__MAIN_TEXT__

Page 1

I. Datos ir žmonės

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2020 M. NR. 2 (12)

1


TAUROSTA

2

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

Remigijus Januškevičius. Rudens muzika. Drobė, aliejus, 70x90, 2019.

1


TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS Jonavai – 270

Aš esu Jonava J. Serapinė

Kazimierui Jakučiui – 60

3

Verslo ir meno duetas aukštaitiška dvasia I. Būtėnaitė Artūrui Rimkevičiui – 60

Pažinimas sukuria genius loci 8 I. Būtėnaitė

Vitražo stiklo plokštelių magija M. Glinskas

Gijos į praeitį V. Venckūnas

Algimantui Ženteliui – 60

11

2020-ieji – Tautodailės metai

Tautos unikalumą saugo liaudies meno puoselėtojai 21 I. Nagulevičienė

Danguje vietos jauduliui nėra M. Glinskas

III. TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI

56

63

71

Tėviškė mūsų – Beržai Z. Michnevičius

77

4-asis tarptautinis Skarulių muzikos festivalis

Jonava – mano namai R. Čičelis

98

II. JUBILIEJAI

Kaip (iš)būti K. Jaskūnienė

100

V. POEZIJOS KLUBO ,,ŠALTINIS“ SVETAINĖ

106

VI. KRONIKA

116

Skarulių muzikos festivalio pandemija neįveikė 29 S. Mikalauskienė Petrui Vaičiūnui – 130

Ar Petro Vaičiūno gimtoji sodyba pasmerkta mirčiai(?) I. Būtėnaitė Petrui Zlatkui – 80

Kas jis, poetas – riteris ar melagis? M. Glinskas

32

37

Eglei Brazdžiūnei – 70

Eilėraščio stebuklą kuria netektys ir atradimai... 43 M. Glinskas Birutei Gadišauskienei – 70

Pašaukimo kelias (apie save) B. Gadišauskienė

1-as ir 4-as viršeliai – Irena Pratkelienė. RUDENS RYTO AUŠRA, 2020.

IV. KŪRYBINĖ MOZAIKA

VII. IŠTAKOS, ISTORIJOS

Kaip kūrėme valstybę (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9) V. Jankauskas

Lietuvos kariuomenės savanoris Jonas Mačionis 134 V. Venckūnas

VIII. NAUJAUSI LEIDINIAI

49

127

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė

137

IX. JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS

141

Regina Lukoševičienė

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114B, LT-56111 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz. ISSN 2424-4317 LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

2

2020 NR. 2 (12)

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt


I. Datos ir žmonės

AŠ ESU JONAVA Žmonija yra apdovanota gebėjimu kurti, planuoti ir svajoti, tačiau 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija parodė, jog kūrybiniai planai ir idėjos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali labai greitai pasikeisti. Metų pradžioje Jonavos kultūros centro (JKC) kūrybinių darbuotojų paruoštus Joninių ir miesto švenčių scenarijus bei organizacinius planus gerokai pakoregavo karantino laikotarpiu ir po jo keliami saugos reikalavimai: riboti žmonių skaičių susibūrimuose, laikytis saugaus atstumo ir kt. Rajono ir respublikos žiniasklaida vis garsiau kalbėjo apie tai, jog minėtos šventės bus  k i t o k i o s.

Jurgita SERAPINĖ, JKC direktoriaus pavaduotoja. Nuotraukos iš kultūros centro archyvo

KITOKIOS JONINĖS „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala“, – rašė anglų rašytojas Džonas Donas. Nuo seno lietuvių tauta svarbiausius gyvenimo ir gamtos ciklo įvykius minėdavo sukviesdama „vienon krūvon“ visą bendruomenę. Joninių šventę drauge švęsdavo ir apeigas atlikdavo visas kaimas. Tokios tradicijos išliko iki šių dienų. Tačiau pandemijos sąlygos pakeitė jau tradicija tapusį šventės formatą – susirinkti Joninių slėnyje, todėl šventiniai renginiai, siekiant laikytis saugumo reikalavimų, vyko net šešiose skirtingose erdvėse. Šventės dieną jau nuo ankstaus ryto miesto prieigose atsirado užrašai „Jonų respublika“. JKC savanoriai visiems atvykstantiesiems dovanojo unikalios vienadienės respublikos suvenyrus ir kvietė į šventinius renginius. Vidurdienį pirmą kartą istorijoje (Jonų respublika įkurta 2005 metais) Joninių slėnyje iškilmingos ceremonijos metu Jonų respublikos garbės pilietis ir ilgametis prezidentas Jonas Sirvydis iškėlė 12 m ilgio Jonų respublikos vėliavą. Jis į ceremoniją atvyko ristūnų traukiama karieta. „Linkiu surasti paparčio žiedą ir saugoti jį iki kitų Joninių. Tegul tas žiedas skleidžia meilę, pagarbą, šilumą ir gėrį!“ – į jonaviečius kreipėsi prezidentas.

Atskiros koncertinės erdvės, išsidėsčiusios miesto mikrorajonuose, turėjo savitą tematiką ir ją atspindinčią scenografiją. Jonuko kiemelyje buvo laukiami mažieji lankytojai. Čia visą popietę netilo jų dainos, buvo galima pasiklausyti teatralizuotų pasakų, pasigaminti sagę ar pasitaškyti putose. Žolynais papuoštame Kupolių kalne įsikūrė Laumių seklyčia, kurioje kiekvienas galėjo pasivaišinti arbata ar išsiburti. Paparčio žiedais, šiaudinėmis skulptūromis ir žolynais pasipuošęs Joninių slėnis buvo vienas didžiausių miestiečių traukos taškų, o ypač griausmingai muzika skambėjo Perkūno aikštėje. Šias vietas jungė gausi prekybininkų mugė, praeinančiuosius užsukti kvietė jauki Jonų sodyba, kurioje amatus demonstravo krašto tautodailininkai, o Jonai galėjo registruotis Jonų raštinėje ir pasipuošti ąžuoliniu vainiku. Šių metų Joninės neapsiėjo ir be tradicinių baltiškų bei ugnies motyvų – įspūdingi laužai papuošė Kupolių kalną ir Joninių slėnį, čia ugnies skulptūras uždegti padėjo fakyrai. Paneryje, prie paminklo krašto laisvės gynėjams atminti, vyko mistinis šokio ir ugnies reginys „Vasarvidžio nakties belaukiant“. Šventę vainikavo net trijose miesto vietose nuaidėjęs muzikinis šviesų ir lazerių šou bei įspūdingi fejerverkai.

3


TAUROSTA

4

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

5


TAUROSTA

6

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

MIESTO ŠVENTĖ „AŠ ESU JONAVA“ Paskutinio vasaros mėnesio pirmąjį savaitgalį Jonava šventė 270 metų miesto įkūrimo jubiliejų. Šiai progai skirti renginiai vyko rugpjūčio 3–9 dienomis. Šventinė savaitė jonaviečiams padovanojo gausybę įvairiausių koncertų, veiklų ir pramogų: Jonavos viešoji biblioteka surengė jaukių popiečių ir koncertų knygų terasoje, savo jėgas miestiečiai išbandė sportiniuose ir pramoginiuose užsiėmimuose prie Jonavos sporto arenos, miesto šventės išvakarėse aktyviausieji Joninių slėnyje šoko zumbą, dalyvavo dviračių žygyje „Su gimtadieniu, Jonava“ ir kartu valgė gimtadienio tortą. Rugpjūčio 7 d. įvyko net trys iškilmingi atidarymai: pėsčiųjų-dviračių tako nuo Lietavos g. iki Žeimių g., pėsčiųjų-dviračių tako nuo Chemikų g. iki Užimtumo tarnybos. Taip pat įkasta kapsulė, žyminti būsimojo pėsčiųjų-dviračių tilto per Žeimių g. darbų pradžią.

Sekmadienį, rugpjūčio 9 d., jonaviečiai galėjo pasimėgauti ir klasikine muzika – įvyko Pažaislio muzikos festivalio koncertas, kuriame Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir maestro Gintaras Rinkevičius pristatė unikalų, teatrališką turkų kilmės britų kompozitoriaus Tolga Kashifo kūrinį „The Queen Symphony“, sujungiantį legendinės grupės „Queen“ kūrybą ir simfoninę muziką. Jubiliejinės miesto šventės šūkis  – „Aš esu Jonava“, todėl miesto erdves visą vasarą puošė plakatai su jonaviečių nuotraukomis. Fotomenininkas Audrius Reipa portretuose užfiksavo skirtingų kartų ir profesijų atstovus. „Jonava auga ir gražėja, atsiranda naujų erdvių, kyla nauji statiniai. Nepaisant visų šių pokyčių, Jonava visų pirma yra žmonės. Jauni, seni, norintys čia likti, išvykti, bet visada  – sugrįžti“,  – šventiniuose renginiuose kalbėjo rajono meras Mindaugas Sinkevičius.

Panašiai kaip ir per Jonines, dėl gyventojų sveikatos saugumo šventės renginiai pasklido po visą miestą. Jonaviečiai teigiamai įvertino prevencinę priemonę, todėl organizatoriai ir šį kartą mieste parengė įvairių vietų prekybininkams, sporto renginiams, vaikų pramogoms ir šeimų susibūrimams. Šeštadienį, rugpjūčio 8 d., linksmybes užkūrė šeimų piknikas, kurio metu vyko jaunųjų Jonavos dainininkų bei šokėjų koncertas, netrūko įvairių veiklų šeimoms, edukacijų, varžybų ir atrakcijų mažiesiems, savo veiklą netradiciškai pristatė Jonavos organizacijos ir tarnybos. Joninių slėnyje miestiečiai turėjo galimybę pasiklausyti neformalių pokalbių „Aš esu Jonava!“ su įdomiais jonaviečiais. Vakariniai koncertai, subalansuoti skirtingiems klausytojų skoniams, vyko net keturiose skirtingose miesto erdvėse: dainuojamosios poezijos koncertas – gamtos apsuptame Paneryje, roko ir alternatyvios muzikos koncertas – senamiestyje, kraštiečių ir estradinės muzikos koncertas – Sąjūdžio aikštėje bei populiariosios muzikos koncertas – Joninių slėnyje. Koncertinius numerius dovanojo Panevėžio orkestras „Aukštyn“, atlikėja Monique, grupė „MEANDI“, dainų atlikėjas V. V. Landsbergis, atlikėja Ieva Narkutė su grupe, Arvydas Vilčinskas, Egidijus Sipavičius ir gausybė kitų. Šventę vainikavo įspūdingi fejerverkai trijose miesto vietose.

7


TAUROSTA

PAŽINIMAS SUKURIA GENIUS LOCI Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė

Visa pirmoji 2020 m. rugpjūčio savaitė buvo skirta Jonavos 270 metų sukakčiai paminėti. Vienu iš reikšmingiausių renginių, atveriančių istorinę miesto pradžią, tapo knygos „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“ pristatymas Viešojoje bibliotekoje.

SUDĖTINGAS PROJEKTAS Dar 2019 m., pradedant ruoštis miesto jubiliejui, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas inicijavo projektą apie Jonavos miestelio atsiradimą, kuriam pradžią da-

Leidinio kūrybinė grupė. Iš kairės: vertėjas prof. dr. A. E. Ancuta, Vilniaus dailės akademijos (VDA) leidyklos direktorius M. Iršėnas, leidinio sudarytojas, VDA biuletenio redaktorius V. Jankauskas, projekto vadovas, metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas, Jonavos r. savivaldybės mero pavaduotojas E. Sabutis, architektė-architektūrologė dr. D. Puodžiukienė, rėmėjas, Jonavos r. garbės pilietis J. Sirvydis.

8

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

vė Jonavos dvaras. „Atvėrėme miesto ištakas, atradę Jonavos valdos 1796 metų inventorių – seniausią išsamų dokumentą, gulėjusį archyve daug metų. Nežinia, dėl kokių priežasčių juo nesidomėjo istorikai. Galbūt nulėmė tai, kad dokumentas buvo laikomas kitame fonde, tad niekas į jį neatkreipė dėmesio“, – kalbėjo V. Venckūnas. Rengiant leidinį, vyko labai intensyvus darbas, prasidėjęs nuo archyvinės bylos vertimo į lietuvių kalbą ir projekto finansavimo galimybių. Reikėjo archyvinę bylą, išverstą į lietuvių kalbą, redaguoti, perduoti istorikams, architektams, nagrinėjantiems tą laikotarpį. Knyga, kurią finansavo rajono savivaldybė ir individualus rėmėjas, Jonavos krašto garbės pilietis Jonas Sirvydis, buvo rengiama ir išleista dirbant sudėtingomis karantino sąlygomis. „Prie šio leidinio dirbo grupė kompetentingų asmenų. Pagrindinis bylos vertėjas – prof. dr. Andriejus E. Ancuta, kuris darbavosi ir prie ankstesnio leidinio „Juozapas Kosakovskis. Atsiminimai 1736–1788 m.“. Abu vertimai – jo dovana Jonavai, tėvų miestui. Turėdami inventoriaus vertimą, kreipėmės į buvusį jonavietį Vidmantą Jankauską, gyvenantį Vilniuje, davusį pradžią domėjimuisi Jonavos krašto istorija, kad būtų imta kalbėti tiesos, o ne legendų kalba. Rengiant architektūrinę dalį, kolektyvą papildė architektė-architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė, galima sakyti, jonavietė, nes jos prosenelis Juozapas Gronskis, taip pat seneliai Steponas ir Morta Gronskiai ir dar šešios Gronskių atmainos ilsisi Skarulių kapinėse. Knygos viršelyje – taip pat jonaviečio Vytauto Kalpoko nuotrauka „Ūkanotas rytas“. Sudėję į vieną knygą architektūrines ir istorines žinias, gavome vertingą ir itin svarbų leidinį reikšmingam Jonavos gimtadieniui pažymėti“, – glaustai leidinio sukūrimo istoriją pristatė jo iniciatorius V. Venckūnas.

INVENTORIAUS REIKŠMĖ „Viduramžiais, baudžiavos laikais, carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu inventorius reiškė kur kas daugiau nei dabar. Tai yra pastatų aprašymai, jų grupės, ansamblis, pastatų interjerai, juose buvę daiktai – paveikslai, meno, taikomosios dailės kūriniai, knygos, drabužiai, karietos oficinose, arkliai, kiti dalykai, gyvuliai palivarke ir panašiai, – dėstė knygos sudaryto-

jas V. Jankauskas. – Paskui nurodomi Jonavos miestelyje esantys pastatai, kas juose gyvena, kuo užsiima, bažnyčia, vienuolynas, keli kaimai, karčemos, malūnai. Tai yra tuometės baudžiavinės epochos pagrindinis juridinis dokumentas, į kurį remiasi viskas.“ Pirmiausia – prievolės, ką privalu atiduoti dvarui: darbas, mokesčiai, pinigai. Tai ir registrų centras, savivaldybė, mokesčių inspekcija, sveikatos sistema. Visas tas tinklas, kuris apgaubė mūsų visuomenę, yra to meto inventorius. Tai ne tik surašymas, bet ir tos sistemos apvaldymas. „Tad turėdami ano meto inventorių, remdamiesi juo, galime kalbėti apie dvaro architektūrą, išsiaiškinti miestelio struktūrą, pagrindines gatves ir net gyventojų pavardes. Šis dokumentas mums suteikia begalę medžiagos ne tik architektūrai ir urbanistikai, bet ir ūkinei, finansinei Jonavos krašto istorijai. Paskelbus šį inventorių, išaiškėjo kryptys, kur galima ieškoti daugiau medžiagos apie Jonavos praeitį“, – atkreipė dėmesį V. Jankauskas.

VILTIS Į ATEITĮ Dr. D. Puodžiukienė išsamiai aptarė XVIII  a. Jonavos dvaro sodybos struktūros ir architektūros bruožus. Viešnia prisipažino, kad jos įsipareigojimas atkurti minimo laikotarpio statinius buvo labai atsakingas ir drąsus žingsnis, o turėta patirtis, dirbant šį darbą, išaugo kelis kartus. Ji pabrėžė, kad knygoje skelbiamas XVIII a. pabaigos inventorius architektūros ir materialiosios kultūros tyrimams yra be galo vertingas. Pasak mokslininkės, remiantis inventoriumi, kitais rašytiniais šaltiniais, kartografija, knygoje pamėginta nustatyti ir aptarti to laikotarpio Jonavos dvaro sodybos dislokaciją, aplinką, sudėtinių dalių (kiemų) vietas, jų struktūrą, pastatus, formą, įrangą ir dekorą, ieškant savitumo ir bendrų bruožų. Visa tai palyginta su XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios kitų didikų ir turtingų bajorų dvarų sodybų architektūra.

9


TAUROSTA Pranešėja atkreipė dėmesį, kad Juozapo Kazimiero Kosakovskio dvaro sodybos statiniai buvo mediniai, nes medines sodybas iki XVIII a. pabaigos statėsi visų sluoksnių bajorai. „Tai ne skurdo ar menko išprusimo pasekmė, o geografinės krašto padėties nulemta sąlyga, šaltame ar drėgname klimate komfortą teikianti būtinybė“, – akcentavo mokslininkė. Dr. D. Puodžiukienė, išsamiai pristatydama Jonavos dvarą, jo architektūrinius bruožus, miestelio kūrimąsi, savo pasakojimą iliustravo skaidrėmis. „Jonavos dvaro sodyba iš istorijos miglų iškyla dėl vieno dokumento  – 1796  m. inventoriaus aprašo. Tyrimai paremti šalutiniais istoriniais šaltiniais (Juozapo Kazimiero Kosakovskio atsiminimais), moksline literatūra, žiniomis apie vyravusias architektūros tendencijas, analogų analize. Tačiau nesant vizualios medžiagos (piešinių, projektų) retrospektyvos yra hipotetinės. Tikėkimės, bus surasta daugiau vertingų dokumentų, kurie straipsnio idėjas patvirtins arba paneigs ir geriau atskleis, kokia buvo Jonavos dvaro sodyba“, – pabrėžė mokslininkė. Iš lenkų kalbos dokumentą išvertęs A. E. Ancuta, kurio darbą projekto vadovas V. Venckūnas įvertino kaip milžinišką, buvo labai kuklus: „Neturiu ką pasakyti. Atėjau pasveikinti mokslininkus  – istorijos, mokslo atstovus, esančius čia, tapusius pagrindiniais talkininkais, leidėjais. Ši knyga – tai mokslinis leidinys, atkuriantis Jonavos dvarą. Tad ir sveikinu.“

ĮDOMU IR SVARBU Jonavos gyventojai, besidomintys krašto istorija, būtinai turėtų paskaityti leidinį „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“. Jame ras Jonavos dvaro sodybos išsamų aprašą, atskleidžiantį visas statinių ir juose esančių patalpų subtilybes, susidarys vienuolyno vaizdą, sužinos, kokias bibliotekoje sukauptas knygas XVIII a. skaitė dvaro gyventojai, susipažins su zakristijos ir bažnyčios rakandais ir t. t. Inventoriuje pristatomos visos tuo metu Jonavoje buvusios gatvės ir juose esantys objektai, daugelis kitų dalykų. Naujajame leidinyje dr. D. Puodžiukienė jonaviečiams skiria tokius žodžius: „Pažinimas sukuria genius loci – vietos dvasinį pojūtį, sunkiai suvokiamą ir įvertinamą, bet būtiną, norint pamilti vietą, kurioje gyvename.“

10

2020 NR. 2 (12)

Dvaro sodybos rodmens autorius, skulptorius dailininkas G. Čėsiūnas.

2020 m. lapkričio 10 d. Panerių gatvėje, prie memorialo kovotojams už laisvę, pastatytas memorialinis informacinis rodmuo, bylojantis, kad XVIII a. – XIX a. pr. čia buvo Jonavos dvaro sodyba, anuomet užėmusi apie 9 ha žemės plotą. Ji priklausė grafams Marijai ir Domininkui Kosakovskiams, Jonavos miesto įkūrėjams prieš 270 metų. Memorialinis informacinis rodmuo pastatytas prie kelio, anuomet vedusio iš dvaro į Šv. Jokūbo bažnyčią, šalia vakarinių dvaro sodybos vartų. Priekinį skydo formos fasadą puošia juodo marmuro grafų Kosakovskių giminės herbas, kuris pirmą kartą įamžintas viešoje miesto erdvėje. Nuožulnioje plokštumoje pavaizduota reprezentacinio Jonavos dvaro rūmų pagrindinio fasado retrospektyva. Tikimasi, kad rodmuo bus papildytas QR kodu, leidžiančiu gauti daugiau informacijos apie Jonavos dvarą ir miestą. Rodmens autorius – skulptorius, dailininkas Gin­ taris Čėsiūnas. Tai jo ketvirtas darbas Jonavos mieste.


I. Datos ir žmonės

GIJOS Į PRAEITĮ Vytautas VENCKŪNAS

I. (NE)MEILĖS PASEKMĖS KULTŪROS PAVELDUI Lig šiol nestigo romantizuotų pasakojimų apie Jonavos miesto įkūrimą. Suprantama, kai nėra istorinių dokumentų, leidžiama mistifikuoti istoriją kaip kas supranta. Bene labiausiai žeidžiamai skamba pramanas apie Joną ir Jonienę, kurie turėjo smuklę prie perkėlos per Neries upę, šalia svarbaus kelio į Žeimius ir Kėdainius, Ukmergę. Ir dar keisčiau skamba, kad miesto pavadinimas kilęs iš smuklininkų vardų. O kiek yra senesnių pasakojimų apie gynybinius įtvirtinimus Neries ir Varnakos santakoje! Išgalvotos istorijos arba neteisingai suprasti istoriniai dokumentai užgožia sąmonę ir apriboja mąstymą, dokumentinės tiesos paiešką. Tačiau daug kam patinka paviršinis istorijos supratimas. Gal todėl taip ilgai tylėjo istoriniai dokumentai – niekas jų nevartė, o ir vartyti nelabai buvo kam. Daugelį metų istorinis, kultūrinis paveldas yra kaip akmuo po kaklu visų laikų ir spalvų politikams, „specialistams“, besirūpinantiems perduoti praeities žymenis ateities kartoms. Gal kiek daugiau finansuojamas Jonavos žydų gyvenimo vaizdavimas. Bet ir tai vardan atrakcijos, komercinio potraukio arba nebūto kaltės jausmo ir bandymo išsipirkti. Bet kur tada yra lietuviai, rusai, lenkai, laikę save tikraisiais Lietuvos piliečiais, gyvenę čia nuo neatmenamų laikų? Taip, atkurti praeities istoriją brangu, juolab kad ir tyrinėjančiųjų, rašančių, renkančių išbarstytus praeities faktus ir artefaktus nėra. Sena tiesa, kad jei negali pats, samdyk specialistus, mokėk pinigus. Svarbiausia žinoti, ko nori, o tam dar reikia žinoti, ką turi. Nes

kitaip gali būti kaip toje „Hiperbolės“ dainoje: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko...“ Jonavos rajonas – dirbtinis administracinio sovietinio pertvarkymo iš valsčių darinys, sutvertas 1950 metais. Lig tol egzistavę valsčiai, turėję pradžią XIX amžiuje, buvo pasiskirstę pagal savąją etninę kultūrą, parapijų ribos paprastai sutapdavo su valsčių administracinėmis ribomis, vienijo ir vienoda šnekta. Sujungus Jonavos, Žeimių, Panoterių valsčius į vieną rajoną, papildant juos atskirtomis Šėtos, Veprių, Širvintų, Žaslių, Vandžiogalos, Siesikų valsčių seniūnijomis, istorinis-kultūrinis paveldas netapo turtingesnis. Pagrindinių dviejų valsčių istorijos ir dalis palikimo liko buvusių Kėdainių ir Ukmergės apskričių fonduose, nes ten kraštotyros darbas turėjo senas tradicijas. Kėdainių krašto muziejus įkurtas 1922  m., Ukmergės  – 1944  m., o Jonavos  – tik atkuriamos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. Tai įvyko tik sąjūdiečių iniciatyva, įveikus partinės nomenklatūros pasyvumą. Matyt, tiesa, kad naikinti buržuazinę praeities istoriją ir religiją buvo pagrindinė ideologinė užduotis. Jonavos rajone, kuris tapo tramplinu komunistų partijos ir kitų „organų“ lyderiams į šiltesnes, geresnes tarnybas, tai pavyko šimtu procentų. Tam pasitarnavo ir spartus miesto vystymasis, kolūkių gyvenviečių kūrimas, gyventojus iškeliant iš vienkiemių ir sunaikinant jų būties ir buities tradicijas, šeimų istorijas. Vien Skarulių ir aplinkinių kaimų iškėlimas dėl „Azoto“ gamyklos statybų padarė neįkainojamą skriaudą kultūriniam paveldui, ištisai bendruomenių kartai. Deja, paskelbus nepriklausomybę, ir laisvos Lietuvos valdžia neskyrė deramo dėmesio ir finansų prarandamam paveldui sustabdyti, juo labiau – atkurti. O reikėtų kad ir Skarulių kaimą reanimuoti, kaip pamažu atsinaujina Laukogalių, Bazilionių kaimai.

11


TAUROSTA Ką bekalbėti apie žūstančią poeto P. Vaičiūno gimtinę Piliakalnių kaime... Kad tai privati teritorija, nepaaiškinsime ateities kartoms. Jau daugelį metų rašomos Lietuvos valsčių istorijos. Šiuo metu ruošiamos spaudai 95 monografijos. Su kokia meile yra parašytos 39 valsčių monografijos, enciklopedijos! Ir tai didelės išliekamosios vertės turtas. Deja, nei Jonavos, nei Žeimių, nei Panoterių valsčių tame sąraše nėra. Jei kas galvoja, kad tai valdžios apsileidimas, labai klysta. Valdžios ateina ir išeina. Lieka piliečiai, kurie savo abejingumą, arba nereiklumą valdžiai, paslepia trumpalaikiuose projektuose, arba perfrazavus – trumpalaikės atminties projektuose, nes patogu gyventi nepririštam prie gimtinės, neturint dvasinių įsipareigojimų. Abejingumas ir nereiklumas yra įteisinta nusikaltimo forma, ypač patogi bet kurio lygmens valdžiai, kurios priedermė tarnauti liaudžiai. Jeigu visi esame truputį nusikaltę, tai į ką mesti akmenį? Gal todėl vejami lauk Lietuvos piliečiai taip noriai pasineria į socialiai geresnę aplinką svetimoje šalyje. Vejami, nes nėra noro juos sulaikyti. Nėra žmogaus  – nėra problemos. Labiausiai gaila, kad prarandame ne tik lietuvybę, prieraišą prie gimtinės,

bet ir savo istoriją. Ir jei po kiek laiko kils nostalgija gimtinei, nebus ką prisiminti, nes apie ją niekas nerašė, nemokė, neišsaugojo. Ji visą šimtmetį buvo komos būsenos, užraugta sovietiniame raugale su laisvės anarchistiniais lauro lapais.

II. KĄ TURĖTUME ŽINOTI APIE JONAVOS DVARĄ? Kodėl taip svarbu bent iš dalies atkurti Jonavos dvaro istoriją iš istorinių dokumentų fragmentų? Visų pirma – Jonavos dvaro žemėje įkurtas Jonavos miestelis, kurio 270-ąsias metines minėjome 2020 m. rugpjūčio 8 d. Reikia atkurti ne tik geografinėje, architektūrinėje plotmėje, bet ir kaip svarbų Jonavos miesteliui administracinį centrą ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) reikšmingą politinį centrą. Lietuvos ir Lenkijos patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis – šviesuomenė, veikiama europinių pažangių judėjimų, revoliucijų, nuvertusių monarchinį valdymą daugelyje Europos šalių, siekė išlaisvinti abi

B. Gadišauskienė. Jonavos dvaro rūmai. Akrilas, kartonas, 80x60, 2020.

12

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

šalis nuo Rusijos ir Prūsijos okupacijos, atkurti tikrąjį ATR valstybingumą. Prasiveržiantys ginkluoti sukilimai 1794 m., 1830–1831  m. bei 1812  m. karo dokumentai liudija maištingą to laikotarpio politinį gyvenimą visoje Europoje, taip pat ATR valstybingumo praradimą. Ginkluoti sukilimai Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje prieš okupacinius režimus kildavo Lenkijoje, o pasibaigdavo pralaimėjimu Lietuvoje ir carinės valdžios žiauriomis represijomis. Tik Pirmojo pasaulinio karo baigtis išlaisvino abi šalis iš galybę praradusios carinės Rusijos. Dvaras – daugiareikšmė sąvoka. Laikui bėgant kito dvaro funkcijos, statusas. Dvaras gali būti suvoktas ir kaip įvairios paskirties kompleksas (ūkinė, administracinė, reprezentacinė struktūra) ir kaip socialinė žmonių grupė. Smulkesnieji dvarai paprastai vykdė ūkines, administracines, reprezentacines funkcijas, stambesnieji turėjo savo palivarkus (gamybiniusadministracinius dvaro struktūrinius vienetus). Jonavos dvaro reprezentaciniai rūmai administravo šalia esantį Jonavos palivarką, Jonavos miestelį, Šilų ir Skarulių dvarus (įvairiais laikotarpiais). Juozapui Kazimierui Kosakovskiui paveldėjus Jonavos dvarą, reprezentaciniai Jonavos dvaro rūmai tapo ir vyskupo rezidencija. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu istoriniuose teisiniuose šaltiniuose minimas Jonavos dvaras, o lietuviškuose istoriniuose šaltiniuose (po 1918  m.) jis vadintas Lipniako dvaru. Lipniako dvaru vadinami ir abu Jonavos bei Skarulių dvarai. Tai sietina su 1776–1794 m. laikotarpiu, kai ir Jonavos, ir Skarulių dvarus valdė vyskupas J. K. Kosakovskis. Sąvokos „Lipniako dvaro žemė, miškas“, „Lipniako dvaro savininkė L. Kosakovskienė“ dažnai pasikartoja dvaro žemės parceliacijos bylose, Žemės reformos valdybos protokoluose, teismų nutartyse. Sulenkintas, surusintas pavadinimas Lipniakas (rus. – липниaки – liepų lapai; rus. липниaк – jaunas liepynas; liepa (medis) lenk.  – lipa) sietinas su liepų medžių giraitėmis apaugusiais Neries krantais. Jis atsirado tuometinėje šnekamojoje vietos miestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų kalboje. Žinios apie dvaro statybą, architektūrą, supančią infrastruktūrą be galo kuklios, fragmentiškos. Vienintelis tikras rašytinis istorinis dokumentas yra Jonavos dvaro ir miestelio turto, priklausiusio J. K. Kosakovskiui, in-

ventorizacijos aktas, surašytas 1796 m. birželio 20 d.1 Būtent šis didelės apimties inventorizacijos aktas tapo naujo leidinio „Jonavos dvaro valdos 1796 metų inventorius“ ašimi.

III. JONAVOS DVARAS POLITINIŲ VĖJŲ SŪKURYJE „Jonavos dvaras buvo viena pirmųjų Lietuvos vietovių, kurią jau 1768 m. antroje kovo pusėje pasiekė žinia apie Baro konfederacijos pradžią (vasario 29 d.) Lenkijos Podolėje. (...) Jauniausias M. Zabielaitės-Kosakovskienės sūnus Simonas Kosakovskis  – Kauno pataurininkas, būsimasis Lietuvos didysis etmonas, Varšuvoje užmezgė ryšius su naujos konfederacijos lyderiais. Vėliau kurį laiką aktyviai veikęs Vilniuje, 1768 m. viduryje grįžo į Jonavos dvarą, o miestelyje kaip tik buvo rengiamasi naujos bažnyčios konsekracijai (įšventinimui). Jonavai ir jos dvarui buvo lemta tapti pirmųjų ginkluotų sukilėlių būrių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kūrimo ir ginkluotos kovos su intervencinėmis Rusijos imperijos pajėgomis etninėje Lietuvoje centru.“2 „Taigi Simonui, o iš dalies ir Juozapui Kazimierui (pastarasis, beje, 1771 m. pabaigoje Vilniuje buvo areštuotas už ryšius su konfederatais) prisidėjus prie Baro konfederacijos, 1768 ir 1771 m. Jonavos dvaras tapo svarbiausiu etninės Lietuvos sukilimo židiniu. (...) Neabejotinai tuomet Jonava nukentėjo nuo rusų kariuomenės rekvizicijų ir prievartos, o dvaro pajamomis tai pat neretai buvo finansuojamas sukilimas. Iš Jonavos dvaro ir miestelio pajamų Simonas šio brolio buvo išlaikomas ir emigracijos metais (1772– 1775  m.), todėl Baro konfederacijos laikai (1768– 1772 m.) Jonavai lėmė sąstingį ir netgi nuosmukį.“3 Po motinos Marijos Kosakovskienės mirties Jonavos dvare 1769  m. rugpjūčio 9  d. keturi broliai formaliai pasidalino tėvų turtą ir šį aktą įtvirtino tik 1776  m. balandžio 2  d. (aktikuota 1777  m. vasario 1  LVIA, f.11, ap. 1, b. 1590. 2  V.  Jankauskas, A.  Narkevičius, V.  Venckūnas. Prikeltas laikas. Jonava žemėlapiuose ir fotografijose p. 40–41. Vilnius, 2015. 3  Ten pat, p. 45.

13


TAUROSTA 20 d. LVIA, SA b. 15222), prabėgus beveik aštuoneriems metams. Jonavos dvarą ir besikuriantį miestelį paveldėjo vyskupas Juozapas K. Kosakovskis, davęs įsipareigojimą pasirūpinti sesers Onos kraičiu. Jonavos dvaras ir miestelis, įsiteisėjus palikimui, patyrė tikrą renesansą: plėtėsi miestelis, nes činčo teise nuomojama žemė buvo palankus sandoris verslininkams. Ypač tuo pasinaudojo žydų tautybės piliečiai, neturintys teisės įsigyti žemės. Tvarkant miestelį ir Jonavos dvaras patyrė rekonstrukciją. Jis atgijo tiek iš išorės, tiek iš vidaus, ir atitiko to meto reikalavimus priimti aukšto rango svečius. Jonavos dvaras tapo vyskupo J. K. Kosakovskio rezidenciniu dvaru. Vyskupo ryšiai buvo platūs ir įvairūs. Čia, Jonavoje, lankėsi tuometiniai aukšti LDK ir Lenkijos katalikų bažnyčios hierarchai, Abiejų Tautų Respublikos politiniai veikėjai: Zabielos, Tiškevičiai, Radvilos, Oginskiai. Išpuoselėtas dvaras tapo ne tik vyskupo gyvenimo ir darbo vieta, bet ir savotišku kultūros centru. Vienuolyne sukaupta gausi, daugiau nei tūkstančio knygų biblioteka lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis buvo plačiai žinoma.

III.1 1794 M. SUKILIMO ĮVYKIAI 1794 m. balandžio 20 d. vakarą savo Liukonių dvare šv. Velykas švenčiantį Rusijos kariuomenės generolą leitenantą Simoną M. Kosakovskį pasiekė išgąstingos žinios, jog iš buvusio tėvų dvaro, o tuomet broliui, Livonijos vyskupui ir Vilniaus koadjutoriui Juozapui Kosakovskiui priklausiusio Jonavos dvaro, Liukonių link juda maištaujantis Lietuvos kariuomenės dalinys. Iš tikrųjų tą dieną S. M. Kosakovskis gavo tris detalius pranešimus: apie kariuomenės sukilimą Šiauliuose, sukilėlių įvykdytus areštus Martyniškyje bei minėtą maištaujančios kariuomenės dalinių judėjimą Liukonių, Vilniaus kryptimi. Sukilimas plito labai sparčiai. Nuo LDK kariuomenės dalių, vadovaujamų Lietuvos bajorų, sukilimo balandžio mėnesį ir sukilimo akto, paskelbto balandžio 16 d. Šiauliuose, bei Vilniaus užėmimo ir Lietuvos sukilimo akto, paskelbto balandžio 24 d., praėjo savaitė laiko. Istoriniai faktai rodo, kad jau balandžio 20  d. tiek Martyniškio, tiek Jonavos dvarai pateko į sukilusios kariuomenės ir Baro konfederacijos civilių

14

2020 NR. 2 (12)

šalininkų rankas. S. M. Kosakovskis (1741–1794), Rusijos kariuomenės generolas leitenantas ir LDK lauko etmonas, balandžio 25 d. kriminalinio teismo apkaltintas tėvynės išdavyste, kolaboravimu, neteisėtu etmono pareigybių pasisavinimu ir nuteistas mirties bausme pakariant. Bausmė viešai įvykdyta Rotušės aikštėje Vilniuje 1794 m. balandžio 25 d. Pastaba: Rusijos kariuomenės generolas leitenantas S. M. Kosakovskis, paskelbus Laisvosios generalinės LDK konfederacijos aktą 1792 m. birželio 25 d., buvo paskirtas LDK lauko etmonu. Šis LDK laikų titulas buvo atkurtas naujai sukurtos konfederacijos valia. Pagrindinis naujos konfederacijos teisinių aktų sudarytojas J. K. Kosakovskis sveikino ir laimino brolį per iškilmes Vilniuje. Nuo tada istoriniuose šaltiniuose S. M. Kosakovskis įvardijamas kaip užimantis ir Rusijos kariuomenės generolo leitenanto, ir Lietuvos etmono (kariuomenės vado) pareigas. „Per 1794.III.12  – XI.16 sukilimą visas J.  K. Kosakovskio turtas Varšuvoje, Vilniuje ir dvaruose buvo konfiskuotas sukilėlių. Jonavos dvaro vertybės taip pat perimtos sukilėlių. Dvare rastas sidabras, sudarius du inventoriaus egzempliorius, rotmistro ir sukilėlių paskirto dvaro administratoriumi A. Driežiuko išgabentas į Varšuvos monetų kalyklą: kalant naujas monetas buvo finansuojamos sukilėlių išlaidos. Didelė dalis Jonavos dvaro archyvų perimta sukilėlių ir, matyt, žuvo kovų audrose. Kažkiek ūkinių dokumentų buvo išsaugota ir XIX a. laikyta Žeimių dvare.“4 1794 m. nacionalinio išsivadavimo sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje kilo prieš Targovicos konfederacijos įvestą nuolankų ir palankų režimą Rusijos imperijai. Sukilimui vadovavo Tadas Kosčiuška, laikęs save lietuviu ir nesėkmingai bandęs išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po antrojo ATR padalinimo (1793 m.) ir Targovicos konfederacijos valdymo. Rugpjūčio 12  d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o sukilėliai atsitraukė, apsistojo Jonavoje. Toliau per Kauną ir Marijampolę sukilėliai patraukė į Seinus. Pralaimėjimas mūšiuose ties Vilniumi tapo sukilimo pralaimėjimu.

4  Ten pat, p. 51.


I. Datos ir žmonės

„Jonava buvo vienas iš sukilėlių koncentracijos punktų. Čia 1831 m. birželio 11 d. sudaryta laikinoji Lietuvos sukilėlių vyriausybė, veikusi vos mėnesį...“5 „Jau birželio 12 d. Jonavoje įvyko pirmasis naujos sukilėlių vyriausybės posėdis.“6

1 pav. Karinių veiksmų situacinis planas. Sukilėlių atsitraukimas pažymėtas raudona punktyrine linija. LTE, t. 11, p. 451.

1794 m. lapkričio 16  d. sukilimas buvo numalšintas. Šio sukilimo išdava – 1795 m. įvykęs trečiasis ATR padalinimas, visiems laikams sunaikinęs bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę.

Jonava, kaip viena iš sukilimo vadaviečių ir kaip viena iš kariuomenės rezervo dislokavimo vietų puolant Kauną ar Vilnių, dažnai minima sukilimo kronikose. Jonavos apylinkėse veikė Romainių dvarininko Mauricijaus Prozoro vadovaujami sukilėliai. Pasitraukus iš Jonavos Rusijos kariuomenės inžinerijos kuopai, 1831 m. balandžio 8 d. į miestelį įžengė pasiųstas K. Piotrovskio sukilėlių būrys. Puolant Vilnių, kariuomenę papildydavo nauji sukilėlių būriai. Jonava buvo vienas iš sukilėlių koncentracijos punktų. Čia M. Prozoras organizavo, komplektavo sukilėlių kariuomenės dalinius. Kauno pavietas (Mauricijaus Prozoro atsiminimai).

III.2 1831 M. SUKILIMAS LIETUVOJE 1830–1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje buvo to laikotarpio demokratinių valstybinių valdymo formų kaitos Europoje dalis. 1830 m. liepos 27–29 d. Prancūzijos buržuazinė revoliucija, nutraukusi Burbonų dinastijos valdymą, paskatino kitas Europos tautas išsivaduoti. Bene labiausiai archajiška valstybė  – carinė Rusija, okupavusi Lietuvos ir Lenkijos unijos žemes, buvo labiausiai pažeidžiama galimo tautinio ir socialinio sukilimo. Sukilimas, sėkmingai prasidėjęs Lenkijoje, į Lietuvą persimetė atvykus Lenkijos kariuomenės daliniams, tačiau čia buvo sutiktas organizuotos Rusijos kariuomenės pajėgų. Stichiškas vietos bajorų, inteligentijos būrimasis į sukilėlių būrius reikalavo centralizuoto koordinavimo, kad netaptų tik partizaninio karo veiksmais. Vieni iš pagrindinių sukilimo vadų – generolas A. Gelgaudas, D. Chlapovskis, H.  Dembinskis ėmėsi veiksmų, kurie užtikrintų sukilėlių armijos sėkmingą koordinuotą veiklą, išstumiant Rusijos kariuomenę iš etninių žemių. Prie generolo A.  Gelgaudo kariuomenės štabo Lietuvoje sudaryta sukilėlių laikinoji lenkų centrinė vyriausybė. Birželio 10 d. Kėdainiuose išleistas įsakymas, o birželio 11 d. Žeimiuose – skelbimas gyventojams. Įsteigtos sukilėlių vyriausybės pirmininku A.  Gelgaudas paskyrė buvusį Lenkijos kariuomenės generolą grafą T. Tiškevičių.

Pasiruošimas Visuotiniam sukilimui sparčiai plito. Sukilimo emisarai iš įvairių pavietų pranešinėjo apie piliečių pritarimą ir jų ryžtą sukilti. Kunigaikštis Oginskis turėjo būti vyriausiuoju sukilimo vadu ir paskirti Visuotinio sukilimo dieną. Jo veiklą sutrikdė 1831 m. kovo 25 d. netikėtai kilusi Žemaičių revoliucija ir po jos atskiruose pavietuose skirtingu laiku prasidėję sukilimai, kurie priešui jau nebuvo netikėti ir todėl sukilimo perspektyvoje buvo nepageidaujami. Tėvynės meilė ir ryžtas išsivaduoti iš jungo skatino mane atsargiai vertinti savo asmeninį sugebėjimą vadovauti pavieto sukilimui. Tad ėmiau dairytis tinkamo žmogaus šiai sunkiai užduočiai vykdyti. Deja, nieko neradau ar tai dėl vienų neryžtingumo, ar dėl kitų laikinos išvykos, bet delsti negalėjau, nes maskolių valdžia mane įtarinėjo jau vien dėl neatsargios veiklos pasiuntinių, kuriuos siunčiau pirkti ginklų ir amunicijos. Nedelsdamas po Žemaičių sukilimo, jau kovo 27 d., Kauno paviete iškėliau laisvės vėliavą.

5  F. Sliesoriūnas, 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974, p. 216. 6  Przengląnd historyczno-voiskowy, t. III, p. 249.

15


TAUROSTA Gynybiniu požiūriu stipri Kauno miesto padėtis, atnaujinti įtvirtinimai ir šešių tūkstančių reguliarios kariuomenės įgula su puse baterijos patrankų neleido man ir svajoti apie miesto paėmimą su mažiau nei dviem tūkstančiais kovotojų, kuriuos turėjau per visą karo Lietuvoje laikotarpį ir kurių ginkluotėje šaunamieji, t. y. medžiokliniai, šautuvai be durtuvų, sudarė vos dešimtadalį, likusieji – dalgiai ir vinių spygliais smaigstytos medinės kuokos. Reikėjo pasirinkti vietovę, kurioje piliečiai galėtų pritarti (pasirašyti) konfederacijos aktui ir posėdžiauti man pakvietus į sudarytą komitetą. Patogiausias buvo penkios mylios nuo Kauno prie Neries esantis Jonavos miestelis. Karininkas Kornelijus Piotrovskis, vadovaujantis stipriam žvalgybos daliniui, nedelsdamas nustatė ten esant silpnai priešo įgulai ir po kelių šūvių užėmė miestelį, kuriame buvo maisto sandėlis ir įvairių karinių reikmenų. Sandėlyje esantys odiniai balnai, gūnios, mediniai balnai, žąslai, diržai šautuvams ir t. t., taip pat geležiniai įrankiai, paruošti vieškeliui per Jonavą tiesti, kuriuos įsakiau dalinai perdirbti į ietis, buvo panaudoti mano dalinio ginkluotei, o likutį paskyriau kitiems pavietams. Komiteto nariai Mykolas K., Ignotas V., Vincentas S., Ignotas B., Stanislovas V., vėliau, grįžę iš Maskvos kalėjimų, Stanislovas G. ir Antanas M. atliko didelį darbą, organizuodami maitinimą žmonėms sušildyti ir jų nuotaikai kelti tinkamose sodybose, aprūpindami kariuomenę maistu ir pašaru. Šie didžiulės pagarbos verti piliečiai nedraugiškoje, priešams palankioje aplinkoje buvo priversti kaskart keisti pasitarimų būstinę, dažnai pasislėpę varganose trobelėse ar miško tankmėje, meilės tėvynei vedami, liko ištikimi savo veiklai iki jų šventą viltį palaidojo Lietuvon grįžusio Gelgaudo karinė nesėkmė. Gerbdamas savo žemiečių ryžtą, lenkiu jiems galvą, bet privalau paminėti dar vieną pilietį: Bernardas Šiukšta jau sukilimo pradžioje paliko šeimą ir užgyventą turtingą namą, surinkęs šimtą raitelių ir du šimtus pėstininkų, prisijungė prie mano dalinio ir iki galo kartu visais keliais ėjo.

Pralaimėjus sukilimui ties Vilniumi, persekiojami sukilėliai traukėsi Lenkijos, Prūsijos link. Vėlgi kronikose ir prisiminimuose Jonava minima kaip atramos punktas. Čia visą laiką buvo sukilėlių kariuomenės dalinių. Tikėtina, kad sukilėlių daliniai buvo dislokuoti jų užimtame Jonavos dvare, nes kitos vietos kompaktiškame miestelyje paprasčiausiai nebuvo. Galutinai numalšinus sukilimą, prasidėjo Lietuvos depolonizacijos, arba rusinimo, procesas. Lenkų dvarai, kurie rodė prielankumą sukilimui, buvo sekvestruoti arba konfiskuoti. Jonavos vienuolynas buvo uždarytas, o pastatas perduotas valstybės žinion. Visos nevalstybinės įstaigos privalėjo savo raštvedybą tvarkyti rusų kalba, nekalbant apie lietuvių spaudos draudimą, įsigaliojusį po 1863–1865 m. sukilimo. 1830  m. vasario 24  d. Jonavos dvaras (turima omenyje – dvaro žemės) buvo išnuomotas Elžbietai Kosakovskytei-Giedraitienei, Vilniaus gubernijos sienų teismo prezidento žmonai, kuri įsipareigojo iš pelno, gauto iš karčiamos ir už žemę, 90 sidabrinių rublių skirti kunigui Jonavoje, o 30 sidabrinių rublių – Skarulių kunigui išlaikyti. Suprantama, Rusijos valdžios represijos negalėjo paliesti Jonavos dvaro ir likusio po sukilimo dvaro turto. Kokie buvo sukilėlių santykiai su nuomos turėtoja, nežinoma, bet atsikartojantis T. Kosčiuškos vadovaujamo sukilimo scenarijus suponuoja mintį, kad sukilėlių pusėje nesant Kosakovskių giminės atstovų, Jonavos dvaras buvo užimtas ir nusiaubtas sukilėlių antrą kartą.

III.4 KUR DINGO DVARAS? TIK FAKTAI 1850 m. duomenimis, Skarulių parapijai priklausė Jonavos ir Skarulių miesteliai bei dvarai – Jonavos, Skarulių, A. Kulvos, Ž. Kulvos, Skrebinų, Terasavos, Santakos, Gegužinės, Čičinų, Beržų, Marviliaus, Vaivadiškių, Stašėnų, Barborlaukio, Šveicarijos.8

Komiteto veikla padėjo man skirti žymiai daugiau laiko karo veiksmams. Nutariau savo dalinių grandinę pratęsti nuo Jonavos iki Rumšiškės miestelio, t. y. nuo Neries iki Nemuno, siekiant sutrikdyti priešo susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno.7

1857 m. didžiausioje ir žymiausioje XIX a. geografinėje kelionėje po LDK teritoriją Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, archeologijos Lietuvos pradininkas, po ekspedicijos Neries upe apie dvaro rūmų buvimą dešiniajame Neries upės krante, prie

7  H. Moscinski. Powstanie 1831 roku na Litwe. Wspomnienia uczestnikow, Wilno, 1931.

8  LVIA, f. 669, ap. 3, b. 380, l.34; LVIA 669, ap. 2, b. 276 l.64 (byloje yra daugiau statistinių žinių apie gyventojų sudėtį).

16

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

pat Jonavos miestelio, neužsimena, nors pats lankėsi pačiame miestelyje ir vaizdžiai jį aprašė. XXIII skyriuje pateikta Neries upės statistika, kur surašytos Neries dešiniojo kranto gyvenvietės, o 133-iuoju numeriu (p. 284) įvardintas Jonavos dvaras.9 „Gyvenant vyskupui Juozapui, Jonavoje radosi mūrinis dviejų aukštų apskritas dvaro rūmas su aukštu bokštu, iš kurio vyskupas gėrėjosi Jonavos apylinkėmis. Tiesia linija į vakarus nuo dvaro buvo liepų alėja, kuri vedė į moterų vienuolyną, kuris XIX a. pradžioje buvo panaikintas. Vienodais atstumais iš abiejų galų buvo vyrų Šv. Trejybės (trinitorių) vienuolynas  – dviejų aukštų mūrinis pastatas. Šalia buvo medinė katalikų bažnyčia, perstatyta 1791 m. į mūrinę. Šalia – dviejų aukštų vyskupo namas su klebonija. Namas turėjo aukštą bokštą su dideliu laikrodžiu. Apskritame dvaro rūme, neskaitant vyskupo kambarių, buvo išstatyta: bažnyčios tarnų (duchovenstva) valgykla, svečių apartamentai, o prie pat rūmų apskrita aikštelė buvo apsodinta liepomis pasivaikščiojimui, o netoliese – pušynėlis toms pačioms reikmėms... (...) Po 1830 m. sukilimo dvaro pastatai buvo sunaikinti ir vietoje rūmų pastatytas vieno aukšto medinis pastatas.“ (Laisvas vertimas iš rusų kalbos.)10 Išvada: - A. Diadelevui rašant straipsnį apie Jonavą ir gyvenant Jonavoje, jau nebuvo Jonavos dvaro rūmų, jo griuvėsių, antraip būtų juos detaliau aprašęs.

nis pastatas. Vienaip ar kitaip dvaro rūmų sunaikinimas – to meto karinių veiksmų pasekmė.

IV. JONAVOS (LIPNIAKO) DVARO PARCELIACIJA Lietuvos žemės tvarkymo departamentas, siekdamas teisiškai tvarkingai atlikti žemės reformą, dėl Jonavos dvaro žemės teisėtų savininkų nustatymo kreipėsi į Kauno apygardos teismo notarą. Atsakydamas į laišką Kauno apygardos teismo vyresnysis notaras 1923 m. rugpjūčio 23 d. patvirtino: Į Tamstos š/m Liepos 19 dienos raštą Nr. 2498 pranešama, kad sulig Kauno apskrities pripažinimo aktų rejestru Marė Jeroslavo duktė Kosakauskaitė ir Liuda Juozo duktė Kosakauskienė yra savininkės Jonavos dvaro, kurį įgijo įpėdinystės teisėmis po grafo Jeroslavo Liudviko sūnaus Kosakovskio sulig Kauno Apygardos Teismo 1890 metų rugsėjo 29 dienos sprendimu ir po mirties Mykolo Jeroslavo sūnaus Kosakausko, sulig Kauno Apygardos Teismo 1909 metų rugsėjo 1 dienos sprendimu ir kad minėtame rejestre jokių servitutų nėra užrašyta.11 Lietuvos žemės tvarkymo departamento duomenimis, Liudvikai Kosakovskienei Kauno apskrities Jonavos valsčiuje priklausė 273 ha žemės, priskiriamos Jonavos dvarui, ir 200 ha žemės, priskiriamos Martyniškio dvarui Kėdainių apskrityje, Žeimių valsčiuje.

- Dvaro sodybvietės, kurios plotas apie 9 ha, tuometinė valdžios nesunaikino. Ją valdė J. Kosakovskio giminės palikuonys. Dvarvietė sunaikinta tik vykdant 1923 m. žemės reformą.

1923 m. balandžio mėnesį Žemės reformos valdyba svarstė Žemės reformos komisijos nutarimą, priimtą 1923 m. sausio 5 d. dėl Jonavos (Lipniako) dvaro žemės paėmimo reformos reikalams iš Liudvikos Kosakovskienės. Žemės reformos valdyba sprendimu Nr. 335 nutarė:

- Patys rūmai sunyko 1812–1831 ir 1857 m. laikotarpiu. Nesant kitų istorinių faktų, galima kliautis tik A. Diadelevo tekstu, bet tai gan atsargus vertinimas, kurioje vietoje buvo pastatytas vieno aukšto medi-

1. Laikyti perėjusią valstybės nuosavybėn nuo 1922 04 03 Lipniako dvaro žemę, kuri buvo L. Kosakovskienės nuosavybė Kauno apskrityje, Jonavos valsčiuje su visu esamu nekilnojamu turtu;

9  K. Tiškevičius. Neris ir jos krantai, Vilnius, 2013, Mintis, p. 258–261, 284. 10  Pamiatnaja knižka Kovenskoi guberniji 1894 m., Kaunas. Straipsnis A. Diadelev. Mestečko Janovo. Leidinys paruoštas spaudai 1893 metais.

2. Perėjusią valstybės žemę ir esamą joje nekilnojamą turtą perimti valdžios žinion, kolei Lipniako dvaras bus išparceliuotas. 11  LCVA, f. 1330, ap. 10, b. 101.

17


TAUROSTA

3 pav. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Lipniako dvaro sklypų, paskirtų Jonavos miestui praplatinti, planas, sudarytas 1923 m. Žemės tarkymo departamento. Fragmentas - sklypas Nr. 31. Pažymėti statiniai atitinka žemiau išvardintų statinių eilės numerius. LCVA, f. 1250, ap. 4, b. 3/235.

Šiame akte pažymima, kad iš L. Kosakovskienės buvo nusavinta valstybės žinion 300 ha miško pagal 1920  m. rugpjūčio 18  d. Žemės reformos įvedamąjį įstatymą.12 Žinia, kad Jonavos (Lipniako) žemė Jonavos miesto prieigose bus nusavinta valstybės reikmėms ir parceliuojama, sklandė seniai iki pasirodant miesto plėtros planui (žiūr. 2 pav.). Jonavos vidurinei mokyklai, kuri įsteigta 1920 m. rugpjūčio 20  d., trūko patalpų ugdymo veiklai. Jau 1921  m. vasario 10  d. Jonavos vidurinės mokyklos pedagogų tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo mokyklos vedėjas J.  Kartanas, kapelionas S.  Irtmanas, mokytojai F. Kisielytė, E. Srogienė, M. Kulakauskas ir tėvų komiteto pirmininkas S. Nasvytis, buvo priimta rezoliucija: Kadangi Lipniako dvaro graf. Kasakauskienės  m. Jonavoje valdomas per įgaliotinį (tokie dvarai sulig įstatymo manoma, kad bus perimti į Valdžios ir par12  Aktas. 1924 gegužės 20  d., LCVA, f. 1330, ap. 10, b. 101.

18

2020 NR. 2 (12)

celiuojami, o naujai įkurtai Jonavos Viduriniajai keturių klasių mokyklai ateinantiems mokslo metams visai nėra tinkamo buto net pasamdyti, Pedagogų Taryba nutarė kreiptis į Šv. Ministerijos pradžios Mokyklos Departamentą, kad pastarasis pasirūpintų išgauti nuosavybėn per atatinkamas Valdžios įstaigas ir paminėto čion dvaro jo namus, kur būtų galima įkurti mokyklą, padarius remontą, ir bent 10 dešimtinių žemės prie tų namų paskirti ir ateityje įsteigti prie mokyklos žemės skyrių.13 1923 m. rugsėjo 29  d. Žemės reformos valdybos nutarimu (aktas Nr. 105) Švietimo ministerijos Jonavos vidurinės mokyklos reikmėms paskirtas 3,0 ha ploto sklypas (registracijos Nr. 7, sklypo Nr. 31) Jonavos (Lipniako) dvare.14 Remdamasis Žemės reformos valdybos nutarimu, Kauno apskrities žemės tvarkytojas specialiu aktu Jonavos vidurinei mokyklai perdavė sklypą Nr. 31 ir esančius dvaro statinius (3 pav.). Išlikę dvaro statiniai, sprendžiant iš jų būklės, buvo seni ir galėjo būti sta13  LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101 IMG 1429. 14  LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101 IMG 1439.


I. Datos ir žmonės

tyti prieš daugelį metų, vėliau perstatyti ant tų pačių pamatų. Mokyklai perduoti šie statiniai: 1. medinis gyvenamas namas, gontų stogu, vidutinio stovio, ilgio 25 m, pločio 16 m, aukščio 5 m; 2. medinis kluonas su mūro filioriais, gontų stogu, ilgio 35 m, pločio 18 m, aukščio 3,3? m, blogame stovyje; 3. medinė kumetynė, gontu stogu, blogame stovyje, ilgio 13,7 m, pločio 13,7 m ir aukščio 4 m; 4. medinis tvartas, visai sugriuvęs, ilgio 8,7 m, pločio 4 m, aukščio 1? m;

Panerių g. Nr. 16 ir Nr. 18 sublokuotas statinys, 2020 m. Autoriaus nuotrauka.

5. medinis svirnas, gontų stogu, blogame stovyje, ilgio 15,6 m, pločio 7,8 m, aukščio 4 m; 6. medinis kluonas gontų stogu, ilgio 38 m, pločio 18,3 m, aukščio 3,3? m, blogame stovyje.15 Jonavos vidurinė mokykla buvo įsikūrusi buvusiame vienuolyne, vėliau Jonavos ligoninės, kuriai vadovavo J. Ralys, pastate. Pastatas priklausė Jonavos bažnyčiai, tad 1921 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Jonavos bažnyčios kurato ir tos pačios mokyklos kapeliono S. Irtmano vieneriems metams. Sutartis periodiškai buvo tęsiama iki pat 1941 m.16

V. DVARO RŪMŲ VIETOS PAIEŠKA Mokykla neperkelta į numatytą sklypą. Jame įsikūrė 2-ojo pėstininkų pulko atskiroji kuopa, kuri apsigyveno Jonavoje 1927 m. gruodžio 2 d. 1930-iaisiais, Vytauto Didžiojo metais, Lietuvos prezidento Antano Smetonos įsaku ji buvo pavadinta Vytauto Didžiojo kuopa. Pastatas, kuriame turėjo įsikurti vidurinė mokykla, tapo amunicijos sandėliu. Pastato galas buvo atitvertas arklidei, iš galo pristatyta medinė daržinė. Arklidėje buvo laikomi penki kuopos arkliai ir vežimai. Matyt, nuo tų laikų išliko senasis pastato pavadinimas. Vietos gyventojai jį vadindavo „koniušne“ net tuomet, kai buvo įrengti kultūros namai. Pokario 15  LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101. 16  V.  Venckūnas. Jonavos valsčius ir miestas 1918–1940 m., p. 41.

1 pav. Jonava 1893 m. Rusijos karo kartografų sudarytame žemėlapyje. LXVI-1 1893–1898 m., Lietuva. Mastelis: 1 varstas – 1 colis. Žalia linija žymi atstumą nuo Jonavos katalikų bažnyčios iki dvarvietės rūmų pastato, lygų 500 m.

metais sandėliai buvo paversti gyvenamosiomis patalpomis, o šalia Neries, kur prieškaryje buvo kasamas žvyras miesto reikmėms, įrengta kulkinio šaudymo šaudykla. Buvusios Vytauto Didžiojo kuopos kareivinės (3 pav., 2-a ir 6-a pozicijos), vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo paverstos Jonavos žydų getu, o po karo tapo gyvenamosiomis patalpomis. Miesto stadionas, įrengtas tarp minimo vienaukščio pastato (3 pav., 1-a pozicija) ir buvusių kareivinių, ilgą laiką buvo Jonavos sportininkų pagrindinė treniruočių ir rungtynių bazė. Pradėjus Panerio kvartalo užstatymą daugiaaukščiais namais apie 1970 m., stadionas ir buvusios kareivinės

19


TAUROSTA statinį. Nuo 1978 m. jis priklauso AB „Audimas“. Senieji kartografiniai dokumentai liudija apytikrį statinių plotą, geografinę padėtį ir leidžia spręsti dvaro rūmų buvimo vietą. 1923 m. dvarų parceliacijos bylos papildo bendrąją informaciją apie išlikusius dvaro statinius po I pasaulinio karo. Tarpukario fotografijos padeda identifikuoti statinius ir aplinką, kuri fragmentiškai išlikusi iš XIX a. Jei tikėtume A. Diadelevo straipsnio „Mestečko Janovo“ teiginiu, kad dvaro rūmų vietoje pastatytas vienaaukštis medinis pastatas, tuomet Panerių g. Nr. 16 ir Nr. 18 pastatas bei geografinė vieta atitinka daugelio rašytinių ir kartografinių dokumentų teiginius. Ypač ryškus akcentas yra naujausias leidinys „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“, patvirtinantis šioje vietoje buvusią dvaro rūmų egzistenciją.

2 pav. 500 m atstumu nuo Jonavos bažnyčios pernešti, 1 pav. atvaizduoti dvaro statiniai (raudonos linijos). Raudona kontūrinė linija žymi dvaro sodybos teritoriją, kuri užima 9 ha plotą dabartiniame Jonavos miesto Panerio kvartale tarp J. Ralio, Birutės ir Pylimo gatvių. Menama dvaro rūmų vieta apibrėžta apskritimu.

nugriautos. Statinys ant upės kranto, kurį greičiausiai mini A. Diadelevas, nors daugelį kartų remontuotas, išliko. Išliko ir buvusio kumetyno pastato rūsys (3 pav., 3-ia pozicija), kuris mena, kad kadaise tai buvo milicijos areštinė, dar vėliau – gyvenamasis namas. Nūnai tai kavinė „Arma“. 1893  m. Rusijos karinės topografijos žemėlapyje pavaizduotas Jonavos dvaras, jo atskiri statiniai buvo įvardinti G. D. (rusiškai – Gospodskij dvor) (žiūr. 1 ir 2 pav.) Centrinis rūmų pastatas yra 500 m nuo katalikų bažnyčios. Uždėję topografinio žemėlapio rodinius ant Jonavos miesto plano, tuo pačiu 500 m atstumu nuo katalikų bažnyčios gauname prelimina­rią dvaro rūmų geografinę vietą. Būtent toje vietoje šiuo metu stovi statinys, turintis du adresus. Panerių g. 16 namas pastatytas 1945 m. (registro Nr. 20/24418). Pirminė jo paskirtis – gyvenamoji. Vėliau, atlikus rekonstrukciją, paskirtis pakeista. Šis statinys sublokuotas su kitu statiniu, kurio adresas Panerių g. 18 (registro Nr. 20/24419), pastatytas 1919 m. ir rekonstruotas į gamybinės paskirties

20

2020 NR. 2 (12)

Suprantama, teiginiams patvirtinti būtų reikalinga atlikti tiek Panerių g. Nr. 18 statinio pamatų, tiek Vytauto g. Nr. 15 pamatų bei rūsio tyrimą jų amžiui nustatyti. „1796 m. Jonavos dvaro inventoriaus publikacija (originalas ir vertimas į lietuvių kalbą) yra itin informatyvus ir vertingas istorinis šaltinis. Jis neabejotinai turėtų tapti vienu iš atraminių visų tolesnių senosios Jonavos (ir ne tik) istorijos tyrimų stulpų, ar kalbėtume apie miestų raidą apskritai, ar vertintume kitų mokslo sričių  – visuotinės istorijos, teisės istorijos, etnologijos, menotyros, sociologijos, žemės ūkio  – požiūriu, aptartume jame gyvenusias religines ir tautines bendruomenes, amatus, demografiją ir daugybę kitų dalykų...“17

17  Jonavos valdos 1796 metų inventorius. Vilnius, VDA leidykla, 2020.


I. Datos ir žmonės

2020-IEJI – TAUTODAILĖS METAI

TAUTOS UNIKALUMĄ SAUGO LIAUDIES MENO PUOSELĖTOJAI Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Tautodailės metais paskelbti 2020-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus bendruomenė kartu su liaudies meno kūrėjais juos pradėjo gražiu renginiu ir tikėjosi atlikti nemažai prasmingų darbų. netikėtai pavasarį užklupusi koronaviruso šmėkla sutrukdė įgyvendinti kai kuriuos suplanuotus sumanymus, privertė keisti veiklos pobūdį. Tačiau net ir grėsmingasis COVID-19 nepajėgus sunaikinti tautos paveldo, kurį puoselėja mūsų krašto liaudies menininkai.

PROTĖVIŲ PĖDOMIS Krašto muziejaus etninės kultūros puoselėtoja Rasa Kulytė-Libienė akcentavo, kad Tautodailės metai – dar vienas žingsnis savosios, lietuviškosios, tapatybės link. „Šio renginio tikslas – pagerbti, pagarsinti, pasidžiaugti mūsų krašto liaudies meno kūrėjais, sertifikuotais amatininkais, tęsiančiais senųjų amatų tradicijas“, – sakė etnologė. Anot jos, labai svarbu atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie, sekdami savo senelių ir prosenelių pavyzdžiu, gaivina ir saugo mūsų tautos paveldą: taip žadinama tautos atmintis, prisimenamos šimtmečius gyvavusios technikos ir technologijos. „Tautodailės metai paskelbti tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į tradicinį meną puoselėjančius žmones. Jų dėka galime išsaugoti tautos unikalumą globaliame pasaulyje“, – akcentavo R. Kulytė-Libienė.

21


TAUROSTA Ne vienuose namuose dar rastume senelių ir prosenelių austų lovatiesių, lino rankšluosčių, dekoratyvių namų apyvokos daiktų, buities rakandų. Galbūt šios šeimos relikvijos dažną įkvepia perimti protėvių tradicijas. Amatui puoselėti nereikia aukštojo išsilavinimo, nes tautodailė – tai savamokslių žmonių kūryba, todėl tautodailininko vardas nesuteikiamas profesionaliems diplomuotiems kūrėjams. „Tradicinėje kultūroje pirmoji medžio drožėjų mokykla buvo ganykla. Įkvėpimo teikdavo ir bažnyčiose pamatytos meistrų išdrožtos skulptūros. Daugelis tradicinių amatų išmokdavo iš savo tėvo, motinos ar vyresniųjų brolių. Dažnai amatas buvo paveldimas. Kas skatina dirbti tautodailininkus šiandien? Manau, didžiulis poreikis ieškoti atramos, nusiraminimo, prasmės tradicijoje, didžiulis noras išsaugoti tai, ką paliko mūsų seneliai, didžiulis poreikis atkartoti jų darnius veiksmus ir darbus. Tautodailė – tai žmonių, jaučiančių tautos spalvas, ritmą, medžiagą ir formą, kūryba“, – dalijosi mintimis pašnekovė.

AMATŲ PUOSELĖTOJAI Šiuo metu rajone yra 15 sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkų, užregistruota 40 sertifikuotų produktų, skaičiuojama 11 tautodailininkų, aktyviai puoselėjančių liaudies meną. Gausiausią grupę sudaro medžio drožėjai, kurių kūriniai puošia įvairias Lietuvos vietoves. Anot R. Kulytės-Libienės, tradicinę liaudies kultūrą galima laikyti medžio kultūra: mediniai pastatai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. „Daugelį medinių rakandų gebėjo pasidaryti kiekvienas kaimo vyras. O religinių skulptūrų drožyba kaime vadinta poetišku dievdirbystės vardu. Kryždirbystės paprotys buvo ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška“, – teigė ji. Senojo kryždirbystės amato puoselėtojais įvardyti jonaviečiai Janina Listvina ir Tomas Jončas, Andriejus Kazlauskas ir Artūras Narkevičius, jų sukurti koplytstulpiai ir kryžiai yra sertifikuoti. Medžio drožėjų grupei priklauso ir Antanas Budrys, Redita Narkevičienė, Vytautas Ilonis. Neseniai, bet labai šviesiai į Jonavos krašto tautodailininkų gretas įsiliejo sertifikuotas tradicinio šaukščiaus amato puoselėtojas Artūras Aleksa.

22

2020 NR. 2 (12)

Valstiečių namuose būta kūrinių, šiandien vadinamų paprotinės dailės vardu. Tai trapūs, neilgaamžiai meno dirbiniai: margučiai, šiaudiniai sodai ir verbos. Kasmet Krašto muziejaus rengiamose tautodailininkų parodose galime pasigrožėti Marijonos Blažaitytės ir Skirmantės Pilsudskienės skutinėtais bei Aldonos Aldonienės spalvingaisiais margučiais. Sertifikuotais šiaudiniais sodais ir kitais šiaudų dirbiniais kasmet džiugina Julija Šlajienė ir Virginija Jankauskienė. A. Narkevičiui 2019 m. suteiktas šiaudinių sodų, šiaudinių eglutės žaisliukų, žvaigždžių bei girliandų sertifikatas. Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijos tęsėja Jadvyga Kvieskienė stebina subtiliai surištomis augalų kompozicijomis.

TALENTŲ ĮVAIROVĖ Anot R. Kulytės-Libienės, XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmonės, turintys bičių šeimų ir paveldėję iš tėvų įrankius bei patirtį, dažniausiai žvakes liedavo tik savo reikmėms. Tačiau už pagalbą per rugiapjūtę, bulviakasį ar linarūtę artimesniems kaimynams atsidėkodavo medumi ir žvakėmis. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Regina Karaliūnienė ne tik senuoju būdu lieja žvakes, bet ir yra tradicinės augalininkystės puoselėtoja. Jos pasiekimai – sertifikuotos lietinės žvakės ir penki žolininkystės produktai. O štai Olga Vilkelienė pripažinta vyndarystės amato žinove: sertifikuota 12 vynų rūšių, pagamintų iš aronijų, aviečių, juodųjų serbentų ir aviečių, šeivamedžių, šermukšnių ir kt. Didelę reikšmę lietuvių valstiečių mitybos racione turėjo pienas ir jo produktai. Žemaitijoje gaminamas kastinis, kurį anksčiau sodiečiai dažniausiai valgydavo per pasninką ir talkas, šiandien labai mėgstamas visoje Lietuvoje. Tradicinio tautinio paveldo produkto  – kastinio gamintojas Jonavos krašte yra Petras Bieliauskas. Sertifikuotais ledinukais ir baltos masės karamelės gaminiais daugelį Jonavos renginių paįvairina Laima Lašinienė. Tradiciniais karpiniais, kuriais kaimo žmonės gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus, namų langus, indaujas, jonaviečius džiugina senojo karpymo amato puoselėtoja, tradicinių amatų meistrė Regina Jegorovienė, regioninėje


I. Datos ir žmonės

Eglė prisipažino, kad vienspalvės riešinės jai pačiai atrodo mažiau patrauklios nei išpuoštos ornamentais. Anot pašnekovės, kiekviena moteris ieško papuošalo, kuris jai ir tiktų, ir patiktų. Todėl autorė stengiasi jas dekoruoti, renkasi jaukias, akis šildančias spalvas. „Šioje parodoje eksponuojamos riešinės – tai mano aštuonių mėnesių įtempto darbo rezultatas“, – sakė darbų autorė. Krašto muziejaus vadovė Daiva Petrikėnienė akcentavo tautodailę, kaip labai svarbią šiandieninės kultūros dalį. „Mane žavi Eglės Pečiurienės riešinių parodos pavadinimas „Delnuose telpa pasaulis“. Jis telpa ir tikrąja prasme, nes į darbus Eglė įdeda visą savo mažąjį pasaulį, darną ir meilę, ir perkeltine, kadangi atspindi tautos kūrybą, pasaulėžiūrą. Linkiu, kad šie Tautodailės metai suteiktų dar didesnį kūrybinį impulsą ir galimybių dar plačiau atverti savo pasaulio grožį, kuriant nuostabias riešines“, – linkėjo D. Petrikėnienė.

Tautodailės metams skirtą pirmąjį renginį vainikavo jonavietės Eglės Pečiurienės riešinių paroda „Delnuose telpa pasaulis“. Giedrės Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

„Aukso vainiko“ parodoje laimėjusi trečią vietą. Tautodailininkų būryje – ir senojo kalvystės amato puoselėtojas Andrius Šukutis, vytinių juostų audimo tradicijų tęsėjos Ilona Menčenkovienė ir Živilė Laurinavičienė, pintinių juostų meistrė Elona Liktaravičienė. Ilona  – ir sertifikuota senojo mezgimo amato žinovė. Metalo kalybos darbais bei tapyba užsiima Pranas Smailys. Svetlana Alekseiko-Pogosian praktikuoja metalo kalybą, ji jau seniai tapusi Jonavos krašto tautodailininkų bendruomenės dalimi.

RIEŠINIŲ MEZGIMAS – TAI MEDITACIJA Jonavietės tautodailininkės E.  Pečiurienės, mezgančios riešines, pavardė žinoma visoje Lietuvoje. Krašto muziejaus skyriuje buvo eksponuotos 74 meistriškai numegztų riešinių poros, kuriose suderinta spalvų gama atskleidė autorės skonį, talentą ir meilę tradiciniam menui.

POKALBIAI SU SAVIMI E. Pečiurienės meniniai talentai išryškėjo dar tada, kai ji, Eglė Drulytė, mokėsi Jonavos statybininkų mokykloje – moksleivė mielai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, buvo komunikabili ir labai jautri, literatūros rašiniuose stengdavosi analizuoti gyvenimo prasmės bei žmonių tarpusavio santykių klausimus. Tokią poziciją lėmė ne tik literatūriniai gebėjimai, bet ir nelengvi vaikystės bei jaunystės metai. „Dar vaikystėje pradėjau megzti, savarankiškai šeimininkauti, stengiausi mokytis, nusiraminimo ieškojau kurdama eilėraščius, kurie ne kartą buvo išspausdinti rajono spaudoje“,  – prisiminė tautodailininkė sunkųjį gyvenimo laikotarpį. Eglės poezija – tai jos pokalbis su medžiais, dangumi, kreipimasis į tuos, kurie ją paliko likimo nežiniai. Paskui mergina tapo rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nare, šventėse skaitydavo savo eiles, įdėmiai gaudydavo kiekvieno kūrėjo ištartą žodį. „Eilėraščiai buvo ir liko mano vidinio pasaulio užpildymas. Ir dabar kartais eilėmis pasikalbu su savimi – vėlyvą vakarą sėdu prie popieriaus lapo ir ant jo suguldau savo mintis“, – nusišypsojo pašnekovė.

23


TAUROSTA

PAKERĖJO NAUJA SRITIS

triūso ir laiko, kurio, deja, man pritrūksta“, – prisipažino tautodailininkė.

Nors Statybininkų mokyklą baigė sėkmingai, bet dažytojos profesija nesužavėjo – širdis traukė meno link. Pirmasis žingsnis – floristikos kursai, po kurių Eglė ėmė kurti džiovintų augalų koliažus. Floristės kompozicijomis gėrėjosi ne tik Jonavos, bet ir kitų rajonų meno mėgėjai.

Anot menininkės, per vienuolika metų ji numezgė 1489 poras riešinių. „Vienos rankos riešinei reikia 4000 karoliukų, porai – dvigubai daugiau. Kartais nepakanka dienos tik spalvotiems karoliams suverti. Per keturias ar penkias dienas pavyksta numegzti vieną porą, – aiškino Eglė. – Man pritrūksta valandų, kad galėčiau patenkinti ir kitus savo pomėgius. Aš noriu lankytis renginiuose, skaityti knygas, kurti eilėraščius, kuriuos tik retkarčiais brūkšteliu.“

2010-aisiais vienoje mugėje ji pastebėjo moterį, čia pat mezgančią ir pardavinėjančią karoliukais išpuoštas riešines. Tarytum kokia jėga jos akis prikaustė prie šio reginio – negalėjo atplėšti žvilgsnio. „Pajutau keistą jausmą, tad priėjau prie mezgėjos ir paprašiau paaiškinti, kaip tai daroma. Tačiau moteris nebuvo linkusi dalytis paslaptimis. Nusprendžiau pati išmėginti – jau tą pačią dieną, prisipirkusi įvairiaspalvių karoliukų, sėdau prie kompiuterio ir ėmiau ieškoti informacijos apie riešinių mezgimą“, – pasakojo jonavietė. Karoliukus įmegzdama į kiekvieną eilutę, kūrėja tiesiog sugadino darbą. Tačiau nesėkmė moters neatbaidė, priešingai – tarsi skatino ieškoti daugiau žinių ir intensyviai dirbti. 2011-aisiais Kaziuko mugėje Kaune ji jau pristatė dešimt spalvotais karoliukais išmargintų riešinių, turėjusių stebėtiną paklausą. Tais pačiais metais E. Pečiurienė tapo Tautodailininkų sąjungos nare, o netrukus Eglės riešinėms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

2017-aisiais Kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjos statusą. E. Pečiurienė nusišypso – tai esąs didžiausias jos darbo įvertinimas. „Kūryba – kaip oras, kurio man visada reikia“, – pridūrė ji. Tautodailės metais savo sukurtus tautinio paveldo produktus riešinių meistrė pristatė respublikinėje Kaziuko mugėje, tarptautiniame folkloro renginyje „Skamba skamba kankliai“, o gruodžio mėnesį pakviesta juos eksponuoti LR Parlamente.

EDUKACINĖS PROGRAMOS – TAUTODAILEI PUOSELĖTI

Jonavietės sukurtų darbų personalinės parodos buvo surengtos Jonavos krašto muziejuje, Klaipėdos miesto etnokultūros centre, Kintų Vydūno kultūros muziejuje, Kėdainių amatų centre, Liudviko Rėzos muziejuje Juodkrantėje, Lietuvos Respublikos Seime. Nuo 2011-ųjų tautinio meno mėgėjus žavėjo vienuolika personalinių parodų, Eglės darbai pristatyti septyniose bendrose liaudies meno parodose.

Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus skyriuje organizuojami edukaciniai užsiėmimai – dar vienas siekis prisiminti senuosius amatus, papročius, kaimo buitį. Etnologė R. Kulytė-Libienė atvirai sako išgyvenanti prasmingą ir džiugų laikotarpį. „Noriu, kad mokiniai, atėję į muziejų, patirtų kuo daugiau džiaugsmo, noriu, kad sąvoka „etninė kultūra“ jiems keltų geras emocijas. Senelių, prosenelių, giminės patirtis gyvena mumyse, net jeigu jų ir nepažinojome. Manau, mūsų pareiga prisiminti jų gyvenimus, darbus, prisiminti, ko jie išmokė, ką paliko, ką davė giminei, bendruomenei. Perimdami šimtmečius kauptą išmintį, padarytume mažiau klaidų“, – pabrėžė ji.

„Kasmet dalyvauju dviejose trijose mugėse ir vienoje parodoje. Galbūt turėčiau būti aktyvesnė, kad mano darbus galėtų pamatyti daugiau gyventojų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tačiau, atvirai pasakysiu, nesuspėju primegzti tiek riešinių. Sakykime, mugėse ant stalelio reikėtų turėti bent 20 porų, su dešimčia ten nėra ką veikti. Kiekviena pora reikalauja nemažai

Anot pašnekovės, jai pačiai vaikystės metai paliko neišdildomų prisiminimų, o vasaros, savaitgaliai, praleisti kaime, pas senelius, buvo labai svarbūs. Moters teigimu, vaikystės patirtys suformavo šiandienį jos požiūrį į darbą. „Prisimenu, kaip seneliai mums su sese padarė mažus grėbliukus, naščius, nupynė krepšiukus. Buvo smagu dirbti kartu su suaugusiaisiais, o

MENO KŪRĖJOS STATUSAS

24

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

E. Pečiurienės riešinės Krašto muziejuje vykusioje parodoje „Delnuose telpa pasaulis“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

šiandien gera apie tuos darbus kalbėtis. Mama su tėčiu ir dabar yra pagrindiniai etnografinės medžiagos teikėjai. Užsirašau viską, ką jie pasakoja apie šeimos šventes, valgius, kaimo vakarėlius, talkų tradicijas. Mamytė mane išmokė saugoti ir branginti šeimą. Abu tėvai – darbštumo, ištvermės, pagarbos žmogui pavyzdžiai, suformavę darbo įgūdžius, kuriuos galėjau perkelti į kitą sritį ir erdvę“, – pasakojo etnologė.

INTENSYVI VEIKLA R. Kulytė-Libienė įsitikinusi, kad, vedant edukacijas, svarbu sukurti ryšį su auditorija ir ją gerbti. Aukščiausia pagarbos išraiška  – pasiruošimas pamokai. Edukacinėms programoms parengti, tobulinti Rasa skiria didžiąją savo laisvalaikio dalį. „Edukacinės programos – labai kūrybiškas darbas, o kūrybai reikia laisvės ir erdvės. Pati galiu pasirinkti edukacijų temas, spręsti, kokiu formatu jas pateikti mokiniams  – tai man labai svarbu. Už supratimą, pagalbą ir palaikymą esu dėkinga mūsų įstaigos vadovams, kolegėms ir Kultūros centro darbuotojams“, – džiaugėsi pašnekovė. E. Pečiurienė parodos „Delnuose telpa pasaulis“ atidarymo renginyje 2020 m. sausio 17 d.  G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

E. Pečiurienės riešinės. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

25


TAUROSTA

Jonavos r. Kulvos Abraomo Kulviečio mokyklos ugdytiniai užsiėmime „Lino kelias“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

Per šešerius darbo metus muziejuje R. Kulytė-Libienė nemažai nuveikė: parengė ir įgyvendino tris Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotus projektus, inicijavo keliolika tautodailės parodų, dvidešimt paskaitų rajono moksleiviams bei mokytojams, tris etnografines ekspedicijas, organizavo edukacines stovyklas moksleiviams „Amatų pynė“, kasmet veda edukacinius užsiėmimus. Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos kultūros ministerijai pateiktos 24 Kultūros paso paraiškos, 23 edukacinės programos įtrauktos į Kultūros paso paslaugų rinkinį. Penktus metus ji atstovauja Jonavos rajonui Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos taryboje.

TRADICIJOS SVARBA

Jonavos Justino Vareikio progimnazijos penktokai užsiėmime „Veltinio fenomenas: tradicija ir dabartis“. G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos antrokai užsiėmime „Lino kelias“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

26

2020 NR. 2 (12)

Etnologė įsitikinusi, kad jaunų žmonių domėjimąsi etnine kultūra galima sužadinti pasitelkiant istorijas, sakmes, žaidimus, nebijant naujų, modernių formų. Vienas iš sėkmingai jos vykdytų projektų „Nuo interpretacijos link tradicijos“ liudija, kad jaunąją kartą įtraukti į etnokultūrines veiklas pavyksta daug sėkmingiau, jeigu pasitelkiamos naujos formos ir tik tada einama tradicinių link. Etnografinėse ekspedicijose Rasa yra surinkusi nemažą pluoštą medžiagos apie Jonavos krašto papročius, būtent šios medžiagos pagrindu yra kuriama dabartinė jaunosios kartos edukavimo bazė. „Manau, žmogui būtina turėti tam tikrus ritualus – tai psichinio gyvenimo būtinybė. Ritualai  – tai pasikartojantys veiksmai, kurie padeda susitelkti, susivokti savyje, nurimti. Kasdieniai mano ritualai – dainavimas, kankliavimas, skaitymas. Jie, manau, svarbūs ir vaikams: žaisti tuos pačius žaidimus, dainuoti tas pačias dainas, eiti tuos pačius ratelius tuo pačiu eiliškumu  – taip saugiau. Kai nebelieka ritualų, nebelieka ir tapatumo. Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad jo atlikti veiksmai duos


I. Datos ir žmonės

Jonavos Justino Vareikio progimnazijos septintokai užsiėmime „Tarpe nyčių nytužėlių“. G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

UAB „Erudito“ licėjus ugdytiniai edukacijoje „Medžio kultūra: „vilkelio“ dekoravimas“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

27


TAUROSTA rezultatų. Dabar daug ką darome dėl pramogos, nežinodami prasmės, todėl kartu su vaikais ir bandome jos kūrybiškai ieškoti. Tradicija gyva, kai ji kuriama: vaikus skatinu kurti verbavimo formules, pabaigti patarles, sukurti sakmę ar pasaką, nes kultūra gyva tol, kol gyvi mitai“, – samprotavo pašnekovė.

tradicinė kultūra įdomi – jie nori žinoti, kaip gyveno jų proseneliai. Vesdama edukacinius užsiėmimus, pastebėjau, kad mokiniams patinka dirbti tikrus darbus: vyti virves, plėšyti plunksnas, kedenti vilnas, kulti, minti, šukuoti linus. Prasminga kaupti žinias, kai žinai, kad yra kam jas perduoti“, – sakė pašnekovė.

PRASMINGOS ŽINIOS

NETIKĖTI POKYČIAI

Rasa kelias valandas gali pasakoti, kaip išgaunamas lino pluoštas. Pagrindinę žaliavą – linus – edukologė augina tėvų valdose. „Tradiciškai linus sėja tėtis, nes tai yra vyrų darbas. Subrendusius nurauna mano vyras, o mes su mama rišame juos į pėdus ir statome į gubas, kad išdžiūtų. Tačiau pluošto gamybai linai turi išsiklojėti. Jei pasitaiko geri orai, linai išsiklojėja per 3–4 savaites, o nepalankiomis sąlygomis prireikia ir 8 ar 9 savaičių. Labai svarbu pastebėti, kada jie jau išsiklojėję – tenka ir ant piršto sukti, ir į vandenį nardinti. Paruoštą medžiagą atsivežame į muziejų ir pradedame dirbti“, – aiškino etnologė.

Etninės kultūros specialistę džiugina, kad Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais. Tai, jos manymu, ne tik paskata domėtis tradicine kultūra, bet ir savotiškas įpareigojimas.

Pasak pašnekovės, lapkričio ir gruodžio mėnesiais didžiausio dėmesio sulaukia žvakių liejimo užsiėmimai. Tai, pasak Rasos, esąs bendruomeninis darbas: kiekvienas turi prisidėti prie kito dalyvio žvakės gamybos, nes liejama ratu. Edukacijoje „Medžio kultūra: „vilkelio“ dekoravimas“ didžiausias dėmesys skiriamas mediniams vaikų žaislams, išryškinama liaudies skulptūros vertė, pristatomi Jonavos krašto medžio drožėjai. „Užsiėmime „Veltinio fenomenas: tradicija ir dabartis“ mokiniai noriai velia tokius kamuolius, kuriuos XIX a. pab. – XX a. pr., neturėdami guminių, iš karvės plaukų ar avies vilnos nusiveldavo kaimo vaikai. Stovyklai „Amatų pynė“ iki vasaros pradžios reikia paruošti 500 tokių „sviedinių“ ruošinių“, – pasakojo R. Kulytė-Libienė. Itin populiarūs kulinarinio paveldo užsiėmimai, per kuriuos lankytojai mala girnomis, grūda kanapes, muša sviestą. Verta paminėti ir edukacines programas, kuriose kalbama apie šeimos vertę. „Surengtų etnografinių ekspedicijų metu užfiksuotas ne vienas garbaus žmogaus pasakojimas apie meilę ir santarvę šeimoje. Jonavos krašto žmonės noriai atveria savo širdis, išpasakoja gyvenimą, savas paslaptis. Lankytojai gali pasiklausyti ir garso įrašų, ir pasigėrėti filmuota medžiaga. Džiaugiuosi matydama, kad vaikams

28

2020 NR. 2 (12)

„Džiaugiuosi, kad mūsų įstaigoje susibūrė tautodailininkų bendruomenė, kurios nariai labai šiltai bendrauja, dalijasi patirtimi, džiaugiasi surengtomis parodomis. Šiemet ketinome surengti ne vieną jubiliejinę parodą, pasidžiaugti naujais tautodailininkų darbais, o rudenį aktyviai dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Deja, nenumatytos kliūtys sutrukdė įgyvendinti ne vieną prasmingą sumanymą. Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija užkirto kelią kolektyvinėms veikloms, susibūrimams. Šiandien niekas negali pasakyti, kas mūsų laukia rytoj, nes koronavirusas nesiliauja gąsdinęs“, – apgailestavo Krašto muziejaus etnologė R. Kulytė-Libienė. Todėl teko koreguoti planus ir imtis kitokių darbų. Vienas svarbiausių – leidinio apie Jonavos rajono tautodailininkus rengimas. „Surinkau nemažai medžiagos apie kiekvieną talentų turinčią asmenybę. Nuotraukomis iliustruotoje knygoje, kuri vadinsis „Dailieji Jonavos krašto amatai“, bus galima susipažinti su visais mūsų rajono liaudies menininkais, jų darbais, pasiekimais ir pomėgiais. Nauja knyga tegul bus dovana besibaigiantiems Tautodailės metams“, – trumpai informavo jos rengėja.


I. Datos ir žmonės

SKARULIŲ MUZIKOS FESTIVALIO PANDEMIJA NEĮVEIKĖ Sigita MIKALAUSKIENĖ, VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ direktorė. Nuotraukos Montvydo Prekevičiaus

Šią vasarą klausytojus džiugino jau tradiciniu tapęs ketvirtasis tarptautinis Skarulių muzikos festivalis, sutraukiantis muzikos ir meno mėgėjus ne tik iš Jonavos, bet ir Kauno bei Kėdainių. Šiemet festivalio organizatoriams netrūko iššūkių, nes dėl epidemiologinės situacijos renginiai iš jaukios Skarulių šv. Onos bažnyčios buvo perkelti visai greta – į bažnyčios šventorių. Beje, šis sprendimas pasiteisino, nes, lyginant su praėjusiais metais, žiūrovų susirinko gausiau, o erdvė tarp bažnyčios ir šventoriaus kapinių vertė stebėtis ir visa esybe pajusti gyvenimo sakralumą. Festivalio atidarymo renginys rugpjūčio 23 d. prasidėjo šv. Mišiomis, kurių metu giedojo festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas. Po koncerto vyko nuotaikingas charizmatiškojo scenos dueto: Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmojo smuiko Zbignevo Levickio ir džiazo virtuozo, pianisto Daumanto Slipkaus pasirodymas. Atlikėjai dovanojo ne tik atskirus kūrinius, bet ir visą spektaklį, kuriame netrūko ir šmaikščių elementų, ir graudinančių akimirkų. Viena tokių – naujai suskambusi Z. Levickio ir D. Slipkaus improvizuotai atlikta giesmė „Marija Marija“. Koncertas abejingų nepaliko ir buvo palydėtas gausių aplodismentų. Rugsėjo 13 dieną festivalis pakvietė į antrąjį koncertą. Renginys tradiciškai prasidėjo 12 val. šv. Mišio-

mis, kurias aukojo dekanas kun. Virginijus Birjotas, giedojo Kauno kultūros centro mišrusis choras „Gintaras“ (vadovė Jovita Kulakauskienė). O po jų koncertą susirinkusiems dovanojo legendinis scenos duetas, nuolat stebinantis meistriškumu ir nuoširdumu: Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis su programa „Atšventink Meile mano namus“. Apipinti gitaros akordais ir švelniais fleitos garsais skambėjo dainų tekstai, pasakojantys skirtingas istorijas. Prie aktoriaus O. Ditkovskio, turinčio savitą požiūrį į autorinę dainą, puikiai derėjo Nedos moteriškas vokalas ir skaidrios, virtuoziškos fleitos bei vokalo improvizacijos. Prasmingi tekstai, nebanali muzika, džiazo elementai ir stipri vidinė energija – visa tai buvo galima išgyventi dueto koncerte Skarulių bažnyčioje. Organizatoriai pakvietė ir į baigiamąjį festivalio koncertą, vykusį Jonavos centre, Šv. Jokūbo bažnyčioje, rugsėjo 27 dieną. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, o po jų išskirtinai šiai erdvei parinktų dainų programą „Lietuva brangi“ dovanojo šalyje ir užsienyje pripažintas Kauno valstybinis choras bei jo meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis. „Džiaugiamės, kad į visus festivalio koncertus susirinko gausus būrys mūsų ištikimų klausytojų. Dar ir šiandien sulaukiame žinučių su padėkomis už pui-

29


TAUROSTA

30

2020 NR. 2 (12)


I. Datos ir žmonės

kiai praleistą popietę, klausantis virtuozų, privertusių publiką ne tik juoktis, bet ir nubraukti ašarą“, – įspūdžiais dalijosi festivalio meno vadovas L. Mikalauskas ir pridūrė, kad renginiai lauke išties pasiteisino ir praturtino festivalio dvasią naujomis spalvomis ir potyriais, nes teko neįprastai koncertuoti Skarulių bažnyčios kapinėse.

Festivalio organizatorius džiugina, kad Jonavos rajono savivaldybė ir kultūros centras bei Lietuvos kultūros taryba vertina panašias kultūrines iniciatyvas ir jas visapusiškai palaiko. Pasak jų, neabejojama, jog festivalis vyks ir kitąmet, nes jis išties atrado vietą Jonavos kultūros žemėlapyje ir, tikimasi, gyvuos dar ne vienerius metus.

51-ąjį gimtadienį švenčiantis profesionalusis Kauno valstybinis choras ir choro siela – meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Petras Bingelis.

31


TAUROSTA

PETRUI VAIČIŪNUI – 130

AR PETRO VAIČIŪNO GIMTOJI SODYBA PASMERKTA MIRČIAI(?) Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė. Nuotraukos iš Taurostos archyvo

T. ir P. Vaičiūnai. Kaunas, apie 1936 m.

Šiemet Lietuva minėjo žymaus XX a. pirmosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo ir vertėjo Petro Vaičiūno 130-ąsias gimimo metines. Jonavos kraštui tai itin svarbi data, nes rašytojo tėviškė yra Piliakalnių kaime, Šilų seniūnijoje. Panoterių kultūros centro surengtoje popietėje kraštiečio sukakčiai paminėti tarsi atgijo dešimtmečius siekianti praeitis, kai liepos mėnesiais, minint P. Vaičiūno gimtadienį, sodybos kiemą užplūsdavo svečiai iš įvairių kampelių. Ir šiemet garbaus literatūros puoselėtojo 130-ojo gimtadienio sukakties proga renginyje skambėjo jo tekstais sukurtos dainos, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai skaitė savo eiles, pagarbą kraštiečiui išreiškė kiti susirinkusieji.

32

2020 NR. 2 (12)

ŠVIESŪS PRISIMINIMAI Jonavos kraštą garsina kultūros šviesuoliai Abraomas Kulvietis, Jeronimas Ralys, Grigorijus Kanovičius, Aleksys Churginas, daugelis kitų. Panoteriai galėjo didžiuotis, turėdami vos už kelių kilometrų stovinčią P. Vaičiūno sodybą-muziejų, kadaise liepos 11ąją, švenčiant poeto gimtadienį, sulaukdavusią daugybės svečių ne tik iš Jonavos, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės. Tarp jų spindėdavo ir kūrėjo žmonos Teofilijos veidas. Ne kartą naujais poezijos posmais savo dėdės kieme dalijosi ir jo dukterėčia poetė Judita Vaičiūnaitė.


II. Jubiliejai

„Šaltinio“ klubo poetai P. Vaičiūno gimtinėje, Piliakalnių k., 2000 m. Iš kairės: A. Pavasaris, A. Jefimenko, I. Nagulevičienė, sodybos šeimininkė Razumienė, a. a. Z. Pavilonis, N. Smolina, a. a. A. Kalnietis.

Panoterių kultūros centro bendruomenė gimtadienį pradėdavo kraštiečio pjese „Tėviškės pastogėj“, kurios pavadinimas suteiktas ir panoteriškių sumanytam respublikiniam mėgėjų teatrų festivaliui. Šventės dieną sodybos kiemas pakvipdavo šviežiais agurkais, medumi, varškės sūriu, kvapniomis braškėmis, o vėsus šulinio vanduo numalšindavo troškulį. Daugelis susirinkusiųjų skubėdavo apžiūrėti troboje įkurtą muziejų, prisiliesti prie medinio stalo, palytėti rankomis P. Vaičiūną menančius daiktus, pabūti tose patalpose, kuriose kūrėjas, grįžęs į gimtinę, vakarodavo ir miegodavo. Tenka kalbėti būtuoju laiku, nes istoriniai pokyčiai, poeto giminaičių ambicijos ir tuometės rajono valdžios neryžtingas požiūris į garbaus dramaturgo, poeto muziejaus išsaugojimą užgesino organizuotas šventes. Paskutinį kartą P. Vaičiūno muziejaus durys buvo atvertos prieš dvylika metų. Mat savivaldybės vadovų ir sodybos savininkų derybos dėl namo pirkimo buvo bevaisės. Nebeliko kraštietį menančių relikvijų – dalis eksponatų pateko į Jonavos krašto muziejų, dalelė nukeliavo į tada dar veikusią Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinę mokyklą, kitus pasiliko rašytojo giminės.

TEATRALAI ATGAIVINO PRAEITĮ Praėjusiais metais vietos bendruomenė, vadovaujama pedagogės Audronės Gruodienės, 2020-uo-

sius Panoterių krašte nutarė paskelbti Petro Vaičiūno metais ir taip garsinti jo atminimą. „Mes didžiuojamės, kad turime literatūros puoselėtoją, išėjusį iš šalia mūsų esančio Piliakalnių kaimo. Kraštiečio vardas niekada neišnyks, nes gerbiame jo atminimą ir didžiuojamės būdami poeto krašto gyventojais“, – sakė A. Gruodienė. Pasak įstaigos vadovės Janinos Adomaitienės, giminaičiai uždraudė burtis ir sukaktį švęsti P. Vaičiūno gimtinės kieme, todėl kažką panašaus teko organizuoti kitoje aplinkoje. „Kokia situacija bebūtų, žymaus Lietuvos rašytojo gimtadienį minėjome ir minėsime. Nutarėme vaidinti scenas iš spektaklio „Tėviškės pastogėj“, atvirai kalbant, norėjome prisiminti dešimtmetį siekiančią praeitį. Tai bus savotiškas sugrįžimas į poeto namus, kai jo parašytą pjesę vaidindavome kieme Piliakalnių kaime, po atviru dangumi. Šiemet ketinome surengti respublikinį mėgėjų teatrų festivalį „Tėviškės pastogėj“, bet planus suardė netikėtai užklupęs koronavirusas. Apsiribojome kiek siauresne švente“, – mintimis pasidalijo J. Adomaitenė. Panoterių kultūros centro salėje vietos mėgėjų teatro kolektyvas inscenizavo P.  Vaičiūno sodybos kiemą, erdvę papuošė laukinių gėlių puokštėmis, kvepėjo poeto aprašytais „vosilkėliais“ ir jo sodo obuoliais. Čia pat nuskambėjo Leonoros Veselkienės suburto ir atsinaujinusio moterų ansamblio „Vosilkėliai“ dainos, kurias P. Vaičiūno tekstais sukūrė pati vadovė. Atjaunėjęs ir kiek pasikeitęs dainininkių pulkas vertas pagiriamojo žodžio. Aušra Vancevičienė, Janina Pe-

33


TAUROSTA

L. Veselkienės vadovaujamas moterų ansamblis „Vosilkėliai“. Panoteriai, 2020 m.

trauskienė, Rasa Kilijonaitė, Irena Frankauskienė, Aldona Rimdeikienė, Virginija Dauskurdienė ir L. Veselkienė savo balsais vinguriavo melodijas taip, kad atrodė tąkart jas išgirdo ir iš Piliakalnių išėjęs tekstų autorius. Netrukus atgimė spektaklio „Tėviškės pastogėj“ scenos, kuriose vaidmenis atgaivino Zigfrida Žentelienė, Algirdas Adomaitis, I.  Frankauskienė ir Filomena Ogunauskienė. Atrodo, viskas taip pat, kaip anksčiau, tik nesigirdėjo sodo ošimo, nesimatė šulinio svirties, klėties ir namo su atidarytomis langinėmis.

„EI, PASAULI, MES BE VILNIAUS NENURIMSIM!“ Savo posmus skaitė rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai Valentina Kašauskienė, Aloyzas Vaznaitis, o Albina Jefimenko prisiminė Piliakalnio sodyboje vykusias šventes ir gaivinantį šulinio vandenį, Albinas Pavasaris pasidžiaugė, kad jam teko lankyti mokyklą, kurioje buvo mokęsis garbus poetas, Nijolė Smolina, dirbdama Jonavos krašto muziejuje, teigė prisilietusi prie poeto P. Vaičiūno asmeninių daiktų, mokytoja Ingrida Gedvilienė, dirbanti „Panerio“ pradinėje mokykloje, patikino, kad pradinukai supažindinami su žymiais kraštiečiais ir žino, kas yra P. Vaičiūnas. Šventinį renginį paįvairino Liudos Urbonienės, Aušros Gečiauskaitės-Ramanauskienės, Janinos Ratautaitės-Bagdonavičienės, L.  Veselkienės, Martyno

34

2020 NR. 2 (12)

Gruodžio fotografijų paroda, atspindinti P. Vaičiūno sodybos vaizdus ir Panoterių krašto peizažus. Apie sąlytį su P.  Vaičiūno veikla ir gyvenimu labai įdomiai pasakojo Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos Panoterių Petro Vaičiūno skyriaus direktorės pavaduotoja ugdymui A. Gruodienė. Šit Panoterių skautų draugovės nariai, dalyvaudami respublikiniame projekte „Tautos dvasia gyva, nes liudija“ dairėsi po vietas, susijusias su P. Vaičiūno atminimu. Moksleiviai aplankė P.  Vaičiūno gatvę Jonavoje, Viešojoje bibliotekoje susitiko su rajono istorija besidominčiomis asmenybėmis, padėjo gėlių prie poeto paminklo Ramybės skvere. 2015  m. skautai ir „Vaičiūniečių“ klubo nariai su vadove Audrone Žaguniene surengė dviejų dalių ekspediciją „Petro Vaičiūno gimimo ir veiklos pėdsakais“. „Aplankėme Vileišių biblioteką, anksčiau buvusią Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, kurioje 1941– 1945 metais direktoriumi dirbo Petras Vaičiūnas. Jos darbuotojai papasakojo apie P. Vaičiūno atsidavimą ir drąsą siekiant, kad vokiečiai neišvežtų ir nesunaikintų bibliotekos archyvų. Rasų kapinėse nulenkėme galvas prie poeto kapo“, – pasakojo A. Gruodienė. Įgyvendindami projektą, moksleiviai apžiūrėjo eksponatus iš Teofilijos ir Petro Vaičiūnų gyvenimo Maironio muziejuje Kaune, pabuvojo prie teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), kuriame buvo statomos šio dramaturgo dramos, Jonavos viešojoje bibliotekoje vartė 1915, 1924, 1936 m. išleistas P. Vaičiūno dramas, eilėraščių rinkinius. Minint poe-


II. Jubiliejai

Pro vartus 1990-ųjų žiemą...

Pro vartus 2020-ųjų vasarą...

to 125-ąsias gimimo metines, vaikų vasaros stovyklos metu P. Vaičiūno sodybos-muziejaus kieme vyko jaunųjų dailininkų pleneras, kuriam vadovavo Liuda Urbonienė. Kasmet, minėdami Lietuvos valstybės šventę, Vasario 16 dieną, ir rengdami savanorių išvyką ant Piliakalnių kaimo piliakalnio, jaunieji Panoterių bendruomenės nariai aplanko ir Vaičiūno gimtinę.

PRIE APLEISTO KIEMO Tą pačią dieną, poeto gimtadienio išvakarėse, panorome aplankyti P. Vaičiūno sodybą. Tikėjomės, kad tokia proga ir neturėdami savininkų leidimo galėsime laisvai pasidairyti po kiemą. Deja, vaizdas, kurį pamatėme, giliai įdūrė į širdį: mus pasitiko tvora, už kurios

35


TAUROSTA kerojo metro aukščio piktžolės, apraizgiusios net užtvarą, draudžiantį patekti į teritoriją. Bauginantis šabakštynas užgožė vaizdą į gyvenamąjį namą ir kniumbančią klėtį. Tik praskleidę dilgėlyną, žvilgtelėjome į seno statinio duris, išpuoštas ornamentais. Vėl atgijo praeitin nuėjusių švenčių prisiminimai, kai sėdėjome ant prieklėčio ir klausėmės T. Vaičiūnienės pasakojimų apie jos mylimą vyrą Petrą, vadindavusį ją Tefa, Tefute, mažąją, gerąja karalaite. Garbaus amžiaus moteris dėkodavo už pagarbą rašytojui, o svarbiausia – jautriam žmogui, lydėdavo susirinkusiuosius į kambarius, kuriuose tebestovėjo rašytojo baldai ir kitokie buities daiktai. Stovint prie žolėmis užtvindyto kiemo, tie prisiminimai, atrodė, tebuvo tik kadaise matytas filmas.

SKELBIMAS INTERNETE Apie pastangas išsaugoti P. Vaičiūno muziejų patirtimi pasidalijo buvusi Šilų seniūnė Irena Kuršatienė. Pasak jos, įdėta nemažai pastangų, bet seniūnija  – per mažas sraigtelis visoje valdžių sistemoje. Tad teko apsiriboti kiemo nušienavimu, kad neželtų piktžolės. Nejaugi niekam neskauda širdies dėl į kultūros paveldą įrašytos sodybos? Nejaugi kartu su šimtmečiais išnyks ir rašytojo, kraštiečio P. Vaičiūno atminimas? Muziejaus jau nebėra, ir niekas šiandien nebegali išvardyti tų eksponatų, kurie buvo saugomi šiame Piliakalnių kaime be priežiūros paliktame name. Tiesa, dar šių metų birželio mėnesį internete buvo galima aptikti skelbimą, kuriame rašoma: „Parduodamas unikalus kultūrinis objektas  – Petro Vaičiūno memorialinė sodyba-muziejus, unikali kultūros paveldo statusą turinti sodyba, kurioje ilgą laiką gyveno ir kūrė pats poetas Petras Vaičiūnas!“ „Gaila sodybos, niekam ji nebereikalinga. Prieš rinkimus politikai pažerdavo nemažai pažadų, tačiau po rinkimų šis klausimas būdavo užmirštas – jokios iniciatyvos, jokio noro gelbėti

36

2020 NR. 2 (12)

Edmundo ir Gražinos Simonaičių įrašas muziejaus svečių knygoje.

kraštiečio atminimą. Po kelerių metų autentiška klėtis ir namas sugrius. Tada bendruomenė toje vietoje pastatys akmenį ir užrašys: „Šioje vietoje gimė poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos patriotas Petras Vaičiūnas. Tik tiek ir liks“, – apgailestavo A. Gruodienė. Kiekvienais metais buvusioje Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinėje mokykloje lituanistės A. Žagunienės iniciatyva būdavo organizuojamas rajono mokymo įstaigų moksleivių literatūrinis konkursas, sutelkdavęs jaunuosius kūrėjus ir skaitovus iš įvairių mokyklų. Ir ši didelio dėmesio sulaukdavusi tradicija Panoteriuose užgeso. Ko laukti toliau? Valdžios malonės ar proto pašviesėjimo, supratimo ir mokėjimo gyventi taip, kad šiame blizgančiame pasaulyje būtų vietos širdies atgaivai žmonėms, vertinantiems dvasinio pasaulio viršenybę prieš sumaterialėjusią tuštybę? Supratimas turi ateiti dabar, vėliau – bus vėlu...


II. Jubiliejai

POETUI PETRUI ZLATKUI – 80

KAS JIS, POETAS – RITERIS AR MELAGIS? Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos P. Zlatkaus

AUKŠTAITIJOS GAMTOS UŽAUGINTAS „Apie save pasakoti ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad tai mano gyvenimas, apie kurį geriausiai pats žinau, o sunku todėl, kad tenka ilgai ieškoti žodžių, perduodančių ne anketinius duomenis, o vidinę įtampą, aplinką, kuri žavėjo, jaudino“, – pradeda pasakoti apie save jonavietis P. Zlatkus.

Šis žmogus man visada primena poezijos riterį. Gal ne tą iš La Mančos, bet panašų, nepalaužiamai savo idėja tikintį vyrą. Ne vieną dešimtmetį jodinėdamas ant kantraus Rosinanto, jis dėlioja posmus savo vaizduotėje seniai apsigyvenusiai Dulsinėjai iš Toboso ir tiki, kad tai ne kažkokia pramoga, žodžių žaismas, o nepaprasti mylimosios širdį ir protą pavergiantys burtaženkliai. Kartais savo kelyje prijoja kokį nors išoriškai patrauklų, bet viduje sutrešusį vėjo malūną, nutaiko į jį ietį, retsykiais nepašykšti ir kritikos strėlių, nors per daug nesigraužia, jei nepataiko. Jam svarbu joti, įsivaizduoti pievų gėles skinančią mylimąją ir kloti po kojomis jai sonetų vainikus.

Gimęs Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, berniukas vaikystę praleido nuostabiame Aukštaitijos kampelyje, tarp kalvų ir pušynų, prie, anot jo, gražiausios Lietuvos upės Lėvens. Tik kiemas skyrė nuo dieną ir naktį ošiančios Šimonių girios, todėl Petriuko laisvalaikį užėmė ne tik grybavimas, meškeriojimas, bet ir gamtos stichijų stebėjimas, įvairios fantazijos. Baigęs Noriūnų septynmetę, berniokas norėjo mokytis itin romantiškos kino mechaniko specialybės. Išvyko į Kauną ir netrukus įgijo ne tik šią, bet ir motoristo, elektromonterio profesijas. Kurį laiką su kilnojamuoju kinu dirbo Ukmergės rajone, kur su savo tarškančia aparatūra ypač buvo laukiamas Želvos, Žvinėnų, Vėdarų, Biliūnų kaimuose. Po pusmečio sugrįžo judančių paveikslėlių (dažniausiai anuomet populiarių rusiško kino juostų) rodyti arčiau tėviškės, ten pat netrukus baigė darbo jaunimo vidurinę mokyklą, rimčiau spustelėjo poetinę plunksną. „Dar vaikystėje pajutau trauką poezijai. Gerai prisimenu gruodžio vakarą, kai perskaičiau Juliaus Janonio eilėraštį apie žiemą. Galvoje perkračiau kiekvieną žodį, sintezuodamas ir išryškindamas realų žiemos nuotaikos paveikslą. Graudu buvo ir gaila vienišo šą-

37


TAUROSTA

P. Zlatkus tarp tėvelio ir mamytės, apie 1947 m.

P. Zlatkus su mamyte, broliais ir sesute, apie 1947 m.

Noriūnų septynmetė mokykla, V klasė. P. Zlatkus – antroje eilėje trečias iš kairės.

38

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

P. Zlatkus – mechanikų mokyklos mokinys, 1958 m. lapkričio 19 d.

Prie kino projektoriaus. Kaunas, 1958 m.

Su bendramoksliais. P. Zlatkus – antroje eilėje pirmas iš kairės, 1958 m.

lančio paukštelio. Tuomet ir man gimė pirmi eilėraščiai apie šaltus žiemos vakarus ir... motiną. Neatmenu nė eilutės. Prasmė – vienatvė. Po to ėmiau rašyti apie viską, ką pamačiau, pajutau, sužinojau. Pamenu savo pirmą mažą žalsvais viršeliais bloknotą su vaikiškais posmais. Gaila, neišsaugojau jo. Vėliau į rankas pateko kraštiečio Vytauto Rudoko pirmoji knygelė „Žydi eglių viršūnės“. Eilės mane sužavėjo savo paprastumu, vaizdingumu ir menišku žodžiu...“ – tęsia pasakojimą jonavietis.

NEVIENADIENIŲ MŪZŲ VILIOJAMAS Kiekvienas poetas turi savo akmenį, beržą ar upės vingį, kurio visą gyvenimą ilgisi. Petrui tokia įkvėpimo stotelė buvo gimtoji upė Lėvuo. Todėl užuot bylojęs apie save, smulkmeniškai dėliojęs savo pasiekimų ir praradimų datas, poetas mieliau pasakoja apie jungtį su gamta, savo lyrinį kodą,

39


TAUROSTA nes, atrodo, medžiai ir vėjas jam svarbiau nei kažkoks bestseleriu vadinamas skaitalas, spiningą mėtyti pamokęs bičiulis ar akyse šmėstelėjusi moteris, pretenduojanti galbūt į nevienadienes mūzas. „Pavasarį, kada gamta pasipuošia baltu kaštonų ir alyvų žiedų kilimu, melsvais vakarais aš eidavau prie Lėvens, atsisėsdavau ant akmens, po alyvų skėčiu, ir klausiausi nuostabaus, užburiančio žemės balso. Iš už Lėvens atslenka tylios vakarinės sutemos, kaip pulkas balandžių nusileidžia tarp žalių kalvų, atrodo – mosuoja nematomais sparnais, priglusdami prie baltų kvapiomis kekėmis pasipuošusių alyvų. Vos vos virpa salsvas, per dieną saulėje įkaitęs oras, prisodrintas gėlių aromato, jis lengvai svaigina galvą ir iššaukia sielos ilgesį. Krūmų, susipynusių upės pakrantėje, tankmėje suokia skardžiabalsės lakštingalos. Nusileidžia gili naktis, mirksinčiomis žvaigždėmis išpuošdama dangų. Noriūnų parke tyliu aidu atsišaukia dainos garsai, prislopintas juokas. Aš sėdžiu, stebiu, klausausi. Aš semiu į save visą gyvenimą ir kvapus, o atgijusios tolimos praeities legendos nusineša mane nuo Lėvens krantų į kitą – stebuklingąjį pasaulį...“ – dėlioja jaunystės įspūdžius poetas.

40

2020 NR. 2 (12)

NUOLAT PASIILGĘS HARMONIJOS Apie tą sielos ir kūno harmoniją su Petru sušnekome neatsitiktinai. Jaunystėje, tiek mokykloje, tiek tarnaudamas kariuomenėje, jis stengėsi neatsilikti nuo kitų nei sprinto distancijoje, nei plaukimo takeliuose, nei štangos kilnojimo ar klasikinių imtynių salėje. Vėliau prioritetą patikėjo savišvietai: be Main Rido ar Kuperio „indėniškų“ romanų, įsijautė į Puškino, Lermontovo, Jesenino kūrybą, nepraleisdavo kiek ryškesnio lietuvių klasikų blykstelėjimo. „Rašai kaip Jeseninas“, – neaišku, ar priekaištą, ar pagyrimą, tapšnodami per petį, jam kartais pasako „Šaltinio“ klubo senbuviai, ir tai jį glumina. Tarnybą sovietinėje kariuomenėje Petras šiandien prisimena nenoriai, be šveikiškos ironijos. Pasienyje su Turkija vos ne kasdien tekdavę susidurti su įvairiomis grėsmėmis. Demobilizuotas triūsė Kremenčiugo naftos perdirbimo įmonės statybose. Vedė, persikėlė arčiau žmonos tėviškės – į Odesos sritį. Po vestuvių vėl daug skaitė, stengėsi neatsilikti nuo žmonos bent

Apdainuotos Lėvens ramus peizažas. L. Mikoliūnienės nuotrauka. www.fotokudra.lt


II. Jubiliejai

jau rusų klasikos srityje. Eilėraščius rašė epizodiškai ir dažniausiai neužbaigtus kišdavo į stalčių. Atvykę į Jonavą, Zlatkai įsikūrė anuomet prestižiniame Kosmonautų rajone, o nagingos Petro rankos buvo reikalingos ir azotinių trąšų gamykloje, ir statybos treste, ir kitose mūsų įmonėse. Buvęs kupiškėnas neužmiršo savo pomėgių. Netrukus įstojo į literatų klubą, veikusį prie „Jonavos balso“, jo eiles, trumpas noveles nuo 1968 m. ėmė spausdinti ne tik rajono, bet ir kiti Aukštaitijos leidiniai. Petras tris kartus tapo Aukštaitijos žurnalistų susivienijimo konkurso laureatu, Vidurio Lietuvos draugystės konkurso laureatu, nuo 1998 m. jonavietis – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Pelnė ir daugiau nominacijų, prizų: tapo „Žydinčios vyšnios šakelės“ diplomantu už geriausią vaižgantišką eilėraštį, o 2016  m. pasižymėjo net kaip humoristas  – tapo Lietuvos humoristinių eilėraščių „Humoro medis“ konkurso laureatu. Pastebėta ir jo prozos plunksna: jonavietis apdovanotas dr. N. Bataitytės (JAV) literatūros fondo S. Bataičio vardo premija.

Prie Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos, 2017 m.

Šiandien, susitaikęs su brandaus amžiaus pliusais ir minusais, P. Zlatkus nepasitraukia į literatūros paraštes. Išleidęs keturias prozos ir penkias eilėraščių knygeles, vis dar traukia iš stalčių, taisinėja, tobulina savo jaunystės, dažniausiai kariuomenės laikų, „opusiukus“, vieną kitą parašo ir naują. O renginiuose atsistojęs su mikrofonu, bene vienintelis iš literatų posmus pažeria iš atminties, ne iš popieriuko. Tai suteikia kūrėjui ir artistiško žavesio, ir žemiško paprastumo. Atrodo, čia pat, penktoje eilėje, kukliai pasislėpusi už kitų galvų, sėdi jo išsvajotoji Dulsinėja ir sprendžia sunkią mįslę: tas poetas išties toks riteris ar?..

Kasmetiniame poezijos mėgėjų suėjime Viešosios bibliotekos terasoje, Jonavoje.

41


TAUROSTA

TRYS ŽVAIGŽDĖS

TIK NEŽAISK ŠYPSENA

Mes ėjome

Tu kaip fėja

Lėvens krantu,

Iš pasakų knygos atėjus,

Sukibę rankomis,

Man šypsaisi,

Lengvai apsvaigę.

Praeinant pro šalį.

Aukštaičių kaimas

Aš – aitrus mišinys iš tulžies

Snaudė ant kalvos,

Ir įkaitusio tropikų vėjo,

Dienos vargus užbaigęs –

Arktikos speigo,

Nepabaigęs.

Intrigų markizų Versalio.

Ant medžių lapų

Lankiau kazino,

Ašarų lašais

Lošiau kortomis pokerį, kvailį

Rasa žvilgėjo,

Ir taurelę nuodų, patikėki,

Kaip karoliai fėjų,

Ne vieną išgėriau.

Ir mėnuo

Iš manęs neišgirsi sakmės

Iš už debesies,

Apie žaviąją Leilą,

Tarytum bernas

Jos agato akis,

Pavydus, žiūrėjo.

Plaukus, draikomus Azijos vėjo. Ir nežaisk šypsena –

Šešėliai du vis sekė

Ji pražudė ne vieną poetą.

Paskui mus,

Gaila, nesugrįš, kas išėjo

Kvepėjo ajerais,

Gert priešaušrio vyno.

O gal čiobreliais...

Nuo manęs tavo atvaizdą

Mes ėjome tenai,

Greitai paslėps spalio lietūs,

Kur švietė žvaigždės trys:

Liks tik gatvė

Dvi pirmos – mums,

Ir riedantis srautas mašinų.

Trečioji – mūsų daliai. 2018 10 18 2020 05 01

42

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

EGLEI BRAZDŽIŪNEI – 70

EILĖRAŠČIO STEBUKLĄ KURIA NETEKTYS IR ATRADIMAI... Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos E. Miliušytės-Brazdžiūnės

Vienas paskutinių šios vasaros atodūsių Jonavos viešojoje bibliotekoje – poetės Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės kūrybos popietė, sukvietusi į skaityklą būrį jos draugių, kūrybos gerbėjų, bendraminčių. Visus jungė dvasinio bendravimo džiaugsmas, kiek nostalgiškas poezijos ir saksofonu vingiuojamų klasikinių melodijų pasiilgimas.

Kas toji paslaptingoji Eglė, neretai savo tekstus ženklinanti Egmilės slapyvardžiu? Prasitarusi, kad nemėgsta ditirambų ir reklamos, kūrėja jau išleido 15 eilių knygų, internete paskelbė keturis plunksnos bičiulių albumus, jos kūrinėlių galima rasti feisbuko erdvėje. Nuo 1997 m. pasirodžiusios jos pirmosios autorinės knygelės „Pelynų pieva“ iki ką tik atverstos „Rūko pėdsakais“ prabėgo 23 metai. Stebėtinas darbštumas, atvirumas, produktyvumas.

43


TAUROSTA

1951 m.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Gimiau Žiežmariuose, šimtmečio viduryje. Tačiau vos man sulaukus metukų, šeima persikėlė arčiau Kėdainių, į anksčiau buvusį Dotnuvos rajoną. Nuo vaikystės išliko tik keletas šviesių prisiminimų, daug kas mane liūdino ir neleido jaustis laimingai. Mes dažnai keisdavome gyvenamąją vietą, gal todėl, kad mamai, mokytojai, skirdavo darbą vis kitose kaimo mokyklose, o gal tai buvo ir geresnio gyvenimo paieškos. Tėvas, baigęs septynmetę mokyklą, buvo ganėtinai gabus, tad susirasdavo įvairių vadinamųjų švarių pareigų. Žiūrėk, tai pašto viršininkas, tai koks nors vedėjas, tai apylinkės pirmininkas.“ MINTYS IŠ TYLOS: Kalbėti apie Eglės kūrybą nepaprastai sunku. Gal todėl kritikai ir nebando to daryti. Kiekvienas suklustų: kaip per 23 metus galima išleisti tiek knygų? Tokie užmojai ne vienam profesionaliam eiliakaliui, atrodo, sunkiai būtų įveikiami. Poezija, žinia, ne sportas. Taškų, tritaškių grumtynėse su gyvenimu (jis jonavietės kūryboje, atrodo, itin mėgstamas lyrinis herojus) neskaičiuojame. Kitas, žiūrėk, išleidžia kuklią knygelę ir, tarsi pats jos išsigandęs, nuščiūva penkmečiui, dešimtmečiui. Ieško savęs, savo balso gyvenimo tyruose, bent siauros nišos literatūros megapolyje. Jei to balso nesuranda, jei niekas nekviečia į renginius, neploja jam literatų elitas, vadinasi, pastangos tuščios, o laikui bėgant apdulkės, lentynose bus nudaigota ir toji daug žadėjusi knygelė.

44

2020 NR. 2 (12)

Eglė ir Žilvinas.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Po ilgoko blaškymosi tėvai nutūpė savo tėvų žemėje. Pradžioje, aiškindamiesi santykius, kiekvienas gyveno savo tėvų namuose, po metų aprimo ir ėmė kurti šeimos židinį to meto Dotnuvos rajone, tėvo tėviškėje Rukuose. Senelių namuose įrengėme nenaudojamą namo pusę ir pradėjome naują gyvenimą. Tuose namuose mačiau tikrą aslą, tikras girnas, kuriomis baba maldavo kruopas, tikrą pečių, ant kurio, kai kepdavo duoną, galima buvo užlipti ir pasišildyti. Duona visada kvepėdavo ežero, tyvuliavusio sodybos pašonėje, ajerais. Rytais tas ežeras skęsdavo ūkuose, gal todėl ir vardą gražų gavo – Rukų ežeras. Krakių vidurinėje mokykloje ir tame kaime prabėgo mano gražiausi metai. Visada buvau aktyvi, tad nuobodžiauti neteko. O kokios gegužinės būdavo kaime... Gyva muzika, trumpais sijonėliais pasipuošusios mergaitės, berniokai, išpūtę krūtines, berželiais ir vėliavėlėmis išdabintas parkas. O rudeninės talkos kolūkyje bulvių, burokų ar linų laukuose... Nežinau, ar galėjo tai patirti miesto vaikai, bet mes, kaimietukai, buvome apdovanoti šia malone.“ MINTYS IŠ TYLOS: Maironį literatūros vertintojai pripažino už jo vienintelius „Pavasario balsus“, anykštietę Bronę Buivydaitę, pasirašinėjusią Tyrų Dukters slapyvardžiu ir 1921 m. išleidusią eilėraščių knygelę „Vasaros šnekos“, pavadino pirmąja tautos


II. Jubiliejai

1956 m.

Mes 1959 m.

poete moterimi. Ar pavyks jonavietei įkopti į literatūros olimpą, rasti bendrą kalbą su meilės poezijos mūza, kaip antikos laikais rado žavingoji Sapfo, sunkus klausimas.

toriai pasitiki vien savimi, dažniausiai įsimeta ir gramatikos klaidų, ir kirčio nelygumų, diletantiško rimavimo, o leidinio turinys tampa kažkokiu chaosu, griaunančiu kūrėjo nepagrįstas iliuzijas apie jo neva meistriškai konstruojamą poezijos rūmą. Prancūzai kadaise sakė, kad gyvenimas nevertas nė vienos Bodlero eilutės. Kada mes, poetų tauta, išmoksime atrasti savo pasaulius ir ne knygų storiu, o tikrais poezijos deimančiukais įvertinti savo gyvenimus?

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, išsibarstėme po visą kraštą. Nepatekusi į aukštąją mokyklą, įpuoliau į pirmą pasitaikiusį technikumą. Kur buvo vieta, ten ir ėjau. Prisimindama senelio, žinomo baldžiaus, amatą, pasirinkau baldų technologijos mokslus, o mano išsvajoti dalykai – literatūra, žurnalistika liko anoje slenksčio pusėje. Atvykusi į Kauną, susitikinėjau su savo pirmąja meile. Jis jau trečius metus krimto inžinerijos studijas institute. Tik... ir šiandien negaliu pasakyti, kodėl mūsų keliai išsiskyrė. Besigydydama širdies žaizdas, tęsiau savo studijas. Po pirmo kurso grįžusi į namus, radau naują mūsų šeimos narę – mažąją Bangelę. Tai buvo paskutinis tėvų bandymas sutvirtinti trapią šeimą, bet toks mielas ir gražus, kad visi vaikščiojome lyg galvas pametę. Mūsų pasakoje prie Eglės ir Žilvino atsiradusi Banga buvo didžiausia tėvų viltis, o mums  – gyvas žaislas. Kai tą vasarą man, jau devyniolikmetei panelei, tekdavo apie ežerą stumti vežimėlį su kūdikiu, dažnas vaikinukas pagalvodavo, kad tai aš „prisidirbau“. Mane tik juokas imdavo. Išmokau ir vystyti, ir košeles virti. Tai buvo nepakartojamos pamokos, kurios ypač pravertė po ketverių metų, kai gimė mano mažoji Ingutė...“ MINTYS IŠ TYLOS: Ten, kur nėra nei tekstų korektoriaus, nei profesionalaus redaktoriaus, kur au-

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Dėl savo aktyvumo technikumą baigiau su pagyrimu, pasirinkau mokytojos darbą. Pirmieji įspūdžiai prabėgo Kėdainiuose. Nėriau į mokytojos dalią tarsi į šaltinį ir gėriau jį, buvau pasirengusi bet kokiems iššūkiams. Tuo metu į širdį pasibeldė visomis vaivorykštės spalvomis pražydusi antroji meilė. Man buvo dvidešimt, jis – tos pačios mokyklos kolega. Kai jam atėjo pavėluotas šaukimas į kariuomenę, nemačiau kelio pro ašaras. Į namus plūste plūdo laiškai. Lankiau savo mylimąjį armijoje, gyvenau diena, kada jis grįš atostogų, deja, vos sulaukusi, prisiklausiau piktų kalbų ir sugrioviau savo meilę. Įsižeidusi išvykau į kelionę, kurioje susipažinau su savo būsimu vyru ir savo dviejų vaikų tėvu. Maniau, jog taip galėsiu pabėgti nuo savo jausmų. Ir pabėgau. Netoli, į Panevėžį. Netrukus susituokėme.“ MINTYS IŠ TYLOS: Grįžkime prie vadinamosios moteriškos poezijos. Eglės kūryboje jos daug. Net nereikia ieškoti, rinkti, sverti, ji visa – virpanti moteriškais žodžių sąskambiais, moteriškais eilučių viražais, jausmų tonais, pustoniais. Gaila, kančios, gėlos, netekčių ir atradimų polifonija neleidžia autorei išlaikyti

45


TAUROSTA

Su mama, 1964 m.

1968 m.

1970 m.

1971 m.

intrigą, kūrybinę įtampą, traukiančią skaitytojo dėmesį. O pasikartojantys motyvai prišaukia monotoniją, pilkumą, nuobodybę. „Man visada lengviau kalbėti eilėraščiais, kurių nesistengiu įsiminti, todėl ir sudedu į knygas, kad turėčiau iš ko paskaityti“, – prisipažįsta kūrėja savo autobiografijoje. Įdomus „pasiaiškinimas“.

46

2020 NR. 2 (12)

Tarsi eilėraščiai būtų rašomi vien sau, tarsi tai būtų kasdienybės dienoraštis. ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Iš Panevėžio išvykome, kai pirmagimei buvo vos pusantrų metukų. Mergytė buvo visas mano džiaugsmas ir didžiausias turtas. Persi-


II. Jubiliejai

kėlėme į Jonavą, nes čia gavome kambarėlį. Tai buvo mūsų namai, mūsų šeimos lizdelis, į kurį parsivežėme ir naują šeimos narį – sūnelį. Dukrelė dar neturėjo nė ketverių, jai buvo nelengva susitaikyti, jog jau ne ji šiuose namuose svarbiausia. Ilgainiui viskas stojo į savo vėžes, išskyrus vieną dalyką, stigo svarbiausios grandies – meilės. Tiesiog bridome gyvenimu visiems žinomais takais, manydami, jog taip galėsime nugyventi visą gyvenimą, užauginti vaikus, džiaugtis anūkais. Bet... vaikams paaugus supratau, kad be meilės gyventi nemoku, negaliu, nenoriu. Likau prie suskilusios geldos ir pradėjau mokytis gyventi be vyro, tik su vaikais... Vienišės gyvenimas truko 13 metų. Ieškojimų kelyje teko sutikti nemažai vyrų, bet nė vienas nepatraukė savo širdimi. Pasimatymai būdavo trumpi, bespalviai. Vis dairiausi, iš kurios pusės atplauks Grėjaus laivas, nešamas vėjo ir lengvų bangų. 1997 m. dalyvavau televizijos laidoje „Bobų vasara“, kurioje viešai pareiškiau: „Taip, aš nenoriu gyventi viena, taip, aš noriu sutikti savo antrąją puselę, bet man nesiseka jos surasti.“ Tai buvo pirmas garsiai ir atvirai išsakytas skelbimas, taip pat atverta moters dalia ir vyrų požiūris į ją. Įvairių sulaukiau atsiliepimų. Moterys dėkojo, kad garsiai pasakiau tai, ką jautė jų, vienišų, dauguma. Kai kurios priekaištavo, kad nebūtina tų likimų viešinti, rėkti neva visa gerkle. Ištekėjo dukra, o sūnus, neradęs laimės Lietuvoje, išvyko į Ispaniją, kur sutiko savo antrąją puselę – lietuvaitę nuo Pirčiupio. Šiandien turiu tris gražias anūkes. Šeima pagausėjo, bet iki pilnos laimės vis trūko vienos vienintelės grandelės...“ MINTYS IŠ TYLOS: Aprėpti savo eiliavimo dešimtmečius, sujungti savo „dvitaškius“ ir „tritaškius“ į vieną nuožmią „dvikovą“ su gyvenimu jonavietė pabandė 2018 m. pasirodžiusioje rinktinėje „Ant drugio sparno“. Neplonoje knygoje sudėtos gausios kone dešimties ankstesnių rinkinių eilutės, čia, atrodo, atrinkta tai, kas kūrėjos paletėje įdomiausia, brandžiausia. Ar išties pavyko tai padaryti? Eglė, ko gero, vėl pasikliovė vien savo skoniu, savo supratimu, o gal suskaičiavo balsus, kurie po vienais ar kitais eilėraščiais sukrito virtualioje erdvėje. Šioje vietoje galima prisiminti Eduardo Mieželaičio žodžius apie kūrėjo amatą: „Neparašau nė vieno eilėraščio, neišsikankinęs iki beprotybės.“ Ypač didelė atsakomy-

bės už meninį žodį našta užgula tuos, kurie patys, be bendražygių padrąsinimo ar sustabdymo mostų tiesia sau meilės, vilties ir tikėjimo tiltus... ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Vos perkopus pusamžio ribą, į mano namus dar kartą pasibeldė meilė. Trečioji, vėlyva ir tikra beprotė. Įpuoliau kaip į ugnį. Tačiau, apsvaigusi laime, nepastebėjau svarbiausio dalyko – lengvai dalindama meilę, negavau jos nė šlakelio. Buvau trečioji šio vyro žmona... Skyrybos išdraskė širdį ir namus. Praradau ne tik materialų pagrindą, bet ir tikėjimą, viltį, saugumo jausmą.“ MINTYS IŠ TYLOS: Įdomu, kaip galima sužaisti žodžiu Gyvenimas. Omaras Chajamas sakė, kad gyvenimas panašus į šachmatų lentą. Kiek čia pagundų, grimasų, variacijų. Kiek apsirikimų ir pergalės triumfo. Tradicinės būsenos, išreikštos popieriuje ir pavadintos gyvenimu, deja, mažai įtikina ir kūrybos grožio negelbsti. Vienoks gyvenimas buvo prieš karą, kitoks po karo, tačiau nei Maironio, nei Salomėjos talento tai nenustelbė. Neturėtume ir mes reflektuoti savo būsenų ant popieriaus, žaisti abstrakcijomis, kol nesame įsitikinę, kad mums tai viso labo Sizifo darbas... ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Visą savo brandų gyvenimą dirbau, o pastaruosius 33 metus Jonavos ligoninėje tvarkiau personalo reikalus. Dabar vėl likau prie suskilusios geldos, bet užtat laiminga. Nebereikia žiūrėti į laikrodį, į kalendorių, nervintis, kad užklumpa lietus, nuo šiol visos dienos – savaitgaliai. Vaikystėje buvau girdėjusi, kad giminėje turėjome Maironį. Tačiau tada nespėjau babos išklausinėti visų smulkmenų giminės grandinėje. Tik prisimenu, kad poeto tėvas Aleksandras Mačiulis ir mano proprosenelė buvo brolis ir sesuo. Norėjau surasti bent jos kapą, bet Betygalos kapinėse ilsisi labai daug Lukminų. Be to, net nežinau, kuri iš Aleksandro Mačiulio seserų ištekėjo už Lukmino...“ MINTYS IŠ TYLOS: Pavyzdžiui, atsivertę ką tik pasirodžiusio rinkinio „Rūko pėdsakais“ 14 puslapį, skaitome: „Kaip ir gyvenime – / tai sniegas ir lietus, / ir tiktai kartais saulės – / pro plyšelį. / Nelepina žmogaus / rūstus dangus, / o gal tiesiog / palepinti negali...“ Ir taip toliau, ir panašiai. Kas naujesnio pasakyta, išskyrus amžinai deklaruojamą gamtos ir žmogaus paralelę, kas įdomiau pasakyta?

47


TAUROSTA

1992 m.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Man rodosi, kad rašiau visą gyvenimą. Tik rašymas man padėjo išgyventi laimės akimirkas ir nelaimės gūsius. Gal kam atrodys keista, kad eilėraščiai tarsi nuogi... nei dailinti, nei gražinti, be jokios paslapties. Bet jie – atviras nervas. Jei skaitysite, pastebėsite, kad nėra piktų eilėraščių. Jie visi tarsi mažesni ar didesni skauduliukai, vaikščiojantys po žemę stiklo šukėmis...

Knygos pristatyme, 1997 m.

Svetimėja pasaulis, svetimėjame ir mes jame. Keista, kad žmonės, leidžiantys šalia tavęs dienas, nežino, kuo ir kaip tu gyveni. Svarbiausia tai, kad niekas žinoti ir nenori. Tuomet pasijauti lyg vieniša vilkė. Tarp vilkų tokių, kaip ir tu. Užsidarai, užsisklendi, užsidedi kaukę ir išeini į kasdienį mūšį dėl būvio...“ MINTYS IŠ TYLOS: Kalbant apie E. Brazdžiūnės asmenybę, negalima nutylėti jos pastangų burti plunksnos brolius, seseris po interneto stogu. 2014-aisiais jonavietė feisbuke įkūrė literatų grupę, kuri vienija jau 4,5 tūkstančio Lietuvoje ir užsieniuose eiles dėliojančių lietuvaičių. Kai kurie jau išleidę pirmąsias knygeles, kai kurie patikėję savo mintis jau keturiems almanachams, kuriuos renka, tvarko, moderuoja pati jonavietė. Ji visada džiaugiasi, kai nedrąsus eiliuotojas tampa emociškai stipraus posmo, nešančio nesumeluotą jausmą, autoriumi. Norėtųsi tikėti, kad poetė, neseniai sutikusi savo gražų jubiliejų, nudžiugins mus dar ne vienu kaskart brandesniu ir patrauklesniu leidiniu. 1997 m.

48

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

BIRUTEI GADIŠAUSKIENEI – 70

PAŠAUKIMO KELIAS (APIE SAVE)

D. Kasparavičienės nuotrauka.

Birutė Gadišauskienė – tapytoja, inžinierėchemikė. Gimė 1950  m. Kupiškyje. 1969  m. baigė Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, o 1975 m. – inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute. 1975–1995  m. dirbo Jonavos azotinių trąšų gamyklos „Azotas“ gamybos skyriaus inžiniere. 1995–2011  m. vadovavo ERGO draudimo bendrovės Jonavos atstovybei. Piešti pradėjo būdama brandžiame amžiuje. Mokėsi savarankiškai iš impresionistų, Italijos, Prancūzijos, Anglijos bei Lietuvos tapytojų. Įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos gamtos, architektūros ir kelionėse patirtų įspūdžių, taip pat kultūros, papročių, architektūros. Sukaupta gyvenimiška patirtis, atkaklus darbas, užsibrėžto tikslo siekimas davė gerų rezultatų – nutapyta per 120 paveikslų ir surengta keturiolika personalinių parodų. Autorės paveikslai buvo eksponuojami bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose ir kitose erdvėse Kupiškyje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Jonavoje. Šių metų pavasarį buvo surengta paroda Lietuvos Seimo rūmuose.

„Tapyba netikėtai įsiveržė į mano gyvenimą, pasiglemžė mintis, laiką ir įprasmino mano gyvenimą“, – sako B. Gadišauskienė. Būdama inžinerinio mąstymo, B. Gadišauskienė savo kūryboje ne kartą grįžta prie tvirtų linijų ir ryškių spalvų, aiškiai matomų paveiksluose „Šokėja“, „Ispanė“, architektūros elementų  – darbuose „Eifelio impresijos“, „Eifelis“ ir kt. Jos paveikslai atspindi atvirą simbolizmą, paprastumą, iliustratyvumą, yra suprantami kiekvienam, bet kartu jautrūs, išgyventi, verčiantys susimąstyti apie žmogaus būtį, jos trapumą. Tai dailininkės kūrybos vizitinė kortelė. „B. Gadišauskienės tapybos stilius išplaukia iš Lietuvos arsininkų tradicijų. Tai atsispindi jos ryškiose, drąsiose, jautriai išmąstytose spalvinėse dermėse. Taip pat paveikslų struktūrose, išplaukiančiose iš sąsajų su liaudies menu. Norėčiau pabrėžti, kad Birutė yra tikras grynuolis, pagaunantis impulsą ir improvizuojantis, sugebantis išreikšti savo gyvenimo patirtį ir kūrybines emocijas tapyboje“, – taip apie B. Gadišauskienės kūrybą atsiliepia tapytojas, profesorius, technikos mokslų daktaras Jonas Butkevičius.

49


TAUROSTA ---------------- oOo-----------------Mano, kaip ir visų gimusiųjų 5–6 dešimtmetyje, gyvenimo kelias buvo įvairus – dažnai vingiuotas ir duobėtas: tai jis platus ir kyla į kalną, tai leidžiasi takeliu į ūksmingas šalikeles. „Nedrausk savo svajonių. Svajok iš tikrųjų ir uoliai tikėk savo svajonių įgyvendinimu, nes jos padaro tave didesnį, tvirtesnį, geresnį. Kokios yra tavo svajonės, toks bus ir tavo gyvenimas.“ (Oriso Swett Marden) Šiuos žodžius perskaičiau labai seniai ir niekada nepamiršau. Į šį pasaulį ateiname visi vienodi – nuogi ir priklausomi nuo suaugusiųjų, jie padeda žengti pirmuosius žingsnius. Artimieji, giminaičiai, o vėliau mokykla formuoja mūsų požiūrį į aplinką. Visos tos puokštės viduryje vystosi asmenybė. Kadangi ją veikia daugybė faktorių ir aplinkybių, tai ir susiformuoja ji daugialypė ir, jei jaučiasi laisva, būna tikrai nenuspėjama. O laisva ji gali būti visada, bet kartais savo noru tampa priklausoma ir įsipareigojusi. Tapti laisvu žmogus tikrai gali bet kada, jei tik to nori... Į pirmą klasę! 1958 m.

Stasio ir Bronės Banių šeima prie savo namo Kupiškyje, 1969 m. Viduryje – Birutė ir brolis Algimantas.

50

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

Mano gyvenimas iki tam tikro laiko buvo labai aiškus ir nuspėjamas... Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad kartais nuvingiuoja visai ne ta kryptimi, kuria buvo suplanuota. Dabar galvoju, kad viskas, kas man nutiko, tikrai nėra atsitiktinumas. Noriu papasakoti apie savo gyvenimo tarpsnius, formavusius mane kaip asmenybę. Esu aukštaitė. Gimiau Kupiškyje, tokiame gražiame Aukštaitijos miestelyje. Mano vaikystė prabėgo braidžiojant po dviejų upių – Lėvens ir Kupos pakrantes, tarp atvirų, geraširdžių žmonių. Mano tėvas Stasys Banys kilęs iš bežemių grytelninkų, tačiau man visada atrodė solidus, aukštas, stiprus. Santūrus, ramus žemaitis – pasakys žodį tada, kai gerai pagalvos. Nei panikos, nei garsios nuomonės. Į Kupiškį iš Kelmės jį nubloškė paskutiniai karo metai. 1949-aisiais jį su vyresniu broliu Vladu paėmė į sovietinę kariuomenę ir atvežė į Kupiškį. Betarnaujant baigėsi karas. Abu broliai liko Kupiškyje, mat vedė dvi vietines gražuoles, abi Branislavas, ir ėmė kurti savo ateitį. Tapo beveik aukštaičiais  – išmoko kepti duoną ir virti gardų kupiškėnišką alų. Žiemos vakarais šeimos su vaikais tuo metu rinkdavosi pas kaimynus, užsidangstydavo langus ir dalijosi naujienomis apie pasaulio politiką, klausėsi „Amerikos balso“. Man tai buvo labai įdomu. Iš tų laikų liko noras žinoti visas pasaulio naujienas ir vertinti situaciją. Mama Bronė Mikokiūnaitė kilusi iš pasiturinčios šeimos, turėjusios žemės kaime, o miestelyje – gražią sodybą. Ji buvo skardžiabalsė aukštaitė, po darbų tėvų ūkyje mėgusi šokti ir dainuoti. Kai apgalvoju, kas šeimoje pas mus buvo menininkas, tai arčiausiai jo buvo mano mama – gražiai dainavo, šoko ansamblyje, mezgė savo sugalvotais raštais, puošėsi pati ir puošė mane. Ji turėjo labai aiškų požiūrį į sovietų valdžią. Tai ji man įskiepijo didelę meilę laisvei ir Tėvynei. Jau vaikystėje sužinojau apie Rusijos kalėjimų baisumus, nes grįžęs po amnestijos apie tai pasakojo mano tetos vyras, buvęs partizanas, nuteistas 25 metus kalėti lageryje. Tėvai visada daug dirbo. Vaikus irgi spaudė prie darbo: ravėjom daržus, šienavom, vėliau teko dirbti šiltnamiuose, nes tėvai augino daržoves ir taip prisidurdavo prie menko vairuotojo atlyginimo. Mama dar rūpinosi sodu, kad vaikai gautų vitaminų iš uogų ir vaisių.

Tais laikais nebuvo nei auklių, nei darželių, todėl mane prižiūrėjo senelis, tiksliau, močiutės antras vyras, kuris mums buvo labai geras ir atidus, mes, vaikai, jį labai mylėjome. Jis turėjo mažą kalvę, o aš tupėdavau ant tos kalvės slenksčio ir žiūrėdavau, kaip jis dirba. Todėl moku daug vyriškų darbų ir turiu būti dėkinga už galimybę būti šalia senelio, ant kalvės slenksčio. Man ten labai patiko ir dėl to, kad visada buvo daug kalbama apie politiką, aptariamos įvairios miestelio naujienos. Senelis man buvo ir mokytojas, ir pavyzdys. Jis buvo tikrai neeilinė asmenybė – išmintingas, teisingas. Mane nustebino ir sužavėjo jo požiūris į mus, vaikus. Sykį jis pasikvietė visus savo anūkus ir padalijo po tikrą auksinį žiedą sakydamas: „Čia jums atminimui nuo manęs, saugokite ir prisiminkite.“ Man tada buvo šešeri metai. Tokia atsakomybė ir pasitikėjimas! O senelis Pajuodis patikėjo mumis. Aš tą žiedą išsaugojau iki šiol. Man jis pats gražiausias... Paaugusi, būdama aštuntokė, prisimenu, žavėjausi braižyba, literatūra, muzika. Atsimenu, kaip mūsų muzikos mokytojas liepdavo pirkti abonementus į kamerinės muzikos koncertus, kuriuos atveždavo į Kupiškį. Aš visada juos įsigydavau ir jau nuo aštuntos klasės su malonumu eidavau į kiekvieną koncertą. Gerai prisimenu ir lengvosios muzikos koncertus. Jau mokykloje ruseno protesto ir laisvės troškimas, todėl, nors ir buvo draudžiama, naktimis žiūrėdavome Sopoto festivalio koncertus, klausėmės „Liato s radijem“ transliacijų iš Lenkijos. Baigusi mokyklą vietoj literatūros ar žurnalistikos, ko tikėjosi mūsų lietuvių mokytoja, pasirinkau Kauno politechnikos institutą (KPI), chemijos fakultetą, nes negalėjau išduoti savo mokyklos draugių. Stojome visos kartu, kad būtų drąsiau. Be to, Kaunas tada buvo lietuvybės simbolis. Būtent Kaune pirmą kartą iš labai arti pamačiau žmones, susirėmusius su tarybiniais milicininkais, kai buvo malšinamos riaušės po R. Kalantos laidotuvių. Mokydamasi KPI, turėjau pomėgį – lankiau akademinio irklavimo treniruotes. Visos vasaros, dalis pavasario ir ankstyvo rudens prabėgdavo stovyklose Birštone, Trakuose, Kaune. Paskaitos, laboratoriniai darbai, praktika, ir štai – diplomas. Baigus institutą, tolesnis pasirinkimas buvo aiškus – Kėdainiai arba Jonava. Pasirinkau pastarąją.

51


TAUROSTA

Šiaurės Kaukazas, Škelda, 1979 m. liepa–rugpjūtis.

Karpatai, 1980 m.

Darbą „Azote“ galiu pavadinti gražiu, įdomiu laiku. Teko įtemptai mokytis, laikyti krūvą egzaminų, perprasti sudėtingą technologiją, įgijau naujos patirties vadovauti būriui darbininkų. Laisvalaikiu dalyvaudavau jaunųjų specialistų susibūrimuose, teko vykti į alpinizmo ir kalnų slidinėjimo stovyklas Kaukaze, Armėnijoje, Karpatuose. Laikai buvo įdomūs. Mokytis reikėjo daug, reaguoti greitai ir atsakingai. Dar institute profesoriai A. Ancuta, J. Janickis, E. Pacauskas ir kiti įskiepijo atsakomybės ir pareigos jausmą. Spaudė mus prie mokslų, tačiau visa tai labai padėjo karjeros metais. Pamainos viršininke amoniako vandens ceche dirbti buvo gana sunku, bet kruopštus ir sąžiningas darbas neliko nepastebėtas  – po trejų metų perėjau dirbti į gamybos skyrių vyr. dispečere, vėliau ir vyr. specialiste. Mokiausi iš geriausių „Azoto“ vadovų, todėl buvau tikra, kad po tokios mokyklos galėjau dirbti bet kur, nes čia reikalavimai ir technologijos buvo tokios, kokių Lietuvoje daugiau niekur nebuvo.

52

2020 NR. 2 (12)

Alpinizmo stovykla. Šiaurės Kaukazas, Adil Su, 1978 m. liepa.

1987 m. ištekėjau ir keletą metų auginau du sūnus – Andrių ir Saulių. Tuo laiku prasidėjo Sąjūdžio laikai  – judėjimas už Lietuvos nepriklausomybę. Su tėvais ir savo šeima stovėjau Laisvės kelyje. Kitus įvykius teko sekti per televiziją, po bokšto užėmimo sausio 13-ąją – per radiją. Vaikai buvo visai mažiukai. Neišpasakytas džiaugsmas buvo atgauti laisvę. Gaila, mama to nesulaukė. Meldėmės, kad pasisektų, tikėjome, kad viskas bus gerai. Buvome naiviai drąsūs. Vėliau teko pergyventi blokadą, nepriteklių, žiemą be šildymo ir karšto vandens. Bet tai nebuvo nei sunku, nei baisu. Tai buvo mūsų Laisvė. Dar kartą sutikčiau tai pergyventi, kad tik negrįžtų tie priespaudos laikai. Vaikai augo, problemos sprendėsi. Viskas ėjo į priekį. Kaip matote, neužsimenu apie jokią dailę. Tikrai dar apie ją negalvojau. Tiesa, visada mėgau knygas, teatrą, koncertus, lankydavau parodas, kai tik galėdavau. Pamenu, vaikystėje varvinau seilę žiūrėdama,


II. Jubiliejai

Lietus Paryžiuje. Akrilas, kartonas, 70x65, 2018.

Šiaurės jūra. Aliejus, drobė, 60x50, 2018.

53


TAUROSTA kaip tikrais vandeniniais dažais piešia mano vyresnė draugė. Bet buvau įsitikinusi, kad aš nemoku piešti. O gyvenimas tekėjo savo vaga: darbas, namai, vaikų reikalai. Gyvenome sunkiai, daug dirbau. Paaugę dirbo ir sūnūs. Išmoko atsakomybės, kruopštumo. Dabar moka visus vyriškus darbus ir jų nevengia. Vaikai visada mane skatino pasitempti, laikytis tvirtai ir žengti į priekį. Mes visada buvome draugai, jie padėjo man, o aš stengiausi sudaryti jiems sąlygas mokytis, siekti savo svajonės. Ir iki šiol mes draugaujam. Visada išklausau jų nuomonės. Dabar mes visi žengiame savo keliais – Saulius savo savarankišką gyvenimą pradėjo kelione Šv. Jokūbo keliu šiaurės Ispanijoje ir nuėjo 1000 kilometrų iki Santjago de Compostelo. Andrius bandė laimę Kipre, Anglijoje, suaugo ir sutvirtėjo. O dabar abu sėkmingai dirba Vilniuje. St. Michelio kalno paslaptys. Akrilas, kartonas, 70x65, 2019.

Šokėja. Atokvėpis. Akrilas, kartonas, 85x60, 2019.

54

2020 NR. 2 (12)

Gyvenu įdomiu laikotarpiu. Esu laiminga, kad gimiau tokioje gražioje, taikioje, garbingoje šalyje, kuri sugebėjo atidaryti ilgam užvertas duris į laisvę, paskatindama ir kitas tautas siekti savo nepriklausomybės. Esame maži, bet tikrai vertingi. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Jaučiu, kad mano likimas labai glaudžiai susijęs su Tėvynės keliu. Ir man pasisekė, kad mano tėvų puoselėta Laisvės dvasia ir meilė Tėvynei palietė ne tik mane, bet ir mano vaikus. Mes visi esame Lietuvoje, kuriame savo ateitį ir džiaugiamės Laisve, kurią mums atnešė 1990 m. kovo 11-oji. Visi dalyvavome įvykiuose, atvedusiuose tautą iki Laisvės atkūrimo dienos. Mes su sūnumi Andriumi, kuriam tada buvo daugiau nei metai, stovėjome Baltijos kelyje, o sūnus Saulius jau girdėjo tankus, Jonavos gatvėmis žlegsinčius 1991  m. sausio 13-osios naktį. Tik laisvoje Tėvynėje galiu kurti, keliauti, dalintis savo patirtimi ir talentu. O galimybė keliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su kitų šalių kultūra, pamatyti kitokią gamtą ir papročius paskatino mane atidžiau pažvelgti ir į savo kraštą. Daug keliauju ir po Lietuvą. Visos kelionės tik patvirtina, kad ji – pati gražiausia. Visa ta patirtis sluoksniavosi, dėliojosi ir subrendo, pradėjo veržtis į paviršių. Taip jau susiklostė, kad vaikams iškeliavus į platųjį pasaulį, atsirado laiko ir sau. Ieškojau, kuo užsiimti laisvalaikiu. Palankiai susiklosčius aplinky-


II. Jubiliejai

Jonaviečiai – B. Gadišauskienės parodos Seimo rūmuose dalyviai. Vilnius, 2020 m.

bėms atsidūriau dailės studijoje, prisėdau ant kėdės priešais molbertą ir... Taip aš pradėjau savo kūrybinį tapybos kelią. Tai atsitiko prieš ketverius metus ir, nors ir keista, būtent dabar pasijutau laisva, savo vietoje. Tada, kai kitiems atrodo, kad gyvenimas nugyventas ir nieko įdomaus nutikti nebegali, aš atradau savo pašaukimą. Mano gyvenimas tęsiasi ir sukasi tokiu greičiu ir įspūdžiais bei galimybėmis, kad net kartais sunku patikėti. Tik reikia visa tai pasitikti atvira širdimi, su džiaugsmu ir meile. Tėvų įskiepytas darbštumas, atsakomybės jausmas, užsispyrimas, smalsumas ir tvirta valia padėjo man kūrybiniame kelyje. Daug ir sunkiai dirbau, mokiausi ir studijoje, ir savarankiškai grafikos, tapybos aliejumi, akrilu. Visa tai padėjo lavinti ranką, pajusti spalvų derinius. Dar viena mano kūrybos išraiška – mandalos. Jos padeda sudėlioti mintis, subalansuoja ir atkuria jėgas. Tai gana greitas darbas ir labai tinka kūrybinėms dirbtuvėms – po poros valandų kiekvienas dalyvis išsineša beveik jau baigtą darbą, o tai paskatina ne vieną toliau tobulinti įgūdžius. Kuriame mandalas su

senjorais Jonavos bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universitete, Jonavos ir Panevėžio mokyklose, Kupiškio ir Jonavos bendruomenių susitikimuose ir šventėse. Dalintis savo žiniomis, padėti žmonėms rasti kelią į save, puoselėti grožį ir nešti džiaugsmą aplinkiniams – toks mano gyvenimo tikslas. Vis dar esu optimistė, todėl mano paveiksluose daug spalvų, judesio, teigiamų emocijų. Ruošdama parodas turėjau tikslą paskatinti vyresnius žmones imtis iniciatyvos, atrasti talentus savyje, juos puoselėti ir į pasaulį žvelgti su viltimi ir džiaugsmu. Vis prisimenu maestro Jono Vaitkaus žodžius: „Gerai, kai horizontas toli...“

55


TAUROSTA

KAZIMIERUI JAKUČIUI – 60

VERSLO IR MENO DUETAS AUKŠTAITIŠKA DVASIA Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė. Nuotraukos iš šeimos albumo

Kazimieras Jakutis, bendrovės „Lonas“ įkūrėjas, pastaraisiais metais labiau žinomas ne kaip verslininkas, bet kaip menininkas, save susiejęs su muzikos pasauliu. Neseniai paminėjęs gražų jubiliejų, daugiausia sentimentų jis jaučia tėviškei Ignalinos rajone, Pagulbiui, įbridusiam į Molėtų kraštą, Jonavai, įsikūrusiai ant Neries krantų, ir, žinoma, visai Lietuvai. Kaimo dvasia alsuojantis Kazimieras dalijasi prisiminimais apie įdomų, margą ir prasmingą savo gyvenimą.

56

2020 NR. 2 (12)

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI Kiekvienas sulaukęs brandaus amžiaus vis dažniau atsigręžia į praeitį, prisimena klasės draugus, vaikiškus pokštus, sapnuoja vaikystės ar jaunystės kiemą, tebekvepiantį liepomis ir medumi. Kazimieras augo gražiame Ignalinos rajono Kalviškių vienkiemyje, senoje dviejų galų troboje, kurią supo alksniai. „Manęs neauklėjo nei gatvė, nei daugiabučio kiemas. Mane auklėjo mylinčios mama ir mo-


II. Jubiliejai

čiutė, griežtas tėvo žodis. Prisimenu, kai nupirko dviratį „Ereliukas“, negalėjau juo bastytis, kur tik geisdavau, visada turėjau atsiklausti mamos, iki kurios vietos toliausiai galiu pasivažinėti. Pradėjus lankyti Gerkonių pradinę mokyklą, dulkėtas kelias iki jos turėjo tam tikras atkarpas. Iki šiol mano atmintyje tebeskamba tie tarmiškai tariami pavadinimai: „iki posūkią“, „iki kryžiaus“, „iki grūšeląs“, iki sklepialę“, „iki liepąs“, iki mokykląs“. Visas mano vaiko gyvenimas baigdavosi ties toliausiai geografiškai nutolusiu objektu – Gerkonių mokykla“, – prisimena K. Jakutis. Kazimieras su tėvu (iš kairės) giminės suėjime.

Kai dar buvo visai jaunas Jonavoje.

Tačiau, laikui bėgant, geografija plėtėsi, vėrėsi kitoks, platesnis pažinimo pasaulis. O kai jaunuolis pravėrė Dūkšto vidurinės mokyklos duris, atsirado aplinkybės daugelį dalykų spręsti pačiam, savaip vertinti santykius su bendraklasiais. Kitaip tariant – mokykla tapo ne tik žinių šventove, bet ir taip trokštamos laisvės dalimi. Bet tėvų vaidmuo nė kiek nesumenko – jie savo sūnui kalė į galvą, kad šis turįs įsigyti su žeme susijusią specialybę ir privaląs stoti į Kauno žemės ūkio akademiją, dabartinį Aleksandro Stulginskio universitetą. „Neatsikalbinėjau  – labai norėjau ištrūkti iš tėvų globos. Mane traukė, viliojo tas didelis, neaprėpiamas pasaulis, kurį įtariau esant už Gerkonio dvaro liepų, o gal už Dūkšto parapijos ribų... Traukė, viliojo, šaukė. Atsispirti nebuvo įmanoma – tapau savarankišku akademijos studentu, ją baigiau ir gavau inžinieriaus hidrotechniko diplomą“, – tęsia pasakojimą pašnekovas.

SAVĘS IEŠKOJIMAS Studijos aukštojoje mokykloje visiškai pakeitė vaikino gyvenimą. Pažintis su jauna ir miela mergina, jonaviete Birute Bradauskaite jaunuolio širdyje įžiebė meilės kibirkštį, kuri suliepsnojo tokia jėga, kad, mokydamasis trečiame kurse, dvidešimtmetį perkopęs Kazimieras ją vedė. Prisimindamas studijų laikus, šiandien jis juokauja, kad „ištrūkęs iš mamos globos atsidūrė kitos moters „globoje“. Anot jo, tai buvo pats didžiausias gyvenimo ramstis, teikęs jėgų ir bėdoje, ir džiaugsme. „Nuo to laiko mane globoja mylima ir my-

57


TAUROSTA

B. ir K. Jakučiai su keturiais savo sūnumis. Iš kairės: Adas, Liudas, Domas, Saulius.

linti, rūpestinga, energinga, protinga, atsidavusi kūnu ir siela, visada laukianti žmona Birutė, kurios niekada nereikėjo atsiklausti, „iki kur galima nuvažiuoti“, kaip tai būdavo gyvenant su mama“, – šmaikštaudamas sako aukštaitis. Baigęs Žemės ūkio akademiją, Kazimieras buvo nukreiptas dirbti į Ignalinos rajoną, bet pasuko paskui jonavietės žmonos paskyrimą – 1983-iaisiais jauna šeima apsigyveno Jonavoje. Jaunas specialistas „Jonavos hidrotechnikos“ įmonėje užsibuvo tik trejus metus – melioracijos meistro pareigos „nelipo prie širdies“. Darbas baldų kombinate taip pat geresnių rezultatų nedavė – Kazimierą erzino kas žingsnyje primenama tarybinė atributika. „Savęs ieškojau įvairiose srityse, kol pagaliau supratau, kad mano kelias – užsidirbti pačiam, be darbdavių pagalbos. Neturėdamas nei patirties, nei žinių, daugiabučio rūsyje ėmiausi gaminti žurnalinius staliukus, paskui įnikau į sudėtingesnius reikalus – medinių durų ga-

58

2020 NR. 2 (12)

mybą, dar vėliau prekiavau porolonu. Visko buvo, bet tas laikotarpis man kelia malonių prisiminimų. Galų gale įkūriau individualią įmonę „Lonas“. Tai buvo 1993 metų balandžio 30 dieną. Iki šiol prisimenu, kaip traukiniu dundėjau į Vilnių įregistruoti savo verslą, kaip rinkau įmonei pavadinimą, kaip kūrėme logotipą. Tuomet ėjo virsmas iš socializmo į kapitalizmą. Nepakartojamas, nuostabus laikas – jaunystė, beribės galimybės ir tikėjimas vis gražesne ir laisvesne ateitimi. Nebe ta, kurią žadėjo komunizmo šaukliai, bet ta, kurią gali susikurti pats savo jėgomis, savo rizika, padedamas sėkmės ir artimųjų“, – samprotauja „Lono“ įkūrėjas.

PASITIKĖJIMAS SŪNUMIS Bėgant laikui, ir K. Jakučio įmonėje prasidėjo didžiuliai pokyčiai. Tiesa, neapsieita be nuosmukių, negandų, tačiau sugebėta pakilti ir įsitvirtinti ne tik


II. Jubiliejai

Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. „Lonas“, gaminantis miego gaminius, tarp kurių svarbiausią vietą užima čiužiniai ir komfortiškos lovos, įžengė į Rygos bei Talino rinką. Augant „Lono“ produkcijos paklausai, ateityje ketinama pastatyti naują fabriką Jonavoje. Pasak verslininko, kasmet maždaug tūkstančio kvadratinių metrų priestatai negelbėja – erdvės nebepakanka. „Mano planuose – naujas, šiuolaikiškas erdvus, draugiškesnis aplinkai ir čia dirbantiems žmonėms pastatas, atitinkantis besikeičiančius ir kasmet augančius reikalavimus“, – dalijasi mintimis K. Jakutis, paties įkurtą verslo įmonę patikėjęs savo atžaloms. Visada gerai nusiteikęs pašnekovas prisipažįsta, kad nė pats nepastebėjo, kaip užaugo keturi sūnūs, kaip namuose ėmė krykštauti anūkai. „Negaliu nepajuokauti: plėtėsi „Lonas“, reikėjo patikimų „kadrų“. Kreipiausi į žmoną, kad padėtų. Tai šit – užsakymas įvykdytas. Visi keturi sūnūs dirba „Lono“ įmonių vadovais. Argi ne puiku? Ir juos lydi sėkmė. „Lonui“ vadovauja Domas, du sūnūs – Adas ir Liudas yra dukterinių įmonių vadovai, o jauniausiasis Saulius – rinkodaros direktorius. Visi jie  – įmonės augimo ir plėtros liudininkai, patys dirbę ir kempinių pakuotojais, ir čiužinių krovėjais bei išvežiotojais. Prisilietimas prie paprastų darbų jiems padeda suprasti žmogų, jo galimybes ir ieškoti sėkmės šiandienėje „Lono“ veikloje“, – pasidžiaugia tėtis Kazimieras.

MUZIKOS PASAULYJE Tokia buvo viena Kazimiero gyvenimo pusė. O dabar atverskime kitą puslapį ir pasižvalgykime po šio žmogaus muzikos pasaulį, kuriam pastaruoju metu skiria daugiau laiko, nei vadovaujant įmonei. Žmonės, pažįstantys Kazimierą, žino, kad verslininko sieloje slypi didžiulis kūrybinis potencialas, o jo organizuojamų koncertų metu salės būna pilnutėlės žiūrovų. Ne vienas, išgirdęs apie išleistą naują K. Jakučio kompaktinę plokštelę ar koncertinius turus per Lietuvą, stebisi jo muzikiniu talentu. Daugelis kraipo galvas ir jo polinkį dainuoti bei groti sieja su nelengvu verslu. Tokią versiją pašnekovas paneigia ir vėl sugrįžta į vaikystės metus.

59


TAUROSTA Pasak jo, likimas jam lėmė gimti dainingų tėvų šeimoje. Net senelis iš tėvo pusės turėjo polinkį kurti eilėraščius ir juos dainuoti, vadinasi, buvo dainuojamosios poezijos atlikėjas, nūdienos kalba tariant, bardas. Tėtis ir mama, turėdami gerą klausą ir skambius balsus, giedojo bažnyčios chore, dainas vinguriuodavo įvairiomis progomis. Šeimos galva, norėdamas įrašyti solines mamos ar su drauge atliekamas dainas, net magnetofoną nupirko. Išlikę įrašai ir šiandien Kazimierą dažnai nukelia į Kalviškių vienkiemį, pažadina prisiminimus ir vaizduotę. Iki šiol gerbiamą vietą K. ir B. Jakučių šeimoje užima akordeonas, kurį dvylikamečiam Kazimierui nupirko tėvas. Anuomet daugelis vaikinų brazdindavo gitara. Šis instrumentas patraukė ir vidurinėje mokykloje besimokiusio Kazimiero dėmesį. „Skambinti gitara tais laikais buvo madinga. Tad mes, šeši moksleiviai, šiuo styginiu instrumentu mėginome išgauti melodijas. O kai mokykloje susikūrė estradinis ansamblis, įsiliejau į jo veiklą ir tapau pagrindiniu muzikantu. Mūsų melodijos skambėdavo įvairių švenčių proga ir, žinoma, šokių vakaruose“, – prisiminimais dalijasi K. Jakutis. Muzika jo neapleido ir studijuojant akademijoje. Čia buvo atkreiptas dėmesys ne tik į gebėjimą groti, bet ir į studento balsą. Tad įvairių koncertų metu skambėdavo Kazimiero dainuojamos dainos. Su muzika jis neišsiskyrė ir atvykęs į Jonavą. Labai greitai jis tapo poezijos klubo „Šaltinis“ bičiuliu, tad kūrėjų organizuojamos respublikinės šventės neapsieidavo be Kazimiero dainų. Populiarumas kasmet augo. „Prisimenu, kad poetai į savo renginius kviesdavo bardus, matyt, jautė glaudų poezijos ir muzikos ryšį. O aš ir dainavau. Paskui atkreipiau dėmesį į Irenos Nagulevičienės eilėraštį „Juodasis angelas“, kuriam sukūriau melodiją ir jis virto daina. Šiemet išleidžiu savo albumą „Rytmečiai“, kuriame įrašiau ir šią dainą, kurią ne kartą dainavau koncertuose ne tik Jonavoje, bet ir kitose Lietuvos vietose“, – nusišypso kūrėjas. Aktyvus ir nepailstantis dainininkas, dainų autorius Kazimieras jau yra įrašęs šešias kompaktines plokšteles: „Jei negaliu aš turėti tavęs“ (2005 m.), „Iš tos nakties“ (2007 m.), „Eina mūsų laikai“ (2009 m.), „Aukštaitijos dangui“ DVD (2012  m.), „Jaunos dienos“ (2013 m.) ir „Gegužraibės“ (2016 m.). Taigi „Rytmečiai“ jau bus septintasis įrašytas dainų rinkinys.

60

2020 NR. 2 (12)

ŽIBINČIŲ PRASMĖ Kazimieras, siekdamas atspindėti savo nostalgiją ir meilę kaimo dvasiai, savo koncertus papildydavo paties atsigabentais žibinčiais, kurie salę paversdavo prieblandoje skendinčia kaimo seklyčia, o šviesą skleisdavo juose uždegtos žvakės. Pasak Kazimiero, vadinančio žibinčius „šviesos šaukliais“, tokį scenos apšvietimą jis sumanęs 2005-aisiais. „Visi man reikalingi atributai pagaminti iš medžio, kuris buvo žmonių gyvenimo liudininkas. Taip į mano autorinius koncertus atėjo sienojai, langų rėmai, senos durys, kitokie daiktai, kuriuos surankiojau iš įvairių vietovių, tarp kurių yra ir mano tėviškė, – sumanymą aiškina dainininkas. – Pirmasis koncertas su žibinčiais įvyko Jonavoje, Jeronimo Ralio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija – I. N.). Su visais tais atributais mane maloniai priėmė direktorius Arūnas Rimkus ir jo žmona Nijolė, padėję man ir Birutei mokyti bei auklėti visus keturis mūsų sūnus. Už viską esu jiems labai dėkingas. Tokia buvo turnė po Lietuvą su žibinčiais pradžia. Oi, daug gerų dalykų man davė Jonava, kurioje pragyvenau 25-erius metus.“ Sudarydamas savo repertuarą, K.  Jakutis tekstus kuria pats, ieško širdžiai mielų eilėraščių, bet mylimiausiais poetais jis pripažįsta Joną Strielkūną bei Antaną Miškinį, tad nemažai jų eilių yra pavertęs dainomis. Ir tai suprantama – juos sieja aukštaitiška siela.

LAISVĖS POJŪTIS PAGULBYJE Kilęs iš Aukštaitijos, širdyje ir krūtinėje jausdamas savo kaimietišką kilmę, tapęs garsiu ir sėkmingu verslininku, K. Jakutis neišpuiko, gal net priešingai – važinėjo po Lietuvą, dairydamasis į atokiau miesto triukšmo stovinčias ir galbūt niekam nebereikalingas sodybas. Ar tai troškimas sugrįžti į kaimą? Aplankęs daugiau kaip pusšimtį sodybų, sustojo ties Pagulbiu Molėtų rajone. Sustojo ir pasiliko. „Esu kilęs iš kaimo ir, metams bėgant, poreikis užuost džiūstančio šieno kvapą, apsikabint žydinčią liepą, išsimaudyt dūminėj pirty ir visa krūtine pajaust vaikystę tampa nenumaldomas. Man reikėjo kūrybi-


II. Jubiliejai

Viena šeima. Iš kairės: anūkas Joris, sūnus Liudas, marti Aliona, anūkas Emilis, anūkas Oskaras, Kazimieras su anūke Adele, Birutė su anūke Izabele, marti Vaida, sūnus Domas, anūkas Povilas, marti Ramunė, anūkas Adas, sūnus Adas, anūkė Lukrecija. Nuotraukoje nėra jauniausio sūnaus Sauliaus ir marčios Simonos.

nės erdvės, kur pasijusčiau visiškai laisvas. Pagulbyje visa tai suradau. Be to, norėjosi visu tuo pasidalyti su kitais. Juk patirtas skausmas, jei pasidaliji, yra dukart mažesnis, o patirtas džiaugsmas, pasidalytas su kitais, tampa dukart didesnis. Taip ir prasidėjo...“, – mintija jubiliatas. Tapęs Pagulbio sodybos šeimininku, jis visiškai pasinėrė į meno pasaulį – gražioje ir didžiulėje erdvėje pradėjo organizuoti poezijos atlaidus, į kuriuos suvažiuodavo vos ne visos Lietuvos kūrėjai. Eilėraščiai ir muzika skambėjo po šlamančia liepa, išaugusia šalia „gonkų“, daržinėje, svirno prieigose, po obelimis – visur sklandė atvirumo ir šilto artumo dvasia. Tos šventės, kurias įamžino fotografai ar operatoriai, turėtų išlikti malonia istorijos dalimi, kurios pagrindinė varomoji jėga buvo Kazimieras.

Pašnekovas prisipažįsta, kad pastaraisiais metais į Pagulbį nuvažiuoja rečiau, nes čia, kaip ir versle, rado pamainą – sodyboje, kuri tapo kaimo turizmo sodyba, šeimininkauja marti Aliona. „Atvažiuoju pasižiūrėti, ar viskas gerai, paskiepiju obelis, nupjaunu vieną kitą nudžiūvusią medžio šaką, pašienauju. Ten man net ir lietus virsta gražiomis melodijomis, paukščių čiulbesys primena choro natas, o medžių ošimas atspindi įvairiaspalvį kiekvieno žmogaus gyvenimo foną. Kviečiu apsilankyti šiame rojaus kampelyje – pabraidyti po rasotą pievą, pasikalbėti su vėju, romantiškai prie žvakių šviesos praleisti savaitgalį ar bet kurią savaitės dieną. O jeigu nuostabioje aplinkoje norite atšvęsti, maloni sodybos šeimininkė padės surengti krikštynas, įsimintinas vestuves ar kitą asmeninę šventę. Patikėkite – laikas, praleistas Pagulbyje, daro stebuklus. Įsitikinkite patys“, – kviečia K. Jakutis.

61


TAUROSTA

LAIMĖS SUVOKIMAS Pašnekovas prisipažįsta, kad nežinąs laimės apibrėžimo. „O kas ta laimė? Kada žmogus gali pasakyti, kad yra laimingas? Atsakyčiau taip: jei dažniau būni laimingas nei nelaimingas, tai ir yra laimė. Aš kur kas dažniau būnu laimingas, nes matau Lietuvą vis geriau gyvenančią, vis laisvėjančią ekonomiškai ir dvasiškai. Aš laimingas, kai man ploja ir po koncerto neskuba skirstytis žiūrovai. Aš laimingas, matydamas, kad mano vaikai išpažįsta tas pačias tiesas, kurias ir aš. Laimingas, kad sekasi „Lonui“, nes jo produkcijos paklausa vis labiau auga“, – savo poziciją apie laimę nusako pašnekovas. Anot muzikos puoselėtojo, nederėtų kreipti dėmesio į, jo manymu, nereikšmingas detales – apkalbų nuogirdas, nedraugišką žvilgsnį ar netyčinį stumtelėjimą gatvėje. „Gyvenimas nuostabus ir kasdien gerėjantis. O mes patys ar gerėjam? Žvelkime į viską atlaidžiau, paprasčiau, šypsokimės  – ir mums šypsosis. Argi tai nebus laimė?“ – atsisveikindamas linki meno pasaulio atstovas, verslininkas, kaimo ir gamtos vaikas K. Jakutis.

62

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

ARTŪRUI RIMKEVIČIUI – 60

VITRAŽO STIKLO PLOKŠTELIŲ MAGIJOS Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos iš šeimos albumo

Gimė 1960 m. gruodžio 14 d. Jonavoje Profesija – stiklo dailininkas. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1997  m. Nuo 2015  m. – asociacijos LATGA narys, turintis meno kūrėjo statusą. Šeima – žmona Daina (g.  1960  m.), duktė Rugilė (g. 1985 m.). Įžengę į Kauno senajame parke boluojančią musulmonų mečetę, iškart pastebėjome ant kopėtėlių užsilipusį pusamžį vyrą, taisinėjantį, matyt, neseniai pažirusius ar išklibusius langų vitražo stikliukus. „Labas, – pasakė. – Tai aš, Artūras, jonavietis.“ Kur link vėliau kalba besisuktų, vitražo meistras Artūras Rimkevičius neužmiršdavo pabrėžti savo jonavietišką kilmę. Esą tai jis, Karaliūnų kaimo vaikis, augo griežtoje senelės

63


TAUROSTA

Seneliai Marija ir Aleksandras Kazakevičiai. Stovi iš kairės vaikai: Zuzana, Marijonas, mama Rita Ona.

Ogonovskos, kilusios net iš Markutiškių dvaro, globoje, tai jis pirmiau pramoko ne lietuvių, o lenkų kalbą, tai jis braidė po anuomet kvapnią ir gilią Lankesos vagą, stebėjo, kaip vietos žvejai rankomis išvelka iš jos gelmių plėšrią lydeką ar aptingusį ešerį. Nuo mažens galbūt įsižiebė ir meilės, atjautos savo tėviškei jausmas. Senelis tarpukario Lietuvos kariuomenėje tarnavo ulonu, vėliau, stojus sovietmečiui, paragavo politinio kalinio duonos, teta taip pat neišvengė Vorkutos „kurortų“, tad berniuką glumino tokios istorinės grimasos, jis dar paauglystėje suvokė, kad visuomenėje vyrauja kažkokia painiava, vertybių chaosas, bet ateityje tas chaosas būtinai turi pasikeisti.

POLINKIS Į MENUS – GALBŪT GENUOSE Artūras šiek tiek domėjosi savo genealogija, bet toliau savo prosenelių šaknų neįžvelgė. Dabar juokauja: „Senelis Aleksandras Kazakevičius pynė dailius krepšius, bitininkavo, tai tie jo paskleisti polinkiai ir pasiekė mane.“ Gaila, teko pasiblaškyti po įvairias mokyklas, nepajusti vienos klasės džiaugsmo. Iki septynerių

64

2020 NR. 2 (12)

Ketvirtokas su broliu Gyčiu Vytauto parke, Kaune.

metų lakstė Karaliūnuose, vėliau vartė knygas Trakų Vokėje, Vilniaus 22-ojoje vidurinėje, Kauno 4-ojoje vidurinėje, kol pagaliau pateko į Juozo Naujalio meno mokyklą. Čionai jį atvedė patys mokytojai, pastebėję dailius neramaus ketvirtoko piešinius. Tad nuo 1972ųjų Artūras tapo „naujalioku“, patikėjęs, kad jo laukia įdomi dailininko profesija. Čia, mūzų viliokių apsuptyje, pajutęs dvasinės laisvės ir bohemos kvapą, jaunuolis išaugo iš hipiuojančio kauniečio ir ėmė bręsti kaip saviraiškos ieškanti asmenybė. „Buvau nedrausmingas, pernelyg aktyvus, todėl ta portretų ir peizažų „saviraiška“ pasireiškė ir kitose srityse. Pavyzdžiui, nekreipdavau dėmesio į mokytojų rašomus pažymius. Turėjau savo „dienoraštį“, kuriame pagal išgalvotus kriterijus save ir vertindavau. O juk tai, kai dabar pagalvoji, irgi buvo savotiška kūryba“, – atvirauja buvęs jonavietis. Vėliau, studijuodamas Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės fakultete, 1999  m. tapęs menotyros magistru, A. Rimkevičius suvokė, kad kito kelio nėra – tik į stiklo kalną.


II. Jubiliejai

Kauno dailininkų kūrybos paroda Vilniuje, 1986 m. A. Rimkevičius – pirmas iš kairės. J. Jakimavičiaus nuotrauka.

SVAJOJO PRISILIESTI PRIE NUKRYŽIUOTOJO Jis buvo vienintelis, kuris taikomosios dailės srityje pasirinko studijuoti stiklo paslapčių. Pirmąkart stojant į Vilniaus dailės akademiją, jaunuoliui pritrūko gal pusantro balo iki išsvajotų stacionaro studijų. Teko paklusti griežtai tvarkai, kaip ir dar keliems, sugrįžti į Kauną, kur, laimei, nuo 1979 m. įsteigtas fakulteto skyrius, kuriame Artūras mokėsi meniškai pūsti stiklą, iš karštos žaižaruojančios masės suformuoti skambančias įvairiaspalves kaladėles. Maža to, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, jis pramoko dar daugiau vitražo gudrybių, tad 1986  m. grįžęs iš Kaliningrado jau galėjo save vadinti šiokiu tokiu vitražistu, pažengusiu „stiklioriumi“. Tų pačių 1986-ųjų rudenį dailininkas gavo darbo mokykloje, pats ėmė ieškoti talentų savo klasėse. Netrukus jam pasiūlomi įdomūs projektai Kauno klinikose, „Lietuvos draudime“, Birštono bažnyčioje, kitur. Ypač geru žodžiu Artūras mini Kėdainių politiko Viktoro Uspaskich užsakymą išgražinti jo bendrovės „Vikonda“ poilsio erdvę. Tada jam buvo ne tik suteikta kūrybos laisvė, bet ir laiku, sąžiningai atsiskaityta. Kuo stiklo menininko darbas ypatingas, išskirtinis? Atsakydamas į šį klausimą, A.  Rimkevičius nė minutei nesusimąsto. „Tuo, kad vitražas labai dekoratyvus, tiek medžiagos, tiek atlikimo technika – mi-

Su kolegomis stiklo vitražo ir dizaino studijoje, Kaune. A. Kairio nuotrauka.

nimalistinės. Antra, pavyzdžiui, besidarbuodamas sakralioje erdvėje, ne visada būsi suprastas, nes kunigai puošyboje dažniausiai neturi patirties, retas suvokia, ko menininkas iš tikrųjų siekia.“ Nepaisant kritikos užsakovų adresu, Artūras mėgsta iš spalvotų stikliukų dėlioti, pavyzdžiui, Nukryžiuotąjį, kurti sakralioje erdvėje bet kokį siužetą. Beje, vienas Nukryžiuotasis, įkeltas į Kačerginės koplyčios altorių, vietos maldos namų šeimininkų „iniciatyva“ kažkodėl buvo atsidūręs virš durų, o vietą pagrindiniame altoriuje užėmė visai kito autoriaus Šventoji Dvasia, jonaviečiui atrodžiusi panaši į šikšnosparnį. Teko pasiguosti Lietuvos dailininkų sąjungai, paieškoti teisybės vitražistų bendruomenėje, kol kruopščiai kurtas ir ilgai lauktas darbas sugrįžo į savo vietą. Panašūs nesusipratimai lydėjo Artūrą ir puošiant Birštono bažnyčią, kitur.

STOVĖJO LAISVĖS KOVŲ BARIKADOSE A. Rimkevičius neslepia dar vaikystėje jam įskiepytų patriotinių intencijų, tautinių idealų. 1991 m. sausio 12-osios vakarą atvykęs į Vilnių, dvylika dienų ir naktų saugojo Parlamento rūmus, rankovėje nešiojosi kastuvo kotą, kuris esą suteikė jam saugumo jausmą. Dar į kelionę buvo pasiėmęs fotoaparatą „Liubitel“, kuriuo fiksavo įvykius, žmonių nuotaikas. Neseniai dar sykį peržiūrėjęs anuomet sustabdytas akimirkas,

65


TAUROSTA

1991 m. sausis. Neramios Parlamento gynėjo dienos. Tada reikėjo apsaugoti Laisvę...

Su žmona Daina anūkėlės krikštynose Kačerginės Šv. Onos koplyčioje. Viršuje – altoriaus vitražas „Nukryžiuotasis“ (1,5 m2, stiklas, švinas, 2000).

kaunietis parengė parodą „Mano 13 dienų“. Ekspozicija šiemet jau buvo išdėstyta Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete, Rokiškio J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje, neseniai apsilankė net Teisingumo ministerijoje. Artūrui patinka gilintis į Lietuvos istorijos peripetijas, ieškoti senovės simbolių, naršyti legendose ir kontraversijose. Antai pernai Seimo parodų galerijoje buvo pristatyta Lietuvos vitražo meistrų darbų paroda „Žemaitijai – 800“. Visi autoriai, kaip ir jis, gerai įvertinti. O štai 2018-ieji nuskubėjo minint Vilhelmo

66

2020 NR. 2 (12)

... ir slaptą išėjimą iš Parlamento rūmų.

Storastos-Vydūno asmenybę. Įprasmino šį tautos filosofą ir buvęs jonavietis, ketindamas ateityje sukurti vitražų ciklą su Lietuvai svarbiais vardais. „Visa giminė, atrodo, turėjo meno gyslelę. Pavyzdžiui, su savo jau suaugusia seserimi susipažinau, kai ji „šturmavo“ mūsų menų fakultetą. Matyt, užbūrė mus visus tas senolis, krepšių pynėjas“, – dalijasi mintimis dailininkas. Įdomu, kad ir Rimkevičių šeimoje buitis, ekonominės krizės neužgožia kūrėjų pastangų. Žmona Daina,


II. Jubiliejai

KALBA DAILININKO RANKOS

67


TAUROSTA

Detalė. Plonastiklis švino vitražas, diametras – 72 cm, 2015.

Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Plonastiklis švino vitražas, 58,5x58,5 cm, 2018.

68

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

įkūrusi savo siuvimo studiją, kuria įvairius drabužius, uniformas. Tai, žiūrėk, kariškiams orkestrantams, tai ulonams, Napoleono laikų kariams, tai vienuoliams ar garsiajam ANBO dvejetui – Dariui ir Girėnui. Šeimos darnumo, bendrų interesų dėka Artūras išsivadavo iš kartais jo profesiją menkinančio „stiklioriaus“ statuso, jam nebūtina kažkam „prakišinėti“ savo darbų, jis gali susikaupti ir pats sulaukti atkeliaujančių pasiūlymų. „Šiandien susidaro jau per 500 kvadratinių metrų vitražų plotas“, – sudeda savo kūrybinius rezultatus į skaičius menininkas.

STIKLIUKŲ ORNAMENTAI – DVASIOS LOBYNAS „Dirbu šešiose vietose, – vėl pusiau juokauja kaunietis. – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete, Dailės gimnazijoje, Medicinos akademijos Kosmetologijos fakultete, maža to, namie, sode ir pas įvairius užsakovus.“ Šiemet itin įdomūs užsakovai  – Kauno mečetės šeimininkai nusprendė ne tik restauruoti maldos namų vidų ir išorę, bet ir sustatyti į vietas chuliganų išdaužytų langų stikliukus. Pasakojant apie Artūro pasiryžimą, reikėtų priminti, kad Lietuvoje veikia keturios musulmonų mečetės, Kaune – vienintelė mūrinė, kurią projektavo ir mūsų krašto garsusis bažnyčių architektas Vaclovas Michnevičius. Dabar čia, laikinojoje sostinėje, yra apie 300 islamo išpažintojų, kiekvieną penktadienį vyksta maldos, rengiamas religinis švietimas vaikams ir suaugusiesiems. Pastatas, išoriškai stebinantis savo funkcionalumu bei kuklumu, viduje sutviska kaip kitas, galbūt pietų pusrutulyje atsivėręs dangus. Dekoratyviniai kupoliukai, smailiaarkiai langai, nišelės, rytietiški ornamentai, minareto šalmą puošiantys islamo simboliai, pusmėnuliai, visa tai restauratoriui reikia suvokti kaip paveldo lobį, mūsų neaprėpiamos dvasios erdvę. Ypač tai pajusti turėjo prieš kelis dešimtmečius čia plušėję kiti du Artūro mokiniai – Ričardas Peleskas ir Žydrūnas Milinavičius, beje, irgi jonavietis. Belaukiant maldininkų, Artūras pasakojo, kad būtent čia, Kaune, saugomas turbūt seniausias Lietuvoje rastas Koranas, parsivežtas iš vieno Dzūkijos kaimo, kad čia per mė-

nesį susituokia net kelios poros, mat musulmonas gali vesti krikščionę ar žydę, nors musulmonė moteris gali tekėti tik už musulmono, o jų vaikai bus auklėjami musulmoniškai. Tiesą sakant, arabai čia reti svečiai, nors meldžiamasi arabiškai. Lankytojų daugumą sudaro totoriai, uzbekai, tadžikai, taip pat jauni Kaune studijuojantys kitatikiai. „Teisingai pasielgė Vytautas Didysis, pakvietęs daugiau nei prieš 600 metų į mūsų kraštus totorių, karaimų. Šie ne tik puikiai kovėsi Žalgirio mūšyje, bet ir dalyvavo 1918–1923 metų nepriklausomybės kovose, paskleidė savitą kultūrą, įdomų tikėjimą“, – mintimis vitražistas neria į istorijos labirintus.

PEDAGOGO IŠMONĖ – ĮSIVELTI Į MŪŠĮ Išvalyti šešis vidaus ir išorės langus jų neišimant, teisingai ir tvirtai suklijuoti rytietišką stikliukų mozaiką – tai meistrystę pasiekusio menininko užduotis. Kita A. Rimkevičiaus pusė – tai pedagogo triūsas. Trijose vietose jis lavina jaunuolių menines įžvalgas, „krapšto“ jų prigimtinėse gelmėse besislepiančius talentus. „Menas  – ne mokslas“,  – prisimena Artūras vieną buvusio švietimo ministro, žadėjusio kelti pedagogams atlyginimus, devizą. „Viskas gyvenime – menas“, – meta savo kozirį Artūras. Anot jo, prastas tas medikas ar matematikas, kuris savo srityje neįžvelgia menininko – originalių idėjų kūrybos prado. Nieko keisto, kad ir savo pedagoginėse programose Artūro prioritetai  – novatoriškumas, laisvumas, paradoksalumas. Antai Kauno kolegijos dėstytojams pasiūlytoje anketoje apie save, atsakydamas į klausimą, koks kelias atvedė į šią įstaigą, dėstytojas atsakė: „Iš Senamiesčio pakilau į kalną.“ O jo mėgstamiausia knyga – toji, kuri padeda atrasti save, pavyzdžiui, Kobo Abės „Žmogus – dėžė“. Nuo ketvirtos klasės svajojęs tapti dailininku, dabar A. Rimkevičius vadovaujasi Napoleono Bonaparto moto: „Svarbiausia – įsivelti į mūšį, po to – pagal situaciją.“ Kažkas pravėrė mečetės duris ir dešine koja įžengė ant minkštutėlio kilimo. „Renkasi melstis“, – pratarė stiklo magijos meistras. Pokalbis, rodos, tik įsibėgėjęs, nuščiuvo.

69


TAUROSTA

Po personalinės parodos atidarymo Jonavoje, 2019 m. Iš kairės: pusseserė, jos dukra, anūkė, žmona, tėtis, sesuo ir jos draugas.

Iš kelionių prisiminimų. Anglija, Vitbis, Šv. Marijos bažnyčioje.

70

2020 NR. 2 (12)

Kauno mečetės restauruoto langų vitražo fragmentas, 2020 m.


II. Jubiliejai

ALGIMANTUI ŽENTELIUI – 60

DANGUJE VIETOS JAUDULIUI NĖRA Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos iš A. Žentelio archyvo

Akrobatinio skraidymo istorijoje šis žmogus žinomas kaip aukštos klasės pilotas, sporto meistras, ilgametis Kauno aeroklubo vadovas ir Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas. Mums, jonaviečiams, jis – tiesiog kraštietis, svajonių bendražygis, kurio tėvai lig šiol ne vienam atmintyje išlikę kaip geri kaimynai, šviesūs jau nutolusios kartos atstovai.

Tą dieną, kaip sutarėme, laukti jo, skubančio iš Kauno, ilgai neteko. Bibliotekos tarpduryje Algimantas Žentelis pasirodė dviem minutėmis anksčiau. Padangė jam – matematinio tikslumo ir fantazijų erdvė, reikalaujanti ne tik drąsos, pasitikėjimo savimi, bet ir profesinio fanatizmo, nuolat neapleidžiančios žūties nuojautos.

71


TAUROSTA

NETRUMPAS KELIAS Į AUKŠTAS ERDVES Mama – kadaise garsaus baldų kombinato vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ pedagogė, tėvas – profesine kompetencija ir sąžiningumu garsėjęs buhalteris, stiprus šaškininkas, kandidatas į sporto meistrus, galvočių sporto teisėjas. Tokioje šeimoje augo, dairėsi į padangę raižančius lėktuvus mažasis padauža, svajojęs tapti tai vairuotoju, tai kosmonautu ar lėktuvų konstruktoriumi. 1968-aisiais pradėjęs lankyti Jonavos vidurinės mokyklos pirmąją klasę, rado čia puikius pedagogus  – pirmąją mokytoją Joaną Mackonienę, vėliau auklėtoją G.  Kregždienę, matematikos mokytojus S. Martinėną ir A. Dekontą, šokių mokytoją A. Naruševičienę, biologę D. Gailiuvienę, o kūno kultūros mokytojai ir treneriai vaikinuke įžvelgė net krepšininką ir pakvietė jį į 4-osios vidurinės mokyklos rinktinę.

Mama.

Būdamas abiturientu jis kartu su suolo draugu Daliumi Čekanavičiumi baigė neakivaizdinę respub­ likinę matematikos ir fizikos mokyklą „Fotonas“ ir 1979-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą pasirinkęs taikomąją matematiką. Studijuojant vėl teko žaisti krepšinį už universiteto rinktinę „Mokslas-2“ kartu su kai kuriais „Statybos“ dubleriais. Pagaliau atsivėrė galimybė išpildyti ir vaikystės svajonę – pakilti į dangų. Pirmieji skrydžiai sklandytuvu Vilniaus aviacijos sporto klube užvaldė Algimantą – vasaras jis leisdavo Paluknio aerodrome, ten susipažino su kolegomis ir jau patyrusiais, gerai žinomais aviatoriais, iš kurių daug išmoko. Tai buvo klubo viršininkas Zenonas Brazauskas, instruktoriai Antanas Arbačiauskas, Jonas Sukackas, Rimas Vanagas ir kiti.

Vidurinėje mokykloje su klasės vadove G. Kregždiene. A. Žentelis stovi antroje eilėje antras iš dešinės.

Vidurinės mokyklos tautinių šokių būrelio šokėjai su vadove A. Naruševičiene. A. Žentelis – antras iš dešinės.

Tėvas.

72

Mama, pati dainuodama chore, ir sūnui įdiegė muzikos pradžiamokslį, nupirko akordeoną ir leido į muzikos mokyklą. Tėvas Kazimieras sūnui vis primindavo, kad Žentelių šiame krašte, girdi, daug, bet atšaka nuo Upninkų niekada nepamina garbės po kojomis, o senelis Antanas, tas nuo Trakų kaimo prie Kulvos, garsėjo kaip stiprus, gyvenimo išminties nestokojąs vyras. Algimanto tėvas ilgai dirbo buhalteriu azotinių trąšų gamykloje. Tuomet Žentelių šeima gyveno Parko gatvės 7-ame name. Čia prabėgo Algimanto ir jo sesers Laimos vaikystė. Vėliau tėvas Kazimieras buvo pakviestas „tvarkyti reikalų“ į durpių įmonę, kitaip sakant, sudurti finansinius galus. Tuomet Ženteliams buvo paskirtas keturių kambarių butas Klaipėdos gatvėje, o Algimantui nuo septintos klasės teko lankyti naują 5-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Justino Vareikio progimnaziją), kur galutinai išryškėjo jo polinkiai į tiksliuosius mokslus.

2020 NR. 2 (12)


II. Jubiliejai

Nors buvo įdomu klausytis universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus dėstomos tikimybių teorijos ir gauti jo rankomis pasirašytas įskaitas, jonaviečio mintyse vis labiau kirbėjo didesnė svajonė – pasikinkyti lėktuvą. Pradėjęs trečiąjį kursą Algimantas tvirtai pasiryžo  – reikia patikėti savo svajonėmis ir tapti reaktyvinius lėktuvus valdančiu lakūnu. Netrukus įsigijo bilietą į Ukrainą ir pravėrė aukštas Zaporožės karinio aviacijos centro duris. Čia jo laukė ilgos teorinio pasirengimo paskaitos ir skraidymo lėktuvais pamokos. Lietuvis palyginti greitai pramoko pažaboti čekų naikintuvą „Delfin“, o perkeltas į Kalugos aviacijos centrą toliau tobulino karo lakūno įgūdžius ir buvo paskirtas visos kursantų eskadrilės vadu.

„SUGRĮŽK, SŪNAU, Į SAVO JONAVĄ...“ Baigęs aviacijos mokslus ir grįžęs į Lietuvą, Algimantas ne iškart susirado išsvajotą vietą. Nei Paluknio, nei Pociūnų aerodromuose jaunam aviatoriui nepavyko rasti darbo. Teko grįžti į Jonavą ir įsidarbinti chemijos statybos treste staliumi, tačiau visas išeigines ir atostogas Algimantas leido Pociūnų aerodrome šalia Prienų ir Birštono, skraidydamas Kauno aviacijos techninio sporto klubo akrobatiniais lėktuvais. Ten susipažino su kitu jonaviečiu, nors ir jaunesniu, bet jau sporto meistru Aloyzu Cibarausku. Vėliau teko padirbėti ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybose. Jaunam vyrui tai buvo savotiška romantika, tačiau darbas trukdė skraidymams, ypač vasarą, kai pats varžybų sezonas. Algimanto mama vis nenurimo ir kalbino sūnų: nusileisk pagaliau ant žemės, grįžk į Jonavą ir eik dirbti mokytoju, juk mokaisi Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu ir gali tokį darbą dirbti. A. Žentelio susitikimas su buvusiu tinklinio treneriu buvo lemtingas. Jis tuomet dirbo Jonavos švietimo skyriaus vedėju ir kaipmat pasiūlė darbą 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje reikėjo fizikos ir darbų mokytojo. Ir kam daugiau, jei ne lakūnui su pedagogo gyslele, jų imtis? Taip Algimantas tapo mokytoju ir prasidėjo darbas mokykloje. Jis labai tiko sporto aukštumų siekiančiam lakūnui, nes visos vasaros buvo laisvos. Mokyklos direktoriaus pavaduotojos Birutės Sinkevičienės padrąsintas Algimantas netgi sutiko būti 10 klasės auklėtoju ir vėliau išleido pirmąją abiturientų laidą. Krūvis mokykloje buvo nemažas, kartais susidarydavo net 72 savaitinės valandos. Vis

dėlto po trejų metų teko atsisveikinti su mokiniais ir pedagogais, nes...

SVAJONĖS PILDOSI Kauno aviacijos techniniame sporto klube atsirado laisvas technikos inžinieriaus etatas, tad, ilgai nedvejojęs, Algimantas ten ir pasuko. Ir darbas, ir skraidymai vienoje vietoje leido siekti didesnio meistriškumo. Dalyvavo varžybose Lietuvoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Leningrade ir pagaliau 1988-aisiais, puikiai pasirodęs atvirajame Ukrainos čempionate, įvykdė sporto meistro normą. Ypač šiltai Algimantą, grįžusį tada iš Donecko, sveikino Aloyzas Cibarauskas. Kai kas net juokavo, kad iš Jonavos tai jau trečias sporto meistras, mat be Aloyzo iš Jonavos buvo kilęs ir žymus Lietuvos aukštojo pilotažo asas Steponas Artiškevičius, kuris, deja, besiruošdamas Europos čempionatui 1981 m., žuvo lūžus lėktuvo sparnams. Algimantui drauge su Aloyzu teko nemažai paskraidyti, dalyvauti varžybose, laimėti ir pralaimėti. Įgiję daugiau patirties kartu su Kauno aeroklubo viršininku Eugenijum Raubicku suformavo puikią trijulės grupę, kuri savo sinchroniniais skrydžiais ėmė stebinti žiūrovus įvairiose šventėse. Algimantui tai buvo naujo meistriškumo tobulinimo pradžia, kuri vedė prie naujų laimėjimų. A. Ženteliui ir A. Cibarauskui teko dalyvauti istorinėje aviatorių sąjūdžio veikloje, siekiant nepriklausomybės nuo Maskvos. Jis prisimena 1988-ųjų euforinius laisvės jausmus, kai minėjo pirmąsias figūrinio skraidymo varžybas Lietuvoje, įvykusias 1938 m. Taip pat – savo pieštus bei klubo užsakytus ir pagamintus vimpelus, nudažytus kaip trispalvė. Juos aviacijos vadas Ravinskas liepė viršininkui tučtuojau nukabinti nuo sienos klube. Algimantas puikiai prisimena ir Pociūnuose perdažytą vienvietį lėktuvą JAK-50 (iki tol visus lėktuvus dažydavo tik Rusijoje jų remonto metu) ir pirmąjį reklaminį užrašą „Kauno saldainiai“, ant uodegos  – Lietuvos trispalvę ir jokių sovietinių žvaigždžių ant sparnų! Tuomet jį tekdavo kaskart užstumti kitais lėktuvais, kad nepamatytų į Pociūnų aerodromą atvykę DOSAAF CK inspektoriai Ježovas ir Ravinskas. Tai buvo šiek tiek šelmiška ir nutrūktgalviška, tačiau įspūdinga. Atminty įstrigo ir pokalbis su

73


TAUROSTA tuometiniu Lietuvos DOSAAF CK vadu G. Taurinsku jo kabinete, atvežus ataskaitas, kai reikėjo drąsiai ginti idėją, kad Lietuva turi teisę atsiskirti ir būti savarankiška valstybė, nors G. Taurinskas daužė kumščiu į stalą ir sakė, kad to niekada nebus. Apskritai, visi Kauno aviatoriai buvo ypač aktyvūs Sąjūdžio rėmėjai ir veiklos dalyviai.

LAISVOS LIETUVOS PADANGĖJE Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, ypač ekonominės blokados metais, aviatoriams buvo sunku. Skraidymams trūko benzino, reikėjo kurti valstybės struktūras visose aviacijos srityse.

Komanda – A. Cibarauskas, E. Raubickas, A. Žentelis.

1995 m. A. Žentelis išrinktas Kauno aeroklubo vadovu. Kartu su geru lakūnu ir organizatoriumi A. Cibarausku, turėdami daug didelių planų ir svajonių, kibo į darbus. Po dvejų metų kolega Aloyzas buvo išrinktas Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentu, tad darbų, siekiant suburti Lietuvos rinktinę tarptautinėms varžyboms, padaugėjo. Gaila, tačiau trumpai vadovavęs federacijai A. Cibarauskas netikėtai žuvo 1997-ųjų rugpjūtį, lemtingose Lietuvos čempionato varžybose Kaune, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Tai buvo didelė netektis visiems. A. Ženteliui teko perimti Akrobatinio skraidymo federacijos prezidento pareigas. Daug padrąsinančių žodžių Algimantas išgirdo iš seniausio akrobatinio skraidymo lakūno Vlado Drupo, kuris tuomet, būdamas 76-erių, dar aktyviai skraidė! Net sulaukęs 96-erių jis įlipdavo į akrobatinio lėktuvo Z-326A kabiną ir suriesdavo kelias kilpas Pociūnų aerodrome! Tai buvo legendinis Lietuvos lakūnas. Algimantas, surėmęs pečius su kitais Kauno aeroklubo bendražygiais, ėmėsi darbų, pradėtų kartu su Aloyzu. Netrukus 1999 m. buvo suburta pirmoji geriausių Lietuvos lakūnų (anglų k. – advanced) komanda, kuri debiutavo pasaulio čempionate Čekijoje. Aplenkusi JAV, Prancūzijos ir kitų šalių rinktines, ji užėmė aukštą ketvirtąją vietą. Algimantas visą savo veiklą paskyrė organizaciniam darbui ir vadovavo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijai iki pat 2008 m. pabaigos. Šis laikotarpis buvo paženklintas akrobatinio skraidymo laimėjimais: kartu su Vytautu Lapėnu suburta aukščiausios kategorijos (anglų k. –

74

2020 NR. 2 (12)

A. Žentelis su iškovota Stepono Dariaus jubiliejine taure Kyviškių aerodrome, 1996 m.

unlimited) komanda, kuri 2001 m. jau dalyvavo Pasaulio aviacijos sporto žaidynėse Ispanijoje, o geriausių lakūnų (advanced) komanda iškovojo sidabrą Europos čempionate. 2002  m. Lietuvoje surengtas Europos čempionatas, kuriame aukščiausios kategorijos (unlimited) komanda iškovojo bronzą, o 2003 m. pasaulio čempionatą JAV užėmė 4-ąją vietą. Po dvejų metų Kaune buvo surengtas dar vienas Europos čempionatas, kuriame tos pačios kategorijos komanda vėl pelnė 4-ąją vietą. Lietuvos S. Dariaus ir S. Girėno taurė buvo įtraukta į pasaulio akrobatinio skraidymo didžiausių apdovanojimų sąrašą. O 2007 m. į Lietuvoje organizuotą


II. Jubiliejai

tarptautinę grupę ir dalyvauti aviacijos šventėje Pietų Korėjoje. Rolandas pasikvietė Algimantą, taip pat Robertą Noreiką ir Antaną Marčiukaitį kartu treniruotis. 2011 m. jie kartu su Marku jau dalyvavo Seule penkių dienų šventėje. Lėktuvai ten buvo nuplukdyti, surinkti, vėl išardyti ir parplukdyti į Lietuvą.

Lietuvos aukščiausios kategorijos akrobatinio skraidymo komanda EAC-2002 m. varžybose Įstroje, iškovojusi bronzos medalius. Iš kairės: Vytautas Lapėnas, Antanas Marčiukaitis, Petras Jurgionis, Eugenijus Raubickas, Algimantas Žentelis.

Sėkminga pradžia davė impulsą tęsti bendrus Kauno ir Vilniaus lakūnų grupės pasirodymus, kurie stebino Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos švenčių žiūrovus. O 2016 m. ir 2017 m. Druskininkuose ši trijulė kartu su Algimantu kelis kartus praskrido po tiltu. Po tiltais yra skraidę daug solo lakūnų. Lietuvoje gerai žinomi Jurgio Kairio skrydžiai Kaune ir Vilniuje. Beje, nėra oficialios pasaulinės statistikos apie šio pobūdžio skrydžius, nes nemažai lakūnų tai darė neoficialiai. Visai kas kita – grupiniai skrydžiai po tiltais. Pasaulio aviacijos istorijoje jiems suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. 2017 ir 2018 m. grupė dalyvavo aviacijos šventėse Kinijoje, į kurias susirinko per milijoną žiūrovų. Šioje šalyje savo pasirodymus demonstravo ir solo programų asas Jurgis Kairys.

Aviacijos šventėje Pietų Korėjoje, 2010 m.

tarptautinės akrobatinio skraidymo komisijos ataskaitinę rinkiminę konferenciją atvyko pats FAI prezidentas ir generalinis sekretorius. Šiandien Algimantas, sulaukęs gražaus jubiliejaus, nevengia erdvėje su riaumojančia mašina suriesti kilpą, imelmaną ar kitą figūrą. Jis – aktyvus aviacijos švenčių organizatorius ir jų dalyvis. Jaunystėje kartu su E.  Raubicku ir A.  Cibarausku Kauno trijulės rengiami akrobatiniai pasirodymai Algimantui tapo mėgstamiausiais skrydžiais. Teko labai daug skraidyti šventėse ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, o Lenkijoje į šventes Kauno grupė kviečiama kasmet nuo 2000 metų. Tuomet kartu su Algimantu padangę raižė akrobatinio skraidymo asai Eugenijus Raubickas, Stanislovas Narvilas, Antanas Marčiukaitis, Viktoras Kurbedis. 2010  m. pabaigoje Didžiosios Britanijos pilotas Markas Jefferies pasiūlė Rolandui Paksui suburti

Grįžusio iš Kinijos Algimanto laukė dar vienas iššūkis – tai R. Pakso sumanytas keturių lėktuvų rekordinis skrydis po Alytaus tiltu. Jį įveikė kartu su Robertu Noreika bei Antanu Marčiukaičiu. Šis skrydis užfiksuotas kaip Lietuvos rekordas. Dabar jau gerai žinoma Lietuvos akrobatinė grupė yra pasivadinusi ANBO vardu, garsaus Lietuvos karo aviacijos vado, lėktuvų konstruktorius Antano Gustaičio garbei, kuris taip vadino savo sukurtus lėktuvus. Šios raidės reiškia konstruktoriaus troškimą: „Antanas Nori Būti Ore.“ 2019  m. Algimantas su ANBO grupe beveik visuose Lietuvos aerodromuose atliko seriją pasirodymų, skirtų Lietuvos aviacijos 100-mečiui. Jau buvo panaudoti spalvoti dūmai, simbolizuojantys Lietuvos trispalvę. Tų pačių metų Liepos 6-ąją Algimantas keturių lėktuvų grupėje pasirodė ir virš gimtosios Jonavos. O štai 2020 m. grupės pasirodymus virš Jonavos, Elektrėnų ir Zapyškio vainikavo Kauno aviacijos šventės programa kartu su senu bendražygiu Marku Jefferies. Šį kartą Markas demonstravo solinį naktinį

75


TAUROSTA to varžybų medaliai. Dar būdamos mažos jais dažnai domėdavosi, pavartydavo dukros Ina, Dovilė, Emilija, o dabar, jau mokyklą pradėjusi Sadutė bei pagrandukas Žygimantas.

Įstros aerodrome (Panevėžio r.) EAC-2002 m. varžybos. Algimantas Žentelis, aviacijos veteranas Viktoras Ašmenskas ir LAK generalinis sekretorius Antanas Karpavičius. (EAC – Europos „Unlimited“ kategorijos čempionatas.)

2003 m. CIVA konferencijoje. Sutarties su dėl EAC-2004 surengimo Lietuvoje pasirašymas. Iš kairės: FAI prezidentas Wolfgang Weinreich, CIVA prezidentas Mike Heuer, FAI generalinis sekretorius Maks Bishop ir LASF prezidentas Algimantas Žentelis. (FAI – pasaulio Tarptautinė aeronautikos federacija. CIVA – pasaulio Tarptautinė akrobatinio skraidymo komisija prie FAI. LASF – Lietuvos akrobatinio skraidymo federacija.)

pasirodymą virš Lampėdžių su fejerverkais, o ANBO grupės 27 kilpų pasirodymą, simbolizuojantį metus, kai mes gyvename be Rusijos kariuomenės, vainikavo vakarinis skrydis po Lampėdžių tiltu. Šis skrydis, beje, pretenduoja į Lietuvos rekordą, kaip grupės skrydis po ilgiausiu kliūčių ruožu (261 m ilgio), kurį sudarė gana platus tiltas ir trys greta einančios aukštos įtampos laidų linijos. Be šių istorinių skrydžių A. Žentelio trofėjų rikiuotėje – S. Dariaus ir S. Girėno medalis, kurį jam įteikė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, taip pat II ir III laipsnio Lietuvos aeroklubo garbės ženklai, sidabro medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Pasaulio tarptautinės aeronautikos organizacijos FAI aviacijos sporto medalis, kiti apdovanojimai ir spor-

76

2020 NR. 2 (12)

A. Žentelis pradėjo skraidyti gana vėlai, būdamas 19 metų, su sklandytuvais Paluknio aerodrome. Atrodo, kad savo svajonei įgyvendinti buvo atsisakęs Lietuvoje, Vilniaus unversitete, pradėtų studijų. Prie jų sugrįžo ir 2015 m. metais Kauno technologijos universitete įgijo transporto inžinieriaus bakalauro diplomą. Šiuo sūnaus pasiekimu dar spėjo pasidžiaugti ir tėvai Kazimiera ir Honorata. Tėvas Kazimieras išėjo iš pasaulio, būdamas garbaus amžiaus, bet palikęs pėdsaką. Dirbdamas Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje pats sukūrė sau patogią buhalterinę programą, nors jų Lietuvoje dar nelabai ir buvo. Jis buvo plataus akiračio, domėjosi baltų genčių ir Lietuvos istorija, kalbotyra, stebino sūnų savo žiniomis apie Abraomą Kulvietį ir liuteronus, Joną Jablonskį, kitus tautos švietėjus, užrašinėjo prisiminimus ir pasakojimus apie Trakų kaimo žmones. Kazimiero aistra šaškių sportui (jis buvo kandidatas į sporto meistrus) tęsėsi visą jo gyvenimą. Algimanto mama turėjo pedagoginį išsilavinimą, jaunystėje dirbo Kulvos pradžios mokykloje, vėliau Jonavos baldų kombinato darželio „Ąžuoliukas“ auk­ lėtoja metodininke. Ji dainavo Jonavos baldų kombinato chore ir būdama garbaus amžiaus neapleido šio pomėgio, dalyvavo Jonavos kultūros centro chore „Guoda“. Visa tai  – jau praeitis. Graži, tauri ir prasminga praeitis, įkvepianti dirbti savo krašto ir visos Lietuvos labui. -----------------***----------------Šiandien Algimantui svarbu ne tik pačiam skraidyti. Reikia išsaugoti Lietuvos sportinės aviacijos tradicijas, išlaikyti aerodromus, be kurių neįmanomas profesionalus aviacijos sportas, deja, nesulaukiantis Lietuvos politikų dėmesio jau tris dešimtmečius. Štai toks jonaviečio, energijos nestokojančio padangių sakalo kasdienis gyvenimas ir rūpestis.


III. Tėviškės prisiminimai

Gal tėviškė yra uosto švyturys, tau rodantis teisingą kelią? Gal tėviškė – ta versmė, prie kurios sugrįždamas gali save patikrinti? Tėviškė, tavo gimtinė – vienkartinis stebuklas, Ji viena ir vieną kartą – kaip Motina! /Č. Kudaba/

TĖVIŠKĖ MŪSŲ – BERŽAI Zigmantas MICHNEVIČIUS

Autorius gimė Beržų viensėdyje 1943 m. Beržų septynmetę mokyklą baigė 1957  m., Jonavos vidurinę  – 1961  m., Kauno politechnikos institutą  – 1966 m. Gyvena Trakų Vokėje. Tėvynė, tėviškė yra ten, kur tavo protėvių šaknys, kur gyveno, triūsė, audė, dainavo šienaudami lankas, mylėjo, gimdė, kentėjo ir ilgėjosi seneliai bei proseneliai. Ten, kur išvaikščioti jų takai, takeliai, kur liko namų pamatai. Ten mūsų tėvai prisiekė būti amžinai kartu... Tai žemė, iš kurios dulkių pakilome gyventi. Nuo 1989 m. į mūsų prosenelių kraštą su džiaugsmu kraujo ir dvasinio ryšio vedami suguža giminaičiai iš visos Lietuvos kampelių. Kaskart eidamas su velykine procesija Jonavos šv. Jokūbo bažnyčios šventoriumi jaučiu – einu protėvių, senelių pėdsakais... Man tėviškė – ne tik vieta, kur gimiau, augau globojamas tėvų, bet ir visa aplinka su tėčio ir mamos šeimų broliais, seserimis, seneliais, su puikiais kaimynais ir Beržų mokykla... Visų mūsų gyvenimai sukosi greta, šeimos artimai bendravo, puoselėjo glaudžius giminystės, savitarpio pagalbos ryšius. Kartu džiaugėmės, liūdėjome, užjautėme ir padėjome. Tėviškė – tai ir visa aplinka su Lokės upeliu, šlaitais, pievomis, ąžuolais ir pilnais gėrybių miškais. Gimtinės neprarasi, galbūt gali netekti, bet ji neužmirštama. Tėviškės trauka amžina. Mūsų giminės šaknys įleistos pačiame geografiniame Lietuvos centre, kuris apibrėžtas Jonavos, Kėdainių ir Ukmergės trikampiu. O tėviškė – šalia plento Kaunas–Ukmergė, 6 km į rytus nuo Jonavos, prie buvusio carinio trakto Sankt Peterburgas–Varšuva. Čia vokiečių okupacijos metais Jonavos parapijos bažny-

Seneliai Agnieška ir Kazimieras Michnevičiai, 1925 m.

čioje buvo palaiminta mano tėvų Petro Michnevičiaus ir Vandos Puišytės santuoka. Šių žemių ribose Gegutės (anksčiau Karaulkos) kaime, greta trakto Sankt Peterburgas–Varšuva kelio apeivių namo, vadinamo „kašarka“, žiūrint nuo Ukmergės, priešais ją driekėsi Petkauskų žemės, o už „kašarkos“, Jonavos link, – dėdės Prano, tolėliau – jo brolio Petro Michnevičių sodybvietės. Čia, palei plentą Kaunas–Ukmergė, sklypus įsigijo senelių Kazimiero ir Agnieškos Michnevičių šeimos vaikai Petras ir Pranas. (Tėvas 1931 m. nupirko

77


TAUROSTA

A. ir K. Michnevičių vaikai. Iš kairės sėdi Petras ir Amelija, stovi Juozas ir Pranas.

žemės sklypą iš savininko, kuris tą sklypą, pavadintą Beržų kaimu, pagal žemės reformos įstatymą įsigijo iš Zigmo Mackevičiaus – Beržų, Lokenėlių dvarų ir Jadvygavos palivarko savininko.) Jis dažnai su didžiuliu užsidegimu ir džiaugsmu pasakodavo apie ūkininkavimą nuosavoje žemėje, kaip buvo malonu po daugelio metų nuomavus svetimas žemes gyventi ir dirbti sau. Šalia kelio įsikūrė dauguma mano senelių A. ir K. Michnevičių vaikų: trys sūnūs ir dukra. Petras ir Pranas greta, Zalėsėje (Užmiškyje) – Juozas, o ištekėjusi Amelija  – Gegutės kaime. Veronika ir Zofija su šeimomis gyveno Ukmergėje. Mūsų sodybos įvažiavimo pusiaukelėje, sodo pakraštyje, 1933  m. pastatytas kryžius visada laimino mus išvykstančius, sutikdavo sėkmingai grįžtančius. Prie jo, kol sveikata leido, bobutė Agnieška suburdavo birželio pamaldoms aplinkinius sodiečius. Jos gražus balsas skambėdavo ne tik per pamaldas, bet dažnai ir namuose dirbant. Dėdės Prano keliuką pusiaukelėje saugojo du svyruokliai beržai. Jo sodyba pastatyta pagal Lietuvos sodybų tipinį projektą. Brolių sklypai ribojosi, bet tarp jų buvo likęs siauras rėžis, kurio net kolūkių laikais niekas neužarė. Gal kad kolūkio laukų artojas, traktorininkas Stanislovas Svirskis, buvo mūsų kaimynas? Tėtis kas kiek laiko vis primindavo, kad, kai žemė bus grąžinama savininkams, turėsime tiksliai atkurti teisėtas ribas, neužimdami svetimos valdos. Jis ir per kolektyvizaciją visada tvarkydavosi tik savo žemės ribose, niekada jų neperžengdavo. Kaimynai, giminės kaip ir nepriklausomybės laikais gerbė ir saugojo nuosavybės teises, nors ideologinės sklaidos

78

2020 NR. 2 (12)

priemonės ir sovietų aktyvistai aiškino, kad jų valdžia atėjusi visiems laikams. Tėvo brolis Juozas apsigyveno žmonos tėvų dovanotoje žemėje, miško apsuptyje Zalėsėje (Užmiškiuose). Sklypas už Lokės upelio ribojosi su Podlokių (Francuzevičių) palivarko, Veseluvkos ir Lokių antrosios viensėdijos žemėmis (vietovių pavadinimai nurodyti pagal žemės pirkimo dokumentus). Prieš tai buvęs savininkas, grįžęs iš Amerikos, 1931 m. sklype buvo pasistatęs rančos tipo gyvenamąjį namą. Pastatas, prižiūrimas anūko Česlovo Monkevičiaus, išliko ir šiandien. Dažnai čia, prie paskutinės išlikusios prieškario laikų Michnevičių giminės sodybos, daug metų vis subėga gausūs prosenelių palikuonys. Įdomus namo vidaus išplanavimas! Gale iš kiemo – ūkinis įėjimas. Antros paradinės durys – priešingame namo gale su veranda ir išėjimu į kiemo darželį. Einant išilgai pastato, galima pereiti per visus svarbiausius namo kambarius, tik kamara, virtuvė ir miegamieji lieka kairėje ir yra nepereinami.

GIMTIEJI NAMAI Svečiai ir užsukę pakeleiviai visada gėrėdavosi mūsų aplinka. Sodyba apsupta sodo, su bičių aviliais ir vasaros vešlia augalija. Kieme žydinčios liepos dūzgė nuo bičių gausos ir sklindančio medaus aromato. Gyvenamasis namas po trikamiene rojaus obelimi pavasarį pasidabindavo baltai rusvų žiedų nuometu.


III. Tėviškės prisiminimai

O rudenį paukštelių ir vaikų džiaugsmui ši parausdavo nuo obuoliukų. Pašalę, ypač bobutės kepti duonkepyje ant skardinės, jie mums, vaikams, buvo tikras skanėstas, lyg šių dienų pietų egzotika. Pakalnėje – šaltiniuota Lokės upė su upėtakiais, lydekom, gružliais (kelbukais), besiraitančiais dugno duburiukuose vijūnais, vėžiais, melsvų laumžirgių šėlsmu virš sirpstančių gervuogių. Su gausybe įvairių gyvių medžiuose, urveliuose ir ore, kaip antai ūdrų, šermuonėlių, tulžių, žalvarnių, volungių, dudučių, jau retai matomų. Palokės žydinčių pievų svaiginantys kvapai neapsakomi, nepalyginami. Juos įsivaizduoti gali tik tie, kas nuo vaikystės lakstė po lankas, kasdien kaimo takeliais bėgiojo. Koks neapsakomas gamtos grožis kasdien buvo šalia! Iki brandos augęs gamtos apsuptyje, niekada nepripratau prie miesto šurmulio, jo tvaiko, kamšalynės ir mūrų! Ypač daug upelyje buvo vėžių. Pasakojama, kad prieškariu Palokės dvaro ponia Liudvika Francuzevič asmeniškai statydavo nakčiai tinkliukus vėžiams gaudyti su pačios jaukui paruoštomis varlėmis. Prisimenu vaikystėje, atvykus giminaičiams iš Ukmergės, pirmiausia visi eidavo gaudyti vėžių. Kol plačiažnypliai pakliūdavo į puodą, vėžiautojų palikti ištrūkdavo iš krepšių rėplinėti po rojaus obelimi. Dažnai su „čerpokais“ vaikydavome lydekas, upėtakius ir vėgeles, baidydami ilgomis kartimis žuvis iš po šaknų, nuskendusių medžių likučių ir vandens duburių. Didžiausias mėgėjas šiuo senoviniu metodu žuvauti buvo dėdė Pranas ir paupio kaimynai. Niekada dėl to mūsų srauniame šaltiniuotame upelyje nesumažėjo žuvų. Lokės aukštupyje iki 1960 metų veikė Markutiškių dvaro vandens malūnas. Apie 11 val. dienos, dirbant malūnui, vanduo upelyje patvindavo, susidrumsdavo ir jokia žvejyba ar maudynės nebuvo neįmanomos. Tai trukdavo keletą valandų. Po to vakarop upelis vėl nurimdavo. O pavasarį, prasidėjus polaidžiui, upelis išsiliedavo pakrančių pievose, suteikdamas erdvės lydekų nerštui, išviliodavo į atvirus vandenis ir gražuolių upėtakių. Eidami iš Beržų mokyklos grybaudavome Palokės ganyklose. Tarp vešlių kadagių masiškai augo rudmėsių, o beržynėliuose – raudonviršių ir lepšiukų. Rudenį po pamokų bėgdavome su sese Irute per plentą

į savo buvusį mišką, prisirinkdavome kraiteles baravykų, voveraičių ir atgal. Grybų buvo pilni aplinkiniai miškai, už plento link Pasiekų kaimo ir už Lokės. Atsimenu, vaikystėje to kaimo vaikai nešdavo krepšius ir žiobrių, ir nėgių, ir grybų. Šventosios upės žuvys ir miško gėrybės tiesiog priklausė Pasiekų kaimo žmonėms. Jie gyveno vidury girios, šalia gražios ir turtingos gyvybe upės. Neries ir Šventosios santaka, ypač turtinga nuostabia gamta. Iki mūsų sodybos dažnai vasaros pavakariais nuo santakos, iš karinės stovyklos, pušų viršūnėmis ataidėdavo dainos „Ant kalno mūrai...“ garsai. Kol nebuvo „Azoto“, čia, sovietų inžineriniame pulke, vasarą privalomus karinius mokymus praeidavo bebaigiantys Kauno politechnikos institutą vyrai. Ar galima užmiršti tokius tėviškės vakarus, kai virš miškų aidėdavo lietuviškos melodijos? 1965 m. pradėjus veikti Jonavos „Azoto“ gamyklai, sunyko šis centrinės Lietuvos perlas. Pirmiausiai nustojo augę kadagiai, vertingiausi grybai, išdžiūvo eglynai. Dėl gamyklos taršos iškeltas Pasiekų kaimas su turtinga jos senbuvių istorija, talentingais ir darbščiais žmonėmis. Vietoje spygliuočių aromato mūsų apylinkes ir sodybas vis užplūsdavo gamyklos „rūkai“ su amoniako ir kitais „maloniais“ kvapais. Tik po 1989 m. avarijos ir gaisro gamta vėl atsigavo, atsirado vertingesnių grybų, bet visiškai neliko Palokės sodybų. Netoliese atsirado ir pirmasis Lietuvoje kiaulių auginimo kompleksas, tiksinti ekologinė bomba su savo srutų kvapais, su tūkstančiais aukštumėlėje užkastų gaišenų ir srutų baseinais. Sovietinė kiaulienos gamybos technologija amžiams nepataisomai sudarkė mūsų sodiečių taip mylėtą Lokio upę ir slėnius. O šiandien šis tvenkinys paliktas nežiniai kaip nereikalingas. O nemalonūs kvapai nepalieka apylinkės gyventojų iki šiol. Neduok Dieve, jei ateis laikas, kai prasiveržę užteršti vandenys nuo Lukšių kalvelės Beržės, Lokio upeliais pasieks Nerį ir Kuršių marias. Matyt, taip vystosi pasaulis, kad be žalos gamtai ir aplinkai žmonija nemoka pasiekti progreso. Už skriaudą gamtai „Azoto“ susivienijimas atsilygino mano jaunystės miestą pakeisdamas neatpažįstamai, bet ar tai kompensuoja padarytą žalą gamtai ir sveikatai!? Palikime vertinti ateities kartoms. Puikūs upelio slėniai su natūraliomis pievomis, tėčio išpuoselėti ąžuolai, kiti vertingi medžiai stebino karo metais net vokiečių karius. Lokio šlaitai su ąžuo-

79


TAUROSTA lais, klevais ir liepomis, tas nuostabus gamtos grožis, teikė estetinį pasigėrėjimą vasarą, gelbėjo mūsų šeimą rudenį. Primityviai kolūkio mechanizacijai šienauti netinkami statūs šlaitai ir pievelės likdavo mūsų šeimyninei šienapjūtei. Įveikę stačias įkalnes ir nuokalnes, džiovintą šieną parsigabendavome arkliuku. Netausojant jėgų, padedant šeimos nariams, galima buvo išlaikyti net porą karvyčių. Tai buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Dar ir dabar upelio šlaituose auga tėčio išaugintos liepos, galingi ąžuolai, klevai ir uosiai. Šie medžiai, atsidėkodami už globą, rudenį grąžindavo savo lapus žmonėms, kad šie suteiktų galvijams malonų „komfortą“ tvartuose. Tokiu būdu susikaupdavo didesnis kiekis organinių trąšų pavasario daržams. Tėtis pasakojo, kad po žemės reformos, paliekant dvarininkams iki 80 ha žemės, savininkas Z. Mackevičius turėjo teisę išsikirsti žemėse augusius medžius. Lokės krantuose liko tik mažų medelių ataugų, o laukuose dar pamenu didžiulius kelmus, čia augusių galingų ąžuolų atminimą. Buvo likę tik du didžiuliai iškrypę, augę stačiame šlaite ąžuolai, kurie neturėjo prekinės išvaizdos ir buvo sunkiai pasiekiami. Išlikusios ir tėvelio puoselėjamos liepaitės vėliau su kaupu atsilygino medumi. Meilė bitutėms tėtį lydėjo nuo jaunystės, gal todėl ir jos savo darbštumu gausiai atsidėkodavo. Sodyboje visada gyvuodavo 6–8 bičių šeimynos. Jų medus ne tik gydė nuo peršalimų, bet ir tiko visiems paskanauti, padėdavo finansiškai. Tėvas prieškaryje prižiūrėjo ir Palokės dvaro bityną, patarimais gelbėjo kaimynams ir giminėms. Ir dabar prie savo namų, pavasarį išgirdus juodojo strazdo giesmę, atgyja tėviškės pavasario vakarai. Besileidžianti saulė į Palokės mišką Zalėsėje, paskutiniai saulės spinduliai, besispraudžiantys per kiemo liepų šakas, lakštingalų suokimas upės krantuose – nepraeinantis ilgesys. Mane ypač traukia ir maloniai nuteikia vakaro saulėlydis. Kažkoks širdies šauksmas kreipia žvilgsnį link vakarų... Gal tai protėvių ar genų trauka? Ten, vakaruose,  – Kvietkučiai, mamos tėviškė, jos protėvių ir brolių takai, vakaruose ir senelių

80

2020 NR. 2 (12)

Mūsų sodybos žiemos panorama su Lokio slėnio ąžuolais. Vaizdas nuo Palokės dvarelio, 1972 m.

Kvietkučiai – mamos tėviškė. Vienintelės išlikusios kaimo sodybos paskutinis pavasaris, 1974 m.

Lukauskų šeima Lokės slėnyje.


III. Tėviškės prisiminimai

Kazimiero ir Agnieškos, jų vaikų, taip pat mano tėčio gimtieji vaikystės ir jaunystės takai: Satkūnai, Šilai, Palokė...

Tas pats slėnis po 50 metų, iš priešingo kranto.

O priešais, už upelio, kalnelyje, Francuzevičių šeimos dvarelis, kuriame mūsų laikais gyveno senųjų Jono ir Kazės Lukauskų bei jų sūnaus Povilo (žmona Liuda) šeimos. Senoji ponia L. Francuzevič (1873–1959) iki mirties gyveno savo dvaro kambariuke, globojama Povilo žmonos Liudos. Kad neišvežtų į Sibirą, savo kambarėlyje buvo pasikabinusi Stalino portretėlį. Neaišku, ar tai padėjo, bet tremties išvengė. Žiemą vaikams būdavo pramoga nuo Lokės šlaitų čiuožinėti rogutėmis, slidėmis. Pradėjau slidinėti nuo trečios klasės, nusipirkęs už 3 senuosius rublius (pagal naujus rublius  – 30 kapeikų) iš pusbrolio Česlovo senas savadarbes liepines slides. Vaikų buvo daugybė o ir kalnų šlaitų  – įvairaus statumo. Vakarais ir laisvadieniais skambėdavo Lokio slėniai ir kalneliai. Kartais po gausaus nakties sniego ar pūgos tėtis mus su kaimynų vaikais iki mokyklos veždavo rogėmis. Anų laikų pusnys dažnai siekdavo arkliui iki pilvo. Atgal jau grįždavome patys, peršlapę, bet įraudę, linksmi ir alkani.

Palokės Francuzevičių dvarelis, kur gyveno trys Lukauskų, artimiausių mūsų kaimynų, kartos. Vaizdas, kai Luokės upelis buvo užtvenktas, apie 1980 m.

NEGANDŲ METAI Patys sunkiausi mūsų šeimai, o ir visiems Lietuvos žmonėms buvo pokario laikai. Prasidėjo baisių negandų metai, 1940–1941 ir 1944–1945, ypač pokaris, kolūkių kūrimo laikotarpis. Neliko sukauptų gėrybių, t. y. padargų, gyvulių, iš dalies – pastatų, žemės. Viską reikėjo atiduoti kolektyviniam naudojimui.

Ūkininkų Amelijos ir Viktoro Petkauskų gyvenamasis namas Gegutės kaime, vėliau iškeltas dėl melioracijos, 1938 m.

Kad šeima išgyventų, teko parduoti visą prieš karą tėčio sukauptą ir paruoštą medieną, skirtą naujo namo statyboms. Gyvenamasis namas, statytas kaip laikinas, ir klojimas bei tvartas buvo dengti

81


TAUROSTA šiaudais. Atsimenu, kaip vaikystėje po stipraus lietaus namo stogas pratekėdavo, ir mama ant grindų po lašais statydavo puodus. O medžiagų naujam stogui nebuvo. Tekėjo ir kiti stogai, drėko šienas, puvo tvarto lubų perdanga. Išgelbėjo tėčio iniciatyva, religingų ir nagingų Pasiekų kaimo žmonių pagalba. Atsimenu, kaip meistras Zachar Semionovič su kitu pagalbininku mūsų pirtelėje, pasistatę rankinius varstotus, iš pušinių trinkų gamino gontus. Medienos oficialiai įsigyti nebuvo, kirsti draudė. Kadangi Pasiekų kaimas buvo tarp miškų, o ir jo gyventojai nestokojo apsukrumo, sugebėjo parūpinti medienos, pagamino gontus, vėliau skiedrų ir patys stogus uždengė. Gimiau 1943 m., o 1945-aisiais – sesutė Irena. Su mumis gyveno senelė Agnieška. Iš Strėvininkų, nuo Žiežmarių (ten turėjo vandens malūną), atvyko jos brolis Petras Novickis, pabėgęs nuo tremties į Sibirą. Vaikus mamai padėjo auginti kaimynė Manė (Marijona) Krutkevičiūtė. 1951 m. gimė dvynukai, Jonukas ir Vandutė. Septynių asmenų šeimai reikėjo rasti būdų pragyventi, nors pajamų iš pašalies nebuvo. Pasikliauta tik savo jėgomis. Be visų vargų, po kurio laiko atsėlino dar didesnė nelaimė. 1945 m. pabaigoje, vidurnaktį, prieš pat šv. Kalėdas, buvome sovietinių uniformuotų pareigūnų visiškai apiplėšti. Prieš įsilauždami į namus, jie prožektoriais apšvietė kambarius, lyg ieškodami banditų. Įsakė įleisti, nes kitaip daužys langus! Atidarius duris, atkišę automatus tėtį iš karto išsivedė laukan. Galvojome, kad gyvas negrįš. Liepė atrišti ir pasiimti vidun šunį, kad netrukdytų „dirbti“. Taip mūsų šuniukas ir praleido neramią naktį pririštas svetainėje prie ąžuolinio stalo kojos. Visi namiškiai buvome suvesti į vaikų miegamąjį. Sesei Irutei buvo apie pusė metukų, o aš prisimenu, kad stovėdamas lovytėje stebėjau priešais kampe prie pečiuko sėdintį automatu ginkluotą žmogų. Ant savo karinės uniformos jis buvo užsimetęs naujus tėčio kailinius ir apsiavęs jo naujus veltinius. Ilgai sėdėdamas sumąstė atstumti spintą, kur rado mamos sukabintus išeiginius rūbus. Plėšikai apieškojo visus kampus, palovius, dar pašiepdami, kam čia taip viską slepiame, gal nuo banditų. Iš aruodų išsėmė grūdus, paskerdė kiaules, išnešė visus produktus, net iškeptą duoną. Paėmė eglutės žaislus, geriausius drabužius, siuvimo mašiną „Singer“ – namai buvo palikti visai tušti. Bobutė bandė prabilti į plėšikų sąžinę, kad nors vaikams duonos kepaliuką paliktų, bet ir tas nepadėjo. Išvykdami dar perspėjo, kad nesiskųstume.

82

2020 NR. 2 (12)

Nepaisydamas grasinimų, tėtis nuvyko į Kauno (tuo laiku Jonavos rajono dar nebuvo) milicijos skyrių pranešti apie plėšimą. Koridoriuje lyg ir sutiko tą žmogų, kuris mus „saugojo“. Apklausiamas, ar ką nors įtaria, pasirinko neigiamą atsakymą. Tikėtina, jeigu būtų pasakęs, kad vieną iš niekšų čia ką tik sutiko, nebūtų laisvas išėjęs. Geriausiu atveju būtų apkaltintas banditų rėmimu. Už upelio, priešais mūsų sodybą, Palokės dvarelyje, buvo dislokuotas sovietų karinis dalinys, bet niekas jokio triukšmo „negirdėjo“, nors buvo „dirbama“ daug valandų. Reikėjo gi viską paskersti, išsemti, sukrauti į automobilį. Ar galima naktį tai atlikti be triukšmo ir šviesų?! Gyvenimo pradžiai kaimynai sušelpė duonos, paršelį, kiti – kuo tik galėjo. Mūsų šeima savo darbštumu, šaltu protu ir optimizmu įveikė didelius nuostolius. Prasidėjo agitacija į kolūkius. Gyventojų susirinkimuose dalyvių geranoriškumui suaktyvinti, palaikant „kolchozų“ steigimą, ant prezidiumo stalo rajono aktyvistai padėdavo savo „argumentus“, t. y. ginklus TT ar PPŠ. Tiems, kas į kolūkį nesirašė, vis didino mokesčius. Taip „geranoriškai“ susikūrė kolūkis „Kelias į taiką“. Visi geriausi padargai, t. y. ūkininkų nuosavybė: kertamosios, arklinės šienapjovės, arkliniai maniežai, kūlimo būgnai, arpos, fuchteliai, vežimai, rogės ir kt., tapo bendri. Ir bričkutės konfiskuotos kolūkių vadams vežioti, nes dar nebuvo pakankamai automobilių. Kartą bedūkdamas ant šieno šalinės netyčia įkritau kiaurymėn, pasirodo, šienu užklotas ten ilgus metus išbuvo išeiginis Jonavos račių gamintas vežimaitis („kurliandka“). Vėliau, praėjus rekvizavimo pavojui, juo į bažnyčią vežiodavo močiutę Agniešką. Jei tekdavo užtrukti miestelyje, apsistodavome nuosavo namo kieme, pas gerus bičiulius Zofiją ir Vincentą Kukcinavičius (gyveno Pergalės gatvėje, dabar Vasario 16-osios). Ten dažniausiai atvykę į šv. Mišias savo vežimaičius palikdavo ir mamos broliai. Nuo prieškario su jais bičiuliavosi ir visa mamytės Puišių giminė. Šiandien vežimaitis saugomas Šiluose pas brolį Joną. Kaimynai tėtį, kaip pakankamai raštingą ir sąžiningą, išrinko kolūkio pirmininku. Atsimenu, susirinkę pas mus artimiausi sodiečiai juokavo: „Oi pritarkuos tau, Petrai, „žaliūkai“ užpakalį.“ Tuos žodžius pats girdėjau, tik neatsimenu, kas sakė. Na, „nepritarkavo“. Metams bėgant, perpratęs sovietinio ūkininkavimo tvarką, vargais negalais atsisakė toliau pirminin-


III. Tėviškės prisiminimai

Broliai Petras ir Pranas Michnevičiai „kurliandkoje“ rieda į svečius pas seseris į Ukmergę.

kauti. Kolūkio pavadinimą „Kelias į taiką“ pasiūlė dėdė Viktoras, taip rasta išeitis nepavadinti kokio nors sovietinio veikėjo vardu. Iš gyventojų atimti arkliai buvo suvaryti į bendrą tvartą, pas dėdę Viktorą. Tai buvo didelis pastatas su virtuvėle ir šachtiniu šuliniu, turinčiu mechaninę vandens pompą. Arklius šerdavo paeiliui visi sodiečiai, atšilus ganydavo Lokio lankose. Dieną ganydavo vaikai, o naktimis – suaugusieji. Po kurio laiko, atsiradus pakankamai mechanizacijos priemonių, arkliai išdalinti atgal žmonių priežiūrai. Dėdė Viktoras, kaip pats moksliškiausias, tapo fermos vedėju Šilų dvare. Kolūkis pinigų nemokėjo, nes neturėjo, o vietoje jų brigadininkas A. Tiška rašydavo darbadienius. Per dieną galėdavai uždirbti 1 ar 0,5 darbadienio. Jeigu neišdirbsi minimumo, t. y. 100, negausi pievos pašienauti, sumažins „sotkes“, t. y. sodybos sklypelį, neleis ganyti karvės. Dažniausiai 1 darbadienis reiškė 100– 200 g rugių ir šiek kiek kapeikų, tačiau gale metų nei kapeikų, nei grūdų neišduodavo. Viską, kas užaugdavo, skirdavo sovietiniam liaudies ūkiui. Kaip reikėjo išgyventi didelei šeimai? Duonos neišsikepsi, nes nėra miltų. Mamytė važiuodavo į Kauną, kad naktį prastovėjusi po kelis kartus eilėje ir dar barama miestiečių, parsivežtų pusmaišį forminių kepaliukų. Kaip išgyventi, išmokė Pasiekų sentikiai  – pradėjome sodinti braškes, auginti bulves parduoti. Bet žemės buvo tik 60 arų. Gerai, kad savas brigadininkas Aloyzas nepriskaičiuodavo kiemo, tai būtų buvę dar mažiau. Kiek atsimenu, vėliau tam tikrą arų kiekį pridėjo babytei Agnieškai, kaip atskiram nariui.

Ivano Savalenkovo namuose, Šilų gyvenvietėje, buvo atidaryta parduotuvė, kur pats ir prekiavo. Mes, vaikai, būdavome siunčiami pas Ivaną duonos. Laukdavome kartais iki vėlumos, kol jis vežime, ant šiaudų pakloto, atveš iš Jonavos krūvą forminių kepalų. Parduodavo tik po du, kol parnešdavome, pusės kepaliuko nelikdavo, ypač jei būdavo balta. Užaugini bulves, o kaip jas nuvežti parduoti? Dar prieš sukuriant kolūkius sodiečiai, susibūrę į vežimų vilkstinę, kad apsisaugotų nuo siautusių pakelės plėšikų, per naktį nuvykdavo į Kauną. Rekvizavus arklius, padėtį gelbėjo kolūkio mašinos ir savi šoferiai Alioša arba Česlovas. Keli kaimynai, dar neprašvitus, sutūpę ant maišų, keliaudavo į Kauno Žaliakalnio „Zanavykų“ turgų. Privalomai reikėjo išdirbti tik darbadienių minimumą, tad kitus kolūkio darbus išdalindavo šeimoms. Didžiausia prievolė – kiekvienai šeimai skiriama cukrinių runkelių priežiūros norma. Jų ravėjimas labai vargino ir morališkai, ir fiziškai, ypač mus, jaunimą, bet turėjome padėti mamytei. Nenuravėsi normos, negausi metų gale maišo cukraus. Jau ir šeimą sukūrę mes su Jūrate kartais mamai padėdavome ravėti, o vaikystėje tai buvo pareiga, nors ir labai negeidžiama. Iš vaikystės atsimenu mamos žodžius besišypsančiam tėčiui, grįžusiam iš darbo kolūkyje. „Petia, ko toks linksmas?“ „Taigi, po kelių metų darbo pirmą kartą gavau tris maišus rugių už darbadienius“,  – atsakė. Beveik kas rytą ateidavo brigadininkas Aloyzas „varyti į darbą“. Apeidamas savo brigados žmones, nurodydavo einamos dienos darbus. Dauguma šeimi-

83


TAUROSTA ninkių jam patiekdavo pusryčius: ant lašinukų keptos kiaušinienės ir taurelę lašelių, juk reikėjo sutarti, kad dirbti eis kas nors iš vaikų, o suaugęs dieną skirs savo sodybos sklypui arba galės su prekėmis vykti į turgų. Sunku būdavo brigadininkui ir atsispirti lašeliams, ir surinkti reikiamą skaičių darbininkų, bet kažkaip atsilaikė. Gal todėl, kad buvo stiprios ūkininkų Tiškų giminės atstovas. Sudėtinga šiais laikais ir įsivaizduoti, kad anuomet žmonės, sunkiai ir nuoširdžiai ūkininkavę, gražiai susitvarkę savo sodybas, prasigyvenę, buvo staiga apnuoginti. Žemė nacionalizuota, visas ūkinis turtas tapo kolektyvine nuosavybe. Darbas be atlyginimo, pajamos tik iš 60 arų sklypo, o vaikus reikėjo auginti, mokyti ir svarbiausia išsimaitinti. Kaip nepriteklius ištverti? Greičiausiai padėjo tikėjimas, optimizmas, bendras visų kaimynų likimas ir tarpusavio pagalba. Šeimyną reikėjo ir aprengti, apauti. O nusipirkti nebuvo nei už ką, nei kur. 1951 m. gimė mūsų dvynukai Jonukas ir Vandutė. Visi labai juos mylėjome. Kai paaugo, tėtis padarė suoliuką, kurį pastačius ant suolo mažyliai galėtų kartu su visais dalyvauti prie pietų stalo. Man visada norėdavosi juos prajuokinti, už ką gaudavau barti nuo vyresniųjų. „Prie stalo turi būti ramu kaip bažnyčioje, o bažnyčioje – kaip danguje“,  – mokė bobutė. Ji buvo labai gerbiama ir jeigu mes, vaikai, norėdavome nubėgti pas kaimynus ar pažiūrėti filmą, kartais atvežamą į Šilus, prašydavome tėvų, lemiamas žodis būdavo bobutės. Po kelerių metų mamytė gavo sesers Jadvygos žinutę iš Vakarų. Sunkiausiais metais teta labai padėdavo: siųsdavo drabužių, avalynės ir kitų reikalingų daiktų seseriai ir abiejų brolių šeimoms. Iš už geležinės uždangos jos atsiųsti vaistai išgelbėjo ir tėtį. Kad žiemą nesušaltų, visiems aplinkiniams, mažiems ir dideliems, veltinius veldavo Povilas Lukauskas, reikėdavo tik nusipirkti kaliošus, kurių sovietinė Rusija ir Kauno „Inkaras“ prigamindavo sočiai. O jau pavasarį, nusibalinę kreida, į mokyklą skubėdavome avėdami brezentinius sportbačius. Dirbti kolūkyje nebuvo sunku, kartais ir smagu. Pavaduodami tėvus, dažniausiai per vasaros atostogas, dirbome įvairius darbus. Kai dar nebuvo kombainų, tekdavo vežimais vežti javus į klojimus, vagoti kolūkio bulves ir kt. Man patiko grėbti šieną su arkline

84

2020 NR. 2 (12)

grėbiamąja. Tai yra dviratis įrenginys, panašus į egiptiečių karo vežimą, tik vietoje kario stovėjimo vietos ant spyruokliuojančių strypų pritvirtinta vadeliotojo sėdynė. Sėdi aukštai pasisiūbuodamas, gėriesi aplinka, stebi, kaip varlės šokinėja į šonus nuo pavojaus, kaip jas gandrai mikliai renka. Vasaromis anksčiau atsikėlę, užsikabinę ant dviračio vairo vieną ar du pilnus pieno bidonėlius, skubėdavome Šilų link. Šilų dvaro teritorijoje, šalia kelio link Markutiškių, senoje trobelėje, buvo įrengta pieninė, kur ilgametė pieno surinkimo punkto vedėja Albina Bigenienė iš gyventojų rinkdavo pieną ir mokėdavo pagal nustatytą riebumą. Atgal į bidonėlius buvo leidžiama prisipilti nuriebinto pieno, kurio duodavome paršeliams. Nauda akivaizdi, tik gabenti pilnus bidonėlius nebuvo lengva, negalėdavome smagiai minti dviračio. Rudenį ateidavo „atsakingas asmuo“, dažniausiai brigadininkas Aloyzas, išmatuodavo kluone sukrautą šieno stirtą, nustatydavo, ar neviršyta vienai kolūkiečio šeimai „rajkomo“ nustatyta norma. Sovietinė valdžia viską stebėjo, kad tik koks kolūkietis per daug „nepraturtėtų“: skaičiuodavo vištas, paršiukus, veršiukus, kad vėl netaptų „buože“. Gerai, kad griežta kontrolė ne visą laiką tęsėsi. Tikėjimas, kad melu ir prievarta grįsta santvarka negali ilgai tverti, leido žmonėms lengviau pergyventi sovietinius laikus. Visi sodiečiai dvasiškai ir morališkai buvo labai stiprūs. Jų visa jaunystė ir veikla prabėgo laisvoje Lietuvoje, apie praeitį jie kalbėdavo neburnodami, pabrėždami, kaip buvo tada, „prie Smetonos“. Stiprūs jie buvo ir savo tikėjimu, ir šv. Dvasios atsiųsta išmintimi. Daugelis, nepaisydami radijo „tarškesių“, klausydavo „Amerikos balso“ ir kitų laisvojo pasaulio radijo stočių. Susirinkdavo dažnai draugėn pasėdėti, papolitikuoti, pasiguosti ir net paūžti su daina. Neišblėso jų bendrystė, patriotiškumas, atsineštas iš nepriklausomybės laikų.

GYVENIMAS ŠALIA PLENTO Gyventi prie kelio buvo ir pavojinga, ir įdomu. Užklysdavo daug prašalaičių, alkanų kareivių ir šiaip vargšų, išbadėjusių Karaliaučiaus krašto moterų, kartais negerų žmonių. Visi jie norėdavo valgyti, o mūsų


III. Tėviškės prisiminimai

Jonukas su grėbliu dirba sau, bet arklys ir padargas – kolektyvinis.

šeimynoje maisto nebuvo per daug. Ir dabar atsimenu, kaip atėjusios nuo Rytprūsių dvi moterys, belaukdamos, kol mamytė paduos sriubos, taip graužė žalius raudonuosius burokus, kad net man, vaikui, norėjosi jų paskanauti. Užsukdavo ir klajojantis muzikantas su smuikeliu, visų vadintas Smuikolu, iš jo instrumento galvutę vis kyštelėdavo žalčiukas ar kita gyvatėlė. Užklysdavo barzdotas sentikis Semsotas, matyt, nuo įvairių karo negandų nukentėjęs psichiškai, bet geraširdis ir visada mamytės arba senelės pamaitinamas. Aš, vaikas, susidomėjęs klausydavau tėčio ir išminčiaus iš Pasiekų Fedoto disputų apie Senąjį Testamentą. Kas beužklystų, visi pagal galimybes buvo pamaitinami nors sriuba su namine duona. Sovietų kareiviai, užsukę nuo plento, ir tie gaudavo barščių. Aš visada pirmas pastebėdavau ir atbėgdavau trobon pranešti, kad ateina kareiviai, turėjau net sugalvojęs jiems savotišką vardą. Po karo toks Kasparas, daug kam padėjęs atlikti ūkio darbus ir grojęs iškart trimis instrumentais – armonika, švilpuku ir būgnu, mums kasė tvenkinį. O kaimynų Lukauskų dukros Jadvygos vestuvėse ir man leido išbandyti būgno skambesį. Atsimenu kolonas plentu važiuojančių mašinų, pilnų kareivių, netgi apsėdusių variklių kapotus ir sparnus, matyt, grįžtančių iš fronto. Dažnai iš Karaliaučiaus krašto sovietų kareivių varomos didžiulės žalmargių bandos buvo ganomos paplentėje, mūsų dar privataus lauko dobilienoje. Keldavo liūdesį nuo plento sklindančios žmonių, gabenamų į Jonavos geležin-

kelio stotyje laukiančius ešelonus, aimanos. Pažįstamiems, po kelias dienas kenčiantiems vagonuose, tėtis nuveždavo maisto. Jiems tai buvo mažytė skausmo ir nevilties akimirkos paguoda. Aš tik vėliau supratau, ką reiškia tėčio, grįžusio iš miestelio, žodžiai „vėl keli suguldyti turgaus aikštėje“. Taip būdavo numetami viešai išniekintų partizanų kūnai, kad gal kas nors iš artimųjų, neišlaikęs skausmo, ateitų gedėti ir būtų suimtas kaip nusikaltėlis. Naktimis nežinodavai, kas baladojasi į langus – stribai ar „žaliukai“, taip gyventojai vadino Lietuvos partizanus. Visi su baime laukdavo eilinio trėmimo į Sibirą. Mama visuomet turėjo svirnelyje kelis maišus džiovintos duonos. Moterys vaikščiodavo apsirengusios po kelis sijonus, nes galėjo bet kada suimti. Kad apsisaugotų nuo naktinių neprietelių, sodiečiai pradėjo naktimis budėti apsiginklavę Lukauskų Stepono, buvusio kario, legaliu šautuvu. Po minėtojo mūsų šeimos naktinio apiplėšimo tėtis ir dėdė Pranas nusipirko medžioklinius dvivamzdžius. Kiekvienos sodybos kieme ant šakos ar stulpo šeimininkai pakabindavo varpą ar kitokį metalinį daiktą, kuris suskambęs praneštų apie pavojų. Nakčiai visi namo langai būdavo užremiami sukaltų storų lentų skydais. Tik dėdžių Prano ir Viktoro namai buvo su langinėmis. Tvarto duris nakčiai papildomai užblokuodavome metaline „štaba“. Iki 1961 metų sodybose nebuvo elektros ir jokių ryšio priemonių. Reikėjo pasikliauti tik savo išmone ir angelu sargu.

85


TAUROSTA

MYLIMIAUSIOS ŠEIMOS MOTERYS Kol bobutė turėjo jėgų ir buvo duonkepė krosnis, valgėme savo kvepiančią šiltą duonelę, kartais ir su medumi. Vaikai smalsiai stebėdavome, kaip bobutė ant medinės ližės formuoja kepaliuką: apglosto, patepa suplaktu kiaušiniu, iš šonu pirštais įspaudžia griovelius. Reikšmingą sakralinę prasmę teikė ant kiekvieno kepaliuko įspaudžiamas kryžiaus ženklas. Visą duonos ruošimo kepti ritualą ir ližės su kepaliukais šovimą į karštą krosnį visada lydėdavo giedamų „kantičkų“ giesmė. Be jų jausmingos ir graudžios melodijos neįsivaizduoju savo bobutės. Kol galėjo, ji visada ką nors dirbo, kepdavo skanius „kakorus“, ravėdavo, verpdavo, megzdavo, padėdavo mamai prižiūrėti vaikus, mažuosius dvynukus. Mes ją labai mylėjome ir iš kur begrįžtume, pirmiausia žvalgydavomės, kur bobutė. Niekada negirdėjau, kad ji su mūsų mama bartųsi, tik dažnai vis tardavosi, o mamos juokas iš virtuvės kas rytą mane maloniai pažadindavo.

Mamos begalinis atidumas ir meilė savo vaikams, šeimai lydi iki šių dienų. Ji nepraleisdavo galimybės mus pamokyti gero elgesio prie stalo, svečiuose, mokykloje, su vyresniaisiais ar bendros tvarkos. Atsimenu iš vaikystės, kaip tvarkingai serviruodavo pietų stalą. Ji buvo baigusi Veprių žemės ūkio mokyklą, ruošusią berniukus ir mergaites ūkininkauti. Ji daug pasakojo apie savo jaunystę, giminaičius, nukentėjusius 1940 m. Jos dėka būdamas vaikas sovietiniais laikais išmokau posmelių apie tarpukarį, jie skamba ausyse lig šiol: „Geltona, žalia ir raudona, / Tai mūsų vėliava, / Ir vėl sugrįš Smetona / Ir vėl bus laisva Lietuva“ arba „Jau pavasarėlis, / Gėlelės pražydo, / Darius ir Girėnas / į Lietuvą skrido (...) / Nešė didžią garbę Lietuvai – Tėvynei!“ Jos šeima buvo tikras mažytis lietuvybės lopšelis. Ar daug kas dabar padeklamuoja savo vaikučiams patriotinių eilių? Mamos šeimoje buvo daug knygų, žurnalų, vinilinių plokštelių su K. Petrausko ir prieškario estrados

Veprių žemės ūkio mokyklos mokinių grupė. Mama Vanda Puišytė stovi pirma iš kairės, 1934 m. sausio 15 d.

86

2020 NR. 2 (12)


III. Tėviškės prisiminimai

„Saulės“ mokytojų seminarijos sode prieš paskutinius egzaminus su kurso bendramoksliais. Mamos sesuo Jadvyga Puišytė stovi penkta iš kairės, 1931 m. gegužės 8 d.

Mano mamos brolis. Nuotraukos kitoje pusėję likęs įrašas: „Marijonas Puišys atliko karo tarnybą, kad visada būtų pasirengęs apginti laisvę, 1938 spalis.“

Karo policijos kursantų garbės rikiuotė, 1938 m. vasario 16 d.

87


TAUROSTA grandų įrašais. Žurnalo „Lurdas“ komplektai ir knygos, sukrautos namo pastogėje, buvo mano vaikystės dvasinė oazė. Vyresnis mamos brolis Mečislovas labai gerbė spausdintą žodį. Buvo sukaupęs daug įvairių knygų ir žurnalų. Jauniausias brolis Marijonas, baigęs Karo policijos mokyklą 1937–1938 m., atliko tarnybą Antano Smetonos dvare. Mokyklos baigimo liudijime įrašyta: „Mūsų jėgos, mūsų ginklas, mūsų mokslas Lie­tuvai Tėvynei.“ Mamos sesuo Jadvyga baigė „Saulės“ mokytojų seminariją Kaune. Tarp giminaičių buvo ir keli dvasininkai, labai nukentėję, užplūdus sovietams. Prabėgus daugeliui metų, stovint ant savo kelionės slenksčio, galvoju, kiek esu įsiskolinęs savo brangiajai mamytei. Ji visą save iki kruopelytės aukojo šeimai, ypač vaikams. Nuo jos atidaus žvilgsnio niekur nepasislėpsi, jeigu kas negerai, visada pastebės. Kai laikydavau egzaminus mokykloje ar institute, visada galvodavau, kaip neapvilti mamos, neaptemdyti jos vilčių. Būdavo, sutinka keliuku nuo plento pareinantį ir teiraujasi: „Na, kaip sekės?“ Argi galėjau ją nuliūdinti? Pavalgydina, tada liepia eiti pailsėti ir nurimti. Kokia dvasinė ramybė užliedavo po sėkmingai išlaikyto egzamino paguldytam prie pečiaus ir švelniai mamytės rankomis apklotam! Tokia palaima apimdavo! Tai liko visam gyvenimui kaip pati nuostabiausia ramybės akimirka. Grįžimas į šeimos židinį po tam tikro streso, ramus ir švelnus mamos sutikimas – neišdildomas. Jonavos statytojo, vyskupo Juozapo Kosakovskio „Atsiminimuose“ aprašytas mamos, Šilų dvaro valdytojos, apibūdinimas tinka ir mano gimdytojai: „Jai visa esybe

Mano tėvas Petras Michnevičius, Lietuvos eilinis (1921–1923 m.).

88

2020 NR. 2 (12)

jaučiu negrąžinamą skolą už išmintingas pastabas ir dorovingus perspėjimus. Netekau žmogaus, kuris nuoširdžiai džiaugėsi mano sėkme ir liūdėjo dėl nelaimės... Mirė geriausia iš visų motinų – religinga, be jokio šventeiviškumo, atvira pasauliui, sveiko proto... Be mažiausių priekaištų, puikios savitvardos, visiems vaikams vienodai teisinga, žmoniška ir dvasinga.“ O kiek mūsų giminėje tokių šventų motinų, kurioms tinka šie žodžiai. Babytė Agnieška, užauginusi 7 vaikus, babytė Veronika (Puišienė), užauginusi 4, Zofija (Gronskienė), išauginusi 5 vaikus, mano darbščioji krikšto mamytė teta Amelija, išauginusi 4 vaikus, pusseserė Stanislava, su pasiaukojimu ruošianti giminės sueigas, pusseserė gydytoja Irena, daug padėjusi mūsų mamytei ir visai šeimai, pusseserė Alina, globojusi visus ir mane studijų laikais, pusseserė daktarė Janina (Rapalienė), išgelbėjusi mane nuo sunkios ligos, teta Liuda, atsidavusiai saugojusi, kol leido sveikata, mano krikštatėvį dėdę Mečislovą, sesutė Vanda, globojusi mūsų abu tėvus iki iškeliaujant pas Aukščiausiąjį. Jos iniciatyva nuo 1995 metų iš visų Lietuvos kampelių į būrį subėga išsiilgusi artimųjų, gausi protėvių Agnieškos ir Kazimiero gentis.

BROLIAI MICHNEVIČIAI Visi trys broliai Michnevičiai atliko karo tanybą. Mano tėvas Petras kaip eilinis, o kiti du buvo husarais. Vyriausias Jonas, atėjus bolševikams, su keliais jau-

Brolis Jonas Michnevičius, 1939 m.


III. Tėviškės prisiminimai

Lietuvos husarai. Antras iš kairės sėdi Pranas Michnevičius, apie 1923–1927 m.

nuoliais pasitraukė į Lenkiją. Baigęs karo mokyklą, tęsė tarnybą Vakarų Lenkijos pasienyje, Breste. 1939 m. patekęs į sovietų nelaisvę, kaip ir tūkstančiai lenkų karininkų, būdamas jau kapitonas sušaudytas Katynėje.

ŠVENTADIENIAI IR ŠVENTĖS Tie nuostabūs vakarai, pilni pavasario paukščių čiulbesio ir gėlių aromato! Prie visų sodybų žydi darželiai. Vakarais, kvepiančiais ievų ir alyvų žiedais, gegužinėms pamaldoms pas dėdę Praną rinkdavosi kaimynai ir aplinkinis jaunimas. Pačią garbingiausią vietą, namo svetainę, užimdavo tetos Jadvygos įrengtas puošnus, gegužinei maldai skirtas altorius. Mums, vaikams, vakaro žmonių susibūrimas būdavo šauni pramoga, nes pasibaigus pamaldoms pusbrolis Česlovas dar ir armoniką pavirkdydavo, jaunimas pašokdavo, o skardžiabalsė Krutkevičių Janė smagią dainą užtraukdavo.

Pas dėdę Praną per šventinius suėjimus vyresnieji, skambant prisukamo patefono melodijai, sušokdavo ne vieną šokį. Mūsiškį instrumentą plėšikai išsivežė, ant aukšto liko tik Londono „Columbia“ studijos plokštelės su A. Šabaniausko, D. Dolskio, K. Petrausko įrašais. Atsimenu, jeigu vykdavo koks baliukas pas mūsų artimus kaimynus Lukauskus, tai Liuda Lukauskienė, atėjusi pakviesti į svečius, neišeidavo tol, kol nesusiruošdavome. Štai koks svetingumas ir kaimyniškumas! Šeimoje visada buvo laikomasi šventadienio tvarkos. Sekmadieniais, grįžus iš bažnyčios, už pietų stalo suaugusieji aptardavo klebono pamokslą. Jonavos parapijos ilgametis klebonas Pijus Čižauskas buvo nuostabus dvasininkas, savo oratoriaus talentu ir žiniomis sugebėjęs ne tik pavergti visus parapijiečius, bet ir atlaikyti sovietų ateistines audras. Tėtis ilgokai buvo bažnytinio komiteto narys, kaip ir daugelis parapijiečių padėjo ūkio reikalais, remontuojant pastatą. Per procesijas visada buvo vienas iš baldakimo nešėjų.

89


TAUROSTA

Po pirmosios Komunijos šv. Mišių, apie 1958 m. Kairėje klūpi Halina Puišytė ir Vanda Michnevičiūtė. Pirmoje eilėje iš kairės: Elena Puišytė, sėdi kiemo šeimininkai Zofija Ir Vincentas Kukcinavičiai, Edmundas Puišys, Jonas Michnevičius. Antroje eilėje iš kairės stovi: Liudvika Puišienė, Z. Kukcinavičienės sesuo Veronika Turlajienė, Jadvyga Kukcinavičiūtė, Vaclovas Turlajus, klebonas kun. Pijus Čižauskas, Petras Michnevičius.

Neužmirštami kalėdojimo momentai. Kleboną Pijų, lankantį sodiečius, dažniausiai vežiodavo tėtis ir kažkuris iš dėdžių. O vizitai užsibaigdavo vakariene pas mus, už mamytės paruošto vėlyvų pietų stalo.

MAMOS ŠEIMA Ypač artimą ryšį puoselėjo broliai Mečislovas ir Marijonas Puišiai ir sesuo Vanda, mūsų mamytė. Tėčiui grįžus iš bažnyčios, ji visada teiraudavosi, ar mūsiškių, t. y. jos brolių, Puišių šeimų atstovų, nesutikęs. O per žymiausias metų šventes visada paeiliui svečiuodavomės vieni pas kitus. Pasibaigus šv. Mišioms vieni kitų palaukdavo, kad sutartų dėl popietinio suėjimo.

90

2020 NR. 2 (12)

Mūsų šeima su seneliu Mykolu, 1957 m.


III. Tėviškės prisiminimai

Kai mokėmės Beržų mokykloje, tėvai, eidami pasisvečiuoti į mamos gimtinę Kvietkučius, pakeliui užsukdavo ir paimdavo mane su Irute. Praėjus Šilų dvarą, už Paberžės kalvų, slėnyje, pasimatydavo medžių apsuptyje Puišių sodyba. Artėjant iš sodo gilumos šalia pirties pasirodydavo senelis Mykolas, visada pasitinkantis savo jaunesnės dukros šeimą. Senelių, mamos tėvų, Veronikos ir Mykolo šeimoje buvo keturi vaikai: mano mama Vanda, Jadvyga, Mečislovas ir Marijonas. Jadvyga baigė mokytojų seminariją, bet nesutikusi 1940 metais mokytojų suvažiavime giedoti sovietų internacionalo, pasitraukė į Vakarus, vėliau į Kanadą. Gimtinėje liko gyventi Mečislovo ir Marijono šeimos. Kvietkučiuose mums, vaikams, būdavo labai smagu, nes dėdė Marijonas turėjo du vaikus – Edmundą ir Halę, o Mečislovas – Raimondą ir Elytę. Didžiulis sodas, didžiulis kiemas, daug erdvės dūkti ir žaisti. Puišiai visada puikiai prižiūrėdavo arklius, lyg jie ne kolūkio nuosavybė būtų, o nepriklausomos Lietuvos ristūnai. Protėvių dvasia alsavo senas svirnas ir sode stovintys kelminiai aviliai. Ant seno topolio daugiaaukščiame lizde visada klegeno gandrai. Šalia senos ulyčios rymojo aukštas kryžius, laimindamas einančius į kelią, o priešais „gonkas“ gėlėse skendėjo klombos ovalas, dažnai supamas žąsų ir kalakutų

būrio. Pirmieji prisiminimai apie Kvietkučių kaimą, tai įvažiuojant stovinti kaimo ulyčia, apaugusi geltonais jurginais, ir kiemai, aptverti statinių tvoromis. Įvažiavime į Puišių kiemą buvo platūs vartai, dešinėje pusėje – senasis didžiulis smetoninių laikų tvartas ir senovinis gervinis šulinys su kabančiu kibiru. Kaip skoningai gardžiais valgiais būdavo padengti šventiniai tetų Liudos ir Irenos stalai! O vaišinantis visada paeiliui skambėdavo puikios lietuviškos ir lenkiškos dainos. Ypač gerai susidainuodavo mamytė su jaunesniu broliu Marijonu. O senelis Mykolas būtinai liepdavo pakviesti dar ir kaimyną, savo marčių pusbrolį, Vaclovą Gradauską. Jo nuoširdžios dainų melodijos džiugindavo visą šventinę vakaronę. Neužmirštamas dviejų šeimų, t. y. brolienių sugyvenimas, nuoširdumas ir vaišingumas. Vaišės vykdavo visada per dvi vietas. Pasivaišinę prie tetos Irenos padengto stalo, visi svečiai būdavo kviečiami į svetainę kitame namo gale, prie tetos Liudos paruošto vaišių stalo. Ir taip buvo visada – nerašyta taisyklė.

NEBLĖSTANTIS TĖVO AUTORITETAS Tėtis labai domėjosi istorija, buvo puikios atminties. Paklaustas apie Lietuvos, Europos ar pasaulio

Iš kairės: tėtis, dukra Vandutė, mama, marti Jūratė, mamos pusbrolis Antanas Kiškis (Benedikto brolis) su žmona, dukra Irena, priekyje Algimantas Kiškis ir autorius, 1972 m.

91


TAUROSTA įvykius, jis žinojo, ką atsakyti, mokėjo sklandžiai ir išsamiai pasakoti. Remdamasis faktais, dažnai mėgdavo pasakoti ir apie tarpukario Lietuvą, reiškė didelę meilę savo žemei ir Tėvynei. Man bebaigiant vidurinę mokyklą, besimokant Kauno politechnikos institute, dažnai pas mus svečiuodavosi mano bendraklasiai ir bendrakursiai. Tėtis niekada nepraleisdavo progos aktyviai pabendrauti, domėjosi jaunimo gyvenimu. Dažnai vasaros vakarais klausydavau tėčio pasakojimų, kaip kūrėsi ir ūkininkavo, kaip padėjo savo jaunesniems broliams ir seserims. Daug teigiamų pavyzdžių pateikdavo iš dvarų savininkų gyvenimo, bendravimo su kaimynais. Įdomūs pokalbiai buvo ir apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tėtis man niekada neliepė daryti vienaip ar kitaip. Aš tik žymiai vėliau supratau, jog būtent pasakojimais jis netiesiogiai vedė mane prie teisingo gyvenimo kelio. Bendraudamas, diskutuodamas labai dažnai taikliai ir pamokančiai įterpdavo citatų iš Šventraščio. Birželio 29-oji yra šventų apaštalų Petro ir Pauliaus diena. Tai ir mano tėčio Petro vardadienis. Kiek atsimenu, nuo vaikystės tradiciškai per Petrines sulaukdavome artimiausių giminaičių. Mamytė tai dienai

turėdavo paruošusi gardų skilandį. Net kelias dienas apsilankantys svečiai pagerbdavo ne tik mamytės Vandos, bet ir sesers, brolio gimtadienius. Dažnai jau ankstų rytą ant pirkios durų kabėdavo kaimynų varduvininkams nupintas ąžuolo vainikas. Tais laikais svečiams rūpėjo ne tiek vaišės, kiek bendravimas, nuoširdūs ir atviri pokalbiai ūkio, politikos temomis. Tai buvo bendraminčių, siejamų artimais giminystės ryšiais, suėjimai. Jie praskaidrindavo nelabai linksmą, pusiau priespaudinį sovietinį gyvenimą. Tas giminaičių artumas suprantamas. Beveik visi tarnavę Lietuvos kariuomenėje, davė priesaiką ginti ir mylėti savo tėvynę. Kūrė nepriklausomą Lietuvą, nuo jaunų dienų dirbo savo šeimų ir tautos gerovei. Žvelgiu į fotografiją, kurioje ant suolelio rymo mano senolis tėvas. Jis tyliai atsisveikina su sodybos kryžiumi. Šiandien, būdamas arti jo amžiaus, galiu numanyti, apie ką jis galvojo. Šiose žemėse vienas greta kito įsikūrė jo broliai, sukurta šeima, gimė keturi vaikai. Kiekvienas jų, išvykstantis į kelionę, kaskart tėčio laimintas ir lydėtas iki plento. Jo, lyg Lietuvos rūpintojėlio poza visada verčia giliai susimąstyti. Tėtis vi-

Tėtis atsisveikina su kryžiumi, globojusiu ir saugojusiu šeimą nuo įsikūrimo.

92

2020 NR. 2 (12)


III. Tėviškės prisiminimai

Beržų septymetės mokyklos 2–4 klasių mokiniai. Šiltesniu laiku kai kurie vaikai į mokyklą eidavo basi. Iš dešinės pirmoje eilėje trečia – Nijolė Ragelytė-Rozenbergienė, antroje eilėje antras – Česlovas Michnevičius, trečioje eilėje pirmas – Zigmas Michnevičius, greta – Jonas Autukas.

sada buvo mūsų šeimos didysis globėjas, stengėsi bet kokiais negandų metais siekti, kad šeima būtų laiminga. Įveikdamas sunkumus, visiems keturiems vaikams suteikė galimybę baigti mokslus, savo pavyzdžiu mokė doros, santarvės ir ryžto. Jam, 80-mečiui, vėl reikia keltis iš tiek metų puoselėtos ir mylėtos savo žemės, kur visai šeimai buvo ramu ir gera. Nors iš dalies žemė buvo nusavinta, bet vis tiek ji liko sava, artima ir statyta gryčia, apsupta savo rankomis sodintų obelų.

Kai buvome įsikūrę Šiluose, kartą pastebėjome, kad paliktas kryžius nuverstas. Jo vietoje kapų plėšikų iškasta gili duobė. Nepaliko tėtis nuversto kryžiaus, liepė jį perkelti į Šilus. Po kurio laiko vietoj senojo atsirado naujas. Mes tikime, kad Dievo meilės kryžius paveikė niekintojus, sąžinės balsas privertė atstatyti. Kryžius, jau 90-metis, globojamas Jono ir Vandos, sutinka ir palydi mus visus Šilų sodyboje.

Šis kryžius laimino mūsų šeimą ilgus metus, o dabar reikia prievarta vėl viską palikti. Tai mūsų šeimos Dievo meilės kryžius. Meilė tiems, kurie rinkosi prie jo gegužinėms ir birželinėms maldoms, tiems, kurie pokaryje ir vėliau atėjo kėsindamiesi šeimos turto ar su kitais negerais kėslais. Gal tapo ne tokie žiaurūs, liko geresni? Išvykę į mokslo ar darbo keliones, su kryžiaus ženklu išlikdavome ramūs, lydimi jo Dievo meilės ir sėkmės.

MOKYKLINIŲ METŲ PRISIMINIMAI Nuo 1950 metų rudens pradėjau lankyti septynmetę mokyklą, po karo įsteigtą buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Mykolo Kalmanto Beržų dvaro pastate. Ant Beržės upelio kranto stovėjęs malūnas dar veikė, tik malimo įrangai sukti jau naudotas lokomobilis. Užtvanka su vos gyvu mediniu tiltu ir van-

93


TAUROSTA dens ratu dar stovėjo. Per pertraukas drąsesni vaikai dažnai suspėdavo ir išsimaudyti. Daug vaikų pro mūsų kiemą eidami į mokyklą užėję laukdavo, kol aš išsiruošiu. Atsimenu, kai vyresnėse klasėse pradėjome skaityti grožines knygas, pusbrolis Stasys visą kelią iki mokyklos man pasakodavo trijų muškietininkų nuotykius. Dažnai nubėgdavau pažaisti pas jį. Jo mama, mano krikštamotė Amelija, labai maloniai priimdavo ir skaniai vaišindavo. Keletą patiekalų, tikrų pokario skanėstų, receptų išsaugojo jos dukra Elena. Jie gaminti ir mūsų namuose. Iš stambiai tarkuotų cukrinių runkelių iki sutirštės būdavo verdamas „medus“, iš morkų, raudonųjų burokėlių, spanguolių arba obuolių ir runkelių „medaus“ gamindavo marmeladą. Saldainius darydavome iš slyvų, į puseles pridėję smulkiai tarkuotų morkų ir išdžiovinę duonkepėje. Kramtydavome ir džiovintų cukrinių runkelių riekučių. Skanu! Mes su Stasiu labai mėgome knygas, daug jų buvo sukaupta pas dėdę Viktorą. Visas išžiūrėdavome, net sesers Janinos, kuri jau mokėsi medicinos institute, medicinos enciklopedijas su anatomijos vaizdais. Beveik visada eidami į mokyklą aptarinėjome skaitytų knygų herojų nuotykius. Nuo mokyklos matydavosi artėjančios vaikų voros iš Markutiškių, Kvietkučių, Lukšių, Jaugeliškių, Praulių, Jadvygavos, Gudžionių, Lokenėlių, Santakos kaimų. Dauguma jų išnyko, neliko mokyklų ir gausybės vaikų... Mūsų mokykla buvo septynmetė. Matyt, dėl mokytojų trūkumo, nes vieni „atostogavo“ Sibire, kiti pasitraukė į Vakarus. Kartu vienoje patalpoje mokėsi pirmokai ir trečiokai, antrokai ir ketvirtokai. Stojimo į pionierius klausimas buvo tėčio išaiškintas ir daugiau nekomentuojamas. Be to, nuo mažens buvau įspėtas, kad tai, kas kalbama namuose, kitur nepasakoti. Didžiulė atrakcija buvo kinas, nors mums ne visada leista filmus žiūrėti. Atrodo, rodydavo kartą per mėnesį, gal rečiau. Tą dieną vis žvalgydavomės pro mokyklos langus, ar neatrieda arklinis vežimas su kino priemonėmis. O kai atrieda, pamokos jau nerūpi. „Kinščikai“ tuoj ištraukia aparatūrą, užveda priešais langus atsivežtą elektros stotelę, paleidžia muziką. Tada nutraukiamos paskutinės pamokos. Demonstruoti reikėjo dviejų klasių. Vienoje jų, prie durų angos, pastatydavo kino aparatūrą, kad transliuotų į kitą klasę, t. y. „žiūrovų salėn“. Ne visada gaudavome leidi-

94

2020 NR. 2 (12)

mą likti žiūrėti filmą. Pasitenkindavome ankstyvesniu grįžimu namo. Bet kaip norėdavosi pamatyti „Tarzaną“! Tėvai, kaip buvę ūkininkai, gerai sutarė su mokyklos direktoriaus Petro Bruko šeima. Mūsų jaunėliams Jonukui ir Vandutei labiau pasisekė, nes aukštesnėse klasėse mokėsi Jonavos vidurinėje mokykloje. Plentu jau kursavo autobusai. Mes su Irute daugiau vargome. Nuo 8 klasės pradėję lankyti mokyklą Jonavoje, važinėdavome dviračiais, o žiemą tėvai surasdavo laikiną nakvynę pas miestelio gyventojus, todėl tik šeštadienio vakarą grįždavome namo. Be to, pamokos vykdavo pamainomis. Kai mokydavomės antroje pamainoje, tai namo parkeliaudavome jau sutemus. Reikėjo saugotis ne tik automobilių, bet ir kursuojančio siauruko, kuris maršrutu Jonava–Ukmergė veikė iki 1961 metų. Nuo 1958 iki 1961 m. vis lenktyniaudavau su siauruku, kad nepatekčiau tarp jo išmetamojo garo – dūmų kamuolių ir automobilių. Mano kartos jaunimą mokė ir auklėjo prieškaryje išugdyti pedagogai. Prisimenu daug puikių mokytojų, kurie negalėjo atvirai atsakyti į mūsų tarsi provokuojamus klausimus apie krašto praeitį. Tačiau ne visada pageidaujamo smalsumo nemenkino ir neagitavo už „šviesų rytojų“, tuo lyg ir pritardami mūsų abejonėms dėl istorinių faktų ir esamos realybės. Ačiū Jiems 1961 metų 11b klasės vardu, kad neauklėjo sovietiniais avinais!

ATSISVEIKINIMAS SU TĖVIŠKE Iki 1975 metų Lokio upelio baseinas lyg ir buvo „popierinis“ gamtos draustinis. Vėliau atėjo trys didžiuliai jo niokojimo laikotarpiai. Viena po kitos nutiestos dvi aukštos įtampos linijos, išpjaunant seniausius, vertingiausius medžius, žalojant mūsų ir kaimynų upelio slėnius. Trečias pats baisiausias etapas – tai pagrindinio Lokės baseino patvanka, išdarkant vagą ir visą upelio gamtos egzotiką. Turėjome su širdgėla išpjauti Lokio slėnyje tėčio globotus ąžuolus. Prižiūrimos, šienaujamos natūralios pievos ir nuostabūs Lokės užutekiai tapo apžėlusiomis dumblynėmis. Tėviškės sodyba buvo likusi vienintelė neiškelta iš visų kaimynų ir giminių. Mūsų apylinkėje negailestinga sovietinės melioracijos politika intensyviausiai vykdyta 1975–1980 metais. Neliko senųjų Tiškų, Pet-


III. Tėviškės prisiminimai

Petro Michnevičiaus šeima atsisveikina su tėviške. Iš kairės: sėdi Zigmas su šeima, dukra Vandutė, prie kryžiaus tėvai, vaikai Irena ir Jonas, 1979 m.

kauskų, Žentelių, Paluokės dvaro sodybų, Krutkevičių, dėdės Prano namų, išnyko Kvietkučių kaimas su apylinkių sodybomis, Lukšių liko tik sodybvietė. Atsilaikė tik mūsiškė sodyba su išpjautu sodu ir su melioracijos kanalų išvagota žeme. Po ilgų svarstymų nutarėme keltis į Šilus. Be to, 1978 m. gruodžio 13 d. mūsų tėvai vos atsilaikė prieš naktinius plėšikus. Tik tėčio budrumas, Dievo globa ir dvivamzdis padėjo išvengti didelės nelaimės. Visa aplinka pasikeitusi: kryžius nuo įvažiavimo perkeltas į pakrantę, sklypas išvagotas melioracijos griovių, sodas išpjautas, Lokė užtvenkta, aplinkui tuščia – žmogui gyventi neliko sąlygų. Kartą, bestovint savo gimtinės laukuose tarp susuktų šieno ritinių, atgijo vaikystės laikų prisiminimai ir vaizdai. Vietoj buvusių sodybų ir laukų, medelių sąžalynai, miškeliai ir tolumoje jau geltonuojantys javų ir vasarojų plotai. Šiandien Šv. Onos atlaidai, o tai ir naujo derliaus pradžios šventė. Iškyla dar nekombaininės javapjūtės vaikystės vaizdai, kai visi joje dalyvaudavome. Mūsų apylinkės nagingasis kaimynas Ksaveras paruošdavo iš anksto rugių kertamąsias, pa-

rinkdavo kiekvienai po du ištvermingiausius arklius. Ir taip vieną rytą, rasai nukritus, mūsų brigadininkas Aloyzas, parinkęs anksčiausiai prinokusių rugių lauką, kviesdavo pradėti rugiapjūtę. Pirmąsias pradalges išvarydavo vyriausieji ir patyrę javų kertamųjų vadeliotojai. Ir taip aplink rugių lauką sukdamos ratus, mojuodamos savo keturiais sparnais-grėbliais, pradėdavo tarškėti javų kertamosios. Kas kelintas sparnas, priklausomai nuo javų vešlumo, nusileisdamas taukšteldavo į vadinamąjį stalą, vis nubraukdamas nuo jo eilinį nukirstų rugių glėbį. Tas neįkyrus ir retas kertamosios grėblio „taukšt“, nukirstų rugių, nokstančių grūdų, šiaudų ir džiūstančių ražienų kvapas neapsakomas, įsimenamas visam laikui ir, matyt, būdingas tik rugiapjūtei. O sustatytos ir matomos laukų toliuose rugių gubos, „mendeliai“, išliko jau tik praeito amžiaus žmonių vaizdiniuose ir galbūt menininkų drobėse. Pajudėjus kertamosioms, pavymui skubėjo numestus glėbius į pėdus rišdamos moterys. Pėdus vyrams, gubų statytojams, lenktyniaudami nešiojome mes, berniukai. Kiek klegesio, dūkimo ir puikios nuotaikos, nes buvome savos apylinkės, savos mokyklos

95


TAUROSTA Tėvai buvo laimingi Šiluose, grįžę arčiau savo ištakų. Šalia jaunystės laikų draugai, greta abiejų mamos brolių šeimos. Dažnai sueidavo, bendraudavo. Sulaukė Nepriklausomybės. Iškeliavo Amžinybėn turėdami po 94 metus.

GIMTINĖS ILGESIO NERIMAS

Tėvai buvo laimingi Šiluose – grižo prie savo ištakų. Šalia jaunystės draugai, greta abiejų mamos brolių šeimos. Iškeliavo Anapilin turėdami po 94 metus.

vaikai ir geri draugai. Ir taip nuo vaikystės išmokome pirmiausia rišti pėdus, vėliau statyti gubas (guboje – 10 pėdų), krauti, sutvirtinti su kartimi pilnus vežimus, saugiai nuvežti į kluoną, tvarkingai sukrauti. Šie vienas po kito einantys darbai  – tikras nacionalinis paveldas, greičiausiai jau dingęs negrįžtamai. Kasryt birželį per miegus girdėdavau dalgio plakimą. Tai tėtis jau nuo ankstaus ryto ruošiasi eiti pašienauti sau, kad nuo devynių būtų brigadininko Aloyzo nurodytam darbe. Sugrįžęs prikeldavo, kad kiek pašienaučiau iki vidurdienio. Man tiko ir per karščius dirbti, ypač prie Lokės, kartais atsigaivinant jos šaltiniuotame vandenyje. Koks svaigus žydinčių pievų kvapas, ypač kai guldamos pradalgės sujudina žiedus, o netikėtas sprunkančios nuo aštraus dalgio varlės spyris į pliką blauzdą, primena per daug neužsisvajoti. Atmintyje liko ir atsargus kamanių medaus ragavimas, pradalgėje atsivėrus iš žolyčių ir samanėlių supintam jų aviliukui... Ar kas galėjo pagalvoti, kad po 30 metų vietoje sodybų liks tik tušti laukai – šernų karalystė.

96

2020 NR. 2 (12)

Visą laiką kamuoja tėviškės ilgesys. Kai jau negaliu ištverti, važiuoju 100 kilometrų „namo“ pabūti nors pusdienį. Vaikštant šalia ąžuolų ir liepų, akys klajoja apylinkių vaizdais, o širdis prisipildo liūdesio ir gražių prisiminimų. Tiek buvo aplinkui sodybų, vaikų klegesio, karvių mykimo, arklių žvengimo, dalgių plakimo rytais. Viskas išnyko skaudžiai ir negrįžtamai. Susirinkę Šiluose, pasėdėję užstalėje, visada valandėlei išsiruošiame į tėviškę. Ji mūsų nepaliko, gyvena giliai širdyse. Mes ją apleidome 1981-ųjų rudenį, bet nepraradome, todėl kaskart vis lyg guosdamiesi ir atsiprašydami sugrįžtame. Tas laiko tarpsnis gimtinės laukuose ir Lokės pakrantėje ilgam nuramina, praskaidrina širdį ir sielą. Nuo 2001-ųjų vidurio su Jūrate įsikūrėme Trakų Vokėje, palikę nuo 1973 m. kurtą gyvenimą Vilniuje, Karoliniškėse. ___________________ Kas galėjo numatyti, kad per kelis mėnesius, nuo 2020 sausio, gyvenimas Lietuvoje ir visame pasaulyje kardinaliai pasikeis? Prasidėjusi nuo Kinijos, visą žmoniją užgriuvo pasaulinė epidemija. Nuo kovo 16 d. sėdime karantine, uždaryti darželiai, mokiniai ir studentai mokosi nuotoliniu būdu prie kompiuterių, visos įstaigos, pamaldos bažnyčiose be žmonių, judėjimas tik su apsaugos priemonėmis, laikantis 2 m atstumo, nesibūriuojant. Pirmą kartą Kristaus Prisikėlimą atšventėme dviese savo namuose be artimųjų ir šv. Mišių bažnyčioje. Šiandien penktadienis, 2020 m. balandžio 18 d., Gailestingumo savaitė prieš Atvelykio sekmadienį! Sėdime namų kambarėlyje priešais savo altorėlį, klausomės šv. Mišių per Marijos radiją. Altorėlyje – kryžius, palaimintas 1993-iųjų rugsėjį Vingio parke popiežiaus Jono Pauliaus II, dabar jau Šventojo, o priešais – jo atvaizdas, dovanotas pusbrolio Česlovo žmonos Onutės


III. Tėviškės prisiminimai

Giminės sueiga vienintelės išlikusios Juozo Michnevičiaus sodybos kieme, 2017 m. rugpjūčio 27 d.

ir pusseserės Valės. Gilumoje abu tėveliai prie Aušros vartų ir Gailestingojo Jėzaus paveikslėlis. Altorėlyje viskas, kas gali nuraminti ir duoda vilties ateičiai. Prieš akis mintyse iškyla viso gyvenimo ir vaikystės vaizdai. Mamytės pasiruošimas šv. Velykoms. Didžiojo šeštadienio pavakarys, priešais gonkelius geltonu smėliuku nubarstytas kiemelis. Svetainėje stalas ir sofutė, užkloti šventiniais užtiesalais. Apskritas ąžuolinis stalas, pagamintas šeimos bičiulio, žymaus Jonavos staliaus Vincento Kukcinavičiaus, aplaistytas mūsų keturių vaikų pamokų rašalu, lydi ir jungia mus iki šiol. Vincento gaminti baldai puošė beveik visų mūsų artimųjų svetaines. Ir vėliau jau Šiluose, grįžę po pamaldų ir procesijos Jonavos bažnytėlėje, su švęsto vandens indeliu susiburdavome aplink šį ąžuolinį stalą. Iki šių metų Kristaus prisikėlimą švęsdavome įvairiai. Rinkdavomės ir pas mus Vokėje, ir Šiluose, ir pas Eglę. Atvažiuodavo iš gimtinės Jonas su Vanda, žydėdavo magnolija, klegendavo kieme gandrai. Žydi ir šiemet magnolija, tupi lizde gandrai, varnėnai ruošiasi perėti, tačiau pandemija atskyrė žmones ir gimines, sėdime vieni.

Retėja mūsų gausios giminės gretos, mažėja trečiosios kartos atstovų – pusbrolių ir pusseserių. Jaunesnieji turi savo interesų ir rūpesčių. Daug išsisklaidę svetur. Tegul šis rašinėlis primins retkarčiais mums visiems protėvių gyvenimo kelius, takus, takelius... P. S. Pasakojime minimi pavadinimai Lokė ir Palokė atitinka mūsų apylinkių gyventojų nuo senovės vartotus upelio ir jo teritorijos pavadinimus. Šis rašinys nėra etnografinė studija, todėl leidžiu savo atsiminimuose naudoti šiuos terminus, nepažeisdamas kalbos nuostatų.

Redakcijos prierašas: Laukiame Jūsų prisiminimų apie SAVO tėviškę, giminę, JOS tradicijas. Rašykite ir mes padėsime laiko tėkmėje įamžinti unikalius prisiminimus!

97


TAUROSTA

JONAVA – MANO NAMAI Dr. Ramūnas ČIČELIS, literatūros kritikas, rašytojas

Rašyti atsiminimus apie gimtąjį Jonavos miestą man yra didžiulė privilegija, nes jaučiuosi ypatingai Dievo pamalonintas, kad čia vaikystę praleido rašytojas Grigorijus Kanovičius, o brandos metus – daktaras, vertėjas Jeronimas Ralys. Rašytinė atmintis apie abu šiuos žmones yra nepaprastas moralinis įpareigojimas laikytis Dekalogo etinių normų ir nepamiršti to krašto, kur pradėjau dar gana neilgą savo gyvenimą.

vosi kuo dažniau išgirsti muzikinių melodijų. Kai viskas pabosdavo, belsdavau į kambario elektros lizdą ir Baba Elena prieidavo iš savojo kambario. Klausdavo, ką veikiu ir ar nenuobodžiauju. Kai man būdavo labai liūdna, guosdavo, kad tuoj pareis tėveliai. Šiandien, gyvendamas Jonavoje, nematau ir jau turbūt nematysiu tokių kaimynų santykių, kokie buvo įprasti prieš beveik keturis dešimtmečius.

O sutikau jį 1979 metų gegužės 26 dienos vidurdienį, labai karštą ir be lašelio lietaus, Ukmergės ligoninėje. Praėjus maždaug savaitei po to, kai gimiau, į kaimyninį miestą manęs ir mano Mamos aplankyti atvažiavo mano Tėtis bei mūsų kaimynė jonavietė Elena Valienė. Tvarka tais laikais buvo griežta – jokie lankytojai į palatas neįleidžiami, todėl svečiai stovėjo kieme, o aš ir Mama šypsojomės jiems per langą. Vėliau, jau būdamas paaugęs vaikas, ir net dabar važiuodamas per Ukmergę mintimis bandau įsivaizduoti pirmąsias savo gyvenimo dienas.

Bet štai ateidavo vasara ir ligos baigdavosi. Tuomet laukė Kosmonautų gatvės 26 namo kiemas su gausybe draugų ir netoliese buvusiomis futbolo bei krepšinio aikštelėmis. Pamenu, kai vieną dieną su broliu Dainiumi susiruošėme žaisti futbolo, kieme ant suolelio sėdėjęs E. Valienės vyras Jonas tarmiškai ir juokingai mūsų pasiteiravo: „Tai putbolą einat‘ mušt‘?“ Mums tokios dialektinės garsų modifikacijos pasirodė labai juokingos, todėl ilgam įsiminė. O futbolo aikštelėje mano brolio (buvau per mažas žaisti, todėl tenkinausi žiūrovo statusu) ir vaikų iš aplinkinių namų laukdavo istorinės rungtynės: Kosmonautų rajono rinktinė susiremdavo su apatinės miesto dalies jaunaisiais futbolininkais. Rezultatų būdavo visokių, tačiau nėkart neteko matyti vėliau, po 1990-ųjų, įprastomis tapusių muštynių. Tos rungtynės vykdavo be trenerių ir būdavo svarbiausias mūsų vaikiškos vasaros įvykis.

Minėtoji kaimynė E. Valienė  – viena svarbiausių mano vaikystės personalijų. Būdamas mažas, dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, todėl pusdieniui būdavau paliekamas namuose vienas (tais laikais nedarbingumo dokumento tėvams dėl vaikų ligų niekas nerašydavo). Didžiąją laiko dalį praleisdavau skaitydamas knygeles ir klausydamas radijo per anuometinį mūsų turėtą VEF aparatą. Jau tada maniau, kad per radiją labai daug kalbama, o man labai norėda-

98

2020 NR. 2 (12)

1986-ųjų rugsėjo pirmąją įsiminiau kaip tokią dieną, kai pirmąkart gyvenime, avėdamas naujutėlaičius raudonus batukus ir rankose laikydamas kar-

Kosmonautų kvartalo statyba apie 1970–1975 m. V. Sebežovo nuotrauka.


III. Tėviškės prisiminimai

delį, nuėjau į tuometinę Pirmąją vidurinę mokyklą. Vėliau, filologijos studijų metais, dėl šios priežasties ypač atidžiai skaičiau Jurgio Savickio novelių rinkinį „Raudoni batukai“ ir daug ką ten radau sau svarbaus ir aktualaus. Mokykloje pakliuvau į a. a. Onutės Čeplijauskienės vadovaujamą klasę. Dėl mokytojos asmenybės bruožų vyravo beveik kariška disciplina ir griežta tvarka. Pradinėse klasėse nebuvau geras mokinys – bėgdavau iš pamokų, kurias pravaikščiodavau slampinėdamas po miestą. Panašiai elgiausi ir vėliau, jau baigęs pradines klases: buvau vėjavaikis, ir niekas man nerūpėjo. Mokykla tuo laikotarpiu man atrodė lyg kalėjimas, į kurį prievarta suvarytieji kažką privalo veikti. Beje, neseniai savęs paklausiau, kaip dabar reaguočiau, jei kas nors pasakytų, jog artmiausius dvylika metų praleisiu tame pačiame pastate su tais pačiais žmonėmis diena po dienos? Atsakymas – tikrai nevienareikšmis ir skatinantis kreipti akis žemėlapyje į Suomijos valstybės pusę, kur mokykla dabar yra visiškai kitokia, nei buvo sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje ir Jonavoje. Paauglystės metais Jonava man labiausiai įsiminė kaip vieta, iš kurios norėjosi veržtis į pasaulį: kone kasdien galvodavau, kad anapus horizonto yra kažkas pažadėta, kažkas geresnio nei čia. Kadangi paskutinėse mokyklos klasėse tapau gamtininku, neretai ištrūkdavau į sostinę Vilnių, nes pakviesdavo tuometinis Lietuvos jaunųjų gamtininkų stoties metodininkas Almantas Kulbis. Ne vienam vėlyvąją vaikystę išgyvenančiam žmogui norisi ko nors ieškoti – aš Jonavos svarbą savo gyvenime supratau, šį miestą siedamas su netoliese tekančiu Lietavos upeliu, po kurio apylinkes vaikščiojau ne vieną dešimtį kilometrų, bandydamas suprasti, kaip randasi gamta, kaip gyvena augalai ir gyvūnai, kokie ekologiniai pavojai tyko mano gimtojo miesto žmones. Vis dėlto esminis ir svarbiausias mano mokyklinių metų autoritetas  – tai tuometinė Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, lituanistė Rita Čiužienė. Kiek su ja valandų po pamokų prasėdėta, beieškant tinkamiausio sinonimo, kai respublikiniams filologų konkursams ruošiau savo rašinius! Kodėl mokytoja dėjo tiek pastangų į mano filologinius įgūdžius ir žinias, nepaklausiau iki šiol. Viliuosi, dar turiu tam laiko. O per atstumą jai galiu tik dėkoti ir su džiaugsmu prisiminti tuos Jonavos Žeimių tako kiemus, pro kuriuos grįždavau namo po lietuvių literatūros neformalių konsultacijų.

Įstojęs į universitetą, gimtąjį Jonavos miestą buvau kiek primiršęs – retokai grįždavau į tėvų namus. Tačiau Vilnius, atrodytų, žadėtos vidinės laisvės taip ir nesuteikė. Išgyvenau sostinėje daugiau nei dešimtmetį, tačiau niekada šiuo didmiesčiu nesižavėjau. Per daug ten būta aplinkinių pasipūtimo ir arogancijos, kuri tuoj pat atstumdavo ir palikdavo vienatvėje. Vėliau, baigęs studijas, daug važinėjau po užsienio šalis, ieškodamas laimės ir ten. Likimas, o gal ir mano jaunystės kvailumas lemdavo, kad svetur taip ir neįsigyvenau, nė vienoje kitoje valstybėje neužsibuvau. Liko tik gausybė įvairiausių atsiminimų, kuriuos sieju su šiandienos Jonava: juk mūsų miesto žmonės tokie panašūs į Italijos neapoliečius, nes dauguma tokie pat guvūs ir nuotaikingi, nors neretai ir mažiau išsilavinę; argi galiu ilgėtis Berlyno, kai Jonavoje matau vis gražesnę ir tvarkingesnę aplinką, kuri byloja, jog vokiškas tvarkingumas įmanomas ir mūsų mieste? Ne vienas Lietuvos miestas gali Jonavai pavydėti tokio aktualaus istorinio įvairių tautybių ir religijų žmonių sugyvenimo, kuris man labai stipriai primena amerikietiškas, niujorkietiškas, patirtis. Galėčiau vardyti ir vardyti pamėgtų miestų ypatybes, tačiau neverta – pakanka gyventi Jonavoje ir suprasti, kokiu puikiu miestu mes visi dalijamės. Ir pagaliau – naujausia mintis apie Jonavą. Mano ankstyvosios jaunystės paieškas ir klajones lėmė labai suprantamas akstinas – norėjau gyventi tokioje vietoje, kur jausčiausi laisvas. Šiandien suprantu ir priimu filosofo Arvydo Šliogerio teiginį, kad laisvė nėra rusiška valužė (kai leista viskas, net ir tai, kas destruktyvu), ji yra sąmoningas savęs apribojimas. Be to, laisvė yra ir Dievo man, kaip ir kiekvienam žmogui, gimstant suteikta valia apsispręsti – savo kuklias pastangas skirti bendrajam gėriui kurti ir didinti. Tokią moralinę maksimą man diktuoja ir gausi asmeninė patirtis, ir pabaigtos doktorantūros studijos vieninteliame Lietuvoje artes liberales krypties Vytauto Didžiojo universitete. Tik supratęs, kad savo laisvu noru niekur nesiveržiu, galiu džiaugtis gimęs ir užaugęs savo tėviškėje, Jonavos mieste, kurį dabar interpretuoju kaip universalią vietą, leidžiančią dirbti, rašyti, skaityti ir džiaugtis kitais gyvenimą įpusėjusio filologo džiaugsmais. Jonavą be pasipūtimo ar arogancijos esu netgi pavadinęs „mažuoju pasaulio centru“  – tokia vieta, kurioje, remdamasis jos istorija ir tradicija, galiu tęsti ir dvasiniu požiūriu turtinti jos gerąją ateitį.

99


TAUROSTA

KAIP (IŠ)BŪTI Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

2020-ieji visam pasauliui įsimins kaip metai, kai buvome priversti ne vieną mėnesį praleisti už uždarų durų. Ištuštėjo gatvės, daugelio būtį apribojo laikas tarp keturių sienų, žingsniai nevedė toliau nei iki vaistinės ar maisto prekių parduotuvės, nutilo miestų šurmulys, užvėrė duris ir bibliotekos. Nežinomybei, o kartais ir įtampai maišantis su artimųjų ilgesiu, atsiradusios papildomos laisvo laiko minutės kėlė naujus iššūkius ir klausimus. Vienas jų – kaip įprasminti šį laiką? Jonavos viešoji biblioteka pasiūlė išeitį pakviesdama skaitytojus prisijungti prie nuotolinių kūrybinioterapinio rašymo dirbtuvių „Kaip (iš)būti“. Į šešių savaičių kelionę susitikti su savo vidiniu kūrėju leidosi

Inga Juodkūnė. M. Reimerio nuotrauka.

100

2020 NR. 2 (12)

20 dalyvių, kūrybiškai vykdžiusių skirtingas užduotis ir sukūrusių daugiau nei 80 tekstų. Sumanymą padėjo įgyvendinti Inga Juodkūnė – knygos „Rytoj vėl patekės saulė“ autorė, psichologė-psichoterapeutė, rašymo maratonų Lietuvoje pradininkė. „Kūrybinio-terapinio rašymo dirbtuvės internete karantino metu ne tik leido dalyviams geriau pasirūpinti savo psichologine savijauta, bet ir pasijusti aktyviais bendruomenės nariais, užsiimančiais kūrybine veikla. Kai gavau kvietimą prisijungti prie Jonavos viešosios bibliotekos sugalvotos iniciatyvos ir padėti ją įgyvendinti, tuo metu net neįsivaizdavau, kaip dalyvių tekstai atlieps vieną ar kitą rašymo užduotį. Man tai buvo nauja patirtis. Nors esu vedusi daug terapinio

Dirbtuvių dalyvės bibliotekos terasoje. J. Jakubavičienės nuotrauka.


IV. Kūrybinė mozaika

rašymo dirbtuvių, tačiau pirmą kartą tai vyko unikalia bendravimo forma – internetu. Mano suteikto grįžtamojo ryšio tikslas – siekti, kad kiekvienas dalyvis atrastų savo rašymo stilių ir pajustų savo stiprybę rašydamas. Rašymas turi gydomųjų galių, ypač tada, kai mes leidžiame sau rašyti tai, kas kyla iš pasąmonės, iš gilumos, ir tai išlieti galime per kūrybą. Manau, kad nemažai tekstų, gimusių šiose dirbtuvėse, turėjo autobiografinių momentų.“

Parduotuvėje į krepšelį vienas po kito keliauja įvairūs ingredientai. Miltai, cukrus, kiaušiniai... Hmm... Kas dar? Aha... Taip... Iš parduotuvės išeinu tempdama pilną maišą pirkinių. Artėja mano gimtadienis. O koks gimtadienis be torto? „Ach, tai bent pasireikšiu, bent tai gal pavyks man geriausiai!“ – mintyse tariu sau su probėgšmais šmėstelinčia abejonės gaidele. Na, bet nėra nieko neįmanomo! Kaip visi mėgsta dabar kartoti: „Reikia išeiti iš savo komforto zonos.“ O ir internete apstu gražiausių nušlifuotų vaizdų vaizdelių... Tikrai negaliu atsilikti! Prasideda įtemptas darbas: orkaitėn keliauja būsimojo torto lakštai, ant viryklės jau spragsėdamas lydosi sviestas, o rankose maišau rožinį it gardžiausias saldainis glajų. Kuo tobuliau reikia viską atlikti, juk taip svarbu tobulas vaizdas! Pyp pyp – garsiai apie pabaigtą darbą praneša orkaitė.

„Taurostos“ skaitytojams pateikiame kelių dalyvių tekstus ir džiaugiamės, kad karantino metu gimusi iniciatyva išaugo į didesnį projektą, įtraukiantį jau trijų rajonų bibliotekų (Šakių, Raseinių ir Jonavos) lankytojus bei dar neišbandytą naują veiklos formą – rašymo maratonų renginius.

Dėlioju iškeptus lakštus, kruopščiai tepu juos kremu... Kaip ir kasdienybėje, taisyklingai ir iš pažiūros tvarkingai gyvenu savo gyvenimą, plaukiu jo nešama vaga, retsykiais priimdama vieną kitą klaidingą sprendimą... Lyginu ir nugludinu torto šonus, visus jo kraštelius taip, kaip vis tebegludinu savo charakterį įvairiose gyvenimiškose situacijose. Žmonėms juk dažnai nepatinka girdėti tiesos, jie nemėgsta tiesmukiškumo. „Subtiliau“, – dažnai girdžiu sakant. „Na, su tokiu charakteriu...“ Juk reikia dažnai pasilaikyti nuomonę sau ar sakyti tai, ką kiti nori girdėti... Mmm... Ryškiaspalvis saldus glajus... Gal kiek per daug? Juk kartais per daug to dirbtinio cukraus... Oi, ir nepamirškim papuošimų! Juk tai labai svarbu. Atsargiai dėlioju lipnias spalvotas gėlytes. Tortas turi būti pats gražiausias ir skaniausias! Jei kitaip, tai kam tada jis reikalingas? Dažniausiai mūsų pasirinkimus lemia išvaizda. Tai tampa tikra prekine verte. Oi, kaip lipnu... Pasisuku paimti servetėlių. Ir tik išgirstu didelį garsų PLEKŠT... Atsisuku ir pamatau savo katiną Pūkį, žiūrintį į mane išpūstomis akimis ir ore laikantį sustingusią priekinę kojytę... Dabar jau ir aš sustingau... Ant virtuvės grindų visa savo grožybe išsitėškęs jo didenybė tortas. Ir niekas nebūtų pagalvojęs, kad taip nutiks! Sėdim su Pūkiu abu ant grindų. Gardžiuojamės nuo torto dubenyje likusiu saldžiu glajumi. „Na, nesiseka tau“, – lyg sakytų man savo žvitriomis akelėmis į mane vis žvilgteldamas mano nekantrusis augintinis. Jei galėtų šnekėti, tikrai taip pasakytų. Tik nutaikė progą ir greitai capt už grobio... Ech... Na ką, nereikia juk mums tų puošmenų, ar ne? Nereikia tų išgludintų, išlygintų tortų. To ištobulinto vaizdo. Paprastumas tapo retenybe. Bet tai juk vis dar žavi, tiesa?.. Metafora

101


TAUROSTA keikdama varė nuo savęs anksčiau matytą vyriškį – jo tėvą. Keikė jam nežinoma kalba, bet buvo aišku – ne gero kelio jo tėvui linkėjo. Vėliau išvydo vestuves, kur jaunikis buvo jo tėvas, tačiau šalia buvo ne šviesiaplaukė motina, o tokio paties tamsaus gymio mergina. Visi šoko, rėkavo, džiūgavo, bet Žydrūnas tematė liūdnas savo tėvo akis. Net įžvelgė besitvenkiančias ašaras.

„Ir vienąkart, pavasari, / Tu vėl atjosi drąsiai, O mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi“, – skambėjo Žydrūno galvoje eilės iš vaikystės. Bet jis buvo. Kaip tas pavasaris, jis buvo visur. Neturėjo kūno, jam nieko neskaudėjo, jis nieko nejautė, bet jis buvo. Matė visą pasaulį, galėjo stebėti ji tarsi paukštis. Dar daugiau – jis matė ne tik dabartį, jis galėjo pamatyti ir praeitį. „Ateitis priklauso nuo praeities, nuo išmoktų pamokų ir atliktų užduočių“, – skambėjo balsas. Ne galvoje, ne ausyse  – skambėjo širdyje. „Niekas negimsta piktas. Žmogus gimsta vienas ir miršta vienas, o daugiau viskas priklauso tik nuo mūsų poelgių“,  – netilo balsas. Suprato, kad veikiausiai jis tapo dvasia ir dabar prasidėjo tikroji jos kelionė. Pirmiausia nusklendė link tos pačios upės, prie kurios taip mėgo pasėdėti. Pamatė čia sėdinčią labai gražią jauną merginą ir vyriškį. „Negi čia aš?“– pagalvojo. Bet tuoj suprato, kad vyriškis gerokai žemesnis už jį, kresnas ir itin tamsaus gymio. Lyg koks čigonas. „Mano tėvas“,  – mintyse pradžiugo. Vyras švelniai laikė jo motinai už rankos, glostė galvą, atrodė, kad jiedu įsimylėję. Dvasia sklendė toliau  – pamatė, kad moteris jau gerokai nėščia, bet tas pats vyras švelniai laiko ją už rankos, glosto moters apvalėjantį pilvą. Net danguje skrendantis pasijuto toks lauktas ir mylimas, toks šiltas ir švelnus kaip medus jausmas palietė net gomurį. Skrisdamas tolyn pamatė juodbruvą seną moterį, kuri

102

2020 NR. 2 (12)

Vėliau ir vėl išvydo savo motiną. Susigūžusią ir liūdną, ujamą. Matė, kaip ją stumdo kažkokia nematyta moteris, paskui vyras. Matė ją, stovinčią po tuo pačiu medžiu prie upės, kur pasiliko jo kuprinė. Ji glostė savo didelį pilvą ir bejausmiu veidu žiūrėjo į upę. Dar po kelių akimirkų pamatė motiną, besivedančią kokių dvejų berniuką. Mielą ir rubuilį, šviesių garbanotų plaukų. Paskui lyg pagreitintame kine išvydo vis abejingesnį motinos veidą ir vis kitą, vis labiau suvargusį vyrą šalia jos. „Aš visada tave mylėjau, tik nemokėjau to parodyti“, – suskambo ausyse dar švelnus ir neprarūkytas motinos balsas. Buvo ir pamiršęs, kaip ji kadaise kalbėjo. Žydrūnas panoro pažiūrėti dar toliau. Išvydo kaimo laukus, sugriuvusius pokario nualintus namus bei laukuose kažkokiais padargais mojuojančias moteris. Apie jas sukosi ir vaikų būrelis. Viena mergytė, pribėgusi prie moters, sutrukdė dirbti, tad iškart buvo nuplakta čia pat rasta rykšte. Pamatė skausmą, vienatvę mažos mergytės akyse. Jis pažino šitą žvilgsnį, nors nė neįtarė tų pilkų, bedvasių akių kažkada buvus tokių dangiškai mėlynų. Tai buvo jo močiutės žvilgsnis. Vėliau pamatė tą pačią mergytę, virtusią jauna moterimi. Jis vis bandė tiestis, bet kažkoks vyras laikė ją už kojos ir tempė žemyn. Ji tai ištrūkdavo, tai vėl patekdavo į jo pinkles. Paskui pamatė ir savo vaikystės namus. Nors ir naujai pastatyti, jie buvo kažkokie šalti ir bedvasiai. Savo vyro nuskriausta moteris – jo močiutė, sėdėjo pasirėmusi alkūnėmis į stalą ir verkė. „Niekas negimsta piktas“, – vėl nuskambėjo Žydrūno ausyse. Nemeilė gimdo nemeilę, draskė sielą kartus žinojimas. Sklęsdamas dar toliau, išvydo vienuolyno bokštus. Čia buvo lyg kažkokia mergaičių mokykla, nes iš vidaus kaip žirniai pabiro jų keliolika vienodai apreng-


IV. Kūrybinė mozaika

tų ir vienodai sušukuotais plaukais. Pamatė ir pastato viduje lyg ant žirnių klūpančią ir gailiai verkiančią žvairaakę mergytę. Priėjusi pikto žvilgsnio vienuolė su rodomąja lazdele daužė mergaitei per rankas, vėliau pakėlė į orą laikydama tik už kietai supintos kasos bei taip timptelėjo už ausies, kad ji net pamėlynavo. Žydrūnui tai buvo taip matyta ir pažįstama, kad net pajuto dvasinį skausmą, pažino mažoje mergytėje savo pradinių klasių mokytoją. Vėliau matė ją ujamą, gėdijamą ir niekinamą, kad nemoka susipinti plaukų, kad žvairuoja, kad kliša, kad ryža. Nusklendęs išvydo ją, besimokančią mokytojos amato, su vadovėliu rankoje prie nukrauto sąsiuviniais stalo didelėje bibliotekoje. Paskui išvydo ir vėl, tik jau laidojančią savo pirmagimį, vėliau – laukiančią iš linksmybių negrįžtančio vyro, rymančią su sergančiu kūdikiu ant rankų.

– Jau trečią kartą šiandien prazuja šita mašina, – suraukęs antakius, senelis išpučia dūmus ir nepritariamai papurto galvą. – Kažką jau tikrina asfalto kaubojai. Pakeliu akis nuo knygos. Ant kelio sukasi nuvažiavusio automobilio paliktos dulkės, lėtai gulasi ant suplukto kelio. Visiškai nenutuokiu, kokios markės automobilis, anot senelio, jau kelintą kartą prašvilpia pro

„Niekas negimsta blogas, nemeilė gimdo nemeilę“, – girdėjo balsą širdyje Žydrūnas. Ir nors akies krašteliu taip norėjosi pažiūrėti į ateitį, bet galvoje ir vėl išgirdo žodžius – ateitis priklauso nuo praeities ir išmoktų pamokų. Ir paliko jam taip gera, taip ramu ir šilta. Aš gimsiu iš naujo, kad mylėčiau, o ne nekęsčiau, kad statyčiau, o ne griaučiau, kad ištiesčiau pagalbos ranką, o ne įstumčiau į sraunią upę. Ir tuomet suprato esantis nebe dvasia, o maža gyvybė moters kūne, kuri netrukus gims mylinčioje šeimoje. „Niekas negimsta blogas“, – išgirdo balsą ir, įsikišęs nykštį į burnytę, užmigo palaimingu vaisiaus miegu. DS

šalį. Per serbentų krūmus kelio beveik nematyti, tik kartkartėmis sušmėžuoja kaimiečių siluetai ar prabirbia kokia motorinė priemonė. Stebiuosi, kaip jis pro krūmus gali įžiūrėti, ar tokios pačios markės automobilis kaskart pravažiuoja. Akies krašteliu žvilgteliu į raukšlėtą veidą, žilų plaukų kupetą ir surauktus senatvės baltai nuspalvintus antakius. Esu kažkur skaitinėjusi ar girdėjusi, jog senatvė įvairiai žmonėmis kerta, vienus tamsa apgaubia, kitus išmintis palieka, dar kitus paranoja pradeda persekioti. Prisiminiau vieno rašytojo socialinio puslapio bloge skaičiusi apie jo motutės šnekas, jog sielas reginti, jas bekalbinanti, duonos ant stalo paliekanti ar sušildyti bebandanti, į židinį vertingiausias rašytojo knygas sviesdama. Kad ir kokio šviesaus proto bebūtum, senstant kūnui, berods, ir siela nejaunėja, nebent staigiai suvaikėja, naivesnė tampa, galbūt kokias gyvenimo nuodėmes nusiplauna, kaip kūdikis iš gimdos išplaukia – nieko apie gyvenimą nenutuokia, į aplinkinius naiviomis akimis žvalgosi bei stebuklais tiki. – Seneli, o tu sielų kartais nematai? – tuoj pat prikandu lūpą. – Sielų? – atsigręžęs kurį laiką tyrinėja mano sustin-

103


TAUROSTA gusią veido išraišką, tada nusikvatoja. – Manai, jog paranoja sergu? – papurtau galvą, o šis vėl nusijuokia, tačiau tuoj pat juoką pertraukia gilus atsikosėjimas: pypkės dūmai tikrai ne į naudą seniems plaučiams. – Manai, jog senatvė man per protą kerta, ar ne? – trumpam susimąsto, porą kartų trukteli pečiais. – Taip, Augustėle, senas krienas esu. Klausimas tik, ar senatvėje tampame protingesni ar kvailesni.

Nejučia šypteliu. – Senas krienas, bet ir nekvailas: skiriu, kur fantazijos, o kur kas neaiškaus ir įtartino slypi. Ta mašina, – lazda mosteli kelio link, – ne mūsiškių kaimiečių. O jei kas iš pašalies ar kokie giminės kaimynus lankytų, nemanau, kad duotųsi visą dieną po kelią sau vietos nerasdami. Stebi anie, ne kitaip. Keliasi nuo suolelio ir nulinguoja tvoros link. Ten rankomis praskleidęs šakeles kažką tyrinėja, žvalgosi. Eglucia

nai lietusius raudoniu sprogstančias kekes. Ne, ana ant kelio besiduodanti mašina nieko nestebi ir senelis tai puikiai supranta. Tos zujančios mašinos – ne kas kitas, o nesustabdomai ateinančio ir išeinančio laiko pranašai, lydimi nuojautos, kad kaimą paliko dar vienas gyventojas arba į kurią nors apleistą sodybą kraustosi naujakuriai. Ir vienu, ir kitu atveju – kažkas griauna nusistovėjusią tvarką. – Leistų ramiai numirti nezuję čia ir nesidavę aplinkui, – atsidūsta. Balse išgirstu kartėlį. Mašinos sukeltos dulkės jau seniai nugulė ant įkaitusio keliuko, bet senelio žvilgsnis liko kažkur anapus serbentyno. – Ką tu, seneli, man taip gera čia pas tave atostogauti, – šyptelėjau, – nebūtų tavęs, neturėčiau pas ką... Jis netikėtai atsisuko. Įsižiūrėjo tiesiai man į akis. Negalėjau nė mirktelėti. Mėlynos mėlynos senelio akys nepavaldžios laikui. Rodos, jose vis dar žaidžia kažkoks nenusakomas šelmiškumas, šviesa ir spindintys ašarų krislai.

Žiūrėdama į lėtus, bet užtikrintus judesius, pagalvoju, kad perdėtą jo įtarumą sukelia kasdienybę persmelkęs vienatvės jausmas. Senelio artimiausi draugai jau iškeliavę Anapilin, o jo vienintelės gyvenimo meilės sodinti serbentų krūmai, rodos, dar mena delnus, per-

104

2020 NR. 2 (12)

– Einam sodan, – tarstelėjo tvirtu balsu, pajutęs, kaip mano akys ima drėkti. – Tu, Augustėle, graži pana užaugai, greitai čia jau nebeįdomu bus tau važiuoti. Jaučiu, kaip tvirčiau suima delną ir stebi nepritariantį mano žvilgsnį. Eidamas į sodą senelis visuomet prie trobos durų padeda lazdą ir pasiima kankles, ku-


IV. Kūrybinė mozaika

rios jo rankose prabyla ritmingomis liūliuojančiomis melodijomis. Ir dabar, saulei leidžiantis, vakaro prieblanda sušvelnina jo gilias raukšles, nuramina žvilgsnį, o aš griūnu po seniausia sodo obelim ir laukiu pirmųjų garsų. Mano žilagalvis uždainuoja: „Uliokim, braliukai, švintaj Lietuvelėj... Nežinam, kų rasim svetimoj šalalėj...“ – pasigirsta sodrus balsas. Kiek gergždžiantis, bet stiprus. Tarytum senelio krūtinėje tilptų visas svaigus sodo oras, bičių dūzgesys ir pievos ošimas. „Nerasma tėvelio anei motinelės, nebus, kas apšluosta gailias ašareles“, – mintyse kartu su juo traukiu kitą dainos posmą ir pajuntu, kaip man užgniaužia kvapą, suspaudžia vidurius ir nugelia širdį liūdna nuojauta, kad visa tai netrukus praeis. Mano kūną sukausto praradimo baimė, o sielą užtvindo nesuvaldoma rauda. Staiga aš susigėstu, supratusi, kad labiau nei senelį aš bijau prarasti save! Kad jam išėjus, jo numylėtinei Augustėlei viskas bus kitaip! Seneliui užmerkus akis, visam laikui

užsimerks mano vaikystė! Todėl šią akimirką kiekviena savo jauno kūno ląstele geriu dabartį, senelio balsą, žvilgsnį, tarp sodo medžių plaukiojančią melodiją, net skausmą ir baimę, budinčius čia pat, šalia, ir šnopuojančius tiesiai man į nugarą. Neužmiršau tos dainos. Niekada. Ją niūniavau paskutinįkart laikydama šaltą, nebūties paliestą senelio delną. „Į kokią šalelę iškeliavai?“ – visuomet rengiuosi paklausti jo laukdama savo sapnuose. Bet vos tik mes susitinkame, aš dažniausiai pabundu. Iš džiaugsmo. Tada apima ramybė, kad išėjai man esant šalia, dar spėjęs nusišypsoti ir ištarti visai panašiai kaip tądien, prie raudonuojančio serbentyno: – Žiūrėk, Augustėle, dabok save. Stebi anie, ne kitaip... Ruda Lapė

105


ESTUI – 2 ITAUROSTA M Ų N 70 JO POEZ S VO A N O J

Š

106

2020 NR. 2 (12)

I J O S K LU B O

SVE

I T N L IS A

TA

IN

Ė


V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

ALMANACHAS „UŽ TŲ LANGŲ“ – DOVANA MIESTO JUBILIEJUI Poezijos klubas „Šaltinis“ yra neatsiejama viso rajono kultūros dalis. Artėjant Jonavos miesto jubiliejinei sukakčiai, nuspręsta išleisti almanachą, turintį išliekamąją vertę, ir tokiu būdu pagerbti miestą. Ši knyga – tai dvidešimties kūrėjų dovana Jonavai ir jos žmonėms, gerbiantiems ir mėgstantiems literatūrinį žodį. „Šaltinio“ klubas yra išleidęs mažos apimties eilėraščių rinkinius: „Provincijos balsai“, „Papartyno kerai“, almanachus: „Laiko aidas“, „Lyg krintantys lašai“, „Sielos virpesiai“ ir almanachą-albumą „Tarp praeities ir ateities. Jonava“. Penktasis almanachas „Už tų langų“ išleistas rajono Savivaldybės ir projekto „Kūrėjų pėdos Jonavos žemėje“ lėšomis. Eilėraščiuose perteikiamas asmeninis autorių požiūris į žmogaus laikinumą šioje žemėje, pašėlusį laiko bėgimą, atsispindi meilės miestui, gimtajam kraštui ir gamtai temos. Kūrėjų charakterio savitumą išryškina ne tik kūrinių stilistika bei forma, bet ir pasirinkimas sudėlioti skiriamuosius ženklus ar eilėraštį parašyti be jų, leidžiant pačiam skaitytojui suformuoti sakinį ir paieškoti pagrindinės minties akcento. Savo kūryba naujame leidinyje dalijasi Ana Aleksandravičienė, Ričardas Juozas Drabavičius, Ingrida Gedvilienė, Marius Glinskas, Albina Jefimenko, Valentina Kašauskienė, Mykolas Kručas, Danutė Kuliavienė, Irena Nagulevičienė, Albinas Pavasaris, Vytautas Riaubiškis, Nijolė Markevičiūtė-Smolina, Laimutė

Šatienė, Rūta Vaikšnorienė, Danguolė Vasiliauskienė, Ema Vosylienė, Aloyzas Vaznaitis, Justina Zaleckaitė-Ostreikienė, Petras Zlatkus ir Lina Žuvininkaitė. Kiekvienas kūrėjas prie savo eilėraščių pluoštelio įrašė ir savo žodžius, skirtus Jonavai. Nuoširdžiai dėkojame rajono merui M. Sinkevičiui už mūsų idėjos palaikymą ir suteiktą paramą. Ačiū tariame jo pavaduotojui E.  Sabučiui, visada aktyviai dalyvaujančiam klubo organizuojamuose renginiuose.

ŠVENTĖ KNYGŲ TERASOJE Artėjant miesto jubiliejinei datai, Viešosios bibliotekos knygų terasoje įvyko leidinio „Už tų langų“ pristatymas. Šventėje dalyvavęs poezijos gerbėjas, mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis padėkojo „Šaltinio“ klubo nariams už iniciatyvą ir išliekamąją vertę turinčią dovaną miestui. Jonavos kūrėjus pasveikino Pakruojo literatų draugijos „Židinys“ vadovė Edita Kurauskienė ir jos komanda – Zita Vėžienė, Inta ir Darius Bulaičiai. Ponia Zita skaitė savo sesers Onos Novikienės, ilgą laiką gyvenusios Jonavoje ir prieš porą metų atgulusios Šmatų kapinėse, eiles, daug gražių linkėjimų sielos bičiuliams ir visai Jonavai gimtadienio proga pažėrė ukmergiškis poetas Kazys Klevinskas.

107


TAUROSTA Vakaro metu skambėjo ne tik almanacho bendraautorių eilėraščiai, kuriuos skaitė patys kūrėjai, bet ir paminėtos Aukštaitijos krašto poezijos milžino, poeto P. Širvio 100-osios gimimo metinės  – aktorius Petras Venslovas, „Šaltinio“ garbės narys, pristatė

monospektaklį „Susitikimai su Pauliumi“. Muzikinį foną poezijos šventėje suteikė solistė, Panoterių kultūros centro meno vadovė Leonora Veselkienė, kurios repertua­re skambėjo dainos ir P. Širvio tekstais.

Mano miestas – Jonava. Čia užaugau, mačiau, kaip jis keitėsi ir gražėjo. Kasdienių darbų sūkuryje linkiu visiems akimirkai stabtelti, pasinerti į tą šventinį miesto šurmulį, surasti laiko šypseną pasėti ar krentančią žvaigždę stebėti, pasidžiaugti savo artimu, kolega, draugu ir palinkėti vieni kitiems santarvės, ramybės, supratimo ir dvasinės stiprybės. Didžiuojuosi savo miestu, kitur nenorėčiau gyventi. Čia labai daug gerų žmonių, o juk žmonės ir yra miestas. Kokį jį sukursime, tokį ir turėsime. Su Gimtadieniu, Jonava! Ingrida Gedvilienė

Jonava – tai seni prisiminimai, kada reikėjo iš Žeimių miestelio atvykstančiam berniokui įsijungti į mokyklų spartakiadą – bėgti estafetę, žaisti stalo tenisą, šaškėmis, šachmatais. Tai čia pirmąsyk peržengtas Kauno gatvėje stūksojusios pasakų, nuotykių, fantazijų karalystės – knygyno slenkstis, tai čia prie Neries prigludusiuose mediniuose Kultūros namuose žeimiečių mokinukų būrelyje teko ruoštis rajono dainų šventei, pagaliau čia nedrąsiai užsukta į „Jonavos balso“ redakciją, pirmąsyk įsižiūrėta į žurnalistų darbo specifiką, pasidžiaugta pirmais šiame leidinyje išspausdintais eilėraščiais. Dabar, po pusės amžiaus, šis miestas – kasdienybės verpetas. Dabartis, kuriai jautiesi šiek tiek nusikaltęs, realybė, nuo kurios nepabėgsi. Čia jaučiuosi kaip plačiašakio medžio, kerojančio ant Varnutės šlaito, šakelė, kuri niekaip nenori vėjyje sulūžti... Marius Glinskas

108

2020 NR. 2 (12)


V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

Su Neries kuždesiais per naktį, su dviračių takais aplink tvenkinius, su Jeronimo Ralio, Petro Vaičiūno, Abraomo Kulviečio dvasia, darbais, garsinusiais miestą, su partijų nesusikalbėjimais. Sveika būk, Jonava, gražėk, klestėk, kad ateinančioms kartoms liktų geri prisiminimai apie šiandien čia gyvenančius žmones, kad ateinantys po mūsų saugotų ir brangintų jų palikimą. Su Gimtadieniu, Jonava! Albina Jefimenko

Jonava – gimtasis mano miestas. Matau save dar vaiko akimis – žvelgiu per autobuso langą ir žaviuosi įspūdingais senamiesčio žiburiais. Užuodžiu ką tik iškeptos duonos kvapą mažoje duonos parduotuvėlėje dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Ragauju vanilinius ledus iš kartoninių indelių netoli esančioje kavinukėje. Vaišinuosi autobusų stoties teritorijoje – žemės ūkio parodose – įvairiausiomis kaimo gėrybėmis ir stebiu įvairius gyvūnus. Lakstau pievomis Kosmonautų ir Rimkų mikrorajonų teritorijose ir netgi ganau karvę. Visa tai pakeitė išgražėjusios Neries pakrantės, dviračių takai, tvenkiniai, kavinės, sporto kompleksai, žaidimų aikštelės, stadionai... Ir visa ta simbiozė – tai mano mylimiausias miestas. Valentina Kašauskienė

Jonava, Tu – mano gimtinė. Miestas, sukūręs nuostabiausius vaikystės prisiminimus. Kartu su manimi Tu augai, keiteisi, vis skleideisi kaip žiedas. Šiandien aš Tavimi galiu tik didžiuotis! Lai Tavo svetingos rankos dar ilgai saugos ir globos visus jonaviečius. O jonaviečiai globos ir puoselės Tave. Justina Zaleckaitė-Ostreikienė

Gimiau ir augau Jonavoje, mano akyse plečiasi ir vis gražėja miestas, kuris man bus visada be galo brangus. Džiaugiuosi, galėdama pasveikinti Tave gražaus Jubiliejaus proga. Klestėk, mano gimtoji Jonava. Lina Žuvininkaitė

Medžio drožiniai – Vytauto Ilonio.

109


TAUROSTA

IRENA BŪTĖNAITĖ-NAGULEVIČIENĖ: „NUO PRADŽIOS IKI DABAR“

Ji leidėjų prašo viršeliams parinkti pastelines, o ne Praėjusią vasarą poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė iš- ryškias, „rėkiančias“ spalvas. „Džiaugiuosi, kad to paleido trečią savo poezijos knygą „Nuo pradžios siekti pavyko ir leidžiant almanachą „Už tų langų“, ir iki dabar“, kurioje yra ir naujų, ir ankstesniuo- šią mano rinktinę“, – priduria autorė. se leidiniuose išspausdintų eilėraščių. Autorė nelaužo tradicijos – kaip ir pirmuose rinkiniuose „Laiptai“ (1998  m.), „Praeities gelmės“ (2005 m.) gilinasi į laiko sampratą, žmogaus jausmus perteikia per gamtos prizmę, nemažai kūrinių skiria meilės, tėviškės temoms, monologu prabyla į Išėjusiuosius. Šis leidinys – tai tarsi lyrinė autorės savianalizė, prasmę suteikiant dabarties motyvui. Visų trijų poezijos rinkinių viršelius puošia skrendančių paukščių siluetai. „Norėjosi, kad panašios iliustracijos parodytų ne tik kūrybinės minties tęstinumą, bet ir taptų savita leidinių sąšauka“, – samprotauja I. Būtėnaitė-Nagulevičienė.

110

2020 NR. 2 (12)

Pasak Irenos, ji nesanti produktyvi kūrėja – kartais būsimo eilėraščio frazę nešiojasi mintyse keletą mėnesių, kol ji atsiveria žodžių liūtimi. „Kuriu tada, kai ateina kūrybinė nuotaika, ypatingai keisto liūdesio akimirkomis, kurios, manau, užplūsta kiekvieną žmogų. O išleisti šią rinktinę mane paragino pašėlusiu greičiu lekiantis laikas. Dėkoju gyvenimui, tiek daug davusiam ir nemažai atėmusiam. Gera turėti prisiminimus, sugulusius nuotraukomis į albumus, ranka rašytus laiškus, delnuose laikyti šiandieną ir, tegul kiek nedrąsiai, planuoti rytdieną. Tai nusako ir pats knygos pavadinimas“, – sako ji.


V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

TIKĖJIMAS

SODRI GAIVA

Padėjom lietuvišką žodį ant kelio – teeina.

Sodri gaiva birželio ramią naktį

Atvėrėme lūpas, atvėrėm širdis – į dainą

Užbūrė sielą praustis gerumu.

Vėl rankšluosčius tiesiam, vėl drobes sau

Sušildyt dangų ir džiaugsmingai degti

audžiam – į laimę,

Prie miegančių po žemėm šulinių,

Iš naujo pareinam į gimtąjį sodžių – į kaimą. Pakviesti šokiui paslaptingą tylą, Tai virpa banguoja rugių žalias laukas –

Kerėti ją šiltu širdies tvinksniu,

išplaukia.

Pažadint viltį, jeigu ji nuvylė,

Tai kuždasi karklas, upelin įbridęs, palaukėj.

Pravirkt lietum iš debesų pilkų,

O vienkiemy tyliai armonika groja – sulaukė, Sugrįžo jaunystė į senąjį kaimą vienplaukė.

Pavirst drugiu, net jei savęs netektum, Sodri gaiva birželio tylią naktį

Nuskriet su vėju per laukus kartu...

Užbūrė sielą praustis gerumu.

Atsigeriam rūko, rasa apsiprausiam – pakylam. Ant kryžkelės amžių giliai atsidūstam – Prabylam. O saulė armonikos ilgesį glosto virš šilo, Tarytum likimą ir viltį ant žemės išpylus...

111


TAUROSTA

NIJOLĖ MARKEVIČIŪTĖ–SMOLINA: „DAR VISKĄ PRISIMENU“

„Ateina laikas, kada daugiau imi kalbėti su savimi nei su žmonėmis. Mintims dabar daug laiko, todėl prisimeni viską. Lyg ekrane praplaukia gyvenimas. Atrodytų, ir išminties pakanka, tik kur ją panaudoti, nelabai randi. Visi skuba, visi užsiėmę. Todėl vis dažniau kalbuosi su popieriumi. Jis kantrus, išklauso“, – sako buvusi ilgametė kolektyvo „Rasakila“ vadovė, knygos autorė Nijolė. Anot jos, stalčiuose guli dar labai didelis pluoštas eilėraščių, gal dešimčiai knygų pakaktų. „Nežinau, kokios jie vertės, bet mintys byra ant popieriaus lapų, juose prabyla praeitis, poezijos žodžiu išsilieja patirtis. Kuriu, vadinasi, gyvenu“, – nusišypso N. Markevičiūtė-Smolina.

112

2020 NR. 2 (12)

Knygoje publikuojama apie 120 eilėraščių, kurie pagal temas suskirstyti į aštuonias atskiras dalis, turinčias pavadinimus. Kūrėja sako, kad, rinkdama leidiniui kūrinius, tiesiog dėliojo į pluoštelius pagal temą. Tarkime, skyriui „Tu – gyvasties pradžia“ parinkta poezija siejama su pačiais artimiausiais žmonėmis, o dalyje „Jei neištrintos vaikystės pėdos“ publikuojami vaikams skirti eilėraščiai. Skyrelyje „Apie save“ gana sarkastiškai vertinamas asmeninis amžius, tačiau leidinys baigiamas, autorės žodžiais, „tako į amžinojo poilsio namus“ apmąstymais skyrelyje „Prie amžinybės vartų“. Tai trečioji N.  Markevičiūtės-Smolinos autorinė knyga. Jonavietė yra išleidusi poezijos rinkinį „Paklydusi laike“ ir eiliuotas legendas „Ką legendos byloja“.


V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

ATLEISK

IŠEINA METAI

Tik nepyki, širdie,

Žiemos šarmoj laša šermukšnių ašaros.

Kad tavęs netausojau.

Diena išeidama po kojom girgžda.

Negailėjau, nesaugojau,

Tarsi dalia tava, kaip tavo metai

Išdalinau.

Per išbarstytą gatvėj žvirgždą.

Buvo džiaugsmo ir skausmo,

Šilku vėsiu tarp pirštų ilgesys praslysta

Gal ir nusivylimų.

Ir sniegenų ugnis apdegina šakas

Neatstūmei, neatmetei,

Savų svajonių traukinį vejuosi

Nebranginau...

Pabėgiais. Pakol vakaras uždegs žaras.

Nesupyki, širdie,

Dūsauja sutemos už pilko lango.

Per mažai gal mylėjau.

Tiktai prie ko širdimi prisiglaust?

Tu ėjai, vis skubėjai,

Užsnūdo snaigių žvaigždės po žibintais

Nesustojai, klupai

Šešėliai iš pavarčių greitai pasitrauks.

Skubių laikrodžių dūžiais

Ir buvo kas gyvenime juk ne be reikalo

Gal kiek nevienodais

Šiąnakt brangink kas tikra, kas nemiršta.

Vis plakei, nors pavargus, plakei

Girgždėdami išeina seni metai

Per išbarstytą laiko žvirgždą.

Per išbarstytą laiko žvirgždą.

Tik nekaltink, širdie, Į tave, kiek galėjau, Sudėjau eilių ir dainų. Nepavark dar tvaskėti, Kai sustosi, Virsk mažu žaliu daigeliu..

113


TAUROSTA

ALOYZAS VAZNAITIS: „MELSVI RŪKAI“

Aloyzas Vaznaitis – aktyvus rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, prieš porą metų įstojęs į Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungą, pernai JAV vykusiame konkurse pelnė piniginę premiją už geriausią eilėraštį, o šiemet poezijos šventėje „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ kūrėjas tapo diplomantu. Šių metų pavasarį jonavietis išleido pirmą eilėraščių rinkinį „Melsvi rūkai“. A. Vaznaičio eilėraščius galima vadinti pokalbiais, kuriuose atsispindi autoriaus išgyvenimai, atsiveria daug kartų apmąstyta praeitis su akibrokštais ir maloniomis akimirkomis. „Neieškau žodynuose žodžio, sakiniai išsilieja savaime, nes tai yra mano jausmai. Man nepatinka šiuolaikinė, moderniąja vadinama poezija. Mano galva, tokie kūriniai yra produktas, o ne menas. Tai yra savęs parodymo sintezė, parenkant vulgarius, šaltus žodžius, o kartais net keiksmus.

114

2020 NR. 2 (12)

Argi tai poezija? Poezija yra jausmas, garuojantis iš eilėraščio, kaip toji kava“, – samprotauja poezijos puoselėtojas. Jonaviečio kūriniuose nėra rimuotų tekstų, jis pasirinko laisvą eiliavimą, tuo savo lyriką priartindamas prie prozos. Kūrėjo eilėraščių eilutės dažniausiai yra trumpos, sudarytos iš vieno, dviejų žodžių, neretai pasikartojančios. Autorius, pasirinkęs praeities apmąstymų temą, neretai į savo gyvenimo kelią žvelgia nostalgiškai, suvokdamas, kad buvusio laiko į dabartį sugrąžinti neįmanoma, ir pripažįsta, kad „jaunystės laužas / jau seniai užgesęs“, o „svajotos naktys / Nugrimzdo praeitin...“ Anot autoriaus, „Melsvi rūkai“ – „pirmoji, bet galbūt ne paskutinė poezijos knyga.“


V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

NUGRIMZDĘS LAIKAS

Kažkaip netyčia

Užžėlęs takas

Iš jaunystės

Į praūžtą jaunystę,

Į mūsų dabartį

Nugrimzdęs laikas –

Esu jau atkeliavęs

Užmarštin...

Mėnulio pilnatis

Prisiminimų aidas

Ir paukščių takas.

Atkeliavęs Mano jaunystės

KIEKVIENĄ RUDENĮ

Usnim apžėlusiu

Kiekvieną rudenį

Taku,

Tau dovanoju rudenį.

Lyg migloje

Gelsvas beržų

Jaučiu...

viršūnes,

Esu keliavęs

Klevų rausvus lapus,

Šiuo man pažįstamu

Baltus rūkus

Keliu...

Ir duona kvepiančius

Menu, čia jazminai

laukus.

Žydėjo Ir ateities daina

Kiekvieną rudenį

Skambėjo,

Tau dovanoju rudenį.

Žvaigždėtos naktys,

Šilkus voratinklių ore,

Ryški

Subrendusius sodus,

Mėnulio pilnatis...

Padangėje paukščius,

Ir aš,

Saulėtekius tingius

Kažkuo ne toks,

Ir rudenėjančius

Gal visiškai kitoks

miškus.

Iš ten... Į dabartį keliavęs...

Sau pasiimu Aš vėjų aimanas,

Nurimę vakarai,

Tuščiuos laukuos,

Belikę tik

Plikų beržų kamienus,

Aistrų aidai...

Pastirusius klevus,

Užžėlęs takas,

Sušalusios rasos

Nugrimzdęs laikas –

Lašus...

Užmarštin...

Apniukusias žvaigždes

Ir aš,

Ir rudeninę slogią tylą.

115


TAUROSTA

Žurnalistui EDVARDUI DOMBROVICKUI – 80 kurti. Nenuostabu, kad trečiame kurse studijas gerokai apleido, ėmė uždarbiauti statybose, geležinkelyje ar padėdamas kitiems rengti kursinius darbus. Negelbėjo net akademinės atostogos, tad 1964 m. kaip nepažangus studentas buvo pašauktas karinei tarnybai pamaskvėje. 1967  m. pabaigoje grįžo į tėviškę, kurį laiką Liepių aštuonmetėje mokykloje darbavosi pavaduojančiu mokytoju, rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ išspausdino kelis apsakymus.

Edvardas Dombrovickas (1940 12 28 – 2008 11 10) – žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos garbės narys, parapsichologijos knygų, humoreskų, novelių rinkinių autorius. Gimė Kaune, kai šeima čia atsikėlė gyventi. Tėvas Vaclovas Dombrovickas, kilęs iš Žeimių valsčiaus, gavo darbą statomojoje Kauno halėje ir su žmona Vaclava Dombrovickiene (Pacevičiūte) apsigyveno laikinojoje sostinėje. Vėliau tėvas įsidarbino geležinkelyje gaisrininku. Būdamas geležinkeliečiu, turėjo galimybę nemokamai važinėti traukiniais, tad dažnai nukakdavo į Rytprūsius (dabar – Rusija, Kaliningrado sr.), iš kur parsiveždavo įvairių vokiškų pramoninių prekių, kuriomis prekiaudavo turguje. 1947 m., po vienos iš kelionių į Rytprūsius, užsikrėtė vidurių šiltine ir vasaros pabaigoje mirė. Motina, palikusi Kauno Šančius, sugrįžo į gimtąjį Svolkenių kaimą Žeimių valsčiuje, apsigyveno pas seserį. Antrąkart ištekėjo už Strebeikių kaimo seniūno Mykolo Glinsko ir čia atsikraustė gyventi. Sūnus Edvardas ėmė lankyti pradinę mokyklą, įkurtą čia pat, garsaus architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje. 1959 m. jis gerais ir labai gerais pažymiais baigė Žeimių vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros. Pradžioje sekėsi, bet vėliau užvaldė sena aistra – knygų skaitymas ir kūrybinis rašymas. Kai 1964 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ išspausdino jo pirmąją novelę, puolė dar atkakliau

116

2020 NR. 2 (12)

Profesiolanaus žurnalisto karjerą E. Dombrovickas pradėjo Šilalės rajoniniame laikraštyje „Artojas“. Nuo 1980 m. iki 1987 m. dirbo Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriumi ir iki 2008 m. vadovavo Marijampolės „Naujojo kelio, vėliau – „Suvalkiečio“ laikraščiui. Žurnalistikai, savo „antrajai meilei“, atidavė beveik 40 metų. Nors buvo ateistas, pamažėl E. Dombrovickas susidomėjo paranormaliais reiškiniais. Ši sritis netgi pakeitė jo pasaulėžiūrą, tapo tikinčiu žmogumi ir vis labiau gilinosi į astralinius kūnus, kitus, mokslui dar neįkandamus, reiškinius. Sukauptas žinias užrašydavo ir taip viena po kitos 1992–2008 m. pasirodė jo publicistikos knygelės: „Vaiduokliai“, „ Mirties paslaptys“, „Išsipildžiusios pranašystės“, „Aiškiaregiai padeda Temidei“, „Dangaus diktantai“, „Ženklai iš Anapus“, „Atpildo dėsnis“, „Ekskursijos po dausas“. E.  Dombrovickas neapleido ir žurnalistinio kelio pradžioje išgaląstos humoristo, satyriko plunksnos. 1991 m. kraštiečio humoreskų pluoštelis paįvairino vienuolikos Lietuvos satyrikų kūrybos rinktinę „Trinktinė“, o 2004 m. Edvardas skaitytojams pasiūlė 35 humoreskų knygelę „Medinis arklys“. Gyvenimo planus surinkti jaunystėje rašytas noveles ir apsakymus bei parengti jų leidinį nubraukė netikėta lemtis. E. Dombrovicko svajonę po penkerių metų įvykdė jo brolis, žurnalistas Marius Glinskas, kurio pastangomis 2013 m. išleista 12 novelių knygelė „Tik jos liko...“


VI. Kronika

ĮTEIKTA 2020 M. GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

Rugsėjo 7 d., minint Europos žydų kultūros paveldo dienas, Jonavos viešojoje bibliotekoje įteikta ketvirtoji kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Šių metų laureatė – rašytoja Jurga Žąsinaitė-Gedminienė. Jos 2019 m. išleistas romanas „MEMENTO GRODNO: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ literatūros kūrinius vertinusios komisijos sprendimu pripažintas kaip geriausiai atskleidęs pasirinktą istorinės atminties temą. Atsakomybė išrinkti ketvirtąjį premijos laureatą teko žurnalistui, publicistui ir politikos apžvalgininkui Donatui Pusliui, literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui ir literatūrologei, G. Kanovičiaus kūrybos tyrinėtojai Rimai Kasperionytei.

Nuotrauka atminimui po premijos įteikimo. Iš kairės: R. Čičelis, S. Gajauskaitė, J. Žąsinaitė, E. Sabutis, R. Kasperonytė.

117


TAUROSTA

„Jurgos Žąsinaitės romane sutikome visko: juntamas skirtingų laikmečių koloritas, autentiška Gardino miesto aura, atverti vartai į du istorinius laikotarpius. Detektyvo, neišsipildžiusios meilės ir istorinio romano motyvai, švelnūs psichologiniai štrichai bei meistriškai sukurti veikėjai, kurių kiekvienas turi savitą balsą ir spalvą. Knyga verta vertimo į rusų ir baltarusių kalbas.“ – laureatės kūrinį komentavo komisijos narė literatūrologė Rima Kasperionytė. Priėmusi sveikinimus ir laureato diplomą iš Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Skirmutės Gajauskaitės ir rajono savivaldybės mero pavaduotojo Eugenijaus Sabučio, Jurga Žąsinaitė jai suteiktą premiją įvertino kaip reikšmingą paskatinimą ir patvirtinimą, jog ne vienerius metus trukęs darbas yra svarbus ir toliau skatins atrasti tai, kas nepelnytai pamiršta. XVIII a. antrosios pusės Gardino istorija  – rašytojos domėjimosi ir atliekamų tyrimų sritis. Laureatei užsiminus apie ateities planus toliau tęsti šio miesto istorijos tyrinėjimus, nekyla abejonių, kad rašytoja ateityje dar pakvies skaitytojus atversti iki šiol nepažintus istorijos puslapius, kuriuose prabils nauji veikėjai, pinsis naujos siužetinės linijos.

118

2020 NR. 2 (12)

Jau tapo tradicija Grigorijaus Kanovičiaus premijos įteikimo metu bent akies krašteliu žvilgtelt į žydų kultūros paveldą. Žydų bendruomenėje Jonavoje tarpukariu, 1929 m. gimė ir Grigorijus Kanovičius, viename iš savo interviu sakęs, jog norėtų grįžti į prieškarinę Jonavą. Čia jautėsi laimingas. Apie tolimą nuostabų vaikystės, o gal svajonėse sukurtą kraštą, jonavietė Deimantė Šimbaraitė atliko dainą, atkeliavusią iš 1939 m., kuriai anapus Atlanto muziką sukūrė išeivių žydų iš Lietuvos sūnus, Haroldas Arlenas. Apgailestaudami, jog negalime susikibti rankomis, renginio dalyvius šokti ant kėdžių pakvietė smuiko virtuozų duetas „Kiber Band Duo“. Ekspresyvioms, dinamiškoms ir improvizacijomis nuspalvintoms Boriso Kirznerio ir Michailo Bolšuno atliekamoms klezmerių melodijoms užpildžius bibliotekos skaityklą, buvo sunku nepajusti praėjusio šimtmečio Jonavos štetlo dvasios. Lyg būtume atvertę istorijos puslapį, kuriame savo darbais, tradicijomis ir kasdieniu gyvenimu žymes paliko daugiatautė miesto bendruomenė.


VI. Kronika

APDOVANOTI RAŠYTOJO GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS PREMIJOS KONKURSO DALYVIAI Jonavos rajono savivaldybėje pasveikinti ir apdovanoti rašytojo G. Kanovičiaus premijos konkurso „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ dalyviai.  2020 metų konkursui buvo pateikti trijų Senamiesčio gimnazijos mokinių darbai. Vadovaujantis premijos skyrimo konkurso nuostatais, konkursas laikomas įvykusiu, jei vertinimui pateikiama ne mažiau kaip 10 rašinių. Konkursui pateikus mažiau darbų, galimas tik paskatinamojo prizo skyrimas, kurio suma – 400 eurų mokiniui ir 250 eurų mokytojui, vadovavusiam rašinio kūrėjui. Atsižvelgus į vertinimo komisijos siūlymą, paskatinamasis prizas paskirtas Senamiesčio gimnazijos IVT

klasės mokiniui Rokui Šeštokui už novelę „Danse macabre“ (darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lina Vaškevičienė). Mero padėkos raštais bei dovanėlėmis apdovanotos ir konkurse dalyvavusios Senamiesčio gimnazijos IVB klasės mokinės Monika Pociūtė (novelė „Dalijos istorija“) ir Urtė Mackevičiūtė (novelė „Ar tai buvo?“). Abiejų merginų darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vijoleta Isiūnienė. G. Kanovičiaus premijos skyrimo konkursas Jonavoje vykdomas nuo 2014 m. Jame gali dalyvauti visų rajono bendrojo ugdymo mokyklų 10–12 (II–IV gimnazijos) klasių mokiniai.

Konkurso dalyviai – Senamiesčio gimnazijos mokiniai su darbo vadovėmis, gimnazijos direktorė R. Čiužienė ir Jonavos rajono meras M. Sinkevičius. A. Reipos nuotrauka.

119


TAUROSTA

KRAŠTIEČIŲ PRANO IR JONO BUTKEVIČIŲ KŪRYBOS PARODA

P. Butkevičius. Vytis. Ąžuolas, 57x41, 1990 m.

Paroda, pavadinta „Nuo Šušvės iki Amazonės“, buvo surengta Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Meno mėgėjai joje pakviesti apsilankyti gegužės 2 d. – birželio 14 d. Parodą paruošė Jonas Butkevičius ir ją dedikavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui bei tėvo Prano Butkevičiaus gimimo 100-osioms metinėms. Ekspozicijoje pateikta P. Butkevičiaus tapybos retrospektyva  – nuo ankstyvųjų (1953  m.) realistinių darbų iki impresionistinių ir ekspresionistinių drobių. Šalia drobių eksponuoti ir drožiniai iš ąžuolo, palankiai įvertinti daugelyje parodų, pabrėžia dailininko kruopštų universalumą, drožybos vitališkumą bei liaudiškumą.

120

2020 NR. 2 (12)

Skarulių Šv. Onos bažnyčia, drobė, aliejus, 1989 m.

Greta dailininko darbų rikiavosi ir sūnaus Jono pastarųjų trejų metų laikotarpiu nutapyti ekspresionistiniai ir abstraktieji paveikslai: peizažai, natiurmortai, figūratyvinės ir abstrakčios kompozicijos. Tėvo ir sūnaus darbų gretinimas leido pajausti tęsiamas tapybines tradicijas, kuriose spalvos įgauna skambesį. Pandemijos metu įvestas karantinas neapribojo parodos lankomumo, matomumo – paroda turėjo pasisekimą. Tai dar vienas žingsnis į vaisingo tėvo ir sūnaus kūrybinio tandemo pripažinimą.


VI. Kronika

Parodos rengėjas dailininkas dr. J. Butkevičius prie savo kūrinių.

V. Karatajus. Prano Butkevičiaus atminimui. Drobė, aliejus, 120x115, 1995 m.

121


TAUROSTA

TARPTAUTINIO MENŲ FESTIVALIO „VIENĄ KARTĄ ŠILAIČIŲ KARALYSTĖJE...“ LAUREATĖ – KAPELIJA „LANKESA“

Po karantino suvaržymų, palaisvėjus žmonių bendravimui, vėl atgijo meninių kolektyvų suėjimai, varžytuvės. Rugpjūčio 1 d. Lietuvos kūrybinės raiškos asociacija „Menų sodas“ sukvietė iš visos Lietuvos ir užsienio šalių poezijos ir humoro skaitovus, muzikinius kolektyvus, artistus į tarptautinį menų festivalį „Vieną kartą Šilaičių karalystėje...“. Jis vyko Lazdijų rajone, Šilaičiuose.

Šiame festivalyje šauniai pasirodė Jonavos kapelija „Lankesa“, vadovaujama A. Kirvelevičiaus. Pirmoji vieta tarp muzikinių kolektyvų – tai dar vienas skambus kolektyvo įvertinimas. „Lankesos“ vadovas ir jo bendraminčiai yra gyvas pavyzdys, kaip kurti aktyviai ir būti pripažintiems be akivaizdžios finansinės paramos. Sveikiname ir linkime sėkmės meno entuziastams!

122

2020 NR. 2 (12)


VI. Kronika

BUKONIŲ KRAŠTO ŠVIESUOLIUI, MOKYTOJUI STASIUI SALDŪNUI – 100 Dalia AUTUKIENĖ, Jonavos r. Bukonių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė, asociacijos „Bukonių kaimo bendruomenė“ pirmininkė

tuviškus patiekalus. Kūrybinėse dirbtuvėse kartu su medžio meistrais drožinėjo, jų bendros kūrybos vaisius – medinis angelas eksponuojamas Bukonių parke, priklaupęs, tarsi saugantis akmeninį šaškių-šachmatų stalą, pagamintą kartu su akmens meistrais. Ši menininė kompozcija skirta Bukonių mokyklos mokytojui S. Saldūnui atminti.

Mokytojas Stasys Saldūnas (1921–2004) gimė Ukmergės r., Deltuvoje. Nuo 1963 iki 1969 metų studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Mokėjo vokiečių, anglų, rusų, lenkų, lotynų kalbas. Mokytoju dirbo Ukmergės, Molėtų, Šakių, Kaišiadorių rajonų mokyklose. Į Bukonių mokyklą mokyti lietuvių kalbos ir literatūros atvyko 1975 m.

Buvusios Bukonių mokyklos direktorės Elenos Tuzovienės prisiminimuose S. Saldūnas liko geranoriškas, mylintis žmones, lietuvių kalbos pamokose poetų eiles deklamuodavęs atmintinai. Mokytojo S. Saldūno dukterėčia, žurnalistė Jolita Žurauskienė papasakojo apie jos tėvelio Petro ir dėdės Stasio bendrystę, sutarimą. Ji prisimena dėdę kaip mąstantį, mielą, dorą, azartišką žmogų. Poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė Irena Nagulevičienė, kūrėjai Albina Jefimenko, Albinas Pavasaris, Marius Glinskas akcentavo, kad mokytojas S. Saldūnas buvo puikus kūrėjas, gyvenime suderinęs poeto sielą su šachmatininko aistra ir visur įžvelgdavęs prasmę. Seniūnaitė Dalija Kajėnienė S. Saldūną prisiminė kaip bendruomenišką, atjaučiantį, aktyvų Bukonių kaimo žmogų. Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis mokytojui S.  Saldūnui atminti skirtuose pasakojimuose įžvelgė žmogaus gyvenimo praeitį, dabartį ir viltingą ateitį perduodant sukauptą patirtį, prisiminimus ateities kartoms.

2019 metais Bukonių kaimo bendruomenė įgyvendino Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Savanoriškas jaunimas – per amatus į lyderystę“. Projekto veiklų buvo įvairių: vaikai ir jaunimas dalyvavo ugniagesių, karių, policininkų pratybose, susitiko su Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ poetais, domėjosi Jonavos krašto istorija, mokėsi gaminti lie-

Visi pažinę mokytoją prisiminė jį nuolat besinešiojantį portfelį su šachmatais ir lenta, pasirengusį bet kurią akimirką su pageidaujančiu sutiktuoju sužaisti žaidimo partiją. Žaiskime ir mes šaškėmis, šachmatais ant languoto stalelio, 100-ųjų gimimo metinių proga prisimindami mokytoją – šio žaidimo puoselėtoją S. Saldūną...

123


TAUROSTA

124

2020 NR. 2 (12)


VI. Kronika

PRO MEMORIA

RIČARDAS JUOZAS DRABAVIČIUS 1937 03 17 – 2020 09 11

Rugsėjį poezijos klubą „Šaltinis“ aplankė netektis – į Amžinosios ramybės pasaulį išėjo sambūrio narys R.  J. Drabavičius. Netikėta ir liūdna žinia pribloškė kūrėjus, nes kolega niekada nesiskundė savo sveikata, priešingai – pasakodavo apie dalyvavimą sunkumų kilnojimo čempionatuose ar bėgimo varžybose. O vėlyvais vakarais, kai žemę užliedavo mėnulio šviesa, jis eidavo treniruotis prie Neries. Toks pasirinkimas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. R. J. Drabavičius gimė 1937-ųjų kovo 17 d. Kaune, mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno trikotažo fabri-

ke. Prieš kelis dešimtmečius atsikėlė gyventi į Jonavą, kur aktyviai įsiliejo į „Šaltinio“ klubo veiklą. Būdamas poetinės prigimties, į poeziją pasinėrė nuo 15-os metų. Kūrėjo eilėraščiai neretai pasirodydavo tuometėje „Kauno tiesoje“, „Vakarinėse naujienose“, o gyvendamas Jonavoje savo kūrybą spausdindavo rajono laikraščiuose „Naujienos“ ir „Alio Jonava“. 2001-aisiais pasirodė R. J. Drabavičiaus eilėraščių rinkinys „Saulė žemės delne“. Ryškiausiais autoriaus poetinio pasaulio ženklais pasirenkama saulė (eil. „Laiškas saulei“, „Saulė  – žemės

125


TAUROSTA

nimbas“, „Saulė vienuolė“, „Žemės saulė“), gėlės žiedas (eil. „Žieduotos kalvos, lygumos“, „Naktižiedė“) ir kitos atsimerkiančios gamtos akimirkos („Lyg žolė“, „O širdis banguoja“, „Rugiai“). To meto kūryboje atsispindi netikrumo jausmas, vienatvės baimė. Daugelyje posmų išreiškiama meilė Tėvynei. Pastaruoju laikotarpiu poetas palinko į akrostichų kūrybą, didelę reikšmę teikdamas šauktukams, klaustukams, daugtaškiams, brūkšneliams, kuriuos ant popieriaus lapų išryškindavo skirtingomis spalvomis. Pagrindinė tema – žvilgsnis į Jonavą, Jonų miestą, vakarėjančias jos gatves. Tai buvo vakar, o šiandien liko tyla, kurios niekada nebesudrebins sodrus kūrėjo balsas ir išraiškingai skaitomi paties sukurti eilėraščiai. Ričardas išėjo į kitą pasaulį, nuo gyvųjų skiriamą neperžengiamos ribos. Atsisveikinome. Bet atminimas neišblės. R.  J. Drabavičių primins eilėraščiai, išspausdinti klubo išleistuose almanachuose. Jo poezijos pluoštą randame ir paskutiniame leidinyje „Už tų langų“, skirtame Jonavos miesto 270ies metų sukakčiai. Ilsėkis ramybėje, Kūrėjau.

126

2020 NR. 2 (12)

MOLIS (iš rinkinio „Saulė žemės delne“) Nuo žemės paviršiaus nutolęs, Guliu po gimtinės žiedais. Aš – molis, aš – paprastas molis, Raudonas dar vis kaip kadais. Aš – molis, aš – molis raudonas, Aš – žemės gimtosios raumuo, Mane jūs suraskite, žmonės, Ir neškite gyvą namo... Į smėlį savęs nemainyčiau, Svajonė širdy tik viena – Gal būsiu pilis, gal bažnyčia – Tik neškit į saulę mane. Aš – pilkas, aš – žalias, geltonas, Džiaugiuosi – mane suradai... Aš – žemės visos kapitonas – Nemoku šypsotis juodai.


VII. Ištakos, istorijos

KAIP KŪRĖME VALSTYBĘ (Pabaiga. Pradžia Nr. 1/9)

Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas. Nuotraukos autoriaus

METAMS BAIGIANTIS 1988-ųjų pabaiga mums buvo ne mažiau intensyvi nei vasara ar ruduo. Svarbiausiu Sąjūdžio darbu tapo pasiruošimas artėjančiai rajono konferencijai. Reikalas tas, kad per keletą mėnesių, ypač po plačiai nuskambėjusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, įvairiuose rajono kolektyvuose ėmė sparčiai kurtis Sąjūdžio rėmimo grupės, ir rajono iniciatyvinė grupė, kaip to proceso katalizatorius, iš esmės baigė savo misiją. Visoms rajono rėmimo grupėms reikėjo stipraus koordinuojančio centro, kuriuo turėjo tapti demokratiškai išrinkta taryba (kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) atveju buvo išrinktas Sąjūdžio seimas). O tam buvo būtina šaukti konferenciją. Iniciatyvinės grupės susirinkimas dėl būsimos konferencijos įvyko lapkričio 28 d. Jau tąkart buvo aptarta rinkimų į konferenciją tvarka ir parengtas LPS rajono iniciatyvinės grupės pranešimas, kurį išspausdino „Jonavos balsas“. Pranešime tarp kitko sakoma: „Konferencijos delegatus su balsavimo teise renka rėmimo grupės. Grupės, kurių narių skaičius mažesnis kaip 5, į konferenciją renka 2 delegatus, grupės, kurių narių skaičius nuo 6 iki 10, renka 3 delegatus, o didesnės nei 10 – 4 delegatus. Delegatai renka LPS rajono tarybą, kuri po konferencijos perims iniciatyvinės grupės funkcijas. Kandidatus į tarybą gali iškelti kiekviena grupė, užsiregistravusi ne vėliau kaip iki lapkričio 23 d. Kandidatų į rajono tarybą nuo vienos grupės skaičius ribojamas iki vieno. „Azoto“ gamybinio susivienijimo grupei suteikiama teisė kelti 4 kandidatus. Grupės kandidatu gali iškelti savo narį, o jei mano, kad taip nepatogu, gali siūlyti vieną iš rajono

iniciatyvinės grupės narių arba kandidato visai nekelti. LKF klubas „Taurosta“, Žaliųjų ir tremtinių klubai konferencijoje dalyvauja kaip Sąjūdžio rėmimo grupės. Kandidatų iškėlimas ir delegatų išrinkimas rėmimo grupėse turi būti užbaigtas iki gruodžio 7 dienos. Kandidatus į tarybą gali siūlyti tik Sąjūdžio nariai. Konferencija taip pat galės kelti kandidatus į tarybą, bet šie kandidatai turės būti patvirtinti balsų dauguma. Visi kandidatai į tarybą turės lygias teises. Nuo kiekvienos grupės į konferenciją galima siųsti po vieną stebėtoją. „Azoto“ gamybiniam susivienijimui suteikiama teisė atsiųsti 4 stebėtojus. Grupės, iki gruodžio 7 d. nepranešusios mandatų tarybai apie kandidatų ir delegatų išrinkimą prie rajono iniciatyvinės grupės, praranda teisę siųsti delegatus, o kandidatą į tarybą galės siūlyti tik per konferenciją. Tokios grupės gali atsiųsti į konferenciją tik stebėtojus. Po stebėtoją kviečiamos atsiųsti ir tos rėmimo grupės, kurios bus susikūrę po lapkričio 23 d. Grupės, pranešusios mandatinei tarybai apie kandidato ir delegatų rinkimus, pateikia ir susirinkimo nutarimo kopiją. Rajono iniciatyvinė grupė pasilieka teisę kandidatą nušalinti.“ Jau to, pirmojo, pasitarimo metu buvo nutarta, kad optimalus tarybos narių skaičius turėtų būti 25, tad toks ir siūlytas tvirtinti konferencijai. Artėjanti LPS rajono konferencija tapo vienu iš pretekstų naujiesiems partijos rajono komiteto sekretoriams pasikviesti iniciatyvinę grupę pokalbiui. Jis įvyko gruodžio 2  d. ir mums atrodė daugiau simbolinis aktas, nes grupė gyvavo paskutines dienas. Partiečiai, ko gero, galvojo kitaip. Jie zondavo situaciją. Pokalbis truko apie valandą. Pirmasis sekretorius E.  Marciukas domėjosi būsimosios konferencijos tikslais ir tvarka,

127


TAUROSTA taip pat „Taurostos“ laikraštėlio leidyba (mes tada dar nežinojome, kad lapkričio 29 d. LTSR Ministrų Taryba buvo išleidusi potvarkį „Dėl spausdinimo ir dauginimo technikos naudojimo“, kurio tikslas – atimti iš Sąjūdžio galimybes platinti savo informaciją). Charakteringas buvo antrojo sekretoriaus J. Sungailos pasisakymas, kuriame jis perspėjo iniciatyvinę grupę, kad ateityje, prieš pateikiant viešai kaltinimus, reikėtų labai gerai patikrinti faktus ir perspėti patį kaltinamąjį. Sekretoriaus nuomone, sąjūdiečiams svarstant E. Prichodskio ir A. Papliovkino vadovavimo stilių ir metodus, buvo padaryta klaidų, kurių ateityje reikėtų vengti. J. Sungailą galima suprasti – dar taip neseniai vienvaldžiais rajone jautęsi partiniai vadovai prie kritikos nebuvo pratę ir reagavo į ją pernelyg jautriai. Tačiau kito kelio komunistų vadams nebuvo – reikėjo pradėti pratintis prie aštrios politinės kovos, kuri laukė visai nebe už kalnų… Reikia pažymėti, kad po rugsėjo 9-osios, kai įsikūrė rajono iniciatyvinė grupė, jos sudėtis šiek tiek pakito. Pirmiausia, pasijutę nesavose rogėse, vienas ar du jos nariai iš grupės pasišalino, o po Sąjūdžio suvažiavimo grupėn įtrauktas Sąjūdžio seimo narys Ignas Stankovičius. Bandėme įkalbėti grupėje dalyvauti ir Žeimių kolūkio pirmininką Vaclovą Lapę, tą patį, kuris vasarą pabijojo pirmojo sekretoriaus E. Prichods-

kio griausmų ir pasitraukė į šalį. Kartu žinojome, kad grupėje ir toliau tebedalyvauja vienas kitas senosios rajono valdžios statytinis, tad rūpėjo, kad būsimoje taryboje jų nebeliktų. Tam aš pasiūliau labai paprastą būdą – vidinius rinkimus. Kadangi visai rajono iniciatyvinei grupei atrodė kažkaip nepatogu in corpore kandidatuoti į Sąjūdžio rajono tarybą, grupėje padarėme slaptus rinkimus-apklausą: dešimtukas, kuris surinks daugiausia balsų „už“, taps kandidatais konferencijoje į tarybą. Kaip ir reikėjo tikėtis, balsai teko nusipelniusiems, darbe pasižymėjusiems kandidatams, įskaitant ir mane... Tiesa sakant, buvo išrinkti beveik visi tie, apie kuriuos ir galvojome, kad jų darbas Sąjūdžio rajono taryboje būtų naudingiausias. Kiek pamenu, klausimų buvo kilę dėl Violetos Maculevičienės, kuri dar prieš porą mėnesių, nepatenkinta G.  Ilgūno išrinkimu kandidatu į Sąjūdžio seimą, važiavo „ieškoti teisybės“ į Vilnių. Galiausiai sutarėme, jog V. Maculevičienės kandidatūra į Sąjūdžio rajono tarybą būtų palaikoma. Gruodžio 14 d. iniciatyvinės grupės posėdis taip pat buvo paskirtas artėjančiai konferencijai, svarstėme ir redagavome konferencijos rezoliucijas. Paskutinis susirinkimas prieš konferenciją įvyko gruodžio 16-ąją, o jau kitądien aš rašomąja mašinėle spausdinau konferencijos rezoliucijų projektus.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono konferencijos, vykusios 1988 m. gruodžio 18 d. Vykdomojo komiteto salėje, bendras vaizdas.

128

2020 NR. 2 (12)

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono konferencijos delegato mandatas.


VII. Ištakos, istorijos

Konferencija įvyko gruodžio 18 d., šeštadienį, rajono Vykdomojo komiteto aktų salėje. Nuo 9 val. ryto registruoti delegatai ir stebėtojai, o 10 val. prasidėjo darbas. Susirinko 108 delegatai iš 30-ies rajone buvusių rėmimo grupių. Dar dalyvavo 32 stebėtojai (prieš konferenciją turėjome žinių, jog iš viso yra išrinkta 120 delegatų ir 46 stebėtojai). Sulaukėme ir svečių iš Vilniaus bei Kauno. Pavyzdžiui, Lietuvos moterų sąjungos pirmininkės Elenos Kubilienės, Sąjūdžio seimo nario Emanuelio Zingerio, Sąjūdžio seimo ir Kauno miesto tarybos nario Gedimino Šerkšnio, LKP rajono komiteto pirmojo sekretoriaus Eugenijaus Marciuko. Man, kaip mandatų komisijos pirmininkui, teko pradžioje pranešti dalyvių skaičių ir pasiūlyti pradėti konferenciją. Konferencijos pirmininku delegatai išrinko G. Ilgūną. Jis perskaitė išsamų pranešimą apie Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės trijų mėnesių veiklą. Į Sąjūdžio tarybą pasiūlė rinkti šviesius, iniciatyvius rajono žmones. Po to kalbėjo kaunietis G.  Šerkšnys, E.  Kubilienė iš Vilniaus, E.  Zingeris. Iš konferencijos delegatų pasisakė V.  Maculevičienė, I. Stankovičius, V. Bačiauskas, N. Družinina, A. Grėbliūnas, V. Juknelis, R. Čyvas. Žodį tarė ir pirmasis sekretorius E.  Marciukas, kuris siūlė sąjūdiečiams nesiekti opozicijos statuso ir nežadėjo dalintis valdžia.

Vėliau man, kaip mandatų komisijos pirmininkui, teko pasiūlyti tarybą rinkti iš 25 narių, kaip ir buvome nutarę iniciatyvinėje grupėje. Konferencija tam pritarė, imta siūlyti kandidatus. Paminėtos 37 pavardės. Po to vyko balsavimas ir į tarybą išrinkti šie sąjūdiečiai: Vytenis Aleksandraitis, Valdemaras Bačiauskas, Zigmas Banevičius, Janina Chabarova, Robertas Čyvas, Linas Daubaras, Vytautas Daukševičius, Darius Didžbalis, Nadiežda Družinina, Edmundas Gedvila, Romualdas Greinis, Algirdas Grėbliūnas, Valdas Ilčiukas, Gediminas Ilgūnas, Vidmantas Jankauskas, Vygaudas Juknelis, Alvydas Juravičius, Vaclovas Lapė, Violeta Maculevičienė, Edmundas Simanavičius (Simanaitis), Ignas Stankovičius, Juozas Šalčius, Vytautas Verbickas, Marijonas Visakavičius, Irena Zinkevičiūtė. Tarybos pirmininku konferencija išrinko G. Ilgūną, pirmininko pavaduotoju – Z. Banevičių, sekretore – V. Maculevičienę. Į tarybą neišrinkti buvę iniciatyvinės grupės nariai V. Keršys, G. Praniulis, E. Stanevičienė, G. Vaicekavičiūtė... Iš paminėtųjų reikėtų išskirti iniciatyvinės grupės veikloje nedalyvavusį E. Simanavičių, kuris po kelių mėnesių delsimo ir dvejonių galiausiai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Beje, konferencijoje dalyva-

Dalis išrinktųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono tarybos narių (iš kairės): V. Maculevičienė, A. Juravičius, N. Družinina, V. Ilčiukas, E. Simanavičius, A. Grėbliūnas, V. Juknelis, I. Stankovičius, V. Daukševičius, V. Bačiauskas, E. Gedvila.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono tarybos narys V. Aleksandraitis.

129


TAUROSTA

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono tarybos moralinės vienybės pareiškimas.

130

2020 NR. 2 (12)


VII. Ištakos, istorijos

vo visi tarybos nariai, išskyrus Vaclovą Lapę. Tai buvo simptomiška. Nors ir raginome šį kolūkio pirmininką prisidėti, jis akivaizdžiai svyravo... Galutinai kortos atsiskleidė jau atšventus Naujuosius metus, kai imti kelti kandidatai į TSRS liaudies deputatus. Tada Sąjūdžio Jonavos taryba parėmė savo narį Marijoną Visakavičių, o rajono partinė valdžia iškėlė LKP Jonavos rajono komiteto narį V. Lapę, formaliai dar Sąjūdžio rajono tarybos narį (aišku, neatsiklaususi tarybos)...

dalyvauti rengiant tarybos dokumentus. Reikia pažymėti, kad tuo pačiu metu prie LPS rajono tarybos sudaryta ir laikinoji rinkimų komisija, vadovaujama Zigmo Banevičiaus. Nors gal dar ir ne visi suprato, bet mums, sąjūdiečiams, į nugarą jau alsavo besiartinantis visiškai naujas politinės kovos frontas – rinkimai.

Išrinkta Sąjūdžio taryba žymėjo galutinį šios visuomeninės jėgos įsitvirtinimą rajone ir tapo pirmųjų Atgimimo metų Jonavoje kulminacija. Įdomu, kad tą pačią dieną (tiksliau – vakare) įvyko ir kitas charakteringas, naujus laikus pranašaujantis įvykis – „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose surengti pirmieji „Mis Jonava“ rinkimai...

Dar Sąjūdžio rajono konferencijoje buvo nuspręsta, kad Taryba ruošiasi dalyvauti visų lygių rinkimuose, taip pat į TSRS liaudies deputatus. Tam tikras pasiruošimas šiai rinkimų kampanijai jau vyko, tad reikėjo pasiskubinti. Paskutiniame 1988-ųjų „Taurostos“ numeryje pasirodė informacija „Rinkiminei kampanijai prasidėjus“, kur buvo rašoma: „Sąjūdis neturi teisės kelti kandidatų į TSRS liaudies deputatus, nes jis – ne sąjunginė organizacija. Jonavos miestas ir rajonas įeina į dvi rinkimines apygardas: Kėdainių nacionalinę ir Kauno teritorinę. Kėdainių nacionalinei rinkiminei apygardai priklauso du rajonai: Jonavos ir Kėdainių, Kauno (kaimo) teritorinei apygardai be Jonavos rajono priklauso ir kai kurie aplinkiniai Kauno rajonai  – iš viso 265 000 rinkėjų. Taryba mano, kad neverta kelti kandidatūros į Kauno (kaimo) rinkiminę apygardą, o geriau palaikyti vieną iš kauniečių iškeltų kandidatūrų. Konkrečiai – Vaidotą Antanaitį, LŽŪA profesorių, Sąjūdžio seimo narį. Būtina kelti ir aktyviai palaikyti jonaviečių kandidatą į Kėdainių nacionalinę rinkiminę apygardą. Šiuo metu nė į vieną rinkiminę apygardą jonaviečiai kol kas neiškėlė savo kandidatų. „Azoto“ gamybiniame susivienijime sausio 12 dieną vyks dirbančiųjų konferencija, kurios metu bus iškeliama kandidatūra ir renkami atstovai į apylinkių rinkimines komisijas. Į konferenciją iš cechų deleguojami žmonės, kurie išrinkti delegatais šių metų pradžioje, renkant „Azoto“ g/s kolektyvo tarybą. Sąjūdiečiai mano, kad į sausio 12-osios konferenciją cechai turėtų iš naujo deleguoti žmones, tai yra perrinkti naujus delegatus. Kviečiame visus, kurie dalyvaus susirinkimuose, iškelsiančiuose arba palaikysiančiuose kandidatūras, palaikyti sąžiningą, savo poziciją sugebantį apginti žmogų.“ Taigi, šiuo rašiniu LPS rajono taryba įsitraukė į rinkimų kampaniją, kuri visu smarkumu įsibėgėjo jau kitais, 1989-aisiais, metais.

Praėjus dviem dienoms po konferencijos, susirinkę tarybos nariai pasiskirstė į komisijas. Man pavesta kuruoti redakcinę komisiją, tai yra iš esmės dirbti tą patį darbą kaip ir iki tol – redaguoti „Taurostos“ laikraštėlį, rinkti ir platinti informaciją apie Sąjūdžio veiklą,

Dar liko nepaminėta veikla „Taurostos“ klube, kurios taip pat būta apsčiai. Štai lapkričio 26 d. „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose klubo iniciatyva atidaryta S. Dariui ir S. Girėnui skirta paroda iš alytiškio Vytauto Burinsko kolekcijos. Taip įgyvendinome

Konferencija priėmė visą pluoštą rezoliucijų, kurias gruodžio 22 d. išspausdino „Jonavos balsas“. Porą netilpusiųjų kiek vėliau paskelbė „Taurostos“ laikraštėlis. Viena iš jų buvo skirta ne bendriesiems dalykams, o išreikšti poziciją dėl neseno įvykio – rašytojo V. Petkevičiaus ir dainininko V. Daunoro pasirodymo televizijos laidoje, kur jie pasisakė prieš Sąjūdžio paskelbtą „politinį adventą“ ir siūlymą Kūčių vakarą, užgesinus šviesas, languose uždegti žvakes. Kaip žinia, šie du žymūs sąjūdiečiai savo pasisakymais garsiai nuskambėjo jau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo antrąją dieną, o dabar vėl pasigarsino kaip savotiška opozicija. Šiandien jau žinome, kad po konflikto su LKP dėl įvykių Auščiausiosioje Taryboje, kitų vis labiau aštrėjančios konfrontacijos požymių, tokie pasisakymai žymėjo principinius nesutarimus dėl tolesnės Sąjūdžio taktikos ir rodė prasidėjusią politinę diferencijaciją jo viduje. O tada viskas atrodė kiek kitaip, tad ir rezoliucija skambėjo taip: „LPS rajono konferencija Sąjūdžio seimo tarybos nario V.  Petkevičiaus ir Seimo nario V.  Daunoro pasirodymą televizijos laidoje 1988  m. gruodžio 15  d. vertina kaip apgalvotą ir suplanuotą akciją, siekiančią sukompromituoti Sąjūdį. V. Petkevičius neišvengė asmeniškumų, iškraipė Sąjūdžio seimo nutarimus. Konferencijos delegatai smerkia tokį elgesį kaip prieštaraujantį Moralinės vienybės pareiškimui.“

131


TAUROSTA dar gegužę, per pirmą lakūnų minėjimą, nerealizuotą sumanymą – atvežti šią kolekciją į Jonavą (ji keliavo per Lietuvą ir buvo laukiama daugelyje vietų). Paroda veikė iki gruodžio 6 d. Ją aplankė labai daug jonaviečių, ypač jaunimo, moksleivių. Mums, rengėjams, ypač pasisekė, kad bene visas tas dienas gide parodoje darbavosi jau anksčiau minėta marijampolietė Aniuta Dukynienė. Gruodžio 10 d. sukako 190 m. nuo Lauryno Gucevičiaus (Stuokos) mirties. Kadangi šis architektas tradiciškai buvo laikomas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios kūrėju, tą dieną surengėme jo paminėjimą miesto šventovėje. Jis išsiskyrė tuo, kad buvo daug muzikos ir mažai kalbų – pirmąsyk bažnyčioje surengtas įspūdingas vargonų muzikos koncertas. Jau lapkričio pabaigoje ėmėme planuoti ir dar vieną didesnį renginį Jonavoje – Vinco Kudirkos 130-ųjų gimimo metinių ir „Varpo“ 100 metų jubiliejaus paminėjimą. Norėjome pakviesti dar prieš karą knygą apie V. Kudirką parašiusį rašytoją Julių Butėną bei Šakių krašte gyvenančią mokytoją, Kudirkos atminimo saugotoją Nataliją Manikienę, apie kurią buvau daug girdėjęs iš G. Ilgūno. Lapkričio 25 d. man kartu su grupe žurnalistų teko dalyvauti ekskursijoje V. Kudirkos keliais ir aplankyti didžiojo „varpininko“ atminimą saugantį Stasį Ankevičių, susitikti su N. Manikiene.

Planuojamu renginiu sudominome rajono Vykdomąjį komitetą, tad po kelių dienų tuo reikalu įvyko pasitarimas su įstaigos pirmininko pavaduotoja Regina Geštautiene, kuri buvo itin geranoriška, pažadėjo mus visokeriopai remti. Svarbiausia buvo transportas, nes reikėjo atvežti svečius į Jonavą. Sugalvojome, kad V. Kudirkos jubiliejų galėtume pažymėti išleisdami tai progai skirtą plakatą. Jį sukūrė kauniečiai dailininkai Taujanskai. Gruodžio 7 d. į Vilnių, CK spaustuvę (Kosmonautų pr.), nuvežiau plakatui spausdinti reikalingą popierių. Grįžęs į Jonavą iš plastilino nulipdžiau V. Kudirkai skirtą jubiliejinį medalį, kurį Kazimieras Šimkus pasižadėjo atlieti iš bronzos. Keletą tokių medalių planavome įteikti kaip dovanas minėjimo svečiams. Taip pat teko parengti ir rengino kvietimus, kuriuos atspausdino Jonavos spaustuvė. V.  Kudirkos minėjimas įvyko gruodžio 23  d., penktadienį. Tądien iš spaustuvės Vilniuje buvo pargabenti plakatai (3000 egzempliorių), atvežtas rašytojas J. Butėnas. Aš su Vykdomojo komiteto mašina nuvykau atvežti N. Manikienės. Vakaro metu kalbėjo rašytojas J. Butėnas, mokytoja N. Manikienė, o po to kultūros ir technikos rūmų artistai-saviveiklininkai suvaidino epizodą iš G. Ilgūno parašytos pjesės apie Vincą Kudirką. Vakaras praėjo dvasingai, paženklintas artėjančių Kūčių ir Kalėdų dvasia.

Konferencijos svečiai – V. Kudirkos atminimo puoselėtojai. Iš kairės: mokytoja Natalija Manikienė (1922–2008) ir rašytojas, žurnalistas Julius Butėnas (1908–1999).

132

2020 NR. 2 (12)

V. Kudirkos jubiliejui skirtas plakatas. Autoriai – dailininkai Jūratė ir Astijus Taujanskai.


VII. Ištakos, istorijos

Renginys buvo ne mažesnio užmojo nei prieš tris mėnesius vykęs 1863 m. sukilimo minėjimas, o organizacinių pastangų įdėta gal dar daugiau. Tikėjomės, kad žmonės taip pat plauks kaip ir tą kartą, bet pajutome, kad prasideda tam tikras atoslūgis. Salė buvo artipilnė, bet žiūrovai nebesiveržė. Tai reiškė, kad kultūrinė veikla savo uždegančią, mobilizuojančią rolę ima prarasti, kad pamažu laisvėjanti visuomenė kelia sau vis naujus iššūkius ir tai, kas jau pasiekta, atkovota (šiuo atveju  – istorinė atmintis), jai tampa nebe tokia svarbi ir aktuali. Artinosi rimtų politinių kovų etapas, ryškėjo nepriklausomos Lietuvos vizija, tų dienų aktualijos, įvykiai žmonėms darėsi įdomesni už šimto metų senumo istoriją... Buvo ir kitų įsimintinų renginių, kuriuose teko dalyvauti. Štai lapkričio 24 d. rajono centrinė biblioteka surengė Jonavoje knygos šventę. Dalyvavo rašytojai Vidmantė Jasukaitytė (vėliau Kovo 11-osios akto signatarė) ir Vytautas Rubavičius (šiandien žinomas filosofas, eseistas). Gruodžio 26-ąją kartu su G.  Ilgūnu ir jonavietėmis, generolo Stasio Raštikio dukromis Laimute Julija ir Meilute Marija, važiavome į Vilnių, kur karybos istorija besidomintis jonavietis Algimantas Galinskas suorganizavo Lietuvos kariuomenės 70-ųjų metinių minėjimą. Ten susirinko daug garbingo amžiaus sulaukusių prieškarinės Lietuvos karininkų, demons-

truotos prieškarinės vėliavos, skaityti pranešimai. Žodį tarė ir tą vakarą pirmąsyk viešai pasirodžiusi gydytoja M. M. Raštikytė-Alksnienė (1937–2019). Dar būtų galima paminėti ir tai, kad vis realesnį kūną ėmė įgauti būsimojo Jonavos muziejaus idėja. Kaip minėjau, patalpas jam komjaunimo komiteto pastato rūsyje įrenginėjo buvęs politinis kalinys Antanas Čekaitis. Atrodo, kad darbai ėjo į pabaigą, nes gruodžio 13-ąją jau vežėm į tą rūsį turimus baldus... Kiek turėdamas laiko, stengiausi neapleisti rašymo. Lapkričio paskutinėmis dienomis baigiau rengti savo pirmąją knygelę, kurioje, remdamasis archyvine medžiaga, pasakojau apie prieš karą Kulvoje dirbusį mokytoją, visuomenės veikėją, leidėją Stasį Tijūnaitį. Gruodžio 1 d. rankraštį nunešiau į Jonavos spaustuvę, o pati knygelė „Stasys Tijūnaitis ir Kulva“ pasirodė kitų metų pradžioje. Gruodžio mėnesį teko parašyti apybraižą apie seną jonavietį, istorinių permainų mieste liudininką Mykolą Bučinskį. Rašinys vadinosi „Žolės šaknys“, buvo išspausdintas „Jonavos balse“ ir apybraižų konkurse laimėjo vieną iš „Azoto“ gamybinio susivienijimo įsteigtų premijų... Ir jau visiškai baigiant pasakojimą apie 1988-uosius, belieka paminėti, kad Kūčias ir Kalėdas praleidau Kaune, o Naujuosius sutikau Jonavoje…

Jonavos centrinės bibliotekos organizuotos knygų šventės svečiai, rašytojai V. Jasiukaitytė ir V. Rubavičius.

Lietuvos kariuomenės 70-ųjų metinių minėjimas Vilniuje. Pirmasis viešas generolo S. Raštikio dukters M. M. Raštikytės-Alksnienės (1937–2019) pasisakymas.

133


TAUROSTA

LIETUVOS–LENKIJOS KARO PABAIGAI – 100 METŲ

LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORIS JONAS MAČIONIS Vytautas VENCKŪNAS

1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs 12 milijonų gyvybių. Tik mūsų šalyje jis nesiliovė, nes nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai kelią pastojo didžiųjų valstybių – bolševikinės Rusijos ir Lenkijos konfliktas. Nepriklausomybės siekius apgynė Lietuvos kariuomenė su savanoriais, pakviestais stoti į kovas su Rusijos, po to ir Lenkijos okupacija. Tai buvo laiku mobilizuota jėga, užtikrinusi valstybingumą. Šiemet, lapkričio 21 d., sukako 100 metų, kai pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, po kurio Suvalkų kraštą perėmė kaimyninė šalis. Konfliktas tarp kaimynių, anksčiau turėjusių bendrą valstybę, suformavo ilgalaikius nepakantumo barjerus. Galbūt todėl ir šiandien abiejų tautų suartėjimo procesas vangus, pažymėtas ambicijomis. Kaip minėjome šią datą dabar, po šimto metų? Niekaip. Šventės nebuvo. Gal ir karo baigties nebuvo. Tik vargu ar atminties numarinimas yra pagrindas gerai kaimynystei. Šiandien mums svarbu prisiminti ir nepamiršti tų, kurie vardan Lietuvos nepriklausomybės kovėsi, žuvo, tapo suluošinti, mirė nuo šiltinės siautėjimo. Vienas iš pirmųjų, stojusių savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo mūsų kraštietis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Jonas Mačionis. Jis nepateko į monografijos „Jonavos krašto karžygiai 1919– 1920 m.“ aprašus dėl paprastos priežasties, nes gyveno ir dirbo Kaune, tik 1939 m. persikėlė į savo savo žemę – 9,834 ha sklypą, kurį perleido Koncepto dvaro savininkė Liudvika Pac-Pamarackienė. Taip pat jis ne-

134

2020 NR. 2 (12)

Savanoris Jonas Mačionis – Kauno policijos tarnautojas su vaikais, 1930 m. Iš kairės: sūnus Stasys (1923–2003), duktė Česlava Ragelienė (1927–2011), duktė Elžbieta Ragelienė (1922–1992). Nuotrauka A. Talajevos (Ragelytės).


VII. Iťtakos, istorijos

Savanorio apdovanojimo medaliu liudijimas.

135


TAUROSTA

1-ojo husarų pulko vado atestacija, išduota 1926 m. balandžio 13 d., dėl savanorio apdovanojimo.

Zofija ir Jonas Mačioniai, 1959 m. A. Talajevos (Ragelytės) nuotrauka.

buvo įstojęs į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Jonavos skyrių, archyviniuose dokumentuose taip ir liko kauniečiu. Iš vaikystės laikų, praleistų Ąžuolo gatvėje, prisimenu kresną ūkininką, arkliu atvažiuodavusį pas savo dukterį Česlavą Ragelienę, kurios šeima buvo įsikūrusi kaimynystėje.

Karas sujaukė taikią šeimos buitį. Sūnus Stasys (g. 1923  m.) 1944-aisiais pasitraukė su vokiečiais, nors buvo sužeistas. Tėvas apie šį išvykimą nežinojo, išėjus vokiečiams, ligoninėje sūnaus nerado. Dar ilgai šeimą kankino nežinia, kol galiausiai Stasys atsiliepė. Jis gyveno ir mirė Anglijoje.

J. Mačionis gimė 1892 m. rugpjūčio 26 d. Žiežmarių dvare, Žiežmarių valsčiuje (Kaišiadorių r.). Netiksliais duomenimis, jo tėvas Tomas Mačionis, kilęs iš Lukšių kaimo, persikėlė gyventi pas žmonos Elžbietos Gvazdaitės tėvus į Žiežmarių valsčių.

J. Mačionis buvo suimtas vietos sovietų aktyvistų, bet po kelių dienų paleistas.

Jaunesniojo puskarininkio laipsnį J. Mačionis užsitarnavo už narsą kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, po to lygtiniu nuo 1919 m. kovo 7 d. iki 1921 m. balandžio 21 d. Kaip patikimas ir pareigingas karys, buvo pakviestas tarnauti į Lietuvos policiją Kauno mieste. Čia sukūrė šeimą su Zofija Jasudavičiūte, augino tris vaikus. 1929 m., gyvendamas Kaune, parašė prašymą suteikti Lietuvos kariuomenės kūrėjo statusą. 1930 m. vasario 15 d. buvo apdovanotas Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos medaliu (liudijimas Nr. 4523). Apie 1939  m. visa Mačionių šeima persikėlė gyventi į Jaugeliškių kaimą Jonavos valsčiuje.

136

2020 NR. 2 (12)

Dukterys Elžbieta (g. 1922 m.) ir Česlava (g. 1927   m.) ištekėjo už brolių Stasio ir Vlado Ragelių iš Prau­ lių kaimo. Lietuvos kariuomenės savanoris J. Mačionis mirė 1965 m., palaidotas Jonavos miesto kapinėse.


VIII. Naujausi leidiniai

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Knygos pateiktos autorių ar sudarytojų pavardžių abėcėlės tvarka. Pristatomi ne tik 2020 m., bet ir ankstesniais metais išleisti, bet dar nepristatyti leidiniai. Gyvenimas – akimirka mažytė: atsiminimai, eilėraščiai / Ona Genovaitė Buržaitė-Novikienė; sudarė Zita Buržaitė-Vėžienė. − Vilnius: Litera, 2019. − 463, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Kn. taip pat: Trumpos žinios apie autorę: p. 460. Ona Genovaitė Buržaitė-Novikienė gimė 1928 m. Pakruojo rajone, o nuo 1965 m. gyveno Jonavoje. Mirė 2018 m. lapkričio 14 d., palaidota Jonavos kapinėse. Knygą „Gyvenimas – akimirka mažytė“ iš visos Onos Genovaitės Buržaitės-Novikienės kūrybos sudarė ir spaudai parengė sesuo Zita Buržaitė-Vėžienė. Knyga sudaryta iš eilėraščių, publikuotų iš jos knygų „Praeities šešėliai“, „Likimo ironija“, „Atsiminimų blyksniai“ bei poetės dienoraščių ir įrašų nuotraukose (1997–2017 m.). „Įtaigiu meniniu žodžiu ir nuoširdžiausia, atviriausia išpažintimi aprašytas Onos Genovaitės Buržaitės-Novikienės gyvenimas ir eilėse glūdintis moralinis imperatyvas sukrėtė, sukėlė vidinę diskusiją, išgrynino vertybes“, – teigia Edita Kurauskienė, Pakruojo literatų draugijos „Židinys“ vadovė. Knyga išleista 100 egz. tiražu. Nuo pradžios iki dabar: eilėraščiai / Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė. – Kaunas: RIDSALES kūrybinė spaustuvė, 2020. – 111 p.: iliustr. „...pavasario baltumą Išskalbė drumzlinas Lapkričio lietus – Toks ilgas kelias Nuo pradžios iki dabar.“ Įžangoje „Prie Apaščios, Kruojos ir Neries krantų“ Irena Nagulevičienė rašo: „Mano sielą užkariavusi kaimo dvasia – su lapų kryčiais, darganomis, medžius lenkiančiomis vėtromis, žydinčiais pavasariais, rudenį obuoliais kvepiančiais sodais. Todėl kasmet ieškau galimybės rankas panardinti į žemę, išravėti piktžoles ir taip atsigauti nuo miestietiškos monotonijos. Vis dažniau prisiminimai nuveda į kelis dešimtmečius besitęsiančią praeitį, į vaikystės ir pražydusios jaunystės pievas Rokiškio rajone, Pagurių kaime, įsikūrusiame ant Vaidoto Spudo apdainuotos Apaščios kranto, į prie Kruojos prigludusį Pakruojo rajono centrą, kuriame pradėjau savo žurnalistinį kelią, derindama jį su studijomis universitete, pagaliau pakviečia paanalizuoti 45-erių metų veiklą Jonavoje, išsidėsčiusioje abipus Neries. Tad susitikime kelyje „Nuo pradžios iki dabar“, vingiuojančiame Apasčios, Kruojos ir Neries pakrantėmis.“ Knygelėje publikuojami nauji eilėraščiai ir kūryba iš eilėraščių rinkinių „Laiptai“ bei „Praeities gelmės“. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

137


TAUROSTA Atverk duris: eilėraščiai / Ingrida Gedvilienė; [dailininkas Vladimiras BeresniovasVlaberis]. – Kaunas: RIDSALES kūrybinė spaustuvė, 2020. – 60, [2] p.: iliustr., portr. Tai pirmoji jonavietės, mokytojos Ingridos Gedvilienės knyga. Įžangoje ji rašo: „Mes, žmonės – skirtingi pasauliai, gyvenantys dideliuose Žemės namuose. Mano gyvenime poezija – sustabdytos akimirkos gamtoje, išjausti jausmai, žmogaus vidiniai slėpiniai. Džiaugiuosi, kad pradėjau eiti šiuo kūrybos keliu. Atradau akimirkos žavesį. Tikiuosi, kad mano eilės padės skaitytojui atverti savo sielos duris...“ Šioje knygelėje per 40 eilėraščių ir dvi miniatiūros iš gamtos stebėjimų – „Rugsėjis“ ir „Vasara“. Eilėraščiuose išsakyti jausmai, išgyvenimai, juose atsispindi amžinosios, tikrosios vertybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Publikuojami eilėraščiai skirti gimtajam kraštui – Jonavai bei Lietuvai. „Atverk duris, Čia laukiamas esi. Atverk duris Ir pasakyki – labas...“ Knyga išleista 50 egz. tiražu. Jonava: [albumas] / [tekstas: Renata Kilinskaitė ir Kristina Diemintaitė-Stepšienė]; [vertimas į anglų kalbą: Renata Kilinskaitė]. – [Kaunas]: [Terra publica]; Jonava: UAB „Lietuvos žinios“ Jonavos rajono laikraščio „Naujienos“ redakcija, 2018. – 103, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. Fotoalbumas supažindina su Jonava ir jos apylinkėmis – krašto istorija, paveldu, rajono gamtiniais ypatumais, šventėmis, lankytinomis vietomis. Fotoalbume publikuojamos Kęstučio Putelio, Lauryno Trimonio, Audriaus Reipos, Danutės Kasparavičienės, Renatos Kilinskaitės, Jovitos Vyšniauskienės, Lauros Krasauskienės, Vytauto Kalpoko nuotraukos. Daugelį jų lydi Renatos Kilinskaitės ir Kristinos Diemintaitės-Stepšienės komentarai, užrašai lietuvių ir anglų kalbomis. Sudarytojos skaitytojams linki pažinti jaunatviškai veržlų miestą, atrasti nuostabią Jonavos ir jos apylinkių gamtą ir smagiai praleisti laiką tradicinių švenčių sūkuryje. Knyga išleista 1500 egz. tiražu. Jonavos valdos 1796 metų inventorius / sudarytojas Vidmantas Jankauskas. – [Jonava]: Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka; [Vilnius]: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2020. – 406 p.: iliustr., faks., portr., žml. – Skirta Jonavos miesto 270-osioms metinėms atminti. – Santr. angl. – Bibliogr., p. 401, ir išnašose. – Kn. taip pat: Pratarmė / Mindaugas Sinkevičius, p. 6–7. Svarbus Jonavos istorijos šaltinis / Vidmantas Jankauskas, p. 8–33. Jonavos dvaro sodyba XVIII amžiuje: struktūros ir architektūros bruožai / Dalė Puodžiukienė, p. 34–85. „Kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų, 1796 m. inventorius – ne pirmas iš buvusių Jonavos valdos inventorių. Tačiau šiandien tai seniausias žinomas ir labai išsamus tokio pobūdžio dokumentas, tad jo reikšmės neįmanoma pervertinti. Skaitant inventorių aiškėja atsakymai ir į daugelį ne kartą įvairių tyrinėtojų darbuose svarstytų klausimų, siejamų su Jonavos miesteliu: kaip formavosi jo centras? Kur stovėjo senoji medinė M. Kosakovskienės funduota Švč. Dievo Apvaizdos bažnyčia ir kada ji buvo nugriauta? Kur stovėjo ir kaip atrodė rotušė?“ – teigia Vidmantas Jankauskas. Knyga išleista 300 egz. tiražu.

138

2020 NR. 2 (12)


VIII. Naujausi leidiniai

Su Lietuva širdyje / Donatas Kvedaras; sudarytojas Vytautas Venckūnas. – Kaišiadorys: Printėja, 2020. – 242, [1] p.: iliustr. Donatas Kvedaras – politinis kalinys, tremtinys, gimęs Šmotiškių kaime, Krakių valsčiuje, Kėdainių apskrityje, šiuo metu gyvenantis Jonavoje bei šiemet minintis savo 95-ąjį gimtadienį. Kaip rašo pats autorius, „noriu papasakoti apie kalėjimus, lagerius, trėmimus. Apie partizanus, jų veiklos pradžią, taip pat apie mano brolius partizanus Tautvydą ir Jaunutį, apie jų vadus. [...] Rašau dėl to, kad ši lietuvių karta labai dejuoja, skundžiasi, kaip sunku gyventi. Tai aš nesigirdamas, bent dalinai papasakosiu, kaip man ir daugeliui lietuvių buvo nelengva gyventi lageriuose, tremtyje, kolūkiuose, partizanų bunkeriuose. Daug kas neišgyveno, – aš išgyvenau ir dar gyvenu, nesiskųsdamas ir nedejuodamas, ir džiaugiuosi, kad dar gyvenu vėl laisvoje Lietuvoje.“ Ši knyga skiriama šviesaus atminimo draugams ir Kvedarų giminės ainiams. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Dar viską prisimenu: eilėraščiai / Nijolė Markevičiūtė-Smolina. – Jonava, 2020. – 152 p.: iliustr. Tai trečioji kraštietės Nijolės Markevičiūtės-Smolinos knyga. Pirmoji poezijos – „Paklydusi laike“, išleista 2000 m., antroji – eiliuotų poemų „Ką legendos byloja“, išleista (2002 m.). Poezijos knygos „Dar viską prisimenu“ įžangoje autorė rašo: „Ateina laikas, kada daugiau imi kalbėtis su savimi, nei su žmonėmis. Mintys dabar turi daug laiko, todėl prisimeni viską. Lyg ekrane praplaukia gyvenimas. Atrodytų, ir išminties pakanka, tik kur ją panaudoti – nelabai randi. Visi skuba, visi užsiėmę. Todėl vis dažniau kalbuosi su popieriumi. Jis kantrus, išklauso...“ Knygoje eilėraščiai, kuriuose sudėta viso gyvenimo patirtis, išgyvenimai. Prisimenamos mama, močiutė, daug eilėraščių skiriama artimiesiems – dukrai, sūnui ir anūkams. Eilėraščiai sudėti į skyrius „Atnešiu ilgesį“, „Tu gyvasties pradžia“, „Apie save“, „Šiokiadienių poezija“, „Paskui baltą viltį“, „Dainuoki, širdie“, „Jei neištrintos vaikystės pėdos“, „Prie amžinybės vartų“. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Debesų piemenė: eilėraščiai vaikams / Egmilė. – Kaunas: RIDSALES kūrybinė spaustuvė, 2020. – 53, [1] p.: iliustr. – Tikrasis aut. vardas: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. Tai 50-ties eilėraštukų vaikams knygelė, parsidedanti eilėraščiu „Debesų piemenė“. Knygelė iliustruota nuotraukomis, kurių autorius  – Ugnius Brazdžiūnas, taip pat piešiniais iš interneto, kuriuos galima spalvinti. Nuotaikingi eilėraščiai ir apie debesis, ir apie žiemą, ir apie vaikų emocijas greitai padeda nukeliauti knygelės puslapiais iki paskutiniojo eilėraščio „Mokyklėlėn“. „Ateiname išmokti ir pažinti, Užaugti dideliais ir žingeidžiais, Draugystės medį mokytis auginti Ir pasidžiaugt jo vaisiais dideliais.“ Knyga išleista 150 egz. tiražu.

139


TAUROSTA Lietuvos dvarai: nuotraukų albumas / Egmilė. – Jonava, 2019. – 62 p.: iliustr. − Tikrasis aut. vardas: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. „Ilgai nešiojau savyje mintį ir ją puoselėjau, kad kada nors būsiu aplankiusi tiek dvarų, jog galėčiau pasidaryti šį albumą. Įvairiais metų laikais važinėjau po Lietuvą, lankydama vis naujas vietas. Susikaupė daugybė nuotraukų. Šiame albume tik ta Lietuvos dvarų dalis, kuriuose lankiausi pati. O juk jų yra kur kas daugiau. Čia nėra ir pilių. Jos, turėdamos kitą statusą, į šį albumą nebesutilpo“, – albumo įžangoje rašo Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. Dvarų nuotraukos į albumą sudėtos pagal abėcėlę, yra fasadų ir interjero vaizdų. Fotoalbume publikuojamos ir dviejų Jonavos rajono dvarų – Barborlaukio ir Žeimių – nuotraukos. Knyga išleista 100 egz. tiražu. Rūko pėdsakais: eilėraščiai / Egmilė. − Kaunas: [Termorenovacija], 2020. − 149 p.: iliustr. − Tikrasis aut. vardas: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. Tai keturiolikta Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės knyga. Eilėraščiai suskirstyti skyriais: „Gyvenimo spalvos“, „Gyvenimo skonis“, „Gyvenimo grimasos“. Knygos pabaigoje, straipsnelyje „Esu moteris“, autorė rašo apie save – „mylinti, laukianti, bijanti ir visą gyvenimą ieškanti naujų idėjų, naujų susitikimų, naujų minčių. Mano įvairiaspalvio gyvenimo kelionių išraiška virto eilėmis. Jose visa mano biografija, visi išgyvenimai ir išjautimai. Kai kam artimi ir suprantami, o kai kam ir ne. Gyvenimas nelepino, tad eilėraščiai daugiau skaudūs nei linksmi. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Jonavoje. Čia gimė ir užaugo mano vaikai, šiame mieste gyvena patys artimiausi draugai, čia prašuoliavo mano jaunystė ir tik šiame mieste jaučiuosi sava.“ Knyga išleista 200 egz. tiražu. Sustabdytos akimirkos: nuotraukų albumas / Egmilė. – Jonava, 2018. – 116 p.: iliustr. – Tikrasis aut. vardas: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė. Šiame fotoalbume publikuojamos įvairių metų laikų nuotraukos: pavasario, vasaros, rudens ir žiemos gamtos vaizdai, gėlių žiedai, medžių atspindžiai vandenyje...

Už tų langų: almanachas / Jonavos klubo „Šaltinis“ nariai; sudarytoja Irena Nagulevičienė. – Kaišiadorys: Printėja, 2020. – 96 p. : iliustr. Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai almanachą „Už tų langų“ dedikuoja Jonavai, mininčiai jubiliejinę 270-ies metų sukaktį. Jame publikuojama dvidešimties sambūriui priklausančių autorių eilėraščiai. Tai yra kūrėjų dovana miestui ir jo žmonėms, gerbiantiems ir mėgstantiems literatūrinį žodį. Kiekvienas autorius skiria savo sveikinimą Jonavai. „Šaltinio“ klubo vadovė Irena Nagulevičienė įžangos žodyje „Įsiklausykime į kūrėjų sielos balsą“ sveikina jonaviečius, o rajono savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui dėkoja už suteiktą paramą almanacho leidybai. Rajono vadovas straipsnelyje „Miestas – Tavo ir mano namai“ sveikina visus su gimtadieniu ir, perfrazuodamas popiežiaus Pranciškaus žodžius apie Žemę, juos skiria savo gimtajam miestui: „Jonava, mūsų visų bendri namai, yra tarsi sesuo, kuri mus lydi gyvenime, tarsi motina, kuri mus pasitinka išskėstomis rankomis. Mes patys esame Jonava. Su jubiliejumi, mano mylimas mieste“. Knyga išleista 500 egz. tiražu.

140

2020 NR. 2 (12)


VIII. Naujausi leidiniai

Geltona ornamentika: eilėraščiai / Mindaugas Švėgžda. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 105, [7] p. : iliustr. „Mindaugo Švėgždos eilėraščių rinkinys „Geltona ornamentika“ pasižymi netikėtu reljefišku religijovaizdžiu, kultūrinių ir literatūrinių klodų slinktimi, liūdna ar kandžia egzistencijos plačiąja prasme ironija, susipinančiais su jau pavadinime nurodytu geltonos spalvos motyvu. Autorius interpretuoja biblinę simboliką ir ženklus, pateikia skaitytojui savitą estetinį požiūrį ir literatūrines variacijas pagal Henriką Radauską. Be to, „geltonų tamsybių“ paradoksai, ryškūs ir kontrastingi vaizdai įdėmiam skaitytojui leis dar sykį atrasti fatališkas geismo ir mirties galias“, – rašoma anotacijoje. „Dar vienas netikėtumas, laukiantis „Geltonos ornamentikos“ skaitytojų, yra tas, kad šis eilėraščių rinkinys labai svariai dalyvauja poetiniame diskurse, papildydamas jį ironišku santykiu su XX a. antrosios pusės, daugiausia vėlyvojo sovietmečio egzistencializmo filosofijos veikiamais kitų autorių eilėraščiais“, – teigia Jonavoje gyvenantis literatūros kritikas Ramūnas Čičelis. Knygą redagavo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas Viktoras Rudžianskas, išleido VšĮ „Kauko laiptai“. Leidinį iliustravo pats autorius, apipavidalino Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Knyga išleista 500 egz. tiražu.

Ar pažįsti žvėrelius?: [eilėraštukai vaikams apie žvėrelius] / [Jolanta Toločkaitė]; [iliustracijos: V. Grigorovič]. – [Jonava]: [J. Toločkaitė], 2019. – 39, [1] p.: iliustr. Tai kraštietės Jolantos Toločkaitės knygelė vaikams, supažindinanti su pačiais įvairiausiais pasaulio gyvūnais. Surimuoti eilėraščiai ir apie Lietuvoje gyvenančius pelėdą, vilką, kiškį, lapę, voverę, ežį, arklį, mešką ir kitus gyvūnus. Knygelę papildo spalvotos žvėrelių nuotraukos ir jų piešiniai. Knyga išleista 1000 egz. tiražu.

Melsvi rūkai: eilėraščiai / Aloyzas Vaznaitis. – Kaunas: [Termorenovacija], 2020. – 149 p.: portr. Aloyzas Vaznaitis, gimęs Kazlų Rūdoje, tačiau nuo 1972 m. gyvenantis Jonavoje, vadina save jonaviečiu. Tai pirmoji kraštiečio knyga. Autorius kviečia kartu su juo pasivaikščioti knygos puslapiuose, kur jo mintys, jausmai, jo gyvenimas. A. Vaznaitis yra ne tik Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“, bet ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Autorius skaitytojams linki būti sveikiems ir lydimiems gerumo, meilės ir supratimo. Knyga išleista 50 egz. tiražu.

141


TAUROSTA

JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS 2021 M. Regina LUKOŠEVIČIENĖ

Sukanka 310 metų, kai gimė Domininkas KOSAKOVSKIS – Jonavos miesto įkūrėjas, kaip manoma, pavadinęs jį savo tėvo Jono Mykolo Kosakovskio vardu. Gimė 1711 m. Mirė apie 1743 m. Sukanka 280 metų, kai gimė Simonas KOSAKOVSKIS – LDK etmonas, politinis, karo veikėjas, bajoras. Gimė 1741 m. Šilų dvare (Jonavos r.). 1794 m. balandžio 25 d. pakartas Vilniuje, Rotušės aikštėje. Sukanka 160 metų, kai gimė Jonas LAURINAVIČIUS – knygnešys. Gimė 1861 m. Kvietkučių k. (Jonavos r.). Mirė 1943 m. spalio 20 d. Kaišiadoryse.

SAUSIS Sausio 1 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Stasys SALDŪNAS – poetas, kandidatas į sporto meistrus. Gimė 1921 m. Deltuvoje (Ukmergės r.). Mirė 2004 m. spalio 28 d. Jonavoje.

Sausio 4 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Veronika GABUŽIENĖ – Laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus tarybos pirmininkė, Jonavos krašto šviesuolė (2015 m.). Gimė 1931 m. Knypų k. (Jonavos r.). Gyvena Jonavoje.

Sausio 6 d.

sukanka 50 metų, kai gimė Darius MASKOLIŪNAS – krepšininkas, treneris, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius. Gimė 1971 m. Jonavoje. Gyvena Vilniuje.

VASARIS Vasario 2 d.

sukanka 55 metai, kai gimė Edita DANIELIENĖ – keramikė, tapytoja. Gimė 1966 m. Plungėje. Gyvena Jonavoje.

Vasario 4 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Jonas SIRVYDIS – AB „Achema“ generalinis direktorius, Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono garbės pilietis. Gimė 1936 m. Barkiškio k. (Rokiškio r.). Gyvena Jonavoje.

Vasario 4 d.

sukanka 95 metai, kai gimė, ir 10 metų, kai mirė Konstantinas BOGDANAS – dailininkas, skulptorius, humanitarinių mokslų, menotyros daktaras, profesorius, Jonavos rajono garbės pilietis. Gimė 1926 m. Žeimiuose (Jonavos r.). Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje.

Vasario 5 d.

sukanka 65 metai, kai gimė Vytautas BUTAS – dailininkas. Gimė 1956 m. Lauksvyduose (Kauno r.). Gyvena Jonavoje.

Vasario 5 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Klemensas PALAIMA – agronomas, agrarinių mokslų daktaras, docentas. Gimė 1926 m. Upninkuose (Jonavos r.). Mirė 2016 m. spalio 19 d. Kaune. Palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.

Vasario 22 d.

sukanka 115 metų, kai gimė Stasė SAMULEVIČIENĖ – liaudies menininkė, dailininkė animalistė. Gimė 1906 m. Stavropolio krašto Arzgiro mieste. Mirė 1988 m. liepos 25 d. Kaune.

KOVAS Kovo 29 d.

142

sukanka 85 metai, kai gimė Stanislovas Gediminas ILGŪNAS – istorikas, kultūros tyrinėtojas, knygų autorius, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Jonavos rajono garbės pilietis. Gimė 1936 m. Kantališkiuose (Marijampolės r.). Mirė 2010 m. gegužės 8 d. Vilniuje.

2020 NR. 2 (12)


IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos

BALANDIS Balandžio 13 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Edvardas PRICHODSKIS – ilgametis Jonavos rajono vadovas, Jonavos rajono garbės pilietis. Gimė 1936 m. Noškūnų k. (Varėnos r.). Mirė 2012 m. spalio 2 d. Jonavoje.

GEGUŽĖ Gegužės 15 d.

sukanka 45 metai, kai gimė Remigijus JANUŠKEVIČIUS – dailininkas. Gimė 1976 m. Jonavoje. Gyvena Jonavoje.

Gegužės 24 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Algirdas RADVILAVIČIUS – rašytojas. Gimė 1936 m. Greitužės k. (Jonavos r.). Mirė 2019 m. rugpjūčio 26 d. Gargžduose.

BIRŽELIS Birželio 12 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Gražina MRAZAUSKIENĖ – pedagogė, paminklosaugininkė, knygų sudarytoja. Gimė 1951 m. Šiuoriškių k. (Kauno r.). Mirė 2013 m. vasario 11 d. Jonavoje.

Birželio 13 d.

sukanka 140 metų, kai gimė Jonas ILGŪNAS – publicistas, prozininkas, pedagogas. Gimė 1881 m. Vaivadiškiuose (Jonavos r.). Mirė 1956 m. gegužės 28 d. Kaune.

LIEPA Liepos 7 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Juozas Jaunutis MAČIULIS – dailininkas. Gimė 1926 m. Čičinuose (Jonavos r.). Mirė 2008 m. liepos 30 d. Palaidotas Kulvos kapinėse.

Liepos 17 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Lidija MAČIULYTĖ-SKREBUTĖNIENĖ – dailininkė. Gimė 1921 m. Kulvoje (Jonavos r.). Mirė 2006 m. spalio 15 d. Kaune. Palaidota Kaune, Romainių kapinėse.

Liepos 20 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Pranas SMAILYS – liaudies menininkas, tautodailininkų sąjungos narys. Gimė 1941 m. Širvių k. (Jonavos r.). Gyvena Jonavoje.

Liepos 26 d.

sukanka 50 metų, kai gimė Auksė DRAUGELIENĖ – menininkė. Gimė 1971 m. Kaune. Gyvena Jonavoje.

RUGPJŪTIS Rugpjūčio 21 d.

sukanka 120 metų, kai gimė Vaclovas ŠLIOGERIS – pulkininkas, respublikos prezidento asmens sargybinis. Gimė 1901 m. Petrapilyje. Mirė 1978 m. gegužės 13 d. Sidnėjuje. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Rugpjūčio 24 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Ona DOBKEVIČIENĖ – tapytoja, akvarelistė. Gimė 1921 m. Laukogalių k. (Jonavos r.). Mirė 2012 m. vasario mėn.

Rugpjūčio 24 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Danutė KULIAVIENĖ – poetė. Gimė 1936 m. Siesikuose (Ukmergės r.). Gyvena Jonavoje.

RUGSĖJIS Rugsėjo 20 d.

sukanka 55 metai, kai gimė Aidaras MERKEVIČIUS – dailininkas. Gimė 1966 m. Stalupėnuose (Karaliaučius). Gyvena Jonavoje.

SPALIS Spalio 2 d.

sukanka 110 metų, Kai gimė Pranas Dovalga-Ramutis – žurnalistas, vertėjas. Gimė 1911 m. Pabartonių k. (Jonavos r.). Vokiečių sušaudytas Prahoje 1941 m. lapkričio 17 d.

Spalio 3 d.

sukanka 125 metai, kai gimė Viktoras VAIČIŪNAS – gydytojas psichiatras, profesorius. Gimė 1896 m. Piliakalniuose (Jonavos r.). Mirė 1945 m rugsėjo 3 d. Kaune.

Spalio 10 d.

sukanka 145 metai, kai gimė, ir 100 metų, kai mirė Jeronimas RALYS – vertėjas, prozininkas, gydytojas, Jonavos rajono garbės pilietis. Gimė 1876 m. Antkapinyje (Kelmės r.). Mirė 1921 m. gruodžio 17 d. Jonavoje. Palaidotas Jonavoje, Ramybės skvere.

Spalio 11 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Laimutė ŠATIENĖ – poetė. Gimė 1951 m. Marijampolėje. Gyvena Upninkuose (Jonavos r.).

Spalio 15 d.

sukanka 155 metai, kai gimė Vaclovas MICHNEVIČIUS – inžinierius architektas. Gimė 1866 m. Vaitkuškio dvare (Ukmergės r.). Mirė 1947 m. sausio 14 d. Strebeikiuose (Jonavos r.). Palaidotas Žeimiuose (Jonavos r.), bažnyčios šventoriuje.

143


TAUROSTA

Spalio 15 d.

sukanka 110 metų, kai gimė Pranas DOVALGA – žurnalistas, vertėjas. Gimė 1911 m. Laikiškiuose (Jonavos r.). Mirė 1941 m. lapkričio 17 d. Prahoje.

Spalio 24 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Janina BUTKEVIČIENĖ – Lietuvos bajorė. Gimė 1921 m. Dumsiškių k. (Jonavos r.). Mirė 2010 m. gruodžio 3 d.

Spalio 29 d.

sukanka 50 metų, kai gimė Jurgita Elena ALKSNYTĖ-RIMKEVIČIENĖ – dailininkė, menotyrininkė. Gimė 1971 m. Jonavoje. Mirė 2012 m. gruodžio 24 d. Jonavoje.

LAPKRITIS Lapkričio 14 d.

sukanka 60 metų, kai gimė Arnoldas VALKAUSKAS – teologijos mokslų daktaras, Jonavos dekanato Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, Ruklos įgulos karo kapelionas, egzorcistas, Jonavos krašto šviesuolis (2012 m.). Gimė 1961 m. lapkričio 14 d. Kaune. Gyvena Rukloje (Jonavos r.).

Lapkričio 15 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Elena TAUJANSKAITĖ – dailininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Gimė 1946 m. Svolkenių k. (Jonavos r.). Gyvena Vilniuje.

GRUODIS Gruodžio 18 d.

sukanka 125 metai, kai gimė Boleslovas GARMUS – mokytojas, Jonavos pradinės mokyklos vedėjas, vienas žymiausių lietuvybės skleidėjų ir platintojų Jonavoje. Gimė 1896 m. Patrakiemio k. (Pakuonio valsč., Kauno apskr.). Mirė 1942 m. rugsėjo 12 d. Krasnojarsko krašto Rešotų kalėjime.

Gruodžio 21 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Aldona KAIRIENĖ-BIGENYTĖ – fizikos mokytoja ekspertė, knygų autorė. Gimė 1941 m. Karaliūnų k. (Jonavos r.).

Gruodžio 22 d.

sukanka 140 metų, kai gimė Kazys ALYTA – vertėjas, dramaturgas, pulkininkas-leitenantas. Gimė 1881 m. Karklupėnuose (Kaupiškių valsč., Vilkaviškio apskr.). Nužudytas 1942 m. liepos 1 d. Jonavoje. Palaidotas Skarulių kapinėse.

Gruodžio 24 d.

sukanka 45 metai, kai gimė Gytis NORVILAS – poetas, vertėjas, eseistas. Gimė 1976 m. Jonavoje. Gyvena Vilniuje.

KITOS DATOS Sukanka 150 metų, kai per Jonavą nutiestas Romnų-Liepojos geležinkelis (1871 m.). Sukanka 150 metų, kai iš Rumšiškių į Jonavą buvo perkelta pradinė mokykla, prie kurios įsteigta speciali amatų klasė su stalių-račių skyriumi (1871 m.). Sukanka 100 metų, kai įkurta Jonavos pradinė mokykla, dabartinė Jeronimo Ralio gimnazija (1921 m.). Sukanka 90 metų, kai pastatytas paminklas „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjui dr. Jeronimui Raliui. Architektas – A. Netiksa (1931 m.). Sukanka 90 metų, kai gimė Nadiežda Kriučkovaitė (1931 09 31) – Jonavos miesto istorijos žinovė. Sukanka 80 metų, kai birželio 14-osios naktį sovietiniai saugumiečiai suėmė ir ištrėmė per 60 Jonavos ir jos apylinkių šeimų (1941 m.). Sukanka 80 metų, kai vokiečiai užėmė Jonavą.(1941 m. birželio 25 d.). Genocido metu Jonavoje nužudyta per 2000 žmonių. Sukanka 70 metų, kai pradėjo eiti rajoninis laikraštis „Pergalės vėliava“ (1951 m.). Sukanka 50 metų, kai pastatyta 335 vietų ligoninė ir poliklinika (1971 m.). Sukanka 25 metai, kai patvirtintas Jonavos miesto herbas (1996 m. spalio 18 d.).

144

2020 NR. 2 (12)


IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos Tondas: Fra Angelico ir Filippo Lippi MAGŲ GARBINIMAS, 1440–1460 m. Nuotrauka: I. Venckūnaitės Lemos VANDENYNO DANGUS, 2020 m.

145


TAUROSTA

146

2020 NR. 2 (12)

Profile for Jonavos viešoji biblioteka

Taurosta Nr. 2 (12)  

Advertisement
Advertisement
Advertisement