Vitražo stiklo plokštelių magija

ARTŪRUI RIMKEVIČIUI – 60 VITRAŽO STIKLO PLOKŠTELIŲ MAGIJOS

Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos iš šeimos albumo

Gimė 1960 m. gruodžio 14 d. Jonavoje

Profesija – stiklo dailininkas. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1997 m. Nuo 2015 m. – asociacijos LATGA narys, turintis meno kūrėjo statusą.

Šeima – žmona Daina (g. 1960 m.), duktė Rugilė (g. 1985 m.).

Įžengę į Kauno senajame parke boluojančią musulmonų mečetę, iškart pastebėjome ant kopėtėlių užsilipusį pusamžį vyrą, taisinėjantį, matyt, neseniai pažirusius ar išklibusius langų vitražo stikliukus. „Labas, – pasakė. – Tai aš, Artūras, jonavietis.“

Kur link vėliau kalba besisuktų, vitražo meistras Artūras Rimkevičius neužmiršdavo pabrėžti savo jonavietišką kilmę. Esą tai jis, Karaliūnų kaimo vaikis, augo griežtoje senelės

Seneliai Marija ir Aleksandras Kazakevičiai. Stovi iš kairės vaikai: Zuzana, Marijonas, mama Rita Ona. Ketvirtokas su broliu Gyčiu Vytauto parke, Kaune.

Ogonovskos, kilusios net iš Markutiškių dvaro, globoje, tai jis pirmiau pramoko ne lietuvių, o lenkų kalbą, tai jis braidė po anuomet kvapnią ir gilią Lankesos vagą, stebėjo, kaip vietos žvejai rankomis išvelka iš jos gelmių plėšrią lydeką ar aptingusį ešerį. Nuo mažens galbūt įsižiebė ir meilės, atjautos savo tėviškei jausmas. Senelis tarpukario Lietuvos kariuomenėje tarnavo ulonu, vėliau, stojus sovietmečiui, paragavo politinio kalinio duonos, teta taip pat neišvengė Vorkutos „kurortų“, tad berniuką glumino tokios istorinės grimasos, jis dar paauglystėje suvokė, kad visuomenėje vyrauja kažkokia painiava, vertybių chaosas, bet ateityje tas chaosas būtinai turi pasikeisti.

POLINKIS Į MENUS – GALBŪT GENUOSE

Artūras šiek tiek domėjosi savo genealogija, bet toliau savo prosenelių šaknų neįžvelgė. Dabar juokauja: „Senelis Aleksandras Kazakevičius pynė dailius krepšius, bitininkavo, tai tie jo paskleisti polinkiai ir pasiekė mane.“ Gaila, teko pasiblaškyti po įvairias mokyklas, nepajusti vienos klasės džiaugsmo. Iki septynerių 64

metų lakstė Karaliūnuose, vėliau vartė knygas Trakų Vokėje, Vilniaus 22-ojoje vidurinėje, Kauno 4-ojoje vidurinėje, kol pagaliau pateko į Juozo Naujalio meno mokyklą. Čionai jį atvedė patys mokytojai, pastebėję dailius neramaus ketvirtoko piešinius. Tad nuo 1972ųjų Artūras tapo „naujalioku“, patikėjęs, kad jo laukia įdomi dailininko profesija. Čia, mūzų viliokių apsuptyje, pajutęs dvasinės laisvės ir bohemos kvapą, jaunuolis išaugo iš hipiuojančio kauniečio ir ėmė bręsti kaip saviraiškos ieškanti asmenybė. „Buvau nedrausmingas, pernelyg aktyvus, todėl ta portretų ir peizažų „saviraiška“ pasireiškė ir kitose srityse. Pavyzdžiui, nekreipdavau dėmesio į mokytojų rašomus pažymius.

Turėjau savo „dienoraštį“, kuriame pagal išgalvotus kriterijus save ir vertindavau. O juk tai, kai dabar pagalvoji, irgi buvo savotiška kūryba“, – atvirauja buvęs jonavietis.

Vėliau, studijuodamas Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės fakultete, 1999 m. tapęs menotyros magistru, A. Rimkevičius suvokė, kad kito kelio nėra – tik į stiklo kalną.

Kauno dailininkų kūrybos paroda Vilniuje, 1986 m. A. Rimkevičius – pirmas iš kairės. J. Jakimavičiaus nuotrauka. Su kolegomis stiklo vitražo ir dizaino studijoje, Kaune. A. Kairio nuotrauka.

SVAJOJO PRISILIESTI PRIE NUKRYŽIUOTOJO

Jis buvo vienintelis, kuris taikomosios dailės srityje pasirinko studijuoti stiklo paslapčių. Pirmąkart stojant į Vilniaus dailės akademiją, jaunuoliui pritrūko gal pusantro balo iki išsvajotų stacionaro studijų. Teko paklusti griežtai tvarkai, kaip ir dar keliems, sugrįžti į Kauną, kur, laimei, nuo 1979 m. įsteigtas fakulteto skyrius, kuriame Artūras mokėsi meniškai pūsti stiklą, iš karštos žaižaruojančios masės suformuoti skambančias įvairiaspalves kaladėles. Maža to, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, jis pramoko dar daugiau vitražo gudrybių, tad 1986 m. grįžęs iš Kaliningrado jau galėjo save vadinti šiokiu tokiu vitražistu, pažengusiu „stiklioriumi“.

Tų pačių 1986-ųjų rudenį dailininkas gavo darbo mokykloje, pats ėmė ieškoti talentų savo klasėse. Netrukus jam pasiūlomi įdomūs projektai Kauno klinikose, „Lietuvos draudime“, Birštono bažnyčioje, kitur. Ypač geru žodžiu Artūras mini Kėdainių politiko Viktoro Uspaskich užsakymą išgražinti jo bendrovės „Vikonda“ poilsio erdvę. Tada jam buvo ne tik suteikta kūrybos laisvė, bet ir laiku, sąžiningai atsiskaityta.

Kuo stiklo menininko darbas ypatingas, išskirtinis? Atsakydamas į šį klausimą, A. Rimkevičius nė minutei nesusimąsto. „Tuo, kad vitražas labai dekoratyvus, tiek medžiagos, tiek atlikimo technika – minimalistinės. Antra, pavyzdžiui, besidarbuodamas sakralioje erdvėje, ne visada būsi suprastas, nes kunigai puošyboje dažniausiai neturi patirties, retas suvokia, ko menininkas iš tikrųjų siekia.“

Nepaisant kritikos užsakovų adresu, Artūras mėgsta iš spalvotų stikliukų dėlioti, pavyzdžiui, Nukryžiuotąjį, kurti sakralioje erdvėje bet kokį siužetą. Beje, vienas Nukryžiuotasis, įkeltas į Kačerginės koplyčios altorių, vietos maldos namų šeimininkų „iniciatyva“ kažkodėl buvo atsidūręs virš durų, o vietą pagrindiniame altoriuje užėmė visai kito autoriaus Šventoji Dvasia, jonaviečiui atrodžiusi panaši į šikšnosparnį. Teko pasiguosti Lietuvos dailininkų sąjungai, paieškoti teisybės vitražistų bendruomenėje, kol kruopščiai kurtas ir ilgai lauktas darbas sugrįžo į savo vietą. Panašūs nesusipratimai lydėjo Artūrą ir puošiant Birštono bažnyčią, kitur.

STOVĖJO LAISVĖS KOVŲ BARIKADOSE

A. Rimkevičius neslepia dar vaikystėje jam įskiepytų patriotinių intencijų, tautinių idealų. 1991 m. sausio 12-osios vakarą atvykęs į Vilnių, dvylika dienų ir naktų saugojo Parlamento rūmus, rankovėje nešiojosi kastuvo kotą, kuris esą suteikė jam saugumo jausmą. Dar į kelionę buvo pasiėmęs fotoaparatą „Liubitel“, kuriuo fiksavo įvykius, žmonių nuotaikas. Neseniai dar sykį peržiūrėjęs anuomet sustabdytas akimirkas,

1991 m. sausis. Neramios Parlamento gynėjo dienos. Tada reikėjo apsaugoti Laisvę...

Su žmona Daina anūkėlės krikštynose Kačerginės Šv. Onos koplyčioje. Viršuje – altoriaus vitražas „Nukryžiuotasis“ (1,5 m2, stiklas, švinas, 2000). ... ir slaptą išėjimą iš Parlamento rūmų.

kaunietis parengė parodą „Mano 13 dienų“. Ekspozicija šiemet jau buvo išdėstyta Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete, Rokiškio J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje, neseniai apsilankė net Teisingumo ministerijoje.

Artūrui patinka gilintis į Lietuvos istorijos peripetijas, ieškoti senovės simbolių, naršyti legendose ir kontraversijose. Antai pernai Seimo parodų galerijoje buvo pristatyta Lietuvos vitražo meistrų darbų paroda „Žemaitijai – 800“. Visi autoriai, kaip ir jis, gerai įvertinti. O štai 2018-ieji nuskubėjo minint Vilhelmo Storastos-Vydūno asmenybę. Įprasmino šį tautos filosofą ir buvęs jonavietis, ketindamas ateityje sukurti vitražų ciklą su Lietuvai svarbiais vardais. „Visa giminė, atrodo, turėjo meno gyslelę. Pavyzdžiui, su savo jau suaugusia seserimi susipažinau, kai ji „šturmavo“ mūsų menų fakultetą. Matyt, užbūrė mus visus tas senolis, krepšių pynėjas“, – dalijasi mintimis dailininkas.

Įdomu, kad ir Rimkevičių šeimoje buitis, ekonominės krizės neužgožia kūrėjų pastangų. Žmona Daina,

KALBA DAILININKO RANKOS

Detalė. Plonastiklis švino vitražas, diametras – 72 cm, 2015.

Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Plonastiklis švino vitražas, 58,5x58,5 cm, 2018.

įkūrusi savo siuvimo studiją, kuria įvairius drabužius, uniformas. Tai, žiūrėk, kariškiams orkestrantams, tai ulonams, Napoleono laikų kariams, tai vienuoliams ar garsiajam ANBO dvejetui – Dariui ir Girėnui. Šeimos darnumo, bendrų interesų dėka Artūras išsivadavo iš kartais jo profesiją menkinančio „stiklioriaus“ statuso, jam nebūtina kažkam „prakišinėti“ savo darbų, jis gali susikaupti ir pats sulaukti atkeliaujančių pasiūlymų. „Šiandien susidaro jau per 500 kvadratinių metrų vitražų plotas“, – sudeda savo kūrybinius rezultatus į skaičius menininkas.

STIKLIUKŲ ORNAMENTAI – DVASIOS LOBYNAS

„Dirbu šešiose vietose, – vėl pusiau juokauja kaunietis. – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete, Dailės gimnazijoje, Medicinos akademijos Kosmetologijos fakultete, maža to, namie, sode ir pas įvairius užsakovus.“

Šiemet itin įdomūs užsakovai – Kauno mečetės šeimininkai nusprendė ne tik restauruoti maldos namų vidų ir išorę, bet ir sustatyti į vietas chuliganų išdaužytų langų stikliukus. Pasakojant apie Artūro pasiryžimą, reikėtų priminti, kad Lietuvoje veikia keturios musulmonų mečetės, Kaune – vienintelė mūrinė, kurią projektavo ir mūsų krašto garsusis bažnyčių architektas Vaclovas Michnevičius. Dabar čia, laikinojoje sostinėje, yra apie 300 islamo išpažintojų, kiekvieną penktadienį vyksta maldos, rengiamas religinis švietimas vaikams ir suaugusiesiems.

Pastatas, išoriškai stebinantis savo funkcionalumu bei kuklumu, viduje sutviska kaip kitas, galbūt pietų pusrutulyje atsivėręs dangus. Dekoratyviniai kupoliukai, smailiaarkiai langai, nišelės, rytietiški ornamentai, minareto šalmą puošiantys islamo simboliai, pusmėnuliai, visa tai restauratoriui reikia suvokti kaip paveldo lobį, mūsų neaprėpiamos dvasios erdvę. Ypač tai pajusti turėjo prieš kelis dešimtmečius čia plušėję kiti du Artūro mokiniai – Ričardas Peleskas ir Žydrūnas Milinavičius, beje, irgi jonavietis. Belaukiant maldininkų, Artūras pasakojo, kad būtent čia, Kaune, saugomas turbūt seniausias Lietuvoje rastas Koranas, parsivežtas iš vieno Dzūkijos kaimo, kad čia per mėnesį susituokia net kelios poros, mat musulmonas gali vesti krikščionę ar žydę, nors musulmonė moteris gali tekėti tik už musulmono, o jų vaikai bus auklėjami musulmoniškai. Tiesą sakant, arabai čia reti svečiai, nors meldžiamasi arabiškai. Lankytojų daugumą sudaro totoriai, uzbekai, tadžikai, taip pat jauni Kaune studijuojantys kitatikiai. „Teisingai pasielgė Vytautas Didysis, pakvietęs daugiau nei prieš 600 metų į mūsų kraštus totorių, karaimų. Šie ne tik puikiai kovėsi Žalgirio mūšyje, bet ir dalyvavo 1918–1923 metų nepriklausomybės kovose, paskleidė savitą kultūrą, įdomų tikėjimą“, – mintimis vitražistas neria į istorijos labirintus.

PEDAGOGO IŠMONĖ – ĮSIVELTI Į MŪŠĮ

Išvalyti šešis vidaus ir išorės langus jų neišimant, teisingai ir tvirtai suklijuoti rytietišką stikliukų mozaiką – tai meistrystę pasiekusio menininko užduotis. Kita A. Rimkevičiaus pusė – tai pedagogo triūsas. Trijose vietose jis lavina jaunuolių menines įžvalgas, „krapšto“ jų prigimtinėse gelmėse besislepiančius talentus. „Menas – ne mokslas“, – prisimena Artūras vieną buvusio švietimo ministro, žadėjusio kelti pedagogams atlyginimus, devizą. „Viskas gyvenime – menas“, – meta savo kozirį Artūras. Anot jo, prastas tas medikas ar matematikas, kuris savo srityje neįžvelgia menininko – originalių idėjų kūrybos prado.

Nieko keisto, kad ir savo pedagoginėse programose Artūro prioritetai – novatoriškumas, laisvumas, paradoksalumas. Antai Kauno kolegijos dėstytojams pasiūlytoje anketoje apie save, atsakydamas į klausimą, koks kelias atvedė į šią įstaigą, dėstytojas atsakė: „Iš Senamiesčio pakilau į kalną.“ O jo mėgstamiausia knyga – toji, kuri padeda atrasti save, pavyzdžiui, Kobo Abės „Žmogus – dėžė“. Nuo ketvirtos klasės svajojęs tapti dailininku, dabar A. Rimkevičius vadovaujasi Napoleono Bonaparto moto: „Svarbiausia – įsivelti į mūšį, po to – pagal situaciją.“

Kažkas pravėrė mečetės duris ir dešine koja įžengė ant minkštutėlio kilimo. „Renkasi melstis“, – pratarė stiklo magijos meistras. Pokalbis, rodos, tik įsibėgėjęs, nuščiuvo.

Po personalinės parodos atidarymo Jonavoje, 2019 m. Iš kairės: pusseserė, jos dukra, anūkė, žmona, tėtis, sesuo ir jos draugas.

Iš kelionių prisiminimų. Anglija, Vitbis, Šv. Marijos bažnyčioje. Kauno mečetės restauruoto langų vitražo fragmentas, 2020 m.