Verslo ir meno duetas aukštaitiška dvasia

KAZIMIERUI JAKUČIUI – 60

VERSLO IR MENO DUETAS AUKŠTAITIŠKA DVASIA

Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė. Nuotraukos iš šeimos albumo

Kazimieras Jakutis, bendrovės „Lonas“ įkūrėjas, pastaraisiais metais labiau žinomas ne kaip verslininkas, bet kaip menininkas, save susiejęs su muzikos pasauliu. Neseniai paminėjęs gražų jubiliejų, daugiausia sentimentų jis jaučia tėviškei Ignalinos rajone, Pagulbiui, įbridusiam į Molėtų kraštą, Jonavai, įsikūrusiai ant Neries krantų, ir, žinoma, visai Lietuvai. Kaimo dvasia alsuojantis Kazimieras dalijasi prisiminimais apie įdomų, margą ir prasmingą savo gyvenimą.

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI

Kiekvienas sulaukęs brandaus amžiaus vis dažniau atsigręžia į praeitį, prisimena klasės draugus, vaikiškus pokštus, sapnuoja vaikystės ar jaunystės kiemą, tebekvepiantį liepomis ir medumi.

Kazimieras augo gražiame Ignalinos rajono Kalviškių vienkiemyje, senoje dviejų galų troboje, kurią supo alksniai. „Manęs neauklėjo nei gatvė, nei daugiabučio kiemas. Mane auklėjo mylinčios mama ir mo-

Kazimieras su tėvu (iš kairės) giminės suėjime.

Kai dar buvo visai jaunas Jonavoje. čiutė, griežtas tėvo žodis. Prisimenu, kai nupirko dviratį „Ereliukas“, negalėjau juo bastytis, kur tik geisdavau, visada turėjau atsiklausti mamos, iki kurios vietos toliausiai galiu pasivažinėti. Pradėjus lankyti Gerkonių pradinę mokyklą, dulkėtas kelias iki jos turėjo tam tikras atkarpas. Iki šiol mano atmintyje tebeskamba tie tarmiškai tariami pavadinimai: „iki posūkią“, „iki kryžiaus“, „iki grūšeląs“, iki sklepialę“, „iki liepąs“, iki mokykląs“. Visas mano vaiko gyvenimas baigdavosi ties toliausiai geografiškai nutolusiu objektu – Gerkonių mokykla“, – prisimena K. Jakutis.

Tačiau, laikui bėgant, geografija plėtėsi, vėrėsi kitoks, platesnis pažinimo pasaulis. O kai jaunuolis pravėrė Dūkšto vidurinės mokyklos duris, atsirado aplinkybės daugelį dalykų spręsti pačiam, savaip vertinti santykius su bendraklasiais. Kitaip tariant – mokykla tapo ne tik žinių šventove, bet ir taip trokštamos laisvės dalimi. Bet tėvų vaidmuo nė kiek nesumenko – jie savo sūnui kalė į galvą, kad šis turįs įsigyti su žeme susijusią specialybę ir privaląs stoti į Kauno žemės ūkio akademiją, dabartinį Aleksandro Stulginskio universitetą. „Neatsikalbinėjau – labai norėjau ištrūkti iš tėvų globos. Mane traukė, viliojo tas didelis, neaprėpiamas pasaulis, kurį įtariau esant už Gerkonio dvaro liepų, o gal už Dūkšto parapijos ribų... Traukė, viliojo, šaukė. Atsispirti nebuvo įmanoma – tapau savarankišku akademijos studentu, ją baigiau ir gavau inžinieriaus hidrotechniko diplomą“, – tęsia pasakojimą pašnekovas.

SAVĘS IEŠKOJIMAS

Studijos aukštojoje mokykloje visiškai pakeitė vaikino gyvenimą. Pažintis su jauna ir miela mergina, jonaviete Birute Bradauskaite jaunuolio širdyje įžiebė meilės kibirkštį, kuri suliepsnojo tokia jėga, kad, mokydamasis trečiame kurse, dvidešimtmetį perkopęs Kazimieras ją vedė. Prisimindamas studijų laikus, šiandien jis juokauja, kad „ištrūkęs iš mamos globos atsidūrė kitos moters „globoje“. Anot jo, tai buvo pats didžiausias gyvenimo ramstis, teikęs jėgų ir bėdoje, ir džiaugsme. „Nuo to laiko mane globoja mylima ir my57

B. ir K. Jakučiai su keturiais savo sūnumis. Iš kairės: Adas, Liudas, Domas, Saulius.

linti, rūpestinga, energinga, protinga, atsidavusi kūnu ir siela, visada laukianti žmona Birutė, kurios niekada nereikėjo atsiklausti, „iki kur galima nuvažiuoti“, kaip tai būdavo gyvenant su mama“, – šmaikštaudamas sako aukštaitis.

Baigęs Žemės ūkio akademiją, Kazimieras buvo nukreiptas dirbti į Ignalinos rajoną, bet pasuko paskui jonavietės žmonos paskyrimą – 1983-iaisiais jauna šeima apsigyveno Jonavoje.

Jaunas specialistas „Jonavos hidrotechnikos“ įmonėje užsibuvo tik trejus metus – melioracijos meistro pareigos „nelipo prie širdies“. Darbas baldų kombinate taip pat geresnių rezultatų nedavė – Kazimierą erzino kas žingsnyje primenama tarybinė atributika. „Savęs ieškojau įvairiose srityse, kol pagaliau supratau, kad mano kelias – užsidirbti pačiam, be darbdavių pagalbos. Neturėdamas nei patirties, nei žinių, daugiabučio rūsyje ėmiausi gaminti žurnalinius staliukus, paskui įnikau į sudėtingesnius reikalus – medinių durų ga58

mybą, dar vėliau prekiavau porolonu. Visko buvo, bet tas laikotarpis man kelia malonių prisiminimų. Galų gale įkūriau individualią įmonę „Lonas“. Tai buvo 1993 metų balandžio 30 dieną. Iki šiol prisimenu, kaip traukiniu dundėjau į Vilnių įregistruoti savo verslą, kaip rinkau įmonei pavadinimą, kaip kūrėme logotipą. Tuomet ėjo virsmas iš socializmo į kapitalizmą. Nepakartojamas, nuostabus laikas – jaunystė, beribės galimybės ir tikėjimas vis gražesne ir laisvesne ateitimi. Nebe ta, kurią žadėjo komunizmo šaukliai, bet ta, kurią gali susikurti pats savo jėgomis, savo rizika, padedamas sėkmės ir artimųjų“, – samprotauja „Lono“ įkūrėjas.

PASITIKĖJIMAS SŪNUMIS

Bėgant laikui, ir K. Jakučio įmonėje prasidėjo didžiuliai pokyčiai. Tiesa, neapsieita be nuosmukių, negandų, tačiau sugebėta pakilti ir įsitvirtinti ne tik

Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. „Lonas“, gaminantis miego gaminius, tarp kurių svarbiausią vietą užima čiužiniai ir komfortiškos lovos, įžengė į Rygos bei Talino rinką.

Augant „Lono“ produkcijos paklausai, ateityje ketinama pastatyti naują fabriką Jonavoje. Pasak verslininko, kasmet maždaug tūkstančio kvadratinių metrų priestatai negelbėja – erdvės nebepakanka. „Mano planuose – naujas, šiuolaikiškas erdvus, draugiškesnis aplinkai ir čia dirbantiems žmonėms pastatas, atitinkantis besikeičiančius ir kasmet augančius reikalavimus“, – dalijasi mintimis K. Jakutis, paties įkurtą verslo įmonę patikėjęs savo atžaloms.

Visada gerai nusiteikęs pašnekovas prisipažįsta, kad nė pats nepastebėjo, kaip užaugo keturi sūnūs, kaip namuose ėmė krykštauti anūkai. „Negaliu nepajuokauti: plėtėsi „Lonas“, reikėjo patikimų „kadrų“. Kreipiausi į žmoną, kad padėtų. Tai šit – užsakymas įvykdytas. Visi keturi sūnūs dirba „Lono“ įmonių vadovais. Argi ne puiku? Ir juos lydi sėkmė. „Lonui“ vadovauja Domas, du sūnūs – Adas ir Liudas yra dukterinių įmonių vadovai, o jauniausiasis Saulius – rinkodaros direktorius. Visi jie – įmonės augimo ir plėtros liudininkai, patys dirbę ir kempinių pakuotojais, ir čiužinių krovėjais bei išvežiotojais. Prisilietimas prie paprastų darbų jiems padeda suprasti žmogų, jo galimybes ir ieškoti sėkmės šiandienėje „Lono“ veikloje“, – pasidžiaugia tėtis Kazimieras.

MUZIKOS PASAULYJE

Tokia buvo viena Kazimiero gyvenimo pusė. O dabar atverskime kitą puslapį ir pasižvalgykime po šio žmogaus muzikos pasaulį, kuriam pastaruoju metu skiria daugiau laiko, nei vadovaujant įmonei.

Žmonės, pažįstantys Kazimierą, žino, kad verslininko sieloje slypi didžiulis kūrybinis potencialas, o jo organizuojamų koncertų metu salės būna pilnutėlės žiūrovų. Ne vienas, išgirdęs apie išleistą naują K. Jakučio kompaktinę plokštelę ar koncertinius turus per Lietuvą, stebisi jo muzikiniu talentu. Daugelis kraipo galvas ir jo polinkį dainuoti bei groti sieja su nelengvu verslu. Tokią versiją pašnekovas paneigia ir vėl sugrįžta į vaikystės metus.

Pasak jo, likimas jam lėmė gimti dainingų tėvų šeimoje. Net senelis iš tėvo pusės turėjo polinkį kurti eilėraščius ir juos dainuoti, vadinasi, buvo dainuojamosios poezijos atlikėjas, nūdienos kalba tariant, bardas. Tėtis ir mama, turėdami gerą klausą ir skambius balsus, giedojo bažnyčios chore, dainas vinguriuodavo įvairiomis progomis. Šeimos galva, norėdamas įrašyti solines mamos ar su drauge atliekamas dainas, net magnetofoną nupirko. Išlikę įrašai ir šiandien Kazimierą dažnai nukelia į Kalviškių vienkiemį, pažadina prisiminimus ir vaizduotę. Iki šiol gerbiamą vietą K. ir B. Jakučių šeimoje užima akordeonas, kurį dvylikamečiam Kazimierui nupirko tėvas.

Anuomet daugelis vaikinų brazdindavo gitara. Šis instrumentas patraukė ir vidurinėje mokykloje besimokiusio Kazimiero dėmesį. „Skambinti gitara tais laikais buvo madinga. Tad mes, šeši moksleiviai, šiuo styginiu instrumentu mėginome išgauti melodijas. O kai mokykloje susikūrė estradinis ansamblis, įsiliejau į jo veiklą ir tapau pagrindiniu muzikantu. Mūsų melodijos skambėdavo įvairių švenčių proga ir, žinoma, šokių vakaruose“, – prisiminimais dalijasi K. Jakutis.

Muzika jo neapleido ir studijuojant akademijoje. Čia buvo atkreiptas dėmesys ne tik į gebėjimą groti, bet ir į studento balsą. Tad įvairių koncertų metu skambėdavo Kazimiero dainuojamos dainos. Su muzika jis neišsiskyrė ir atvykęs į Jonavą. Labai greitai jis tapo poezijos klubo „Šaltinis“ bičiuliu, tad kūrėjų organizuojamos respublikinės šventės neapsieidavo be Kazimiero dainų. Populiarumas kasmet augo. „Prisimenu, kad poetai į savo renginius kviesdavo bardus, matyt, jautė glaudų poezijos ir muzikos ryšį. O aš ir dainavau. Paskui atkreipiau dėmesį į Irenos Nagulevičienės eilėraštį „Juodasis angelas“, kuriam sukūriau melodiją ir jis virto daina. Šiemet išleidžiu savo albumą „Rytmečiai“, kuriame įrašiau ir šią dainą, kurią ne kartą dainavau koncertuose ne tik Jonavoje, bet ir kitose Lietuvos vietose“, – nusišypso kūrėjas.

Aktyvus ir nepailstantis dainininkas, dainų autorius Kazimieras jau yra įrašęs šešias kompaktines plokšteles: „Jei negaliu aš turėti tavęs“ (2005 m.), „Iš tos nakties“ (2007 m.), „Eina mūsų laikai“ (2009 m.), „Aukštaitijos dangui“ DVD (2012 m.), „Jaunos dienos“ (2013 m.) ir „Gegužraibės“ (2016 m.). Taigi „Rytmečiai“ jau bus septintasis įrašytas dainų rinkinys.

ŽIBINČIŲ PRASMĖ

Kazimieras, siekdamas atspindėti savo nostalgiją ir meilę kaimo dvasiai, savo koncertus papildydavo paties atsigabentais žibinčiais, kurie salę paversdavo prieblandoje skendinčia kaimo seklyčia, o šviesą skleisdavo juose uždegtos žvakės. Pasak Kazimiero, vadinančio žibinčius „šviesos šaukliais“, tokį scenos apšvietimą jis sumanęs 2005-aisiais. „Visi man reikalingi atributai pagaminti iš medžio, kuris buvo žmonių gyvenimo liudininkas. Taip į mano autorinius koncertus atėjo sienojai, langų rėmai, senos durys, kitokie daiktai, kuriuos surankiojau iš įvairių vietovių, tarp kurių yra ir mano tėviškė, – sumanymą aiškina dainininkas. – Pirmasis koncertas su žibinčiais įvyko Jonavoje, Jeronimo Ralio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija – I. N.). Su visais tais atributais mane maloniai priėmė direktorius Arūnas Rimkus ir jo žmona Nijolė, padėję man ir Birutei mokyti bei auklėti visus keturis mūsų sūnus. Už viską esu jiems labai dėkingas. Tokia buvo turnė po Lietuvą su žibinčiais pradžia. Oi, daug gerų dalykų man davė Jonava, kurioje pragyvenau 25-erius metus.“

Sudarydamas savo repertuarą, K. Jakutis tekstus kuria pats, ieško širdžiai mielų eilėraščių, bet mylimiausiais poetais jis pripažįsta Joną Strielkūną bei Antaną Miškinį, tad nemažai jų eilių yra pavertęs dainomis. Ir tai suprantama – juos sieja aukštaitiška siela.

LAISVĖS POJŪTIS PAGULBYJE

Kilęs iš Aukštaitijos, širdyje ir krūtinėje jausdamas savo kaimietišką kilmę, tapęs garsiu ir sėkmingu verslininku, K. Jakutis neišpuiko, gal net priešingai – važinėjo po Lietuvą, dairydamasis į atokiau miesto triukšmo stovinčias ir galbūt niekam nebereikalingas sodybas. Ar tai troškimas sugrįžti į kaimą? Aplankęs daugiau kaip pusšimtį sodybų, sustojo ties Pagulbiu Molėtų rajone. Sustojo ir pasiliko. „Esu kilęs iš kaimo ir, metams bėgant, poreikis užuost džiūstančio šieno kvapą, apsikabint žydinčią liepą, išsimaudyt dūminėj pirty ir visa krūtine pajaust vaikystę tampa nenumaldomas. Man reikėjo kūrybi-

Viena šeima. Iš kairės: anūkas Joris, sūnus Liudas, marti Aliona, anūkas Emilis, anūkas Oskaras, Kazimieras su anūke Adele, Birutė su anūke Izabele, marti Vaida, sūnus Domas, anūkas Povilas, marti Ramunė, anūkas Adas, sūnus Adas, anūkė Lukrecija. Nuotraukoje nėra jauniausio sūnaus Sauliaus ir marčios Simonos.

nės erdvės, kur pasijusčiau visiškai laisvas. Pagulbyje visa tai suradau. Be to, norėjosi visu tuo pasidalyti su kitais. Juk patirtas skausmas, jei pasidaliji, yra dukart mažesnis, o patirtas džiaugsmas, pasidalytas su kitais, tampa dukart didesnis. Taip ir prasidėjo...“, – mintija jubiliatas.

Tapęs Pagulbio sodybos šeimininku, jis visiškai pasinėrė į meno pasaulį – gražioje ir didžiulėje erdvėje pradėjo organizuoti poezijos atlaidus, į kuriuos suvažiuodavo vos ne visos Lietuvos kūrėjai. Eilėraščiai ir muzika skambėjo po šlamančia liepa, išaugusia šalia „gonkų“, daržinėje, svirno prieigose, po obelimis – visur sklandė atvirumo ir šilto artumo dvasia. Tos šventės, kurias įamžino fotografai ar operatoriai, turėtų išlikti malonia istorijos dalimi, kurios pagrindinė varomoji jėga buvo Kazimieras.

Pašnekovas prisipažįsta, kad pastaraisiais metais į Pagulbį nuvažiuoja rečiau, nes čia, kaip ir versle, rado pamainą – sodyboje, kuri tapo kaimo turizmo sodyba, šeimininkauja marti Aliona. „Atvažiuoju pasižiūrėti, ar viskas gerai, paskiepiju obelis, nupjaunu vieną kitą nudžiūvusią medžio šaką, pašienauju. Ten man net ir lietus virsta gražiomis melodijomis, paukščių čiulbesys primena choro natas, o medžių ošimas atspindi įvairiaspalvį kiekvieno žmogaus gyvenimo foną. Kviečiu apsilankyti šiame rojaus kampelyje – pabraidyti po rasotą pievą, pasikalbėti su vėju, romantiškai prie žvakių šviesos praleisti savaitgalį ar bet kurią savaitės dieną. O jeigu nuostabioje aplinkoje norite atšvęsti, maloni sodybos šeimininkė padės surengti krikštynas, įsimintinas vestuves ar kitą asmeninę šventę. Patikėkite – laikas, praleistas Pagulbyje, daro stebuklus. Įsitikinkite patys“, – kviečia K. Jakutis. 61

LAIMĖS SUVOKIMAS

Pašnekovas prisipažįsta, kad nežinąs laimės apibrėžimo. „O kas ta laimė? Kada žmogus gali pasakyti, kad yra laimingas? Atsakyčiau taip: jei dažniau būni laimingas nei nelaimingas, tai ir yra laimė. Aš kur kas dažniau būnu laimingas, nes matau Lietuvą vis geriau gyvenančią, vis laisvėjančią ekonomiškai ir dvasiškai. Aš laimingas, kai man ploja ir po koncerto neskuba skirstytis žiūrovai. Aš laimingas, matydamas, kad mano vaikai išpažįsta tas pačias tiesas, kurias ir aš. Laimingas, kad sekasi „Lonui“, nes jo produkcijos paklausa vis labiau auga“, – savo poziciją apie laimę nusako pašnekovas.

Anot muzikos puoselėtojo, nederėtų kreipti dėmesio į, jo manymu, nereikšmingas detales – apkalbų nuogirdas, nedraugišką žvilgsnį ar netyčinį stumtelėjimą gatvėje. „Gyvenimas nuostabus ir kasdien gerėjantis. O mes patys ar gerėjam? Žvelkime į viską atlaidžiau, paprasčiau, šypsokimės – ir mums šypsosis. Argi tai nebus laimė?“ – atsisveikindamas linki meno pasaulio atstovas, verslininkas, kaimo ir gamtos vaikas K. Jakutis.