IV. KŪRYBINĖ MOZAIKA

KAIP (IŠ)BŪTI

Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

2020-ieji visam pasauliui įsimins kaip metai, kai buvome priversti ne vieną mėnesį praleisti už uždarų durų. Ištuštėjo gatvės, daugelio būtį apribojo laikas tarp keturių sienų, žingsniai nevedė toliau nei iki vaistinės ar maisto prekių parduotuvės, nutilo miestų šurmulys, užvėrė duris ir bibliotekos. Nežinomybei, o kartais ir įtampai maišantis su artimųjų ilgesiu, atsiradusios papildomos laisvo laiko minutės kėlė naujus iššūkius ir klausimus. Vienas jų – kaip įprasminti šį laiką?

Jonavos viešoji biblioteka pasiūlė išeitį pakviesdama skaitytojus prisijungti prie nuotolinių kūrybinioterapinio rašymo dirbtuvių „Kaip (iš)būti“. Į šešių savaičių kelionę susitikti su savo vidiniu kūrėju leidosi 20 dalyvių, kūrybiškai vykdžiusių skirtingas užduotis ir sukūrusių daugiau nei 80 tekstų. Sumanymą padėjo įgyvendinti Inga Juodkūnė – knygos „Rytoj vėl patekės saulė“ autorė, psichologė-psichoterapeutė, rašymo maratonų Lietuvoje pradininkė. „Kūrybinio-terapinio rašymo dirbtuvės internete karantino metu ne tik leido dalyviams geriau pasirūpinti savo psichologine savijauta, bet ir pasijusti aktyviais bendruomenės nariais, užsiimančiais kūrybine veikla. Kai gavau kvietimą prisijungti prie Jonavos viešosios bibliotekos sugalvotos iniciatyvos ir padėti ją įgyvendinti, tuo metu net neįsivaizdavau, kaip dalyvių tekstai atlieps vieną ar kitą rašymo užduotį. Man tai buvo nauja patirtis. Nors esu vedusi daug terapinio

Inga Juodkūnė. M. Reimerio nuotrauka. Dirbtuvių dalyvės bibliotekos terasoje. J. Jakubavičienės nuotrauka.

rašymo dirbtuvių, tačiau pirmą kartą tai vyko unikalia bendravimo forma – internetu. Mano suteikto grįžtamojo ryšio tikslas – siekti, kad kiekvienas dalyvis atrastų savo rašymo stilių ir pajustų savo stiprybę rašydamas. Rašymas turi gydomųjų galių, ypač tada, kai mes leidžiame sau rašyti tai, kas kyla iš pasąmonės, iš gilumos, ir tai išlieti galime per kūrybą. Manau, kad nemažai tekstų, gimusių šiose dirbtuvėse, turėjo autobiografinių momentų.“

Parduotuvėje į krepšelį vienas po kito keliauja įvairūs ingredientai. Miltai, cukrus, kiaušiniai... Hmm... Kas dar? Aha... Taip... Iš parduotuvės išeinu tempdama pilną maišą pirkinių. Artėja mano gimtadienis. O koks gimtadienis be torto? „Ach, tai bent pasireikšiu, bent tai gal pavyks man geriausiai!“ – mintyse tariu sau su probėgšmais šmėstelinčia abejonės gaidele. Na, bet nėra nieko neįmanomo! Kaip visi mėgsta dabar kartoti: „Reikia išeiti iš savo komforto zonos.“ O ir internete apstu gražiausių nušlifuotų vaizdų vaizdelių... Tikrai negaliu atsilikti!

Prasideda įtemptas darbas: orkaitėn keliauja būsimojo torto lakštai, ant viryklės jau spragsėdamas lydosi sviestas, o rankose maišau rožinį it gardžiausias saldainis glajų. Kuo tobuliau reikia viską atlikti, juk taip svarbu tobulas vaizdas! Pyp pyp – garsiai apie pabaigtą darbą praneša orkaitė.

„Taurostos“ skaitytojams pateikiame kelių dalyvių tekstus ir džiaugiamės, kad karantino metu gimusi iniciatyva išaugo į didesnį projektą, įtraukiantį jau trijų rajonų bibliotekų (Šakių, Raseinių ir Jonavos) lankytojus bei dar neišbandytą naują veiklos formą –

rašymo maratonų renginius.

Dėlioju iškeptus lakštus, kruopščiai tepu juos kremu... Kaip ir kasdienybėje, taisyklingai ir iš pažiūros tvarkingai gyvenu savo gyvenimą, plaukiu jo nešama vaga, retsykiais priimdama vieną kitą klaidingą sprendimą... Lyginu ir nugludinu torto šonus, visus jo kraštelius taip, kaip vis tebegludinu savo charakterį įvairiose gyvenimiškose situacijose. Žmonėms juk dažnai nepatinka girdėti tiesos, jie nemėgsta tiesmukiškumo. „Subtiliau“, – dažnai girdžiu sakant. „Na, su tokiu charakteriu...“ Juk reikia dažnai pasilaikyti nuomonę sau ar sakyti tai, ką kiti nori girdėti... Mmm... Ryškiaspalvis saldus glajus... Gal kiek per daug? Juk kartais per daug to dirbtinio cukraus... Oi, ir nepamirškim papuošimų! Juk tai labai svarbu. Atsargiai dėlioju lipnias spalvotas gėlytes. Tortas turi būti pats gražiausias ir skaniausias! Jei kitaip, tai kam tada jis reikalingas? Dažniausiai mūsų pasirinkimus lemia išvaizda. Tai tampa tikra prekine verte. Oi, kaip lipnu... Pasisuku paimti servetėlių. Ir tik išgirstu didelį garsų PLEKŠT... Atsisuku ir pamatau savo katiną Pūkį, žiūrintį į mane išpūstomis akimis ir ore laikantį sustingusią priekinę kojytę... Dabar jau ir aš sustingau... Ant virtuvės grindų visa savo grožybe išsitėškęs jo didenybė tortas. Ir niekas nebūtų pagalvojęs, kad taip nutiks!

Sėdim su Pūkiu abu ant grindų. Gardžiuojamės nuo torto dubenyje likusiu saldžiu glajumi. „Na, nesiseka tau“, – lyg sakytų man savo žvitriomis akelėmis į mane vis žvilgteldamas mano nekantrusis augintinis. Jei galėtų šnekėti, tikrai taip pasakytų. Tik nutaikė progą ir greitai capt už grobio... Ech... Na ką, nereikia juk mums tų puošmenų, ar ne? Nereikia tų išgludintų, išlygintų tortų. To ištobulinto vaizdo. Paprastumas tapo retenybe. Bet tai juk vis dar žavi, tiesa?..

Metafora

„Ir vienąkart, pavasari, / Tu vėl atjosi drąsiai, O mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi“, – skambėjo Žydrūno galvoje eilės iš vaikystės. Bet jis buvo. Kaip tas pavasaris, jis buvo visur. Neturėjo kūno, jam nieko neskaudėjo, jis nieko nejautė, bet jis buvo. Matė visą pasaulį, galėjo stebėti ji tarsi paukštis. Dar daugiau – jis matė ne tik dabartį, jis galėjo pamatyti ir praeitį. „Ateitis priklauso nuo praeities, nuo išmoktų pamokų ir atliktų užduočių“, – skambėjo balsas. Ne galvoje, ne ausyse – skambėjo širdyje. „Niekas negimsta piktas. Žmogus gimsta vienas ir miršta vienas, o daugiau viskas priklauso tik nuo mūsų poelgių“, – netilo balsas. Suprato, kad veikiausiai jis tapo dvasia ir dabar prasidėjo tikroji jos kelionė.

Pirmiausia nusklendė link tos pačios upės, prie kurios taip mėgo pasėdėti. Pamatė čia sėdinčią labai gražią jauną merginą ir vyriškį. „Negi čia aš?“– pagalvojo. Bet tuoj suprato, kad vyriškis gerokai žemesnis už jį, kresnas ir itin tamsaus gymio. Lyg koks čigonas. „Mano tėvas“, – mintyse pradžiugo. Vyras švelniai laikė jo motinai už rankos, glostė galvą, atrodė, kad jiedu įsimylėję.

Dvasia sklendė toliau – pamatė, kad moteris jau gerokai nėščia, bet tas pats vyras švelniai laiko ją už rankos, glosto moters apvalėjantį pilvą. Net danguje skrendantis pasijuto toks lauktas ir mylimas, toks šiltas ir švelnus kaip medus jausmas palietė net gomurį. Skrisdamas tolyn pamatė juodbruvą seną moterį, kuri keikdama varė nuo savęs anksčiau matytą vyriškį – jo tėvą. Keikė jam nežinoma kalba, bet buvo aišku – ne gero kelio jo tėvui linkėjo.

Vėliau išvydo vestuves, kur jaunikis buvo jo tėvas, tačiau šalia buvo ne šviesiaplaukė motina, o tokio paties tamsaus gymio mergina. Visi šoko, rėkavo, džiūgavo, bet Žydrūnas tematė liūdnas savo tėvo akis. Net įžvelgė besitvenkiančias ašaras.

Vėliau ir vėl išvydo savo motiną. Susigūžusią ir liūdną, ujamą. Matė, kaip ją stumdo kažkokia nematyta moteris, paskui vyras. Matė ją, stovinčią po tuo pačiu medžiu prie upės, kur pasiliko jo kuprinė. Ji glostė savo didelį pilvą ir bejausmiu veidu žiūrėjo į upę. Dar po kelių akimirkų pamatė motiną, besivedančią kokių dvejų berniuką. Mielą ir rubuilį, šviesių garbanotų plaukų. Paskui lyg pagreitintame kine išvydo vis abejingesnį motinos veidą ir vis kitą, vis labiau suvargusį vyrą šalia jos. „Aš visada tave mylėjau, tik nemokėjau to parodyti“, – suskambo ausyse dar švelnus ir neprarūkytas motinos balsas. Buvo ir pamiršęs, kaip ji kadaise kalbėjo.

Žydrūnas panoro pažiūrėti dar toliau. Išvydo kaimo laukus, sugriuvusius pokario nualintus namus bei laukuose kažkokiais padargais mojuojančias moteris. Apie jas sukosi ir vaikų būrelis. Viena mergytė, pribėgusi prie moters, sutrukdė dirbti, tad iškart buvo nuplakta čia pat rasta rykšte. Pamatė skausmą, vienatvę mažos mergytės akyse. Jis pažino šitą žvilgsnį, nors nė neįtarė tų pilkų, bedvasių akių kažkada buvus tokių dangiškai mėlynų. Tai buvo jo močiutės žvilgsnis.

Vėliau pamatė tą pačią mergytę, virtusią jauna moterimi. Jis vis bandė tiestis, bet kažkoks vyras laikė ją už kojos ir tempė žemyn. Ji tai ištrūkdavo, tai vėl patekdavo į jo pinkles. Paskui pamatė ir savo vaikystės namus. Nors ir naujai pastatyti, jie buvo kažkokie šalti ir bedvasiai. Savo vyro nuskriausta moteris – jo močiutė, sėdėjo pasirėmusi alkūnėmis į stalą ir verkė.

„Niekas negimsta piktas“, – vėl nuskambėjo Žydrūno ausyse. Nemeilė gimdo nemeilę, draskė sielą kartus žinojimas.

Sklęsdamas dar toliau, išvydo vienuolyno bokštus. Čia buvo lyg kažkokia mergaičių mokykla, nes iš vidaus kaip žirniai pabiro jų keliolika vienodai apreng-

tų ir vienodai sušukuotais plaukais. Pamatė ir pastato viduje lyg ant žirnių klūpančią ir gailiai verkiančią žvairaakę mergytę. Priėjusi pikto žvilgsnio vienuolė su rodomąja lazdele daužė mergaitei per rankas, vėliau pakėlė į orą laikydama tik už kietai supintos kasos bei taip timptelėjo už ausies, kad ji net pamėlynavo. Žydrūnui tai buvo taip matyta ir pažįstama, kad net pajuto dvasinį skausmą, pažino mažoje mergytėje savo pradinių klasių mokytoją.

Vėliau matė ją ujamą, gėdijamą ir niekinamą, kad nemoka susipinti plaukų, kad žvairuoja, kad kliša, kad ryža. Nusklendęs išvydo ją, besimokančią mokytojos amato, su vadovėliu rankoje prie nukrauto sąsiuviniais stalo didelėje bibliotekoje.

Paskui išvydo ir vėl, tik jau laidojančią savo pirmagimį, vėliau – laukiančią iš linksmybių negrįžtančio vyro, rymančią su sergančiu kūdikiu ant rankų. – Jau trečią kartą šiandien prazuja šita mašina, – suraukęs antakius, senelis išpučia dūmus ir nepritariamai papurto galvą. – Kažką jau tikrina asfalto kaubojai.

Pakeliu akis nuo knygos. Ant kelio sukasi nuvažiavusio automobilio paliktos dulkės, lėtai gulasi ant suplukto kelio. Visiškai nenutuokiu, kokios markės automobilis, anot senelio, jau kelintą kartą prašvilpia pro

„Niekas negimsta blogas, nemeilė gimdo nemeilę“, – girdėjo balsą širdyje Žydrūnas.

Ir nors akies krašteliu taip norėjosi pažiūrėti į ateitį, bet galvoje ir vėl išgirdo žodžius – ateitis priklauso nuo praeities ir išmoktų pamokų.

Ir paliko jam taip gera, taip ramu ir šilta. Aš gimsiu iš naujo, kad mylėčiau, o ne nekęsčiau, kad statyčiau, o ne griaučiau, kad ištiesčiau pagalbos ranką, o ne įstumčiau į sraunią upę.

Ir tuomet suprato esantis nebe dvasia, o maža gyvybė moters kūne, kuri netrukus gims mylinčioje šeimoje. „Niekas negimsta blogas“, – išgirdo balsą ir, įsikišęs nykštį į burnytę, užmigo palaimingu vaisiaus miegu.

DS šalį. Per serbentų krūmus kelio beveik nematyti, tik kartkartėmis sušmėžuoja kaimiečių siluetai ar prabirbia kokia motorinė priemonė. Stebiuosi, kaip jis pro krūmus gali įžiūrėti, ar tokios pačios markės automobilis kaskart pravažiuoja. Akies krašteliu žvilgteliu į raukšlėtą veidą, žilų plaukų kupetą ir surauktus senatvės baltai nuspalvintus antakius. Esu kažkur skaitinėjusi ar girdėjusi, jog senatvė įvairiai žmonėmis kerta, vienus tamsa apgaubia, kitus išmintis palieka, dar kitus paranoja pradeda persekioti. Prisiminiau vieno rašytojo socialinio puslapio bloge skaičiusi apie jo motutės šnekas, jog sielas reginti, jas bekalbinanti, duonos ant stalo paliekanti ar sušildyti bebandanti, į židinį vertingiausias rašytojo knygas sviesdama. Kad ir kokio šviesaus proto bebūtum, senstant kūnui, berods, ir siela nejaunėja, nebent staigiai suvaikėja, naivesnė tampa, galbūt kokias gyvenimo nuodėmes nusiplauna, kaip kūdikis iš gimdos išplaukia – nieko apie gyvenimą nenutuokia, į aplinkinius naiviomis akimis žvalgosi bei stebuklais tiki.

– Seneli, o tu sielų kartais nematai? – tuoj pat prikandu lūpą.

– Sielų? – atsigręžęs kurį laiką tyrinėja mano sustin-

gusią veido išraišką, tada nusikvatoja.

– Manai, jog paranoja sergu? – papurtau galvą, o šis vėl nusijuokia, tačiau tuoj pat juoką pertraukia gilus atsikosėjimas: pypkės dūmai tikrai ne į naudą seniems plaučiams.

– Manai, jog senatvė man per protą kerta, ar ne? – trumpam susimąsto, porą kartų trukteli pečiais. – Taip, Augustėle, senas krienas esu. Klausimas tik, ar senatvėje tampame protingesni ar kvailesni.

Žiūrėdama į lėtus, bet užtikrintus judesius, pagalvoju, kad perdėtą jo įtarumą sukelia kasdienybę persmelkęs vienatvės jausmas. Senelio artimiausi draugai jau iškeliavę Anapilin, o jo vienintelės gyvenimo meilės sodinti serbentų krūmai, rodos, dar mena delnus, perNejučia šypteliu.

– Senas krienas, bet ir nekvailas: skiriu, kur fantazijos, o kur kas neaiškaus ir įtartino slypi. Ta mašina, – lazda mosteli kelio link, – ne mūsiškių kaimiečių. O jei kas iš pašalies ar kokie giminės kaimynus lankytų, nemanau, kad duotųsi visą dieną po kelią sau vietos nerasdami. Stebi anie, ne kitaip.

Keliasi nuo suolelio ir nulinguoja tvoros link. Ten rankomis praskleidęs šakeles kažką tyrinėja, žvalgosi.

Eglucia nai lietusius raudoniu sprogstančias kekes. Ne, ana ant kelio besiduodanti mašina nieko nestebi ir senelis tai puikiai supranta. Tos zujančios mašinos – ne kas kitas, o nesustabdomai ateinančio ir išeinančio laiko pranašai, lydimi nuojautos, kad kaimą paliko dar vienas gyventojas arba į kurią nors apleistą sodybą kraustosi naujakuriai. Ir vienu, ir kitu atveju – kažkas griauna nusistovėjusią tvarką.

– Leistų ramiai numirti nezuję čia ir nesidavę aplinkui, – atsidūsta.

Balse išgirstu kartėlį. Mašinos sukeltos dulkės jau seniai nugulė ant įkaitusio keliuko, bet senelio žvilgsnis liko kažkur anapus serbentyno.

– Ką tu, seneli, man taip gera čia pas tave atostogauti, – šyptelėjau, – nebūtų tavęs, neturėčiau pas ką...

Jis netikėtai atsisuko. Įsižiūrėjo tiesiai man į akis. Negalėjau nė mirktelėti. Mėlynos mėlynos senelio akys nepavaldžios laikui. Rodos, jose vis dar žaidžia kažkoks nenusakomas šelmiškumas, šviesa ir spindintys ašarų krislai.

– Einam sodan, – tarstelėjo tvirtu balsu, pajutęs, kaip mano akys ima drėkti. – Tu, Augustėle, graži pana užaugai, greitai čia jau nebeįdomu bus tau važiuoti.

Jaučiu, kaip tvirčiau suima delną ir stebi nepritariantį mano žvilgsnį. Eidamas į sodą senelis visuomet prie trobos durų padeda lazdą ir pasiima kankles, ku-

rios jo rankose prabyla ritmingomis liūliuojančiomis melodijomis. Ir dabar, saulei leidžiantis, vakaro prieblanda sušvelnina jo gilias raukšles, nuramina žvilgsnį, o aš griūnu po seniausia sodo obelim ir laukiu pirmųjų garsų. Mano žilagalvis uždainuoja: „Uliokim, braliukai, švintaj Lietuvelėj... Nežinam, kų rasim svetimoj šalalėj...“ – pasigirsta sodrus balsas. Kiek gergždžiantis, bet stiprus. Tarytum senelio krūtinėje tilptų visas svaigus sodo oras, bičių dūzgesys ir pievos ošimas. „Nerasma tėvelio anei motinelės, nebus, kas apšluosta gailias ašareles“, – mintyse kartu su juo traukiu kitą dainos posmą ir pajuntu, kaip man užgniaužia kvapą, suspaudžia vidurius ir nugelia širdį liūdna nuojauta, kad visa tai netrukus praeis. Mano kūną sukausto praradimo baimė, o sielą užtvindo nesuvaldoma rauda. Staiga aš susigėstu, supratusi, kad labiau nei senelį aš bijau prarasti save! Kad jam išėjus, jo numylėtinei Augustėlei viskas bus kitaip! Seneliui užmerkus akis, visam laikui užsimerks mano vaikystė! Todėl šią akimirką kiekviena savo jauno kūno ląstele geriu dabartį, senelio balsą, žvilgsnį, tarp sodo medžių plaukiojančią melodiją, net skausmą ir baimę, budinčius čia pat, šalia, ir šnopuojančius tiesiai man į nugarą.

Neužmiršau tos dainos. Niekada. Ją niūniavau paskutinįkart laikydama šaltą, nebūties paliestą senelio delną. „Į kokią šalelę iškeliavai?“ – visuomet rengiuosi paklausti jo laukdama savo sapnuose. Bet vos tik mes susitinkame, aš dažniausiai pabundu. Iš džiaugsmo. Tada apima ramybė, kad išėjai man esant šalia, dar spėjęs nusišypsoti ir ištarti visai panašiai kaip tądien, prie raudonuojančio serbentyno:

– Žiūrėk, Augustėle, dabok save. Stebi anie, ne kitaip...

Ruda Lapė