Pašaukimo kelias (apie save

BIRUTEI GADIŠAUSKIENEI – 70 PAŠAUKIMO KELIAS (APIE SAVE)

D. Kasparavičienės nuotrauka.

Birutė Gadišauskienė – tapytoja, inžinierėchemikė. Gimė 1950 m. Kupiškyje. 1969 m. baigė Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, o 1975 m. – inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute. 1975–1995 m. dirbo Jonavos azotinių trąšų gamyklos „Azotas“ gamybos skyriaus inžiniere. 1995–2011 m. vadovavo ERGO draudimo bendrovės Jonavos atstovybei.

Piešti pradėjo būdama brandžiame amžiuje. Mokėsi savarankiškai iš impresionistų, Italijos, Prancūzijos, Anglijos bei Lietuvos tapytojų. Įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos gamtos, architektūros ir kelionėse patirtų įspūdžių, taip pat kultūros, papročių, architektūros. Sukaupta gyvenimiška patirtis, atkaklus darbas, užsibrėžto tikslo siekimas davė gerų rezultatų – nutapyta per 120 paveikslų ir surengta keturiolika personalinių parodų. Autorės paveikslai buvo eksponuojami bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose ir kitose erdvėse Kupiškyje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Jonavoje. Šių metų pavasarį buvo surengta paroda Lietuvos Seimo rūmuose.

„Tapyba netikėtai įsiveržė į mano gyvenimą, pasiglemžė mintis, laiką ir įprasmino mano gyvenimą“, – sako B. Gadišauskienė.

Būdama inžinerinio mąstymo, B. Gadišauskienė savo kūryboje ne kartą grįžta prie tvirtų linijų ir ryškių spalvų, aiškiai matomų paveiksluose „Šokėja“, „Ispanė“, architektūros elementų – darbuose „Eifelio impresijos“, „Eifelis“ ir kt. Jos paveikslai atspindi atvirą simbolizmą, paprastumą, iliustratyvumą, yra suprantami kiekvienam, bet kartu jautrūs, išgyventi, verčiantys susimąstyti apie žmogaus būtį, jos trapumą. Tai dailininkės kūrybos vizitinė kortelė.

„B. Gadišauskienės tapybos stilius išplaukia iš Lietuvos arsininkų tradicijų. Tai atsispindi jos ryškiose, drąsiose, jautriai išmąstytose spalvinėse dermėse. Taip pat paveikslų struktūrose, išplaukiančiose iš sąsajų su liaudies menu. Norėčiau pabrėžti, kad Birutė yra tikras grynuolis, pagaunantis impulsą ir improvizuojantis, sugebantis išreikšti savo gyvenimo patirtį ir kūrybines emocijas tapyboje“, – taip apie B. Gadišauskienės kūrybą atsiliepia tapytojas, profesorius, technikos mokslų daktaras Jonas Butkevičius. 49

---------------- oOo------------------

Mano, kaip ir visų gimusiųjų 5–6 dešimtmetyje, gyvenimo kelias buvo įvairus – dažnai vingiuotas ir duobėtas: tai jis platus ir kyla į kalną, tai leidžiasi takeliu į ūksmingas šalikeles. „Nedrausk savo svajonių. Svajok iš tikrųjų ir uoliai tikėk savo svajonių įgyvendinimu, nes jos padaro tave didesnį, tvirtesnį, geresnį. Kokios yra tavo svajonės, toks bus ir tavo gyvenimas.“ (Oriso Swett Marden)

Šiuos žodžius perskaičiau labai seniai ir niekada nepamiršau. Į šį pasaulį ateiname visi vienodi – nuogi ir priklausomi nuo suaugusiųjų, jie padeda žengti pirmuosius žingsnius. Artimieji, giminaičiai, o vėliau mokykla formuoja mūsų požiūrį į aplinką. Visos tos puokštės viduryje vystosi asmenybė. Kadangi ją veikia daugybė faktorių ir aplinkybių, tai ir susiformuoja ji daugialypė ir, jei jaučiasi laisva, būna tikrai nenuspėjama. O laisva ji gali būti visada, bet kartais savo noru tampa priklausoma ir įsipareigojusi. Tapti laisvu žmogus tikrai gali bet kada, jei tik to nori...

Į pirmą klasę! 1958 m.

Stasio ir Bronės Banių šeima prie savo namo Kupiškyje, 1969 m. Viduryje – Birutė ir brolis Algimantas.

Mano gyvenimas iki tam tikro laiko buvo labai aiškus ir nuspėjamas... Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad kartais nuvingiuoja visai ne ta kryptimi, kuria buvo suplanuota. Dabar galvoju, kad viskas, kas man nutiko, tikrai nėra atsitiktinumas. Noriu papasakoti apie savo gyvenimo tarpsnius, formavusius mane kaip asmenybę.

Esu aukštaitė. Gimiau Kupiškyje, tokiame gražiame Aukštaitijos miestelyje. Mano vaikystė prabėgo braidžiojant po dviejų upių – Lėvens ir Kupos pakrantes, tarp atvirų, geraširdžių žmonių.

Mano tėvas Stasys Banys kilęs iš bežemių grytelninkų, tačiau man visada atrodė solidus, aukštas, stiprus. Santūrus, ramus žemaitis – pasakys žodį tada, kai gerai pagalvos. Nei panikos, nei garsios nuomonės. Į Kupiškį iš Kelmės jį nubloškė paskutiniai karo metai. 1949-aisiais jį su vyresniu broliu Vladu paėmė į sovietinę kariuomenę ir atvežė į Kupiškį. Betarnaujant baigėsi karas. Abu broliai liko Kupiškyje, mat vedė dvi vietines gražuoles, abi Branislavas, ir ėmė kurti savo ateitį. Tapo beveik aukštaičiais – išmoko kepti duoną ir virti gardų kupiškėnišką alų. Žiemos vakarais šeimos su vaikais tuo metu rinkdavosi pas kaimynus, užsidangstydavo langus ir dalijosi naujienomis apie pasaulio politiką, klausėsi „Amerikos balso“. Man tai buvo labai įdomu. Iš tų laikų liko noras žinoti visas pasaulio naujienas ir vertinti situaciją.

Mama Bronė Mikokiūnaitė kilusi iš pasiturinčios šeimos, turėjusios žemės kaime, o miestelyje – gražią sodybą. Ji buvo skardžiabalsė aukštaitė, po darbų tėvų ūkyje mėgusi šokti ir dainuoti. Kai apgalvoju, kas šeimoje pas mus buvo menininkas, tai arčiausiai jo buvo mano mama – gražiai dainavo, šoko ansamblyje, mezgė savo sugalvotais raštais, puošėsi pati ir puošė mane. Ji turėjo labai aiškų požiūrį į sovietų valdžią. Tai ji man įskiepijo didelę meilę laisvei ir Tėvynei. Jau vaikystėje sužinojau apie Rusijos kalėjimų baisumus, nes grįžęs po amnestijos apie tai pasakojo mano tetos vyras, buvęs partizanas, nuteistas 25 metus kalėti lageryje.

Tėvai visada daug dirbo. Vaikus irgi spaudė prie darbo: ravėjom daržus, šienavom, vėliau teko dirbti šiltnamiuose, nes tėvai augino daržoves ir taip prisidurdavo prie menko vairuotojo atlyginimo. Mama dar rūpinosi sodu, kad vaikai gautų vitaminų iš uogų ir vaisių.

Tais laikais nebuvo nei auklių, nei darželių, todėl mane prižiūrėjo senelis, tiksliau, močiutės antras vyras, kuris mums buvo labai geras ir atidus, mes, vaikai, jį labai mylėjome. Jis turėjo mažą kalvę, o aš tupėdavau ant tos kalvės slenksčio ir žiūrėdavau, kaip jis dirba. Todėl moku daug vyriškų darbų ir turiu būti dėkinga už galimybę būti šalia senelio, ant kalvės slenksčio. Man ten labai patiko ir dėl to, kad visada buvo daug kalbama apie politiką, aptariamos įvairios miestelio naujienos. Senelis man buvo ir mokytojas, ir pavyzdys. Jis buvo tikrai neeilinė asmenybė – išmintingas, teisingas. Mane nustebino ir sužavėjo jo požiūris į mus, vaikus. Sykį jis pasikvietė visus savo anūkus ir padalijo po tikrą auksinį žiedą sakydamas: „Čia jums atminimui nuo manęs, saugokite ir prisiminkite.“ Man tada buvo šešeri metai. Tokia atsakomybė ir pasitikėjimas! O senelis Pajuodis patikėjo mumis. Aš tą žiedą išsaugojau iki šiol. Man jis pats gražiausias...

Paaugusi, būdama aštuntokė, prisimenu, žavėjausi braižyba, literatūra, muzika. Atsimenu, kaip mūsų muzikos mokytojas liepdavo pirkti abonementus į kamerinės muzikos koncertus, kuriuos atveždavo į Kupiškį. Aš visada juos įsigydavau ir jau nuo aštuntos klasės su malonumu eidavau į kiekvieną koncertą. Gerai prisimenu ir lengvosios muzikos koncertus.

Jau mokykloje ruseno protesto ir laisvės troškimas, todėl, nors ir buvo draudžiama, naktimis žiūrėdavome Sopoto festivalio koncertus, klausėmės „Liato s radijem“ transliacijų iš Lenkijos.

Baigusi mokyklą vietoj literatūros ar žurnalistikos, ko tikėjosi mūsų lietuvių mokytoja, pasirinkau Kauno politechnikos institutą (KPI), chemijos fakultetą, nes negalėjau išduoti savo mokyklos draugių. Stojome visos kartu, kad būtų drąsiau. Be to, Kaunas tada buvo lietuvybės simbolis. Būtent Kaune pirmą kartą iš labai arti pamačiau žmones, susirėmusius su tarybiniais milicininkais, kai buvo malšinamos riaušės po R. Kalantos laidotuvių.

Mokydamasi KPI, turėjau pomėgį – lankiau akademinio irklavimo treniruotes. Visos vasaros, dalis pavasario ir ankstyvo rudens prabėgdavo stovyklose Birštone, Trakuose, Kaune. Paskaitos, laboratoriniai darbai, praktika, ir štai – diplomas. Baigus institutą, tolesnis pasirinkimas buvo aiškus – Kėdainiai arba Jonava. Pasirinkau pastarąją.

Šiaurės Kaukazas, Škelda, 1979 m. liepa–rugpjūtis.

Karpatai, 1980 m. Alpinizmo stovykla. Šiaurės Kaukazas, Adil Su, 1978 m. liepa.

Darbą „Azote“ galiu pavadinti gražiu, įdomiu laiku. Teko įtemptai mokytis, laikyti krūvą egzaminų, perprasti sudėtingą technologiją, įgijau naujos patirties vadovauti būriui darbininkų. Laisvalaikiu dalyvaudavau jaunųjų specialistų susibūrimuose, teko vykti į alpinizmo ir kalnų slidinėjimo stovyklas Kaukaze, Armėnijoje, Karpatuose. Laikai buvo įdomūs. Mokytis reikėjo daug, reaguoti greitai ir atsakingai. Dar institute profesoriai A. Ancuta, J. Janickis, E. Pacauskas ir kiti įskiepijo atsakomybės ir pareigos jausmą. Spaudė mus prie mokslų, tačiau visa tai labai padėjo karjeros metais. Pamainos viršininke amoniako vandens ceche dirbti buvo gana sunku, bet kruopštus ir sąžiningas darbas neliko nepastebėtas – po trejų metų perėjau dirbti į gamybos skyrių vyr. dispečere, vėliau ir vyr. specialiste. Mokiausi iš geriausių „Azoto“ vadovų, todėl buvau tikra, kad po tokios mokyklos galėjau dirbti bet kur, nes čia reikalavimai ir technologijos buvo tokios, kokių Lietuvoje daugiau niekur nebuvo.

1987 m. ištekėjau ir keletą metų auginau du sūnus – Andrių ir Saulių. Tuo laiku prasidėjo Sąjūdžio laikai – judėjimas už Lietuvos nepriklausomybę. Su tėvais ir savo šeima stovėjau Laisvės kelyje. Kitus įvykius teko sekti per televiziją, po bokšto užėmimo sausio 13-ąją – per radiją. Vaikai buvo visai mažiukai.

Neišpasakytas džiaugsmas buvo atgauti laisvę. Gaila, mama to nesulaukė. Meldėmės, kad pasisektų, tikėjome, kad viskas bus gerai. Buvome naiviai drąsūs. Vėliau teko pergyventi blokadą, nepriteklių, žiemą be šildymo ir karšto vandens. Bet tai nebuvo nei sunku, nei baisu. Tai buvo mūsų Laisvė. Dar kartą sutikčiau tai pergyventi, kad tik negrįžtų tie priespaudos laikai.

Vaikai augo, problemos sprendėsi. Viskas ėjo į priekį. Kaip matote, neužsimenu apie jokią dailę. Tikrai dar apie ją negalvojau. Tiesa, visada mėgau knygas, teatrą, koncertus, lankydavau parodas, kai tik galėdavau. Pamenu, vaikystėje varvinau seilę žiūrėdama,

Lietus Paryžiuje. Akrilas, kartonas, 70x65, 2018.

Šiaurės jūra. Aliejus, drobė, 60x50, 2018.

St. Michelio kalno paslaptys. Akrilas, kartonas, 70x65, 2019.

Šokėja. Atokvėpis. Akrilas, kartonas, 85x60, 2019. kaip tikrais vandeniniais dažais piešia mano vyresnė draugė. Bet buvau įsitikinusi, kad aš nemoku piešti.

O gyvenimas tekėjo savo vaga: darbas, namai, vaikų reikalai. Gyvenome sunkiai, daug dirbau. Paaugę dirbo ir sūnūs. Išmoko atsakomybės, kruopštumo. Dabar moka visus vyriškus darbus ir jų nevengia. Vaikai visada mane skatino pasitempti, laikytis tvirtai ir žengti į priekį. Mes visada buvome draugai, jie padėjo man, o aš stengiausi sudaryti jiems sąlygas mokytis, siekti savo svajonės. Ir iki šiol mes draugaujam. Visada išklausau jų nuomonės. Dabar mes visi žengiame savo keliais – Saulius savo savarankišką gyvenimą pradėjo kelione Šv. Jokūbo keliu šiaurės Ispanijoje ir nuėjo 1000 kilometrų iki Santjago de Compostelo. Andrius bandė laimę Kipre, Anglijoje, suaugo ir sutvirtėjo. O dabar abu sėkmingai dirba Vilniuje.

Gyvenu įdomiu laikotarpiu. Esu laiminga, kad gimiau tokioje gražioje, taikioje, garbingoje šalyje, kuri sugebėjo atidaryti ilgam užvertas duris į laisvę, paskatindama ir kitas tautas siekti savo nepriklausomybės. Esame maži, bet tikrai vertingi. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Jaučiu, kad mano likimas labai glaudžiai susijęs su Tėvynės keliu. Ir man pasisekė, kad mano tėvų puoselėta Laisvės dvasia ir meilė Tėvynei palietė ne tik mane, bet ir mano vaikus. Mes visi esame Lietuvoje, kuriame savo ateitį ir džiaugiamės Laisve, kurią mums atnešė 1990 m. kovo 11-oji. Visi dalyvavome įvykiuose, atvedusiuose tautą iki Laisvės atkūrimo dienos. Mes su sūnumi Andriumi, kuriam tada buvo daugiau nei metai, stovėjome Baltijos kelyje, o sūnus Saulius jau girdėjo tankus, Jonavos gatvėmis žlegsinčius 1991 m. sausio 13-osios naktį. Tik laisvoje Tėvynėje galiu kurti, keliauti, dalintis savo patirtimi ir talentu. O galimybė keliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su kitų šalių kultūra, pamatyti kitokią gamtą ir papročius paskatino mane atidžiau pažvelgti ir į savo kraštą. Daug keliauju ir po Lietuvą. Visos kelionės tik patvirtina, kad ji – pati gražiausia. Visa ta patirtis sluoksniavosi, dėliojosi ir subrendo, pradėjo veržtis į paviršių.

Taip jau susiklostė, kad vaikams iškeliavus į platųjį pasaulį, atsirado laiko ir sau. Ieškojau, kuo užsiimti laisvalaikiu. Palankiai susiklosčius aplinky-

Jonaviečiai – B. Gadišauskienės parodos Seimo rūmuose dalyviai. Vilnius, 2020 m.

bėms atsidūriau dailės studijoje, prisėdau ant kėdės priešais molbertą ir... Taip aš pradėjau savo kūrybinį tapybos kelią. Tai atsitiko prieš ketverius metus ir, nors ir keista, būtent dabar pasijutau laisva, savo vietoje. Tada, kai kitiems atrodo, kad gyvenimas nugyventas ir nieko įdomaus nutikti nebegali, aš atradau savo pašaukimą. Mano gyvenimas tęsiasi ir sukasi tokiu greičiu ir įspūdžiais bei galimybėmis, kad net kartais sunku patikėti. Tik reikia visa tai pasitikti atvira širdimi, su džiaugsmu ir meile.

Tėvų įskiepytas darbštumas, atsakomybės jausmas, užsispyrimas, smalsumas ir tvirta valia padėjo man kūrybiniame kelyje. Daug ir sunkiai dirbau, mokiausi ir studijoje, ir savarankiškai grafikos, tapybos aliejumi, akrilu. Visa tai padėjo lavinti ranką, pajusti spalvų derinius. Dar viena mano kūrybos išraiška – mandalos. Jos padeda sudėlioti mintis, subalansuoja ir atkuria jėgas. Tai gana greitas darbas ir labai tinka kūrybinėms dirbtuvėms – po poros valandų kiekvienas dalyvis išsineša beveik jau baigtą darbą, o tai paskatina ne vieną toliau tobulinti įgūdžius. Kuriame mandalas su senjorais Jonavos bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universitete, Jonavos ir Panevėžio mokyklose, Kupiškio ir Jonavos bendruomenių susitikimuose ir šventėse. Dalintis savo žiniomis, padėti žmonėms rasti kelią į save, puoselėti grožį ir nešti džiaugsmą aplinkiniams – toks mano gyvenimo tikslas.

Vis dar esu optimistė, todėl mano paveiksluose daug spalvų, judesio, teigiamų emocijų. Ruošdama parodas turėjau tikslą paskatinti vyresnius žmones imtis iniciatyvos, atrasti talentus savyje, juos puoselėti ir į pasaulį žvelgti su viltimi ir džiaugsmu. Vis prisimenu maestro Jono Vaitkaus žodžius: „Gerai, kai horizontas toli...“