Danguje vietos jauduliui nėra

ALGIMANTUI ŽENTELIUI – 60

DANGUJE VIETOS JAUDULIUI NĖRA

Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos iš A. Žentelio archyvo

Akrobatinio skraidymo istorijoje šis žmogus žinomas kaip aukštos klasės pilotas, sporto meistras, ilgametis Kauno aeroklubo vadovas ir Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas. Mums, jonaviečiams, jis – tiesiog kraštietis, svajonių bendražygis, kurio tėvai lig šiol ne vienam atmintyje išlikę kaip geri kaimynai, šviesūs jau nutolusios kartos atstovai.

Tą dieną, kaip sutarėme, laukti jo, skubančio iš Kauno, ilgai neteko. Bibliotekos tarpduryje Algimantas Žentelis pasirodė dviem minutėmis anksčiau. Padangė jam – matematinio tikslumo ir fantazijų erdvė, reikalaujanti ne tik drąsos, pasitikėjimo savimi, bet ir profesinio fanatizmo, nuolat neapleidžiančios žūties nuojautos.

NETRUMPAS KELIAS Į AUKŠTAS ERDVES

Mama – kadaise garsaus baldų kombinato vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ pedagogė, tėvas – profesine kompetencija ir sąžiningumu garsėjęs buhalteris, stiprus šaškininkas, kandidatas į sporto meistrus, galvočių sporto teisėjas. Tokioje šeimoje augo, dairėsi į padangę raižančius lėktuvus mažasis padauža, svajojęs tapti tai vairuotoju, tai kosmonautu ar lėktuvų konstruktoriumi. 1968-aisiais pradėjęs lankyti Jonavos vidurinės mokyklos pirmąją klasę, rado čia puikius pedagogus – pirmąją mokytoją Joaną Mackonienę, vėliau auklėtoją G. Kregždienę, matematikos mokytojus S. Martinėną ir A. Dekontą, šokių mokytoją A. Naruševičienę, biologę D. Gailiuvienę, o kūno kultūros mokytojai ir treneriai vaikinuke įžvelgė net krepšininką ir pakvietė jį į 4-osios vidurinės mokyklos rinktinę.

Tėvas. Mama.

Mama, pati dainuodama chore, ir sūnui įdiegė muzikos pradžiamokslį, nupirko akordeoną ir leido į muzikos mokyklą. Tėvas Kazimieras sūnui vis primindavo, kad Žentelių šiame krašte, girdi, daug, bet atšaka nuo Upninkų niekada nepamina garbės po kojomis, o senelis Antanas, tas nuo Trakų kaimo prie Kulvos, garsėjo kaip stiprus, gyvenimo išminties nestokojąs vyras. Algimanto tėvas ilgai dirbo buhalteriu azotinių trąšų gamykloje. Tuomet Žentelių šeima gyveno Parko gatvės 7-ame name. Čia prabėgo Algimanto ir jo sesers Laimos vaikystė. Vėliau tėvas Kazimieras buvo pakviestas „tvarkyti reikalų“ į durpių įmonę, kitaip sakant, sudurti finansinius galus. Tuomet Ženteliams buvo paskirtas keturių kambarių butas Klaipėdos gatvėje, o Algimantui nuo septintos klasės teko lankyti naują 5-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Justino Vareikio progimnaziją), kur galutinai išryškėjo jo polinkiai į tiksliuosius mokslus.

Būdamas abiturientu jis kartu su suolo draugu Daliumi Čekanavičiumi baigė neakivaizdinę respublikinę matematikos ir fizikos mokyklą „Fotonas“ ir 1979-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą pasirinkęs taikomąją matematiką. Studijuojant vėl teko žaisti krepšinį už universiteto rinktinę „Mokslas-2“ kartu su kai kuriais „Statybos“ dubleriais. Pagaliau atsivėrė galimybė išpildyti ir vaikystės svajonę – pakilti į dangų. Pirmieji skrydžiai sklandytuvu Vilniaus aviacijos sporto klube užvaldė Algimantą – vasaras jis leisdavo Paluknio aerodrome, ten susipažino su kolegomis ir jau patyrusiais, gerai žinomais aviatoriais, iš kurių daug išmoko. Tai buvo klubo viršininkas Zenonas Brazauskas, instruktoriai Antanas Arbačiauskas, Jonas Sukackas, Rimas Vanagas ir kiti.

Vidurinėje mokykloje su klasės vadove G. Kregždiene. A. Žentelis stovi antroje eilėje antras iš dešinės. Vidurinės mokyklos tautinių šokių būrelio šokėjai su vadove A. Naruševičiene. A. Žentelis – antras iš dešinės.

Nors buvo įdomu klausytis universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus dėstomos tikimybių teorijos ir gauti jo rankomis pasirašytas įskaitas, jonaviečio mintyse vis labiau kirbėjo didesnė svajonė – pasikinkyti lėktuvą. Pradėjęs trečiąjį kursą Algimantas tvirtai pasiryžo – reikia patikėti savo svajonėmis ir tapti reaktyvinius lėktuvus valdančiu lakūnu. Netrukus įsigijo bilietą į Ukrainą ir pravėrė aukštas Zaporožės karinio aviacijos centro duris. Čia jo laukė ilgos teorinio pasirengimo paskaitos ir skraidymo lėktuvais pamokos. Lietuvis palyginti greitai pramoko pažaboti čekų naikintuvą „Delfin“, o perkeltas į Kalugos aviacijos centrą toliau tobulino karo lakūno įgūdžius ir buvo paskirtas visos kursantų eskadrilės vadu.

„SUGRĮŽK, SŪNAU, Į SAVO JONAVĄ...“

Baigęs aviacijos mokslus ir grįžęs į Lietuvą, Algimantas ne iškart susirado išsvajotą vietą. Nei Paluknio, nei Pociūnų aerodromuose jaunam aviatoriui nepavyko rasti darbo. Teko grįžti į Jonavą ir įsidarbinti chemijos statybos treste staliumi, tačiau visas išeigines ir atostogas Algimantas leido Pociūnų aerodrome šalia Prienų ir Birštono, skraidydamas Kauno aviacijos techninio sporto klubo akrobatiniais lėktuvais. Ten susipažino su kitu jonaviečiu, nors ir jaunesniu, bet jau sporto meistru Aloyzu Cibarausku. Vėliau teko padirbėti ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybose. Jaunam vyrui tai buvo savotiška romantika, tačiau darbas trukdė skraidymams, ypač vasarą, kai pats varžybų sezonas. Algimanto mama vis nenurimo ir kalbino sūnų: nusileisk pagaliau ant žemės, grįžk į Jonavą ir eik dirbti mokytoju, juk mokaisi Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu ir gali tokį darbą dirbti. A. Žentelio susitikimas su buvusiu tinklinio treneriu buvo lemtingas. Jis tuomet dirbo Jonavos švietimo skyriaus vedėju ir kaipmat pasiūlė darbą 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje reikėjo fizikos ir darbų mokytojo. Ir kam daugiau, jei ne lakūnui su pedagogo gyslele, jų imtis? Taip Algimantas tapo mokytoju ir prasidėjo darbas mokykloje. Jis labai tiko sporto aukštumų siekiančiam lakūnui, nes visos vasaros buvo laisvos. Mokyklos direktoriaus pavaduotojos Birutės Sinkevičienės padrąsintas Algimantas netgi sutiko būti 10 klasės auklėtoju ir vėliau išleido pirmąją abiturientų laidą. Krūvis mokykloje buvo nemažas, kartais susidarydavo net 72 savaitinės valandos. Vis dėlto po trejų metų teko atsisveikinti su mokiniais ir pedagogais, nes...

SVAJONĖS PILDOSI

Kauno aviacijos techniniame sporto klube atsirado laisvas technikos inžinieriaus etatas, tad, ilgai nedvejojęs, Algimantas ten ir pasuko. Ir darbas, ir skraidymai vienoje vietoje leido siekti didesnio meistriškumo. Dalyvavo varžybose Lietuvoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Leningrade ir pagaliau 1988-aisiais, puikiai pasirodęs atvirajame Ukrainos čempionate, įvykdė sporto meistro normą. Ypač šiltai Algimantą, grįžusį tada iš Donecko, sveikino Aloyzas Cibarauskas. Kai kas net juokavo, kad iš Jonavos tai jau trečias sporto meistras, mat be Aloyzo iš Jonavos buvo kilęs ir žymus Lietuvos aukštojo pilotažo asas Steponas Artiškevičius, kuris, deja, besiruošdamas Europos čempionatui 1981 m., žuvo lūžus lėktuvo sparnams.

Algimantui drauge su Aloyzu teko nemažai paskraidyti, dalyvauti varžybose, laimėti ir pralaimėti. Įgiję daugiau patirties kartu su Kauno aeroklubo viršininku Eugenijum Raubicku suformavo puikią trijulės grupę, kuri savo sinchroniniais skrydžiais ėmė stebinti žiūrovus įvairiose šventėse. Algimantui tai buvo naujo meistriškumo tobulinimo pradžia, kuri vedė prie naujų laimėjimų.

A. Ženteliui ir A. Cibarauskui teko dalyvauti istorinėje aviatorių sąjūdžio veikloje, siekiant nepriklausomybės nuo Maskvos. Jis prisimena 1988-ųjų euforinius laisvės jausmus, kai minėjo pirmąsias figūrinio skraidymo varžybas Lietuvoje, įvykusias 1938 m. Taip pat – savo pieštus bei klubo užsakytus ir pagamintus vimpelus, nudažytus kaip trispalvė. Juos aviacijos vadas Ravinskas liepė viršininkui tučtuojau nukabinti nuo sienos klube. Algimantas puikiai prisimena ir Pociūnuose perdažytą vienvietį lėktuvą JAK-50 (iki tol visus lėktuvus dažydavo tik Rusijoje jų remonto metu) ir pirmąjį reklaminį užrašą „Kauno saldainiai“, ant uodegos – Lietuvos trispalvę ir jokių sovietinių žvaigždžių ant sparnų! Tuomet jį tekdavo kaskart užstumti kitais lėktuvais, kad nepamatytų į Pociūnų aerodromą atvykę DOSAAF CK inspektoriai Ježovas ir Ravinskas. Tai buvo šiek tiek šelmiška ir nutrūktgalviška, tačiau įspūdinga. Atminty įstrigo ir pokalbis su

tuometiniu Lietuvos DOSAAF CK vadu G. Taurinsku jo kabinete, atvežus ataskaitas, kai reikėjo drąsiai ginti idėją, kad Lietuva turi teisę atsiskirti ir būti savarankiška valstybė, nors G. Taurinskas daužė kumščiu į stalą ir sakė, kad to niekada nebus. Apskritai, visi Kauno aviatoriai buvo ypač aktyvūs Sąjūdžio rėmėjai ir veiklos dalyviai.

LAISVOS LIETUVOS PADANGĖJE

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, ypač ekonominės blokados metais, aviatoriams buvo sunku. Skraidymams trūko benzino, reikėjo kurti valstybės struktūras visose aviacijos srityse. 1995 m. A. Žentelis išrinktas Kauno aeroklubo vadovu. Kartu su geru lakūnu ir organizatoriumi A. Cibarausku, turėdami daug didelių planų ir svajonių, kibo į darbus. Po dvejų metų kolega Aloyzas buvo išrinktas Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentu, tad darbų, siekiant suburti Lietuvos rinktinę tarptautinėms varžyboms, padaugėjo. Gaila, tačiau trumpai vadovavęs federacijai A. Cibarauskas netikėtai žuvo 1997-ųjų rugpjūtį, lemtingose Lietuvos čempionato varžybose Kaune, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Tai buvo didelė netektis visiems.

A. Ženteliui teko perimti Akrobatinio skraidymo federacijos prezidento pareigas. Daug padrąsinančių žodžių Algimantas išgirdo iš seniausio akrobatinio skraidymo lakūno Vlado Drupo, kuris tuomet, būdamas 76-erių, dar aktyviai skraidė! Net sulaukęs 96-erių jis įlipdavo į akrobatinio lėktuvo Z-326A kabiną ir suriesdavo kelias kilpas Pociūnų aerodrome! Tai buvo legendinis Lietuvos lakūnas.

Algimantas, surėmęs pečius su kitais Kauno aeroklubo bendražygiais, ėmėsi darbų, pradėtų kartu su Aloyzu. Netrukus 1999 m. buvo suburta pirmoji geriausių Lietuvos lakūnų (anglų k. – advanced) komanda, kuri debiutavo pasaulio čempionate Čekijoje. Aplenkusi JAV, Prancūzijos ir kitų šalių rinktines, ji užėmė aukštą ketvirtąją vietą. Algimantas visą savo veiklą paskyrė organizaciniam darbui ir vadovavo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijai iki pat 2008 m. pabaigos. Šis laikotarpis buvo paženklintas akrobatinio skraidymo laimėjimais: kartu su Vytautu Lapėnu suburta aukščiausios kategorijos (anglų k. –

Komanda – A. Cibarauskas, E. Raubickas, A. Žentelis.

A. Žentelis su iškovota Stepono Dariaus jubiliejine taure Kyviškių aerodrome, 1996 m.

unlimited) komanda, kuri 2001 m. jau dalyvavo Pasaulio aviacijos sporto žaidynėse Ispanijoje, o geriausių lakūnų (advanced) komanda iškovojo sidabrą Europos čempionate. 2002 m. Lietuvoje surengtas Europos čempionatas, kuriame aukščiausios kategorijos (unlimited) komanda iškovojo bronzą, o 2003 m. pasaulio čempionatą JAV užėmė 4-ąją vietą. Po dvejų metų Kaune buvo surengtas dar vienas Europos čempionatas, kuriame tos pačios kategorijos komanda vėl pelnė 4-ąją vietą.

Lietuvos S. Dariaus ir S. Girėno taurė buvo įtraukta į pasaulio akrobatinio skraidymo didžiausių apdovanojimų sąrašą. O 2007 m. į Lietuvoje organizuotą

Lietuvos aukščiausios kategorijos akrobatinio skraidymo komanda EAC-2002 m. varžybose Įstroje, iškovojusi bronzos medalius. Iš kairės: Vytautas Lapėnas, Antanas Marčiukaitis, Petras Jurgionis, Eugenijus Raubickas, Algimantas Žentelis.

Aviacijos šventėje Pietų Korėjoje, 2010 m.

tarptautinės akrobatinio skraidymo komisijos ataskaitinę rinkiminę konferenciją atvyko pats FAI prezidentas ir generalinis sekretorius.

Šiandien Algimantas, sulaukęs gražaus jubiliejaus, nevengia erdvėje su riaumojančia mašina suriesti kilpą, imelmaną ar kitą figūrą. Jis – aktyvus aviacijos švenčių organizatorius ir jų dalyvis. Jaunystėje kartu su E. Raubicku ir A. Cibarausku Kauno trijulės rengiami akrobatiniai pasirodymai Algimantui tapo mėgstamiausiais skrydžiais. Teko labai daug skraidyti šventėse ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, o Lenkijoje į šventes Kauno grupė kviečiama kasmet nuo 2000 metų. Tuomet kartu su Algimantu padangę raižė akrobatinio skraidymo asai Eugenijus Raubickas, Stanislovas Narvilas, Antanas Marčiukaitis, Viktoras Kurbedis.

2010 m. pabaigoje Didžiosios Britanijos pilotas Markas Jefferies pasiūlė Rolandui Paksui suburti tarptautinę grupę ir dalyvauti aviacijos šventėje Pietų Korėjoje. Rolandas pasikvietė Algimantą, taip pat Robertą Noreiką ir Antaną Marčiukaitį kartu treniruotis. 2011 m. jie kartu su Marku jau dalyvavo Seule penkių dienų šventėje. Lėktuvai ten buvo nuplukdyti, surinkti, vėl išardyti ir parplukdyti į Lietuvą.

Sėkminga pradžia davė impulsą tęsti bendrus Kauno ir Vilniaus lakūnų grupės pasirodymus, kurie stebino Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos švenčių žiūrovus. O 2016 m. ir 2017 m. Druskininkuose ši trijulė kartu su Algimantu kelis kartus praskrido po tiltu. Po tiltais yra skraidę daug solo lakūnų. Lietuvoje gerai žinomi Jurgio Kairio skrydžiai Kaune ir Vilniuje. Beje, nėra oficialios pasaulinės statistikos apie šio pobūdžio skrydžius, nes nemažai lakūnų tai darė neoficialiai. Visai kas kita – grupiniai skrydžiai po tiltais. Pasaulio aviacijos istorijoje jiems suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. 2017 ir 2018 m. grupė dalyvavo aviacijos šventėse Kinijoje, į kurias susirinko per milijoną žiūrovų. Šioje šalyje savo pasirodymus demonstravo ir solo programų asas Jurgis Kairys.

Grįžusio iš Kinijos Algimanto laukė dar vienas iššūkis – tai R. Pakso sumanytas keturių lėktuvų rekordinis skrydis po Alytaus tiltu. Jį įveikė kartu su Robertu Noreika bei Antanu Marčiukaičiu. Šis skrydis užfiksuotas kaip Lietuvos rekordas.

Dabar jau gerai žinoma Lietuvos akrobatinė grupė yra pasivadinusi ANBO vardu, garsaus Lietuvos karo aviacijos vado, lėktuvų konstruktorius Antano Gustaičio garbei, kuris taip vadino savo sukurtus lėktuvus. Šios raidės reiškia konstruktoriaus troškimą: „Antanas Nori Būti Ore.“

2019 m. Algimantas su ANBO grupe beveik visuose Lietuvos aerodromuose atliko seriją pasirodymų, skirtų Lietuvos aviacijos 100-mečiui. Jau buvo panaudoti spalvoti dūmai, simbolizuojantys Lietuvos trispalvę. Tų pačių metų Liepos 6-ąją Algimantas keturių lėktuvų grupėje pasirodė ir virš gimtosios Jonavos.

O štai 2020 m. grupės pasirodymus virš Jonavos, Elektrėnų ir Zapyškio vainikavo Kauno aviacijos šventės programa kartu su senu bendražygiu Marku Jefferies. Šį kartą Markas demonstravo solinį naktinį

Įstros aerodrome (Panevėžio r.) EAC-2002 m. varžybos. Algimantas Žentelis, aviacijos veteranas Viktoras Ašmenskas ir LAK generalinis sekretorius Antanas Karpavičius. (EAC – Europos „Unlimited“ kategorijos čempionatas.)

2003 m. CIVA konferencijoje. Sutarties su dėl EAC-2004 surengimo Lietuvoje pasirašymas. Iš kairės: FAI prezidentas Wolfgang Weinreich, CIVA prezidentas Mike Heuer, FAI generalinis sekretorius Maks Bishop ir LASF prezidentas Algimantas Žentelis. (FAI – pasaulio Tarptautinė aeronautikos federacija. CIVA – pasaulio Tarptautinė akrobatinio skraidymo komisija prie FAI. LASF – Lietuvos akrobatinio skraidymo federacija.)

pasirodymą virš Lampėdžių su fejerverkais, o ANBO grupės 27 kilpų pasirodymą, simbolizuojantį metus, kai mes gyvename be Rusijos kariuomenės, vainikavo vakarinis skrydis po Lampėdžių tiltu. Šis skrydis, beje, pretenduoja į Lietuvos rekordą, kaip grupės skrydis po ilgiausiu kliūčių ruožu (261 m ilgio), kurį sudarė gana platus tiltas ir trys greta einančios aukštos įtampos laidų linijos.

Be šių istorinių skrydžių A. Žentelio trofėjų rikiuotėje – S. Dariaus ir S. Girėno medalis, kurį jam įteikė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, taip pat II ir III laipsnio Lietuvos aeroklubo garbės ženklai, sidabro medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Pasaulio tarptautinės aeronautikos organizacijos FAI aviacijos sporto medalis, kiti apdovanojimai ir spor76

to varžybų medaliai. Dar būdamos mažos jais dažnai domėdavosi, pavartydavo dukros Ina, Dovilė, Emilija, o dabar, jau mokyklą pradėjusi Sadutė bei pagrandukas Žygimantas.

A. Žentelis pradėjo skraidyti gana vėlai, būdamas 19 metų, su sklandytuvais Paluknio aerodrome. Atrodo, kad savo svajonei įgyvendinti buvo atsisakęs Lietuvoje, Vilniaus unversitete, pradėtų studijų. Prie jų sugrįžo ir 2015 m. metais Kauno technologijos universitete įgijo transporto inžinieriaus bakalauro diplomą. Šiuo sūnaus pasiekimu dar spėjo pasidžiaugti ir tėvai Kazimiera ir Honorata. Tėvas Kazimieras išėjo iš pasaulio, būdamas garbaus amžiaus, bet palikęs pėdsaką. Dirbdamas Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje pats sukūrė sau patogią buhalterinę programą, nors jų Lietuvoje dar nelabai ir buvo. Jis buvo plataus akiračio, domėjosi baltų genčių ir Lietuvos istorija, kalbotyra, stebino sūnų savo žiniomis apie Abraomą Kulvietį ir liuteronus, Joną Jablonskį, kitus tautos švietėjus, užrašinėjo prisiminimus ir pasakojimus apie Trakų kaimo žmones. Kazimiero aistra šaškių sportui (jis buvo kandidatas į sporto meistrus) tęsėsi visą jo gyvenimą.

Algimanto mama turėjo pedagoginį išsilavinimą, jaunystėje dirbo Kulvos pradžios mokykloje, vėliau Jonavos baldų kombinato darželio „Ąžuoliukas“ auklėtoja metodininke. Ji dainavo Jonavos baldų kombinato chore ir būdama garbaus amžiaus neapleido šio pomėgio, dalyvavo Jonavos kultūros centro chore „Guoda“.

Visa tai – jau praeitis. Graži, tauri ir prasminga praeitis, įkvepianti dirbti savo krašto ir visos Lietuvos labui.

Šiandien Algimantui svarbu ne tik pačiam skraidyti. Reikia išsaugoti Lietuvos sportinės aviacijos tradicijas, išlaikyti aerodromus, be kurių neįmanomas profesionalus aviacijos sportas, deja, nesulaukiantis Lietuvos politikų dėmesio jau tris dešimtmečius. Štai toks jonaviečio, energijos nestokojančio padangių sakalo kasdienis gyvenimas ir rūpestis.