NAUJI LEIDINIAI
PIRMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS JAUNIMO GYVENIMAS IŠ ARTI Dr. Dalia Cidzikaitė
Po dvejų metų vėl surengtoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė naują leidinį – Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės „Aliutės dienoraštį“1, autentišką kasdienės istorijos liudijimą apie naujai įkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir jos laikinosios sostinės – Kauno – gyvenimą. Beje, šio mėnesio 26 dieną visuomenininkė, pedagogė ir rašytoja A. Landsbergytė-Karazijienė (1922–2018) būtų šventusi 100 metų gimimo sukaktį.
„Po piet vėl nuėjau į čiuožyklą“, – tokiais žodžiais2 1938 m. sausio 13 dieną savo dienoraštį pradeda Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos abiturientė A. Landsbergytė-Žemkalnytė. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar likę daugiau nei metai, todėl kol kas Kauno jaunimui terūpi šokiai, trumpi susižavėjimai ir pirmosios meilės, pasimatymai čiuožykloje ir kino teatruose, pasivažinėjimai dviračiais, nekaltos išdaigos, sporto varžybų, kuriose žaidžia klasės draugai, žiūrėjimas, tautinių šokių repeticijos ir, kai reikalas prispaudžia, pamokų kalimas, rašinėliai, nusirašinėjimas, atsiskaitymai ir papildomos pamokos pas korepetitorius. Dienoraščio autorė – Kaune gerai žinomų architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės pirmagimė, pasaulį išvydusi 1922 metais. Jauna šeima susilauks 1
2
16
Landsbergytė-Žemkalnytė, Alena. Aliutės dienoraštis / [sudarytoja Dalia Cidzikaitė]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 211 [1] p.; iliustr., portr., su asm. r-kle. Siekiant išlaikyti autentiškumą, dienoraščio autorės kalba netaisyta, palikta tuo metu galiojusi rašyba ir skyryba.
dar dviejų vaikų: 1929-aisiais – Gabrieliaus, 1932 m. – Vytauto. Šešiolikametei Aliutei šeima ir jos reikalai ne itin rūpi, jai būtų kur kas geriau, jei namiškiai ją paliktų ramybėje ir leistų gyventi savo gyvenimą, laiką leidžiant su geriausiais draugais Džo, Jūra, Jone, Baliu, Geddi, Donce, Nele ir kitais. Kadangi tėvai to nesiruošia daryti, atvirkščiai – gana griežtai prižiūri savo vienintelę dukrą, įtampos ir kibirkščių Landsbergių šeimos name K. Donelaičio gatvėje netrūksta. Po eilinio „susikirtimo“ su mamute Aliutė dienoraštyje skundžiasi: „O gal neblogai būtų ištekėti, nereiktų bent už kiekvieną žingsnį duoti atskaitomybės. Aš matau kaip kitos mergaitės: išėjo pasivaikščioti; susigalvojo – užsuko į kiną, ir ten pavakarieniauti kur nors su draugėm, draugais... Ir kas? Karūna nuo galvos niekam dėl to nenukrito. O padaryčiau aš taip? Skandalas būtų namie! Nemyliu aš savo namų, to „šeimos židinio“. (Kažkas buvo girtas, matyt, kai davė namams „židinio“ vardą.) Norėčiau kur išvažiuoti ir nė kiek savo namų nepasiilgčiau... Ach, kad greičiau baigčiau gimnaziją!..“ („Aliutės dienoraštis“, p. 92)
Dailininkės Elonos Marijos Ložytės sukurtas knygos viršelis savo stilistika primena originalųjį A. LandsbergytėsŽemkalnytės dienoraštį.
