Tarp knygu 2022 11 by TarpKnygu

Lapkritis | 2022

#GYVASŽODIS

Pasaulis, telpantis į delną 1

ĮVYKIS

Sujungtos draugystės styga. Parengė Vaiva Markevičiūtė 2

TEMA / MEDIJOS IR INFORMACINIS RAŠTINGUMAS

Ar esame atsakingi informacijos vartotojai? Parengė Vaiva Markevičiūtė 4

ŠIANDIEN AKTUALU

Virginija Švedienė. Europos bibliotekos –saugus prieglobstis pabėgėliams iš Ukrainos 8

TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno atradimai 11 ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Jurga Bardauskienė. Klaipėdos ženklai: atėję iš praeities, sunaikinti ar naujai sukurti 13

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Dalia Greičiutė. Viktoras Miliūnas – Nidos metraštininkas 18

ŽMOGUS IR LAIKAS

Laimutė Cibulskienė. Iš meilės Lietuvai ir gimtajai kalbai 21

KĄ SKAITYTI

Miglė Rastenienė (migle_tarp_knygu) rekomenduoja 24

UŽSIENYJE

Justina Gagarina. Įtrauktis Belgijos viešosiose bibliotekose –savaime suprantamas dalykas 26

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Modernizuota kultūrinės edukacijos sistema 29

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Įsigytos dvi istorinę vertę turinčios lituanistinės knygos 30

Naujos erdvės – naujos galimybės. Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija 32

Jurga Petronytė. Neišsemiami rašytojos palikimo lobiai 34 Žydrūnė Tichanavičienė. Bibliotekų matomumui ir įtakai aptarti skirta konferencija 36

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ 37

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko lapkritį. Parengė Asta Stirbytė 43

VIRŠELIUOSE

Leonora Kuisienė. Knyga-objektas „Puikybė II“, 2022. Naudotos medžiagos: oda, žalvaris, žalvario spalvos metalas, popierius, medvilnės virvė, spaudės. Atlikimo technikos: prancūziškas dygsnis, popieriaus sendinimas, odos graviūra, dažymas, lakavimas, klijavimas. Šis darbas eksponuotas Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtoje L. Kuisienės meninės knygrišystės parodoje. Plačiau apie parodą – p. 37. Leonora Kuisienė (1-as viršelis); Asta Jankeliūnienė (4-as viršelis)

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUS KIE NĖ (vyr. redaktorė)

Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja)

Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt

Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

Danguolė ABAZORIUVIENĖ

Jūratė BIČKAUSKIENĖ

Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas)

Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ

Gražina LAMANAUSKIENĖ

Sandra LEKNICKIENĖ

Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ

Jolita STEPONAITIENĖ

Lina ŠARLAUSKIENĖ

ŠIAME NUMERYJE

Martynas Ambrazas

PASAULIS, TELPANTIS Į DELNĄ

Dažnas mūsų, išėję į gatvę be mobiliojo telefono, pasijuntame kaip be rankų ar net... kaip be galvos. Darbo valandomis daugeliui jis tapo kone pagrindiniu bendravimo su kolegomis įrenginiu, po darbo –geriausiu laisvalaikio draugu, nes jame sukišta dešimtys muzikos įrašų ar šimtai nuotraukų. Net namie užmiršęs piniginę, išmaniuoju telefonu gali atsiskaityti už pirkinius, per jį valdyti savo finansus. Į kasdienybę plačiai įžengusios išmaniosios technologijos įsitvirtino ir viešajame gyvenime ir pakeitė bendravimo pobūdį: nuotoliniu būdu bendrauja bendradarbiai, įvairios įstaigos, net valstybių vadovai. Pasaulį sukausčius pandemijai dėl saugumo nuotoliniu būdu organizuoti renginiai ir toliau liko patrauklūs, o gal labiau patogūs, nes padedantys sutaupyti laiko. Štai absoliuti dauguma šiųmetės Pasaulinės medijų ir informacinio raštingumo savaitės renginių Lietuvoje vyko nuotoliniu būdu – jų įrašus žiūrovas gali peržiūrėti sau patogiu metu. Arba kitas naujojo bendravimo pavyzdys: susirinkusiuosius iš virtualiojo ekrano sveikinantis užsienio svečias ar aukšto rango renginio globėjas.

Niekas nesiginčys – kaip patogu pasiųsti žinutę ar elektroninį laišką į kitą pasaulio kraštą ir turėti galimybę jau po kelių minučių gauti atsakymą! Bet džiugaus jaudulio, kai, pašto dėželėje aptikęs paštininko atneštą laišką, skubi atplėšti voką, kad pamatytum jo turinį, ši komunikavimo forma nesuteiks. Gal ne visiems to ir reikia...

Vis dėlto išmaniosios technologijos nesugeba pakeisti paprasčiausio rankų paspaudimo, šypsenos, kai susitinka žvilgsniai. Gal todėl Europos bibliotekos, –o Lietuvos bibliotekos tai darė vienos pirmųjų –stengiasi karo pabėgėliams ukrainiečiams suteikti savo erdves, kad jie galėtų susitikti, kartu pabūti ir kiek užsimiršti nuo slegiančių netekčių.

Šiame modernių technologijų pasaulyje bibliotekos neabejotinai patenka tarp tų organizacijų, kurios savo veikloje puikiai pasinaudoja skaitmeninių išradimų pranašumais ir sumaniai juos derina su tradiciniais dokumentų pateikimo būdais parodose ar leisdamos aukšto meninio lygio knygas.

1 #GYVASŽODIS Shutterstock.com

SUJUNGTOS DRAUGYSTĖS STYGA

Prieš šimtą metų – 1922 m. gruodžio 20 d. –Japonijos vyriausybė pasirašė Lietuvos Respublikos pripažinimo aktą. Jis simboliškai ir laikomas dviejų valstybių santykių pradžia. Šis įvykis iškilmingai paminėtas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje –lapkričio 14 d. atverta knygų ir kitų Lietuvą su Japonija kultūriniais ir diplomatiniais ryšiais saistančių dokumentų paroda „Ryšiai / Kizuna“, kurią parengė Japonijos ambasada ir Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Šių metų spalio pabaigoje Tokijuje susitikę Lietu vos ir Japonijos Ministrai Pirmininkai sutarė dvišalius Lietuvos ir Japonijos santykius pakelti iki strateginės partnerystės lygmens – tai aukščiausia dvišalio ben dradarbiavimo viršukalnė, į kurią kopta ištisą šimtme tį. Šia proga Nacionalinėje bibliotekoje pradėtas ren ginių ciklas, skirtas artimiau pažinti Japonijos istoriją ir kultūrą, atrasti netikėtų šimtmetį trunkančios šalių draugystės epizodų ir abi šalis siejusių asmenybių: diplomatų, istorikų ir menininkų.

Parodos atidarymo vakaras pradėtas Lietuvos ir Japonijos himnais, kuriuos atliko ką tik iš gastrolių po Japoniją grįžęs Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (vad. Vaclovas Augustinas). Savo meistriškumu, atlikdamas tiek lietuviškų, tiek japoniškų kūrinių, svečius jis džiugino viso renginio metu.

„Japonija yra svarbiausia Lietuvos politinė ir ekonominė partnerė Azijoje. Kartu siekiame spręsti globalius saugumo, klimato kaitos ir pandemijos iššūkius, ginti tarptautinę tvarką ir demokratijos vertybes“, – šventės svečiams Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalbą perskaitė Pre zidento patarėja Dalia Tamošiūnienė. Prezidentas džiaugėsi, kad atidaroma paroda tapo proga atversti naują bendros istorijos puslapį, ir pabrėžė bendros šalių politinės laikysenos svarbą stabdant Rusijos agresiją prieš Ukrainą: „Visų mūsų pareiga šiandien –siekti taikos ir harmonijos.“

Paroda veiks iki 2023 m. sausio 31 d. Jos rengėjai: Gabija Čepulionytė, Jurgita Ignotienė, doc. Linas Didvalis, dr. Arvydas Kumpis, dr. Linas Venclauskas, Saulius Valius, Ona Veliūtė. Jūratė Bičkauskienė

Japonijos užsienio reikalų ministras Hayashi Yoshi masa, atsiuntęs vaizdo sveikinimą, džiaugėsi stiprė jančiais šalių ryšiais ir minėjo Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės vizitą Japonijoje šių metų spalį. „Be politinio ir ekonominio bendradarbiavimo, norė čiau pabrėžti žmonių tarpusavio mainų skatinimo bei Japonijos ir Lietuvos tarpusavio supratimo gilinimo svarbą“, – primindamas Ministrų Pirmininkų susitikime pagerbtą Japonijos diplomato Chiunės Sugiharos atminimą, sakė H. Yoshimasa. Pasaulio tautų teisuolis Ch. Sugihara, neoficialiai išdavęs vizas, 1939–1940 m. pagelbėjo iš Lietuvos išvykti tūkstančiams persekioja mų žydų. H. Yoshimasa teigė, kad Ch. Sugiharos pali kimas – istorinių Japonijos ir Lietuvos ryšių simbolis.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sveikinime pabrėžė, kad Lietuva ir Japo nija tarptautinės tvarkos puoselėjimą grindžia ben dromis vertybėmis ir taisyklėmis: „Kartu susiduriame su bendrais iššūkiais ir kartu ieškome abiem pusėms naudingų sprendimų: kaip kurti gerovę ir saugumą nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno.“ G. Lands bergis vylėsi, kad, stiprėjant šalių santykiams, išvysime kultūrinių, švietimo, ekonominių mainų ir asmeninių ryšių nešamą sėkmę bei klestėjimą.

Kultūros ministras Simonas Kairys, aptardamas tolimų šalių draugystę bei šiuolaikinius Lietuvos ir Ja ponijos kultūrinius mainus, minėjo, kad ką tik paskirta pirmoji kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė yra ir viena iš parodos „Ryšiai / Kizuna“ rengėjų. S. Kairys

ĮVYKIS

linkėjo, kad kitas valstybių draugystės šimtmetis būtų ne mažiau intensyvus, kad ateityje Lietuvos ir Japonijos atstovų susitikimai sustiprintų kultūrinius ir asmeninius ryšius nejuodinami karo fono.

Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozaki at skleidė parodai parinkto pavadinimo „Ryšiai / Kizuna“ prasmę: „Žodžio kizuna <...> hieroglifas sudarytas iš simbolių, reiškiančių „stygą“ ir „pusę“. Kitaip tariant, tai reiškia, kad Japonijos ir Lietuvos lygiaverčius san tykius jungia viena draugystės styga.“ Ambasadorius teigė manąs, kad ši paroda simbolizuoja Japonijos ir Lietuvos įsipareigojimą padėti saugoti taiką pasaulyje ateinančiam šimtmečiui.

Nacionalinėje bibliotekoje veikiančioje parodoje lankytojai kviečiami keliauti per skirtingus istorijos laikotarpius, pradedant nuo XIX a. antrosios pusės, kai Lietuva dar priklausė Rusijos imperijai, o Japonija buvo ką tik uostus užsienio šalims atvėrusi ir moder nizacijos keliu pradėjusi žengti valstybė. Ekspozicija siekiama parodyti, kaip abiejų šalių santykiai plėtojosi ir vystėsi, kokie įvykiai, dokumentai ar asmenybės tapo šio proceso simboliais ir riboženkliais. Todėl eksponatai susiję ne tik su istorijos datomis, archyvi niais dokumentais ar sutartimis, bet ir su žmonėmis: draugais ir bendraminčiais, kolegomis ir partneriais, diplomatais, valstybių vadovais ir verslininkais, vertė jais, aktoriais, muzikantais ir dailininkais – visais, kurių idėjos, svajonės ir darbai persipina, kuria naujus ryšius ir sąsajas, tęsia senas tradicijas bei istorijas ir duoda pradžią naujoms.

Ypatingą vietą parodoje užima knygos: grožinės literatūros ir poezijos vertimai, paveikslėlių knygos, mokslo monografijos, kelionių apybraižos, žodynai, vadovėliai. Jos byloja apie diplomatinius, kultūrinius ar ekonominius ryšius, kurie ir sudarė sąlygas joms atsirasti, ir pačios tampa naujų ryšių / kizuna kūrimo priemone, įtraukiančia kiekvieną iš mūsų.

Nacionalinės bib liotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas parodos atidarymo renginyje dėkojo Japonijos ambasadai už bendradar biavimą organizuojant sukakties renginius, taip pat dėkojo parodos sumanytojai G. Čepulionytei, parodos rengėjų atstovei, japonų literatūros specialistei Jurgi tai Ignotienei ir visiems, prisidėjusiems prie parodos atsiradimo. „Lietuvos ir Japonijos dvišalių santykių jubiliejui skirti renginiai Nacionalinėje bibliotekoje tik prasideda. Dar turėsime daug progų susitikti, sužinoti, patirti, geriau pažinti Japonijos kultūrą, literatūrą, kiną“, – pabrėžė bibliotekos vadovas.

Paroda „Ryšiai / Kizuna“ eksponuojama Nacio nalinės bibliotekos Parodų salėje ir atrijuje (III a.) iki 2023 m. sausio 31 d.

Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozaki kalbėjo, kad ši paroda simbolizuoja Japonijos ir Lietuvos įsipareigojimą padėti saugoti taiką pasaulyje ateinančiam šimtmečiui. Martynas Ambrazas Parodos atidaryme dalyvavo garbūs svečiai (pirmoje eilėje iš kairės): kultūros ministras Simonas Kairys, Prezidento patarėja Dalia Tamošiūnienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, profesorius Vytautas Landsbergis, Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozaki su žmona Harumi Ozaki, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Martynas Ambrazas Ekspozicija siekiama parodyti, kaip Lietuvos ir Japonijos santykiai plėtojosi, kokie įvykiai, dokumentai ar asmenybės tapo šio proceso simboliais ir riboženkliais, todėl eksponatai susiję ne tik su istorijos datomis, archyviniais dokumentais ar sutartimis, bet ir su reikšmingomis asmenybėmis. Martynas Ambrazas

Parengė Vaiva Markevičiūtė

AR ESAME ATSAKINGI INFORMACIJOS VARTOTOJAI?

Pilietiškai aktyvi ir informuota, kritiniu mąstymu besivadovaujanti visuomenė – tokia yra brandžių demokratinių valstybių siekiamybė. Ugdant tokią visuomenę, daug pagelbėti gali žmonių informacinis raštingumas – kaip priemonė, padedanti dorotis su globaliais pasaulio iššūkiais. Siekdama skatinti naujų šios srities iniciatyvų atsiradimą, UNESCO nuo 2012 m. kasmet rengia Pasaulinę medijų ir informacinio raštingumo (MIR) savaitę – paskutinėmis spalio dienomis diskusijas, seminarus, konferencijas, pristatymus, mokymus ir pan. savo šalyje organizuoja UNESCO valstybės narės. Šiemet 11-ą kartą vykusią MIR savaitę Lietuvoje spalio 24–31 d. pirmąsyk organizavo šalies bibliotekos, o pagrindinė pasaulinio renginio konferencija vyko Nigerijoje.

„Ši globali iniciatyva kasmet sulaukia vis didesnio valstybių dėmesio aiškiai suvokiant, kad pasaulis nėra pasiruošęs lengvai susidoroti su naujais iššūkiais: labai skirtingi kartų skaitmeniniai bei medijų raštin gumo gebėjimai, neslopsta patyčios ir persekiojimas skaitmeninėje erdvėje, dezinformacija ir neteisinga informacija koronaviruso pandemijos, karo Ukrai noje akivaizdoje ir t. t.“, – sako Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Miglė Ma šanauskienė, pridurdama, kad situacija šiuo požiūriu įvairiose valstybėse labai skirtinga.

KONFERENCIJOJE NIGERIJOJE – IR LIETUVĖ

Kasmet vis kitoje šalyje organizuojama tarptauti nė MIR konferencija šiemet vyko Nigerijoje, kur šešias dienas kalbėta apie šiuo metu didžiausius iššūkius ir kartu ieškota sprendimų. Konferencijos šūkis „Pasi tikėjimo puoselėjimas: žiniasklaidos ir informacinio raštingumo imperatyvas“ ( Nurturing trust: A Media and Information Literacy Imperative) ir programa kvie tė stiprinti skirtingų visuomenės grupių ir sektorių pasitikėjimą bei solidarumą.

Nigerijos sostinėje Abudžoje susirinkę arba nuotoliniu būdu prisijungę ekspertai diskutavo

įvairiomis temomis: apie informacinio raštingumo ir technologijų pokyčius pandeminiame ir popan deminiame pasaulyje, klaidinančios informacijos ir dezinformacijos problemas, kritinį mąstymą, įvairių kartų MIR gebėjimus ir jų ugdymą. Vieną iš šios konferencijos diskusijų, skirtą aptarti, kokį poveikį medijų ir informacinis raštingumas daro globalaus pilietiškumo ugdymui (Media and Information Literacy for Global Citizenship: Values of mutual understanding and trust), moderavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros profesorė dr. Kristina Juraitė, universitete įkurto UNESCO-UNIT WIN medijų ir informacinio raštingumo tyrimų centro viena iš vadovių.

„Šių metų Pasaulinės MIR savaitės renginiai buvo skirti pasitikėjimo visuomenėje klausimams ir kvietė į medijų ir informacinį raštingumą pažvelgti kaip į priemonę, padedančią skleisti pasitikėjimo ir solidarumo kultūrą, paremtą humanistinėmis ir demokratinėmis vertybėmis, – apibendrina K. Ju raitė. – UNESCO konferencijos diskusijoje kartu su Graikijos, Indijos, Nigerijos ir Ekvadoro atstovais akcentavome MIR poreikį kuriant pilietiškai aktyvią ir informuotą visuomenę, skleidžiant demokratijos,

TEMA / MEDIJOS IR INFORMACINIS RAŠTINGUMAS

žodžio laisvės ir atsakomybės, žmogaus teisių ir solidarumo idėjas. Kitaip tariant, įtinklintoje visuomenėje ir skaitmeninėje erdvėje svarbi tampa atsakinga ir pilietiška laikysena, kurios pagrindas yra MIR. Būtent apie tokias patirtis ir gerąsias praktikas kalbėjome, ieškodami receptų, kurie būtų naudingi siekiant stabdyti dezinformacijos sklaidą ir mažinti jos daromą žalą visuomenei.“

SAVAITĖS AKCENTAI LIETUVOJE

„Gera žinoti tai, kas kuria gyvenimus“ – tokiu šūkiu įsitraukti į rengi nius ir iniciatyvas, atsakingiau vertinti gaunamą informaciją, mokytis tikrinti faktus buvo kviečiama Lietuvos visuomenė. Absoliuti dauguma MIR savaitės renginių vyko nuotoliniu būdu1, tad buvo prieinami vi siems jais besidomintiems. Buvo galima klausytis paskaitų, dalyvauti diskusijose, akcijose, žaidimuose, viktorinose, pristatymuose, filmų peržiūrose.

MIR savaitės Lietuvoje projektą koordinavo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. „Mums tai buvo nauja, tačiau, be abejonės, įdomu. Kaip projekto koordinatoriai džiaugiamės: įvyko visos numatytos veiklos, aktyviai įsitraukė visos bibliotekos“, – da lijosi įspūdžiu bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė.

Prie savaitės renginių žinomumo šiemet nemažai prisidėjo reklamos kampanija. Reklamos sukosi MIR savaitės informacinio rėmėjo LRT

1 Renginių įrašus galima peržiūrėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paskyroje „Youtube“ platformoje.

eteryje, įvairūs žaidimai vyko radijo stočių „Power Hit Radio“, ZIP FM, M-1 radijo eteryje. „Reklama ir žaidi mai sulaukė tikrai daug dėmesio ir apie MIR savaitę išgirdo daugybė Lietuvos gyventojų: socialiniuose tinkluose mūsų reklamas pamatė 60 000 vartotojų, LRT vaizdinė reklama pasiekė 894 300 žiūrovų, radi jo reklama ir žaidimai – 100 000 klausytojų. Radijo stotys kvietė klausytojus atspėti teisingą spaudos antraštę. Žaidimo nugalėtojams buvo dovanojamas stalo žaidimas „Populistas“, – pasakoja G. Kėvelaitienė.

KAS YRA TIESA, O KAS – DEZINFORMACIJA?

Lietuvos auditorijai skirtuose renginiuose itin daug dėmesio skirta kritiniam mąstymui, dezinfor macijai ir kitoms neteisingos informacijos rūšims aptarti. Šios temos šalyje tapo itin aktualios prasidė jus COVID-19 pandemijai ir užplūdus nepatikrintos, nepatikimos informacijos bangai ir netgi sąmokslo teorijoms. Būti itin budriems, atsirinkti informaciją be galo svarbu ir turint omenyje Lietuvos geopolitinę si tuaciją, devynis mėnesius trunkantį karą Ukrainoje –akivaizdu, kad pasaulyje vyksta informacinis karas ir kiekvienas interneto vartotojas nori nenori jame daugiau ar mažiau dalyvauja. „Visą savaitę įvairiais kanalais stengėmės parodyti, kad labai nesunku būti budriam ir pasitikrinti supančią informaciją. Rekla minėje medžiagoje pateikėme daug įrankių, kaip tai padaryti“, – tikina G. Kėvelaitienė.

Iš MIR savaitės renginių populiariausia buvo dvie jų filosofų diskusija „Kas yra tiesa?“ – atsakymo į šį klausimą ieškojo prof. Algis Mickūnas, Ohajo univer siteto (JAV) profesorius, vienas žinomiausių lietuvių fenomenologų, fenomenologinės komunikacijos pirmtakų JAV, ir jo mokinys dr. Žilvinas Svigaris. Filo sofai diskutavo apie tiesos ištakas ir kėlė klausimus: kas mums šiandien yra tiesa? ar medijos turi savo tiesą ir kaip galime kartu sugyventi?

A. Mickūnas pabrėžė, kad šiais laikais vyrauja daugybė „tiesų“, tačiau tiesa turi turėti pagrindimą, įrodymų. Žmonėmis, tikinčiais teiginiais be įrodymų, lengva manipuliuoti – tereikia atitinkamos retori kos. Kodėl žmonės leidžiasi manipuliuojami? Pasak Ž. Svigario, įprastai pirmiausia kaltinami politikai, verslininkai, įvairūs autoritetai, tačiau politikai ar verslininkai – taip pat visuomenės dalis, todėl reikėtų kalbėti apie visuomenę apskritai ir pripažinti, kad jai reikalinga savišvieta.

Gyvename individualumo amžiuje, kai kiekvienas turi savo nuomonę, laisvai gali ją reikšti. A. Mickūnas atkreipė dėmesį, kad tai būdinga visoms Vakarų pa saulio šalims: dažnai nulemia daugumos nuomonė, nors kartais ji neparemta jokiais faktais. Žiniasklaida bando kovoti su manipuliacija ir parodyti tiesą, todėl ji tampa pagrindiniu manipuliuotojų priešu. Iš visa to gimsta nepasitikėjimas žiniasklaida. „Žiniasklaida

turi Medijų ir informacinio raštingumo savaitė atidaryta spalio 24 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vienas iš šios dienos renginių – diskusija, kurioje apie globaliai reikšmingus aspektus, kurie susiję su MIR plėtote ne tik Lietuvoje, Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje, diskutavo (iš dešinės) Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Rimantas Žylius, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos atstovė Greta Kėvelaitienė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Auksė Balčytienė. Renginį moderavo žurnalistas Darius Matas (kairėje). Vygaudas Juozaitis Lietuvos viešosios bibliotekos ne tik dalyvavo MIR savaitės programos renginiuose, jos ir pačios organizavo renginius savo lankytojams. Nuotraukoje – į vieną renginių susirinkę ukmergiškiai. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito bibliotekos archyvas

ne tik teisę, bet ir pareigą mokytojauti. Jos uždavi nys – parodyti, pateikti visuomenei išgrynintą infor maciją. Visuomenės pareiga – būti informuotiems. Mes, piliečiai, turime pareigą diskutuoti ir būti atsa kingi. Be laisvės nėra atsakomybės, be atsakomybės nėra laisvės“, – teigė A. Mickūnas.

Šiais laikais daugelis jau nuo jaunumės esame už versti informacijos srautais. „Medijų raštingumo įgū džiai ir gebėjimas sąmoningai vertinti savo vartojimo įpročius gali padėti sumažinti neigiamą informacijos gausos įtaką. Turime prisiimti atsakomybę už tai, ką, kur ir kada vartojame“, – sako viena MIR savaitės koordinatorių G. Kėvelaitienė.

Patikimos informacijos poreikį sustiprino pasaulį užklupusi globali pandemija ir karas Ukrainoje. „Pasitikėjimas šiuo atveju yra labai svarbus, kad su mažintume patiriamą nesaugumą ir neapibrėžtumo jausmą dėl ateities, kurios negalime nuspėti. Nuo to, kuo ir kaip pasitikime, tiesiogiai priklauso, kaip reaguojame į kylančius iššūkius, problemas ir kaip pavyksta jas spręsti. Antra vertus, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė dėl ateities dažnai skatina atsiri bojimą nuo tradicinių santykių, institucijų, normų, ieškoma, kuo šią nišą užpildyti, – tvirtina K. Juraitė. –Vietoj tradicinės žiniasklaidos vis labiau pereiname prie naujų komunikacijos formų ir alternatyvių infor macijos šaltinių. Socialiniai tinklai ir juose plintanti dezinformacija puikiausiai užpildo šią nišą. Būtent

tokią situaciją šiuo metu stebime ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kai auga nepasitikėjimas svarbiomis visuomenei institucijomis, tarp jų ir žiniasklaida. Tyrimai rodo, kad šalys, kuriose pasi tikėjimas žiniasklaida ir žurnalistika yra aukštesnis, paprastai geriau susidoroja su dezinformacijos iššū kiais, nes visuomenė yra atsparesnė nepatikimiems informacijos šaltiniams ir jų žalingam turiniui.“ Pasitikėjimas visuomenėje yra kuriamas atvirumo, skaidrumo, sąžiningumo ir empatijos principais – tais pačiais principais remiasi MIR.

„Ar esame atsakingi informacijos vartotojai?“ –taip pavadintoje diskusijoje K. Juraitė kalbėjosi su kolega iš Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros – docentu Ignu Kalpoku. Profesorės teigimu, informacija ir dezinformacija egzistuoja šalia. „Tai mus verčia ne tik kalbėti, kad medijų ir informacinis raštingumas yra svarbus, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kad tas raštingumas, kitaip tariant, sąmoningumas, ką mes vartojam, kokią in formaciją pasirenkam, kuria pasitikime ir dalinamės, didėtų. Visa tai yra mūsų kasdienybės dalis“, – kalbėjo K. Juraitė.

I. Kalpoko nuomone, tarp informacijos ir dezinfor macijos vyksta nuolatinės lenktynės. Tiesa, specialisto teigimu, Lietuva dėl savo geopolitinės padėties yra pripratusi gyventi informacinio karo sąlygomis: mūsų visuomenė yra tapusi šiek tiek mažiau imli Rusijos dezinformacijai, tą parodo visuotinis visuomenės sutarimas, kuri karo Ukrainoje pusė yra teisi. Tačiau reikia pripažinti, kad dezinformacinė žinutė yra daug paveikesnė, ji kelis kartus greičiau pasiekia auditori ją – veikia emocijas, o emociškai mes reaguojame daug greičiau nei mąstydami racionaliai.

„Pasauliniai tyrimai parodė, kad per pandemiją informacijos vartojimas išaugo du kartus: prieš pan demiją žmogus įvairiais informacijos kanalais naudo davosi 2–3 valandas, o per pandemiją – vidutiniškai 6–7 valandas“, – palyginimą pateikė K. Juraitė. Šiuolai kinis vartotojas didelę savo laiko dalį skiria informa cijos vartojimui. Anot profesorės, mūsų visuomenė suvokia, kad dezinformacija kelia riziką, bet taip pat pastebima, kad pasidalinimų dezinformacine žinute, net jei tai padaryta per klaidą ar per nežinojimą, irgi yra nemažai. Tai rodo, kad galbūt trūksta įrankių apsisaugoti nuo žalingos dezinformacijos įtakos: su pratimo, kokios gali būti dezinformacijos formos, kuo ji skiriasi nuo informacijos ir pan. K. Juraitės teigimu, svarbiausia yra apsiskaitymas, supratimas, kaip veikia dezinformacija ir kaip nuo jos apsisaugoti.

I. Kalpokas patarė neskubėti vartoti visos į srautą papuolančios informacijos, ugdyti įgūdį stabdyti save, perskaičius ar išgirdus informaciją, pasvarstyti apie ją ir patikrinti, jaustis atsakingam už tai, kokia informacija dalinamės.

ABEJOJI DĖL INFORMACIJOS

JEI

TIKRUMO

TIKRINK ŽINIASKLAIDOS PRIEMONĘ PASIDOMĖK AUTORIUMI KRINK TINIUS TIKRINK TURI ĮVERTINK SAVO ŠALIŠKUMĄ PAGALVOK P DALINDAMA MIR savaitės dalyviai buvo apdovanojami stalo žaidimu „Melagienos“, kuris kviečia įsikūnyti į melagingas žinias kuriančius paslaptingus veikėjus ir paskleisti kuo daugiau neįtikėtinų politikos, ekonomikos, IT, mokslo naujienų. Žaidžiant šį žaidimą lavinamas suvokimas, kas yra melagienos, kaip jos kuriamos. Giedrius Zaura

KODĖL – BIBLIOTEKOS?

MIR savaitė – puiki proga priminti, kad biblioteka jau seniai nebėra tik ta vieta, kurioje galima pasisko linti knygą arba prisėsti paskaityti laikraštį. „Tai – in formacijos, susitikimų, edukacijų, kultūros paslaugų centras. Bibliotekoje dirba įvairių kompetencijų spe cialistai, kurie labai gerai žino realius bendruomenės poreikius. Lietuvoje turime gerai išvystytą bibliotekų tinklą (daugiau nei 2000 mokslo, savivaldybių ar apskričių bibliotekų), turintį reikiamą infrastruktūrą, visuomenės pasitikėjimą, daug bendradarbiavimo patirties. Bibliotekos lengvai prieinamos bet kokio amžiaus grupei, tad neabejotinai yra labai tinkama platforma ugdyti MIR kompetencijas ir čia rengti MIR savaitės renginius“, – tikina M. Mašanauskienė.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos genera linė sekretorė džiaugėsi, kad per MIR savaitę šalyje pasiūlyta daug kokybiškų renginių. „Manyčiau, kad einama teisingu keliu derinant įvairaus pobūdžio veiklas, skirtas įvairaus amžiaus auditorijai. Organi zuojant MIR savaitę kitais metais, būtų labai įdomu ne tik išgirsti naujausių tyrimų rezultatus, apčiuopti aktualiausias tendencijas. Labai svarbu į diskusijas įtraukti sprendimų priėmėjus, t. y. tuos, kurie turi galią pradėti keisti MIR ugdymo situaciją iš esmės: nuo trumpalaikių iniciatyvų pereiti prie nuoseklaus ugdymo visose amžiaus grupėse“, – pripažindama ir nevyriausybininkų, ir valstybinių institucijų pastangas ugdyti informacinėms grėsmėms atsparią visuomenę, M. Mašanauskienė atkreipė dėmesį, kad ši veikla kol kas išblaškyta ir fragmentiška.

„Didėjanti melagienų ir dezinformacijos sklaida le mia vis didėjantį visuomenės tarpusavio nepasitikėji mą, sėja abejones dėl institucijų patikimumo, skatina visuomenės poliarizaciją. Iš dalies ši sklaida vykdoma sąmoningai, bet labai dažnai dėl nežinojimo, – pasa koja M. Mašanauskienė. – Labai puiku, kad medijų ir informacinio raštingumo kompetencijų ugdymo veikloms Lietuvos bibliotekose skirtas nemenkas fi nansavimas, prieš tai atlikus išsamią esamos padėties analizę, parengus programą ir metodiką. Yra sukurta speciali interneto svetainė bibliotekavisiems.lt, regio nuose buriami parengti specialistai, per kuriuos no rima įgyvendinti MIR kompetencijų ugdymo veiklas. Tai byloja apie atsirandantį sisteminį požiūrį, kurio iš tiesų labai trūko, nes iki šiol visos MIR veiklos būdavo toli gražu neužtikrinančios tęstinumo, kuris būtinas realiems rezultatams pasiekti.“

Kultūros viceministro Vyginto Gasparavičiaus teigimu, viena esminių Kultūros ministerijos veiklos sričių – visuomenės kritinio mąstymo ir atsparumo informacinėms grėsmėms didinimas per kultūros paslaugas, pasitelkiant MIR ugdymo priemones. „Šiuolaikinei bibliotekai šiandien tenka prisidėti prie gyventojų MIR įgūdžių lavinimo ir kritiškai mąstančios

visuomenės, kuri gebėtų atsirinkti, tinkamai interpre tuoti bei panaudoti gaunamą informaciją, ugdymo. Todėl šalies viešosios bibliotekos ilgainiui galėtų tapti MIR ugdymo centrais“, – sako viceministras ir žada, kad kitąmet Kultūros ministerijos iniciatyva jose bus įgyvendinama gyventojų MIR ugdymo programa.

O VDU profesorė K. Juraitė primena, kodėl svarbu ne tik kalbėti apie informacinį raštingumą, bet ir ugdyti jį: „Tokiais kritiškais momentais, kai yra testuojamos ir brėžiamos mūsų, kaip demo kratinės ir pilietinės visuomenės, atsparumo ribos, dar svarbiau yra aktualizuoti MIR prasmę ir ieškoti naujų būdų, formų, kurios galėtų būti efektyvios visos visuomenės mastu. MIR nėra kažkokia nauja disciplina ar panacėja, bet tiesiog aktuali prieiga, suteikianti šiuolaikinei visuomenei reikalingų žinių ir instrumentų, kaip tikrinti informaciją ir ieškoti tiesos“, – tikina K. Juraitė.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

MIR savaitės bibliotekose globėja – Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, organizatoriai: Apskričių vie šųjų bibliotekų asociacija, Lietuvos savivaldybių viešųjų bib lio tekų asociacija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, koordinatorė – Panevėžio apskri ties G. Petkevičaitės Bitės viešoji biblioteka.

Lietuvos bibliotekos ne tik dalyvavo MIR savaitės programos renginiuose, bet ir ėmėsi iniciatyvos – or ganizavo unikalius renginius savo lankytojams.

Už aktyvumą MIR savaitės koordinatoriai dėkoja: • Lazdijų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, kuri su bendruomene organizavo pokalbį prie arbatos puodelio ir diskutavo tema „Atsargiai – propaganda“;

• Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešajai bibliotekai, kuri organizavo transliacijų peržiūras ir diskusijas MIR temomis;

• Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešajai bibliotekai, kuri organizavo įvairius moky mus ir viktoriną „Ką žinai apie medijų ir informacinį raštingumą?“;

• Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bib lio tekai, kuri vykdė individualias konsultacijas, mokymus, sukūrė ir dalinosi testais apie medijų ir informacinį raštingumą;

• Prienų Justino Marcinkevičiaus viešajai bib lio tekai, kuri sukūrė galvosūkį „Rebusas MIR savaitei“ socialiniame tinkle „Facebook“, kryžiažodį „Gera žinoti“, virtualią leidinių parodą „Šventasis trejetas: informacija, medijos ir raštingumas“.

Prie MIR temos sklaidos prisidėjo ir daugelis kitų čia nepaminėtų viešųjų bibliotekų – jos aktyviai kvie tė bibliotekoje stebėti virtualius renginius, dalyvauti viktorinose, filmų peržiūrose.

EUROPOS BIBLIOTEKOS –

SAUGUS PRIEGLOBSTIS PABĖGĖLIAMS IŠ UKRAINOS

Virginija Švedienė

Europos šalių viešosiose bibliotekose nuo seno gyvuoja tradicija priimti lankytojus nepaisant jų etninės kilmės. Čia siūloma daug veiklų vaikams ir suaugusiesiems, suteikiama patikima informacijos prieiga. Kai Rusijos agresoriai ėmė brutaliai naikinti Ukrainos kultūros ir švietimo įstaigas, Europos bibliotekos tapo savotiškomis taikos tvirtovėmis ir ukrainiečių karo pabėgėliams – čia jiems teikiama parama bei reikiamos paslaugos. Būti naudingos iš Ukrainos atvykstantiems žmonėms stengiasi ir Lietuvos bibliotekos.

Viešosios bib lio tekos labai dažnai yra ta vieta, kur į šalį atvykę pabėgėliai kreipiasi pagalbos, ieško informacijos, o vėliau, įveikę stresą, tikisi saugios ir įtraukios laisvalaikio ar mokymosi erdvės.

EBLIDA (Europos bibliotekų, informacijos ir doku mentacijos asociacijų biuras) yra išreiškusi poziciją, kad bib lio tekos visoje Europoje turėtų veikti kaip demokratinių vertybių platforma ir kartu su NAPLE (Europos viešųjų bibliotekų forumu) bei organizacija „Public Libraries 2030“ („Viešosios bib liotekos 2030“) ragina jas šiltai priimti Ukrainos pabėgėlius, suteik ti prieigą prie informacijos ir sudaryti galimybes šviestis. Bibliotekos kviečiamos tęsti, kiek įmanoma, pabėgėlių, ypač vaikų ir jaunimo, mokymą, taip pat organizuoti kursus priimančiųjų šalių kalbos pagrin dams įgyti.

EBLIDA, NAPLE ir organizacija „Public Libraries 2030“ sukūrė svetainę „Libraries for Refugees“ („Bib liotekos pabėgėliams“), kurioje skelbiami paslaugas ukrainiečiams teikiantys prieigos taškai. Joje galima rasti internetinių išteklių ukrainiečių kalba sąrašą; Ukrainos karo pabėgėliams naudingas informacines nuorodas; nuorodas į konkrečias pagalbą teikiančias bibliotekas; ukrainiečių vaikų ir suaugusiųjų literatū ros katalogus; taip pat čia skelbiami finansinės para mos bibliotekininkams fondo rekvizitai ir kontaktai. Šios iniciatyvos tikslas – parodyti, ką bibliotekos gali pasiūlyti pabėgėliams, ir skatinti įvairiose valstybėse panašias paslaugas.

DĖMESYS – NUO REIKJAVIKO IKI BUDAPEŠTO

Gerųjų iniciatyvų, skirtų atliepti ukrainiečių bendruomenės poreikius, galima išvardyti nemažai. Štai Krokuvos vaivadijos viešoji biblio teka (Lenkija) tuo tikslu parengė Bib lio tekų paramos ir pagalbos planą. Savo fondą bib lio teka pildo ukrainiečių literatūra ir filmais, rengia literatūrinius pasivaikš čiojimus po Krokuvą ukrainiečių kalba, organizuoja renginius vaikams, lenkų kalbos pamokas, pabė gėliai gali tikėtis teisinių ir finansinių konsultacijų. Beje, prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, ši Krokuvos bib lio teka, kaip ir Vengrijos nacionalinė F. Széchényi bib lio teka, veikė kaip paaukotų daiktų ir maisto produktų surinkimo punktas.

Vokietijos nacionalinė bib lio teka išplėtė savo stipendijų programą, pasiūlydama keturias papil domas stipendijas iš Ukrainos dėl karo turėjusiems pasitraukti bib lio tekininkams.

Čekijos bib lio tekininkų ir informacijos profesio nalų asociacijos Kūrybiškų bib lio tekininkų klubas kartu su Čekijos nacionalinės bib lio tekos Slavų bib lio teka į ukrainiečių kalbą išvertė vaikų veiklai skirtą leidinį „Maly tvorivec“ („Mažasis kūrėjas“). Šiame leidinyje pateikiama daug kūrybinių ir edu kacinių veiklų ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Reikjavike spalį lankęsi Panevėžio regiono bib lio tekų vadovai ir specialistai sužinojo, jog Islandi jos bib lio tekos bendradarbiauja su šios šalies Rau

ŠIANDIEN AKTUALU

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos suaugusiųjų švietimo veiklų koordinatorė

donojo Kryžiaus organizacija teikdamos visokeriopą pagalbą ir paramą priimant pabėgėlius iš Ukrainos. Reikjaviko miesto bib lio teka sukūrė atvirosios pri eigos platformą, kurioje visi norintieji gali išreikšti savo pilietinę poziciją įvairiais klausimais. O atvy kėliai šioje platformoje gali išsakyti savo lūkesčius dėl trūkstamos informacijos ir reikiamos paramos. Kai kurios Europos bibliotekos surengė paramos akcijas Ukrainai. Latvijos nacionalinė biblio teka pa kvietė šalies kultūros paveldo specialistus paaukoti kolekcijas apsaugančių medžiagų – kartoninių dė žių, putplasčio plokščių, ugniai atsparių ir smūgius sugeriančių medžiagų ir koordinavo aukų transpor tavimą į Ukrainą. Gruzijos nacionalinė bib lio teka, bendradarbiaudama su Hematologijos instituto Kraujo banku, surengė bib lio tekoje renginį, kuriuo kvietė paaukoti kraujo Ukrainos žmonėms.

NESLOPSTANTIS LIETUVOS KOLEGŲ INDĖLIS

Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje Lietuvos apskri čių viešųjų bibliotekų ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos išplatino bendrą pareiškimą dėl Ukrainos pabėgėlių aptarnavimo šalies viešosiose bib liotekose, dokumentu užtikrindamos šiems žmonėms nemokamą visų paslaugų prieinamumą.

Šiuo metu bibliotekos, norėdamos atliepti šios so cialiai jautrios visuomenės grupės poreikius, turi plėsti paslaugų spektrą, tačiau ir siūlomų veiklų, kuriose gali dalyvauti ukrainiečiai, yra pakankamai.

Ukrainiečiams išduodami skaitytojo pažymėjimai, suteikiama galimybė naudotis viešosios interneto pri eigos kompiuteriais ir belaidžiu internetu, žaisti stalo ir interaktyvius žaidimus, naudotis muzikos įrašų ir filmų fondais. Bibliotekos kaupia leidinių fondus ukrainiečių kalba, savo interneto svetainėse pateikia elektroninių bei garsinių knygų, kurias galima skaityti internete, są rašus. Tiek vaikai, tiek suaugusieji kviečiami į renginius, susitikimus, edukacijas, dirbtuves, parodų atidarymus. Lietuvos bibliotekos iš Ukrainos atvykusius žmones kvie čia į nemokamus lietuvių kalbos pagrindų užsiėmimus. Lietuvių kalbos kursai surengti Vilniaus apskrities Ado mo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje, Kauno miesto savi valdybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Birštono viešojoje bibliotekoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje ir kt.

Lietuvos bibliotekos kartu su partneriais – trečiojo amžiaus universitetais, pelno nesiekiančiomis organiza cijomis, švietimo įstaigomis, savanoriais – prie Ukrainos palaikymo prisideda organizuojamais paramos rengi niais, meno akcijomis, lietuvių ir ukrainiečių poezijos skaitymais, bendrystės vakarais, ukrainiečių menininkų eksponuojamomis parodomis ir kitomis iniciatyvomis.

Lietuvos bib liotekos ne tik sėkmingai prisideda prie ukrainiečių integracijos į šalies kultūrinį gyvenimą, įvairina vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų laisvalaikį, bet ir padeda mokytis. 2022 m. rugsėjo 30–spalio 1 d. Pane vėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusio jaunimo forumo „Pramušant sienas“ metu grupė jaunuolių iš Ukrainos dalyvavo islandų menininkės Kristín Ragnos Gunnarsdóttir vedamuose kūrybiniuose vizualiojo meno užsiėmimuose, kuriuose išbandė įvairias iliustravimo technikas ir pagal savo iliustracijas kūrė istorijas, mokėsi geriau pažinti rašytinį paveldą ir šiuolaikiškai interpretuoti jo turinį.

PLANUOJAMI SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETĖJŲ PROJEKTAI

Lenkijos nacionalinė „Erasmus+“ programos agen tūra šių metų rugsėjo 13–16 d. Varšuvoje organizavo tarptautinio bendradarbiavimo veiklos kontaktinį seminarą „Jūsų veiksmai svarbūs! Kaip padėti pabė gėliams vykdant suaugusiųjų

švietimo projektus“. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veikiantis angliškų pašnekesių klubas „Let‘s talk“ palaiko Ukrainą. Virginija Švedienė Jaunuoliai iš Ukrainos Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje dalyvauja islandų menininkės Kristin Ragnos Gunnarsdottir vizualiojo meno užsiėmime Bernardas Butkus

Rengiant šį seminarą, norėta padėti ieškoti partne rių abipusiams „Erasmus+“ programos suaugusiųjų švietimo projektams, orientuotiems į paramą pabė gėliams neprofesinio švietimo veiklomis, šios srities tinklų kūrimą, dalijimąsi gerąja patirtimi.

Seminaro dalyviai susibūrė į komandas, kuriose dirbdami išgrynino galimų projektų idėjas ir juose atsispindėsiančius „Erasmus+“ programos prioritetus: įtrauktį ir įvairovę, skaitmeninimą, aplinkosaugą ir tvarumą. Ieškota sutarimo, kaip šie projektai galėtų pagelbėti pabėgėlių įtraukčiai buriant tarpkultūrines bendruomenes, padedant patiems suaugusiųjų švie tėjams įgyti reikiamų kompetencijų.

Seminare dalyvavusios Panevėžio apskrities Gab rielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib lio tekos ir Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos specialistės kartu su kitais suaugusiųjų švietėjais kūrė idėjas, tinkamas strateginių partnerysčių projektams. Lietuvos bibliotekos ketina paraiškas dėl tokių pro jektų finansavimo teikti kartu su Lenkijos, Ispanijos, Slovėnijos, Airijos, Suomijos suaugusiųjų švietimo organizacijomis. Planuojamų projektų tikslas –tarpkultūrinių bendruomenių būrimas pasitelkiant istorijų pasakojimus. Tikimasi, kad projektų tikslinei grupei – pabėgėliams ir imigrantams – istorijų pasa kojimas padės greičiau adaptuotis naujoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, lengviau išmokti kalbų, o vietos bendruomenėms – geriau suprasti naujų bendruomenės narių kultūrą, poreikius ir lūkesčius.

NE TIK SAUGIOS, BET IR DIRBA PAGAL SPECIALYBĘ

Svitlana Zaiko (bibliotekininkė iš My kolajivo, šiuo metu dir banti Vokietijoje, Berly no Karovo bibliotekoje): „Bibliotekoje kom plektuoju gaunamas ukrainietiškas knygas, tvarkau bib lio tekos

atvirąjį fondą, organizuoju renginius pabėgėliams ir imigrantams, kurių Karovo mikrorajone yra nemažai. Jaučiuosi, tarsi būčiau laimėjusi vienintelę galimybę iš milijono, nes ne tik turiu darbą, bet ir dirbu pagal specialybę, puikiame kolektyve. Galiu finansiškai paremti Mykolajive likusią savo šeimą ir suteikti saugų prieglobstį savo šešiolikametei dukrai, kuri staiga užgriuvusią karo realybę išgyveno labai sun kiai. Darbas, vokiečių kalbos mokymasis man leidžia nuvyti blogas mintis. Jei nebūčiau užsiėmusi, nuolat nerimaučiau dėl Ukrainoje likusių artimųjų.

Noriu padėkoti Lietuvos, Latvijos, Estijos žmo nėms, Baltijos šalių kolegoms bib lio tekininkams, kurie taip ištikimai remia Ukrainą. Tokių mažų tautų drąsa ir palaikymas nepaprastai žavi bei įkvepia.“

Svitlana Ipolito va (ukrainiečių ir an glų kalbų specialistė iš Donecko, šiuo metu dirbanti Panevėžio apskrities G. Petkevi čaitės Bitės viešosios bib lio tekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo sky riaus skaitmenintoja):

„Visada jaučiau ypatingą trauką Lietuvai, nes mano tėvas buvo lietuvis. Kai jis žuvo, buvau tik pu sės metų vaikas. Bet visą gyvenimą žinojau, jog tėtis buvo labai gerbiamas už darbštumą. Vos atvykus į Lietuvą, mane labai maloniai nustebino lietuvių draugiškumas, atvirumas, atjauta, žmogiška šiluma. Lietuviai tiesia pagalbos ranką be jokio išskaičiavimo ir kai ištiesia ją, žinai, kad gali eiti paskui nedvejo damas. Mano vaikai su malonumu mokosi lietuvių kalbą. Aš pati visuomet norėjau išmokti tėčio gimtąją kalbą, ji man tokia graži!

Jaučiuosi Lietuvoje saugi, man labai svarbu, jog mano vaikai čia yra saugūs ir gali mokytis. Labai džiaugiuosi, kad dirbu tokioje puikioje bibliotekoje, kuri yra tikras kultūros židinys. Darbo specifika man leidžia iš arti pažinti Lietuvos ir Panevėžio kultūros paveldą. Prisipažinsiu – turiu svajonę, kad G. Petke vičaitės-Bitės biblioteka ir mano gimtojo Dobropilios miesto biblioteka ateityje įgyvendintų projektą kul tūros paveldo tema.“

ŠALTINIAI

Libraries for Ukraine. Iš: https://lib4refugees.splet.arnes.si/

Looking to Libraries for Resilience: stories of support in Ukraine and beyond. Iš: www.ifla.org/news/looking-to-libraries-for-resilience-storiesof-support-in-ukraine-and-beyond/

Public Libraries in Europe Welcome Refugees. Iš: www.eblida.org/abouteblida/archive/special-event.html

Varšuvoje vykusiame kontaktiniame paramos Ukrainai seminare dalyviai, susibūrę į atskiras komandas, siekė išgryninti idėjas būsimiems projektams. Organizatorių archyvas S. Zaiko asmeninis albumas S. Ipolitovos asmeninis albumas

LIETUVIŲ NAUJAŽODŽIŲKALBOSDUOMENYNO ATRADIMAI

Dr. Violeta Černiauskaitė

Aktyvėjanti informacinių technologijų ir socialinė veikla – internetinė žiniasklaida, diskusijų forumai, socialiniai tinklai – tapo virtualia kalbos naujovių kūrimo bei greitos jų sklaidos vieta. Lietuvių kalbininkai rūpinasi, kad su šiomis naujovėmis prireikus galima būtų susipažinti: ši medžiaga pateikiama atnaujinamuose lietuvių kalbos žodynuose ir kartotekose, specializuotose duomenų bazėse. Bibliotekose dirbantiems įvairių sričių profesionalams patogu naudotis Lietuvių kalbos instituto administruojama lietuvių kalbos išteklių informacine sistema „E. kalba“1, kurioje prieinama apie 20 vienakalbių ir dvikalbių elektroninių žodynų, keletas duomenų bazių, teikiamos ir elektroninės paslaugos, tarp kurių yra ir kalbos patarimų.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specia listams, sistemingai tvarkantiems profesinę terminiją2, praverčia minėtoje sistemoje integruotas Naujažodžių duomenynas3 – lie tuvių kalbos duomenų bazė, kurioje nuo 2011 m. registruojami nauji žodžiai (tiesa, nebūtinai taisyklingi ir teiktini bendrinei kalbai), žodžių junginiai, naujos žodžių reikšmės, santrumpos. 2021 m. pabaigoje Naujažodžių duomenyne buvo 6720 nauja žodžių su daugiau kaip 25 000 jų vartojimo pavyzdžių.

Naujažodžiai suteikia daugiau kalbos pažinimo galimybių, o jų paplitimas bei reikalingumas nulemia jų vartosenos statu są, įtraukimo į norminius šaltinius poreikį. Štai „Lietuvių kalbos žodyne“ yra 3037 antraštiniai žodžiai, prie kurių pateikiama žyma neol., t. y. „neologizmas“. Nemaža jų dalis yra XIX a. pab. lietuviškoje spaudoje ir XX a. pr. raštuose fiksuoti, siekiant lietuvių kalbos gryninimo buvę sukurti įvairių sričių terminai, kurie ir liko tik to laikotarpio naujažodžiai, nes juos nukonku ravo kiti variantai4. Tačiau gali būti ir priešingai – Naujažodžių duomenyno žodžiai gali prarasti naujumo statusą, pavyzdžiui, kai patenka į rengiamą „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“, kaip tai atsitiko su žodžiais naujienlaiškis ir skaitỹklė.

1 Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“ [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015–2022. Prieiga per internetą: https://ekalba.lt/

2 Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje administruojamoje terminų duomenų bazėje 2022 m. spalį buvo 14 300 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba.

3 Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas [tęstinis internetinis žinynas]. Sudarytoja Rita Miliūnaitė, duomenų tvarkytoja Agnė Aleksaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga per internetą: https://ekalba.lt/naujazodziai/. https://doi. org/10.35321/neol.

4 Miliūnaitė, Rita. Neologijos terminija ir „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno“ praktika. Terminologija, t. 27 (2020), p. 91. https:// doi.org/10.35321/term27-04.

Pasak duomenyno sudarytojos Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Ritos Miliūnaitės, svarbiausi priskyrimo prie naujažodžių kriterijai yra šie: laiko veiks nys (naujų žodžių atsiradimas nuo pasirinkto atskaitos taško), leksikografijos kriterijus (žodis nefiksuotas leksikografijos darbuose), žodžio formos ir semantikos nestabilumas (naujažodžių forma linkusi įvairuoti, o reikšmė kurį laiką būna nenusistovėjusi, sunkiai api brėžiama) ir naujumo suvokimas.

ĮDOMU NE TIK BIBLIOTEKININKAMS

Ir ankstesnio laikotarpio, ir šiuolaikinių naujažodžių tyrimai naudingi bib liotekininkų profesinės kalbos studijoms, taip pat rengiant antrą papildytą „Biblio tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų terminų žodyno“ laidą5. Tvarkomas naujažodžių duomenynas leidžia pastebėti, kaip kito, pavyzdžiui, bibliotekininkams aktualūs žodžiai su šaknimi biblio , knyg , media ir info

Atlikus paiešką, aptiktos įdomios naujažo džių grupės. Bibliobùsas, biblioci das, bibliomètrija, bibliomobilis , bibliomūšis ; išskirtinė savo lietuviška

Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas = Lithuanian-English dictionary of librarianship, information and book science (LIBS): 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba ir anglų–lietuvių kalbų rodykle / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 548 p. https://doi.org/10.51740/ mp.52.

TERMINŲ ARUODAS

kilme kita naujažodžių grupė: knygãdienis (diena, kai prekybos centre vyksta perskaitytų knygų mugė), knỹgalbumis, knygdrožýba (angl. book carving; skulptūrų iš senų knygų kūrimas), iš čia –knygdrožỹs ( ė), dar vienas naujadaras knygókeita (angl. altered book; knygų perdirbimas į buities daiktus ar meno kūrinius), šalia knygomãno ( ės) teikiamas knyggraužỹs ( ė), domėjimasis knygomis vadinamas veiksmažodžiu knyginė ti , internetu parsisiunčiama, išsispausdinama ir išlankstoma knygelė 4–9 metų vaikams duomenyne užfiksuo ta kaip knygiùkas, menkos vertės populiariosios literatūros knyga – pùsknygė

Naujažodžiai su šaknimi media štai tokie: mediatekà, mediafrènija (angl. mediaphrenia; žinia sklaidą apėmęs kliedesys), mediakratija (reiškinys, apibūdinantis itin glaudžias politikų ir žiniasklaidos sąsajas, žiniasklaidos galią formuoti viešąją nuo monę). Gausi su informacija susijusių naujažodžių grupė: infodèmija (angl. infodemic; informacinė epi demija – per didelis informacijos srautas, kuriame sunku atsirinkti patikimus šaltinius, kai visuomenės jautrumas informacijai būna išaugęs (pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės krizės metu), dezinfodèmija (angl. disinfodemic; didžiulis klaidi nančios informacijos srautas), infokalipsė (visuotinis pragaištingas interneto ryšio sutrikimas).

DĖMESYS NAUJAJAI KOMUNIKACIJAI

 Duomenyne daug įrašų paskatino socialinio tinklo „Facebook“ įsigalėjimas kasdieniame gy venime. Vis dažnesnis yra ir verstinis lietuviškas skolinio feisbukas, kuris vartotinas kaip bendrinis žodis ir rašytinas mažąja raide (išskyrus oficialius dokumentus), atitikmuo veidãknygė. Terminas feisbukas turi gausų išvestinių terminų būrį: feisbukinimas (naudojimasis socialiniu tinklu „Fa cebook“); feisbukėjimas (realaus gyvenimo perkė limas į virtualią socialinio tinklo tikrovę); feisbukijà ar feisbukúomene pavadinama socialinio tinklo bendruomenė; feisbukėnas ir feisbukinėtojas – šio tinklo naudotojai; „Facebook“ nariui įvardinti vie toj feisbukiẽtis ( ė) siūlomi taisyklingesnės darybos terminai feisbukininkas, feisbukininkė.

 Šalia naujažodžių žinùtinimas (angl. texting ; trumpųjų žinučių rašymas mobiliuoju telefonu), žinùtinti rasime tèkstingas, tekstafrènija (psichikos sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad žmogui dažnai atrodo, jog atėjo nauja trumpoji žinutė).

 Elektroninės kalbos vienetas – tam tikru būdu sutrumpintas žodis ar posakis – teikiamas kaip santrumpùkas; jausmãženklis (angl. emoticon) siūlomas vietoj svetimybių emotikonas, smailas, nors kasdienėje vartosenoje šia reikšme paplitę žodžiai šypsenėlė, veidukas, šypsniukas.

NEĮPRASTA DAIKTAVARDŽIO GIMINĖ

 Naujažodžių duomenyne galima aptikti mėginimų suteikti įprastai neturi mą vyriškąją ar moteriškąją giminę. Pavyzdžiui, mūzas (poetinės kūrybos įkvėpėjos mūzos vyriškoji giminė) ir sąsajos su naujažodžiais mūzius ir gènijė – šie žodžiai užfiksuoti laisvajame stiliuje, turi juokaujamąjį atspalvį.  Vis daugiau šaltinių, kai žymi menininkė pavadinama maèstre, mergaitė, turinti nepaprastų gabumų, – vùnderkinde. Analogiškai šalia žodžių su bjektas ir personažas vartojama subjèktė, personãžė.

DAUGIAASPEKTĖS PAIEŠKOS GALIMYBĖS

Kaip minėta, Naujažodžių duomenyne užfiksuoti žodžiai nebūtinai yra taisyklingi ir teiktini bendrinei ar kurios nors srities profesinei kalbai, tačiau jie gali pagelbėti ieškant tinkamiausio naujo žodžio, termino ar anglų kalbos skolinio vertimo. Duomenynu patogu naudotis pasitelkiant sparčiosios paieškos funkcijas pagal abėcėlę ir chronologinę naujažodžių fiksavimo datą.

Daugiau kalbos faktų analizės galimybių suteikia detalioji paieška pagal kalbos dalis, žodžių kilmę, rašybos variantus, vartojimo sritį, funkcinius ir ekspresinius ypatumus. Stilistiškai žymėti naujadarai duomenyne suskirstyti pagal 8 ekspresinius atspalvius: vulgarusis, niekinamasis, menkinamasis, mažybinis, maloninis, juokaujamasis, ironiškasis ir familiarusis6. Detaliojoje paieškoje teikiami ir kalbininkų patarimai. Pavyzdžiui, prie naujažodžių kūrýbininkas, kūrýbininkė teikiama pastaba, kad šie terminai vartotini vietoj svetimybių kreatorius, kreatyvas.

Naujažodžių sisteminimui praverčia paieška pagal jų vartojimo sritis: šalia bendrosios vartosenos išskirta kultūros sritis (140 naujažodžių), literatūra (143), medijos (213), el. komunikacija (386), kompiuterija (337), mokslas (128), švietimas (111), administravimas (114) ir dar pusšimtis kitų dalykinių sričių7 Paieškoje galimi ir kelių funkcijų deriniai, pavyzdžiui, pasirinktoje vartojimo srityje galima surinkti anglų k. skolinius: tarkim, laisvalaikio srityje iš 367 duomenyne pateiktų naujažodžių 214 yra lietuviškos kilmės, 102 – vertiniai ir skoliniai iš anglų k., likę – kitų kalbų skoliniai; kultūros srityje taip pat dauguma naujažodžių fiksuojama lietuviškos kilmės (82), o štai kompiuterijos srityje šis santykis 153 iš 338 jau ne lietuviškų žodžių naudai.

Duomenyno detaliosios paieškos sistemoje yra įdiegta funkcija naujažo džių ieškoti pagal šaltinį, metus ir autorinį aspektą. Duomenyne užfiksuoti 287 autoriniai naujažodžiai. Paieškos eilutėje „Naujažodį pavartojo“ įrašius pavardę, galima pamatyti, kokius naujažodžius yra vartojęs vienas ar kitas viešas asmuo. Naujažodžių gausa pasižymi žurnalistas Andrius Tapinas (87). Galima rasti ir knygotyrininkams Almai Braziūnienei (įpãveldinti), Arvydui Pacevičiui (bibliocidas) priskirtinų žodžių. Tarp naujesnių – 2021 m. Sigito Narbuto pavartotas binikumo terminas, kuriuo galėtų būti vadinamas lei dinys, pasaulyje išlikęs tik dviem egzemplioriais (bi- (lotynų k. bis „dukart“) + unikumas (lotynų k. unicum „vienintelis išlikęs kurios nors rūšies daiktas; didelė retenybė“).

Duomenyno tvarumas priklauso ne tik nuo jo vartotojų, bet ir nuo ben drakūrėjų. Jiems suformuotas specialus skyrius „Jūsų siūlymai“. Tai padeda sklaidyti mitą, kad naujus žodžius kuria tik kalbininkai. Šia proga norisi pri minti šio duomenyno naujažodį bendrakūrỹstė: 1. ko nors bendra kūrimas, 2. vadybos metodas – vartotojų įtraukimas į bendrą paslaugų turinio kūrimo veiklą. Kviečiame ir bibliotekose dirbančius specialistus, taip pat žurnalo skaitytojus dalyvauti kalbókūros procesuose ir dalintis savo atradimais.

6 Aleksaitė, Agnė. Emocinė-ekspresinė leksika „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne“ – naujadarų radimosi aplinkybės ir darybos būdai. Bendrinė kalba, 2019, t. 92. Prieiga per internetą: www. bendrinekalba.lt/?92.

7 2022 m. rugsėjo duomenimis.

KLAIPĖDOS ŽENKLAI: ATĖJĘ IŠ PRAEITIES, SUNAIKINTI AR NAUJAI SUKURTI

Jurga Bardauskienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja

Šiais metais seniausias Lietuvos miestas Klaipėda švenčia 770 metų jubiliejų. Bėgant amžiams, nuo pirmo paminėjimo 1252 m. ji matė visko –karų, gaisrų ir potvynių, čia viešpatavo vokiečiai, prancūzai ir lietuviai, rezidavo net karaliai. Istorijos kryžkelės miestui lėmė netikėtus posūkius, dėl to 1945 m. sausį čia beveik neliko vietos gyventojų. Atėjo nauji svetimi... Nors praraja tarp dabarties ir praeities jaučiama iki šiol, Klaipėda atlaikė negandas ir galiausiai tapo veržliu, gyvu ir mylimu miestu. Vienintelis šalyje uostamiestis šiandien gali didžiuotis turtinga praeitimi skirtingų kultūrų kryžkelėje ir seniausiu heraldiniu simboliu dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Klaipėdos jubiliejaus proga Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės paramą, parengė ir įgyvendino projektą „Klaipėdos ženklai ir jų sklaida“. Biblioteka surinko išsamią medžiagą apie miesto heraldinius simbolius, apžvelgė herbo istorinę raidą ir jo sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai iki metų pabaigos bib lio tekoje gali apžiūrėti rugpjūčio 2 d. atidarytą miesto gimtadieniui skirtą parodą „Klaipėdos žen klai“. Joje pristatyti svarbiausi miesto savitumą at spindintys ženklai: heraldiniai simboliai, herbo raida bei sklaida. Pristatomi objektai saugomi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos fonduose, AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memelland kreise (Klaipėdos krašto darbo draugija) archyve, praėjusiame dešimtmetyje Vokietijos perduotame I. Simonaitytės bibliotekai, Manheimo archyve MAR

Klaipėdos miesto spaudo piešinys J. Sembritzkio knygoje „Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel“ (1900)

CHIVUM, Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne (GStA PK) bei klaipėdiečių asmeninėse kolekcijose.

O Klaipėdos heraldinio simbolio naudojimas labai platus: nuo antspaudo iki suvenyro, nuo dokumento iki lėkštės, nuo reklamos iki garbingo apdovanojimo. Nesileisdami į išsamius istorinius tyrinėjimus, supa žindinsime skaitytojus su miesto savarankiškumą bei dvasios stiprybę simbolizuojančiu ženklu – Klaipėdos herbu, jo istoriniu kontekstu.

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

SAVITUMO IR STIPRYBĖS ATSPINDYS

Identifikuoti miestą galime iš statinių, gatvių pavadinimų, kvapų, garsų... Asociatyvūs vaizdiniai kiekvienam sukuria vis kitokį įspūdį. Klaipėdai pa prastai priskiriami vaizdai, turintys tiesioginę sąsają su jūra, pakrante ar uostu. Šie elementai ir sukuria miesto naratyvą arba legendą. Istorijos vingiuose kintant miestovaizdžiui, tradicijoms ir vertybėms, keičiasi ir simboliai.

siūlomą herbo variantą: raudona spalva žymėti herbo foną, o geltona – herbo žymenis 1. 1968 m. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Jono Stumbrio sukurtą Klaipėdos herbą, kuriame figūravo tie patys motyvai kaip ir ankstesniuose Klaipėdos herbuose, pakito tik forma ir detalės. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklauso mybę, atsirado sąlygos ir poreikis atkurti istorinius ne tik valstybės simbolius, bet ir miestų herbus. Istorinis Klaipėdos herbas buvo atkurtas 1992 m., patvirtinta ir miesto vėliava (aut. Kęstutis Mickevičius).

Klaipėdos miesto herbo elementų prasmės interpre tuojamos įvairiai, vienos nuomonės nėra. Remiantis įvairių autorių diskusijomis, įvairiais kraštotyriniais ar moksliniais svarstymais, vykusiais nuo XVIII a. iki šių dienų, Klaipėdos herbo semantiką galima būtų aiškinti taip: trys auksiniai bokštai simbolizuoja miesto ir pilies gynybinę galią; atviros durys – prekybai ir kontaktams atvirą miestą; laivas – jūrinę prekybą, laivi ninkystę ir karybą; auksinės penkiakampės žvaigždės – dangaus skliautą, navigaciją ir pilies apsaugą; aukso spalva – kilmingumą, protingumą, doru mą; raudona – drąsą ir meilę. Nuo XIII a. beveik nepakitęs miesto simbolis atspindi pastovumą bei miesto dvasios stiprybę.

1511 m. vasario 23 d. Klaipėdos komtūro Michaelio von Schwabeno dovanojimo rašto Georgui Thalatui (Jurgiui Talatui) originalo kopija. GStA PK, XX. HA, Etatsministerium Abt.98/2

Klaipėdos herbas, 1968 m.

HERBAS ANTSPAUDUOSE

Kalbant apie Klaipėdos herbą, reikėtų pažymėti, kad jis dažniausiai aptinkamas antspauduose. Apie tai byloja ir dokumentai, saugomi ar chyvuose. Antspaudas – svarbiausias požymis, identifikuojantis knygų bei kitų dokumentų priklausomybę vienai ar kitai institucijai.

Klaipėdos herbas, 1992 m.

Neabejotinai pagrindinis atpažinimo ženklas, sim bolizuojantis miesto savarankiškumą, yra herbas. Klai pėda gali didžiuotis turėdama turtingą praeitį skirtingų kultūrų kryžkelėje ir seniausią heraldinį simbolį dabar tinėje Lietuvos teritorijoje. Europos miestų herbuose dažnai būdavo vaizduojami įvairūs statiniai, žvėrys, šventųjų atvaizdai, pilys, fortifikaciniai įrenginiai, tačiau Klaipėdos herbe niekada nebuvo nei šventųjų, nei žvė rių... Jame per amžius dominuoja tie patys pagrindiniai elementai – bokštai, laivas ir jūra. Kol Klaipėdos herbas įgavo galutinį pavidalą, jo vaizdai, nors ir išlaikydami pagrindinius elementus, šiek tiek varijavo.

Remiantis bib liotekose, archyvuose prieinamais šaltiniais ir dokumentais, taip pat Lietuvos ir Vokie tijos periodinėje spaudoje publikuotais straipsniais, pavyko aptikti tris datas, kai oficialiai buvo patvirtin tas Klaipėdos herbas. 1901 m. Klaipėdos magistratas patvirtino vokiečių istoriko Johanneso Sembritzkio

Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne saugomas Klaipėdos komtūro antspaudas, kuriuo pažymėtas 1511 m. vasario 23 d. dovanojimo raštas. AdM archyve seniausias Klaipėdos antspaudas dokumente yra Memelio karališkojo Prūsijos jūrų ir pre kybos miesto magistrato antspaudas. Jame virš Klaipėdos herbo vaiz duojamas Prūsijos erelis su skeptru ir valdžios simboliu – obuoliu. Šiuo antspaudu pažymėtas 1826 m. rugsėjo 26 d. raštas (vok. Bürgerbrief), suteikiantis miestiečio teisę laikrodininkui Francis Martineau2

Žymiai daugiau dokumentuose yra išlikę XX a. Klaipėdos antspau dų, kuriuose vaizduojami miesto heraldiniai simboliai. Tame amžiuje Klaipėdos krašte ne kartą keitėsi politinė situacija 3, o ji atsispindėjo ir anspauduose naudojamoje simbolikoje bei užrašuose. Klaipėdos magistrato bei daugelio magistratui pavaldžių įstaigų bei kitų valdžios įstaigų antspauduose buvo naudojamas Klaipėdos herbas, kito tik užrašai. Tą pastebime išlikusiuose Klaipėdos magistrato 1908–1938 m. dokumentuose, taip pat magistratui pavaldžių įstaigų antspauduo se, kuriuos tvirtindavo magistratas. (Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos bylos, kuriose yra antspaudų naudojimą bei jų išvaizdą patvirtinantys dokumentai4.)

1 Sembritzki, Johannes. Geschichte der Königlich Preussischen See und Handelsstadt Memel. Memel: Druck und Verlag von F. W. Siebert, 1900. 334 p.

2 Pagal 1808 m. nuostatus miesto gyventojai vis dar buvo skirstomi į dvi kategorijas: miestiečius (Bürger) ir miestiečių teisių neturinčius miesto gyventojus (Schutzverwandte), kuriuos „saugojo miesto sienos“, bet kurie tame mieste turėjo mažiau civilinių ir jokių politinių teisių. Pagrindinė sąlyga būti miestiečiu tebebuvo žemės sklypo mieste valdymas ir užsiėmimas miestiškais verslais. (Žr. Safronovas, Vasilijus. Klaipėdos miesto istorija, 2020, p. 84).

3 Versalio taikos sutartis 1919 m. numatė kraštą atskirti nuo Vokietijos. 1920 m. krašto valdymas perduotas Prancūzijai, šis 1920–1923 m. laikotarpis vadinamas prancūzmečiu; 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos, 1923–1939 m. kraštą valdo Lietuva; 1939 m. kraštas prijungiamas prie Vokietijos, 1939–1945 m. Klaipėdos kraštas pereina Vokietijos Reicho jurisdikcijon; 1945–1990 m. jis – Lietuvos SSR dalis.

4 Dienstsiegel. Magistrato ir jo įstaigų antspaudai 1939–1944. LCVA, f. 645, ap. 2, b. 23.

Klaipėdos magistrato patvirtintų antspaudų pavyzdžiai. LCVA

1826 m. antspaudas MAGISTRAT DER KOENIGL: PREUSS: SEE UND HANDELS STADT MEMEL. KLAVB, AdM

Lietuvos komunistų partijos (LKP) apskrities partijos komiteto, LKP Klaipėdos miesto komiteto (1945–1990 m.) antspauduose. Nuo 1990 m., kai atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Klaipėdos herbas miesto mero antspaude vėl naudojamas.

HERALDINIO SIMBOLIO SKLAIDA

Klaipėdos herbą galima aptikti ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.

Tarpukariu Klaipėdos įvaizdis buvo aktyviai kuria mas ir skleidžiamas panaudojant miesto heraldinį sim bolį. XX a. atsiradus daugiau technologinių galimybių spausdinti ir tiražuoti, Klaipėdos herbo ir kitų miesto simbolių sklaida išsiplėtė. Vienas turbūt labiausiai papli tusių būdų reprezentuoti Klaipėdą – atvirukų leidyba. Juose puikuojasi ne tik oficialusis Klaipėdos herbas, bet ir kiti miestui būdingi simboliai: Šv. Jono bažnyčia, tiltai, švyturys, laivas, paminklai ir kt. Nesvarbu, kokia politi nė situacija susiklostydavo Klaipėdos krašte, atvirukai išlikdavo labai populiarūs, o atvirlaiškiai su Klaipėdos simbolika keliauja po pasaulį iki šiol.

Vyriausiojo komisaro antspaudas, dedamas ant įvairių dokumentų, knygų, atvirlaiškių 1920–1923 m. KLAVB, AdM

Klaipėdos miesto (Stadtbücherei Memel) bibliotekos antspaudai knygose. KLAVB, KR. Iš kairės: 1920, 1923, 1939 m.

Klaipėdos herbas buvo ir magistrato 1920 m. įsteigtos ir iki pat 1944 m. veikusios Klaipėdos miesto bibliotekos (Stadtbücherei Memel) antspauduose. Per šį laikotarpį būta keleto antspaudų, kuriais buvo žymimi bibliotekos leidiniai, variantų. Visuose, išskyrus 1920 m., figū ravo miesto herbas5

Kai 1919 m. Versalio taikos sutartimi buvo nutarta, kad sąjungininkų vardu Klaipėdos kraštą administruos prancūzai, antspauduose ir toliau buvo naudojamas Klaipėdos herbas bei prancūziški užrašai. Tuomet kraštas buvo vadinamas Memelgebiet, Territoire de Memel, Klaipėdos kraštu. 1923 m. kraštą prijungus prie Lietuvos, antspauduose atsirado nauji simboliai – Gedimino stulpai bei Vytis.

1933–1938 m. Klaipėdos krašte įsigalint nacionalsocialistų veiklai ir 1939 m. nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, antspauduose keičiami užrašai, vėliau ir simbolika6.

Sovietmečiu (1945–1990 m.) Klaipėdos herbas antspauduose ne buvo naudojamas. Taigi jo nebuvo Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (1945–1977 m.), Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto (1977–1990 m.), 5 Bardauskienė, Jurga. Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais Klaipėda, 2022. 143 p.

6 Dienstsiegel... . LCVA, f. 645, ap. 2, b. 23.

Klaipėdos herbas ir heraldiniai simboliai svarbią vietą užima ir filatelijoje. Klaipėdos simboliai buvo naudojami pašto ženkluose. Nuo 1920 m. įsigaliojus Versalio taikos sutarčiai, Klaipėdos krašto valdymas laikinai pavestas Prancūzijai, tačiau oficialioji kalba liko vokiečių, valdininkai daugeliu atvejų taip pat kalbėjo vokiškai ir pašto ženklai buvo naudojami vokiški. Tiesa, vėliau buvo naudojami Prancūzijos 1900–1920 m. standartiniai pašto ženklai. Situacija, žinoma, pasikeitė po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 1923-iaiais. Nuo 1939 m. iki Antrojo pasau linio karo pabaigos buvo naudojami pašto ženklai su Adolfo Hitlerio atvaizdu bei kita nacių simbolika.

Klaipėdos simbolikos buvo galima pamatyti ir ant banknotų. Jie pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo, kai dar šio karo metu Vokietijoje greta valstybinių pinigų dėl karo, metalo trūkumo ir infliacijos buvo išleisti smulkių nominalų piniginiai ženklai (vok. Notgeld – laikinieji pinigai, „pinigas iš bėdos“). Juos pagal Vokietijoje išleistą įstatymą savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai, miesteliai ar kaimai. Ant Klaipėdos krašto pinigų, leistų iki 1923 m., averse puikavosi Klaipėdos miesto, uosto bei kopų vaizdai, reverse – Klaipėdos herbas. Averse Klaipėdos herbas vaizduojamas vieninteliame 100 markių banknote.

Tarpukariu daugelis uostamiesčio įmonių savo reklamose ir logotipuose naudojo Klaipėdos heraldinį simbolį. Pavyzdžiui, viena didžiausių 1919–1944 m. veikusių įmonių – Pauliaus Lindenau laivų statykla logotipe naudojo Klaipėdos herbo motyvą7.

Pokariu iš Klaipėdos krašto evakavęsi miesto ir kaimo gyventojai (memelenderiai) visomis išgalėmis stengėsi puoselėti atminimą apie savo gimtąjį kraštą, 7 50 Jahre Paul Lindenau: Schiffswerft und Maschinenfabrik / [Textliche Gestaltung: Wolfgang Frank]. [Hamburg: K. O. Storck + Co, s. a.]. [71] p.

jį įamžinti. Vokietijos miestuose (gatvių, kavinių pavadinimuo se, pastatų interjeruose ir eksterjeruose) iki šiol galima rasti gausybę Klaipėdos ženklų. Kai kur pastatyti atminimo akme nys, obeliskai su minėtais ženklais.

Sovietmečiu Klaipėdos herbas ir kita simbolika naudota suvenyruose, ženkliukuose, etiketėse, įvairioje atributikoje. Taikomosios dailės dirbinius gamino Klaipėdos „Dailės“ kom binatas, veikęs 1946–1995 metais. Tuo metu buvo paplitęs dailininko Jono Stumbrio 1961 m. sukurtas Klaipėdos herbas. Herbą galėjai pamatyti ir ant cigarečių pakelių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1992 m. patvirtinus Klaipėdos miesto vėliavą bei herbą, po pasaulį pasklido gaminiai su Klaipėdos ženklais. Atsivėrus sienoms, įvairiausia atributika gaminama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse – Vokietijoje ar Kinijoje. Klaipėdos herbas ypač dažnai naudojamas ant miestą reprezentuojančios atributikos – medalių, proginių monetų ir įvairių garbės ženklų. Klaipėdos herbas puikuojasi ant mero, taip pat Klaipėdos universiteto rektoriaus bei garbės daktarų regalijų. Jį galima išvysti ant drabužių suvenyrų parduotuvėse ar prekybos centruose. Vienas iš Klaipėdos herbo simbolika puoštų apdova nojimo pavyzdžių – Klaipėdos garbės piliečio ženklas (dailininkas Vidas Bizauskas), teikiamas nuo 2005 m.

SIMBOLIAI MIESTO GATVĖSE

Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka, vykdydama pro jektą „Klaipėdos ženklai ir jų sklaida“, užsibrėžė tikslą užfiksuoti heraldinius simbolius miesto erdvėse tarpukariu ir šiomis die nomis. Vienas iš projekto veiklų rezultatų – parengtas maršrutas „Klaipėdos ženklai miesto gatvėse“ (su juo galima susipažinti apskrities bibliotekų kartu su partneriais kuriamame portale „Krašto paveldo gidas“, www.krastogidas.lt).

Miesto erdvėse heraldinių simbolių iš tarpukario yra išlikę nedaug, nes jie buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu arba jau po jo. Dauguma svarbiausių, gražiausių municipalinių statinių buvo puošiami miesto herbu, taip parodant pastato svarbą, o miesto ženklui padedant įaugti į kiekvieno miestiečio sąmonę, tapti atpažįstamu ir brangiu simboliu.

Jau nuo senų laikų bene svarbiausias miesto pastatas būna rotušė. Klaipėdos valdžia iš vienų patalpų į kitas kėlėsi net keletą kartų. 1846 m. magistratas įsigijo išvaizdų gyvenamąjį namą dešiniajame Dangės upės krante. 1875–1877 m. pastatas buvo rekonstruotas (architektas Cornelius). Galbūt tada, namą visiškai pritaikius magistrato reikmėms, jo fasade ir buvo įkom ponuoti heraldikos ženklai ir to meto simboliai: miesto herbas, prūsiškieji ereliai, kaukės. Šiuo metu šiame istoriniame

pastate Įvairiais laikotarpiais leistų atvirukų pavyzdžiai su Klaipėdos heraldiniu simboliu. KLAVB, AdM Klaipėdos krašto pinigai. Klaipėdos herbas vaizduojamas vieninteliame 100 markių banknote. KLAVB, AdM 1923 m. liepos 12 d. išėjo įvairių nominalų pašto ženklų, skirtų Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos, su Klaipėdos heraldiniais simboliais. www.limis.lt Atminimo akmuo Vokietijos Manheimo mieste, pastatytas 1961 m. MARCHIVUM

dirba miesto meras, virš pastato plazda Klaipėdos miesto vėliava, jį tebepuošia šiek tiek pakeistas Klaipėdos miesto herbas.

Herbai puošė dar keletą miestui svarbių pastatų. Ypač puošniai atrodo kupidonų apglėbtas miesto herbas Klaipėdos dramos teatro frontone. Miesto herbas, kurio įrėminimas puoštas berniuko figūra, ilgus metus puikavosi ir ant namo Tiltų g. 1., kuriame 1915 m. buvo atidaryta miesto Taupomoji kasa (archit. Waltheris Kleemannas). Šis herbas jau restauruo tas ir atsidurs senojoje vietoje, kai bus restauruotas ir pats pastatas.

Ant kitos Taupomosios kasos pastato (dab. Herkaus Manto g. 2), pa statyto 1938 m. (archit. Paulius Giesingas), užkeltas miesto herbas iš tolo siuntė žinią, kad tai – ypatingas pastatas. Klaipėdos herbas su kartušu puošė namą Liepų g. 53, kuris priklausė didžiuliam skerdyklos kompleksui. Deja, sovietmečiu miesto heraldiniai simboliai buvo nudaužyti nuo šių pastatų. Jie matomi tik senose nuotraukose.

Šiuolaikinę Klaipėdą miesto heraldinis simbolis puošia daugelyje vietų: gatvėse ant pastatų, paminklų, kultūros vertybių, net ant kana lizacijos šulinių...

Štai skiriamojoje Taikos prospekto dalyje tarp eismo juostų šalia sankryžos su Debreceno gatve įkurdintas dekoratyvinis akcentas „Herbai“ (aut. Lionginas Garla) su Klaipėdos ir Debreceno miestų herbais. Jis sukurtas 1970 m. ir skirtas Klaipėdos ir Debreceno (Vengrija) miestų partnerystei paminėti. 1985 m. tuometės Rytų Vokietijos Apoldos mieste Klaipėdos kariljonui pagamintas 900 kg sveriantis varpas „Kristupas“ taip pat buvo papuoštas Klaipėdos miesto herbu. Karil jonas buvo sumontuotas 1987 m. Centrinio pašto rūmų bokšte (Liepų g. 16). 2006 m. jį pakeitus nauju instrumentu, trys didžiausi ir gražiausi varpai puošia Klaipėdos erdves – „Kristupas“ džiugina akį Karlskronos aikštėje prie Pilies tilto.

Herbo simbolika naudojama ir smulkiojoje skulp tūroje. Mažvydo alėją puošia į stilizuotą miesto herbą atsirėmęs bronzinis berniukas „Klaipėdietis“ (skulpt. Svajūnas Jurkus, archit. Vytautas Paulionis). Miesto heraldinis simbolis pavaizduotas ir ant „Kaminkrėčio sagos“ Kurpių g. 8 (skulpt. Klaudijus Pūdymas), ant skulptūrinės kompozicijos „Senamiesčio paštas“ Tiltų ir Turgaus gatvių sankirtoje (skulpt. Klaudijus Pūdy mas, archit. Mindaugas Zabarauskas), ant Inos Šuliak kompozicijos „Puodynė su pinigais“ (pastato Tiltų g. 1 šiaurinis kampas) monetų.

Ant pastato Herkaus Manto g. 1 pritvirtinta infor macinė lenta informuoja, kad tame pastate iki Antrojo pasaulinio karo buvo leidžiamas miesto laikraštis „Me meler Dampfboot“, čia įspausta emblema (užrašas su laivu, kaip ant titulinio laikraščio puslapio), o ant vieno emblemos laivo stiebo – Klaipėdos herbas. Klaipėdos simbolį galime pamatyti ir ant kitos informacinės lentos, tiksliau – prie „Grandinių“ tilto Žvejų g. 22, šalia „Juodojo vaiduoklio“ legendos aprašymo. Netoliese yra per vieną iš kalvystės plenerų iškalta figūrų kompozi cija, kurioje taip pat įkomponuotas Klaipėdos herbas.

Klaipėdos elingo kaimynystėje veikiančioje Vakarų Baltijos laivų statykloje 2019 m., minint Pauliaus Lin denau laivų statyklos įkūrimo šimtmetį, pradėjo veikti nedidelis muziejus, kuriame pristatoma miesto laivų statybos pramonės istorija. Ant pastato – užrašas „Lin denau-Werft ekspozicija“ ir Klaipėdos miesto herbas. Ši laivų statykla gamino ne tik laivus, plaukiojančius dokus, kranus, bet ir kanalizacijos šulinių dangčius, kurių dar yra išlikę mieste (pvz., Galinio Pylimo gatvėje). Beje, ant šiuolaikinių tokių dangčių irgi galime pama tyti Klaipėdos miesto herbą.

Miesto herbas vaizduojamas ir išlikusiuose XIX a. riboženkliuose. Tokius Klaipėdos ribas žyminčius akmeninius riboženklius galima išvysti Kuršių nerijoje, pietinėje miesto dalyje prie Kairių poligono ir P. Lideikio gatvėje. Miesto herbai ant didžiulių stendų pasitinka ir į Klaipėdą sausuma ar vandeniu grįžtančius klaipė diečius, atvykstančius turistus. Miesto informacinius stendus taip pat puošia Klaipėdos herbas.

Buvusios Taupomosios kasos pastatas. Ant pastato frontono – ažūrinis miesto herbas. KLAVB, AdM Herbo simbolika naudojama smulkiojoje skulptūroje (nuotr. kairėje – „Klaipėdietis“ (skulpt. Svajūnas Jurkus), herbu puošti ir svarbūs pastatai: teatras (nuotr. dešinėje viršuje) ar rotušė.

VIKTORAS MILIŪNAS –NIDOS METRAŠTININKAS

Dalia Greičiutė

Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorė

Dramaturgas, prozininkas, vertėjas Viktoras Miliūnas (1916–1986) savo gyvenimą su Nida susiejo nuo 1961-ųjų, kai čia įsigijo žvejo namo dalį. Nuo tada visas vasaras leisdavo šiame kurorte, į Vilnių grįždavo tik peržiemoti. Kuršių marios, jūra, Nidos žmonių gyvenimai, jų svajonės ir nesėkmės, dramatiški likimai ir šiokiadieniai – pagrindinės kūrybos temos, kurioms rašytojas buvo ištikimas ketvirtį amžiaus, iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Todėl niekam nekilo klausimų, kodėl prieš septyniolika metų Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas būtent V. Miliūno vardas.

Tokį sprendimą 2005-ųjų lapkritį priėmė Neringos savivaldybės taryba. Norą Neringoje įamžinti vyro, tėvo atminimą pareiškė rašytojo žmona Angelė Miliūnienė ir sūnus Kęstutis Miliūnas. Vienas iš šios idėjos inicia torių buvo ir žinomas keliautojas, fotografas Paulius Normantas.

PATIKĖTOS VERTYBĖS IR PUOSELĖJAMAS ATMINIMAS

Bibliotekai suteikus V. Miliūno vardą, žmona Angelė ir sūnus Kęstutis mielai padovanojo dalį rašytojo ar chyvo: rankraščių, knygų, laiškų, nuotraukų. Bibliotekai perduoti ir įdomūs asmeniniai dokumentai: pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelė, Boriso Dauguviečio premijos laureato pirmojo laipsnio diplo mas, žvejo mėgėjo bilietas, pensininko pažymėjimas.

Bibliotekininkų ir rašytojo giminaičių draugystė, užsimezgusi bibliotekai suteikus V. Miliūno vardą, tebesitęsia ir šiandien. Nors rašytojo sūnus gyvena užsienyje, atvykęs į Lietuvą, jis visada atvažiuoja į Nidą, apsilanko bibliotekoje. Čia užsuka ir rašytojo anūkas Marius.

V. Miliūno kūrybos propagavimas yra neatsiejama biblio tekos veiklos dalis – čia sukauptos rašytojo knygos, surinkta bibliografija. Lankytojus pasitinka rašytojo atvaizdas – jis žvel gia iš Bronės Mingilaitės-Uogintienės tapyto portreto.

Vasario 16-ąją, rašytojo gimimo dieną, tradiciškai bent trum pam stabtelime ties paminkline prie jo namo Nidoje 1990 m. įrengta lenta. Bibliotekoje kasmet organizuojami V. Miliūnui atminti skirti renginiai. Ypač įsimintini tapo renginiai 2006 m. V. Miliūno 90-ųjų gimimo metinių proga, prisiminimų vakaras, skirtas rašytojo 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti, 2016-aisiais.

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Viktoras Miliūnas yra sakęs, kad Lietuvos pamarys jam – lyg antrieji namai. Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos archyvas

Neringos savivaldybės viešoji biblioteka, 2021-ųjų vasarą parengusi li teratūrinį maršrutą po Kuršių neriją su poezijos skaitymais netikėčiausiose miesto vietose, šių metų birželį pakvietė sugrįžti į daugeliui primirštą arba visiškai nežinomą V. Miliūno novelių pasaulį. Namo, kuriame 25 metus gyveno ir kūrė rašytojas, kieme surengtas spektaklis-inscenizacija pagal rašytojo noveles. Vaidinimas nukėlė į sovietinę Nidą, atspindėjo ano meto žmonių linksmybes, gyvenimo būdą, tarpusavio santykius. Inscenizacijos ašimi tapo V. Miliūno novelė „Vestuvės Paryžiuje“.

SAVITO ŽVEJŲ KRAŠTO TRAUKA

Rašytojas yra sakęs: „Mūsų pamarys dabar man lyg antrieji namai. Tai žino žvejai, su kuriais gerai pasižįstu. Tie, kurie bemaž visi tapo ar taps mano apsakymų ir pjesių herojais. Tiesa, tų žvejų, jų žmonų ir vaikų nema žai. Ir nevienadienė mūsų pažintis. Turėjau laiko iš arčiau pažinti nelengvą ir toli gražu ne romantišką žvejų gyvenimą ir darbą.“

Nors ir supamas gražios gamtos, įspūdingų vaizdų, ypatingų garsų ir spalvų, rašytojas labiau matė žmones, fiksavo jų kasdienybę, neide alizuodamas kūrė žvejų portretus. Gal todėl skaitydami V. Miliūno ap

sakymus, pamariečiai nesunkiai atpažįsta vieni kitus. Nidos metraštininkas – pats tinkamiausias V. Miliūno apibūdinimas. Kaip pats rašytojas yra pripažinęs, iš visos jo kūrybos Nidos gyvenimą vaizduojančios novelės ir apsakymai jam buvo patys svariausi.

Didelę rašytojo meilę ir glaudų ryšį su Nida rodo žurnalisto Broniaus Jauniškio užrašytos V. Miliūno mintys: „Žmonės gaivina. Radau čia kitokį pasaulį. Mane patraukė mažai girdėta, žvejiška kalba. Prūsiš kai lietuviška. Nors imk ir visą surašyk į rinkinius. Per ją, regis, geriau išgirdau jūros ošimą, jos šauksmą, gyvastį ir gaivinimą.

– Ir žmonės kitokie? <...>

– Kai ilgiau pagyvenau, įsižiūrėjau, geriau supra tau: ir žmones, ir neskubrią šneką. O kokios mote rys!.. Reta dabar tokių! Kiek savitų likimų, dramų, net tragedijų.“

„Kartą pasisiūlęs palydėti, rašytojas prasitarė, kad po pietų beveik nedirba. Daugiausia rytais, kai galva skaidri, – pasakojo B. Jauniškis. – Patraukėme pamariu. Pakeliui pasakojo, kaip tvarkoma, puošiama Nida. Parodė ir tas vietas, kur buvo smėliu užnešti Skruzdynės ir Naglių kaimai. Sakėsi, ypač mėgstąs didžiąsias kopas. Ten pasijuntąs lyg Sacharoje. Koks grožis! Kopos nuo ryto iki vakaro keičia savo šešėlius, vaizdą. Jos teikia įkvėpimo...“

Ne mažiau įdomūs ir klaipėdiečio žurnalisto Ber nardo Aleknavičiaus pasakojimai: „Sutinku kartą Nido je rašytoją Viktorą Miliūną. O šis nesitveria džiaugsmu: – Tik pagalvok. Išplaukėm su nidiškiais į marias, o viena žvejys ir sako: „Marios kaip palietos.“ Koks nuostabus išsireiškimas. Ramesnių marių, kaip gyvas nemačiau. Jos tikrai kaip palietos. Tokiam poetiškam posakiui išgirsti ištisos savaitės negaila... Taip, taip. Marios kaip palietos...“

Apsilankę Neringoje, daugelis ją pamilsta iš pir mo žvilgsnio. Dažnam ir kokia poetiška metafora iš lūpų išsprūsta, o ką jau kalbėti apie jautrios sielos ir skvarbesnio žvilgsnio rašytoją. Pagavus įkvėpimui, V. Miliūnas sėsdavo prie stalo mažam darbo kam barėly, popieriuje išliedavo mintis ir pastebėjimus.

SU PAMARIU SUAUGĘS NOVELĖS RITERIS

Nidiškis Vytautas Abromavičius užrašė tokius prisimi nimus. „1989 metais išėjo lietuvių rašytojų autobiografijų knyga. Joje išspausdintas Viktoro Miliūno „Trečias ir pa skutinis interviu su pačiu savimi“: „Spalvingas Lietuvos pakraštys su mariom, kopom ir miškais, spalvingi žvejai, jų pačios ir vaikai prašyte prašėsi: rašyk apie mus... Parašysiu dar septintąją savo apsakymų knygą, dar keletą knygelių vaikams, kuriuos labai myliu, kol jie dar nėra gyvenimo apgadinti, ir tada jau baigsiu draugystę su popieriumi ir plunksna. Jau greit visa tai bus. Kad tik suspėčiau...“

Neparašė, nesuspėjo. Tik liko tuščias darbo kamba rėlis sename žvejų name, liko skaidrus šulinys, tos trys

Nidoje, Pamario g. 53, įsikūrusiai Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai V. Miliūno vardas suteiktas 2005 m. Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai V. Miliūno giminaičiai perdavė saugoti dalį rašytojo dokumentinio palikimo: rankraščių, knygų, laiškų, nuotraukų. Vienas dokumentų – V. Miliūno tarnybos Vilniaus valstybiniame dramos teatre liudijimas.

obelys. O šalia to namo Nidoje, Kuverto gatvėje, atsira do paminklinė lenta, išdrožta vietinio tautodailininko Eduardo Jonušo, bylojanti, kad čia 1961–1986 metais gyveno rašytojas Viktoras Miliūnas...“ Šie ir daugelio kitų V. Miliūną pažinojusių žmonių prisiminimai bei pasakojimai atskleidžia rašytojo meilę Nidai, šio krašto reikšmę jo kūrybai. Literatūrologas Petras Bražėnas V. Miliūną pavadino novelės riteriu. Novelių temos – ne tik laiminga, bet ir dramatiška meilė, darbas. Pamaryje, Nidoje, tarp žvejų praleistas ketvirtis amžiaus nepraėjo veltui. „Jis puikiai pažinojo žvejų gyvenimą, jų darbą, buitį ir rūpesčius. Jis taip gerai pažinojo žmogų, kad nepajusdavai, kaip pereina į jo vidinį pasaulį“, – yra sakęs P. Bražėnas.

Rašytojas Mykolas Sluckis taip pat yra sakęs, kad itin daug kūrybinių impulsų V. Miliūnui davė gyvenimas Nidoje, kur jis sutiko daugelį savo apsakymų veikėjų prototipų. Kuršių nerija ir jos gyventojai rašytojui buvo neišsenkamas temų lobynas. Suaugęs su Nida, išgyvenęs džiugių ir liūdnų akimirkų, novelistas jautė nerimą ir dėl jos ateities.

IR „PSICHOLOGAS“, IR PASAKOTOJAS

Dalindamasis mintimis apie tėvą, sūnus Kęstutis Miliūnas prisimena jį buvus įdomų pasakotoją, tikrą Nidos „psichologą“, įgijusį didelį vietos gyventojų pasitikėjimą, – pas jį eidavę pasiguosti, pasitarti, pagalbos paprašyti ar šiaip pasėdėti. Nors, kaip sakė Kęstutis, tėvas iš pradžių labai dvejojęs dėl dalies namo pirkimo Nidoje, bet, galutinį žodį tarus rašytojo žmonai, Kęstutis su tėvu vos pasibaigus mokslo metams atvykdavo į pa jūrį. „Mama atvažiuodavo mėnesiui, kai būdavo atostogos, o mes su tėvu Nidoje praleisdavom visą vasarą. Tėvas būdavo nuostabus pasakotojas, mes vaikščiodavome po miškus ir jis pasakodavo įvairiausias istorijas, o aš, vaikas, išsižiojęs jo klausydavau“, – prisimena K. Miliūnas. Anot rašytojo sūnaus, V. Miliūnas labai mėgdavo svečius, jų netrūkdavo jų bute Nidoje. Tuomet rašytnamiu pramintuose namuose lankydavosi Ka zys Saja, Albinas Žukauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Miltinis, kiti šalies intelektualai. Iš rašytojo namų visuomet sklidusi nepaprasta šiluma. Vaišin gumu garsėjusio rašytojo namuose mėgdavo lankytis ir Neringos žvejai. Per tas viešnages vietos gyventojai V. Miliūnui ir dovanodavo savo istorijas.

VIKTORO MILIŪNO BIOGRAFIJA

• Gimė 1916 m. vasario 16 d. Blantaire (Škotija) angliakasio ir namų šeimi ninkės šeimoje. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilkaviškyje.

2016 m. bibliotekoje paminėta V. Miliūno 100-oji gimimo metinių sukaktis. Renginyje apsilankė ir rašytojo sūnus Kęstutis Miliūnas.

• Pirmas eilėraštis žurnale išspausdintas 1930 m., o pirma autorinė kny gelė „Šešios verpėjos“ pasirodė 1935 m. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, 1935–1941 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Taip pat lankė Balio Sruogos teatro semina rą, spaudoje skelbė eilėraščius, apsakymus, apybraižas, išvertė keletą knygų jaunimui. 1940 m. persikėlęs į Vilnių, vaidino Vaidilos, vėliau –Vilniaus dramos teatre.

• Dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, Lietuvos rašytojų sąjungoje.

• Išleido apsakymų rinkinius „Pirmoji meilė, arba Nusikaltimas“ (1968), „Juoda upė“ (1970), „Vestuvės Paryžiuje“ (1973), „Meilė ir neapykanta“ (1976), „Žaidimas be taisyklių“ (1981), „Piknikas Grabšto rage“ (1985), „Koncertas muziejuje“ (1985).

• Yra išspausdinęs daug straipsnių ir recenzijų apie šalies teatrus ir juose pastatytus spektaklius. Sukūrė nemažai pjesių mažajai scenai (tarp jų – „Sienlaikraštis“, „Neramūs žmonės“, „Savininkėliai“, „Į pakalnę“) ir ori ginalių daugiaveiksmių pjesių („Še tau, kad nori!“, „Vidurdienio debesys“, „Žuvėdros palydi“, „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, „Karuselė“ ir kt.).

• Parašė prozos vaikams – šie kūriniai pasižymi poetika, pedagoginiu jautrumu.

• Mirė 1986 m. lapkričio 9 d. Vilniuje.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Jauniškis, Bronius. Su žvejais gyvenęs... Tarybinė Klaipėda. 1987, liepos 12 d.

Aleknavičius, Bernardas. „Palietų marių“ dienos. Klaipėda. 1991, vasario 16 d.

Aleknavičius, Bernardas. Ketvirtis amžiaus – Nidai. Klaipėda. 1994, rugpjūčio 14 d.

Abromavičius, Vytautas. Viktoras Miliūnas ir Nida. Klaipėda. 1994, balandžio 15 d.

Abromavičius, Vytautas. Apie Nidos metraštininko paskutinę vasarą. Klaipėda. 1995, birželio 10 d. Balikienė, Brigita. Neparašytas romanas: „Trys Viktorai ir Viktorija“. Respublika. 1996, vasario 9 d. Žemgulytė, Paulina. Tylaus rašytojo portretas. Literatūra ir menas. 1996, vasario 24 d. Musteikytė, Dalia. Savo tyla ir gerumu likęs atmintyje. Diena. 1996, vasario 21 d.

Prie rašytojo namo Nidoje 1990 m. įrengta paminklinė lenta.

Jauniškis, Bronius. Metai su rašytojais: atsiminimai. [Vilnius]: [Žurnalistika], 1993, 203 p.

Varėnos viešosios bibliotekos Kraštotyros leidinių fondą papildė pirmas spausdintas dzūkų dainų tekstų rinkinys.

IŠ MEILĖS LIETUVAI IR GIMTAJAI KALBAI

Laimutė Cibulskienė

Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografė

Varėnos viešosios bibliotekos Kraštotyros leidinių fondą praturtino tautosakininko, lietuvybės Dainavoje saugotojo ir gaivintojo kunigo Juozo ČaplikoŠimtakojo (1876–1961) knyga „Trakiečių dzūkų dainos“1. Ši knyga įėjo į lietuvių folkloristikos istoriją kaip pirmasis spausdintas dzūkų liaudies dainų tekstų rinkinys. XIX a. Lietuvoje itin susidomėta tautosakos rinkimu. Užrašyti savo krašto dainas sumanė ir klierikas J. Čaplikas. Taip dzūkams jis tapo tuo, kas Mažajai Lietuvai buvo Liudvikas Rėza, Žemaitijai –Simonas Stanevičius, Aukštaitijai – broliai Antanas ir Jonas Juškos, o Suvalkijai – Jonas Basanavičius.

J. Čapliko Merkinės (Varėnos r.) parapijoje užra šytos „Trakiečių dzūkų dainos“ buvo išspausdintos 1899 m. JAV periodiniame kultūros žurnale „Dirva“. Tas 4-as žurnalo numeris buvo skirtas Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pasirodymo 300 metų sukak čiai. Gimtąją kalbą išaukštinęs M. Daukšos veikalas „Dirvos“ redaktoriaus bei daugelio lietuviškų knygų leidėjo kunigo Antano Miluko valia buvo sugretin tas su dzūkų dainomis – toks sugretinimas suteikė reikšmingumo liaudies dainų rinktinei. Kartu tai buvo atkirtis carinės Rusijos Lietuvoje paskelbtam spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui siekiant parodyti skaitytojui, koks grožis ir išmintis glūdi žodinėje liaudies kūryboje.

Tautosaka Lietuvoje susidomėta ir folkloro kūri nius, kaip savitos kultūros apraiškas, imta užrašinėti tik XIX a. pirmojoje pusėje. Apskritai XIX a. laiko mas aktyviausiu tautosakos rinkimo ir skelbimo

Trakiečiu dzuku dainos / užrašytos J. Šimtakojo [Juozo Čapliko] Merki nės parapijoje. Shenandoah, Pa.: [s.n.], 1899 ([Shenandoah, Pa.: V. Šlekio sp.]). 82 p.

ŽMOGUS IR LAIKAS

Kunigas kanauninkas J. Čaplikas Vievyje, 1958 m.

laikotarpiu. 1825 m. Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, 1829 m. Simonas Stanevičius išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemai čių“. Vėliau lietuvių tautosakos mokslui didelę reikšmę turėjo brolių Antano ir Jono Juškų veikla. Būtinumą rinkti liaudies dainas nuolat pabrėždavo Jonas Basanavičius ir pats jų daug užrašė. 1902 m. leidėjams jis pateikė dvitomį „Ožkabalių dainos“.

Raginimų užrašinėti žodinę liaudies kūrybą pasirody davo ir to meto lietuviškoje periodinėje spaudoje. Daž niausiai tautosaka besirūpinantys asmenys ją rinkdavo savo gimtajame arba gyvenamame krašte.

Įsisąmoninęs, kad yra dzūkas iš gražaus Dainavos kraš to, kur daug puikių dainų ir pasakų, legendų ir padavimų, vedamas meilės Tėvynei ir pagarbos gimtajai kalbai, jaunas kunigų seminarijos klierikas J. Čaplikas taip pat laisvą laiką skyrė savo krašto tautosakai rinkti. Jo knyga „Trakiečių dzūkų dainos“, pristatanti savitą ir turtingą Dzūkijos krašto tautosaką, patekusi į 1907 m. Vilniuje įsteigtą Lietuvių mokslo draugiją, tapo laisvai prieinama ir mokslininkams. Ja naudojosi daugelis tautosakininkų, tarp jų – J. Basana vičius, Antanas Smetona, Vincas Krėvė. Beje, pastarasis yra nurodęs, kad jaunystėje pradėti rinkti tautosaką jį paraginęs būtent kunigas J. Čaplikas.

DZŪKAS, PRAMYNĘS TAKUS Į MOKSLĄ

Juozas Čaplikas gimė 1876 m. sausio 20 (sausio 6) d. Merkinės valsčiaus Samūniškių kaime, o apie 1883 m. su tėvais persikėlė į Ryliškius Alytaus rajone. Tad tikroji būsi mojo tautosakininko, lietuvininko ir kunigo vaikystės bei paauglystės vieta yra Ryliškės.

Tėvas Petras Čaplikas gerai suvokė mokslo svarbą, buvo apsišvietęs, sąžiningas, pamaldus aukštos dorovės žmogus. Šios savybės ir lėmė, kad jis buvo išrinktas Merkinės vals čiaus viršaičiu ir 10 metų ėjo šias pareigas. P. Čaplikas sten gėsi, kad jo sūnūs siektų mokslo. „Mano eimas į mokslus Merkines parapijai ir aplinkiniams lietuviams buvo didele naujiena! Lig šio buvo manoma, kad mokytis galėjo tiktai ponelis-dvarininkas, tačiau jokiu budu – kaimiečiai“, – vėliau savo autobiografijoje2 rašė J. Čaplikas. Juozas buvo pirmas iš Merkinės apylinkės kilęs lietuvis, baigęs aukštesnįjį moks lą – Vilniaus kunigų seminariją.

Pradžioje J. Čaplikas mokėsi pas kaimo daraktorių, paskui – liaudies mokykloje Merkinėje, o 1893 m. baigė Suvalkų gimnazijos keturias klases. 1895 m. rudenį įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, sutiko lietuvių iš Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos, susipažino su tų kraštų tarmėmis, papročiais. Čia klierikas apsisprendė prisidėti prie tautosa kos rinkimo. Per vasaros atostogas jis keliavo po gimtąsias apylinkes ir užrašinėjo dzūkiškas dainas. Taip kaupėsi bū simoji knyga, kuri 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu buvo išleista Jungtinėse Valstijose.

2 Kalba netaisyta. Iš J. Čapliko 1936 m. rašytos autobiografijos, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje F12-2822.

PASTANGOS ATSPINDĖTI KRAŠTO ŽMONIŲ GYVENIMĄ

Merkinės apylinkėse J. Čaplikas užrašė 102 dainas. Jų temos įvairios: ir apie brolelį kareivėlį, ir apie vargstančią martelę, ir apie karčiamos šinkorkėlę. Dainų tekstai atspindi tuometį paprastų žmonių gyvenimą, jų rūpesčius, sielvartus ir džiaugsmus. Knygoje pateikta nemažai senųjų vestuvinių dainų, taip pat yra šiam regi onui būdingų kalendorinių apeigų dainų, baladžių. Nors rinkinyje neįamžintos dainininkų pavardės, aplankytų kaimų pavadinimai, ši knyga atspindi reikšmingą Merkinės krašto dainų repertuaro dalį. Autentiškumo dainų rinkiniui suteikia užrašytuose teks tuose išlaikytos dzūkų tarmės ypatybės. J. Čaplikas ne tik už rašinėjo liaudies dainų tekstus, jam buvo įdomu, kaip gyvena Merkinės krašto žmonės, kokia jų buitis. Jo tekstas „Aprašymas sodžiaus Ryliškių“ buvo išspausdintas 1901 m. Amerikos lietu vių laikraštyje „Tėvynė“ (Nr. 44, 45, 46).

KUNIGAS APIE SODIEČIŲ IŠSILAVINIMĄ

(Iš 1901 m. „Tėvynės“; kalba netaisyta, palikta to meto rašyba)

Yra sodžius Vilenskoj gub., Trakų paviete, Merkinės parap. ant 10 viorstų nuo bažnyczios, kuri yra miestelij Merkinėj. Arcziausia stacija geležinkelio yra Varėna, į kurią bus 6,5 mylios. Paprasta žmonių kalba lietuviszka. Keliolika vyrų supranta lenkiszkai ir maskoliszkai. Abelnai senukai vyrai, jei ne moka lenkiszkai arba maskoliszkai, tai nors supranta. Visi seniai kalba poterius lenkiszkai, o lietuviszkai didesnė pusė jaunuomenės. Kalbėdami poterius lietuv. isztaria gerai, ba mokinas jų daugiausiai isz lietuv. knygų. Jaunuomenė mėgsta bažnyczioj melstis ant knygelių lietuviszkų, o seni žmonės ant lenkiszkų. Lietuviszkų maldų knygelės masko liszkomis litaromis nėr jokios. <...>. Moka skaityt žmonių 40; lietuviszkai moka skaityt žmonių 34; maskoliszkai 7, lenkiszkai 18, vokiszkai vienas: lotyniszkas raides pažįsta 40 (daugiau); maskoliszkas 9; gotiszkas 1. Vyrų moka skaityt 22, o moterų 18, vyrai moka raszyt lietuviszkomis raidėmis 4, maskoliszkomis 5, vokiszkomis vienas. Moterys raszyt ne moka. Vaikus iszmokina lietuviszkai skaityt tėvai, susiedai; pirma mokino „daraktorius“, bet nog 2 metų jau neima, ba bijo vyriausybės. Vaikai iszsimokina raszyt „uczyliszczioj“. Rasztuose žmonės vartoja daugiausiai maskoliszkas raides, o raszo laiszkus visaip: lietuviszkai, maskoliszkai ir lenkiszkai. <...> Pas mus žmonės tamsus, lietuviszkas klausymas suvis yra menkai judinamas <...> .

LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS IR ŠVIETĖJAS

Baigęs kunigų seminariją, J. Čaplikas paskirtas į Žiežmarių (Kaišiadorių r.) parapiją vikaru. Nors buvo 1899-ieji, kunigas J. Čaplikas kalbėjo lietuviškai: klausykloje ir sakykloje, zakris tijoje ir klebonijoje. Vaikus taip pat mokė lietuviškai. 1900 m. perkeltas į Valkininkus (Varėnos r.), ir čia neatsisakė savo nuos tatų: stiprino parapijos lietuvybę, mokė giesmininkus patrio tinių Maironio dainų. Dėl to 1902–1903 m. išsiųstas tarnauti į tolimas Yvijos (Baltarusija, Ašmenos apskr.) ir Sidros (Lenkija) parapijas, kurios kunigui buvo kaip tremtis.

1906 m. liepos 28 d. J. Čaplikas paskirtas Perlojos (Va rėnos r.) bažnyčios klebonu. Iki tol šio kaimo bažnyčia 40 metų buvo uždaryta, neliko klebonijos. J. Čaplikas kreipėsi į vyskupą, kad leistų nebaigtą klebonijos pastatą perkelti į kitą vietą, nes ten, kur jis statomas, vieta per žema – bus drėgna. Netrukus vyskupų valdyba pranešė, kad klebonija iš tikrųjų statoma netinkamoje vietoje: prie kelio ir aikštės, vieta nesaugi priešgaisriniu požiūriu. Parapijiečiai neprieš taravo klebonijos perkėlimui ir noriai talkindavo klebonijos statyboje.

Perlojoje J. Čaplikas mokė liaudies švietėjas – daraktores, dalijo joms pieštukus, popierių, grafitines lenteles, ragino, kad šios steigtų lietuviškas mokyklas, mokytų vaikus. Apie kunigo šviečiamąją veiklą byloja ir tokia žinutė ano meto spaudoje: „Rugpjūčio 1 dieną atsisveikinome su gerbiamuo ju ir mylimuoju mūsų parapijos klebonu kun. Čapliku. Žmo nės lydėjo jį su ašaromis, nes buvo ko ašaroti. Kun. Čaplikas pastatė puikią kleboniją ir pradėjo mūryti naują bažnyčią. Šviesa parapijoje pakilo, dora sustiprėjo. Ačiū gerb. klebonui, ateina 20 egz. laikraščių, daugiau 100 žmonių prisirašė prie „Šv. Kazimiero Draugijos“ ir inkurta „Blaivybės“ draugija. Lydėdami savo numylėtąjį kleboną, tariame jam nuoširdų „ačiū“ ir linkime jam visokių Dievo malonių, kad ir kitoje parapijoje galėtų taip pasekmingai darbuotis.“ („Spindulys“, 1910, Nr. 18).

NEPATOGUS VALDŽIAI VARGŠŲ GYNĖJAS

„Anksčiau esu pasakęs: „man tenka but daugelio darbų –dalykų pradžia“3, – šie J. Čapliko žodžiai labai tinka kunigo veiklai apibūdinti, nes visur jis paliko matomą pėdsaką. 1910–1913 m. klebonaudamas Darsūniškyje (Kaišiadorių r.), J. Čaplikas suremontavo vargšų prieglaudą, mūrines šventoriaus ir parapijos kapinių tvoras, perdažė bažnyčią. 1913–1915 m. buvo Videniškių (Molėtų r.) klebonas.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Čaplikas buvo pasi traukęs į Rusiją. Grįžęs 1918–1920 m. rūpinosi Ryliškių pa rapijos įsteigimu. Ryliškiuose, paveldėtoje savo tėvo žemėje, 1918 m. pastatė medinę koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. Kunigui rūpėjo, kad vietiniai galėtų melstis lietuviškai. „Ry liškių koplyčios statymas, apart tikibinės reikšmės, turėjo drauge ir politinę“, – autobiografijoje4 rašė J. Čaplikas.

1929 m. perkeltas į Elektrėnų apylinkes – Kazokiškes, šio kaimo bažnyčioje dirbo 19 metų. Ir čia J. Čaplikas buvo itin aktyvus lietuvybės skatintojas, dekoravo bažnyčios vidų, pastatė naują varpinę, įrengė naujas kapines. Dėl nepalankumo sovietinei valdžiai 1948 m. buvo suimtas ir ištremtas, pateko į sovietinius lagerius. 1955 m. grįžęs į Lietuvą, trumpai kle bonavo Babriškėse (Varėnos r.). 1956–1959 m. ėjo Vievio altaristo pareigas.

Vyskupas Teofilius Matulionis kunigui J. Čaplikui 1956 m. suteikė garbės kanauninko titulą. Paskutinė kunigo tarnystės vieta – nuo 1959 m. iki mirties – Akmenio (Varėnos r.) parapi joje. To paties kaimo bažnyčios šventoriuje ir palaidotas.

3 Kalba netaisyta. Iš J. Čapliko 1936 m. rašytos autobiografijos, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje F12-2822.

4 Ten pat.

* * *

Dainavos krašto žmonės mena dzūko J. Čapliko darbus. 1999 m. rugsėjo 25 d. Ryliškiuose vyko šven tinis renginys, skirtas kunigo rinkinio „Trakiečių dzūkų dainos“ išleidimo šimtmečiui paminėti. Ta proga buvo išleistas Dzūkų kultūros draugijos ir Ryliškių pagrindinės mokyklos parengtas leidinukas ,,Juozo Čapliko-Šimtakojo tautosakos rinkinio „Trakiečių dzū kų dainos“ išleidimo šimtmečio sukaktis, 1899–1999“. Jame išspausdintas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotojos dr. Jur gitos Ūsaitytės pranešimas „Juozo Čapliko-Šimtakojo reikšmė lietuvių folkloristikoje“, taip pat Vygando Čapliko tekstas „Svarbesni Juozo Čapliko-Šimtakojo gyvenimo bruožai bei nuveikti darbai“. O nuo šiol kraštiečio J. Čapliko-Šimtakojo knygą „Trakiečių dzūkų dainos“ Varėnos viešosios bibliotekos lankytojai galės rasti Kraštotyros leidinių fonde.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Juozo Čapliko autobiografija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Rankraščių skyrius F12-2822

Čaplikas, Kazimieras. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą. Kaunas, 2001 Česnulis, Vytautas Valentinas. Senoji Perlojos bažnyčia. Vilnius, 2006 https://etalpykla.lituanistikadb.lt / Kavaliauskienė, Scholastika. Kunigas Juozapas Čaplikas – lietuvybės puoselėtojas, tautosakos rinkėjas ir skelbėjas, knygnešys

lt.wikipedia.org/wiki/Juozapas Čaplikas

Juozo Čapliko Šimtakojo tautosakos rinkinio „Trakiečių dzūkų dainos“ išleidimo šimtmečio sukaktis, 1899–1999 / Dzūkų kultūros draugija, Ryliškių pagrindinė mokykla. Ryliškiai, Alytaus r. [i. e. Vilnius] : [Lietuvos ir Suomijos draugija], 1999. 18, [2] p.

Paminklas Akmenio bažnyčios šventoriuje skirtas trims kunigams: Juozapui Balčiūnui (1880–1944), Juliui Svirskiui (1879–1960) ir Juozui Čaplikui (1876–1961). Varėnos viešosios bibliotekos archyvas

Ilgėjant vakarams, klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, kyla vis dažniau. Meilės romaną ar trilerį? Šeimos sagą ar fantastinę epopėją? Grožinę ar mokslo populiarinamąją literatūrą? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti. Tikimės, kad ši rubrika padeda nepaklysti spalvingose ir gausiose knygynų ir bibliotekų lentynose.

MIGLĖ RASTENIENĖ (MIGLE_TARP_KNYGU) REKOMENDUOJA

V. E. SCHWAB. „NEMATOMAS ADĖS LARU GYVENIMAS“

(The Invisible Life of Addie LaRue, 2020. Iš anglų k. vertė Lina Tumienė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2022)

daiktų (mat ji negali nei dirbti, nei užsidirbti, o sukaupti daiktai vis pradingsta) ir net be namų Adei greitai apkarsta ir tenka gudrybėmis suktis iš padėties, kaip prasimanyti maisto ar rasti, kur nakčiai priglausti galvą.

Autorė labai jautriai aprašo Adės išgyvenimus kaskart iš girstant: „Kas tu tokia?“. Dešimtimis kartų įvykstantys tie patys pasimatymai, pasibaigiantys vis taip pat, skausmas, kai negali ištarti savo vardo, rašyti, piešti ir esi tik pats vienas su savimi. Taip praeina per 300 metų...

Rašytoja tarsi iškelia problemą, ko vertas gyvenimas, jei ne gali palikti net pėdsako, ir kartu parodo, kas yra amžina.

Pagrindinė veikėja Adė – be galo stipraus charakterio, ryški, o gudrumu prilygstanti net velniui, todėl pabaiga mane tiesiog pritrenkė. Ar įmanoma pergudrauti patį Liuciferį?

Adės ir Liuko (Liuciferio) santykiai verti atskiro paminėjimo. Lygiaverčiai varžovai, tobulai derantys vienas kitam. Kandūs, bet aistros kibirkštimis pagardinti dialogai, tamsa ir tobuli pasima tymai. Tikrai vien dėl šių pasimatymų kartais negalėjau padėti knygos į šalį.

Knyga labai patiko, nors jos apimtis ir nemaža. Skaičiau greitai, lengvai, o istorija tokia, kad tikrai nepasimirš – dar ilgai nešiosiuosi ją mintyse, vis pasvarstydama, ar kiekvieną gyveni mo akimirką išnaudoju prasmingai. Rekomenduoju!

HANYA YANAGIHARA. „MAŽAS GYVENIMAS“

Kas nepagalvoja, kad norėtų gyventi amžinai? Būti visad jaunas, nepažeidžiamas, nevaržomai ke liauti, pramogauti ir justi gyvenimo laisvę.

To troško ir Adelina. Taip troško, kad sudarė sutartį su pačiu velniu ir gavo amžiną gyvenimą mainais į savo sielą. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei nepakištų šio to gudraus, tamsaus ir kankinamo. Taip, Adė gavo amžiną gyvenimą, iki pati panorės atiduoti sielą velniui, bet ji pasmerkta vienatvei, nes vos tik koks žmogus nuo jos nusisuka, iš karto ją pamiršta. Amžinybė be draugų, mylimojo, pinigų,

(A Little Life, 2015. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2021)

Būna, perskaitęs knygą turi daug apie ją pasakyti, būna –nelabai ką, o dar būna taip, kad perskaitęs apskritai nebegali kalbėti...

Šioje tikrai nemažos apimties knygoje telpa visas vieno labai gražaus žmogaus gyvenimas. Gyvenimas, kuris tikriau siai būtų be galo gražus ir šviesus, jei ne praeities traumos, verčiančios pagrindinį veikėją Džudą kiekvieną dieną ir naktį kovoti su juodžiausiais vidiniais demonais, kaip knygoje pavadinta – hienomis.

migle_tarp_knygu

Iš karto galiu pasakyti, kad knyga tikrai ne visiems. Istorija parašyta taip realistiškai ir paveikiai, kad viską išgyveni kartu, pajunti visomis nervų šaknelėmis. Todėl išgyvenantiems sunkų laikotarpį ar linkusiems į depresiją šios knygos skaityti jokiu būdu negalima. Vaikystės traumos žmogui yra pačios skaudžiau sios ir labiausiai paveikiančios jo tolesnį gyvenimą. O čia yra visko: prievartos, nemeilės, žiaurumo, saviža los. Kartais negalėsite toliau skaityti nuo užplūdusių emocijų, protu nesuvoksite ir pyksite, liūdėsite, verksite ir visą laiką klausite: o kas, jei viskas nuo pat pradžių būtų buvę kitaip? Ir ar įmanoma atkurti kažkada sutryptą ir sunaikintą žmogaus vidujybę?

Bet negaliu sakyti, kad šioje knygoje visai nėra švie sos. Yra be galo graži draugystė, pasiaukojimas, kova už artimo sveikatą ir gyvenimą, be galo stipri ir tikra meilė. Skaitydama „Mažą gyvenimą“ verkiau du kartus. Iš širdies. Nekalbu apie visas kitas emocijas, kurios manęs nepaleis dar kurį laiką. O prie šios knygos, manau, grįšiu visą savo gyvenimą.

EDITH WHARTON. „LINKSMYBĖS NAMAI“

( House of Mirth , 1905. Iš anglų k. vertė Emilija Grigulaitė, Vilnius: Svajonių knygos, 2022)

Net sunku apsakyti, kaip man patiko ši knyga, nors jos pradžia nuteikė, kad bus dar vienas kūrinys apie to meto (XX a. pr.) gyvenimo realijas, kad tai – vėl knyga apie aukštuomenės vakarėlius, tingias ir aikš tingas damas, siekiančias kuo turtingesnio jaunikio ir lengvesnio gyvenimo, o gražuolė Lili Bart tėra dar viena šių blizgučių medžiotoja.

Iš tikrųjų ši mergina – tragiška asmenybė, auginta pagal išsigimusią to meto vertybių skalę, nežinanti, kaip galima gerai gyventi anapus aukštuomenės rato, tačiau giliai viduje suprantanti, kad visa tai tuščia ir bereikšmiška, ištisai patirianti konfliktą tarp garbės ir pasidavimo, apsupta netinkamų žmonių ir dėl grožio vis patenkanti į kompromituojančias situacijas, apkalbų ir neteisybės pinkles. Po truputį grimzdama į skurdą, Lili balansuoja tarp sveiko proto ir beproty bės, o vienintelis galintis jai padėti žmogus nusigręžia pačiu netinkamiausiu metu.

Miglė Rastenienė baigė lietuvių filologijos studijas, taip pat papildomai kalbos redagavimo kursus. Knygas skaito nuo vaikystės, visa da skaitė daug ir greitai, o dalintis mintimis apie per skaitytas knygas instagrame pradėjo per karantiną, taip bandydama pabėgti nuo nei giamų emocijų ir ieškodama bendraminčių.

Labai nepatiko veikėjas Seldenas, bet nenoriu išduoti kodėl, kad nesugadinčiau skaitymo malonu mo. Tegaliu pasakyti, kad jis tikrai tapo vienu mano nekenčiamiausių veikėjų, mat jo deklaruojamos vertybės visiškai prasilenkė su veiksmais.

Skaitydama pykau ant veikėjų, kad nėra čia nei tikrų draugų, nei tikros meilės, tik paviršutiniški savo tikslų siekiantys veidmainiai, o vienintelę tikrą drau gę Lili atstumia pati ir nepriima jos pagalbos. Tačiau pabaiga taip „sudaužė“ mane ir atvėrė akis, kad nuo širdžiai sakau: skaitykit ir dėkitės viską į širdį. Klasikos paslaptis ir yra tokia, kad ji aktuali visais amžiais!

ĮTRAUKTIS VIEŠOSIOSEBELGIJOSBIBLIOTEKOSE –SAVAIME SUPRANTAMAS DALYKAS

Justina Gagarina

Lietuvos aklųjų bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja

2021 m. Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijai ėmusis iniciatyvos „Biblioteka visiems“ ir surengus konferenciją, kurioje šalies viešųjų ir akademinių bibliotekų atstovai pasirašė Bibliotekų prieinamumo manifestą, įpareigojantį užtikrinti tinkamas sąlygas ir galimybes individualių poreikių turintiems skaitytojams, siekiant numatytų tikslų, nuolat iškyla klausimas, kaip tai tinkamai padaryti. Todėl norėjosi apsilankyti bibliotekoje, kurioje tai sėkmingai įgyvendinama. perskaityti akimis, geriausias įmanomas variantas – įgarsinti infor maciją. „Luisterpunt“ lankytojams siūlo leidinius, įgarsintus DAISY formatu. Maždaug prieš 10 metų bib lioteka ėmė aktyviai plėsti savo auditoriją, mat įvertinta, kad terminas „asmenys, negalintys skaityti spausdinto teksto“ (angl. print disabled people), taikytinas iš tiesų gerokai daugiau žmonių, patiriančių skaitymo sunkumų. Jie negali skaityti įprasto teksto dėl įvairiausių priežasčių: fizinės negalios ar konkrečios būklės, senatvės, ligos, skaitymo, mokymosi sutrikimų ir t. t. „Luisterpunt“ bib lioteka neturi padalinių kitose Belgijos vietovėse ir netgi savo patalpose neaptarnauja skaitytojų kontaktiniu būdu, tačiau besinaudojančiųjų jos paslaugomis skai čius sėkmingai auga: nuo 2008 m. užfiksuotų 2530 vartotojų iki jau 11 623 vartotojų 2021-aisiais.

Šių metų spalio 17–21 d. šešios Lietuvos aklųjų bib lio tekos (LAB) specialistės lankėsi Briuselyje, specialiojoje „Luisterpunt“ bib lio tekoje (pažodžiui pavadinimas gali būti verčiamas kaip „klausymosi taš kas“). Šią galimybę turėjome, kadangi LAB dalyvauja Europos Sąjungos programoje „Erasmus+“. Kodėl kelionės kryptimi pasirinkome Belgiją? Tai lėmė jau užsimezgę kontaktai ir iki tol buvęs virtualus bendra darbiavimas (Briuselio kolegų įkvėpti šiais metais ren gėme jaunimui skirtą Neskaitymo festivalį). Buvo be galo smalsu plačiau sužinoti apie bib liotekos, skirtos spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims, bendradarbiavimą su savo šalies viešosiomis bib liotekomis. Šio pobūdžio veikla labai aktuali visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms.

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad straipsnyje kalbė sime tik apie flamandų (olandų) kalba (viena iš trijų valstybinių, be prancūzų ir vokiečių, Belgijos kalbų) skaitančius skaitytojus aptarnaujančias bibliotekas. Taigi jų siekis – pasirūpinti 6 mln. Flandrijos, šiaurinės Belgijos dalies, gyventojų ir dalies dvikalbio Briuselio regiono gyventojų poreikiais, susijusiais su rašytine kultūra.

SĖKMINGAI PLEČIAMAS VARTOTOJŲ SKAIČIUS

„Luisterpunt“ biblioteka anksčiau, kaip ir Lietu vos aklųjų biblioteka, savo pagrindiniais paslaugų vartotojais laikė regos negalią ar sutrikimą turinčius asmenis. Pateikiant informaciją jos negalinčiam

Vartotojai, atsižvelgdami į savo gebėjimus naudotis skaitmeni nėmis technologijomis, bibliotekoje gali užsisakyti garsinį leidinį, įrašytą į kompaktinį diską (CD), ir gauti jį paštu arba, užsiregistra vę virtualiojoje bibliotekoje, pageidaujamus leidinius parsisiųsti neišeidami iš namų. Šiuo metu „Luisterpunt“ bib liotekoje dirba 15 žmonių. Jeigu jie savo veiklą atliktų vieni, tokių gerų rezultatų nebūtų įmanoma pasiekti. Sėkmės raktas – bendradarbiavimas su įstaigomis, esančiomis kuo arčiau galimų vartotojų.

O kuri gi įstaiga, dirbanti toje pačioje kultūros sferoje, su tuo pačiu, tik kita forma pateikiamu produktu, teikianti nemokamas paslaugas, gali būti geriausia partnerė, jei ne viešoji bib lioteka? Šiuo metu daugiau nei 90 proc. olandų (flamandų) kalba skaitan čius asmenis aptarnaujančių viešųjų bibliotekų bendradarbiauja su „Luisterpunt“ bib lio teka. Bendradarbiaujančių organizacijų skaičius 2008–2021 m. laikotarpiu taip pat gerokai ūgtelėjo: nuo 109 iki 2224.

UŽSIENYJE

SVARBUS VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ VAIDMUO

Kaip pasireiškia šis bendradarbiavimas? Specialio sios Briuselio bibliotekos veiklą sudaro keitimasis in formacija, mokymai viešųjų bibliotekų darbuotojams, dalomosios medžiagos teikimas, naujienlaiškių apie naujas įgarsintas knygas, su literatūra susijusių datų minėjimus ir kt., interviu su autoriais siuntimas, tarpi ninkavimas šalies viešosioms bibliotekoms įsigyjant priemones ir įrankius garsiniams leidiniams skaityti, į fizines laikmenas (CD) įrašytų leidinių periodiškas pateikimas ir keitimas pagal skaitytojų pageidavimus.

Belgijos kolegų praktika rodo, kad daugiau nei pusę aptarnaujamos auditorijos (55 proc.) sudaro disleksiją (skaitymo sutrikimą) turintys asmenys, antroje vietoje lieka turintieji įvairių regos sutrikimų (32 proc.). Tai – dvi stambiausios aptarnaujamos vartotojų grupės.

Paklausę, kodėl pagrindine asmenų, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto, aptarnavimo vieta pasirinkta viešoji biblioteka, išgirdome įvairių argumentų. Pirmiausia viešosioms bib lio tekoms naudingas toks bendradarbiavimas, nes jos labai aktyviai dalyvauja įvairiose vaikų skaitymą skatinan čiose veiklose. Itin glaudžiai viešosios biblio tekos bendradarbiauja su mokyklomis: jų darbuotojai vyksta į mokyklas, ten organizuoja įvairias akcijas, susijusias su skaitymu (garsinių skaitymų savaitė, vaikų literatūros skaitymo mėnuo). Vaikai skatinami vertinti perskaitytas knygas, reikšti savo nuomonę, paragauti recenzento duonos ir kt.

Mokyklose dirbantys pedagogai pirmiausia pama to, kurie vaikai patiria sunkumų mokydamiesi skaityti. Norėdami įtraukti šiuos vaikus į bendras su skaitymu susijusias veiklas, pedagogai kreipiasi į kolegas bib liotekininkus. Pastarieji turi būti pasiruošę, žinoti, kaip padėti išvengti spausdinto teksto skaitymo sunkumų, ir pateikti alternatyvą.

Skaitymo sunkumų patirian tys vaikai dažniausiai žino, kur yra artimiausia viešoji bib lio teka. Jų tėvams atstumo iki paslaugos gavimo vietos klausimas taip pat labai svarbus. Taigi vaikas gauna reikalingą paslaugą pažįstamoje, savoje erdvėje. O mokytojai ir kalbos specialistai (logopedai) savo ruožtu gali nusiųsti mokinį į biblioteką jam reikalingų leidinių.

Yra dar vienas labai svarbus as pektas, kodėl viešosios bib lio tekos vaidmuo itin svarbus, – tai galimybė gauti ne tik įgarsintą, bet ir spaus dintą knygos variantą. Disleksiją turintiems vaikams dažnai rekomen duojama tuo pačiu metu ir klausytis knygos teksto, ir sekti spausdintą variantą akimis – taip vyksta „skaity mo treniruotė“, vystomas vaikų gebėjimas susikaupti, susikoncentruoti, atkreipti dėmesį, kaip tariamos tam tikros jiems neaiškios raidės ar garsai.

Dar viena nemaža skaitytojų grupė, patirianti skaitymo sunkumų, – vyresnio amžiaus žmonės. Su amžiumi daugeliui ima silpti rega, atsiranda kitų sveikatos problemų ir daugelį metų buvęs aktyvus bib lio tekos skaitytojas nebegali mėgautis knyga. Jis nebesilanko bibliotekoje, dėl to patiria neigiamų emocijų, nukenčia žmogaus savivertė, stiprėja vieni šumo ir atskirties jausmas. Įgarsinti leidiniai – puikus būdas pratęsti savo, kaip skaitytojo, veiklą. Be to, turint omenyje, kad vyresnio amžiaus žmonėms yra sunkiau priimti permainas, taip pat labai dažnai sunku fiziškai pasiekti tolimesnes vietas, galimybė ir toliau gauti knygas „savo“ biblio tekoje yra puiki išeitis. Bibliotekose organizuojamos įvairios veiklos, klubai, užsiėmimai leidžia senjorams įsitraukti ir pasijusti reikalingiems, susirasti pomėgių ir bendra minčių, bendrauti.

SIEKIS PATENKINTI VISŲ VARTOTOJŲ POREIKIUS

Komandiruotės Belgijoje metu turėjome galimybę iš arčiau susipažinti, kaip dirba viešosios bibliotekos flamandiškai kalbančioje Belgijos dalyje. Apsilankė me Afligemo ir Lidekerkės viešosiose bib liotekose. Kiekviena biblioteka skirtinga, tačiau keletas dalykų jas vienijo, o tai svečius labai maloniai nuteikė. Visi skaitytojai čia traktuojami vienodai: abiejų bibliotekų darbuotojos, paklaustos, kiek yra vartotojų, negalin čių skaityti spausdinto teksto, gūžčiojo pečiais ir sakė, kad neturi tikslo rinkti tokią statistiką – kiekvienas, atėjęs į biblioteką, turi gauti tai, ką pageidauja skai tyti, ir tokia forma, kuri jam tinkamiausia. Bibliotekų tikslas – turėti kuo įvairesnio formato leidinių, kad

„Luisterpunt“ bibliotekos darbuotojai koordinuoja skaitytojų viešosiose bibliotekose aprūpinimą literatūra. Garsiniai leidiniai laukia savo skaitytojų Afligemo viešojoje bibliotekoje. Justina Gagarina

būtų galima patenkinti visų vartotojų poreikius. Kiekvienas aptarnavimo funkciją atliekantis bib lio tekininkas yra pasiruošęs padėti naujam skaity tojui: pademonstruoti, kaip naudotis skaitymo įrenginiais, užregistruoti į virtualiąją biblioteką, pamokyti, kaip parsisiųsti iš ten norimus leidinius, kaip juos susirasti, o gal tiesiog įrašyti į pageidaujamas laikmenas.

Bibliotekos darbuotojui tenka ir la bai svarbi funkcija išklausyti vartotojo nusiskundimus, aptarti priežastis, dėl ko jam sunku skaityti įprastai, ir padė ti užpildyti Sąžiningumo deklaraciją. Flamandiškai kalbančioje Belgijos dalyje to užtenka norint tapti garsinių leidinių skaitytoju. Kaip paaiškino ko legos belgai, prancūziškai kalbančioje šalies dalyje viešosiose bib lio tekose reikia pristatyti medikų ar kitų spe cialistų išduotą pažymą (tokia tvarka galioja ir Lietuvoje).

Patiko koncepcija, kur ir kaip yra laikomi garsiniai leidiniai. Jie nėra kaip nors paslėpti nuo skaitytojų akių ar sudėti į dėžes, prieinamas tik bib liotekininkui. Juos, kaip ir bet kuriuos kitus leidinius, galima rasti bendruo siuose bibliotekų fonduose, įprastose lentynose. Lankytojas be vargo gali susipažinti su turimu asortimentu. Žinoma, ant šių leidinių nurodyta, kad jie yra skirti tik tikslinei auditorijai. Beje, jeigu neprieisite iki lentynų su garsiniais leidiniais, apie juos būsite informuotas labai paprastu ir subti liu būdu – įprastų spausdintų knygų nugarėles puošia specialus lipdukas, reiškiantis, kad taip pažymėtos kny gos turi garsinę versiją.

Kaip jau užsiminėme, dviem formatais leidžiamos knygos yra itin pravarčios vaikams, turintiems dislek siją. Tokiu atveju ir bibliotekininkas turi daugiau ga limybių padėti lankytojams rasti tinkamą literatūrą. Šią idėją ketiname įgyvendinti ir LAB fonduose, taip pat pasiūlyti ją taikyti Lietuvos viešosioms bib lio tekoms, su kuriomis bendradarbiaujame.

Apskritai Belgijos viešosiose biblio tekose labai atsižvelgiama į patogumą visiems vartotojams. Vienas mistiškiausių dalykų skaitytojui, atėjusiam į bib lio teką, yra leidinių išdėstymo tvarka. Biblio tekininkų naudojama UDK čia pritaikyta prie skaityto jų poreikių – ji išreiškiama skirtingų spalvų juostomis ant grindų prie lentynų, skirtingų spalvų ir simbolių

lipdukais ant knygų nugarėlių. Toks UDK pateikimo būdas Belgijoje yra patvirtintas nacionaliniu lygme niu ir naudojamas visose viešosiose bibliotekose. Tai gi, paėmę į rankas spausdintą knygą, dar net jos neatsivertę, gausite daug papildomos informacijos: iš užklijuoto lipduko sužinosite, ar galima gauti kny gos įgarsintą versiją, ar tai – meilės romanas, o gal detektyvas ar leidinys apie gamtą.

Viliamės, jog ir Lietuvos viešosiose bibliotekose mums visiems pavyks sukurti stiprų ir veiksmingą skaitytojų aptarnavimo tinklą, kad visi vartotojai, ne paisant skirtingų jų galimybių, galėtų oriai naudotis jiems reikalingomis paslaugomis ir patirtų, ką reiškia terminas „įtrauktis“ ne tik teoriškai.

Skaityti vaikai skatinami įvairiais būdais: rengiamos įvairios akcijos, pvz., garsinių skaitymų savaitė „Skaityk ausimis“, arba naudojami teminiai skirtukai, kad mažajam skaitytojui būtų lengviau išsirinkti knygą... UDK kuo labiau pritaikoma prie skaitytojų poreikių, naudojami visiems suprantami simboliai. Ant knygų nugarėlių užklijuoti lipdukai suteikia papildomą informaciją: žanrą, temą, turimą leidinio formatą.

MODERNIZUOTA KULTŪRINĖS EDUKACIJOS SISTEMA

Prieš dvejus metus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis pradėto vykdyti nacionalinės reikšmės projekto „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“ komanda turi kuo pasidžiaugti: pristatyti projekto rezultatai – sukurta kultūrinės edukacijos sistema, padėsianti susitikti paslaugų teikėjams ir naudotojams.

Nacionalinėje bibliotekoje spalio 28 d. organizuotame projekto bai giamajame renginyje dalyvavo kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Ministro Pirmininko patarėja Gabrielė Žaidytė, nuotoliniu būdu į daly vius kreipėsi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

„Nacionalinė biblioteka didžiuojasi šiuo projektu. Stengėmės prisidė ti prie kultūros ir švietimo integracijos. Tai – ir modernios technologijos, sujungtas formalusis ir neformalusis ugdymas, suburta mokytojų, mo kinių, kultūros paslaugų teikėjų, produktų kūrėjų bendruomenė – visa tai yra išliekantys, prasmingi dalykai“, – kalbėdamas apie projekto vertę, teigė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Įgyvendinant šį nacionalinės reikšmės projektą, Lietuvos miestuose ir miesteliuose surengta 10 kultūrinės edukacijos forumų, vyko diskusijos, rengti mokymai ir virtualios konsultacijos, savo kompetencijas tobulino tiek edukatoriai, tiek mokytojai, įvairūs kūrėjai įsitraukė į formaliojo ugdymo procesą. Renginiuose dalyvavo 25 nevyriausybinių organiza cijų, kultūros ir švietimo institucijų kultūrinės edukacijos ekspertai, 41 kultūros įstaiga surengė kultūrinės edukacijos užsiėmimus, 600 dalyvių renginiuose dalyvavo tiesiogiai, o 8000 žiūrovų juos stebėjo nuotoliniu būdu. Sutelktas ir kultūros edukatorių būrys, mokyklose rengti kultūri nės edukacijos koordinatorių mokymai, kuriuose dalyvavo 400 bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų iš įvairių Lietuvos miestų.

„Rezultatai fantastiški, bet jie jokiu būdu negalutiniai. Tai – savotiškas atskaitos taškas, sukurta platforma, kuri startuoja su visais bandomai siais dalykais, – teigė kultūros viceministras A. Vilčinskas. – O vienas pa grindinių iššūkių yra kokybės iššūkis. Visi turime jos siekti, ypač paslaugų teikėjai, kurie užtikrina įvairovę – nuo tradicinės kultūros iki šiuolaikinių menų. Mes kalbame pirmiausia apie kokybiškos paslaugos teikimą, nes tik tokia paslauga gali duoti siekiamą rezultatą. Taigi nesakome: taškas, sakome: dvitaškis ir tęsiame.“

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė džiaugėsi, kad šiandien jau nereikia įrodinėti, kokia svarbi yra kultūrinė edukacija, galimybė mokiniams lavintis ne tik mokyklose, bet ir lankant teatrus, muziejus, bibliotekas, kitas kultūros įstaigas. O norint ugdyti įvairiapusę asmenybę, svarbu supažindinti moksleivius su aukštos kokybės kultūros reiškiniais; tai ypač aktualu atokesnių rajonų mokiniams. „Atnaujintose bendrojo ugdymo programose net 30 proc. turinio galės pasirinkti patys mokytojai, tad ugdant mokinių kultūrines kompetencijas bus naudingos Kultūros paso programos siūlomos edukacijos. Pasiūla dabar labai gausi, programos pritaikytos įvairaus amžiaus ir įvairių poreikių turintiems vai

Projekto vadovė Giedrė Čistovienė su baigiamajame renginyje dalyvavusiais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovu Renaldu Gudausku ir kultūros viceministru Albinu Vilčinsku (dešinėje).

Į susirinkusiuosius iš ekrano kreipėsi ir projekto rezultatais pasidžiaugė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Liudas Masys

kams, pasirinkti tikrai yra iš ko“, – akcentavo J. Šiugž dinienė. Ji dėkojo projekto komandai bei jo vadovei Giedrei Čistovienei ir kvietė toliau bendradarbiauti.

Papasakojusi apie projekto veiklas, vykusį ben dradarbiavimą, pristačiusi atliktą poveikio vertinimą, G. Čistovienė priminė, kad sukurta kultūrinės eduka cijos sistema tik pradeda savo veiklą, o Nacionalinėje bibliotekoje įsteigtas Kompetencijų ugdymo ir kultū rinės edukacijos centras tampa kultūrinės edukacijos sistemos administratoriumi.

Vaidenė Grybauskaitė KRONIKA

ĮSIGYTOS DVI ISTORINĘ VERTĘ LITUANISTINĖSTURINČIOS KNYGOS

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, gavusi finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, įsigijo dvi Lietuvos kultūros istorijai ypač reikšmingas senąsias XVI ir XVII a. spausdintines knygas. Abi jos papildė Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamą bei saugomą lituanistinių dokumentų archyvą.

Pirma knyga – karo inžinieriaus, artilerijos teo retiko, žemaičių bajoro Kazimiero Semenavičiaus (Kazimierz Siemenowicz, apie 1600–apie 1651) lotynų kalba parašyto veikalo Artis magnae artilleriae („Di dysis artilerijos menas“, Amsterdam, 1650) vertimas į vokiečių kalbą (Vollkommene Geschütz und Büchsen meisterey Kunst, Frankfurt am Main, 1676).

Šis gausiai iliustruotas Semenavičiaus veikalas pu santro šimto metų buvo svarbiausias mokslo darbas apie artileriją Europoje, ypač reikšmingas raketinės technikos raidai. Jame pirmąsyk pateikta raketinės ar tilerijos sukūrimo teorija bei brėžiniai. Autorius buvo sumanęs parengti ir antrą dalį, tačiau manytina, kad parengtas rankraštis liko nepublikuotas. Knyga buvo išversta į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų kal bas. Nacionalinė biblioteka dar turi veikalo prancūziš ką vertimą (Grand art d‘artillerie, Amsterdam, 1651)1

Įsigytas vertimo į vokiečių kalbą egzempliorius XIX a. priklausė grafams Macclesfieldams. Ši bib lio teka buvo pradėta formuoti XVIII a. pirmojoje pusėje Širburno pilyje (Anglija) ir saugota dviejuose kambariuose – didesnysis buvo vadinamas Šiaurės biblioteka (North library), o antras – Pietų biblioteka ( South Library ) 2. Nacionalinės bib lio tekos nuo šiol turimas egzempliorius kaip tik ir yra pažymėtas Pie tų bibliotekos ekslibrisu su lotynišku moto „Sapere aude“ („Išdrįsk būti išmintingas“) ir nurodytu knygos saugojimo šifru.

1 Apie šį egzempliorių ir apskritai apie šį leidinį plačiau žr. Jadvygos Misiūnienės straipsnyje „LNB įsigytas Kazimiero Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“, Tarp knygų, 2006, Nr. 1, p. 12–15.

2 Žr. www.maggs.com/media/90602/macclesfield%201459%20web%20 _%20maggs.pdf [žiūrėta 2022-10-21].

Kasparo Hennenbergerio istorinės geografijos knygos Kurtze und warhafftige Beschreibung des Landes zu Preussen antraštinis lapas.

Ranka spalvintas puošnus Prūsijos kunigaikščių herbas.

KRONIKA

Vygaudas Juozaitis

Semenavičiaus veikalo vertimo į vokiečių kalbą egzemplioriai taip pat dar yra saugomi Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevs kių bib lio tekose, Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 2018 m. „Didysis artilerijos menas“ išverstas į lietuvių kalbą (išleistas kartu su originalo faksimile) 3 . Tais pačiais metais pasirodė ir fotografuotinis originalo lotynų kalba leidimas4.

Antra šį rudenį Nacionalinės bib liotekos įsigyta knyga – Prūsijos kartografo ir istoriko Kasparo Hen nenbergerio (1529–1600) istorinės geografijos knyga vokiečių kalba Kurtze und warhafftige Beschreibung des Landes zu Preussen („Trumpas ir tikroviškas Prūsi jos krašto aprašymas“, Königsberg: Georg Osterberg, 1584). Šiuo metu ji yra vienintelis egzempliorius Lie tuvos atminties institucijose. Knyga svarbi savo turi niu: joje pateikiama duomenų apie Mažosios Lietuvos religiją, mitologiją, istoriją ir geografiją. Rengdamas šį veikalą, Hennenbergeris daugiausia rėmėsi prūsų istoriko Simono Grunau (apie 1470–apie 1531) Preus sische Chronik („Prūsų kronika“), kuri plito rankraščiais ir buvo išleista tik XIX a.

Istorinės geografijos knygą puošia trys medžio raižiniai: prūsų Romuvos pagoniškos šventyklos vaiz das, riterio iliustracija ir legendinio Prūsijos karaliaus Videvučio vėliava su prūsų dievais Pikulu, Perkūnu ir Patrimpu. Šios iliustracijos vėliau buvo kopijuoja mos kitų autorių. Egzemplioriaus įrišas – mediniai kietviršiai, aptraukti spausdintais lapais iš italų teisi ninko Gratiano kanonų teisės rinkinio Decreta (apie XV–XVI a. pr.). Paminėtina, kad šiam egzemplioriui trūksta priedo ( Kurtze und einfeltige Beschreibung aller Hohemeister Deutschen Ordens... = „Trumpas ir paprastas visų Vokiečių ordino didžiųjų magistrų aprašymas“, [53] lap.) ir mažojo Prūsijos žemėlapio (Hennenbergeris dar buvo parengęs ir išleidęs didįjį Prūsijos žemėlapį) 5. Įsigytame egzemplioriuje išli kusios ne vieno skaitytojo pastabos, pabraukymai, nesusiję su knygos turiniu piešinukai.

Abi Nacionalinės bibliotekos įsigytos knygos yra svarbus Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros, istorijos šaltinis, taip pat gali būti įdomūs eksponatai ren giant parodas. Suskaitmenintos ir įkeltos į portalą epaveldas.lt, šios knygos bus prieinamos ir plačiajai visuomenei, taip pat Lietuvos bei užsienio tyrėjams.

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė

3 Semenavičius, Kazimieras. Didysis artilerijos menas, vertė Sigitas Lūžys. Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2018.

4 Semenavičius, Kazimieras. Didysis artilerijos menas = Artis magnae artilleriae, fotogr. 1650 m. leidimas. Kaunas: V. Staniulio knygynas, 2018.

5 Plačiau apie didįjį ir mažąjį Hennenbergerio žemėlapius žr. Rekašius, Povilas. Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant: straipsniai iš Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, rašyti 1954–1990 m. Vokietijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 385–393.

Kazimiero Semenavičiaus veikalo Artis magnae artilleriae vertimo į vokiečių kalbą antraštinis puslapis. Kazimieras Semenavičius veikalą iliustravo daugiau kaip 200 savo pieštų pavyzdžių ir schemų.

NAUJOS ERDVĖS –NAUJOS GALIMYBĖS

Po penkerius metus trukusios pastato Kuršėnuose rekonstrukcijos į modernias patalpas persikėlė Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Čia perkelti ir jos teritorinių padalinių – Kuršėnų Vytauto Vitkausko ir Ringuvėnų bibliotekų – dokumentų fondai bei paslaugos. Biblioteka nuo šiol skaitytojus pasitinka šviesiose bei erdviose patalpose ir gali pasiūlyti dar daugiau šiuolaikinių lankytojų poreikius atitinkančių paslaugų.

Rugsėjo 12 d. surengtose Šiaulių rajono savivaldy bės viešosios bibliotekos naujojo pastato atidarymo iškilmėse simbolinę juostelę perkirpo Lietuvos Respub likos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras, Šiaulių ra jono savivaldybės garbės pilietis, mecenatas Ramūnas Karbauskis ir bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė.

„Įėjus į šį pastatą, apniukusi diena tikrai taps šviesi ir saulėta. Būkite pasveikinti džiaugsmingo susitiki mo akimirką! Būkite pasveikinti, nes šiandien jūsų mieste didžiulis įvykis – Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos atidarymas!“ – tokiais žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi renginio vedėja, aktorė, rašytoja Nijolė Narmontaitė. Šventė vyko pilnutėlėje renginių salėje: iškilmėse dalyvavo ir Kuršėnų miesto seniūnijos atstovai, rajono švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai, kolegos iš Akmenės, Skuodo, Kelmės, Joniškio, Plungės, Mažeikių, Pasvalio rajonų biblio tekų, Kuršėnų gyventojai.

Lietuvos Respublikos kultūros viceministras R. Mikaitis, džiaugdamasis įgyvendintu projektu, pri siminė, kaip prieš pusšimtį metų į šį pastatą, kuriame veikė universalinė parduotuvė, ateidavo su tėvais.

„Labai smagu sugrįžti ir pamatyti pokyčius. Tai buvo teisingas sprendimas čia įkurti bib lio teką. Šiuolai kiniame labai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje bibliotekos geba prisitaikyti, atliepti lankytojų, ben druomenių lūkesčius bei poreikius, todėl neabejoju, kad Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblio teka,

Simbolinę juostelę kerpa (iš kairės) Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras, Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, Šiaulių rajono savivaldybės garbės pilietis, mecenatas Ramūnas Karbauskis. Vygintas Pučinskas

KRONIKA

Rekonstruotas buvęs universalinės parduotuvės pastatas Kuršėnuose tapo šiuolaikiška biblioteka.

turėdama tokias sąlygas ir infrastruktūrą, bus tarp lyderiaujančių Lietuvos bibliotekų“, – teigė viceministras.

Prasmingus linkėjimus bibliotekai ir jos lankytojams skyrė Šiau lių rajono savivaldybės meras A. Bezaras, politikas ir mecenatas R. Karbauskis.

„Pastato rekonstrukcijos darbai baigti. Tikslingo, kruopštaus komandinio darbo rezultatas akivaizdus – įkurta daugiau nei 1500 kv. m daugiafunkcė erdvė, atvira visiems, pritaikyta įvairaus amžiaus ir socialinių grupių gyventojų poreikiams patenkinti“, –kalbėjo viešosios bibliotekos direktorė I. Klupšaitė.

Bibliotekos abonemento erdvė pritaikyta ir asmenims, turin tiems regėjimo negalią. Čia veikia Lietuvos aklųjų bib lio tekos paslaugų punktas, kuriame galima pasiskolinti garsinių knygų ir žurnalų CD laikmenose, prisijungti prie virtualios neįgaliesiems skirtos ELVIS bibliotekos.

Skaitytojai leidinius galės skolintis iš atnaujinto per 30 tūkst. vnt. dokumentų fondo. Įdiegta moderni skaitytojų aptarnavimo ir dokumentų apskaitos sistema, savitarnos įrenginiai. I. Klupšaitės teigimu, įrengtos ne tik modernios erdvės, įdiegtos inovatyvios technologijos, bet ir išplėstas paslaugų spektras: mažieji galės lan kytis žaislotekoje „Pumpurėlis“, vaikų abonemente įrengti net du gyvieji gamtos kampeliai: formikariumas su dviejų rūšių naminėmis skruzdėlėmis ir akvariumas su įvairiarūšėmis žuvelėmis. Jaunimui įkurta technologijų laboratorija, muzikos, fotografijos, kino mėgėjai kviečiami į audiovizualinę studiją. Biblioteka turi galimybę pasiūlyti ir biblioterapijos paslaugas – sukurta multisensorinė erdvė su ma sažine kėde-krėslu, šviečiančiais vaizdiniais objektais ir parengtais biblioterapinės literatūros sąrašais. Visų norinčiųjų mokytis infor macinio (kompiuterinio) raštingumo laukia 16 kompiuterizuotų darbo vietų mokymų centras. Mėgstantiems bibliotekoje mokytis ar dirbti miestiečiams įrengtas individualaus darbo kabinetas, taip pat iki 10 vietų komandinio darbo erdvė. Pasak direktorės, bibliotekos patrauklumą didina interjero estetika. Įstaigos logotipe esantis me džio simbolis kaip leitmotyvas atsispindi visose bibliotekos erdvėse.

„Tikimės, kad nauja biblioteka ir jos veikla, teikiamos paslaugos prisidės prie rajono gyventojų skaitmeninės ir socialinės atskirties mažinimo, ugdys jų kultūrinį aktyvumą ir kūrybiškumą“, – sakė I. Klupšaitė, džiaugdamasi nauju biblio tekos, gyvuojančios nuo 1951 m., istorijos puslapiu.

R. Karbauskis privatizuotą buvusį dviejų aukštų universalinės parduotuvės pastatą Šiaulių rajono savivaldybei padovanojo su sąlyga, kad čia įsikurs viešoji biblioteka. Avarinės būklės pastatą imtasi kelti antram gyvenimui. Pagal 2016 m. patvirtintą pastato rekonstrukcijos ir pritaikymo bib lio tekos veiklai projektą buvo pastatytas priestatas iš kiemo pusės ir pristatytas trečias aukštas. Pastato projektavimo darbus atliko UAB „Atamis“, o rekonstrukcijos ir statybos – UAB „Telšių meistras“.

Dabartinė biblioteka yra keturių aukštų su ant stogo po atviru dangumi įrengta terasa – netradicine poilsio ir kultūros erdve. Tai reprezentatyvi apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria Kuršėnų miesto panorama. Vidiniame kiemelyje bendruomenės kultūros renginiams, iniciatyvoms ir saviraiškai įrengtas apie 80 žiūrovų vietų lauko amfiteatras su nedidele scena. Rūsyje įkurta renginių salė su modernia garso ir vaizdo perdavimo technika, pritaikyta ir kino renginiams.

Bibliotekos atidarymo šventės svečiai buvo pa kviesti apžiūrėti naujųjų erdvių, pabendrauti prie arbatos ar kavos puodelio, įsiamžinti prie fotosiene lės. Bib lio tekos atidarymo proga veikė fotografijų, spaudinių, tapybos ir keramikos parodos. Visą savaitę vyko šventiniai renginiai: susitikimai, knygų prista tymai, parodų atidarymai, edukaciniai užsiėmimai, koncertai.

Naują gyvavimo etapą pradėjusi Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka kviečia visus naudotis jos teikiamomis paslaugomis.

Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

Ant bibliotekos stogo įrengta terasa po atviru dangumi, iš kurios atsiveria Kuršėnų panorama. Mažuosius lankytojus traukia spalvinga erdvė – žaisloteka „Pumpurėlis“. Medžio simbolis kaip leitmotyvas atsispindi ir Suaugusiųjų abonemento Edukacijų erdvėje. Bibliotekos archyvas

NEIŠSEMIAMI RAŠYTOJOS PALIKIMO LOBIAI

Pagrindinis visus 2022-uosius įgyvendinamos Ievos Simonaitytės metų programos akcentas – dvi dienas vykusi mokslinė konferencija „Ievos Simonaitytės kūrybos naratyvai etnologiniu ir socialiniu aspektu“, skirta rašytojos 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Nors Ievos Simonaitytės metai buvo paskelbti ir prieš penkerius metus, po tokios neilgos pertraukos į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką susirinkę mokslininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, menininkai dalijosi naujais atradimais ir įžvalgomis apie rašytojos gyvenimą bei kūrybą.

Lapkričio 17 d. vyko teorinė ir meninė konferen cijos dalis, o lapkričio 18 d. renginį pratęsė patirtinė ekskursija Klaipėdos rajone, lankant svarbias rašytojos gyvenimo ir kūrybos vietas Priekulėje, Vanaguose.

„Kartais atrodo, kad apie Ievą Simonaitytę jau viskas pasakyta, išleista ne viena išsami monografija, tačiau kiekvieną kartą turi perrašyti istoriją iš savo perspektyvos. Ievos Simonaitytės asmenybę ir kūrybą galima nagrinėti įvairiais naujais rakursais ir aspek tais, integruojant literatūros mokslą, psichologiją, etnologiją“, – teigė išsamią I. Simonaitytės atminimo įprasminimo šalyje apžvalgą pateikusi Lietuvių litera tūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė.

Solidžios monografijos apie I. Simonaitytę autorius, rašytojos metų iniciatorius akademikas prof. habil. dr. Domas Kaunas konferencijos dalyvius nustebino I. Si monaitytės, kuri 1936 m. tapo pirmosios Valstybinės literatūros premijos laureate, sugretinimu su pirmąja Nobelio literatūros premijos laureate moterimi, švedų rašytoja Selma Lagerlöf. Mokslininkas pateikė bent de šimt abi rašytojas siejančių sutapimų ir iškėlė prielaidą, kad I. Simonaitytės kūrinys „Aukštujų Šimonių likimas“ galėjo būti parašytas sekant S. Lagerlöf romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“.

Įdomią gėdos ir kaltės temą rašytojos kūryboje nagrinėjo Palangos senosios gimnazijos mokytoja dr. Skaistė Barkutė. „Kažin ar mokiniams, pirmą kartą skaitantiems Ievos Simonaitytės kūrybą, užkliūva ši tema. Aš pati tik dabar atkreipiau dėmesį, kaip jos kūrinių herojai dažnai dėl ko nors susigėsta arba jaučia kaltę, o šiuos jausmus sukeliančios priežastys šiandien gali atrodyti net keistos. Pavyzdžiui, gėda kaip drovumas, kai jauna panelė susigėsta savo grožio“, dalijosi įžvalgomis pranešėja ir pateikė dar pluoštą citatų, kuriose kalbama apie gėdą dėl garbės, svetimą gėdą, tautinę gėdą.

Ievos Simonaitytės metams skirtos konferencijos proga buvo sukurtas ir suvenyrinis ženkliukas (aut. Neringa PoškutėJukumienė). Vytautas Petrikas

Konferencijos organizatoriai ir pranešėjai (iš kairės): renginio vedėjas Lukas Keraitis, Deimantė Cibulskienė, Tomas Petrulis, Arida Riaubienė, Gražina Kadžytė, bibliotekos vadovė Laura Juchnevič, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Tomas Kulešius, Skaistė Barkutė, Regina Šiurytė-Šimulienė, Domas Kaunas.

KRONIKA

Ne vienas konferencijos pranešėjas pateikė gražių pavyzdžių, atsklei džiančių I. Simonaitytės kūrybą, kaip Mažosios Lietuvos etnopaveldo, kalbos, tautosakos, net liaudies medicinos autentišką lobyną.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja etnologė Gra žina Kadžytė savo pranešimu įrodinėjo, kad I. Simonaitytės kūryba, ypač jos autobiografinė trilogija „...O buvo taip“, yra tarsi vadovėlis Mažosios Lietuvos kraštui pažinti. Čia pateikiama gausybė tradicinių šeimos ir ka lendorinių švenčių, kasdienės buities, prietarų, burtų, liaudies medicinos pavyzdžių ir nuostabiai atskleidžiama šio regiono tarmė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Žemyna Kavaliauskienė patvirtino I. Simonaitytės kūrybos, kaip etnografinio šaltinio, patikimumą, autobiografinį kūrinį „...O buvo taip“ su gretindama su 2021 m. muziejui perduotu Erikos Grubert-Borodkinienės rankraščiu, kuriame užfiksuoti jos tėvo Viliaus Gruberto vaikystės prisi minimai apie gyvenimą Griežiuose su Skrandžiais. Madleina Skrandienė (Madlinė Skrandies) (1879–1944), kurią V. Grubertas vadino savo senele (Oma), buvo rašytojos teta (jauniausia jos mamos sesuo). Prisiminimuose minimi ir kiti I. Simonaitytės artimieji – Vanagų kaime gyvenę Dūdjoniai, kurių namuose rašytoja augo.

Apie I. Simonaitytės gyvenimo buitį ir būtį, jos pasaulėžiūrą, charakterį, pomėgius ir kūrybos procesą papasakojo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė. Ji pristatė pranešimą apie I. Simonaitytės archyve saugomas muziejines vertybes. D. Cibulskienės teigimu, per savo gyvenimą I. Simonaitytė padarė didžiulį šuolį – nuo užguitos pavainikės, neišsimokslinusios kaimo siuvėjos iki visų gerbia mos rašytojos, turinčios išlavintą skonį ir estetikos pajautimą. „Ji skaitė pasaulinę literatūrą ir kolekcionavo knygas, sukaupė didžiulę asmeninę biblioteką, mėgavosi klasikine muzika, mėgo puoštis, pozuoti fotografams ir pati fotografuoti, buityje naudojo tuo metu prabangius daiktus“, – var dijo pranešėja.

Dr. Arida Riaubienė konferencijoje išsamiau pristatė Lietuvos nacio nalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomą Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalį, kurioje – 1335 tomai. Tai pačios rašyto jos knygynuose pirktos knygos, kolegų rašytojų, bičiulių dovanotos daugiausia grožinės literatūros knygos lietuvių ir vokiečių kalbomis, antikvarinės knygos, meno albumai. I. Simonaitytei priklausiusiose knygose gausu įvairių ženklų: nuosavybės įrašų, ekslibrisų, dedikacijų, antspaudų, lipdžių.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bibliotekininkas Tomas Petrulis atskleidė epistolinio rašytojos palikimo paslaptis ir informavo, kad skyriaus fonduose saugomi 177 I. Simonaitytės laiškai, kurių didžioji dalis iki šiol nebuvo publikuota. Šiemet jie su skaitmeninti ir tapo prieinami akademinei bei plačiajai visuomenei.

Pirmąją konferencijos dieną užbaigė dviejų pamirštų žodžių – „atminai“ (linų išmynimo šventė, daiktas kam nors prisiminti, malda už mirusius) ir „palaunagė“ (valgis tarp pietų ir vakarienės, popiečiai, pavakariai) – pamin klinių lentų atidengimas Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje. Šiuos žodžius parinko praėjusių metų li teratūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatės Daiva Molytė-Lukauskienė, Jurga Petronytė ir Sondra Simana. Antrąją konferencijos dieną jos dalyviams surengta įspūdinga patirtinė ekskursija Klaipėdos rajone. Pasitel kus profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių kolektyvų pajėgas, sukurtas nuostabus I. Simonaitytės asmenybę reprezentuojantis ir Mažosios Lietuvos regi ono autentiką subtiliai atskleidžiantis maršrutas.

Renginys prasidėjo Priekulės centre, prie Dalios Matulaitės sukurto paminklo „Šventvakarių Ėvė“. Čia iškilmingai atidengtas interaktyvus informacinis termi nalas, kuriame atgyja rašytojos paveikslas: skamba jos balsas, galima pažiūrėti dokumentinio filmo apie rašytoją fragmentus, žaidžiant žaidimą pasitikrinti literatūrines žinias. Aplankyta svarbiausia rašytojos palikimą sauganti ir aktualizuojanti vieta Priekulėje – Gargždų krašto mu ziejaus filialas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Čia konferencijos dalyvius su kafija ir tradiciniu šišioniš kių pyragu pasitiko XX a. pradžios guvernančių uniformą dėvinčios damos. Gargždų krašto muziejaus darbuotoja Renata Šiurytė-Šimulienė papasakojo apie rašytojos gyvenimą Priekulėje pasistatytame vasarnamyje. Prie kuliškė rašytoja Edita Baranauskienė susirinkusiesiems pristatė ir padovanojo savo 2021 m. pasirodžiusią knygą „Kovingoji Ėvė“.

Lankantis Vanagų kapinaitėse, kur palaidoti rašytojos giminaičiai, sakralią nuotaiką sustiprino skambančios evangelikų liuteronų giesmės. Priekulės geležinkelio stotyje, iš kurios I. Simonaitytė iškeliavo į platųjį pasaulį, pasinerti į Klaipėdos krašto metraštininkės gyvenimo ir kūrybos apmąstymus padėjo Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko projekto „Tykumos“ muzika ir vaizdai, o kultūrines konferencijos patirtis vainikavo gardaus šiupinio porcija.

Jurga Petronytė

Konferencijos organizatorė Klaipėdos apskrities Ievos Si monaitytės viešoji biblioteka, partneriai: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Priekulės kultūros centras, Gargždų krašto muziejus. Mokslinę konferenciją iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Klaipėdos rajono savivaldybė.

Pirmą konferencijos dieną Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje atidengtos dviejų žodžių – „atminai“ ir „palaunagė“ –paminklinės lentos. Vytautas Petrikas

BIBLIOTEKŲ MATOMUMUI IR ĮTAKAI APTARTI SKIRTA KONFERENCIJA

Viešosios bibliotekos visame pasaulyje vis labiau tampa neabejotina vietos bendruomenės traukos vieta ar net ryškia šalies kultūrinio gyvenimo veikėja. Įkūrimo 190-metį šiemet mininti Kroatijos Bjelovaro Petaro Preradovićiaus viešoji biblioteka, surengdama tarptautinę konferenciją, sumanė išsiaiškinti, kaip bibliotekų paslaugas ir vykdomas programas vertina vietos bendruomenės. Renginyje pranešimą skaitė ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovė.

Rugsėjo 30 d. surengtoje konferencijoje „Bib lio tekų matomumas vietos bendruomenėse“ (angl. Visibility of Public Libraries in the Local Community ) diskutuota apie bib lio tekos, kaip viešosios vietos, svarbą ir poreikį būti pasiekiamai visiems, aptarta strateginio bib lio tekos veiklos planavimo ir bib lio tekos matomumo internete problematika. Prane šėjų lūpomis pabrėžta, kad viešosios bib lio tekos gali skatinti svarbius socialinius pokyčius, tačiau, norėdamos daryti įtaką visuomenei, jos pirmiausia turi būti atpažįstamos ir aktyvios viešojoje erdvė je. Svarbu, kad vartotojai žinotų apie bib lio tekos teikiamas paslaugas, kad būtų aiškios jos veiklos kryptys, atsižvelgta į aptarnaujamos bendruo menės socialinius, kultūrinius ir technologinius poreikius. Bib lio tekai svarbu bendradarbiauti ir su kitomis kultūros institucijomis, taip pat turėti parengtą veiklos strategiją atitinkantį rinkodaros bei strateginės plėtros planą.

Konferencijoje nuotoliniu būdu daly vavusi Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus vadovė Žydrūnė Tichanavičienė skaitė praneši mą „Bibliotekos Vilniaus ir Alytaus aps krityse: įvairios patirtys vystant lyderys tę vietos bendruomenėje“. Jame aptarė Vilniaus regiono bibliotekų matomumą jų aptarnaujamose bendruomenėse ir pristatė 2022 m. vasarą atlikto tyrimo rezultatus. Tyrime dalyvavo 13 Vilniaus regiono viešųjų bibliotekų, buvo anali zuota jų aptarnaujamų bendruomenių specifika, apibūdintos pagrindinės bendruomenei siūlomos veiklos, įver tintas grįžtamasis ryšys. Tyrimas parodė, kad Vilniaus ir Alytaus apskričių viešosios bibliotekos su savo bendruomene palaiko artimus ryšius, jų teikiamos paslaugos yra plačiai žinomos ir atpažįstamos, atitinka vietos bendruomenės poreikius. Bibliotekos organizuoja įvairius renginius, atlieka svarbų vaidmenį skatindamos skaitymą, mokymąsi visą gyvenimą, medijų ir informacinį raštingumą. Tiesa, regiono bibliotekoms rekomenduota skirti daugiau dėmesio planuojant komunikaciją, taip pat efektyviau išnaudoti socialinius tinklus. Svarbiausia – ne pamiršti daromos įtakos vietos bendruomenei.

Konferenciją surengusi P. Preradovićiaus viešoji bib lio teka – seniausia kultūros įstaiga Bjelovaro mieste. Pradžioje įkurta kaip karininkams skirta skaitykla (beje, biblioteka pavadinta kroatų poeto ir armijos generolo vardu), 1849 m. skaitykla tapo visuomenei atvira viešąja įstaiga. Šiandien P. Preradovićiaus viešoji biblioteka at lieka svarbų vaidmenį Bjelovaro kultūriniame gyvenime.

Žydrūnė Tichanavičienė KRONIKA

Konferencijoje Kroatijos Bjelovaro Petaro Preradovićiaus viešojoje bibliotekoje diskutuota apie viešųjų bibliotekų svarbą vietos bendruomenėms. Konferencijos organizatorių archyvas

Lėlių teatro gimtadienis. Visą spalį Ignali nos viešosios bibliotekos lėlių teatras „Mįsliu kas“ šventė 27-ąjį gimtadienį. Ta proga biblio tekoje šurmuliavo ir linksmai laiką leido vaikai, vyko lėlių teatro spektakliai, kūrybinės dirbtu vės, žaidimų popietės. Šventiniame spektaklyje pagal Davido Litchfieldo ir Teresos Heapy knygą „Spindintis miestas“ dalyvavę Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos pirmokai klausėsi pasakos apie draugystę „Spindintis miestas“, pasakojančią apie Peliuko ir Meškiuko kelionę į miestą, joje patirtus pavojus ir nuotykius, su žinojo, kaip svarbu šalia turėti tikrą draugą. Po spektaklio vaikai kūrė savo spindinčius miestus iš folijos, dekoravo juos dažais, gražino blizgu čiais. „Mįsliuko“ istorijos apie Mikę Pūkuotuką ir dingusią asiliuko uodegą klausėsi Šaltinėlio mokyklos vaikai. Po nuotaikingo spektaklio mažieji dekoravo šventinius tortus, žaidė links mus žaidimus. Gimtadienio proga „Mįsliukui“ linkėta gyvuoti dar daug metų ir džiuginti visus linksmais ir įdomiais spektakliais.

Sandra Rastenytė

RASEINIŲ M. MARTINAIČIO VIEŠOJI BILIOTEKA – ATVIRA UKRAINIEČIAMS

Pirmoji pažintis su bėgančiomis nuo karo ukrainietėmis ir jų vaikučiais įvyko dar kovo 8 d. Raseinių specialiojoje mokykloje. Čia laikinai buvo apsistoję daugiau kaip 30 pabėgėlių, ku rių liūdną nuotaiką bandė išsklaidyti Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib lio tekos Informacinių paslaugų ir vaikų literatūros sky riaus darbuotojos. Jos atsivežė mažiesiems skirtų paveikslėlių knygelių, žaidimų, saldžių dovanėlių, LED sensorines lentas – šios sužavėjo ne tik vai kus, bet ir suaugusiuosius.

Balandžio 9-ąją bib lio tekoje šurmuliavo Raseinių maltiečių sukviesti mūsų mieste gyve nantys ukrainiečiai ir juos priėmusių raseiniškių šeimos. Ukrainiečiai susipažino, bendravo, klausėsi Šiluvos parapijos klebono Erasto Murausko raminančių žodžių ir jo atliekamų dainų. Šis renginys padėjo daliai ukrainiečių atrasti mūsų biblioteką ir tapti nuola tiniais lankytojais. Vaikai ypač susidomėjo žaidimais ir virtualiosios realybės įranga.

Ukrainiečiai moksleiviai, birželį dalyvavę tarptautinėje stovykloje „Kelionė į vasarą su knyga“, kartu su pedagogais apsilankę bibliotekoje buvo supažindinti su eksponuojamomis parodomis, domėjosi erdvinėmis, muzikinėmis, žaislinėmis knygomis, informacinėmis technologijomis.

Stacionarioje savaitinėje stovykloje „Labas, tau sakau“, kurią Raseinių rajone gyvenantiems ukrainiečių vaikams organizavo Raseinių specialiosios mokyklos komanda su kitų kultūros ir švietimo įstaigų dar buotojais, buvo siekiama padėti ukrainiečių vaikams pasiruošti naujiems mokslo metams ir, įtraukiant į įvairias veiklas, pagerinti lietuvių kalbos įgūdžius. Jaunieji svečiai rugpjūčio 22-ąją bibliotekoje susipažino su lėlių-literatūrinių personažų paroda „Atėję iš knygų“, išklausė skaidrėmis iliustruotą pasakojimą apie žinomiausius lietuvių vaikų rašytojus ir iliustruotojus, susidomėję vartė ką tik gautas lietuvių autorių knygas vaikams ukrainiečių kalba. Edukaciniame užsiėmime buvo kuriamos dioramos – mini pasauliai dėžutėse pagal žinomus vaikams skirtus kūrinius.

Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys moksleiviams trumpai pristatė mūsų bibliotekos istoriją, Marcelijaus Martinaičio memorialinį kambarį, ieškojo Raseinių krašto ir Ukrainos istorijos sankirtos taškų. Jų nedaug, tačiau vis dėlto yra. Antai Raseinių krašto pasididžiavimas poetas Maironis 1883 m. trumpai studijavo Kyjivo universitete, žinomas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas savo romaną „Šengeno istorija“ dedikavo M. Martinaičiui, o vienas to kūrinio herojų yra Kukutis. Pavyko atrasti ir senesnių ryšių. Dar XVII a. vidurio kazokų kovas ir Ra seinių kraštą sieja buvusių Katauskių dvaro savininkų Kotovskių likimai.

KALVARIJA

Meninės knygrišystės paroda. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje spalio 19 d. vyko susitikimas su menininke Leonora Kui siene, buvo galima apžiūrėti autorės meninės knygrišystės darbų parodą. Knygų menininkė ir leidėja, odininkė L. Kuisienė gyvena ir dirba Kaune. Pagrindinė domėjimosi ir veiklos sritis yra šiuolaikinė knyga, dar vadinama eksperi mentine knyga, knyga-objektu, konceptua liąja knyga. Nuo 2020 m. autorė dar užsiima autorinių knygų leidyba ir įrišimais. 2020 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas.

Per pastaruosius dvylika metų L. Kuisienė yra dalyvavusi dvidešimtyje parodų, kurios buvo organizuotos Kaune, Vilniuje, Anykščiuose, Šiauliuose, Birštone, JAV, tačiau Kalvarijos savi valdybės viešojoje bibliotekoje surengta paro da – pirmoji personalinė paroda kitame mieste.

Bibliotekoje eksponuojama paroda apima keturias šiuolaikinės knygrišystės sritis: knygų meninius įrišimus, perrišimus ir knygų dėklus, knygas-objektus ir iliustracijas. Didžiąją paro dos dalį sudaro ciklo „Polymnijos įkvėptieji“ oda trauktos autorinės knygos. Tai mažo tiražo, pa čios kūrėjos išleistos ir meniškai įrištos lietuvių autorių knygos. Pristatomos knygos-objektai –tai pastarųjų šešerių metų darbai, eksponuoti personalinėse parodose Kaune. Knygos ir kny gos-objektai sukurti rankiniu būdu, pagrindinė medžiaga – natūrali oda. Naudotos įvairios

Visą spalio mėnesį bibliotekos skaitytojus susimąstyti kvietė ukrainiečių vaikų piešinių paroda „Karas vaikų akimis... Skausmas ir viltis“, eksponuojama Informacinių paslaugų ir vaikų literatūros skyriuje.

Jolanta Gudeikytė

meninės odininkystės technikos – tiek senos, šiandieną retai naudojamos knygrišystėje, tiek tradicinės, taip pat eksperimentinės. Nepapras to grožio knygomis žavėjosi ne tik kalvarijiečiai, bet ir miesto svečiai. Paroda lankytojus skatino pažvelgti į knygą ne vien kaip į žodžio įamži nimą ir išsaugojimą, bet ir kaip į meno kūrinį.

***

Poezijos šventė. Spalio 20 d. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko poe zijos šventė „Rudens spalvos“. Tradicinį renginį organizavo Kalvarijos literatų klubas „Rasa“ (vad. Vilija Vilkelienė), kuris šiemet švenčia savo veiklos 25-metį – klubas buvo įkurtas 1997 m., o pirmoji poezijos šventė „Rudens spalvos“ surengta 1998 m.

37 IGNALINA

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

Mažieji žiūrovai šventiniame spektaklyje. Bibliotekos archyvas Tarp eksponatų – ir knygų dėklai. Bibliotekos archyvas Ukrainiečių vaikų piešinių paroda. „Labas, tau sakau“ edukacija. Bibliotekos archyvas

JUBILIEJUS

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešo sios bibliotekos lapkričio 9 d. organizuo tas padėkos vakaras subūrė bibliotekos geradarius, kolegas, skaitytojus, įvairių organizacijų atstovus, kultūrai ir litera tūrai neabejingus žmones, su kuriais bib lio tekos bendruomenę jau daugelį metų sieja glaudūs bendrystės ryšiai. O proga susiburti buvo ypatinga – Pagėgių bibliotekos 85 metų sukakties minėjimas. Bib lio tekos veiklą įvairiais laikotar piais ir svarbiausius įvykius svečiams priminė bibliotekininkų parengtas filmas „85 bibliotekos gyvenimo akimirkos“. Viešosios bibliotekos direktorė Milda

kad 1937 m. lankytojams duris atvėrė Pagėgių valstybinė biblioteka, tuomet vienintelė Klaipėdos krašto valstybinė viešoji biblioteka su skaitykla. Nuo tada bibliotekininkai kasdien savo nuoširdžiu darbu kūrė biblioteką, stengėsi užtikrinti veiklų kokybę ir įvairovę, tai uoliai daro iki šiol. Bibliotekos vadovė pasidžiaugė, kad kiekvieni metai bibliotekai tebedovanoja naujus ir stiprina jau esamus gražios bičiulystės ir partnerystės ryšius su bendraminčiais, kultūros puoselėtojais bei skleidėjais, iš to kyla originalių sumanymų, įgyvendinamos prasmingos iniciatyvos.

Siekiant išreikšti dėkingumą bičiuliams, šventiniame vakare visiems geradariams buvo įteiktos pa dėkos ir Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos moksleivių specialiai šiai sukakčiai pagaminti knygų skirtukai.

Bibliotekos bendruomenę su jubiliejumi pasveikinęs Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius pranešė džiugią žinią, kad jau vyksta viešosios bibliotekos teiktos iniciatyvos – Algimanto Mackaus pre mijos steigimo – procesas, yra rengiami šios nominacijos nuostatai. Neabejojama, kad ši premija garsins ne tik patį rašytoją, jo kūrybinį palikimą, bet ir visą Pagėgių kraštą.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič pabrėžė, kad Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka gali didžiuotis vykdoma kultūros politika, biblio tekos veiklą itin palaikančia bendruomene ir profe sionaliu kolektyvu. Viešnia bibliotekos specialistams įteikė kultūros ministro Simono Kairio padėkas.

Dar buvo daug sveikinimų, linkėjimų, spindėjo šypsenos, puikią nuotaiką palaikė muzikos bei tekstų autoriaus, aktoriaus Justino Stanislovaičio ir instrumentalisto Šarūno Starinsko atlikta dainuoja mosios poezijos programa. O kur dar mero V. Ben daravičiaus dovanotas didžiulis šventinis tortas su jį papuošusiomis 85 šokančiomis liepsnelėmis.

Sonata Nognienė

mickio padalinys), folkloro grupė šeimoms su ūgtelėjusiais vaikais (Žaisloteka, Z. Kuzmickio padalinys), tautodailininkų vedamos žaislų dirbtuvės (Girstupio padalinys).

Šeimos su mažyliais kartu su šeimos mo kyklėlės „Tindi rindi triuška“ įkūrėjomis Nijole Grivačiauskiene ir Laima Stankevičiene gali mokytis lopšinių, žaidinimų, dainelių, ratelių ir visko, kas žadina vaiko vaizduotę, padeda jam pažinti pasaulį, lavina kalbą ir klausą.

Folkloro dirbtuvėse, kurias veda ansamblio „Goštauta“ vadovas ir šaunus tėtis Saulius Lipinskas, galima susipažinti su paslaptingu garsų ir tradicinių instrumentų pasauliu, išmok ti dainų, ratelių ir žaidimų.

Dirbtuvėse su tautodailininkais galima išmokti gaminti įvairius žaislus (molinius švil pukus, dūdeles, šventinius papuošimus; tapyti vilkelius, pinti lėles), naudojant senųjų amatų technikas.

Šių metų šventė į Kalvariją sukvietė litera tus iš įvairių Lietuvos vietovių ir ne tik. Atvyko svečiai iš Vilniaus, Elektrėnų, Kauno, Garliavos, Marijampolės, Šakių, Alytaus, Suvalkų (Lenkija).

Šventėje „Rudens spalvos“ apdovanoti dar vasarą skelbto kūrybos konkurso laureatai. Prozos grupėje pirmąją vietą pelnė Scholastika Kavaliauskienė iš Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“. Poezijos grupėje pirmoji vieta atiteko Aušrelei Jovarauskienei iš Garliavos,

antroji – Albinui Degučiui iš Vilniaus, trečiąją vietą pasidalino Aldona Murauskienė iš Mari jampolės ir Regina Palevičienė-Karilė iš Vilniaus.

Literatai skaitė savo kūrybą, džiaugėsi išleistomis naujomis knygomis ir nuoširdžia bendryste. Renginį vedė Vilija Dobrovolskienė iš Elektrėnų, muzika ir savo kūrybos dainomis šventę puošė Birutė Kanevičienė iš Vilniaus.

Dėkojame gausiam šventės rėmėjų būriui už pagalbą organizuojant šį renginį. Asta Jankeliūnienė

KAUNAS

Tradiciniai amatai ir folkloras. Kauno Vinco Kudirkos viešoji bib lio teka jau trečius metus iš eilės kviečia kauniečius į kūrybines dirbtuves „Etnosodas“. Nuo lapkričio iki pat Ka lėdų kiekvieną savaitę bibliotekos padaliniuose laukiami visi, norintys iš arčiau pažinti lietuvių folklorą ir susipažinti su tradiciniais amatais, senaisiais žaislais ir žaidimais. Organizuojami skirtingi užsiėmimai – lopšinių ir žaidinimų grupė patiems mažiausiems (Žaisloteka, Z. Kuz

„Etnosodas“ – tai atvira ir draugiška erdvė, kurioje laukiami visi. Svarbiausia – smalsumas ir noras pažinti senąją kultūrą, prasmingai praleisti laiką su visa šeima. Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas: senieji žaislai ir žaidimai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Monika Straupytė

KRETINGA

25 metai su M. Valančiaus vardu. Šiemet sukanka 25-eri metai, kai Kretingos rajono savi valdybės viešajai bibliotekai suteiktas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas.

1997 m. Kretingos rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į tuometės viešosios bib lio tekos direktorės Aldonos Kerpytės pateiktą prašymą su motyvaciniu raštu, taip pat į bib lio tekos vykdomą veiklą propaguo jant vyskupo M. Valančiaus kūrybą ir darbus, lapkričio 6 d. sprendimu įteisino Motiejaus Valančiaus vardo suteikimą rajono savivaldy bės bibliotekai.

PAGĖGIŲ SAVIVALDYBĖS VYDŪNO VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS

Jašinskaitė-Jasevičienė akcentavo, Bibliotekos direktorė M. Jašinskaitė-Jasevičienė (penkta ir kairės) su šventinio renginio viešniomis. Kūrybinėse „Etnosodo“ dirbtuvėse. Bibliotekos archyvas J. Stanislovaičio ir Šarūno Starinsko muzikinis pasirodymas. Asta Andrulienė Renginyje apdovanoti kūrybos konkurso laureatai. Asta Jankeliūnienė

Kretingos rajono viešoji biblioteka stengiasi puoselėti M. Valančiaus atminimą, supažindinti su jo veikla ir puoselėtomis vertybėmis: rengia įvairias edukacijas ir parodas, vykdo projektus, organizuoja mokslines konferencijas. 2001 m. paminėtos lietuvių grožinės literatūros pra dininko 200-osios, 2021-aisiais – 220-osios metines. Siekdami M. Valančiaus asmenybe sudominti šiuolaikinę visuomenę, ypač jau nimą, bib lio tekininkai į pagalbą pasikvietė VšĮ Taško teatras aktorius, kurie apie žymųjį vyskupą prabilo repo ritmu. Teatrinė judesio, garso ir žodžio interpretacija demonstruota ir bibliotekos filialuose Kartenoje, Darbėnuose, Salantuose, Vydmantuose, Kūlupėnuose.

Šiemet, minint Kretingos rajono savivaldy bės viešosios bibliotekos Motiejaus Valančiaus vardo suteikimo sukaktį, ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos Seimo nario Antano Vinkaus iniciatyva Lietuvos Respublikos Sei mo rūmų Vitražo salėje pristatyta Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bib lio tekos parengta informacinių plakatų paroda „Motiejaus Valančiaus gyvenimas ir veikla“. Didelio Seimo narių susidomėjimo ir padėkos žodžių sulaukė ir Taško teatro pasi rodymas, moderniais būdais atskleidžiantis esminius Motiejaus Valančiaus kūrybos ir veiklos aspektus.

Rita Vaitkienė

susitikimą su mažeikiškiais atvyko klimatolo gė dr. Audronė Galvonaitė. Kalbėdama apie klimatą ir orų įtaką žmonių sveikatai, lektorė pateikė daugybę praktinių patarimų, kaip elgtis užklupus gamtos stichijai, kaip saugo tis nuo radiacijos, aiškino, kas lemia klimato pokyčius ir sukelia pavojingus reiškinius. Ilgą darbo patirtį turinti meteorologijos specialistė praėjusiais metais išleido knygą „Paskui orus jų klystkeliais“, kurioje paprastai ir pateikiant daugybę pavyzdžių aiškinama apie klimato kaitą, įvairius orų siurprizus.

Spalio 25 d. mūsų rajone lankėsi rašytojas, aplinkosaugininkas, daugybės knygų apie gamtą autorius Selemonas Paltanavičius. Viešosios bib lio tekos Viekšnių miesto filiale jis bendravo su pradinukais, pristatė vaikams skirtas savo naujausias knygas. Viešojoje bib lio tekoje žinomiausias Lietuvos gamtininkas mažeikiškiams pasakojo apie gamtos pasau lio įvairovę, aiškino, kaip kiekvienas galime prisidėti saugodami gamtinę aplinką, pristatė naujausią knygą „Atradimai gamtoje“.

Renginyje naujausius leidinius pristatė ir leidyklos „Terra publica“ atstovas Saulius Valu žis, buvo galima įsigyti S. Paltanavičiaus ir kitų autorių knygų apie gamtą. Už projekto lėšas įsigytais aplinkosauginiais leidiniais papildyti ir viešosios bibliotekos bei jos filialų fondai.

Projekto „Aplinkosauginės informacijos aktualizavimas ir sklaida“ tikslas – skatinti bendruomenės domėjimąsi gamtos apsau gos problemomis, ugdyti atsakingą požiūrį į supančią aplinką. Projektas remiamas pagal Mažeikių rajono savivaldybės Aplinkos apsau gos rėmimo specialiąją programą.

Dangira Undžienė

PANEVĖŽYS

Poetės E. Mezginaitės gimtadienis. Lap kričio 8-osios vakarą Panevėžio Elenos Mez ginaitės viešojoje bib liotekoje vyko poezijos ir muzikos vakaras „...Per tavo dieną, lapais nukritusią...“, skirtas poetės Elenos Mezginai tės 81-ajam gimtadieniui paminėti. Rudens vakarą kūrėjos eiles skaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris, muzikavo gitaristas Raimundas Januševičius. A. Kėleris pasidalijo prisiminimais ir mintimis apie E. Mezginaitės poeziją. „Tai skausminga, tikra, iškentėta poezija“, – taip apibūdinęs poetės eiles, aktorius skaitė eilėraščius iš įvairių jos kūrybos periodų. R. Januševičiaus gitaros garsai, švelnios baladės tik sustiprino lyriškumo įspūdį.

Visi, negalėję atvykti į poetės gimtadienio minėjimą, turi galimybę pamatyti bibliotekos skaitytojo Stepono Kubecko filmuotą medžiagą (www.youtube.com/watch?v=fPj3TeZFs0M).

Viešoji bib lio teka E. Mezginaitės gim tadienio proga dar parengė šias parodas:

GALERIJA. Kūrybiškumą skatinantis konkursas

MAŽEIKIAI

Apie klimato kaitą ir gamtos apsaugą. Įgyvendindama aplinkosauginio švietimo projektą, Mažeikių rajono viešoji bib lio teka organizavo du renginius, skirtus Tarptautinei klimato kaitos dienai paminėti. Spalio 24-ąją į

Jonava. Vis populiarėjantis jau šeštus metus Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos rengiamas konkursas „Moliūgų terasa“ šiemet sulaukė itin didelio susidomėjimo. Gyventojai, švietimo įstaigos, bendruomenės pristatė net 125 meniškai dekoruotus moliūgus, o į terasos atidarymą susirinko net 150 dalyvių. Balsuojant bibliotekos feisbuke buvo išrinkti nugalėtojai. Nuotraukoje – II vietos laimėtoja Gabija Ivanauskaitė ir jos moliūgas-karieta. (Jonavos viešosios bibliotekos informacija) Kraštiečio dailininko Andriaus Seselsko pieštas M. Valančiaus portretas. Bibliotekos archyvas S. Paltanavičius pristatė savo naujausias knygas. Dangira Undžienė Aktorius A. Kėleris ir gitaristas R. Januševičius. Vaida Žalienė Bibliotekos archyvas

viešojoje bib lio tekoje veikė nuotraukų, dokumentų, laiškų ir kitokių liudijimų apie poetę Eleną Mezginaitę ekspozicija; Šiau rinėje bib lio tekoje eksponuota nuotraukų paroda iš asmeninio kūrėjos albumo „Tik atspindys vandenyje“. Pamatyti jas galima ir virtualiai – tereikia užsukti į Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib lio tekos svetainėje esančią „Elenos Mezginaitės erdvę“. Čia gali ma paskelbti savo prisiminimus apie poetę, papildyti jos nuotraukų albumą.

Vaida Žalienė

PRIENAI

Renginys skaitymo gurmanams. Lapkri čio 8 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešo joje bib lio tekoje apsilankę svečiai – poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas, aktoriai, dainuo jamosios poezijos atlikėjai Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis – sukūrė jautrią, prasmingą ir šviesią šventę gausiam savo gerbėjų būriui. Šių atlikėjų literatūrinė-muzikinė programa buvo baigiamasis Lietuvos kultūros tarybos ir Prienų rajono savivaldybės finansuojamo projekto „Gurmanų restoranas. Dienos pietūs: Šviežia knyga III“ renginys – tikra dovana iš tikimiems bib liotekos lankytojams, skaitymo gurmanams, visada randantiems laiko tam, kas tikra, – tikram menui, tikram žodžiui, nesuvai dintam nuoširdumui.

personažų paroda „Lietuvių liaudies pasakų herojai“. Šie eksponatai ypatingi tuo, kad tai ne žaidimams skirtos lėlės, o literatūriniai herojai, atėję iš knygų ir pasakų. Dalį lėlių bib lio teka įsigyja ir kaupia. Šiemet parodoje išrikiuota 60 įspūdingų lėlių, iš jų 19 yra nau jos, pirmąkart eksponuojamos. Jas sukūrė 12 autorių iš Šiaulių, Molėtų, Mažeikių, Pakruojo.

Lieporių filialo vedėja Regina Vertelienė pristatė šių metų parodos temą ir dalyvių pa sirinktus lietuvių liaudies pasakų personažus. Paroda turi ir socialinį aspektą. Joje dalyvauja dienos centro „Goda“ atstovė Solveiga Stane vičiūtė su savo auklėtiniu. Taip pat įsitraukė „Saulėtekio“ gimnazijos mokytoja Rasa Priš montienė su kūrybiniu moksleivių projektu. Savo kūrybinį darbą pristatė ir Lieporių bib lio tekininkė Simona Stelmakovaitė.

Įgyvendinant projektą, bib lio tekoje or ganizuojamos ir įvairios veiklos. Viena jų –sukurta interaktyvi spalvinimo knyga pagal pasaką „Karvė verpėja“. Vyksta ir kultūros paso edukacijos su literatūriniais herojais, jas noriai renkasi mokiniai.

Parodos pristatymas organizuotas įgyven dinant Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Inovatyvi laboratorija: geriau pažink litera tūrinį herojų“.

Arūnas Staponkus

TAURAGĖ

Krašto Jonų alėja. Tauragės Vyskupo Jono Viktoro Kalvano parke Birutės Baltrušaitytės viešoji bib lio teka pristatė informacinę sten dų parodą „Iškilieji Tauragės Jonai“, parengtą įgyvendinant projektą „Tekstų alėja“. Gali kilti klausimas, kodėl būtent Jonai. Vardas Jonas yra kilęs iš hebrajų kalbos, jo reikšmė – Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas. Biblijoje minimu vardu pavadinti beveik 200 šventųjų. Jis yra populiarus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Žinome ne vieną iškilų Joną, garsinusį Lietuvos vardą. Į istoriją įrašyti Jono Basanavičiaus, Jono Vileišio, Jono MačiulioMaironio, Jono Biliūno ir kitų vardai.

Viešosios bib lio tekos kraštotyros fonde renkama ir saugoma informacija apie žymius

Tokio nuoširdumo buvo pripildytas visas vakaras: su didžiule pagarba klausytojui poetas A. A. Jonynas skaitė tekstus, o gitarų stygomis virpančios dainos buvo išjaustos, giliai įsirėžė į kiekvieno širdį.

Talentingų menininkų pasirodymas užsi tęsė. Susirinkusieji niekaip nenorėjo sutikti su tuo, kad nuskambėjo paskutinis tą vakarą eilėraščio posmas ir paskutinė daina. Olegas, Saulius ir Antanas per daug nesipriešino, todėl „paskutinių posmų“ buvo ne vienas. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O biblio tekos svečių knygoje liko palinkėjimas: „Miela biblioteka su visais skaitytojais, knygomis, dar buotojais, autentišku Justino Marcinkevičiaus interjeru bei dvasia – kvėpuokit, skleiskit knygų kvapą, atminties skonį, žodžiu, gyvenkit...“

Dalia Bredelienė

ŠIAULIAI

Unikalių lėlių paroda. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib lio tekos Lieporių filiale pristatyta septintoji lėlių-literatūrinių

Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka didina savo paslaugų prieinamumą ir plečia knygomatų tinklą – be seniau įrengtų Lampėdžiuose ir Romainiuose, knygų skaitytojų laukia dar trys nauji knygomatai šalia Parko padalinio, šalia Šilainių seniūnijos ir Petrašiūnuose (T. Masiulio g. 10). Parko, Petrašiūnų ir Lampėdžių knygomatus puošia nuotaikingi kauniečio menininko Timotiejaus NorvilosMorfai piešiniai. Atsiimti užsakytą knygą tapo dar patogiau. (Monika Straupytė) GALERIJA. Nauji spalvingi knygomatai Vakaro svečiai (iš kairės): O. Ditkovskis, S. Bareikis ir A. A. Jonynas. Bibliotekos archyvas Lietuvių liaudies pasakų herojai. Irena Berštienė Iškiliems Jonams skirta informacinių stendų paroda. Bibliotekos archyvas Bibliotekos archyvas

mūsų kraštiečius, tarp jų nemažai Jono vardu besivadinusių asmenybių, išgarsėjusių savo darbais. Todėl šioje galerijoje kviečiame prisiminti 13 jau į amžinybę išėjusių iškilių Tauragės krašte gimusių ar čia dirbusių Jonų. Religinių veikėjų stenduose pateikiama biografinė informacija apie Lietuvos evan gelikų liuteronų vyskupus (tėvą ir sūnų) Kalvanus, Batakiuose gimusį XVI a. kunigą, pamokslininką, pirmąjį Reformacijos idėjų skleidėją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje J. Tartilavičių-Batakietį, kurio vardu pavadinta Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčia, stačia tikių kunigą Joaną Semionovą, kitus Tauragės bažnyčiose tarnavusius, jas remontavusius kunigus.

Kultūros veikėjų stenduose galima rasti žinių apie kalbininką, pirmąjį Tauragės ligoni nės gydytoją J. Spudulį, knygnešį J. Mažeiką, pedagogą ir psichologą J. Vabalą-Gudaitį, mokytoją ir kraštotyrininką J. Bicką, kalbinin ką J. Kruopą, buvusį Tauragės burmistrą, Lie tuvos Steigiamojo Seimo narį J. Bildušą ir kt.

Tikimės, kad čia vaikštinėjantys miestiečiai ir svečiai stabtelės, pasidomės ir daugiau sužinos apie Tauragei nusipelniusius Jonus. Projektą „Tekstų alėja“ rėmė Lietuvos kultūros taryba bei Tauragės rajono savivaldybė. Vaiva Keserauskaitė

TELŠIAI

Jubiliejinis kūrybos vakaras. Lapkričio 12 d. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Pra niauskaitės viešojoje bib lio tekoje vykusiame poeto Vytauto Stulpino kūrybos vakare skam bėjo posmai iš naujų kraštiečio knygų „Lėtoji“ ir „Rėžiai“. Būta ir prisiminimų – skaudžių ir linksmų, taip pat daug gyvenimo ir kūrybos istorijų. Jubiliatui 70-mečio proga kūrybinės sėkmės linkėjo bib lio tekos vadovė Vida Ur nikienė, bib lio tekininkė Rasa Stanevičiūtė, giminės, bičiuliai, poezijos gerbėjai. Fleitos garsais žavėjo poeto anūkė Guoda. Skaitymus vedė poetė Ieva Sigita Naglienė.

Telšių rajone, Paežerėje, 1952 m. gimęs V. Stulpinas nuo 1996 m. dalyvavo Telšių li teratų klubo „Šatrija“ veikloje, kurį laiką buvo Telšių rajono savivaldybės Kultūros ir meno tarybos narys, įvairių projektų ir literatūrinių renginių partneris. Nuo 2002 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Renginio svečiai galėjo apžiūrėti bib lio tekos Suaugusiųjų aptarnavimo skyriaus bibliografių parengtą V. Stulpino 70-mečiui

ŠIAULIŲ MIESTO BIBLIOTEKOJE ĮRENGTA NAUJA ERDVĖ

Pietinėje miesto dalyje įsikūrę Šiaulių miesto savival dybės viešosios bib lio tekos Bibliografijos-informacijos ir Skaitytojų aptarnavimo skyriai šiais metais įgyvendina vyresnio amžiaus žmonėms skirtą projektą „Minčių SPA: kū rybiškumo ir inovacijų sąveika biblio tekoje“, kurį finansuo ja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Įgyvendinant projektą bib lio tekoje įkurta multisensori nė erdvė, leidžianti teikti lankytojams naujas, jų poreikius atitinkančias paslaugas, padedančias gerinti emocinę sa vijautą. „Minčių SPA“ – tai šviesos, kvapų, garsų ir muzikos pasaulis, leidžiantis atsipalaiduoti nuo įtampos, patiriamo streso. Aplinka pritaikyta individualiai relaksacijai, taip pat negausių grupių edukacijoms.

Lapkričio 17 d. bib liotekos lankytojai ir svečiai susirinko į multisensorinės erdvės „Minčių SPA“ atidarymo renginį, kurį nuotaikingai vedė muzikos pedagogė, grupės „Kitava“ vadovė ir atlikėja Rasa Stoškuvienė. Susirinkusiuosius svei kino Šiaulių miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė, bib lio tekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Jurgita Januševičiūtė-Taralė, projekto idėjos autorė, Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja Rima Giržadienė, Šiaulių tautodailininkų skyriaus vadovė Laima Kelmelienė. Multisensorinės erdvės įrangą ir galimybes susirinkusiesiems pristatė bib lio tekos darbuotojos. Šventinio renginio dalyviai dar klausėsi muzikanto, kompozitoriaus, perkusininko, performansų kūrėjo ir atlikėjo Ginto Gascevičiaus pasiro dymo. Spalvingais nealkoholiniais kokteiliais svečius vaišino Šiaulių technologijų mokymo centro Prekybos ir verslo skyriaus moksleiviai. Įgyvendinant projektą bib lio tekoje pra dėtos vykdyti įvairios vyresnio amžiaus žmonėms skirtos veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja bib lio tekos Senjorų rankdarbių klubo ir Skaitytojų klubo nariai. Tai – įvairūs edukaciniai užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai su profesionaliais menininkais, filosofais ir kt.

skirtą parodą „Už prabėgusį laiką / mirgėjo žvaigždės“ (V. S.).

Pasak žurnalistės Gintarės Adomaitytės, poetas „ištikimas sodriam žemaitiškam kolo ritui, tapybiškiems vaizdams, išnykstančioms nueinančių laikų ir besikeičiančių papročių detalėms. Kalba itin rami, santūri, gelmėse slepianti jausmus“. V. Stulpinas yra ir garsaus mūsų kūrėjo Vytauto Mačernio kūrybos žino vas, vertintojas bei tyrinėtojas. Paklaustas, kodėl Mačernis, jis ramiai atsako: „Todėl kad Jis – mano kraujyje.“ Tasai kraujo, dvasios ryšys ir bendrumas ypatingas, jį pajusti ga lima Vytauto Stulpino eilėraščiuose. Kartų ryšys, gentiškumas, originali pasaulėjauta, filosofiniai apibendrinimai, vizijos ir dvasios polėkis – bene ryškiausi jo poezijos bruožai. V. Stulpinas yra ir vienas iš paminklo V. Mačer niui Telšiuose sukūrimo iniciatorių, daugybės straipsnių, esė, įžvalgų apie poetą autorius. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos informacija

Bibliotekoje atidaryta multisensorinė erdvė padės gerinti emocinę lankytojų savijautą.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijosinformacijos skyriaus informacija

TRAKAI

Realybę keičiančios istorijos. Visą spalį Lietuvos kinomanus džiugino tarptautinis do kumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Trakų viešosios bib lio tekos lankytojai galėjo nemokamai žiūrėti visą 16-ojo „Nepatogaus kino“ rinktinių filmų programą.

Festivalis Trakų viešojoje bibliotekoje pradi dėjo dokumentiniu filmu apie išskirtinę atlikėją Sinead O’Connor („Nothing Compares“, rež. Kathryn Ferguson, Jungtinė Karalystė, 2022). Po peržiūros vyko virtuali diskusija su muzikos apžvalgininku Ramūnu Zilniu. Jis ne tik pasida lijo savo įspūdžiais, bet ir papasakojo įdomių biografinių faktų iš atlikėjos gyvenimo, apžvel gė Lietuvos ir užsienio šalių muzikinį kontekstą.

Bib lio tekos lankytojai buvo kviečiami ir į dokumentinio filmo „Tai, kas lieka kelyje“ (rež. Jakob Krese, Danilo Do Carmo, Vokietija, Brazili ja, Meksika, 2021) peržiūrą. Filmas pasakojo apie nelengvą emigrantų dalią, rusenančią geresnio gyvenimo viltį, motinos pastangas suteikti vai

Poeto V. Stulpino kūrybos vakaras. Bibliotekos archyvas Naujoje erdvėje – šviesos, kvapų ir muzikos pasaulis. Bibliotekos archyvas

TRUMPAI PARODOS. SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS

Akmenė. Rajono savivaldybės viešojoje bib liotekoje surengtas susitikimas su Lietuvos rašytojų sąjungos nare, prozininke Loreta Jas tramskiene ir pristatyta penktoji autorės knyga „Visada, Tėve, bus Amerika“. Rašytoja remiasi artimųjų patirtimi, pasakoja apie tremtį išgyve nusių žmonių patirtis, subtiliai nagrinėja išliki mo, pasiaukojimo temas. Veikė autorės kūrybą pristatanti paroda.

Kazlų Rūda. Spalio 28 d. Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekos bendruomenė susirinko į Dalios Teišerskytės kūrybos vakarą „Paskutinių lapų išleistuvės“. Poetės sukurtas eiles ir laiškus skaitė bibliotekos vadovė Virginija Samuolie nė. Šeimyninis Rimo ir Vaidos duetas priminė klausytojams dainas „Lelijos“, „Būk šalia“ „Davė laimužė gyvenimą“ ir kitas.

Kelmė. Spalio 26 d. rajono savivaldybės Žemai tės viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime su kraštiečiu Viktoru Jasaičiu ir jo debiutinės knygos „Priklausomas. Be galimybės mesti“ su tiktuvėse dalyvavo Kelmės jaunimas. V. Jasaitis papasakojo apie save, pasidalijo mintimis apie knygą, teigė tikintis, kad suprasti kitus geriau siai padeda įdomios istorijos ir nuoširdūs po kalbiai.

Pagėgiai. Minint Vydūno viešosios bibliotekos įkūrimo 85-metį ir filosofo Vydūno 155-ąsias gimimo metines viešajai bibliotekai sukurta žurnalistės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės fotorefleksijų ir dokumentinės fotografijos paroda „Vydūnas – žinomas, bet nepažintas“ lapkričio 3 d. buvo pristatyta Seimo rūmuose. Koncertavo folkloro ansamblis „Kadujo“.

Telšiai. Lapkričio 9 d. rajono savivaldybės Karo linos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje poe zijos gerbėjai susirinko į susitikimą su kraštiete poete, aktore, režisiere Genovaite Gustyte ir jos knygos „Septynios esatys“ sutiktuves. Autorė įtaigiai papasakojo apie kūrybą ir ieškojimus, pristatė jau antrąją savo poezijos knygą.

Trakai. Rajono viešosios bibliotekos Lentvario filialas pakvietė bendruomenę į rudeninį su sitikimą su Nijole Narmontaite, teatro ir kino aktore, parašiusia šešias knygas apie aktorių nutikimus. Tai knygos, iš kurių galima pasisemti pozityvumo, geros nuotaikos, skaityti su šyp sena. Viešnia atskleidė, kad rašyti pradėjo no rėdama su kitais pasidalyti šmaikščiomis teatro istorijomis.

Zarasai. Rajono savivaldybės viešosios bib liotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, stiklo vitrinoje, eksponuojama paroda „Drambliai at keliauja...“, kuri veiks iki metų pabaigos. Skirtin gų formų ir įvairaus dydžio dramblių figūrėlės (iš kaulo, akmens, metalo, porceliano, medžio ir kt.) yra iš asmeninės zarasietės Nijolės Pilac kolekcijos. Joje per 100 su drambliais susijusių daiktų iš įvairių šalių, ji kaupta apie 30 metų.

Informaciją pateikė

Zita Sinkevičienė, Rūta Liberienė, Danguolė Garnienė, Sonata Nognienė, Telšių r. Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, Dalia Bagdžiuvienė, Saulė Pelekienė

Lankytojai galėjo žiūrėti rinktinius festivalio filmus. Bibliotekos archyvas

kams šviesesnį rytojų. Filmą virtualiai pristatė festivalio programos sudarytoja Eva Sinicaitė.

Paskutinis bibliotekoje vykęs seansas – fil mas „Šiaurinė srovė“ (rež. Steffen Krones, Vokie tija, 2022). Ekrane regėjome režisieriaus tyrimą apie šiukšlių, išmestų į Vokietijos upę, kelią, jis skatino susimąstyti, kaip svarbu būti atsakingais vartotojais ir tausoti gamtą. Po peržiūros įžval gomis apie aplinkosaugą virtualiai pasidalijo ekologė, aplinkosaugininkė, organizacijos „Ža liasis taškas“ atstovė Vida Griškevičienė.

Bibliotekoje kasdien iki spalio 30 d. buvo galima nemokamai pažiūrėti kad ir visus 50 festivalio filmų – tai tikros, realybę keičiančios istorijos iš viso pasaulio. Žiūrovams tereikėjo patogiu metu ateiti į biblioteką ir jaukiai įsitai sius prie kompiuterių ekranų pasinerti į nesu vaidintą realybę.

Dėkojame festivalio organizatoriams už gali mybę būti šio projekto dalimi, o susirinkusiems kinomanams – už ištikimybę dokumentinio kino žanrui.

Akvilė Narbutienė

jų laukiančių veikėjų. Orientacinio žaidimo dalyviai išbandė bibliotekos paslaugas, atsakė į klausimus apie Šiaurės šalių literatūrą ir Europos Sąjungos valstybes, gaminosi skiriamuosius ženkliukus, turėjo atspėti, kokį daiktą liečia, –taip stiprino komandinius, sportinius įgūdžius. Naktinio renginio dalyvių dar laukė vaišės, po jų vyko kūrybinės dirbtuvės. Naktį bibliotekoje baigėme magišku ritualu, užburiančia būgnelių ir garsų terapija. Buvo suskaičiuoti per šturmą surinkti balai, apdovanotos visos dalyvavusios komandos. Projektas finansuojamas iš Utenos rajono savivaldybės lėšų.

Beatričė Navarskaitė

VARĖNA

Pristatytas dokumentinis paveldas. Varė nos viešojoje bibliotekoje pristatytas leidinys „1722–1729 metų Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“. Originalas –išskirtinės apimties ir vertės šaltinis – saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib liotekoje.

UTENA

Naktiniai iššūkiai ir įdomybės. Utenos jaunimo informacijos centras kartu su Utenos A. ir M. Miškinių biblioteka lapkričio 3 d. pakvietė jaunimą į renginį „Naktis bib lio tekoje 2022“, skirtą Lietuvos jaunimo metams ir Šiaurės šalių literatūros savaitei paminėti.

Uždarius bibliotekos duris, renginio svečius pasitiko naktinio pasaulio veikėjai: raganos, laumės, baubai, sniego valdovė, kiti filmų ar knygų personažai. Bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką ir iš naujo pažinti biblio teką, pakvietė visus susirinkusius į „naktinės biblio tekos šturmą“. Šešių įvairaus amžiaus komandų laukė net 10 užduočių. Pasišviesdamos tik atsineštais žibintuvėliais, komandos sprendė užuominas, keliavo tamsiais bibliotekos koridoriais, ieškojo

A. K.Sapiegos dienoraštį pristatė Lietuvos istorijos instituto darbuotojai. Bibliotekos archyvas

Rankraštyje smulkiai aprašyta Sapiegų gimi nės atstovo kasdienybė. Manoma, kad Antanas Kazimieras Sapiega nutylėjo daugelį savo gy venimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas ir koks buvo A. K. Sapiega, ką jis fiksavo savo kasdieniuose įrašuose ir kodėl tai verta mūsų dėmesio? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Lietuvos istorijos insti tuto mokslo darbuotojai: dr. Robertas Jurgaitis, dr. Jolita Sarcevičienė, dr. Adamas Stankevičius ir dr. Mindaugas Šapoka. Buvo priminta iškilios Sapiegų giminės priešistorė, politinė to meto si tuacija. Aptartas Sapiegos dalyvavimas Lietuvos valdyme, jo veikla seimeliuose, tribunole, taip pat maršalkos pareigų svarba.

„Atsisukame į dokumentinį paveldą, die noraščius, užrašus. Norisi, kad dabarties kartos suprastų savo protėvius, kaip jie gyveno, ką galvojo, kaip matė pasaulį ir save. Pavadinčiau tai savotiškais kilmingo vadybininko darbo užrašais. Pagrindinė šio dienoraščio vertė –socialinio elito kasdienybės paveikslas“, – teigė leidinio sumanytoja, vertėja J. Sarcevičienė.

Pats rankraštinis šaltinis – dvi knygos po 350 puslapių, o pristatytas leidinys – tai tik pirma knyga, dar laukia intensyvus ir įdomus darbas. Garbingus renginio svečius sveikino Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra ir rajono meras Algis Kašėta, padėkojęs už šį prasmin gą ir vertingą mūsų istorijai darbą.

Komanda šturmuoja naktinę biblioteką. Bibliotekos archyvas

Renata Česnulevičienė

TAI NUTIKO LAPKRITĮ

Prieš 160 metų Raseinių rajone gimė Maironis (tikr. Jonas Mačiulis; 1862–1932) – žymus katalikų dvasininkas, teologijos daktaras ir žymiausias XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių poetas. Mokydamasis Kauno gimnazijoje pasižy mėjo matematinais gabumais, tačiau susidomėjęs literatūra pradėjo rašyti eilėraščius. Tiesa, lenkiškai. Taigi po gimnazijos įstojo studijuoti literatūros Kyjive, bet po metų pradėjo mokytis Kauno kunigų semi narijoje, vėliau baigė ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Atsidėjęs teologijai (dėstė Kaune, Sankt Peterburge), jau būdamas profesorius, Lietuvos universitete pradėjo dėstyti ir lietuvių literatūrą. Rimčiau kūryba Maironis susidomėjo dar studijų kunigų seminarijoje metais, tarp bendramokslių pagarsėjo kaip poetas. Paveiktas lietuvių romantikų nuostatų, pasiryžo kurti lietuviškai. Vertingiausia jo lyrika ir poemos. Maironis buvo aktyvus ir visuome niniame gyvenime: lietuvių spaudos bendradarbis, vienas Lietuvių kalbos teisių atkūrimo sąjungos steigėjų, dalyvavo kuriant Lietuvos universitetą. Vos keleri metai po Maironio mirties, 1936-aisiais, dvasininko gyventame name Kaune atidarytas jo muziejus. Maironio rankraščio – rinkinio „Pavasario balsai“ paskutinė 1927 m. autorinė redakcija įtraukta į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą kaip lietuvių moderniosios lyrikos pradžia.

4 d. Tądien prieš 100 metų Karalių slėnyje aptiktas Senovės Egipto faraono Tutanchamono (valdė apie 1332–apie 1323 pr. Kr.) kapas. Tiksliau, turėdami nea bejotinų įrodymų apie galimą palaidojimą, britų egiptologai archeologas Howardas Carteris ir jo finansuotojas George’as E. Carnarvonas netoli Tėbų atkasė pirmą jo kapavietės laiptelį. Reikėjo kantrybės, žingsnis po žingsnio stumiantis pirmyn, tačiau kai po kelių savaičių, atidarius ne vienas apsaugines Tutanchamono antspaudu pažymėtas duris, buvo atverta palaidojimo ir lobyno patalpos, rezultatas pranoko lūkesčius – ši pomirtinė buveinė buvo beveik neišgrobstyta. Laidojimo kambario sienos buvo gausiai išpuoštos, o rastiems tūks tančiams objektų klasifikuoti ir aprašyti prireikė apie 10 metų. Tutanchamono kapas yra mažiausias iš faraonų kapų Karalių slėnyje. Valdovui netikėtai, nesulaukus nė 20 metų, mirus, manoma, nebuvo spėta paruošti tikros kapavietės.

13 d.

2 d.

Vėlinės – mirusiųjų paminėjimo šventė, kai bažnyčiose giedamos gedulinės valandos, lankomi artimųjų kapai. Nuo 2020 m. Lietuvoje tai – ne darbo diena. Iki krikščionybės įsigalėji mo vėlių pagerbimo šventė Lietuvoje vadinta Ilgėmis ir minėta spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Tikėta, kad naktį vėlės renkasi bažnyčiose, kapų medžiuose ir ant kryžių. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje iki XX a. pr. buvo išlikęs paprotys ant kapų vėlėms palikti maisto. Pasaulyje seniau sia malda už mirusiuosius žinoma nuo IV amžiaus. Europos valstybėse (pirmiausia pietinėse – Ispanijoje, Italijoje) tradicija ėmė plisti IX am žiuje. Pasak Šventojo Sosto portalo „Vatican News“, šiemet popiežius Pranciškus Vėlinių die ną Vatikano bazilikoje meldėsi už per praė jusius metus mirusius ganytojus – kardinolus, patriarchus, vyskupus ir kvietė artimo meilę liudyti ne teoriškai, o konkrečiai, kaip pavyz dį paminėdamas dėl karo Ukrainoje ken čiančių vaikų globą.

11 d.

Prieš 100 metų gimė

JAV rašytojas Kurtas Vonnegutas (1922–2007), laikomas vienu žymiausių postmodernizmo lite ratūros kūrėjų. Gimęs vokiečių kilmės amerikiečių šeimoje, Kurtas domėjosi žurnalistika, tačiau tėvų paliepimu pradėjo studijuoti biochemiją. Kaip nepažangus studentas buvo išmestas iš universiteto. 1944 m. savanoriu įstojo į sąjungininkų kariuomenę ir, vos per mestas į Antrojo pasaulinio karo frontą, pateko į vokiečių nelaisvę. Jam pavyko išgyventi Dresdeno bombardavimą 1945 m. vasarį. Po karo grįžęs į gimtinę ir įgijęs antropologo specialybę, 6-ajame dešimtmetyje K. Vonnegutas atsidėjo rašymui. Jis – keliolikos romanų ir daugiau kaip 50 apsakymų autorius. Amerikiečio kūrybai būdinga satyra, groteskas, alegorija, parodija, juodasis humoras, fantastikos elementai. Be daugiau ar mažiau įprastų atminimo ženklų: 2010 m. gimtajame rašytojo Indianapolyje atidaryto K. Vonneguto muziejaus-bibliotekos; įtraukimo 2015 m. į Mokslinės ir maginės fantastikos šlovės muziejų – jo vardu pavadintas asteroidas,

Pasaulinė gerumo diena. Jos pradžia laikomi 1998 m., kai Tokijuje buvo surengta pirmoji Gerumo judėjimo konferencija. Lietuvoje ji gal dar neturi nusistovėjusių tradicijų, tačiau pasaulyje minima gana plačiai: Australijoje ir Kanadoje, Nigerijoje ar Singapūre. Tądien visuomenė skatinama peržengti klasinius, religinius ar rasinius nesutarimus, daugiau šypsotis ar tiesiog paskambinti artimie siems ir draugams. Įprasta, kad įvairių pasaulinių ar tarptautinių dienų organizatoriai kasmet paskelbia pagrindinę šventės temą. Šių metų dienos moto – „Gerumas pailgina gyvenimą“. Kas galėtų su tuo ginčytis, o lietuviai čia dar pridurtų: kaip šauksi – taip atsilieps.

2 d.

taip pat krateris Merkurijuje. Maironis – Vytauto Didžiojo univer siteto Moralinės teologijos katedros vedėjas, apie 1930 m. Publikuota „Europeana“, originalas saugomas Mai ronio lietuvių literatūros muziejuje.

MĖNESIAI IR DIENOS

* Atrinktos lapkričio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris Senovės lietuviai minėjo Ilges, o su atėjusia krikščionybe imtos minėti Vėlinės. 50-metis K. Vonnegutas – jau tapęs bestselerių autoriumi. 1972 m. H. Carteris (kairėje) ir lordas Carnarvonas prie įėjimo į Tutanchamono kapavietę, 1922 m. Fotografas Harry Burtonas. Auksinė pomirtinė Tutanchamono kaukė, eksponuojama Egipto muziejuje Kaire.

BY-SA

14 d.

Tądien prieš 115 metų Neso miestelyje prie Vimerbio gimė švedų rašytoja Astrida Lindgren (1907–2002). Ji – viena garsiausių vaikų rašytojų (pagal verti mus – ketvirta pasaulyje po H. Ch. Anderseno, brolių Grimmų ir E. Blyton), jos kūriniai išversti į 95 kalbas! Iš pasaulyje išleistų rašytojos knygų, pasak A. Lindgren draugės ir biografės Mar garetos Strömstedt, galima būtų vienas ant kito pastatyti 175 Eiffelio bokštus. Ne mažiau garsūs jos sukurti personažai: Pepė Ilgakojinė, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, Emilis iš Lione bergos, Ronja, Plėšiko duktė. Rašytoja buvo tokia populiari, jog ilgainiui ji nebespėjo atsakinėti į iš viso pasaulio plūstančius mažųjų skaitytojų laiškus. Pasaulio vaikų rašytojams ir knygų iliustruoto jams teikiama Šve dijos vyriausybės įsteigta A. Lindgren atminimo premija dydžiu beveik pri lygsta Nobelio li teratūros premijai.

14

d.Prieš 100 metų tą dieną britų radijas BBC pradėjo savo kasdie nes transliacijas. 1922 m. lapkričio 14 d. 18 val. žurnalistas Arthuras Burrowsas perskaitė pirmą sias žinias. Dabar „British Broadcasting Corporation“ yra didžiulė žiniasklaidos bendrovė, per dieną parengianti apie 120 val. trukmės radijo ir televizijos laidų, žinoma, dar turinti internetinį portalą. Istorinė transliacija įvyko iš radijo išradėjo Guglielmo Marconi biuro Londone. A. Burrowsas ži nias perskaitė du kartus: greitai, o paskui lėtai. Pirmojoje transliacijoje pranešta apie susitikimą su Winstonu Churchilliu, traukinio apiplėšimą, rūką Londone ir biliardo turnyro rezultatus. Radijo siųstuvą 2LO, per kurį įvyko transliacija, dabar galima apžiūrėti Mokslo muziejuje Londone.

21 d.

16 d. Tarptautinė tolerancijos diena, nuo 1995 m. mini ma UNESCO iniciatyva. Po metų ją švęsti pasiūlė ir Jungtinės Tautos, kviesda mos nebūti abejingiems dėl rasinių bei kultūrinių konfliktų Afrikoje, Balka nuose, Kaukaze. Tolerancija ir pakantumas kito nuomo nei, gebėjimas suprasti kitą, apskritai pagarba žmogaus teisėms, kultūrinei įvairo vei skatintini kasdien, bet būtent tądien organizuoja mais renginiais siekiama visame pasaulyje atkreipti dėmesį į dėl tolerancijos nebuvimo kylančias problemas. Pavyzdžiui, lietuviai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios.

Prieš 70 metų Raseinių rajone gimė teatro režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018). Mokykloje jis beveik nesidomėjo teatru (labiau skaitė grožinę literatūrą), tačiau po poros metų studijų Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame aktorių kurse tuometėje Lietuvos konservatorijoje įstojęs į Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą ir 1978 m. jame baigęs režisūrą, gana greitai tapo minias žiū rovų savo pastatytais spektakliais sostinės Jaunimo teatre sutraukiančiu režisieriumi. E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos kūrėjų (dar sovietmečiu) imti rodyti užsienyje. Režisieriaus darbai traukė ne tradiciniais sprendimais, novatoriškumu, savitu pasaulio suvokimu, gal net ne kiekvienam žiūrovui suprantamomis mizanscenomis. Daugelyje E. Nek rošiaus spektaklių vaidinęs aktorius Kostas Smoriginas žurna listams yra sakęs: „Tai buvo neįtikėtinos fantazijos, neįtikėtino kūrybi nio potencialo žmogus.“

Švenčiant Tolerancijos dieną, jos emblemoje sukurtas savotiškas kalambūras: angliškas žodis today („šiandien“), tiksliau jo pirmas skiemuo, susietas su žodžiu „tolerancija“, o užrašas viršuje ragina mąstyti tolerantiškai kiekvieną dieną.

E. Nekrošius už savo kūry bą įvertintas aukščiausiais Lietuvos valstybės apdo vanojimais ir premijomis, taip pat Italijos, Portuga lijos, Lenkijos ordinais. Netikėtą režisieriaus mirtį lydėjo simboliniai sutapi mai: mėnesį prieš mirtį Lietuvoje parodytos Var šuvoje statytos „Vėlinės“, o šį pasaulį jis paliko savo gimtadienio išvakarėse.

30 d.Tądien prieš 595 metus Krokuvoje gimė Lenkijos ka ralius Kazimieras IV (1427–1492) – Jogailos ir Sofijos Alšėniškės sūnus. Trylikametis Kazimieras Jogailaitis prieš Lenkijos ponų norą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, taip pabloginant Lenkijos ir Lietuvos ryšius. Kol jis buvo nepilnametis, LDK valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Manoma, kad Kazimieras Jogailaitis buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai. Tiesa, pasak istorikų, Lie tuvoje jis būdavo retai ir LDK interesais rūpinosi nepakankamai. 1447 m. Kazimierui Jogailaičiui pasiūlius Lenkijos karaliaus sostą, LDK bajorai sutiko jį išleisti mainais į didesnes savo teises (kunigaikščio valdžia ėmė silpnėti). Su žmona Elžbieta Habsburgaite turėjo 6 sūnus ir 7 dukteris. Vaikai augo lenkų ir vokiečių dvariškių aplinkoje, dukterys buvo ištekintos už vokiečių kunigaikščių, o sūnus Kazimieras tapo pirmuoju Lietuvos šventuoju.

Parengė Asta Stirbytė

Marie-Louise Ekman sukurta skulptūra „A. Lindgren prie savo rašomosios mašinėlės“ pastatyta 2007 m. Vimerbio pagrindinėje aikštėje. BY-SA (Borjanne) Lietuvos nacionalinės premijos (1997 m.) ir Nacionalinės pažangos premijos (2008 m.) laureatas E. Nekrošius. BY-SA (Augustas Didžgalvis) Marcello Bacciarelli. Kazimiero Jogailaičio portretas, XVIII a. Iš Varšuvos karalių pilies kolekcijos. A. Burrowsas radijo klausytojams buvo žinomas kaip Dėdė Arthuras.

A Chord of a Consolidated Friendship 2

The December of this year marks the centenary of the signing of the Act of the Acknowledgement of the Independence of the Republic of Lithuania by the Government of Japan; this date is also regarded as the beginning of the relations of the two countries. On this occa sion, a series of events devoted to a more close acquaintance with Japan’s history and culture has started at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. This publication is about the solemn opening of the exhibition of books and other documents important to the history of the relations of Lithuania and Japan prepared by the National Library together with the Embassy of Japan ‘Ryšiai / Kizuna’. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Are We Responsible Information Users? 4

The modern society is facing global information encounters. How not to be drowned by the information deluge as well as differentiate misinformation and disinformation or other fake news? In order to develop the society’s media and information literacy (MIL), UNESCO organized the MIL Week. Here we survey the main events of this Week (24–31 October), their themes and a conference that was held in Abuja, Nigeria, among the participants of which was a com munication scientist from Vytautas Magnus University in Kaunas, as well as a programme prepared in Lithuania, the organizers of which for the first time were Lithuania’s libraries. There were also solid dis cussions by philosophers and communication experts as well play sessions and quizzes. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Virginija Švedienė. Europe’s Libraries: Safe Shelters for Ukrainian Refugees 8 Europe’s libraries have become a kind of strongholds of peace for Ukrainian war refugees: there, they search for information, seek as sistance and anticipate safe and inclusive leisure or learning space. There is the information Website ‘Libraries for Refugees’ created by the organizations related to library activities EBLIDA, NAPLE and Public Libraries 2030. In this publication, the coordinator for adult education at the Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library Virginija Švedienė speaks about activities of libraries in Eu rope (including Lithuania): trainings, book publication, campaigns of support as well as a seminar held in Warsaw on how to find part ners for projects oriented to supporting refugees.

Violeta Černiauskaitė. Discoveries Within the Corpus of Lithuanian Neologisms 11

This publication is about a corpus of neologisms published within the information system of ‘E. kalba’ maintained by the Institute of the Lithuanian Language. The chief researcher and expert at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr Violeta Černiauskaitė speaks about in what way this database could be interesting to libraries as well as presents several somewhat inter esting examples of neologisms with the roots biblio , media and info and new non-standardized terms related to technologies and social networks that are in daily use.

Jurga Bardauskienė. Marks of Klaipėda: Having Surfaced from the Past, Destroyed and Newly Created 13

This year, Lithuania’s oldest city Klaipėda celebrates the 770th an niversary. On this occasion, the Klaipėda County Ieva Simonaitytė Public Library developed and implemented the project ‘Klaipėda’ Marks and Their Promotion’: collected comprehensive material about the city’s heraldic symbols and thus presented a survey about the historical development of its coat-of-arms and its promotion both in Lithuania and abroad. The publication is about how, during centuries, the changing political situation in Klaipėda was reflected in stamps of the city’s offices and the currency, postage stamps, post cards and souvenirs as well as about symbols that survived in Klaipėda’s architecture and monuments and even on sewage wells.

Dalia Greičiutė. The Chronicler of Nida Viktoras Miliūnas 18 Though it was only during his forties that the prose-writer and translator Viktoras Miliūnas (1916–1986) related his life with the for mer fishermen village Nida, the public library of Lithuania’s popular resort Neringa, part of which Nida is, has been named after him. In this publication, the library’s director states that the promotion of Miliūnas’ creative work is an integral part of the library’s activity and that events devoted to him enrich the cultural life of Neringa.

Laimutė Cibulskienė. Because of the Love for Lithuania and the Native Language 21 Laimutė Cibulskienė, a bibliographer from the Varėna District Mu nicipal Public Library, tells about the priest and folklorist Juozas Čaplikas (1876–1961), who was born in the Varėna Region in South Lithuania, which is called Dainava. He recorded about 100 songs of people of Dainava and is aligned with other well-known Lithu anian folklorists (Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Antanas and Jonas Juškas, and Jonas Basanavičius). The publication is about why people of Dainava remember this priest with love.

Justina Gagarina. Inclusiveness at Belgium’s Public Libraries: A Matter Taken for Granted 26

In 2021, Lithuania’s libraries signed Library Accessibility Manifesto and thus committed themselves to ensuring equal conditions and opportunities for readers with special demands at libraries. In order to get acquainted with how such provisions are realized abroad, specialists from the Lithuanian Library for the Blind have visited Brussels’ special library Luisterpunt. The publication is about what pleasant discoveries were awaiting Lithuanians at public libraries of Belgium and why, there, they do not count how many readers cannot read the traditional text.

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. The Obtaining of Two Lituanica Books of Historical Value 30

Two works of very much importance to Lithuania’s cultural history from the 16th and 17th centuries have supplemented the collec tions of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. They are Vollkommene Geschütz und Büchsenmeisterey Kunst (‘A Perfect Gun and the Gunsmith’s Art’), the translation into German of the work by Kazimieras Semenavičius (Kazimier Siemenowicz) Artis magnae artilleriae written in Latin (Frankfurt am Main, 1676), and the historical geography book in German Kurtze und warhafftige Beschreibung des Landes zu Preussen (‘A Brief and Realistic Descrip tion of Prusia’; Königsberg, 1584). The latter book is the only copy at Lithuanian memory institutions.

by Tomas Auškalnis

IN THIS ISSUE

Translated

ISSN 0868-8826

2022 Nr. 11 (766)

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2022 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687

E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2022-11-28

6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 11 (766) 2022

Martynas Mažvydas

National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949

E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas. „Tarp knygų“ archyvas