Eilėraščio stebuklą kuria netektys ir atradimai

EGLEI BRAZDŽIŪNEI – 70 EILĖRAŠČIO STEBUKLĄ KURIA NETEKTYS IR ATRADIMAI...

Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos E. Miliušytės-Brazdžiūnės

Vienas paskutinių šios vasaros atodūsių Jonavos viešojoje bibliotekoje – poetės Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės kūrybos popietė, sukvietusi į skaityklą būrį jos draugių, kūrybos gerbėjų, bendraminčių. Visus jungė dvasinio bendravimo džiaugsmas, kiek nostalgiškas poezijos ir saksofonu vingiuojamų klasikinių melodijų pasiilgimas.

Kas toji paslaptingoji Eglė, neretai savo tekstus ženklinanti Egmilės slapyvardžiu? Prasitarusi, kad nemėgsta ditirambų ir reklamos, kūrėja jau išleido 15 eilių knygų, internete paskelbė keturis plunksnos bičiulių albumus, jos kūrinėlių galima rasti feisbuko erdvėje. Nuo 1997 m. pasirodžiusios jos pirmosios autorinės knygelės „Pelynų pieva“ iki ką tik atverstos „Rūko pėdsakais“ prabėgo 23 metai. Stebėtinas darbštumas, atvirumas, produktyvumas. 43

1951 m. Eglė ir Žilvinas.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Gimiau Žiežmariuose, šimtmečio viduryje. Tačiau vos man sulaukus metukų, šeima persikėlė arčiau Kėdainių, į anksčiau buvusį Dotnuvos rajoną. Nuo vaikystės išliko tik keletas šviesių prisiminimų, daug kas mane liūdino ir neleido jaustis laimingai. Mes dažnai keisdavome gyvenamąją vietą, gal todėl, kad mamai, mokytojai, skirdavo darbą vis kitose kaimo mokyklose, o gal tai buvo ir geresnio gyvenimo paieškos. Tėvas, baigęs septynmetę mokyklą, buvo ganėtinai gabus, tad susirasdavo įvairių vadinamųjų švarių pareigų. Žiūrėk, tai pašto viršininkas, tai koks nors vedėjas, tai apylinkės pirmininkas.“

MINTYS IŠ TYLOS: Kalbėti apie Eglės kūrybą nepaprastai sunku. Gal todėl kritikai ir nebando to daryti. Kiekvienas suklustų: kaip per 23 metus galima išleisti tiek knygų? Tokie užmojai ne vienam profesionaliam eiliakaliui, atrodo, sunkiai būtų įveikiami. Poezija, žinia, ne sportas. Taškų, tritaškių grumtynėse su gyvenimu (jis jonavietės kūryboje, atrodo, itin mėgstamas lyrinis herojus) neskaičiuojame. Kitas, žiūrėk, išleidžia kuklią knygelę ir, tarsi pats jos išsigandęs, nuščiūva penkmečiui, dešimtmečiui. Ieško savęs, savo balso gyvenimo tyruose, bent siauros nišos literatūros megapolyje. Jei to balso nesuranda, jei niekas nekviečia į renginius, neploja jam literatų elitas, vadinasi, pastangos tuščios, o laikui bėgant apdulkės, lentynose bus nudaigota ir toji daug žadėjusi knygelė.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Po ilgoko blaškymosi tėvai nutūpė savo tėvų žemėje. Pradžioje, aiškindamiesi santykius, kiekvienas gyveno savo tėvų namuose, po metų aprimo ir ėmė kurti šeimos židinį to meto Dotnuvos rajone, tėvo tėviškėje Rukuose. Senelių namuose įrengėme nenaudojamą namo pusę ir pradėjome naują gyvenimą. Tuose namuose mačiau tikrą aslą, tikras girnas, kuriomis baba maldavo kruopas, tikrą pečių, ant kurio, kai kepdavo duoną, galima buvo užlipti ir pasišildyti. Duona visada kvepėdavo ežero, tyvuliavusio sodybos pašonėje, ajerais. Rytais tas ežeras skęsdavo ūkuose, gal todėl ir vardą gražų gavo – Rukų ežeras.

Krakių vidurinėje mokykloje ir tame kaime prabėgo mano gražiausi metai. Visada buvau aktyvi, tad nuobodžiauti neteko. O kokios gegužinės būdavo kaime... Gyva muzika, trumpais sijonėliais pasipuošusios mergaitės, berniokai, išpūtę krūtines, berželiais ir vėliavėlėmis išdabintas parkas. O rudeninės talkos kolūkyje bulvių, burokų ar linų laukuose... Nežinau, ar galėjo tai patirti miesto vaikai, bet mes, kaimietukai, buvome apdovanoti šia malone.“

MINTYS IŠ TYLOS: Maironį literatūros vertintojai pripažino už jo vienintelius „Pavasario balsus“, anykštietę Bronę Buivydaitę, pasirašinėjusią Tyrų Dukters slapyvardžiu ir 1921 m. išleidusią eilėraščių knygelę „Vasaros šnekos“, pavadino pirmąja tautos

1956 m. Mes 1959 m.

poete moterimi. Ar pavyks jonavietei įkopti į literatūros olimpą, rasti bendrą kalbą su meilės poezijos mūza, kaip antikos laikais rado žavingoji Sapfo, sunkus klausimas.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, išsibarstėme po visą kraštą. Nepatekusi į aukštąją mokyklą, įpuoliau į pirmą pasitaikiusį technikumą. Kur buvo vieta, ten ir ėjau. Prisimindama senelio, žinomo baldžiaus, amatą, pasirinkau baldų technologijos mokslus, o mano išsvajoti dalykai – literatūra, žurnalistika liko anoje slenksčio pusėje.

Atvykusi į Kauną, susitikinėjau su savo pirmąja meile. Jis jau trečius metus krimto inžinerijos studijas institute. Tik... ir šiandien negaliu pasakyti, kodėl mūsų keliai išsiskyrė. Besigydydama širdies žaizdas, tęsiau savo studijas. Po pirmo kurso grįžusi į namus, radau naują mūsų šeimos narę – mažąją Bangelę. Tai buvo paskutinis tėvų bandymas sutvirtinti trapią šeimą, bet toks mielas ir gražus, kad visi vaikščiojome lyg galvas pametę. Mūsų pasakoje prie Eglės ir Žilvino atsiradusi Banga buvo didžiausia tėvų viltis, o mums – gyvas žaislas. Kai tą vasarą man, jau devyniolikmetei panelei, tekdavo apie ežerą stumti vežimėlį su kūdikiu, dažnas vaikinukas pagalvodavo, kad tai aš „prisidirbau“. Mane tik juokas imdavo. Išmokau ir vystyti, ir košeles virti. Tai buvo nepakartojamos pamokos, kurios ypač pravertė po ketverių metų, kai gimė mano mažoji Ingutė...“

MINTYS IŠ TYLOS: Ten, kur nėra nei tekstų korektoriaus, nei profesionalaus redaktoriaus, kur autoriai pasitiki vien savimi, dažniausiai įsimeta ir gramatikos klaidų, ir kirčio nelygumų, diletantiško rimavimo, o leidinio turinys tampa kažkokiu chaosu, griaunančiu kūrėjo nepagrįstas iliuzijas apie jo neva meistriškai konstruojamą poezijos rūmą. Prancūzai kadaise sakė, kad gyvenimas nevertas nė vienos Bodlero eilutės. Kada mes, poetų tauta, išmoksime atrasti savo pasaulius ir ne knygų storiu, o tikrais poezijos deimančiukais įvertinti savo gyvenimus?

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Dėl savo aktyvumo technikumą baigiau su pagyrimu, pasirinkau mokytojos darbą. Pirmieji įspūdžiai prabėgo Kėdainiuose. Nėriau į mokytojos dalią tarsi į šaltinį ir gėriau jį, buvau pasirengusi bet kokiems iššūkiams. Tuo metu į širdį pasibeldė visomis vaivorykštės spalvomis pražydusi antroji meilė. Man buvo dvidešimt, jis – tos pačios mokyklos kolega. Kai jam atėjo pavėluotas šaukimas į kariuomenę, nemačiau kelio pro ašaras. Į namus plūste plūdo laiškai. Lankiau savo mylimąjį armijoje, gyvenau diena, kada jis grįš atostogų, deja, vos sulaukusi, prisiklausiau piktų kalbų ir sugrioviau savo meilę. Įsižeidusi išvykau į kelionę, kurioje susipažinau su savo būsimu vyru ir savo dviejų vaikų tėvu. Maniau, jog taip galėsiu pabėgti nuo savo jausmų. Ir pabėgau. Netoli, į Panevėžį. Netrukus susituokėme.“

MINTYS IŠ TYLOS: Grįžkime prie vadinamosios moteriškos poezijos. Eglės kūryboje jos daug. Net nereikia ieškoti, rinkti, sverti, ji visa – virpanti moteriškais žodžių sąskambiais, moteriškais eilučių viražais, jausmų tonais, pustoniais. Gaila, kančios, gėlos, netekčių ir atradimų polifonija neleidžia autorei išlaikyti 45

Su mama, 1964 m. 1968 m. 1970 m.

1971 m.

intrigą, kūrybinę įtampą, traukiančią skaitytojo dėmesį. O pasikartojantys motyvai prišaukia monotoniją, pilkumą, nuobodybę. „Man visada lengviau kalbėti eilėraščiais, kurių nesistengiu įsiminti, todėl ir sudedu į knygas, kad turėčiau iš ko paskaityti“, – prisipažįsta kūrėja savo autobiografijoje. Įdomus „pasiaiškinimas“. 46

Tarsi eilėraščiai būtų rašomi vien sau, tarsi tai būtų kasdienybės dienoraštis.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Iš Panevėžio išvykome, kai pirmagimei buvo vos pusantrų metukų. Mergytė buvo visas mano džiaugsmas ir didžiausias turtas. Persi-

kėlėme į Jonavą, nes čia gavome kambarėlį. Tai buvo mūsų namai, mūsų šeimos lizdelis, į kurį parsivežėme ir naują šeimos narį – sūnelį. Dukrelė dar neturėjo nė ketverių, jai buvo nelengva susitaikyti, jog jau ne ji šiuose namuose svarbiausia. Ilgainiui viskas stojo į savo vėžes, išskyrus vieną dalyką, stigo svarbiausios grandies – meilės. Tiesiog bridome gyvenimu visiems žinomais takais, manydami, jog taip galėsime nugyventi visą gyvenimą, užauginti vaikus, džiaugtis anūkais. Bet... vaikams paaugus supratau, kad be meilės gyventi nemoku, negaliu, nenoriu. Likau prie suskilusios geldos ir pradėjau mokytis gyventi be vyro, tik su vaikais...

Vienišės gyvenimas truko 13 metų. Ieškojimų kelyje teko sutikti nemažai vyrų, bet nė vienas nepatraukė savo širdimi. Pasimatymai būdavo trumpi, bespalviai. Vis dairiausi, iš kurios pusės atplauks Grėjaus laivas, nešamas vėjo ir lengvų bangų. 1997 m. dalyvavau televizijos laidoje „Bobų vasara“, kurioje viešai pareiškiau: „Taip, aš nenoriu gyventi viena, taip, aš noriu sutikti savo antrąją puselę, bet man nesiseka jos surasti.“ Tai buvo pirmas garsiai ir atvirai išsakytas skelbimas, taip pat atverta moters dalia ir vyrų požiūris į ją. Įvairių sulaukiau atsiliepimų. Moterys dėkojo, kad garsiai pasakiau tai, ką jautė jų, vienišų, dauguma. Kai kurios priekaištavo, kad nebūtina tų likimų viešinti, rėkti neva visa gerkle.

Ištekėjo dukra, o sūnus, neradęs laimės Lietuvoje, išvyko į Ispaniją, kur sutiko savo antrąją puselę – lietuvaitę nuo Pirčiupio. Šiandien turiu tris gražias anūkes. Šeima pagausėjo, bet iki pilnos laimės vis trūko vienos vienintelės grandelės...“

MINTYS IŠ TYLOS: Aprėpti savo eiliavimo dešimtmečius, sujungti savo „dvitaškius“ ir „tritaškius“ į vieną nuožmią „dvikovą“ su gyvenimu jonavietė pabandė 2018 m. pasirodžiusioje rinktinėje „Ant drugio sparno“. Neplonoje knygoje sudėtos gausios kone dešimties ankstesnių rinkinių eilutės, čia, atrodo, atrinkta tai, kas kūrėjos paletėje įdomiausia, brandžiausia. Ar išties pavyko tai padaryti?

Eglė, ko gero, vėl pasikliovė vien savo skoniu, savo supratimu, o gal suskaičiavo balsus, kurie po vienais ar kitais eilėraščiais sukrito virtualioje erdvėje. Šioje vietoje galima prisiminti Eduardo Mieželaičio žodžius apie kūrėjo amatą: „Neparašau nė vieno eilėraščio, neišsikankinęs iki beprotybės.“ Ypač didelė atsakomybės už meninį žodį našta užgula tuos, kurie patys, be bendražygių padrąsinimo ar sustabdymo mostų tiesia sau meilės, vilties ir tikėjimo tiltus...

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Vos perkopus pusamžio ribą, į mano namus dar kartą pasibeldė meilė. Trečioji, vėlyva ir tikra beprotė. Įpuoliau kaip į ugnį. Tačiau, apsvaigusi laime, nepastebėjau svarbiausio dalyko – lengvai dalindama meilę, negavau jos nė šlakelio. Buvau trečioji šio vyro žmona... Skyrybos išdraskė širdį ir namus. Praradau ne tik materialų pagrindą, bet ir tikėjimą, viltį, saugumo jausmą.“

MINTYS IŠ TYLOS: Įdomu, kaip galima sužaisti žodžiu Gyvenimas. Omaras Chajamas sakė, kad gyvenimas panašus į šachmatų lentą. Kiek čia pagundų, grimasų, variacijų. Kiek apsirikimų ir pergalės triumfo. Tradicinės būsenos, išreikštos popieriuje ir pavadintos gyvenimu, deja, mažai įtikina ir kūrybos grožio negelbsti. Vienoks gyvenimas buvo prieš karą, kitoks po karo, tačiau nei Maironio, nei Salomėjos talento tai nenustelbė. Neturėtume ir mes reflektuoti savo būsenų ant popieriaus, žaisti abstrakcijomis, kol nesame įsitikinę, kad mums tai viso labo Sizifo darbas...

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Visą savo brandų gyvenimą dirbau, o pastaruosius 33 metus Jonavos ligoninėje tvarkiau personalo reikalus. Dabar vėl likau prie suskilusios geldos, bet užtat laiminga. Nebereikia žiūrėti į laikrodį, į kalendorių, nervintis, kad užklumpa lietus, nuo šiol visos dienos – savaitgaliai. Vaikystėje buvau girdėjusi, kad giminėje turėjome Maironį. Tačiau tada nespėjau babos išklausinėti visų smulkmenų giminės grandinėje. Tik prisimenu, kad poeto tėvas Aleksandras Mačiulis ir mano proprosenelė buvo brolis ir sesuo. Norėjau surasti bent jos kapą, bet Betygalos kapinėse ilsisi labai daug Lukminų. Be to, net nežinau, kuri iš Aleksandro Mačiulio seserų ištekėjo už Lukmino...“

MINTYS IŠ TYLOS: Pavyzdžiui, atsivertę ką tik pasirodžiusio rinkinio „Rūko pėdsakais“ 14 puslapį, skaitome: „Kaip ir gyvenime – / tai sniegas ir lietus, / ir tiktai kartais saulės – / pro plyšelį. / Nelepina žmogaus / rūstus dangus, / o gal tiesiog / palepinti negali...“ Ir taip toliau, ir panašiai. Kas naujesnio pasakyta, išskyrus amžinai deklaruojamą gamtos ir žmogaus paralelę, kas įdomiau pasakyta?

1992 m.

ŽODŽIAI IŠ SIELOS: „Man rodosi, kad rašiau visą gyvenimą. Tik rašymas man padėjo išgyventi laimės akimirkas ir nelaimės gūsius. Gal kam atrodys keista, kad eilėraščiai tarsi nuogi... nei dailinti, nei gražinti, be jokios paslapties. Bet jie – atviras nervas. Jei skaitysite, pastebėsite, kad nėra piktų eilėraščių. Jie visi tarsi mažesni ar didesni skauduliukai, vaikščiojantys po žemę stiklo šukėmis...

Svetimėja pasaulis, svetimėjame ir mes jame. Keista, kad žmonės, leidžiantys šalia tavęs dienas, nežino, kuo ir kaip tu gyveni. Svarbiausia tai, kad niekas žinoti ir nenori. Tuomet pasijauti lyg vieniša vilkė. Tarp vilkų tokių, kaip ir tu. Užsidarai, užsisklendi, užsidedi kaukę ir išeini į kasdienį mūšį dėl būvio...“

MINTYS IŠ TYLOS: Kalbant apie E. Brazdžiūnės asmenybę, negalima nutylėti jos pastangų burti plunksnos brolius, seseris po interneto stogu. 2014-aisiais jonavietė feisbuke įkūrė literatų grupę, kuri vienija jau 4,5 tūkstančio Lietuvoje ir užsieniuose eiles dėliojančių lietuvaičių. Kai kurie jau išleidę pirmąsias knygeles, kai kurie patikėję savo mintis jau keturiems almanachams, kuriuos renka, tvarko, moderuoja pati jonavietė. Ji visada džiaugiasi, kai nedrąsus eiliuotojas tampa emociškai stipraus posmo, nešančio nesumeluotą jausmą, autoriumi. Norėtųsi tikėti, kad poetė, neseniai sutikusi savo gražų jubiliejų, nudžiugins mus dar ne vienu kaskart brandesniu ir patrauklesniu leidiniu.

Knygos pristatyme, 1997 m.

1997 m.