I. Datos ir žmonės
AŠ ESU JONAVA Žmonija yra apdovanota gebėjimu kurti, planuoti ir svajoti, tačiau 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija parodė, jog kūrybiniai planai ir idėjos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali labai greitai pasikeisti. Metų pradžioje Jonavos kultūros centro (JKC) kūrybinių darbuotojų paruoštus Joninių ir miesto švenčių scenarijus bei organizacinius planus gerokai pakoregavo karantino laikotarpiu ir po jo keliami saugos reikalavimai: riboti žmonių skaičių susibūrimuose, laikytis saugaus atstumo ir kt. Rajono ir respublikos žiniasklaida vis garsiau kalbėjo apie tai, jog minėtos šventės bus k i t o k i o s.
Jurgita SERAPINĖ, JKC direktoriaus pavaduotoja. Nuotraukos iš kultūros centro archyvo
KITOKIOS JONINĖS „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala“, – rašė anglų rašytojas Džonas Donas. Nuo seno lietuvių tauta svarbiausius gyvenimo ir gamtos ciklo įvykius minėdavo sukviesdama „vienon krūvon“ visą bendruomenę. Joninių šventę drauge švęsdavo ir apeigas atlikdavo visas kaimas. Tokios tradicijos išliko iki šių dienų. Tačiau pandemijos sąlygos pakeitė jau tradicija tapusį šventės formatą – susirinkti Joninių slėnyje, todėl šventiniai renginiai, siekiant laikytis saugumo reikalavimų, vyko net šešiose skirtingose erdvėse. Šventės dieną jau nuo ankstaus ryto miesto prieigose atsirado užrašai „Jonų respublika“. JKC savanoriai visiems atvykstantiesiems dovanojo unikalios vienadienės respublikos suvenyrus ir kvietė į šventinius renginius. Vidurdienį pirmą kartą istorijoje (Jonų respublika įkurta 2005 metais) Joninių slėnyje iškilmingos ceremonijos metu Jonų respublikos garbės pilietis ir ilgametis prezidentas Jonas Sirvydis iškėlė 12 m ilgio Jonų respublikos vėliavą. Jis į ceremoniją atvyko ristūnų traukiama karieta. „Linkiu surasti paparčio žiedą ir saugoti jį iki kitų Joninių. Tegul tas žiedas skleidžia meilę, pagarbą, šilumą ir gėrį!“ – į jonaviečius kreipėsi prezidentas.
Atskiros koncertinės erdvės, išsidėsčiusios miesto mikrorajonuose, turėjo savitą tematiką ir ją atspindinčią scenografiją. Jonuko kiemelyje buvo laukiami mažieji lankytojai. Čia visą popietę netilo jų dainos, buvo galima pasiklausyti teatralizuotų pasakų, pasigaminti sagę ar pasitaškyti putose. Žolynais papuoštame Kupolių kalne įsikūrė Laumių seklyčia, kurioje kiekvienas galėjo pasivaišinti arbata ar išsiburti. Paparčio žiedais, šiaudinėmis skulptūromis ir žolynais pasipuošęs Joninių slėnis buvo vienas didžiausių miestiečių traukos taškų, o ypač griausmingai muzika skambėjo Perkūno aikštėje. Šias vietas jungė gausi prekybininkų mugė, praeinančiuosius užsukti kvietė jauki Jonų sodyba, kurioje amatus demonstravo krašto tautodailininkai, o Jonai galėjo registruotis Jonų raštinėje ir pasipuošti ąžuoliniu vainiku. Šių metų Joninės neapsiėjo ir be tradicinių baltiškų bei ugnies motyvų – įspūdingi laužai papuošė Kupolių kalną ir Joninių slėnį, čia ugnies skulptūras uždegti padėjo fakyrai. Paneryje, prie paminklo krašto laisvės gynėjams atminti, vyko mistinis šokio ir ugnies reginys „Vasarvidžio nakties belaukiant“. Šventę vainikavo net trijose miesto vietose nuaidėjęs muzikinis šviesų ir lazerių šou bei įspūdingi fejerverkai.
3
