Taurosta Nr. 2 (18) by Jonavos viešoji biblioteka

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2023 M. NR. 2 (18)

Nuo 1999 m. Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įvertina ir apdovanoja geriausius metų mėgėjų meno kolektyvus ir jų vadovus už reikšmingą bei aktyvią meninę veiklą. „Aukso paukštė“ yra aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje. 2023 metų pavasarį „Aukso paukštė“ nutūpė į Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Presto“ ir vadovės Solveigos Maslauskaitės rankas. Šio įvertinimo ansamblis sulaukė dėl aktyvios koncertinės veiklos, naujų programų rengimo, dalyvavimo įvairiuose festivaliuose ir respublikiniuose konkursuose.

MOTERŲ VOKALINIS ANSAMBLIS „PRESTO“. Iš kairės: Goda Černiauskaitė – Kauno kolegijos 2-o kurso studentė, Inga Kilmanienė – AB „Achema“ personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus personalo specialistė, Jolanta Dedelienė – technologijų mokytoja, Solveiga Maslauskaitė – choro meno vadovė ir dirigentė, Saulė Imbrasaitė – J. Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus absolventė, Aurelija Turskytė – J. Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus absolventė, Reda Sakalauskienė – verslo administratorė, buhalterė. Nuotraukoje nėra ansamblio solistės Jurgos Roličienės – mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui.

TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS

Įsiklausanti ir tolerantiška visuomenė Lina Gediminė

Poetas Jura Michaljancas: Lietuva auga ir gražėja Dr. Ramūno Čičelio pokalbis su poetu Jura Michalianu

V. POEZIJOS KLUBO „ŠALTINIS“ SVETAINĖ

Vasara Jonavoje Pagarba tradicijoms, istorinei atminčiai ir rekordinės žiūrovų minios Ieva Kuodelyte-Saudargienė

Netikėtos poezijos spalvos, skoniai ir pavidalai Jonavoje 68 Jovita Rutkauskaitė

...tai tu, tai mes, tai – Jonava Jolita Driukienė

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui – 35 Praeitį prisiminus ir į ateitį pažvelgus Juozas Šalčius

Įteikta septintoji G. Kanovičiaus literatūrinė premija Kristina Jaskūnienė

Turininga vasara augančiai asmenybei Kristina Jaskūnienė

Alfonsui Grumbinui (1943–2018 m.) – 80 Regbio džentelmenas Algimantas Kšivickas

Hab. m. dr. Antanui Romualdui Gudonavičiui (1943–2002 m.) – 80 Mokslininko darbų sąrašas ilgesnis už gyvenimą Irena Nagulevičienė

Pulkininkui Juozui Kartanui (1893–1979 m.) – 130 „Stiprybės ieškojau savo krašte“ Martyna Brėdikienė

Žeimiams – 660 m. Miestelis vieškelių ir malūnų sankryžoje Marius Glinskas

1768–1772 m. sukilimui Abiejų Tautų Respublikoje – 255 m. Trys baro konfederacijos atminimo paminklai Kazimieras Mackevičius

VIII. KRONIKA

102

Jonavos viešajai bibliotekai suteiktas Grigorijaus Kanovičiaus vardas

108

Jonvabalis Liucijonas Justinas Venckus

110

Jonavos sporto istorijos nuolatinė paroda Algimantas Kšivickas

111

Janina Noreikaitė (1945–2023)

112

Felicijonas Konstantinas Fedaravičius (1938–2023)

114

Nadiežda Kriučkovaitė (1931–2023)

117

Laima Grigaliūnaitė-Didžiulienė (1932–2023)

118

Kuigalių mokyklai – 100

121

IX. NAUJAUSI LEIDINIAI

Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiai – 230 Jonavos bažnyčia ir beneficija Vytautas Venckūnas

VII. KŪRYBINĖ MOZAIKA

„Kas esu šiandien, yra bažnyčios mokymo nuopelnas“ Irenos Butėnaitės pokalbis su klebonu kun. Audriumi Mikitiuku

Jaunųjų poetų eilės

Trumpi pamąstymai apie šiandieną Zigmundas Michnevičius

III. TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI

Gimtinė man buvo, yra ir bus vienintelė – pirma ir paskutinė Irena Nagulevičienė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

II. JUBILIEJAI 27

Poezijos klubo veikla – tai rajono kultūros dalis Irena Nagulevičienė

Bartonių dvaras amžių vingiuose Mečislovas Sangavičius

Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiai – 230 Atvirukas iš Jonavos Giedrė Narbutaitė-Kontrimė

IV. SUSITIKIMAI SU ĮDOMIAIS ŽMONĖMIS

Kraštiečių kūryba

123

X. JONAVOS KRAŠTO ŽMONIŲ JUBILIEJINĖS IR ŽYMIOS DATOS 2024 METAIS

124

1-ame viršelyje – Ruduo. Vytauto Buto nuotrauka. 3-iame viršelyje – Vytauto Venckūno nuotrauka. LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė

ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys TIRAŽAS – 350 egz. | ISSN 2424-4317

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

2023 NR. 2 (18)

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

I. Datos ir žmonės

Šiuo metu Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, Naujininkuose ir Girionyse parama teikiama 346 užsieniečiams, tarp kurių yra 251 Ukrainos pilietis, 9 pabėgėlio statusą gavę asmenys, 59 prieglobsčio prašytojai, 20 perkeliamųjų asmenų (lietuvių kilmės) ir 6 neteisėti migrantai. 75 proc. visų gyventojų sudaro moterys ir vaikai. Dauguma asmenų yra atvykę iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Tadžikistano, Irako, Kongo ir kitų valstybių. 2023 m. paramą integracijai gavo 814 užsieniečių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Jonavos, Šiaulių, Visagino, Zarasų ir kitose savivaldybėse. Paramą perkeliamiems asmenims gavo 204 žmonės, jie perkelti iš Ukrainos ir Venesuelos.

ĮSIKLAUSANTI IR TOLERANTIŠKA VISUOMENĖ Lina GEDIMINĖ, Pabėgėlių priėmimo centro komunikacijos specialistė

Pasaulyje įsivyravo tendencija – auga žmonių, kurie priversti palikti savo namus, skaičius. Vienas iš 74 šios planetos gyventojų yra priverstas palikti savo namus dėl aplinkos konfliktų, smurto ar persekiojimo. Politikos, karo ar kiti konfliktai, kurių nesugebama išspręsti, yra pagrindinė žmonių pasitraukimo iš savo šalies priežastis. Būtent todėl daugiau nei pusė pabėgėlių yra iš Sirijos, Afganistano ir Ukrainos. Ar kada pagalvojote, su kokiais iššūkiais susiduria žmonės, palikę savo gimtuosius namus ir stengdamiesi integruotis mūsų šalyje? Ar susimąstėte, kokią pagalbą ir palaikymą galėtumėte suteikti užsieniečiams, kad jie taptų visaverčiais Lietuvos gyventojais?

Atvira, gebanti priimti visuomenė yra vienas iš sėkmingos pabėgėlių integracijos faktorių Lietuvoje. Pabėgėliai stengiasi, teiraujasi pagalbos, klausia, ieško darbo. Didžioji dalis jų renkasi gyvenimą Vilniuje, kituose didžiuosiuose miestuose. Tikrai džiugu, kad dauguma užsieniečių dirba, išskyrus mamas, auginančias mažamečius vaikus. Tarp pabėgėlių yra gydytojų, slaugytojų, verslininkų, statybininkų, kirpėjų, vairuotojų ir kitų profesijų atstovų. Lietuva yra priimanti šalis ir nuo mūsų visuomenės požiūrio, išklausymo, padrąsinimo priklauso pabėgėlių integracijos visuomenėje sėkmė. „Kitataučiai gali sukurti pridėtinę ekonominę vertę ir praturtinti mūsų visuomenės kultūrą, galime atrasti daug naujų gražių dalykų, todėl kviečiu pagalvoti, o kaipgi aš asmeniškai galėčiau prisidėti prie užsieniečio integracijos mūsų šalyje“, –

TAUROSTA

Projekto „Help-Portrait“ komanda. Fotografai ir retušuotojai: Darius Merkšaitis, Irma Kubeldzytė-Maščinskienė, Simonas Gliožeris, kirpėjos ir vizažistės: Emilija Grigauskienė, Kristina Mineikienė, ir Robertas Bardauskas. Irmos Kubeldzytės-Maščinskienės nuotrauka.

teigė Pabėgėlių priėmimo centro direktorė Beatričė Bernotienė.

kad kiekvienas asmuo turi teisę jaustis vertingas ir turėti nuotraukų, kurios atspindi jo asmenybę ir istoriją.

Visame pasaulyje augant pabėgėlių srautams, vis daugiau visuomenės narių supranta šią krizę, skiria savo laiką ir resursus, organizuoja iniciatyvas, kad palengvintų atvykusių kitataučių integraciją. Viena iš tokių socialinių iniciatyvų – tai tarptautinio fotografijų projekto „Help-Portrait“ komandos įamžinti pabėgėliai, apsigyvenę Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje.

„Help-Portrait“ akcija Ruklos pabėgėlių priėmimo centre įvyko 2022 m. gruodžio 3 d., šeštadienį. Čia atvyko gausi profesionalų komanda: fotografai, šukuosenų ir makiažo meistrai, aktyviai savanoriavo ir Centro darbuotojų komanda. Užsieniečiai iš Afganistano, Gvinėjos, Irako, Kongo ar Venesuelos noriai dalyvavo fotosesijoje: buvo nugrimuoti, sušukuoti ir nufotografuoti. Kiek džiaugsmo, laimės ir pasitenkinimo patyrė kiekvienas, gavęs atspausdintą ir įrėmintą profesionalų savo portretą. Tai džiugino ir visą kūrybinę „Help-Portrait“ komandą, ir Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojus.

Tarptautinis projektas „Help-Portrait“ kasmet vyksta pirmąjį gruodžio šeštadienį. Projekto misija – suburti fotografų, kirpėjų, makiažo meistrų ir savanorių komandas, kurios skirtų laiką, priemones, patirtį ir talentą padovanoti profesionalių nuotraukų tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Svetimoje šalyje atsidūrusiems žmonėms dėmesys, jų sukurti portretai suteikia pasitikėjimo. Šio projekto sumanytojus įkvėpė mintis, kad portretas gali turėti didelį poveikį – leidžia pažvelgti į save kitaip. Šios organizacijos nariai įsitikinę,

2023 NR. 2 (18)

Nuotraukos buvo atspaustos dideliu formatu ir suorganizuota fotografijų paroda „Asmenybė ir jos istorija, atsispindinti portrete“. Pirmoji įvyko Naujininkų pabėgėlių stovykloje 2023 m. birželį, kita – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2023 m. liepą,

I. Datos ir žmonės

Po parodos pristatymo Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje: komanda, savanoriai, svečiai su Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktore Beatriče Bernotiene (trečia iš dešinės pirmoje eilėje). Audriaus Reipos nuotrauka.

o Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje – 2023 m. rugsėjį. Kiekvieną parodą lydėjo ši žinutė: „Kiekvienas portretas turi savo istoriją. Pabėgėlių priėmimo centras padeda žmonėms, bėgantiems nuo karo. Darbuotojai kasdien mato pabėgėlius, girdi jų gyvenimo istorijas ir siekia jiems padėti atrasti drą-

sos susikurti naują istoriją Lietuvoje. Pažvelkite, įsiklausykite į savo širdį, išgirskite ir atraskite asmenybę, kuri gali būti jūsų kaimynystėje. Asmenybė, kuri mokosi, kuria, dirba, ieško draugų ir siekia būti mūsų visuomenės dalimi.“

PORTRETŲ ISTORIJOS

Moteris su keturiomis dukromis į Lietuvą atvyko iš Irako 2021 m. rudenį. Mūsų šalyje moteris neturi artimųjų, jai buvo sunku priprasti prie svetimkalbės aplinkos, šalto oro, tačiau teigė, jog, gavusi prieglobstį, pasiliktų gyventi Lietuvoje. Dabar moteris gyvena Vilniuje ir dirba kepykloje. Darbą rado savarankiškai, per socialinius tinklus. Mergaitės jau kalba lietuviškai, padeda ir mamai susikalbėti, lanko darželį, mokyklą, turi draugų.

TAUROSTA

Moteris su dukrele ant rankų yra Kongo Demokratinės Respublikos pilietė, kuri į Pabėgėlių priėmimo centrą atvyko 2021 m. lapkričio 4 d. Po dviejų mėnesių, praleistų Lietuvoje, ji pagimdė mergaitę. Pagrindinė priežastis, kodėl paliko savo šalį, buvo 56 metų vyro, jos tėvo darbdavio, už kurio nesutiko tekėti, kerštas. Be to, jam buvo skolinga 10 000 dolerių, kuriuos moteris pasiskolino mamai gydyti. Moteris yra gimusi Matadi mieste. Baigusi vidurinę mokyklą, ji Kinšasos universitete trejus metus studijavo teisę ir politinius mokslus. Bėdos šeimoje kilo 2015 m., kai jos tėvą ištiko insultas. Mirus tėvui, po dviejų savaičių pagal šalies tradiciją atvyko merginos broliai ir paėmė visą turtą. Taip ji su motina liko gatvėje. Mama dėl patirtų rūpesčių pateko į ligoninę, bet iš jos dingo ir niekas nežino, kur ji yra. Likusi visai viena, jauna moteris kelionių agentūroje sužinojo, kad turimų pinigų pakaks kelionei į Baltarusiją. Sutvarkius dokumentus, ji su 9 mėnesių studijų viza 2020 m. rugsėjo mėn. išvyko studijuoti į Baltarusiją. Šioje šalyje susipažino su vyru, apsigyveno pas jį kaip namų tvarkytoja, bet vėliau pradėjo artimiau bendrauti. Vieną dieną vyras pareiškė, kad turi problemų, ir susidėjęs daiktus išvyko, liepė išsikraustyti ir moteriai. Po kiek laiko prastai pasijutusi ji atliko nėštumo testą ir sužinojo, kad laukiasi. Bijodama, kad būdama nėščia bus išsiųsta atgal į Kongo Demokratinę Respubliką, nusprendė vykti į Lietuvą. Mūsų šalyje moteris jaučiasi saugi, čia ji daug ko išmoko ir patyrė naujų dalykų. Kadangi truputį moka anglų ir rusų kalbas, kalbos barjero nejaučia. Jos šalyje nesaugu gyventi, nes daug prievartos ir smurto, tautiečiai yra labai temperamentingi, o lietuviai daug ramesni.

Ši šeima gyveno Afganistane. Vyras dirbo logistikos padalinyje prie NATO. Išvedus NATO pajėgas, sutuoktiniai turėjo evakuotis iš Afganistano. 2022 m. pavasarį buvo perkelti iš Kosovo į Lietuvą. Sūnų pervežė į Kanadą, o dukra gyvena Airijoje. Dar vienas sūnus su šeima liko Afganistane, slapstosi, bet tėvai nepraranda vilties, kad jam pavyks ištrūkti. Senjorai nedirba dėl sveikatos problemų ir amžiaus. Lietuvoje jiems sunkiausia – kalbos barjeras, tačiau žmonės draugiški, paslaugūs. Gyvenimo būdas ir kultūros labai skiriasi, bet svarbiausia, kad dabar šie garbingo amžiaus žmonės jaučiasi saugūs. Ruklos pabėgėlių priėmimo centre glaudėsi beveik metus, mokėsi lietuvių kalbos. Dabar gyvena prie Vilniaus, Grigiškėse.

2023 NR. 2 (18)

I. Datos ir žmonės

Mergina su sūnumi į Lietuvą atvyko 2022 m. vasarą. Dėl kilusių neramumų Baltarusijoje jai buvo nesaugu likti savo šalyje. Gavusi vizą, pasiprašė ir gavo prieglobstį Lietuvoje. Ji lanko lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros pažinimo kursus, ruošiasi integracijai. Lietuvoje merginai nėra sunku, nes daugelis supranta rusų kalbą. Čia žmonės laisvesni, daugiau šypsosi. Kadangi sūnelis dar mažas, kol kas nedirba.

Moteris gimė Venesueloje, turi Lietuvos pilietybę. 2022 m. spalio 14 d. atvyko su šeima gyventi į Lietuvą. Čia jau buvo apsigyvenusi pusseserė su sūnumi ir pusbrolis su žmona. Venesueloje labai sunku susirasti darbą, daugelis įmonių buvo uždarytos ir nusavintos, labai maži atlyginimai. Nėra socialinio draudimo, valstybinės ligoninės neturi jokių atsargų. Venesueloje diktatūros režimas gyvuoja daugiau nei 20 metų. Moteris pasirinko Lietuvą, nes čia gimė jos tėvai. Prieš keletą metų atvažiavusi atostogauti, ji susižavėjo mūsų kraštu. Šalis – tvarkinga, sklandžiai teikiamos paslaugos: elektros, vandentiekio, transporto, interneto ir kt. Nors ir menkai, bet ji moka lietuvių kalbą, tai padėjo prisitaikyti, juo labiau kad žmonės yra geranoriški, paaiškinantys. Užimtumo tarnyba ir Raudonasis Kryžius padėjo įsidarbinti. Šiuo metu gyvena Kaune ir planuoja Lietuvoje likti visam laikui.

TAUROSTA

2021 m. rugsėjo viduryje šis vaikinas iš Irako kartu su mama buvo laikinai perkeltas į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą. Čia irakietis su kitais jaunuoliais pradėjo lankyti bendrojo lavinimo įstaigą, mokėsi lietuvių kalbos, bendravo su vietos gyventojais. Centro darbuotojai supažindino su mūsų šalies kultūra bei papročiais, kad būtų lengviau integruotis. „Mokytis naujos kalbos lengviau bendraujant su lietuviais ne tik formalioje, bet ir neformalioje aplinkoje. Daug mokiausi savarankiškai, todėl po pusės metų jau laisvai susikalbėjau su Centro darbuotojais, vietos bendraamžiais ir netgi, gyvendamas Ruklos stovykloje, vertėjaudavau ir padėdavau savo gimtosios šalies piliečiams susikalbėti su lietuviais“, – patirtimi dalinasi užsienietis. Nors veiklos netrūko, tačiau vaikinas niekaip negalėjo pamiršti savo pomėgio: gimtinėje jis buvo išmokęs kirpėjo amato, todėl kilo mintis šią paslaugą teikti stovykloje: „Mano tėvas visą savo gyvenimą dirba kirpėju, todėl ir aš jau nuo 10 metų kirpau draugus, kaimynus, pažįstamus. Gyvenant Centro stovykloje kilo mintis atnaujinti įgūdžius. Man buvo suteiktos patalpos, tinkama darbo įranga – taip ir pradėjau kirpti. Iš pradžių norinčiųjų buvo nedaug, bet ilgainiui susidarė eilės, tekdavo iš anksto rezervuoti laiką. Netrukus vaikinas sužinojo apie galimybę dirbti vienoje Kauno kirpyklų, kurioje dirbo ne vienas migrantas. „Susisiekiau, susiderinau visas sąlygas. Už pagalbą esu nuoširdžiai dėkingas savo socialinei darbuotojai Simonai bei stovyklos vedėjui Irmantui, kurių dėka turėjau ir iki šiol turiu galimybę užsidirbti savarankiškai“, – atvirauja irakietis. Kirpykla, kurioje šiuo metu dirba vyras, įsikūrusi Kauno centre, pačioje Laisvės alėjoje, kur dienos metu netrūksta žmonių. Nors vaikinui šis darbas yra tarsi pašaukimas, tačiau jis svajoja baigti aukštąją mokymo įstaigą ir ateityje dirbti veterinarijos gydytoju. „Kai gyvenau Irake, savo gimtajame mieste, kartu su tėvais auginome daug šunų – nuolatinė jų priežiūra buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis. Todėl dabar vis pasvarstau, jog, pasitaikius galimybei, norėčiau tapti veterinarijos gydytoju“, – teigia vaikinas. Irakietis džiaugiasi, kad sėkmingai įsikūrė, dirba mėgstamą darbą. „Lietuva – rami šalis. Čia gyventi gera ir saugu, nereikia dairytis per petį. Tikrai nesudėtinga susirasti darbą, svarbiausia – noras ir motyvacija. Man patinka čia gyvenantys žmonės, su jais lengva bendrauti, rasti kompromisus. Dažnai su savo klientais padiskutuojame įvairiomis temomis, kartu pasijuokiame – čia žmonės draugiškesni ir atsipalaidavę“, – neslepia susižavėjimo pašnekovas. Paklaustas, ar planuoja su mama Lietuvoje likti visam laikui, vaikinas nedvejodamas atsako: „Taip, šiuo metu esame patenkinti gyvenimo sąlygomis. Tiesa, mano mama vis dar sunkiai supranta lietuvių kalbą, todėl negali susirasti darbo. Tačiau, kai gimtojoje šalyje nesijauti saugus, esi persekiojamas, kyla pavojus gyvybei, gyvenimą pradedi vertinti iš naujo. Tai, kad esame saugūs ir galime ramiai vaikščioti miesto gatvėmis, yra nuostabus jausmas. Lietuva – puiki šalis saugiam prieglobsčiui ir savirealizacijai.“

2023 NR. 2 (18)

I. Datos ir žmonės

VASARA JONAVOJE

PAGARBA TRADICIJOMS, ISTORINEI ATMINČIAI IR REKORDINĖS ŽIŪROVŲ MINIOS Ieva KUODELYTĖ-SAUDARGIENĖ, Jonavos kultūros centro režisierė Kultūros centro archyvo nuotraukos

Jonaviečiai vasarą jau įprato planuoti pagal miesto renginių kalendorių, stengdamiesi nepraleisti koncertų, susitikimų, edukacijų, mugių. Jonavos kultūros centras stengėsi, kad praėjusi vasara taptų įvairialypės kultūros švente: renginiuose dėmesio sulaukė tiek Lietuvos įžymybės, tiek augantys Jonavos kūrėjai ir atlikėjai, kuriems teko atsakomybė papuošti svarbias istorines datas bei Jonavos vizitine kortele tapusias šventes.

BIRŽELIS – VAIKIŠKO DŽIUGESIO IR TRADICINĖS KULTŪROS MĖNUO Vasaros renginių sezonas šiemet pasitiktas birželio 3 dieną Ramybės skvere. Jonaviečių prisijaukintoje erdvėje įsikūrė rūšiavimo dirbtuvės, atiduotuvių kiemas, knygų leidyklos, taip pat eksperimentų, finansinio raštingumo, profesijų pasirinkimo edukacijas siūlančios įmonės bei visada kūrybiški Jonavos kultūros centro savanoriai. Vaikus ir tėvelius muzika džiugino estradinio dainavimo studija „Lašeliukai“, vaikų dainavimo studijos „Vokalizė“ kolektyvai „Septima“ bei „Mažoji septima“, kultūros centro popgrupė „Šuldu Buldu“, Jeronimo Ralio gimnazijos solistės Elvija Zvicevičiūtė ir Karolina Lebednykaitė, solistė Akvilė Kolojanskaitė. Scenoje iškilmingai pasveikinti gabiausi rajono vaikai – Jonavos rajono savivaldybės administracijos atstovai jiems įteikė „Triumfo arkos“ apdovanojimus. Sveikinimus pratęsti patikėta vaikų ir jaunimo numylėtiniui, pirmą kartą koncertavusiam Jonavoje – dainininkui Rokui Yan, kuris susirinkusius

sužavėjo puikiu stiliumi, charizma ir romantiškomis autorinėmis dainomis. Birželio 9 dieną simboliškai paminėtos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus 94-osios gimimo metinės. Jonavos kultūros centro teatras pakvietė jonaviečius susirinkti Krašto muziejaus kiemelyje ir garsiai skaityti vieną žymiausių rašytojo romanų „Miestelio romansas“. Ši iniciatyva – tarsi priminimas, kad žydiškoji atmintis yra visos Jonavos istorijos ir jos gyventojų tapatybės dalis. Dar vienas priminimas, liudijantis pagarbą praeičiai, – Birželio 14-osios, Gedulo ir vilties dienos, minėjimas, kuris tradiciškai surengtas šalia miesto kapinių koplyčios. Prisiminimais dalijosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Jonavos skyriaus nariai, jų mintys palydėtos eilėmis, prasminga Seimo nario Eugenijaus Sabučio kalba ir atlikėjos Kristinos Chlastauskaitės dainomis. Nuo vasaros renginių neatsiejama ir respublikinė armonikierių šventė „Pas Jonus“, kuri šiemet įvyko savaitę iki Joninių – birželio 17-ąją. Daugiau nei 20 muzikantų ir muzikančių iš Molėtų, Širvintų, Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Pakruojo, Ariogalos, Jonavos, Elektrėnų, Šilalės ir Kauno meistriškai griežė liaudies ir savo kūrybos kūrinius. Šventėje dalyvavo ir svečiai – Kauno sporto veteranų klubo vokalinisinstrumentinis ansamblis „Ąžuolynas“, vadovaujamas Vinco Biliūno. Pažadėję žinias perduoti jaunesniajai kartai, dalyviai pagerbti atminimo dovanomis. Po liaudiško savaitgalio netruko atskubėti ir charakteringiausia metų šventė – tradicinės Joninės. Miesto pavadinimą žymintys riboženkliai virto ten-

TAUROSTA

Birželio 14-oji paminėta ir miesto kapinėse.

tais, žyminčiais Jonų Respublikos teritoriją, ant aukščiausio vėliavos stiebo plazdeno Jonų Respublikos vėliava, o slėnyje skambanti liaudiška muzika ir kalamų jongrašių garsai kvieste kvietė tūkstančius smalsuolių iš visos Lietuvos, išsiilgusių baltiškos kultūros ir liaudies papročių prisotintų patyrimų. Tądien Krašto muziejaus kiemelyje atidengta kalvio Andriaus Šukučio nukaldinta Jonvabalio skulptūra, kurios idėją ilgai brandino Jonavos kultūros centras, o sumanymo konkursą laimėjo jonavietis Justinas Venckus. Jis pasiūlė Jonvabaliui Liucijono vardą ir bronzinei vabalo uodegėlei pridėjo nuostabių galių – nuo dabar ne tik per Jonines, bet ir per visus metus Jonvabalis lauks miesto gyventojų ir svečių, užsuksiančių išsakyti slapčiausių troškimų, kuriems neabejotinai bus lemta išsipildyti. Šventinį vakarą Joninių slėnyje pradėjo meras Mindaugas Sinkevičius, kuris džiaugėsi kuriamu miesto tapatumu, ilgametėmis tradicijomis ir miesto vardo garsinimu rengiant išskirtines Jonines. Meras kartu su renginio vedėju Jonu Radzevičiumi bei Jono kiemo šeimininkais Jonu ir Joniene pakėlė Jonų Respublikos vėliavą ir sceną užleido vakaro atli-

2023 NR. 2 (18)

kėjams. Netrukus joje pasirodė modernaus folkloro grupė „Aisva“ ir lietuviško roko kūrėjai – grupė „Thundertale“. Kol scenoje griaudėjo iki pašaknų lietuviška muzika, gyvenimas virte virė ir Jono kieme – čia įsikūrę amatininkai pasakojo apie medžio drožybos, vilnos vėlimo, vainikų pynimo, šakočių kepimo, žolininkystės, pynimo, bitininkystės subtilybes. Autentiška atmosfera rūpinosi, dainomis, šokiais ir tautosakos perlais kiemo lankytojus džiugino Jonavos kultūros centro folkloro ansamblis „Laduta“ (vad. Audra Noreikaitė) ir vaikų folkloro ansamblis „Ramtatukai“ (vad. Loreta Ratautienė). Jonų raštinėje – garbingiausioje kiemo vietoje – buvo laukiami Jonai, norintys tapti respublikos piliečiais, o kiti kiemo lankytojai rašė atvirlaiškius, kuriuos išsiųsti žadėjo Turizmo informacijos centras. Apdovanojus gražiausių vainikų ir smagiausių šventės akimirkų fiksuotojus, tikrą vakarėlį Joninių slėnyje užkūrė Mantas Jankavičius su grupe, o didžiausia šventės staigmena tapo elektroninės muzikos

I. Datos ir žmonės

Joninių misterijos akimirka.

Šventės linksmybės Jono kieme.

Liepos 6-osios koncerto atlikėja – Alina Orlova.

Sutartinių šventės „Sutarysma 2023“ akimirka.

Vasaros atidarymo šventė. Atlikėjas Rokas Yan su gerbėjais.

Scenoje – Triumfo arkos laimėtojai.

TAUROSTA duetas Beissoul & Einius, pirmą kartą koncertavę Jonavoje. Įsižiebęs stichijų ženklais puoštas laužas priminė, kad linksmintis reikia čia ir dabar – juk švenčiame trumpiausią metų naktį. Iškart po koncerto pradėta ruoštis vidurnakčio misterijai „Dievai ir stichijos“. Laukimo laiką papuošė jonaviečio DJ DaikoJ sumiksuotų lietuvių liaudies dainų puokštė. Ir galiausiai prasidėjo šventės puošmena – misterija. Misterijos pradžioje trijų laumių įžiebtas gyvybės medis netruko užgesti dėl žmogiškos puikybės, silpnumo, nedorumo ir Joninių slėnyje ėmė siausti laumių iškviestos keturios stichijos – Žemė, Vanduo, Ugnis ir Vėjas. Muzikos ir būgno garsais, liaudiškų bei šiuolaikinių šokių judesiais, ugnies, šviesų ir lazerių efektais skleidėsi supykdytų dievų įtūžis... Lyrišką ir jausmingą misteriją lydėjo muzikinė fejerverkų kompozicija, sušvitusi spalvingais žiežirbų fontanais, palaikymo šūksniais ir džiaugsmingais plojimais, patvirtinančiais, kad Jonava – unikalus miestas, savo Joninių tradicijomis nenustojantis žavėti tūkstančių paparčio žiedo ieškotojų.

VIDURVASARĮ DŽIUGINO SKIRTINGŲ ŽANRŲ MUZIKA Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Liepos 6-ąją, jonaviečiai tradiciškai rinkosi Joninių slėnyje, kur savo dainas Lietuvai dovanojo Jonavos kultūros centro vokalinė grupė „Pinavija“, atlikėjai Elvija Zvicevičiūtė, Akvilė Kolojanskaitė, Egidijus Kasputis ir svajingoji Alina Orlova. 21 valandą kartu su meru Mindaugu Sinkevičiumi, Seimo nariu Eugenijumi Sabučiu ir pasaulio lietuviais jonaviečiai įsiliejo į Tautiškos giesmės bangą, nuvilnijusią aplink visą pasaulį. Mažieji dalyviai renginyje gamino Lietuvos trispalves, puošė tautiniais kostiumais mažas lietuvaičių iškarpas ir pieštukais kūrė įvaizdį Lietuvos karaliaus Mindaugo siluetui. Lietuviškosios tradicijos puoselėtos ir išskirtiniame gamtos kampelyje – ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio liepos 14 dieną įvyko sutartinių festivalis „Sutarysma“. Į magišką vietą iš Jonavos ir aplinkinių kraštų suvažiavę etnokultūros entuziastai bei smalsuoliai sutartinių giedotojų ir folkloristės Lauritos Peleniūtės vedami būrėsi į ratą ir balsais jungėsi į darnią visumą,

2023 NR. 2 (18)

dalyvavo ugnies apeigose, klausėsi folkloro ansamblių „Lėtaukėla“ (Upnininkai), „Laduta“ (Jonava), „Pyniava“ (Ukmergė) ir sutartinių giedotojų grupių „Gaudė“ (Ringaudai), „Čiulbutė“ (Ignalina), „Sėdauta“ (Utena) atliekamos muzikos. Miške pabirusiose palapinėse buvo galima pasigaminti natūralių smilkalų, išsikepti ant laužo duonelės, baltiškais ženklais papuošti drobinį maišelį, mokytis rišti šiaudus ir vyti juostas bei baltiškais sigilais dabinti savo kūną. Į šią darnią gamtos ir žmonių kompoziciją puikiai įsijungė Gabrielė Vilkickytė, dovanojusi šiltos, dvasingos, užburiančios muzikos koncertą.

VASARA PALYDĖTA BALTIJOS KELIO SUKAKTIES RENGINYJE Visi keliai, vedantys į Lietuvos nepriklausomybę, pirmiausia susijungė į trijų Baltijos tautų kelią, kad jų žmonės žinotų, jog tik būdami vieningi bei ryžtingi įžengs į laisvės rytojų. Vasaros renginių pabaigą žymėjo 34-oji Baltijos kelio sukaktis ir Juodojo kaspino diena, tradiciškai paminėta autostrados Vilnius–Panevėžys 91,1 kilometre – būtent ten, kur 1989 m. rugpjūčio 23-iąją stovėjo vieningi rankomis susikibę jonaviečiai. Šalia simbolinio kryžiaus plazdant vėliavoms, degant ugnelei ir skaisčiai šviečiant saulei, prisiminta istorija, Baltijos kelio idėjiniai sumanymai, tylos minute pagerbti tremčių, laisvės kovų dalyviai, žmonės, žodžiais, darbais ir ginklais gynę Tėvynę, tačiau iškeliavę anapilin. Prisiminti ir Ukrainos žmonės, šiandien išgyvenantys brutaliausius istorijos momentus. Į renginį susirinko gražus būrys patriotų – Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Jonavos skyrius, Šaulių sąjungos jaunimas, skautai, aktyvūs jonaviečiai. Šventė pradėta Lietuvos Respublikos himnu. Susirinkusius svetingai priėmė ne tik renginiui pasiruošusi Jonavos kultūros centro komanda, bet ir žemės, kurioje stovi kryžius, savininkai – Rimantas ir Regina Strielčiūnai. Minėjimo dalyvius sveikino Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininkė Irena Tamoševičienė, raginusi kitais metais dar drąsiau švęsti jubiliejinę sukaktį ir jos proga šalia simbolinio kryžiaus pradėti kurti ąžuolų giraitę. Dainomis šventę papuošė Stacevičių šeimos – Gintarės, Militos

I. Datos ir žmonės

Baltijos kelio minėjimo akimirkos, 2023 m.

Istorinės Baltijos kelio nuotraukos.

ir Sigito – trio, Jonavos kultūros centro instrumentinės grupės „Rapsodija“ nariai – Edvardas ir Regina. Pasidalijus prisiminimais ir peržvelgus istorines nuotraukas, renginio dalyviai susibūrė aplink gausų suneštinį stalą su sodybos šeimininkų medumi, naminiais sūriais, tradicine kepta duonele. Gražus ir šiltas vakaras leido pasišnekėti, aptarti ateities vizijas ir kartu užtraukti dar ne vieną dainą taip, kaip ir įprasta taikiai savo laisvės keliu žygiuojančiai tautai. Vasara prabėgo greitai, bet ji buvo spalvinga, įvairi, įsimintina. Jonavos kultūros centro renginių dalyviai pagarbiai žvelgė į istoriją ir tradicijas, jungėsi į bendruomeniškas veiklas, atsigręžė į klasikinę muziką, tačiau tuo pat metu koja kojon žengė su šio laikmečio dvasia, dalyvaudami lazerių, šviesos ir garso efektų pripildytuose aukščiausio lygio koncertuose Joninių slėnyje.

TAUROSTA

...TAI TU, TAI MES, TAI – JONAVA Jolita DRIUKIENĖ, Jonavos kultūros centro režisierė Kultūros centro nuotraukos

Rudens pradžia jonaviečius džiugino ne tik vasariška šiluma, bet ir renginių gausa – rugsėjo 4–9 dienomis įvyko 273-iajam Jonavos miesto gimtadieniui skirti koncertai, veiklos, prie kurių prisijungė ir gausus būrys miesto įstaigų bei organizacijų. Šventinė savaitė jonaviečiams pasiūlė įvairaus žanro koncertų: klasikinės muzikos vakarą dovanojo Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai, vokalinės muzikos vakare gražiausius kūrinius atliko Jonavos kultūros centro vokalinis ansamblis „Presto“, vaikų popgrupė „Šuldu Buldu“ ir solistė Rosita Remenčiūtė, džiazo muzikos gerbėjai klausėsi Jonavos kultūros centro grupės „Jazzstudio“ (vadovas Aleksandras Dunis) profesionaliai atliekamų džiazo interpretacijų, ketvirtadienį dainuojamosios poezijos vakare eilėmis dalijosi Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ poetai, o muzikinius pasirodymus atliko Karolina Lebednykaitė, Rugilė Stankevičiūtė, Kristina Chlastauskaitė bei Giedrius Arbačiauskas. Penktadienio vakarą Joninių slėnyje griaudėjo grupių „Sankaba“, „Noisy Party“ ir „AC/DC“ projekto muzikantų atliekama roko muzika, čia visų pasveikinti susirinko ir dviračių žygio dalyviai, paskandinę erdvę spalvotų dūmų debesyje. Pagrindinė šventės diena – šeštadienio rytas – mažiesiems jonaviečiams dovanojo šeimų pikniką su Kake Make ir Netvarkos nykštuku, parodomuosius akrobatinių aviamodelių skrydžius, kinologų programą, vaikų popgrupės „Šuldu Buldu“ dainas bei šokių klubo „Bonus“ šokius. Veiksmą scenoje papildė

2023 NR. 2 (18)

užsiėmimai vaikams, prie kurių prisijungė „I Future INVESTMENTS“, „Allianz Lietuva gyvybės draudimas“, Jonavos sporto centras, Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, Visuomenės sveikatos biuras, Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centras, Jonavos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Jonavos tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubas, JKC savanoriai, Kauno apskrities VPK Jonavos r. policijos komisariatas, paramedikai, virtualios realybės žaidimų salonas „OCPC lounge“, NATO karių karinės technikos demonstracija, šokių namai „Melgė“, mitologinių būtybių laboratorija, Krašto muziejus ir Turizmo informacijos centras, gyvūnų mylėtojų klubas „Jonava ir keturkojai“, Jonavos onkologinių ligonių asociacija „Škac“, labdaros ir paramos fondas „Jonaviečiai padeda“. Vakarėjant prie veiklų zonos prisijungė ir Jonavos rajono socialinių paslaugų centras, UAB „Jonavos hidrotechnika“ bei Jonavos rajono savivaldybės administracija, kuri dalijo dovanas mobiliosios programėlės „JONAVA“ žaidimo laimėtojams. Šventinėse miesto eitynėse žygiavo daugiau negu 3500 žmonių iš 60 įstaigų ir organizacijų, kuriose jie mokosi, dirba arba užsiima mėgstama veikla, o Jonavos kultūros centro linijinių šokių grupė „Aksomas“, šiuolaikinių šokių grupė „Contempo“ ir šokių klubas „Bonus“ visus pasveikino masiniu šokiu. Vakare Joninių slėnyje daugiau nei 15 tūkstančių žiūrovų minia mėgavosi koncertu, kuriame dalyvavo „Lietuvos balso“ dalyviai Rugilė, Kristina, Edas, jo-

I. Datos ir žmonės

Šventinių eitynių rikiuotė.

Joninių slėnio panorama.

TAUROSTA

Krepšinio klubo Jonavos „CBet“ prisistatymas ir vyr. trenerio Virginijaus Šeškaus sveikinimas.

Vokalinės muzikos vakaro atlikėjai – vaikų popgrupė „Šuldu Buldu“ su soliste Rosita Remenčiūte (vad. Elegijus Laimikis).

navietis Artioma, taip pat „X faktoriaus“ finalininkė Elvija Zvicevičiūtė, grupė „Man-go“, Alanas Chošnau, Jessica Shy. Koncertą vainikavo muzikinių lazerių ir šviesų šou bei diskoteka su DJ Bardachioku. Jonaviečius ir miesto svečius sveikino Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, Seimo narys Eugenijus Sabutis, kultūros centro direktorius Sergejus Jefimenka, Jonavos „CBet“ krepšinio klubas, motociklininkai iš visos Lietuvos. Tradiciškai buvo pagerbti ir konkurso „Sukurta Jonavoje“ laureatai.

2023 NR. 2 (18)

Magiškas sutapimas – devintą mėnesį, devintą dieną devintas pagal gyventojų skaičių miestas Jonava džiugino gausiu įstaigų bei organizacijų įsitraukimu į mūsų visų šventę. Dėkojame Jonavos sporto centrui, Grigorijaus Kanovičiaus viešajai bibliotekai, Visuomenės sveikatos biurui, Jeronimo Ralio gimnazijai, Janinos Miščiukaitės meno mokyklai, kurie savo organizuotais renginiais prisidėjo prie šventinės savaitės. Ačiū visiems, kurie dirbo, šventė ir džiaugėsi kartu įprasmindami šūkį „Jonavos kultūros centras – tai TU, tai MES, tai – JONAVA“.

I. Datos ir žmonės

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIUI – 35

PRAEITĮ PRISIMINUS IR Į ATEITĮ PAŽVELGUS Juozas ŠALČIUS, žurnalistas, socialinių mokslų daktaras

Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje 2023 m. birželio 6 d. įvyko Sąjūdžio jubiliejaus renginys „Lietuvos istorijos virsmas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui 35 m.“. Jo tikslas – susitikti su seniai matytais bendražygiais, prisiminti pramintus gyvenimo takelius, pasidalinti įspūdžiais apie tai, kaip šiandien gyvena Lietuva, kokie iššūkiai jau įveikti ir kokie ateities darbai dar laukia. Šį renginį organizavo Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Jonavos sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimą vedė metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas. Pradėdamas renginį, Vytautas prisiminė tuos laikus, kai buvo Sąjūdžio Jonavos tarybos narys, ir akcentavo, kad nuo to laiko aktyviai dalyvauja politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Keletą kadencijų jis buvo Jonavos savivaldybės tarybos narys (priklausė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai). Į šį renginį pakviestų buvusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bei Savivaldybės tarybos narių buvo paprašyta įsivaizduoti, kad jie susibūrė prie apskrito stalo be jokio pasiruošimo ir slaptų kėslų turi papasakoti tai, kas geriausiai išliko jų atmintyje prieš įkuriant Sąjūdį, būnant Sąjūdžio tarybos nariais ir vėlesniais gyvenimo metais. Vytautas sakė: „Idėja pasimatyti su bičiuliais ir bendražygiais mano planuose buvo jau seniai. Žinojau, kad daugelis, bėgant dešimtmečiams, pasklido po įvairias Lietuvos vietoves ir dirbo įvairius darbus, todėl neturėjau galimybės savo mintis

išsakyti visuomenei. Tačiau šį kartą pavyko į neeilinį renginį pakviesti 14 to meto sąjūdiečių. Deja, kai kurie buvę kolegos jau Amžinybėje, todėl kviečiu juos prisiminti tylos minute. Sąjūdžio deleguotas Gediminas Ilgūnas buvo Atkuriamojo Seimo nariu, ir, nors gyveno Vilniuje, periodiškai apsilankydavo gimtojoje Jonavoje. Amžinybėje jau yra ir buvęs tarybos narys Arvydas Stirna, LR Seimo nariai Marijonas Visokavičius ir Vaclovas Lapė, buvusi Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Janina Chabarova. Manau, kad šis mūsų susikaupimas yra pagarba Išėjusiems ir kitų bendraminčių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie mūsų valstybės nepriklausomybės idėjos įgyvendinimo, prisiminimas. Taigi, kviečiu savo bendražygius pasidalinti mintimis.“ Veronika Gabužienė truputį susijaudinusi prisiminė laikus, kai teko iškęsti sunkią dalią tremtyje. Moteris pasakojo: „Tuo laiku mūsų tautiečiai turėjo nepaprastą ryžtą ir viltį, kad anksčiau ar vėliau jie pamatys nepriklausomą tėvynę. Žinoma, tai pavyko ne visiems, tačiau aš turėjau galimybę pamėginti sujungti į bendrą ratą artimos aplinkos politinius kalinius, tremtinius, vykdyti bendrus darbus, reikalingus gyvenimo kasdienybei ir, savaime suprantama, auginti savąsias šeimas bei galvoti apie mūsų krašto ateitį. Man visais laikais buvo neramu, kad Lietuvos ateičiai grės įvairūs pavojai ir, kaip matome, net ir šiandien vienokiu ar kitokiu būdu mes tų pavojų neišvengiame, todėl kviečiu geranoriškai burtis ir siekti geresnės mūsų tautiečių ateities tikslų.“

TAUROSTA

1988 m. liepos 25 d. Jonavos statybos treste įkurta pirmoji Jonavoje Sąjūdžio rėmimo grupė. Sąjūdžio konferencijoje išrinkta Sąjūdžio taryba. Iš enciklopedinio leidinio „Kelias į nepriklausomybę. Sąjūdis 1988–1991“. Šviesa, 2010 m.

2023 NR. 2 (18)

I. Datos ir žmonės

Vakaro „Lietuvos istorijos virsmas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui 35 m.“ svečiai ir dalyviai.

Susirinkusiuosius sveikino Jonavos r. savivaldybės tarybos narė, Sporto ir kultūros komiteto pirmininkė V. Šadauskienė.

Viešosios bibliotekos direktorės S. Gajauskaitės įžanginis sveikinimo žodis.

Jonavos persitvarkymo sąjūdžio nariai V. Gabužienė, V. Vizbaras, V. Aleksandraitis, V. Daukševičius, A. Grėbliūnas, G. Vaiciekavičiūtė.

Pranas Dailidė praeityje daugiausiai buvo susijęs su žemės ūkio reikalais ir renginio dalyviams vaizdžiai papasakojo apie paprastų mūsų tautos žmonių darbštumą, siekį bendradarbiauti ir kurti geresnį gyvenimą sau, šeimai ir artimiesiems. Pranas sakė: „Pamėginkite įsigilinti į savo gyvenamąją aplinką ir, manau, kad drąsiai galėsite pasakyti, jog daugelis mūsų krašto žmonių gyvena taip gerai, įdomiai ir gražiai, kaip dar niekada negyveno.“ Kiek kitokios nuomonės buvo Algirdas Grėbliūnas. Jis teigė: „Į šį renginį aš atsinešiau Sąjūdžio pro-

gramą, t. y. tą, pagal kurią, mūsų įsivaizdavimu, turėjo būti kuriama Lietuvos ateitis. Deja, prabėgus dešimt mečiams, man neramu dėl kai kurių mūsų tautos ir valstybės žingsnių. Turiu omenyje vieną iš svarbiausių valstybės tapatybę atskleidžiančių sąlygų – gimtąją kalbą. Man skaudu, kad prabėgus keliems dešimtmečiams buvo nemaloniai „papildyta“ lietuvių kalbos abėcėlė, t. y. rašyboje vis dažniau pastebimos naujos raidės (x, w, q), o ir moterų pavardžių rašymo tradicijos kinta. Nerimą kelia ir didelis valstybės prasiskolinimas užsieniui.“

TAUROSTA

Pirmieji susitikimo akordai – vaikų popchoro „Šuldu buldu“ atlikėjos Mileta Stacevičiūtė ir Gabrielė Meleškaitė.

Šio renginio dalyviai Vidmantas Jankauskas ir Vytenis Aleksandraitis kėlė klausimus dėl prieš 30 metų iškeltos idėjos, pavadintos „Projektas – Lietuva“.Per projekto įgyvendinimo dešimtmečius paaiškėjo, kad jam įgyvendinti trūko aiškaus lyderio, kuris, padedamas valdžios institucijų, nukreiptų projektą tinkama linkme. Todėl kraštas susidūrė su įvairiomis sunkiai išsprendžiamomis problemomis, tokiomis, kaip jaunų žmonių emigracija į užsienį, gimstamumo sumažėjimas ir bendrosios gyventojų populiacijos sumažėjimas net vienu milijonu. Buvo prisiminti įvairių to meto įmonių vadovai, pavyzdžiui, trąšų gamyklos vadovas Bronislovas Lubys, kuris įkūrė Lietuvos pramonininkų konfederaciją. Ši, nors keitėsi vadovai, šiuo metu užima reikšmingą vietą valstybės gyvenime. Jonaviečiai pagarbiai prisimena garbės pilietį B. Lubį, miesto centre jam pastatė paminklą, kuris matomas vos atvykus į Jonavą. Kai kurie mano, kad paminklas atspindi tikro gaspadoriaus žvilgsnį į savąsias valdas. Teigiamai prisimintas ir to meto didžiausios Jonavoje statybos įmonės vadovas Jonas Saulėnas. Deja, likimas taip lėmė, kad jis jau daugiau kaip 30 metų yra Amžinybėje.

2023 NR. 2 (18)

Vytautas Daukševičius, tuometis Jonavos miškų urėdas, taip pat buvo Sąjūdžio tarybos narys. Jis prisiminė laikus, kai daug dėmesio teko skirti miškininkų gyvenimui organizuoti ir teisingai krypčiai pasirinkti saugant mūsų gamtos turtus. 2013 metais, baigdamas valstybinę tarnybą, urėdas išleido knygą „Girių pavilioti“ (daugiau nei 300 puslapių). Joje galime rasti tokias paslaptingas autoriaus mintis: „Gyvenimo ir darbo metais supratau, kad nepamainoma talkininkė – užrašų knygelė. Ji pamažu tapo tikra gyvenimo drauge. Knygutės mintis suprasti ir į turinį įsigilinti buvo galima tik išmanant „slaptą raštą“, o raktą, kaip jį perskaityti turėjo tik jų autorius.“ Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius perdavė sveikinimus Sąjūdį Jonavoje kūrusiems žmonėms ir pasidžiaugė, kad mūsų dienomis jam tenka daug bendrauti su jaunimu, todėl jis gali stebėti, kaip šis supranta valstybės praeitį, kokius tikslus kelia ir kokias jų įgyvendinimo galimybes mato ateityje. Sąjūdyje dalyvavę žmonės aktyviai įsijungė ir į rajono visuomeninį bei politinį gyvenimą. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmuoju Jonavos rajono tarybos pirmininku buvo išrinktas Edmundas Gedvilas.

I. Datos ir žmonės

Jonavos persitvarkymo sąjūdžio nariai V. Juknelis, buvusi „Jonavos balso“ žurnalistė A. SkaisgirytėGedvilienė, E. Gedvila, P. Dailidė.

Kalba vakaro svečias – Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas A. Dudavičius.

Bebaimiam, aktyviam Jonavos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistui V. Jukneliui birželio 7 d. sukako 60 metų.

Jis, dalyvaudamas Sąjūdžio tarybos veikloje, aktyviai bendradarbiavo ir su spauda. Pagrindinis informacijos šaltinis tuo metu buvo laikraštis „Jonavos balsas“. Jo redaktorius Julius Lenčiauskas, kaip paaiškino šio renginio organizatorius, taip pat buvo pakviestas į renginį, tačiau atvykti negalėjo.

tais laikais nebuvo prašoma jokių valdžios leidimų, todėl daugelio atmintyje išliko nerimo jausmas dėl galimų pasekmių už dalyvavimą patriotinėje veikloje.

Rajono architektas Virginijus Vizbaras ir visuomenininkas Vygaudas Juknelis prisiminė laikus, kai eilinio žmogaus aktyvi pozicija dalyvauti visuomenės gyvenime tapo reikšminga. Labai ryškus Sąjūdžio žmonių bruožas – ryžtas ir drąsa ne tik išsakyti savo mintis, bet ir ieškoti bendražygių įvairioms idėjoms įgyvendinti. Pravartu prisiminti, kad jonaviečiai gyveno ypatingoje aplinkoje dėl Rukloje įsikūrusio didelio karinio dalinio. Žmonės puikiai suprato, kad reikia nepamiršti galimų pavojų. Buvo prisiminti ir įvairūs visuomenei svarbūs renginiai, kuriuos organizuoti

Šį renginį įdomiai papuošė muzikiniai kūriniai, kuriuos atliko Jonavos merginų popchoro „Šuldu buldu“ dainininkės (vadovas E. Laimikis). Pagarbiai buvo prisiminti svarbiausi Sąjūdžio vadovai: Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas. Jie buvo atvykę į Jonavą su kūrybinėmis mintimis ir padrąsinančiais žodžiais aktyviai jungtis į prasidedantį naują gyvenimą. Renginio dalyviai padėkojo Jonavos viešosios bibliotekos direktorei ir kitiems darbuotojams už suteiktą svetingą pastogę, skanią arbatą ir gražius palinkėjimus.

TAUROSTA Apibendrinant šį susibūrimą, norisi paminėti pasikalbėjimų metu nugirstą mintį: įvairių negandų gyvenime buvo, yra ir bus, tačiau kiekvienas žmogus, turėdamas kūrėjo dvasią ir atsakomybės pojūtį, gali nesunkiai prisidėti prie to, kad į gyvenimą galėtume žvelgti su optimizmo dvasia. ............................................................................................. Už pagalbą rengiant straipsnį spaudai dėkoju VU humanitarinių mokslų bakalaurei Benitai Višpulskytei ir aktyviam Jonavos sąjūdiečiui Gintarui Kubiliūnui už išsaugotą foto dokumentinę medžiagą.

Redakcijos prierašas: Prie Panerio memorialo Jonavoje pastatyta stela kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. Be vardų tų, kurie buvo ten užkasti, be ašarų. Ji įprasmina ir kitas žūties vietas, kurias žymi kryžiai ir koplytstulpiai visame Jonavos rajone. Bus laikas, kai ateisime prie stelos pagerbti ir Sąjūdžio kartos žmonių už jų begalinę meilę Lietuvai, pasiaukojimą ir drąsą. Tas laikas ateityje. Be vardų, be titulų minėsime kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę visais laikais, kol gyvuos Lietuvos valstybė.

Nuotrauka atminčiai su Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos administracijos vadovėmis – direktore Skirmute Gajauskaite (sėdi dešinėje) ir pavaduotoja Dalia Plaktoniene (sėdi kairėje).

2023 NR. 2 (18)

I. Datos ir žmonės

ĮTEIKTA SEPTINTOJI G. KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA Kristina JASKŪNIENĖ, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė Audriaus Reipos nuotraukos

Rugsėjo 14 d. vakarą Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje įteikta septintoji kasmetinė respublikinė G. Kanovičiaus literatūrinė premija. Ji skirta poetei ir prozininkei Agnei Žagrakalytei už originalumą, naujas raiškos formas ir šiuolaikišką požiūrį į istoriją romane „Triukšmaujantys: katalikai. Lengvas būdas parašyti istorinį romaną“. Šių metų literatūrinės premijos konkursui pateiktus kūrinius vertino Vilniaus universiteto docentas istorikas, žurnalistas, rašytojas Aurimas Švedas, Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė ir jidiš literatūros tyrinėtoja, vertėja ir edukatorė, komisijos pirmininkė Goda Volbikė, kuri susirinkusiems svečiams akcentavo laureatės kūrinio konceptualumą, novatoriškumą ir netikėtą formą. „Man labai didelė garbė ir džiaugsmas gauti šią premiją. Dėl dviejų dalykų. Pirma, esu rašytojo gerbėja, antra, labai džiaugiuosi šią premiją gaudama Jonavoje. Savo knygoje rašiau apie įvykius, kurie vyksta mažuose miesteliuose, kaimuose, nes noriu, kad žmonės negalvotų, jog pasaulis sukasi vien tik apie Vilnių ar Kauną“, – savo mintimis šventės metu dalijosi laureatė A. Žagrakalytė.

TAUROSTA

Premijos laureatė Agnė Žagrakalytė su rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birute Gailiene ir G. Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktore Skirmute Gajauskaite.

Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus.

Premijos laureatę sveikino LR Seimo narys Eugenijus Sabutis.

Bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei įteikus apdovanojimą, rašytoją sveikino Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, Lietuvos rašytojų sąjungos atstovė Donata Mikaitė, rašytojo sūnus Sergejus Kanovičius. „Išėjus tėveliui negalėjau išgedėti, pirmoji ašara man išriedėjo būnant Jonavoje. Aš labai dėkingas jums už tai. Šitiek meilės patirti iš nepažįstamų žmonių – labai jaudinantis dalykas. Geriausias paminklas esate jūs ir tai, ką darote“, – nuoširdžiai į susirinkusius svečius kreipėsi S. Kanovičius.

2023 NR. 2 (18)

Šventinį vakarą tęsė L ietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės Rasos Rapalytės ir pianisto, džiazo improvizatoriaus Daumanto Slipkaus prancūzų, lietuvių ir portugalų kalbomis atliekamų dainų programa. Po jos jonaviečiai ir miesto svečiai skubėjo į Jonavos kultūros centrą, kur laukė Jeronimo Ralio gimnazijoje sukurtas spektaklis „Daina nuo Vilijos iki Neries“ (režisierė Živilė Martinaitienė, muzikos mokytoja Neringa Kukarinienė). Kasmetinės respublikinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos steigėja – Jonavos rajono savivaldybė.

I. Datos ir žmonės

TURININGA VASARA AUGANČIAI ASMENYBEI Kristina JASKŪNIENĖ, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

2023-ieji Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje nenusileido ankstesniems metams turininga renginių programa ir veiklų įvairove. Pavasarį startavo projektas „Terapinis rašymas kaip priemonė savipagalbai ir saviugdai“, kurio metu septynias savaites vyko nuotoliniai rašymo terapijos užsiėmimai. Pagal specialiai paruoštą programą užsiėmimus vedė psichologė-psichoterapeutė Inga Juodkūnė, su kuria projekto dalyviai ir kiti jonaviečiai gyvai susitiko gegužės 13 d. bibliotekoje surengtame rašymo maratone. Rašymo maratonas – unikalių patirčių suteikęs renginys. Tai lyg akistata su savo vidiniu AŠ, kuriam

retai randame laiko arba jį slepiame po kasdienybės kaukėmis. O štai mažieji jonaviečiai ir jų šeimos džiaugėsi galėdami vasaros atostogas leisti Knygų terasoje. Įgyvendinant projektą „Atostogos Knygų terasoje. Vasaroju su pasaka“, įvyko net 13 susitikimų su vaikais! Turininga atostogų programa vykdavo kiekvieną trečiadienį. Jonavoje apsilankė VšĮ „Teatriukas“, parodęs spektaklį „Pasakos telefonu“, teatras „Avilys“ atgaivino visiems gerai žinomą pasaką „Princesė ir kiauliaganys“, o lėlių teatras „Aitvaras“ papasakojo Rau-

Vasaros renginių ciklo atidarymo momentas. Kalba bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė.

TAUROSTA

Mažieji spektaklio žiūrovai.

iš kišenės“ („Bravo teatras“) ir labai laukiamas „Lėlių vežimo teatras“ iš Panevėžio su vaikų mėgstama pasaka „Trys lokiai“. Vasaros renginiuose apsilankė daugiau nei 1300 lankytojų, kurie stebino ne tik smalsumu, aktyvumu, bet ir kūrybiškumu! Kartą skaitykloje sulaukėme sumanaus senelio, kuris, atlydėjęs anūkę, atsinešė ir savo kėdę. Štai kokie nuostabūs vasarotojai bibliotekoje! Svečiuose – „Teatriukas“.

donkepuraitės ir vilko istoriją. Ne kartą bibliotekoje lankėsi unikalus ir savitas „Stalo teatras“, kuris jonaviečiams pristatė spektaklius „Eglė žalčių karalienė“, „Kaip žvejys į dangų ėjo“ bei teatralizuotus pasakų skaitymus su kūrybinėmis dirbtuvėmis „Auksaplaukis ir žvaigždė“, „Bezdukas ant ežero“. Kauno valstybinis lėlių teatras pakvietė į edukacines programas „Kerintis H. K. Anderseno pasaulis“, „Profesija – lėlininkas!“. Sulaukėme svečių ir iš uostamiesčio! Klaipėdos teatras „Lino lėlės“ parodė spektaklį „Žuvėjėlis“, o kur dar muzikinis vaidinimas „Baisiai gražu“ („Vėjų teatras“), „Linksmos pasakos

2023 NR. 2 (18)

Taip pat norime pasidžiaugti projektu „Ugdymas literatūra: augu su knygų kūrėjais“, kurio veiklos tęsėsi nuo vasario iki lapkričio mėnesio. Vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, bibliotekoje surengta net 10 susitikimų su knygų autoriais. Tai ne pirmas sumanymas, prie kurio įgyvendinimo prisideda Jonavos rajono socialinių paslaugų centras bei Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centras. Kas žino, galbūt šiame būryje vaikų, kurie vasaros atostogas leidžia bibliotekoje arba ateina popietėmis susipažinti su knygų kūrėjais, užaugs ne vienas būsimasis rašytojas, garsinsiąs Jonavos vardą. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė

II. Jubiliejai

ŠV. APAŠTALO JOKŪBO BAŽNYČIAI - 230

ATVIRUKAS IŠ JONAVOS Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, Jonavos krašto muziejaus istorikė, muziejininkė

Projekto tikslas – prisidėti prie jubiliejaus minėjimo, aktualizuojant Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, Jonavos miesto įkūrimo bei miesto įkūrėjų didikų Kosakovskių istoriją. Projekto metu buvo sukurta 15 skirtingų, specialiai bažnyčios jubiliejui skirtų atvirukų. Kūrybiniame procese dalyvavo grafikė Vaiva KovieraitėTrumpė, fotomenininkas Mindaugas Meškauskas, dailininkas Remigijus Januškevičius. Vykdydamas šį projektą, muziejus taip pat parengė parodą ir informacinį leidinį. Tiek atvirukai, tiek informacinis leidinys papildyti QR kodais, kuriuos nuskaičius išmaniąja programėle, rodomas vaizdo siužetas apie Jonavos miesto įkūrimą ir bažnyčios fundavimo istoriją.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, išdidžiai iškėlusi bokštus Neries slėnyje, iš toli pasitinkanti atvykstančiuosius į miestą, yra vienas svarbiausių Jonavos miesto istoriją liudijančių ir reprezentuojančių paminklų. Šiemet minime Jonavos bažnyčios 230 metų jubiliejų. Šiai progai pažymėti Jonavos kultūros centro Krašto muziejus įgyvendino projektą „Atvirukas iš Jonavos“1. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė. 1

Visą kūrybinį procesą lydėjo renginių ciklas „Kaip gimsta atvirukas“ – kūrybinės dirbtuvės su grafike Vaiva Kovieraite-Trumpe, fotomenininko Mindaugo Meškausko parodos „Piligrimo pėdos portretas“ atidarymas, susitikimas su dailininku Remigijumi Januškevičiumi, ekskursija bažnyčioje su zakristijonu Regimantu Tameliu, istoriko, Valdovų rūmų direktoriaus doc. dr. Vydo Dolinsko parengtas ir perskaitytas pranešimas „Vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis – Jonavos bažnyčios fundatorius“. Liepos 30 dieną per Šv. Jokūbo atlaidus Jonavos bažnyčioje vykęs šventinis minėjimas vainikavo projektą: Jonavos kultūros centro Krašto muziejus pristatė projekto metu parengtus atvirukus, parodą bei informacinį leidinį bei dovanojo šeimyninio klasikinės muzikos ansamblio „Regnum Musicale“ koncertą.

TAUROSTA

ATVIRUKAI – ISTORIJOS PASAKOTOJAI Projektas „Atvirukas iš Jonavos“ priminė, kad Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija yra neatsiejama nuo Jonavos miesto įkūrėjų didikų Kosakovskių. Ši bažnyčia kartu su buvusio vienuolyno pastatu, neskaičiuojant Skarulių Šv. Onos bažnyčios, yra seniausi ir vieninteliai statiniai Jonavoje, menantys didikų Kosakovskių laikus ir jų nuveiktus darbus. Projektu ypač norėta priminti bažnyčios fundatoriaus ir Jonavos miestelio puoselėtojo Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero asmenybę ir nuveiktus darbus. Beje, Jonavos miestelio įkūrimą jis aprašė savo atsiminimuose: „Tėvas buvo neaukšto ūgio, taurios, gražios laikysenos, drąsus, visada linksmas, žmoniškas, draugiškas, atviras, dosnus, aistringas statytojas ir ūkininkas, plėtė gyvenvietę kirsdamas mišką ir tokiu būdu dalyvavo šio laikmečio pramonėje. Jis įkūrė pirmuosius Kosakovskių namus Jonavoje, tuo metu pačioje miško tankmėje numatydamas tinkamą vietą miesteliui plėsti.“2 Nekyla abejonių, kad XVIII a. pirmoje pusėje gražiame Neries slėnyje, kur nuo seno kirtosi Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius jungiantys keliai, didikai Marijona ir Dominykas Kosakovskiai pradėjo kurti privatų Jonavos miestelį. Dominykas savo tėvo Jono garbei jį pavadino Jonava. Po vyro mirties darbus tęsė Marijona Zabielaitė Kosakovskienė. „Iš Šilų ji išsikraustė į Jonavą tik iš pagarbos savo vyrui, mūsų tėvui, norėdama tęsti jo pradėtą darbą – statyti ir plėsti Jonavos miestelį. Šioje vietoje daug investavo tiek į Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Kaunas, 2018 m., 21 psl. 2

2023 NR. 2 (18)

Dailininko Remigijaus Januškevičiaus triptikas, skirtas Šv. Jokūbo bažnyčios jubiliejui.

dvaro namų, tiek į miestelio statybą. Pastatė bažnyčią, rūpinosi jos įšventinimu, stengėsi užtikrinti ilgalaikį finansavimą.“3 Norėdami priminti šią istoriją, kartu su patyrusia „Iron Cat“ komanda sukūrėme vaizdo siužetą, kuriame buvo įamžinta Jonavos dvaro vieta, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, Kosakovskių kripta, pro miestą tekanti Neris. Šiuos filmuotus Jonavos vaizdus papildėme pasakojimu apie didikus Kosakovskius, jų pastangas auginti ir plėsti Jonavą. Kiekvienas projekto metu parengtas atvirukas turi specialų QR kodą, kurį nuskaičius išmaniąja programėle rodomas filmukas.

Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Kaunas, 2018 m., 62 psl. 3

II. Jubiliejai

Krašto muziejaus darbuotojos Irena Andrejeva, Kristina Ruselytė, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, Vilija Vaškevičienė.

MENININKŲ DARBUOSE – DALIS JONAVOS ISTORIJOS Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios jubiliejus – puiki proga prisiminti neeilinę asmenybę, Jonavos miesto įkūrėjų sūnų, Jonavos globėją ir puoselėtoją, Livonijos vyskupą Juozapą Kazimierą Kosakovskį. Įgyvendindami projektą „Atvirukas iš Jonavos“, fotomenininkui Mindaugui Meškauskui skyrėme užduotį įamžinti bažnyčios zakristijoje saugomą, XVIII a. pabaigoje nutapytą bažnyčios fundatoriaus portretą. Šis atvirukas turėtų priminti, kad, nors ir atkalbėtas artimųjų, Juozapas Kazimieras, paveldėjęs Jonavą, labai daug jėgų ir lėšų skyrė miesteliui auginti. Kaip pats rašė atsiminimuose: „...nuvykęs į paveldėtą Jonavą, keletą metų po motinos mirties buvusia liūdniausia mano buveine, ėmiau ją daryti sau mieliausia. Atgaivinau

Viešosios bibliotekos dovana jubiliejaus proga – bažnyčios ir miesto steigėjų epitafijos vertimo marmurinė lenta.

TAUROSTA

Iškilmingas minėjimas ir koncertas bažnyčios šventoriuje.

motinos pastangas išlaikyti miestelį, dabar dar tik žydais apgyvendintą, didindamas jo reikšmingumą ir naudą.“4 Nors buvo atkalbinėjamas ir kritikuojamas, jis skyrė daug laiko, jėgų ir finansų Jonavai puoselėti: „Pakviečiau dvasiškuosius tėvus Marijonus pamaldoms laikyti ir mokyklose dėstyti, įteikdamas jiems dokumentą apie savo finansines galimybes statyti mūrinę bažnyčią ir jiems skirtą gyvenamąjį pastatą. Mano ketinimų nepakeitė daugkartiniai atkalbinėjimai ir kritika, nes buvau įsitikinęs, kad, darant ką nors naudingo ir tvaraus, reikia paaukoti grąžos neduodantį įdirbį.“5 Juozapo Kazimiero Kosakovskio dėka miestelis augo ir plėtėsi, į Jonavą atvyko vienuoliai Marijonai. 1793 m., tesėdamas vienuoliams duotą pažadą, pats fundatorius įšventino naują mūrinę Jonavos bažnyčią, suteikdamas jai Šv. apaštalo Jokūbo titulą. Tiesa, tuometė bažnyčia skyrėsi nuo tos, kurią matome šiandien – ji buvo be bokštų. Projekte dalyvavęs jonavietis dailininkas Remigijus Januškevičius nustebino viename iš trijų bažnyčios jubiliejui parengtų autorinių darbų nutapęs bebokštę Jonavos bažnyčią ir šalia jos veikusį turgų. Tam buvo pasitelktos dvi istorinės Jonavos nuotraukos – dar XIX a. pabaigoje Stanislovo Kosakovskio įamžinta Jo-

Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Kaunas, 2018 m., 76 psl. 5 Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Kaunas, 2018 m., 76 psl. 4

2023 NR. 2 (18)

navos bažnyčia, kuri buvo be bokštų, taip pat su iki mūsų dienų neišlikusia varpine ir klebonijos pastatu, bei XX a. pradžioje fotografo Tuvijaus Joffės įamžintas netoli bažnyčios veikęs Jonavos turgus.

DĖMESYS KOSAKOVSKIO ASMENYBEI Tikriausiai nėra nė vieno jonaviečio, kuris būtų skyręs tiek dėmesio didikų Kosakovskių giminės istorijai, kaip Valdovų rūmų direktorius doc. dr. Vydas Dolinskas. Džiaugiamės, kad istorikas su malonumu įsitraukė į projekto veiklas – parengė ir Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje perskaitė pranešimą „Vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis – Jonavos bažnyčios fundatorius“. Pranešėjęs pastebėjo, kad šiemet minimas ne tik 230 metų bažnyčios jubiliejus, bet ir paties jos fundatoriaus 285-osios gimimo metinės. Juozapas Kazimieras Kosakovskis savo atsiminimuose rašė: „Augančiam ir įgaunančiam žvilgesį Jonavos miesteliui reikėjo gydytojo. Pasitaikė proga lengvai susitarti ir pasirašyti kontraktą su čeku Beranka, išsimokslinusiu ir gerą vardą turinčiu žmogumi. [...] Jau turėjau pagal miestelio vystymo planą nuosavuose namuose įkurdintus vokiečių amatininkus, Marijonų kunigus mišioms konsekruoti ir mokyklose dirbti, į miestelio pusę pasuktą pagrindinį kelią ir perkėlą per upę. Kaip tik trūko daktaro, prekybos vystymo sąlygų

II. Jubiliejai

Iškilmingos mišios.

ir kermošių.“6 Vydas Dolinskas pabrėžė, kad ne visi Kosakovskio sumanymai buvo įgyvendinti dėl jo ganytojiškos ir aktyvios politinės veiklos, didelio užimtumo, dažno buvimo Varšuvoje arba Vilniuje bei asmeninių skolų.

SVARBIAUSIA – ŽMONĖS Nėra abejonių, kad Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra Jonavos ir jos istorijos simbolis. Ji tokia tapo fundatoriaus Juozapo Kazimiero Kosakovskio dėka. Didiko rūpesčiu ne tik augo ir plėtėsi naujasis miestelis, bet ir Neries krante buvo pastatytas bažnyčios, vienuolyno ir klebonijos (manoma, kad iki mūsų dienų neišlikęs pastatas, galėjo būti statomas kaip būsima Jonavos miesto rotušė) pastatų kompleksas. Neturėtų būti pamiršti vienuoliai, kurie daugiau nei du amžius

rūpinosi ir puoselėjo bažnyčią, taip pat kunigai, rėmėjai, tikintieji. Šiandien Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia vienija gražią ir aktyvią parapijos bendruomenę su klebonu Virginijumi Birjotu priešakyje. Ruošdamas renginius, parodas, ekskursijas, Jonavos krašto muziejus dažnai kreipiasi į bažnyčios bendruomenę ir visada sulaukia pagalbos bei palaikymo. Todėl ir minint 230 metų bažnyčios jubiliejų, Krašto muziejus šią progą pažymėjo projektu „Atvirukas iš Jonavos“. Aplink Jonavos bažnyčią susibūrusiai bendruomenei skyrėme veiklas – nuo kūrybinių dirbtuvių, susitikimų, koncertų iki atvirukų, kurių buvo išsiųsta ir išdalinta daugiau 1800 vienetų. Keletą likusių dar galima pasiimti užsukus į Jonavos kultūros centro Krašto muziejų ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos namus.

Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai (1738–1788). Kaunas, 2018 m., 128 psl. 6

TAUROSTA

ALFONSUI GRUMBINUI (1943–2018 M.) – 80

REGBIO DŽENTELMENAS Algimantas KŠIVICKAS, sporto organizatorius

„Viliuosi, kad keldamos sportinį meistriškumą Lietuvos regbio rinktinės sparčiai artės prie europinio ir pasaulinio lygio.“ (Alfonsas Grumbinas, 1991 m.) Regbio žaidimo ištakos Jonavoje siejamos su 1971 m. įkurta Jonavos azoto trąšų gamyklos komanda, kuri žaidė šalies pirmojoje ir aukščiausioje lygose bei SSD „Nemunas“ čempionatuose. Dažnai į Jonavoje vykstančias regbio varžybas atvykdavo ir mūsų kraštietis – tarptautinės kategorijos teisėjas A. Grumbinas (1943–2018). 2023 m. rugpjūčio 15 d. garsiam regbio žaidėjui, teisėjui, Tarptautinės regbio federacijos (FIRA) viceprezidentui, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nariui A. Grumbinui būtų sukakę 80 metų. Rinkdamas medžiagą straipsniui, nuvykau į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos būstinę Vilniuje susitikti su mūsų garsaus kraštiečio sūnumi, taip pat tarptautinės kategorijos regbio teisėju ir žurnalistu Ramūnu Grumbinu. Pokalbio metu Ramūnas nuoširdžiai papasakojo apie tėčio gyvenimą Jonavoje, jo pomėgius, sportininko ir teisėjo karjerą. Alfredas Grumbinas – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės narys. Alfredo Pliadžio nuotrauka.

2023 NR. 2 (18)

A. Grumbinas gimė 1943 m. rugpjūčio 15 d. Jonavoje. Jo mama Rozalija Graužaitė buvo kilusi iš Skarulių kaimo, o tėtis, taip pat Alfonsas, gimė Donecke, Ukrainoje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais apsigyveno iš Lietuvos pasitraukę jo tėvai.

II. Jubiliejai

Jonavos regbininkai su teisėju Alfonsu Grumbinu (stovi ketvirtas iš dešinės) po varžybų, 1980 m. Iš Algimanto Kšivicko nuotraukų rinkinio.

Būsimasis regbio aistruolis mokėsi Jonavos vidurinėje mokykloje. Mokslai sekėsi, nes skaityti ir rašyti jį išmokė iš Ukrainos grįžę ir Jonavoje įsikūrę seneliai. Mokykloje susidomėjęs futbolu ir šachmatais, šioms sporto šakoms visada rasdavo laiko. Būdamas moksleivis rašė žinutes apie sporto įvykius į vietos laikraštį. 1960 m. baigęs mokyklą, Alfonsas įstojo mokytis į Kauno politechnikos institutą. Pasirinkimą mokytis Kaune lėmė tai, kad ten gyveno iš tremties grįžęs ir naują šeimą sukūręs tėvas. 1965 m. A. Grumbinas Radioelektronikos fakultete įgijo radiotechniko specialybę. Su mokslais buvo susijusi visa jo tolesnė profesinė veikla: 1966–1983 m. jis buvo Vilniaus politechnikumo dėstytoju, 1983–1989 m. – direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1991 m. – Vilniaus kolegijos dėstytoju ekspertu.

Nacionalinės kategorijos regbio teisėjai jonaviečiai Mečys Rabikauskas (pirmas iš kairės) ir Albertas Daunora (pirmas iš dešinės) su Alfonsu Grumbinu ir Lietuvos regbio federacijos prezidentu Aleksandru Makarenka. Iš Mečio Rabikausko nuotraukų rinkinio.

Besimokydamas Kaune, Alfonsas susipažino su būsima žmona – grupės drauge kauniete Idalija Marija Povilaityte. Šeimoje susilaukė trijų vaikų – dukros Jolitos (g. 1969 m.), dvynių Audriaus ir Ramūno (g. 1972 m.).

Dar studijuodamas A. Grumbinas pradėjo žaisti regbį, kuris tuomet Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Su Kauno „Politechnikos“ ir „Staklių“ komandomis keturis kartus tapo Lietuvos čempionu ir taurės laimėtoju.

TAUROSTA Baigęs studijas A. Grumbinas pradėjo teisėjauti regbio varžyboms. 1977 m. gavo tarptautinę regbio teisėjo kategoriją ir buvo kviečiamas teisėjauti tarptautinėse rungtynėse Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Vakarų Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Alžyre, Tunise, Maroke, buvusioje Jugoslavijoje. 1991–1997 m. teisėjavo Pasaulio ir Europos regbio čempionatų rungtynėse. Prancūzų kalba yra tarptautinė regbio kalba. Kadangi teisėjas nebuvo TSKP narys, sovietmečiu jam priskirdavo vadinamąjį „vertėją“, kuris iš tikrųjų buvo KGB agentas, lydintis teisėjus užsienio išvykose. Noras išvengti nepageidaujamos globos paskatino A. Grumbiną savarankiškai išmokti prancūzų kalbą ir vienam važiuoti į užsienį teisėjauti regbio rungtynėse. Baigęs teisėjo karjerą, A. Grumbinas toliau aktyviai dirbo Lietuvos ir tarptautinėse regbio organizacijose. Kartu su tuometiniu Lietuvos regbio federacijos prezidentu Steponu Imbrasu pasiekė, kad Lietuva būtų priimta į Tarptautinę regbio federaciją – tai įvyko 1991 m. gruodžio 19 d. Nepriklausomos Lietuvos regbininkai buvo vieni pirmųjų mūsų šalies sportininkų, pripažintų pasaulinėje arenoje. A. Grumbinas parengė ir Tarptautines regbio taisykles lietuvių kalba. Sporto entuziastas daug metų ėjo aukštas pareigas tarptautinėse ir Lietuvos regbio federacijose: Tarptautinės regbio federacijos (pranc. Fédération Internationale de Rugby Amateur, FIRA) techninės komisijos pirmininko pavaduotojo (1976–1990), Administracinės tarybos nario, Vykdomojo komiteto nario, Tarptautinės regbio federacijos viceprezidento. Taip pat buvo Lietuvos regbio federacijos viceprezidentu, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nariu (1988–2003), šalies Neolimpinio komiteto viceprezidentu. Už nuopelnus sportui A. Grumbinas apdovanotas Tarptautinės regbio federacijos bronzos (1984 m.), sidabro (1989 m.), aukso (1993 m.) medaliais, Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui (1994 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2004 m.). 2018 m. kovo 17 d. Lietuva neteko legendinio regbio teisėjo. A. Grumbinas atgulė amžinojo poilsio Karmėlavos kapinėse.

2023 NR. 2 (18)

FIRA kongreso metu Čilėje, 1998 m.

„Su Alfonsu susipažinome per regbį – abu žaidėme ir teisėjavome. Kaip regbio teisėjavimo pradininkas Lietuvoje, Alfonsas pakvietė mane ne tik teisėjauti, bet ir kartais komentuoti varžybas. Kartu apkeliauta daug miestų, praleista nemažai laiko regbio aikštynuose. Turėti tokios aukštos kategorijos regbio specialistą buvo didelė garbė Jonavai, todėl Alfonsą visada laikėme jonaviečiu, nors jis vėliau gyveno Vilniuje. Jis taip pat noriai dalyvaudavo įvairiose Jonavos regbininkų šventėse, į kurias susirinkdavo komandos iš visos Lietuvos bei užsienio. Jonavos regbio arbitrai tuomet garsėjo už šalies ribų. Alfonsas buvo santūrus, nuoširdus, atjaučiantis ir padedantis. Kadangi turėjo sukaupęs didelę patirtį, po rungtynių aptardavome varžybų eigą, klaidas. Alfonsas dažnai pasidalindavo įdomesniais momentais iš tarptautinių varžybų. Buvo labai netikėta ir gaila netekti tokio nuoširdaus bičiulio“, – prisiminimais apie A. Grumbiną pasidalijo nacionalinės kategorijos regbio teisėjas Albertas Daunora. Post Scriptum. Teisėjo A. Grumbino pomėgis taip pat buvo susijęs su mylima sporto šaka – jis kolekcionavo kaklaraiščius su regbio simbolika. Po susitikimo sūnus R. Grumbinas padovanojo nuolatinei Jonavos sporto parodai keturis tėčio kolekcijos kaklaraiščius.

II. Jubiliejai

MOKSLININKO DARBŲ SĄRAŠAS ILGESNIS UŽ GYVENIMĄ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

CHARAKTERĮ GRŪDINO SUNKMETIS Būsimas mokslininkas buvo trečiasis ūkininkų Konstancijos ir Vladislovo Gudonavičių sūnus. Tačiau 1944 m. rugpjūtį į namus įsiveržusi tragedija atėmė pagrindinį maitintoją – tėtį, žuvusį nuo skeveldros. Romukas buvo ką tik persiritęs į antruosius gyvenimo metus, o po mamos širdimi jau plazdėjo ketvirtoji gyvybė. Gamtai atgimstant, sprogstant pavasariniams pumpurams, pasaulį išvydo jauniausioji atžala – sesutė Vlada.

Šių metų spalio 16-ąją kraštiečiui Antanui Romualdui Gudonavičiui, gimusiam ir augusiam Čiūdų kaime (Kulvos sen.), būtų sukakę 80 metų. Deja, 2002-ųjų vasario 9 d. gyvybę nutraukė mirtis, sugriovusi ramų šeimos gyvenimą bei mokslinę veiklą. Apie technologijos mokslų habilituoto daktaro, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų katedros profesoriaus, Rytų Europos akustikos asociacijos, mokslinio žurnalo „Elektronika ir elektrotechnika“ redakcinės kolegijos narį kalba jo nuveikti darbai ir pasiekimai, atskleidžiantys šios išskirtinės asmenybės gabumus ir talentą.

Prasidėjus trėmimams į Sibirą, žiauri lemtis neaplenkė Gudonavičienės sesers šeimos, kuri buvo vienintelis našlės moralinis ramstis. Tad paaugusių berniukų – Jono ir Huberto – vaikystė bėgo padedant mamai ūkio darbuose ar prižiūrint mažąją Vladytę. Sulaukęs septynerių, Romukas pradėjo mokytis Ragožių pradinėje mokykloje. Ar lietui lyjant, ar žiemos šalčiams spaudžiant, berniukas kasdien įveikdavo ilgą kelią. Mokytoja Marijona Žigarienė ne kartą pasakojo, kad vaikas buvęs labai smalsus, o jo spindinčios akys išduodavo norą mokytis ir savo vidinį pasaulį pripildyti naujų žinių. Netruko prabėgti ketveri metai, ir Romualdas pradėjo lankyti Kulvos septynmetę, buvusią dar toliau negu Ragožių pradinė mokykla. Tuo metu žiemos negailėdavo nei šalčių, nei pūgų. Tačiau moksleivio nebaugino nei sniego pusnys, nei pažliugę laukai, ku-

TAUROSTA

Jonavos vidurinės mokyklos 11b klasės mokiniai su klasės auklėtoja Birute Andriulaitiene Šimtadienio šventėje, 1961 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Julius Asačiovas, Romualdas Gudonavičius, klasės auklėtoja Birutė Andriulaitienė, Romas Steponavičius, Virgilijus Miciukevičius, antroje eilėje: Vytautas Rodomanskas, Vaclovas Slivinskas, Zigmas Michnevičius. Tada visi XIV laidos abiturientai nutarė švęsti mokyklos baigimo šimtadienį pasipuošę tautiniais rūbais. Taip paslapčia pagerbta ir Vasario 16-oji. Mokyklos istorijoje tokia šventė buvo vienintelė. V. Slivinsko nuotrauka.

riais su kuprinėle ant pečių keliaudavo į Kulvą. Septynmetę baigusio Čiūdų kaimo paauglio vėliau laukė Jonavos vidurinė. Mokyklinių autobusų nebuvo, nekursavo ir maršrutiniai, o apie lengvuosius automobilius nėra ką ir kalbėti. Tad kiekvieną dieną vaikinas kulniuodavo septynis kilometrus iki Jonavos, o paskui tokį kelią sukardavo atgal. Kartais tik leidžiantis sutemoms pasiekdavo Čiūdų kaimą. Žaisti su bendraklasiais ar paklaidžioti miesto gatvėmis nebuvo laiko – namuose reikėjo pasiruošti kitos dienos pamokoms, o svarbiausia – padėti mamai, nes vyresnėliai broliai tarnavo kariuomenėje, o sesuo Vlada taip pat mynė moksleiviškus takus. Bet vaikystės ir paauglystės patirtys užgrūdino vaikino charakterį, sustiprino dvasią, ugdė valią ir mokė įveikti sunkumus. Bręsdamas neretai susimąstydavo, kuo norėtų būti, kuri sritis jam prie širdies. Mintys vis krypo į Politechnikos institutą (dabar – Kauno tech-

2023 NR. 2 (18)

nologijos universitetas), todėl 1961-aisiais, baigęs Jonavos vidurinę mokyklą, priėmė sprendimą įgyti radioelektroniko specialybę.

MOKSLO PASAULYJE Patekęs į naują aplinką, A. R. Gudonavičius greitai perprato pasirinktos specialybės ypatumus, įgytomis žiniomis dalijosi su bendrakursiais, dalyvavo aukštosios mokyklos visuomeniniame gyvenime, tad, įgijęs vadovybės pasitikėjimą, dar studijų laiku gavo leidimą dirbti laborantu. Studijuodamas ketvirtame kurse, neatsispyrė liepsnojančiam meilės jausmui jonavietei Reginai Baltrimavičiūtei – santuoka buvo įregistruota 1964 m. rugsėjo 12 d. Pareigingas, siekiantis tapti geru specialistu A. R. Gudonavičius nepraleisdavo paskaitų, visada

II. Jubiliejai

Regina ir Romualdas Gudonavičiai Vienoje, prie paminko Johanui Štrausui.

Namuose Jonavoje, sutinkant 2000 metus.

laiku išlaikydavo egzaminus ir įskaitas. Į bendraamžių šmaikščias užuominas, ar netrukdo mokslams bemiegės jaunavedžio naktys, Romas atsakydavo vienu žodžiu – „padeda“. Pirmosios politechnikos instituto automatikų ir telemechanikų laidos absolventas iš Kulvos krašto aukštuosius mokslus baigė su pagyrimu. Skirstymo komisija perspektyviam specialistui pasiūlė likti institute. Tačiau jaunai šeimai reikėjo ne tik būsto, bet ir lėšų pragyventi, todėl Romualdas nusprendė atsisakyti akademinio pasiūlymo ir pasirinko inžinieriaus darbą Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar – bendrovė „Achema“). Neseniai pradėjusi veikti trąšų gamykla graibstyte graibstė gerus ir patikimus specialistus. Kaip itin veiklus, besidomintis pedagogine ir moksline veikla, A. R. Gudonavičius 1967-aisiais įsiliejo į Kauno politechnikumo Jonavos filialo dėstytojų gretas.

Svečiuose Vienoje pas profesorių Giunterį.

Nors gyvenimas tekėjo sklandžiai, tačiau vidinis balsas kvietė grįžti į aukštąją mokyklą, kurioje buvo gerbiamas ir vertinamas. Trauka savajai Alma Mater nugalėjo – A. R. Gudonavičius sugrįžo į Kauno politechnikos aspirantūrą ir per beveik trejus metus parengė bei apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Patikimas kalbos signalų pagal jų struktūrines savybes atpažinimas“. Mokslinę veiklą jis toliau tęsė instituto Kalbos signalų laboratorijoje, o pedagoginis kelias vedė Aukštosios matematikos katedros koridoriais. Svečiuose pas dėstytoją profesorių Stanislovą Vasylių.

TAUROSTA Mokslinės veiklos periodas Kalbos signalų laboratorijoje buvo itin produktyvus – mūsų kraštietis su bendraautoriais sukūrė keliolika išradimų, paskelbė nemažai mokslinių straipsnių. Netrukus jam įteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio diplomas. XX a. aštuntajame dešimtmetyje gabus mokslininkas, laimėjęs konkursus, kelis kartus stažavosi Austrijoje, Vienos ir Graco universitetuose. Papildęs savo žinias Vakarų mokslo patirtimi, Lietuvoje į mokslinius tyrimus ir pedagoginę veiklą nėrė su dar didesne energija.

nių. Todėl, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis išvertė net tris knygas. Tai buvo labai svarbus žingsnis šią sritį studijuojantiems jauniems žmonėms bei profesūrai, – sako mokslininko sesuo V. Bartosevičienė. – Nuo pačios vaikystės Romualdas buvo man geriausias gyvenimo pavyzdys. Jo skatinimai mokytis, siekti kūrybiškumo ir profesionalumo įkvėpė, įpareigojo ir nulėmė mano ir kitų šeimos artimųjų pasirinkimus siekiant mokslo, kad intelektu ir aukštais siekiais turtintume Tėvynę Lietuvą.“

1979 m., pakvietus katedros vedėjui prof. A. Kajackui, jis tapo asistentu Ryšių (vėliau pervadintoje į Telekomunikacijų) katedroje, kur pelnė docento vardą, paskui apsigynė habilituoto daktaro disertaciją ir profesoriaus vardą. Čia dirbo iki pat mirties, pasišaukusios į Amžinosios Ramybės uostą. Tada kraštiečiui A. R. Gudonavičiui tebuvo 59-eri. Žmona, du suaugę sūnūs Gintautas ir Vidas su šeimomis bei jaunėlis Linas (dar studentas) maldavo Aukščiausiąjį stebuklo. „Pasistiebk į šviesą kaip ramunė / Pailsėk, bet tik nepasiduoki! / Prisiglausk kiekvieną savo sūnų / Prie širdies. Ir vėl nusišypsoki!“, – eilėraštyje „Mylimam Tėčiui“ rašė vyriausiasis sūnus Gintautas. Deja, 2002 m. vasario 9 d. netektis atnešė niekuo neišmatuojamą skausmą.

Mokslininko sūnėnas Ramūnas Gudonavičius, einantis Kulvos seniūno pareigas, apie savo dėdę atsiliepia itin šiltai: „Tai buvo didi asmenybė, nuo mažens skatinusi mus visus mokytis ir siekti mokslo aukštumų. Jo įkvepiančios iniciatyvos ir rodomas pavyzdys davė gerų rezultatų – ir sūnūs, ir sūnėnai, ir kai kurie anūkai (pagal savo amžių) – visi turime aukštąjį išsilavinimą. O anūką Martyną Gudonavičių, kaip vieną iš startuolio „Trafi“ įkūrėjų, Lietuvos valstybės 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies garsinimą pasaulyje Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Dėdė Romualdas buvo labai darbštus, pareigingas, mėgstantis humorą. Kitaip tariant, jame slypėjo vertingos žmogiškosios savybės, kurios ne tik žavėjo, bet ir skatino veikti. O mums, paaugliams, tai darė didelį įspūdį ir buvo paskata tapti panašiems į jį. Jį labai vertino ir kolegos, ir buvę jo studentai. Ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų po dėdės mirties, jis minimas geru žodžiu, pats girdžiu ne vieną malonų prisiminimą. Jeigu ne užklupusi liga, manau, dėdė Romualdas būtų atskleidęs dar ne vieną mokslo paslaptį.“

Profesorius A. R. Gudonavičius palaidotas Jonavos Šmatų kapinėse.

ARTIMŲJŲ IR KOLEGŲ PRISIMINIMAI Profesoriaus sesuo doc. dr. V. Gudonavičiūtė-Bartosevičienė kartu su profesoriaus doktorantu brolio 60-mečio proga parengė ir išleido knygą „Profesorius Antanas Romualdas Gudonavičius“, kurioje išsamiai pristatomi jo moksliniai darbai bei visa veikla. Joje akcentuojama, kad prof. Romualdas šalia visos kitos veiklos nemažai laiko skyrė knygoms iš vokiečių kalbos versti. Lietuvos mokslo pasauliui itin pasitarnavo į lietuvių kalbą jo išversti leidiniai „Marketingas ir komunikacijos“, „Telekomunikacijos“ ir „ISDN technologijos“ apie universalų skaitmeninių telekomunikacijų tinklą. „Romas gerai suprato, kad studijuojančiam jaunimui reikia semtis patirties iš naujausių Vakarų leidi-

2023 NR. 2 (18)

„Kolega Romualdas Gudonavičius buvo ypač kruopštus ir darbštus žmogus. Jis pirmasis ateidavo į darbą ir paskutinis išeidavo. Taip būdavo kasdien, neišskiriant poilsio dienų. Daugelį stebino tai, kad su žmona Regina gyvendamas Jonavoje, kiekvieną dieną važinėdavo į darbą Kaune, dažniausiai maršrutiniu autobusu Jonava–Kaunas, įsigijęs nuolatinį bilietą. Kolega nelabai mėgo važiuoti automobiliu, o tokį pasirinkimą pagrįsdavo tokiais argumentais: eismui trukdo spūstys, o žiemą būna slidūs keliai, taigi viešuoju transportu universitetą galima pasiekti greičiau. Be to, sakydavo jis, autobuse malonu atsipalaiduoti, pasnausti, apmąstyti savo veiklą ar tiesiog pasvajoti. Profesorius buvo labai mylimas studentų, kadangi jiems skirdavo labai daug laiko, bendraudavo. Jis

II. Jubiliejai

niekada nesakydavo „aš negaliu“ ar „neturiu laiko“, – pabrėžė tuometis Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dekanas profesorius dr. Brunonas Dekeris. Buvęs A. R. Gudonavičiaus bendradarbis doc. Ramutis Rindzevičius akcentavo profesoriaus principą: laimė ne tada, kai turi arba gauni, o tik tada, kai pats duodi. „Profesoriaus gyventa nesigailint savęs. Vidinės nuostatos jį vertė siekti žinių ir mokslo aukštumų. Jis bandė peržengti lemties ribas, nesigailėdamas savęs. /.../ Profesorius R. Gudonavičius suprato, kad turtų amžinybėn neišsineši, žinių irgi. Visas intelektas mumyse, tereikia jį atskleisti. Sukauptas žinias ir save Profesorius dalino mokiniams, perteikdamas mokslinio darbo patirtį dideliam skaičiui diplomantų, bakalaureatų, magistrantų bei doktorantų. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne nugyventais metais, o atliktais darbais. Profesoriaus R. Gudonavičiaus gyvenimas ta prasme buvo pakankamai ilgas. Jo darbams pakartoti kai kam nepakaktų ir daugelio gyvenimų...“ – savo kolegą prisiminė doc. R. Rindzevičius.

KREIPIMASIS Į MOKYTOJĄ (PO MIRTIES) Nenumaldomai bėga laikas, ant sparnų nusinešdamas tiek rūpesčius, tiek džiaugsmus... Lieka tik tai, kas tikra – žmogiškumas, artimo meilė ir atsidavimas, tikslų siekimas. Mums, Jūsų mokiniams, nelengva. Kaip tiems pirmuosius žingsnius žengiantiems kūdikiams, tenka patiems pratintis eiti per žinių pasaulį, jau, beje, negaunant Jūsų išmintingo žodžio, Jūsų palaikymo, padrąsinimo, nejaučiant Jūsų rankos... Pasigendame aštraus proto, geros širdies, linksmo, nuoširdaus, be galo pasišventusio mokslui, kolegų gerbiamo Žmogaus.

Romualdas Austrijoje prie Šionbruno karališkų sodų.

R. Gudonavičiaus atminimą saugo ne įteikti apdovanojimai, bet jo pasakyti žodžiai ir palikti darbai – straipsniai, brošiūros, paskaitos, užrašytos įžvalgos, disertacijos, išradimai ir racionalizaciniai pasiūlymai, vertimai. Minint profesoriaus 80-ąsias gimimo metines, Kauno technologijos universiteto surengtos konferencijos, prisiminimų vakarai liudija pagarbą šiai iškiliai asmenybei iš Kulvos krašto, o ant kapo nepaliauja degti žvakių ugnelės, skleidžiančios šilumą ir meilę gyvenimui. ------------***-----------Jeigu įvyktų stebuklas ir mokslininkui būtų suteikta galimybė iš Anapus visa tai pamatyti, tikriausiai jis prabiltų Lietuvos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Sau į kelią neėmiau aš nieko, / Viskas Jums, brangieji mano, lieka...“

Mokytojau, mes esame laimingi ir dėkojame likimui už suteiktą galimybę būti šalia Jūsų, už suteiktas žinias ir už viską, ką mes iš Jūsų gavome, kuo mes dabar tapome ir kuo ateity tapsime. Jūs gyvenote ir gyvensite mūsų širdyse, savo pavyzdžiu ir toliau kreipdamas mūsų gyvenimus anksčiau nubrėžta vaga... Jūsų mokiniai

TAUROSTA

KRAŠTIEČIUI PULKININKUI LEITENANTUI JUOZUI KARTANUI – 130

„STIPRYBĖS IEŠKOJAU SAVO KRAŠTE“ Martyna BRĖDIKIENĖ, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

Garsus mūsų kraštietis, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas pulkininkas leitenantas Juozas Kartanas (1893–1979) savo prisiminimuose rašė: Esu gimęs 1893 m. birželio mėnesio 12 d. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Kulvos dvare. Mano tėvas Jurgis Kartanas ten dirbo dvaro ūkvedžiu. Šeimą sudarė motina Emilija Majerskaitė Kartanienė, broliai Stasys ir Jonas, aš pats, vėliau Koncepolio vienkiemyje (tai senasis Konciapolio kaimo, vadinto dar Koncopoliu, esančio dabar Šilų seniūnijoje, pavadinimas – red.) gimęs brolis Kazimieras. („Taurosta“, 2018 m. Nr. 1) Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka palaiko draugiškus ryšius su kraštiečio J. Kartano vaikais: Šarūnu, gyvenančiu JAV Sietlo mieste, ir Danute, gyvenančia Kalifornijoje. Bibliotekoje 2018 m. lankėsi Šarūnas (Conrad) Kartanas, o šiais metais birželio 16 d. paminėti ir pagerbti J. Kartano atminimą 130ųjų gimimo metinių proga į biblioteką atvyko dukra Danutė Praitis-Kartanaitė, jos dukros Irena ir Vida su vyru bei vaikais, Sigutė Smetonaitė ir kiti giminės. Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Kartanas. Kaunas, apie 1935 m.

2023 NR. 2 (18)

Priėmimas, vykęs Kraštotyros skaitykloje, buvo puiki proga prisiminti įvairialypę pulkininko leitenanto asmenybę, nelengvą jo gyvenimo istoriją ir sužinoti naujų faktų. Informacijos ir kraštotyros skyriaus vadovė Regina Lukoševičienė paruošė ekspoziciją, kurioje kraštiečio giminaičiai galėjo susipažinti

II. Jubiliejai

Juozas ir Ona Kartanai. Kaunas, apie 1940 m.

Juozo ir Onos Kartanų šeima: (sėdi iš kairės) sūnus Juozas, tėvai, sūnus Šarūnas, duktė Lilė, (stovi) dukterys Jūratė ir Dana. JAV, 1975 m.

Savo namuose Omahos mieste, Nebraskoje, JAV, 1975 m.

Amžinojo poilsio vieta Omahos mieste, Šv. Marijos Magdalenos kapinėse.

TAUROSTA

Nuotrauka atsiminimui. Sėdi iš kairės: J. Puišo, S. Smetonaitė-Petrauskienė, D. Praitis-Kartanaitė ir dukterys V. Praitis, I. Praitis, Dalius Kartanas. Stovi iš kairės: Audronė Kartanienė, Stasys Pajaujis, Alė Pajaujienė, R. Lukoševičienė, V. Praitis vyras Roger Hill ir sūnūs – Kendal Praitis Hill ir Ezra Praitis Hill, I. Praitis sūnus Ishan Praitis, V. Venckūnas.

2023 NR. 2 (18)

II. Jubiliejai

su anksčiau nematytų dokumentų kopijomis: J. Kartano gimimo įrašu Kauno dekanato bažnyčių gimimo metrikų knygoje, asmens liudijimais, atsargos karininko liudijimu, straipsniais apie kraštietį spaudoje. Ypatingo dėmesio sulaukė suskaitmenintas J. Kartano dienoraštis ir 1928 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos pasirašytas aktas, kuriuo J. Kartanas už ypatingus nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Plačiau J. Kartano gyvenimo istoriją apžvelgė Informacijos ir kraštotyros skyriaus spaudinių redaktorius Vytautas Venckūnas. Jo pasakojime išryškėjo ir esminiai pulkininko leitenanto gyvenimo faktai, ir tarsi vieni kitiems prieštaraujantys asmenybės bruožai. Paminėta, kad J. Kartanas, 1911 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, buvo pradėjęs mokytojauti, tačiau įsisiūbavus Pirmajam pasauliniam karui nutraukė darbą. 1915 m. pavasarį J. Kartanas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas į Tiflisio karo mokyklą. Kaip karininkas, netrukus atsidūrė fronte, o vėliau ir vokiečių nelaisvėje. Į Lietuvą kraštiečiui pavyko sugrįžti 1919 m., o 1931 m. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Nors gimtojoje šalyje J. Kartanas buvo vertinamas kaip sumanus ir pareigingas karininkas, sovietų okupantai 1940 m. lapkričio mėnesį jį atleido iš Lietuvos kariuomenės. Gyventi Kaune tapo nesaugu. Seno pažįstamo Liudo Giros, jau pritapusio prie naujos valdžios, dėka gavo leidimą dirbti kaimo mokytoju netoli Vandžiogalos. Vokiečiams okupavus Lietuvą, dirbo malūnų treste ir Jiezno malūno vedėju. Artėjant naujai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus: į Vokietiją, po to į Kolumbiją, o galiausiai į Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1979 m. kovo 31 d. mirė nesulaukęs galimybės grįžti į Lietuvą.

Kartanų giminaitė, Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė Sigutė Petrauskienė-Smetonaitė, atsiminimų knygos ,„Pabėgimas iš Taljanų“ (2019) autorė, pasidžiaugė, kad dabar yra puikus laikas kartu su vaikais ir anūkais prisiminti prieškario Lietuvos nepriklausomybės gynėjus. Kauno technologijos universiteto docentė daktarė Judita Puišo giminės istoriją papildė įžvalgomis apie J. Kartano brolį Joną Kartaną, kurio gyvenimo istorija taip pat buvo nelengva. Šį nusipelniusį pedagogą, Jonavos progimnazijos steigėją ir vadovą, Kėdainių, Šiaulių, Raseinių gimnazijų direktorių, okupantai suėmė ir ištrėmė dirbti anglių kasykloje. J. Puišo, įteikusi surinktą medžiagą apie brolius Kartanus, praturtino ir jaunosios kartos – Juozo Kartano proanūkių – žinias apie savo giminės šaknis. Vaikinai patikino geriau suprantą, kodėl svarbu išsaugoti prosenelio atminimą. Popietė baigėsi ypatingomis lietuviškomis vaišėmis – svečiai, visą gyvenimą gyvenantys JAV, pirmą kartą paragavo šakočio ir skanavo lietuviško baltojo sūrio su medumi. D. Praitis-Kartanaitė džiaugėsi, kad ši viešnagė sustiprino Kartanų giminės ir bibliotekos draugystę, o jos tėvo pulkininko leitenanto J. Kartano atminimas dar ilgai gyvuos ne tik artimųjų prisiminimuose, bet ir bus saugomas bibliotekos fonduose. Pokalbio metu buvo išreikšta mintis, kad reikia išversti į lietuvių kalbą I. Praitis knygą „One woman‘s life“. Tai leistų plačiau ir giliau suprasti iškilios Kartanų giminės meilę Lietuvai.

Kartano dukra D. Praitis-Kartanaitė paantrino, kad tėvas neretai atrodė šaltas, ūmaus ir griežto būdo, tačiau tokią jo asmenybę suformavo sunkūs gyvenimo išbandymai. Pasak Danutės, jis stipriai išgyveno tautos tragediją ir kentėjo, kad buvo priverstas išvykti iš tėvynės. Danutės dukros taip pat pasidalijo prisiminimais apie močiutę Oną, kilusią nuo Vilkijos: Irena Praitis apie ją parašė atsiminimų knygą „One woman‘s life“ („Vienos moters gyvenimas“, 2010), kurioje šiltai pasakojo apie jos, nepailstančios Juozo Kartano gyvenimo palydovės, gyvenimą.

TAUROSTA

KONFERENCIJA „ŽEIMIAMS – 660“ Pažymint Žeimių miestelio garbingą jubiliejų ir skatinant puoselėti krašto paveldą, gyventojų pilietiškumą, 2023 m. birželio 9 d. įvyko konferencija „Žeimiams – 660“. Renginyje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis, Jonavos rajono savivaldybės vicemerė Birutė Gailienė, Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas kun. Rytis Gurkšnys. Pagrindinį pranešimą apie Žeimius, jų istoriją ir dabartį skaitė seniūnas Faustas Pilipavičius. Visuomeninės organizacijos „Žeimių bendruomenė“ pirmininkė Indrė Sabaliauskaitė pristatė savo sukurtą filmą apie Žeimius ir žeimiečius. Jame įamžintas apylinkių gamtos ir žmonių grožis, istorinis palikimas. Taip pat parengtus pranešimus skaitė Žeimių dvaro savininkas Domas Noreika, mokiniai Enrikas Vasiliauskas, Indrė Kšivickaitė, Gabija Mūsiejūtė, Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Dijana Vazgienė, istorijos mokytoja Valentina Zujevaitė,

pradinio ugdymo mokytoja Sigita Juknienė, mokyklos Barupės skyriaus vedėjas Algimantas Kšivickas, Žeimių krašto geradariai: kraštotyrininkas Artūras Narkevičius ir kultūros veikėjas Kazys Mackevičius, taip pat poetas, žurnalistas Marius Glinskas. Žurnalisto, istorijos tyrinėtojo, kolekcininko, rašytojo Viliaus Kavaliausko pranešimas „Žeimiai – Nepriklausomybės ir rezistencijos kovų didvyrio Liudo Butkevičiaus gyvenime“ praturtino konferencijos turinį profesionalumu, įtaigumu. „Miestelis, saugantis savo istoriją, nebijo ateities“ – tai prasmingi V. Kavaliausko žodžiai, ištarti po konferencijos. Jie primena, kad bendruomenės istorija ne sukuriama, o išsaugojama kaip mūsų visų bendras turtas. Konferenciją organizavo Žeimių mokykla-daugiafunkcis centras, Žeimių seniūnija, visuomeninė organizacija „Žeimių bendruomenė“.

Konferencijos organizatoriai, pranešėjai ir svečiai. Nuotrauka iš organizacijos „Žeimių bendruomenė“ archyvo.

2023 NR. 2 (18)

II. Jubiliejai

MIESTELIS VIEŠKELIŲ IR MALŪNŲ SANKRYŽOJE Marius GLINSKAS, žurnalistas Artūro Narkevičiaus nuotraukos

Mūsų Žeimiai – nedidelis miestelis vėjų pagairėje, Lietuvos vidury. Sunku patikėti, kad jam 660 metų. Tik keturiais dešimt mečais jaunesnis už Vilnių ir, anot Vartbergės kronikos, vienu dešimtmečiu senesnis už Kėdainius. Tie palyginimai – sąlyginiai, mus pasiekę datas mėgstančių istorikų susitarimu. Niekas nežino ir nesužinos, kada prie Lankesos ar Neries suręstas pirmas gyvenamasis pastatas, kada čia iškilo pirmieji maldos namai, tačiau gyvuoja tradicija – visus įvykius, reiškinius datuoti pagal rašytinių šaltinių raidę, bent jau užuominą. Vietos gyventojai randa daiktų, liudijančių, kad mūsų protėviai čia gyveno akmens, žalvario amžiais. O kronikininkas Motiejus Strijkovskis teigia, kad 1319 m. čia vyko turbūt aršiausios LDK kautynės su

kryžiuočiais. Tada esą lietuviai, surėmę pečius su totoriais, karaimais, atmušė net 20 000 priešų kariuomenę. Patikimesnės, atrodo, kito aprašinėtojo – Vygando Marburgiečio žinios, anot kurių, 1363 m. gyvenvietė buvo dar labiau nuniokota, kraštas degė dešimt dienų, tuos gaisrus matė net prie Ukmergės siautėję kalavijuočiai. Ši data, paženklinta ugnimi ir kalaviju, tapo mūsų laikais minima miestelio pradžia.

VAIKYSTĖS NUOTYKIŲ KALEIDOSKOPAS Žeimiai – miestelis kelių, senmedžių, vėjo jėgainių sankryžoje. Vieni žemiečiai prieš šimtmetį, gal mažiau, kinkydavo arkliukus ir, nudardėję per Svolkenių tiltą, jungiantį žolingas Lankesos pievas, keliaudavo į Kėdainius pigesnių paršelių pirkti, kiti žingine pakil-

Žeimių piliakalnis žiemą.

TAUROSTA Kitas mano prisiminimas, susijęs su Žeimiais, moksleivių vasaros stovyklos sukviestas dailiojo skaitymo konkursas, vykęs tų laikų mokykloje, dabar klebonijoje. Susirinko į jį būrys aplinkinių kaimo mokyklų mokinukų, žeimiečių. Pamenu, ką tik baigęs Strebeikių pradinėje keturias klases, skaičiau ištrauką iš Petro Cvirkos apsakymo „Lakštingala“. Be abejo, nesupratau kūrinėlio siužete slypinčio politinio „užtaiso“, tik patiko „lakštingalos“ išdaigos, bet mokytoja E. Tervydaitė mano pastangas įvertino trečiąja vieta, įteikė dailų albumėlį, skirtą rašyti eilėraščiams. Tą albumėlį išlaikiau iki šiol, jame tilpo vėlesnėse klasėse surimuoti pirmieji eilėraščiai. O mokytoja E. Tervydaitė, kaip ir vėliau Žeimiuose triūsusios pedagogės Birutė Ilgūnienė, Ramutė Dailidienė, atmintyje išliko kaip tikra tautinių vertybių, humanitarinių tradicijų puoselėtoja.

Mokytojos prie Žeimių malūno, kuris anksčiau priklausė Vavžetskiams, paskui Stankevičiams. Iš dešinės: A. Ignatavičiūtė-Tuskevičienė, A. Suslina, S. Liutkutė-Pulkauninkienė, 1954–1955 m.

davo į Vašeikių kalną, nuo kurio jau matėsi Jonavos kaminai, treti pasirinkdavo Šėtą, kur galima buvo pas vietos žydus amatininkus užsisakyti dailius batus. Šių eilučių autoriui pirmieji įspūdžiai, patirti miestelyje, nebuvo itin malonūs. Dvimetį, gal trimetį pyplį, susirgusį plaučių uždegimu, tėvai iš Svolkenių atvežė į miestelio ambulatoriją, patikėjo aštriems čia triūsusios felčerės švirkštams. Verk arba rėk mamos rankose, vis tiek teks patirti skaudžią „egzekuciją“. O ambulatorija buvo įsikūrusi ir dabar tebestūksančiame dviejų aukštų geltonų plytų pastate, kur savo funkcijas vykdė įvairūs valdžios organai – nuo milicijos iki NKVD. Čia, kieme prigludusiame namelyje, esą buvo uždaromi įvairūs Stalino režimui nepritariantys asmenys – nuo patriotinę dainą užtraukusio kaimyno iki stribų sulaikytų „miško brolių“. Keista, kolūkių laikais čia apsigyvendavo būsto dar neturinčios jaunos šeimos...

2023 NR. 2 (18)

Ilgainiui Žeimiuose atsirado ir kuriančių kraštiečių. Sklandžiomis eilutėmis rajono laikraščiuose blykstelėjo ką tik vidurinę mokyklą baigusi Jūratė Mikalaikevičiūtė, 1992 m. „Nemuno“ redakcija išleido tada M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dirbusios žeimietės Audros Stasiukonytės eilėraščių, dienoraščio fragmentų knygelę „Vasaros šalnos“. Poetiniai proveržiai neaplenkė ir daugiau žeimiečių, ne vienas mokyklos ugdytinis tapo žymiu šalies kultūros veikėju, gydytoju, teisininku, kariškiu, žurnalistu.

ATMINTY IŠLIKUSIOS VERTYBĖS Šiandien Žeimiai – nepaprastas, daug veidų ir vardų menantis miestelis. Jo vietą valstybės žemėlapyje byloja 2007-aisiais suteikta garbė pirmajam tarp rajono seniūnijų paviešinti savo herbą. Šiandien visi žinome, kas toji herbe pavaizduota „Šv. Jono koplytėlė“, kurią piešti dar prieš pusamžį pievon išvesdavo dailės mokytojos. Visi žinome, kas tasai Kosakovskių dvaras, kuriam dabartiniai jo šeimininkai ketina grąžinti autentišką išvaizdą ir neblėstančias spalvas. Pagaliau visi žinome, kad Jonavos gatvės pradžioje ošiantys du ąžuolai – tai tarpukaryje sodinto „Vilniaus darželio“ palikuonys. Kadaise čia susibūrę jaunalietuviai miestelio apsaugą ir gerovę patikėjo penkiems dar liauniems lapuočiams, kurie sunkiai atsilaikė dešimtmečių kryžkelėse. Besidomintys asmenybėmis gali užeiti į seniūniją, praverti skulptoriui Konstantinui Bogda-

II. Jubiliejai

nui atminti skirtą muziejėlį. Tai kraštiečio, vieno iš Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vadų Kazimiero Mackevičiaus įgyvendinta idėja – pasidžiaugti kito kraštiečio, garsaus skulptoriaus, pėdsakais, paliktais ir jo vaikystės miestelyje. Už kelių gatvelių – kito skulptoriaus, kalbinančio medį, Artūro Narkevičiaus kiemas, kuriame surandame net kelis muziejus. Žeimietis tautodailininkas nūnai baigia rengti kraštiečiams skirtą ekspoziciją, kurioje miestelį garsinančius vardus primins vos keli eksponatai, bet labai svarbūs, autentiški, labiausiai atspindintys vieno ar kito kūrėjo kelią, jo aplinką. Ne vienas kraštietis, pasiekęs Žeimius, nūnai jaučiasi keistokai. Vienus apima sentimentalūs išgyvenimai, kiti tarsi prisimena amžiną, sunkiai įvardijamą ir sunkiai užgyjančią skolą savo miesteliui. Antai tas medis, kurio link skubėjau į pirmąjį pasimatymą, antai toji bažnyčia, kur pirmąsyk kunigo ausiai patikėjau vaikiškas nuodėmes, antai biblioteka, iš kurios kuprinėje parsinešiau „Lobių salą“ ar „Tomo Sojerio nuotykius“… Nepaprastai jautriai tas krašto ilgesio būsenas eilutėmis išliejo poetė Audra Stasiukonytė. Šai tokia jos „Improvizacija Tėvynės tema“: „Noriu verkti, žvelgdama nuo bokšto / į šimtamečius stogus, po kuriais / keičiasi kartos, apkabindamos savo tėvų kojas… / Ak, tas mūsų žiūrėjimas / nuo piliakalnių į tekančias upes… / Tie žmonės man panašūs į tėvą / su šieno našta vidury kiemo…“

ŽODIS, KURIAME TELPA VISKAS Ilgai ieškojau žodžio, kuriame sutilptų visas vieškelių kryžkelėje augęs miestelis. Neradau. Užtat radau daug žodžių – simbolių, kurie galbūt byloja istorinę gyvenvietės kilmę ir nūdienę jo, nusidriekusio „prie – po – už – tarp – palei – ant“ būseną. Pasižvalgykime po mano neplačius horizontus ir... pasižarstykime: „žolinė, žodžiai, ženklai, žiedai, žardai, žarijos, židiniai, pažadai, kryžiuočiai, žaliukai, vežėčios, žalčiai, žegnonė, žaltvykstės, žvilgsniai, kuždesiai, žvarulis...“ Visa tai ir dar daugiau telpa į žodį-žvaigždę Žeimiai. Su tvirtagale priegaide pirmame skiemenyje.

Kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus muziejuje telpa Žeimių miestelio istorija.

TAUROSTA

TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI

GIMTINĖ MAN BUVO, YRA IR BUS VIENINTELĖ – PIRMA IR PASKUTINĖ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

kos mokslų daktaras Česlovas Ignatavičius, keturis dešimtmečius dėstęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto studentams, trejus metus buvęs šio fakulteto dekano pavaduotoju (prodekanu), dešimt metų (dvi kadencijas) ėjęs šios aukštosios mokyklos Pastatų konstrukcijos katedros vedėjo pareigas. Nuo jaunystės svajojęs tapti statybos inžinieriumi, tuometis jaunas mokslininkas dalyvavo stažuotėje Vokietijoje, Miuncheno technikos universitete, kur, gilindamas Lietuvoje įgytas žinias, pats skaitė paskaitas. Susidarius palankioms aplinkybėms, kėlė kvalifikaciją Danijos Horstenso politechnikos institute.

Galime didžiuotis žemiečiais, kurie mokslo, meno ar kultūros pasiekimais garsina mūsų kraštą. Vienas jų – Kulvos seniūnijos Žinėnų kaime gimęs ir augęs techni-

2023 NR. 2 (18)

Č. Ignatavičius – atestuotas nepriklausomų statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas, ypatingų statinių ir jų projektų teismo ekspertas, atlikęs ne vieną sudėtingą ekspertizę, aiškindamasis, kodėl suskilo siena ar nugriuvo statinio dalis. Jo, kaip eksperto, įžvalgomis ir žiniomis pasitikėjo Briuselis, Praha, Paryžius, kur mūsų kraštietis ne kartą buvo kviečiamas įvertinti pastatų būklę, nustatyti statybos defektus.

III. Tėviškės prisiminimai

Reikėtų pridurti, kad išeivis iš Žinėnų kaimo yra kelių išradimų vadovas bei bendraautoris, apdovanotas sidabro medaliu. Nuo 2013-ųjų jis buvo Lietuvos polistireno putplasčio asociacijos prezidentas. Net ir dabar, dėl solidaus amžiaus pasitraukęs iš aktyvios profesinės veiklos, yra kviečiamas LDK bajorų teikti konsultacijas, susijusias su Ignatavičių pastatų atnaujinimu ir modernigiminės herbas „Sviat“ – Pasaulis. zacija, dalyvauja konferencijose, dalijasi patirtimi. Č. Ignatavičiaus profesiniu autoritetu lig šiol pasitikima. Praeityje garsus statybų vadovas, Lietuvos statybos ministras Romualdas Sakalauskas knygoje „Statybinin-

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ Kulvos krašte, Žinėnuose, prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Dabar esu pensininkas, gyvenu Vilniuje, bet jaučiu trauką aplankyti kampelį, kur pradėjau žengti pirmuosius žingsnius, pažinau pirmąsias raides, baigiau pradinius mokslus, kur palaidota mano giminė, kur bus priglausta ir mano urna. Tad aš visada buvau, esu ir būsiu susietas su Žinėnais. Savo prisiminimus pradėsiu nuo istorinio rakurso. Žinėnų vardas yra minimas žmonių gimimo liudijimuose, žemėtvarkos dokumentuose, kariniuose bei kituose žemėlapiuose ir net istoriniame rašytojos Editos Barauskienės romane „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“. Autorė rašė, kad „tarp Žinėnų ir Mažųjų Žinėnų nuo ledynmečio laikų riogso įstrigęs Mykoliškių akmuo. Jis daug pasakytų, jei prabilti galėtų.“ Akademikas Zigmas Zinkevičius savo moksliniuose darbuose teigė, kad savo laiku Žemaitija siekė net dešinįjį Neries krantą. Tad neatmeskime, jog mūsų protėviai galėjo turėti ir žemaitiško kraujo. Ant išskirtinio grožio aukšto Neries kranto XIII amžiuje buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis. Vykintas Vaitkevičius tyrinėjimų apraše „Neris. 2007 metų ekspedicija“ pastebi, kad 1362 m. čia buvo įkurta karinė lietuvių stovykla. Išvardinti duomenys rodo, jog ši vietovė

ko prisiminimai“ apie savo kolegą docentą Č. Ignatavičių, su kuriuo autoriui tekdavo dažnai bendradarbiauti, pastebi, kad jis buvęs „gilių profesinių žinių žmogus, žavėdavo jo optimizmas ir visuomet gera nuotaika.“ Jeigu ne kraštiečių sueiga, kurią prieš trejus metus suorganizavo Albina Grigauskaitė-Barutienė, taip ir nesužinotume, kad šis kuklus senjoras, gyvenantis Vilniuje, yra mokslininkas, širdyje jaučiantis nenumaldomą troškimą aplankyti savą ir artimą tėviškę netoli Kulvos, pasivaikščioti po sutartinėmis apdainuotą Mažųjų Žinėnų piliakalnį, parymoti prie tėvų, brolių ir senelių kauburėlių, supiltų Batėgalos kapinėse. Jei ne toji bendruomenės sueiga, šiandien ir nežinotume, kad tiksliųjų mokslų pasauliui gyvenimą paskyręs žmogus, save vadinantis technokratu, prisiminimus apie tėviškę suguldė į eiliuotą kūrinį „Išnykusi gimtinė“.

egzistuoja labai seniai. Gaila, bet literatūros šaltiniuose išsamesnių duomenų apie šio krašto vystymąsi neaptikau. Todėl darau prielaidą, kad Žinėnų gyventojai buvo ramūs, taikūs, darbštūs, saugantys ir mylintys savo kraštą ūkininkai. 1863 m. rusų kalba sudarytame žemėlapyje (1-as priedas) Žinėnai yra pavadinti ЖЕМЯНЫ (Žėmeny), kuriuose buvo 15 sodybų, o šalia esantys Mažieji Žinėnai visai neminimi. Kaip ir kada ЖЕМЯНЫ tapo Žinėnais, nežinia. Šių dienų enciklopediniai duomenys fiksuoja, kad 1902 m. Žinėnuose gyveno 200 sodiečių, 1923 m. – 202 gyventojai. Tai buvo viena didžiausių šios vietovės gyvenviečių. Tarpukariu sudarytame antrajame lietuviškame žemėlapyje (3-ias priedas) įrašytos 36 čia stovėjusios sodybos, 33 – gretimų Skrebinų, 25 – Andriuškonių. Tarpukario žemėlapyje dabartinių Mažųjų Žinėnų vietoje nurodytas tik vienas vienkiemis, pavadintas Kaukazu. Taip vietiniai Žinėnų žmonės vadino Mažuosius Žinėnus ir mano vaikystės laikais. Šalia Žinėnų iškilo ir Rodžių vienkiemiai. Prie jų, išparceliavus dvarus, buvo prijungtos Mykoliškių dvaro viršutinės žemės. Dalis jų priklausė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Algirdo pulko vadui Mikui Repšiui.

TAUROSTA

Pirmasis Architektūros fakulteto Pastatų konstrukcijų katedros vadovo posėdis.

Plaukiojant po Amazonę, teko pabendrauti ne tik su vietiniais brazilais, bet ir jų globotiniais.

Visą dešimtmetį Č. Ignatavičius vadovavo VDTU Architektūros fakulteto Pastatų konstrukcijų katedrai.

1929 m. jo žemes už 4000 tuometinių litų nupirko mano tėveliai Elena ir Bronislovas Ignatavičiai. Ten įkūrė savo sodybą ir joje gyveno iki mirties. Rašytojos E. Barauskienės įvardytas Mykoliškių akmuo, jei galėtų, papildytų turimą informaciją prisiminimais apie šalia buvusį keltą per Nerį, kuris išnyko dar iki Antrojo pasaulinio karo. Prasidėjus kolektyvizacijai, dauguma Žinėnų gyventojų pasitraukė į miestus. Su jais laimės ieškoti išvykau ir aš. Į tėviškę grįždavau tik savaitgaliais ir per studentų atostogas. Visada su nerimu stebėjau, kaip kolūkinis sovietmetis tuštino Žinėnus. 1970 m. juose gyveno 104 gyventojai, o 1989-aisiais liko tik 23. Tokie yra oficialūs Žinėnų demografiniai duomenys.

2023 NR. 2 (18)

Mano vaikystėje vietiniai Žinėnų žmonės kalbėjo lenkiškai. Caro laikais dalis Žinėnų gyventojų buvo pramokę ir rusiškai bendrauti. Manau, kad kai kurie rusiški „klasikiniai“ žodžiai Žinėnuose skamba dar ir šiandien. Iš senolių esu girdėjęs, kad anksčiau čia buvo žmonių, kalbėjusių ir lietuviškai. Tačiau dėl lietuvių kalbos mokymo stokos vietinių kalbėsena buvo netaisyklinga ir prasta. Senoliai pasakodavo, kad senais laikais lenkų bajoras prie Drąseikių kaimo nusipirko didelį žemės plotą ir ten statėsi dvarą. Lenkiškas statybų įvardijimas STAVI DVOR („stato dvarą“) prigijo, ir vietovė gavo STAVIDVARIO pavadinimą, išlikusį iki šių dienų. Vėliau šis lenkų bajoras įsteigė ir lenkišką mokyklą, kur

III. Tėviškės prisiminimai

Priėmęs Pirmąją komuniją Lapių bažnyčioje (Kauno r.), 1946 m.

Su tėveliais Bronislavu ir Elena Ignatavičiais bei broliu Stasiu, 1946 m.

Į mokslus Kaune vykdavo ir arkliu traukiamomis rogėmis. Nuotraukoje – tėvelis ir brolis Stasys.

Brolis Stasys jaunystėje.

TAUROSTA

Elena (stovi pirma antroje eilėje iš kairės) ir Bronius (sėdi su armonika žemiau Elenos) Ignatavičiai su svečiais prie savo naujo pastatyto namo. Tikėtina, kad tai buvo 1932–1934 metai.

mokėsi jo ir artimų gyvenviečių vaikai, tad lenkų kalba dar labiau įsitvirtino.

MOKSLEIVIŠKŲ DIENŲ AIDAI Prisiminimuose dar vis gyva buvusi Žinėnų mokykla, suteikusi pradinius mokslo sparnus tolesniam mano gyvenimui, nuoširdūs klasės draugai, pasukę skirtingais keliais, ir darbštūs kaimynai, lenkę nugaras laukuose, net žiemkenčius nuimdavę rankomis, į pagalbą pasitelkdami ne burzgiančią techniką, bet arkliuką. Tuoj po karo Žinėnuose duris atvėrė lietuviška pradinė mokykla. Ji buvo įsikūrusi ūkininko Garšvos gyvenamajame name, o visų keturių klasių mokiniai mokėsi vienoje patalpoje. Mokymo priemonės buvo labai kuklios – atverčiami mediniai suolai, fanerinė neaiškiais dažais išmarginta lenta ir skaldyti balsvos

2023 NR. 2 (18)

kreidos gabalai. Vaikai rašė tik plunksnakočiais, padažydami juos į rašalą. Apie šratinukus, parkerius, skaičiuotuvus, kompiuterius, mobiliuosius telefonus, ką turi net dabartiniai pradinukai, niekas nė supratimo neturėjo. Bet neteko girdėti, kad mokiniai ar jų tėveliai skųstųsi dėl tokių mokymosi sąlygų. Atmintyje išliko pirmieji mokytojai – tėvas ir sūnus Svigriai, kalbėję tik lietuviškai. Iki šių dienų prisimenu šypseną keliančią situaciją, kada mane mama nuvedė į pirmą klasę. Mokytojui lietuviškai paklausus vardo, aš jam atsakiau lenkiškai: „Neruzume, co pan muvi“ („Nesuprantu, ką ponas sakote“). Tokia buvo mano mokslų pradžia. Neblunka malonūs prisiminimai apie mokytojų Birutės Kuosaitės-Gronskienės iš Dzūkijos ir Jadvygos Šalugaitės iš Jonavos šiltą bendravimą su mokiniais. Baigdami pradinę mokyklą, atsakinėjome į mokytojos J. Šalugaitės klausimą, kuo užaugę norėtume būti. Vaikų svajonės buvo kuklios – daugelis ketino tapti ūkininkais arba amatininkais: kalviais, siuvėjais,

III. Tėviškės prisiminimai

batsiuviais, pardavėjais… Aš, pamenu, pasirinkau vairuotojo profesiją. Nė vienas vaikas nepareiškė noro siekti aukštojo mokslo, tapti inžinieriumi, gydytoju, menininku ar panašiai. Manau, kad paprastas vaikų svajones suformavo kasdienė gyvenamoji aplinka: tie patys kaimo vaizdai, ūkio darbai, kuklus kultūrinis gyvenimas. 1949-aisiais Žinėnų pradinė mokykla buvo papildyta dar trimis klasėmis ir tapo septynmete. Ją lankė ne tik Žinėnų, bet ir gretimų kaimų – Batėgalos, Skrebinų, Mykoliškių, Šabūniškių, Barsuniškių, Gineikių ir kt. vaikai. Iš pradžių mokyklos patalpos vyresniųjų klasių mokiniams buvo įrengtos Cibutavičių sodyboje, paskui perkeltos į Koncevičių namus. Po kelerių metų Skrebinuose iškilo naujas pastatas, kur sutilpo visų klasių ugdytiniai. Mano žiniomis, dabar, sumažėjus moksleivių skaičiui, ši mokykla jau uždaryta. Pirmąja Žinėnų septynmetės mokyklos direktore dirbo a. a. V. Švambarienė, kilusi iš Joniškio rajono. Tai buvo labai kultūringa, mokėjusi motiniškai iš visos širdies auklėti vaikus, pedagogė. Apie ją išliko patys gražiausi, patys maloniausi prisiminimai. Vėliau šios mokyklos direktoriumi buvo paskirtas jaunas, energingas matematikas a. a. Juozas Gumauskas – labai šviesaus proto, gebėjęs sudominti mokinius ir įskiepyti norą mokytis, sklandžiai bendravęs ne tik su mokyklos bendruomene, bet ir su to krašto žmonėmis. Dėl to jis buvo visų labai gerbiamas ir mėgstamas. 1953-iaisiais šią septynmetę baigė dešimt mokinių – septynios mergaitės ir trys berniukai: aš, Aldona Buinauskaitė, Zenonas Koncevičius ir Marytė Martinaitytė iš Žinėnų, Janina Dragvaitė iš Mykoliškių, Elena ir Vlada Mikalauskaitės iš Batėgalos, Elena Šabūnaitė ir Pranas Vonžodas iš Šabūniškių, Janina Štarkaitė iš Skrandinės. Iš tėviškės visi pasukom skirtingais keliais, tad kadaise išsakytos svajonės tapti amatininkais, regis, tebuvo vaikiška fantazija. Kartais atsitiktinai susitikdavome Žinėnų (Buivydų) kapinėse, pasikalbėdavome, prisimindavome moksleiviškus metus. Šiandien dauguma klasės draugių ir du vaikinai jau išėję į Anapilį.

DARBAI KAIME Darbo kaime niekada netrūkdavo, bet ano meto žemdirbystės su šiomis dienomis lyginti neįmanoma, nes laikmetis viską iš esmės pakeitė. Dabar laukuose pamatyti arklį prilygsta vos ne stebuklui, nes javus kulia modernūs, vakarietiški kombainai, aria traktoriai, burzgia kitokia technika. Mano „kaimiškuoju“ laikotarpiu sodiečiai gyveno natūraliai susiformavusioje gamtoje ir žemę naudojo savo asmeninėms reikmėms, ją ardami tik arklių traukiamais plūgais. Grūdinės kultūros buvo kuliamos arklių sukamais maniežais. Tiesa, vėliau atsirado motorinės kūlimo mašinos. Menu, kaimiečiai augindavo linus, kurie per žydėjimą mėlynuodavo tarsi banguojanti jūra. Žiemą trobose pokšėdavo audimo staklės – mat moterys ausdavo iš jų drobes. Prisimenu, kaip šiomis drobėmis audėjos užklodavo pievas, kad saulė išdžiovintų ir nubalintų. O vėliau siuvėjai pasiūdavo tvirtus ekologiškus drabužius – šienpjovių pagrindinį apdarą, sugeriantį prakaitą ir pralaidžiai kvėpuojantį. Ankstyvais rytais kaimo vyrai, išplakę savo kiemuose dalgius, išeidavo į lankas pjauti žolės. Prisipažinsiu – esu ir aš tai patyręs. Tik galvoju, kažin ar pasiekiau gerų rezultatų – juk sunku paaugliui prilygti tvirto vyro jėgai... Suprantu, kad kelis dešimtmečius aprėpiančius prisiminimus reikia sieti su laiko tėkme – politiniais, ekonominiais ir socialiniais pokyčiais Lietuvoje, bet vis tiek gaila, kad šiais laikais linai išnyko iš Lietuvos, o lininiai drabužiai, importuojami iš svetur, yra labai brangūs. Laikmetis pakeitė visą žemės ūkį – didžiausi žemės plotai nudrenuoti, su modernia technika suarti, išlyginti ir užsėti. Tada nei „Coca Colos“, nei kramtomosios gumos kaimuose nebuvo, užtat kiemai kvepėjo namine šviežių rugių duona, netrūko kadagių dūmais kvepiančių lašinukų, rūkytų dešrų, raugintų kopūstų, ypač mėgstamų bulvinių blynų ant kopūstų lapų, sūdytų kelmučių. O dabar kažkas nebe taip… Suprantama – žengiame į priekį, siekiame kokybiškesnio gyvenimo, norime tobulėti. Tik vargu, ar tikrai einama gera kryptimi, kai kaimo žemė priversta „gaminti“ pinigą?

TAUROSTA

SMAGUMO NETRŪKO Iki šiol atmintyje išliko ir ano meto kultūrinio gyvenimo, kuris Žinėnuose buvo ganėtinai įdomus, akimirkos. Savaitgaliais kaimo jaunimas nesėdėdavo namuose, bet vieno ar kito ūkininko kieme susibėgdavo į vakaruškas ir linksmindavosi iki aušros. Jokių magnetofonų anuomet neturėjome, tad skambėdavo vietos muzikantų grojamos melodijos, dažniausiai virkaudavo armonika ar akordeonas. Tais laikais mėgstamiausias vakaruškų muzikantas būdavo jaunas, gabus akordeonistas Valentinas Mikalauskas iš Batėgalos. Mano tėtis puikiai grojo armonika, o senelio rankose pravirkdavo ir smuikas. Kaime smagumo netrūko – jaunimas traukdavo dainas, vaikinai šokdindavo merginas, o kartais dėl jų net pasipešdavo. Manau, kiekvienas laikmetis turi savo privalumų. Nežinojome, kas yra televizorius, o radiju didžiavosi tik keli ūkininkai. Užtat atvežamas juostinis kinas kaimiečiams virsdavo tikra švente, nors toji aparatūra birbdavo žiūrovams palei ausis. Tačiau žmonės jausdavosi laimingi, jiems pakakdavo paprastų sueigų – išlenkti vieną kitą taurelę, pasidalyti savo sėkmėmis ar negandomis ir pamiršti kasdienius rūpesčius. Gyventojai pavartydavo ar paskaitydavo kažkokį rajono laikraštį, kurio pavadinimo nepamenu. Lietuviškai skaitantys vaikai galėjo naudotis prie mokyklos veikiančia biblioteka, nes joje buvo knygų lietuvių kalba. Taigi negalėčiau pasakyti, kad mano paauglystės laikotarpis buvo tamsus – jame pakako šviesulių, leidusių ateityje formuotis asmeninei pozicijai ir tinkamai nuteikti tolesniam gyvenimo etapui.

APIE TIKĖJIMO TIESAS Norėčiau tarti keletą žodžių apie kaimo tikėjimo tiesas. Žinėniškiai priklausė Lapių parapijai (dabar Kulvos parapija). Gegužės mėnesį parinktoje kaimo sodyboje organizuodavo vakarines pamaldas, vadinamas „majuvkomis“, į kurias kartais atvažiuodavo kunigas iš Lapių. Čia būdavo įrengiamas altorius, žmonės pasimelsdavo, pasidalindavo ūkininkavimo patirtimi, susėsdavo prie suneštinių vaišių stalo. Mes, vaikai, laukdavome tokio vakaro, nes dažniausiai laiką leisdavome žaisdami lauke ir džiaugdamiesi mums įrengtomis sūpuoklėmis. Prisimenu, kaip Lapių kuni-

2023 NR. 2 (18)

gas, lankydamas gyventojų namus, neatsispyręs tėvelio armonikos garsams, nusimetė sutaną, prisijungė prie kitų mūsų šeimos svečių ir dūko iki vidurnakčio. Suprantama, vėliau ilgai netilo apkalbos. Kitokios buvo ir laidojimo apeigos – mirusiuosius šarvodavo namuose, o paskui procesija palydėdavo į Žinėnų (Buivydų), dabar vadinamas Batėgalos, kapines, esančias ant aukštos kalvelės prie Mykoliškių miško. Mano močiutė Jadvyga Ignatavičienė (Homantaitė) yra pasakojusi, kad iki karo tose kapinaitėse, kur šiuo metu yra Grigauskų, Buinauskų ir Martinaičių kapavietės, veikusi vietinė koplyčia, kurioje vietos tikintieji rinkdavosi pasimelsti. Bet iki šių dienų toji koplyčia neišliko. Sodiečių atžaloms daug džiaugsmo teikdavo „karų“ žaidimai ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio. Iki šiol nepasimiršta, kaip drauge su suaugusiaisiais naktimis Neryje gaudydavome kilbukus ir aukšles, o ausyse skamba vieversių čirenimai, pempių klyksmas virš dirvonų, šarkų tarškėjimas krūmuose, kitokie garsai. Tai buvo nerūpestingas gyvenimo etapas, įleidęs gilias šaknis į visą mano esybę ir iki šiol likęs gyvas.

PASIKEITĘS PEIZAŽAS Džiugu, kad Lietuvoje daug dėmesio skiriama kelių infrastruktūrai – trumpėja vieškelių kilometrai, mažėja dulkių ir nepravažiuojamų atkarpų. Apie tai pokario Žinėnų kaimo gyventojai galėjo tik pasvajoti. Tada tarp ūkininkų žemių gražiais slėniais ir kalvelėmis vinguriavo duobėtas žvyrkelis, kuriuo žinėniškiai vykdavo į Kauną, Jonavą, Ukmergę, Žeimius ir kitas Lietuvos vietoves. Jo nuostabūs vingiai iki dabar išlikę prisiminimuose. Neabejoju, kad tuo keliu iš Kulvos į Karaliaučių ir gilyn į Europą keliaudavo šio krašto ir visos Lietuvos istorinė asmenybė Abraomas Kulvietis. Tuo keliu žmonės vasarą dardėdavo vežimais, žiemą – rogėmis. Sausuoju periodu juo pralėkdavo ir automobiliai. Prisimenu, pasirodę amerikietiški sunkvežimiai „Studebaker“ traukdavo ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų dėmesį. Dabar tiesus asfaltuotas kelias pagerino susisiekimo galimybes, tačiau nebeliko gražių vingių, vadinasi, pakeitė ir visą peizažą. Tiesa, vienas jų, kaip pagrindinė Rodžių gatvė, dar išlikęs Batėgalos gyvenvietėje.

III. Tėviškės prisiminimai

Gimtinės namas, apie 2002 m.

Mano vaikystės laikais pro Žinėnus jokie autobusai nevažiavo. Žmonės, norintys nuvykti į Kauną, turėjo pėdinti apie penkis kilometrus iki Drąseikių karjero, ten keldavosi keltu ar valtele per Nerį ir toliau žygiuodavo apie porą kilometrų iki Turžėnų autobusų stotelės. Aš, mokydamasis Kaune, tokį maršrutą pirmyn ir atgal turėdavau įveikti beveik kiekvieną savaitgalį nepriklausomai nuo oro sąlygų, nes grįždavau į kaimą pasiimti maisto – didmiesčio parduotuvių produktams pinigų nepakako.

NEPAMIRŠTAMA PRAEITIS Šiandien, žvelgdamas į Žinėnų gyvenvietę, matau didelį skirtumą nuo vaikystės Žinėnų. Dabartinė aplinka, peizažas, vystantis socialistinei kolūkinei sistemai, negrįžtamai pasikeitė. Mano vaikystės laikais Žinėnus supo natūrali gamta – laukai, miškai ir pievos. Kaimo trobesiai buvo mediniai su šiaudi-

niais stogais. Pavasarį žmones džiugindavo ant arimų klykiančios pempės, artojus pasitikdavo virš dirvonų čirškiantys vyturiai, miškuose ūbaudavo pelėdos, pievose žolę rupšnodavo avys ir žalmargės, kartais išdidžiai sužvengdavo arkliai. Nebeliko tėvų rankomis statytų namų, sodo, nokinusio vaisius, krūmokšnių, vienkiemių, gojelių su besišypsančiais raudonviršiais ir nuostabias melodijas giedančiais paukščiais – tik lygumos ir tuščios erdvės. Bet toji praeitis – reginiai ir garsai – prisiminimuose gyvi tarsi vakarykštė diena. Lankydamasis Žinėnuose pajuntu, kaip plaka tėviškės širdis, o mano krūtinę užlieja maloni šiluma. Esu kaimo žmogus. Gimtinė man buvo, yra ir bus vienintelė – pirma ir paskutinė.

TAUROSTA

IŠNYKUSI GIMTINĖ Kadais buvusio Rodžių kaimo papėdėj,

Gyvenimas greitai praėjo.

Prie kelio grublėto,

Broliai, Tėvai ir Seneliai

Stovėjo medinė sodyba dulkėta.

Į Buivydų kapinaites išėjo.

Čia sodas žydėjo,

Medinė sodyba visai ištuštėjo.

Pievose šienas kvepėjo,

Vienatvėj, nugairinta vėjo,

Augo krūmokšniai pelkėti,

Stovėt ir liūdėt ji neišgalėjo –

Kur suskrisdavo paukščiai pasišnekėti,

Išnyko su pievom,

Neries panorama pasigrožėti.

Krūmokšniais pelkėtais,

Tėvai ir Seneliai šią Žemę mylėjo,

Takeliais vingiuotais, senolių žymėtais.

Arė, akėjo, sodino ir sėjo,

Tik vienišas klevas dar liko rymoti

Medinę sodybą gražiai prižiūrėjo.

Ir mano širdis, nenustojanti,

Čia gimtinė manoji,

Apie išnykusią gimtinę svajoti.

Meilės Tėvų išrinktoji. Čia aš gimiau,

Toji širdis man dar sako,

Džiaugiaus ir verkiau,

Kad viskas gyvenime kinta:

Vasarą basas laksčiau.

Kas ateina, tas ir išeina,

Prie Mykoliškių dvaro

Kas buvo, to niekada jau nebus.

Neries vandenyse braidžiau.

Taip buvo, yra ir taip liks visada.

Vingiuotais laukų takeliais

2022 m.

Buvusią Žinėnų mokyklą lankiau, Pradinius mokslo sparnus įgijau. Su jais aukščiau pakilau, Daug keliavau ir po pasaulį skraidžiau. Daug sužinojau, daug pamačiau Ir pats nemažai padariau. Vertingas žinias konspektavau Ir kitiems dalinau.

2023 NR. 2 (18)

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

„KAS ESU ŠIANDIEN, YRA BAŽNYČIOS MOKYMO NUOPELNAS“ Kalbėjosi žurnalistė Irena BUTĖNAITĖ

Kunigą Audrių jonaviečiai vertina įvairiai. Vieni apibūdina kaip energingą, veiklų, komunikabilų, atvirą, tiesų, reiklų sau ir kitiems, nestokojantį humoro dvasininką ir viliasi, kad ateityje kunigas sugrįš į Jonavą. Kitiems jis atrodo esąs griežtas, reikalaujantis besąlygiškai pripažinti visas Bažnyčios skleidžiamas tiesas. Rugpjūčio mėnesį sutikęs 45-ąjį gimtadienį, kunigas Audrius pokalbyje atsivėrė kaip giliai tikintis žmogus ir pasidalijo per du dešimtmečius įgyta dvasininko patirtimi.

– Kunige Audriau, esate kaimo vaikas. Pasidalykite vaikystės prisiminimais.

Kunigas Audrius Mikitiukas, pasirinkęs Dievo tarno kelią, 16 metų tikėjimo tiesas skleidė Jonavos krašto parapijiečiams. Kaip klebonas ir dekanas, tarnavo Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiose. Nuo 2017-iųjų kunigystę tęsia Šančių parapijoje – yra Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas.

– Gimiau Plungės rajone. Kai sukako ketveri, tėvai persikraustė gyventi į Betygalą Raseinių rajone. Nelabai prisimenu „plungiškojo“ laikotarpio, tačiau keli išgąstingi epizodai neišblunka iš atminties ir turbūt liks visam gyvenimui. Labai persigandau, kai poros metų įkritau į vandens duobę. Antrąkart mirtinai išsigandau apsilankius Užgavėnių persirengėliams žydams. Jau tokios baisios tos kaukės man pasirodė, kad visa gerkle ėmiau klykti. Prie išgąsčių serijos pridėčiau ir skiepų baimę. Tarsi dabar matau – daktarė užke-

TAUROSTA lia ant stalo, ir mane sukausto toks siaubas, kad nėra žodžių jam apsakyti. Nors tai truko tik akimirką, bet ligi dabar matau kiekvieną kabineto detalę. Žinoma, šiandien tai kelia šypseną, bet anuomet išgyvenimai nebuvo juokingi. Kita vaikystės dalis prabėgo Raseinių rajone. Atsirado naujų draugų, pažįstamų. Į darželį niekada neteko eiti. Kadangi esu gimęs rugpjūtį, buvo nuspręsta mane leisti į mokyklą nuo penkerių. Bet į pirmą klasę įžengiau šešerių. Kaime nuobodžiauti neteko – draugai, sportas, mokslas ir… darbas, darbas, darbas. Gal dabar kaimo vaikai irgi daug dirba, bet lengviau – aria traktoriai, padeda kitos technologijos. Sunku suskaičiuoti, kiek malkų suskaldžiau, kiek mėšlo iš tvarto išmėžiau, kiek tonų vandens karvėms prinešiau. Bet sunki vaikystė neliūdina, šią patirtį vertinu pozityviai. Labai gerai žinau, kas yra fizinis darbas, dėl jo tapau raumeningesnis, tvirtesnis. Galbūt dėl to iki šiol nekyla sveikatos problemų. Mokydamasis Maironio vidurinėje mokykloje, nestojau į komjaunimą. Prisimenu, kaip vieną dieną įsegė spaliuko ženklelį, o vėliau užrišo pionieriaus kaklaraištį. Jo neryšėjau, nes mokykloje nedėvėjau nei kostiumo, nei baltų marškinių. Tiesa, porą kartų mokytojai liepė keliauti į namus ir į pamokas grįžti su kaklaraiščiu. Bet kaip išeidavau, taip tądien į mokyklą ir negrįždavau. Supratę, kad šito vaiko nedera siuntinėti, nes praleis pamokas, daugiau nevarinėjo. Apskritai Raseinių rajone politinis gyvenimas buvo labai pasyvus, nevyko jokių susirinkimų, sueigų, neskambėjo lozungai, mokykla neprimetė jokios ideologijos. Vidurinę baigiau ir dokumentus į kunigų seminariją pateikiau turėdamas septyniolika. Bet seminaristu tapau jau aštuoniolikmetis. – Tenka girdėti, kad kunigų seminariją pasirenka nusivylimų patyrę jaunuoliai. O kas suformavo Jūsų pašaukimą kunigystei? – Mano pasirinkimas susijęs su egzistenciniu nerimu. Nesu menininkas, neturiu išskirtinių gabumų nei muzikai, nei dailei, nei literatūrai. Taip, man patinka poezija, bet nesugebu kurti. Tik humoro jausmo nestokoju, tačiau jis nepriskirtinas jokiai kultūros ar meno sričiai…

2023 NR. 2 (18)

Mane kalbino Dievas. Kaime turėjau nedidelį garažiuką, tai ten nueidavau ir maldaudavau: „Dieve, pasirodyk. Pažadu – aš niekam nesakysiu, tik tu man pasirodyk.“ Ten ir susiformavo mano pašaukimas. Transcendentinis pasaulis, toji dvasinė būtis man buvo aiški. Beje, šeima neformavo mano tikėjimo pagrindų – nei maldų mokė, nei sakramentų vedė. Aš pats supratau, kad tai, ką matau ir girdžiu, dar ne viskas. Pavyzdžiui, grįždamas naktį iš šokių, žiūrėdavau į žvaigždes – apimdavo keistas jausmas, išspaudžiantis ašarą. Bet jį supratau tik vėliau, kai mokiausi seminarijoje ir perskaičiau, regis, Bernardo Brazdžionio eilėraštį: „O žvaigždės, žvaigždės, didelės ir mažos,/ Taip spindi danguje, net graudu, Dievuliau mano.“ Taigi tas egzistencinis nerimas mane ir atvedė į seminariją. Netrenkė joks žaibas, kaip kiti sako, ar nelaiminga meilė. Kai kurie kunigystę suvokia labai primityviai, neva turi kažkuo nusivilti, žaizdas išsilaižyti. Man to nereikėjo, aš tiesiog ėjau kaip vyras tarnauti Dievui. Man kunigystė niekada neatrodė vyriškumo praradimas. Priešingai – aš kunigystę suvokiu kaip vyriškumo viršūnę. Be to, kunigystė išlaisvina nuo lytiškumo. – Sugrįžkime į Jonavos parapiją, kuriai paskyrėte nemažai metų, daug nuveikėte, tačiau neišvengėte ir nemalonių dalykų. Kokie jausmai užplūsta, žvelgiant į „jonavietišką“ laikotarpį? – Klebonu tapau turėdamas 24-erius metus. Apie penkmetį tarnavau Žeimiuose, o tarnystė Jonavos parapijoje truko vienuolika metų. Parapija paliko labai gerų prisiminimų jau vien todėl, kad viskas, kas nutinka jaunystėje, yra gražu. Tačiau per pirmuosius šešerius metus patyriau ir ištvėriau daug sunkumų, sukėlusių neigiamų išgyvenimų. Buvau puolamas, mane siekė morališkai sugniuždyti. Buvo negera ir nemalonu girdėti melą. Tačiau esu ramus, nes jokių santykių su teismais neturėjau ir nesu teistas, stengiausi kuo geriau atstovauti parapijai. Tačiau prisipažinsiu: buvau susigadinęs sveikatą, kartais užplūsdavo juodos mintys. Bet tie taškymaisi purvais davė ir teigiamų rezultatų. Supratau, kad būtina atsiriboti nuo apkalbų ir kaltinimų. Tapau laisvas ir nuo pagyrimų, ir nuo papeikimų. Esu laisvas nuo vyskupų, žurnalistų, visuomenės. Žinote, laisvė yra didelė dovana. Dabar man niekas nebaisu. Anuomet tie įvykiai skaudino, šiandien viduje nevirpa nė viena stygelė. Todėl neapgailestauju dėl praeities, ji suteikė stiprybės.

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

Tarnystė Jonavoje paliko gražių įspūdžių. Mūsų komanda, kuriai priklausė kunigas Gintaras, sesė Pranciška, kitos sesės, „Carito“ Staselė, vargonininkas Egidijus, Kazys ir Marytė Stanevičiai, kiti parapijiečiai, Vaikų dienos centras, Sekmadieninė mokykla, labai daug nuveikė. Tą laikotarpį galėčiau palyginti su krepšininkų, laimėjusių aukso medalį, karjeros zenitu. Tokių darbų, kokie padaryti Jonavoje, kitur nepakartočiau. Ačiū Jonavai! Neneigiu – buvo mano klaidų, pavyzdžiui, galbūt, norėdamas pabrėžti savo vyriškumą, nusipirkau per brangią mašiną... O juk neturėjau taip elgtis. Žvelgdamas iš šių dienų, tokį savo poelgį laikau kvailyste. Negaliu atsidžiaugti Skarulių bendruomene, kuri taip rūpinasi bažnyčia. Jiems tai ir šventykla, ir kultūros namai, ir tėviškė, kur netrūksta nei maldų, nei renginių. Tai, ką šie žmonės kuria, yra didžiausia dovana jiems patiems, įkvepianti jų siekių išraiška. Ar dar kada nors sugrįšiu į Jonavą? Nežinau, ar norėčiau. Turiu priimti tą laiką, kuriame dabar esu, kaip geriausią, nes man jis duotas. Jonavoje padariau viską, ką galėjau, atidaviau visas jėgas, kiek turėjau. Dabar tarnaudamas Šančių parapijai, regis, tiek neatiduodu. Man ne gėda atvažiuoti į Jonavą, susitikti su parapijiečiais, dvasininkais. Tai, ką čia patyriau, maloniai prisiminsiu iki gilios senatvės. – Palyginkite tarnystę Jonavoje ir Šančiuose... Kaune pasijusti kunigu nelengva. Apima pojūtis, jog esi tarsi dvasininkas, pasamdytas privalomoms funkcijoms atlikti. Kunigas nėra svarbus parapijiečių gyvenime. Kartais jų pasiteirauju, kodėl nepasikviečia kunigo į namus, pavyzdžiui, pavakarieniauti? Aš, kaip klebonas, noriai kuriu santykius su žmonėmis, nes man to reikia, bet juos tai gąsdina. Kaune jaučiamas dvasinis šaltis. Nė vienas žmogus nepareiškia noro dalyvauti „Carito“ veikloje, nes gyvena miestelėno gyvenimą – namai, televizorius, internetas… Su Žeimiais, Jonava, kur buvo labai miela, nėra ko lyginti. Nesakau – ir Šančių parapijoje yra gerų žmonių, bet stinga parapijos dvasios. Miestas yra miestas. Man oficiali kunigystė netinka, netenkina samdomo dvasininko pareigos.

– Ką pasakytumėte apie parapijos bendruomenę? – Parapija turi būti bendruomeniška. Man, patyrusiam 21 metus kunigystės, kai kurie dalykai, vykstantys bažnyčioje, labai nepatinka. Šiandien Lietuvoje susidarė situacija, kad kas kur nori, ten tuokiasi, vaikus krikštija. Palaida bala. O visos ceremonijos turėtų vykti parapijoje, kuriai priklausai. Jei myli savo bažnyčią, ji turi būti gražiausia. Pavyzdys – skaruliečiai, jie tą jaučia savo širdimi. Jeigu būtų mano valia, įvesčiau parapijiečio kortelę. Atėjęs į bažnyčią žmogus ją pažymėtų ir matytųsi, kas tądien dalyvavo liturgijos šventime. Tikslas ne sekti, o padėti žmogui. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Jonavoje iš matymo pažinojau visus, kurie dalyvaudavo Mišiose. Pastebėjau, kad kurį laiką nėra vienos moters. Aš jai paskambinau ir pasiteiravau, kas atsitiko, gal susirgo, gal kur išvyko, gal jai reikia pagalbos? Ir ji labai apsidžiaugė tokiu dėmesiu. Parapijiečio kortelė, manau, sustiprintų ir suvienytų bendruomenę. – Kunige Audriau, yra parapijiečių, manančių, kad esate pernelyg griežtas. Kokią įtaką tai daro bendruomenei? – Aš ne griežtas, bet reiklus. Na, sakykite, ar bažnyčios lankymas netgi ypatingomis progomis turi priklausyti nuo oro? Pavyzdžiui, giedrą šventų Velykų rytą į bažnyčią susirenka daug žmonių, o lietui lyjant pasirodo tik menkas būrelis. Tai kaip nustatyti Velykų šventimo prioritetus? Todėl nevengiu išreikšti emocijų, nesinešioju jų viduje: nepykite, bet man dėl tokio požiūrio labai skaudu. Savo išgyvenimus išsakau bendruomenei. Tą darydavau tarnaudamas ir Jonavoje, taip elgiuosi ir Kaune. Vieniems patinka, kitiems gal ir ne. Bet dvasininko ir bendruomenės santykiai turi būti atviri. – Pasigirsta nuomonių, kad dabar trūksta kunigų. Sakyčiau, trūksta ne kunigų, bet tikėjimo. Pasitaiko, jog šventas Mišias aukoju be intencijų, nes žmonės nesikreipia. Anksčiau jie Mišias užsakydavo prieš tris mėnesius, o dabar ir prieš savaitę užsakant visada vietos randame. Kai nespėsime aukoti Mišių ir išpažinčių klausyti, tada galėsime sakyti, kad trūksta ku-

TAUROSTA nigų. Kai nėra tikėjimo, tai ir bendruomeniškumo samprata praranda savo prasmę. Kaip aš, klebonas, galiu girti tą, kuris neneigia Dievo, laiko save tikinčiuoju, bet iš tikrųjų toks nėra? Tai ne man. Manau, kad esu reiklus, o ne griežtas. Vadovaukimės Bažnyčios mokymu, ir viska kita ras savo vietą. – Kokia yra Bažnyčios mokymo esmė? – Bažnyčia teisingai moko apie viską – žmogų, jo fiziologiją, lytinius santykius. Gaila, kad daugelis žmonių šio mokymo nepaiso, net nenori jo girdėti. Jaunavedžiai prieš santuoką į paskaitas ateina skeptiškai nusiteikę. O paskui, išklausę kursus, prisipažįsta nesitikėję, kad Bažnyčia taip įdomiai ir prasmingai kalba apie žmogų, kaip dvasinę ir fizinę būtybę. Apmaudu, kad daugelis užsideda ausines ir pasiima į rankas akmenį, tada nieko nebegirdi, tik neša tą svorį. Tai, kas esu šiandien, patikėkite, yra Bažnyčios mokymo nuopelnas. Nebeturiu kompleksų, kurių anksčiau turėjau. Tikėjimas juos išgydė, ištrynė ir leido kitaip suprasti pasaulį. Kai asmuo suvokia, kad jis tėra kūrinys, suranda savo vietą. Didesnė žmogaus gyvenimo dalis yra blaškymasis, nes jis pats nori būti Dievas – siekia įtakos, karjeros, valdžios, garbės, pinigų ir nuolat pretenduoja į tą sostą. Bet kai atranda Dievą, atsisako klaidinusių pretenzijų, nurimsta, nes supranta esąs kūrinys. Žmogui nereikia daug, pakanka, kad tai suprastų. – Į bažnyčią ateina nemažai žmonių, ypač per didžiąsias metų šventes. Ar visi jie yra tikintys Dievą? – Daugelis laikančių save tikinčiaisiais nėra tikintys. Manyti, kad pasaulį valdo nematoma jėga ar galia, nėra joks tikėjimas. Kiti sako, jog yra kažkoks Visatos protas. Tai tuomet įsivaizduokite Dievą kaip matematikos lentelę ar programą. Bet tuomet, padarę klaidą, neprašykite gailestingumo, nes pagailėti gali tik asmuo, su kuriuo bendraujame, kalbamės, o ne programa. Dievą reikia atrasti, suprasti ir pajausti kaip asmenį, o ne kažin kokį protą. Nemaža dalis tikinčiųjų yra tikėjimo vartotojai, kurie užsiima dvasiniu turizmu. Toks tikėjimas nesuteikia nei džiaugsmo, nei nusiraminimo, nei paguodos, nei prasmės. O kai „vartotojai“ supyksta, nusprendžia nesimelsti, kad nubaustų Dievą. Šiais laikais žmonės, laikydami save teisuoliais,

2023 NR. 2 (18)

linkę kaltinti kunigus, Dievą. Jie gyvena burbule, kuriame įsivaizduoja valdantys gyvenimą – be platesnių įsipareigojimų ir atsakomybės, nes visi, anot jų, aplink yra blogi. Mes norime Dievą pakinkyti kaip vėją vėjo jėgainėje, priversti tarnauti savo reikmėms ir reikalauti, kad pasiaiškintų. Tikėjimas įvyksta tada, kai žmogus atsisako pretenzijų į Dievą. Tikinčiuoju save gali vadinti tas, kuris geba viską sudėlioti pagal tikėjimą, kurį skelbia Bažnyčia. O šiuo metu daugelis dar toli nuo tokio tikėjimo. Jonavos parapijoje yra nemažai žmonių, kurie tai supranta. Tačiau kitiems galiu pasakyti, kad apsilankydami bažnyčioje netapsite tikinčiaisiais, net jei joje nakvotumėte. Juk jei tu stovi tvarte, netampi arkliu. Kai žmogus atranda Dievą, jam reikia šventyklos – aplinkos, kur gali melstis. Tiesa, visur galima melstis, bet liturgijai švęsti šventykla būtina. Juk Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios nešvenčiame, kada užsimanę. – Visuomenėje netyla kalbos apie celibatą. Manoma, kad jį panaikinus sumažėtų rizika rastis pedofilijos atvejams, kunigai nemestų tarnystės ir panašiai. Pasidalykite savo nuomone, ką apie tai manote. – Man tai yra liūdniausia tema, nes žmonės šios srities nesupranta. Klaidinga manyti, kad celibato atšaukimas užkirstų kelią pedofilijai. Liūdina žmonių įsitikinimas, kad pedofilijos priežastis yra kunigų skaistybės įžadai. Ne. Ši nuodėmė atsiranda iš neskaistybės, jau turinčios „karjerą“. Ne kunigai tampa pedofilais, bet pedofilai tampa kunigais. Jei kunigas yra sveikas ir normalus vyras, jis niekada netaps pedofilu. Todėl neabejoju: taip elgiasi pedofilai, pasisavinę kunigystę. Su celibatu tai neturi nieko bendra. Iki celibato kunigai į žmonas rinkdavosi tik kilmingų šeimų merginas, tad buvo atsiriboję nuo paprastų mirtingųjų. Įvedus celibatą, prie bažnyčių įkurtos klebonijos ir dvasininkai tapo artimesni liaudžiai. Jeigu man reikėtų rinktis tarnauti Dievui ar kurti šeimą, dėl daugelio priežasčių pasirinkčiau viengungio gyvenimą. Viena iš priežasčių, kodėl buvo įvestas celibatas, – interesų konfliktai. Juos apribojo draudimas krikščionių kunigams kurti šeimas. Dabar įsivaizduokite mane, kunigą, esantį kurios nors įmonės

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

vadovo žentu. Kvies dalyvauti įvairiuose renginiuose, pašventinti patalpas ir taip toliau. Dalyvauti – negerai, bet ir atsisakyti blogai. Visi temptų į savo puses. Kiti bemat įtartų, kad šeima atostogoms ar kelionėms į užsienį naudoja bažnyčiai surinktas aukas. Prasidėtų konfliktai tarp kunigo ir aplinkos, kentėtų šeima. O jei dar vaikai pradėtų maištauti prieš tikėjimą, imtų praktikuoti islamą? Grįžtu iš Mišių, o jie man pradeda aiškinti savo ideologiją... Kaip reikėtų elgtis? Suprantu, kad dvasininkai ir taip turi problemų, bet jų būtų kur kas daugiau panaikinus celibatą. Supraskime: dėl ištikimybės sudėtingų situacijų patiria ir ištekėjusi moteris, ir vedęs vyras, ir celibato besilaikąs kunigas. Tačiau dvasininku būti lengviau negu šeimos vyru. – Tai kodėl kunigai atsisako tarnystės Dievui? – Taip, tokių sprendimų pasitaiko. Tačiau, palyginti su skyrybų skaičiumi, tai sudaro labai mažą procentą. Bet ir tokie faktai liūdina. Kai du žmonės tuokiasi, negalvoja, kad jų šeima sugrius. Lygiai taip pat ir jaunuolis, pasirinkęs kunigo kelią, neplanuoja jo atsisakyti. Jeigu vidutinė žmogaus amžiaus trukmė siekia 75-erius metus, tai kunigavimas gali trukti apie 50 metų, todėl, manau, nereikia bijoti kokius trejus metus „netobulai“ pakunigauti. Juk liks dar 47-eri. Mano nuomone, suklupus vieną kartą, nėra būtinybės mesti kunigystę ir pulti į pasauliečių pasaulį. Juk esama įvairių problemų sprendimo būdų. Kunigai taip pat gali įsimylėti, nes jie žmonės. Ir pats esu tai ne kartą patyręs. Tai normalu. Tačiau reikia išlaukti tam tikrą laiką. Juk meilė ateina ir praeina, o laukimas suteikia išminties ir padiktuoja protingą sprendimą, kaip elgtis toliau. Laikausi nuostatos nesimatyti su tuo, kas kelia pavojų kunigystei tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Reikia pasisemti drąsos, kad pabėgtum nuo tokių vilionių. Ir tokia taisyklė galioja visiems, ne tik dvasininkams. Tarkime, vyras įsimyli savo kolegę. Tada klausk savęs: kas tau svarbiau – šeima ar darbas? Manau, nė vienas kunigas nėra savimi patenkintas. Dažnas turi sau priekaištų, kaip ir tėvai, auginantys vaikus, mokytojai, kitų profesijų žmonės. Kartais išgirdęs, kaip mane vertina, atsakau: jūsų priekaištai man yra nulis, nes priekaištai pačiam sau kelis kartus didesni. Nė vienam gyvenimas nėra lengvas. – Esate energingas, šmaikštus Dievo tarnas, daug laiko skiriantis parapijos reikalams. Ar be tiesiogi-

nių pareigų turite kokių nors pomėgių? – Pats negaliu atsistebėti – susirgau dviračių sportu. Liepą pradėjęs važinėti dviračiu, per porą mėnesių nuriedėjau 1000 km. Mano maršrutą Kaunas–Kačerginė–Kaunas sudaro 42 kilometrai. Per savaitę jį numinu po 3–4 kartus ir nuvažiuoju apie 150 km, o per mėnesį susidaro apie 600 kilometrų. Iš pradžių buvo nelengva – 42 km įveikdavau per pustrečios valandos, dabar neužtrunku nė dviejų. Pirmais kartais pasiekdavau 16 km per valandą greitį, bet dabar minu 22,5 km greičiu. Šis sportas labai patinka, pagerėja savijauta. O kai grįžęs į namus nusimaudau po šaltu dušu, pajuntu visišką palaimą ir atsipalaidavimą, tiesiog organizmas prisipildo laimės hormonų. Manau, kad seminarijoje jau nuo pirmo kurso turėtų būti ir sporto programa. Gyvendamas Kaune, pradėjau gaminti, nes Jonavoje šį reikalą tvarkydavo sesuo. Pyragų ir tortų nekepu, bet kulinarija patinka. Moku pasigaminti gardžių mėsos patiekalų, plovą, kotletų, kepsnių. Štai šiandien iki antros valandos nakties viriau šaltieną. Nežaidžiu – verdu po 10 litrų ir kitą dieną daliju visiems, kas ją mėgsta: vargonininkui, zakristijonui, referentei. Pasitaiko, kad persūdau, tada tenka dar kartą pervirti. Tai niekis. Šaldiklyje savo eilės laukia kelios vištos, Žolinės proga kazane gaminau plovą, bet šis patiekalas reikalauja daug laiko ir dėmesio. Iš turguje pirktų lašinių pasigaminau spirgų užkandėlės – užsitepu ant duonos ir valgau. Esu patenkintas išmėginęs savo kulinarinius gebėjimus. – Gal galėtumėte pasidalyti savo patirties epilogu su jonaviečiais? – Man labai patinka būti kunigu, didžiuojuosi savo pašaukimu. Man ne gėda tarnauti Dievui, kuris iš meilės įkvepia prasmingiems darbams, nes tik meilė įkvepia meilę. Prisimenu, kartą eidamas iš Skarulių, pamačiau žydinčias alyvas, užuodžiau jų aromatą ir pagalvojau: „Dieve, kaip tu turi mylėti, kad sukurtum tokį kvapą?“ Kunigystė – tai geriausia, kas nutiko mano gyvenime. – Dėkui Jums už įžvalgas, atvirumą ir ir pagarbą pasirinktai tarnystei Dievui ir Bažnyčiai.

TAUROSTA

POETAS JURA MICHALJANCAS: LIETUVA AUGA IR GRAŽĖJA Ramūnas ČIČELIS, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras

Pradėkime nuo aplinkybių, kuriomis kalbamės. Esame Jonavos, nedidelio Lietuvos miesto, viename iš restoranų. Šiandien šis miestas švenčia 270-ąsias įkūrimo metines. Šventė – kiek amerikietiška. Ar Jums, buvusiam ne vieno Amerikos miestelio šventėse, neatrodo, kad ir čia, ir ten žmonės ima linksmintis panašiai? Tai, kas dabar vyksta Jonavoje, man tikrai labai primena Ameriką. Šventė – santūri, rami ir artima Jungtinių Valstijų provincijos renginiams. Iš savo vaikystės ir jaunystės prisimenu labiau pompastiškas Lietuvos šventes, todėl dabartinis santūrumas truputį stebina. Gal turėtų būti labiau įtemptos linksmybių dumplės? Aiškiai matyti, kad čia jau atėjo amerikietiškas santūrumas. Papasakokite savo giminės istoriją. Iš kokios šeimos esate kilęs? Kas buvo Jūsų seneliai, proseneliai?

Poetą Jurą ir jo giminę, protėvius galima vadinti žmonėmis, kuriuos itin stipriai paveikė žmonijos istorijos permainos. Prieš 22 metus iš mažo Lietuvos miestelio Jonavos su šeima išvykęs į Los Andželą, šiandien, dirbdamas vadybininku, J. Michaljancas kritiškai vertina Amerikos tikrovę. Būtent Jonavoje kalbamės su ypač atviru pasauliui žmogumi, išmintingos poezijos kūrėju apie tėvynę, gimtinę, emigraciją ir eilėraščių prasmę.

2023 NR. 2 (18)

Esu kilęs iš klasikinių emigrantų. Mamos proseneliai buvo sentikiai. Kai skilo Pravoslavų Bažnyčia, sentikiai buvo išvaryti iš Rusijos, ir Lietuvos valstybė juos priglaudė. Visi mamos seneliai įsikūrė Jonavos regione. O mano tėtis yra armėnas. Jo istorija irgi įdomi: kai 1915 metais vyko armėnų genocidas, visa šeima pasitraukė į Šiaurės Kaukazą, Piatigorsko miestą. Visi dabartiniai mano giminaičiai iš tėčio pusės ten ir gyvena. Armėnijoje giminių neturiu. Kai mano mama gyveno Lietuvoje, tėtis tarnavo tarybinėje armijoje, taip čia gimiau. Po daugelio metų, praleistų Lietuvoje, ir pats emigravau, todėl ir esame klasikinių migrantų

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

šeima.

Tuo metu man neblogai sekėsi, turėjau savo verslą. Tačiau politinė situacija labai gąsdino. Vienas iš motyvų, paskatinusių išvažiuoti, buvo vaikų nesaugumas. Tada gyvenome Kaune, Vytauto prospekte. Jautėsi nežinia, kaip Lietuvoje viskas klostysis. Toje pačioje laiptinėje, virš mūsų buto, gyveno nedidelės redakcijos savininkas, kurį banditai norėjo nušauti. Į incidentą, vykusį laiptinėje, papuolė ir sūnus su žmona. Tik atsitiktinai jie liko gyvi. Buvo ir dar keletas momentų, kai pajutau, kad likti Lietuvoje yra labai nesaugu. Įžvelgiau ir tam tikrų nesveikų verslo aspektų. Apmąstęs perspektyvas supratau, kad esama galimybės išvažiuoti. Pradžioje į tai rimtai nežiūrėjau, bet, kai trečią kartą užpildžiau dokumentus Žaliajai kortelei gauti, buvau tikras, kad reikia išvažiuoti. Nežinau, ar tai buvo geras sprendimas, bet tada man taip atrodė. Susodinau šeimą prie stalo ir kiekvieno atskirai paklausiau, ar nori išvažiuoti. Dukrai tuo metu buvo aštuoneri metai, sūnui – penkiolika. Jie pritarė: taip, važiuokime. Iškart pasakiau, kad Amerikoje bus sunkiau, nei įdomiau. Prieš išvykdamas atlikau namų darbus: apklausiau keletą buvusių jonaviškių, tuo metu gyvenusių Santa Barbaroje. Be to, susipažinau su keliais Amerikos lietuviais, grįžusiais į Lietuvą. Nuoširdžiai pasikalbėjęs supratau, kad ne į rojų važiuosime. O jei rojaus norėsime, teks patiems išsikirsti nišą. Išvykimas nebuvo paradinis.

Ar jaučiatės esantis lietuvis, kaip politinės tautos atstovas? O gal tapatinatės su kuria nors kita tautybe?

Gyvenimo Amerikoje pradžioje turbūt jautėte nostalgiją?

Labai įdomus klausimas. Tai – savotiškas paradoksas. Žmogus paprastai turi gimtinę ir tėvynę. Lietuviui, kuris gimė šioje šalyje, gimtinė yra ta pati, kaip ir tėvynė. Kitos tautybės žmogui yra kitaip. Man gimtinė yra Lietuva, kuri svarbesnė nei protėvių tėvynė. Ir nors iš mamos ir tėčio perėmiau daug dalykų, kuriuos puoselėju, bet esu Lietuvos pilietis. Man tai svarbu ir brangu.

Taip, stipriai. Dabar tas jausmas panašus į trauką lyg Odisėjui grįžti atgal. Vienaip ar kitaip visko gyvenime pasisotinama. Manau, kad pasisotinau ir Amerika. Suprantu, kad tai – tik mintys. Mums ten pasisekė, daug keliavome, daug matėme. Kai daug laiko gyveni Europoje ir Amerikoje, matai abi Mėnulio puses, randasi objektyvus mąstymas ir matymas. Dabar dažnai atvažiuoju į Lietuvą ir matau, kaip viskas kokybiškai auga ir gražėja. O Amerikoje – atvirkščiai.

Šiuo požiūriu, kaip ir daugelis Amerikoje gyvenančių italų, meksikiečių ir kitų tautų žmonių, kurie save vadina amerikiečiais, Lietuvai priklausau kaip politinės tautos atstovas – visą laiką puoselėju lietuvių kalbą ir kultūrą.

Apibūdinkite savo gyvenimą Los Andžele – dideliame mieste, kuriam būdingas greitas tempas ir kuriame daugelis žmonių turi kryptingus tikslus.

Koks buvo Jūsų gyvenimas iki išvykstant į JAV? Kokia buvo neseniai laisvę atgavusi Lietuva? Kokia ji, Jūsų akimis, yra dabar?

Los Andželas – tai gaublys. Labai daug kultūrų, interesų, mentalitetų, lygių. Ir visi telpa, susikuria savo komunas, darniai komunikuoja vieni su kitais. Per 22 metus Amerikoje pamačiau daug labai įdomių kultūrų, žmonių. Man iki šiol mįslė, kaip visi sutelpa vie-

TAUROSTA name „katile“. Aišku, sakau tai, negalvodamas apie dabartines riaušes.

masėje ir kituose sluoksniuose. Kiekviena tauta turi savo niekšų proporciją ir konstantą.

Iš tikrųjų Los Andželas yra lėtas miestas, lyginant su Maskva ir Niujorku. Esu patyręs šių miestų tempus. Los Andželo ritmas yra kurortinis. Neužtektų viso gyvenimo norint aplankyti vien tik įdomiąsias Kalifornijos vietas, kurių gamta yra nuostabi.

Paskutinis klausimas susijęs su įdomia Jūsų veikla, būtent, poetine kūryba. Ar klysčiau sakydamas, kad rašote eilėraščius tam, kad būtumėte ir liktumėte sąmoningesnis ir neleistumėte vienai ar kitai minčiai, jausmui graužti sąmonę ir vidinį pasaulį?

Klausimas, susijęs su aktualijomis: kaip Jūs vertinate Amerikos pastangas suvaldyti koronaviruso krizę? Tai – politinis klausimas. Manau, kad dabar svarbiausia yra ne virusas, o pergalė rinkimuose. Demokratai labai nori gauti valdžią. Žmonės pamažėl atsibudo ir pamatė, kad Donaldas Trumpas nėra vien tik arogantiškas oratorius. Man atrodo, kad lemiamos jėgos yra būtent jo pusėje, nes demokratai kelia tikrai nesveikų idėjų, pavyzdžiui, nefinansuoti policijos veiklos. Jei tai būtų įgyvendinta, kiltų anarchija. Bijau, kad Amerikos „aukso amžius“ jau baigėsi, nes galvą kelia stiprėjančios ekonomikos Kinija. Po dešimtmečio Amerika bus Kinijos „kišenėje“. Pandemija tėra politinis farsas, už kurio slypi politiniai interesai. Pandemijos ateina ir praeina... Kaip vertinate „Black Lives Matter“ neramumus? Manau, kad dėdė Semas, kurdamas Ameriką, nuo pat pradžių padarė keletą klaidų. Buvo daug nežmoniškų veiksmų ir įstatymų. Balso teisę tamsiaodžiai gavo tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Los Andžele yra labai daug benamių. Miestas juos subsidijuoja ir lepina. Tai – benamių lepūnų terpė, kurioje daug kriminalinių žmonių, narkotikų prekeivių. Per riaušes Los Andžele dalyvavo trys grupuotės, kurios siekė savo tikslų. Šios terpės žmonės niekada negrįš civilizuotai dirbti. Šis klausimas yra didelė problema, nežinau, kaip išsprendžiama. Aišku, kad pūlinys sprogo. Ši problema neprasidėjo vakar ir nesibaigs rytoj. Reikalingi dideli struktūriniai sprendimai, o ne dabar dalijami „pyragėliai“. Kita vertus, pažįstu daug tamsiaodžių, su kuriais lengva bendrauti. Jie – padorūs žmonės. Niekada pats nesusidūriau su tuo brutalumu, kuris turbūt yra kitoje

2023 NR. 2 (18)

Tai yra atgaila kartu su išmintimi sau ir kitiems. Mano rašymas yra priminimas, kad turime nepaleisti tikrų dalykų, nes tada visko netektume. Nors mus pasaulis dabar traukia visai į kitą pusę, turime nepamiršti, kad yra seni žmonijos stulpai, kurie viską laiko. Esu sulaukęs kritikos, kad rašau pernelyg pesimistiškai, niūriai. Tokiems pasiūlau neskaityti, jei per sunku. Juk yra rašančiųjų žymiai linksmiau, todėl teskaito lengvesnius tekstus. Poezija man yra asmeninė patirtis ir išgyvenimai, kuriais bandau pasidalinti. Galbūt tai padės ne tik man, bet ir dar kam nors. Ačiū už pokalbį.

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

***

koks

....ne

baltieji

keistas

tikėtai

žodžiai

skonis

palijo

ir juodi

..........

.........

labiau

vėl pa

jie ilgisi

žįstate

kvipo

rytojaus

tik vyno

gyveni

...........

mu....

tegu

kalus

įžūliai

pabūna ten vieni tegu

***

tik savimi

kai

apie

pastovi

švento

discip

nieko

liną...

nėra....

nuo

............

pirma

......pa

už

dienio

sirodė

žemės

............

ir savi

laikykis

jinai

chun

............

apie

veibinai

kai krisi

kasdien

...........

kantriai

ir ne

sieliai

byliai....

pikti

***

........... godūs ir spalvoti ........... pavirtę į votį

TAUROSTA ***

***

.......pa

šarmą

siilgau

nakties

jausi

...........

metų

….pasi

kely

guodė

........

saulė

savąjį

mė

.........

nuliui

aro

...........

matą

tavo artumo

***

........... tavo

rimties

suprasi rytų...

***

.......... va

dviejų

karinės

blo

arbatos

gybių

.........

iš......

pialose

blogos

abi....

pročių

.........

šveñta

ragavęs

iškris ......... jei lemta

2023 NR. 2 (18)

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

TAUROSTA

NETIKĖTOS POEZIJOS SPALVOS, SKONIAI IR PAVIDALAI JONAVOJE Jovita RUTKAUSKAITĖ, Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ vadovė

Šiųmečiai pavasariniai vėjai, užsukę į mūsų kraštą, ne tik nupurtė apsnigtas medžių šakas, atnešė ŠVIESESNIŲ dienų, bet ir sujudino snaudalę Poezijos Mūzą, užkurdami Jonavoje ypač aktyvų poezijos renginių sezoną.

POEZIJOS MARATONAS Kovo 21 dieną ant Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos laiptų įvyko dėmesį prikausčiusi Pasaulinei poezijos dienai skirta akcija „Poezijos maratonas“. Akcijos iniciatorius – įdomių idėjų nestokojantis menininkas Feliksas Paulauskas šiuo įvykiu norėjo priminti, jog poezija gali būti ne tik tyliai gvildenama skaitytojo mintyse, bet gali ir drąsiai nuskambėti atvirose erdvėse, emocingai kviesdama po darbų pailsusius praeivius atsisukti, suklusti, o gal net ir patiems čiupti seną knygą, o joje atradus jaunystėje pamėgto eilėraščio eilutes, jas garsiai perskaityti gimtojo miesto gatvėms. Nors spaudė žvarbus kovo šaltukas, pradedantieji poetai, pabėgėliai iš Ukrainos ir kiti eiliuoto žodžio entuziastai poezijos maratoną suko net kelias valandas iki pirmųjų sutemų, taip įrodydami, jog poezija

2023 NR. 2 (18)

vis dar yra aktuali, gyva, mėgstama, kuriama ir klausoma. Juk nėra geresnės progos, nei per Pasaulinę poezijos dieną, pagerbti dažnai primirštą meno žanrą ir suteikti poezijai galimybę skambėti garsiai, raiškiai, įvairiai, nustelbiant net Jonavos centre šėlstantį piko meto triukšmą!

POEZIJOS PIKNIKAS Ar poezija turi skonį? O kvapą? Ar galima jos išalkti, pasiilgti skambesio? O persivalgyti pasikartojančių metaforų? Kaip jaučiamės, pagaliau prisėdę ant įšilusios pievos, iš poezijos eilučių uosdami nostalgišką pavasarinių obels žiedų aromatą, ragaudami saldžių, brandžių jų vaisių? O kaip gebame išbūti, kai poezijos skonis nepakeliamai kartus, akimirkai nemalonus, tačiau išvalantis mūsų pasenusių dogmų toksinus tarsi pelynų arbata? Gegužės 24 dieną Jonavos poezijos klubas „Šaltinis“ pakvietė klubo narius, miestiečius, poetus svečius ir dainuojamosios poezijos atlikėjus į Jonavos G. Kanovičiaus viešosios bibliotekos pievelėje vykusį „Poezijos pikniką“ – renginį, skirtą Poezijos pavasariui paminėti, pasidžiaugti šiltu oru bei pasisotinti gera poezija.

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

POEZIJOS MARATONAS

TAUROSTA

Poetiniame meniu buvo pasiūlyta turtinga poezijos programa. Pagrindinis patiekalas. Šventėje savo kūrybą pristatė gausus būrys klubo „Šaltinis“ narių (bene 19!). Gaivinamieji intarpai. Muzikinius pasirodymus nuo numylėtų romansų iki dainuojamosios poezijos dovanojo „Šaltinio“ narė Galina Plytnikienė, taip pat Ovidijus Lieponis ir Karolina Lebednykaitė. Egzotiškasis desertas. Renginį užbaigė drąsiai eiliuojančios viešnios iš Kauno – Varnelė Baltoji ir Marija Satö bei švelniai kurianti poetė Irma Kaselienė iš Kėdainių rajono.

POEZIJA SIELAI

vusius dvarus ir bajoriškąją kultūrą. Popietė „Poezija sielai“ – jau trečiasis tokio tipo renginys, šįsyk skirtas eiliuoto žodžio ir muzikos grožiui. Amžinojo atilsio bajoraitė Undinė Nasvytytė sakė: „Tokioje gražioje vietoje, kurią kažkuris bajoras pavadino Šveicarija, turėtų gyventi gėrį ir grožį suprantantys ir jį puoselėjantys žmonės.“ Kad ši svajonė tapo realybe, galėjo įsitikinti kiekvienas, praleidęs popietę ošiančių Šveicarijos medžių ir J. Butkevičiaus tapytų paveikslų apsuptyje. Renginyje mėgstamas eiles skaitė „Šaltinio“ poetai, R. Samulevičiaus progimnazijos priešmokyklinukės ir Šveicarijos progimnazijos skaitovės V. Almetova bei V. Naujokaitė. Romantiškomis dainomis svaigino instrumentinė grupė „Rapsodija“, liaudiškos muzikos kapela „Varpena“ bei vokalinis ansamblis „Kvinta“.

PRIE POEZIJOS ŠALTINIO Po vasaros atokvėpio, rugsėjo 7 dieną, artėjančios miesto šventės proga poezijos klubas „Šaltinis“ ir Jonavos kultūros centras visus eiliuotų tekstų mėgėjus pakvietė Ramybės skvere pasinerti į renginio „Prie poezijos Šaltinio“ eilėraščių bei melodijų versmes.

Poezija skambėjo ne tik Jonavos mieste, bet ir rajone. Saulėtą malonią birželio 10-ąją Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai praleido viename iš Šveicarijos bendruomenės projekto „Rudens mozaika“ renginių – popietėje „Poezija sielai“, kurios organizavimu rūpinosi Šveicarijos seniūnija, jos kultūros centras ir kaimo bendruomenė. Ryškiomis spalvomis papuoštoje sodyboje dalyvius svetingai priėmė sodybos šeimininkas tapytojas prof. Jonas Butkevičius.

Tradiciškai kiekvienas Jonavos miesto gimtadienio savaitės vakaras skiriamas vis kitam muzikos žanrui. Klubas „Šaltinis“ mielai prisiėmė atsakomybę atstovauti poezijos – sakytinės ir dainuojamosios – žanrui ir, padedamas Jonavos miesto savivaldybės skirto finansavimo, padovanojo gražiausių jausmų kupiną vakarą. Išties maloni pareiga organizuoti poezijos šventes – juk ne tik suteikėme jonaviečiams turiningą atokvėpį po darbų, bet ir populiarinome poeziją gimtajame mieste.

Šis renginys – tai gražios tradicijos kartą per metus susirinkti Jonavos rajone įsikūrusioje menininkų sodyboje, pagerbiant Šveicarijos kaimo kūrėjus bei krašto kultūrą, tąsa. 2021 m. Šveicarijos menininkams buvo skirtas renginys „Tėviškėj šaknis suleidę“, kuriame dalyvavo drožėjas Aleksandras Fomkinas, audėjas Vytautas Mikštas, dailininkas Juozas Vaičionis, drožėjas Gurijus Lisovskis ir rankdarbių meistrė Danutė Bierancienė. 2022 m. surengta sueiga „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje“. Renginyje buvo akcentuojama krašto istorija, bandyta iš užmaršties prikelti bu-

Savo kūryba poezijos šaltinį pripildė gausus būrys kūrėjų: net 14 mūsų klubo poetų bei Kėdainių literatų ir menininkų sambūris „Vaivorykštės tiltai“. Savo kūrybos dainuojamosios poezijos dainas atliko jaunos, tačiau branda, talentu ir balso galimybėmis stebinančios jonavietės – Karolina Lebednykaitė, Kristina Chlastauskaitė ir Rugilė Stankevičiūtė. Vakarą užbaigė abejingų nepalikusi poetinė muzikinė programa, kurią atliko aktorius ir dainininkas Giedrius Arbačiauskas.

2023 NR. 2 (18)

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

o štai poezija... ji tartum nieko nepasakė tačiau gal pačio Dievo lūpomis gedėjo. Donaldas Kajokas

R. Samulevičiaus progimnazijos priešmokyklinukai ir muzikos kapelos „Varpena“ nariai prieš koncertą.

Visada romantiška „Rapsodija“.

Renginio globėjas, sodybos šeimininkas Jonas Butkevičius ir renginio organizatorė, „Šaltinio“ klubo vadovė Jovita Rutkauskaitė.

Sielos atgaiva – nuostabi aplinka, gražios eilės, muzika, dainos...

TAUROSTA

PRIE POEZIJOS ŠALTINIO

Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ poetai, 2023 m. Lauryno Trimonio nuotrauka.

Šventės dalyvius sveikina LR Seimo narys Eugenijus Sabutis. Jonavos kultūros centro nuotrauka.

2023 NR. 2 (18)

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

Gausus jonaviečių būrys liko sužavėtas šventiniu renginiu, skirtu miesto gimtadieniui. Jonavos kultūros centro nuotraukos.

POEZIJA AUTOBUSE Kokie netikėti, bet nuotaikingi projektai gimsta, kai skirtingos Jonavos organizacijos (Jonavos viešoji biblioteka, klubas „Šaltinis“ ir „Jonavos autobusai“) susivienija vieno tikslo vardan – pasidžiaugti Jonavos gimtadieniu ir dalinti šį džiaugsmą visiems sutiktiesiems! Rugsėjo 9 d. eilės skambėjo ten, kur jas išgirsti pasitaiko retai, o gal ir niekada – 3-iuoju numeriu pažymėtame miesto autobuse. Akciją-staigmeną „Poezija autobuse“ inicijavo Jonavos G. Kanovičiaus viešoji

biblioteka. Autobusu įprastinio tikslo link keliaujantys miestiečiai neturėjo kada tingiai stebeilyti pro langą ar lindėti rudenėjančiose mintyse – sunku nesidžiaugti gyvenimu, kai čia pat mėgstamas eiles deklamuoja klubo „Šaltinis“ narės. Netradicinė akcija sulaukė didžiulio keleivių palaikymo – šypsenų, gerų žodžių bei įrodė, jog jonaviečiai yra atviri naujovėms ir drąsiems poezijos eksperimentams.

Netikėta, nuoširdi, kupina keleivių šypsenų kelionė miesto autobusu. Jonavos G. Kanovičiaus bibliotekos nuotrauka.

TAUROSTA

POEZIJOS KLUBO VEIKLA – TAI RAJONO KULTŪROS DALIS Irena NAGULEVIČIENĖ, poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė

Rajono poezijos klubas „Šaltinis“ ir toliau pildo eilėraščių kraitę, dalyvauja renginiuose, ieškodamas žmogų šildančio žodžio. Nepaisant kilusių iššūkių, per dvidešimt jonaviečių vienijančio sambūrio kūrybinė veikla įsibėgėja su nauja jėga, o literatai nestokoja entuziazmo susitikti su gerbėjais, tiki nuoširdžiu abipusiu bendravimu.

2023 NR. 2 (18)

RENGINYS SINAGOGOJE Rugpjūčio mėnesį Jonavos kūrėjai buvo pakviesti į 14-ą tradicinę respublikinę poezijos ir muzikos šventę „Tegul auga ir žydi žodis“, kurią surengė Pakruojo literatų klubas „Židinys“. Ši Aukštaitijos vietovė yra gana toli nuo mūsų miesto, tačiau draugystė su lygumų krašto eiliuoto žodžio mylėtojais tęsiasi kelis dešimtmečius. Pakruojo poetams vadovaujanti Edi-

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

ta Kurauskienė kasmet stengiasi suburti grupę narių ir dalyvauti jonaviečių organizuojamose šventėse, o šaltiniečiai, gavę kvietimą, įsipareigoja nenuvilti savo bičiulių ir darda per pusantro šimto kilometrų į Pakruojo miestą. Rugpjūtį vykusi šventė ant Kruojos kranto, atnaujintoje sinagogoje, sulaukė labai daug svečių iš įvairių Lietuvos kampelių. Savo eilėraščius, gimusius iš širdies gilumos, vieni kitiems dovanojo ir aukštaičiai, ir žemaičiai. Pabūti drauge, pasiklausyti pažįstamų ir pirmą kartą atvykusių kūrėjų suvažiavo Elektrėnų „Strėvos“, Joniškio „Audruvės“, Kelmės „Be rėmų“ ir „Vieversio“, Kupiškio „Lėvens balsų“, Pasvalio Užuovėjos“, Plungės „Vingiorykštės“, Radviliškio „Jonvabalio“, „Skuodo „Nojaus“, Šiaulių „Plėviasparnių“ bei „Indrajos“, Tauragės „Žingsnių“ poezijos klubų kūrėjai. Kaip ir kiekvienais metais, į Pakruojį atkako šiaulietis Jaunius Kulnys, šventė provincijoje atviliojo ir vilnietį Gaudentą Kurilą. Jonavos „Šaltiniui“ atstovavo šių eilučių autorė, Zita ir Vytautas Riaubiškiai. Jonaviečiai buvo sutikti labai šiltai, jų poezijos žodžius palydėjo gausūs aplodismentai. Tokiam dėmesiui nemažai įtakos turėjo ir tai, kad svečiai iš Jonavos skaitė įtaigiai, raiškiai, išsaugodami ir pritaikydami kiekvienam žodžiui reikiamą tonaciją. O V. Riaubiškio eilėraštis, skirtas poetui Pauliui Širviui, sulaukė išskirtinio dėmesio. Zita yra puiki skaitovė, tad susirinkusiems kūrėjams pristatė sambūrio narės Albinos Jefimenko poezijos pluoštelį. Irena, šio straipsnio autorė, šventėje supažindino su vienu naujausių kūrinių – eilėraščiu „Pienių vynas“. Norisi pridurti, kad praėjusiais metais „Židinio“ klubo suorganizuotame respublikiniame konkurse „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris buvo skirtas poeto Vaidoto Spudo atminimui, „Šaltinio“ klubo garbės pirmininkė laimėjo antrąją vietą.

PAKRUOJO RENGINIO AKCENTAI Kelerius metus Lietuvos poetai burdavosi Pakruojo dvare – eilėraščiai skambėdavo pagrindinių rūmų Veidrodžių salėje, o paskui persikėlė į dvaro pašto pastatą, galiausiai, teritorijai perėjus į privačias rankas, organizatoriai surado kitą vietą pačiame miesto centre. Šiam tikslui pasitarnavo restauruota sinagoga, turinti net du aukštus. Joje vyksta konferencijos, susi-

tikimai ir, kaip minėta, jaukios poezijos popietės. Iš pakruojiečių galima daug ko pasimokyti. Tarkime, kiekvieną šventę papildo „Židinio“ laikraštis, kuris prilygsta kadaise jonaviečių „Šaltinio“ leistiems proginiams almanachams. Pakruojo literatų šventiniame leidinėlyje spausdinami visų kūrėjų naujausi eilėraščiai, iliustracijoms parenkamos autorių kasdienybę atspindinčios nuotraukos. Šventes paįvairina paties autorių raiškiai, meniškai skaitoma poezija. Šiemet aktorinį talentą atskleidė Kaišiadoryse gyvenantis, tačiau Anykščių „Marčiupio“ klubui atstovavęs Gintaras Kublickas, skaitęs Justino Marcinkevičiaus trilogijos „Mažvydas“ ištrauką. Mūsų tautos dainiaus posmais prasidėjo šventė, kurios simboliu yra tapęs uždegamas klubo židinys. O renginį vedę „židiniečiai“ Inta Bulaitienė su savo vyru Mindaugu nestokojo patrauklaus artistiškumo, tuo žavėdami 41 eiliavimo mėgėją iš įvairių Lietuvos rajonų. Dėmesio vertas pakruojiečių sumanymas kiekvieną poezijos klubą pristatyti pabrėžiant jo vietovės įžymybes. Tarkime, svečiai iš „Šaltinio“ buvo pristatyti kaip Kosakovskio krašto kūrėjai, kaip Jeronimo Ralio, Petro Vaičiūno kraštiečiai, turintys unikalią Joninių šventę. Tokie susibūrimai palieka gilių, į apmąstymus vedančių įspūdžių. Tai ir jaudinantys, sielą persmelkiantys žodžiai, ir naujos pažintys, ir patirtys.

ANT NEŽINOMYBĖS RIBOS Klubas skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Daugiau kaip 30 metų jam vadovavusi šių eilučių autorė prieš trejus metus pasitraukė iš pirmininkės pareigų. Nuo tol šis literatūrinis sambūris nėra tikras dėl savo ateities, kadangi per dvejus metus pasikeitė dvi jaunos vadovės, nepanorusios ilgiau dirbti su veikliais klubo žmonėmis. Tačiau mes, ištikimi klubo nariai, neprarandame vilties surasti atsidavusį žmogų, kuris sutiktų ir norėtų vadovauti mūsų asociacijai. Didžiuojamės kelių dešimtmečių patirtimi, esame parengę ir išleidę penkis gana solidžius almanachus, turinčius išliekamąją vertę. Norime tikėti, kad mes, „Šaltinio“ sambūrio nariai, išliksime draugėje. Juk poezijos klubas yra viso rajono kultūros dalis.

TAUROSTA

JAUNŲJŲ POETŲ EILĖS IVETA BAUŠEVIČIŪTĖ Jonavos Senamiesčio gimnazija, IV S1 klasė

PIRMOJI MEILĖ

ATMINTIS

Sakei, kad myli, Bet viskas liko praeity. Sakei, kad jauti, Žadėjai, tylėjai, Bet meluot sugebėjai. Sakei, kad neleisi, Jog ašaros skruostais riedėtų. Sakei, nepaleisi, laikysi tvirtai, Sakei, jog mylėsi mane amžinai. Bet visa tai buvo kvaili pažadai. Sakei, nemylėjai – manęs pagailėjai, Ilgiau apsimesti nebegalėjai. Širdį sudaužęs, iš naujo gyventi pradėjai. Žmonės kartoja, kad žaizdos užgyja, Bet lieka randai ir jie niekur nedingsta. Aplinkiniai sako: „Graži šypsena“, Bet nuoširdumo, deja, nebėra. Tikėjau gyvenimu ilgai ir laimingai, Bet tai – tik klaida: Dabar jau žinau, kad meilės nėra. Apgaulė, žaidimas lyg su lėle, Širdis, sužeista stiklo šuke...

Kovojo, aukojosi žmonės tėvynei – Tas skausmas kaip randas paliko žymes, Gyvenimo kryžių jie neš visada.

2023 NR. 2 (18)

Tas karas, sukrėtęs visus iš eilės, Įkalintas balsas praeities nepakeis Ir tankai važiuoti žeme nenustos. O kraujas kaip upė teka vaga. Viltis dar rusena žmonių širdyse, Bet kraujas vis liejas, ir jo negana.

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

GABIJA TOPOROVAITĖ Jonavos Senamiesčio gimnazija, II a klasė

JŪRA IR MES

PRIEŠ TAU MANE PALIEKANT

Ošia jūra, Paukščiai čiulba, Stebiu kraujo spalvos saulėlydį — Mes tarsi sustingę laike. Tu ir aš Stovime šalia, Bet kalbamės žvilgsniais.

Šiltas vėjas paglosto man skruostą, Aš stoviu ir stebiu aplinką, Kaip senutė skaito laikraštį, Kaip šuo bėgioja aplinkui, Kaip vaikas prašo ledų, Kaip vanduo teka pasroviui...

Tu bijai, Bijau ir aš. O jūra stebi mus. Išties — Gal tai mes, Kurie turėtų būti stebimi? Jūra nebyli, Bet mes kodėl tylūs? It nusikaltėliai tylim, Nes bailiai.

Aš dairausi, Nekalbu ir nešvaistau bereikšmių žodžių, Aš klausausi, Kaip paukštis gieda Tavo mėgstamiausia giesmę, O gėlių aromatas kutena man nosį — Kaip gera... Mėgaujuosi akimirka, Rašau į užrašinę Ir lėtai stebiu, kaip tu mane palieki...

Jūra nieko nebijo, Jūros grakščios bangos, Šoka šaltame vėjyje. Aš atsisuku į tave. Garsiai atsikosėjau ir sakau: – Argi jūra šįvakar nedaili? Bet burnos nepražiojau, Tik ištariau tai mintyse.

TAUROSTA

UGNĖ GRIZICKAITĖ Jonavos Senamiesčio gimnazija, II a klasė

ŽVAIGŽDĖS TAVO AKYSE Takais nepramintais ėjau kas dieną Žydrų akių mėlynėj skendo vakaro žara Tik tavo šypsena neišsitrynė niekad Priešaky matysiu ją su rytmečio aušra Kasryt statydavau aš namelius iš kortų Turėdama vilties, kad šįkart jie nebesugrius Kad vėjas nebepūs, nebeišmes už borto Nebeišmėtys laiko, skirto susikurt namus Pasistatyt pasaulį, kuriame nubudus Regėčiau pasakomis išgrįstus kelius Sumeluotus pažadus ir nematytus turtus Suolelį tolimą po artimu medžiu Tavo žvilgsnis pavogė žodžius, kuriuos ruošiausi pasakyti Todėl atsidusau ir mėgavaus toliau tava tyla Stebėjau, kaip už lango leidžias saulė tyliai Kaip tylią tuštumą užpildo vakaro tamsa Ir aš tesupratau, kad gal neegzistuoja laikas Kad gal neegzistuojame ir mes Bet visada atrasime mes laiko Pakelti galvą ir skaičiuot žvaigždes

TYLIAI NORĖJAU GĖLIŲ Kai saulė už lango švietė TYLIAI Lietuje skendo žvaigždės už tūkstančio mylių Bet aš NORĖJAU, kad ir tu tai matytum Kad sugalvotum norą, o savąjį tau skirčiau Kai krito žvaigždės lyg pasaulis visas, Aš neįsivaizdavau savęs vienos tame lietuj šaltam Negalvojau, kad rašysime atskiras istorijas Vienas apie kitą nepagalvoję Tikėjau, kad mūsų knygos viršeliai Bus piešti iš tos pačios perspektyvos Ir kad gyvenimu nusivylę Vienodom spalvom apipinsim savo vaizduotės safyrus Atsimenu, stovėjom GĖLIŲ lauko nakties vidury, Bet nenuskynei man net nuvytusio gvazdiko Ir persekiojo mintis, kad širdyje Tos šukės dužo jau, kai sutikau tave Tada jau net nebepatyriau skausmo, Nes pagaliau nebereikėjo suvaidint to jausmo Jaučiaus laisva, kai supratau, kad štai dabar Tos visos gėlės — man

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

BARTONIŲ DVARAS AMŽIŲ VINGIUOSE Mečislovas SANGAVIČIUS, senųjų istorinių dokumentų tyrėjas

KELIAI PALEI NERĮ Anuomet buvo įprasta keliauti upėmis, keliais palei upes, prie kurių daugiausiai buvo įsikūrę dvarai, kaimai ir miesteliai. Didelių upių ir jų intakų pakrantės nuo senų senovės buvo gausiausiai apgyvendintos, nes čia buvo derlingesnės žemės, daugiau miškų ir žvėrių juose. Istorinių žinių apie traktą, vedusį iš seniausios Lietuvoje Kauno pilies į senąją sostinę Kernavę, į Vilnių, nėra daug. Lig šiolei išliko kelio

pavadinimas – senasis Kauno kelias, kuris iš Kauno pilies vedė dabartine Jonavos gatve Kauno mieste pro Lampėdžius ir Karmėlavą palei Neries upę iki Bartonių gyvenvietės. Šis strateginis Lietuvos kelias, toliau vingiavęs Neries upės krantu pro Bartonių, Stašėnų, Skarulių, Ruklos, Gegužinės, Zūbiškių dvarus link Čiobiškio ir Žaslių, tarnavo tiek prekybos, tiek karo reikalams. Nuo 1988 m. ties Bartonių dvaru veikė keltas per upę, sujungęs du strategiškai svarbius kelius.

TAUROSTA Kitapus Neries, palei upę, driekėsi kitas svarbus kelias per Mitėniškių, Kurmagalos, Jonavos dvarų žemes, per Laukogalių kaimą, brastą Lokės upėje link Upninkų į Veprius, Ukmergę, palei Šventosios upę, į tą pačią Kernavę bei Vilnių, bet jau dešiniuoju Neries krantu. Kelias dešiniajame upės krante buvo labiau saugomas daugybės piliakalnių, gynybinių įtvirtinimų, išsidėsčiusių aukštuose pakrantės šlaituose. Tai buvo pagrindinės infrastruktūrinės arterijos, kurias administravo ir prižiūrėjo pakelės dvarai, nes keliai driekėsi per jų žemes. O senasis Kauno kelias neteko aktualumo tada, kai 1836 m. buvo atidarytas Peterburgo–Varšuvos traktas. Visas gyvenimas persikėlė prie naujojo kelio. Buvęs strategiškai svarbus kelias neteko savo reikšmės, nes tiesiai ir greitai važiuojant į Kauną ar Jonavą nebuvo reikalo sustoti, nebent smuklėje Išoruose prieš tolimesnę kelionę per Šešuvos upę ir į Turžėnų kalną. Būtent prie senojo Kauno kelio buvo įsikūręs istoriniuose labirintuose užmirštas, net daugeliui nežinomas Bartonių dvaras, kadaise buvęs garsių LDK pareigūnų ir katalikiškojo pasaulio tituluotų valdininkų nuosavybe, vienas iš svarbių infrastruktūrinių vienetų svarbiame strateginiame kelyje, Skarulių parapijos pakraštyje.

KARALIAUS SUTEIKTA PRIVILEGIJA 1562 m. Lenkijos ir LDK karalius Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Kauno pavieto bajorui Andriui Ilgovskiui (Andrzej Ilgowski) Bartonyse (Borciany)*, šalia kelio Kaunas– Vilnius, turėti karčemą.

2023 NR. 2 (18)

Laiško, patvirtinančio išduotos privilegijos registraciją LDK Metrikos knygose, antro lapo fotokopija.

Tai vienas seniausių istorinių rašytinių dokumentų, kuriame minimi Bartonys. Bartonys buvo gyvenvietė, kurioje, be žemės verslų, buvo verčiamasi svarbaus valstybinio kelio iš Kauno į Vilnių keleivių aptarnavimu. Logiška manyti, kad Bartonių dvaras ir kaimas atsirado daug anksčiau, nei buvo suteikta privilegija steigti karčemą. Vienaip ar kitaip Bartonių dvaras gali būti įvardintas kaip XVI a. pradžios dvaras.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

AUGUSTAS TREČIASIS IŠ DIEVO MALONĖS, LENKIJOS KARALIUS, LIETUVOS, RUSIJOS, PRŪSIJOS, ŽEMAITIJOS, MOZŪRŲ, KIJEVO, VOLYNĖS, PADOLĖS, PALIESĖS, LIVONIJOS, SMOLENSKO, SEVERSKO IR ČERNIGOVO DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS, SAKSONIJOS KUNIGAIKŠTIS – ĮPĖDINIS IR ELEKTORIUS Ši Mūsų Rašto ištrauka praneša tiems, kuriems apie tai priklauso žinoti, kad Mūsų kanceliarijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrikos knygose yra tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt antrais metais gruodžio šeštą dieną Mūsų Šviesiausiojo Pirmtako Lenkijos Karaliaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto vardu išduotas raštas, leidžiantis karališkajam dvarininkui Andriejui Ilgauskui steigti laisvą smuklę jo Bartonių dvare. Ponų Taryba ir Mūsų tarnyboje esantys valdininkai teikė prašymą, kad Mes šio rašto iš minėtos LDK kanceliarijos Metrikos knygų autentišką ištrauką leistume padaryti, žodis žodin kartojančią jo tekstą: Žygimantas Augustas iš Dievo Malonės Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis Kunigaikštis etc. etc. pranešame šiuo Mūsų Raštu, kad Mūsų dvarininkas Andriejus Ilgauskas puolė žemę kakta mušti, prašydamas sau Mūsų Karališkosios Malonės. Sutikome leisti jo dvare Bartonyse, kelyje iš Kauno į Vilnių, statyti laisvą smuklę, kurioje alų, midų, degtinę norintiems galėtų pilstyti be išsinešimo. Ši jo smuklė nebus nuostolis ar kliūtis miestams ir Mūsų karališkosioms smuklėms. Tad be nuostolių ir jokių kliūčių miestams ir Mūsų smuklėms Mes suteikiame Karališkosios Malonės jo kaktomuša nuolankiam prašymui, leisdami Bartonių dvare kelyje iš Kauno į Vilnių statyti smuklę alui, midui ir degtinei pilstyti be išsinešimo. Šiuo raštu leidžiame jam pačiam, žmonai, jo vaikams ir palikuonims šią smuklę laikyti ir ją amžinai naudoti. Niekas negali (šiam sprendimui) daryti kliūčių, bet turi būti saugoma, kad šios smuklės pertekliaus piktadarysčių nebūtų. Išuodame šiuo Mūsų antspaudu pažymėtą Raštą, parašytą Piotrkove nuo Viešpaties gimimo tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt antrais metais gruodžio šeštą dieną. Parašas Jo Didenybės Karaliaus ranka. Raštininkas Jonas Haiko Tad Mes, Karalius, pažadėtam prašymui maloniai nusiteikę, aukščiau pateikto Rašto ištrauką iš Mūsų LDK kanceliarijos Metrikos knygų pateikti suinteresuotai šaliai įsakome kartu su LDK antspaudu reikalo svarbumui pažymėti. Duota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mūsų kanceliarijoje liepos mėnesį XXXI (31) dieną Viešpaties MDCCXLII (1742) metais, Mūsų viešpatavimo IX (9) metais. Parašas / M. Čartoryskis / LDK antspaudas. JM sekretorius Gžegožas Juzefas Roykievičius

Kunigaikščio JM Mykolo Čartoryskio,

reziduojančio(?) Klevane (?) ir Lukavoje (?), LDK pakanclerio ir Gomelio, Sadovsko (?), Jurbarko, Šventosios (?) ir Pašvinčio (?) seniūno,

reikalu.

Iš lenkų kalbos vertė profesorius Andriejus Edvardas Ancuta.

TAUROSTA

PIRMIEJI BARTONIŲ DVARO SAVININKAI Bartonių dvarą iki XVIII a. vidurio valdė daugelis žymių LDK veikėjų. Ekonomiškai patrauklus, esantis strategiškai svarbioje vietoje dvaras ėjo iš rankų į rankas. Pradžioje Bartonių dvarą valdė Tverės tijūnas Ilgauskas (Ilgowski). Po jo – kilmingasis Dranseika (Drąseiko), Kulvos dvaro savininkas Samuelis Blinstrubas (Samuel Blinstrub), Kauno pavieto teisėjas Samuelis Oborskis (Samuel Oborski), Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas (Mykolaj Pac), Vilniaus kanauninkas kunigas Voicekas Isdebskis (Woicech Isdebski) ir jo sūnėnai Mikalojus Isdebskis (Mikolaj Isdebski) bei Kazimieras Isdebskis (Kazimierz Isdebski) su žmona Rakele Prozoraite (Rachelia Prozor). Kunigas 1725 m. dvarą pardavė Juozui Borkauskui (Juzef Borkowski), o šis perleido Kauno maršalkai Antanui Zabielai (Antoni Zabiello). Antanas Zabiela (Antoni Zabiello) valdė Bartonis iki 1767 m., po jo iki 1782 m. – sūnus Jurgis Zabiela (Jerzy Zabiello). Po 1782 m. jis Bartonis paliko pranciškonų vienuoliams. Nagrinėjant archyvinius J. Daugirdo kolekcijos dokumentus, minima daug šio laikotarpio iškilių LDK veikėjų pavardžių, nutikimų. 1606 m. surašytas Trakų vaivadijos totorių bajoro skundas prieš bajorą Eliją Ilgovskį (Eljasz Ilgowski), Tverės tijūną, dėl Bartonių palivarko liudija, kad Bartonių dvaro žemėse veikė palivarkas. Kam tuo metu jis priklausė, nėra duomenų, bet, tikėtina, kad tam pačiam dvarui. Vienaip ar kitaip tai liudija, kad čia pradėta perdirbti žemės ūkio produktus dėl vietos gyventojų ir pravažiuojančių keleivių poreikių. Kad buvo gauta privilegija steigti karčemą Bartonių dvaro žemėje ir ji priklausė dvarui, rodo archyvinis karčemos nuomos dokumentas: „[...] 1737 m. žydas Fra Kocelis (Fra Kocial) nuomoja Bartonių karčemą ir Bartonių girią pas Juozą Borkauską, Pernavo medžioklį ir Bartonių dvaro savininką [...]“

1621 m. Kauno pavieto bajoras Jurgis Kulvinskis (Jerzy Kulwinski) pirko Bartonių dvaro žemes iš kariuomenės rotmistro Teofilio Rajeckio (Teofil Rajecki). Jo tėvai – atvykėliai iš Lenkijos karalystės Radomo miesto. Tėvas tarnavo Lenkijos karaliaus Zigmundo III Vazos karo tarnyboje, o atvykęs į LDK, apsigyveno Trakų vaivadijoje. Teofilis Rajeckis tarnavo LDK kariuomenės kavalerijos raitelių pulkuose ir turėjo rotmistro laipsnį. 1621 m. jis žuvo garsiame Chocimo mūšyje su Osmanų imperijos kariuomene. Palaidotas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios šventoriuje. Po jo mirties Bartonių dvarą ir jo valdas valdė Teofilio Rajeckio našlė Anna Gruževska. Teofilis Rajeckis iki mirties (o vėliau našlė žmona) valdė ne tik Bartonių dvarą, bet ir jo tėvonijos Kasčiukiškių dvarą (dabar Kaišiadorių seniūnija). 1643 m. dvarininkė Ona Žoltytė (Anna Žolc) perleido Bartonių dvarą savo vyrui bajorui Samueliui Blinstrubui (Samuel Blinstrub) iš Totvilo (Totwil), Kulvos dvaro savininkui. 1652 m. bajoras Samuelis Blinstrubas po žmonos Onos Žoltytės mirties Bartonių dvaro žemes valdė su antrąja žmona Kulvinska (Kulwinska), bet 1667 m. jas pardavė Kauno pavieto žemės teismo teisėjui Samueliui Oborskiui (Samuel Oborski). 1676 m. Vilniaus vyskupas (1671–1684 m.) Steponas Mikalojus Pacas už 15000 lenkiškų muštų zlotų nusipirko Bartonių dvaro žemes iš to paties Kauno pavieto žemės teismo teisėjo Samuelio Oborskio. Vyskupo brolis Kristupas Zigmundas Pacas, ėjęs LDK didžiojo kanclerio pareigas, buvo Pažaislio vienuolyno steigėjas. Žemes Pažaislio vienuolynui pastarasis nupirko iš to paties Kauno pavieto žemės teismo teisėjo Samuelio Oborskio. 1678 m. Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas Bartonių dvarą pardavė kilmingam Vilniaus kunigui Vaitiekui Isdebskiui (Woicech Isdebski) bei jo sūnėnams. 1717 m. dalį Bartonių dvaro žemių valdė bajorai

Pastaba: skliausteliuose išskirti vardai, pavardės, vietovių pavadinimai atitinka Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcijos dokumentuose rastus originalius įrašus lenkų kalba. Pastaba: straipsnis paruoštas naudojant Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekciją.

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Geodezinio Bartonių dvaro ir kaimo 1834–1840 m. plano fragmentas. Savininkas – Pranciškus Kozakauskas, Kauno pavieto bajorų maršalka. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 526, ap.7, b. 2584. Pažymėta: 1. Bartonių kaimas; 2. Dvaro kumetynas ir karčemos statiniai; 3. Bartonių dvarvietė; 4. Mineralinio vandens gydykla; 5. Bartonių dvaro palivarkas.

Kulvinskiai. Žemės buvo nuniokotos Šiaurės karo (1700–1721 m.) bei maro epidemijos, siautusios Lietuvoje 1708–1711 m. Trobesiai buvo sudeginti, gyvuliai išskersti, žemės užžėlusios krūmais. Nuniokotą Bartonių dvarą grobstė kaimyninių dvarų savininkai. Vienas jų buvo kaimyninio Stašėnų dvaro šeimininkas, Kauno pavieto teisėjas Juškevičius. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose minimas Karmėlavos seniūnas Koziol, pranešęs, kad Bartonių dvaro žemes plėšia net valstiečiai. Vienas jų – Jurgis Kutka iš Stašėnų dvaro. Pastarasis užgrobtas žemes pavadino Bajoriškėmis

(Bojaryszki). Bartonių dvaro žemes plėšė ir Skarulių valstiečiai. 1723 m. Kazimieras Isdebskis – kilmingas LDK pareigūnas, Trakų žirgininkas ir jo žmona Rachelė Isdebska Prozoraitė (Rachelia Isdebska Prozor) pardavė Bartonių dvaro valdas (aut. pastaba – dalį valdų) kunigui Bonaventūrai Paškevičiui (Bonawentura Paszkewicz), Lietuvos ir Baltarusijos pranciškonų ordino konvento gvardijonui (vienuolynų valdytojas) už 3000 lenkiškų zlotų.

TAUROSTA 1724 m. kilmingoji Teofilė Borkovska (Teofilia Borkowska), Smolensko pastalininkė, padovanojo Bartonių dvaro dalį savo sūnui iš pirmos santuokos – tam pačiam Bonaventūrai Paškevičiui, o dalį Bartonių žemių užrašė giminaičiui Juozui Borkauskui (Juzef Borkowski), LDK pareigūnui, Pernavo medžiokliui. Lietuvos ir Baltarusijos pranciškonų provincijos kunigas gvardijonas (vienuolyno valdytojas) Bonaventūra Paškevičius dalį Bartonių žemių užrašė giminaičiui Juozui Borkauskui (Juzef Borkowski), LDK pareigūnui, Pernavo medžiokliui. 1737 m. žydas Fra Kocelis (Fra Kocial) iš Juozo Borkausko išsinuomavo Bartonių karčemą ir Bartonių girią. 1738 m. LDK pareigūnas, Smolensko sargybinis Mykolas Isdebskis (Michal Isdebski) ir jo žmona Ona Veržbickaitė (Anna Wierzybowska) iš savo dėdės, Vilniaus kunigo kanauninko Vaitiekaus Isdebskio (Woicech Isdebski), paveldėtas Bartonių dvaro žemes pardavė už 15000 svarų kilmingajai Teofilei BorkovskaiKoliškaitei, Smolensko pastalininkei. Dvaro valdos siekė abu Neries (Vilijos) krantus. Vienas kraštas ribojosi su Karmėlavos žemėmis, kitas – su Kauno teisėjo Bogdano Juškevičiaus iš Stašėnų dvaru. Kitas kraštas ribojosi su Mykoliškių dvaru, kurį irgi valdė Kauno pavieto teisėjas Bogdanas Juškevičius. Dar kitame krašte žemės ribojosi su Vilniaus seniūno Stanislovo Skorulskio (Stanislaw Skorulski) žemėmis. 1748 m. Teofilė Borkovska savo sūnui iš pirmos santuokos Bonaventūrai Paškevičiui ir pranciškonų vienuoliams padovanojo Bartonių dvarą, pinigų sumas bei mūrinį namą Kauno mieste. Be to, ji paliko sūnui turimą auksą, sidabrą, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tais pačiais metais Juozas Borkauskas, Pernavos medžioklio Kazimiero Borkausko ir Belozoraitės sūnus, pradėjo bylinėtis su savo pamote Teofile Borkovska, kuri gavo daug nekilnojamojo turto ir didelę pinigų sumą iš savo velionio vyro Kazimiero Borkausko. 1749 m. Juozui Borkauskiui grįžtant iš Kauno, jis buvo apiplėštas šalia žydo Kanės karčemos Bartonyse,

2023 NR. 2 (18)

atimta didelė pinigų suma. Tais pačiais metais Juozas Borkauskas surengė išpuolį prieš Bartonių dvaro ir kaimo gyventojus ir pranciškonų vienuolius (pastarieji Bartonyse apsigyveno pagal Teofilės Borkovskos testamentą, kuriuo dalį Bartonių dvaro dovanojo vienuolynui). Sekmadienio rytą, kai vietiniai gyventojai ruošėsi į bažnyčią, pulkas ginkluotų vyrų užpuolė dvarą ir kaimo gyventojus. Tai buvo grafo Kauno maršalkos Antano Zabielos (Antoni Zabiello) šauliai, Kauno pavieto teisėjo Kosakovskio žmonės iš Šilų dvaro, valstiečiai iš Praulių kaimo, Kauno pareigūno Domininko Medekšos (Dominik Medeksza) žmonės, bajorai broliai Korfai (Korf), bajorai Vaitkevičiai (Woitkewicz), šauliai Meištovičiai (Meisztowicz) iš Žeimių. Užpuolikai padarė daug nuostolių, pavogė arklius, karves, jaučius, ožkas, naminius paukščius, grūdus, indus, baldus, daug geležies gaminių, įvairių padargų, daužė langus, laužė duris, sumušė daug žmonių, grasino šautuvais, sumušė kelis pranciškonų vienuolius, suplėšė liturginius rūbus, iš kunigo atėmė pinigus ir grasino jį nušauti. Įpuolę į karčemą, išdaužė baldus, indus, prisigėrė. Šauliai buvo areštuoti Ruklos dvare. Karališkasis teismas įvertino nuostolį – 10000 lenkiškų zlotų. Apie įvykį buvo pranešta ir pačiam karaliui Augustui III. Tarp nukentėjusiųjų buvo valstietis Drabavičius. Iš pastarojo pagrobti auksiniai papuošalai. Valstiečio Andruškevičiaus troboje buvo išmušti langai ir durys, sužaloti keli žmonės. Po Teofilės Borkovskos mirties 1764 m. kilmingas Pranciškus Ščiodras (Franciszek Szczodr) ir jo žmona Rozalija Koliškaitė (Rozalja Kolyszko), Teofilės Borkovskos sesuo, patvirtino Bartonių dvaro testamentą. Tais pačiais metais Kauno konvento pranciškonams pareiškė pretenziją dėl Bartonių dvaro paveldėjimo teisių.

KITI XIX A. BARTONIŲ DVARO VALDYTOJAI 1786 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis (Stanisław August Poniatowski), paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764–1795 m.), Kauno žemių teismo teisėjui Adomui Kozakovskiui suteikė privilegiją valdyti Bartonių dvaro palivarką, Bartonių ir

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Stašėnų kaimus, kuriuos neteisėtai valdė pranciškonų vienuoliai. Šias žemes jie buvo paveldėję iš kilmingosios Teofilės Koliškaitės-Borkovskos 1748 m.

MANO GIMINAITĖ – BARTONIŲ DVARO SAVININKĖ

Adomas Kozakovskis (Adam Kozakowski) valdė daugelį Lietuvos dvarų. 1778 m. jis buvo LDK Seimo nariu, 1789 m. – mokesčių komisaru, 1793 m. – LDK paskutiniojo Abiejų Tautų Seimo nariu. Jo sūnus Pranciškus Kozakovkis (Franciszek Kozakowski), Kauno maršalka, 1812 m., per Napoleono karą tarnavo Rusijos imperijai ir buvo gerai įsitvirtinęs valdžios struktūroje. 1837 m., būdamas Kauno maršalka, valdė Bartonių dvarą. Dvarą jis paveldėjo iš savo tėvo, Kauno pavieto teisėjo Adomo Kozakovskio. Kaimynines Kazliškių (Kazliszki) žemes valdė dvarininkas Vaškevičius (Waszkewicz), žemes, esančias šalia Neries, link Jonavos, valdė Barborlaukio (Barbarypol) dvaro savininkas Dragotas (Dragott), Mykoliškių (Mikuliszki) dvaro žemes valdė dvarininkas Šimkovskis (Szymkowski), Pabartonių (Potborciany) dvarą valdė bajoras Dobravolskis (Dobrowolski).

1857 m. Pranciškus Chachlauskas su žmona Apolonija Chachlauskiene-Nececkaite įsigijo Bartonių dvarą iš Vilkmergės pavieto maršalkos papulkininkio našlės Vilemavičienės (Wiliamovicz). Vilkmergės pavieto maršalka papulkininkis Vilemavičius (Wiliamovicz) ant Neries upės kranto, Bartonių dvaro teritorijoje, buvo įrengęs sieros prisotinto mineralinio vandens gydyklą.

1830 m. Skarulių parapijiečių surašymas: Bartonių dvare įrašytas kilmingasis Antanas Mejeris (Antoni Mejer) – 42 m., dvarininkas Juozas Lukaševičius (Juzef Lukaszewicz) – 53 m. bei jo žmona Marijona – 43 m., samdiniai Jurgis Kučinskas – 20 m., Petras Kaminskas – 18 m., Dovydas Bešys – 46 m., Kasparas Palubinskas – 42 m., Motiejus Gailevičius – 62 m., Motiejus Rimdeika – 9 m., Andrius Aleksandravičius – 30 m., Marija Ziembliauskaitė – 30 m. bei jos dukterys Julijona – 12 m., Ona – 7 m., Ieva – 5 m., Kasparas Adomavičius – 50 m. (Šaltinis: Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas). 1837 m. Vilniaus vaikų globos namai „Jėzus kūdikėlis“ pateikė 400 rublių ieškinį Pranciškaus Kozakovskio našlei, nes sutuoktinis jiems buvo skyręs 400 rublių paramą. Tais pačiais metais teismas apklausė naują Bartonių dvaro savininką – Kauno maršalką papulkininkį Vilpiševskį. Jis teismui paliudijo, kad apie paramą Vilniaus vaikų globos namams nieko nežino. Teismas patenkino Vilniaus vaikų globos namų „Jėzus kūdikėlis“ 400 rublių ieškinį ir jį priteisė išieškoti iš Pranciškaus Kozakovskio našlės. Pastaroji šių lėšų neturėjo, todėl buvo konfiskuota dalis jos žemės valdų.

Chachlauskų giminės bajorų herbas.

1861 m. gruodžio 27 d. Bartonių dvare kilo gaisras, kurio metu sudegė nemažai dokumentų. 1862 m. gegužės mėn. 78 m. Pranciškus Chachlauskas sirgdamas surašė testamentą, kuriuo pusę savo turto (270 dešimtinių žemės) ir pusę jam priklausiusio Bartonių dvaro po savo mirties paliko sutuoktinei Apolonijai Chachlauskienei-Nececkaitei. Likusią Bartonių dvaro dalį skyrė dukrai Teklei Grondckai ir anūkams, taip pat Jočymių (Šėtos parapija) turtą – 30 dešimtinių žemių. Iš Bartonių dvaro dalies pelno, po 200 rublių kasmet, paskyrė anūkams lavinti, jiems paliko ir Bartonių dvaro biblioteką. Po mirties dalį Bartonių dvaro pajamų įpareigojo skirti sesers Stanislavos Mackevičienės (Stanislawa Mackevicz) reikmėms: žemės sklypui nupirkti, po 300 rublių sesers vaikams Juozui (Juzef) ir Zigmantui (Zygmund), 600 rublių sesers dukrai Rožei (Ruža). Testamentu taip pat įpareigojo savo žmoną dalį išparduoto turto paaukoti užsakant 12 šventų mišių už Pranciškų Chachlauską 12oje skirtingų bažnyčių ir paaukoti elgetoms. Testamente taip pat nurodyta 5000 rublių skola ir skolininkai: žydas Helel Witkin, Kauno miestietis – skola 1060 rublių; Trakų pavieto pilietis Valerijus Možeiko (Walerij Možeyko) – 500 rublių; Jankel Mejer, Kauno miestietis – 100 rublių; žydas Elijaš Šavel (Elijasz Szawel) – 312 rublių; Kauno miestietis žydas Abel Rimiški (Abel Rymyszki) – 350 rublių; dvarininkas Gerviatovskis (Gerviatowski) – 580 rublių skola už 5 metų karčemos nuomą Marianuvkos viensėdyje (Marianowka zascianek) ir dar atskirai 680 rublių;

TAUROSTA

Pranciškaus Chachlausko ir žmonos Apolonijos Chachlauskienės-Nececkaitės kapas Skarulių kapinėse.

ponia Šimkovska (Szymkowska) iš Salupių (Solupie) dvaro – 114 rublių; ponia Zacharevičiūtė (Zacharewiczowna) iš Kulviečių (Kulwieciow) giminės – 150 rublių; Normainių dvaro savininkas Vladimiras Kosakovskis (Vladimir Kosakowski) – 100 rublių; Vladislovas Šilingas (Wladislaw Szyling) iš Vilniaus liustracijos komisijos – 100 rublių; ponia Apolonija Marcinkevičiūtė-Lisicka (Apolonia z Marcinkiewiczow Lisicka) – 300 rublių; Koltar Berki Maškai (Koltar Berki Maszkai) iš Bartonių kaimo – 280 rublių; Elijaš Kuiman (Elijasz Kuiman), kuris gyveno prie plento, seniau nuomavo malūną – 150 rublių; Abramavičienė (Abramowiczowa) iš Kauno miesto – 65 rublius. Testamente Bartonių dvaras įkainotas 11000 rublių, Jočymių žemės įkainotos 1500 rublių. Taip pat testamentu įpareigojo žmoną po jo mirties pastatyti paminklą Skarulių kapinėse. Testamentą surašė Kolegijos asesorius Kazimieras Beretas (Kazimiersz Berett). Testamento liudininkai: daktaras, tituliarinis patarėjas Čarnockis (Czarnocki) iš Jonavos miestelio, dvarininkas Napaleonas Akko, Jono, Čičinų dvaro savininkas, Kolegijos sekretorius Hermengildas Volovičius (Volowicz) iš Kauno miesto, Kauno dekanas, Karmėlavos klebonas kunigas Bobrovičius (Bobrowicz).

2023 NR. 2 (18)

Kauno teisėjas Pranciškus Chachlauskas mirė 1862 m. Bartonių dvare. Jo tėvas ir mano proproprosenelis Stanislovas Chachlauskas (Stanislaw Chochlowski) mirė 1836 m., būdamas 85 metų. Palaidotas Skarulių bažnyčios šventoriuje. Našlė Apolonija Chachlauskienė, vykdant vyro testamento įpareigojimus, palaidota Skarulių bažnyčios šventoriuje. Nuo 1863 m. Bartonių dvarą ir 410 dešimtinių žemės (kituose šaltiniuose 550 dešimtinių) valdė Apolonija Chachlauskienė-Nececkaitė (Apolonia Chochlowska z Niecieckich), paveldėjusi dvarą iš savo vyro, Kauno teismo teisėjo Pranciškaus Chachlausko (Franciszek Chochlowski). Ji su visa šeima iki vyro mirties gyveno ne šiame, o Linkuvos dvare, Kauno mieste. 1864 m. po gimdymo mirė Pranciškaus ir Apolonijos Chachlauskų duktė Teklė Grondcka, kuri 1849 m. sausio 30 d. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje buvo susituokusi su bajoru Aleksandru Grondskiu. Mirties priežastis – ilgi carinės policijos tardymai dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime ir vieno iš sukilėlių vadų Žebrovskio slėpimu Jočymių dvare. Po 1861 m. žemės reformos ir baudžiavos panaikinimo carinėje Rusijos imperijoje įsigaliojo nauji įstatymai. Dalis dvarų žemių buvo nacionalizuotos, t. y.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Kauno gubernijos žemvaldžių abėcėlinis sąrašas (Алфабитний список землевладелцев Ковиенскои губернии), 1889 m.

atimtos iš 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, dalis valstybės išpirkta valstiečių reikmėms. 1865 m. Teklės Grondckos turtas atiteko jos vaikams: sūnui Boleslovui, dukterims Julijai, Stefanijai ir Pelagėjai. Jų globėju paskirtas dvarininkas, turtingas Šėtos krašto žemvaldys, Žeimelių ir Kirdeikių dvarų savininkas Mykolas Obakevičius (Michal Obakewicz), Jono. Paveldėtu turtu rūpinosi Vilkmergės pavieto bajorų globos organizacija. 1865 m. Skarulių parapijiečių surašymas: Bartonių dvare gyvena Apolonija Chachlauskienė (Apolonia Chochlowska) – 53 m. (dvaro savininkė), dvarininkė Jedzevičiūtė (Jedziewiczowna) – 26 m., dvarininkas Bacevičius (Bacewicz) – 31 m., Stanislovas Jancevičius (Stanislaw Jancewicz) – 30 m., valstietė tarnaitė Eufrozina Andrunavičienė – 31 m., valstietis tarnas Zdanavičius – 49 m., valstietis tarnas Stacevičius – 44 m. (Šaltinis: Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas).

1867 m. Teklės Grondckos vaikų globėjas, dvarininkas Mykolas Obakevičius, ėjęs gubernijos sekretoriaus pareigas Žeimelių ir Kirdeikių dvaruose, Pagirių valsčiuje, daugiau nei 1000 dešimtinių žemės savininkas, kreipėsi į Vilkmergės (Ukmergės) bajorų globą su pretenzija dvarininkei Apolonijai Chachlauskienei, kad pastaroji pardavė dalį Bartonių dvaro miško, kuris pagal jos vyro Pranciškaus Chachlausko testamentą priklausė jų anūkams. 1871 m. valstybė iš Apolonijos ChachlauskienėsNececkaitės ir Grondckių išpirko dalį (116 dešimtinių) Bartonių dvaro žemių valstiečių (Adomo Nomeikos, Simono ir Adomo Drabavičių bei Ambrozijos ir Juozo Mich(k)alausko) reikmėms. 1875 m. Teklės Grondckos sūnus Boleslovas Grondckas savo ir seserų vardu kreipėsi į Kauno gubernijos sekretorių Teodorą Tomkevičių (Teodor Tomkewicz) ir įpareigojo administruoti jų paveldėtą

TAUROSTA Bartonių dvaro dalį, o esant reikalui parduoti. 1884 m. našlė Apolonija Chachlauskienė-Nececkaitė pardavė 1/8 dvaro žemių valstiečiams Onai Klepovskai (Anna Klepowska) ir Jurgiui Marijauskui. Tais pačiais metais ji į testamentą įtraukė savo anūkes: Apoloniją Grondckaitę, Pelagėją Grondckaitę-Survilienę, Stefaniją Grondckaitę-Ščiukienę. Pažymėtina, kad Pelagėjos vyras bajoras Survila ir Teklės vyras Aleksandras Ščiuka (Aleksandr Scszuka) buvo kilę iš Šėtos parapijos Taujėnų vienkiemio. 1889 m. Apolonija Chachlauskienė-Nececkaitė valdė 433 dešimtines Bartonių dvaro žemių. 1892 m. Apolonija Chachlauskienė-Nececkaitė mirė Kauno mieste, Linkuvos dvare. Palaidota šalia vyro Skarulių kapinėse. 10 metų iki mirties ji tvarkė savo turtinius reikalus gyvendama Kauno mieste. Prieš pat mirtį Sankt Peterburgo gatvėje, Kaune, surašė testamentą, kuriuo visą savo turtą po mirties paliko dukterėčiai – globėjai Anelei Nalevaiko. Pastaroji gyveno Vilniaus gubernijoje, Švenčionių paviete, Šemetovčyznos dvare. Anelės Nalevaiko mama Raiczynska buvo Apolonijos Chachlauskienės-Nececkaitės sesuo. Pagal dokumentus Apolonijos ChachlauskienėsNececkaitės turtą sudarė 550 dešimtinių žemės. Už Anelę Nalevaiko laidavo jos pusbrolis Ottonas Nececkas (Otton Nieciecki), Apolonijos ChachlauskienėsNececkaitės brolio Mykolo sūnus, gyvenęs Karveliškių dvare, Vilniaus gubernijoje. Apolonija Chachlauskienė-Nececkaitė testamentu paaukojo 500 rublių Skarulių bažnyčiai, 300 rublių – Kauno bažnyčiai.

BARTONIŲ DVARO TURTO APRAŠAS (XIX A. PABAIGA) (Kauno regiono valstybinis archyvas f.I-106, ap.1, b.2343) 1892 m. buvo sudarytas Apolonijos Chachlauskienės-Nececkaitės turto aprašas: Bartonių dvaras yra Kauno gubernijoje, Kauno paviete, Aleksandrovsko valsčiuje, kairiajame Vilijos (Neries) krante, 26 varstai nuo Kauno miesto.

2023 NR. 2 (18)

Šio dvaro ribos iš šiaurės pusės prasideda nuo Vilijos (Neries) upės vidurio, iš vakarų dvaras ribojasi su dvarininko Šimkovskio (Scymkowski) dvaru Stašėnuose (Staszancie), iš pietų pusės – su dvarininkų Dranseikos (Dranseiko) ir Kulviečio (Kulwiec) dvaru Londone (Londyn) bei dvarininko Dobravolskio (Dobrawolski) žemėmis, iš rytų pusės – su Bartonių valstiečių žemėmis. Dvarą sudaro 555 dešimtinės žemių. Dalis šių žemių yra skirta valstiečių reikmėms Bartonių kaime. 1845 m. valstiečiams buvo skirtos 196 dešimtinės žemės su trobesiais. Bartonių dvaro pastatas medinis, dengtas gontais (skiedromis). Valstiečių trobesiai mediniai, dengti gontais (skiedromis). Svirnas, klėtis, rūsys, bulvių sandėlis, ledainė, tvartai, arklidės, klojimas mediniai, dengti šiaudais. Atskiri mediniai su kalkių mūru pastatai bei 268 dešimtinės žemių dešimčiai metų išnuomotos dvarininkui Juozui Vilpiševskiui pagal 1888 m. sutartį. Nuomininkas pagal kontraktą privalėjo sumokėti metinį 600 rublių nuomos mokestį. Taip pat mokėjo ir natūra: bačka maltų ruginių miltų, 2 bačkomis bulvių, 3 kapomis kopūstų, bačka burokų, 2 pūrais miežių. 1891 m. nuomininkas sumokėjo 400 rublių pačiai Apolonijai Chachlauskienei-Nececkaitei, o 1892 m. Apolonijos laidotuvėms sumokėjo jos globėjui Nececkui. Nuomos sandoris su Juozu Vilpiševskiu buvo sudarytas pas notarą Eivovą (Eiwow): - viensėdis malūnėlis (zescianek Mlinek), namas, klojimas, tvartas, daržinė išnuomoti Domininkui Žabo (Dominik Žabo) už 35 rublių metinį mokestį. Papildomai jis įsipareigoja Apoloniją ChachlauskienęNececkaitę aprūpinti malkomis. - viensėdis Šalūgiškėse (zescianek Szalugiszki) – troba, klojimas, tvartas išnuomoti Petrui Pečiuliui už 30 rublių metinį mokestį. Papildomai jis turi paruošti malkų ir pristatyti į Kauną bei atidirbti 16 dienų dvarininkui Juozui Vilpiševskiui. - viensėdis Šalūgiškėse, šalia Pečiulio nuomojamos sodybos, kita troba, tvartas, klojimas išnuomoti Juozapui Eismontui tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Petrui Pečiuliui. - viensėdis Naujatrobiuose (zescianek Nowotrobie) – namas, tvartas, kiti ūkiniai pastatai išnuomuoti Elenai Beresnevičienei, Boleslovo Beresnevičiaus našlei, už 37 rublių metinį mokestį. Papildomai ji turėjo

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

paruošti malkų ir pristatyti į Kauną, taip pat turi atidirbti 16 dienų dvarininkui Juzefui Vilpiševskui. - viensėdis Šalūgiškėse – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, tvartas išnuomoti dvarininkui Vladislavui Pavlovskiui (Vladislaw Pawlowski) už 10 rublių metinį mokestį. Papildomai jis turėjo paruošti malkų ir pristatyti į Kauną Apolonijai Chachlauskienei-Nececkaitei. - viensėdis Marinaukoje – gyvenamasis namas, tvartas, ūkiniai pastatai išnuomuoti Kazimierui Petrusevičiui už 40 rublių metinį mokestį. - viensėdis Marinaukoje – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kur gyvena rusai Semion Novakovič ir Boris Tichonov be nuomos sutarties. Jie atsisakė mokėti mokesčius, nors buvo nustatytas 100 rublių nuomos mokestį, ilgai su jais bylinėjosi, nes pastarieji laikė save peresilencais (perkeltais iš kitų Rusijos imperijos regionų) ir mokesčių nemokėjo. - Bartonių kaime – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai išnuomoti kampininkui Konstantinui Narbutui už 22 rublių metinį mokestį. - Bartonių kaime – gyvenamasis namas, klojimas, arklidės, tvartai, rūsys išnuomoti dailidei Jeronimui Vašlevskiui už 70 rublių metinį mokestį. Papildomai jis privalėjo paruošti malkų ir pristatyti į Kauną bei atidirbti 16 dienų dvarininkui Juzefui Vilpiševskiui. - Bartonių kaime – gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, kiti ūkiniai pastatai išnuomuoti Kazimierui Marijauskui už 70 rublių metinį mokestį. Papildomai jis turi paruošti malkų ir pristatyti į Kauną. 87 dešimtinės miško ir krūmų nenaudojami. Turto aprašo liudininkai: dvarininkas Juozas Vilpiševskis, Konstantinas Žabo, Petras Pečiulis, Juozas Eismontas, Elena Beresnevičienė, Konstantinas Narbutas, Kazimieras Marijauskas, dvarininkas Vladislavas Pavlovičius, Kazimieras Petrusevičius. Už juos visus pasirašė Jeronimas Vasilevskis (Jeronim Wasilewski). Papildomai paminėta, kad 1888 m. šalia Vilijos (Neries) upės buvo įrengta kelto prieplauka. Už kelto stulpo nuomą 10 rublių metinį mokestį mokėjo kelto

savininkas Szidel Oren Lopianski. Bartonių dvaro teritorijoje veikė plytinė, malūnas, dvi karčemos, buvo įrengtos kaimo kapinės. Leidinyje lenkų kalba „Pono Kamertono atsiminimai“ (Poznanė, 1869) minima, kad prie Bartonių dvaro veikusi gydykla, naudojusi sieros prisotintą versmių mineralinį vandenį. Ant upės kranto stovėjo namelis-gydykla, kuris per vieną pavasarinį potvynį buvo apsemtas ir sunaikintas. Apylinkių gyventojai nuo seno žinojo sieros vandens gydomąjį poveikį, atvykę maudydavosi valstiečių trobose įrengtuose kubiluose. XIX a. lenkiškuose geografiniuose žinynuose paminėtos Lietuvos teritorijoje esančios gydyklos: Druskininkų, Likėnų, Birštono ir Bartonių.

AMŽINOS NESANTAIKOS PRIEŽASTIS – TURTAS 1893 m. anūkas Boleslovas Grondckas, gyvenęs Panevėžio mieste, užprotestavo mirusios Apolonijos Chachlauskienės-Nececkaitės testamentą, nes pagal 1862 m. Pranciškaus Chachlausko testamentą dalį Bartonių dvaro turėjo paveldėti duktė Teklė Grondcka, o po mirties – jos vaikai. Be to, nurodė, jog Bartonių dvare stovėjo dvi karčemos ir malūnas, tačiau paaiškėjo, kad viena karčema, kuri buvo Marinaukos vienkiemyje, buvo apleista ir neveikė 30 metų. Antra irgi apleista karčema buvo Bartonių kaime, ji taip pat neveikė 30 metų. Kaimo malūnas irgi buvo apleistas ir neveikė 30 metų. Tais pačiais metais į teismą kreipėsi ir Teklės Grondckos dukterys Stefanija Grondckaitė-Ščiukienė (Stafania Szczuko), Pelagėja Survilienė (Pelagia Surwillo) ir Aleksandras Grondckis (Teklės Grondckos vyras), kuris gyveno Vilkmergės (dabartinės Ukmergės) mieste, nuosavame name. Pastarasis atstovavo dukterims Pelagėjai, Stefanijai bei mirusios dukters Julijos Survilienės vaikams. Į teismą taip pat kreipėsi Teklės Grondckos dukters Julijos Survilienės (Julia Surwillo) vyras Adomas Survila (Adam Surwillo), kuris atstovavo Julijos Survilienės (Julia Surwillo) vaikams: Juozui (Juzef), Antanui (Antoni), Stanislovui (Stanislaw). Jis gyveno netoli Lydos miesto geležinkelio stoties.

TAUROSTA Bartonių kaimo išskirstymo viensėdžiais planas, sudarytas ir patvirtintas 1941 m. Pastaba: Jurgio, Georgijaus ir Archipo Trimailovų žemės, valdomos Bartonių dvare, parodytos besiribojančia linija G-H. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1250, ap.4, b. 3/354/2

Sklypų savininkai ir sklypų numeriai: Autukienė Antanina[4]; Balandienė Bronislava [2]; Drabavičius Liudvikas [17]; Drabavičius Pranas [21]; Drabavičius Jonas [22]; Drabavičius Mykolas [20]; Drabavičius Kazimieras [24]; Daugėla Jonas [3]; Dulinskas Juozas [34]; Dulinskas Liudvikas [7] ir Dulinskienė Anastazija [32]; Dulinskas Teodoras [5]; Dulinskas Dovydas [35]; Graliauskienė Veronika [38]; Ilinčienė Veronika [6] ir Nomeikaitė Valerijona [28]; Kraunevičiai: Domininkas, Alfonsas, Kraunevičienė Veronika ir Kraunevičiūtė Monika [14]; Kuzminas Vladislavas [37]; Kulvieciai: Pranas ir Česlovas [33]; Morkūno Kazimiero įpėdiniai [9]; Morkūnienė Stanislava, Markūnai; Jurgis, Vaclovas ir Markūnaitės: Elena, Aldona [18]; Marjauskas Karolis [15]; Marjauskai; Kazimieras ir Pranas [25]; Nomeika Jonas [1,30]; Pospešinskienė Zuzana ir Pospešinskas Augustas [11]; Staniūnas Vincas [8]; Ščadronas Zenonas [10]; Ščiukas Pranas [12]; Švietimo valdyba [40]; Urnatavičius Jonas [19]; Valatkevičiai; Adolfas, Juozas, Bonifacas ir Valatkevičienė Jadvyga [23]; Valatkevičius Bronius [39]; Zakarauskienė Elena [13]; Bartonių k. ūkininkų kapai [16]; Bendro valdymo molynas [36].

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1897 m. teismas patenkino Boleslovo Grondcko ir jo seserų ieškinius. Jiems buvo sugrąžinta pusė paveldėto dvaro ir 225 dešimtinės žemės, likusi dvaro dalis pasiliko Anelei Nalevaiko. 1898 m. tituliarinis patarėjas Grigorijus Baklašovas, Konstantino, už 1323 rublius iš dvarininkų Antano, Juozo, Stanislovo Survilų, mirusios Julijos Survilienės (Julia Surwillo) vaikų, Pelagėjos Survilienės ir Stefanijos Ščiukienės nusipirko 38 dešimtines žemių Bartonių dvare, Marianuvkos viensėdyje. 1913 m. Grigorijus Baklašovas, Konstantino, Bartonių žemes pardavė Charlampijui Trimailovui, Antono. 1925 m., vykdant Bartonių dvaro parceliaciją ir kaimą išskirstant į viensėdžius, 1941 m. pretendentų sąrašą daugiausia sudarė vietos valstiečiai: Pranciškus Ščiukas, Drabavičiai, Daugėlos, Dulinskai, Nomeikos, Kraunevičiai, Kuzminai, Kulviečiai, Morkūnai, Marijauskai, Staniūnai, Ščedronai, Urbonavičiai, Valatkevičiai. 1942 m. visuotiname gyventojų surašyme, kurį atliko vokiečių okupacinė valdžia, yra įrašyti Dulinskai, Stankūnai, Paspečinskai, Drabavičiai, Nomeikos, Marijauskai, Ščiukai, Šabūnai, Morkūnai, Kuzminai, Volotkevičiai, Trimailovai, Neimontai.

Straipsnio autorius prie senojo dvaro sodybos rūsio.

Trimailovų sodyba buvusio Bartonių dvaro vietoje, XX a. pirma pusė.

TAUROSTA

BARTONIŲ DVARAS ŠIANDIEN Iš senųjų buvusio dvaro statinių nieko neliko, tik dvi netolimą praeitį menančios sodybos. Išliko paskutinio Bartonių dvarininko Charlampijaus Trimailovo 1914–1918 m. statytas dvaro gyvenamasis namas, jis tebestovi ant senojo dvaro pamatų. Jame gyvena jo anūkė Klavdija, gimusi šiame dvare. Jau senas apšiuręs trobesys, gausūs alyvų krūmai, Trimailovų akmuo Neryje mena, kad kažkada čia virė gyvenimas. Ko gero, seniausias išlikęs anų laikų statinys – ledainė.

Buvusioje Bartonių dvaro ir kaimo vietovėje šiuo metu tebegyvena Ščiukų, Drabavičių, Dulinskų, Nomeikų ir Trimailovų giminių palikuonys.

Bartonių dvaro laukai sovietiniais metais katastrofiškai pasikeitė, kai buvo pradėtas kasti statyboms naudojamas žvyras ir smėlis. Nekontroliuojama žemės išteklių gavyba pavertė šį nuostabų gamtos kampelį įvairių dydžių kūdromis, ištisais plotais negiliavandenių patvinusių karjerų. Neūkiškumo, padriko darbo pėdsakus iš dalies užmaskavo uždaryto karjero žemių paskyrimas kolektyviniams sodams. Žmonių darbštumas ir energija pavertė šią žemę žydinčiais sodais. Anuomet klestėjusius kolektyvinius sodus dabar pakeitė gyvenvietės kvartalai. Bartoniai tapo viena skaitlingiausių gyvenviečių Šveicarijos seniūnijoje, joje priskaičiuota daugiau nei 200 gyventojų.

Paskutinių Bartonių dvaro palikuonių Georgijaus ir Natalijos Trimailovų kapas Varpių kaimo sentikių kapinėse.

Dabartinė Trimailovų sodyba buvusio Bartonių dvaro vietoje.

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

JONAVOS ŠV. APAŠTALO JOKŪBO BAŽNYČIAI – 230

JONAVOS BAŽNYČIA IR BENEFICIJA Vytautas VENCKŪNAS

XX a. pradžioje Romos Katalikų Bažnyčios praktikoje įsivyravo reikalavimas aprašyti kiekvienos bažnyčios, parapijos istoriją ir ją nuolat papildyti. Šalia senųjų dokumentų – vyskupų vizitacijų ir bažnyčių inventorių aprašymų, parapijos kaimų ir miestelių parapijiečių surašymo, bažnyčių istorinės apžvalgos tapo patikimu informacijos šaltiniu. Skaitytojams pateikiame kunigo A. Klimo, Jonavos parapijos administratoriaus, 1943 m. parašytą mūsų miesto bažnyčios istoriją. Šaltinis: Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Trumpos kai kurių bažnyčių istorijos ir jose dirbusių kunigų sąrašai. Byla Nr. 704.

BAŽNYČIA Pirmoji Jonavos bažnyčia buvo pastatyta 1750 m. ant dešiniojo Neries upės kranto, tarp Lipniako dvaro ir Varnakos upės. Ją iš medžio pastatė Marija Zabielaitė, grafo Domininko Korvin-Kosakovskio žmona. Kokia bažnyčia buvo didumo ir kokio stiliaus, istorinių žinių nėra. Tačiau reikia manyti, kad visais atžvilgiais menka, nes 1793 m. vyskupas Juozapas Kazimieras Korvin-Kosakovskis, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio sufraganas, ją nugriauna ir jos vieton savo lėšomis iš degtų plytų pastato jau mūrinę bažnyčią.

Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapija

TAUROSTA Tais pačiais metais tas pats Vyskupas konsekruoja bažnyčią šv. Jokūbo titulu. Kartu su bažnyčios pastatymu jos vidus buvo išdekoruotas, o iš oro pusės lauko ištinkuotas tik 1896 m. Pradžioje bažnyčia buvo apdengta skindeliais (malksnomis – red.), o 1887 m. kun. Jonas Jokymas apdengia skarda ir vietoj mūrinių grindų įdeda medines.

suardė, bet vis tik nesprogo. Jei jis būtų sprogęs, reikia manyti, kad būtų ir visą bažnyčią sugriovęs. Jį vokiečiai išardė.

1934–1935 m. kun. Petras Vaitiekūnas ant bažnyčios dar pastatė du gelžbetoninius bokštus, kuriuos pristilizavo inžinierius Karolis Reisonas.

Kai prasidėjo didysis šaudymas, Vyskupas J. E. Brizgys su kunigais slėpėsi bažnyčios salėje po bažnyčia. Bet kai VI.26 d. baisus šaudymas nesiliovė, kai kova pasiekė kulminacijos punktą, kai visas miestas jau degė, liepsna apsupo ir pačią bažnyčią. Tada Vyskupas su kunigais išbėgo iš po bažnyčios ir Neries, Varnakos paupiais išslinko iš degančio miesto bei pamažu pasiekė Kulvą, o kaime buvo jau vokiečiai.

Taipgi kun. P. Vaitiekūnas restauravo bažnyčios vidų ir iš lauko pusės naujai nudažė kalkėmis. Per šį rusų ir vokiečių karą (1941 m.) Jonavos bažnyčia daug nukentėjo. Rusai degindami miestą savo sviediniais taipgi kartu norėjo sudeginti ir pačią bažnyčią. Laukagalių žmonės girdėjo komandas: „200 šovinių bažnyčiai“ ir vėl „200 šovinių bažnyčiai“. Nuo tų šovinių paskęsdavo bažnyčia ugnyje ir dūmuose, bet vis pasilikdavo sveika, nors pataikė gana daug sviedinių: keturi į stogą ir vienuolika į bokštus. Per langą vienas sviedinys pateko į bažnyčios vidų, bet nesprogo. Į šventoriaus vartus pataikė du sviediniai, kurie labai apardė vartus ir pačią šventoriaus mūrinę sieną. Mažų sviedinių buvo pilnos sienos. Pats didžiausias sviedinys krito prieš bažnyčią ant trotuaro (šaligatvio – red.), kurio kelis kvadratinius metrus

J. E. Vyskupas Brizgys 1941.VI.22 d. vizitavo Jonavos bažnyčią. Po pamaldų rusai Vyskupui neleido grįžti į Kauną.

Taip sužalota bažnyčia reikalavo skubaus remonto, o ypač stogas, kurs buvo ištisai numargintas didesnėmis ar mažesnėmis kulkų skylėmis. Dalį minėto remonto 1941 m. atliko kun. K. Statkevičius, Jonavos viceklebonas. Tačiau dar daug stoge buvo skylių, dėl kurių bažnyčioj lubos vietomis ėmė šlapiuoti, trūkinėti ir pagaliau net kristi. Galutinį bažnyčios lubų, stogo, bokštų ir bažnyčios šventoriaus fronto remontą 1943 m. baigė kun. Aloyzas Klimas, Jonavos administratorius. Dabar Jonavos bažnyčia yra visiškoje tvarkoje.

Taip atrodė senoji miesto dalis po 1941 m. sugriovimų. Jonavos viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka.

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Bažnyčios ilgumas – 34,50 m, platumas – 17,80 m, o nuo žemės ligi bokštų viršaus – 33 m. Po bažnyčia yra gana didelė salė, arba apatinė bažnyčia, kame galima laikyti pamaldas, rengti susirinkimus bei kitokius minėjimus ir net religinus vaidinimus, nes yra padaryta ir speciali scena vaidinti. Jonavos bažnyčia nuo jos pastatymo iki 1827 m. buvo vienuolynų bažnyčia, nuo 1827 m. iki 1922 m. – filijinė Skarulių parapijos bažnyčia, o 1922 m. tapo parapija. Jonavos parapijos dūšių, remiantis viešai paduotomis žiniomis, iš viso yra 2900. Šiuo metu pradėtas vesti parapijos status animorum (katalikų parapijų registras – red.), kas parodys tikslų parapijonų skaičių. Jonavos bažnyčioje, kiek turimos žinios, kunigavo šie kunigai: 1. 1777 m. – Budrikas Mykolas Ordin. Praedicotr. 2. 1779 m. – Bielaveckas Tadas Ordin. P. P. Marijonus 3. 1786 m. – Liudvikas Koriotas „ – „ – „ – 4. 1791 m. – Ciprijonas Katileviečius „ – „ – 5. 1791 m. – Lechnevičius 6. 1794 m. – Adomas Stančickij, trinitorius (?) 7. 1813–1827 m. – trinitoriai kunigai 8. 1827–1847 m. – Beneventura Petravičius 9. 1858 m. – Domininkonas Jumaševas 10. 1858–1861 m. – Dopkevičius

11. 1865 m. – Stankevičius 12. 1868 m. – Kuzminskis 13. 1873 m. – Adomas Tiškevičius 14. 1879 m. – Teofilis Opulskij 15. 1885 m. – Jonas Jokymas 16. 1889 m. – Antanas Tirylis 17. 1898 m. – Pranciškus Urbonavičius 18. 1901 m. – Jonas Ulickij 19. 1914 m. – Kazimieras Marma 20. 1915 m. – Povilas Stakauskas 21. 1919 m. – Stanislovas Irtmanas 22. 1923 m. – Jonas Šleinys 23. 1927–1942 m. Petras Vaitiekūnas 24. 1933–1941 m. vikarai: 1. Anatolij Stanevičius, 2. Vincas Grušas, 3. Henrikas Klovas ir 4. Kazimieras Statkevičius 25. 1941–1943 m. – Kazimieras Statkevičius 26. 1943 m. – Aloyzas Klimas

BENEFICIJA Grafienė Marija Kosakauskienė, 1750 m. pastačiusi Jonavoje medinę bažnyčią, kartu pastatė ir medinius trobesius klebonijai ir bažnyčios tarnams. 1791 m. Jonavos bažnyčios fundatorius vyskupas Korvin-Kosakovskis vietoj medinių trobesių pastatė dvejus mūrinius namus: vienus į šiaurę nuo bažny-

Vaizdas į bažnyčią nuo Kėdainių (Sodų) gatvės. Iš „Istorinių vaizdų albumo“.

TAUROSTA čios su bokštais, kitus į pietus nuo bažnyčios, irgi su bokštais. Rūmus skyrė šventorius. Pirmuosius mūrus Vyskupas skyrė vienuolynui ir mokyklai, o antruosius sau, kaip vasaros rezidenciją. Ant vienuolyno rūmų buvo bažnyčios varpai, o ant rezidencijos – laikrodis. Tas pats Vyskupas 1791 m. parsikvietė iš Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ir Belaisvių ordiną – Trinitorius ir juos apgyvendino pirmuosiuose rūmuose, pavesdamas jiems vesti mokyklą ir administruoti pačią bažnyčią. Trinitorių virtuvei ir tarnams buvo pastatytas vieno aukšto mūro namas tarp Neries upės, bažnyčios ir vienuolyno rūmų. 1827 m. rusai mokyklą uždarė, o 1831 m. Trinitoriams įsakė išvykti iš Jonavos. Abejus mūrus-rūmus 1843 m. konfiskavo rusai, o mūrinis namas, kuris pirmiau tarnavo Trinitorių tarnams ir virtuvei, buvo iš varžytinių parduotas nugriauti kaip blogai atrodantis. 1843.IX.15 d. kurija leidžia kunigui B. Petravičiui apsigyventi Skarulių klebonijoje, kuri iki 1929 m. stovėjo ant kairiojo Neries kranto prieš Jonavos bažnyčią, kurią tik Neries upė skyrė nuo Skarulių klebonijos. 1908 m. kunigas Jonas Ulickij pirmuosius rūmus atpirko iš Rygos inžinerijos pulko už 4000 rublių. 1932 m. kunigas P. Vaitiekūnas atpirko iš buvusių keliatorių Liudvikos ir Marijos Kosakovskienių II rezidencijos mūrus už 3500 litų. Mūras dviejų aukštų iš degtų plytų, 15 metrų ilgumo ir 14 metrų platumo, su dideliais požemiais. Rūmai stovi ant kartu su jais pirkto 263 kvadr. metrų didumo sklypo. Prie rūmų kieme dar buvo šie pastatai: a) du tvartai – 14x7 metrų, b) lentų malkinė – 6x4, c) klojimas – 10x7. Visi minėti pastatai per karą (1941 m.) sudegė. Abeji rūmai prie bažnyčios irgi sudegė, liko tik pusiau sveikos plikos sienos. Kun. P. Vaitiekūnas 1939 m. savo lėšomis pastatė vieno aukšto medinius gyvenamuosius namus 21x7 ir vieną medinį pastatą 17x?, kuris po vienu stogu talpino svirną, malkinę ir tvartuką. Minėti pastatai pastatyti ant kapams praplėsti skirtos 1 ha žemės, prie kapų, šiaurinėj jų pusėje, skiriant juos Jonavos bažnyčiai su tikslu ten įrengti parapijos elgetyną. Šiuo pavadinimu šis pastatas tarnauja Jonavos klebonijai.

2023 NR. 2 (18)

Grasilda Petrauskaitė 1884 m. testamentu Jonavos bažnyčiai paliko vieno aukšto medinį namą 8x8 ir taipgi medinį tvartą 3x4 Žvejų g. 30 su 40x20 didumo sklypu. 1929 m. Kotryna ir Audrius Marcijauskai paliko Jonavos bažnyčiai irgi net dvejus medinius namus (7x5, 12x6) su 20x40 didumo sklypu prie Žvejų g. Nr. 10 ir 12. Ten pat kieme buvo ir gana didelė lentinė malkinė. Šios Jonavos beneficijos, paliktos testamentais, taipgi karo metu (1941 m.) visiškai sudegė, dabar riogso tik akmenys ir pamatai. 7850 kvadr. metrų žemės apie šventorių yra daržams. 1929 m. gauti (6) šeši hektarai bažnyčios nuosavybėn laukams. Ši žemė rubežiuojas šiaurėje su geležinkelio zona, rytuose – su Neries upe, pietuose – su Jonavos miestu ir vakaruose – su plentu iš Jonavos į Ukmergę. Šios žemės 1 ha 1930 m. buvo išduotas nuomon (12) dvylikai metų L. Upnickui. Nuomos mokėjo po 1500 litų per metus. Nuoma baigėsi 1942 m. gruodžio 31 d. Nuomos negauta už 1941 ir 1942 metus. Rusų okupavimo metu iš minėto 6 ha sklypo 3 ha buvo nacionalizuoti ir priskirti Jonavos valstybinės baldų dirbtuvės vadovybei, kuri dar ir šiandieną tą sklypą valdo. Jonavos bažnyčios vadovybė daro žygių tą sklypą vėl atgauti Jonavos bažnyčios nuosavybėn. 1943.VIII.30 d. Skarulių klebonas kun. Kazokevičius laisvu susitarimu su Jonavos administratoriumi kun. A. Klimu išnuomavo Jonavos bažnyčiai 16 ha: a) klebonijai – 13 ha, b) bažnyčios tarnams – 3 ha. Išnuomotoji žemė (metams, jiems pasibaigus, vėl automatiškai metams ir t. t.) randasi Kunigiškių kaime prieš pat Jonavos bažnyčią, kurią skiria tik upė Neris. Tai tokia trumpa bažnyčios ir beneficijos istorija.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1768–1772 METŲ SUKILIMUI ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE - 255 M.

TRYS BARO KONFEDERACIJOS ATMINIMO PAMINKLAI Kazimieras MACKEVIČIUS

Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. vasario 29 d. Bare (Vinicos sritis). Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė beveik visą šalį. Laikoma, kad tai buvo pirmasis Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos priespaudos bandymas. Baro konfederacija įkvėpė rašytojus ir poetus romantikus, tokius kaip Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir Žygimantas Krasinskis. Konfederacijos kovotojai jiems buvo kankiniai už tikėjimą, laisvę ir tėvynę. Baro konfederacijos įvykiams atminti mūsų krašte pastatytos koplyčios Žeimiuose, Normainių II dvaro žemėje arba Naujokų dvarų žemėse ir Ukmergės rajone, Vepriuose. Straipsnio tikslas – supažindinti skaitytojus su Baro konfederacijos paminklais, pateikti informaciją apie paminklinius užrašus, Kultūros paveldo departamento parengtą istorinę, kultūrinę miestelių, kuriuose jie stovi, informaciją.

ŽEIMIŲ DVARO SODYBOS KOPLYČIA Žeimių koplyčia yra vienas rečiausių Lietuvoje paminklų, menančių ne tik konkretų asmenį, bet ir XVIII a. lietuvių kovas už laisvę. Žeimių vietovės vardas įrašytas į kovų su Rusijos imperija istoriją. Bene labiausiai Žeimius išgarsino XVIII a. antrosios pusės įvykiai. Kaip žinia, 1768 m. vasario 29 d.

nedideliame Podolės vaivadijos Baro mieste buvo įkurta konfederacija, pavadinta pagal įkūrimo vietą. Tai buvo bajorijos ir žemųjų visuomenės sluoksnių judėjimas, skelbęs šūkį „Už tikėjimą ir laisvę“ ir pasirinkęs savo dangiškąją globėją – švenčiausiąją mergelę Mariją. Pasipriešinimas kilo dėl Rusijos imperijos primesto „Tolerancijos edikto“1. Šiuo aktu buvo išplėstos protestantų ir stačiatikių teisės, be to, rusų valdžiai atrištos rankos nevaržomai kištis į Abiejų Tautų Respublikos politinį gyvenimą. Pamažu konfederatų judėjimas atvilnijo iki Lietuvos. Čia Žeimių dvaro savininkas Dominykas Medekša tapo vienu žymesnių Baro konfederacijos organizatorių ir dalyvių Lietuvoje. Be Dominyko Medekšos, pasipriešinime aktyviai dalyvavo jo sūnus Teodoras, kuris mokėsi Varšuvos Kadetų korpuse, turėjęs leitenanto laipsnį, pasak amžininkų, puikaus išsilavinimo ir gražių manierų jaunuolis. Jis Višakio Rūdos mūšyje (prie Kazlų Rūdos) buvo nukautas rusų ietininkų. Nutilus sukilėlių ir caro kariuomenės kovoms, tėvas sūnui atminti greta savo Žeimių dvaro pastatė trijų tarpsnių bokšto pavidalo vėlyvojo baroko stiliaus koplyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Koplyčia yra valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas, 1992 m. gegužės 29 d. įrašytas į Kultūros vertybių apsaugos registrą. Unikalus objekto kodas – 1350.

1 Milano (Tolerancijos) ediktas yra imperatoriaus Konstantino Didžiojo parengtas ir 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų toleranciją.

TAUROSTA Statinys – plytų mūro, tinkuotas. Konstrukcija – aštuoniakampė piramidė, dengta čerpėmis, sienų išsikišimai irgi dengti čerpėmis. Didžiausia vertė – architektūrinė. Vertinga yra autentiška visuma: fasadai, jų angos, ir dekorai; tūris, išplanavimas, skliautuotos

perdangos ir stogas. Viršūnę vainikuoja ažūrinis kalvio darbo metalinis kryžiu Tai vienas seniausių Žeimių miestelio ir dvaro sodybos statinių. Šv. Jono (sukilėlių) koplyčia – miestelio simbolis, pavaizduotas Žeimių seniūnijos herbe.

Tarpukario Lietuvos metraštininko Vytauto Augustino (taip pat Otto Milaševičiaus) nuotrauka, apie 1937 m.

Žeimių dvaro sodybos koplyčia apie 1960 m. ir po 1969 m. restauracijos. Nuotrauka daryta apie 1990 m.

2023 NR. 2 (18)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Žeimių dvaro koplyčia po paskutinės restauracijos, 2014 m.

VEPRIŲ KOPLYČIA KONFEDERATAMS ATMINTI Veprių miestelyje, dešinėje Veprių–Deltuvos kelio pusėje, stovi koplyčia. Ji yra 9,27 m aukščio, 3,14 m pločio. Koplyčia sumūryta iš raudonų plytų, tinkuota ir baltai dažyta. Stogas skardinis. Virš stogo – 1,10 m aukščio metalinis kryžius. Koplyčios viduje – 4 m medinis kryžius. Ant koplytstulpio pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Koplytstulpis, 1772 m. Baro konfederacijos įvykiams atminti“. Vienas aktyviausių konfederatų buvo Simonas Kosakovskis (1741–1794 m., paskutinysis LDK didysis etmonas, Lietuvos ir Rusijos kariuomenių generolas). 1768 m. liepos mėnesį apie S. Kosakovskį susibūrė apie 30 raitelių būrys. Tai buvo pirmasis ginkluotas konfederatų būrys Lietuvoje. Tiksli Veprių koplyčios atsiradimo data nėra žinoma, bet Kosakovskių iniciatyva ir lėšomis buvo pastatyta tuoj po konfederacijos įvykių, apie 1772 m.

„Žeimių krašto geradaris 2018“ nominacija, skirta K. Mackevičiui.

Koplyčia su Nukryžiuotuoju įkūnija konfederatų šūkį „Už tikėjimą ir laisvę“. Gali būti, kad norėta įamžinti (ties Deltuva) konfederatų laimėtą susidūrimą su Rusijos kariuomene. Koplyčia stovi Veprių miestelio viduryje, prie Deltuvos–Veprių kelio. Kryžius kadaise turėjęs labai gražaus darbo Kristaus, žiūrinčio į dangų, kančios, skulptūrą. 1925 m. klebono Girskio rūpesčiu jo tinkas atnaujintas, bet 1926 m. griaustinis sudaužė Kančią. Po metų klebonas Mirskis parūpino naują, perpus mažesnę ir menkesnės meninės vertės Kančią (autorius nežinomas). Buvo įtaisytas perkūnsargis. Apie 1978 m. nuo koplytėlės kryžiaus buvo nuimta restauruoti klebono Mirskio parūpinta Kančia. Po restauracijos ji palikta Ukmergės kraštotyros muziejuje, dabar saugoma muziejaus saugykloje, retkarčiais pristatoma muziejaus lankytojams. Kančia gerai išsilaikiusi, tik per vidurį įskilusi. Koplyčios restauravimo iniciatyvos sovietmečiu ėmėsi Veprių apylinkės pirmininkė Janina Akstina-

TAUROSTA vičienė. Jos rūpesčiu koplytstulpis buvo restauruotas, tik ant kryžiaus buvo pritvirtinta nedidelė iš aliuminio nulieta Kančia. 2000-aisiais koplyčia buvo suremontuota ir pirminį pavidalą įgavo, kai naują Kančią savo lėšomis parūpino vepriškis Romas Petras Šaulys. Kančią sukūrė vepriškis skulptorius Viktoras Žentelis.

Veprių koplyčia šiandien. Autoriaus nuotrauka.

NORMAINIŲ DVARO KOPLYČIA Dažnai sunykusio dvaro ir su juo susijusių įvykių istoriją liudija laukuose stūksantys reliktai. Šiuo atveju tai netoli Šėtos miestelio, Jonavos rajono paribyje, išlikusi mūrinė XVIII a. pabaigos koplyčia Baro konfederacijai atminti. Koplyčia yra susijusi su išsivadavimo iš Rusijos imperijos kovomis. Tai labai svarbus paminklas Lietuvos valstybingumui, jis skirtas žuvusiems ir praliejusiems kraują už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvę atminti. Koplyčia mena dvarininkų Brunnovų laikus. Normainių dvaras nuo 1784 m. priklausė Jonui Mikalojui Brunnovui, kurio giminė save kildino iš Livonijos (dabartinės Latvijos ir Estijos žemės). Ant koplyčios

100

2023 NR. 2 (18)

Architektūrinis paminklas saugomas valstybės. Unikalus objekto kodas – 15188. Vertingosios savybės – atviras, kvadratinio plano, trijų tarpsnių (koplytėlės aukštis – 7,5 m), stogo forma – lėkštas piramidinis stogelis su kryžiumi. Fasado apdaila ir puošyba – medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra ant mūrinio tinkuoto postamento.

Nežinomo XVIII a. pabaigos liaudies skulptoriaus Nukryžiuotasis. Dabar saugomas Ukmergės krašto muziejuje. Autoriaus nuotrauka.

išlikęs užrašas: „Atnaujinta vaikaičio barono Prospero Brunnovo 1852 birželio 25 d.“. Koplyčia – vėlyvojo baroko stiliaus. 1978 m. paminklas buvo restauruotas pagal Spūdo projektą. 1975 m. koplyčioje stovėjo šv. Jono Nepamuko ir Nukryžiuotojo skulptūros. 1975 m. prasidėjus restauracijai, Kultūros ministerijos iniciatyva iš koplyčios vidaus buvo paimtas kryžius ir šv. Jono skulptūra, bet po restauracijos atgal negrąžinti. Koplyčios pastatymo data tiksliai nežinoma, manoma, kad tai įvyko apie 1772 m., panašiai kaip Žeimiuose ir Vepriuose. Koplyčia yra valstybės saugoma kultūros vertybė. Unikalus objekto kodas – 26179. Vertingosios savybės: tūris – kompaktinis, netaisyklingo trikampio plano, dviejų tarpsnių: I uždaras, II atviras, 3 kolonų, ap-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

jungtų arkomis, su viršūnėje iškylančiu kupolu. Stogo forma – keraminių plytų mūro parapetas, kupolas su smaile. Pats medinis Normainių dvaras jau seniai sunykęs, liko dvarvietė, apleistas parkas. Ar toks likimas laukia ir Normainių koplyčios?

IŠVADOS Baro konfederacija – tai Lietuvos ir Lenkijos katalikų didikų ir bajorų sąjunga, kurios tikslas išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. Prie konfederacijos prisijungė dalis miestiečių ir valstiečių. Lietuvoje aktyviausiai veikė Simonas Kosakovskis, Kauno pavieto pakemeris Dominykas Medekša ir jo sūnus Teodoras Medekša, rotmistras Steponas Šveikauskas ir kiti. Sėkmingiausi mūšiai vyko Jonavos, Ukmergės rajonuose. Galbūt todėl, kad šiuose regionuose buvo Kosakovskių valdos, kur sukilėliai galėjo rasti prieglobstį, apsirūpinti maistu, pašaru žirgams ir gauti moralinę paramą. Todėl trys paminklai Baro konfederacijai buvo pastatyti beveik vienu metu ir netoli vienas kito. Paminklai panašūs, bet Žeimių koplyčia yra didingiausia. Koplyčiose buvo medinės skulptūros: Žeimiuose – šv. Jono skulptūra, paimta į muziejų 1969 m. restauracijos metu ir negrąžinta, Normainiuose II – šv. Jono

Nepamuko skulptūra ir kryžius su Nukryžiuotoju, išvežta restauruoti ir negrąžinta, o Veprių senosios koplyčios skulptūra saugoma muziejuje, tačiau jos vietoje pastatyta nauja skulptūra. Visi koplytstulpiai įtraukti į Kultūros paveldo departamento aprašą, jie saugomi valstybės. Geriausiai restauruota yra Žeimių koplyčia. Prasčiausiai atrodantis ir reikalaujantis restauracijos yra Normainėlių II paminklas. Be to, galėtų būti informatyvesnis Veprių koplytstulpio užrašas, Žeimių koplyčios vaizdas panaudotas Žeimių miestelio herbe, metų geradario iš Žeimių krašto metų nominacijoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Kviklys B. Mūsų Lietuva. [Krašto vietovių ist., geogr., etnogr. bruožai] – 2-oji [fotogr. laida]. V.: Mintis, 1991. 2. Vepriai. „Versmės“ leidykla [Sudarytojai Venantas Mačiekus, Edita Korzonaitė, Jonas Žentelis, vyr. redaktorius Venantas Mačiekus]. Vilnius, „Versmė“ (Lietuvos valsčiai). 3. Valdas Rakutis. Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų. Sudarytoja Žilvinė Petrauskienė. „Alma littera“, Vilnius, 2023. 4. Žeimiai 650. Sudarytojas Artūras Narkevičius. Vilnius, 2013. Žeimių seniūnija, leidykla „Jandrija“, 2013.

101

TAUROSTA

80 SVEIKINAME KRAŠTIETĮ, „TAUROSTOS“ BIČIULĮ ZIGMANTĄ MICHNEVIČIŲ JUBILIEJAUS PROGA

TRUMPI PAMĄSTYMAI APIE ŠIANDIEN, ARBA Keistas visuotinis baugus sustojimas – viltingas laukimas

Zigmantas MICHNEVIČIUS

Zigmantas Michnevičius prie senojo tėviškės kryžiaus, perkelto į Šilus. Autoriaus nuotrauka.

102

2023 NR. 2 (18)

VII. Kūrybinė mozaika

Gimiau 1943 m. spalio 6-ąją. Vokiečių kariai traukėsi iš Lietuvos, o aš gulėjau medinėje geldelėje apkase, ant mamytės rankų. Tokia buvo gyvenimo pradžia. Toliau sekė nauji įvykiai ir mūsų šeimos bei krašto žmonių išbandymai: pokaris, kolektyvizacija, žemės ir turto nusavinimas, trėmimai į Sibirą, stagnacija… Bet pagaliau išaušo ir vilties rytas: Persitvarkymas, popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993 m., okupantų kariuomenės pasišalinimas ir kiti Lietuvos ateičiai lemtingi įvykiai. Neseniai ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį kaustęs išbandymas – koronaviruso pandemija, ilgiems mėnesiams nuramino ir prislopino pasaulį, privertė sustoti ir susimąstyti, kur eina žmonija. Gyvenimas sustojo: mokslo, gamybos, verslo įstaigos ir įmonės užsidarė, net kulto apeigos būdavo atliekamos virtualiai. Užsisklendė pasaulio valstybės, neliko žmonių judėjimo. Buvo dirbama, gydoma, mokoma, bendraujama dažniausiai tik iš namų, pasitelkus technologijas. 2022 m. vasario 24-ąją vėl iššūkis! Tragedija Ukrainos žmonėms, visai Europos civilizacijai, kartu ir visam pasauliui! Prasidėjo baisus karas – žudoma, griaunama, teršiama, auga ieškančių prieglobsčio pabėgėlių srautai... Kur eini, žmonija? Jau XXI amžius, o rytų barbarai vis slenka, prievarta primesdami valdymo dėsnius, praeities klajoklių kultūrą!.. *** 2023-iųjų pavasaris. Po vakarykščio lietaus atgaivintas, ramybe dvelkiantis puikus pavakarys, gaivi vėsa. Sodelio pakrašty pasipuošusios nuostabiais žiedais linksmai žvalgosi mano kriaušytės. Negaliu atsigėrėti nuostabiu gamtos atgimimu, sodų ir pievų žydėjimu, aromatais, paukščių įvairiabalsiu skambesiu. Sėdžiu savo sodo trobelės pasienyje. Kaskart senajame maumedyje vis sučiulba juodasis strazdas. Ir atgyja gimtinės pavakarių vaizdų ir garsų prisiminimai, kai nuo Lokės krantų Beržų vienkiemyje sklisdavo strazdų giesmininkų čiulbėjimas, lakštingalų suokimas, o nuo kiemo liepų – jiems pritariančių varnėnų čiauškėjimas. Akyse stovi didžiulė trikamienė rojaus obelis, apglėbusi savo vainiku gimtinės namelį, gausias tėčio globojamas bičių šeimas. Visais metų lai-

Juozo Michnevičiaus sodyba Užmiškiuose vienintelė apylinkėje išvengė melioracijos. Čia kas kelerius metus subėgdavo būrys giminystės medžio „šakų ir šakelių“!

kais šis vaismedis žavėjo, jaudino, viliojo suaugusius ir vaikus, bites ir rudeninius paukštelius. Pavasarį jis kvepėdavo medumi ir spindėdavo baltai rožiniu žiedų vainiku, o rudeniop – puošniu sirpstančių obuoliukų raudoniu. Pakąsti šalnų krintantys vaisiai masino rudens paukščius, jų noriai skanaudavo ir vaikai. Masiškiausia ir intensyviausia XX a. devintojo dešimtmečio sovietinė melioracija viską išnaikino ir suniveliavo. Kaip ir kitos, išnyko mūsų gimtinės sodyba su senųjų veislių vaismedžių sodais, kūdromis, želdiniais, gojeliais. Dauguma upelių tapo tiesiais grioviais. Neliko rojaus medžio, tik jo įskiepis. Kasmet padovanodamas raudonų obuoliukų, jis primena gimtinę. Kai randi laiko apmąstymams ir atitrūksti nuo gausybės šių laikų beprasmės reklaminės informacijos, vis besikartojančio smulkmeniško žinių srauto, pamatai ir pajunti aplink per kraštus besiliejantį gamtos grožį. Štai triūsia nepailstantys mano gandrai. Pasikeisdami paeiliui vis neša lizdan sudžiūvusios žolės kuokštų, samanų, šakelių... Štai atstriksėjo žvirbliukų būrelis, strazdas vinguriuoja savo trumpą skardžią vakaro melodiją, džiaugdamasis vis vešlesne žaluma. Kaskart šalia buksmedžių atsiradusi kielė, beviksėdama uodegėle ir linksėdama galvele, kažkuo domisi. Greta oranžiniais žiedais žėri svarainių krūmeliai. Jau sprogsta obelaičių, vis stambėja bijūnų pumpurai. Štai kamanė motinėlė, apžiūrėjusi tulpių žiedelius, nieko gundančio neradusi, nudūzgia tolyn.

103

TAUROSTA atsigręžti atgal... Pagal planetos seismologinių stočių duomenis dėl užsitęsusio karantino sumažėjo pramonės, aviacijos, transporto dirbtinai sukelti žemės plutos virpesiai. Ir tai ženklas, kad Žemei jau būtina nurimti.

Sodybos gandriukai pirmą kartą pievoje pasirengę mankštinti sparnus.

Jau liepaitėje šalia trobelės girdėti varnėnų jaunimo balsai. Matau, kaip stropiai tėvai ieško jiems maisto, kaip greitai ir tiksliai, pajutę karkvabalio lervas, snapais išgręžia jas iš kiemo velėnos. Stebina, kaip gyvoji gamta be elektronikos, intelektualų, psichologų ir technikos stebuklų viską tiksliai žino: kada grįžti, kada krauti lizdą, perėti, globoti, išleisti jauniklius savarankiškam gyvenimui. Žino viską be išsamių instrukcijų, specialios įrangos ir niekada nesuvėluoja. Vienintelis rūpestis, kad neužkluptų sausra ar be reikalo neįsikištų žmogus. O žmogus dėl besaikių planų, užgaidų, nepasotinamo turto alkio naujomis nebūtinomis technologijomis verčia mūsų planetos gamtą kentėti, prievarta keistis. Kiek dar laiko siurbsime, kasime brangią žemelę! Nėra nė 200 metų, kai įvyko techninis šuolis. Nors tai žmonijos istorijoje trumpas laiko tarpas, bet pasiektas progresas – didžiulis. Tačiau kartu su juo ir radosi skausmingai neigiamų mūsų planetos pokyčių. Negi tai pabaiga? Quo vadis? Vis kažkur skubame ir neturime laiko paskui save susitvarkyti: paliekame begalę teršalų žemėje, vandenyse, atmosferoje, kosmose. Kaip kokie invaziniai augalai vis kažkur skrendame, plaukiame, vykstame ir paliekame buvimo žymę – atliekas! Teršalų šleifai kaip kometų uodegos vis ilgėja! Ką bekalbėtume ar beįrodinėtume apie daromą žalą – tarša vis auga. Maksimalus pelnas tapo šventu reikalu, kurį palydi pažadas susitvarkyti kiek vėliau. Galų gale šiandien gamta privertė žmoniją nusiraminti ir

104

2023 NR. 2 (18)

O progreso pradžia buvo svaiginanti: automobiliai, aviacija, laivynas, kosmosas! Visa technologinė pažanga greitėjo, augo ir galų gale buvo pasiektas rezultatas – beveik nepataisoma žala planetos gamtai. Net pažangiausias internetas, neseniai apglėbęs mūsų Žemę, atsikratydamas atitarnavusios įrangos, paskleis atmosferoje didžiulius teršalų kiekius įvairių medžiagų pavidalu. Ar tikrai Lietuvai reikia oro uostų kas 50 kilometrų? O gal tai tik verslo struktūrų pelno siekis? Kodėl mūsų kraštui būtina greitaeigio traukinio vėžė? Kad Europos smalsuoliai kuo greičiau nulėktų stebėti šiaurės pašvaistės? Kiek tūkstančių žemės hektarų be tikslo bus atimta iš Lietuvos savininkų, jų tėvų, vaikų ir ateities kartų! Vis plėsdami poligonus, uostus, naikindami augaliją, išstumiame gamtą iš savo aplinkos, nepaisydami tokių projektų, kaip „Natura 2000“. Pasaulio seniausi gyventojai, vietos gentys jau daug metų priešinasi susisiekimo magistralių ir pramonės objektų beatodairiškai plėtrai, gimtųjų žemių nusavinimui. Apylinkėse vis rečiau stebime bites. Anksčiau nuo bičių gausos švelniai ūždavo visi liepynai. Jau retesni vakarais šikšnosparniai, neūkauja pelėdos, pakrūmėse ir pievelėse nezuja kurapkos, retas pavasarinis vieversio čirenimas. Visa tai stebint ir matant, apninka slogios mintys apie žmogaus egoistišką ryšį su gamta, jo veiklos netolygumus, nepastovumą, savanaudiškumą ir negrįžtamus procesus, sukuriamus homo sapiens rankomis ir gebėjimais. Gūdžiais baudžiavos laikais liūdino liaudies beteisiškumas, valdančiųjų savivalė ir nebaudžiamumas. Tačiau, lyginant su dabarties galingųjų morale, anų laikų ponai, kurdami sodybas, neaptverdavo ežerų, šimtmečiais jų pakrantės liko atviros. Gamtos sukurtas grožis priklausė visiems. Beveik visų dvarų sodybvietes puošė iškasti tvenkiniai, sukurtos dirbtinės vandens saugyklos, mažosios kaskados. Vaikystėje galėdavome Šilų dvaro tvenkiniuose pasiirstyti su „dušegubka“. Taip vietinių buvo vadinamos labai siauros,

VII. Kūrybinė mozaika

ilgos, greitai virstančios valtelės. Tik vaikystės prisiminimuose likę ant Lokės, Beržankos upelių įrengti Markutiškių ir Beržų dvarų vandens malūnai su puikiais tvenkiniais. O dabar! Priartėjus prie Lokės tvenkinio, šviečia skydas „Privati valda“. Kas, kodėl atima iš apylinkės gyventojų laisvą priėjimą prie vandens? Yra žinių, kad galbūt bus panaikinta Lokės patvanka ir upelis grįš į savo gimtąją vagą! Vėl atgytų jos baseine buvusi nuostabi gyvoji gamta?! Fantazija…, o gal ne? Aukštųjų technologijų ir galingos technikos amžiuje vyksta ir intensyviausia Žemės tarša: atmosferą teršia aviacija, kosmosą – jos įrangos likučiai, vandenynus – vis galingesni laivynai, grunto vandenis – pramonės atliekos… O kiek nepataisomos žalos žmonijai ir gamtai sukelia sprogimai Ukrainoje! Vis dažniau įvairiose pasaulio vietose – net mokyklose, visuomenėje – prieštaravimai sprendžiami ginklu. Kodėl tapome nepakantūs, nekantrūs? Kas toliau?! Važiuodamas rajoniniu keliu, sustoju šalikelėje prie ypač gražiai suaugusio rapsų lauko. Nors džiugina nuostabus jų žydėjimas, bet nematau bičių, tik tolumoje ūžia galingas vilkikas, purškiantis pasėlių laukus plačiabariu agregatu. Kiekvieną „nereikalingą“ žolės kuokštelį šaliname su didžiausiu triukšmu ir kvapu. Tam būtinai naudojame motorines priemones, gąsdindami, žalodami ir alindami žaliąjį pasaulį. Net parko takus švariname mechanizuotomis pūtyklėmis, gąsdindami paukštelius, žaidžiantiems parke vaikams teršdami švaraus oro gurkšnį. Kaimynai su kaukėmis, marškomis, uždarę vaikus namuose, nuodų pilnais purkštuvais naikina nepageidaujamus pievų augaliukus. Nesvarbu, kad vėjas neša nuodus greta gyvenantiems, nesvarbu, kad kartu nyksta ir smulkioji gyvūnija. Tačiau gamta dar nepasiduoda „naujajai tvarkai“. Kieme vis pastebiu nematytų paukštelių: rytais po eglaites striksi liepsnelės, domisi mūsų aplinka nuostabi raudonuodegių porelė, ankstyvais rytais neaplenkia kiemo kėkštai, atklysta retas tripirštis genelis. Dažnai keliuku kažko ieškodamas prastraksi kiškis, kartais iš pakriautės krūmokšnių atsliūkina laputė...

Gerbiamieji miestiečiai, inteligentai, ilgainiui įveiksime negandas! Atskubės pavasaris, nuostabus sodų žydėjimo metas. Mūsų krašto sodybos, kaimai, gyvenvietės, kloniai, kalvos, pamiškės puošis vaismedžių ir ievų žiedų balkšvais debesėliais. Krašto toliai vėl atsivers nauju nepakartojamu pavasario spindesiu... Mažiau stumdykimės prie sakurų! Dažniau pabūkime natūralioje tėvynės aplinkoje! Aišku, nenaujos mano mintys! Viskas išdėstyta Šventajame Rašte prieš tūkstantmečius! Kaip gyventi, tvarkytis. Ką žmogus besugalvotų, visa grįžta į pradžią! Tai labai skaudžiai parodė ir šis laikmetis! Visuotinės pastangos nuramino viruso siautėjimą, neleis pažangioji žmonija pražūti ir didvyriškai, pasiaukojamai savo Tėvynę ginančiai Ukrainai! Neskubėk, Žmogau, keisti amžinų vystymosi dėsnių! Vieni sakys, kad tai Aukščiausiasis intelektas, kiti – Dievybė ar Pranašas, bet viskas, kas prieštarauja visuotinei žmonijos išminčiai, veda į pabaigą! „Senasis testamentas. Kunigų knyga“, 11–20 skirsniai. Aukščiausiojo vedami mąstytojai gebėjo įžvelgti visos žmonijos vystymosi kelių pradžią ir ateities kryptis! Tikėkimės, kad po visų pasaulio negandų mokslas, technika ir pažangiausios technologijos bus nukreiptos mūsų unikaliai planetai, jos gyvybei išsaugoti. Švari žemė, oras ir vanduo – tai svarbiausios sąlygos, lemiančios žmonijos išlikimą!

105

TAUROSTA *** Žmogau, kada susiprasi, kad tik bendruomeniškai mąstydamas ir veikdamas išsaugosi save? Egoistiškas individualizmas nenugalės blogio. Bet vis dėlto yra žmonių, pasiaukojamai dirbančių bendram labui, savo kraštui, bendruomenei. Stenkimės kaip jie, kurkime krašto istoriją, įgyvendinkime prasmingas ilgaamžes idėjas! Štai keletas pasigėrėjimo vertų pavyzdžių. Kiek darbštumo, kantrybės ir pasiaukojimo, ruošiant ir renkant medžiagą Jonavos krašto kultūros ir

istorijos metraščiui „Taurosta“, įdeda redakcinė kolegija. Leidinyje skelbiama istorinė dokumentika apie nuostabų Jonavos kraštą ir žmones liks ilgiems amžiams. Važiuojant pro J. Miščiukaitės meno mokyklą, anuomet buvusią vienintelę Jonavos vidurinę mokyklą, kurią baigiau 1961 m., širdį užlieja nuostabūs jaunystės laikų, puikių pedagogų prisiminimai. Džiugu, kad nuostabiai tvarkoma mokyklos aplinka ir puikiai puoselėjamas pastatas!

Jonavietė, buvusi tremtinė Aldona Rutkauskienė savo pastangomis sukūrė unikalų paminklą nuo sovietinių okupantų kritusiems laisvės kovotojams šauliams atminti. Dabar tai Atminimo parko dalis.

Monsinjoras Vytautas Rūkas, ilgametis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos klebonas, Trakų garbės pilietis, per ilgus sovietinės priespaudos laikus pasiaukojamai saugojo neįkainojamas bažnyčios relikvijas. Visą savo gyvenimą aukojo Viešpačiui, Trakų žemės, visų žmonių gėriui. Tai ne tik Trakų bazilikos, visų Trakų krašto ir Lietuvos tikinčiųjų gyvosios Dvasios paminklas!

Minint Lietuvos valstybės šimtmetį, dovana Vytauto Didžiojo gimtinei – Vyčio ir Gediminaičių stulpų paminklinė kompozicija. Autorius – Kęstutis Musteikis.

106

2023 NR. 2 (18)

VII. Kūrybinė mozaika

*** Viskas pasaulyje labai laikina, tačiau prasmingi darbai išlieka ilgam, kaip ir minėti pavyzdžiai.

Jonavos nepriklausomybės stela žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti. Padėką jos kūrėjams išreiškė Kauno politechnikos instituto 1966 m. laidos bendrakursiai.

Visas šio laikmečio negeroves, gamtos alinimą padės įveikti tik bendras pilietinis visuomenės susitelkimas ir kiekvieno mūsų pastangos. Tai įpareigoja ir Jonavos herbe esantis Elegancijos, Švaros ir Tvarumo simbolis – gulbė! Tris pagrindiniai gyvybės veiksniai – žemė, oras ir vanduo nusipelno ypatingo žmonijos dėmesio ir pagarbos! Tai įprasmina ir B. Sruogos eilės: Mūsų žemiškąjį kelią Amžiuos rėždama, Užaugino mus žemelė, Lietuvos sena. Kelsis saulė Vilniaus sodais Ar šalna suzmeks – Širdys aukurais vienodais, Te Motulei degs! Gedimino kalno ženklas Te ugnim mus ves, – Te darbuos paliks paminklas, Kad gyvenom mes!

Kauno skulptūra „Laisvės karys“, skirta Lietuvos valstybės šimtmečiui pažymėti.

Saugodami Žemę Motinėlę, saugome save! Zigmantas Michnevičius Trakų Vokė, 2023 06 10

Trakų Vokės dvaro koplytėlė.

Ypatingomis Trakų Vokės bendruomenės moterų ir Lentvario parapijos klebono Gintaro Petronio pastangomis restauruota dvaro koplytėlė tapo visų apylinkės tikinčiųjų jaukiais maldos namais bei moraline paguoda.

107

TAUROSTA

„Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti.“ G. Kanovičius. „Miestelio romansas“

Prozininkas, dramaturgas, poetas, vertėjas, kino scenarijų autorius, dviejų ordinų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ir „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas, Jonavos rajono garbės pilietis

GRIGORIJUS JAKOVAS KANOVIČIUS (1929–2023) Trumpas statistinis žymiausio Jonavos krašto menininko dosjė neatskleidžia jo kūrybinio palikimo esmės – tai nesunaikinamas, ilgaamžis žmogiškumo pradas, kuriame nėra tautos, turto, blogio. Yra žmogus. Jonavos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas garbingas kraštiečio Grigorijaus Kanovičiaus vardas – didelė garbė kolektyvui. Tai įpareigojimas turtinti savo krašto istoriją meninės raiškos spalvomis, būti kultūros novatoriais, puoselėti menininko kultūrinį palikimą.

108

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

Jonavos rajono savivaldybės taryba 2023 m. birželio 22 d. posėdyje vienbalsiai nusprendė suteikti Grigorijaus Kanovičiaus vardą rajono viešajai bibliotekai. Centre – savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius ir viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė su bibliotekai padovanotu G. Kanovičiaus portretu. S. Reipos nuotrauka.

Lietuvos žydų (litvakų) prašymas įamžinti G. Kanovičiaus vardą Jonavoje.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos 2023 m. birželio 7 d. nutarimo protokolas Nr. 38B-36.

109

TAUROSTA

JONVABALIS LIUCIJONAS (legenda)

Justinas VENCKUS

Kadaise mažame Jonavos miestelyje, įsikūrusiame gamtos glėbyje tarp kalvų ir vešlios žalumos, gyveno įnoringa ir nepaprasta būtybė, vardu Liucijonas. Įgudusių kalvio rankų nukaldinta ir atgaivinta, ši žvilganti metalinė skulptūra buvo nepaprastas meno kūrinys. Legenda byloja, kad vieną naktį iš tolimos žvaigždės nusileido švento Jono vabalėlis, vedamas Jonavos vilionių. Jis ilgai tyrinėjo, kur apsistoti, o galiausiai nutūpė Krašto muziejaus kieme, kur miestiečiai žavėjosi vabalo didybe: pasipuošęs ansambliu su cilindriniu galvos apdangalu, lietuviškų tradicijų įkvėptais ilgaauliais batais ir frako eleganciją menančiais apdarais, jis žybčiojo it ponas, it rafinuotas ir išauklėtas aristokratas. Išdykėlišku žvilgsniu Jonvabalis saugojo paslaptis, kurias vienintelis pasaulyje žinojo. Gyventojai pavadino nelauktą svečią Liucijonu – vardu, kuris įkūnijo vabalo spinduliuojančią prigimtį. Miestelėnai greitai suprato, kad Liucijonas kupinas nežemiškų kerų. Švelniai paglosčius jo poliruotą bronzinę uodegą ir sušnabždėjus nuoširdų norą, tikima, kad išsipildys slapčiausi troškimai. Pirmieji vabalo šviesos spinduliai tyliai palytėjo daugiabučių langų stiklus – tamsa praretėjo, o gyventojai vienas po kito nėrėsi iš prieblandos. Netruko žinia apie ponaičio stebuklus pasklisti ūmai ir plačiai, tad į muziejaus kiemelį plūstelėjo daugybė žmonių, kurių neteko per amžių susitikti. Jonvabalio burtai nutvieskė sutiktųjų širdis – tiek smalsumo genamo vaiko, svajojančio apie nesibaigiančius nuotykius, tiek jaunuolio, tikinčio amžina meile, tiek įkvėpimo ieškančio menininko.

110

2023 NR. 2 (18)

Jonvabalio skulptūros atidengimas. Šalia skulptūros – autorius Andrius Šukutis ir jonvabalio legendos autorius Justinas Venckus.

Bėgant metams, legenda apie Liucijoną sklido, traukė ir žavėjo lankytojus iš toli toli. Žmonės įveikdavo tolimus atstumus, kad išvystų pono kerus, patirtų magijos prisilietimą ir jaudulį, jog troškimai išsipildys. Jonava ėmė garsėti kaip svajonių kraštas, o Liucijonas tapo jos globėju, amžinai skleidžiančiu gyventojams džiaugsmą ir pildančiu jų norus. Jei jūsų keliai atves į Jonavą, užsukite į Krašto muziejaus kiemelį ir aplankykite Liucijoną, tik nepamirškite paglostyti jo poliruotą bronzinę uodegą – juk prisilietime slypi magija, o joje pabunda svajonės.

VIII. Kronika

JONAVOS SPORTO ISTORIJOS PARODA Algimantas KŠIVICKAS

Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro Barupės skyriuje atidaryta nuolatinė paroda „Jonavos sporto istorija“. „Ši paroda – tai ilgametės ir turtingos mūsų miesto sportinės veiklos atspindys“, – teigė parodos iniciatorius Algimantas Kšivickas, supažindindamas svečius su sporto apdovanojimais, unikaliomis nuotraukomis bei dokumentais. Sėkmės pradėtame darbe linkėjo Jonavos rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Violeta Kolesnikienė, vyresnioji specialistė Lina Paulavičienė, Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Dijana Vazgienė, Sporto centro direktorė Jūratė Stanislovaitienė, Žeimių seniūnas Faustas Pilipavičius, krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas bei ilgametis sporto organizatorius Algimantas Žalakevičius. Jonavos sporto istorijos nuolatinė paroda – tai nauja pažinimo erdvė mūsų rajono gyventojams ir svečiams.

Parodos atidarymo svečiai (iš kairės į dešinę): F. Pilipavičius, D. Venckevičienė, L. Paulavičienė, V. Kolesnikienė, D. Vazgienė, A. Kšivickas, A. Žalakevičius, V. Venckūnas, A. Narkevičius, J. Stanislovaitienė, V. Slivinskas, E. Čižinauskas.

111

TAUROSTA

IN MEMORIAM

JANINA NOREIKAITĖ 1945 11 25 – 2023 05 29

112

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

Pirmą kartą rašau apie žmogų, kurio jau niekada nebesusitiksiu, nebeišgirsiu, nebepamatysiu. Rašau apie žmogų, kurį pažinau ir kuris visam laikui liko prisiminimuose. Pažinau ne iš laikraščių straipsnių ar atsitiktinių pasisveikinimų gatvėje, o iš ilgų pokalbių, kūrybinių ginčų, renginių organizavimo, scenarijų rašymo patirčių. Pažinau kaip kolegę, bičiulę, mokytoją. Ji – Janina, dar jaunystėje save atidavusi kultūros darbuotojo profesijai. Studijos Vilniaus kultūros mokykloje, kaip ir pirmieji bandymai tapti aktore, dabar atgyja tik Janinos kolegų atmintyje ir išlikusiose jaunystės nuotraukose, kuriose sustabdytos premjerinių spektaklių akimirkos ir nugrimuotos viltys. „Kiek prisimenu, visiems sakydavau: kai užaugsiu, būsiu artistė. Vaidindavau kaimynų vaikams, dėdėms ir tetulėms, o kai niekas nežiūrėdavo – pati sau“, – ne kartą yra pasakojusi Janina. Pirmosios meninio skaitymo, literatūros kūrinių, jų personažų interpretacijos abėcėlės Janiną mokė 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar – „Lietavos“ pagrindinė mokykla) mokytoja lituanistė Alicija Gulbinienė. Studijuojant LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, Janinai šios žinios labai pravertė. Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, jauna specialistė gavo paskyrimą į Tauragę, kuri nuo seno garsėjo liaudies teatro veikla. Čia su savo vyru Viktoru nėrė į kultūrinį gyvenimą tarsi į patvinusią upę. (Beje, jų vestuvėse piršliu buvo šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio tėtis, Akademinio dramos teatro aktorius, Vilniaus kultūros mokyklos dėstytojas Aleksandras Kernagis.) Tauragėje Janina ne tik šoko, dainavo, vaidino, bet ir režisavo rajono Dainų šventes, teatralizuotus renginius, koncertus ir kamerinius vakarus. Tą patirtį ji sėkmingai pritaikė dirbdama Kaišiadoryse, o vėliau ir Jonavoje, eidama kultūros skyriaus vedėjos, gamybinio susivienijimo „Azotas“ kultūros ir technikos rūmų direktoriaus pavaduotojos, Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro režisierės pareigas.

rijus, o už atsidavimą ir didelį triūsą siūlanti varganą atlyginimą. Niekada nepagalvojusi apie radijo laidų redaktorės darbą, Janina paragavo ir šios veiklos. Vėliau prisipažino, kad tai buvęs vienas įdomesnių jos gyvenimo etapų, sudaręs galimybę susipažinti su daugybe naujų žmonių bei pasižiūrėti į rajono kultūrinį gyvenimą iš šalies. Sukaupta patirtis išmokė vertinti laiką ir žmones. 1988 metais prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Janina aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą: buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio pirmosios Jonavos rajono tarybos kultūros komisijos pirmininkė, Sąjūdžio renginių scenarijų autorė ir režisierė bei viena pagrindinių organizatorių, pirmojo „Taurostos“ laikraščio, atkurto Sąjūdžio laikotarpiu, redakcinės kolegijos narė. Janina išėjo nuostabų 2023-iųjų gegužės pabaigos rytmetį. Greitai ir netikėtai, lyg dar kartą primindama apie savo nenustygstančią, nenuspėjamą prigimtį, žavėjusią kiekvieną ją pažinojusį žmogų. Ji – iš tų asmenybių, kurių nepastebėti ir nesižavėti buvo neįmanoma. Ir kaipgi kitaip? Juk JI – JANINA NOREIKAITĖ.

Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja

Janinos gyvenimo kelyje buvo įvairiausių vingių, kalnelių ir nuokalnių. Pelyno kartėlį teko pajusti iširus santuokai su sutuoktiniu – trijų vaikų tėvu. Tada viena turėjo uždirbti šeimai duoną. Atvirai sakant, jos negailėjo ne tik likimas, bet ir profesija, vertusi vakarus praleisti renginiuose ar naktimis rašyti scena-

113

TAUROSTA

IN MEMORIAM

FELICIJONAS KONSTANTINAS FEDARAVIČIUS 1938 10 25 – 2023 06 17

„Mano laisvalaikis – darbas. Jei dirbu, tai ir pailsiu. Laisvo laiko niekada neturėjau, nes žmogus tobulėja dirbdamas, o ne tuščiai laiką leisdamas. Mano tikrasis laisvalaikis, kai miegu. O miegui skiriu labai nedaug laiko. Pailsėsiu, kai smėlio kalnelin atsigulsiu.“

114

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

2023 m. birželio 17 d. užgeso mūsų krašto šviesuolio Kosto Fedaravičiaus gyvybė. Tai – poetas, žurnalistas, UAB „Dobilo leidykla“ direktorius, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrėjas ir ilgametis pirmininkas. Gimė 1938 m. spalio 25 d. Sklėriškio k. (Biržų r.). 1958 m. baigė Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą, 1967 m. – Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. 1961–1974 m. dirbo mokytoju Pasvalio, Biržų rajonuose. Nuo 1966 m. pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Biržiečių žodis“ ir „Darbas“ (Pasvalio r.). 1975-aisiais atvyko į Jonavą, 1975–1989 m. dirbo Jonavos r. laikraščio „Jonavos balsas“ Kultūros skyriaus vedėju, 1985–1989 m. buvo šio laikraščio redaktoriaus pavaduotoju, 1989–1998 m. – Valstybinės leidybos įmonės direktoriumi, nuo 1989 m. – žurnalo „Ūkininkas“ vyriausiuoju redaktoriumi, nuo 1995 m. – UAB „Dobilo leidykla“ direktoriumi. 1989 m. Jonavoje atkūrė dr. Vinco Kudirkos ir jo bendražygių leistą žurnalą „Ūkininkas“, 1994 m. įkūrė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, buvo jos kasmetinių respublikinių švenčių „Mes atėjome ir einame“ organizatoriumi ir vadovu. ostas Fedaravičius – Aukštaitijos žurnalistų susiK vienijimo apybraižos konkurso premijos, Aukštaitijos poezijos konkurso „Lino žiedas“, Radviliškio r. apybraižos konkurso premijos laureatas, Biržų, Pasvalio, Jonavos rajonų poezijos konkursų laureatas ir prizi-

ninkas, Jonavos rajono apybraižos konkursų, Lietuvos žurnalistų sąjungos publicistikos konkurso prizininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Kapsuko premijos laureatas. Kraštietis – 16-os knygų autorius. Kūręs eilėraščius, išaukštinęs Moterį, sukūręs sonetų poemą apie gimtinę „Sklėriškio sonatos“, įamžinęs trijų lietuvių raštijos pradininkų atminimą, sukūręs sonetų romanus „Abraomas Kulvietis“, „Martynas Mažvydas“ ir „Stanislovas Rapolionis“, daugelio knygų sudarytojas, redaktorius, bendraautoris. UAB „Dobilo leidykla“ išleido apie 300 šio kūrėjo knygų. Poetas, vertėjas Eugenijus Matuzevičius yra pasakęs: „Man ypač patinka Kosto Fedaravičiaus atkaklumas, jo šventas tikėjimas kultūra, literatūra, jo mokėjimas aistringai dirbti, gyventi gražia, tauria viltimi. Ir puiku, kad Kostas Fedaravičius nemoka, negali būti abejingas. Jis visada dirba, aistringai ir tauriai tikėdamas savo darbo, savo svajonės, vilties prasme.“ Felicijonui Konstantinui Fedaravičiui 2014 m. suteiktas Jonavos krašto šviesuolio vardas. Liūdime dėl skaudžios netekties ir reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai Pranutei, dukroms Junonai ir Redai bei visiems, kuriuos jaudina ši netektis, nes, pasak Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario, rašytojo Antano Ridiko, netekome „vieno iškiliausių Lietuvos kultūros žmonių, daug nusipelniusių Lietuvos labui“. Rimantė Tarasevičienė, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

115

TAUROSTA

Prisimindami mielą kraštietį Kostą Fedaravičių, dalijamės jo mintimis: „Gyvenimas – amžina knyga, kurios nespėja niekas iki galo perskaityti. Todėl apie jį lieka atsiminimai.“ * * * „Man sėkmę ir nesėkmę atskleidžia darbas, kuriuo aš gyvenu, darbu pakeisdamas net laisvalaikį. Kaip pasiseka atlikti, kas sumanyta, tokia sėkmė. Atsietai man nėra nei laimės, nei nelaimės. Yra gyvenimas, kurio neaplenksi kaip pelkės. O jis, mano gyvenimas, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų. Todėl virš mano gyvenimo šviečia ir mano sėkmių žvaigždės, ir nesėkmių delčia, ir džiaugsmo pilnatis, ir laimės vaivorykštė, ir nelaimės juodas debesis kabo. Tarp jų yra neišardomas ryšys, nes, kas man yra džiaugsmas, kitam, ko gero, liūdesys. Kas man sėk-mė, kitam, ko gero, bus nesėkmė. Tokia žmogaus gyvenimo architektonika. Ir gerai, kad taip yra, nes kitaip nepažinčiau savęs ir žmonių.“ * * * „Mano pomėgis – įvairiapusis darbas. Be darbo aš – ligonis. Dėkoju tėvams, kad jie mano visas ydas tik darbu taisė, o ne diržu arba priekaištais. Ačiū jiems už darbo turiningas pamokas.“ * * * „Niekada nesiekite būti kitais. Visada būkite savimi. Kas nebūna savimi, tas niekada nebūna žmogumi. Nebuvimas savimi – tai chameleonizmas. O chameleonas – bjaurus padaras, jo širdis – be meilės.“ Mylėkime vieni kitus, kol esame gyvi. Prisiminkime šviesius mūsų krašto žmones, iškeliavusius į amžinybę, parodykime Jiems pagarbą, išreiškime dėkingumą, kurį priims išėjusiųjų artimieji.

116

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

IN MEMORIAM

NADIEŽDA KRIUČKOVAITĖ 1931 09 30 – 2023 09 15

Neišsenkančios ir gyvos atminties jonavietę pažinojome visi. Dosni spalvingų pasakojimų, iki gyvenimo pabaigos besidominti Jonavos praeitimi, ji žavėjo ne vieną pokario kartą. Ją prisimins visi, kurie nėra abejingi mūsų krašto daugiatautei istorijai, kuriems svarbu viskas, kas vyko, vyksta ir vyks Jonavos žemėje.

Didžiulė Tau pagarba, Nadiežda...

117

TAUROSTA

IN MEMORIAM

LAIMA GRIGALIŪNAITĖ-DIDŽIULIENĖ 1932 02 23 – 2023 08 17

Vasaros pabaigoje Rytinės Kordiljeros papėdėje įsikūrusioje ir amžinu pavasariu alsuojančioje Bogotoje užgeso ilgai ir ryškiai švietusi lietuvybės žvaigždelė. Amžinybėn išėjo žinoma Kolumbijos lietuvių veikėja, mecenatė, gydytoja Laima Didžiulienė (oficialiai – Laima Grigaliūnas de Didžiulis).

mokyklos skyrius. 1940-ųjų pavasarį Grigaliūnų šeimai atsikėlus gyventi į Jonavą, čia Laima baigė pradžios mokslus ir pradėjo lankyti progimnaziją. 1944 m. vasarą, traukdamiesi nuo sugrįžtančių bolševikų, Grigaliūnai paliko Lietuvą, pasiekė Vokietiją ir ten keletą metų glaudėsi pabėgėlių stovyklose. 1948 m. šeima išvyko į Kolumbiją.

Laima gimė Kaune, agronomo Prano Grigaliūno ir mokytojos Julijos Katiliūtės šeimoje. Buvo vyriausias vaikas, o po jos pasaulį dar išvydo broliai Algimantas ir Aurelijus. Kadangi tėvui tarnybos reikalais kas keletą metų tekdavo keisti gyvenamąją vietą, ankstyvoji Laimos vaikystė prabėgo Siesikuose, kur baigė du pradžios

Kažin ar tada jauna mergina galėjo pagalvoti, kad šioje šalyje prabėgs daugiau nei septynios dešimtys jos gyvenimo metų! Čia, Bogotoje, Laima baigė Del Rosario universitetą įgydama gydytojo fizioterapeuto specialybę ir daugelį metų dirbo Hospital San Jose Pediatrijos skyriaus vadove. 1953 m. ištekėjo už panašaus likimo tremtinio

118

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

kupiškėno Algimanto Didžiulio (1930–2021), tapusio garsiu verslininku, ir su juo išaugino keturis vaikus: Laimą, Algimantą, Vytį, Dainą, susilaukė būrio anūkų ir proanūkių. Čia, įpusėjusi 92-uosius, ji ir baigė savo žemiškąją kelionę, amžinojo poilsio atgulė šalia kitų tolimame Andų krašte mirusių artimųjų. Didžiulių šeima paliko ryškų pėdsaką Kolumbijos lietuvių bendruomenės kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Jie tapo didžiausiais kultūrinių renginių mecenatais ir vienais svarbiausių Lietuvos vardo Kolumbijoje ir Pietų Amerikoje garsintojų. Didžiulių ūkyje El Hato daugelį metų vykdavo Kolumbijos lietuvių bendruomenės rengiami Vasario 16-osios minėjimai. Didžiuliai rėmė menininkų, kultūros veikėjų bei kolektyvų iš JAV, Kanados ir Lietuvos viešnages Kolumbijoje. Per V. A. Dambravą jie rėmė ir Venesuelos lietuvius. 1999 m. Laima Didžiulienė tapo pirmąja Lietuvos Respublikos garbės konsule Kolumbijoje. Šiai veiklai ji paskyrė penkiolika metų, rėmė finansiškai. Konsulatas tapo lietuvybės puoselėjimo židiniu. Beje, nuo 2017 m. Kolumbijos garbės konsulu Lietuvoje dirba Laimos anūkas – muzikantas Jurgis Didžiulis. 1996 m. Didžiuliai įsigijo butą Vilniuje ir nuo tada po pusę metų gyvendavo Lietuvoje ir Kolumbijoje. Turėjau laimės šiek tiek pabendrauti su Laima ir Algimantu Dižiuliais, teko lankytis jų svetinguose namuose Vilniuje ir Kolumbijoje, kur klausydamasis šeimininkų pasakojimų kai ką sužinojau ir apie Jonavoje prabėgusias ponios Laimos vaikystės dienas. Pasirodo, Grigaliūnai gyveno bute tuometinėje Prezidento gatvėje, o investuodami Julijos „pasogą“ netolimoje Jadvygavoje (vadindavo ją Lokės kalnu), šalia girininkijos, priešais Lokenėlių dvarą, įsigijo 9 ha žemės ir ten pasistatė namą. Taigi, šeimos gyvenimas nuolat sukosi prie Kauno–Ukmergės plento, daugelio tuometinių istorinių įvykių liudininko. Jau pirmaisiais metais Jonavoje mažoji Laimutė matė, kaip nuo Ukmergės link Kauno per medinį Neries tiltą važiavo kolona rusų tankų, o patenkinti vietiniai žydai jiems mėtė gėles. 1941-ųjų birželį prasidėjęs karas išgelbėjo Grigaliūnų šeimą nuo Sibiro. Vieną niūrią ir lietingą dieną mamos pasiųsta į Jadvygavą Laimutė pamatė priešais plentu atvažiuojančius vieną po kito sunkvežimius su moterimis, vaikais, senukais. Neprivažiavę

Jonavos, tie automobiliai pasuko į geležinkelio stotį... Vėliau tėvas iš pažįstamų sužinojo, kad jo šeima turėjo iškeliauti su antra tremtinių partija. Kai pirmomis karo dienomis Jonavą subombardavo vokiečiai, Grigaliūnai irgi buvo Jadvygavoje. Tada sudegė visas miesto centras, bet Prezidento gatvė liko beveik nenukentėjusi, išskyrus du ar tris namus, buvusius arčiau upės. Netoli Prezidento gatvės, už turgaus, vokiečiai įkūrė tarsi kokį žydų getą. Giliai į atmintį įstrigo vieną popietę matytas vaizdas, kaip iš miestelio į Girelę šaudyti buvo varomos moterys ir vaikai. „Ten buvo dvi merginos, kurios gyveno šalia mūsų ir su kuriomis kartu ėjome į mokyklą. Tai jos eina ir verkia, o aš einu šalia, tik kitoj gatvės pusėj, irgi verkiu. Visi žinojom, kad jos iš tenai neišeis“, – jautriais vaikystės išgyvenimais dalijosi ponia Laima. Panašų sukrėtimą-viziją patyrė bene kitų metų pavasarį, prieš Velykas, kai su keliais miestelio vaikais sugalvojo pasivaikščioti po Girelę, kur dar taip neseniai aidėjo šūviai. „Pamenu, mes kokie šeši buvom. Šlapia, pavasaris. Aš staigiai atsisuku ir matau visus žydus, tuos, kuriuos esu mačiusi Jonavoj, kitus ir pažinojusi: tokią storą moteriškę su raudonu sijonu, vyrą su ilga barzda, kažkuo surištais ilgais baltais marškiniais, vaikus, su kuriais mes žaisdavom – jie čia laksto, žaidžia, šokinėja… Galbūt tas truko sekundę, gal ir mažiau. Aš galvoju – juos sušaudė, kaip jie čia dabar gali žaisti? Atsisukau pašaukti savo draugų, bet kai vėl pasižiūrėjau į tą pusę, jų jau nebuvo. Mes paskui išvaikščiojom, išžiūrėjom ir, žinoma, tų žydų jau neradom…Viena ilga duobė, kita ilga duobė, bet jau viskas buvo užlyginta…“ – prisiminė ponia Laima. Beje, jos tėvas vieną pažįstamą žydę su mergaite kurį laiką buvo priglaudęs savo sodyboje, o vėliau ji išvyko į Kauno getą ir iš ten kažkokiu būdu, padedant Raudonajam Kryžiui, papuolė į Palestiną. Apie tai Grigaliūnams papasakojęs tos moteriškės svainis, kuris iš Kauno geto būdavo vežamas dirbti kažkur link Ukmergės ir pakeliui du sykius buvo užsukęs į Jadvygavą. Įsiminė ir daug šviesių epizodų. Pavyzdžiui, kelionės į Skarulius, kur bene dvi savaites vaikai buvo ruošiami sutikti vyskupą... Grigaliūnai artimai bendravo su Beržuose gyvenusio pulkininko Mykolo Kalmanto šeima, taip pat ten, savo ūkelyje, vasaromis atostogaudavusia A. Smetonos adjutanto pulkininko Vaclovo Šliogerio, malūnininko Kymanto (jo malūnas stovėjo

119

TAUROSTA ant Lokės upelio), vietinio girininko šeimomis. Laimutė su Vytautu Kalmantu ir Kymantaite kartu ėjo į mokyklą Jonavoje, o su Šliogeriukais susitikdavo atėję nusimaudyti prie upelio, ten gaudydavo vėžius. Sykį begrybaudami vaikai nuklydo į tolimą raistą, kur pamatė besikūrenantį laužą ir prie jo sėdinčius kažkokius ginkluotus žmones. Pasirodo, tai būta sovietų diversantų-partizanų. Gerai, kad anie nepastebėjo nelauktų svečių, vaikai staigiai spruko atgal. O galėjo baigtis labai liūdnai... „Kaip vaikas, tai lendi, kur nereikia, ir paskui gauni barti“, – šiuos nuotykius prisiminė ponia Laima. 1944 m. vasaros pradžioje Jadvygavą pasiekė nuo fronto besitraukiantys žmonės. Tėvai sutarė, kad ir jiems reikia ruoštis išvykti. Po kelių dienų iš vieno pažįstamo gautu sunkvežimiu Julija Grigaliūnienė su vaikais nuvažiavo į savo tėviškę – Katiliškius Marijampolės apskrityje. Čia pabuvo gal kokias dvi savaites. Palikęs Jadvygavą atvyko ir tėvas. Kai frontas pri-

artėjo prie Užnemunės, visa šeima išvažiavo į Vištytį ir dar kiek palaukę čia kirto sieną. Motina su vaikais traukiniu išvyko Dancigo (Gdansko) link, o tėvas su vežimu turėjo grįžti į Lietuvą, mat buvo varomas kasti apkasų. Bet nuo tos prievolės jam pavyko išsisukti ir po kurio laiko viename ūkyje netoli Kartuzų (dabartinėje Lenkijoje) šeima vėl susijungė, kad jau visi kartu tęstų kelionę į Vakarus... „Jonava mano laikais atrodė toks didelis didelis miestas, o plentas toks ilgas ilgas. O dabar, kai ten nuvažiavau – matau, viešpatie tu mano, koks buvo mažas!“ – stebėjosi ponia Laima. Ji savo vaikystės miestui jautė daug sentimentų, buvo susigrąžinusi žemę Jadvygavoje, bendravo su kai kuriais jonaviečiais. Kelis sykius minėjo, kad reikėtų Jonavos gimnazijos archyve paieškoti klasės nuotraukos, taip pat sakė, kad labai norėtų bent kartą aplankyti ir tą netoli Kartuzų buvusią ūkininko sodybą, kur 1944 m. glaudėsi kelis mėnesius. Nežinau, ar šiuos planus įgyvendino... Vidmantas JANKAUSKAS

120

2023 NR. 2 (18)

VIII. Kronika

KUIGALIŲ MOKYKLAI – 100 1923 m. ūkininkas Jonas Smailys savo name, Bogumilavos kaime, esančiame šalia Kuigalių, įkūrė pradžios mokyklą, kurią lankė apie 20 mokinių. 1933 m., padidėjus mokinių skaičiui iki 40, ugdymo įstaiga buvo perkelta į Paduobių kaimo ūkininko Ipolito Jočimo namus. Praūžus karo audroms, mokykla tęsė veiklą buvusio dvarininko Teodoro Sologubo name. Nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. į Kuigalių pradinę mokyklą atvyko dirbti sutuoktiniai Jadvyga ir Antanas Burneikos, palikę žymų pėdsaką ugdymo įstaigos istorijoje. Tuo metu mokyklą lankė 89 aplinkinių kaimų vaikai, kurie mokėsi dviem pamainomis. Pedagogai stengėsi gerinti ugdymo sąlygas ir ragino tėvus pagaminti naujų mokyklinių suolų. Po dešimties metų ugdymo įstaiga vėl buvo perkelta į suremontuotą namą Paduobių kaime. 1988-aisiais duris atvėrė nauja Barupės devynmetė mokykla, jos direktoriumi buvo paskirtas Robertas Mikulėnas. Vėliau mokyklos vadovais dirbo Brunonas Romanas Gailius, Jonas Rudzevičius, Dalia Vilkelienė. Dabar Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro Barupės skyriuje veikia ikimokyklinio ugdymo grupė „Nykštukai“, teikiamos kultūros ir sporto paslaugos, taip pat čia įsikūręs Jonavos rajono bibliotekos Kuigalių filialas bei Jonavos rajono sporto istorijos nuolatinė paroda.

121

TAUROSTA

Kuigalių pradinės mokyklos mokytojai Burneikos su mokiniais, 1950 m.

Renginio, skirto Kuigalių mokyklos istorijos 100-mečiui, dalyviai, 2023 m. Algimanto Kšivicko nuotrauka.

122

2023 NR. 2 (18)

IX. Naujausi leidiniai

NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ Atrastas laikas: [eilėraščiai] / Aloyzas Vaznaitis. – Kaunas: Ridsales, 2023. – 158 p. Tai antroji Aloyzo Vaznaičio, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) nario, eilėraščių knyga. LNRS valdybos pirmininkė, poetė, meno kūrėja Dalia Milukaitė-Buragienė įžangoje rašo, jog „žavisi šio poeto talentu bei meistriškumu valdyti gražų, bet kartu ir paprastą žodį.“ 2020 m. poezijos šventėje „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ LNRS nariui, poetui A. Vaznaičiui suteiktas diplomanto vardas, o pavasario šventėje „Lygiadienio giesmė“ (2020 m.) – vieno eilėraščio konkurso laureato vardas. „Aloyzas Vaznaitis – vienas talentingiausių poetų Lietuvoje, per filosofinę minčių prizmę, lyrinės nuojautos ir gerumo motyvus atrado laiko sudėti eilėraščius į antrąją knygą. Sveikiname gerbiamą Aloyzą, linkėdami filosofinių naujų knygų, kuriose skambėtų vis garsesnė Jo sielos muzika!“ – linki D. Milukaitė-Buragienė. Knyga išleista 50 egz. tiražu. Laikas – sielos išmintis: eilėraščiai / Regina Karaliūnienė. – Kaišiadorys: Printėja, 2023. Tai pirmoji kraštietės poezijos ir gamtos vaizdelių knyga, kurioje skamba laiko virpėjimas, susipynęs su gyvenimo vingiais ir gimtojo krašto gamtos grožiu. Šis leidinys yra autorės pokalbis su ja supančia erdve, mėginimas pažvelgti į žmogaus būties trapumą, priminimas, kad gyvenimo prasmė slypi mus supančioje gamtoje. Knyga iliustruota R. Karaliūnienės nuotraukomis. Sudarytoja Irena Nagulevičienė pristato knygos autorę, pabrėždama jos ištikimybę ir pagarbą Jonavos kraštui. R. Karaliūnienė – Jonavos krašto muziejaus ir jo trijų filialų įkūrėja, muziejininkė, kraštotyrininkė, sertifikuota žolininkė ir žvakių liejikė, aukščiausios kategorijos gidė, 2006-aisiais pripažinta geriausia Lietuvos Respublikos gide. R. Karaliūnienė yra parengusi ir išleidusi kelias knygas, susijusias su Jonavos krašto istorija. Naujojoje savo poezijos knygoje autorė teigia: „Visa, ką mums skiria Visata, turime priimti. Kas bloga – tai pamoka, kurią turime išmokti su šypsena, atrasti blogyje kruopelę gėrio, nes be blogio nežinosime, kas yra gėris.“ Knyga išleista 100 egz. tiražu. Nuo pradžios iki dabar: eilėraščiai / Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė. – Kaunas: Ridsales, 2023. – 124 p. 2020 m. buvo išleista eilėraščių rinktinė tokiu pačiu pavadinimu. Antras leidimas papildytas nauju skyriumi „Nuo dabar – jausmų branda“. Jame sudėti pastaruoju metu autorės sukurti kūriniai. Pokyčių yra ir skyriuje „Skola gyvenimui“. Eilėraštyje „Vienoj žvaigždėj“ autorė rašo: „O toj žvaigždėj visi mes susitinkam, Ją laikome delnais apkloję, Tai mūsų miestas, Jonava žavinga, Kur plukdo vandenis Neris sraunioji, Kur vosilkėlės iš Vaičiūno lūpų Palydi Ralio Odisėją, Kur varpas Šventojo Jokūbo Sukviečia rugį sėjant... Šitoj žvaigždėj visi mes susitinkam“. Tai ketvirtoji Irenos Būtėnaitės-Nagulevičienės poezijos knyga, atspindinti kūrėjos požiūrį į žmonių santykius, atskleidžianti jos individualią poziciją į meilės, kaip didžiausios vertybės, sampratą, paliečianti žmogaus būties trapumo ir laikinumo žemėje temą. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

123

TAUROSTA

JONAVOS KRAŠTO ŽMONIŲ JUBILIEJINĖS IR ŽYMIOS DATOS 2024 METAIS Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyrius

SAUSIS 1934 m. sausio 1 d.

Svilonėlių k. (Jonavos r.) gimė pedagogas, prozininkas Bronius KMITAS. Knygų „Rūtų žiedai“ (1994 m.), „Žydinčios obelys“ (1995 m.), „Baltosios alyvos“ (1996 m.), „Žmonių takas“ (1999 m.) autorius. Sukanka 90 metų.

1944 m. sausio 3 d.

Pavėkių k. (Šiaulių r.) gimė tautodailininkas, medžio drožėjas Andrejus KAZLAUSKAS. Drožia kryžius, koplytstulpius, stogastulpius, skulptūras ir kt. Dalyvavo liaudies dailės parodose. Nuo 1974 m. gyveno Jonavoje. Mirė 2023 m. gegužės 8 d. Sukanka 80 metų.

1929 m. sausio 3 d.

Dumsių k. (Jonavos r.) gimė plaukikas, vandensvydininkas, plaukimo sporto organizatorius Vladas KUPSTYS. Lietuvos plaukimo čempionas (1947–1953 m.), Lietuvos vandensvydžio čempionas (1949 m., 1951 m., 1952 m.), plaukimo sporto organizatorius, plaukimo sporto veteranas, Lietuvos plaukimo federacijos vykdomojo komiteto garbės narys (nuo 2001 m.), LTOK garbės narys (nuo 2004 m.). Mirė 2018 m. spalio 27 d. Kaune. Sukanka 95 metai.

1929 m. sausio 5 d.

Marijampolėje gimė poetas, publicistas, Lietuvos ir Jonavos rajono politikos bei visuomenės veikėjas, Jonavos krašto šviesuolis (2012 m.) Edmundas SIMANAITIS. Knygų „Technologinio proceso automatizuoto valdymo sistema“ (1980 m.), „Mes apie save“ (1987 m.), „Automatizuotas darbo kokybės valdymas“ (1987 m.), „Kolektyvo bendravimo kultūra“ (1988 m.), „Skolos našta“ (I–II t., 1991 m.), „Uosinis kryžius“ (1993 m.), „Tėvynės ginti išėjo broliai“ (1994 m.), „Tuskulėnų varpas pradeda gausti“ (1997 m.), „Nesugrįžusiems iš Tuskulėnų“ (1997 m.) ir daugelio kitų leidinių autorius bei bendraautoris. Mirė 2017 m. vasario 27 d. Jonavoje. Sukanka 95 metai.

1944 m. sausio 7 d.

Graužų k. (Kėdainių r.) gimė važnyčiotoja, tarptautinės klasės žirginio sporto meistrė (1985 m.), daugkartinė tradicinių žirgų lenktynių „Sartai“ nugalėtoja ir prizininkė, tarptautinių varžybų dalyvė, populiariausia Jonavos rajono sportininkė (1999 m.) Vanda JUKNEVIČIŪTĖ-ŽEMAITIENĖ. 1967–2003 m. gyveno Jonavoje. Apdovanota 226 medaliais, iš jų: 175 aukso, 29 – sidabro, 22 – bronzos. Mirė 2015 m. spalio 5 d. Kėdainiuose. Sukanka 80 metų.

1929 m. sausio 13 d.

Viršilų k. (Rokiškio r.) gimė poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Alfonsas KALNIETIS. Poezijos knygų „Nematytos dienos“ (1996 m.), „Prisiminimų šventėje“ (1999 m.), „Gilus ruduo“ (2000 m.), „Pro juodus akinius“ (2002 m.), „Du kirveliai“ (2006 m.) autorius. Mirė 2007 m. spalio 4 d. Jonavoje. Sukanka 95 metai.

1874 m. sausio 31 d.

Kaune gimė Lietuvos kariuomenės pulkininkas Petras PAGIRSKIS. Mirė 1943 m. Barsukynės k. (Jonavos r.), ten buvo palaidotas. 2016 m. perlaidotas Žeimių miestelio kapinėse. Sukanka 150 metų.

VASARIS 1954 m. vasario 20 d.

124

Kelmų k. (Ukmergės r.) gimė poetas, pedagogas Albinas PAVASARIS. Knygų „Praradimų turtas“ (2000 m.) ir „Ženklai“ (2014 m.) autorius, poezijos rinkinių bendraautoris. Sukanka 70 metų.

2023 NR. 2 (18)

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

KOVAS 1934 m. kovo 4 d.

Užupių k. (Jonavos r.) gimė profesorius, technologijos mokslų daktaras, mokslininkas, nusipelnęs mokslų daktaras Justinas Algimantas PALAIMA. Mokymo priemonių, trijų išradimų autorius, vadovėlių bendraautoris. Paskelbė per 70 mokslinių ir mokslinių metodinių darbų. Mirė 2012 m. spalio 30 d. Kaune. Sukanka 90 metų.

1964 m. kovo 10 d.

Jonavoje gimė baleto artistas Raimundas MASKALIŪNAS. Nuo 1982 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre atliko daug pagrindinių vaidmenų baleto spektakliuose „Spragtukas“ (Princas), „A Proba“ (Jėzus), „Kaligula“ (Kaligula), „Zorba“ (Džonas), „Tuščias atsargumas“ (Kolehas), „Žizel“ (Hancas), „Romeo ir Džiuljeta“ (Benvolio), „Don Kichotas“ (Espada), „Gulbių ežeras“, „Snieguolė ir 7 nykštukai“ (Karalaitis) ir kt. Sukanka 60 metų.

1929 m. kovo 23 d.

Mackonių k. (Panevėžio r.) gimė poetas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Mykolas KRUČAS. Poezijos knygų „Saulėlydžiai prie Šventosios“ (2002 m.), „Senas ąžuolas“ (2009 m.), „Paliūnės sodžius“ (2014 m.), „Pavasario želmenys“ (2015 m.), „Giminės takais“ (2019 m.), „Visko po truputį…“ (2020 m.) autorius, daugelio almanachų bendraautoris. Sukanka 95 metai.

1944 m. kovo 24 d.

Vinkšnupių k. (Vilkaviškio r.) gimė žurnalistas, redaktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Julius LENČIAUSKAS. Knygų „Prisėskim ir pamąstykim“ (1988 m.), „Jonavos rajonas“ (1990 m.) autorius. Sukanka 80 metų.

BALANDIS Jonavoje gimė poetė Vilija ŠULCAITĖ. Eilėraščių rinkinių „Kalba moteris“ (1956 m.), „Sauja kmynų“ (1970 m.), „Laukinės vynuogės“ (1973 m.), „Volungė jaučia lietų“ (1974 m.), „Kraitis“ (1976 m.), „Tu ir dangus“(1982 m.), „Duona ir liepsna“ (1985 m.), „Gulbine, krentantis…“ (1985 m.), „Paguoda“ (1989 m.), poemos „Raudonas snie1929 m. gas“ (1967 m.), poezijos rinktinės „Norėčiau būti žuvėdra“ (1979 m.), poemų rinkinių „Svirtis“ (1980 m.), „Žaibalandžio 5 d. bas gimdo griaustinį“ (1986 m.), „Sielos atšilimas“ (2004 m.), eilėraščių vaikams rinkinio „Piešiniai ant asfalto“ (1983 m.) autorė, nusipelniusi kultūros veikėja (1979 m.). Mirė 1992 m. balandžio 18 d. Vilniuje. Sukanka 95 metai. Liepių k. (Jonavos r.) gimė poetė Lina DAVICIJONAITĖ-PETRUSEVIČIENĖ. Eilėraščių knygos „Bėga ilgesio laikas“ (2015 m.) autorė, almanachų „Eilėraščio taku“ (2014 m., 2015 m., 2016 m.), „Elektrėnams 55“ (2015 m.) 1974 m. balandžio 5 d. bendraautorė. Sukanka 50 metų. Varnutės k. (Jonavos r.) gimė menininkė, tautodailininkė Regina EIMONTAITĖ-ŠILIENĖ. Tapė įvairia technika (pieštukas, akvarelė, aliejiniai dažai), kūrė paveikslus iš augalų, sieninius kilimus, papuošalus iš gamtinių medžia1924 m. balandžio 9 d. gų, karpinius ir kt. Mirė 1988 m. spalio 13 d. Palaidota Jonavos kapinėse. Sukanka 100 metų.

1949 m. balandžio 16 d.

Jonavoje gimė Jonavos krašto muziejaus įkūrėja Regina KARALIŪNIENĖ. Knygų „Jonava – Lietavos kraštas“ (1999 m.), „Mano gimtinė gyva atmintyje: sunaikinto Skarulių kaimo atminimui“ (2005 m.), „Jonavos krašto kryždirbystė ir kryždirbiai“ (2006 m.), eilėraščių rinkinio „Laikas – sielos išmintis“ (2023 m.) autorė, leidinių apie Jonavos kraštą bendraautorė. Sukanka 75 metai.

1944 m. balandžio 20 d.

Šakiuose gimė tautodailininkas, medžio drožėjas, pedagogas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Vytautas ILONIS. Knygų „Mokytojo duona“ (2003 m.), „Sudie, žirgai“ (2005 m.), „Verslininkai“ (2008 m.) autorius, „Girių pavilioti“ (2013 m.) bendraautoris. Yra išdrožęs per 1000 įvairių meno darbų, dalyvauja liaudies meno parodose. Sukanka 80 metų.

1929 m. balandžio 23 d.

Lieplaukės k. (Telšių r.) gimė chemijos mokslų daktarė, buvusi ilgametė Azotinių trąšų gamyklos (dab. – AB „Achema“) Centrinės chemijos laboratorijos vadovė Domicėlė KITRIENĖ. Knygų „Pėdos Skarulių smėlyje“ (1997 m.), „Permainų metai“ (2002 m.), „Kelionė į nežinią“ (2003 m.), „Chemijos mokslas ir pramonė Lietuvoje“ (2004 m.) autorė, leidinio „Chemija Lietuvoje“ (1996 m.), „Žalioji „Achemos“ šviesa = The green light of Achema“ (2005 m.), „Bronislovas Lubys“ (2008 m.), „KTU Cheminės technologijos fakultetas, katedros, absolventai: darbo ir biografijų žinynas, 1947–2009“ (2009 m.), „Lietuvos chemijos istorija: nuo seniausių laikų iki 2008 metų“ (2014 m.) bendraautorė. Mirė 2022 m. gegužės 13 d. Kaune. Sukanka 95 metai.

125

TAUROSTA GEGUŽĖ 1959 m. gegužės 7 d.

Krasausiškių k. (Prienų r.) gimė Jonavos rajono savivaldybės teatro įkūrėjas, meno vadovas, režisierius, kultūros veikėjas, teatro pedagogas Jonas ANDRIULEVIČIUS. Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentas (2009– 2017 m.), Jonavos meno mokyklos Teatro skyriaus įkūrėjas ir vedėjas, teatro mokytojas ekspertas. Įvairių premijų ir nominacijų laureatas. Sukanka 65 metai.

1949 m. gegužės 9 d.

Jonavoje gimė Lietuvos mokslo ir karinis veikėjas, technologijos mokslų daktaras (1985 m.), nuo 1993 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės atsargos pulkininkas, vyresnysis mokslo darbuotojas Algirdas CHALADAUSKAS. Apie 70 mokslinių straipsnių, mokslo darbų ir monografijų autorius. Sukanka 75 metai.

1929 m. gegužės 24 d.

Laikiškių k. (Jonavos r.) gimė tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas, žurnalistas Kęstutis ANDZIULIS. Knygų „Futbolo teisėjas“ (1976 m.), „Su kamuoliu ir švilpuku“ (1986 m., 1990 m.) autorius, knygos „Sporto taisyklės ir sportinės aistros“ (1964 m.) bendraautoris. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1998 m.). Mirė 2007 m. gegužės 8 d. Kaune. Sukanka 95 metai.

1979 m. gegužės 26 d.

Jonavoje gimė poetas, literatūrologas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas ČIČELIS. Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, mokslo darbuotojas, išleidęs poetinės eseistikos knygą „Bohemijos fragmentai“ (2015 m.), mokslo monografiją „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra“ (2020 m.), kultūros kritikos tekstų rinktines „Ad rem“ (2020 m.), „Trajektorijos: televizijos kritika“ (2022 m.) ir „Alternatyva: literatūros kritika“ (2023 m.) bei eilėraščių rinkinį „Siena“ (2022 m.). Sukanka 45 metai.

1944 m. gegužės 30 d.

Milagainių k. (Jonavos r.) gimė menininkė Jadvyga MACKEVIČIENĖ. Leidinio „Džordžas Bondžovanis Lietuvoje“ sudarytoja, straipsnių periodiniuose leidiniuose autorė. Dokumentinių filmų „Lietuvos muzika“, „Vietomis trumpalaikis lietus“, TV laidų „Gamta ir mes“, „Šeimininkės rytmetis“ ir kitų režisierė. Sukanka 80 metų.

BIRŽELIS 1899 m. birželio 3 d.

Puišių k. (Raseinių r.) gimė dailininkas, tapytojas Antanas SAMUOLIS (Samulevičius). Nutapė raiškių socialinės tematikos figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų, natiurmortų. 1937–1939 m. gyveno ir kūrė Prauliuose (Jonavos r., 1994 m. čia įkurta memorialinė Samulevičių sodyba). Mirė 1942 m. vasario 9 d. Leisine (Šveicarija). Sukanka 125 metai.

1924 m. birželio 8 d.

Kačiūniškių k. (Kauno r.) gimė vyskupas Vladislovas MICHELEVIČIUS. Užaugo Čičinų kaime (Jonavos r.), mokėsi Laikiškių ir Rimkų (Jonavos r.) pradžios mokyklose. Buvo teologijos licenciatas, docentas, titulinis Tapso vyskupas, Kauno arkivyskupo augziliaras ir generalinis vikaras. Mirė 2008 m. lapkričio 12 d. Kaune. Palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos. Sukanka 100 metų.

1929 m. birželio 10 d.

Butkūnų k. (Jonavos r.) gimė gydytojas radiologas, biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Liubomiras GRADAUSKAS. Daugelio mokymo priemonių, vadovėlių, metodinių rekomendacijų radiologijos tema autorius ir bendraautoris. Mirė 2012 m. gegužės 28 d. Sukanka 95 metai.

1969 m. birželio 14 d.

Kaišiadoryse gimė žirginio sporto klubo „Pasaga“ trenerė, sporto klubo „Jonavos žirgai“ prezidentė Erika GRENDAITĖ. Vasaros ir žiemos lenktynėse yra iškovojusi daugiau kaip 50 prizinių vietų, iš jų – 30 pirmų. Sukanka 55 metai.

1929 m. birželio 18 d.

Jonavoje gimė prozininkas, dramaturgas, poetas, vertėjas, kino scenarijų autorius Grigorijus KANOVIČIUS. Nusipelnęs kultūros veikėjas (1979 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius (1995 m.), Lietuvos nacionalinės premijos meno ir kultūros srityje laureatas (2014 m.), Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas, Jonavos rajono garbės pilietis (2014 m.), daugelio valstybinių apdovanojimų ir premijų laureatas. Rašė rusų ir lietuvių kalbomis, paskelbė pjesių, apysakų, romanų, kino scenarijų, poezijos, epigramų, išleisti „Rinktiniai raštai“ lietuvių ir rusų kalbomis. Nuo 1993 m. gyveno Izraelyje. M irė 2023 m. sausio 20 d. Tel Avive. Palaidotas Jeruzalėje, Alyvų kalne. Sukanka 95 metai.

126

2023 NR. 2 (18)

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

1984 m. birželio 20 d.

Jonavoje gimė Jonavos rajono savivaldybės ir Lietuvos politinis veikėjas, Jonavos rajono savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas SINKEVIČIUS. Lietuvos Respublikos ūkio ministras (2016–2017 m.), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Jonavos rajono skyriaus pirmininkas (nuo 2013 m.), LSDP partijos pirmininko pavaduotojas (nuo 2015 m.) Sukanka 40 metų.

LIEPA Margių k. (Panevėžio r.) gimė poetė Ramutė IRBINSKIENĖ. Išleido poezijos knygą „Giedokite, laukiniai paukš1949 m. liepos čiai“ (2007 m.), eilėraščiai publikuoti rajono literatų almanachuose, periodinėje spaudoje. 24 d. Sukanka 75 metai. Kazlų Rūdoje gimė Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštininkas, politikos veikėjas Vytautas VENCKŪNAS. Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ (nuo 2015 m.) redaktorius, knygų „Jonavos valsčius ir miestas 1918–1940 m.“ (2017 m.), „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“ (2017 m.), „Jonavos valsčiaus šauliai 1949 m. liepos 1919–1940 m.“ (2019 m.) autorius, „Prikeltas laikas: Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ (2015 m.) bendraautoris. Nuo 2021 m. ruošia reikšmingą Jonavai elektroninį leidinį „Jonavos krašto gyventojų genocidas“, kuris 26 d. kuriamas interneto svetainėje www.jonavagenocidas.lt. Pelnė Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimą „Nepriklausomybės stela“ (2023 m.). Sukanka 75 metai.

RUGPJŪTIS 1944 m. rugpjūčio 5 d.

Oranienburgo (Vokietija) priverstinių darbų stovykloje gimė poetė Raiza UŽUSENIENĖ. Knygų „Fortsetzung folgt“ (2002 m.), „Grojantys angelai = Spielende Engel“ (2006 m.) autorė. Kūryba publikuota Lietuvos ir rajono periodinėje spaudoje. Sukanka 80 metų.

1 954 m. rugpjūčio mėn. 20 d.

Igarkoje (Krasnojarsko sritis, Rusija) gimė socialinių mokslų daktarė, knygų autorė Valentina ŠEREIKIENĖ. Jaunimo verslumo projektų ekspertė, akredituotų programų, knygų „Tėvo Stanislovo saulė“ (2016 m.), „Gerontologijos pamokos pagal tėvą Stanislovą“ (2017 m.), „Paskutinis pamokslas: Tėvas Stanislovas“ (2018 m.), „Tėvo Stanislovo ženklai“ (2019 m.) autorė. Sukanka 70 metų.

Jonavoje gimė poetė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė Lina ŽUVININKAITĖ. Poezijos knygų „Minčių labirinte“ (2000 m.), „Link saulėlydžio kiekvienas savuoju keliu“ (2016 m.) autorė, Jonavos rajono poezijos 1974 m. klubo „Šaltinis“ almanachų „Laiko aidas“ (2000 m.), „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.), „Sielos virpesiai“ (2016 m.) rugpjūčio 29 d. bendraautorė. Eilėraščius publikuoja rajono spaudoje, internete. Sukanka 50 metų.

RUGSĖJIS 1944 m. rugsėjo 8 d.

Rimkų k. (Jonavos r.) gimė sporto meistras, nusipelnęs treneris Jonas BURAKOVAS. Daugkartinis Lietuvos aklųjų draugijos sunkiosios ir lengvosios atletikos čempionas (1962–1991 m.), daugkartinis Baltijos šalių čempionas, Niujorko maratono dalyvis (1988 m.), Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos sporto federacijos narys. Sukanka 80 metų.

1939 m. rugsėjo 13 d.

Tauragėje gimė medžio drožėjas, tautodailininkas Tomas JONČAS. Lietuvos tautodailės sąjungos narys (nuo 1988 m.), įvairių parodų dalyvis. Koplytstulpio 1863 m. sukilimui atminti Užusaliuose (1999 m.) autorius. Sukanka 85 metai.

SPALIS 1914 m. spalio 18 d.

Aukštakaimyje (Veprių vlsč., dab. – Jonavos r.) gimė psichologas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Jurgis PALAIMA. Knygų „Krepšininkų iniciatyvumo, savarankiškumo ir ryžtingumo ugdymo sportinėje treniruotėje klausimu“ (1960 m.), „Sportininkų psichologinio ruošimo klausimai“ (1971 m.), daugiau nei 100 mokslinių publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius, daugelio leidinių kūno kultūros tema bendraautoris. Mirė 2009 m. spalio 21 d. Kaune. Sukanka 110 metų.

127

TAUROSTA Kaune gimė dailininkas Juozas IGNATAVIČIUS. 1927–1935 m. gyveno Jonavoje. Nutapė J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ tris kopijas, prezidento A. Smetonos portretą ir daugybę kitų darbų, kurių likimas šiandien nežinomas. Jonavos bažnyčioje yra išlikę kunigaikščio Vytauto ir šv. Kazimiero portretai bei kompozicija „Paskutinė vakarienė“. Dekoravo Jonavos kleboniją, tačiau šis pastatas neišliko. Po Lietuvos bažnyčias išbarsčiusi nemaža dalis J. Ignatavičiaus kūrybinio palikimo. Mirė 1940 m. spalio 16 d. Vilniuje. Sukanka 140 metų.

1884 m. spalio 25 d.

LAPKRITIS Žeimiuose gimė dirigentas, muzikos pedagogas Aleksandras BOGDANAS. Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos simfoninio orkestro vadovas (1949–1969 m.), Kauno miesto simfoninio orkestro įkūrėjas. Mirė 1919 m. lapkričio 24 d. 1973 m. sausio 20 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Sukanka 105 metai.

GRUODIS 1909 m. gruodžio 1 d.

Vyželių k. (Zarasų r.) gimė mokytojas, Žeimių pradžios mokyklos vedėjas Jonas GARBŠYS. Be darbo mokykloje, užsiėmė įvairia visuomenine veikla miestelyje: vadovavo Šaulių būriui, priklausė Tautininkų partijai, daug dirbo lietuvindamas aplenkėjusius Žeimius. Sovietinės okupacijos pradžioje, prasidėjus represijoms, 1941 m. birželio 14-osios naktį buvo suimtas ir nužudytas Liepiuose. Palaidotas Švedriškių kapinėse (Ignalinos r.). Sukanka 115 metų.

1939 m. gruodžio 1 d.

Kaupinų k. (Jonavos r.) gimė biomedicinos mokslų daktarė, docentė Halina POGIRSKAITĖ-MEDEKŠIENĖ. Parašė apie 60 mokslinių straipsnių, 14 išradimų autorė. Mokslinės veiklos sritis – biologiškai aktyvių junginių, priešvėžinių preparatų, sintetinimas. Sukanka 85 metai. 1 704 m. (kitų šaltinių liudijimu – 1711 m.) gimė Jonavos miestelio įkūrėja, bajorė, Domininko Kosakovskio žmona Marija ZABIELAITĖ-KOSAKOVSKIENĖ. Mirė 1769 m. rugpjūčio 9 d. Palaidota Jonavos bažnyčios požemiuose, tai liudija bažnyčioje esanti epitafija. Sukanka 320 metų. 1769 m. Martyniškyje gimė archeologas, bajoras, Kosakovskių giminės Martyniškių šakos atstovas, Juozapo Antano vyresnysis brolis Mykolas KOSAKOVSKIS. Mirė 1839 m. Žeimiuose (Jonavos r.), čia ir palaidotas. Sukanka 255 metai.

KITOS DATOS • Sukanka 130 metų, kai 1894 m. balandžio mėn. Jonavoje įvyko labai didelis gaisras. • Sukanka 125 metai, kai 1899 m. buvo parengtas Jonavos miesto atstatymo planas. • Sukanka 115 metų, kai 1909 m. pradėjo važiuoti pirmieji keleiviniai autobusai tarp Kauno ir Ukmergės pro Jonavą. • Sukanka 110 metų, kai 1914 m. buvo pastatytas automobilių tiltas per Nerį. • Sukanka 85 metai, kai 1939 m. buvo įsteigta Jonavos viešoji biblioteka. • Sukanka 50 metų, kai 1974 m. buvo atidaryta Jonavos 4-oji vidurinė mokykla (dabar – Jonavos Senamiesčio gimnazija). • Sukanka 35 metai, kai 1989 m. kelyje Jonava–Skaruliai–Rukla buvo pastatyti kryžiai sušaudytiems kunigams. • Sukanka 35 metai, kai 1989 m. buvo atidarytas Jonavos krašto muziejus. • Sukanka 35 metai, kai 1989 m. birželio 13 d. geležinkelio stotyje atidengta memorialinė lenta Lietuvos tremtiniams. • Sukanka 30 metų, kai 1994 m. pastatytas memorialas laisvės kovotojams (architektas Vytautas Juraška).

Jei pastebėjote klaidų ar turite pasiūlymų, rašykite elektroniniu paštu: info@jonbiblioteka.lt

128

2023 NR. 2 (18)

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

MIELI KRAŠTIEČIAI, „TAUROSTOS“ KŪRĖJAI, LEIDĖJAI IR SKAITYTOJAI,

to, ką nusinešė beprotišku greičiu lekiantis laikas, sugrąžinti ir pakartoti neįmanoma. Nereikia apgailestauti, nes tai buvo mūsų patirtis su džiaugsmo ir liūdesio spalvomis. Apglėbkime kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir padėkokime jai – ir už šypseną, ir už ašarą. Pasaulį gaubia nerimo dvasia, kurios virpesiai skverbiasi į žmonių protus, mintis – gyvenimą. Kartu mes įveiksime sunkumus ir išbandymus, jei sugebėsime savo širdyse išsaugoti šilumą, atjautą ir dosnumą. „Taurosta“ dėkoja bendraminčiams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, gyvenantiems Lietuvoje ar svečioje šalyje, už gražias idėjas, pasiūlymus bei pageidavimus. Mes, redakcinė kolegija, ir ateityje stengsimės būti ištikimais savo krašto metraštininkais, fiksuojančiais ir užrašančiais prisiminimus, datas, įvykius. O dabar kviečiame nusiprausti širdį Gėrio ir Vilties lašais ir pasitikti ateinančias dienas kaip naują dovaną, kaip dar nerašytą meilės gyvenimui laišką, kaip nuostabų stebuklą, kuris ateina į visų namus. Už slenksčio jau laukia Žaliasis drakonas – stiprybės, galios ir klestėjimo simbolis, kviečiantis pasitikti 2024-uosius, keliamuosius metus, dovanojančius 366 dienas. Įsileiskime jį – tegul tęsiasi gyvenimo džiaugsmo šventė! „Taurostos“ redakcinė kolegija

129

TAUROSTA

130

2023 NR. 2 (18)