vilnių ir nuo 1989 m. tarnavo arkikatedros klebonu. K. Vasiliauskas buvo labai mylimas tikinčiųjų. Kunigas, stipriai nukentėjęs nuo sovietų režimo, dirbęs anglių kasyklose, kroviku, elektriku, buhalteriu, nelaikė savyje pykčio. Pasak žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės, 2016 m. parašiusios labai palankiai kritikų įvertintą knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“, dvasininkas ir didžiausioje tamsoje stengdavosi įžiūrėti šviesą.

10 d.

Tądien prieš 175 metus Vengrijoje gimė Josephas Pulitzeris (1847–1911) – JAV žurnalistas, filantropas, svarbiausios šioje šalyje nacionalinės premijos, skiriamos už spaudos žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius, steigėjas. Tačiau pirmieji jaunojo septyniolikamečio imigranto žingsniai Jungtinėse Valstijose buvo toli nuo žurnalistikos – siekdamas karinės karjeros, jis dalyvavo pilietiniame kare. Vis dėlto labai greitai pradėjęs dirbti laikraščiuose, vėliau juos sėkmingai pirkęs ir pardavęs arba, gebėdamas tiek padidinti spaudinio (pvz., „The New York World“, „St. Louis Post-Dispatch“) tiražą, kad šis duotų pelną, sukaupė nemažą kapitalą. Savo testamentu dalį lėšų jis skyrė Kolumbijos universitetui – žurnalistikos mokyklai įkurti, o likusios lėšos numatytos žurnalistų premijoms, kurios pradėtos teikti 1917 m. Šiuo metu šio prestižinio apdovanojimo laimėtojai skelbiami 21 kategorijoje (2010 m. pirmąkart premija skirta ir interneto svetainei). Įdomu, kad J. Pulitzerio vardas siejamas ir su geltonąja spauda – jis laikomas jos pradininku. J. Pulitzeris – įtakingas JAV žurnalistas. XX a. pr.

* Atrinktos balandžio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

18 d.

Šiemet šią dieną sukako 40 metų, kai Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) iniciatyva minima Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos diena. Lietuvoje ši diena minima nuo 1997-ųjų – 25 metus. Taryba kasmet parenka temą, į kurią tądien siūloma atkreipti dėmesį. 2022-ųjų tema – Paveldas ir klimato kaita. „ICOMOS Lietuva“, vykdydama savo misiją, siekia skleisti žinias apie veiksmingiausius kultūros bei gamtos paveldo vertybių išsaugojimo būdus. Valstybės saugomuose architektūros paminkluose įsikūrusios ir kai kurios šalies viešosios bibliotekos: Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, jau 35 metus veikianti XVI a. Biržų pilyje; Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka savo veiklą seniausiame miesto pastate – buvusioje Oginskių dvaro laikrodinėje-oranžerijoje – plėtoja dar tik 10 metų; Vilniaus senamiestyje, buvusiuose Zenkovičių-Tiškevičių XV–XVI a. rūmuose, įsikūrusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka.

22 d.

Minima Tarptautinė motinos Žemės diena, simboliškai užbaigiant planetai skirtą mėnesį, kuris prasideda per Žemės dieną – pavasario lygiadienį. Skirtingose Žemės vietose jis pasiekiamas kovo 21–22 dienomis, o Pasaulinė Žemės diena minima to mėnesio 20 d. Jos iniciatorius amerikietis Johnas McConnellis ragino pasaulio tautas globoti Žemę. Dar jaunystėje susidomėję ekologijos tema (apie 1939-uosius), vėliau visą gyvenimą (iki mirties 2012 m.) šalia taikos iniciatyvų ėmėsi su Žemės planeta susijusių akcijų. Atsiliepdama į Jungtinių Tautų kreipimąsi, Lietuva Žemės globėja tapo prieš 30 metų, J. McConnellis šalia savo namų Denveryje su savo sukurta Žemės 1992-aisiais. vėliava. 2006 m.

23 d.

Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Siūlydama ją minėti, UNESCO siekia skatinti skaitymą, leidybą ir intelektinės nuosavybės apsaugą. Tapo tradicija, kad tądien prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Laikoma, kad šventės idėja radosi Katalonijoje: šv. Jurgio dieną gyvavo tradicija dovanoti rožę už kiekvieną nupirktą knygą. Sakoma, kad 23-ia diena Vienas iš paminklų knygai Berlyne. BY pasirinkta neatsitiktinai: tądien (Lienhard Schulz) 1616 m. mirė literatūros grandai Miguelis de Cervantesas, Williamas Shakespeare’as ir Garcilaso de la Vega. Vis dėlto kai kuriose valstybėse (Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ar Airijoje) Knygos diena minima kitą mėnesio dieną ar net mėnesį. Tuo geriau – pasaulyje daugiau knygai skirtų švenčių.

24 d.

Tądien prieš 110 metų gimė grafikė, knygų iliustruotoja Marcė Katiliūtė (1912–1937). Trumpai gyvenusi tragiško likimo dailininkė vis dėlto spėjo palikti nemažai – apie 500 – darbų: linoraižinių, eskizų, piešinių, paveikslų. Jos I. Simonaitytės romanui „Aukštujų Šimonių likimas“ sukurtos iliustracijos 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelnė aukso medalį, bet M. Katiliūtė to jau nesužinojo. Dailininkė vertėsi Lietuvos naM. Katiliūtė – studentė. sunkiai, todėl, sulaukusi pasiūlymo cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, mokytojauti Palangoje, 1936 m. ėmėsi RKRS F122 šio darbo. Tuo pat metu M. Katiliūtė kūrė darbus pasaulinei parodai. Po pusmečio atleista iš progimnazijos, dirbo konservatore Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje Kaune. Bet po kelių mėnesių gyvybės siūlas nutrūko... Liko mįslė, kas paskatino dailininkę trauktis iš gyvenimo: nepakankamas pripažinimas, gal asmeninės priežastys. Jos kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, „Aušros“ muziejus.

27 d.

Pexels.com

Tarptautinė kovos su triukšmu diena šiemet minima būtent šią dieną, t. y. paskutinį balandžio trečiadienį. Tądien ypač stengiamasi atkreipti dėmesį į visiems aktualią triukšmo problemą. Kuo didesnis garsas, tuo labiau jis kenkia klausai. Labiausiai kenkia 85 dB ar dar intensyvesni garsai (šaldytuvo triukšmas – 45 dB; motociklai – 95 dB; sirena – 120 dB). Nuo per didelio triukšmo žmogui svaigsta ir skauda galva, pakyla kraujospūdis, didėja nervinis išsekimas, sutrinka rega ir klausa.

M. Katiliūtė. Moteris su nešuliu. Apie 1934 m.

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE

Daiva Kiniulienė. Libraries of Various Societies in the Tauragė Region Before 1940 17

Jolita Steponaitienė. Sustainable Libraries Make Sustainable World 2 The Lithuanian library community and users have already become used to the fact that April marks somewhat of a feast period, the National Week of Lithuanian Libraries offering a number of events. It opens with an outing and ends with a closing conference. This year’s Week focuses on the theme of sustainability. As every year, the previous year’s winning nominees have been announced and honoured: the Best Librarian, the best Executive and the Best Young Librarian. In this publication, the National Library Week is introduced by Jolita Steponaitienė, the President of the Lithuanian Librarians Association, and the editorial board of Tarp knygų presents the first reactions of the winning nominees after they have learned about their awards.

Vaiva Markevičiūtė. A New Category of Users and Their Specific Needs 4 Lithuania has already accepted over 45 thousand war refugees from Ukraine. Lithuania’s librarians are also making their contribution by offering the demanded services to Ukrainians. The publication is about how Lithuania’s National Library, county public libraries (of Vilnius, Klaipėda, Šiauliai and Panevėžys Counties) and municipal public libraries of major cities (Kaunas and Klaipėda) have prepared themselves to accept war refugees, what services are in demand by Ukrainians, what services libraries are offering and what sort of help the libraries themselves need.

Viktorija Bulyginaitė, Rūta Lazauskaitė. ‘Talks About Literary Experiences’ in an Attractive and Innovative Way

In this publication, staff members from the Children’s and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania speak about a project for encouraging young people to get interested in literature and reading, which was being implemented from September 2021 to March 2022. The project involved the creation of six podcasts, where representatives of the cultural community regarded as authorities by young people (writers, directors, an author of the comics and a singer) share their literary experiences and speak about their relation to the book. The peculiarity of the project consists in the fact that its content was also being created by young people themselves.

Gražina Montvidaitė. The Search for Ex Libris at Public Libraries of the Šiauliai Region 12 There was a regional study done by the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library in 2020/21 with a purpose to find out what ex libris books preserved at the region’s public libraries contained. The study covered public libraries (12 in total) and their branches of the Šiauliai and the Telšiai Counties. The publication’s author surveys some interesting ex libris found at every library which participated in the study. So far, the study’s authors have learnt that it was in the previous century that books were most actively signed with ownership marks. Subsequently, comprehensive analytical work will be done in order to identify (if it is not known) the authorship as well as get more details about the owners and the history of books changing hands.

Viktorija Bargailienė. One More Incunabulum Identified at the National Library 16 Viktorija Bargailienė from the Rare Books and Manuscripts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania introduces some details about the author and circumstances of the appearance of the incunabulum Tractatus sacerdotalis de sacramentis (a textbook for priests in Latin published in 1490 in Strasbourg) identified at the National Library in the spring of 2022. Hence the National Library’s register of incunabula has been revised: now it holds 91 books dating before 31 December 1500.

The publication is about the situation in the Tauragė Region after the ban of the Lithuanian press was lifted in 1904. The emerging idea of the national education entailed the concern for establishing libraries, reading rooms and bookshops. The publication’s author, by introducing libraries of Roman Catholic, temperance, and user societies as well as those of the army and the Riflemen’s Union, which operated before 1940, presents a great number of facts disclosing reading habits and modes of leisure pursuits of civilian persons and soldiers as well as financial sources for obtaining books.

Evaldas Timukas, Algirdas Girininkas. The Beginnings and Archaeology of the Mekas Family

This year marks the celebration of the 100th anniversary of the representative of the Mekas family, who is most well-known in Lithuania, Jonas Mekas (1922–2019), a poet and a fosterer of avant-garde cinema. Encyclopaedic sources also contain information about his brother, the writer and creator of films, Adolfas Mekas (1925–2011). There is also Karolis Mekas (1906–1993), an archaeologist and a philosophy doctorate holder, who is an offspring of another family and another branch of the Mekas family. The publication introduces the archival material and archaeological items found at the early homeland of the Mekases preserved at the Centre for the Study of the Legacy of Jonas and Adolfas Mekases at the Biržai District Municipality Jurgis Bielinis Public Library, which provide additional information about the Mekas family.

Audronė Berezauskienė. A Living Classic of Anykščiai

20 February 2022 saw the awarding of the Leonidas Donskis Prize to the writer Rimantas Povilas Vanagas for his stories about Jews. This Prize is awarded for efforts to strengthen civic awareness and tolerance. The Head of the Local History Items and Regional Memory Unit at the Anykščiai District Municipality Liudvika and Stanislovas Didžiulises Public Library Audronė Berezauskienė looks into the subjects of Vanagas’ books and why their content attracts both local people of the region and is of current interest as regards its global tendencies. There is another fact which cannot but be impressive: Rimantas Vanagas publishes at least one book every year and sometimes, even two or three.

Eglė Kazimieraitienė, Sigita Vaitkaitytė. Regional Memory: A Time Period for Challenges and Discoveries

Local history has always been of an important segment of the activities of the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library, but in 2021, this segment and its issues formed a major focus for this Library. Its professionals have done a study of the analysis of the content of local history activity and the mainstreaming of digitized cultural heritage items at libraries of the Šiauliai Region and implemented several projects for maintaining currency of the local history. The publication’s authors speak about the Library’s efforts to search for new and attractive forms of promoting awareness of the local history and its popularisation as well as about unconventional ways for the realisation of these efforts.

Cultural Dialogue for Bringing to Light the Cultural Distinctiveness

On the 7th of April, there was the opening of the exhibition ‘Czech and Baltic Century – Literature’ initiated by the Embassies of Lithuania, Latvia and Estonia to the Czech Republic at the National Library of the Czech Republic. The exhibition presents books in Czech by Lithuanian, Latvian and Estonian authors published during the previous century. Such cooperation makes an important part of cultural diplomacy, which builds cultural bridges as well as provides countries the opportunity to demonstrate their unique features and national identity.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2022 Nr. 4 (759) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2022 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2022-04-25 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 4 (759) 2022 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2022 Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Tarp knygu 2022 04

Articles inside

Tai nutiko balandį. Parengė Asta Stirbytė

Albertas Šadys [1960 10 26–2022 04 26

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

KRONIKA / DĖMESYS UKRAINAI

Sonata Nognienė. Pagėgiškiai mena Bronę Savickienę

kurti knygas ir jas skaityti yra smagu

Tarp knygų“ informacija

Eglė Kazimieraitienė, Sigita Vaitkaitytė. Kraštotyra: iššūkių ir atradimų metai

Mantė Mažonė (ryski.istorija) rekomenduoja

Audronė Berezauskienė. Anykščių gyvasis klasikas

Evaldas Timukas, Algirdas Girininkas. Mekų giminės ištakos ir archeologija

mintimis. Parengė Jolita Steponaitienė ir Vaidenė Grybauskaitė

Daiva Zarankaitė-Kiniulienė. Draugijų bibliotekos Tauragės krašte iki 1940 m

Viktorija Bulyginaitė, Rūta Lazauskaitė. „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“ – patraukliai ir inovatyviai

Gražina Montvidaitė. Ekslibrisų paieškos Šiaulių regiono viešosiose bibliotekose

Viktorija Bargailienė. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas dar vienas inkunabulas

Vaiva Markevičiūtė. Nauja vartotojų grupė – saviti poreikiai

Iš kartos į kartą