VII. IŠTAKOS, ISTORIJOS

KAIP KŪRĖME VALSTYBĘ (Pabaiga. Pradžia Nr. 1/9)

Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas. Nuotraukos autoriaus

METAMS BAIGIANTIS

1988-ųjų pabaiga mums buvo ne mažiau intensyvi nei vasara ar ruduo. Svarbiausiu Sąjūdžio darbu tapo pasiruošimas artėjančiai rajono konferencijai. Reikalas tas, kad per keletą mėnesių, ypač po plačiai nuskambėjusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, įvairiuose rajono kolektyvuose ėmė sparčiai kurtis Sąjūdžio rėmimo grupės, ir rajono iniciatyvinė grupė, kaip to proceso katalizatorius, iš esmės baigė savo misiją. Visoms rajono rėmimo grupėms reikėjo stipraus koordinuojančio centro, kuriuo turėjo tapti demokratiškai išrinkta taryba (kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) atveju buvo išrinktas Sąjūdžio seimas). O tam buvo būtina šaukti konferenciją.

Iniciatyvinės grupės susirinkimas dėl būsimos konferencijos įvyko lapkričio 28 d. Jau tąkart buvo aptarta rinkimų į konferenciją tvarka ir parengtas LPS rajono iniciatyvinės grupės pranešimas, kurį išspausdino „Jonavos balsas“. Pranešime tarp kitko sakoma: „Konferencijos delegatus su balsavimo teise renka nis kaip 5, į konferenciją renka 2 delegatus, grupės, kurių narių skaičius nuo 6 iki 10, renka 3 delegatus, o didesnės nei 10 – 4 delegatus. Delegatai renka LPS rajono tarybą, kuri po konferencijos perims iniciatyvinės grupės funkcijas. Kandidatus į tarybą gali iškelti kiekviena grupė, užsiregistravusi ne vėliau kaip iki lapkričio 23 d. Kandidatų į rajono tarybą nuo vienos grupės skaičius ribojamas iki vieno. „Azoto“ gamybinio susivienijimo grupei suteikiama teisė kelti 4 kandidatus. Grupės kandidatu gali iškelti savo narį, o jei mano, kad taip nepatogu, gali siūlyti vieną iš rajono iniciatyvinės grupės narių arba kandidato visai nekelti. LKF klubas „Taurosta“, Žaliųjų ir tremtinių klubai konferencijoje dalyvauja kaip Sąjūdžio rėmimo grupės. Kandidatų iškėlimas ir delegatų išrinkimas rėmimo grupėse turi būti užbaigtas iki gruodžio 7 dienos. Kandidatus į tarybą gali siūlyti tik Sąjūdžio nariai. Konferencija taip pat galės kelti kandidatus į tarybą, bet šie kandidatai turės būti patvirtinti balsų dauguma. Visi kandidatai į tarybą turės lygias teises. Nuo kiekvienos grupės į konferenciją galima siųsti po vieną stebėtoją. „Azoto“ gamybiniam susivienijimui suteikiama teisė atsiųsti 4 stebėtojus. Grupės, iki gruodžio 7 d. nepranešusios mandatų tarybai apie kandidatų ir delegatų išrinkimą prie rajono iniciatyvinės grupės, praranda teisę siųsti delegatus, o kandidatą į tarybą galės siūlyti tik per konferenciją. Tokios grupės

rėmimo grupės. Grupės, kurių narių skaičius mažesgali atsiųsti į konferenciją tik stebėtojus. Po stebėtoją kviečiamos atsiųsti ir tos rėmimo grupės, kurios bus susikūrę po lapkričio 23 d. Grupės, pranešusios mandatinei tarybai apie kandidato ir delegatų rinkimus, pateikia ir susirinkimo nutarimo kopiją. Rajono iniciatyvinė grupė pasilieka teisę kandidatą nušalinti.“

Jau to, pirmojo, pasitarimo metu buvo nutarta, kad optimalus tarybos narių skaičius turėtų būti 25, tad toks ir siūlytas tvirtinti konferencijai. Artėjanti LPS rajono konferencija tapo vienu iš pretekstų naujiesiems partijos rajono komiteto sekretoriams pasikviesti iniciatyvinę grupę pokalbiui. Jis įvyko gruodžio 2 d. ir mums atrodė daugiau simbolinis aktas, nes grupė gyvavo paskutines dienas. Partiečiai, ko gero, galvojo kitaip. Jie zondavo situaciją. Pokalbis truko apie valandą. Pirmasis sekretorius E. Marciukas domėjosi būsimosios konferencijos tikslais ir tvarka, 127

taip pat „Taurostos“ laikraštėlio leidyba (mes tada dar nežinojome, kad lapkričio 29 d. LTSR Ministrų Taryba buvo išleidusi potvarkį „Dėl spausdinimo ir dauginimo technikos naudojimo“, kurio tikslas – atimti iš Sąjūdžio galimybes platinti savo informaciją). Charakteringas buvo antrojo sekretoriaus J. Sungailos pasisakymas, kuriame jis perspėjo iniciatyvinę grupę, kad ateityje, prieš pateikiant viešai kaltinimus, reikėtų labai gerai patikrinti faktus ir perspėti patį kaltinamąjį. Sekretoriaus nuomone, sąjūdiečiams svarstant E. Prichodskio ir A. Papliovkino vadovavimo stilių ir metodus, buvo padaryta klaidų, kurių ateityje reikėtų vengti. J. Sungailą galima suprasti – dar taip neseniai vienvaldžiais rajone jautęsi partiniai vadovai prie kritikos nebuvo pratę ir reagavo į ją pernelyg jautriai. Tačiau kito kelio komunistų vadams nebuvo – reikėjo pradėti pratintis prie aštrios politinės kovos, kuri laukė visai nebe už kalnų…

Reikia pažymėti, kad po rugsėjo 9-osios, kai įsikūrė rajono iniciatyvinė grupė, jos sudėtis šiek tiek pakito. Pirmiausia, pasijutę nesavose rogėse, vienas ar du jos nariai iš grupės pasišalino, o po Sąjūdžio suvažiavimo grupėn įtrauktas Sąjūdžio seimo narys Ignas Stankovičius. Bandėme įkalbėti grupėje dalyvauti ir Žeimių kolūkio pirmininką Vaclovą Lapę, tą patį, kuris vasarą pabijojo pirmojo sekretoriaus E. Prichodskio griausmų ir pasitraukė į šalį. Kartu žinojome, kad grupėje ir toliau tebedalyvauja vienas kitas senosios rajono valdžios statytinis, tad rūpėjo, kad būsimoje taryboje jų nebeliktų. Tam aš pasiūliau labai paprastą būdą – vidinius rinkimus. Kadangi visai rajono iniciatyvinei grupei atrodė kažkaip nepatogu in corpore kandidatuoti į Sąjūdžio rajono tarybą, grupėje padarėme slaptus rinkimus-apklausą: dešimtukas, kuris surinks daugiausia balsų „už“, taps kandidatais konferencijoje į tarybą. Kaip ir reikėjo tikėtis, balsai teko nusipelniusiems, darbe pasižymėjusiems kandidatams, įskaitant ir mane... Tiesa sakant, buvo išrinkti beveik visi tie, apie kuriuos ir galvojome, kad jų darbas Sąjūdžio rajono taryboje būtų naudingiausias. Kiek pamenu, klausimų buvo kilę dėl Violetos Maculevičienės, kuri dar prieš porą mėnesių, nepatenkinta G. Ilgūno išrinkimu kandidatu į Sąjūdžio seimą, važiavo „ieškoti teisybės“ į Vilnių. Galiausiai sutarėme, jog V. Maculevičienės kandidatūra į Sąjūdžio rajono tarybą būtų palaikoma. Gruodžio 14 d. iniciatyvinės grupės posėdis taip pat buvo paskirtas artėjančiai konferencijai, svarstėme ir redagavome konferencijos rezoliucijas. Paskutinis susirinkimas prieš konferenciją įvyko gruodžio 16-ąją, o jau kitądien aš rašomąja mašinėle spausdinau konferencijos rezoliucijų projektus.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono konferencijos, vykusios 1988 m. gruodžio 18 d. Vykdomojo komiteto salėje, bendras vaizdas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono konferencijos delegato mandatas.

Konferencija įvyko gruodžio 18 d., šeštadienį, rajono Vykdomojo komiteto aktų salėje. Nuo 9 val. ryto registruoti delegatai ir stebėtojai, o 10 val. prasidėjo darbas. Susirinko 108 delegatai iš 30-ies rajone buvusių rėmimo grupių. Dar dalyvavo 32 stebėtojai (prieš konferenciją turėjome žinių, jog iš viso yra išrinkta 120 delegatų ir 46 stebėtojai). Sulaukėme ir svečių iš Vilniaus bei Kauno. Pavyzdžiui, Lietuvos moterų sąjungos pirmininkės Elenos Kubilienės, Sąjūdžio seimo nario Emanuelio Zingerio, Sąjūdžio seimo ir Kauno miesto tarybos nario Gedimino Šerkšnio, LKP rajono komiteto pirmojo sekretoriaus Eugenijaus Marciuko. Man, kaip mandatų komisijos pirmininkui, teko pradžioje pranešti dalyvių skaičių ir pasiūlyti pradėti konferenciją. Konferencijos pirmininku delegatai išrinko G. Ilgūną. Jis perskaitė išsamų pranešimą apie Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės trijų mėnesių veiklą. Į Sąjūdžio tarybą pasiūlė rinkti šviesius, iniciatyvius rajono žmones. Po to kalbėjo kaunietis G. Šerkšnys, E. Kubilienė iš Vilniaus, E. Zingeris. Iš konferencijos delegatų pasisakė V. Maculevičienė, I. Stankovičius, V. Bačiauskas, N. Družinina, A. Grėbliūnas, V. Juknelis, R. Čyvas. Žodį tarė ir pirmasis sekretorius E. Marciukas, kuris siūlė sąjūdiečiams nesiekti opozicijos statuso ir nežadėjo dalintis valdžia.

Vėliau man, kaip mandatų komisijos pirmininkui, teko pasiūlyti tarybą rinkti iš 25 narių, kaip ir buvome nutarę iniciatyvinėje grupėje. Konferencija tam pritarė, imta siūlyti kandidatus. Paminėtos 37 pavardės. Po to vyko balsavimas ir į tarybą išrinkti šie sąjūdiečiai:

Vytenis Aleksandraitis, Valdemaras Bačiauskas, Zigmas Banevičius, Janina Chabarova, Robertas Čyvas, Linas Daubaras, Vytautas Daukševičius, Darius Didžbalis, Nadiežda Družinina, Edmundas Gedvila, Romualdas Greinis, Algirdas Grėbliūnas, Valdas Ilčiukas, Gediminas Ilgūnas, Vidmantas Jankauskas, Vygaudas Juknelis, Alvydas Juravičius, Vaclovas Lapė, Violeta Maculevičienė, Edmundas Simanavičius (Simanaitis), Ignas Stankovičius, Juozas Šalčius, Vytautas Verbickas, Marijonas Visakavičius, Irena Zinkevičiūtė.

Tarybos pirmininku konferencija išrinko G. Ilgūną, pirmininko pavaduotoju – Z. Banevičių, sekretore – V. Maculevičienę. Į tarybą neišrinkti buvę iniciatyvinės grupės nariai V. Keršys, G. Praniulis, E. Stanevičienė, G. Vaicekavičiūtė...

Iš paminėtųjų reikėtų išskirti iniciatyvinės grupės veikloje nedalyvavusį E. Simanavičių, kuris po kelių mėnesių delsimo ir dvejonių galiausiai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Beje, konferencijoje dalyva-

Dalis išrinktųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono tarybos narių (iš kairės): V. Maculevičienė, A. Juravičius, N. Družinina, V. Ilčiukas, E. Simanavičius, A. Grėbliūnas, V. Juknelis, I. Stankovičius, V. Daukševičius, V. Bačiauskas, E. Gedvila. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono tarybos narys V. Aleksandraitis.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavos rajono tarybos moralinės vienybės pareiškimas.

vo visi tarybos nariai, išskyrus Vaclovą Lapę. Tai buvo simptomiška. Nors ir raginome šį kolūkio pirmininką prisidėti, jis akivaizdžiai svyravo... Galutinai kortos atsiskleidė jau atšventus Naujuosius metus, kai imti kelti kandidatai į TSRS liaudies deputatus. Tada Sąjūdžio Jonavos taryba parėmė savo narį Marijoną Visakavičių, o rajono partinė valdžia iškėlė LKP Jonavos rajono komiteto narį V. Lapę, formaliai dar Sąjūdžio rajono tarybos narį (aišku, neatsiklaususi tarybos)...

Konferencija priėmė visą pluoštą rezoliucijų, kurias gruodžio 22 d. išspausdino „Jonavos balsas“. Porą netilpusiųjų kiek vėliau paskelbė „Taurostos“ laikraštėlis. Viena iš jų buvo skirta ne bendriesiems dalykams, o išreikšti poziciją dėl neseno įvykio – rašytojo V. Petkevičiaus ir dainininko V. Daunoro pasirodymo televizijos laidoje, kur jie pasisakė prieš Sąjūdžio paskelbtą „politinį adventą“ ir siūlymą Kūčių vakarą, užgesinus šviesas, languose uždegti žvakes. Kaip žinia, šie du žymūs sąjūdiečiai savo pasisakymais garsiai nuskambėjo jau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo antrąją dieną, o dabar vėl pasigarsino kaip savotiška opozicija. Šiandien jau žinome, kad po konflikto su LKP dėl įvykių Auščiausiosioje Taryboje, kitų vis labiau aštrėjančios konfrontacijos požymių, tokie pasisakymai žymėjo principinius nesutarimus dėl tolesnės Sąjūdžio taktikos ir rodė prasidėjusią politinę diferencijaciją jo viduje. O tada viskas atrodė kiek kitaip, tad ir rezoliucija skambėjo taip: „LPS rajono konferencija Sąjūdžio seimo tarybos nario V. Petkevičiaus ir Seimo nario V. Daunoro pasirodymą televizijos laidoje 1988 m. gruodžio 15 d. vertina kaip apgalvotą ir suplanuotą akciją, siekiančią sukompromituoti Sąjūdį. V. Petkevičius neišvengė asmeniškumų, iškraipė Sąjūdžio seimo nutarimus. Konferencijos delegatai smerkia tokį elgesį kaip prieštaraujantį Moralinės vienybės pareiškimui.“

Išrinkta Sąjūdžio taryba žymėjo galutinį šios visuomeninės jėgos įsitvirtinimą rajone ir tapo pirmųjų Atgimimo metų Jonavoje kulminacija. Įdomu, kad tą pačią dieną (tiksliau – vakare) įvyko ir kitas charakteringas, naujus laikus pranašaujantis įvykis – „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose surengti pirmieji „Mis Jonava“ rinkimai...

Praėjus dviem dienoms po konferencijos, susirinkę tarybos nariai pasiskirstė į komisijas. Man pavesta kuruoti redakcinę komisiją, tai yra iš esmės dirbti tą patį darbą kaip ir iki tol – redaguoti „Taurostos“ laikraštėlį, rinkti ir platinti informaciją apie Sąjūdžio veiklą, dalyvauti rengiant tarybos dokumentus. Reikia pažymėti, kad tuo pačiu metu prie LPS rajono tarybos sudaryta ir laikinoji rinkimų komisija, vadovaujama Zigmo Banevičiaus. Nors gal dar ir ne visi suprato, bet mums, sąjūdiečiams, į nugarą jau alsavo besiartinantis visiškai naujas politinės kovos frontas – rinkimai.

Dar Sąjūdžio rajono konferencijoje buvo nuspręsta, kad Taryba ruošiasi dalyvauti visų lygių rinkimuose, taip pat į TSRS liaudies deputatus. Tam tikras pasiruošimas šiai rinkimų kampanijai jau vyko, tad reikėjo pasiskubinti. Paskutiniame 1988-ųjų „Taurostos“ numeryje pasirodė informacija „Rinkiminei kampanijai prasidėjus“, kur buvo rašoma: „Sąjūdis neturi teisės kelti kandidatų į TSRS liaudies deputatus, nes jis – ne sąjunginė organizacija. Jonavos miestas ir rajonas įeina į dvi rinkimines apygardas: Kėdainių nacionalinę ir Kauno teritorinę. Kėdainių nacionalinei rinkiminei apygardai priklauso du rajonai: Jonavos ir Kėdainių, Kauno (kaimo) teritorinei apygardai be Jonavos rajono priklauso ir kai kurie aplinkiniai Kauno rajonai – iš viso 265 000 rinkėjų. Taryba mano, kad neverta kelti kandidatūros į Kauno (kaimo) rinkiminę apygardą, o geriau palaikyti vieną iš kauniečių iškeltų kandidatūrų. Konkrečiai – Vaidotą Antanaitį, LŽŪA profesorių, Sąjūdžio seimo narį. Būtina kelti ir aktyviai palaikyti jonaviečių kandidatą į Kėdainių nacionalinę rinkiminę apygardą. Šiuo metu nė į vieną rinkiminę apygardą jonaviečiai kol kas neiškėlė savo kandidatų. „Azoto“ gamybiniame susivienijime sausio 12 dieną vyks dirbančiųjų konferencija, kurios metu bus iškeliama kandidatūra ir renkami atstovai į apylinkių rinkimines komisijas. Į konferenciją iš cechų deleguojami žmonės, kurie išrinkti delegatais šių metų pradžioje, renkant „Azoto“ g/s kolektyvo tarybą. Sąjūdiečiai mano, kad į sausio 12-osios konferenciją cechai turėtų iš naujo deleguoti žmones, tai yra perrinkti naujus delegatus. Kviečiame visus, kurie dalyvaus susirinkimuose, iškelsiančiuose arba palaikysiančiuose kandidatūras, palaikyti sąžiningą, savo poziciją sugebantį apginti žmogų.“ Taigi, šiuo rašiniu LPS rajono taryba įsitraukė į rinkimų kampaniją, kuri visu smarkumu įsibėgėjo jau kitais, 1989-aisiais, metais.

Dar liko nepaminėta veikla „Taurostos“ klube, kurios taip pat būta apsčiai. Štai lapkričio 26 d. „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose klubo iniciatyva atidaryta S. Dariui ir S. Girėnui skirta paroda iš alytiškio Vytauto Burinsko kolekcijos. Taip įgyvendinome 131

dar gegužę, per pirmą lakūnų minėjimą, nerealizuotą sumanymą – atvežti šią kolekciją į Jonavą (ji keliavo per Lietuvą ir buvo laukiama daugelyje vietų). Paroda veikė iki gruodžio 6 d. Ją aplankė labai daug jonaviečių, ypač jaunimo, moksleivių. Mums, rengėjams, ypač pasisekė, kad bene visas tas dienas gide parodoje darbavosi jau anksčiau minėta marijampolietė Aniuta Dukynienė.

Gruodžio 10 d. sukako 190 m. nuo Lauryno Gucevičiaus (Stuokos) mirties. Kadangi šis architektas tradiciškai buvo laikomas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios kūrėju, tą dieną surengėme jo paminėjimą miesto šventovėje. Jis išsiskyrė tuo, kad buvo daug muzikos ir mažai kalbų – pirmąsyk bažnyčioje surengtas įspūdingas vargonų muzikos koncertas.

Jau lapkričio pabaigoje ėmėme planuoti ir dar vieną didesnį renginį Jonavoje – Vinco Kudirkos 130-ųjų gimimo metinių ir „Varpo“ 100 metų jubiliejaus paminėjimą. Norėjome pakviesti dar prieš karą knygą apie V. Kudirką parašiusį rašytoją Julių Butėną bei Šakių krašte gyvenančią mokytoją, Kudirkos atminimo saugotoją Nataliją Manikienę, apie kurią buvau daug girdėjęs iš G. Ilgūno. Lapkričio 25 d. man kartu su grupe žurnalistų teko dalyvauti ekskursijoje V. Kudirkos keliais ir aplankyti didžiojo „varpininko“ atminimą saugantį Stasį Ankevičių, susitikti su N. Manikiene.

Planuojamu renginiu sudominome rajono Vykdomąjį komitetą, tad po kelių dienų tuo reikalu įvyko pasitarimas su įstaigos pirmininko pavaduotoja Regina Geštautiene, kuri buvo itin geranoriška, pažadėjo mus visokeriopai remti. Svarbiausia buvo transportas, nes reikėjo atvežti svečius į Jonavą. Sugalvojome, kad V. Kudirkos jubiliejų galėtume pažymėti išleisdami tai progai skirtą plakatą. Jį sukūrė kauniečiai dailininkai Taujanskai. Gruodžio 7 d. į Vilnių, CK spaustuvę (Kosmonautų pr.), nuvežiau plakatui spausdinti reikalingą popierių. Grįžęs į Jonavą iš plastilino nulipdžiau V. Kudirkai skirtą jubiliejinį medalį, kurį Kazimieras Šimkus pasižadėjo atlieti iš bronzos. Keletą tokių medalių planavome įteikti kaip dovanas minėjimo svečiams. Taip pat teko parengti ir rengino kvietimus, kuriuos atspausdino Jonavos spaustuvė.

V. Kudirkos minėjimas įvyko gruodžio 23 d., penktadienį. Tądien iš spaustuvės Vilniuje buvo pargabenti plakatai (3000 egzempliorių), atvežtas rašytojas J. Butėnas. Aš su Vykdomojo komiteto mašina nuvykau atvežti N. Manikienės. Vakaro metu kalbėjo rašytojas J. Butėnas, mokytoja N. Manikienė, o po to kultūros ir technikos rūmų artistai-saviveiklininkai suvaidino epizodą iš G. Ilgūno parašytos pjesės apie Vincą Kudirką. Vakaras praėjo dvasingai, paženklintas artėjančių Kūčių ir Kalėdų dvasia.

Konferencijos svečiai – V. Kudirkos atminimo puoselėtojai. Iš kairės: mokytoja Natalija Manikienė (1922–2008) ir rašytojas, žurnalistas Julius Butėnas (1908–1999). V. Kudirkos jubiliejui skirtas plakatas. Autoriai – dailininkai Jūratė ir Astijus Taujanskai.

Renginys buvo ne mažesnio užmojo nei prieš tris mėnesius vykęs 1863 m. sukilimo minėjimas, o organizacinių pastangų įdėta gal dar daugiau. Tikėjomės, kad žmonės taip pat plauks kaip ir tą kartą, bet pajutome, kad prasideda tam tikras atoslūgis. Salė buvo artipilnė, bet žiūrovai nebesiveržė. Tai reiškė, kad kultūrinė veikla savo uždegančią, mobilizuojančią rolę ima prarasti, kad pamažu laisvėjanti visuomenė kelia sau vis naujus iššūkius ir tai, kas jau pasiekta, atkovota (šiuo atveju – istorinė atmintis), jai tampa nebe tokia svarbi ir aktuali. Artinosi rimtų politinių kovų etapas, ryškėjo nepriklausomos Lietuvos vizija, tų dienų aktualijos, įvykiai žmonėms darėsi įdomesni už šimto metų senumo istoriją...

Buvo ir kitų įsimintinų renginių, kuriuose teko dalyvauti. Štai lapkričio 24 d. rajono centrinė biblioteka surengė Jonavoje knygos šventę. Dalyvavo rašytojai Vidmantė Jasukaitytė (vėliau Kovo 11-osios akto signatarė) ir Vytautas Rubavičius (šiandien žinomas filosofas, eseistas).

Gruodžio 26-ąją kartu su G. Ilgūnu ir jonavietėmis, generolo Stasio Raštikio dukromis Laimute Julija ir Meilute Marija, važiavome į Vilnių, kur karybos istorija besidomintis jonavietis Algimantas Galinskas suorganizavo Lietuvos kariuomenės 70-ųjų metinių minėjimą. Ten susirinko daug garbingo amžiaus sulaukusių prieškarinės Lietuvos karininkų, demonstruotos prieškarinės vėliavos, skaityti pranešimai. Žodį tarė ir tą vakarą pirmąsyk viešai pasirodžiusi gydytoja M. M. Raštikytė-Alksnienė (1937–2019).

Dar būtų galima paminėti ir tai, kad vis realesnį kūną ėmė įgauti būsimojo Jonavos muziejaus idėja. Kaip minėjau, patalpas jam komjaunimo komiteto pastato rūsyje įrenginėjo buvęs politinis kalinys Antanas Čekaitis. Atrodo, kad darbai ėjo į pabaigą, nes gruodžio 13-ąją jau vežėm į tą rūsį turimus baldus...

Kiek turėdamas laiko, stengiausi neapleisti rašymo. Lapkričio paskutinėmis dienomis baigiau rengti savo pirmąją knygelę, kurioje, remdamasis archyvine medžiaga, pasakojau apie prieš karą Kulvoje dirbusį mokytoją, visuomenės veikėją, leidėją Stasį Tijūnaitį. Gruodžio 1 d. rankraštį nunešiau į Jonavos spaustuvę, o pati knygelė „Stasys Tijūnaitis ir Kulva“ pasirodė kitų metų pradžioje. Gruodžio mėnesį teko parašyti apybraižą apie seną jonavietį, istorinių permainų mieste liudininką Mykolą Bučinskį. Rašinys vadinosi „Žolės šaknys“, buvo išspausdintas „Jonavos balse“ ir apybraižų konkurse laimėjo vieną iš „Azoto“ gamybinio susivienijimo įsteigtų premijų...

Ir jau visiškai baigiant pasakojimą apie 1988-uosius, belieka paminėti, kad Kūčias ir Kalėdas praleidau Kaune, o Naujuosius sutikau Jonavoje…

Jonavos centrinės bibliotekos organizuotos knygų šventės svečiai, rašytojai V. Jasiukaitytė ir V. Rubavičius. Lietuvos kariuomenės 70-ųjų metinių minėjimas Vilniuje. Pirmasis viešas generolo S. Raštikio dukters M. M. Raštikytės-Alksnienės (1937–2019) pasisakymas.