2020-ieji – Tautodailės metai

TAUTOS UNIKALUMĄ SAUGO LIAUDIES MENO PUOSELĖTOJAI

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Tautodailės metais paskelbti 2020-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus bendruomenė kartu su liaudies meno kūrėjais juos pradėjo gražiu renginiu ir tikėjosi atlikti nemažai prasmingų darbų. netikėtai pavasarį užklupusi koronaviruso šmėkla sutrukdė įgyvendinti kai kuriuos suplanuotus sumanymus, privertė keisti veiklos pobūdį. Tačiau net ir grėsmingasis COVID-19 nepajėgus sunaikinti tautos paveldo, kurį puoselėja mūsų krašto liaudies menininkai.

PROTĖVIŲ PĖDOMIS

Krašto muziejaus etninės kultūros puoselėtoja Rasa Kulytė-Libienė akcentavo, kad Tautodailės metai – dar vienas žingsnis savosios, lietuviškosios, tapatybės link. „Šio renginio tikslas – pagerbti, pagarsinti, pasidžiaugti mūsų krašto liaudies meno kūrėjais, sertifikuotais amatininkais, tęsiančiais senųjų amatų tradicijas“, – sakė etnologė.

Anot jos, labai svarbu atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie, sekdami savo senelių ir prosenelių pavyzdžiu, gaivina ir saugo mūsų tautos paveldą: taip žadinama tautos atmintis, prisimenamos šimtmečius gyvavusios technikos ir technologijos. „Tautodailės metai paskelbti tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į tradicinį meną puoselėjančius žmones. Jų dėka galime išsaugoti tautos unikalumą globaliame pasaulyje“, – akcentavo R. Kulytė-Libienė.

Ne vienuose namuose dar rastume senelių ir prosenelių austų lovatiesių, lino rankšluosčių, dekoratyvių namų apyvokos daiktų, buities rakandų. Galbūt šios šeimos relikvijos dažną įkvepia perimti protėvių tradicijas. Amatui puoselėti nereikia aukštojo išsilavinimo, nes tautodailė – tai savamokslių žmonių kūryba, todėl tautodailininko vardas nesuteikiamas profesionaliems diplomuotiems kūrėjams. „Tradicinėje kultūroje pirmoji medžio drožėjų mokykla buvo ganykla. Įkvėpimo teikdavo ir bažnyčiose pamatytos meistrų išdrožtos skulptūros. Daugelis tradicinių amatų išmokdavo iš savo tėvo, motinos ar vyresniųjų brolių. Dažnai amatas buvo paveldimas. Kas skatina dirbti tautodailininkus šiandien? Manau, didžiulis poreikis ieškoti atramos, nusiraminimo, prasmės tradicijoje, didžiulis noras išsaugoti tai, ką paliko mūsų seneliai, didžiulis poreikis atkartoti jų darnius veiksmus ir darbus. Tautodailė – tai žmonių, jaučiančių tautos spalvas, ritmą, medžiagą ir formą, kūryba“, – dalijosi mintimis pašnekovė.

AMATŲ PUOSELĖTOJAI

Šiuo metu rajone yra 15 sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkų, užregistruota 40 sertifikuotų produktų, skaičiuojama 11 tautodailininkų, aktyviai puoselėjančių liaudies meną. Gausiausią grupę sudaro medžio drožėjai, kurių kūriniai puošia įvairias Lietuvos vietoves. Anot R. Kulytės-Libienės, tradicinę liaudies kultūrą galima laikyti medžio kultūra: mediniai pastatai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. „Daugelį medinių rakandų gebėjo pasidaryti kiekvienas kaimo vyras. O religinių skulptūrų drožyba kaime vadinta poetišku dievdirbystės vardu. Kryždirbystės paprotys buvo ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška“, – teigė ji.

Senojo kryždirbystės amato puoselėtojais įvardyti jonaviečiai Janina Listvina ir Tomas Jončas, Andriejus Kazlauskas ir Artūras Narkevičius, jų sukurti koplytstulpiai ir kryžiai yra sertifikuoti. Medžio drožėjų grupei priklauso ir Antanas Budrys, Redita Narkevičienė, Vytautas Ilonis. Neseniai, bet labai šviesiai į Jonavos krašto tautodailininkų gretas įsiliejo sertifikuotas tradicinio šaukščiaus amato puoselėtojas Artūras Aleksa.

Valstiečių namuose būta kūrinių, šiandien vadinamų paprotinės dailės vardu. Tai trapūs, neilgaamžiai meno dirbiniai: margučiai, šiaudiniai sodai ir verbos. Kasmet Krašto muziejaus rengiamose tautodailininkų parodose galime pasigrožėti Marijonos Blažaitytės ir Skirmantės Pilsudskienės skutinėtais bei Aldonos Aldonienės spalvingaisiais margučiais. Sertifikuotais šiaudiniais sodais ir kitais šiaudų dirbiniais kasmet džiugina Julija Šlajienė ir Virginija Jankauskienė. A. Narkevičiui 2019 m. suteiktas šiaudinių sodų, šiaudinių eglutės žaisliukų, žvaigždžių bei girliandų sertifikatas. Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijos tęsėja Jadvyga Kvieskienė stebina subtiliai surištomis augalų kompozicijomis.

TALENTŲ ĮVAIROVĖ

Anot R. Kulytės-Libienės, XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmonės, turintys bičių šeimų ir paveldėję iš tėvų įrankius bei patirtį, dažniausiai žvakes liedavo tik savo reikmėms. Tačiau už pagalbą per rugiapjūtę, bulviakasį ar linarūtę artimesniems kaimynams atsidėkodavo medumi ir žvakėmis. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Regina Karaliūnienė ne tik senuoju būdu lieja žvakes, bet ir yra tradicinės augalininkystės puoselėtoja. Jos pasiekimai – sertifikuotos lietinės žvakės ir penki žolininkystės produktai. O štai Olga Vilkelienė pripažinta vyndarystės amato žinove: sertifikuota 12 vynų rūšių, pagamintų iš aronijų, aviečių, juodųjų serbentų ir aviečių, šeivamedžių, šermukšnių ir kt.

Didelę reikšmę lietuvių valstiečių mitybos racione turėjo pienas ir jo produktai. Žemaitijoje gaminamas kastinis, kurį anksčiau sodiečiai dažniausiai valgydavo per pasninką ir talkas, šiandien labai mėgstamas visoje Lietuvoje. Tradicinio tautinio paveldo produkto – kastinio gamintojas Jonavos krašte yra Petras Bieliauskas. Sertifikuotais ledinukais ir baltos masės karamelės gaminiais daugelį Jonavos renginių paįvairina Laima Lašinienė.

Tradiciniais karpiniais, kuriais kaimo žmonės gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus, namų langus, indaujas, jonaviečius džiugina senojo karpymo amato puoselėtoja, tradicinių amatų meistrė Regina Jegorovienė, regioninėje

„Aukso vainiko“ parodoje laimėjusi trečią vietą. Tautodailininkų būryje – ir senojo kalvystės amato puoselėtojas Andrius Šukutis, vytinių juostų audimo tradicijų tęsėjos Ilona Menčenkovienė ir Živilė Laurinavičienė, pintinių juostų meistrė Elona Liktaravičienė. Ilona – ir sertifikuota senojo mezgimo amato žinovė. Metalo kalybos darbais bei tapyba užsiima Pranas Smailys. Svetlana Alekseiko-Pogosian praktikuoja metalo kalybą, ji jau seniai tapusi Jonavos krašto tautodailininkų bendruomenės dalimi.

RIEŠINIŲ MEZGIMAS – TAI MEDITACIJA

Jonavietės tautodailininkės E. Pečiurienės, mezgančios riešines, pavardė žinoma visoje Lietuvoje. Krašto muziejaus skyriuje buvo eksponuotos 74 meistriškai numegztų riešinių poros, kuriose suderinta spalvų gama atskleidė autorės skonį, talentą ir meilę tradiciniam menui.

Eglė prisipažino, kad vienspalvės riešinės jai pačiai atrodo mažiau patrauklios nei išpuoštos ornamentais. Anot pašnekovės, kiekviena moteris ieško papuošalo, kuris jai ir tiktų, ir patiktų. Todėl autorė stengiasi jas dekoruoti, renkasi jaukias, akis šildančias spalvas. „Šioje parodoje eksponuojamos riešinės – tai mano aštuonių mėnesių įtempto darbo rezultatas“, – sakė darbų autorė.

Krašto muziejaus vadovė Daiva Petrikėnienė akcentavo tautodailę, kaip labai svarbią šiandieninės kultūros dalį. „Mane žavi Eglės Pečiurienės riešinių parodos pavadinimas „Delnuose telpa pasaulis“. Jis telpa ir tikrąja prasme, nes į darbus Eglė įdeda visą savo mažąjį pasaulį, darną ir meilę, ir perkeltine, kadangi atspindi tautos kūrybą, pasaulėžiūrą. Linkiu, kad šie Tautodailės metai suteiktų dar didesnį kūrybinį impulsą ir galimybių dar plačiau atverti savo pasaulio grožį, kuriant nuostabias riešines“, – linkėjo

Tautodailės metams skirtą pirmąjį renginį vainikavo jonavietės Eglės Pečiurienės riešinių paroda „Delnuose telpa pasaulis“. Giedrės Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

D. Petrikėnienė.

POKALBIAI SU SAVIMI

E. Pečiurienės meniniai talentai išryškėjo dar tada, kai ji, Eglė Drulytė, mokėsi Jonavos statybininkų mokykloje – moksleivė mielai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, buvo komunikabili ir labai jautri, literatūros rašiniuose stengdavosi analizuoti gyvenimo prasmės bei žmonių tarpusavio santykių klausimus. Tokią poziciją lėmė ne tik literatūriniai gebėjimai, bet ir nelengvi vaikystės bei jaunystės metai. „Dar vaikystėje pradėjau megzti, savarankiškai šeimininkauti, stengiausi mokytis, nusiraminimo ieškojau kurdama eilėraščius, kurie ne kartą buvo išspausdinti rajono spaudoje“, – prisiminė tautodailininkė sunkųjį gyvenimo laikotarpį.

Eglės poezija – tai jos pokalbis su medžiais, dangumi, kreipimasis į tuos, kurie ją paliko likimo nežiniai. Paskui mergina tapo rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nare, šventėse skaitydavo savo eiles, įdėmiai gaudydavo kiekvieno kūrėjo ištartą žodį. „Eilėraščiai buvo ir liko mano vidinio pasaulio užpildymas. Ir dabar kartais eilėmis pasikalbu su savimi – vėlyvą vakarą sėdu prie popieriaus lapo ir ant jo suguldau savo mintis“, – nusišypsojo pašnekovė.

PAKERĖJO NAUJA SRITIS

Nors Statybininkų mokyklą baigė sėkmingai, bet dažytojos profesija nesužavėjo – širdis traukė meno link. Pirmasis žingsnis – floristikos kursai, po kurių Eglė ėmė kurti džiovintų augalų koliažus. Floristės kompozicijomis gėrėjosi ne tik Jonavos, bet ir kitų rajonų meno mėgėjai. 2010-aisiais vienoje mugėje ji pastebėjo moterį, čia pat mezgančią ir pardavinėjančią karoliukais išpuoštas riešines. Tarytum kokia jėga jos akis prikaustė prie šio reginio – negalėjo atplėšti žvilgsnio. „Pajutau keistą jausmą, tad priėjau prie mezgėjos ir paprašiau paaiškinti, kaip tai daroma. Tačiau moteris nebuvo linkusi dalytis paslaptimis. Nusprendžiau pati išmėginti – jau tą pačią dieną, prisipirkusi įvairiaspalvių karoliukų, sėdau prie kompiuterio ir ėmiau ieškoti informacijos apie riešinių mezgimą“, – pasakojo jonavietė.

Karoliukus įmegzdama į kiekvieną eilutę, kūrėja tiesiog sugadino darbą. Tačiau nesėkmė moters neatbaidė, priešingai – tarsi skatino ieškoti daugiau žinių ir intensyviai dirbti. 2011-aisiais Kaziuko mugėje Kaune ji jau pristatė dešimt spalvotais karoliukais išmargintų riešinių, turėjusių stebėtiną paklausą. Tais pačiais metais E. Pečiurienė tapo Tautodailininkų sąjungos nare, o netrukus Eglės riešinėms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

MENO KŪRĖJOS STATUSAS

Jonavietės sukurtų darbų personalinės parodos buvo surengtos Jonavos krašto muziejuje, Klaipėdos miesto etnokultūros centre, Kintų Vydūno kultūros muziejuje, Kėdainių amatų centre, Liudviko Rėzos muziejuje Juodkrantėje, Lietuvos Respublikos Seime. Nuo 2011-ųjų tautinio meno mėgėjus žavėjo vienuolika personalinių parodų, Eglės darbai pristatyti septyniose bendrose liaudies meno parodose. „Kasmet dalyvauju dviejose trijose mugėse ir vienoje parodoje. Galbūt turėčiau būti aktyvesnė, kad mano darbus galėtų pamatyti daugiau gyventojų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tačiau, atvirai pasakysiu, nesuspėju primegzti tiek riešinių. Sakykime, mugėse ant stalelio reikėtų turėti bent 20 porų, su dešimčia ten nėra ką veikti. Kiekviena pora reikalauja nemažai 24 2020 NR. 2 (12)

triūso ir laiko, kurio, deja, man pritrūksta“, – prisipažino tautodailininkė.

Anot menininkės, per vienuolika metų ji numezgė 1489 poras riešinių. „Vienos rankos riešinei reikia 4000 karoliukų, porai – dvigubai daugiau. Kartais nepakanka dienos tik spalvotiems karoliams suverti. Per keturias ar penkias dienas pavyksta numegzti vieną porą, – aiškino Eglė. – Man pritrūksta valandų, kad galėčiau patenkinti ir kitus savo pomėgius. Aš noriu lankytis renginiuose, skaityti knygas, kurti eilėraščius, kuriuos tik retkarčiais brūkšteliu.“

2017-aisiais Kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjos statusą. E. Pečiurienė nusišypso – tai esąs didžiausias jos darbo įvertinimas. „Kūryba – kaip oras, kurio man visada reikia“, – pridūrė ji.

Tautodailės metais savo sukurtus tautinio paveldo produktus riešinių meistrė pristatė respublikinėje Kaziuko mugėje, tarptautiniame folkloro renginyje „Skamba skamba kankliai“, o gruodžio mėnesį pakviesta juos eksponuoti LR Parlamente.

EDUKACINĖS PROGRAMOS – TAUTODAILEI PUOSELĖTI

Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus skyriuje organizuojami edukaciniai užsiėmimai – dar vienas siekis prisiminti senuosius amatus, papročius, kaimo buitį. Etnologė R. Kulytė-Libienė atvirai sako išgyvenanti prasmingą ir džiugų laikotarpį. „Noriu, kad mokiniai, atėję į muziejų, patirtų kuo daugiau džiaugsmo, noriu, kad sąvoka „etninė kultūra“ jiems keltų geras emocijas. Senelių, prosenelių, giminės patirtis gyvena mumyse, net jeigu jų ir nepažinojome. Manau, mūsų pareiga prisiminti jų gyvenimus, darbus, prisiminti, ko jie išmokė, ką paliko, ką davė giminei, bendruomenei. Perimdami šimtmečius kauptą išmintį, padarytume mažiau klaidų“, – pabrėžė ji.

Anot pašnekovės, jai pačiai vaikystės metai paliko neišdildomų prisiminimų, o vasaros, savaitgaliai, praleisti kaime, pas senelius, buvo labai svarbūs. Moters teigimu, vaikystės patirtys suformavo šiandienį jos požiūrį į darbą. „Prisimenu, kaip seneliai mums su sese padarė mažus grėbliukus, naščius, nupynė krepšiukus. Buvo smagu dirbti kartu su suaugusiaisiais, o

E. Pečiurienės riešinės Krašto muziejuje vykusioje parodoje „Delnuose telpa pasaulis“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

šiandien gera apie tuos darbus kalbėtis. Mama su tėčiu ir dabar yra pagrindiniai etnografinės medžiagos teikėjai. Užsirašau viską, ką jie pasakoja apie šeimos šventes, valgius, kaimo vakarėlius, talkų tradicijas. Mamytė mane išmokė saugoti ir branginti šeimą. Abu tėvai – darbštumo, ištvermės, pagarbos žmogui pavyzdžiai, suformavę darbo įgūdžius, kuriuos galėjau perkelti į kitą sritį ir erdvę“, – pasakojo etnologė.

INTENSYVI VEIKLA

R. Kulytė-Libienė įsitikinusi, kad, vedant edukacijas, svarbu sukurti ryšį su auditorija ir ją gerbti. Aukščiausia pagarbos išraiška – pasiruošimas pamokai. Edukacinėms programoms parengti, tobulinti Rasa skiria didžiąją savo laisvalaikio dalį. „Edukacinės programos – labai kūrybiškas darbas, o kūrybai reikia laisvės ir erdvės. Pati galiu pasirinkti edukacijų temas, spręsti, kokiu formatu jas pateikti mokiniams – tai man labai svarbu. Už supratimą, pagalbą ir palaikymą esu dėkinga mūsų įstaigos vadovams, kolegėms ir Kultūros centro darbuotojams“, – džiaugėsi pašnekovė.

E. Pečiurienė parodos „Delnuose telpa pasaulis“ atidarymo renginyje 2020 m. sausio 17 d. G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

E. Pečiurienės riešinės. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

Jonavos r. Kulvos Abraomo Kulviečio mokyklos ugdytiniai užsiėmime „Lino kelias“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

Per šešerius darbo metus muziejuje R. Kulytė-Libienė nemažai nuveikė: parengė ir įgyvendino tris Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotus projektus, inicijavo keliolika tautodailės parodų, dvidešimt paskaitų rajono moksleiviams bei mokytojams, tris etnografines ekspedicijas, organizavo edukacines stovyklas moksleiviams „Amatų pynė“, kasmet veda edukacinius užsiėmimus. Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos kultūros ministerijai pateiktos 24 Kultūros paso paraiškos, 23 edukacinės programos įtrauktos į Kultūros paso paslaugų rinkinį. Penktus metus ji atstovauja Jonavos rajonui Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos taryboje.

Jonavos Justino Vareikio progimnazijos penktokai užsiėmime „Veltinio fenomenas: tradicija ir dabartis“. G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos antrokai užsiėmime „Lino kelias“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

TRADICIJOS SVARBA

Etnologė įsitikinusi, kad jaunų žmonių domėjimąsi etnine kultūra galima sužadinti pasitelkiant istorijas, sakmes, žaidimus, nebijant naujų, modernių formų. Vienas iš sėkmingai jos vykdytų projektų „Nuo interpretacijos link tradicijos“ liudija, kad jaunąją kartą įtraukti į etnokultūrines veiklas pavyksta daug sėkmingiau, jeigu pasitelkiamos naujos formos ir tik tada einama tradicinių link. Etnografinėse ekspedicijose Rasa yra surinkusi nemažą pluoštą medžiagos apie Jonavos krašto papročius, būtent šios medžiagos pagrindu yra kuriama dabartinė jaunosios kartos edukavimo bazė.

„Manau, žmogui būtina turėti tam tikrus ritualus – tai psichinio gyvenimo būtinybė. Ritualai – tai pasikartojantys veiksmai, kurie padeda susitelkti, susivokti savyje, nurimti. Kasdieniai mano ritualai – dainavimas, kankliavimas, skaitymas. Jie, manau, svarbūs ir vaikams: žaisti tuos pačius žaidimus, dainuoti tas pačias dainas, eiti tuos pačius ratelius tuo pačiu eiliškumu – taip saugiau. Kai nebelieka ritualų, nebelieka ir tapatumo. Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad jo atlikti veiksmai duos

Jonavos Justino Vareikio progimnazijos septintokai užsiėmime „Tarpe nyčių nytužėlių“. G. Narbutaitės-Kontrimės nuotrauka.

UAB „Erudito“ licėjus ugdytiniai edukacijoje „Medžio kultūra: „vilkelio“ dekoravimas“. R. Kulytės-Libienės nuotrauka.

rezultatų. Dabar daug ką darome dėl pramogos, nežinodami prasmės, todėl kartu su vaikais ir bandome jos kūrybiškai ieškoti. Tradicija gyva, kai ji kuriama: vaikus skatinu kurti verbavimo formules, pabaigti patarles, sukurti sakmę ar pasaką, nes kultūra gyva tol, kol gyvi mitai“, – samprotavo pašnekovė.

PRASMINGOS ŽINIOS

Rasa kelias valandas gali pasakoti, kaip išgaunamas lino pluoštas. Pagrindinę žaliavą – linus – edukologė augina tėvų valdose. „Tradiciškai linus sėja tėtis, nes tai yra vyrų darbas. Subrendusius nurauna mano vyras, o mes su mama rišame juos į pėdus ir statome į gubas, kad išdžiūtų. Tačiau pluošto gamybai linai turi išsiklojėti. Jei pasitaiko geri orai, linai išsiklojėja per 3–4 savaites, o nepalankiomis sąlygomis prireikia ir 8 ar 9 savaičių. Labai svarbu pastebėti, kada jie jau išsiklojėję – tenka ir ant piršto sukti, ir į vandenį nardinti. Paruoštą medžiagą atsivežame į muziejų ir pradedame dirbti“, – aiškino etnologė.

Pasak pašnekovės, lapkričio ir gruodžio mėnesiais didžiausio dėmesio sulaukia žvakių liejimo užsiėmimai. Tai, pasak Rasos, esąs bendruomeninis darbas: kiekvienas turi prisidėti prie kito dalyvio žvakės gamybos, nes liejama ratu. Edukacijoje „Medžio kultūra: „vilkelio“ dekoravimas“ didžiausias dėmesys skiriamas mediniams vaikų žaislams, išryškinama liaudies skulptūros vertė, pristatomi Jonavos krašto medžio drožėjai. „Užsiėmime „Veltinio fenomenas: tradicija ir dabartis“ mokiniai noriai velia tokius kamuolius, kuriuos XIX a. pab. – XX a. pr., neturėdami guminių, iš karvės plaukų ar avies vilnos nusiveldavo kaimo vaikai. Stovyklai „Amatų pynė“ iki vasaros pradžios reikia paruošti 500 tokių „sviedinių“ ruošinių“, – pasakojo R. Kulytė-Libienė.

Itin populiarūs kulinarinio paveldo užsiėmimai, per kuriuos lankytojai mala girnomis, grūda kanapes, muša sviestą. Verta paminėti ir edukacines programas, kuriose kalbama apie šeimos vertę. „Surengtų etnografinių ekspedicijų metu užfiksuotas ne vienas garbaus žmogaus pasakojimas apie meilę ir santarvę šeimoje. Jonavos krašto žmonės noriai atveria savo širdis, išpasakoja gyvenimą, savas paslaptis. Lankytojai gali pasiklausyti ir garso įrašų, ir pasigėrėti filmuota medžiaga. Džiaugiuosi matydama, kad vaikams tradicinė kultūra įdomi – jie nori žinoti, kaip gyveno jų proseneliai. Vesdama edukacinius užsiėmimus, pastebėjau, kad mokiniams patinka dirbti tikrus darbus: vyti virves, plėšyti plunksnas, kedenti vilnas, kulti, minti, šukuoti linus. Prasminga kaupti žinias, kai ži-

nai, kad yra kam jas perduoti“, – sakė pašnekovė.

NETIKĖTI POKYČIAI

28

Etninės kultūros specialistę džiugina, kad Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais. Tai, jos manymu, ne tik paskata domėtis tradicine kultūra, bet ir savotiškas įpareigojimas. „Džiaugiuosi, kad mūsų įstaigoje susibūrė tautodailininkų bendruomenė, kurios nariai labai šiltai bendrauja, dalijasi patirtimi, džiaugiasi surengtomis parodomis. Šiemet ketinome surengti ne vieną jubiliejinę parodą, pasidžiaugti naujais tautodailininkų darbais, o rudenį aktyviai dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Deja, nenumatytos kliūtys sutrukdė įgyvendinti ne vieną prasmingą sumanymą. Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija užkirto kelią kolektyvinėms veikloms, susibūrimams. Šiandien niekas negali pasakyti, kas mūsų laukia rytoj, nes koronavirusas nesiliauja gąsdinęs“, – apgailestavo Krašto muziejaus etnologė R. Kulytė-Libienė.

Todėl teko koreguoti planus ir imtis kitokių darbų. Vienas svarbiausių – leidinio apie Jonavos rajono tautodailininkus rengimas. „Surinkau nemažai medžiagos apie kiekvieną talentų turinčią asmenybę. Nuotraukomis iliustruotoje knygoje, kuri vadinsis „Dailieji Jonavos krašto amatai“, bus galima susipažinti su visais mūsų rajono liaudies menininkais, jų darbais, pasiekimais ir pomėgiais. Nauja knyga tegul bus dovana besibaigiantiems Tautodailės metams“, – trumpai informavo jos rengėja.