pasmerkta mirčiai(?

PETRUI VAIČIŪNUI – 130 AR PETRO VAIČIŪNO GIMTOJI SODYBA PASMERKTA MIRČIAI(?)

Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė. Nuotraukos iš Taurostos archyvo

T. ir P. Vaičiūnai. Kaunas, apie 1936 m.

Šiemet Lietuva minėjo žymaus XX a. pirmosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo ir vertėjo Petro Vaičiūno 130-ąsias gimimo metines. Jonavos kraštui tai itin svarbi data, nes rašytojo tėviškė yra Piliakalnių kaime, Šilų seniūnijoje. Panoterių kultūros centro surengtoje popietėje kraštiečio sukakčiai paminėti tarsi atgijo dešimtmečius siekianti praeitis, kai liepos mėnesiais, minint P. Vaičiūno gimtadienį, sodybos kiemą užplūsdavo svečiai iš įvairių kampelių. Ir šiemet garbaus literatūros puoselėtojo 130-ojo gimtadienio sukakties proga renginyje skambėjo jo tekstais sukurtos dainos, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai skaitė savo eiles, pagarbą kraštiečiui išreiškė kiti susirinkusieji. 32 2020 NR. 2 (12)

ŠVIESŪS PRISIMINIMAI

Jonavos kraštą garsina kultūros šviesuoliai Abraomas Kulvietis, Jeronimas Ralys, Grigorijus Kanovičius, Aleksys Churginas, daugelis kitų. Panoteriai galėjo didžiuotis, turėdami vos už kelių kilometrų stovinčią P. Vaičiūno sodybą-muziejų, kadaise liepos 11ąją, švenčiant poeto gimtadienį, sulaukdavusią daugybės svečių ne tik iš Jonavos, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės. Tarp jų spindėdavo ir kūrėjo žmonos Teofilijos veidas. Ne kartą naujais poezijos posmais savo dėdės kieme dalijosi ir jo dukterėčia poetė Judita Vaičiūnaitė.

„Šaltinio“ klubo poetai P. Vaičiūno gimtinėje, Piliakalnių k., 2000 m. Iš kairės: A. Pavasaris, A. Jefimenko, I. Nagulevičienė, sodybos šeimininkė Razumienė, a. a. Z. Pavilonis, N. Smolina, a. a. A. Kalnietis.

Panoterių kultūros centro bendruomenė gimtadienį pradėdavo kraštiečio pjese „Tėviškės pastogėj“, kurios pavadinimas suteiktas ir panoteriškių sumanytam respublikiniam mėgėjų teatrų festivaliui.

Šventės dieną sodybos kiemas pakvipdavo šviežiais agurkais, medumi, varškės sūriu, kvapniomis braškėmis, o vėsus šulinio vanduo numalšindavo troškulį. Daugelis susirinkusiųjų skubėdavo apžiūrėti troboje įkurtą muziejų, prisiliesti prie medinio stalo, palytėti rankomis P. Vaičiūną menančius daiktus, pabūti tose patalpose, kuriose kūrėjas, grįžęs į gimtinę, vakarodavo ir miegodavo.

Tenka kalbėti būtuoju laiku, nes istoriniai pokyčiai, poeto giminaičių ambicijos ir tuometės rajono valdžios neryžtingas požiūris į garbaus dramaturgo, poeto muziejaus išsaugojimą užgesino organizuotas šventes. Paskutinį kartą P. Vaičiūno muziejaus durys buvo atvertos prieš dvylika metų. Mat savivaldybės vadovų ir sodybos savininkų derybos dėl namo pirkimo buvo bevaisės. Nebeliko kraštietį menančių relikvijų – dalis eksponatų pateko į Jonavos krašto muziejų, dalelė nukeliavo į tada dar veikusią Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinę mokyklą, kitus pasiliko rašytojo giminės.

TEATRALAI ATGAIVINO PRAEITĮ

Praėjusiais metais vietos bendruomenė, vadovaujama pedagogės Audronės Gruodienės, 2020-uosius Panoterių krašte nutarė paskelbti Petro Vaičiūno metais ir taip garsinti jo atminimą. „Mes didžiuojamės, kad turime literatūros puoselėtoją, išėjusį iš šalia mūsų esančio Piliakalnių kaimo. Kraštiečio vardas niekada neišnyks, nes gerbiame jo atminimą ir didžiuojamės būdami poeto krašto gyventojais“, – sakė A. Gruodienė.

Pasak įstaigos vadovės Janinos Adomaitienės, giminaičiai uždraudė burtis ir sukaktį švęsti P. Vaičiūno gimtinės kieme, todėl kažką panašaus teko organizuoti kitoje aplinkoje. „Kokia situacija bebūtų, žymaus Lietuvos rašytojo gimtadienį minėjome ir minėsime. Nutarėme vaidinti scenas iš spektaklio „Tėviškės pastogėj“, atvirai kalbant, norėjome prisiminti dešimtmetį siekiančią praeitį. Tai bus savotiškas sugrįžimas į poeto namus, kai jo parašytą pjesę vaidindavome kieme Piliakalnių kaime, po atviru dangumi. Šiemet ketinome surengti respublikinį mėgėjų teatrų festivalį „Tėviškės pastogėj“, bet planus suardė netikėtai užklupęs koronavirusas. Apsiribojome kiek siauresne švente“, – mintimis pasidalijo J. Adomaitenė.

Panoterių kultūros centro salėje vietos mėgėjų teatro kolektyvas inscenizavo P. Vaičiūno sodybos kiemą, erdvę papuošė laukinių gėlių puokštėmis, kvepėjo poeto aprašytais „vosilkėliais“ ir jo sodo obuoliais. Čia pat nuskambėjo Leonoros Veselkienės suburto ir atsinaujinusio moterų ansamblio „Vosilkėliai“ dainos, kurias P. Vaičiūno tekstais sukūrė pati vadovė. Atjaunėjęs ir kiek pasikeitęs dainininkių pulkas vertas pagiriamojo žodžio. Aušra Vancevičienė, Janina Pe33

L. Veselkienės vadovaujamas moterų ansamblis „Vosilkėliai“. Panoteriai, 2020 m.

trauskienė, Rasa Kilijonaitė, Irena Frankauskienė, Aldona Rimdeikienė, Virginija Dauskurdienė ir L. Veselkienė savo balsais vinguriavo melodijas taip, kad atrodė tąkart jas išgirdo ir iš Piliakalnių išėjęs tekstų autorius.

Netrukus atgimė spektaklio „Tėviškės pastogėj“ scenos, kuriose vaidmenis atgaivino Zigfrida Žentelienė, Algirdas Adomaitis, I. Frankauskienė ir Filomena Ogunauskienė. Atrodo, viskas taip pat, kaip anksčiau, tik nesigirdėjo sodo ošimo, nesimatė šulinio svirties, klėties ir namo su atidarytomis langinėmis.

„EI, PASAULI, MES BE VILNIAUS NENURIMSIM!“

Savo posmus skaitė rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai Valentina Kašauskienė, Aloyzas Vaznaitis, o Albina Jefimenko prisiminė Piliakalnio sodyboje vykusias šventes ir gaivinantį šulinio vandenį, Albinas Pavasaris pasidžiaugė, kad jam teko lankyti mokyklą, kurioje buvo mokęsis garbus poetas, Nijolė Smolina, dirbdama Jonavos krašto muziejuje, teigė prisilietusi prie poeto P. Vaičiūno asmeninių daiktų, mokytoja Ingrida Gedvilienė, dirbanti „Panerio“ pradinėje mokykloje, patikino, kad pradinukai supažindinami su žymiais kraštiečiais ir žino, kas yra P. Vaičiūnas.

Šventinį renginį paįvairino Liudos Urbonienės, Aušros Gečiauskaitės-Ramanauskienės, Janinos Ratautaitės-Bagdonavičienės, L. Veselkienės, Martyno 34 2020 NR. 2 (12)

Gruodžio fotografijų paroda, atspindinti P. Vaičiūno sodybos vaizdus ir Panoterių krašto peizažus.

Apie sąlytį su P. Vaičiūno veikla ir gyvenimu labai įdomiai pasakojo Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos Panoterių Petro Vaičiūno skyriaus direktorės pavaduotoja ugdymui A. Gruodienė. Šit Panoterių skautų draugovės nariai, dalyvaudami respublikiniame projekte „Tautos dvasia gyva, nes liudija“ dairėsi po vietas, susijusias su P. Vaičiūno atminimu. Moksleiviai aplankė P. Vaičiūno gatvę Jonavoje, Viešojoje bibliotekoje susitiko su rajono istorija besidominčiomis asmenybėmis, padėjo gėlių prie poeto paminklo Ramybės skvere. 2015 m. skautai ir „Vaičiūniečių“ klubo nariai su vadove Audrone Žaguniene surengė dviejų dalių ekspediciją „Petro Vaičiūno gimimo ir veiklos pėdsakais“. „Aplankėme Vileišių biblioteką, anksčiau buvusią Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, kurioje 1941–1945 metais direktoriumi dirbo Petras Vaičiūnas. Jos darbuotojai papasakojo apie P. Vaičiūno atsidavimą ir drąsą siekiant, kad vokiečiai neišvežtų ir nesunaikintų bibliotekos archyvų. Rasų kapinėse nulenkėme galvas prie poeto kapo“, – pasakojo A. Gruodienė.

Įgyvendindami projektą, moksleiviai apžiūrėjo eksponatus iš Teofilijos ir Petro Vaičiūnų gyvenimo Maironio muziejuje Kaune, pabuvojo prie teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), kuriame buvo statomos šio dramaturgo dramos, Jonavos viešojoje bibliotekoje vartė 1915, 1924, 1936 m. išleistas P. Vaičiūno dramas, eilėraščių rinkinius. Minint poe-

Pro vartus 1990-ųjų žiemą...

Pro vartus 2020-ųjų vasarą...

to 125-ąsias gimimo metines, vaikų vasaros stovyklos metu P. Vaičiūno sodybos-muziejaus kieme vyko jaunųjų dailininkų pleneras, kuriam vadovavo Liuda Urbonienė. Kasmet, minėdami Lietuvos valstybės šventę, Vasario 16 dieną, ir rengdami savanorių išvyką ant Piliakalnių kaimo piliakalnio, jaunieji Panoterių bendruomenės nariai aplanko ir Vaičiūno gimtinę.

PRIE APLEISTO KIEMO

Tą pačią dieną, poeto gimtadienio išvakarėse, panorome aplankyti P. Vaičiūno sodybą. Tikėjomės, kad tokia proga ir neturėdami savininkų leidimo galėsime laisvai pasidairyti po kiemą. Deja, vaizdas, kurį pamatėme, giliai įdūrė į širdį: mus pasitiko tvora, už kurios

kerojo metro aukščio piktžolės, apraizgiusios net užtvarą, draudžiantį patekti į teritoriją. Bauginantis šabakštynas užgožė vaizdą į gyvenamąjį namą ir kniumbančią klėtį. Tik praskleidę dilgėlyną, žvilgtelėjome į seno statinio duris, išpuoštas ornamentais.

Vėl atgijo praeitin nuėjusių švenčių prisiminimai, kai sėdėjome ant prieklėčio ir klausėmės T. Vaičiūnienės pasakojimų apie jos mylimą vyrą Petrą, vadindavusį ją Tefa, Tefute, mažąją, gerąja karalaite. Garbaus amžiaus moteris dėkodavo už pagarbą rašytojui, o svarbiausia – jautriam žmogui, lydėdavo susirinkusiuosius į kambarius, kuriuose tebestovėjo rašytojo baldai ir kitokie buities daiktai. Stovint prie žolėmis užtvindyto kiemo, tie prisiminimai, atrodė, tebuvo tik kadaise matytas filmas.

SKELBIMAS INTERNETE

Apie pastangas išsaugoti P. Vaičiūno muziejų patirtimi pasidalijo buvusi Šilų seniūnė Irena Kuršatienė. Pasak jos, įdėta nemažai pastangų, bet seniūnija – per mažas sraigtelis visoje valdžių sistemoje. Tad teko apsiriboti kiemo nušienavimu, kad neželtų piktžolės.

Nejaugi niekam neskauda širdies dėl į kultūros paveldą įrašytos sodybos? Nejaugi kartu su šimtmečiais išnyks ir rašytojo, kraštiečio P. Vaičiūno atminimas? Muziejaus jau nebėra, ir niekas šiandien nebegali išvardyti tų eksponatų, kurie buvo saugomi šiame Piliakalnių kaime be priežiūros paliktame name.

Tiesa, dar šių metų birželio mėnesį internete buvo galima aptikti skelbimą, kuriame rašoma: „Parduodamas unikalus kultūrinis objektas – Petro Vaičiūno memorialinė sodyba-muziejus, unikali kultūros paveldo statusą turinti sodyba, kurioje ilgą laiką gyveno ir kūrė pats poetas Petras Vaičiūnas!“

„Gaila sodybos, niekam ji nebereikalinga. Prieš rinkimus politikai pažerdavo nemažai pažadų, tačiau po rinkimų šis klausimas būdavo užmirštas – jokios iniciatyvos, jokio noro gelbėti

Edmundo ir Gražinos Simonaičių įrašas muziejaus svečių knygoje.

kraštiečio atminimą. Po kelerių metų autentiška klėtis ir namas sugrius. Tada bendruomenė toje vietoje pastatys akmenį ir užrašys: „Šioje vietoje gimė poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos patriotas Petras Vaičiūnas. Tik tiek ir liks“, – apgailestavo A. Gruodienė.

Kiekvienais metais buvusioje Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinėje mokykloje lituanistės A. Žagunienės iniciatyva būdavo organizuojamas rajono mokymo įstaigų moksleivių literatūrinis konkursas, sutelkdavęs jaunuosius kūrėjus ir skaitovus iš įvairių mokyklų. Ir ši didelio dėmesio sulaukdavusi tradicija Panoteriuose užgeso.

Ko laukti toliau? Valdžios malonės ar proto pašviesėjimo, supratimo ir mokėjimo gyventi taip, kad šiame blizgančiame pasaulyje būtų vietos širdies atgaivai žmonėms, vertinantiems dvasinio pasaulio viršenybę prieš sumaterialėjusią tuštybę? Supratimas turi ateiti dabar, vėliau – bus vėlu...