VI. KRONIKA

Žurnalistui EDVARDUI DOMBROVICKUI – 80

Edvardas Dombrovickas (1940 12 28 – 2008 11 10) – žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos garbės narys, parapsichologijos knygų, humoreskų, novelių rinkinių autorius.

Gimė Kaune, kai šeima čia atsikėlė gyventi. Tėvas Vaclovas Dombrovickas, kilęs iš Žeimių valsčiaus, gavo darbą statomojoje Kauno halėje ir su žmona Vaclava Dombrovickiene (Pacevičiūte) apsigyveno laikinojoje sostinėje. Vėliau tėvas įsidarbino geležinkelyje gaisrininku. Būdamas geležinkeliečiu, turėjo galimybę nemokamai važinėti traukiniais, tad dažnai nukakdavo į Rytprūsius (dabar – Rusija, Kaliningrado sr.), iš kur parsiveždavo įvairių vokiškų pramoninių prekių, kuriomis prekiaudavo turguje. 1947 m., po vienos iš kelionių į Rytprūsius, užsikrėtė vidurių šiltine ir vasaros pabaigoje mirė.

Motina, palikusi Kauno Šančius, sugrįžo į gimtąjį Svolkenių kaimą Žeimių valsčiuje, apsigyveno pas seserį. Antrąkart ištekėjo už Strebeikių kaimo seniūno Mykolo Glinsko ir čia atsikraustė gyventi. Sūnus Edvardas ėmė lankyti pradinę mokyklą, įkurtą čia pat, garsaus architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje. 1959 m. jis gerais ir labai gerais pažymiais baigė Žeimių vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros. Pradžioje sekėsi, bet vėliau užvaldė sena aistra – knygų skaitymas ir kūrybinis rašymas. Kai 1964 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ išspausdino jo pirmąją novelę, puolė dar atkakliau 116

kurti. Nenuostabu, kad trečiame kurse studijas gerokai apleido, ėmė uždarbiauti statybose, geležinkelyje ar padėdamas kitiems rengti kursinius darbus. Negelbėjo net akademinės atostogos, tad 1964 m. kaip nepažangus studentas buvo pašauktas karinei tarnybai pamaskvėje. 1967 m. pabaigoje grįžo į tėviškę, kurį laiką Liepių aštuonmetėje mokykloje darbavosi pavaduojančiu mokytoju, rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ išspausdino kelis apsakymus.

Profesiolanaus žurnalisto karjerą E. Dombrovickas pradėjo Šilalės rajoniniame laikraštyje „Artojas“. Nuo 1980 m. iki 1987 m. dirbo Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriumi ir iki 2008 m. vadovavo Marijampolės „Naujojo kelio, vėliau – „Suvalkiečio“ laikraščiui. Žurnalistikai, savo „antrajai meilei“, atidavė beveik 40 metų.

Nors buvo ateistas, pamažėl E. Dombrovickas susidomėjo paranormaliais reiškiniais. Ši sritis netgi pakeitė jo pasaulėžiūrą, tapo tikinčiu žmogumi ir vis labiau gilinosi į astralinius kūnus, kitus, mokslui dar neįkandamus, reiškinius. Sukauptas žinias užrašydavo ir taip viena po kitos 1992–2008 m. pasirodė jo publicistikos knygelės: „Vaiduokliai“, „ Mirties paslaptys“, „Išsipildžiusios pranašystės“, „Aiškiaregiai padeda Temidei“, „Dangaus diktantai“, „Ženklai iš Anapus“, „Atpildo dėsnis“, „Ekskursijos po dausas“.

E. Dombrovickas neapleido ir žurnalistinio kelio pradžioje išgaląstos humoristo, satyriko plunksnos. 1991 m. kraštiečio humoreskų pluoštelis paįvairino vienuolikos Lietuvos satyrikų kūrybos rinktinę „Trinktinė“, o 2004 m. Edvardas skaitytojams pasiūlė 35 humoreskų knygelę „Medinis arklys“.

Gyvenimo planus surinkti jaunystėje rašytas noveles ir apsakymus bei parengti jų leidinį nubraukė netikėta lemtis. E. Dombrovicko svajonę po penkerių metų įvykdė jo brolis, žurnalistas Marius Glinskas, kurio pastangomis 2013 m. išleista 12 novelių knygelė „Tik jos liko...“

ĮTEIKTA 2020 M. GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA

Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

Rugsėjo 7 d., minint Europos žydų kultūros paveldo dienas, Jonavos viešojoje bibliotekoje įteikta ketvirtoji kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Šių metų laureatė – rašytoja Jurga Žąsinaitė-Gedminienė. Jos 2019 m. išleistas romanas „MEMENTO GRODNO: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ literatūros kūrinius vertinusios komisijos sprendimu pripažintas kaip geriausiai atskleidęs pasirinktą istorinės atminties temą. Atsakomybė išrinkti ketvirtąjį premijos laureatą teko žurnalistui, publicistui ir politikos apžvalgininkui Donatui Pusliui, literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui ir literatūrologei, G. Kanovičiaus kūrybos tyrinėtojai Rimai Kasperionytei.

Nuotrauka atminimui po premijos įteikimo. Iš kairės: R. Čičelis, S. Gajauskaitė, J. Žąsinaitė, E. Sabutis, R. Kasperonytė.

„Jurgos Žąsinaitės romane sutikome visko: juntamas skirtingų laikmečių koloritas, autentiška Gardino miesto aura, atverti vartai į du istorinius laikotarpius. Detektyvo, neišsipildžiusios meilės ir istorinio romano motyvai, švelnūs psichologiniai štrichai bei meistriškai sukurti veikėjai, kurių kiekvienas turi savitą balsą ir spalvą. Knyga verta vertimo į rusų ir baltarusių kalbas.“ – laureatės kūrinį komentavo komisijos narė literatūrologė Rima Kasperionytė.

Priėmusi sveikinimus ir laureato diplomą iš Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Skirmutės Gajauskaitės ir rajono savivaldybės mero pavaduotojo Eugenijaus Sabučio, Jurga Žąsinaitė jai suteiktą premiją įvertino kaip reikšmingą paskatinimą ir patvirtinimą, jog ne vienerius metus trukęs darbas yra svarbus ir toliau skatins atrasti tai, kas nepelnytai pamiršta. XVIII a. antrosios pusės Gardino istorija – rašytojos domėjimosi ir atliekamų tyrimų sritis. Laureatei užsiminus apie ateities planus toliau tęsti šio miesto istorijos tyrinėjimus, nekyla abejonių, kad rašytoja ateityje dar pakvies skaitytojus atversti iki šiol nepažintus istorijos puslapius, kuriuose prabils nauji veikėjai, pinsis naujos siužetinės linijos. 118

Jau tapo tradicija Grigorijaus Kanovičiaus premijos įteikimo metu bent akies krašteliu žvilgtelt į žydų kultūros paveldą. Žydų bendruomenėje Jonavoje tarpukariu, 1929 m. gimė ir Grigorijus Kanovičius, viename iš savo interviu sakęs, jog norėtų grįžti į prieškarinę Jonavą. Čia jautėsi laimingas. Apie tolimą nuostabų vaikystės, o gal svajonėse sukurtą kraštą, jonavietė Deimantė Šimbaraitė atliko dainą, atkeliavusią iš 1939 m., kuriai anapus Atlanto muziką sukūrė išeivių žydų iš Lietuvos sūnus, Haroldas Arlenas. Apgailestaudami, jog negalime susikibti rankomis, renginio dalyvius šokti ant kėdžių pakvietė smuiko virtuozų duetas „Kiber Band Duo“. Ekspresyvioms, dinamiškoms ir improvizacijomis nuspalvintoms Boriso Kirznerio ir Michailo Bolšuno atliekamoms klezmerių melodijoms užpildžius bibliotekos skaityklą, buvo sunku nepajusti praėjusio šimtmečio Jonavos štetlo dvasios. Lyg būtume atvertę istorijos puslapį, kuriame savo darbais, tradicijomis ir kasdieniu gyvenimu žymes paliko daugiatautė miesto bendruomenė.

APDOVANOTI RAŠYTOJO GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS PREMIJOS KONKURSO DALYVIAI

Jonavos rajono savivaldybėje pasveikinti ir apdovanoti rašytojo G. Kanovičiaus premijos konkurso „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ dalyviai. 2020 metų konkursui buvo pateikti trijų Senamiesčio gimnazijos mokinių darbai. Vadovaujantis premijos skyrimo konkurso nuostatais, konkursas laikomas įvykusiu, jei vertinimui pateikiama ne mažiau kaip 10 rašinių. Konkursui pateikus mažiau darbų, galimas tik paskatinamojo prizo skyrimas, kurio suma – 400 eurų mokiniui ir 250 eurų mokytojui, vadovavusiam rašinio kūrėjui.

Atsižvelgus į vertinimo komisijos siūlymą, paskatinamasis prizas paskirtas Senamiesčio gimnazijos IVT klasės mokiniui Rokui Šeštokui už novelę „Danse macabre“ (darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lina Vaškevičienė).

Mero padėkos raštais bei dovanėlėmis apdovanotos ir konkurse dalyvavusios Senamiesčio gimnazijos IVB klasės mokinės Monika Pociūtė (novelė „Dalijos istorija“) ir Urtė Mackevičiūtė (novelė „Ar tai buvo?“). Abiejų merginų darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vijoleta Isiūnienė.

G. Kanovičiaus premijos skyrimo konkursas Jonavoje vykdomas nuo 2014 m. Jame gali dalyvauti visų rajono bendrojo ugdymo mokyklų 10–12 (II–IV gimnazijos) klasių mokiniai.

Konkurso dalyviai – Senamiesčio gimnazijos mokiniai su darbo vadovėmis, gimnazijos direktorė R. Čiužienė ir Jonavos rajono meras M. Sinkevičius. A. Reipos nuotrauka.

KRAŠTIEČIŲ PRANO IR JONO BUTKEVIČIŲ KŪRYBOS PARODA

P. Butkevičius. Vytis. Ąžuolas, 57x41, 1990 m. Skarulių Šv. Onos bažnyčia, drobė, aliejus, 1989 m.

Paroda, pavadinta „Nuo Šušvės iki Amazonės“, buvo surengta Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Meno mėgėjai joje pakviesti apsilankyti gegužės 2 d. – birželio 14 d. Parodą paruošė Jonas Butkevičius ir ją dedikavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui bei tėvo Prano Butkevičiaus gimimo 100-osioms metinėms.

Ekspozicijoje pateikta P. Butkevičiaus tapybos retrospektyva – nuo ankstyvųjų (1953 m.) realistinių darbų iki impresionistinių ir ekspresionistinių drobių. Šalia drobių eksponuoti ir drožiniai iš ąžuolo, palankiai įvertinti daugelyje parodų, pabrėžia dailininko kruopštų universalumą, drožybos vitališkumą bei liaudiškumą.

Greta dailininko darbų rikiavosi ir sūnaus Jono pastarųjų trejų metų laikotarpiu nutapyti ekspresionistiniai ir abstraktieji paveikslai: peizažai, natiurmortai, figūratyvinės ir abstrakčios kompozicijos.

Tėvo ir sūnaus darbų gretinimas leido pajausti tęsiamas tapybines tradicijas, kuriose spalvos įgauna skambesį.

Pandemijos metu įvestas karantinas neapribojo parodos lankomumo, matomumo – paroda turėjo pasisekimą. Tai dar vienas žingsnis į vaisingo tėvo ir sūnaus kūrybinio tandemo pripažinimą.

Parodos rengėjas dailininkas dr. J. Butkevičius prie savo kūrinių.

V. Karatajus. Prano Butkevičiaus atminimui. Drobė, aliejus, 120x115, 1995 m.

TARPTAUTINIO MENŲ FESTIVALIO „VIENĄ KARTĄ ŠILAIČIŲ KARALYSTĖJE...“ LAUREATĖ – KAPELIJA „LANKESA“

Šiame festivalyje šauniai pasirodė Jonavos kapelija „Lankesa“, vadovaujama A. Kirvelevičiaus. Pirmoji vieta tarp muzikinių kolektyvų – tai dar vienas skambus kolektyvo įvertinimas. „Lankesos“ vadovas ir jo bendraminčiai yra gyvas pavyzdys, kaip kurti aktyviai ir būti pripažintiems be akivaizdžios finansinės paramos. Sveikiname ir linkime sėkmės meno entuziastams!

Po karantino suvaržymų, palaisvėjus žmonių bendravimui, vėl atgijo meninių kolektyvų suėjimai, varžytuvės. Rugpjūčio 1 d. Lietuvos kūrybinės raiškos asociacija „Menų sodas“ sukvietė iš visos Lietuvos ir užsienio šalių poezijos ir humoro skaitovus, muzikinius kolektyvus, artistus į tarptautinį menų festivalį „Vieną kartą Šilaičių karalystėje...“. Jis vyko Lazdijų rajone, Šilaičiuose.

BUKONIŲ KRAŠTO ŠVIESUOLIUI, MOKYTOJUI STASIUI SALDŪNUI – 100

Dalia AUTUKIENĖ, Jonavos r. Bukonių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė, asociacijos „Bukonių kaimo bendruomenė“ pirmininkė

Mokytojas Stasys Saldūnas (1921–2004) gimė Ukmergės r., Deltuvoje. Nuo 1963 iki 1969 metų studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Mokėjo vokiečių, anglų, rusų, lenkų, lotynų kalbas. Mokytoju dirbo Ukmergės, Molėtų, Šakių, Kaišiadorių rajonų mokyklose. Į Bukonių mokyklą mokyti lietuvių kalbos ir literatūros atvyko 1975 m.

2019 metais Bukonių kaimo bendruomenė įgyvendino Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Savanoriškas jaunimas – per amatus į lyderystę“. Projekto veiklų buvo įvairių: vaikai ir jaunimas dalyvavo ugniagesių, karių, policininkų pratybose, susitiko su Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ poetais, domėjosi Jonavos krašto istorija, mokėsi gaminti lietuviškus patiekalus. Kūrybinėse dirbtuvėse kartu su medžio meistrais drožinėjo, jų bendros kūrybos vaisius – medinis angelas eksponuojamas Bukonių parke, priklaupęs, tarsi saugantis akmeninį šaškių-šachmatų stalą, pagamintą kartu su akmens meistrais. Ši menininė kompozcija skirta Bukonių mokyklos mokytojui S. Saldūnui atminti.

Buvusios Bukonių mokyklos direktorės Elenos Tuzovienės prisiminimuose S. Saldūnas liko geranoriškas, mylintis žmones, lietuvių kalbos pamokose poetų eiles deklamuodavęs atmintinai. Mokytojo S. Saldūno dukterėčia, žurnalistė Jolita Žurauskienė papasakojo apie jos tėvelio Petro ir dėdės Stasio bendrystę, sutarimą. Ji prisimena dėdę kaip mąstantį, mielą, dorą, azartišką žmogų. Poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė Irena Nagulevičienė, kūrėjai Albina Jefimenko, Albinas Pavasaris, Marius Glinskas akcentavo, kad mokytojas S. Saldūnas buvo puikus kūrėjas, gyvenime suderinęs poeto sielą su šachmatininko aistra ir visur įžvelgdavęs prasmę. Seniūnaitė Dalija Kajėnienė S. Saldūną prisiminė kaip bendruomenišką, atjaučiantį, aktyvų Bukonių kaimo žmogų. Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis mokytojui S. Saldūnui atminti skirtuose pasakojimuose įžvelgė žmogaus gyvenimo praeitį, dabartį ir viltingą ateitį perduodant sukauptą patirtį, prisiminimus ateities kartoms.

Visi pažinę mokytoją prisiminė jį nuolat besinešiojantį portfelį su šachmatais ir lenta, pasirengusį bet kurią akimirką su pageidaujančiu sutiktuoju sužaisti žaidimo partiją. Žaiskime ir mes šaškėmis, šachmatais ant languoto stalelio, 100-ųjų gimimo metinių proga prisimindami mokytoją – šio žaidimo puoselėtoją S. Saldūną... 123

PRO MEMORIA

RIČARDAS JUOZAS DRABAVIČIUS

1937 03 17 – 2020 09 11

Rugsėjį poezijos klubą „Šaltinis“ aplankė netektis – į Amžinosios ramybės pasaulį išėjo sambūrio narys R. J. Drabavičius. Netikėta ir liūdna žinia pribloškė kūrėjus, nes kolega niekada nesiskundė savo sveikata, priešingai – pasakodavo apie dalyvavimą sunkumų kilnojimo čempionatuose ar bėgimo varžybose. O vėlyvais vakarais, kai žemę užliedavo mėnulio šviesa, jis eidavo treniruotis prie Neries. Toks pasirinkimas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis.

R. J. Drabavičius gimė 1937-ųjų kovo 17 d. Kaune, mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno trikotažo fabrike. Prieš kelis dešimtmečius atsikėlė gyventi į Jonavą, kur aktyviai įsiliejo į „Šaltinio“ klubo veiklą.

Būdamas poetinės prigimties, į poeziją pasinėrė nuo 15-os metų. Kūrėjo eilėraščiai neretai pasirodydavo tuometėje „Kauno tiesoje“, „Vakarinėse naujienose“, o gyvendamas Jonavoje savo kūrybą spausdindavo rajono laikraščiuose „Naujienos“ ir „Alio Jonava“. 2001-aisiais pasirodė R. J. Drabavičiaus eilėraščių rinkinys „Saulė žemės delne“. Ryškiausiais autoriaus poetinio pasaulio ženklais pasirenkama saulė (eil. „Laiškas saulei“, „Saulė – žemės

nimbas“, „Saulė vienuolė“, „Žemės saulė“), gėlės žiedas (eil. „Žieduotos kalvos, lygumos“, „Naktižiedė“) ir kitos atsimerkiančios gamtos akimirkos („Lyg žolė“, „O širdis banguoja“, „Rugiai“). To meto kūryboje atsispindi netikrumo jausmas, vienatvės baimė. Daugelyje posmų išreiškiama meilė Tėvynei.

Pastaruoju laikotarpiu poetas palinko į akrostichų kūrybą, didelę reikšmę teikdamas šauktukams, klaustukams, daugtaškiams, brūkšneliams, kuriuos ant popieriaus lapų išryškindavo skirtingomis spalvomis. Pagrindinė tema – žvilgsnis į Jonavą, Jonų miestą, vakarėjančias jos gatves.

Tai buvo vakar, o šiandien liko tyla, kurios niekada nebesudrebins sodrus kūrėjo balsas ir išraiškingai skaitomi paties sukurti eilėraščiai. Ričardas išėjo į kitą pasaulį, nuo gyvųjų skiriamą neperžengiamos ribos.

Atsisveikinome. Bet atminimas neišblės. R. J. Drabavičių primins eilėraščiai, išspausdinti klubo išleistuose almanachuose. Jo poezijos pluoštą randame ir paskutiniame leidinyje „Už tų langų“, skirtame Jonavos miesto 270ies metų sukakčiai.

Ilsėkis ramybėje, Kūrėjau.

MOLIS

(iš rinkinio „Saulė žemės delne“)

Nuo žemės paviršiaus nutolęs, Guliu po gimtinės žiedais. Aš – molis, aš – paprastas molis, Raudonas dar vis kaip kadais.

Aš – molis, aš – molis raudonas, Aš – žemės gimtosios raumuo, Mane jūs suraskite, žmonės, Ir neškite gyvą namo...

Į smėlį savęs nemainyčiau, Svajonė širdy tik viena –Gal būsiu pilis, gal bažnyčia –Tik neškit į saulę mane.

Aš – pilkas, aš – žalias, geltonas, Džiaugiuosi – mane suradai... Aš – žemės visos kapitonas –Nemoku šypsotis juodai.