III. TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI

Gal tėviškė yra uosto švyturys, tau rodantis teisingą kelią? Gal tėviškė – ta versmė, prie kurios sugrįždamas gali save patikrinti?

Tėviškė, tavo gimtinė – vienkartinis stebuklas, Ji viena ir vieną kartą – kaip Motina! /Č. Kudaba/

TĖVIŠKĖ MŪSŲ – BERŽAI

Zigmantas MICHNEVIČIUS

Autorius gimė Beržų viensėdyje 1943 m. Beržų septynmetę mokyklą baigė 1957 m., Jonavos vidurinę – 1961 m., Kauno politechnikos institutą – 1966 m. Gyvena Trakų Vokėje.

Tėvynė, tėviškė yra ten, kur tavo protėvių šaknys, kur gyveno, triūsė, audė, dainavo šienaudami lankas, mylėjo, gimdė, kentėjo ir ilgėjosi seneliai bei proseneliai. Ten, kur išvaikščioti jų takai, takeliai, kur liko namų pamatai. Ten mūsų tėvai prisiekė būti amžinai kartu... Tai žemė, iš kurios dulkių pakilome gyventi.

Nuo 1989 m. į mūsų prosenelių kraštą su džiaugsmu kraujo ir dvasinio ryšio vedami suguža giminaičiai iš visos Lietuvos kampelių. Kaskart eidamas su velykine procesija Jonavos šv. Jokūbo bažnyčios šventoriumi jaučiu – einu protėvių, senelių pėdsakais... Man tėviškė – ne tik vieta, kur gimiau, augau globojamas tėvų, bet ir visa aplinka su tėčio ir mamos šeimų broliais, seserimis, seneliais, su puikiais kaimynais ir Beržų mokykla... Visų mūsų gyvenimai sukosi greta, šeimos artimai bendravo, puoselėjo glaudžius giminystės, savitarpio pagalbos ryšius. Kartu džiaugėmės, liūdėjome, užjautėme ir padėjome. Tėviškė – tai ir visa aplinka su Lokės upeliu, šlaitais, pievomis, ąžuolais ir pilnais gėrybių miškais. Gimtinės neprarasi, galbūt gali netekti, bet ji neužmirštama. Tėviškės trauka amžina.

Mūsų giminės šaknys įleistos pačiame geografiniame Lietuvos centre, kuris apibrėžtas Jonavos, KėdaiKaunas–Ukmergė, 6 km į rytus nuo Jonavos, prie buvusio carinio trakto Sankt Peterburgas–Varšuva. Čia vokiečių okupacijos metais Jonavos parapijos bažny-

Seneliai Agnieška ir Kazimieras Michnevičiai, 1925 m.

čioje buvo palaiminta mano tėvų Petro Michnevičiaus ir Vandos Puišytės santuoka. Šių žemių ribose Gegutės (anksčiau Karaulkos) kaime, greta trakto Sankt Peterburgas–Varšuva kelio apeivių namo, vadinamo „kašarka“, žiūrint nuo Ukmergės, priešais ją driekėsi Petkauskų žemės, o už „kašarkos“, Jonavos link, – nių ir Ukmergės trikampiu. O tėviškė – šalia plento

dėdės Prano, tolėliau – jo brolio Petro Michnevičių sodybvietės.

Čia, palei plentą Kaunas–Ukmergė, sklypus įsigijo senelių Kazimiero ir Agnieškos Michnevičių šeimos vaikai Petras ir Pranas. (Tėvas 1931 m. nupirko 77

A. ir K. Michnevičių vaikai. Iš kairės sėdi Petras ir Amelija, stovi Juozas ir Pranas.

žemės sklypą iš savininko, kuris tą sklypą, pavadintą Beržų kaimu, pagal žemės reformos įstatymą įsigijo iš Zigmo Mackevičiaus – Beržų, Lokenėlių dvarų ir Jadvygavos palivarko savininko.) Jis dažnai su didžiuliu užsidegimu ir džiaugsmu pasakodavo apie ūkininkavimą nuosavoje žemėje, kaip buvo malonu po daugelio metų nuomavus svetimas žemes gyventi ir dirbti sau. Šalia kelio įsikūrė dauguma mano senelių A. ir K. Michnevičių vaikų: trys sūnūs ir dukra. Petras ir Pranas greta, Zalėsėje (Užmiškyje) – Juozas, o ištekėjusi Amelija – Gegutės kaime. Veronika ir Zofija su šeimomis gyveno Ukmergėje.

Mūsų sodybos įvažiavimo pusiaukelėje, sodo pakraštyje, 1933 m. pastatytas kryžius visada laimino mus išvykstančius, sutikdavo sėkmingai grįžtančius. Prie jo, kol sveikata leido, bobutė Agnieška suburdavo birželio pamaldoms aplinkinius sodiečius. Jos gražus balsas skambėdavo ne tik per pamaldas, bet dažnai ir namuose dirbant. Dėdės Prano keliuką pusiaukelėje saugojo du svyruokliai beržai. Jo sodyba pastatyta pagal Lietuvos sodybų tipinį projektą. Brolių sklypai ribojosi, bet tarp jų buvo likęs siauras rėžis, kurio net kolūkių laikais niekas neužarė. Gal kad kolūkio laukų artojas, traktorininkas Stanislovas Svirskis, buvo mūsų kaimynas? Tėtis kas kiek laiko vis primindavo, kad, kai žemė bus grąžinama savininkams, turėsime tiksliai atkurti teisėtas ribas, neužimdami svetimos valdos. Jis ir per kolektyvizaciją visada tvarkydavosi tik savo žemės ribose, niekada jų neperžengdavo. Kaimynai, giminės kaip ir nepriklausomybės laikais gerbė ir saugojo nuosavybės teises, nors ideologinės sklaidos priemonės ir sovietų aktyvistai aiškino, kad jų valdžia atėjusi visiems laikams.

Tėvo brolis Juozas apsigyveno žmonos tėvų dovanotoje žemėje, miško apsuptyje Zalėsėje (Užmiškiuose). Sklypas už Lokės upelio ribojosi su Podlokių (Francuzevičių) palivarko, Veseluvkos ir Lokių antrosios viensėdijos žemėmis (vietovių pavadinimai nurodyti pagal žemės pirkimo dokumentus). Prieš tai buvęs savininkas, grįžęs iš Amerikos, 1931 m. sklype buvo pasistatęs rančos tipo gyvenamąjį namą. Pastatas, prižiūrimas anūko Česlovo Monkevičiaus, išliko ir šiandien. Dažnai čia, prie paskutinės išlikusios prieškario laikų Michnevičių giminės sodybos, daug metų vis subėga gausūs prosenelių palikuonys. Įdomus namo vidaus išplanavimas! Gale iš kiemo – ūkinis įėjimas. Antros paradinės durys – priešingame namo gale su veranda ir išėjimu į kiemo darželį. Einant išilgai pastato, galima pereiti per visus svarbiausius namo kambarius, tik kamara, virtuvė ir miegamieji lieka kairėje ir yra nepereinami.

GIMTIEJI NAMAI

Svečiai ir užsukę pakeleiviai visada gėrėdavosi mūsų aplinka. Sodyba apsupta sodo, su bičių aviliais ir vasaros vešlia augalija. Kieme žydinčios liepos dūzgė nuo bičių gausos ir sklindančio medaus aromato. Gyvenamasis namas po trikamiene rojaus obelimi pavasarį pasidabindavo baltai rusvų žiedų nuometu.

O rudenį paukštelių ir vaikų džiaugsmui ši parausdavo nuo obuoliukų. Pašalę, ypač bobutės kepti duonkepyje ant skardinės, jie mums, vaikams, buvo tikras skanėstas, lyg šių dienų pietų egzotika.

Pakalnėje – šaltiniuota Lokės upė su upėtakiais, lydekom, gružliais (kelbukais), besiraitančiais dugno duburiukuose vijūnais, vėžiais, melsvų laumžirgių šėlsmu virš sirpstančių gervuogių. Su gausybe įvairių gyvių medžiuose, urveliuose ir ore, kaip antai ūdrų, šermuonėlių, tulžių, žalvarnių, volungių, dudučių, jau retai matomų. Palokės žydinčių pievų svaiginantys kvapai neapsakomi, nepalyginami. Juos įsivaizduoti gali tik tie, kas nuo vaikystės lakstė po lankas, kasdien kaimo takeliais bėgiojo. Koks neapsakomas gamtos grožis kasdien buvo šalia!

Iki brandos augęs gamtos apsuptyje, niekada nepripratau prie miesto šurmulio, jo tvaiko, kamšalynės ir mūrų!

Ypač daug upelyje buvo vėžių. Pasakojama, kad prieškariu Palokės dvaro ponia Liudvika Francuzevič asmeniškai statydavo nakčiai tinkliukus vėžiams gaudyti su pačios jaukui paruoštomis varlėmis. Prisimenu vaikystėje, atvykus giminaičiams iš Ukmergės, pirmiausia visi eidavo gaudyti vėžių. Kol plačiažnypliai pakliūdavo į puodą, vėžiautojų palikti ištrūkdavo iš krepšių rėplinėti po rojaus obelimi. Dažnai su „čerpokais“ vaikydavome lydekas, upėtakius ir vėgeles, baidydami ilgomis kartimis žuvis iš po šaknų, nuskendusių medžių likučių ir vandens duburių. Didžiausias mėgėjas šiuo senoviniu metodu žuvauti buvo dėdė Pranas ir paupio kaimynai. Niekada dėl to mūsų srauniame šaltiniuotame upelyje nesumažėjo žuvų.

Lokės aukštupyje iki 1960 metų veikė Markutiškių dvaro vandens malūnas. Apie 11 val. dienos, dirbant malūnui, vanduo upelyje patvindavo, susidrumsdavo ir jokia žvejyba ar maudynės nebuvo neįmanomos. Tai trukdavo keletą valandų. Po to vakarop upelis vėl nurimdavo. O pavasarį, prasidėjus polaidžiui, upelis išsiliedavo pakrančių pievose, suteikdamas erdvės lydekų nerštui, išviliodavo į atvirus vandenis ir gražuolių upėtakių.

Eidami iš Beržų mokyklos grybaudavome Palokės ganyklose. Tarp vešlių kadagių masiškai augo rudmėsių, o beržynėliuose – raudonviršių ir lepšiukų. Rudenį po pamokų bėgdavome su sese Irute per plentą į savo buvusį mišką, prisirinkdavome kraiteles baravykų, voveraičių ir atgal. Grybų buvo pilni aplinkiniai miškai, už plento link Pasiekų kaimo ir už Lokės. Atsimenu, vaikystėje to kaimo vaikai nešdavo krepšius ir žiobrių, ir nėgių, ir grybų. Šventosios upės žuvys ir miško gėrybės tiesiog priklausė Pasiekų kaimo žmonėms. Jie gyveno vidury girios, šalia gražios ir turtingos gyvybe upės. Neries ir Šventosios santaka, ypač turtinga nuostabia gamta. Iki mūsų sodybos dažnai vasaros pavakariais nuo santakos, iš karinės stovyklos, pušų viršūnėmis ataidėdavo dainos „Ant kalno mūrai...“ garsai. Kol nebuvo „Azoto“, čia, sovietų inžineriniame pulke, vasarą privalomus karinius mokymus praeidavo bebaigiantys Kauno politechnikos institutą vyrai. Ar galima užmiršti tokius tėviškės vakarus, kai virš miškų aidėdavo lietuviškos melodijos? 1965 m. pradėjus veikti Jonavos „Azoto“ gamyklai, sunyko šis centrinės Lietuvos perlas. Pirmiausiai nustojo augę kadagiai, vertingiausi grybai, išdžiūvo eglynai. Dėl gamyklos taršos iškeltas Pasiekų kaimas su turtinga jos senbuvių istorija, talentingais ir darbščiais žmonėmis. Vietoje spygliuočių aromato mūsų apylinkes ir sodybas vis užplūsdavo gamyklos „rūkai“ su amoniako ir kitais „maloniais“ kvapais. Tik po 1989 m. avarijos ir gaisro gamta vėl atsigavo, atsirado vertingesnių grybų, bet visiškai neliko Palokės sodybų.

Netoliese atsirado ir pirmasis Lietuvoje kiaulių auginimo kompleksas, tiksinti ekologinė bomba su savo srutų kvapais, su tūkstančiais aukštumėlėje užkastų gaišenų ir srutų baseinais. Sovietinė kiaulienos gamybos technologija amžiams nepataisomai sudarkė mūsų sodiečių taip mylėtą Lokio upę ir slėnius. O šiandien šis tvenkinys paliktas nežiniai kaip nereikalingas. O nemalonūs kvapai nepalieka apylinkės gyventojų iki šiol. Neduok Dieve, jei ateis laikas, kai prasiveržę užteršti vandenys nuo Lukšių kalvelės Beržės, Lokio upeliais pasieks Nerį ir Kuršių marias.

Matyt, taip vystosi pasaulis, kad be žalos gamtai ir aplinkai žmonija nemoka pasiekti progreso. Už skriaudą gamtai „Azoto“ susivienijimas atsilygino mano jaunystės miestą pakeisdamas neatpažįstamai, bet ar tai kompensuoja padarytą žalą gamtai ir sveikatai!? Palikime vertinti ateities kartoms.

Puikūs upelio slėniai su natūraliomis pievomis, tėčio išpuoselėti ąžuolai, kiti vertingi medžiai stebino karo metais net vokiečių karius. Lokio šlaitai su ąžuo79

lais, klevais ir liepomis, tas nuostabus gamtos grožis, teikė estetinį pasigėrėjimą vasarą, gelbėjo mūsų šeimą rudenį. Primityviai kolūkio mechanizacijai šienauti netinkami statūs šlaitai ir pievelės likdavo mūsų šeimyninei šienapjūtei. Įveikę stačias įkalnes ir nuokalnes, džiovintą šieną parsigabendavome arkliuku. Netausojant jėgų, padedant šeimos nariams, galima buvo išlaikyti net porą karvyčių. Tai buvo pagrindinis pajamų šaltinis.

Dar ir dabar upelio šlaituose auga tėčio išaugintos liepos, galingi ąžuolai, klevai ir uosiai. Šie medžiai, atsidėkodami už globą, rudenį grąžindavo savo lapus žmonėms, kad šie suteiktų galvijams malonų „komfortą“ tvartuose. Tokiu būdu susikaupdavo didesnis kiekis organinių trąšų pavasario daržams.

Tėtis pasakojo, kad po žemės reformos, paliekant dvarininkams iki 80 ha žemės, savininkas Z. Mackevičius turėjo teisę išsikirsti žemėse augusius medžius. Lokės krantuose liko tik mažų medelių ataugų, o laukuose dar pamenu didžiulius kelmus, čia augusių galingų ąžuolų atminimą. Buvo likę tik du didžiuliai iškrypę, augę stačiame šlaite ąžuolai, kurie neturėjo prekinės išvaizdos ir buvo sunkiai pasiekiami. Išlikusios ir tėvelio puoselėjamos liepaitės vėliau su kaupu atsilygino medumi. Meilė bitutėms tėtį lydėjo nuo jaunystės, gal todėl ir jos savo darbštumu gausiai atsidėkodavo. Sodyboje visada gyvuodavo 6–8 bičių šeimynos. Jų medus ne tik gydė nuo peršalimų, bet ir tiko visiems paskanauti, padėdavo finansiškai. Tėvas prieškaryje prižiūrėjo ir Palokės dvaro bityną, patarimais gelbėjo kaimynams ir giminėms.

Ir dabar prie savo namų, pavasarį išgirdus juodojo strazdo giesmę, atgyja tėviškės pavasario vakarai. Besileidžianti saulė į Palokės mišką Zalėsėje, paskutiniai saulės spinduliai, besispraudžiantys per kiemo liepų šakas, lakštingalų suokimas upės krantuose – nepraeinantis ilgesys. Mane ypač traukia ir maloniai nuteikia vakaro saulėlydis. Kažkoks širdies šauksmas kreipia žvilgsnį link vakarų... Gal tai protėvių ar genų trauka? Ten, vakaruose, – Kvietkučiai, mamos tėviškė, jos protėvių ir brolių takai, vakaruose ir senelių

Mūsų sodybos žiemos panorama su Lokio slėnio ąžuolais. Vaizdas nuo Palokės dvarelio, 1972 m.

Kvietkučiai – mamos tėviškė. Vienintelės išlikusios kaimo sodybos paskutinis pavasaris, 1974 m.

Lukauskų šeima Lokės slėnyje.

Tas pats slėnis po 50 metų, iš priešingo kranto.

Palokės Francuzevičių dvarelis, kur gyveno trys Lukauskų, artimiausių mūsų kaimynų, kartos. Vaizdas, kai Luokės upelis buvo užtvenktas, apie 1980 m. Kazimiero ir Agnieškos, jų vaikų, taip pat mano tėčio gimtieji vaikystės ir jaunystės takai: Satkūnai, Šilai, Palokė...

O priešais, už upelio, kalnelyje, Francuzevičių šeimos dvarelis, kuriame mūsų laikais gyveno senųjų Jono ir Kazės Lukauskų bei jų sūnaus Povilo (žmona Liuda) šeimos. Senoji ponia L. Francuzevič (1873–1959) iki mirties gyveno savo dvaro kambariuke, globojama Povilo žmonos Liudos. Kad neišvežtų į Sibirą, savo kambarėlyje buvo pasikabinusi Stalino portretėlį. Neaišku, ar tai padėjo, bet tremties išvengė.

Žiemą vaikams būdavo pramoga nuo Lokės šlaitų čiuožinėti rogutėmis, slidėmis. Pradėjau slidinėti nuo trečios klasės, nusipirkęs už 3 senuosius rublius (pagal naujus rublius – 30 kapeikų) iš pusbrolio Česlovo senas savadarbes liepines slides. Vaikų buvo daugybė o ir kalnų šlaitų – įvairaus statumo. Vakarais ir laisvadieniais skambėdavo Lokio slėniai ir kalneliai. Kartais po gausaus nakties sniego ar pūgos tėtis mus su kaimynų vaikais iki mokyklos veždavo rogėmis. Anų laikų pusnys dažnai siekdavo arkliui iki pilvo. Atgal jau grįždavome patys, peršlapę, bet įraudę, linksmi ir alkani.

NEGANDŲ METAI

Ūkininkų Amelijos ir Viktoro Petkauskų gyvenamasis namas Gegutės kaime, vėliau iškeltas dėl melioracijos, 1938 m.

Patys sunkiausi mūsų šeimai, o ir visiems Lietuvos žmonėms buvo pokario laikai. Prasidėjo baisių negandų metai, 1940–1941 ir 1944–1945, ypač pokaris, kolūkių kūrimo laikotarpis. Neliko sukauptų gėrybių, t. y. padargų, gyvulių, iš dalies – pastatų, žemės. Viską reikėjo atiduoti kolektyviniam naudojimui.

Kad šeima išgyventų, teko parduoti visą prieš karą tėčio sukauptą ir paruoštą medieną, skirtą naujo namo statyboms. Gyvenamasis namas, statytas kaip laikinas, ir klojimas bei tvartas buvo dengti

šiaudais. Atsimenu, kaip vaikystėje po stipraus lietaus namo stogas pratekėdavo, ir mama ant grindų po lašais statydavo puodus. O medžiagų naujam stogui nebuvo. Tekėjo ir kiti stogai, drėko šienas, puvo tvarto lubų perdanga. Išgelbėjo tėčio iniciatyva, religingų ir nagingų Pasiekų kaimo žmonių pagalba. Atsimenu, kaip meistras Zachar Semionovič su kitu pagalbininku mūsų pirtelėje, pasistatę rankinius varstotus, iš pušinių trinkų gamino gontus. Medienos oficialiai įsigyti nebuvo, kirsti draudė. Kadangi Pasiekų kaimas buvo tarp miškų, o ir jo gyventojai nestokojo apsukrumo, sugebėjo parūpinti medienos, pagamino gontus, vėliau skiedrų ir patys stogus uždengė.

Gimiau 1943 m., o 1945-aisiais – sesutė Irena. Su mumis gyveno senelė Agnieška. Iš Strėvininkų, nuo Žiežmarių (ten turėjo vandens malūną), atvyko jos brolis Petras Novickis, pabėgęs nuo tremties į Sibirą. Vaikus mamai padėjo auginti kaimynė Manė (Marijona) Krutkevičiūtė. 1951 m. gimė dvynukai, Jonukas ir Vandutė. Septynių asmenų šeimai reikėjo rasti būdų pragyventi, nors pajamų iš pašalies nebuvo. Pasikliauta tik savo jėgomis.

Be visų vargų, po kurio laiko atsėlino dar didesnė nelaimė. 1945 m. pabaigoje, vidurnaktį, prieš pat šv. Kalėdas, buvome sovietinių uniformuotų pareigūnų visiškai apiplėšti. Prieš įsilauždami į namus, jie prožektoriais apšvietė kambarius, lyg ieškodami banditų. Įsakė įleisti, nes kitaip daužys langus! Atidarius duris, atkišę automatus tėtį iš karto išsivedė laukan. Galvojome, kad gyvas negrįš. Liepė atrišti ir pasiimti vidun šunį, kad netrukdytų „dirbti“. Taip mūsų šuniukas ir praleido neramią naktį pririštas svetainėje prie ąžuolinio stalo kojos. Visi namiškiai buvome suvesti į vaikų miegamąjį. Sesei Irutei buvo apie pusė metukų, o aš prisimenu, kad stovėdamas lovytėje stebėjau priešais kampe prie pečiuko sėdintį automatu ginkluotą žmogų. Ant savo karinės uniformos jis buvo užsimetęs naujus tėčio kailinius ir apsiavęs jo naujus veltinius. Ilgai sėdėdamas sumąstė atstumti spintą, kur rado mamos sukabintus išeiginius rūbus. Plėšikai apieškojo visus kampus, palovius, dar pašiepdami, kam čia taip viską slepiame, gal nuo banditų. Iš aruodų išsėmė grūdus, paskerdė kiaules, išnešė visus produktus, net iškeptą duoną. Paėmė eglutės žaislus, geriausius drabužius, siuvimo mašiną „Singer“ – namai buvo palikti visai tušti. Bobutė bandė prabilti į plėšikų sąžinę, kad nors vaikams duonos kepaliuką paliktų, bet ir tas nepadėjo. Išvykdami dar perspėjo, kad nesiskųstume. 82 2020 NR. 2 (12)

Nepaisydamas grasinimų, tėtis nuvyko į Kauno (tuo laiku Jonavos rajono dar nebuvo) milicijos skyrių pranešti apie plėšimą. Koridoriuje lyg ir sutiko tą žmogų, kuris mus „saugojo“. Apklausiamas, ar ką nors įtaria, pasirinko neigiamą atsakymą. Tikėtina, jeigu būtų pasakęs, kad vieną iš niekšų čia ką tik sutiko, nebūtų laisvas išėjęs. Geriausiu atveju būtų apkaltintas banditų rėmimu. Už upelio, priešais mūsų sodybą, Palokės dvarelyje, buvo dislokuotas sovietų karinis dalinys, bet niekas jokio triukšmo „negirdėjo“, nors buvo „dirbama“ daug valandų. Reikėjo gi viską paskersti, išsemti, sukrauti į automobilį. Ar galima naktį tai atlikti be triukšmo ir šviesų?! Gyvenimo pradžiai kaimynai sušelpė duonos, paršelį, kiti – kuo tik galėjo. Mūsų šeima savo darbštumu, šaltu protu ir optimizmu įveikė didelius nuostolius.

Prasidėjo agitacija į kolūkius. Gyventojų susirinkimuose dalyvių geranoriškumui suaktyvinti, palaikant „kolchozų“ steigimą, ant prezidiumo stalo rajono aktyvistai padėdavo savo „argumentus“, t. y. ginklus TT ar PPŠ. Tiems, kas į kolūkį nesirašė, vis didino mokesčius. Taip „geranoriškai“ susikūrė kolūkis „Kelias į taiką“. Visi geriausi padargai, t. y. ūkininkų nuosavybė: kertamosios, arklinės šienapjovės, arkliniai maniežai, kūlimo būgnai, arpos, fuchteliai, vežimai, rogės ir kt., tapo bendri. Ir bričkutės konfiskuotos kolūkių vadams vežioti, nes dar nebuvo pakankamai automobilių. Kartą bedūkdamas ant šieno šalinės netyčia įkritau kiaurymėn, pasirodo, šienu užklotas ten ilgus metus išbuvo išeiginis Jonavos račių gamintas vežimaitis („kurliandka“). Vėliau, praėjus rekvizavimo pavojui, juo į bažnyčią vežiodavo močiutę Agniešką.

Jei tekdavo užtrukti miestelyje, apsistodavome nuosavo namo kieme, pas gerus bičiulius Zofiją ir Vincentą Kukcinavičius (gyveno Pergalės gatvėje, dabar Vasario 16-osios). Ten dažniausiai atvykę į šv. Mišias savo vežimaičius palikdavo ir mamos broliai. Nuo prieškario su jais bičiuliavosi ir visa mamytės Puišių giminė. Šiandien vežimaitis saugomas Šiluose pas brolį Joną.

Kaimynai tėtį, kaip pakankamai raštingą ir sąžiningą, išrinko kolūkio pirmininku. Atsimenu, susirinkę pas mus artimiausi sodiečiai juokavo: „Oi pritarkuos tau, Petrai, „žaliūkai“ užpakalį.“ Tuos žodžius pats girdėjau, tik neatsimenu, kas sakė. Na, „nepritarkavo“. Metams bėgant, perpratęs sovietinio ūkininkavimo tvarką, vargais negalais atsisakė toliau pirminin-

Broliai Petras ir Pranas Michnevičiai „kurliandkoje“ rieda į svečius pas seseris į Ukmergę.

kauti. Kolūkio pavadinimą „Kelias į taiką“ pasiūlė dėdė Viktoras, taip rasta išeitis nepavadinti kokio nors sovietinio veikėjo vardu.

Iš gyventojų atimti arkliai buvo suvaryti į bendrą tvartą, pas dėdę Viktorą. Tai buvo didelis pastatas su virtuvėle ir šachtiniu šuliniu, turinčiu mechaninę vandens pompą. Arklius šerdavo paeiliui visi sodiečiai, atšilus ganydavo Lokio lankose. Dieną ganydavo vaikai, o naktimis – suaugusieji. Po kurio laiko, atsiradus pakankamai mechanizacijos priemonių, arkliai išdalinti atgal žmonių priežiūrai. Dėdė Viktoras, kaip pats moksliškiausias, tapo fermos vedėju Šilų dvare.

Kolūkis pinigų nemokėjo, nes neturėjo, o vietoje jų brigadininkas A. Tiška rašydavo darbadienius. Per dieną galėdavai uždirbti 1 ar 0,5 darbadienio. Jeigu neišdirbsi minimumo, t. y. 100, negausi pievos pašienauti, sumažins „sotkes“, t. y. sodybos sklypelį, neleis ganyti karvės. Dažniausiai 1 darbadienis reiškė 100–200 g rugių ir šiek kiek kapeikų, tačiau gale metų nei kapeikų, nei grūdų neišduodavo. Viską, kas užaugdavo, skirdavo sovietiniam liaudies ūkiui. Kaip reikėjo išgyventi didelei šeimai? Duonos neišsikepsi, nes nėra miltų. Mamytė važiuodavo į Kauną, kad naktį prastovėjusi po kelis kartus eilėje ir dar barama miestiečių, parsivežtų pusmaišį forminių kepaliukų. Kaip išgyventi, išmokė Pasiekų sentikiai – pradėjome sodinti braškes, auginti bulves parduoti. Bet žemės buvo tik 60 arų. Gerai, kad savas brigadininkas Aloyzas nepriskaičiuodavo kiemo, tai būtų buvę dar mažiau. Kiek atsimenu, vėliau tam tikrą arų kiekį pridėjo babytei Agnieškai, kaip atskiram nariui.

Ivano Savalenkovo namuose, Šilų gyvenvietėje, buvo atidaryta parduotuvė, kur pats ir prekiavo. Mes, vaikai, būdavome siunčiami pas Ivaną duonos. Laukdavome kartais iki vėlumos, kol jis vežime, ant šiaudų pakloto, atveš iš Jonavos krūvą forminių kepalų. Parduodavo tik po du, kol parnešdavome, pusės kepaliuko nelikdavo, ypač jei būdavo balta.

Užaugini bulves, o kaip jas nuvežti parduoti? Dar prieš sukuriant kolūkius sodiečiai, susibūrę į vežimų vilkstinę, kad apsisaugotų nuo siautusių pakelės plėšikų, per naktį nuvykdavo į Kauną. Rekvizavus arklius, padėtį gelbėjo kolūkio mašinos ir savi šoferiai Alioša arba Česlovas. Keli kaimynai, dar neprašvitus, sutūpę ant maišų, keliaudavo į Kauno Žaliakalnio „Zanavykų“ turgų.

Privalomai reikėjo išdirbti tik darbadienių minimumą, tad kitus kolūkio darbus išdalindavo šeimoms. Didžiausia prievolė – kiekvienai šeimai skiriama cukrinių runkelių priežiūros norma. Jų ravėjimas labai vargino ir morališkai, ir fiziškai, ypač mus, jaunimą, bet turėjome padėti mamytei. Nenuravėsi normos, negausi metų gale maišo cukraus. Jau ir šeimą sukūrę mes su Jūrate kartais mamai padėdavome ravėti, o vaikystėje tai buvo pareiga, nors ir labai negeidžiama. Iš vaikystės atsimenu mamos žodžius besišypsančiam tėčiui, grįžusiam iš darbo kolūkyje. „Petia, ko toks linksmas?“ „Taigi, po kelių metų darbo pirmą kartą gavau tris maišus rugių už darbadienius“, – atsakė. Beveik kas rytą ateidavo brigadininkas Aloyzas „varyti į darbą“. Apeidamas savo brigados žmones, nurodydavo einamos dienos darbus. Dauguma šeimi-

ninkių jam patiekdavo pusryčius: ant lašinukų keptos kiaušinienės ir taurelę lašelių, juk reikėjo sutarti, kad dirbti eis kas nors iš vaikų, o suaugęs dieną skirs savo sodybos sklypui arba galės su prekėmis vykti į turgų. Sunku būdavo brigadininkui ir atsispirti lašeliams, ir surinkti reikiamą skaičių darbininkų, bet kažkaip atsilaikė. Gal todėl, kad buvo stiprios ūkininkų Tiškų giminės atstovas.

Sudėtinga šiais laikais ir įsivaizduoti, kad anuomet žmonės, sunkiai ir nuoširdžiai ūkininkavę, gražiai susitvarkę savo sodybas, prasigyvenę, buvo staiga apnuoginti. Žemė nacionalizuota, visas ūkinis turtas tapo kolektyvine nuosavybe. Darbas be atlyginimo, pajamos tik iš 60 arų sklypo, o vaikus reikėjo auginti, mokyti ir svarbiausia išsimaitinti. Kaip nepriteklius ištverti? Greičiausiai padėjo tikėjimas, optimizmas, bendras visų kaimynų likimas ir tarpusavio pagalba.

Šeimyną reikėjo ir aprengti, apauti. O nusipirkti nebuvo nei už ką, nei kur. 1951 m. gimė mūsų dvynukai Jonukas ir Vandutė. Visi labai juos mylėjome. Kai paaugo, tėtis padarė suoliuką, kurį pastačius ant suolo mažyliai galėtų kartu su visais dalyvauti prie pietų stalo. Man visada norėdavosi juos prajuokinti, už ką gaudavau barti nuo vyresniųjų. „Prie stalo turi būti ramu kaip bažnyčioje, o bažnyčioje – kaip danguje“, – mokė bobutė. Ji buvo labai gerbiama ir jeigu mes, vaikai, norėdavome nubėgti pas kaimynus ar pažiūrėti filmą, kartais atvežamą į Šilus, prašydavome tėvų, lemiamas žodis būdavo bobutės.

Po kelerių metų mamytė gavo sesers Jadvygos žinutę iš Vakarų. Sunkiausiais metais teta labai padėdavo: siųsdavo drabužių, avalynės ir kitų reikalingų daiktų seseriai ir abiejų brolių šeimoms. Iš už geležinės uždangos jos atsiųsti vaistai išgelbėjo ir tėtį.

Kad žiemą nesušaltų, visiems aplinkiniams, mažiems ir dideliems, veltinius veldavo Povilas Lukauskas, reikėdavo tik nusipirkti kaliošus, kurių sovietinė Rusija ir Kauno „Inkaras“ prigamindavo sočiai. O jau pavasarį, nusibalinę kreida, į mokyklą skubėdavome avėdami brezentinius sportbačius.

Dirbti kolūkyje nebuvo sunku, kartais ir smagu. Pavaduodami tėvus, dažniausiai per vasaros atostogas, dirbome įvairius darbus. Kai dar nebuvo kombainų, tekdavo vežimais vežti javus į klojimus, vagoti kolūkio bulves ir kt. Man patiko grėbti šieną su arkline grėbiamąja. Tai yra dviratis įrenginys, panašus į egiptiečių karo vežimą, tik vietoje kario stovėjimo vietos ant spyruokliuojančių strypų pritvirtinta vadeliotojo sėdynė. Sėdi aukštai pasisiūbuodamas, gėriesi aplinka, stebi, kaip varlės šokinėja į šonus nuo pavojaus, kaip jas gandrai mikliai renka.

Vasaromis anksčiau atsikėlę, užsikabinę ant dviračio vairo vieną ar du pilnus pieno bidonėlius, skubėdavome Šilų link. Šilų dvaro teritorijoje, šalia kelio link Markutiškių, senoje trobelėje, buvo įrengta pieninė, kur ilgametė pieno surinkimo punkto vedėja Albina Bigenienė iš gyventojų rinkdavo pieną ir mokėdavo pagal nustatytą riebumą. Atgal į bidonėlius buvo leidžiama prisipilti nuriebinto pieno, kurio duodavome paršeliams. Nauda akivaizdi, tik gabenti pilnus bidonėlius nebuvo lengva, negalėdavome smagiai minti dviračio.

Rudenį ateidavo „atsakingas asmuo“, dažniausiai brigadininkas Aloyzas, išmatuodavo kluone sukrautą šieno stirtą, nustatydavo, ar neviršyta vienai kolūkiečio šeimai „rajkomo“ nustatyta norma. Sovietinė valdžia viską stebėjo, kad tik koks kolūkietis per daug „nepraturtėtų“: skaičiuodavo vištas, paršiukus, veršiukus, kad vėl netaptų „buože“. Gerai, kad griežta kontrolė ne visą laiką tęsėsi.

Tikėjimas, kad melu ir prievarta grįsta santvarka negali ilgai tverti, leido žmonėms lengviau pergyventi sovietinius laikus. Visi sodiečiai dvasiškai ir morališkai buvo labai stiprūs. Jų visa jaunystė ir veikla prabėgo laisvoje Lietuvoje, apie praeitį jie kalbėdavo neburnodami, pabrėždami, kaip buvo tada, „prie Smetonos“. Stiprūs jie buvo ir savo tikėjimu, ir šv. Dvasios atsiųsta išmintimi. Daugelis, nepaisydami radijo „tarškesių“, klausydavo „Amerikos balso“ ir kitų laisvojo pasaulio radijo stočių. Susirinkdavo dažnai draugėn pasėdėti, papolitikuoti, pasiguosti ir net paūžti su daina. Neišblėso jų bendrystė, patriotiškumas, atsineštas iš nepriklausomybės laikų.

GYVENIMAS ŠALIA PLENTO

Gyventi prie kelio buvo ir pavojinga, ir įdomu. Užklysdavo daug prašalaičių, alkanų kareivių ir šiaip vargšų, išbadėjusių Karaliaučiaus krašto moterų, kartais negerų žmonių. Visi jie norėdavo valgyti, o mūsų

Jonukas su grėbliu dirba sau, bet arklys ir padargas – kolektyvinis.

šeimynoje maisto nebuvo per daug. Ir dabar atsimenu, kaip atėjusios nuo Rytprūsių dvi moterys, belaukdamos, kol mamytė paduos sriubos, taip graužė žalius raudonuosius burokus, kad net man, vaikui, norėjosi jų paskanauti. Užsukdavo ir klajojantis muzikantas su smuikeliu, visų vadintas Smuikolu, iš jo instrumento galvutę vis kyštelėdavo žalčiukas ar kita gyvatėlė. Užklysdavo barzdotas sentikis Semsotas, matyt, nuo įvairių karo negandų nukentėjęs psichiškai, bet geraširdis ir visada mamytės arba senelės pamaitinamas. Aš, vaikas, susidomėjęs klausydavau tėčio ir išminčiaus iš Pasiekų Fedoto disputų apie Senąjį Testamentą.

Kas beužklystų, visi pagal galimybes buvo pamaitinami nors sriuba su namine duona. Sovietų kareiviai, užsukę nuo plento, ir tie gaudavo barščių. Aš visada pirmas pastebėdavau ir atbėgdavau trobon pranešti, kad ateina kareiviai, turėjau net sugalvojęs jiems savotišką vardą. Po karo toks Kasparas, daug kam padėjęs atlikti ūkio darbus ir grojęs iškart trimis instrumentais – armonika, švilpuku ir būgnu, mums kasė tvenkinį. O kaimynų Lukauskų dukros Jadvygos vestuvėse ir man leido išbandyti būgno skambesį.

Atsimenu kolonas plentu važiuojančių mašinų, pilnų kareivių, netgi apsėdusių variklių kapotus ir sparnus, matyt, grįžtančių iš fronto. Dažnai iš Karaliaučiaus krašto sovietų kareivių varomos didžiulės žalmargių bandos buvo ganomos paplentėje, mūsų dar privataus lauko dobilienoje. Keldavo liūdesį nuo plento sklindančios žmonių, gabenamų į Jonavos geležinkelio stotyje laukiančius ešelonus, aimanos. Pažįstamiems, po kelias dienas kenčiantiems vagonuose, tėtis nuveždavo maisto. Jiems tai buvo mažytė skausmo ir nevilties akimirkos paguoda. Aš tik vėliau supratau, ką reiškia tėčio, grįžusio iš miestelio, žodžiai „vėl keli suguldyti turgaus aikštėje“. Taip būdavo numetami viešai išniekintų partizanų kūnai, kad gal kas nors iš artimųjų, neišlaikęs skausmo, ateitų gedėti ir būtų suimtas kaip nusikaltėlis.

Naktimis nežinodavai, kas baladojasi į langus – stribai ar „žaliukai“, taip gyventojai vadino Lietuvos partizanus. Visi su baime laukdavo eilinio trėmimo į Sibirą. Mama visuomet turėjo svirnelyje kelis maišus džiovintos duonos. Moterys vaikščiodavo apsirengusios po kelis sijonus, nes galėjo bet kada suimti. Kad apsisaugotų nuo naktinių neprietelių, sodiečiai pradėjo naktimis budėti apsiginklavę Lukauskų Stepono, buvusio kario, legaliu šautuvu.

Po minėtojo mūsų šeimos naktinio apiplėšimo tėtis ir dėdė Pranas nusipirko medžioklinius dvivamzdžius. Kiekvienos sodybos kieme ant šakos ar stulpo šeimininkai pakabindavo varpą ar kitokį metalinį daiktą, kuris suskambęs praneštų apie pavojų. Nakčiai visi namo langai būdavo užremiami sukaltų storų lentų skydais. Tik dėdžių Prano ir Viktoro namai buvo su langinėmis. Tvarto duris nakčiai papildomai užblokuodavome metaline „štaba“. Iki 1961 metų sodybose nebuvo elektros ir jokių ryšio priemonių. Reikėjo pasikliauti tik savo išmone ir angelu sargu.

MYLIMIAUSIOS ŠEIMOS MOTERYS

Kol bobutė turėjo jėgų ir buvo duonkepė krosnis, valgėme savo kvepiančią šiltą duonelę, kartais ir su medumi. Vaikai smalsiai stebėdavome, kaip bobutė ant medinės ližės formuoja kepaliuką: apglosto, patepa suplaktu kiaušiniu, iš šonu pirštais įspaudžia griovelius. Reikšmingą sakralinę prasmę teikė ant kiekvieno kepaliuko įspaudžiamas kryžiaus ženklas. Visą duonos ruošimo kepti ritualą ir ližės su kepaliukais šovimą į karštą krosnį visada lydėdavo giedamų „kantičkų“ giesmė. Be jų jausmingos ir graudžios melodijos neįsivaizduoju savo bobutės. Kol galėjo, ji visada ką nors dirbo, kepdavo skanius „kakorus“, ravėdavo, verpdavo, megzdavo, padėdavo mamai prižiūrėti vaikus, mažuosius dvynukus. Mes ją labai mylėjome ir iš kur begrįžtume, pirmiausia žvalgydavomės, kur bobutė. Niekada negirdėjau, kad ji su mūsų mama bartųsi, tik dažnai vis tardavosi, o mamos juokas iš virtuvės kas rytą mane maloniai pažadindavo.

Mamos begalinis atidumas ir meilė savo vaikams, šeimai lydi iki šių dienų. Ji nepraleisdavo galimybės mus pamokyti gero elgesio prie stalo, svečiuose, mokykloje, su vyresniaisiais ar bendros tvarkos. Atsimenu iš vaikystės, kaip tvarkingai serviruodavo pietų stalą. Ji buvo baigusi Veprių žemės ūkio mokyklą, ruošusią berniukus ir mergaites ūkininkauti.

Ji daug pasakojo apie savo jaunystę, giminaičius, nukentėjusius 1940 m. Jos dėka būdamas vaikas sovietiniais laikais išmokau posmelių apie tarpukarį, jie skamba ausyse lig šiol: „Geltona, žalia ir raudona, / Tai mūsų vėliava, / Ir vėl sugrįš Smetona / Ir vėl bus laisva Lietuva“ arba „Jau pavasarėlis, / Gėlelės pražydo, / Darius ir Girėnas / į Lietuvą skrido (...) / Nešė didžią garbę Lietuvai – Tėvynei!“ Jos šeima buvo tikras mažytis lietuvybės lopšelis. Ar daug kas dabar padeklamuoja savo vaikučiams patriotinių eilių?

Mamos šeimoje buvo daug knygų, žurnalų, vinilinių plokštelių su K. Petrausko ir prieškario estrados

Veprių žemės ūkio mokyklos mokinių grupė. Mama Vanda Puišytė stovi pirma iš kairės, 1934 m. sausio 15 d.

„Saulės“ mokytojų seminarijos sode prieš paskutinius egzaminus su kurso bendramoksliais. Mamos sesuo Jadvyga Puišytė stovi penkta iš kairės, 1931 m. gegužės 8 d.

Mano mamos brolis. Nuotraukos kitoje pusėję likęs įrašas: „Marijonas Puišys atliko karo tarnybą, kad visada būtų pasirengęs apginti laisvę, 1938 spalis.“ Karo policijos kursantų garbės rikiuotė, 1938 m. vasario 16 d.

grandų įrašais. Žurnalo „Lurdas“ komplektai ir knygos, sukrautos namo pastogėje, buvo mano vaikystės dvasinė oazė. Vyresnis mamos brolis Mečislovas labai gerbė spausdintą žodį. Buvo sukaupęs daug įvairių knygų ir žurnalų. Jauniausias brolis Marijonas, baigęs Karo policijos mokyklą 1937–1938 m., atliko tarnybą Antano Smetonos dvare. Mokyklos baigimo liudijime įrašyta: „Mūsų jėgos, mūsų ginklas, mūsų mokslas Lietuvai Tėvynei.“ Mamos sesuo Jadvyga baigė „Saulės“ mokytojų seminariją Kaune. Tarp giminaičių buvo ir keli dvasininkai, labai nukentėję, užplūdus sovietams.

Prabėgus daugeliui metų, stovint ant savo kelionės slenksčio, galvoju, kiek esu įsiskolinęs savo brangiajai mamytei. Ji visą save iki kruopelytės aukojo šeimai, ypač vaikams. Nuo jos atidaus žvilgsnio niekur nepasislėpsi, jeigu kas negerai, visada pastebės. Kai laikydavau egzaminus mokykloje ar institute, visada galvodavau, kaip neapvilti mamos, neaptemdyti jos vilčių. Būdavo, sutinka keliuku nuo plento pareinantį ir teiraujasi: „Na, kaip sekės?“ Argi galėjau ją nuliūdinti? Pavalgydina, tada liepia eiti pailsėti ir nurimti. Kokia dvasinė ramybė užliedavo po sėkmingai išlaikyto egzamino paguldytam prie pečiaus ir švelniai mamytės rankomis apklotam! Tokia palaima apimdavo! Tai liko visam gyvenimui kaip pati nuostabiausia ramybės akimirka. Grįžimas į šeimos židinį po tam tikro streso, ramus ir švelnus mamos sutikimas – neišdildomas. Jonavos statytojo, vyskupo Juozapo Kosakovskio „Atsiminimuose“ aprašytas mamos, Šilų dvaro valdytojos, apibūdinimas tinka ir mano gimdytojai: „Jai visa esybe jaučiu negrąžinamą skolą už išmintingas pastabas ir dorovingus perspėjimus. Netekau žmogaus, kuris nuoširdžiai džiaugėsi mano sėkme ir liūdėjo dėl nelaimės... Mirė geriausia iš visų motinų – religinga, be jokio šventeiviškumo, atvira pasauliui, sveiko proto... Be mažiausių priekaištų, puikios savitvardos, visiems vaikams vienodai teisinga, žmoniška ir dvasinga.“

O kiek mūsų giminėje tokių šventų motinų, kurioms tinka šie žodžiai. Babytė Agnieška, užauginusi 7 vaikus, babytė Veronika (Puišienė), užauginusi 4, Zofija (Gronskienė), išauginusi 5 vaikus, mano darbščioji krikšto mamytė teta Amelija, išauginusi 4 vaikus, pusseserė Stanislava, su pasiaukojimu ruošianti giminės sueigas, pusseserė gydytoja Irena, daug padėjusi mūsų mamytei ir visai šeimai, pusseserė Alina, globojusi visus ir mane studijų laikais, pusseserė daktarė Janina (Rapalienė), išgelbėjusi mane nuo sunkios ligos, teta Liuda, atsidavusiai saugojusi, kol leido sveikata, mano krikštatėvį dėdę Mečislovą, sesutė Vanda, globojusi mūsų abu tėvus iki iškeliaujant pas Aukščiausiąjį. Jos iniciatyva nuo 1995 metų iš visų Lietuvos kampelių į būrį subėga išsiilgusi artimųjų, gausi protėvių Agnieškos ir Kazimiero gentis.

BROLIAI MICHNEVIČIAI

Visi trys broliai Michnevičiai atliko karo tanybą. Mano tėvas Petras kaip eilinis, o kiti du buvo husarais. Vyriausias Jonas, atėjus bolševikams, su keliais jau-

Mano tėvas Petras Michnevičius, Lietuvos eilinis (1921–1923 m.). Brolis Jonas Michnevičius, 1939 m.

Lietuvos husarai. Antras iš kairės sėdi Pranas Michnevičius, apie 1923–1927 m.

nuoliais pasitraukė į Lenkiją. Baigęs karo mokyklą, tęsė tarnybą Vakarų Lenkijos pasienyje, Breste. 1939 m. patekęs į sovietų nelaisvę, kaip ir tūkstančiai lenkų karininkų, būdamas jau kapitonas sušaudytas Katynėje.

ŠVENTADIENIAI IR ŠVENTĖS

Tie nuostabūs vakarai, pilni pavasario paukščių čiulbesio ir gėlių aromato! Prie visų sodybų žydi darželiai. Vakarais, kvepiančiais ievų ir alyvų žiedais, gegužinėms pamaldoms pas dėdę Praną rinkdavosi kaimynai ir aplinkinis jaunimas. Pačią garbingiausią vietą, namo svetainę, užimdavo tetos Jadvygos įrengtas puošnus, gegužinei maldai skirtas altorius. Mums, vaikams, vakaro žmonių susibūrimas būdavo šauni pramoga, nes pasibaigus pamaldoms pusbrolis Česlovas dar ir armoniką pavirkdydavo, jaunimas pašokdavo, o skardžiabalsė Krutkevičių Janė smagią dainą užtraukdavo.

Pas dėdę Praną per šventinius suėjimus vyresnieji, skambant prisukamo patefono melodijai, sušokdavo ne vieną šokį. Mūsiškį instrumentą plėšikai išsivežė, ant aukšto liko tik Londono „Columbia“ studijos plokštelės su A. Šabaniausko, D. Dolskio, K. Petrausko įrašais. Atsimenu, jeigu vykdavo koks baliukas pas mūsų artimus kaimynus Lukauskus, tai Liuda Lukauskienė, atėjusi pakviesti į svečius, neišeidavo tol, kol nesusiruošdavome. Štai koks svetingumas ir kaimyniškumas!

Šeimoje visada buvo laikomasi šventadienio tvarkos. Sekmadieniais, grįžus iš bažnyčios, už pietų stalo suaugusieji aptardavo klebono pamokslą. Jonavos parapijos ilgametis klebonas Pijus Čižauskas buvo nuostabus dvasininkas, savo oratoriaus talentu ir žiniomis sugebėjęs ne tik pavergti visus parapijiečius, bet ir atlaikyti sovietų ateistines audras. Tėtis ilgokai buvo bažnytinio komiteto narys, kaip ir daugelis parapijiečių padėjo ūkio reikalais, remontuojant pastatą. Per procesijas visada buvo vienas iš baldakimo nešėjų.

Po pirmosios Komunijos šv. Mišių, apie 1958 m. Kairėje klūpi Halina Puišytė ir Vanda Michnevičiūtė. Pirmoje eilėje iš kairės: Elena Puišytė, sėdi kiemo šeimininkai Zofija Ir Vincentas Kukcinavičiai, Edmundas Puišys, Jonas Michnevičius. Antroje eilėje iš kairės stovi: Liudvika Puišienė, Z. Kukcinavičienės sesuo Veronika Turlajienė, Jadvyga Kukcinavičiūtė, Vaclovas Turlajus, klebonas kun. Pijus Čižauskas, Petras Michnevičius.

Neužmirštami kalėdojimo momentai. Kleboną Pijų, lankantį sodiečius, dažniausiai vežiodavo tėtis ir kažkuris iš dėdžių. O vizitai užsibaigdavo vakariene pas mus, už mamytės paruošto vėlyvų pietų stalo.

MAMOS ŠEIMA

Ypač artimą ryšį puoselėjo broliai Mečislovas ir Marijonas Puišiai ir sesuo Vanda, mūsų mamytė. Tėčiui grįžus iš bažnyčios, ji visada teiraudavosi, ar mūsiškių, t. y. jos brolių, Puišių šeimų atstovų, nesutikęs. O per žymiausias metų šventes visada paeiliui svečiuodavomės vieni pas kitus. Pasibaigus šv. Mišioms vieni kitų palaukdavo, kad sutartų dėl popietinio suėjimo.

Mūsų šeima su seneliu Mykolu, 1957 m.

Kai mokėmės Beržų mokykloje, tėvai, eidami pasisvečiuoti į mamos gimtinę Kvietkučius, pakeliui užsukdavo ir paimdavo mane su Irute. Praėjus Šilų dvarą, už Paberžės kalvų, slėnyje, pasimatydavo medžių apsuptyje Puišių sodyba. Artėjant iš sodo gilumos šalia pirties pasirodydavo senelis Mykolas, visada pasitinkantis savo jaunesnės dukros šeimą.

Senelių, mamos tėvų, Veronikos ir Mykolo šeimoje buvo keturi vaikai: mano mama Vanda, Jadvyga, Mečislovas ir Marijonas. Jadvyga baigė mokytojų seminariją, bet nesutikusi 1940 metais mokytojų suvažiavime giedoti sovietų internacionalo, pasitraukė į Vakarus, vėliau į Kanadą. Gimtinėje liko gyventi Mečislovo ir Marijono šeimos. Kvietkučiuose mums, vaikams, būdavo labai smagu, nes dėdė Marijonas turėjo du vaikus – Edmundą ir Halę, o Mečislovas – Raimondą ir Elytę. Didžiulis sodas, didžiulis kiemas, daug erdvės dūkti ir žaisti.

Puišiai visada puikiai prižiūrėdavo arklius, lyg jie ne kolūkio nuosavybė būtų, o nepriklausomos Lietuvos ristūnai. Protėvių dvasia alsavo senas svirnas ir sode stovintys kelminiai aviliai. Ant seno topolio daugiaaukščiame lizde visada klegeno gandrai. Šalia senos ulyčios rymojo aukštas kryžius, laimindamas einančius į kelią, o priešais „gonkas“ gėlėse skendėjo klombos ovalas, dažnai supamas žąsų ir kalakutų būrio. Pirmieji prisiminimai apie Kvietkučių kaimą, tai įvažiuojant stovinti kaimo ulyčia, apaugusi geltonais jurginais, ir kiemai, aptverti statinių tvoromis. Įvažiavime į Puišių kiemą buvo platūs vartai, dešinėje pusėje – senasis didžiulis smetoninių laikų tvartas ir senovinis gervinis šulinys su kabančiu kibiru.

Kaip skoningai gardžiais valgiais būdavo padengti šventiniai tetų Liudos ir Irenos stalai! O vaišinantis visada paeiliui skambėdavo puikios lietuviškos ir lenkiškos dainos. Ypač gerai susidainuodavo mamytė su jaunesniu broliu Marijonu. O senelis Mykolas būtinai liepdavo pakviesti dar ir kaimyną, savo marčių pusbrolį, Vaclovą Gradauską. Jo nuoširdžios dainų melodijos džiugindavo visą šventinę vakaronę. Neužmirštamas dviejų šeimų, t. y. brolienių sugyvenimas, nuoširdumas ir vaišingumas. Vaišės vykdavo visada per dvi vietas. Pasivaišinę prie tetos Irenos padengto stalo, visi svečiai būdavo kviečiami į svetainę kitame namo gale, prie tetos Liudos paruošto vaišių stalo. Ir taip buvo visada – nerašyta taisyklė.

NEBLĖSTANTIS TĖVO AUTORITETAS

Tėtis labai domėjosi istorija, buvo puikios atminties. Paklaustas apie Lietuvos, Europos ar pasaulio

Iš kairės: tėtis, dukra Vandutė, mama, marti Jūratė, mamos pusbrolis Antanas Kiškis (Benedikto brolis) su žmona, dukra Irena, priekyje Algimantas Kiškis ir autorius, 1972 m.

įvykius, jis žinojo, ką atsakyti, mokėjo sklandžiai ir išsamiai pasakoti. Remdamasis faktais, dažnai mėgdavo pasakoti ir apie tarpukario Lietuvą, reiškė didelę meilę savo žemei ir Tėvynei. Man bebaigiant vidurinę mokyklą, besimokant Kauno politechnikos institute, dažnai pas mus svečiuodavosi mano bendraklasiai ir bendrakursiai. Tėtis niekada nepraleisdavo progos aktyviai pabendrauti, domėjosi jaunimo gyvenimu. Dažnai vasaros vakarais klausydavau tėčio pasakojimų, kaip kūrėsi ir ūkininkavo, kaip padėjo savo jaunesniems broliams ir seserims. Daug teigiamų pavyzdžių pateikdavo iš dvarų savininkų gyvenimo, bendravimo su kaimynais. Įdomūs pokalbiai buvo ir apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tėtis man niekada neliepė daryti vienaip ar kitaip. Aš tik žymiai vėliau supratau, jog būtent pasakojimais jis netiesiogiai vedė mane prie teisingo gyvenimo kelio. Bendraudamas, diskutuodamas labai dažnai taikliai ir pamokančiai įterpdavo citatų iš Šventraščio.

Birželio 29-oji yra šventų apaštalų Petro ir Pauliaus diena. Tai ir mano tėčio Petro vardadienis. Kiek atsimenu, nuo vaikystės tradiciškai per Petrines sulaukdavome artimiausių giminaičių. Mamytė tai dienai turėdavo paruošusi gardų skilandį. Net kelias dienas apsilankantys svečiai pagerbdavo ne tik mamytės Vandos, bet ir sesers, brolio gimtadienius. Dažnai jau ankstų rytą ant pirkios durų kabėdavo kaimynų varduvininkams nupintas ąžuolo vainikas.

Tais laikais svečiams rūpėjo ne tiek vaišės, kiek bendravimas, nuoširdūs ir atviri pokalbiai ūkio, politikos temomis. Tai buvo bendraminčių, siejamų artimais giminystės ryšiais, suėjimai. Jie praskaidrindavo nelabai linksmą, pusiau priespaudinį sovietinį gyvenimą. Tas giminaičių artumas suprantamas. Beveik visi tarnavę Lietuvos kariuomenėje, davė priesaiką ginti ir mylėti savo tėvynę. Kūrė nepriklausomą Lietuvą, nuo jaunų dienų dirbo savo šeimų ir tautos gerovei.

Žvelgiu į fotografiją, kurioje ant suolelio rymo mano senolis tėvas. Jis tyliai atsisveikina su sodybos kryžiumi. Šiandien, būdamas arti jo amžiaus, galiu numanyti, apie ką jis galvojo. Šiose žemėse vienas greta kito įsikūrė jo broliai, sukurta šeima, gimė keturi vaikai. Kiekvienas jų, išvykstantis į kelionę, kaskart tėčio laimintas ir lydėtas iki plento. Jo, lyg Lietuvos rūpintojėlio poza visada verčia giliai susimąstyti. Tėtis vi-

Tėtis atsisveikina su kryžiumi, globojusiu ir saugojusiu šeimą nuo įsikūrimo.

Beržų septymetės mokyklos 2–4 klasių mokiniai. Šiltesniu laiku kai kurie vaikai į mokyklą eidavo basi. Iš dešinės pirmoje eilėje trečia – Nijolė Ragelytė-Rozenbergienė, antroje eilėje antras – Česlovas Michnevičius, trečioje eilėje pirmas – Zigmas Michnevičius, greta – Jonas Autukas.

sada buvo mūsų šeimos didysis globėjas, stengėsi bet kokiais negandų metais siekti, kad šeima būtų laiminga. Įveikdamas sunkumus, visiems keturiems vaikams suteikė galimybę baigti mokslus, savo pavyzdžiu mokė doros, santarvės ir ryžto. Jam, 80-mečiui, vėl reikia keltis iš tiek metų puoselėtos ir mylėtos savo žemės, kur visai šeimai buvo ramu ir gera. Nors iš dalies žemė buvo nusavinta, bet vis tiek ji liko sava, artima ir statyta gryčia, apsupta savo rankomis sodintų obelų.

Šis kryžius laimino mūsų šeimą ilgus metus, o dabar reikia prievarta vėl viską palikti. Tai mūsų šeimos Dievo meilės kryžius. Meilė tiems, kurie rinkosi prie jo gegužinėms ir birželinėms maldoms, tiems, kurie pokaryje ir vėliau atėjo kėsindamiesi šeimos turto ar su kitais negerais kėslais. Gal tapo ne tokie žiaurūs, liko geresni? Išvykę į mokslo ar darbo keliones, su kryžiaus ženklu išlikdavome ramūs, lydimi jo Dievo meilės ir sėkmės.

Kai buvome įsikūrę Šiluose, kartą pastebėjome, kad paliktas kryžius nuverstas. Jo vietoje kapų plėšikų iškasta gili duobė. Nepaliko tėtis nuversto kryžiaus, liepė jį perkelti į Šilus. Po kurio laiko vietoj senojo atsirado naujas. Mes tikime, kad Dievo meilės kryžius paveikė niekintojus, sąžinės balsas privertė atstatyti. Kryžius, jau 90-metis, globojamas Jono ir Vandos, sutinka ir palydi mus visus Šilų sodyboje.

MOKYKLINIŲ METŲ PRISIMINIMAI

Nuo 1950 metų rudens pradėjau lankyti septynmetę mokyklą, po karo įsteigtą buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Mykolo Kalmanto Beržų dvaro pastate. Ant Beržės upelio kranto stovėjęs malūnas dar veikė, tik malimo įrangai sukti jau naudotas lokomobilis. Užtvanka su vos gyvu mediniu tiltu ir van-

dens ratu dar stovėjo. Per pertraukas drąsesni vaikai dažnai suspėdavo ir išsimaudyti.

Daug vaikų pro mūsų kiemą eidami į mokyklą užėję laukdavo, kol aš išsiruošiu. Atsimenu, kai vyresnėse klasėse pradėjome skaityti grožines knygas, pusbrolis Stasys visą kelią iki mokyklos man pasakodavo trijų muškietininkų nuotykius. Dažnai nubėgdavau pažaisti pas jį. Jo mama, mano krikštamotė Amelija, labai maloniai priimdavo ir skaniai vaišindavo. Keletą patiekalų, tikrų pokario skanėstų, receptų išsaugojo jos dukra Elena. Jie gaminti ir mūsų namuose. Iš stambiai tarkuotų cukrinių runkelių iki sutirštės būdavo verdamas „medus“, iš morkų, raudonųjų burokėlių, spanguolių arba obuolių ir runkelių „medaus“ gamindavo marmeladą. Saldainius darydavome iš slyvų, į puseles pridėję smulkiai tarkuotų morkų ir išdžiovinę duonkepėje. Kramtydavome ir džiovintų cukrinių runkelių riekučių. Skanu!

Mes su Stasiu labai mėgome knygas, daug jų buvo sukaupta pas dėdę Viktorą. Visas išžiūrėdavome, net sesers Janinos, kuri jau mokėsi medicinos institute, medicinos enciklopedijas su anatomijos vaizdais. Beveik visada eidami į mokyklą aptarinėjome skaitytų knygų herojų nuotykius.

Nuo mokyklos matydavosi artėjančios vaikų voros iš Markutiškių, Kvietkučių, Lukšių, Jaugeliškių, Praulių, Jadvygavos, Gudžionių, Lokenėlių, Santakos kaimų. Dauguma jų išnyko, neliko mokyklų ir gausybės vaikų... Mūsų mokykla buvo septynmetė. Matyt, dėl mokytojų trūkumo, nes vieni „atostogavo“ Sibire, kiti pasitraukė į Vakarus. Kartu vienoje patalpoje mokėsi pirmokai ir trečiokai, antrokai ir ketvirtokai. Stojimo į pionierius klausimas buvo tėčio išaiškintas ir daugiau nekomentuojamas. Be to, nuo mažens buvau įspėtas, kad tai, kas kalbama namuose, kitur nepasakoti.

Didžiulė atrakcija buvo kinas, nors mums ne visada leista filmus žiūrėti. Atrodo, rodydavo kartą per mėnesį, gal rečiau. Tą dieną vis žvalgydavomės pro mokyklos langus, ar neatrieda arklinis vežimas su kino priemonėmis. O kai atrieda, pamokos jau nerūpi. „Kinščikai“ tuoj ištraukia aparatūrą, užveda priešais langus atsivežtą elektros stotelę, paleidžia muziką. Tada nutraukiamos paskutinės pamokos. Demonstruoti reikėjo dviejų klasių. Vienoje jų, prie durų angos, pastatydavo kino aparatūrą, kad transliuotų į kitą klasę, t. y. „žiūrovų salėn“. Ne visada gaudavome leidi94

mą likti žiūrėti filmą. Pasitenkindavome ankstyvesniu grįžimu namo. Bet kaip norėdavosi pamatyti „Tarzaną“! Tėvai, kaip buvę ūkininkai, gerai sutarė su mokyklos direktoriaus Petro Bruko šeima. Mūsų jaunėliams Jonukui ir Vandutei labiau pasisekė, nes aukštesnėse klasėse mokėsi Jonavos vidurinėje mokykloje. Plentu jau kursavo autobusai. Mes su Irute daugiau vargome. Nuo 8 klasės pradėję lankyti mokyklą Jonavoje, važinėdavome dviračiais, o žiemą tėvai surasdavo laikiną nakvynę pas miestelio gyventojus, todėl tik šeštadienio vakarą grįždavome namo. Be to, pamokos vykdavo pamainomis. Kai mokydavomės antroje pamainoje, tai namo parkeliaudavome jau sutemus. Reikėjo saugotis ne tik automobilių, bet ir kursuojančio siauruko, kuris maršrutu Jonava–Ukmergė veikė iki 1961 metų. Nuo 1958 iki 1961 m. vis lenktyniaudavau su siauruku, kad nepatekčiau tarp jo išmetamojo garo – dūmų kamuolių ir automobilių.

Mano kartos jaunimą mokė ir auklėjo prieškaryje išugdyti pedagogai. Prisimenu daug puikių mokytojų, kurie negalėjo atvirai atsakyti į mūsų tarsi provokuojamus klausimus apie krašto praeitį. Tačiau ne visada pageidaujamo smalsumo nemenkino ir neagitavo už „šviesų rytojų“, tuo lyg ir pritardami mūsų abejonėms dėl istorinių faktų ir esamos realybės.

Ačiū Jiems 1961 metų 11b klasės vardu, kad neauklėjo sovietiniais avinais!

ATSISVEIKINIMAS SU TĖVIŠKE

Iki 1975 metų Lokio upelio baseinas lyg ir buvo „popierinis“ gamtos draustinis. Vėliau atėjo trys didžiuliai jo niokojimo laikotarpiai. Viena po kitos nutiestos dvi aukštos įtampos linijos, išpjaunant seniausius, vertingiausius medžius, žalojant mūsų ir kaimynų upelio slėnius. Trečias pats baisiausias etapas – tai pagrindinio Lokės baseino patvanka, išdarkant vagą ir visą upelio gamtos egzotiką. Turėjome su širdgėla išpjauti Lokio slėnyje tėčio globotus ąžuolus. Prižiūrimos, šienaujamos natūralios pievos ir nuostabūs Lokės užutekiai tapo apžėlusiomis dumblynėmis.

Tėviškės sodyba buvo likusi vienintelė neiškelta iš visų kaimynų ir giminių. Mūsų apylinkėje negailestinga sovietinės melioracijos politika intensyviausiai vykdyta 1975–1980 metais. Neliko senųjų Tiškų, Pet-

Petro Michnevičiaus šeima atsisveikina su tėviške. Iš kairės: sėdi Zigmas su šeima, dukra Vandutė, prie kryžiaus tėvai, vaikai Irena ir Jonas, 1979 m.

kauskų, Žentelių, Paluokės dvaro sodybų, Krutkevičių, dėdės Prano namų, išnyko Kvietkučių kaimas su apylinkių sodybomis, Lukšių liko tik sodybvietė. Atsilaikė tik mūsiškė sodyba su išpjautu sodu ir su melioracijos kanalų išvagota žeme. Po ilgų svarstymų nutarėme keltis į Šilus. Be to, 1978 m. gruodžio 13 d. mūsų tėvai vos atsilaikė prieš naktinius plėšikus. Tik tėčio budrumas, Dievo globa ir dvivamzdis padėjo išvengti didelės nelaimės.

Visa aplinka pasikeitusi: kryžius nuo įvažiavimo perkeltas į pakrantę, sklypas išvagotas melioracijos griovių, sodas išpjautas, Lokė užtvenkta, aplinkui tuščia – žmogui gyventi neliko sąlygų.

Kartą, bestovint savo gimtinės laukuose tarp susuktų šieno ritinių, atgijo vaikystės laikų prisiminimai ir vaizdai. Vietoj buvusių sodybų ir laukų, medelių sąžalynai, miškeliai ir tolumoje jau geltonuojantys javų ir vasarojų plotai. Šiandien Šv. Onos atlaidai, o tai ir naujo derliaus pradžios šventė. Iškyla dar nekombaininės javapjūtės vaikystės vaizdai, kai visi joje dalyvaudavome. Mūsų apylinkės nagingasis kaimynas Ksaveras paruošdavo iš anksto rugių kertamąsias, parinkdavo kiekvienai po du ištvermingiausius arklius. Ir taip vieną rytą, rasai nukritus, mūsų brigadininkas Aloyzas, parinkęs anksčiausiai prinokusių rugių lauką, kviesdavo pradėti rugiapjūtę. Pirmąsias pradalges išvarydavo vyriausieji ir patyrę javų kertamųjų vadeliotojai. Ir taip aplink rugių lauką sukdamos ratus, mojuodamos savo keturiais sparnais-grėbliais, pradėdavo tarškėti javų kertamosios. Kas kelintas sparnas, priklausomai nuo javų vešlumo, nusileisdamas taukšteldavo į vadinamąjį stalą, vis nubraukdamas nuo jo eilinį nukirstų rugių glėbį. Tas neįkyrus ir retas kertamosios grėblio „taukšt“, nukirstų rugių, nokstančių grūdų, šiaudų ir džiūstančių ražienų kvapas neapsakomas, įsimenamas visam laikui ir, matyt, būdingas tik rugiapjūtei. O sustatytos ir matomos laukų toliuose rugių gubos, „mendeliai“, išliko jau tik praeito amžiaus žmonių vaizdiniuose ir galbūt menininkų drobėse.

Pajudėjus kertamosioms, pavymui skubėjo numestus glėbius į pėdus rišdamos moterys. Pėdus vyrams, gubų statytojams, lenktyniaudami nešiojome mes, berniukai. Kiek klegesio, dūkimo ir puikios nuotaikos, nes buvome savos apylinkės, savos mokyklos

vaikai ir geri draugai. Ir taip nuo vaikystės išmokome pirmiausia rišti pėdus, vėliau statyti gubas (guboje – 10 pėdų), krauti, sutvirtinti su kartimi pilnus vežimus, saugiai nuvežti į kluoną, tvarkingai sukrauti. Šie vienas po kito einantys darbai – tikras nacionalinis paveldas, greičiausiai jau dingęs negrįžtamai.

Kasryt birželį per miegus girdėdavau dalgio plakimą. Tai tėtis jau nuo ankstaus ryto ruošiasi eiti pašienauti sau, kad nuo devynių būtų brigadininko Aloyzo nurodytam darbe. Sugrįžęs prikeldavo, kad kiek pašienaučiau iki vidurdienio. Man tiko ir per karščius dirbti, ypač prie Lokės, kartais atsigaivinant jos šaltiniuotame vandenyje.

Koks svaigus žydinčių pievų kvapas, ypač kai guldamos pradalgės sujudina žiedus, o netikėtas sprunkančios nuo aštraus dalgio varlės spyris į pliką blauzdą, primena per daug neužsisvajoti. Atmintyje liko ir atsargus kamanių medaus ragavimas, pradalgėje atsivėrus iš žolyčių ir samanėlių supintam jų aviliukui...

Ar kas galėjo pagalvoti, kad po 30 metų vietoje sodybų liks tik tušti laukai – šernų karalystė.

Tėvai buvo laimingi Šiluose, grįžę arčiau savo ištakų. Šalia jaunystės laikų draugai, greta abiejų mamos brolių šeimos. Dažnai sueidavo, bendraudavo. Sulaukė Nepriklausomybės. Iškeliavo Amžinybėn turėdami po 94 metus.

Tėvai buvo laimingi Šiluose – grižo prie savo ištakų. Šalia jaunystės draugai, greta abiejų mamos brolių šeimos. Iškeliavo Anapilin turėdami po 94 metus.

GIMTINĖS ILGESIO NERIMAS

Visą laiką kamuoja tėviškės ilgesys. Kai jau negaliu ištverti, važiuoju 100 kilometrų „namo“ pabūti nors pusdienį. Vaikštant šalia ąžuolų ir liepų, akys klajoja apylinkių vaizdais, o širdis prisipildo liūdesio ir gražių prisiminimų. Tiek buvo aplinkui sodybų, vaikų klegesio, karvių mykimo, arklių žvengimo, dalgių plakimo rytais. Viskas išnyko skaudžiai ir negrįžtamai. Susirinkę Šiluose, pasėdėję užstalėje, visada valandėlei išsiruošiame į tėviškę. Ji mūsų nepaliko, gyvena giliai širdyse. Mes ją apleidome 1981-ųjų rudenį, bet nepraradome, todėl kaskart vis lyg guosdamiesi ir atsiprašydami sugrįžtame. Tas laiko tarpsnis gimtinės laukuose ir Lokės pakrantėje ilgam nuramina, praskaidrina širdį ir sielą.

Nuo 2001-ųjų vidurio su Jūrate įsikūrėme Trakų Vokėje, palikę nuo 1973 m. kurtą gyvenimą Vilniuje, Karoliniškėse.

Kas galėjo numatyti, kad per kelis mėnesius, nuo 2020 sausio, gyvenimas Lietuvoje ir visame pasaulyje kardinaliai pasikeis? Prasidėjusi nuo Kinijos, visą žmoniją užgriuvo pasaulinė epidemija. Nuo kovo 16 d. sėdime karantine, uždaryti darželiai, mokiniai ir studentai mokosi nuotoliniu būdu prie kompiuterių, visos įstaigos, pamaldos bažnyčiose be žmonių, judėjimas tik su apsaugos priemonėmis, laikantis 2 m atstumo, nesibūriuojant.

Pirmą kartą Kristaus Prisikėlimą atšventėme dviese savo namuose be artimųjų ir šv. Mišių bažnyčioje. Šiandien penktadienis, 2020 m. balandžio 18 d., Gailestingumo savaitė prieš Atvelykio sekmadienį! Sėdime namų kambarėlyje priešais savo altorėlį, klausomės šv. Mišių per Marijos radiją. Altorėlyje – kryžius, palaimintas 1993-iųjų rugsėjį Vingio parke popiežiaus Jono Pauliaus II, dabar jau Šventojo, o priešais – jo atvaizdas, dovanotas pusbrolio Česlovo žmonos Onutės

Giminės sueiga vienintelės išlikusios Juozo Michnevičiaus sodybos kieme, 2017 m. rugpjūčio 27 d.

ir pusseserės Valės. Gilumoje abu tėveliai prie Aušros vartų ir Gailestingojo Jėzaus paveikslėlis. Altorėlyje viskas, kas gali nuraminti ir duoda vilties ateičiai.

Prieš akis mintyse iškyla viso gyvenimo ir vaikystės vaizdai. Mamytės pasiruošimas šv. Velykoms. Didžiojo šeštadienio pavakarys, priešais gonkelius geltonu smėliuku nubarstytas kiemelis. Svetainėje stalas ir sofutė, užkloti šventiniais užtiesalais. Apskritas ąžuolinis stalas, pagamintas šeimos bičiulio, žymaus Jonavos staliaus Vincento Kukcinavičiaus, aplaistytas mūsų keturių vaikų pamokų rašalu, lydi ir jungia mus iki šiol. Vincento gaminti baldai puošė beveik visų mūsų artimųjų svetaines. Ir vėliau jau Šiluose, grįžę po pamaldų ir procesijos Jonavos bažnytėlėje, su švęsto vandens indeliu susiburdavome aplink šį ąžuolinį stalą.

Iki šių metų Kristaus prisikėlimą švęsdavome įvairiai. Rinkdavomės ir pas mus Vokėje, ir Šiluose, ir pas Eglę. Atvažiuodavo iš gimtinės Jonas su Vanda, žydėdavo magnolija, klegendavo kieme gandrai. Žydi ir šiemet magnolija, tupi lizde gandrai, varnėnai ruošiasi perėti, tačiau pandemija atskyrė žmones ir gimines, sėdime vieni.

Retėja mūsų gausios giminės gretos, mažėja trečiosios kartos atstovų – pusbrolių ir pusseserių. Jaunesnieji turi savo interesų ir rūpesčių. Daug išsisklaidę svetur. Tegul šis rašinėlis primins retkarčiais mums visiems protėvių gyvenimo kelius, takus, takelius...

P. S. Pasakojime minimi pavadinimai Lokė ir Palokė atitinka mūsų apylinkių gyventojų nuo senovės vartotus upelio ir jo teritorijos pavadinimus. Šis rašinys nėra etnografinė studija, todėl leidžiu savo atsiminimuose naudoti šiuos terminus, nepažeisdamas kalbos nuostatų.

Redakcijos prierašas:

Laukiame Jūsų prisiminimų apie SAVO tėviškę, giminę, JOS tradicijas. Rašykite ir mes padėsime laiko tėkmėje įamžinti unikalius prisiminimus!