JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2025
M. NR. 1 (21)
MIELAS MIESTE, BRANGŪS JONAVIEČIAI,
praėję 275 metai nuo paskelbtos Karaliaus Augusto III privilegijos įkurti Jonavos miestą ir 35 metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – įsimintinos datos, tarsi savas gimtadienis. Praeities kartų gyvenimas yra mūsų paveldas, kuriame gausu įvairių – taikos ir karo – atspalvių. Išlikim ištikimi savo kraštui, nes čia – mūsų namai.
Būk pasveikintas, Jonavos mieste, būkite pasveikinti visi miesto žmonės nuo vaiko iki senolio.
Būk miestu, į kurį norėtų sugrįžti po pasaulį pasklidę jonaviečiai.
Būk augančiu ir gražėjančiu, modernėjančiu miestu, kuriame pakaktų vietos visiems su savo tautine kultūra, papročiais, dvasiniais įsitikinimais.
Jonas SIRVYDIS, Jonavos rajono garbės pilietis
GERBIAMI JONAVOS MIESTO GYVENTOJAI,
šiais metais kartu švenčiame ypatingą sukaktį – Jonavos 275 metų jubiliejų. Tai – ne tik istorinis įvykis, bet ir puiki proga apžvelgti, kur esame šiandien, taip pat su pasididžiavimu ir atsakomybe įsivertinti, kur einame toliau.
Šiandieninė Jonava – tai augantis, gyvybės pilnas miestas. Čia nuosekliai vystoma moderni infrastruktūra, įgyvendinami projektai, kurių tikslas – dar patogesnis, saugesnis ir jaukesnis gyvenimas kiekvienam. Mus pasiekia naujos investicijos, plečiasi verslai, stiprėja bendruomenės. Galime drąsiai sakyti, kad gyvename aktyviame, sporto mieste, kuriame gera būti ir auginti vaikus. Ne veltui 275-ąjį gimtadienį lydi ir mūsų miestą atspindintis šūkis „Jonava – gyvybės pilna“.
Minint garbingą sukaktį, Jonavai linkiu ilgų klestėjimo metų. Tegul mūsų miestas ir toliau auga, stiprėja ir modernėja. O kiekvienam iš jūsų – nenuilstamos energijos, tikėjimo savo miestu ir pasididžiavimo būnant jo dalimi.
Su gražia švente, Jonava!
Mindaugas SINKEVIČIUS, Jonavos rajono savivaldybės meras
I. DATOS IR ŽMONĖS
Darius Simanaitis
II. JUBILIEJAI
Pati seniausia, turtingiausia ir gražiausia pasaulyje… Ar tikrai? 5
Violetai Neimontaitei – 70 Skaudžios patirtys verčia patikėti 11 mažų stebuklų galia
Irena Nagulevičienė
Dr. Vladai Gudonavičiūtei-Bartosevičienei – 80 Mokslininkė iš Kulvos krašto: nuo tikimybių 18 teorijos ir statistikos – iki piligrimystės
Irena Nagulevičienė
Pedagogei, menininkei Vitalijai Jankauskienei – 80 Visi esam vienodi ir Tavo mylimi vaikai... 28
Antrame viršelyje – „Taurostos“ redakcinė kolegija almanacho leidybos dešimtmečio proga. Dizainerės Dainoros Laimos Jaseliūnės fotomontažas, 2025 m.
LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Kristina Adukaitė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė
LEIDINĮ
ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt
MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys
TIRAŽAS – 250 egz. | ISSN 2424-4317
GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE
PATI SENIAUSIA, TURTINGIAUSIA IR GRAŽIAUSIA PASAULYJE… AR TIKRAI?
Lietuvių kalbai parašyta aibė odžių. Lietuviui ji virtus savotišku kultu. Koks lietuvis nežino, nesididžiuoja, kad jo kalba seniausia gal net visame pasaulyje! Spaudoje ir interneto platybėse kaskart pasirodo žinučių, besižavinčių neapsakomu lietuvių kalbos grožiu, senumu ir turtingumu.
Kaip antai, ar žinojote, kad 1992 m. UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje? Antroje vietoje norvegų, o trečioje – italų kalba.
Tik tinginys ar beraštis negirdėjo, nematė ir su pasididžiavimo ašaromis akyse neskaitė Theodore’o S. Thurstono straipsnio „Lithuanian language“, išspausdinto laikraštyje „The New York Times“ praeito amžiaus viduryje.
Tikrai esate girdėję, kad tik lietuvių kalba yra raktas indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti. Kad Sanskrito tekstus tik lietuvis gali suprasti net be žodyno ir pan. Dar publikuojama įvairių užsienio mokslininkų, kalbininkų išverstų citatų, liaupsinančių lietuvių kalbą, tik dažniausiai be nuorodų į pirminius šaltinius.
Iškart kyla klausimas – ar mes mylime savo gimtąją kalbą tik dėl to, kad ji tokia ypatinga? O ar mūsų meilė gimtajai kalbai sumažėtų, jei pasirodytų, kad ji nėra tokia išskirtinė, kad viskas daug paprasčiau? Ar adekvačiai ją vertiname? Ar nepritrūkstame kritinio mąstymo?
APIE VISKĄ IŠ EILĖS
UNESCO nerengia grožio konkursų. O ir kalbų pasaulyje yra daugiau nei 7000. Kokia komisija galėtų atlikti rinkimų darbą? Pagal kokius kriterijus ir kokiu tikslu? Trečia, visos trys paminėtos kalbos yra indoeuropiečių šeimos ir lokalizuotos Europoje, o kur visa aibė ne indoeuropiečių kalbų kituose žemynuose?
Matyt, šitos žinutės autoriui pritrūko ne tik sveikos nuovokos, bet ir elementarių žinių, o gal jis tiesiog norėjo taip pasišaipyti iš lietuviško patiklumo, naivumo ir paleido antį?.. Tačiau labiausiai stebina, kad šitiek žmonių taip lengvai pakimba ant tokio paprasto jauko. Kitų klastočių, paslėptų net ir po realių mokslininkų vardais, nenagrinėsim, tai esmės nekeičia. Galit pasitikrinti patys, internete visa medžiaga prieinama. Nereiktų aklai patikėti viskuo, kas meiliai glosto ausį, nesuabejojus, nepažvelgus kritiškai.
Daug įdomesnė istorija, susijusi su jau minėtu amerikiečio Theodore’o S. Thurstono straipsniu, kuris esą paimtas iš jo knygos „Lithuanian history, philology and grammar“.
Straipsnio tekstas su vertimu į lietuvių kalbą klajoja ne tik interneto platybėse, apie jį rašė ir citavo kaip odę lietuvių kalbai ne vienas solidus Lietuvos dienraštis, tai pateko net į vadovėlius. Ir bene tik JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ išspausdino Dalios Cidzikaitės kritišką straipsnį, pavadintą „Užkibę ant 70 metų se-
Darius SIMANAITIS
Paslaptingasis filologas Theodore’as
S. Thurstonas, apie kurį nėra detalios informacijos.
Bertrandas Russellas. „Orbita tarp Žemės ir Marso“.
numo jauko“. Beje, „The New York Times“ elektroninėje bazėje straipsnio apie lietuvių kalbą nėra ir informacijos apie tūlą lingvistą Theodore’ą S. Thurstoną taip pat nepavyko rasti.
Tačiau aš puikiai suprantu, kad įtikėjusiems, jog toks šaunus vyras ir toks jo straipsnis apie lietuvių kalbą iš tikrųjų egzistuoja, tai visai ne argumentai, o tik nepalanki dar vieno bambeklio nuomonė. Neradai, vadinasi, prastai ieškojai. Čia kaip su filosofo Bertrando Russello arbatinio fenomenu… Esą arbatinis skrieja orbita kažkur tarp Žemės ir Marso. Nematyti, nes jis per toli ir per mažas, kad lengvai pastebėtum jį teleskopu. Pabandyk įrodyti, kad jo ten nėra ir nebuvo…
Todėl pateiksiu konkretų faktą, kuris padės sustatyti viską į savo vietas. Skaitytojui, jo nevargindamas, siūlau perskaityti tik pirmąjį rašinio sakinį, kuris lietuviškai skamba taip:
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų (…).
Angliškai: The Lithuanian language, whatever its antiquity, is of a wonderful structure, more perfect than either Sanskrit or Greek, more copious than Latin, and exquisitely refined than any of these three (…).
O štai bemaž poros šimtų metų senesnis realiai egzistavusio anglų mokslininko ir kalbininko sero Williamo Joneso tekstas apie sanskritą:
The Sanscrit language, whatever be its antiquity, is of a wonderful structure; more perfect than the Greek, more copious than the Latin, and more exquisitely refined than (...).
Akivaizdu, kad paimtas pastarasis tekstas ir pakoreguotas vietoj Sanscrit įrašant Lithuanian
Tai aiškus falsifikatas, o pats falsifikatorius pasitaikė toks nevykęs, neišradingas, nesugebėjęs sukurti savo originalaus rišlaus teksto, todėl kaip koks nevėkšla mokinukas nusirašė svetimą, tik dar klaidų privėlė „betaisydamas“. Kad tai nukopijuota nemaža Williamo Joneso teksto dalis, galite pasitikrinti patys, internete visa medžiaga prieinama. Kitų klastočių, paslėptų net ir po realių mokslininkų vardais nenagrinėsime, tai esmės nekeičia. Tad nereikėtų aklai patikėti viskuo, kas meiliai glosto ausį, nesuabejojus, nepatikrinus pirminio šaltinio.
SALDŽIOS PASAKOS IR MITAI
Kitas saldus mitas – kad tik lietuvis gali suprasti sanskrito tekstus be žodyno. Galite pabandyti, užuot aklai patikėję. Tikrai sanskrito nesuprasite, jei jo ne-
Indoeuropiečių kalbų medžio fragmentas. Šaltinis – The Linguistic Research Center by The University of Texas at Austin internetinė svetainė.
Seras Williamas Jonessas (Sir William Jones 1746–1794) – anglų filologas, vertėjas, vienas mokslinių Indijos studijų bei lyginamosios kalbotyros pradininkų Europoje. (Joshua Reynoldso piešinys, paimtas iš „Wikipedijos“).
simokėte. Panašiai kaip ir latviškių kalbos, nors ji mums dar artimesnė.
Mitas, kad tik (!) lietuvių kalba yra raktas indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti. Rekonstrukcijai mokslininkai pasitelkia visas indoeuropiečių medžio kalbas, nes kiekvienoje yra archajiškų bruožų, kurie atspindi kalbų evoliuciją.
Ir bene naiviausias mitas, kad lietuvių kalba yra seniausia pasaulyje, nors ir tarp indoeuropiečių kalbų. Apie „visą pasaulį“ pamirškime, nejuokinkime varnų.
Mokslo tiesa yra ta, kad lietuvių kalba išlaikė archajiškiausią, artimiausią indoeuropiečių prokalbei modelį, struktūrą. Bet tai nereiškia, kad esame „tėvai“ visiems kitiems, kaip kad tūlas lietuvis nori įsivaizduoti. Lietuvių kalba archajiškiausia, nes išlaikiusi daugiausiai panašumų, mažiausiai pakitusi nuo bendrų šaknų, tik tiek. Nustatyti kalbos amžių nėra paprasta užduotis. Savo konkrečius gimtadienius minėti gali tik dirbtinės kalbos, tokios kaip esperanto ar
volapiuko, nes turi aiškią sukūrimo datą. Natūraliosios kalbos gimsta ir evoliucionuoja kaip gyvi organizmai – vystosi, maišosi, degraduoja, o jų atsiradimo metas yra nustatomas gana apytiksliai.
NE TOKIA SENA TAUTA SU TOKIA SENOVINE KALBA
Atrodytų, jeigu mūsų kalba tokia sena, tokia pati yra ir tautos istorija. Todėl kyla pagrįstas klausimas –kur lietuviškosios civilizacijos pėdsakai, kurie turėtų būti senesni ir už Mikėnų graikų?
Tačiau istorijos arenoje lietuviai pasirodo tik viduramžiais. Gana vėlai, lyginant su kitomis Europos tautomis, sukuria valstybę, kuri vienu metu išsiplečia net iki didžiausios Europoje. Vėlai priima krikščionybę, civilizacijos variklį. Ir dar vėliau pradeda rašyti savo gimtąja kalba. Bet jokių civilizacinių pėdsakų iš ankstesnių amžių nėra, tyla… Kaip kadaise ironiškai yra rašęs etnologas ir publicistas G. Beresnevičius: „Lietuviai dar tais laikais garsėjo tuo, kad apie juos nieko nebuvo žinoma (…)“.
Dabar ypač išpopuliarėjo kalbos ir istorijos entuziastų, vadinamųjų oficialiojo mokslo alternatyvininkų, skleidžiamos teorijos apie itin seną lietuvių kilmę, tapatinantis su arijais, sarmatais, heruliais, ieškant protėvių pėdsakų net Afrikoje ir pan. Bet tai tik pavyzdžiai, kai prie iš anksto susikurto trokštamo įvaizdžio siekiama pritempti faktus, juos iškraipant, atitinkamai interpretuojant, o ko trūksta – prikuriant. Mokslas veikia priešingai – pirmiausia surenkama faktinė medžiaga, o tik tada daromos išvados.
KODĖL NĖRA PAGRINDO LIETUVIŲ
KALBĄ LAIKYTI SENIAUSIA
(ANKSČIAUSIAI ATSIRADUSIA)
INDOEUROPIEČIŲ KALBA?
Pirmiausia, kol nebuvo susiformavusi lietuvių gentis, negalėjo būti ir lietuvių kalbos. Tai logiška. Kalba pati savaime be jos nešėjų neegzistuoja. Lietuvių gentis ėmė atsiskirinėti tik apie V–VIII a. Taigi, dar jokių senovės lietuvių nebuvo, kai savo civilizacijas kūrė ir paminklus statė senovės persai, Mikėnų graikai, indoarijai…
Bet nepriekabiaukime. Kalbame juk iš esmės apie išlikusį lietuvių kalbos archajiškumą, kuris daug artimesnis bendrai indoeuropiečių prokalbei nei kitų net ir jau nebevartojamų kalbų.
Lietuvių kalba kilo iš baltų prokalbės, bendros mums, latviams, prūsams ir kt. baltams.
Baltiškoji prokalbė (bet ne lietuvių kalba) susiformavo maždaug 2000–1000 m. pr. Kr. Tai buvo laikotarpis, kai indoeuropiečiai migravo į rytines Baltijos jūros pakrantes.
O apie 500 m. pr. Kr. baltiškoji prokalbė ėmė skilti į dvi pagrindines šakas: Vakarų ir Rytų baltų. Iš pastarųjų vėliau susiformavo lietuviai ir latviai (vieninteliai išlikę iš visų baltų).
Indoeuropiečių kilmė ir prokalbė užgimė apie 5000 metų prieš Kristų. Tai didžiulis laiko tarpas tarp indoeuropiečių prokalbės ir lietuvių kalbos.
KAIP GALĖJO NUTIKTI, KAD MŪSŲ KALBA IŠLAIKĖ DAUGIAUSIAI ARCHAIKOS?
Tam yra labai paprastas paaiškinimas. Baltai mažiau nei kitos grupės patyrė civilizacinių iššūkių. Atsidūrę geografiniame Europos centre mūsų protėviai buvo bene giliausiame civilizaciniame užkampyje. Gyvendami pagrindinių prekybinių arterijų nuošalyje, mažiau kontaktavo su kitomis kultūromis, o savitos civilizacijos, kaip hetitai, nesukūrė. Mus vėlai atrado raštingų tautų keliautojai, kone vėliausiai pasiekė krikščionybė. Todėl kalba „užsikonservavo“ – mažai pakito nuo savo šaknų. Juk jeigu naudoji tokius pačius padargus kaip tavo tėvas, senelis ir prosenelis, o tavo kaimynas savuosius nuolat kaip nors rekonstruoja, tai visai nereiškia, kad tu jam esi kaip tėvas, o jis tau kaip vaikas, vien dėl to, kad naudoji senoviškesnius padargus nei jis.
Pavyzdžiui, panašiu metu kaip ir lietuvių kalba iš vakarų germanų tarmių susiformavo senoji anglų, arba anglosaksų, kalba. Tik ji, skirtingai nei lietuvių kalba, per pastaruosius pusantro tūkstančio metų patyrė net kelis grandiozinius pokyčius, kurie jos versijas padarė beveik neatpažįstamas, tačiau tai vis vien anglų kalba.
DĖL „NEAPSAKOMO“ LIETUVIŲ KALBOS TURTINGUMO
Kalbą kuria ja vartojantys žmonės, o ne dievai iš dangaus nuleidžia kaip dovaną. Kalbos tobulėjimą galima palyginti su fizinio kūno lavinimu. Kuo labiau jis mankštinamas, tuo lankstesnis, stipresnis tampa. Kuo plačiau ir įvairesnėse sferose yra vartojama kalba, tuo ji tampa turtingesnė ir jos raiškos galimybės auga. Deja, taip jau susiklostė, kad lietuvių kalba labai vėlai (tik prieš šimtmetį) tapo visaverte valstybės elito, poezijos, literatūros, mokslo kalba. Ilgus amžius ji buvo nustumta į paribį, todėl mažai kito, vystėsi. Tokią lietuvių kalbą išsaugojo kaimas. Beje, didžiausius pokyčius lietuvių kalba patyrė būtent per pastarąjį šimtmetį. Ji buvo sunorminta, išvalyta nuo gausybės svetimybių ir barbarizmų, sukurta daugybė naujų žodžių sąvokoms ir naujiems reiškiniams pavadinti. Tie-
sa, kad didžiulė dalis senų lietuviškų žodžių ir kalbinių junginių natūraliai pagal evoliucijos dėsnius tapo nevartojami, bet liko žodynuose, todėl tebėra kalbos dalis.
TURTINGIAUSIA, NES GIMTOJI…
Iliuzija, kad mūsų kalba pasižymi turtingiausiu žodynu, kyla iš paprasto fakto, jog gimtąją natūraliai mokame geriausiai, o kitas, vėliau išmoktas, prasčiau. Jokiais kitais objektyviais kriterijais tai nenustatyta.
Į lietuvių kalbos žodyną pavyko surinkti apie pusę milijono žodžių. Tai išties labai daug. Maža kas gali tuo pasigirti. (Beje, pasyvus vidutinio žmogaus žodynas gali siekti apie 20–40 tūkstančių žodžių.) O, tarkime, anglų kalbos žodynas turi arti milijono žodžių. Tačiau reikėtų suprasti, kad ne vien žodžių gausa rodo kalbos turtingumą. Egzistuoja ir kiti raiškos aspektai. Frazeologizmai (idiomos) labai praplečia ir pagyvina kalbą. Vertėjams dažnai kyla keblumų perteikti žodžių ekspresiją, kuria nupiešiamas visas paveikslas. Nerasdami atitikmens jie tai paverčia ilgu aprašymu, kuris praranda lengvumą, energinį krūvį ir žaismę. Ypač gremėzdiškai atrodo daugiažodžiai terminai, kai, vengiant svetimžodžio, o jam pakeisti nesant lietuviško atitikmens, siūloma vartoti kelių žodžių junginius, kurie iš esmės yra apibūdinamieji sakiniai, o ne terminai. Taip kalba darosi nepatogi, nerangi tarsi medinė. Kur tas turtingumas?
Kai kas tvirtina, kad mūsų kalba yra labai daiktiška, valstietiška, puikiai tinkama aprašyti gamtą (taip nutiko dėl objektyvių istorinių priežasčių), o, pavyz-
Indoeuropiečių migracija nuo 4-ojo iki 1-ojo tūkst. prieš Kr.
Lietuvių kalbos žodynas (20 tomų), 1941–2002 m.
džiui, vokiečių kalba gali praktiškai visiškai apsieiti be tarptautinių žodžių kalbant apie ekonomiką, filosofiją arba kitomis mokslo temomis – visoms sąvokoms turi vokiškus terminus, bet leidžia vartoti abu variantus.
PASAKOS TIK LIETUVIAMS
Visi aptarti mitai neperžengia Lietuvos ir lietuvių diasporos ribų. Juos kurdami ir tarp savęs platindami, tarsi užsidarome saldžiame saviapgaulės burbule, nes nieko daugiau, išskyrus mus pačius, tuo dirbtinio medaus skoniu įtikinti ir apmulkinti nepavyksta.
Kiek apmaudu ir gėda, kad mūsų entuziastai – kalbos (istorijos) mylėtojai-klastotojai pasitaikė tokie neišradingi. Pasaulyje yra sukurta kur kas profesionalesnių fabrikatų, savotiškų šedevrų, kurie kuriam laikui apžavėdavo ir įtikindavo net mokslo visuomenę. Tačiau tai – visai kita tema.
KALBA NETURI VIRSTI STABU
Iš savo kalbos nereikia dirbtinai statyti šventovės, kurti garbinimo kulto, juo labiau remiantis klastotėmis. Tai atrodo komiškai. Gimtąją kalbą reikia gerbti ir mylėti kaip mamą. Kol esame vaikai, mes matome ją kaip pačią gražiausią visame pasaulyje, kuriai niekas negali prilygti. Bet augdami pradedame suprasti, kad viskas yra kur kas paprasčiau, kad ji nėra pirmoji pasaulio gražuolė, mis Visata… Bet tai visai nesvarbu, nes mama vis tiek yra pats artimiausias ir brangiausias žmogus, pirmoji mūsų meilė. Taip ir gimtoji kalba. Gerbkime ją, kurkime, puoselėkime, mylėkime brandžia meile. Brandžiai meilei nereikia saldžių pasakų ir mitų.
„Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“, – rašoma ant paminklo kalbai, kuris yra Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme. Šį paminklą sudaro 62 mirę lietuvių kalbos žodžiai, iškalti granito trinkelėse į biblioteką vedančiame take.
Skulptoriaus Algirdo Boso sukurto paminklo projektas.
SKAUDŽIOS PATIRTYS VERČIA PATIKĖTI
MAŽŲ STEBUKLŲ GALIA
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė
Nuotraukos iš Violetos Neimontaitės asmeninio archyvo
Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos įkūrėja ir ilgametė jos vadovė Violeta Neimontaitė balandį minėjo gražią asmeninę sukaktį. Prieš septyniasdešimt metų ateidama į šį pasaulį, ji atsinešė negalią, lydinčią iki šių dienų. „Kaip paukščiui be sparnų nelemta dangun pakilti, taip ir tau neleista įspausti pėdų žemėje. Net jei negali įkopti į kalną, perbristi pievos, perplauksi savo gyvenimo upę. Visi ją perplaukiame –kito kelio nėra…“ – sako Violeta.
Moralinį ir fizinį skausmą moteris malšina savo žiniomis ir patarimais ateidama į pagalbą kitiems. Tad ir gyvenimo prasmę ji apibūdina paprastai: būti žmogumi ir gyventi žmonėms. „Tai mano kelias. Gera žinoti, kad tavo žodis guodžia, kelia, kad tavo dienos augina gerumo daigus“, – sako prie lovos prikaustyta Violeta, stulbinanti vidine stiprybe ir gyvenimo meile.
Pasklaidykime šios nuostabios moters gyvenimo knygos puslapius – tebūnie ji pavyzdys tiems, kurie net menkiausią nesėkmę prilygina tragedijai. Paieškokime atsakymo į klausimą: kaip gyvenimo verpetų užgrūdintoje sieloje išpuoselėti gerumo ir šviesos daigus?
TAUROSTA
Svajūnė GRITKUVIENĖ
NEDEKIM ŽVAKIŲ
Skiriu Violetai Neimontaitei
Nedekim žvakių, spiečius mirgančių žvaigždžių
Į vakarą suskris, kuris tik mums priklauso, Kai norisi ištrūkt iš sienų keturių Ir vėl tikėt, kad svetimo nebūna skausmo.
Nedekim žvakių, pasėdėkim tamsoje Ir širdimis tylioj maldoj apsikabinkim.
Sidabro samteliu slogias mintis išsems
Tasai, kurį įpratom angelu vadinti.
Nedekim žvakių, lapkritis toli toli
Su nuojautom keistom, diegliais būties trapumo. Jau ropščias pumpurai juodom šakom žali
Ir plūsteli į sielą trikdantis švelnumas.
Nedekim žvakių, kas žadėjo – neateis, O gervės grįš pulkais, klegėdamos prieš vėją.
Pavasari, nubusk po jų pilkais sparnais!
Lai diemedis pražys iš posmų Salomėjos...
Ligoninėje su mama, 1958 m.
GYVENIMO SAMPRATA
Judėjimo negalia neatėmė iš Violetos meilės tam, kas šildo, guodžia ir įprasmina kiekvieną dieną. Todėl, jos nuomone, svarbu, kaip žmogus vertina tai, ką jam davė likimas.
„Gyvenimas – takelis per vaikystės pievą. Tik juo neteko eiti. Gyvenimas – kuklus, jaukus šeimos židinys. Gyvenimas – kelias iš gimtųjų namų, kaskart artimiesiems tave palydint, pasitinkant. Gyvenimas – draugams, žmonių gerumui atvira siela. Gyvenimas – svajonės, viltys, kūrybos vingiai ar darbai... Gyvenimas –tavo pasirinkimas, mintys, viltys, svajonės. Visko jame daug. Ieškai ir randi, o jei ne viskas pavyksta, neišsipildo, žinai, kad reikia rasti kitą kelią, kitą išeitį. Kai gyvenimas atsuka man savo gražiąją pusę, į namus jis atveda ypatingus žmones, dovanoja šventę, priverčia patikėti mažais stebuklais, kurie pripildo mano mažytį pasaulį laimės. Neneigiu, būna tų liūdesio ir laimės akimirkų. Bet jei giliau apie tai susimąstau, suprantu, kad dažniau tai kitų laimė, prie kurios pati glaudžiuosi ir džiaugiuosi likimo suteiktomis malonėmis, galimybe tarsi iš šalies stebėti pasaulį, įvykius, žmones. Tame – ir savęs ieškojimas, pamąstant, ko vis dar galiu išmokti, o kas – gal jau ne man. Tie ieškojimai, įsipareigojimai, pasidalijimai užpildo mano dienas, o dažnai – ir naktis.
Tai kas gi tas gyvenimas? Kažkas yra pasakęs: „Gyvenimas – daina, poezija ir proza. Priimki viską, ką nūnai jis duoda, ir būk laiminga, kiek gali!“ Ar patikėtumėte, jei sakyčiau, kad mano gyvenimas – tai aš. Vieno be kito tiesiog nėra. Bet ar tik aš kuriu savo gyvenimą? Tai margaspalvis audinys, į kurį įaustos daugybės žmonių mintys, pastangos, viltys. Meluočiau sakydama, kad mano gyvenimas – tik praradimai, skausmas ir kliūtys. Jų yra kiekvieno žmogaus gyvenime. Tiesiog man kiek didesnė porcija teko...“, – patirtimi dalijasi jonavietė.
VERŽIMASIS Į PASAULĮ
Violeta, motinos įsčiose brendusi vos daugiau kaip šešis mėnesius, gimė Ožkos metais po Avino ženklo žvaigždėmis Kaišiadoryse, pavasariu dvelkiantį, bet dar itin žiemišką sekmadienį. Gydytojai, priėmę kilogramo ir trijų šimtų gramų kūdikį, įspėjo tėvus ruoštis blogiausiam – neišgyvens.
Tačiau tėvai atmetė tokią tikimybę ir atsidavė kovai už pirmagimės gyvybę – klostė plunksnų apklotais, maitino per pipetę, girdė ožkos pienu. Tada gimdytojai dar nesuprato, kad jiems teks kovoti ne tik už dukrelės gyvybę, bet ir už visą jos gyvenimą.
Iki šešerių metų mergytė nedaug judėjo – saugiau buvo ropoti keturpėsčia, tačiau tai nekėlė nuostabos nei jai pačiai, nei vaikams. Gal net priešingai – mažieji Violetos draugai lengvai pasodindavo ją į lėlių vežimėlį ir nudūgzdavo miestelio gatvėmis. Net ir tada, kai pati atsistojo ant silpnų kojyčių, mažylė iki mokyklos nenueidavo – ją nunešdavo ir parnešdavo tėvai, kaimynai, pati mokytoja. Tada visi augino viltį, kad, laikui bėgant, mergaitė tą atsineštą negalią išaugs...
O kai tėvai persikėlė gyventi į Jonavą, pasikeitė aplinka, žmonės. Reikėjo kitoje, nepažįstamoje erdvėje kabintis į gyvenimą. Kaip? Susipažįstant su kaimynais, mažaisiais kiemo draugais, mokytojais, bandant savarankiškai keliauti į tuometę 1-ąją vidurinę mokyklą. Kartais toji kelionė užtrukdavo porą valandų, kai sveiki vaikai atstumą įveikdavo per kelias minutes. Kažkas iš pakeleivių krepšį su knygomis panešdavo, ranką, parankę paslaugiai pasiūlydavo. Ne kartą paslydusi griūdavo į balą, sušlapdavo ir susipurvindavo. Bet nebuvo ką kaltinti… Tačiau mergaitės mintyse augo tikėjimas, kad praeityje atliktų operacijų povei-
kis atsiskleis po kelerių metų, va, tada išnyks skausmas, o jos eisena bus tokia pati kaip ir bendraamžių. Bet likimas negailestingas – liga ne tik nesitraukė, bet augantį organizmą alino ir gniuždė. Tačiau Violeta negalios „spaudimui“ nepasidavė: kruopščiai mokėsi, turėjo labai gerą atmintį, tad, baigusi vidurinę mokyklą, po dar vienos operacijos nedelsė – pasirinko studijas Vilniaus elektromechanikos technikume.
PASIRYŽUSI NEPASIDUOTI
Sunku įsivaizduoti negalią turinčios merginos gyvenimą Vilniuje, bet Violeta puikiai prisimena, kaip siekė savarankiškai susidoroti su kasdieniais sunkumais.
„Lig šiol nepažintame mieste pati save drąsinau, ieškodama gatvių, troleibusų maršrutų, artimiausių parduotuvių, problemų sprendimo. Visi tie dalykai stiprino ir grūdino. Tikėjau, kad turiu išmokti pati tvarkytis su iššūkiais ir juos įveikti.
Pasitikėjau žmonėmis, jų geranoriškumu ir supratau natūralų domėjimąsi manimi. Grupės draugai bei dėstytojai matė mano pastangas, gal mano asmenyje kiek kitaip vertino žmogų su negalia. Kartais stebėjosi mano užsispyrimu ir padėjo ten, kur man fiziškai buvo sunkiau. Man ta pagalba – tai ir nuoširdus dvasinis ryšys su bendraamžiais, su kaimynystėje gyvenusiomis
Su tėvais ir broliu Artūru 1976 metais Jonavoje.
Jau vienuoliktokė.
Jonavos r. viešosios bibliotekos bibliografijos skyriaus darbuotojos N. Šaparavičienė ir V. Neimontaitė, 1987 m.
dėstytojų šeimomis. Liko daug šviesių prisiminimų, dėkingumo“, – tas dienas prisimena pašnekovė.
Technikumą Violeta baigė su pagyrimu ir, įgijusi technikės-matematikės specialybę, pagal paskyrimą iki rudens dirbo tuometinėje „Azoto“ gamykloje. Rudenį noras tobulėti, siekti aukštojo išsilavinimo ją atvedė į Kauno politechnikos institutą (dabar – Technologijos universitetas). Skaičiavimo technikos fakultete mergina įgijo inžinierės-matematikės specialybę.
Violeta tuo metu institute buvo bene vienintelė studentė su ryškia fizine negalia. Per tuos penkerius studijų metus ji jautė varstančius nepatiklius žvilgsnius, tarsi priekaištaujančius, kad tokia specialybė merginoms nedera, o jei dar turi negalią, apskritai negali būti visavertis darbuotojas. Tačiau merginos ryžtas nepasiduoti padėjo praryti kartėlį. Kaip ji pati sako, „Tikslas – aukštesnis už žmogų. Kol neįgyvendinsiu to, ką užsibrėžiau, nepasitrauksiu.“
Jos užsispyrimą liudija ir faktas, kad į valstybinį egzaminą atėjo po ką tiktai ištikusio kraujoplūdžio, bejėgė ir išsekusi. Bijodama, kad komisijos akyse nepasikartotų priepuolis, Violeta skubėdama išbėrė atsakymus į bilieto klausimus – egzaminas išlaikytas! Apgintas ir diplominis darbas. Belieka pateisinti „Azoto“ įmonės stipendininkės vardą ir kibti į darbus. Bet kliūčių ruožas tęsėsi. Progresuojanti liga atėmė galimybę dirbti pagal specialybę, tačiau kolektyvai, į
kuriuos trumpam ar ilgesniam laikui įsiliedavo Violeta, nušvisdavo spalvomis, visi džiaugdavosi komunikabilia, išsilavinusia, darbščia ir itin atsakinga kolege.
V. Neimontaitė dėjo pastangas, kad Jonavoje būtų įkurta Neįgaliųjų draugija – visuomeninė organizacija, kurios vadove ji tapo. Pradėjus veikti draugijai, teko keisti darbovietę, išstudijuoti, kaip veikia socialinio draudimo sistema, kuri siūlė menkas pensijas… Neartų dirvonų buvo daug: nuo kasdieninės buities, nepritaikytos aplinkos iki netinkamo požiūrio į žmogų su negalia. Teko peržengti daug sudėtingų slenksčių, kol veikla Neįgaliųjų draugijoje įsibėgėjo ir tapo paskata šalia pensijų skyrimo sistemos kurti asmens integracijos į visuomenę sistemą. Taip visoje Lietuvoje pradėjo kurtis Globos ir rūpybos skyriai, vėliau tapę Socialinės paramos skyriais. Tokiame skyriuje Jonavos rajono savivaldybės administracijoje Violetai teko dirbti bene du dešimtmečius, neapleidžiant ir visuomeninių Neįgaliųjų draugijos pirmininkės pareigų. Tapusi specialiste darbui su neįgaliaisiais, Violeta matė gilesnę teikiamos pagalbos prasmę – ji tikėjo padedanti žmonėms atkurti gyvenimo pilnatvę, tarsi grąžintų skolas už kažkada gautą pagalbą, palaikymą.
METAI IR DUODA, IR ATIMA
Operacijos, ligoninės, manualinės terapijos seansai Moldovoje, sanatorijos ir įvairios gydymo klinikos
Studentė, 1976 m.
nepagydė, bet galbūt kiek sulėtino ligos progresavimą. Silpstančios fizinės jėgos atėmė pasivaikščiojimus. Mamai, lydėdavusiai Violetą į darbą, į komandiruotes, kitokias išvykas, kelionės tapo pernelyg sudėtingos. Tad dabar moters laikas bėga prie kompiuterio, esančio šalia, internete dalyvaujant pokalbiuose ar susirašinėjant su draugais. Violeta savo situaciją vertina realiai – paguoda menkai tepadės, nes turėta viltis sudužo kaip laivas, atsitrenkęs į akmeninę uolą.
Pašnekovės manymu, į gyvenimą žiūrėti pro rožinius stiklus – pavojinga. Pasak jos, žmogui, žinančiam, kad kitaip nebus, fantazijos nepadės. Žinoma, būna visokiausių minčių, kartais neduodančių naktimis užmigti. Bet ar ką pakeis tos ašaros?
„Žmogus negali pasirinkti gimimo, bet gali pasirinkti mirtį – jo teisė. Buvo ir tokių minčių, bet manyje nėra savęs sunaikinimo programos. Taip, yra toks pasitraukimo būdas, bet mano laikas tam dar neatėjo. Svarbiausia – neprarasti žmogiškumo ir jaustis esant reikalingai. Nesukūriau šeimos. Ir vaikų neturiu. Meilė buvo ir yra, kol šalia artimieji, draugai, brangūs žmonės. Juk žinau – stebuklas, kurio trokšti, nebeįvyks, o visa kita reikia užsitarnauti, susikurti iš žinių klodų, iš palikimo, pavyzdžių, iš šviesių spalvų“, – pastebi Violeta.
Pasak jos, svarbiausia – pamatyti žmoguje jo gerąsias savybes ir jas puoselėti. To Violetą išmokė gyvenimas, tuo ji dalijasi su savo likimo žmonėmis.
„Metai ne tik duoda, bet ir atima – brangius žmones, jėgas, sveikatą. Metų daugėja, ir našta tampa sunkesnė, bet ji kantriai nešama“, – samprotauja jonavietė.
TIKĖTI SAVIMI
Negalią turinti moteris, dar kartą permąstydama savo nueitą gyvenimo kelią, neįsivaizduoja jo be artimųjų, draugų, o kitąsyk ir mažai pažįstamų žmonių moralinės bei fizinės pagalbos. Pasitaikė ir tokių, kurie vengė ar naudojosi Violetos nesėkme. Tačiau, anot moters, ir tai netiesiogiai skatino nepasiduoti.
„Ta mintis – aš galiu – padėjo ne tik man sutvirtėti. Tą mintį drąsiai sėjau ir savo likimo draugų suvokimo lauke. „Aš galiu“ reiškė ne tik tai, ką galiu sau, bet ir tai, ką galiu kitiems. Viršenybę teikdama nesavanau-
Lietuvos neįgaliųjų draugijos Jonavos skyriaus pirmininkė, 2006 m.
diškumui, gerumui, išgyvenu, tačiau į savo nesėkmes žvelgiu atlaidžiai – lyg į laiptelį, ant kurio tąkart nesugebėjau pasilypėti. Bet tik šiandien nesugebėjau. O ryt? Ryt vėl bandysiu, kol pavyks... Bus sunku? Taip. Todėl iš anksto turiu apgalvoti savo žingsnius. Gal dėl to labiau užsisklendusi ar besigilinanti į save kitiems atrodau. Kažkas mane optimiste vadino. Ja tapau perėjusi daugybę tiltų virš savo apmąstymų upelių. Turėjau laiko ir galimybių patikrinti ir savo stiprybes, ir optimizmą. Žinau, tos stiprybės daugiau, kai šalia yra mano jėgomis tikinčių žmonių. Tad ir šliejuosi prie jų, prie jų išminties, prie šypsenos, vis mokausi iš jų gerų darbų. Sunkumus įveikti išmokau, kartais net pasišaipydama iš savęs. Sako, laimė turi savo kainą, matuojamą įveiktų sunkumų pakopomis, vidine drąsa, įkvepiančiu pavyzdžiu. Kai pasiekus pergalę užplūsta džiaugsmas, reikia dalintis ta ypatinga akimirka. Tik akimirka. Ir „mažai“ dažnai yra tiek daug, kol tiki savimi ir žmonėmis“, – mintija Violeta.
VERTYBIŲ KLODAI
Malonu ir gera bendrauti su šia moterimi įvairiomis temomis. Galima kalbėtis teisiniais klausimais, aptarti literatūrą, pabraidyti po poezijos erdves, prisiminti istoriją, prisiliesti prie tautodailės klausimų, prisiminti Išėjusiuosius, palikusius ryškius pėdsakus kultūrinėje veikloje. Tačiau viskas susibėga į vertybių sąvokas – pareigingumą, pasiaukojimą, meilę, atsidavimą, sąžiningumą, teisingumą ir kitas. Šie klodai subrandina asmenybes, išmoko kovoti ne tik už save, bet ir už kitus.
TAUROSTA
Skausmą suvokti gali tik tas, kas jį išgyveno. „Aš net nežinau, ką reiškia – neskauda“, – liūdnai šypteli Violeta. Ir atsiliepusi į prašymą suredaguoti poezijos knygą ar sukurti jai iliustracijas, parašyti projektą tam tikra tema, parengti scenarijų renginiui ji, gulėdama lovoje, sutelkia mintis į užduotį. Ne visada skausmas leidžia susikaupti, bet Violeta negali neateiti į pagalbą, nes jos vidinis balsas sako: reikia. Ir šiuo metu ji administruoja rajono Neįgaliųjų draugijos Facebook paskyrą, pasakoja apie šios organizacijos veiklą, žmones, džiaugsmus ir netektis.
„Gera žinoti, kad tavo žodis guodžia, stiprina, kelia, kad tavo dienos augina gerumo daigus. Taip paprasta ir taip nelengva eiti paskui šią viziją. Gyvenu kasdieniškomis svajonėmis: kad pakaktų gerų žodžių, kantrybės, kad nepritrūktų jėgų darbams, kitą žmogų iš nevilties prikeliantiems, kad neapleistų tikėjimas, jog dar galiu suprasti, nuraminti, patarti, padėti… Suprantu, kad mano gyvenimas būtų žymiai sudėtingesnis, jei ne žmonės, be kurių nebūtų manęs. Kol turiu rūpestingąją mamą, atidų ir paslaugų brolį Artūrą, jo šeimą, vaikus ir anūkus, esu saugi, sklidina besąlygiškos meilės jiems už kiekvieną prisilietimą prie mano gyvenimo kasdienybės ir švenčių. Vaikščioti jau negaliu, bet renkuosi kitą – sielos, minties kelią. Praradau galimybę savarankiškai judėti, bet nepraradau galimybės mąstyti, atsiminti. Viskas, ko man reikia, telpa viename nedideliame kambaryje. Čia susitinku su draugais ir nesielvartauju dėl gyvenimo tarp keturių sienų: kuo jos arčiau, tuo man saugiau. Ir kiemas, ir gatvės, ir parkai, ir žmonės – už stiklo, televizoriaus ekrane, kompiuteryje, telefone... Vienaip ar kitaip matau, kaip keičiasi mūsų Jonava ir metų laikai, kiek paaugo tėčio sodinta vyšnaitė. Jos žydėjimas – kaip jaunystė, toks kerintis, bet trumpas. Pasidžiaugi ir vėl lauki pavasario…“
MINTIES LAISVĖJE
Violeta prisipažįsta kasmet vis labiau jaučianti metų svorį ir branginanti gyvenimą.
„Jei likimas leistų, eičiau ir eičiau, ieškodama išeičių, pažinčių… Žinau, kiek daug yra žmonių, galinčių apeiti visą pasaulį ir nesuvokiančių, kokie jie laimingi, turėdami tokią pasirinkimo laisvę. Deja, man per gyvenimą leista irtis kitaip, ne fiziškai, bet išleidžiant mintį į kūrybos laisvę…“, – kalba ji.
Galbūt šiandien pačiai būtų įdomu pavartyti savo dienoraštį, bet Violeta jo niekada nerašė. Pomėgis reikšti jausmus ir mintis atsirado tada, kai moteris tapo laisva nuo darbo santykių, radosi daugiau laiko virtualiai realybei, socialiniams tinklams. Matomi vaizdai, kitų išsakytos mintys keldavo norą savaip į tai atsiliepti. Taip šalia peizažo ar kokio paveikslėlio atsirasdavo Violetos spontaniška mintis. Pašnekovė tai laiko greičiau žaidimu, o ne kūryba. Kartais ji prisijungia prie būrelio kūrėjų Neįgaliųjų draugijoje tam, kad juos paskatintų kurti. Draugijos išleistame almanache „AČIŪ, ŽMOGAU“ yra ir Violetos tekstų, išspausdintų kaip padėka kuriančiam žmogui. Pašnekovė nutyli, kad kompiuteryje guli visas pluoštas jos eiliuotų kūrinių „Minčių vėriniai“, primenančių dienoraščio formą. Violetos žodžiais tariant, „smalsumas, naujų patirčių troškimas, kūryba nustelbia skausmą, jį trumpam nuramina, kartais net keista idėja sparnus įgyja – stebi tą skrydį ir trokšti aukšto, giedro, taikaus dangaus.“
KVIETIMAS DALYTIS
Viskas sparčiai keičiasi, dirbtinis intelektas braunasi į kasdienybę, bet V. Neimontaitė, prioritetą skirdama knygai, vis dažniau renkasi įgarsintą literatūrą. Gaila, išgirstos mintys greitai nutolsta, nes jų negali užsirašyti. Bet, anot moters, ar verta purkštauti dėl
1980 m.
smulkmenų, visas paslaugas čia pat, šalia savo lovos, gaunant? Nelabai malonu, kai bėgančios dienos vis labiau ligas primena. Ar Violeta norėtų iš gyvenimo daugiau?
„Taip, norėčiau. Pirmiausia – daugiau meilės, laimės Mamai, dovanojusiai man gyvybę ir gyvenimą, kuriuo abi dalinamės. Kaip atpildą už nelengvą gyvenimą, už jos ir mano kelią, kurį kiti mieliau aplenktų, linkėčiau Jai ramios, šviesios senatvės, didžiuojantis ištverme, valia, šviesiu protu, prasmingu gyvenimu, kurį brangina, nes jame ir mes – jos vaikai, rinkę ir kaupę savyje gražiausias tėvų, artimųjų gyvenimo spalvas, kad jomis su kitais pasidalintume. Sako, kiek savęs išdalini, tiek tavęs ir lieka. Dalinausi ir aš, ir vis dar dalinuosi tuo, ką turiu. Net nežinau, ar gali būti kas svarbiau už galimybę dalintis gyvenimu, patirtimi, džiaugsmais, rūpesčiais, meile. Dalydamasis kartais ir gauni daugiau nei duodi: praturtėji naujais ryšiais, žmonių patirtimis, jauti gyvenimo pilnatvę. Ypač smagu jaustis tos tėkmės dalimi, išdidžiai žvelgti nuo Jubiliejinių metų aukštumos ir džiaugtis gyvenimo vaisiais“, – šypsodamasi atsisveikina neseniai septyniasdešimtmečio sukaktį paminėjusi Violeta.
Violeta NEIMONTAITĖ
MINČIŲ VĖRINIAI
(Ištraukos)
X X X
Kas žinot, kaip dieną šią įprasmint?
Kaip jai suteikti vasaros spalvų?
Pasikalbėti, suprast ją ir įtikint, Kad myliu, kad žaviuosi, kad tikiu?
Diena sukluso. Ji kantriai klauso, Akis primerkusi šypsosi ir tyli.
Gal pagaliau suprato žodžių prasmę?
Deja. Išeidama, nužvelgus ilgesingai, Palieka atminčiai paukštelio giesmę...
X X X
O dienos bėga, o dienos šneka, Mums tiesdamos rytojun taką.
Kasdien primindamos tiesas: Viena akimirka nepakartos kitos.
Kai stinga tau vilties, tikėjimo, drąsos, Maldauk, prašyki artimo žmogaus: Pagirdyki mane, kažkuo pagirdyk
Ir sielos nerimą ilgam nutildyk!
Tu gali – dienas žiedais išpuoški, Dangaus skliautą puotai paruoški.
Tada švelniai vardu mane pašauki, Parodyk, kad tiki, kad lauki...
X X X
Buvo sekmadienis – šiltas, saulėtas.
Buvo daug šypsenų, gėrio, žiedų.
Sako, sekmadienis – Saulės karietoj.
Saulė mums siunčia daugybę kerų.
Jiems prisilietus, noris mylėti, Noris mąstyt apie tai, kas brangu.
Jei negali net iš lovos pakilti, Gali juk keliauti svajonių taku...
Patikėk ir išdrįsk!
DR. VLADAI GUDONAVIČIŪTEI-BARTOSEVIČIENEI – 80
MOKSLININKĖ
IŠ KULVOS KRAŠTO: NUO TIKIMYBIŲ
TEORIJOS IR STATISTIKOS – IKI PILIGRIMYSTĖS
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė
Ateina diena, kai, sulaukus brandaus amžiaus, norisi atsiversti albumą, kad susitiktum su klasės draugais, buvusiais kolegomis, kad dar kartą perbėgtum kadaise vaikščiotais takais. Kitąsyk ir pats žmogus nustemba dėl savo pasiekimų, nuveiktų darbų, išradimų ar parašytų knygų. Bet noras pasižvalgyti po pasaulį, padėkoti Aukščiausiajam už suteiktas dovanas šaukia neužsidaryti savyje, vidinis balsas ragina pakilti ir eiti ten, kur dar nebūta. Tokia yra docentė, technikos mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto emeritė, piligrimė Vlada Gudonavičiūtė-Bartosevičienė, kilusi iš Čiūdų kaimo (Kulvos sen.), deganti energija ir guvumu. Savo gyvenimą pašventusi matematikai, gyvenusi skaičių ir lygčių pasaulyje dabar, minėdama gražų asmeninį jubiliejų, gali didžiuotis puikia atmintimi, kurioje išliko ne tik vardai, pavardės ir datos, bet ir visų pažįstamų laikysena, elgesys, žvilgsnis, net ištartos frazės.
Čiūdų kaime. Tolumoje – brolis Romas, prie slyvų medžio – pusseserės Alina ir Regina Mingailaitės, grįžusios iš tremties Igarkoje, 1960 m.
BĖDŲ LAIKOTARPIS
Ėjo 1944-ieji. Čiūdų kaimo ūkininkų Konstancijos ir Vladislovo Gudonavičių šeimoje augo trys sūnūs –Jonas, Hubertas ir Romualdas, o po motinos širdimi mezgėsi dar viena gyvybė. Deja, mergytė niekada nepamatė savo tėčio, ir jis pats galbūt nespėjo sužinoti apie būsimą dukrą, nes evakuacijos metu sužeistas sprogmens skeveldros jis netrukus, 1944 m. rugpjūčio 17 d., mirė Ukmergės ligoninėje.
1945 m. kovo 4 d. į Anapilį išėjo motinos tėtis. O po mėnesio, balandžio 6-ąją, sukrykštė mažoji atžala, kuriai mama davė Vlados vardą, taip pagerbdama mirusio vyro atminimą. Jauna našlė liko su keturiais vaikais.
Ištrėmus Mingailų (motinos sesers) šeimą į Igarką, K. Gudonavičienė priglaudė ir augino nuo tremties pasislėpusį jos sūnų Česlovą. Nepaisydama užgriuvusių bėdų, sunkių ūkio darbų bei nepriteklių, mama visus vaikus leido į mokslus, mokė katekizmo ir maldų.
GABI MATEMATIKĖ
Vlada prisimena, kad tuo laiku buvo kalbama lenkiškai, todėl pradėjusi lankyti Ragožių pradinę mokyklą ji sunkiai mokėsi lietuviškai skaityti bei rašyti. O septynias klases baigusi Kulvoje, mergaitė tęsė mokslus Jonavos vidurinėje mokykloje, kuri tuolaik veikė dabartinės Meno mokyklos pastate.
Kalbos sekėsi nelabai kaip, o matematikai mergaitė buvo imli. „Klasės draugai namuose neatlikdavo matematikos užduočių, o aš beveik visada padarydavau, tai jie laukdavo manęs ateinančios į mokyklą, kad galėtų nusirašyti išspręstus matematikos uždavinius, nes mokytojas tikrindavo namų darbus. Darydavau matematikos „špargalkes“, už tai būdavau baudžiama pastabomis, kurių netrūko pažymių knygelėje, dažnai stovėdavau kampe, mokytojai skųsdavo mane broliams, o šie mane auklėdavo. Buvau labai judri, nenusėdinti ir visokiais būdais mėgindavau padėti bendraklasiams matematikos srityje...“, – moksleiviškais prisiminimais dalijasi docentė V. Bartosevičienė.
Tėviškėje,
Jonavos vidurinės mokyklos mokinė, 1962 m.
Jonavos vidurinės mokyklos mokytojas Stanislovas Martinėnas pastebėjo moksleivės matematinius gabumus ir, tapęs klasės auklėtoju, pradėjo kalbinti, kad rinktųsi matematiką.
„Mano mintys krypdavo į Kauno politechnikos institutą. Bet paskui sumečiau: ten studijuoja broliai – vienas vakariniame skyriuje, kitas stacionare. Pamąsčiau, kad vėl pradės mane skųsti broliams, o man tų nemalonumų jau ir Jonavoje užteko. Na jau ne, pasakiau sau, ir pasirinkau mokslus Vilniaus Vinco Kapsuko universitete (dabar – Vilniaus universitetas), Matematikos fakultete“, – šmaikščiai pasakoja jubiliatė.
SUDOMINO TIKIMYBIŲ TEORIJA
Pašnekovė, kalbėdama apie studijų metus, akcentuoja turėjusi daug laisvo laiko. Anot jos, gyvendama Čiūduose, turėjo atlikti daugybę namų ruošos, ūkio darbų, o Vilniuje pajuto atokvėpį – liko tik paskaitos ir mokslo užduotys.
Universitete nuo trečio kurso reikėjo pasirinkti gamybinį ar pedagoginį profilį. V. Gudonavičiūtė pasirinko pastarąjį ir gavo galimybę praktiką atlikti tame pačiame universitete – pusę metų vedė praktinius užsiėmimus fiziką studijavusiems studentams.
20 2025 NR. 1 (21)
Mokyklos direktorius A. Adomynas ir klasės vadovas S. Martinėnas įteikia brandos atestatą, 1963 m.
Vilniaus universiteto diplomantė, 1968 m.
Studentę iš Kulvos krašto viliojo tikimybių teorija, tyrinėjanti atsitiktinumus ir formulėmis bei simboliais skaičiuojanti galimybes. (Tikimybė yra skaičius tarp 0 ir 1 (arba tarp 0 % ir 100 %), kuris nusako įvykio pasirodymo galimybę.) Humanitarams sudėtinga suvokti tikimybių teorijos esmę. Sakytume, jog tai yra moksliniais skaičiavimais pagrįsta nežinomybės gali-
mybė. Tokie sprendimai reikalauja ne tik daug žinių, bet ir skvarbaus proto bei gilių įžvalgų.
Pašnekovė sako iki šiol nerandanti atsakymo į vieną klausimą. Būdama trečio kurso studentė, Vlada grįžo į kaimą apžiūrėti ir sutvarkyti namų, nes mama po operacijos gulėjo ligoninėje.
„Man kaip tik turėjo prasidėti egzaminų sesija –reikėjo laikyti tikimybių teorijos egzamino teoriją ir išspręsti uždavinius. Atskubėjusi į egzaminą, su teorinėmis užduotimis susidorojau puikiai, o kai sėdau prie uždavinio, pasijutau tarsi kokiame labirinte. Sprendžiau labai ilgai. Pradėjau išvedinėti lygtis, visa grupė atliko užduotis ir išėjo, o aš vis sukau galvą. Pagaliau atidaviau darbą ir dėstytojui pasakiau, kad man nepavyksta susitvarkyti, gal galėčiau ateiti kitą dieną. Bet akademikas Vytautas Statulevičius nesutiko. Pagalvojau: viskas, „kritau“. Jis mane nužvelgė, pavartė mano išvedžiojimus popieriuje ir pasirašė. Nutirpusi išėjau iš auditorijos. Atsiverčiu studijų knygelę, o ten parašyta – labai gerai! Iki šiol nesuprantu, kas tuomet atsitiko“, – stebisi pašnekovė.
Galbūt ir šioje vietoje derėtų pasitelkti tikimybių teoriją ir padaryti išvadą, kad uždaviniai buvo išspręsti lygtimis, kurių net universiteto dėstytojai tada nežinojo. Ir šis įvykis rodo gebėjimą mąstyti ir matyti ne tik mokslu pagrįstas tiesas, bet ir ieškoti naujų sprendimo būdų.
Beje, visus egzaminus universitete V. Gudonavičiūtė išlaikydavo tik ketvertais ir penketais (tada veikė penkiabalė vertinimo sistema – I. N.). Ir jos diplominis darbas „Tikimybių teorija ir statistika“ gavo aukščiausią įvertinimą.
MOKSLŲ DAKTARĖS LAIPSNIS
1968 m. įgijusi aukštąjį išsilavinimą, jauna specialistė gavo paskyrimą į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), tuometį Automatikos fakultetą. Matematikos specializacija sudarė galimybę dirbti programuotoja, kurti matematinius modulius, dėstyti aukštojoje mokykloje.
1979 m. mergina įstojo į aspirantūrą Radijo elektronikos fakultete, akademiko Danieliaus Eiduko va-
Kauno politechnikos instituto automatizuoto valdymo sistemos laboratorijos darbuotoja.
dovaujamoje Radijo aparatūros katedroje. Po aspirantūros pradėjo dirbti vyr. moksline bendradarbe Ekonomikos fakulteto laboratorijoje, kuriai vadovavo Romualdas Piktys.
1987-aisiais V. Gudonavičiūtė apsigynė disertaciją tema „Magnetinių atlenkimo sistemų projektavimo automatizavimas“. Jai suteiktas mokslų daktarės laipsnis. Šis įvykis pakeitė ir darbo pobūdį – ėmė skaityti paskaitas.
„Tokį posūkį daugelis prilygino sėkmei loterijoje. Nebedirbau ūkiskaitoje, bet tiesiogiai dėsčiau studentams, kurie mielai lankydavo mano paskaitas. Darbas Vadybos katedroje patiko, teko vadovauti bakalaurų, magistrų darbams. Patardavau naudoti matematinėsstatistinės analizės metodus. Jutau didžiulį kolegų ir studentų pasitikėjimą, mano nuomonė ir pastabos būdavo visada palankiai priimamos. Tai, žinoma, stiprino savivertę, todėl toje pačioje aukštojoje mokykloje dirbau 45-erius metus, kol išėjau į pensiją. Dabar priklausau Kauno technologijos universiteto senjorų klubui „Emeritas“ ir esu šios aukštosios įstaigos bendruomenės narė“, – sako doc. V. Bartosevičienė.
TAUROSTA
Radijo aparatūros katedros kolektyvas su vedėju Danieliumi Eiduku (priekyje). V. Gudonavičiūtė stovi pirmoje eilėje, 1983 m.
Mašinų gamybos ekonomikos katedros darbuotojai su vedėju Julijumi Navicku (centre). V. Gudonavičiūtė sėdi pirma iš kairės, 1987 m.
Susirinkime su Mašinų gamybos ekonomikos katedros vedėju Algimantu Sakalu ir docentu Viliumi Misevičiumi, 1989 m.
Darbo vietoje, Inžinerinės ekonomikos fakulteto studentų kompiuterinio mokymo klasėje, 1989 m.
BROLIO ROMUALDO PĖDOMIS
Daug būtų galima kalbėti apie dešimtmečius, prabėgusius universitete. Derėtų prisiminti ir tai, kad mokslininkė savo žiniomis dalijosi Vilniaus universiteto Kauno fakultete, Žemės ūkio akademijoje, Šiaulių universitete, Kauno kolegijose, keliose Kauno vidurinėse mokykloje pavaduodavo matematikos mokytojus, skaitydavo pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, parašė kelias dešimtis straipsnių, išleido nemažai mokomųjų knygų ekonominės statistikos klausimais.
Kur slypi šios moters atsidavimo mokslui paslaptys? Jos nuomone, tai turbūt yra ir mamos nuopelnas. „Mama pasakojo, kad, laukdamasi vaikų, skaitydavo maldaknygę, nes buvo įsitikinusi, jog jie gims gabesni. Kai Kaune gyveno pas mane, matydavau ją poteriaujančią su rožančiumi rankose. Gal tai ir lėmė mano polinkį gilintis į matematiką…“ – samprotauja senjorė.
Beje, jos brolis Romualdas (1943–2002) taip pat buvo technologijos mokslų habilituotas daktaras, KTU Telekomunikacijų katedros profesorius, Rytų Europos akustikų asociacijos, mokslinio žurnalo „Elektronika ir elektrotechnika“ redakcinės kolegijos narys.
„Brolis man buvo puikus gyvenimo pavyzdys, skatinęs nepabūgti sunkumų ir siekti mokslo aukštumų“, – mintija kraštietė.
Aukštąjį išsilavinimą laikydama prioritetu, V. Bartosevičienė ir savo giminaičius skatino studijuoti, tapti magistrais ir įsilieti į visavertį Lietuvos gyvenimą. Jos įtaiga bei padrąsinantys žodžiai davė puikių rezultatų – sūnėnai Ramūnas, Raimondas, Irmantas, Vilmantas, Linas, Vidas ir Gintautas sėkmingai baigė aukštuosius mokslus, tapo kvalifikuotais savo srities specialistais.
KOPIMAS Į KALNUS
V. Bartosevičienė prisipažįsta nepaisanti metų –kokia prasmė neramiai krūpčioti? Kol dar pakanka jėgų ir energijos, reikia išbandyti save įvairiose srity-
Vestuvių akimirka. Vyras – Henrikas Bartosevičius, liudininkai –brolis Romualdas su žmona Regina, 1993 m.
se, neatmetant ir kopimo į kalnus. Praėjusio amžiaus pabaigoje su grupe ji du kartus pakilo į Kaukazo ir kartą į Fanų kalnus. „Mes nekopėme į viršukalnes, bet privalėjome įveikti pažymėtas perėjas, kur specialioje dėžutėje palikdavome žinią apie savo komandą. Miegodavome palapinėse, kartais rytais pabusdavome, o aplink – šarma. Kylant aukštyn dėl besikeičiančio slėgio būdavo sunku kvėpuoti, be to, nešdavome nelengvas kuprines. Bet pirmieji potyriai kalnuose virsta paskata kopti dar kartą. Neapsakomas jausmas. Štai ir aš turiu tris medalius“, – dalijasi prisiminimais p. Vlada.
O paskui į gyvenimą įsiveržė piligriminės kelionės. „Piligrimystė keičia žmogaus gyvenimą. Pakeitė ir mano. Atsirado noras būti kartu su piligrimais ir šlovinti Dievą jo nuostabiame gamtos ir žmonių pasaulyje maldomis. Ir pradėjau eiti su piligrimais pėsčiomis per Lietuvą, Europą iki pat Atlanto vandenyno… ir į Meksiką, kur keliavau jau būdama emeritė“, – savo leidinėlyje „Piligriminė kelionė“ rašo pašnekovė.
kalnų grožis. V. Gudonavičiūtė stovi trečia iš dešinės, 1975 m. Piligriminė kelionė: nuo Kryžių kalno iki Gvadalupės. Priekyje – 77 metų šiaulietė Janina Žibėnienė, 2023 m.
Pasak jos, kiekviena kelionė suteikia ne tik žinių apie pasaulį, bet ir sutvirtina viltį pasiekti tai, ko labiausiai trokšti. Juk piligrimai, išsiruošę pėsčiomis įveikti po kelis tūkstančius kilometrų, keliauja širdyje nešdami norą įveikti viduje slypinčias ydas – gal priklausomybę, gal pavydą ar kitą negatyvią savybę. Daugelis meldžiasi už artimuosius, kuriuos liga paguldė į patalą, savo maldomis viliasi padėti kiekvienam nuskriaustajam ir patys siekia dvasinio atsinaujinimo.
PIRMOJI PATIRTIS
Apie piligrimines keliones, iššūkius, pasitaikančius kelyje, tenykščių žmonių požiūrį į piligrimus, jų priėmimą pašnekovė galėtų pasakoti kelias dienas. Bet neįmanoma perteikti visų įspūdžių. Tai, ką išgyvena piligrimai, gali suprasti tik tas, kuris pats pasiryžta pėsčiomis įveikti tūkstančius kilometrų.
V. Bartosevičienė, piligriminėse kelionėse pradėjusi dalyvauti prieš trylika metų, gerai žino, kuo skiriasi ėjimas į Medžiugorję, Santjago de Kompostelą, Fatimą, Krokuvą, kitas šventas vietoves.
Šiandien moteris prisimena, kad, ruošdamasi trijų mėnesių trukmės pirmajai kelionei į Medžiugorję, ne-
galėjo įsivaizduoti laukiančios realybės, tačiau noras keliauti buvo nenumaldomas. Todėl universitete susitarė su kolege, kad ją pavaduotų, antraip būtų prašiusi išleisti nemokamų atostogų.
Medžiugorjė – kalnų apsuptas kaimelis Bosnijoje ir Hercegovinoje, laikomas dvasinio atsinaujinimo ir atgimimo vieta. Teigiama, kad čia ir dabar vis dar apsireiškia Dievo Motina, vietinių vadinama Gospa.
„Panorau išbandyti savo jėgas ir nukeliauti apie 2300 kilometrų. Pirmieji kilometrai, prasidėję nuo Kryžių kalno, sekėsi puikiai – nuotaika pakylėta, kojos keliasi lengvai. O paskui pamatai, kad ir pūslės ant kojų sumuštos, ir atsisėsti norisi, ir lietus kartais nuprausia… Masažuodavome pavargusias kojas, trindavome arniko tepalu, kitomis tinktūromis, – patirtimi dalijasi p. Vlada. – Per dieną turėdavome įveikti apie 34–35 kilometrus. Jeigu būdavo suplanuoti tik 25 kilometrai, tai laikėme švente.“
Piligrimų vadovas klaipėdietis Gintaras Naudžiūnas iš anksto suderindavo nakvynės vietas, todėl keliauninkai nelikdavo po atviru dangumi. Tačiau sąlygos būdavo nevienodos. Pasak pašnekovės, patys geranoriškiausi pasirodė esą lenkai. Ne tik apnakvyndindavo pavargusius piligrimus, bet ir pavaišindavo
Kaukazo
skaniais patiekalais, išskalbdavo ir išdžiovindavo sulytus drabužius, būdavo labai malonūs. Tai suteikdavo stiprybės ir jėgų kitam kelionės etapui.
„Mes, piligrimai, ne šiaip sau eidavome, bet nešdavomės per 40 kilogramų sveriantį kryžių, Marijos, Jėzaus Kristaus, kitokias statulėles, keturias vėliavas. Suprantama, nuovargį jautėme visi. Kai atrodydavo, kad daugiau nebegaliu, čia pat griūsiu, bėgdavau panešti kryžių ir įvykdavo stebuklas – palengvėdavo ir jėgų atsirasdavo. Kas penkis kilometrus 15 minučių atsikvėpdavome. Dažniausiai krisdavome čia pat, prie takelio, ir nusnūsdavome. Labai padėdavo atgauti jėgas“, – pakiliai pasakoja dr. V. Bartosevičienė.
UNIKALI KELIONĖ
Sudėtingiausia piligrimine kelione mokslininkė įvardijo žygį į Meksiką pas Gvadalupės Švč. Mariją. Tai 4900 kilometrų kelio juosta, kertanti Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką.
„Tai buvo unikali kelionė, kurios be Dievo pagalbos, kryžiaus ir maldos nepajėgtume nukeliauti. Dvasią stiprindavome apaštalo Pauliaus žodžiais: „Viskas išeina į gera mylintiems žmonėms.“ Antra vertus, keliauti jėgų suteikia ne mūsų žemiškos jėgos, bet Dievo malonė, nes piligrimai turi pasiaukojimo dvasios.
Lietuvos piligrimai su kryžiumi ir vėliavomis Lurde, prie Motinos Marijos apreiškimo grotos. V. Bartosevičienė – pirma pirmoje eilėje.
Lietuvos piligrimai, įveikę 4900 km pėsčiomis, perskridę Atlanto vandenyną ir pasiekę Meksiką, lanko Gvadalupės Mergelės šventovę. V. Bartosevičienė – pirmoje eilėje 4-a iš kairės (su meksikietišku sombreru), 2013 m.
Daug meilės, šilumos, gerumo ir palankumo patyrėme šioje kelionėje, trukusioje 160 dienų. Neišdildomi įspūdžiai giliai įsirėžė į mūsų atmintį, su dėkingumu prisimename visų parapijų, per kurias ėjome, kunigus ir gyventojus, nes jie nuoširdžiai mus sutikdavo, maitino, girdė pakely ištroškusius, davė nakvynę, padėjo kitokiais gerais darbais“, – jausmingai pasakoja piligrimė.
Tačiau, žinoma, kiekviena valstybė turi savo specifinių bruožų. Štai Lenkijos žmonės, būdami giliai tikintys, tiesia pagalbos ranką ir piligrimus sutinka itin maloniai. Kitaip lietuvaičiai buvo sutikti Čekijoje – teko miegoti parapijose arba mokyklose ant grindų, ne visada pasitiko vaišingi kiemai, teko maitintis prie keliauninkus lydinčio autobuso. Dešimt dienų keliaudami per Čekiją piligrimai pastebėjo, kad ten tikėjimas yra silpnas, gal dėl to, kad trūksta kunigų.
Vokietijoje ir Šveicarijoje piligrimai juto žmonių širdžių šilumą, pasitikdavo atviros bažnyčios, kur būdavo meldžiamasi. Ypatingu draugiškumu nepasižymėjo prancūzai – vieni sveikindavo atvykusiuosius, kiti palydėdavo nedraugiškais šūksniais. „Bažnyčios gražios, tik ne per daugiausia tikinčiųjų. Per Prancūziją ėjome 37 dienas, tai pripratome prie gražios, švelnios prancūzų kalbos, nuostabaus kraštovaizdžio, stūksančių pilių, pakelėse žydinčių melsvažiedžių gencijonų ir karštos saulės. Aplankėme visas šventąsias vietas: Lurdą, La Saletą, kur pasirodė Mergelė Marija, daug šventovių. Šiltai sutiko tiek Ispanija, tiek Portugalija“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Pasiekę Meksiką, piligrimai iš Lietuvos pėsčiomis nukeliavo dar 430 km, per dieną tekdavo daug nueiti, o vienąkart kelias siekė net 57 km.
„Tą dieną išėjome 4 valandą ryto, o parėjome apie 12-ą. Visi jau miegojo. Menu, įleido į zakristiją pailsėti. Nekaip pasijutome – 27 žmonės vienoje mažutėje patalpoje, bet piligrimui svarbiausia prigulti ir nusnausti, tik taip įgyja jėgų. Sukritome, kas po stalu, kas pasienyje. Rytą kilome vėl žvalūs. Meksikoje labai gyvas tikėjimas. Čia eina ir eina piligrimai. Sutikdavome mokinių klases, einančias į Gvadalupės baziliką. Mus taip pat šiltai sutikdavo. Rūpesčių kėlė tik keliai. Autostrada eiti negalima, nemažai jų yra privačios, jomis draudžiama keliauti. Tada lydėdavo policija. Dažniau eidavome nuošaliais, atokiau autostrados esančiais vingiais. Tačiau visus akibrokštus ištirpdė pasiektas tikslas – Gvadalupės bazilikoje suklupome padėkai prie stebuklingojo Mergelės Marijos paveikslo“, – pasakoja mokslininkė iš Kulvos krašto.
VILIOJANTYS TĖVIŠKĖS VĖJAI
Dr. V. Gudonavičiūtės-Bartosevičienės pasakojimo galima klausytis dieną naktį ir tikrai nenusibostų, nes mokslininkė, matematikė, piligrimė, aukštos erudicijos moteris kiekvieną žodį perteikia emocingai, vaizdžiai ir įtaigiai.
Moksliniai laipsniai ir apdovanojimai, pasaulio pažinimas ir gilios įžvalgos nesumenkino jos ilgesio ir meilės tėviškei. Ir nors tėvų sodybos nebeliko, per dešimtmečius sunyko ir kiemą saugoję berželis su lie-
pa, vis tiek čia šilčiau pučia prisiminimų vėjai. Ir vėl vaizduotėje išnyra neįgyvendintas noras – šokti su parašiutu. Mat, kai jaunystėje draugė po šuolio grįžo su mėlynėmis, Vlada nesusiviliojo šiuo nuotykiu. Tačiau patiko viražai su motociklu „IŽ“, bet iki tos akimirkos, kol, sugedus stabdžiams, teko švelniai „prisiglausti“ prie autobuso. O kiek įvairių vaizdų bandyta įamžinti su fotoaparatu „Smena“! Tačiau neišryškintas juosteles tiesiog kažkur pradangino laikas… Tiek visko būta, kad galėtų susidėlioti keli prisiminimų tomai.
Kulvos kraštas turi didžiuotis, turėdamas kraštietę, kuri mokslo žinias perteikė studentams, pasirinkusiems tiksliųjų mokslų studijas, kuri gali pasidalyti piligriminių kelionių patirtimi su jaunais žmonėmis, papasakoti apie užsienio valstybių kultūrą, žmonių mentalitetą bei charakterį.
Šioje publikacijoje paminėta tik keletas piligriminių kelionių. Už širmos liko daugybė docentės kelionių autobusais. Neseniai, šių metų vasario 25 – kovo 8 dienomis, kraštietė su grupe piligrimų autobusu važiavo į Romą – į planuojamą Lietuvos piligrimystę Romoje jubiliejiniais metais. Anot jos, visos kelionės įdomios ir prasmingos, bet atstumai, kuriuos įveikia savos kojos, pareikalauja daugiau ištvermės, atsakingumo, stiprina charakterį.
Pasak V. Gudonavičiūtės-Bartosevičienės, metų nepavysi ir nepralenksi, bet palenktyniauti su jais vis tiek norisi…
Fatima Portugalijoje – Šv. Kryžiaus kelio pabaiga, 2003 m.
Šventajame Jeruzalės mieste su piligrimėmis Ona Baronaite ir Birute Milašiene, 2005 m.
Mokytoja Vitalija Jankauskienė gimė 1945 m. gegužės 12 d. Kuodžių kaime (Panevėžio r.) inteligentų šeimoje, kurioje augo keturi vaikai. 1949 m. kovo 25 d. kartu su tėvais buvo išvežta į Sibirą, Pavlovskio kaimą Irkutsko srityje, Zimos rajone. Į Lietuvą tremtinė grįžo 1964 m. rugsėjo mėnesį. 1952–1956 m. ji mokėsi Pavlovskio pradinėje mokykloje, 1956–1959 m. – Galtės septynmetėje, o ją baigusi mokslus tęsė Centrinio Chazano ir Zimos vidurinėse mokyklose, 1962 m. gavo brandos atestatą. 1963-iaisiais įstojo į Irkutsko pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultetą. Baigusi pirmą kursą, tas pačias studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame institute. 1967 m. įgijo matematikos mokytojos specialybę. 1967–1971 m. dirbo Nedzingės vidurinėje mokykloje, Varėnos rajone, o nuo 1972 m. iki 2012 m. –matematikos mokytoja Jonavos trečiojoje vidurinėje (vėliau – „Lietavos“ pagrindinėje) mokykloje. Per 45 metų pedagoginio darbo stažą mokė ne tik matematiką, bet ir fiziką, braižybą, dailę, buvo klasės auklėtoja, būrelių vadove, vedė užklasinius renginius, dalijosi profesine patirtimi seminaruose.
Vytautas VENCKŪNAS, „Taurostos“ redaktorius
Visiškoje žiemos pabaigoje jaukiame Jankauskų bute Miškininkų gatvėje kalbėjome apie viską: kas gyvenime nutiko ir gali nutikti. Linkusi bendrauti Vitalija pasakojo apie savo gyvenimą, lyg tai būtų buvę vakar, o kas labiausiai stebino – apie vargus ir džiaugsmus vienodu, neišsiduodančiu tonu. Tai liudija apie vidinę stiprybę ir nuoširdumą.
– Gimėte inteligentų šeimoje. Trumpai prisiminkite tėvelius. Ar meniniai gebėjimai yra tėvelio palikimas?
– Mūsų šeimoje augo keturi vaikai. Mano tėvelis Izidorius Kuodis buvo ūkininko sūnus. Šeima buvo daugiavaikė, susilaukė dešimties vaikų, iš kurių užaugo penki. Tėvelis buvo silpnos sveikatos, bet jam gerai sekėsi mokslas, todėl tėvai išleido mokytis. 1937 m. jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą (kaip šimtasis absolventas) ir dirbo Marijampolės apskrities statybų inžinieriumi. Gimnazijoje jį mokė dailininkas ir skulptorius Juozas Zikaras, daug tėvelio piešinių eksponavęs parodėlėse. Ne kartą buvo nusivedęs į savo dirbtuves, kad supažindintų su skulptoriaus darbu. Tėvelio mama Darata ausdama sugalvodavo įvairių raštų. Galbūt polinki piešti paveldėjau iš tėvelio. Ma-
šeima tremtyje
no mamytė labai gražiai siuvinėdavo, mokėjo parinkti spalvas. Jos ir mano sesers rankdarbiai visada traukė akį. Mamytė Valerija, baigusi gimnazijos šešias klases, įstojo į medicinos mokyklą, bet nebaigė, nuėjo dirbti į Siručio spaustuvę korektore. Jos brolis Celestinas Petrikas turėjo literatūrinių gabumų, rašė straipsnius Lietuvoje, vėliau Australijoje, kartais kurdavo eiles. Gal tai ir mane šiek tiek „užkabino“.
Pavlovskio gyvenvietės lietuviškų kapinių šventinimo iškilmės, 1964 m.
Pirmoji Komunija Pavlovskio gyvenvietėje, taigos glūdumoje. Iš kairės: brolis Rimas, sesuo Vilma, Vitalija, 1956 m.
Kuodžių
Sibire, Pavlovskio gyvenvietėje. Priekyje iš kairės: sesuo Vilma, brolis Rimas, močiutė Darata, brolis Erikas, Vitalija, 1953 m.
TAUROSTA
– Ką Jums reiškė tremtis anuomet vaiko akimis ir dabar?
– Šalia tėvų jaučiausi drąsiau, nes tikėjau, kad jie visada apgins. Bet ne visuomet jie būdavo šalia mūsų. Atsimenu, kaip toks Romas Dambrauskas, dešimties vienuolikos metų vaikas, bandė bėgti į Lietuvą.
Kaimelis, kuriame mes gyvenome, buvo taigoje, apie 100 kilometrų nuo rajoninio centro. Jį einantį sugavo ir kartu su motina uždarė apledėjusioje žeminėje. Tada mus, penkiamečius, iš darželio atvedė prie tos žeminės, kad parodytų sugautą „nusikaltėlį“. Prižiūrėtojas šaukė mums grūmodamas revolveriu, grasino, kad ir mus uždarys į požemį, jeigu kuris nors bandysime bėgti į Lietuvą. O to vaiko motina nuo šalčio susigūžusi, apsiavusi suplyšusiais kaliošais verkdama lietuviškai maldavo (rusiškai nemokėjo): „Ponuli, paleisk mus, jis daugiau taip nedarys.“ Tai įvyko antraisiais tremties metais. Po Stalino mirties viskas pasikeitė. Jau vietiniai vaikai mūsų nepravardžiuodavo „banditais, fašistais“, nepjudė šunimis. 1956 m. vaikus paleido į laisvę, nors tėvai dar buvo nelaisvėje. O vėliau tėvai atgavo laisvę be teisės grįžti į Tėvynę ir reikalauti konfiskuoto turto. Tėvai Sibire gyveno 23 metus, nes mes neturėjome kur grįžę prisiglausti, o, be to, norėjo, kad vaikai Sibire baigtų mokyklas, nes grįžus būtų sunku mokytis nemokant lietuvių kalbos.
Kai dabar prisimenu vietinius gyventojus, imu abejoti, ar tarp jų buvo daug rusų. Jų pavardės buvo ukrainiečių, lenkų, totorių, čiuvašų, vokiečių, gruzinų, lietuvių. Nuo caro laikų žmones tremdavo į Sibirą, kur, laikui bėgant, jie surusėjo. Vietiniai gyventojai vargo taip pat, kaip ir mes. Aš nejaučiu nei pykčio, nei pagiežos ir esu daug kam dėkinga už nuoširdumą, supratingumą. Gyvenime teko susidurti su įvairiais žmonėmis. Vėliau Sibire niekas man nepriminė, kad esu tremtinė. Apie tai priminė čia, Lietuvoje.
– Vargu ar rastume kitą tokią šalį, kurios valdžia taip negerbtų savo piliečių. Nežinia, kiek jų atgulė Sibiro platybėse. Neliko nei žemės kauburėlių, nei kryžių. Jiems ošia kedrai, paukšteliai nutūpę pagieda arba stepių vėjas sukaukia...
– Gal tiksliau nekentė tų, kurie buvo prakutę daug dirbdami, buvo pamatę pasaulio ir per daug mylėjo savo kraštą, kalbą. Nereikėjo klausti, už ką tu, prieš
ką tu. Gal čia tiktų mintis, kad esame kaip žirniai prie kelio, kas tik nori, tas ir skina... B. Brazdžionis 1995 m. apie sovietus rašė: „Jei neturi tikro priešo, tai jį išgalvoja.“
Dabar lietuvis tokio būdo, kad nori gauti daug ir greitai, ypač jaunimas. Tiek daug iškentėjusi Lietuvos liaudis neatlaikė gero gyvenimo pagundų, jau nėra šalies, kur mūsų negyventa. Gal emigrantus reikėtų vadinti paprasčiau – paklydėliai, išsivežę lopinėlį Lietuvos...
Lietuva ne kartą apraudota
Ilgesinga motinų rauda
Amžių amžiais trypta ir niokota, Ilgai laukus, pagaliau laisva!
Ir visiems, kurie tą laisvę gynė, Šlovės himnus turime giedoti.
Bet pajutę laisvę lyg nustėrom...
Ar per daug tos laisvės, ar mažai?
Tarsi nuo ryškios šviesos apakom, Tapo per ankšti gimti namai.
Ir po visą platųjį pasaulį
Pasipylėm laimės sau ieškoti
Lyg žolė, kuri po stepes ritas, Vėjui pučiant negali sustoti...
Kur pradingo meilė begalinė, Kad tuštėja tėviškės namai?
Ar dar skamba „Lietuva Tėvyne“?
Ar dar esam „mes, tavo vaikai“?
Vakarais motulės maldas šnabžda, Laimina paklydėlius vaikus
Ir vis laukia, gal kuris sugrįš dar
Į gimtuosius tėviškės namus...
1995 m.
Jankauskų šeima Laumėnuose (Šlienavos sen., Kauno r.), 1990 m. Iš kairės: sūnus Arūnas, vyras Jonas, sūnus Stasys, močiutė Ona Jankauskienė, sūnus Vytas, Vitalija, sūnūs Valdas ir Paulius.
– Jūsų šeima turi įskiepytą norą pažinti mokslą. Iš kur tai?
– Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų tėvų didžiausias palikimas – noras mokytis, būti naudingam persidavė ir mums, ir sūnums, jų išrinktoms gyvenimo draugėms, vaikams.
Su Jono šeima susipažinau, kai grįžau į Vilnių 1964 m. tęsti mokslo pedagoginiame institute, o jo seserį Marytę pažinojau dar Sibire. Jų šeima buvo jau grįžusi iš tremties, nors Jonas dar mokėsi Krasnojarske, Sibiro technologiniame institute, o jį baigęs dar trejus metus dirbo inžinieriumi mechaniku Zimos medienos plukdymo įmonėje, Irkutsko srityje. Lietuvoje tapo Girionių miško tyrimo instituto inžinieriumi konstruktoriumi, po to – Jonavos miškų ūkyje vyriausiuoju mechaniku.
1971 m. mes susituokėme ir užauginome penkis sūnus.
Vyriausias sūnus Arūnas baigė Ukmergės žemės ūkio technikumą, tapo inžinieriumi mechaniku. Dirbo Jonavos miškų ūkyje, po to su broliais Valdu ir Stasiu sukūrė įmonę „Girukas“.
Prieš tremtį Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios (Panevėžio r.) šventoriuje, 1948 m. Iš kairės: teta
Regina Petrikaitė, tėvas Izidorius Kuodis su mažąja Vitalija ant rankų, mama. Priekyje – brolis Rimas ir sesuo Vilma.
V. Kuodytė – Irkutsko pedagoginio instituto studentė.
Sūnus Valdas Kauno technologijos universiteto Technologijos ir dizaino fakultete baigė pramonės vadybą, yra diplomuotas inžinierius. Dirba savo įmonėse „Girukas“ ir „Girlenta“. Valdo žmona Joana taip pat yra šio universiteto lengvosios pramonės inžinerinio
dizaino magistrė. Šeimos atžalos – sūnūs Dovydas ir Joris, dukra Vita.
Sūnus Stasys KTU Technologijos ir dizaino fakultete baigė medienos apdirbimo technologijų ir dizaino magistrantūrą. Dirba įmonės „Girlenta“ direktoriumi.
Sūnus Vytas baigė magistrantūrą Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultete, dabar yra humanitarinių mokslų daktaras. Jo žmona Jovita baigė studijas tame pačiame fakultete. Šeima užaugino dukrą Ugnę.
Sūnus Paulius baigė magistrantūrą KTU Informatikos fakultete, dirba laisvai samdomu automatikos inžinieriumi programuotoju. Žmona Jūratė baigė magistrantūrą LSMU Visuomenės sveikatos fakultete. Drauge augina vaikus Motiejų, Sofiją, Vytį.
– Kas Jums yra tikėjimas Dievu? Ar tikėjimas palaiko stiprybę, leidžia atsiriboti nuo blogio?
– Aš prisimenu, kad dar prieš tremtį kambaryje kabojo labai gražus paveikslas „Marijos ėmimas į Dangų“. Mane, trimetę, tėvelis atsinešdavo prie to paveikslo ir aš sukalbėdavau maldelę. Sibire visa šeima ryte ir vakare kalbėdavome maldas, o ir per šventes lietuviai susirinkdavo pasimelsti. Baigusi keturias klases, gyvenau toli nuo namų, kad lankyčiau mokyklą. Tada irgi pasimelsdavau mintyse.
Kartą penktoje klasėje mes, septyni lietuviukai, sutemus ėjome per taigą, kad suspėtume į namus, prie Kūčių stalo. O iš ryto vėl skubėjome 10 kilometrų atgal, kad nepavėluotume į pamokas. Bet kai vyko rusų kalbos pamoka, vienas ruselis, kuris anksčiau gyveno mūsų kaime, ėmė šaipytis ir pasakoti, kad aš buvau grįžusi švęsti Kalėdų, kad visi lietuviai sekmadieniais susirinkę gieda giesmes ir mirusius palydi giedodami. Taip jis iš lietuvių papročių šaipėsi, iki nuskambėjo skambutis. Kai vaikai išėjo iš klasės, mokytoja mane pasilikusi apkabino, o po to tarė:
– Tu tiki Dievą? Juk jo nėra.
– Jis yra ir aš tikiu, – atsakiau.
– Kas gi tau tai sakė, kad jis yra? – paklausė mokytoja.
– Mano tėvelis. Jis baigęs universitetą ir viską žino. Jis man tai pasakė, ir aš juo tikiu, – atsakiau.
Mokytoja buvo jaunutė ir mane mylėjo, man visada būdavo gera. Mes abi taip ir prastovėjome, žvelgdamos į krintančias snaiges, kol nuskambėjo skambutis. Gal kiekviena likome su savo nuomone. Aš labai bijojau, kad vėl tas berniukas nepradėtų tyčiotis, bet niekas apie tai daugiau neužsiminė.
Tremtyje visiems lietuviams maldos suteikdavo stiprybės, dabar irgi.
Jonas Jankauskas – Sibiro miškų technikos instituto studentas.
Broliai Jankauskai – Arūnas, Valdas, Vytas, Stasys, Paulius.
Jonavos trečiosios vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvas, 1996 m. Pirmoje eilėje 4-as iš kairės – mokyklos direktorius Kazimieras Šerėnas, 6-as – direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Jakštas. Mokytoja Vitalija Jankauskienė – antroje eilėje 7-a iš kairės.
– 45 metus buvote pedagogė, literatė, nesiekusi užimti vadovaujamo posto mokykloje, mačiusi šimtus visokių reformų. Kaip pasikeitė mokykla, vaikų pažangumas po 1990 metų? Kur yra spragos mokymo procese?
– Po 1990-ųjų imta kurti tautinę mokyklą, bet visi pokyčiai buvo kažkaip nesuderinti, nusižiūrėti nuo svetimų valstybių. Aš manau, kad pirmoji klaida buvo padaryta, kai mokiniams priskyrė mokinio krepšelį. Tada krito pažangumas, nes mokytojai buvo priversti įtikti mokinių tėvams, vaikams ir mokyklos vadovams. O antra klaida, kad stinga pastovumo. Įvedant reformą nėra nuoseklumo – mokytojai nepasiruošę, nėra mokymosi priemonių, vadovėlių ir t. t. Man norisi mokytojus užjausti...
MOKYTOJAU,
Ne visada įvertintas esi,
Dažniau pabartas, nei pagirtas, Nors meilę ir žinias tu dalini,
Bet tau erškėčių kelias skirtas...
Lyg feniksas, pakilk iš pelenų
Ir švieski tiems, kuriems tu reikalingas.
Kai širdyse jų gėris subujos –
Suprasi, kad ir tu esi laimingas...
– Ką Jums reiškia valstybės padėka?
– Aišku, kad tai džiugina širdį. Bet aš nesijaučiu esanti kažkuo ypatinga, juk vaikus auginau savo ir vyro džiaugsmui, o būti mokytoja – mano gyvenimo pašaukimas. Ne kiekvienam duotas tas jausmas. Svarbiausia mylėti vaikus ir stengtis maksimaliai būti jiems naudingam, būti jų gyvenimo mokytoju.
– Ar turite kūrybinį planą ateičiai?
– Gyvenu šia diena ir jokių ilgalaikių planų neturiu. Kaip dainavo Stasys Povilaitis: „Į praeitį paukščiu jau nepakilsiu, pavasariai, ir tie, metus skaičiuos...“, todėl rašau prisiminimus. Turiu savo kasdieninius namų darbus, vaikai užbėga pas mamą papietauti. Taip ir bėga dienos. Džiaugiuosi, kai susirenka visa šeima, jų, mažų ir didelių – aštuoniolika. Aliejiniais dažais tapyti nepradėjau, kažkaip vis dar trūksta laiko, o gal noro... Nejučiomis, darbus dirbdama, pradėjau mąstyti eiliuotai. Patiko.
Garbingas apdovanojimas, 2021 m. Apdovanojimo dekretas, 2021 m. Savivaldybės padėka.
***
Tekėjo saulė išsigandus, Šunys tą naktį garsiai lojo...
Išvarė mus visus į tremtį,
Tik pirkios durys suvaitojo.
Sena močiutė gailiai verkė,
Tėvo veide kančia sustingo.
Žvelgėm į tolstančią sodybą,
Kuri už posūkio pradingo.
Pamėlę lūpos vis kuždėjo:
„O Dieve, kaip ištverti skausmą?“
Net vėjas medžiuose nurimo,
Išgirdęs šitą širdies šauksmą.
Kraupi lemtis per šalį ritos,
Kaimai ir vienkiemiai tuštėjo:
Vieni į Sibiro platybes,
Kiti miškuos galvas padėjo...
Ar galime už tai atleisti?
Matyt, nes Dievui pažadėta,
Tiktai užmiršti neįstengsim,
Nes daug išvargta, iškentėta.
Likimui verta padėkoti
Už tai, kad motina esi, Išmokai meilę dovanoti
Ir kartais būti net drąsi.
Kad dovanojus jiems gyvybę, Tą žiedą saugai tarp delnų,
Net bėgant ašaroms per skruostą
Nepadejuoji, kad sunku...
Kad per gyvenimą ne kartą
Gerumą savo dalinai
Ir, kad kantrybės nepritrūksta, Tenka dėkoti net už tai.
O jau dabar vaikai užaugo
Gražūs, protingi, dideli...
Ir jie jau tolsta ir nutolsta
Palikdami mus pakely...
Ir ne dėl to, kad nemylėtų,
Bet mes nespėjame su jais,
Vis norime kažką padėti, Pasidalinti jų darbais...
Pagal Dangaus ir Žemės dėsnius
Vaikai pralenkia net tėvus,
Nes upės teka tik į priekį.
Taip buvo, taip yra, taip bus...
„Mudu abudu“ – Vitalija ir Jonas Jankauskai, 2025 m.
SKIRTA
RAŠYTOJO P. VAIČIŪNO 135-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
(NE)PAMIRŠTAS
PETRAS VAIČIŪNAS-PILIAKALNIETIS
Vaikštome Petro Vaičiūno vardu pavadinta gatve, skubame pro rašytojui skirtą paminklą Ramybės skvere. Galbūt kartais pravažiuojame pro Piliakalnių kaimą ir net nejučia žvilgsnį nukreipiame į nykstančią sodybą, kurioje jis užaugo. Tačiau ar galėtume daug papasakoti apie šio autoriaus kūrybą? O apie gyvenimą? Ar išvis žinome ką nors apie jo vidinį pasaulį?
Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, Jonavos kultūros centro krašto muziejaus muziejininkė, Justino Vareikio progimnazijos mokytoja Ivetos Bajorinaitės nuotraukos
Tai pamirštas ar visgi nepamirštas yra P. Vaičiūnas, kurio 135-ąsias gimimo metines minėsime liepos 11 dieną? Kuo mums šiandien gali būti įdomi šio asmens istorija? Kuo patraukti jo kūryba? Ir svarbiausia – ką galime padaryti, kad rašytojo palikimas neliktų užmirštas?
Jauno poeto portretas ir eilėraštis. Nuotraukos iš Jonavos krašto muziejaus fondo.
TRUMPAI APIE PETRĄ VAIČIŪNĄ
P. Vaičiūnas gimė 1890 m. liepos 11 d. Piliakalnių kaime, dabartiniame Jonavos rajone. Mokėsi Vepriuose, Ukmergėje, Kaune. Būdamas inteligentiškas ir smalsus jaunuolis, jis ėmėsi ir pedagoginio darbo –mokytojavo aplinkiniuose dvaruose, tarp jų – ir Markutiškių. Jau tuomet Petras Vaičiūnas buvo neabejingas kultūrai, teatrui – dalyvaudavo lietuviškuose vakaruose, o vėliau pats juos organizuodavo. Studijuodamas Petrograde, įsitraukė į aktyvų lietuvių kultūrinį gyvenimą. Čia jis susipažino su Teofilija Dragūnaite, vėliau tapusia jo žmona. Šeima augino sūnų Arną.
Rašytojo kūrybinis kelias prasidėjo nuo poezijos –pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo slapyvardžiais Piliakalnių Petras arba Petras Piliakalnietis. Trečiajame XX a. dešimtmetyje jis vis labiau gręžėsi į teatrą – dirbo Valstybės teatre Kaune, rašė pjeses, bendradarbiavo su režisieriumi Borisu Dauguviečiu. Kartu jie kiekvieną teatro sezoną pastatydavo po naują spektaklį. Petras Vaičiūnas taip pat vertė užsienio autorių pjeses, buvo vienas iš Vaikų teatro draugijos steigimo iniciatorių.
Kai Lietuvai buvo grąžintas Vilniaus kraštas, rašytojas su šeima persikėlė iš Kauno į Vilnių – miestą, kuriam jautė ypatingą meilę. Ten įsidarbino Mokslų akademijos bibliotekoje. Deja, sovietmečiu jo kūryba susidūrė su cenzūra – pjesės nebestatytos, kūriniai liko nuošalyje.
P. Vaičiūnas po sunkios ligos mirė 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje. Amžinojo poilsio atgulė Rasų kapinėse.
Ar užtenka tiek žinoti apie garsų kraštietį? Neįmanoma sutalpinti žmogaus gyvenimo į kelias eilutes, juo labiau kad savo kūriniuose jis buvo sukūręs ne vieną pasaulį.
NEUŽMIRŠTAMAS KŪRYBOS PASAULIS
P. Vaičiūno kūrybinis palikimas išties didelis –nuo poezijos iki kūrinių teatrui, vertimų ir publicistikos. Literatūros kritikai pritaria, kad būta ir geresnių, ir silpnesnių darbų. Kaip teigė Reda Pabančienė, monografijos apie rašytoją autorė, „Petras Vaičiūnas, kaip spontaniškos prigimties rašytojas, dirbo grei-
Dalis P. Vaičiūno literatūrinio palikimo. Ivetos Bajorinaitės kompozicija Piliakalnių sodyboje.
tai, pagautas įkvėpimo, nesivargino ilgais taisymais ir šlifavimais.“1 Žymiausiais rašytojo kūriniais galime laikyti dainomis virtusius eilėraščius, tokius kaip „Nurimk, sesut“2. O jo sukurtas eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“3, virtęs giesme, pelnytai buvo laikomas antruoju Lietuvos himnu. O kur dar P. Vaičiūno kūriniai teatrui – „Liepsnojančios širdys“, „Sulaužyta priesaika“, „Aukso gromata“, „Patriotai“ ir kiti. Būtent „Patriotų“ sėkmė įrodo, kad 1926 m. parašyta pjesė gali būti aktuali ir šiame amžiuje.
Tarpukariu net keletą kartų pastatyta P. Vaičiūno komedija „Patriotai“ sulaukia didelio dėmesio ir mūsų dienomis. 2008 m. Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“4 pelnė svarbiausią Lietuvos teatrų apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“. Spektaklyje vaidino žymiausi Lietuvos aktoriai: Antanas Šurna, Rolandas Kazlas, Aleksas Kazanavičius, Andrius Bialobžeskis, Severija Janušauskaitė, Asta Baukutė ir kiti. Spektaklio atsiliepimuose teigiama: „Priešingai, nei buvo galima tikėtis, režisierius nemodernizuoja Vaičiūno, nekuria „naujo teatro“ – jis pasikliauja dramaturgu, kalba kaip ir jis savo laiko žiūrovams, tačiau vaičiūniškieji perso-
1 P. Vaičiūnas. Laisvės kelias. Vilnius, 1991 m., psl. 6.
nažai, „užvesti“ iš pirmo žvilgsnio pagal senojo Valstybės teatro principus, pataiko į dešimtuką.“5 2015 m. pasirodė Alvydo Šlepiko filmas „Patriotai“ ir Juliaus Dautarto režisuotas televizijos spektaklis „Naujieji patriotai“. 2016 m. Šiaulių dramos teatre Aidas Giniotis, pasiremdamas tuo pačiu dramaturgo kūriniu, pastatė spektaklį „Vardan tos...“. Jį pristatydamas režisierius sakė: „Tai spektaklis apie Lietuvą, kokią ją matome žiūrėdami senuosius paveikslus, skaitydami senas pjeses. Ir norisi pakalbėti apie Lietuvą, kokią ją matome dabar. Vyksta tam tikras teatrinis sugretinimas tų dviejų Lietuvų, o apie išvadas nesinorėtų kalbėti, jas pasidarys kiekvienas žiūrovas.“6 Toks „Patriotų“ atgimimas rodo, koks nepaprastas kūrėjas buvo P. Vaičiūnas.
NEPAMIRŠTI LAIŠKAI
Kalbėdami apie P. Vaičiūną, turėtume suvokti kitą laikmetį, kitas vertybes. Tai puikiai atspindi jo laiškai. Šiandien mes prirašome jų daugybę – greitų, dalykinių, elektroninių. Tačiau šiuose laiškuose retai atsiranda tikrų, asmeniškų žodžių. Turėdami galimybę atsiversti gausų P. Vaičiūno laiškų archyvą, pamatytume, kiek daug širdies jis sudėjo į žodžius broliams, draugams, bendražygiams, rašytojams. Tačiau patys gražiausi laiškai parašyti savo artimiesiems, ypač žmonai Teofilei, su kuria susipažino Petrograde ir jau pirmą pažinties dieną parašė jai trumpą laiškutį: „Būk tamsta artiste“, kurį paliko jos palto kišenėje ir išpranašavo būsimos žmonos profesinį kelią.
Teofilija Dragūnaitė, vėliau Vaičiūnienė, tapo aktore. Du jaunus žmones visam gyvenimui susiejo teatras ir meilė. O meilės tuose laiškuose labai daug. T. Vaičiūnienės atsiminimuose rašoma, kad svečiuodamasi savo tėviškėje iš savo vyro gaudavo tokius laiškus, kad jų skaityti susirinkdavo visos kaimo moterys ir dūsaudavo, kaip gražiai mieste vyrai moteris myli.7 Ne
5 R. Vasinauskaitė. „Patriotų“ fenomenas. Teatro šventei pasibaigus. 7 meno dienos, 2008 04 04.
6 J. Juškevičienė. Chuliganiškas Aido Giniočio žvilgnis į „Patriotus“ https://www.skrastas.lt/aktualijos/skaitytojai-kreipiasi/chuliganiskas-aido-giniocio-zvilgsnis-i-patriotus, žiūrėta 2025 04 10.
7 T. Vaičiūnienė. Scena ir gyvenimas. Vilnius, 1975 m. psl. 158.
Teofilė ir Petras Vaičiūnai. Kaunas, apie 1936 m. Gintauto Survilos, P. Vaičiūno anūko, nuotrauka.
Teofilė. Gintauto Survilos nuotrauka.
viename laiške mylimajai rašytojas rašė po vieną žodį: „Aš“ „Tavy“ „radau“ „savo“ „sielą“.8 Vaičiūnai buvo išskirtinė pora: jis – talentingas kūrėjas, ji – gražuolė aktorė, suvaidinusi daugybėje vyro kurtų pjesių. Iki paskutinio atodūsio jie mylėjo vienas kitą.
Meilės žodžių sulaukdavo ne tik žmona, bet ir P. Vaičiūno brolio dukra Judita Vaičiūnaitė. Dukterėčiai dėdė negailėjo patarimų ir padrąsinimų. Pats negalėjęs gyventi be kūrybos, palaikė artimą žmogų. Viename iš laiškų J. Vaičiūnaitei jis rašė: „...ir visą laiką rašyk tik tai, kas degina širdį!“9 Ko šiandien galime pasimokyti iš tų meile ir atvirumu pulsuojančių laiškų? Ar juose galime rasti įkvėpimo? Žinoma, kad galime. Jonavietis poetas, eseistas, literatūrologas Ramūnas Čičelis gali tai paliudyti. 2019 m. minint Jonavos bibliotekos jubiliejų, jis sukūrė novelečių ciklą, kuriame atgijo istorinės krašto asmenybės. Viename iš kūrinių – P. Vaičiūnas. R. Čičelio sukurta istorija prasideda taip: „Norite – tikėkite, norite – ne, bet 2019 metų rugsėjo 2-ąją Jonavos viešąją biblioteką pasiekė ypatingas laiškas. Jo siuntėjas nenurodė savo adreso, tačiau laiško tikrumu abejoti neįmanoma: senas, pageltęs popierius, istorinės detalės neleidžia klysti. Tai – dramaturgo, poeto Petro Vaičiūno laiškas savo dukterėčiai Juditai Vaičiūnaitei. Taip, tai pačiai žymiajai būsimai poetei.“10
P. Vaičiūno laiškai – tai ne tik meilės ir švelnumo ženklai, bet ir laiko kapsulė, kurioje saugomas tikrumas, jautrumas ir ryšys, praeito šimtmečio dvasia ir vertybės.
PAMIRŠTA RAŠYTOJO GIMTOJI SODYBA
Nykstančiame Piliakalnių kaime – ne viena apleista sodyba. Prie vienos jų ant medžio pakabinta medinė knyga su užrašu „Petras Vaičiūnas 1890–1959. Gimtinė-muziejus.“ Aišku, kad pamatę sodybą, uždarytas namų langines, begriūvančią klėtelę, krūmais
Poetė Judita Vaičiūnaitė.
apžėlusį kiemą, kiekvienas supranta, jog muziejaus čia ieškoti neverta. Matant tokį vaizdą dar liūdniau skaityti apie Vaičiūnų sodybos stebuklą – iš jos į platųjį pasaulį išėjo du kunigai, medicinos mokslų daktaras ir garsus rašytojas.11 Kadaise Piliakalniuose iš tiesų veikė muziejus, buvo rengiami garsiam kraštiečiui, rašytojui, dramaturgui P. Vaičiūnui ir jo kūrybai skirti vakarai, vykdavo teatrų festivalis.
Kultūros paveldo registre12, kurį skelbia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, P. Vaičiūno sodybos namo ir klėtelės statybos datuojamos 1845 m., tai reiškia, kad mes Piliakalnių kaime turime ne tik kultūrinį, bet ir architektūrinį paveldą. Tiek metų skaičiuojantys mediniai pastatai mūsų rajone tikra retenybė. Nepaisant to, sodyba nyksta. Jau
8 D. Jasinskienė. Petro Vaičiūno mūza. https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/petro-vaiciuno-muza/, žiūrėta 2025 04 10.
9 P. Vaičiūnas. Laisvės kelias, Vilnius, 1991 m., psl. 495. 10 Ramūno Čičelio asmeninis archyvas.
11 R. Pabarčienė. Petro Vaičiūno pasaulis. Vilnius, 1996 m. psl. 23.
12 Kultūros paveldo registras https://kvr.kpd.lt/#/ static-heritage-search.
TAUROSTA
šeimos
2025 NR. 1 (21)
Dar taip neseniai sodyboje skambėjo poeto eilės, rinkosi giminės, poetai paminėti garbios
Kaip vertinti sumaterialėjusią tuštybę? Supratimas turi ateiti dabar, po to bus vėlu...
Liko tik prisiminimai... Ką mąstai, garbus poete?
ne kartą buvo keliamas jos likimo klausimas13, bet jis vis dar lieka neišspręstas.
Artėjant P. Vaičiūno gimimo metinėms, norisi ne ieškoti tų, kurie kalti dėl nykstančios gimtosios sodybos, o padaryti viską, jog atsirastų erdvės diskusijai, pokalbiui ir bendradarbiavimui, kad rašytojo 135-ąsias gimimo metines galėtume minėti jo gimtojoje sodyboje. Ir paminėtume taip, kaip to vertas mūsų šviesuolis kraštietis. Yra daugybė žmonių, kurie su didžiule meile atsimena ne tik sodybą ir ten vykusias šventes, bet ir rašytojo atminimo išsaugojimo tradicijas. Šiuo klausimu labiausiai nusipelniusi yra Panoterių bendruomenė bei „Vaičiūniečių klubas“, rašytojui atminti organizuojantys minėjimus, žygius ir mėgėjų teatrų festivalį „Tėviškės pastogėj“. Didžiausia šventė būtų, jei į P. Vaičiūno sodybos kiemą vėl sugrįžtų teatrų festivalis „Tėviškės pastogėj“.
AMŽINAS AR NEAMŽINAS?
Po Lietuvos muziejus išsibarstęs P. Vaičiūno palikimas – gausus nuotraukų, rankraščių, laiškų archyvas. Visi rašytojo asmeninio ir kūrybinio gyvenimo reliktai nugulę įvairių muziejų fondų lentynose, bet nė viename jų nėra P. Vaičiūnui skirtos ekspozicijos.
13 I. Būtėnaitė. Ar Petro Vaičiūno gimtoji sodyba pasmerkta mirčiai (?) Taurosta. 2020 m. Nr. 2 (12).
Taikliai situaciją apibūdino Vilniaus Literatų gatvėje dedikaciją P. Vaičiūnui sukūręs Linas Spurga: „Dedikaciją P. Vaičiūnui nutariau sukurti todėl, kad nieko apie jį nežinojau. Senajai kartai jis žinomas kaip didelis kultūros veikėjas, taip pat tokių eilėraščių, kaip „Mes be Vilniaus nenurimsim“, autorius. Tačiau jaunoji karta, jei ką nors ir girdėjo apie jį, tai tikrai nedaug. O skaitydamas P. Vaičiūno kūrybą ir biografiją, supratau, kad jis tiksliai atitinka tikro menininko apibrėžimą, jo kūryba ne prastesnė už jo amžininkų, jo darbas teatre ir atsidavimas – pavyzdiniai. Pajutau pareigą sukurti jam dedikaciją, nes P. Vaičiūnas yra tarsi simbolis tų žmonių, kurie, nepaisant atsidavimo menui ir sunkaus darbo, lieka istorijos paraštėse.“14
Pats P. Vaičiūnas yra pasakęs: „Didelio ten daikto, jeigu kas pasako „amžinas ar „neamžinas“. Juk ir neamžini kūriniai turi amžinos vertės, jeigu jie verčia skaitytoją bei žiūrovą siekti gyvenime, kas gera, kas gražu, kas amžina.“15
Ką padarysime, kad P. Vaičiūno kūryba būtų amžina, jis pats nepamirštas, o gimtoji jo sodyba Piliakalniuose nesugriūtų?
14 M. Ivanauskienė. Literatų gatvė. Vilnius, 2014 m., psl. 371.
15 R. Pabarčienė. Petro Vaičiūno pasaulis. Vilnius, 1996 m. psl. 236.
VIENO PAVEIKSLO INTERPRETACIJA
„Mano tėvas nuolat visiems įrodinėjo, kad Jonava –turbūt geriausias įvairių tautų sutarimo pavyzdys. Jis tikino, kad pasaulį išgelbės ne perversmai, ne kruvinos revoliucijos ir ne karai, o sunkus kasdienis darbas.“
G. Kanovičius. „Miestelio romansas“
Tik įėjęs į Viešąją biblioteką ir žvilgtelėjęs dešinėn, lankytojas gali išvysti didelį paveikslą, kuriame iškart pastebi Jonavos motyvų. Pirmame plane – geraširdis vyriškis, rodos, kviečiantis užeiti į vidų. Tarsi kažkur matytas, o gal ir ne. Gal įstrigęs į atmintį iš daugybės meno galerijose sutiktų žmonių, iš daugybės šviesių veidų, kurie šmėsčioja miestų ir miestelių gatvėse? Gal jį galėtų prisiminti dar tarpukario laikais gimę mūsų senoliai? Juk tą knygų šventovės saugotoją netrukus vadintume jau šimtamečiu...
„Esu gimęs Armėnijoje. Į Jonavą su šeima atvykome prieš tris dešimtmečius, nes tais laikais Armėnijoje buvo labai pavojingas ir nestabilus gyvenimas Čia baigiau „Santarvės“ vidurinę mokyklą, pramokau lietuvių kalbą, tapau šios tautos dalimi. Myliu šią šalį. Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, tapusio Jonavos garbės piliečiu, deja, nepažinojau, bet supratau, kad jis mūsų miestui labai brangus, kad tai žymus plunksnos meistras, istorijos liudytojas. Pajutau kontekstą, suvokiau tai, ką galėčiau išreikšti viename paveiksle. Daug informacijos gavau Jonavos krašto muziejuje, viešojoje bibliotekoje. Išgirdau daug pasakojimų apie Jonavos žydų gyvenimą ir likimą II pasaulinio karo metu. Tiek ir užteko, kad imčiausi teptuko“, – pasakoja paveikslo autorius Leonid ALEKSEIKO.
Marius GLINSKAS, žurnalistas
Su mama studijoje Jonavoje, 2025 m.
TAUROSTA
2025 NR. 1 (21)
Senoji Grigorijaus Kanovičiaus Jonava, 2024 m. 120x160, aliejus, drobė.
Šv. Svetlana, 2021 m. 80x120, aliejus, drobė.
Algis, 2014. 30x50, grafitas, popierius.
Šeima, 2013 m. 100x120, aliejus, drobė.
„Aš sapnavau, kad pavirtau paukščiu, nulėkiau į nuskridau su strazdais ir gervėmis ligi Ispanijos, suradau kariaujantį savo tėvą Saulą, atsitūpiau ant šautuvo ... iš kurio turėjo išlėkti kulka ir pataikyti jam į galvą, kupiną minčių apie Ispaniją, apie pasaulio tvarką ir teisingumą ir galbūt apie mane.“
G. Kanovičius. „Paukščiai virš kapinių“
„Baigdamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, supratau, kad mano gyvenimas bus pilnas įvairių nuotykių, iššūkių, pažinčių ir pavojų. Tapytojo kelias reikalauja stiprybės nepasiklysti, eiti keliu, kurį nušviečia pačio mintys. Tiesą sakant, pradėjau savo studijas kaip stiklo dizaineris. Prisimenu tuos laikus, žinomus stikliorius R. Mulevičiutę, V. Janulionį, V. Gutauską. Buvau nepanašus į studentą, perteikiantį save stiklu, nejaučiau savęs, bet vis tiek tai buvo kelio į meno pasaulį pradžia. Man labiau sekėsi tapyba ir grafika. Tada vienas įdomus žmogus, tapytojas Darius Rakauskas, ir tapybos katedros vedėjas Pranas Griušys pasiūlė man pereiti į tapybos grupę. Būdamas paprastu studenčioku susipažinau su jau žinomu žmogumi, menininku, VDA Kauno fakulteto profesoriumi Rimvydu Mulevičiumi. Jis ir įpūtė man tą galią ir pakeitė mane visam laikui – tapau tuo menininku, kuriuo esu dabar ir būsiu visada.
„Kol visagalis blogis prasikrapšto užsimiegojusias akis, iš ryto miglos tarsi saulė pasirodo gėris. Jis atseit užsuka ir pas mus, į Dievo užmirštą Jonavą.“
G. Kanovičius. „Miestelio romansas“
„Prisimenu, kaip būdamas dvejų metukų nupiešiau traukinį, nors dar niekada nebuvau jo matęs. Mano mama paskui pasakojo supratusi, jog esu kūrėjas. Mano kūrybos kelią vingiavo motinos įtaka. Ji parodė, kas yra menas šitame pasaulyje, koks grožis slypi Armėnijos gamtoje. Jerevane ji mokėsi metalo kalvystės paslapčių, studijavo armėnų tautodailės ornamentiką. Mano mama niekada neapleido savo pomėgio ir dabar dalyvauja tautodailės parodose Lietuvoje.
„Kartą paėmiau smuiką, priglaudžiau prie peties ir ėmiau griežti. Gal viešpats dievas bus maloningas, ir tu būsi toks ... ir visi žydai vienas per kitą kvies tave į savo pasilinksminimus, ir netgi karaliai kartu su karalienėmis...“
G. Kanovičius. „Paukščiai virš kapinių“
„Teko „ragauti“ įvairių darbų: buvau statybininku, sandėlininku, picų kepėju, dailės mokytoju, sodininku... Man jau 35 metai, bet turiu menką darbo stažą, nes visą gyvenimą pašvenčiau tapybai. Meno kūrėjo statusas mane labai džiugina ir padeda – kaupiasi senatvės pensija ir socialinės garantijos. Bet gyventi reikia čia ir dabar, ne senatvėje. Pragyventi iš savo darbų menininkui yra nelengva užduotis. Dalyvauju parodose ir įvairiuose projektuose, tapau pagal užsakymus, turiu vilties, kad pasieksiu tokį lygį, kai galėsiu visavertiškai gyventi iš tapybos darbų. Guodžia, kad vienas paveikslas priimtas į Mykolo Žilinsko galeriją, kad mano darbai MO muziejuje eksponuojami šalia Šarūno Saukos, Stasio Eidrigevičiaus. Keli paveikslai pateko į Klaipėdoje esančią Barotti galeriją, deja, keli kažkur dingo ar netgi buvo pavogti. Kai 2019 m. Vilniuje, MO muziejuje, lankėsi Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron, ji domėjosi mano tapyba. Tuo ligi šiol labai džiaugiuosi. Dabar vykdau vieną labai rimtą užsakymą, kuris pasirodys tik 2025 metų vasarą. Tai bus Marijos Zabielaitės-Kosakovskienės portretas. Ir dar turiu pradėtą buvusios žmonos portretą, tik jau keletą metų negaliu prisiversti padėti paskutinį štrichą. Vis laukiu įkvėpimo angelo.
Mėgstu kurti nakties tyloje ir tekant saulei. Rytas ir vakaras – tai magija...“
„Į trobelės langus žvilgčiojo žvaigždės, didelės ir spindinčios, ir nuo jų spindėjimo darėsi dar baisiau. Tarytum tūkstančiai akių stebi tave ir bando tavo kantrybę. Kartą Josifas pasakė, kad žvaigždės – tai akys mirusių šventuolių, patekusių į dausas, niekur nuo jų nepaspruksi, nieko nuo jų nenuslėpsi.“
G. Kanovičius. „Žvakės vėjyje“
„Šiokį tokį kampą su draugais turėjau Kaune, bet norėjosi platesnių horizontų, tad nusprendžiau jį palikti. Tada su žmona pasiryžome pakeliauti, pasižvalgyti po Europą. Teko pasistatyti palapinę net Budapešto centre, o Slovėnijoje kurį laiką netgi dirbau. Klaidžiojome be normalaus maisto, be normalaus poilsio. Kai kam gal atrodėme kaip piligrimai, kai kam – kaip pabėgėliai. Tokiomis sąlygomis prabėgo treji metai. Nori nenori geriau pramokau anglų, slovėnų kalbas, nes rusų ar lietuvių ten mažai žinomos. Kalba – svarbu, bet ne svarbiausia...“
Dailininkas L. Alseiko prie savo kūrinio „Senoji Grigorijaus Kanovičiaus Jonava“, eksponuojamo bibliotekoje, 2025 m.
„Viešpatie aukščiausias, galvojo jis, labiausiai nėr kur dėtis nuo minčių. Nuo kaitros bent šešėlis gelbėja. O kokiu šešėliu gelbėtis nuo minčių?“
G. Kanovičius. „Kvailių ašaros ir maldos“
„Tą paveikslą bibliotekai tapiau pusketvirto mėnesio. Mat artėjo šios įstaigos 85-metis, nebuvo kada snausti. Teko pasivaikščioti ir po senamiestį, paieškoti prieškario žydų miestelio pėdsakų, šnektelėti su vietos gyventojais. Kai Kauno gatvėje fotografavau medinio namo fragmentus, priėjo vienas žmogus, paklausė, ką čia veikiu. Teko patikinti, kad nuotraukos tarnaus geram paveikslui...“
„Ateis diena... pasaulyje nugalės meilė ir teisingumas. Žmonės vienas kitam atsilygins ne litais, ne doleriais, ne sidabru, o teisingumu“
G. Kanovičius. „Žvakės vėjyje“
„Ne, gyvo rašytojo nemačiau. Galbūt kiek realistiškai atrodo jo veidas, tvirtai sunerti pirštai, bet ir čia galite įžvelgti meninę užuominą, nes tai Jonavoje, ir ne tik joje, gyvenusių žydų tvirtybė, neužmirštama istorija.“
„Apsikabinkit, milijonai. Apsikabinkit, duobkasiai ir auksavežiai, laikrodininkai ir siuvėjai, kaminkrėčiai ir vestuvių muzikantai. Apsikabinkit, mokytojai ir daktarai, sinagogų tarnai ir pabėgėliai. Apsikabinkit, lietuviai ir žydai, rusai ir vokiečiai, perkrikštai ir mahometonai. Apsikabinkite, gyvieji ir mirusieji.“
G. Kanovičius. „Žvakės vėjyje“
„NUO PRADŽIOS IKI DABAR“ –MEILĖS SAMPRATA
Eitvydė PRANEVIČIENĖ, menininkė
Gyvenimui mes visada skolingi liekam... ar duonos skalsoje, ar ašaros laše, ar sodo ilgesy... Pažvelgiam į metus, raukšle skausmingai atsidėjusius ant skruosto, ir, užmaršties šešėlių nuosėdas nušluostę, bučiuojam dieną, tarytum rugio lauko riekę.
„Skola gyvenimui“
Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė – poetė, aktyvi Jonavos rajono visuomenės, politikos ir kultūros veikėja, žurnalistė, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redakcinės kolegijos narė, Jonavos laikraščio „Alio Jonava“ bendradarbė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė. Daugybė įvairių jos sukurtų ir įgyvendintų projektų, kurie skaidrina kultūrinę Jonavos padangę, pareikalavo Jos kantrybės ir išminties, taip branginamo laiko ir talento aukos.
TIK KALBĖTI, NETYLĖTI, RAŠYTI IR ŽMOGŲ MYLĖTI!
Garbingos sukakties proga gerbiamai Irenai to linki „Taurostos“ redakcija ir skaitytojai.
I. Būtėnaitės-Nagulevičienės poezija nepalieka abejingų, kasdien užkariauja vis daugiau Lietuvos skaitytojų širdžių. Autorės knyga „Nuo pradžios iki dabar“ visada su manimi, eilėraščiuose išsakytos stilizuotos mintys, kurios suderintos taip, kad jas perprasdamas giliniesi į save, jautiesi tarsi medituotum, mąstytum apie dabartį ir suvoktum savo gyvenimo atspirties pradžią.
Į poezijos rinkinio antrąjį leidimą sugulė pluoštas geriausių pastaruoju metu sukurtų autorės eilėraščių. Juose atsispindi jaunystės apmąstymai ir brandaus amžiaus refleksijos, dabartis. Manau, kad žinau, o gal klystu, kad tas „dabar“ ir yra poetės gyvenimo prasmė, tai skamba skyriuose „Nuo dabar – jausmų branda“, „Skola gyvenimui“.
Tai jau ketvirtoji I. Būtėnaitės-Nagulevičienės poezijos knyga, atspindinti jos požiūrį į žmonių santykius, atskleidžianti individualią poziciją dėl meilės, kaip didžiausios vertybės, nepaliekanti abejingų skaitant apie žmogaus būties trapumą ir laikinumą šioje žemėje. Kiekvienoje išleistoje knygoje galima atrasti ką nors nauja ir dar ne vieną tobulą neskaitytą eilėraštį. Poetės kūryboje minimi „žvaigždės“ ir „dobilo“ simboliai tampa filosofine atsvara tam, ko jau nebebus, pabrėžiant, kad nėra jėgos, kuri galėtų sunaikinti praeitį. Poetė daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui ir ritmui.
Poezijos knyga „Nuo pradžios iki dabar“ – tai tarsi lyrinė I. Būtėnaitės-Nagulevičienės gyvenimo savianalizė, mylimam žmogui parašyti meilės laiškai, kuriuos padiktavo nenumatyti ir netikėti išoriniai faktoriai, išryškinę jausmų brandą.
Autorė rašo eilėraščius per meilės raišką, lyg norėdama žodžiais nutapyti praeityje patirtą jausmą, lyg skubėdama pasakyti eilėmis, kaip ji pamilo Sutiktąjį –tariamą, o gal realų. Poetė pati rašė laiškus ir laukė atsakymų – visus juos saugojo medinėje dėžutėje, kaip tą meilę, kurią siekia laikyti gyvą širdyje.
Yra blogos ir geros meilės rūšys. Eilėraščiuose jaučiamas atsiprašymas, nes įskaudino jį, užgavo išdidumą. To išsiskyrimo (o gal atstumo?) žaizdą ji mėgina užgydyti poezijos žodžiais, nelyginant kriauklė –sluoksnis po sluoksnio dengdama ją perlamutru. Man labai patinka, kad eilėraščiai nėra sausi ir ironiški.
klubas „Šaltinis“
Geriausias poetės kūrinys, kuriame atsiveria meilės liudijimas.
Autorė neria į kūrybines gelmes, kad nejaustų kasdien artyn sėlinančios mirties. Tačiau ar jai nekilo mintis, kad su Sutiktuoju gali nepasimatyti pomirtiniame gyvenime? Ir ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požeminę karalystę, o ji klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama... Arba atvirkščiai.
Jos žodžiais tariant, „į sielą staiga įsiveržusi galinga vėtra ragina rašyti laiškus laikmečio sunaikintai tėviškei ir atsitiktinai gyvenimo kelyje Sutiktajam, o pastarojo laikotarpio išgyvenimai padėjo suprasti giluminį jausmų virsmą, pasireiškusį nesuvaldoma jėga mylėti, kurti, veikti. Kasdienybės netikėtumai, prilygstantys stebuklui, leido suvokti, kad atėjo Didžiosios Meilės metas.“
Neužrašyta mintis slapstosi kūrėjos širdyje. Ji vengia minios, bet kartu nori būti ištarta, atspausdinta. Jau užrašyta mintis sustoja ties amžinybės slėpiniu, nes yra riba, už kurios žemiškoji tikrovė įgauna kitą pavidalą. Tai autorės eilės – su lapų kryčiais, darganomis, medžius lenkiančiomis vėtromis, žydinčiais pavasariais, rudenį obuoliais kvepiančiais sodais, išsidėsčiusiais abipus Neries. Tai jos kelias, kuriame nevalia sustoti.
„Eilėraščių knygą „Nuo pradžios iki dabar“ laikau tarp delnų, glaudžiu prie širdies, dėkoju Dievui už dovaną – gebėjimą kurti eiles ir įamžinti prisiminimus, meilės sūkurius. Vis dažniau prisiminimai nuveda į kelis dešimtmečius besitęsiančią praeitį, į vaikystės ir pražydusios jaunystės pievas Rokiškio rajone, Pagirių kaime, įsikūrusiame ant Vaidoto Spudo apdainuotos Apaščios kranto, į prie Kruojos prisiglaudusį Pakruojo rajono centrą, kuriame pradėjau savo žurnalistinį kelią, derindama jį su studijomis Vilniaus universitete. Ir 45-erių metų veikla Jonavoje,“ – atvirauja I. Būtėnaitė-Nagulevičienė.
Šios moters poezija žavi savo paprastumu, gamtos grožio pajauta, muzikalumu. Jos savitas, originalus stilius, kuriame natūraliai pinami kaip kasa žodžiai, prisiminimai, meilės išraiška. Eilėraščiai parašyti lengva forma, bet jie atskleidžia autorės pasaulėjautą, erudiciją, o kartu ir kasdieniškumo paprastumą.
„AKORDŲ PAVILIOTI...“ – AUTORIAUS SANTYKIS SU MUZIKA
Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Mykolas Kručas, kovo mėnesį minėjęs 96-ąjį gimtadienį, išleido prisiminimų knygą „Akordų pavilioti...“ Tai pasakojimas apie jo paties santykį su muzika, lydėjusia visą gyvenimą, pažintis ir bendravimą su profesionaliais muzikantais, suteikusiais nemažai žinių apie lietuvių liaudies kūrybą bei kanklių skambesio subtilybes.
„Knygoje rasite aprašymus apie mano bendraamžius ir jaunesnės kartos žmones, liaudiškų, tradicinių instrumentų gamybos meistrus. Nors esu tik mėgėjas, nesimokęs muzikos paslapčių, ir natų raštas man nepasiekiamas, vis tik, pasinaudojęs rašytiniais ir kitais šaltiniais, pasiryžau išleisti šią knygą“, – pratarmėje rašo autorius.
SKAMBESYS IŠ PRAEITIES
Daugiausia dėmesio leidinyje autorius skiria kanklėms, nes jos, pakerėjusios paprastą sodietį švelniomis melodijomis, paskatino domėtis kanklių gamyba, pareikalavusia ieškoti šio amato specialistų.
Pasidomėjęs rašytiniais šaltiniais, kūrėjas teigia, kad „nuo neatmenamų laikų mūsų protėviai naudojo medinius ir metalinius daiktus, kad išgautų garsą: medžio tošį švilpynėms ir triūboms, iš žilvičio sukdavo dūdeles, gyvūnų odas naudodavo būgnams, sausgysles – stygoms“.
Irena NAGULEVIČIENĖ,
žurnalistė
„Čia kanklės gavo pradžią, tai ir buvo pirmas muzikinis instrumentas, išskobtas iš medžio. Jau tuomet po šventais ąžuolais vaidilos, užgaudami kanklių stygas, kalbėjosi su dievais. Tuo ir galime didžiuotis, kad nuo žilos senovės kanklės tapo lietuvišku tautiniu instrumentu“, – instrumento istoriją pristato M. Kručas.
Kanklių meistrai, kuriuos knygos autorius surado mokyklose ir individualiose įmonėse, ne tik paaiškino, kaip gaminti šį paslaptingą styginį instrumentą, bet ir praktiškai parodė, nuo ko pradėti, parūpino reikiamų detalių.
Būdamas užsispyręs, kantrus ir pasitikintis savimi žmogus, savamokslis meistras, neturintis staliaus kvalifikacijos, nedideliame bute Upninkuose pagamino šešerias kankles. Vėliau jas padovanojo muziejams Panevėžyje ir Kaune, atidavė giminaičiams, žinoma, pasiliko ir sau, kad, užėjus ūpui, turėtų kuo pakankliuoti. (Nors knygoje neužsimenama, tačiau reikėtų pasakyti, kad Mykolo butą puošia visi jo paties rankomis pagaminti baldai – sekcijos, spintos, knygų lentynos...)
DĖMESYS SAU IR KITIEMS
Ši knyga turi didelę išliekamąją vertę keliais aspektais.
Pirma, ugdo tautinę savimonę, skatina domėtis liaudies kūryba ir kultūra. Antra, supažindina su talentingais kūrėjais, kurių darbai ir veikla negali būti pamiršti – pagarba tam, kuris kažkada gyveno, ir tam, kuris ir dabar dalijasi gražiais savo gyvenimo prisiminimais. Trečia, atskleidžia paties autoriaus charakterio bruožus: aktyvumą, gebėjimą bendrauti, užsispyrimą siekti tikslo, išskirtinį darbštumą, dėmesį tam, kurį teko jam pačiam pažinti.
Leidinyje atsiveria aktyvi autoriaus veikla meno mėgėjų kolektyvuose. Gyvendamas Upninkuose, jis sukosi vietos kultūros centro šokėjų būryje, buvo muzikantas, Panevėžio „Sigutės“ kanklininkų ansamblio
narys, tituluotas Lietuvos pasakorius. Garbaus amžiaus vyras iki šiol dalyvauja Jonavos rajono poezijos sambūrio „Šaltinis“ ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) kūrybinėse sueigose, rajono senjorų klubo „Polėkis“ veikloje.
„Ši knyga nėra mokslinis traktatas, tai daugiau prisiminimai apie mano keliones per muzikos pasaulį, kuris prasidėjo tada, kai pirmą kartą paėmiau į rankas armoniką, mane lydėjusią visą gyvenimą. Turiu viltį, kad šis pasakojimas patrauks muzikantų, kultūrinio gyvenimo mėgėjų dėmesį ir padės suprasti, kokią svarbią vietą mano nueitame kelyje turėjo ir tebeturi muzika“, – kreipdamasis į skaitytojus, sako garbaus amžiaus senjoras M. Kručas.
PRAEITIES IR DABARTIES PARALELĖS
Knygoje „Akordų pavilioti...“ prisimenami ir buvę autoriaus bendraamžiai – Bronius Sedleckas iš Upninkėlių ir žmogus-orkestras Antanas Kirvelevičius.
„Menu, buvau subūręs humoristinę muzikinę grupę „Trys diedukai“, kurią sudarė Bronius Sedleckas, Antanas Kirvelevičius iš Jonavos ir aš. Patys kūrėme daineles, kupletus. „Trijų diedukų“ pasirodymu smagiai paįvairindavome šventinius renginius. Žinoma, mes buvome tik mėgėjai, gyvenime neragavę jokių muzikos mokslų, nes tam neturėjome laiko – arėm
Pagerbti kovo mėnesį gimusieji klubo „Polėkis“ senjorai su klubo vadove R. Lukoševičiene (stovi centre), 2025 m. kovas.
juodąją žemelę. O sulaukę pensinio amžiaus, nesėdėjom sudėję rankų, darėm tai, ką sugebėjom, patys kūrėme, bendravome su liaudimi – ir brandus amžius tapo šviesesnis. <...> Prieš porą metų netekome dviejų „diedukų“, liko nepabaigtos dainos. Likau vienas „diedukas“. Esu gerokai pagyvenęs, bet dar pamuzikuoju namuose, dažnai paskambinu kanklelėm liaudies dainas, romansus. Kai sveikata leidžia, dalyvauju miesto kultūriniuose renginiuose su savo tarmiškais pasakojimais, eilėmis, kankliavimu“, – knygoje rašo jos autorius.
Autorius pagarbiai pasakoja apie Upninkų kultūros centro meno kolektyvus, jų vadovus, Jonavos krašto armonikieres Laimą Dobrovolskienę ir Sandrą Varžaitytę.
Malonu, kad M. Kručas savo muzikinę patirtį susiejo su šiomis dienomis ir šiltai atsiliepė apie Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą, puoselėjančią tautinį meną, mokančią jaunimą groti tais instrumentais, kurie jam „ir šiandien yra labai brangūs ir mieli“.
„Pedagogių (Astos Grigaliūnienės ir Eglės Merkelienės – I. N.) pasišventimas perteikti lietuvių tautos
dvasią jaunimui, gyvenančiam aukštų technologijų laikais, yra neįkainojama kultūrinė vertybė. Pasaulį užvaldę socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas, kiti pokyčiai kėsinasi užgožti mūsų prisiminimus ir potyrius. Todėl, mano manymu, Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai, prisiliesdami prie kanklių stygų, pūsdami skudučius ar grodami skrabalais, savo esybe suvoks nueitos istorijos svarbą ir padės tvirtą tautinį pagrindą ateičiai“, – pastebi M. Kručas.
GYVENTI – VADINASI, JUDĖTI
Šiam žmogui garbus amžius ne tik netrukdo kurti, rinkti medžiagą naujam leidiniui, bet priešingai –kiekvienas gimtadienis nuteikia naujiems darbams, skatina rasti savitą idėją, kurios neįgyvendinti Mykolas tiesiog negali.
Stebina šio kūrėjo aktyvumas. Net ir sulaukęs tokio brandaus amžiaus, jis dalyvauja senjorų klubo „Polėkis“ veikloje, nepraleidžia „Šaltinio“ sambūrio sueigų, palaiko ryšius su LNRS nariais, bet svarbiausia – atsideda kūrybai ruošdamas naują knygą. Pasak autoriaus, toks esąs jo gyvenimas būdas – krutėti, judėti, veikti ir
M. Kručas pristato naują knygelę senjorų klubo „Polėkis“ nariams, 2025 m. kovas.
ieškoti naujų minčių, o jas radus eiti naujo sumanymo vieškeliu. „Jeigu tik murksosi ir prie lango stypsosi, nieko gera nesulauksi. Tai vis krutu ir krutu – rašau, skaitau, planuoju ateitį. Va, taip ir gyvenu“, – sako Mykolas ir prisipažįsta, kad kiekvieną rytą pasisveikina ne tik su nauja diena, bet ir su savimi: – Pasakau sau: sveikas, Mykolai, viskas bus gerai. Ir – pirmyn!“
Stebina ir jo darbo intensyvumas – pradėjęs rašyti naują knygą, ant popieriaus sumanytą istoriją dėlioja nedarydamas ilgesnių pertraukų. Jei pritrūksta savų žinių, tenka aplankyti ir žinomus kanklininkus, kitų instrumentų muzikantus ar gamintojus, pabendrauti, pasikalbėti, pasisemti jų asmeninės patirties, paprašyti nuotraukų, tam tikrų patarimų.
„Man pačiam sunku patikėti, kad prisiminimų knygą „Akordų pavilioti“ sudėliojau per vienerius metus. Matyt, sekėsi... Dirbau išsijuosęs“, – šypsosi M. Kručas, laikydamas rankose dar spaustuvės dažais kvepiantį leidinį.
Norisi pasakyti, jog knygoje labai daug nuotraukų,
IV. Poezijos klubas „Šaltinis“
kuriose įamžinti visų minimų veikėjų veidai. „Didžiai dėkoju kanklių meistrams, kanklininkams, mielai suteikusiems žinių apie savo darbus gaminant kankles ir kitus liaudiškus instrumentus. Kanklių meistrai Egidijus Virbašius, Kęstutis Rudis, Jonas ir Irena Cimnalomskiai atsiuntė aprašymus ir nuotraukas, leido pasinaudoti kompiuterio įrašais ir dokumentais...“ –dėkoja M. Kručas.
KŪRYBOS PROCESAS NESIBAIGIA
Šiandien skaičiuojame septynias autorines šio kūrėjo knygas. Pradėjęs nuo eilėraščių rinkinio „Saulėlydžiai prie Šventosios“, kurį išleido 2002 m., neužvertė kūrybos puslapio, ir kas keleri metai skaitytojams pateikdavo vis po naują leidinį: „Senas ąžuolas“ (2009 m.), „Paliūnės sodžius“ (2014 m.), „Pavasario želmenys“ (2015 m.), „Giminės takais“ (2019 m.), „Visko po truputį...“ (2024 m.), „Akordų pavilioti...“ (2025 m.).
2017 m. pasirodė eilėraščių rinkinys-almanachas „Keturiese“, kuriame savo kūrybą pristatė keturi Upninkuose gyvenantys poezijos žodžio meistrai: Ana Aleksandravičienė, M. Kručas, Laimutė Šatienė ir Danguolė Vasiliauskienė.
Šio kūrėjo eilėraščių galima paskaityti ir jonaviečių klubo „Šaltinis“ almanachuose, Neįgaliųjų draugijos literatūriniuose leidiniuose, LNRS leidžiamame laikraštyje „Gintaro gimtinė“, įvairių rajonų laikraščiuose.
Žurnalistas, rašytojas, buvęs ilgametis „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorius Jonas Laurinavičius M. Kručą yra pavadinęs „grynuoliu kūrėju“, kurio posmai, nenutoldami nuo liaudies kūrybos, ją papildo konkrečiais išgyvenimais, tampa menu, kūrėjo gyvenimo savastimi.
„Daug laiko skiriu kūrybai, dar vis randasi naujų minčių, planų, taip ir norisi surašyti, sudėlioti į naują knygą“, – prisipažįsta senjoras Mykolas.
Dėkodami autoriui už lyrinius ir humoristinius eilėraščius, įdomius pasakojimus apie tėviškę, gyvenimo patirtį ir apie niekada nenutylančią muziką. Nekantriai laukiame naujos knygos.
TAUROSTA
„TAU VYTURIU BŪSIU“
KOSTO FEDARAVIČIAUS PSICHOLOGINIS PORTRETAS
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja
Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (LKRS), kuriai iki savo mirties vadovavo Jonavoje gyvenęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, itin aktyvus kūrėjas Konstantinas Felicijonas (vadinome Kostu) Fedaravičius, pernai minėjo 30-mečio sukaktį. Sąjungos vadovo siekis suburti visos Lietuvos kuriančius žmones – tai meilės šaliai, pagarbos lietuviškam žodžiui ir žmogui išraiška. Šių metų pavasarį LKRS narė Elena Dekaminavičienė išleido knygą „Tau vyturiu būsiu“, kurioje apžvelgė sambūrio pirmininko K. Fedaravičiaus veiklą.
2025 NR. 1 (21)
„Nepažinojau Kosto jaunystėje, negaliu pateikti pikantiškų epizodų iš jo gyvenimo, tačiau dėkoju likimui, kad teko jį pažinti kaip poetą, publicistą, LKRS pirmininką, vedlį, organizatorių, žmogų, kuris sugebėjo prakalbinti kiekvieną jautrią širdį“, – kreipdamasi į skaitytojus, sako knygos autorė pastebėdama, jog leidinyje norinti atskleisti „Kosto Fedaravičiaus psichologinį portretą“.
GRĮŽIMAS PRIE „ŪKININKO“ ŽURNALO
LKRS vadovą, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį jonaviečiai prisimena kaip buvusį laikraščio „Jonavos balsas“ Kultūros skyriaus vedėją (1975–1985), redaktoriaus pavaduotoją (1985–1989), tačiau jo, kaip kultūros veikėjo ir literatūrinio žodžio puoselėtojo, gyvenimas lieka už širmos.
K. Fedaravičius buvo ir liko žinomas visoje Lietuvoje, nes Jonavoje sugebėjo įgyvendinti Vinco Kudirkos svajonę – suburti atokiau didmiesčių gyvenančius kūrėjus, išleisti jų knygas ir tokiu būdu paskelbti nepriklausomai Lietuvai, kad kaimo žmonės moka ne tik sėti, pjauti ir miestiečiams užauginti duoną, bet ir atsiskleisti savo kūriniais.
Būdamas maištingos sielos, K. Fedaravičius ieškojo atsakymo, kodėl sovietmečiu drausti V. Kudirkos kūriniai, užgesintas „Tautiškos giesmės“ autoriaus leistas „Ūkininko“ žurnalas“. O kai išsiaiškino, kad „Ūkininkas“ vadovavosi devizu „Vardan tautos labo, teisybės ir laisvės“, Jonavoje įsikūręs K. Fedaravičius nusprendė atgaivinti šį žurnalą. Nors leidimą spausdinti pirmą numerį gavo, bet spaustuvės, bijodamos represijų, paslaugos nesuteikė. Pirmą atgaivinto „Ūkininko“ numerį sutiko išspausdinti viena leidykla Rygoje. Tada ėjo 1989-ieji...
LIETUVOS ŠAKNYS – ŽEMĖJE
Knyga „Tau vyturiu būsiu“ pradedama pirmojo respublikinio kūrėjų konkurso „Krintantis lapas“, kurį 1993 m rugsėjo 23 d. surengė „Ūkininko“ redakcija, pristatymu. Sueigoje, skirtoje giesmių vertėjo, Kulvos krašto šviesuolio Abraomo Kulviečio 448-osioms mirties metinėms paminėti, dalyvavo 147 autoriai iš 38 rajonų.
Toks gausus dalyvių būrys paskatino ieškoti naujo darinio. Tad po pusmečio, 1994 m. sausio 28 d., Jonavoje, rajono Savivaldybės salėje, įvyko kūrėjų steigiamasis suvažiavimas, įkūręs Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Paskelbtoje rezoliucijoje sakoma: „Mūsų tikslas – kūryba. Mes laikomės humanistinių, švietėjiškų pažiūrų, puoselėjame dr. Vinco Kudirkos, jo bendraminčių lietuvių literatūros demokratines tradicijas ir tautos papročius, rūpinamės kultūra, nepripažįstame jokios prievartos kūrybiniame procese. Mes kuriame Lietuvai, nes jos šaknys – kaimo žemėje.“
klubas „Šaltinis“
Steigiamojo suvažiavimo metu LKRS pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas K. Fedaravičius, šias pareigas ėjęs iki mirties (2023 m.).
SONETŲ KŪRĖJAS
Knygos autorė daug dėmesio skiria ir kitoms „Krintančio lapo“ šventėms, surengtoms Jonavoje ir kituose rajonuose, vardija literatūros konkursų nugalėtojus, aprašo jų eigą ir t. t. Tarkime, 1994 m. rugsėjo 25 d. surengtą sueigą ji vadina „ypatinga“.
„Ši diena ypatinga tuo, kad Jonavoje, Žeimių mikrorajone, esančiame ant aukšto kalno, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariai pasodino per šimtą ąžuoliukų. Prie kiekvieno ąžuoliuko pritvirtino lentelę su pavarde ir vietove, iš kurios atvyko sodintojas. Nuotaika buvo pakili. Pasodinti savo ąžuolą ir po daugelio metų suradus jį pasidžiaugti: „štai mano ąžuolas“ – kiekvieno kuriančiojo svajonė“, – rašo E. Dekaminavičienė.
Nemažai puslapių skiriama K. Fedaravičiaus sonetų rinkiniams „Ateik“, „Atsisveikinimas gruody“, „Man reikia tavęs“, „Tu – moteris“, „Vilniaus sonetai“.
„Kosto Fedaravičiaus sonetuose sudėta visa tai, ką kiekvienas skaitytojas jau yra išgyvenęs, tačiau negalėjo literatūriškai įvardinti to jausmo. Pažeminimo, pajuokos, diskriminacijos, pavydo, psichologinio smurto, nemeilės, įžeidinėjimų, melo, apkalbų, išdavystės... Ir visa tai kiekvienas atsineša iš savo šeimos, iš santvarkos, iš auklėjimo, iš aplinkinių elgesio, iš santykių šeimoje tarp sutuoktinių. Didelę reikšmę turėjo ir materialinė padėtis. Godumas pinigams, troškimas garbės, daiktų ir... dvasinis skurdas, – pastebi E. Dekaminavičienė, skyriuje „Man reikia tavęs“ įžvelgdama sonetų personažą ne tik moterį, bet ir Lietuvą, „be kurios autorius jaučiasi vienišas ir nelaimingas“. – Kiekvienas soneto žodis, persunktas meile, atsidavimu, grįžimu į istoriją, tikėjimu, grąžina skaitytoją į gamtą, kuriai privalu paklusti ir melstis. Ir nereikia daug žodžių, kad suprastum žmogaus ir gamtos sąlytį.“
BENDRAMINČIŲ PRISIMINIMAI
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos renginiuose dalyvaudavo įvairaus amžiaus bei profesijų kūrėjai. Pasakodama apie LKRS sueigas Anykščiuose, Trakuose, Kelmėje, Jonavoje, Biržuose, Pasvalyje, kitose Lietuvos vietose, knygos autorė atkreipia dėmesį į jų
Jonavos r. meras Edmundas Simanaitis sveikina Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, atidengdamas medžio skulptūrą žymiam lietuviui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Abraomui Kulviečiui Jonavos Ramybės skvere, 1995 m.
Knygos autorė E. Dekaminavičienė su K. Fedaravičiumi Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos metiniame susirinkime Jonavoje, 1995 m.
svečius, tarp kurių – ministrai ir Seimo nariai, dvasininkai ir savivaldybių merai bei kiti aukštas pareigas einantys valdininkai.
Su sambūrio nariais bendravo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tremtinys, politinis kalinys Petras Zablockas ir Leonardas Matuzevičius. Šie trys vyrai buvo kalėję tame pačiame lageryje Intoje. O gyvendami laisvėje vėl susitiko LKRS organizuotuose susitikimuose.
„Apie Eugenijų Matuzevičių daug kas girdėjo, skaitė jo eilėraščius, bet kad yra jo brolis, tremtinys, poetas Leonardas Matuzevičius, tai buvo mums naujiena. Ir Leonardą sutiko, ir į LKRS pakvietė ne Rašytojų sąjunga, o Kostas Fedaravičius. Apie Leonardą Matuzevičių sovietmečiu niekas nekalbėjo. Atrodo, kad jo ir visai nebuvo“, – rašo autorė knygoje „Tau vyturiu būsiu“.
Skyriuje „Šiek tiek prisiminimų apie laureatą Leonardą Matuzevičių“ spausdinama dalelė paties Leonardo, K. Vasiliausko prisiminimų. O autorė pateikia ištrauką iš jos pačios knygos „Erškėčio šviesoje“, kurioje paliečiami Leonardo Matuzevičiaus tremties metai, atskleidžiami jo charakterio bruožai. „Jo kuklus žydėjimas skleidė šviesą greta esančiam, kuriančiam, gyvenančiam ir likusiam tartum erškėčio šviesa lietuvių literatūroje“, – teigia E. Dekaminavičienė.
LKRS pirmininkas sudarė ir išleido knygą „Mielas bičiuli ir broli...“, kurioje sudėliojo susirašinėjimo su E. Matuzevičiumi laiškus, savo atsakymus jam, papasakojo ne tik apie bendramintį Eugenijų, bet ir jo kraštiečius bei draugus.
„Dievo dovana buvo duota Krinčino jauniesiems literatams 1970–1974 metais turėti tokį mecenatą kaip Eugenijus Matuzevičius, vadinamą Lietuvos kultūros ambasadoriumi. Dievo dovana teko ir man – jį pažinoti, būti toli nuo jo ir šalia, sulaukti jo laiškų – sąžinės ir vilties baltųjų Sekminių balandžių. Tie laiškai skrido į Krinčiną, Pasvalį, kur aš dirbau, vėliau į Jonavą, kurioje dabar leidžiu „Ūkininko“ žurnalą prieš tai dirbęs „Jonavos balso“ laikraščio redakcijoje“, – knygoje cituojamas K. Fedaravičius, su bendraminčiais Krinčine, Matuzevičių tėviškėje, pasodinęs ąžuolą, stiprybės ir dvasinius turtus simbolizuojantį medį.
Knygoje, skirtoje K. Fedaravičiaus psichologiniam portretui, spausdinama ištrauka iš LKRS narių Amelijos Vyšniauskienės-Miltenienės knygos „Prie Kražantės“, Stasio Gentvilo prisiminimai „Keliai, kurie nesibaigia“, pasakojantys apie LKRS šventę Grinkiškyje (Radviliškio r.). Nemažai vietos leidinyje skiriama K. Fedaravičiaus sonetų romanui „Martynas Mažvydas“.
ŽURNALISTAS APIE KOLEGĄ
Knygą baigia buvusio ilgamečio laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus Jono Laurinavičiaus pastebėjimai „Šiek tiek apie Kostą Fedaravičių, žurnalistą, poetą“. Straipsnio autorius prisimena, kaip suskilo „Jonavos balso“ redakcijos kolektyvas, kaip nutrūko šio rajono laikraščio leidyba Tuo metu abiejų rajonų laikraščiai buvo spausdinami toje pačioje „Raidės“ spaustuvėje Kaune. J. Laurinavičius sako buvęs „kone kuriozinių įvykių liudininkas, kai laikraštį atveža spausdinti viena redakcijos žurnalistų grupė, o po kiek laiko – antra tos pačios dienos laikraščio kitą variantą“. Prisiminimų autoriaus teigimu, tokie „Jonavos balso“ redakcijos kolektyvo nesutarimai privedė prie to, kad laikraščio leidyba buvo nutraukta.
„K. Fedaravičius atsidūrė keblioje padėtyje: ką daryti? Jis pasitraukė iš „Jonavos balso“ redakcijos ir, subūręs keletą žurnalistų, pradėjo leisti mėnesinį žurnalą kaimui ir miestui – „Ūkininką“, 1890–1905 metais Tilžėje ėjusio to paties pavadinimo žurnalo tradicijų tęsėją. Kostas neslėpė džiaugsmo... 1989 metų gruodžio mėn. išėjusio pirmojo žurnalo numerio tiražas – 86 tūkst. egzempliorių. Tačiau po kelerių metų žurnalo tiražas krito iki 2000–2500 egzempliorių, – prisimena J. Laurinavičius. – Tai buvo sunkūs žurnalo gyvavimo metai: trūkstant lėšų, iš redakcijos traukėsi gabūs žurnalistai. Visa žurnalo leidybos našta užgriuvo Kostą Fedaravičių. Bet jis nesiskundė – dirbo „iki nukritimo“. Rūpesčių padaugėjo, kai jis sumanė ir įkūrė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, kurios ir pirmininku tapo.“
Dalydamasis prisiminimais apie energingą ir sumanų LKRS pirmininką, J. Laurinavičius stebisi jo aktyvumu, kurį patvirtina nuveikti darbai – perskaityta, suredaguota ir parengta leidyklai apie pusantro tūkstančio įvairaus žanro kūrinių. „Be piniginio atlygio. Dirbta vien tik iš meilės žmogui, knygai, kūrybai, Lietuvai. Ir dirbta iki tol, kol jėgos visiškai išseko, kol ligos neprikaustė prie lovos... <...> Beje, savo nuoširdžiu darbu, savo knygomis, visuomenine veikla jis sau pasistatė didingą paminklą“, – akcentuoja J. Laurinavičius.
E. Dekaminavičienė LKRS pirmininko veiklą apibendrina tokiu tekstu: „Neturėjo Kostas Fedaravičius jokių suvenyrų, dovanų, kompiuterių, kavos kilogramų, saldainių ir kitokios atributikos, kurią naudoja šiandien Seimo nariai. Jo atributika – išradingumas, dosnumas, fantazija, Tėvynės meilė ir didelė, jausmin-
klubas „Šaltinis“
ga širdis. Jausmas – tai giliausias žmogaus gyvenimo klodas, jo sielos siela.“
APIE TAI, KO NĖRA
K. Fedaravičius – grynakraujis aukštaitis, išeivis iš Biržų krašto. Už aktyvią literatūrinę veiklą, knygų leidybą, jų sudarymą, kūrybą, didelį indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą bei kitus nuopelnus 2014-aisiais tituluotas Lietuvos šviesuoliu ir apdovanotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo skulptūra „Rex“, ne kartą įvertintas Žemės ūkio ir Kultūros ministerijų padėkomis, tapęs respublikinių poezijos ir publicistikos konkursų laureatu.
Gaila, kad nedidelės apimties (112 psl.) knygoje „Tau vyturiu būsiu“ psichologiniam portretui sukurti nebuvo pakviesti iš arti LKRS pirmininką pažinoję Jonavos kūrėjai, šio sambūrio nariai, aktyviai dalyvaujantys sąjungos veikloje, nepakalbinti ėjusio „Jonavos balso“ žurnalistai. Apmaudu, jog neprisiliesta prie K. Fedaravičiaus šeimos, žengusios su juo koja kojon kūrybiniame kelyje – skaičiusios visų leidinių korektūrą, iliustravusios spaudai rengiamas knygas, organizavusią respublikinius renginius ir t. t.
K. Fedaravičius įgyvendino didžiausią savo svajonę – išleisti eiliuotus romanus, skirtus Lietuvos raštijos ir kultūros pradininkams. 2010 m. pasirodė sonetų romanas „Abraomas Kulvietis“, po trejų metų išleistas sonetų romanas-kronika „Martynas Mažvydas“, o 2015-aisiais jau skaitėme publicistinių sonetų romaną „Stanislovas Rapolionis“. Kai vienodais viršeliais ir panašios apimties trilogija gulėjo ant stalo, LKRS pirmininkas prisipažino: „Dabar galiu ramiai numirti. Svajonę pasiekiau.“
Iki šiol skamba jo ištarti žodžiai. Deja, autorė, rengdama knygą spaudai, dėmesį skyrė tik leidiniui „Martynas Mažvydas“, nors visi trys romanai sudaro trilogiją ir yra neatsiejami. Ko gero, jie būtų papildę K. Fedaravičiaus portretą ir išryškinę dar daugiau svarbių asmenybės bruožų.
Patikslinimas. Knygos ,,Tau vyturiu būsiu" 107-ame puslapyje išspausdintoje viršutinėje nuotraukoje pristatoma naujoji LKRS valdyba su išrinkta sąjungos vadove Onute Kulbokiene. Antra iš dešinės – Pranutė Fedaravičienė. Akimirka užfiksuota 2024 m. birželio mėn.
KIEKVIENAS SIURPRIZAS TURI GILIĄ PRASMĘ
Irena NAGULEVIČIENĖ, Jonavos r. poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė Nuotraukos iš Rozalimo bibliotekos archyvo.
Kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena primena gamtos atgimimą, į Lietuvą sugrįžusių pirmųjų giesmininkų ulbesį. Meninio žodžio gerbėjai, puoselėjantys eiliuotą kūrybą, šia proga stengiasi surengti poezijos skaitymus, pasikviesti bičiulių iš kitų rajonų.
Kovo 26-ąją įdomią popietę, skirtą Pasaulinei poezijos dienai, surengė Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Rozalimo filialo bibliotekininkė Loreta Kurauskienė, pakvietusi miestelio gyventojus į erdvią, ką tik atnaujintą knygų šventovę susitikti su vietos literatų draugijos „Židinys“ kūrėjais, pasiklausyti jų kūrybos ir bardo dainų. Į šventę pakvietė ir mane, ne tik kaip eiliuotoją, bet ir kaip dešimtmetį dirbusią bei gyvenusią Pakruojyje. Būdama Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininke, atstovavau visam jonaviečių sambūriui.
VICEMERAS BARDO VAIDMENYJE
Nors Pakruojį nuo Jonavos skiria daugiau nei 120 kilometrų, tačiau abiejų rajonų kūrėjus sieja itin bičiuliški santykiai. Kiekvienais metais šaltiniečiai važiuoja į Pakruojyje organizuojamus „Židinio“ renginius, į kuriuos susirenka vos ne pusė Lietuvos poezijos mylėtojų, o pakruojiečiai nepraleidžia „Šaltinio“ suėjimų Jonavoje. Akivaizdu – tą ryšį sustiprino poezija, išplaukusi iš kiekvieno šį žanrą mylinčio žmogaus širdies, ir nuoširdus bendravimas. Ir kitaip nebegali būti, nes laikas, tarsi koks galingas krioklys, ragina susitikti, pasikalbėti, ne sykį prisiliesti prie to ar kito bičiulio šiandien parašyto teksto.
„Poezija – ne tik žodžiai. Tai jausmai, prisiminimai, išgyvenimai, kuriuos ne tik girdime, bet ir pajaučiame. Kaip muzika, taip ir eilėraštis paliečia mūsų sielas, kviečia nuklysti į prisiminimus, išgirsti primirštus akordus. Poezija – ne vien užrašytos eilutės ant popieriaus lapo, tai – jausmai, randantys kelią į mūsų širdis“, – džiaugdamasi susirinkusiųjų gausa, kalbėjo bibliotekininkė, prie mikrofono kviesdama Pakruojo savivaldybės mero pavaduotoją Virginijų Kacilevičių, kuris, kaip paskui paaiškėjo, tądien dalyvavo ne kaip valdžios atstovas, bet kaip muzikos atlikėjas. Man, atvykėlei iš Jonavos, tai buvo tikras siurprizas.
„Sveikinu visus – kūrėjus ir klausytojus, atėjusius šiandien į šią jaukią biblioteką, kur be garso kalba įvairūs pasauliai, pasislėpę knygose. Dėkoju už pakvietimą ir pataisau šventės vedėją – šią valandą aš esu ne vicemeras, o bardas. Dainuokime, skaitykime eiles, klausykime jų be valdžios atstovų. Taip bus ir šilčiau, ir maloniau – būsime artimesni“, – šypsojosi jis.
O kai suskambo jo atliekamos dainos pagal įvairių Lietuvos poetų – Salomėjos Nėries, Sigito Gedos, Dalios Teišerskytės ir kitų eiles, auditorija nuščiuvo, nes pakerėjo dainininko sukurtos melodijos ir sodrus balsas. Nustebino tai, kad savo daina bardas tarsi „sureaguodavo“ į išgirsto eilėraščio temą. Vėliau paaiškėjo, jog V. Kacilevičius su dukra turi parengę visą koncertinę programą. Kas žino, gal ateityje galėsime jų duetą išgirsti ir Jonavoje? Būtų nuostabu.
GRĮŽIMAS Į JAUNYSTĘ
Kaip teigė šventės organizatorė Loreta, „Kiekvienas kūrėjas uždega savo eilėmis mažą liepsnelę, o kai šios liepsnelės susiburia draugėn, gimsta tikras kūrybos židinys“. Poetiškai pristatyto „Židinio“ nariai, vadovaujami Editos Kurauskienės, daugiausia dėmesio skyrė eilėms apie pavasarį. Dalė, Mykolas, Karolina, Edita skaitė eilėraščius apie tėviškę, gamtą, gyvenimo džiaugsmą, liūdesį. O Gražina savo humoristiniais kūriniais susirinkusiems dovanojo juoko dozę.
Rozalime gyvenanti Vida Tamanauskaitė-Ignatjevienė pateikė antrą siurprizą – paskaitė visą pluoštą mano eilėraščių, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo išspausdinti Pakruojo laikraštyje „Auksinė varpa“, būtent tuo metu, kai gyvenau ir dirbau tame nedideliame rajono centre. Tų akimirkų neįmanoma pamiršti –aš pati jaunystės poezijos neišsaugojau, o mano bičiulė ją iki šiol turi surašiusi pablukusiame sąsiuvinyje...
Atvirai prisipažinsiu, ta jaunystės kūryba sugrąžino praeitin nuėjusius metus, pažadino prisiminimus apie šiame lygumų krašte bėgusį gyvenimą, jaunatvišką veržlumą, dalyvavimą kultūros centre veikusių kolektyvų veikloje, repeticijų ir koncertų šurmulį, anuo-
Bardo amplua – Pakruojo rajono savivaldybės vicemeras Virginijus Kacilevičius.
met srovenusią Kruojos upę, Rozalimo pušų kvapą, buvusius kolegas ir pažįstamus...
Pasaulinei poezijos dienai skirta paprasta, šilta šventė paliko neišdildomų įspūdžių, kuriais dalinuosi su „Taurostos“ skaitytojais. Ir už tai dėkoju sumaniai Rozalimo bibliotekininkei L. Kurauskienei ir rozalimietei jaunystės draugei V. Tamanauskaitei-Ignatjevienei.
X X X
Beveik per penkis dešimtmečius Pakruojis labai pasikeitė – atgimė patraukli sinagoga, duris atvėrė atnaujinti Kultūros namai, laisvalaikiui skirtos erdvės, senąją autobusų stotį pakeitė šiuolaikiškos keleivių laukimo aikštelės. Gaila tik, kad panaikinti autobusų maršrutai, tad, tarkime, atvykus į Rozalimą, iš jo pasiekti Ukmergę, atvirai sakant, misija neįmanoma...
Dvasinga aura gaubė poezijos šventės dalyvius.
Savo kūrybą skaito literatų klubo „Židinys“ nariai.
Autorė su Rozalimo filialo bibliotekininke Loreta Kurauskiene.
APIE SUSITIKIMĄ SU M. K. ČIURLIONIU
IR JO MŪZOMIS
Irena NAGULEVIČIENĖ, poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė
Rajono literatūrinio žodžio puoselėtojai, prieš beveik keturis dešimtmečius susibūrę į klubą „Šaltinis“, kasmet rengia respublikines poezijos ir muzikos šventes, skirtas kraštiečių, šalies poetų ar kitokiems jubiliejams pažymėti. Ne išimtis ir 2025-ieji, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais. Jonava – mažas kampelis, kuriame šio didžio kūrėjo, dailininko ir kompozitoriaus vardas skamba nedažnai. Todėl rajono poezijos klubas „Šaltinis“ šių metų rudenį, rugsėjo 19 d., miesto bendruomenę pakvies į respublikinį renginį „Susitikimas su M. K. Čiurlioniu ir jo mūzomis“.
PROFESIONALAUS AKTORIAUS PRISIMINIMAI
Renginys skiriamas genialaus menininko 150-osioms gimimo metinėms. Viso projekto tikslas –perkelti kūrėjo dvasią į šių dienų laikus, ieškoti atsakymų į klausimus: kuo artimos mūsų ir didžio kūrėjo sielos? kiek aktuali jo kūryba šiandienos žmogui? kas sieja Jonavos kraštą su jo vardu?
Vakaro metu žiūrovai pajus, kad mus jungia viena nenutrūkstama gija – nuolatinis gėrio ir amžinumo ilgėjimasis. Meninio žodžio ir muzikos galia pasidairysime nuo tų pačių aukštumų, į kokias jis buvo įkopęs. Galbūt suprasime, kad jo gėris ir skausmas panašus į visų mirtingųjų, taip pat besisielojančių, raudančių ir besišypsančių žemės keleivių.
1975 m. Kauno dramos teatre buvo sukurtas legendinis spektaklis apie M. K. Čiurlionį „Svajonių piligrimas“, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų (Jaunuolio) atliko aktorius Petras Venslovas. Šventės metu klubo bičiulis, talentingas aktorius ir režisierius, prisimindamas vaidmenį, pateiks autentiškų Čiurlionio minčių apie kūrybą, gyvenimą, papasakos apie šio menininko atsidavimą ir savęs išsižadėjimą meno vardan. Tai leis prisiminti spektaklį „Svajonių piligrimas“, tada tapusį didžiuliu įvykiu Lietuvos teatro gyvenime.
„LIETUVOS ŠVIESUOLIŲ“ PROJEKTAS
JONAVOJE
1997-aisiais įsikūręs M. K. Čiurlionio labdaros ir paramos fondas, siekdamas populiarinti žymaus Lietuvos dailininko, kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo kūrybinį palikimą, aktyviai vykdo įvairius projektus kultūros, švietimo, meno ir diplomatijos srityse, o tęsdamas menų sintezės ir simbolizmo tradicijas, puoselėja menininko idėjas, jas integruodamas į įvairius renginius.
Svarbus fondo veiklos aspektas – kultūriniai mainai, bendradarbiavimas su valstybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, pasaulinio aukštojo meno sklaida Lietuvoje bei žinomų ir mažiau žinomų menininkų pristatymas. Savo tikslus fondas siekia įgyvendinti per filantropinius, edukacinius ir kultūrinės diplomatijos projektus. Vienas jų – „Lietuvos šviesuoliai“ – yra susijęs ir su Jonava, nes fondas, bendradarbiaudamas su mūsų savivaldybe, kelis mūsų kraštiečius paskelbė Lietuvos šviesuoliais ir apdovanojo vardinėmis taurėmis „Rex“, kurios sukurtos pagal dailininko M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo paveikslą.
2012 m., kai Jonavoje pradėtas įgyvendinti šis projektas, Lietuvos šviesuoliais pripažinti:
– Arnoldas VALKAUSKAS, Ruklos parapijos klebonas, egzorcistas, teologijos mokslų daktaras;
– Edmundas SIMANAITIS (1929–2017), publicistas, visuomenės veikėjas;
– Jonas SIRVYDIS buvęs ilgametis akcinės bendrovės „Achema“ generalinis direktorius.
2013-aisiais tokie pat titulai suteikti:
– Janinai Celiešienei, menininkei,
– Raimundui Kazaičiui, kunigui,
– Grigorijui Kanovičiui rašytojui (1929–2023).
2014 m. Lietuvos šviesuoliais tapo:
– Felicijonas Konstantinas Fedaravičius (1938–2023), žurnalistas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas,
– Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė, aktyvi visuomenininkė, žurnalistė, filologė.
2015 m. Lietuvos šviesuole tapo:
– Veronika Gabužienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė.
Projektas atspindi kultūros galią, kuri vienija ir šviečia visuomenę. Tikimės, kad būsimoje klubo šventėje galėsime pabendrauti ir su pačiais mūsų krašto šviesuoliais, ir su svečiais iš M. K. Čiurlionio labdaros ir paramos fondo.
INDĖLIS Į TAUTOS KULTŪRĄ
Šventėje dalyvaus klubų ir draugijų bendraminčiai iš įvairių Lietuvos kampelių: Pakruojo, Ukmergės, Kėdainių, Kupiškio. Jie pasidalys savo lyriniais pamąstymais, atitinkančiais renginio temą. Vakaro metu išgirsime Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos bei Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos atstovų kūrybos pluoštelį, jų pamąstymus apie M. K. Čiurlionio idėjų ir nūdienos sugretinimą bei aktualumą.
Tik 36-erius metus gyvenęs kūrėjas yra žinomas ir už Lietuvos ribų. M. K. Čiurlionis ne tik tapė, bet ir kūrė muziką, harmonizavo liaudies dainas, vadovavo chorams, dalyvaudavo dailės parodose, jo paveikslai atspindėjo estetinį ir dvasinį lietuviškos tapatybės formavimąsi, o indėlis į tautos kultūrą buvo ir yra milžiniškas. Kūrėjo gyvenamuoju laikotarpiu (1875–1911) buvo uždrausta lietuviška spauda, tad M. K. Čiurlionis rašė lenkų kalba.
Jis laikomas išskirtiniu sąjūdžio žmogumi, gyvenusiu aplinkoje, kur uždrausta lietuviška kalba, bet savo menu ir visuomenine veikla perteikusiu lietuvybės dvasią ir idėjas. Būtent per meną gebėjo išvystyti patriotinę veiklą – skatino tautos kultūrinį atgimimą ir buvo aktyvus to judėjimo dalyvis.
Renginyje išgirsime Jonavos kultūros centro styginių kvarteto „Vivente“ bei grupės „Pinavija“ muzikinius kūrinius, pasigrožėsime M. K. Čiurlionio tapybos darbų reprodukcijomis, pasinersime į susikaupimo akimirką, klausydamiesi simfoninių poemų „Jūra“ ir „Miške“.
DIDYSIS KŪRĖJAS GIMĖ 1875 M. RUGSĖJO 22 D., TAD JO 150-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ SUKAKTĮ POEZIJOS KLUBAS „ŠALTINIS“ NUMATĘS PAMINĖTI 2025 M. RUGSĖJO 19 D. JONAVOS KULTŪROS CENTRE.
Būtinai susitikime ir įprasminkime pirmojo lietuvių profesionaliosios muzikos kūrėjo, simbolistinių paveikslų tapytojo M. K. Čiurlionio tikėjimą, kad menas yra būtinas žmogaus ir tautos dvasinei brandai.
Taira VAREIKYTĖ,
Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos
7b klasės mokinė
GYVA ATMINTIS SENUOSE DAIKTUOSE
Tikriausiai visi anūkai senelių namuose gali atrasti paslaptingų dėžučių. Tokią dėžutę su senomis relikvijomis saugo ir mano močiutė Aurelija.
Kas slypi dėžutės viduje? Ogi mano prosenelių aukštojo mokslo diplomai, maža užrašų knygelė ir 1962 metų leidimo mažo formato Maironio eilėraščių knygutė. Anksčiau ji priklausė močiutės tetai, paprastai, bet rūpestingai kaimo moterėlei, kuri viskuo dalinosi su kitais, visiems padėdavo ir visus mylėdavo, todėl jos laidotuvėse (mirė 96 metų) dalyvavo beveik visas Kamajų miestelis.
Tą mažą Maironio eilėraščių knygutę močiutės teta labai brangino, tai buvo jos turtas. Dar ir dabar knygelė nesuplyšusi, bet tiek nučiupinėta senos ūkininkės pirštų, kad iškart suprasi, jog buvo labai dažnai skaitoma. Teta perdavė knygelę mano močiutei sakydama: „Noriu tau palikti patį brangiausią man daiktą. Tą knygelę man padovanojo tavo pusbrolis Rimantas, kuris mirė sulaukęs vos 33 metų. Žinau, kad ir tu ją branginsi kaip mylimo pusbrolio atminimą.“
Dabar knygelė yra saugiai padėta dėžutėje močiutės namuose Vilniuje. Ši istorija įtikina mane, kad mažas daiktas, primenantis artimuosius, gali tapti brangiausiu turtu paprastam, bet mylinčiam žmogui.
Saulė BAGDONAVIČIŪTĖ, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos
7b klasės mokinė
TAVO AKYS
Žiūrėdama į upę matau tavo akis.
Užvertusi galvą į dangų matau tavo akis.
Tavo akyse – upės ir dangaus atspindys.
Tavo akys gilios ir paslaptingos.
Norėčiau, kad jos nuolat žvelgtų į mane.
MANO GYVENIMO PIEŠTUKAS
Rašau gyvenimą pieštuku, Kurio gale – trintukas,
Tad lengva ištrinti, kai suklystu.
Neprisimenu, kur padėjau tą pieštuką, O kitas – be trintuko.
Reikia būti atsargiai –
Negaliu klysti, neturiu laiko ieškoti trintuko.
Jei suklysiu, teks pradėti iš naujo.
O koks tavo gyvenimo pieštukas?
Aistė VENCKUTĖ, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos 7c klasės mokinė
MAŽASIS PRINCAS GRĮŽO
(Ištrauka iš projektinio-kūrybinio darbo)
Kitą dieną mažasis princas aprodė savo buveinę. Kaip ir sakiau, ji gan didelė ir erdvi, tačiau neįtikėtinai mažai daiktų. Mano akį patraukė krūvelė įvairių daikčiukų.
– Kas čia? – paklausiau susidomėjęs, bet greit pastebėjau, kad mažylio akyse kaupiasi ašaros.
– Tai mano mamos palikimas... – graudžiai ir lėtai atsakė jis.
Aš jau norėjau sakyti, kad neprivalo aiškinti, bet princas buvo greitesnis:
– Mamos plaukų segė, akiniai ir kepurė... Šis geltonas šalikas irgi jos... – dabar jau jo skruostais lenktyniavo ašaros.
– Oi, mažyli, atsiprašau, nereikėjo man klausti, jaučiausi kaltas.
Po kiek laiko princas priėjo ir apkabino mane.
– Mano mama buvo labai drąsi moteris, tačiau, kai man sukako devyneri metai, ji... ji pradingo. Nuo to laiko aš vienas gyvenau savo planetoje... – tyliai ištarė jis.
Papasakojęs greit užsnūdo, aš jį nunešiau ant lovelės.
– Vargšelis, – pagalvojau.
Aš taip pat buvau pavargęs, tad priguliau trumpam ant šalia esančios sofos. Atsikėlęs po valandėlės pasi-
jutau labai ištroškęs, tad nusprendžiau paieškoti šulinio. Nenorėjau žadinti princo, todėl tyliai vienas išėjau iš jo buveinės. Lauke jau buvo tamsu, o žvaigždės neapsakomai gražiai švytėjo.
– Kodėl išėjai? – paklausė plonu balseliu mažasis princas.
– Ištroškau, todėl nusprendžiau paieškoti šulinio.
– Čia arti yra šaltinis.
– Puiku. Tuomet einam kartu. Parodysi man, kur yra šaltinis. Beje, aš kibirą paėmiau, – džiugiai pasakiau ir mes kartu nupėdinom.
Kai priėjom šaltinį, princas tarė: – Šiąnakt labai gražios žvaigždės...
Taip, jis buvo teisus, tačiau negalėjau grožėtis, nes jo balse jaučiau nerimą.
– Prince, viskas gerai?
– Kuo puikiausiai, – pradžiugino jis mane. – Gerk vandenį, kol neatplaukė varlės, – sukikeno princas.
– Tu čia dažnai lankaisi? – pasidomėjau.
– Kartą per savaitę, – atsakė ir atsigulė ant žolės. – Visada stebiu žvaigždes. Jos kiekvieną naktį būna skirtingos. Pro savo angą mačiau, kaip vieną naktį žvaigždės verkė. Tada prisiminiau rožę ir lapę, – tai ištaręs jis padarė pauzę, o paskui nusijuokė.
– O, kaip gera girdėti tavo juoką. Esu įsitikinęs, kad žvaigždėms patinka su tavim bendrauti!
Miglė CHVATOVAITĖ, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos
8a klasės mokinė
MĖNULIO SAULĖS KATĖ. Akrilas, flomasteris, drobė.
SAPNO DRAKONAS. Akrilas, flomasteris, drobė.
SAPNAS. Akrilas, flomasteris, drobė.
V. „Neries“ pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų kūryba
Daiva EIMONTIENĖ, Jonavos „Neries” pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
„Dangus iš mano balkono, o eilės iš širdies.“
Su diena pabundu, su tamsa palieku
Savo kelią ir dangų naktim dengiu…
Ir tikiu, kad ateis, kad parodys viltis
Savo veidą krante, kur aš stoviu viena
Vasari, vasari –Ledais dūžti, Vandeniu eini.
Dar ne pavasaris –
Tu jo kvapas žiemą
Vasari, vasari –Debesiu skrendi, Vasara skambi, Dienos akligatvis –
Sapne matai liepą. –
Tiesiog
kasryt neklausdama kodėl
šviesa praplėšia man akis
Tiesiog
kasdien pažvelgdama atgal
dvasia įkūnija mintis
Tiesiog
kasmet vilnydama tolyn
širdy vėl plakasi viltis
V. „Neries“ pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų kūryba
Nomeda URBONAVIČIENĖ, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos informatikos mokytoja
„Ne kiekvienas yra menininkas, bet kiekvienas gali kurti savo pasaulį. Kartais tereikia pradėti – o visa kita ateina.“
PROŠVAISTĖ. Akrilas, drobė, 24x30, 2024
TAUROSTA
2024
Akrilas drobė, 24x30, 2024
2025 NR. 1 (21)
PAVASARIS.
Akrilas, drobė, 40x40,
RŪKE.
Rasa KERSNAUSKAITĖ, Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja
V. „Neries“ pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų kūryba
„Kūryba – tai kelionė į vidinį pasaulį, kur mintys tampa tiltais į svajones, o emocijos –spalvomis, užpildančiomis baltą lapą. Tai būdas jausti, išlaisvinti tai, kas nematoma, ir padaryti matomu per linijų vingius ir spalvų tonus.
Kūryba – savęs dovanojimas laikui, kurio praleidimas tampa malonumu, o užsiėmimas, nors ir darbas, įgyja tokį hobio lengvumą, kad pamirštamos ribos tarp pareigos ir malonumo.“
Autorę užbūrė fraktalai – sudėtiniai geometriniai dariniai, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai. Fraktalai paprastai kuriami popieriuje pritaikant įvairią piešimo techniką.
LAPŲ IR LINIJŲ DIALOGAS.
TAUROSTA
2025 NR. 1 (21)
ŽIEDAS.
LAPŲ ŠOKIS.
M. K. ČIURLIONIO 150-OSIOMS GIMIMO METINĖMS – KONKURSAS „KIBIRKŠTYS“
Kristina ADUKAITĖ, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė
Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, siekdama paminėti Lietuvių kalbos dienas ir 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, 2025 m. pradžioje skelbė kūrybinio rašymo konkursą „Kibirkštys“, kuriame dalyvauti kvietė 9–12 klasių moksleivius iš visos Lietuvos.
Kūrinius vertino LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė, rašytojas Povilas Šklėrius ir konkurso sumanytoja – Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Martyna Brėdikienė.
Pirmoji vieta ir piniginis 150 Eur vertės prizas atiteko Godai Vaišnytei (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, mokytoja Ingrida Žilinskienė). Laureatė apdovanota už turinio originalumą ir savitumą, vaizdingą kalbą ir originalų M. K. Čiurlionio paveikslų ciklo „Kibirkštys“ panaudojimą kūrybiniame tekste. Antroji ir trečioji vietos atiteko Ūlai Blinkevičiūtei (Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) ir Mildai Paulauskaitei (Kauno „Saulės“ gimnazija, mokytoja Dalia Juodenienė).
Kovo 6 dieną Bibliotekoje susirinko visi lietuvių kalbos ir muzikos mylėtojai, kurių laukė konkurso laureatų apdovanojimai ir Žygimanto Kudirkos-Mesijaus koncertas. Pirmą kartą bibliotekoje besisvečiavęs Mesijus – tiesioginis Vinco Kudirkos palikuonis, Lietuvos repo ir hiphopo kūrėjas, slemo poezijos autorius ir skaitytojas, pelnęs Metų hiphopo atlikėjo (2015), Metų vaizdo klipo (2013) ir Metų hiphopo grupės / atlikėjo (2006) apdovanojimus.
Nuotrauka atminimui. Iš kairės: Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja I. Žilinskienė, konkurso laureatė G. Vaškytė, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros vyresn. bibliotekininkė M. Brėdikienė ir kultūros projektų vadovė K. Adukaitė.
Vinco Kudirkos palikuonis Žygimantas Kudirka-Mesijas žavėjo savo išmone ir muzika.
Konkurso koordinatorė M. Brėdikienė.
S. Žičkienės nuotraukos.
Goda VAIŠNYTĖ, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokinė
KIBIRKŠTYS
(esė)
Kalvotus miškų slėnius apgaubia rūko skraistė. Tylančios paukščių giesmės blėsta kurtinančios tylos apsuptyje. Variniais spinduliais besišypsodama saulė, lydima Vakarinės, meiliai atsisveikina, pasislėpdama už horizonto tolių. Naktinėje scenoje pasirodo mėnulis, sidabru nudažydamas mažutėlę proskyną. Kaskart dvelkteldama oro srovė šokdino retėjančią medžių lapiją, priversdama senolius kuždėti amžius saugotas paslaptis gamtai. Juodos jo akys nedrąsiai žvilgtelėjo viršun ir begalinė tamsa žvelgė atgal. Stirniuko stiklinėse akyse atsispindėjo milijonai žiburėlių. Viskas, ką jis žinojo, tebuvo neapsakomas noras pamatyti tuos pasaulio lanko viršūnėje kabančius žibintus iš arti. Kartais tie žiburiai būdavo nedrąsūs – ateidavo į svečius prisidengę debesų kailiniais. Kartais žvaigždės išvis nepasirodydavo, ir stirniukas pasijausdavo kaip niekad vienišas. Nors jo namai buvo čia, motina ir kiti būrio nariai čia, jis buvo apsuptas gamtos grožio ir pavojų, bet vieno žvilgsnio į tuos raibuliuojančius taškelius, kaskart prošvaistėmis slystančius pegasidus dangaus skliautu, visuomet užtekdavo priminti stirniuko besąlygišką svajonę patirti žvaigždes, pamatyti jas iš arti ir prisiminti tą triuškinantį faktą, kad jos ten, aukštai, ir taip, taip toli... Nes, net ir dabar stovėdamas nakties prieblandoje, nors ir matęs tą patį vaizdą dešimtis kartų, jis vis dar buvo priblokštas šio visatos kūrinio grožio: turbūt retam lemta pamatyti tokį tyrą gamtos paveikslą, nutapytą ant juodos temperos
drobės su blizgesio potėpiais, o svarbiausia – patirti tokio magiško vaizdo, kaskart atimančio žadą ir užpildančio sąmonę smulkmeniškumo bei pilnatvės jausmu, didybę. Spengiančiai kurtinanti tyla priverčia jį nukreipti akis nuo ryškiai degančio Markabo blyksčių. Taip ramu ir tylu, kad, rodos, bet kas kitas galėjo išgirsti jo širdies, kraują varančios gležno kūnelio gyslomis, dūžius. Stirniukas apžvelgia visą proskyną, bandydamas prieblandoje ką nors įžvelgti, ir jo akys nukrypsta į akliną tamsą, glūdinčią ten, tarp mėnesienos apšviestų krūmų. Tylą perveria subraškėjimas, primenantis lūžtančią šakelę. Stirniukas žengia instinktyvų žingsnį atgal, o slogi baimė ima gelti jo kūną. Iš tamsos gelmių, laimei, išnyra jo motina. Piktai žvelgia į sūnų – ir vėl jis išsliūkino į lauką naktį, kai šįmetis ruduo toks negailestingas, pagailėjęs miško gėrybių visiems jo gyventojams. Ji linkteli atgal – atgal į guolį, šiltą ir saugų guolį, kuriame stirniuko netyko jokie pavojai, jokie vilkai, pasirengę sudraskyti mažylį į gabalus. Nuleisdamas galvą gyvūnas nusliūkina paskui motiną į tamsą, prieš tai žvelgdamas į dangų dar kartą. Nieko. Kitą sykį jis vėl grįš ir svajodamas apie žvaigždes grožėsis jų spinduliavimu. Kitai nakčiai apgaubus dangų, jis vėl atsidūrė toje pačioje proskynoje. Šį kartą danguje buvo pavienių debesų kamuolių, ramiai judančių virš stirniuko galvos. Vėl medžiai šnabždėjo paslaptis vienas kitam, vis krutindami savo pavienius likusius lapus ir neleisdami stirniukui stebėti dangaus. Gal reiktų ieškoti geresnės vietos? Ne, jo motina vėl ieškos. Ką darys, jei neras? Bet gal šiąnakt ji giliai miegos? Artėja žiema. Reikia ruoštis tokiam miegui, kad būtų sukaupta energijos vėliau tarp akinančiai skaisčių sniego lauko pusnynų ieškoti maisto. Stirniuko širdis suspurdo iš jaudulio. Kas, jeigu jis pabėgs dar truputėlį tolėliau? Kelis žingsnelius, mažyčius, ir jis dar geriau pamatys Alferacą ir danguje šokančias kibirkščių kometas. Juk motina tikrai nepastebės. Dar kartą jis apžvelgia šią proskyną – nuo kada ji patapo tokia svetima?.. Šaltu blizgesiu švytintys medžiai ir krūmai pasirodė atgrasūs, o likusios žolės lopinėliai, praradę visą savo žalumą, pasirodė negyvi. Tik tada jis pastebėjo pilnaties nušviestą kelią į priešingą miško pusę. Ne, tai privalo būti ženklas. Pats mėnulis kviečia jį pamatyti žvaigždes, taip, pats mėnulis – žvaigždes! Kūną apgaubė šildantis džiaugsmas, ir stirniukas visas suspurdėjo. Pažvelgė dar kartą į mėnulį, į žvaigždes, vis besislapstančias ir žaidžiančias slėpynes viena su kita tarp tų pilkų debesų, tarp plinkančių medžių galvų. Tylą vėl pervėrė kažkoks garsas,
gal šakelės lūžis, ir stirniukas sukluso. Mama?.. Garsas buvo pernelyg duslus. Oras nusvėrė gyvūnėlio plaučius, ir vilties bei nerimo kupinomis akimis jis pažvelgė į miško gilumą. Sekundei jis visas sustingo. Viena po kitos, gal kelios poros kraujo išalkusių akių prasimerkė ir pažvelgė į jį. Vienas, du, trys – ir po akimirkos instinktyviai stirniukas puolė bėgti. Ne, ne... Šuoliuodamas per krūmus jis bėgo ten, kur vedė jį mėnulio šviesa. Mėnulis privalėjo jį nukreipti ten, kur žvaigždės kybo – kur saugu. Vilkų gauja bėgo iš paskos, visi jie lengvai peršokdami gruoblėtas miško senbuvių šakas, apraizgiusias žemę. Nukritę lapai girgždėjo po stirniuko kanopomis kaskart jam palietus žemę. Laibais šuoliais jis skuodė, skuodė kaip įmanoma greičiau. Vos vienas kreivas ir netikslus šuolis, atsitiktinis kojos kryptelėjimas, ir stirniukas taps vilkų auka. Nuolat į nugarą šaltai kvėpuodama mirtis, jį kartu su vilkais besivydama, vis priminė stirniukui: patekęs į plėšrius nasrus ir tapęs auka, jis nebegalės klausytis paslaptingo medžių šnabždėjimo ir stebėti to žvaigždžių kibirkščiavimo, kurį mažylis taip mėgo. Uoliai dirbdama širdis grasino iššokti iš stirniuko krūtinės. Raumenys degė, jis visas degė, degė noru išgyventi ir matyti žvaigždes kiekvieną įmanomą naktį. Bet kiek jis dar sugebės bėgti? Juk vilkai kur kas ištvermingesni už jį, dar mažučiuką, o būdami išalkę, sugebėtų lengvai perbėgti šią nejaukią girią keliskart, jei tai tik reikštų bent kąsnelį gardžios stirnienos. Miškas tarsi padidėjo – medžiai, atrodė, niekaip nesibaigė, o ta viena minutė karštligiško bėgimo patapo visa amžinybe. Kiek jau stirniukas bėga, kiek dar jis galės išbėgti? Tolumoje pasigirdo ūžiantys garsai. Upelis? Stirniukas lengvai jį peršoktų ir laimėtų nors kiek laiko pabėgti nuo jį medžiojančių plėšrūnų, gal anapus rastų tą vietą, į kurią vis vedė skaisčiai baltas mėnulis. Sukaupdamas paskutines jėgas paspartino greitį. Tačiau alkanieji nė kiek nenutolo, toliau iš paskos vydamiesi savo grobį, kaip tik vis artėdami prie stirniuko. Vienas iš būrio jau prišoko prie laibojo, kėsindamasis į jo koją, tačiau visomis jėgomis atsispyręs jauniklis per plauką išvengė mirties – vilko iltys vos perbraukė kailio šerius. Šuoliuodamas stirniukas nė nepastebėjo, kaip debesys visai užgožė dangų, ir jis prarado savo vedlį. Nė nepastebėjo, kaip lietaus lašeliai ėmė šokti ore ir sliuogti žemyn jo žvilgančiu kailiu, sudrėkindami ištroškusią žemę ir užpildydami jo pėdsakus žemėje dumblu. Rūkas vėl apgaubė mišką vandens dūmų šydu. Net nebežinodamas, kur bėgti, stirniukas nardė pro medžius, pro krūmus, stengdamasis nutolti nuo
vilkų, nė nepažiūrėdamas į juos, nė nematydamas jų išalkusių akių, mirtinai įsirėžusių į tą, rodos, saldų saldų stirniuko kūną. Jis nė negalėjo įsivaizduoti, kaip tokia badaujanti šeima juo pasidalintų. Vienas kąsnis tikrai nepatenkins badaujančių plėšrūnų alkio. Orą skrodžiantys garsai tik artėjo. Medžiai ėmė retėti. Stirniukas nė nepastebėjo, kaip dingo jo minkšta samanota žemė, ant kurios kadaise jis mėgavosi saulės spinduliais, kaip dingo jo krūmai, kuriuose su savo būrio broliais ir seserimis žaisdavo slėpynes, kaip dingo tos proskynos, kuriose stebėdavo žvaigždėmis nusėtą dangų. Jis nė nepastebėjo, kaip visa tai pranyko, ir stirniukas atsirado vidury kažkokio keisto, nepažinto tako, kertančio gimtąjį mišką perpus. Takas plikas, sužymėtas keistomis vertikaliomis baltomis linijomis, ir staiga pro rūką švystelėjo priešingos krypties link pora... žvaigždžių, taip, žvaigždžių! Enifas, o gal ir Ratų Aliotas?.. Palikdamos po savęs kometos uodegą primenančius pėdsakus jos tolo, apkerėdamos stirniuką, priversdamos pamiršti pavojų, ką tik jį užgriuvusį. Negalėdamas patikėti jis visas sustingo, įsistebeilijęs į tolstančias žvaigždes, kaip kibirkštis tame tankiame rūke, vos įmatomas pro įsismarkinusį lietų. Štai kur atvedė mėnulis, į žvaigždes, žvaigždynus, į Pegasą, į Didžiuosius Ratus, taip! Į Paukščių Taką! Jis čia, čia tarp žvaigždžių, kartu su jomis! Ir tik pačią paskutinę akimirką, apakintas kvaitulingo džiaugsmo, stirniukas pastebėjo, kaip ant tako atgyja jo šešėlis, staigiai augdamas ir užgoždamas tolesniąją kelio dalį. Keistas ūžiantis garsas vėl artėjo didžiuliu greičiu, priversdamas stirniuką atsisukti. Nauja pora ryškių žvaigždžių pavojingu greičiu skrido link jo, prasklaidydamos tankų rūką ir apakindamos jauniklį. Klaikus stabdžių klyksmas užgožė smarkų lietų, ir automobilis slysdamas šlapia danga sustojo už keliolikos metrų. Jis nesuvokė, kas darosi – lietaus lašeliai, o gal ir snaigės dydžiu it vilko kąsnis iškart sutirpdamos vos nusileisdavo ant žemės, staiga sulėtėjo, šokdami lėtą valsą drėgname ore, o staigus ir stiprus smūgis nusviedė patį stirniuką šalin nuo kibirkščių tako, ir jo skrydis pasirodė užtrukęs amžius vietoj vienos trumputėlės akimirkos. Vos stirnos jauniklis palietė kietą žemę, nesugėrusią to velniško smūgio, jo kūnas suglebo, pasigirdo duslus, bjaurus trakštelėjimas. Žvaigždės – automobilio šviesos – liejosi jam akyse, smarkus skausmas perdiegė visą jo gležną kūnelį. Parkritęs ant šono stirniukas bandė stotis, kojomis aršiai besispardant, bet niekaip nesugebėjo atsistoti, netgi pajudėti –skausmas rakino jo kūną, ypatingai – jo galinę koją,
tas skausmas tiesiog perkrovė kiekvieną nervų ląstelę. Galvą vis dar aukštai iškėlęs jis svaigdamas pažiūrėjo į šoną. Kitapus kelio pusės, ten, tarp žilų ąžuolų ir klevų, kelios poros grobuoniškų gintarinių akių pro rūką įsistebeilijo į partrenktą stirnos jauniklį, apšviestą tolumoje mirgančių gelsvų šviesų, tai žybsinčių, tai dingstančių. Pasigirdo skardinių durų stiprus trenksmas; panikuojantis vyro balsas keiksnojosi, o ašaringas merginos balsas vaitojo, iš po lėto artėdamas link stirniuko. Jis vėl dėbtelėjo ten, kur buvo vilkai. Vieno iš jų nušiurusi ir vargana uodega dar spėjo blykstelėti akyse, kol paskutinysis vilkas kartu su likusiu nieko nepešusiu būriu visiškai pranyko miško glūdumoje, išsigandę žmogaus kvapo. Turbūt šiąnakt plėšrūnai
V. Jaunųjų kūryba
liks be savo aukos, ir gamta juos nubaus dar žiauresniu badu. Turbūt šiąnakt motina neras grįžusio vaiko, o gamta nubaus smalsų išdykėlį mirtimi. Stirniukas žvilgtelėjo į dangų, tik dabar pamatęs prasisklaidžiusius debesis, lygiai taip pat žaibiškai dingusius, kaip ir atsiradusius. Dangus buvo visiškai giedras, ir vėl tas pats magiškas gamtos paveikslas pasitiko stirniuką, šįkart jau sužeistą ir bejėgiškai gulintį ant žvyro šaligatvio, o ne sveiką ir stovintį miško proskynoje. Visi žvaigždynai – milijonai žvaigždžių, žybčiodamos ir žaižaruodamos aukštai juodame visatos fone it kibirkštys, – tą vieną akimirką žiūrėjo atgal į stirniuką, ir neapsakomas karštis apjuosė jo kūną, tarsi mažylis pats tapo šviesa, degančia aukštai danguje virš miškingo rūko vandenyno kartu su kitomis Andromedos žvaigždėmis.
Ūla BLINKEVIČIŪTĖ, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokinė
PASIVAIKŠČIOJIMAS
(esė)
Ten, kur vėjas medžių šakomis dainuoja, gražiausias lopšines šnarančiu balsu niūniuoja. Kur dangaus vaiskumas nelyginant vandens skaidrumas, nudažytas, tikras spalvų margumynas, apsisiautęs auksine skraiste. Kur saulutė, žemės motutė spindulėliais gudrauja, tarytum juokauja pati susigėdus, už kalvos pasislėpus. Toli toli arimų lauko vagom, pirštų galiukais tyliai atkiūtina pirmoji šalna. Sidabro karoliukais, tais mažais blizgučiais, ji dirvą nupuošia. Giliai atsidūstu. Šiltas garas išeina iš mano burnos ir lyg lengvas debesėlis, tarytum išgąsdintas, prasisklaido, nepalieka jokio pėdsako. Žvilgteliu per petį atgal. Mano vienintelės išminta brydė, sudrumstus gamtos padarytą tvarką, išduoda – čia būta žmogaus. Jaučiu, kaip šaltukas nosį kanda ir pirštų galiukus bučiuoja stingdančiais bučiniais. Kiek jau laiko čia stoviu? Ilgiau nei krenta medžio lapas? Nei skleidžiasi aguonos kvapas? Čia negirdėti laikrodžio rodyklių dūžių, kurie diktuotų mano taktą... Pačiam lauko gale nuo teptuko galo, to geltono dažo lašo ant balčiausio popieriaus lapo gimsta
maža šviesos kibirkštėlė. Tokia nedrąsi, be galo trapi. Pliumpt! Dar vienas lašas.. ir dar! Į šiltą miglos patalą. Taip tyku, taip ramu, kone girdėti, kaip plonais balseliais kibirkštėlės tilindžiuoja, po savo guolį mindžikuoja. Temsta. Jau nematyti savų batų kulnų, tolimųjų klojimų stogų. Stovėti darosi baugu – jaučiu, kaip medžių pirštuotos rankos apsivyti mane nori, o ir žemė ne tokia stabili, bet kurią sekundę imsiu ir prasmegsiu, su medžių šaknim susivysiu, į vieną pavirsiu. Pašiurpsta oda nuo tokių minčių. Ne tik laukas, bet ir protas, matyt, jau aptemo. Žengiu tolyn, tų kibirkštėlių artyn. Dažai išsiliejo, palei Nemuno vingį nubėgo. Žybt! Ant vandens atsispindėjo... Girdėti švelnus jo raibuliavimas, paviršiuje strikinėjantys kibirkštėlių atspindžiai. Strykt! Strykt! Per vandens purslelius. Toli matyti neryškus valtelės siluetas. Joje du žmonės įsimyli, o gal jie nieko nesakydami tyli. Dangus jų liudytojas bus. Naktis po truputį įsibėgėja, paspartinu žingsnį ir aš. Aplinka keičiasi sulig kiekviena pėda. Kiekvienas oro gūsis vėsesnis, šaltukas žvarbesnis.
TAUROSTA
Susigūžiu, apsimuturiuoju šalikėliu tvirčiau. Girdėti iš toli atklystantys aidai, dangaus ir žemės vaidai. Kurgi aš patekau? Kokia beprotystė, įsiklausyk, ar negirdi?! Kokia simfonija čia skamba? Milžinai dangoraižiai –vienas, du, trys! – griausmingai dunda bosinė nata. Čia timpanų žalvaris aidi. Teptukas – slyst! Tik neparkrist... Varpeliais skambina ledo blizgumas, o ant jo – sniego klodai kaip violončelės mostai. Pro ausis ūžia vėjas, tarytum penkiasdešimt smuikų skirtingas melodijas vienu metu griežia. Štai lengviausias vėjelis, ploniausios stygos kirbenimas, o štai ir visas styginių kvintetas mane stumia eiti tolyn, į nugarą skaudžiai bado smičių galais. Tamsiausią naktį diktuoja variniai pučiamieji, tik retkarčiais mažytės kibirkštėlės, tarytum fleitos garsais, geltonais dažais, tą tamsą nušviečia. Beeinant kojos klimpsta sniego debesyse. Snaigės
krinta į veidą, atsimuša ir ištirpsta, dūmais pavirsta. Vėjo šuorai blaškosi aplink mane, neapsisprendę, kurion pusėn neštis, o aš kaip blaškomas vėlyvą rudenį paskutinis medžio lapelis – tirta virpa mano rankos, gležnos kojos linksta, kraujas stingsta. Ir kur toliau man dėtis? Žingsnis po žingsnio, šlept trept per sniegą. Gamta nerimsta, simfoniją skanduoja, o kas jai diriguoja? Čia nėra tvarkos. Vėjas, galvą pametęs, snaiges, tas obojaus nateles, gaudo savo verpetuose, o jos sukasi, šoka, tarytum joms groja. Tamsa, tokia tyli dama, šią paslaptį saugo, plika akim nematyt nei smuikų, nei trimitų, o štai jie jau kadenciją groja, ar bent man taip vaizduojas... Jau tuoj pabaiga, aš jaučiu! Aukščiausia nata, storiausia styga, allegro con spirito tutti! Tyla. Teptukas pakyla nuo drobės ir viskas tą pačią sekundę sustoja. Toliau nebėra kur žengti...
Milda
PAULAUSKAITĖ, Kauno „Saulės“ gimnazijos mokinė
PRAEISIM PLOKŠTUMA TRIMATE
Praeisim plokštuma trimate
Atspindint rokiruotę
Neskauda ją pamačius
Tik mėginant išskaičiuoti
Spalvose žvanga amuletai
Beformiame šešėly
Nors dar be etikečių
Sidabro dulkių sluoksnis smėly
Kažkur senolė mezga gervėm
Iš kamuolio pūkuoto
Megztinį kibirkštėlių
Nors vakaras liūdnai miglotas
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
VIENKIEMIŲ ISTORIJOS
SVEČIUOSE PAS MIŠKINIUS
2024 m. rugpjūtis. Šakių kaimas, Upninkų seniūnija, Stasio ir Jadvygos Miškinių vienkiemis.
Kadaise buvusio Šakių kaimo gyventojų vienkiemis pasitinka šunelio lojimu. Šitas Mažyliu pavadintas nedidelis keturkojis spėja krimstelėti devynias dešimtis perkopusiai Jadvygai į riešą. Ne pirmas kartas. Kol mes kalbėsimės, Mažylį pririša po mėlynuoju Sta-
sio traktoriumi ir šis, nutaisęs piktą žvilgsnį, pradeda rausti žemę. Gal išmoko iš šalia esančiame karjere zujančių sunkiasvorių mašinų? „Anksčiau čia buvo šilas“, – linkteli karjero pusėn Stasys. Ir paklaustas apie Šakių kaimą ima vardyti čia gyvenusius žmones: Černiauskienė, Bratkiokai, Palaimai, Petrauskas ir kiti... Kaimas buvo kaip reikiant, šventes kartu švęsdavo. Vieną kartą pas vieną, kitą kartą pas kitą kaimyną su-
Jadvyga ir Stasys Miškiniai.
Kristina ADUKAITĖ
eidavo. Pagamindavo, kas ką galėdavo. Bet ėmė kurtis karjeras, buvo tiesiamas kelias ir kaimynams teko keltis į Upninkų gyvenvietę.
„Nekliuvau ant kelio, kad būčiau kliuvęs, būt iškėlę“, – prisimena sodybos šeimininkas. Jis mielai pasiskųstų dėl mašinų keliamo triukšmo, bet kad mažai ką padės. Taip ir gyvena dviejų senukų pora, kuri net nepamena metų, kada susituokė. „Meile tu mano“, – kartą besikalbant į žmoną kreipėsi Stasys, prieš tai papasakojęs, kaip sunkiai ir ilgai prieš atvykstant svečiams Jadvyga rinkosi skarelę. Vos išsirinko, o kaip nebus sunku, jei tų skarelių ne viena ir ne dvi, net ne dešimt?
Stasys ir Jadvyga iki vestuvių draugavo mėnesį laiko. O tuomet susituokė. Dviese, tiesa, dar buvo piršlys, bet biedni būdami, kaip sako patys senoliai, vestuvių nekėlė. Jau turėdami du sūnus Miškiniai nusipirko sodybą Šakių kaime, kur pasaulį išvydo dar dvi jų atžalos. Šiandien Stasys pasakoja savo gyvenimo istoriją atsirėmęs į kiemo viduryje augantį maumedį, kurį kadaise sodino su vaikais. Visai čia pat įkastas nemažas akmuo – tarsi praeities ženklas, primenantis vienkiemyje gyvenantiems senukams apie prabėgusią jų šeimos kasdienybę. Šimtas avių, vištos, kiaulės, žemės darbai ir, žinoma, darbas tuometiniame kolchoze. Dar ir šiandien sodyboje galima aptikti besiilsinčių įvairių ūkio padargų, senų bičių avilių, ūkinių pastatų, kuriuos šiek tiek dar įdarbina Stasio ir Jadvygos sūnus. „Visą gyvenimą daug dirbom, nebuvo kada dainuot“, – tarsteli senolė, paklausta, ar neprisimintų kokios mylimiausios dainos žodžių. O štai Stasys šelmiškai šyptelėjęs paniūniuoja. Moka ir tikriausiai padainuotų ne vieną, bet užsukome trumpam... O dar ir veidai ne visų kalbintojų matyti, nedrąsu.
Paklausti, ar jaučiasi laimingi, pašnekovai kiek sutrinka. Rodos, klausimas nelabai aiškus. „Kas ta laimė, gyveni ir viskas“, – retoriškai atsako Stasys, pokalbio pradžioje svarstęs, kad jaunystėje galbūt geriau būtų ėjęs į miestą gyventi. Tai lengviau dabar būtų. Nors maisto produktais ir reikalingiausiais dalykais senolius aprūpina vaikai, bet jie nesugrąžins kaimynų, kurių, pasak Stasio, labai trūksta. Viso pokalbio metu stebina puiki senolio atmintis ir nuolat užduodami klausimai čia pat sėdinčiai seniūnei Lolitai ir
seniūnaitei Aušrai: kaip sekasi vieniems ar kitiems buvusiems kaimynams, jų vaikams ar anūkams. Šiandien artimiausi Miškinių kaimynai, kurių negalima nepaminėti, – nuostabaus grožio ąžuolai, netoliese čiurlenantis upelis, kieman užsukančios lapės, spėjusios išnešti visas vištas, ir nuolat burzgiančios karjero mašinos.
Štai tokia viešnagė pas Miškinius. Maumedžio pavėsio apgaubtas pokalbis, kuklūs prisiminimai, tobulas seniūnaitės Aušros naminis tortas ir stebinanti Jadvygos skarelių įvairovė. Namų jausmas ir sodybos šeimininkų nuoširdumas tarsi dar priverčia alsuoti bebaigiantį išnykti Šakių kaimą. Laikas į užmarštį nešasi viską. Tik mes kartais galime dar trumpam stabtelti, nutverti siūlo galą ir pasidžiaugti mūsų žemę paliekančiais atsiminimų aitvarais.
Už pagalbą ir bendradarbiavimą dėkoju Upninkų seniūnei Lolitai Nekrošienei ir seniūnaitei Aušrai Morkūnienei.
DANGAUS PAUKŠČIAI
Ar buvo nors vienas vaikas, kuris nesvajojo tapti lakūnu? Tikriausiai, ne. Kai prie Jonavos veikė Karmėlavos, Gaižiūnų, Makštavos kariniai aerodromai, vaikystėje stebėdavome masinius parašiutininkų šuolius iš galingų karinių lėktuvų. Iš vieno iššokdavo per šimtą! Matydavome ir Ruklos karinio dalinio karininkų, sportininkų profesionalius uždelsto kritimo šuolius. Tie vaizdai ilgam įstrigo galvoje. Miesto kapinėse dar yra išlikusių metalinių antkapių su žvaigždėmis žuvusiems desantininkams. Tai liudija didelę riziką kaskart atsistojus ties atviromis lėktuvo durimis.
Ne visiems buvo lemta skraidyti dėl ypatingų sveikatos reikalavimų, gebėjimo greitai galvoti ir priimti sprendimus, absoliučios orientacijos erdvėje. Aviacija tik atrodo romantiškai. Viduje – griežtos taisyklės, nuolatinė emocinė įtampa, atsakomybė.
Ši istorija išimtinė, nepakartojama. Jaunatviškas veržlumas, drąsa būdinga septyniolikmečiams, vienu metu padovanojo Jonavos istorijai tris aukštos klasės lakūnus.
Vytautas VENCKŪNAS, „Taurostos“ redaktorius
PRADŽIA
Viskas prasidėjo dar 1964–1965 m. Jonavos aštuonmetėje mokykloje, kai mūsų bendraamžis – nepaprastai gabus, meniškos sielos Romas Mačiulis sukonstravo sklandytuvo modelį. Pirmą kartą apsuptas draugų Romas paleido aviamodelį iš Baldų kombinato klubo kiemo link geležinkelio. Lėktuvėlis ilgai laikėsi ore, pakildamas ir nusileisdamas, lyg gaudydamas oro sroves. Tai padarė mums neišdildomą įspūdį.
Galima sakyti, kad aštuonmetėje mokykloje prasidėjo aviamodeliavimo era. Romas savo entuziazmu užkrėtė mane, taip pat Romą Franukevičių ir daugelį kitų. Susibūrė aviamodeliavimo būrelis, buvo leista naudotis mokyklos medžio apdirbimo dirbtuvėmis, bet daugiausiai dirbdavome namuose. Pradėjome gaminti sklandytuvų aviamodelius, vėliau – su propeleriais, varomus vidaus degimo varikliukais. Tų varikliukų Lietuvoje negamino, todėl atsisiųsdavome paštu iš Maskvos. Degalų – glicerino ir eterio – parūpindavo tėvai iš vaistinės. Sausos medienos, medžio lukšto gaudavome iš Baldų kombinato sąvartyno, Liepų kaimo gale. Romas Mačiulis buvo nepralenkiamas. Kūręs aibes įvairių modelių, pats ėmė konstruoti tikrus sklandytuvus. Sukūrė sklandytuvą su varikliu, pakylantį į orą. Jis buvo išardomas, lengvai transportuojamas. Deja, ilgai nepaskraidė – užpelengavo rusų kariniai radarai. Matyt, neregistruotas savadarbis sklandytuvas pakilo per aukštai.
Modelių gamyba reikalavo daug kruopštaus darbo, kantrybės, užsispyrimo. Mažiausia klaida – modelis paleistas sminga į žemę ir visas kūrėjo darbas pražūna. Ir vėl viskas iš naujo.
Pirmųjų motorinių modelių išbandymas mokyklos stadione, apie 1965 metus. Iš kairės R. Franukevičius, A. Ignatavičius, R. Mačiulis, S. Galinis, ? Rozenbergas.
A. Ignatavičius
Algimantas IGNATAVIČIUS
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
R. Mačiulis su lakūno R. Franukevičiaus uniformine kepure, apie 1975 m.
Jonavos aštuonmetės mokyklos abiturientai berniukai.Iš kairės pirmas A. Ignatavičius, ketvirtas R. Franukevičius, penktas R. Mačiulis.
Jonavos vidurinės mokyklos parašiutininkai prieš pirmąjį šuolį, 1968 m. balandžio 26 d. Iš kairės stovi: V. Grabliauskas, V. Miesčionaitis, R. Franukevičius, R. Suslavičius, S. Galinis, S. Artiškevičius. Iš kairės sėdi: Z. Timofejeva, T. Noreikaitė, J. Bachovaitė, D. Babilaitė, V. Butkevičiūtė, Z. Sakalauskaitė.
Jaunosios parašiutininkės V. Butkutė, J. Bachovaitė, Z. Sakalauskaitė.
instruktažas, paskutinė patikra prieš pirmąjį šuolį, 1968 m.
Po šuolio kapitonas instruktorius Tupikinas įteikia parašiutininkų ženklelius.
Taip nejučiomis prabėgo mokslo metai aštuonmetėje mokykloje. Dauguma mūsų toliau tęsė mokslus Jonavos vidurinės mokyklos devintoje klasėje.
Vidurinėje mokykloje buvo erdvios medžio apdirbimo dirbtuvės. Darbų mokytoju dirbo Pranas Lunskis, buvęs šaulys, politinis kalinys, pats labai nagingas ir draugiškas vaikams. Jis leido mums dirbti staklėmis ir pats susidomėjo aviamodeliavimu, netgi subūrė entuziastus. Būrelis gyvavo dvejus metus, kol mokykla buvo perkelta į naujas patalpas – dabartinę Jeronimo Ralio gimnaziją.
Dar devintoje klasėje mums kilo mintis steigti ir parašiutininkų būrelį. Tačiau žinojome, kad be karinio komisariato pritarimo nieko nebus. Buvo reikalingi instruktoriai, parašiutai, apranga. Viso to mokykla neturėjo, o jos vadovų požiūris buvo nuosaikus – tegul mokiniai domisi, bet daugiau niekas neleis. Klasės aktyvas nuėjo pas komisarą, bet jis nėjo į kalbas. Tačiau mes buvome užsispyrę ir kas savaitę atakavome komisarą, todėl jis pažadėjo pagalvoti ir kaip
2025 NR. 1 (21)
nors padėti. Manėme, kad komisariatas turi begalinę valdžią ir tik nuo jo sprendimų viskas priklausė. Dabar suprantame, kad reikėjo mūsų užgaidą derinti ir su karine, ir su partine valdžia. Tai tęsėsi iki mokslo metų pabaigos. Pagaliau komisaras pažadėjo, kad nuo kitų mokslo metų parašiutininkų būrelis bus įsteigtas. Ir tikrai, žodį tesėjo. Mums besimokant dešimtoje klasėje prasidėjo teorinis mokymas, kurio vadovu buvo Ruklos karinio dalinio kapitonas Tupikinas.
Pavasarį prasidėjo praktika Rukloje. Mokėmės, kaip taisyklingai sudėti parašiutą, kaip elgtis nusileidus ir kt. Kai atėjo laikas ruoštis šuoliui, daug kas atsisakė, kiti atkrito po medicininės patikros. Mūsų entuziazmas tapo mokyklos vadovų ir tėvų galvos skausmu. Mokykla purtėsi atsakomybės ir reikalavo tėvų parašo, kad pritaria vaikų šuoliams su parašiutu. Liko 12 mokinių – stipriausių ir ištvermingiausių. Pagaliau atėjo diena, 1968 m. balandžio 26-oji. Tą dieną lėktuvas „An-2“, pakilęs iš Makštavos karinio aerodromo, apsuko ratą ore ir išmetė Jonavos moksleivių desantą.
Paskutinis
IŠ KUR TAS NORAS SKRAIDYTI
Vasarojant pas tėvo senelius, kurių sodyba buvo prie Kėdainių aerodromo, mane ten vis nuvesdavo vaikiškas smalsumas. Sėdėdamas krūmuose, prie tvoros, valandų valandas laukdavau, kada pakils „An12“. O vasarodamas pas kitus senelius Liepių kaime, matydavau lėktuvus „chemikus“, kurie berdavo trąšas, herbicidus ant kolūkio laukų. Senelis sakydavo: „Matai, kaip jo uodegos vairas nulinkes į šoną? Tai dėl to, kad nugalėtų šonines oro sroves ir skristų tiesiai. Ore lėktuvas – kaip ir valtis vandenyje.“ Mane tai labai sudomino.
Pirmą kartą pakilau į orą būdamas moksleivis, kai lankiau parašiutininkų būrelį mokykloje. Pradžia buvo sunkiai suvokiama, nenuspėjama, bet drąsi. Bendraklasiai S. Galinis, R. Franukevičius ir aš sumanėme kreiptis į Jonavos karinį komisarą, kad leistų steigti parašiutininkų būrelį ir padėti tapti tikrais parašiutininkais. Mūsų aplinka mokykloje, namuose nesitikėjo tokio žingsnio, nors žinojo, kad esame nenuspėjami. Ko gero, tai išskirtinis įvykis visoje Lietuvoje.
Taip ir padarėm. Mūsų būrelis pagausėjo ir ryžomės eiti į komisariatą. Tuometinis komisaras iš karto neatsakė, žadėjo padėti. Praslinko vos ne metai, kol pagaliau prasidėjo teoriniai mokymai. Kai reikėjo tėvams pasirašyti, kad leidžia sūnų šokti parašiutu iš lėktuvo, tėvas tylėjo, o mama kategoriškai nesutiko. Tą dieną, kai turėjome išvažiuoti į aerodromą, mokyklos direktorius A. Adomynas asmeniškai patikrino visus dokumentus, mokinių sąrašą. Manęs tame sąraše nebuvo. Su kapitonu iš Ruklos, teorinio parengimo dėstytoju, sutarėme, kad važiuosiu į aerodromą ir šoksiu su parašiutu, todėl iš mokyklos kiemo išva-
Vytas Grabliauskas
Volčansko lakūnų instruktorių aviacijos mokyklos pirmo kurso studentas, 1972 m.
žiuojančios mašinos laukiau užsilipęs ant gyvatvorės. Mašina stabtelėjo, draugai pačiupo mane, sekundė –ir aš jau tarp savų mašinos kėbule.
Nuo to įvykio prasidėjo mano gyvenimas, susietas su oreivyste.
1969 m. baigiau tuometinę Jonavos 1-ąją vidurinę mokyklą. Po dvejų metų studijų Kauno politechnikos institute įstojau į Volčansko (Ukraina) lakūnų instruktorių aviacijos mokyklą, kuri ruošė pilotus instruktorius. Mokiausi trejus metus ir nuo 1975 m. pradėjau dirbti Alytaus aviacijos klube instruktoriumi. 1978 m. įsidarbinau Lietuvos civilinės aviacijos Kauno oro uoste, „Jak-40“ eskadrilėje, taip pat instruktuodavau sklandytuvų pilotus.
Prienų sklandytuvų gamykloje pagaminto sklandytuvo „BK-7“ bandomieji skrydžiai Pociūnų aerodrome, 1971 m.
Volčansko lakūnų instruktorių aviacijos mokyklos mokomieji skrydžiai, 1975 m.
Volčansko lakūnų instruktorių aviacijos mokyklos trečio kurso studentas, 1974 m.
Su bendrakursiu mokomųjų skraidymų metu, 1975 m.
Lietuvių studentų grupė, 1974 m.
Keleivių skraidinimas iš Kauno oro uosto man buvo miela piloto profesijos darbo dalis. Dažniausiai tai buvo reisai į buvusios SSSR miestus: Maskvą, Taliną, Minską, Kijevą ir kt.
1985 m. tuometinė Lietuvos vyriausybė įsigijo orlaivį „Jak-40“ su papildoma įranga, skirtą delegacijoms skraidinti už Sąjungos ribų. Persikėliau dirbti į Vilniaus padalinį, kartu pabaigiau Kijevo aviacijos institutą. 1985–1989 m. tuometinės vyriausybės užsakymu buvo vykdomi specialūs skrydžiai, o aš buvau orlaivio kapitonas. Tai specialiai VIP klasės keleiviams paruoštas lėktuvas, kuriame buvo tik šešios keleivių vietos. Įgulą sudarė kapitonas, antrasis pilotas, borto inžinierius ir trys stiuardesės. Lėktuvas priklausė tuometiniam Lietuvos civilinės aviacijos Vilniaus padaliniui. Klientai – LSSR Ministrų Taryba, Aukščiausioji Taryba, partijos Centro Komitetas. Teko skraidinti visus to laikotarpio šalies vadovus.
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Pagrindinė mano darbovietė buvo Lietuvos civilinės aviacijos Kauno padalinys. Mano pareigybinis statusas – „Jak“ klasės lėktuvų vadas, pilotas instruktorius. Po 1990 m., kai Kauno civilinės aviacijos padalinys kėlėsi į Karmėlavą, dar buvo aštuoni „Jak-40“ lėktuvai. Vėliau jų skaičius tolydžio mažėjo. Suirutės aviacijoje metu išėjau iš darbo. Stačiau namą Ramučiuose. Vėliau, po keletos metų pertraukos, grįžau jau į nepriklausomos Lietuvos civilinę aviaciją.
Nuo 2000 m. dirbau civilinės aviacijos kompanijoje „Lietuvos avialinijos“, Vilniaus padalinyje. Teko mokytis ir gauti licenciją skraidyti su „SAAB-340“ ir „SAAB-2000“ tipo lėktuvais. Sulaukęs pensinio amžiaus, nuo 2017 m., darbavausi lengvosios aviacijos srityje lakūnu instruktoriumi.
eilėje pirmas iš dešinės.
Lietuvos civilinės aviacijos delegacija Prancūzijoje, prie aviakompanijos „AirFrans“ pastato, 1986 m. V. Grabliauskas – pirmoje
„GIMIAU SKRAIDYTI “
Svajonė skraidyti mane lydėjo nuo vaikystės. Labai domėjausi aviacija, gamindavau lėktuvo modelius net būdamas lėktuvo kapitonu. Mano broliai Zenonas ir Jonas taip pat buvo linkę prie technikos. Zenonas buvo automatikos ir elektros specialistas, dirbęs tuometiniame „Azote“ vyr. prietaisininku, o Jonas – auksinių rankų metalo apdirbimo specialistas, taip pat dirbęs toje pačioje gamykloje. Visi mes, broliai, iš tėvo paveldėjome polinkį technikai.
1969 m. baigiau Jonavos antrąją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais apsisprendžiau stoti į Civilinės aviacijos mokyklą Vilniuje. Mano prašymas buvo priimtas 583 numeriu, praėjau medicininę apžiūrą ir išlaikiau stojamuosius egzaminus. Po to buvo mandatinė komisija, kuri sprendė, ką priimti į aviacijos mokyklą. Po medicininės komisijos ir išlaikytų egzaminų mūsų liko 26 kandidatai, o priėmė tik 13. 1972 m. baigiau Sasovo civilinės aviacijos mokyklą su pagyrimu ir buvau paskirtas dirbti Vilniuje. Skraidžiau lėktuvu „An-2“, kuris priklausė žemės ūkio aviacijai. 1975 m. persikvalifikavau į keleivinio lėktuvo „An-24“ pilotą. Įstojau į tuomečio Leningrado civilinės aviacijos akademiją, kurią sėkmingai baigiau, išmokau valdyti „Tu134“ lėktuvą. Skraidžiau iki 1991-ųjų. Kai Lietuvoje prasidėjo nauja era, vienas pirmųjų persikvalifikavau valdyti naujo tipo „Boeing B737-200“ lėktuvą ir kaip kapitonas jį pilotavau kompanijoje „Lietuvos avialinijos“ iki 2009 m., kol buvo paskelbtas bankrotas ir avialinijos parduotos verslininkui Žiemeliui. Tais pačiais metais konkurso būdu patekau į Latvijos „AirBaltic“ aviakompaniją. Dirbau „Boeing 737-500“ kapitonu iki 2013 m. Aš turėjau leidimą skraidinti Lietuvos Respublikos vyriausybę, nuolatos pilotuodavau
Aviacijos mokyklą baigęs Romualdas ir jo pirmasis „žirgas“ –„An-2“, apie 1975 m.
Romualdas FRANUKEVIČIUS
R. Franukevičius.
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus darbo vizitas Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir valstybinis vizitas Indijos Respublikoje. Priėmime Lietuvos nepriklausomybės dienos proga Delyje, viešbutyje „Sheraton Hotel“, 2001 m. R. Franukevičius – trečias iš dešinės. D. G. Barysaitės nuotrauka.
Su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi darbo vizito Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir valstybinio vizito Indijos Respublikoje metu, 2001 m. Vaclovas Razgaitis (pirmas iš kairės) – Skraidymo departamento direktorius. D. G. Barysaitės nuotrauka.
Prie pietų stalo – visa mūsų įgula. Jungtiniai Arabų Emyratai, 2001 m.
TAUROSTA
lėktuvą, kai ji vykdavo į užsienį su darbo vizitu. Teko pamatyti daug šalių, jose gyvenančių žmonių skurdą ir blizgesį.
Aviacija – tai nuolatinis naujų žinių ir taisyklių, reikalavimų išmanymas. Daug laiko teko skirti mokslui, daug visokių egzaminų turėta. Licencijų pilotuoti „Boeing“ veltui niekas nedalino. O kur dar užsienio kalbų mokėjimas...
Tačiau esu laimingas, kad tobulėjau ir per 41 darbo aviacijoje metus nepatyriau rimtų grėsmingų situacijų.
AUKŠTOJO PILOTAŽO VIRTUOZAS
Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas (1979 m.), Stepono Dariaus ir Stasio Girėno taurės laimėtojas (1979 m., 1980 m.), SSRS tautų spartakiados akrobatinio skraidymo daugiakovės varžybų laimėtojas (1979 m.), SSRS akrobatinio skraidymo čempionatų daugiakovės varžybų bronzos (1978 m.) ir aukso (1979 m.) medalininkas, SSRS rinktinės narys (nuo 1978 m.), absoliutus tarptautinių varžybų Vengrijoje (1979 m.), Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Rumunijoje (1980 m.) laimėtojas. Šiuos titulus iškovojo jonavietis lakūnas akrobatas, tarptautinės klasės sporto meistras Steponas Artiškevičius. Tai tik sausi statistikos žodžiai, daug slepiasi už jų. Tuo laiku naujas akrobatinis lėktuvas „Jak-50“ atvėrė galimybes sudėtingiems, ekstremaliems manevrams, kurie atliekami energingai, be trumpalaikių pertraukėlių.
Eugenijus RAUBICKAS, lakūnas, akrobatinio skraidymo sporto meistras, instruktorius
Lakūnas Stepas Artiškevičius lėktuve „Jak-50“, 1981 m.
„Stepas atvėrė naują aukštojo pilotažo puslapį. Jo skridimo braižas buvo tarsi nūdienio pilotažo etalonas, į kurį mes lygiavomės ir kuris visiems: varžovams, teisėjams, reikliausiems žiūrovams, be galo patikdavo. Negalėdavai atsistebėti, kaip tobulai apgalvoti jo pilotažiniai kompleksai. Mokėdavo stebėtinai mobilizuotis per varžybas. Stepas iš išorės ramus ir netgi lėtokas, bet aplink save sutelkia tokią atmosferą dalykiškumo ir pasitikėjimo, be nereikalingos sumaišties ir nervingumo“, – tai Stepo draugų, trenerio mintys apie lyderį, jaunąjį meistrą. Begalinis kuklumas it skydas apgindavo jį nuo akinančių šlovės spindulių. Jis nebuvo itin šnekus, tačiau noriai kalbėdavo apie skraidymą, draugus, naujo lėktuvo konstravimą, būtinybę ugdyti pamainą.
S. Artiškevičius gimė 1952 m. balandžio 6 d. Aukštigalių kaime, Jonavos rajone. Kai mirė tėvas, Steponui, vyresniam už seserį ir brolį, buvo 12 metų. Jį auklėjo mama, mokykla ir darbas ne pagal vaiko pečius. O netoliese iš lauko kylantis ir žemdirbiams padedantis lėktuvas atrodė tolimas ir šviesus pasaulis. Realesnis pasaulis būdavo vakarop į kiemą sugrįžtanti kolūkio technika – gal kas susimylės ir minutę kitą mašina bus klusni jam. Kiek vėliau mokyklos direktorius nusileisdavo kolūkio pirmininko prašomas išleisti Stepuką iš pamokų – labai trūko mechanizatorių. Prieš akis buvo dar keleri metai vidurinės mokslų ir nežinia, kaip įstoti į aviacijos mokyklą. Kai išleistuvių naktį jiedu su mama ėjo namo ir Stepas dar sy-
išduotas 1979 m. gruodžio 28 d. kį atsiduso, mama išmintingai pasakė: „Kai labai norėsi, įstosi, savo pasieksi.“ Tokie žodžiai drąsino, tačiau aviacija neskubėjo išskleisti jam savo glėbio. Į aviacijos mokyklas stojo kartą, kitą, trečią. Į civilines ir karo. Prieš tarnybą sovietinėje armijoje ir po jos, deja... Kaip ir daugeliui kandidatų, stojusių į aviacijos mokyklas siekti aviacijos paslapčių, suteikė aviacijos sporto klubai. 1972 m. Kauno aviacijos techninio sporto klubo balandžio 14 d. įsakyme Nr. 28 pagal alfabetą pirmoje eilutėje yra įrašyta Stepo Artiškevičiaus pavardė. Įsakymas patvirtino, kad Stepas sėkmingai išlaikė teorines disciplinas ir jam leidžiama pradėti mokytis skraidyti mokomuoju treniruočių lėktuvu „Jak-18A“. Instruktorius Romualdas Pivnickas buvo maloniai nustebintas pirmųjų Stepo skrydžių ir kolegoms sakė, kad tai būsimas didis lakūnas. Žinoma, juo dar reikėjo tapti, bet dabar jau nebebuvo kliūčių. Kas yra darbas, Stepas žinojo taip pat gerai, kaip ir tai, ko reikia siekti atėjus į pilotažą.
1974 m. jaunasis lakūnas jau dalyvavo Lietuvos aukštojo pilotažo čempionate Panevėžyje, kuriame pirmą kartą varžėsi ir Jurgis Kairys. Taip jau susiklostys akrobatinio skraidymo kasdienybė, kad abu po kelerių metų kartu bus pakviesti į kiekvieno aukštojo pilotažo lakūnų svajonę – SSRS aukštojo pilotažo lakūnų rinktinę. Šį siekį padėjo įgyvendinti instruktorius, sporto meistras Romualdas Pivnickas (1976 m. iškovojęs SSRS absoliutaus čempiono vardą). Stepas buvo įvertintas Lietuvos nusipelniusio trenerio Prano Vinicko, kuris rekomendavo jaunąjį perspektyvų lakūną į SSRS rinktinę. Rinktinėje gyvavo optimistinės
Tarptautinės klasės sporto meistro Stepono Artiškevičius pažymėjimas,
nuotaikos, nes lėktuvais „Jak-50“ 1976 m. SSRS komanda puikiai pasirodė, o lakūnas V. Lecko tapo absoliučiu pasaulio čempionu. Į rinktinę įsilieję S. Artiškevičius ir J. Kairys įnešė naują požiūrį į akrobatinių kompleksų sudarymą išnaudojant lėktuvo „Jak-50“ galimybes. Šalies rinktinės stovykloje pasaulio čempionas Igoris Jegorovas pažiūrėjęs, kaip skrenda naujokai, staiga subruzdo: „Vaikinai, metas sudarinėti naujus kompleksus.“ Rinktinėje Stepas iškart prabilo savitu balsu, praturtino pilotažą žaismingu akiai, bet itin sudėtingu pilotui figūrų junginiais, ir pilotažas tapo dar patrauklesnis. Jis neturėjo paslapčių, mielai patardavo, pasidalindavo patyrimu, tačiau sykiais ne tik specialistai, bet ir pats jau sunkiai beįstengdavo paaiškinti, kaip jam pasisekė paimti aukščiausią pilotažo gaidą. Tarpuose tarp rinktinės stovyklų Stepas būdavo laukiamas savajame aerodrome Pociūnuose. Prisimenu, kaip jis 1978 m. žiemą grįžęs iš stovyklos skraidė kontrolinius skrydžius lėktuvu „Jak-18A“ su jaunais aukštojo pilotažo lakūnais, kaip kiekvienas atidžiai klausėsi Stepo pastabų. Ir būtent nuo 1978 m. Stepo gyvenimas tapo labai intensyvus: neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno politechnikos institute, skraidė su mokiniais kaip instruktorius, dalyvaudavo SSRS rinktinės stovyklose, atlikdavo parodomuosius skrydžius. Draugiškose varžybose Ukrainos Donecko aeroklube Stepas ne kartą stovėjo ant nugalėtojų pakylos, puikiai pasirodė S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybose Vilniuje, suspėjo dalyvauti ir bandomuosiuose eksperimentinio ekranoplano skrydžiuose prie Pociūnų. Stepo aistra aviacijai buvo nenumaldoma, per pertraukas tarp šalies rinktinės stovyklų ir varžybų jis suspėdavo po keliasdešimt kartų iššokti su parašiutu, po alinančios pilotažo treniruotės jis dar valandų valandas neišlipdavo iš „Vilgos“ – buksyruodavo sklandytuvus. O kur dar laikas, skirtas mokslui Leningrado civilinės aviacijos akademijoje...
1979 m. vasara nestokojo aukštojo pilotažo skrydžių. Nuo pat pavasario besitęsiančias treniruotes Vilniaus aeroklubo aerodrome Kyviškėse vainikavo Lietuvos aukštojo pilotažo čempionatas bei S. Dariaus ir S. Girėno varžybos Telšiuose. Stepas buvo neįveikiamas atliekant visus pratimus ir iškovojo Lietuvos čempiono vardą bei pereinamąjį S. Dariaus ir S. Girėno prizą. Po kelių savaičių Kyviškių aerodrome rugpjūčio 19–27 dienomis vykusiame Sovietų Sąjungos tautų VII spartakiados lėktuvų aukštojo pilotažo finalinėse varžybose ir šalies XXVI čempio-
nate Lietuvos lakūnai iškovojo tris aukso, du sidabro ir keturis bronzos medalius. Stepas pakartojo savo mokytojo, instruktoriaus, sporto meistro Romualdo Pivnicko laimėjimą tapdamas antruoju Lietuvos absoliučiu SSRS čempionu. Apie Stepo pergalę rašė žurnalas „Sparnai“ (79 m.): „Kai skaičiavimo mašina susumavo visus atskirų pratimų rezultatus, pirmąsias vietas spartakiadoje užėmė ir absoliučių Tarybų Sąjungos čempionų aukso medalius iškovojo Kauno aviacijos technikos sporto klubo lakūnas, Leningrado aukštosios aviacijos mokyklos trečio kurso neakivaizdininkas, tarptautinės klasės sporto meistras Stepas Artiškevičius ir SDAALR Tulos srities komiteto instruktorė Lidija Leonova.“ Nuo Stepo neatsiliko ir komandos draugai – bendroje įskaitoje Lietuvos komanda aukštojo pilotažo istorijoje iškovojo pirmąją vietą. „Malonu iškovoti čempiono medalį, bet šimteriopai maloniau, kai ant nugalėtojų garbės pjedestalo aukščiausios pakopos stovi kartu su komandos draugais“, – teigė S. Artiškevičius.
1980 m. Stepo planas buvo debiutuoti pasaulio čempionate, kuris vyko JAV, pasiekti puikių rezultatų ir grįžti į namus su taure už komandinę pergalę ir medaliais. Deja, dėl vykstančios Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną pasaulio tautos atsisakė dalyvauti Maskvoje vykusioje olimpiadoje. Sovietų Sąjunga, atsakydama į tai, neleido SSRS aukštojo pilotažo komandai dalyvauti pasaulio čempionate JAV. Lyg kompensacija buvo suorganizuoti čempionatai socialistinio lagerio šalyse, VDR ir Rumunijoje, kur Stepas parodė puikius rezultatus. Karlmarksštate (Vokietijos DR) iškovojo absoliutaus čempiono (komandos draugas J. Kairys buvo antras) vardą, tapo prizininku ir Rumunijoje.
Lietuvoje Stepas vėl buvo nepralenkiamas. S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybose iškovojo pereinamąjį prizą, nors treniruočių metu buvo patyręs rimtą traumą. Tai atsitiko ruošiantis minėtoms varžyboms. „Treniruotėje buvo numatyta atlikti ne tik pilotažinius kompleksus, bet ir atskiras figūras. Viena iš figūrų – varpas, kai kylama vertikaliai aukštyn, greitis mažėja ir, sumažėjus atitinkamai, lėktuvas pradeda kristi uodega žemyn, bet turi išlaikyti vertikalią liniją, prakristi per keletą lėktuvo korpuso ilgių ir iš tos vertikalės verstis aplink lėktuvo uodegą ir mostelėti lyg varpo šerdis. Mostelėjimas gali būti teigiamas arba neigiamas. „Stepo pilotuojamas lėktuvas kilo
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Lakūnas S. Artiškevičius lėktuvo „Jak-52“ kabinoje, 1981 m. Lietuvos komanda pirmąsyk iškovojo pirmąją vietą. Iš kairės: sporto meistrai Violeta Gedminaitė, S. Artiškevičius, treneris Antanas Unikauskas, Jurgis Kairys, Rolandas Paksas, Leonas Jonys, 1979 m.
Ant aukščiausios SSRS čempionato pakylos – Lietuvos komanda. Antroje vietoje – Rusijos, trečioje – Leningrado komandos, 1979 m.
vertikale aukštyn tolydžiai nustodamas greičio. Kad išlaikius idealiai statmeną liniją, reikia didelio meistriškumo, tačiau kai mašina akimirksniui sustoja, lyg strėlė praradusi inerciją, kabinoje reikalingas ne šiaip lakūnas, o asas. Lėktuvas ima kristi stačiai uodega žemyn. Kuo didesnis asas, tuo ilgesnis bus vertikalus kritimas. Tačiau ateina momentas, kai lėktuvas paklusęs aerodinaminėms jėgoms persiverčia, aptekančios oro srovės bloškia žemyn lėktuvo nosį. Dar sekundės dalimi anksčiau kažkokiu intuityviu vairolazdės judesiu lakūnas galėjo „patarti“ lėktuvui kaip verstis – ant nugaros ar į priekį. Pilotas turi daug darbo ir paties mosto akimirką, tačiau kai išgirsta sparnų smūgį į orą (ne toks tas oras skystas), fizinis pojūtis toks, jog esąs kabinoje visai nereikalingas. Tik į pečius įsirėžę dir-
Rikiuotėje aukštojo pilotažo teisėjai V. Drupas, V. Tyrsinas, J. Tarasovas, lakūnai L. Jonys, R. Paksas, J. Kairys, S. Artiškevičius, V. Gedminaitė, treneris A. Unikauskas, 1979 m.
žai neleidžia tuo galutinai įsitikinti. Stepui tuo metu atsisegė diržų užraktas. Kaip vėliau paaiškėjo – gamybinis brokas. Išmestas iš sėdynės Stepas galva, pečiais, nugara trenkėsi į kabinos gaubtą. Lėktuvas krito mosuodamas nosimi it laikrodžio švytuoklė, ir Stepas atsimušė į prietaisų lentą. Čia jam grįžo mintys, tiesa, jis dar nieko nematė. Prieš akis plaukė kažkokia raudona migla, tačiau ranka daugiau nesąmoningai, nei sąmoningai užčiuopė variklio valdymo svirtį ir nustūmė pirmyn. Lėktuvas trūktelėjo ir Stepas įkrito į sėdynę. Dešinė tuokart užgriebė vairalazdę. Nepaslanki mintis stukseno kažką apie aukštį. Verkiant reikėjo praregėti, pamatyti žemę ir lėktuvo padėtį ore. Vildamasis, kad oro srovė ištrauks kabinoje tvyrančią miglą, jis atidarė gaubtą ir rizikuodamas, kad akys
S. Artiškevičius – Balkaniados čempionas. Antroje vietoje – J. Kairys, trečioje – V. Smolinas, 1980 m.
Dariaus ir S. Girėno taurės laimėtojas, 1980 m.
S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybos Vilniuje. Iš kairės: lakūnai L. Jonys, R. Piktys, K. Šileika, E. Raubickas, A. Vaicekauskas, K. Kundrotas, S. Narvilas, S. Artiškevičius, A. Motiejūnaitė, I. Vaicekauskaitė.
galutinai aptems nuo baisaus skausmo nugaroje, giliai įkvėpė. Gaivus oras padėjo ir jam dingtelėjo, kad praregėta labai laiku... Jis pranešė skraidymų vadovui baigęs darbą, nieko neatsakė į šio nusistebėjimą, kad trumpai skraidęs, ir pasuko link tūpimo ženklų.
Prieš žemę uždarė gaubtą, bet čia pat jį vėl pravėrė – akyse temo. Ligoninėje jis neužsibuvo – už kelių dienų prasidėjo S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybos ir Stepas laimėjo keturis pratimus iš keturių. (...)
2025 NR. 1 (21)
NIEKAS NEŽINOJO...
„Niekas negalėjo žinoti, kad Stepo jau nebėra. Jis žuvo rytą, apie pusę dešimtos, tolimame Pamaskvio aerodrome. Tą juodą dieną Lietuvoje švietė saulė. Jau reikėjo tylėti nuleidus galvą, o mes – vis apie Stepą. Džiaugėmės, kad Lietuva turi tokį lakūną, mėgavomės aerodromuose gimusia bičiulyste, nenujausdami, kad tą dvasios šventę likimas pakišo mums su kreivu šypsniu. Maždaug tą pačią pavakarės valandą už tūks-
S.
tančio kilometrų prozektoriume budėjusi moteriškė už nedidelį atlygį leido Jurgiui Kairiui paskutinį kartą pažvelgti į žuvusį draugą – katastrofos vietoje jis buvo matęs tiktai vieną iš nuolaužų kyšančią ranką.
Treniruočių stovyklose Jurgis ir Stepu gyvendavo viename kambaryje. Ar nepastebėjo kokių nuojautų? Ne. Tiktai paskutines dienas Stepas buvęs labai tylus. Jurgis pats sau taip aiškino draugo tylėjimą: iki Europos čempionato Austrijoje liko gera savaitė, o Stepas vis dar galutinai neapsisprendęs, koks bus jo finalinis kompleksas. Finalas, kurį pademonstravo tarptautinėse varžybose Čekoslovakijoje, veikiau ekspromtas negu Artiškevičiaus verta kompozicija. Be galo įspūdinga buvo tiktai komplekso pradžia. Stepas, sakytum, kalte įkalė „Jak-50“ į dangų. Vertikalė – ilga, lėktuvas kilo grakščiai sukdamasis apie išilginę ašį. Posūkis ir vėl vertikalė – dabar jau žemyn. Sekundė, kita, – šoktelėjo greitis, ir staiga tarsi kokia nematoma jėga būtų truktelėjusi lėktuvą už sparno ir įsukusi it vaikišką žaislą. „Jak-50“ švilpdamas artėjo prie žemės, ir visi aerodrome pajuto, kad tokį galingą sukimąsi mato pirmą kartą. Senas čekų pilotas pratarė: „Tai didelis lakūnas. Gaila, tokie ilgai negyvena“.
Tekstas iš E. Ganusausko knygos „Padangių aukštumos“ 2007 m.
Deja, atsitinka ir taip, kad piloto meistriškumas nebetenka jokios reikšmės. Kažkoks absurdiškas lemties nuosprendis. Stepas daug ko nesuspėjo. Nespėjo apginti Leningrado civilinės aviacijos akademijoje diplominio darbo. Nesuprojektavo to išsvajoto pilotažinio lėktuvo. Neišbandė daug puikių lėktuvų. Ir netgi dukrelę, kurią nedrąsiai paėmęs ant vyriškų rankų pavadino sklandytoja Asta, jis tematė šešias dienas. Tai įvyko 1981 metų rugpjūčio 6 dieną.
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
S. Artiškevičius palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Jo atminimui Lietuvos aviacijos muziejuje skirtas stendas su lakūno iškovotais prizais. Lietuvos akrobatinio skraidymo federacija įsteigė S. Artiškevičiaus prizą jauniems perspektyviems akrobatinio skraidymo lakūnams, parodžiusiems puikius rezultatus.
ČIČINAI. PRAEITIES VINGIUOSE SLYPINTI PASLAPTIS
Laura SPIETINIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Batėgalos filialo vyresnioji bibliotekininkė
Nors esu gimusi ir augusi Jonavoje, pirmą kartą Čičinų pavadinimą išgirdau būdama pirmoje klasėje, kai draugė pasigyrė apie Čičinuose praleistą savaitgalį. Mintyse nusistebėjau: „Koks keistas pavadinimas...“ Kai asmeninis ir profesinis gyvenimas atvedė į Čičinų kaimą, atsirado noras patyrinėti, iš kur kilo toks įdomus pavadinimas, kaip jį kirčiuoti?
Apie tai paklaustos kaimo senolės porino, jog visada čia gyveno Čekanavičiai, taigi nuo jų ir kilo pavadinimas. Prieš gerus 35-erius metus kraštotyra domėjosi ir buvusi kultūros centro darbuotoja. Jos užrašuose teko rasti vieno gyventojo pasvarstymus, kad Čičinus įkūrė legendinis Čičinskas.
Sutinku, kad tiek viena, tiek kita teorija gal ir skamba įdomiai, bet, kol nėra įrodyta, tai tik pasvarstymai ir legendos. Tačiau vieną dieną į rankas pateko periodinis žurnaliukas, ku-
rio viršelio antraštė skelbė: „Amerikoje ištekėjo Čičinaitė“. Giliai kirbėjęs smalsumo kirminėlis pradėjo graužti: „Ieškok, pasidomėk, gal rasi!“ Smalsumas išaugo į tyrinėjimus, konsultacijas, nesuskaičiuojamas valandas prie kompiuterio ekrano ieškant Čičinaitės, Čičino, Čičinų.
PRADŽIA
Ir štai pirmasis siūlo galas per paieškos sistemą nuvedė prie Zigmanto Eigirdo-Čičino. Zigmantas Eigirdas-Čičinas (apie 1610–1667), Martyno Eigirdo (apie 1585–1628) sūnus, Baltramiejaus Mykolo Eigirdo (apie 1560–1601) ir Martynos Eigirdienės Skorulskos (apie 1565–1610) anūkas. (Duomenys – iš genealoginių medžių svetainės geni.com) Galima būtų plačiau pasakoti apie Eigirdų šeimą, tačiau tik paminėsiu, kad galbūt kažkada čia yra buvę Eigirdų žemių. Tai rodo vienas įrašas, rastas Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcijoje:
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcija. II. Aktas Nr. 125 [1]. Aleksandro Liaudanskio (Lawdanski) prierašas [2] – 1631. VIII. 21. https://www.epaveldas.lt/preview?id=c10001536144
Kauno pavieto teismų vaznio Aleksandro Liaudanskio (Lawdanski) prierašas [Rankraštis]. –1631 m. rugpjūčio 21 d. (laisvas vertimas): „Jono Parcevskio (Parcewski) bylos su Jadvyga MislinskaiteKulvinskiene-Radziejevskiene (Mislinska Kulwinska Radzieiewska) dėl įkeistų dviejų Eigirdų-Dijokiškių (Eygirdy Dijakiszki) kaimo Kulvoje baudžiauninkų už 200 kapų lietuviškų grašių dokumentas“;
vaznỹs, šaukūnas, 16 a. antroje pusėje – 18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismo pareigūnas.
Taip pat ganėtinai netoli Čičinų (~15 km) vis dar esantis Eigirgalos kaimas, Lapių valsčiuje, Kauno apskrityje, kuriame 1925 m. gyveno 216 gyventojų.
PRIELAIDA:
Eigirdų paminėjimas pradingsta tuo laiku, kai 1634 m. Dijokiškių kaimas kartu su Aukštutinės Kulvos dvaru nuperkamas Samuelio Blinstrubo. Mane dominę Eigirdai persikelia į dabartinę Baltarusiją ir tuo savo istorijos vingius Lietuvos teritorijoje baigia...
Ar tada jau buvo Čičinai, vis dar lieka neaišku. Ilgais vakarais lyg pasaką prieš miegą vartydama elektronines suskaitmenintas Skarulių RKB gimimo, santuokų metrikų knygas aptinku užrašą Czyczyny. TAIP! Kaimo egzistavimą jau įrodo ir tiesioginiai įrašai.
Skarulių RKB gimimo metrikų knyga (1688–1697 m., 1709–1710 m.). https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267773720.
Tai 1694 m. kovo mėnesio įrašas apie krikštynas. Įrašo vertimas: „424 įrašas. Krikštijama Felicija, Jono Čekanavičiaus ir Dorotės, teisėtos sutuoktinės. Krikštatėviai – Jonas Visogičius ir Zofija Milewska iš Čičinų.“
Tačiau daugiau jokių įrašų, mininčių Čičinus nepavyko rasti... Tačiau vieną dieną per socialinio tinklo programėlę užmezgiau pokalbį su Blinstrubų palikuoniu Šarūnu Blinstrubu. Kadangi yra dokumentų, liudijančių, kad Čičinai priklausė Blinstrubams, gal jie ir įkūrė šį kaimą?
1962 m. Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykloje išleistoje knygoje „Lietuvos inventoriai XVII a.“ aprašytas Blinstrubams priklausęs Aukštutinės Kulvos dvaras ir jo inventorius, kuriame Čičinai paminėti 1696 m., t. y. dvejais metais vėliau, nei radau Čičinų įrašą Skarulių RBK metrikų knygoje.
„Lietuvos inventoriai XVII a.“. Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962 m. 104. 1696 m. balandžio 23 d. Kulvos dvaro, Kauno pavieto inventorius.
Po kelių dienų Šarūnas Blinstrubas man rašo: „Radau šiek tiek kitokį užrašą Skarulių RKB gimimo metrikų knygoje (1688–1697 m., 1709–1710 m.): 1691 m. įrašą βzczycini.“ Taigi tęsdama jau naujuoju (senuoju) užrašu radau dar ankstesnį, kad 1688 m. krikštyta Elžbieta, jos tėvai iš Čičinų kaimo.
Skarulių RKB gimimo metrikų knyga (1688–1697 m., 1709–1710 m.) https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/267773720
Įrašo vertimas: „9 įrašas. 1688 lapkričio 6 krikštijama Elžbieta, Jono Dūdos ir (neįskaitoma žodžio pradžia ....zevskos) iš Čičinų.“ (Krikštatėvių vardai taip pat sunkiai, manoma, kad paminėta Joana ir Elžbieta.)
IŠVADA: 1688 M. ČIČINŲ KAIMAS JAU EGZISTAVO, TAČIAU OFICIALIAI BLINSTRUBAMS PRIKLAUSĖ NUO 1696 M.
ČIČINŲ DVARO IR KAIMO PAVALDUMO SCHEMA
Nagrinėjant Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekciją, elektroninio archyvo informacinę sistemą, susidarė šiokia tokia Čičinų kaimo pavaldumo schema. Kadangi pirmasis Čičinų kaimo priskyrimas Kulvos dvarui yra 1696 m., tai atspirties tašku šią datą ir pasilikau.
• Nuo 1696 m. Čičinai priklauso Vitebsko vaiskiui Karoliui Adomui Blinstrubui iš Tautvilo.
Vaiskis (lenk. wojski, większy) – vienas iš vidutiniųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemesniųjų pavieto pareigūnų. Vykdė karo ir gynybos funkcijas.
• 1767 m. Čičinus paveldi bajoras Dominykas Blinstrubas, Karolio Blinstrubo sūnus, Karolio Adomo Blinstrubo anūkas.
Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcija. II: Kauno, Ukmergės, Upytės ir kitų pavietų vietovės. – 1502–1911. 22: Kulva. – 1550–1877. 1710: [Karolio Blinstrubo vaikų ir turto globėjo Jokūbo Domeikos raštas, kuriuo pilnamečiui Dominykui Blinstrubui perduoda Kulvos dvarą su Jonkučių, Bešių, Čičinų, Čiūdų ir kitais kaimais] [Rankraštis]. – 1767.XII.1. – 2 lap., 1 dok. https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10001701624
• Iki 1780 m. dvarą valdo Anupras Jusevičius, Trakų vaivadijos rotmistras.
• 1780 m. Čičinų dvarą įsigijo Juozapas ir Jadvyga Bagdzevičiai.
Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcija. II: Kauno, Ukmergės, Upytės ir kitų pavietų vietovės. – 1502–1911. 8: Belazariškis, Upytės pavietas. – 1683–1808. 756: [Trakų vaivadijos rotmistro Anupro Jusevičiaus (Jussewicz) raštas, kuriuo jis įkeičia trejiems metams Čičinų dvarą Juozapui ir Jadvygai Bagdzevičiams (Bohdziewicz) už 900 lenkiškų auksinų] [Rankraštis]. –
• Nuo 1782 m. Čičinus valdo Adomas Kozakauskas, Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seimo atstovas, Kauno pavieto žemės teismo teisėjas.
Juozo Daugirdo istorinių aktų kolekcija. II: Kauno, Ukmergės, Upytės ir kitų pavietų vietovės. – 1502–1911. 8: Belazariškis, Upytės pavietas. – 1683–1808. 758: [Juozapo ir Jadvygos Bagdzevičių (Bohdzewicz) raštas, kuriuo Čičinų dvaro valdymą už 300 lenkiškų auksinų perleidžia Adomui Kozakauskui] [Rankraštis]. – 1782.IV. – 1 lap. https://www.epaveldas.lt/ preview?id=C10000944124
• Iki 1832 m. Čičinai priklausė Pranciškui ir Teresei Kozakauskams.
• Nuo 1832 m. Čičinų dvarą valdo Jonas ir Marijona Akai.
JUOZO DAUGIRDO ISTORINIŲ AKTŲ KOLEKCIJA. II: Kauno, Ukmergės, Upytės ir kitų pavietų vietovės. – 1502–1911. 8: Belazariškis, Upytės pavietas. –1683–1808. 761: [Apsikeitimo žemėmis sutartis, pagal kurią Jonas ir Marijona Akai? (Akkowie) atsisako teisių į Taurašilio girią, o Pranciškus ir Teresė Kozakauskai perleidžia jiems Čičinų dvaro sodybą ir žemę Kauno paviete] [Rankraštis]. – 1832.VII.22. – 1 lap.
Pastaba: Pranciškus Kozakauskas – tiesioginis Adomo Kozakausko paveldėtojas.
• Nuo 1864 m. Čičinų dvaras priklausė Napoleonui ir Žozefinai Akams.
APIE NAPOLEONĄ AKKĄ
DVARININKO NAPOLEONO AKKOS
TURTO SEKVESTRAVIMO BYLA
Napoleonas Akkas – aktyvus 1863–1864 m. Lietuvos ir Lenkijos tautinio išsivadavimo iš carinės Rusijos sukilimo rėmėjas. Teismo sprendimu, visas jo turtas buvo areštuotas, aprašytas bendrąja tvarka ir įvertintas. Dauguma atvejų turtas pereidavo valstybės žinion ir galėjo būti perleistas tretiesiems asmenims. Tuo laikotarpiu – daugiausiai Rusijos kariuomenės
aukštiems karininkams, prisidėjusiems prie sukilimo numalšinimo.
Čičinų dvaro inventoriaus aprašo fragmentas. Kauno regiono valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 869.
Ištrauka iš Čičinų dvaro inventoriaus aprašo (laisvas vertimas iš rusų kalbos): „Čičinų dvaro sodyba yra už 4 varstų nuo Skarulių bažnyčios, 36 varstų nuo Kauno gubernijos centro – Kauno miesto, 1 varsto nuo prekybinio Jonavos m. ir pagrindinio kelio, 36 varstų nuo laivininkystės upės Nemuno, o nuo pakankamai vandeningos Vilijos upės – už 3 varstų. Per Čičinų dvarą neteka jokia upė, bet yra iškastas tvenkinys, kuris prisipildo vandens per pavasarinius ir rudeninius potvynius. Ant jo pastatytas vandens malūnas. Čičinų dvaro nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, priklausantis dvarininkui Napoleonui Akkui, Jono, esantis Kauno gubernijos Kauno apskrityje, Skarulių ir Jonavos bažnyčios parapijoje, Kauno apskrities viršininko nurodymu Nr. 400, patvirtintu 1863 m. kovo 15 d., turi būti sekvestruotas.
Čičinų dvaras susideda iš paties dvaro Čičinuose ir Čičinų, Laikiškių, Rimkų kaimų.
Čičinų dvaro žemės su miškais, pievomis ir dirbama žeme sudaro 640 dešimtinių: 102 dešimtines –miškas, valstiečių ūkiai – 166 dešimtines, dvaro – 402 dešimtines.“
1864 m. balandžio 2 d. dvarininkė Žozefina Akko, Josifo, rašė pranešimą, kad po turto sekvestravimo ji neteko pragyvenimo šaltinio, ir prašė grąžinti asmeninius daiktus ir jos turto dalį. Kauno gubernijos valdyba raštu kreipėsi į Turto departamentą, reikalaudama nuimti Napoleono Akko turto areštą, kadangi jis pats yra išsiųstas į Orienburgo guberniją.
Kauno gubernijos valdybos laiškas Valstybės turto departamentui, reikalaujantis panaikinti Napoleono Akko turto Čičinų dvare sekvestrą, nes buvęs jo savininkas ištremtas į Orienburgo guberniją.
100 2025 NR. 1 (21)
Kauno regiono valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 869.
Sekvestras (lot. sequestrum): 1. teis.: a) ginčytino turto arba daikto atidavimas trečiajam asmeniui, kol teismas išspręs ginčą; b) valstybės interesais daromas draudimas arba ribojimas naudotis turtu.
Kas valdė Čičinų dvarą po 1964 metų iki I pasaulinio karo (50 metų laikotarpis), nėra aišku ir dokumentais pagrįstų išvadų kol kas negaliu pateikti.
NAUJI LAIKAI – NAUJI ŠEIMININKAI
1919–1939 m. įvykdyta Lietuvos žemės reforma (svarbiausi iniciatoriai – M. Krupavičius, A. Rimka) siekiant aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, sutvarkyti ūkių žemėvaldą, padidinti smulkių ir vidutinių ūkių ekonominį gyvybingumą, sumažinti svetimos (ypač lenkų) dvarininkijos politinę ir ekonominę įtaką šalyje. 1919 m birželį Lietuvos kariuomenės savanoriams suteikta teisė nemokamai gauti 8–20 dešimtinių iš buvusių majoratinių žemių. Žemės reformos įstatymo projektas priimtas 1920 m., 1922 m. jį patvirtino Steigiamasis Seimas
1923 m. buvo paruoštas Marės Milerienės dvaro Čičinų kaime parceliacijos planas. Po parceliacijos dvarą ir apie 10,34 ha nusipirko Antanas Michelevičius ir Joana Zdanavičiūtė-Michelevičienė. Paskutinieji Čičinų dvaro valdytojai, užauginę šviesaus atmi-
nimo vyskupą Vladislovą Michelevičių.
Joana Zdanavičiūtė (1895–1980) – dvarininkaitė, kilusi iš Pociūnų bajorkaimio, Babtų sen. (dabar –Vandžiogalos sen.), Kauno raj., iš senos bajorų Zdanavičių giminės. Antanas Michelevičius (1867– 1967) kilo iš Skrebinų kaimo, Kulvos sen., Jonavos raj., iš buvusių baudžiauninkų, kurie vėliau dėl darbštumo ir taupumo tapo prasigyvenusiais valstiečiais, šeimos.
Michelevičių šeima ir Čičinų dvaras. Iš kairės sėdi Adelė Girevičiūtė, Aleksandra Girevičiūtė (Boleslava OSB), stovi Teresė (Danutė) M., sėdi motina Joana Michelevičienė, tėvas Antanas Michelevičius, stovi Vladislovas M., sėdi Bukonių kun. J. Kazlauskas; antroje eilėje iš kairės stovi Janina M., Juozas M., namų pagalbininkė Kazlauskaitė (kun. J. Kazlausko sesuo), Marijonas M., Halina M. Nuotraukoje nėra Antano ir Prano, kurie jau mokėsi Kaune. Iš Michelevičių giminės fotografijų archyvo. aišku, kad kitas šeimos vaikas gimė jau Jonavoje arba Jonavos rajone, tikėtina, kad pačiuose Čičinuose. Apsigyvenusi po savo stogu, galėdama vesti nuosavą ūkį, šeima tikrai buvo laiminga: vietos užteko ir namuose, ir lauke, turėjo pakankamai žemės, pievų ir miško, buvo tvenkinys ir ne vienas pagalbinis ūkio pastatas, laikė bites.
Jauna šeima gyveno Lapėse, čia pasaulin atėjo pirmagimė Jania, kuri po kelių mėnesių mirė. Po to J. ir A. Michelevičiai gyveno Kudrėnuose, dar vėliau – Kačiūniškėse. Vladislovas gimė 1924 m. birželio 8 d. Raudondvario valsčiaus Kačiūniškės kaime (dabar Raudondvario sen., Kauno raj.), seserų benediktinių palivarke, kur tėvai buvo pusininkai. Šeimoje buvo aštuntas: Joana (Jania) (1913–1913), Antanas (1914–1963), Pranas (1915–2005), Marijonas (1917–1985), Juozas (1919–2001), Halina (1920–2006), Janina (1922–2006), Vladislovas (1924–2008). Vėliau dar gimė Teresė (1926–2004), Stanislovas (1934–1991) ir Henrikas (1935–2004).
Auginant tiek vaikų, gyventi pusininkais Kačiūniškėse darėsi vis sunkiau. Todėl, santaupoms leidžiant, 1923 m. liepos 5 d. Antanas Michelevičius iš Marijos Lamtievaitės-Milerienės nusipirko dalį Čičinų dvaro (apie 10,34 ha žemės, tada iš viso turėjo apie 40 ha) su erdviu palivarko gyvenamuoju namu. Kelintais metais šeima ten persikraustė, tiksliai nežinoma. Tik
Buvusio Čičinų dvaro planas. Jonavos rajono gamtos ir kultūros paminklų žemėlapis ir buvusių dvarų genplanai (1990-01-01 –1990-12-31), https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/258523032.
TAUROSTA
Čičinų dvaro planas, sudarytas ir patvirtintas 1922 m. rugpjūčio 24 d. Michelevičių giminės archyvo dokumentas.
2025 NR. 1 (21)
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Sodybinio ansamblio pavadinimas: ČIČINŲ buv. dvaro sodybos fragmentai
Būklės fiksavimo data: 1987
Paminkliškumas: 149 sg
Adresas: Jonavos raj., Kulvos apyl., Auksinės varpos kol., Čičinų k.
Padėties aprašymas: 600 m į ŠR nuo Čičinų miško 18 kvartalo, Čičinų gamybiniame centre
Sodybinio ansamblio charakteristika
Pastatai Želdiniai Vandens sistemos
1. Klėtis – stačiakampio plano, 1 aukšto. Pamatai –akmenų mūro. Sienos: dalis –medinės, dalis – drėbto molio. Stogas – dvišlaitis, dengtas šiferiu. Dabar sandėlis. Stovis – patenkinamas.
2. Klėtis – stačiakampio plano, 1 aukšto. Pamatai –akmenų mūro. Sienos –drėbto molio. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Dabar –sandėlis. Būklė – patenkinama
Išlikęs senas sodas, perimetru apsodintas liepų eile
Informacinis šaltinis Kiti duomenys
1. Tvenkinys 1. Jonavos raj. gamtos ir kultūros paminklų bei saugomų objektų kortelės, RŽM 1986 m.
2. Jonavos raj. Kultūros skyriaus ir PAKO skyriaus duomenys. Jonava 1987 m.
3. J. Bučas 1983 m. ekspedicijos ataskaita, LSAMTI asmeninis archyvas.
4. K. Labanauskas Lietuvos TSR parkų kartoteka, V., 1986 m.
Sodyba yra gamybinio centro teritorijoje. Sugriauti pastatai: 1. Gyvenamas namas – nugriautas 1960 m.
2. Kumetynas –nugriautas 1960 m. 1986 m. užsakytas parko sutvarkymo projektas (RŽP, Landšafto projektavimo grupė)
Čičinų dvaro inventorizacinė kortelė. Jonavos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių –buvusių dvarų ir palivarkų sodybų bylos sąrašas. https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/258544744
DABARTIS
Vokiečių ir sovietų okupaciniu laikotarpiu dvaras neilgai tarnavo. Sodyba buvo apleista, trobesiai, kurie netiko kolūkio reikmėms, taip pat buvo apleisti ir sunyko... 1960 metais dvaras nugriautas ir pastatyta kolūkio kontora, vėliau – kultūros centras. Tačiau neūkiškumas, aplaidumas paskutinius statinius, dvaro egzistavimo įrodymus, sunaikino ir nusinešė į užmarštį. Šiandien viena klėtis (pav. 2), bravoru vadinama, dar stovi. Kita klėtis baigė gyvenimą 2024 m. liepos mėnesį: siautusios vėtros galutinai ją sugriovė, o sodas paseno ir taip pat sunyko. Išliko liepų ir klevų alėja, tvenkinys (minimas jau 1864 metais) ir keli tikrai seni medžiai: klevas, kaštonas, gluosnis, dar primena apie egzistavusį dvarą ir jo gyvenimą...
Ar tyrimas baigtas? Ar gali likti istorija su baltais puslapiais? Tikrai ne.
Lieka neatsakytas klausimas, kokia toji Čičinų pavadinimo kilmė? Galimai tolesnė atsakymo paieška bus susijusi su Eigirdų giminės istorija.
Doc. dr. Ramūnas ČIČELIS, Vytauto Didžiojo universitetas
Straipsnyje, remiantis biografija, nagrinėjama Čekoslovakijoje gyvenusio lietuvių vertėjo iš čekų kalbos
Prano Dovalgos darbų recepcija tarpukario Lietuvos spaudoje ir žurnalisto Petro Algio Mikšos tekstuose pateikiama šios recepcijos apžvalga. Pagrindinis dėmesys tyrime skiriamas P. Dovalgos vertimų recepcijos pretekstams bei kontekstams atskleisti, taip įsigilinant į motyvus, kurie skatino vertėją lietuviškai perteikti daugelį čekų grožinės literatūros autorių. Be to, analizuojamos P. Dovalgos recenzentų biografinės są-
sajos su vertimų originalų autorių gyvenimo faktais ir aptariama, kokių politinių srovių tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodė recenzentų straipsnių apie P. Dovalgos vertimus. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad recenzentų nuomonės apie šio vertėjo darbų kokybę koreliuoja su jo verstų autorių, recenzentų ir leidinių politiniais įsitikinimais. Šiame straipsnyje pateiktas tyrimas leidžia daryti prielaidas, kurios galėtų paaiškinti kai kurių P. Dovalgos biografinių pasirinkimų motyvus ir priežastis.
Šiame straipsnyje siekiama aptarti lietuvių žurnalisto, vertėjo Prano Dovalgos literatūrinių vertimų iš čekų į lietuvių kalbą recepciją. Tyrimo metodologijai svarbios Hanso Roberto Jausso XX a. pradžioje suformuluotos idėjos, tapusios recepcijos teorijos pagrindu. Pagal šią teoriją recepcija – tai skaitytojo sąveika su grožinės literatūros tekstu, pagrįsta „lūkesčių horizontu“, kuris apibrėžiamas kaip kontekstų, išankstinių skaitytojo nuostatų ir kūrinio sukūrimo bei skaitymo istorinių aplinkybių visuma. Pasak H. R. Jausso, skaitytojas, skaitydamas tekstą, jį tarsi sukuria antrą kartą ir yra net svarbesnis už patį kūrinio autorių.1 Mūsų tyrimo atveju pats P. Dovalga, kaip vertėjas, nėra toks svarbus, koks reikšmingas yra vertėjo darbo medžiagos – teksto originalo – pasirinkimas ir išversto teksto vertinimai, priklausantys nuo to, kas rašo vertimo recenziją ir kur ją publikuoja.
Straipsnyje keliami šie uždaviniai: trumpai pristatyti P. Dovalgos biografiją, apžvelgti žurnalisto Petro Algio Mikšos prieš daugiau nei dešimtmetį atliktus P. Dovalgos vertimų recepcijos tyrimus ir analizuoti, kokie pretekstai ir kontekstai turėjo įtakos P. Dovalgos
vertimų recepcijai tarpukario Lietuvos periodikoje. Tyrimo struktūra lygiagreti jo uždaviniams: pirmieji du skyriai daugiausia grindžiami P. A. Mikšos atliktais darbais, kuriuose rekonstruojama P. Dovalgos biografija ir surinktos visos jo vertimų recenzijos bei jos lakoniškai pristatomos mūsų šimtmečio pradžios Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų spaudoje: žurnale „Tarp knygų“ ir Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ kultūriniame priede.2 Šias publikacijas P. A. Mikša vainikavo platesniu leidiniu, paskirdamas savo redaguojamo periodinio žurnalo „Lietuva ir Čekija“ ištisą numerį P. Dovalgos asmenybei ir darbams nušviesti.3 Trečiajame mūsų straipsnio skyriuje gilinamasi į tai, kokius autorius P. Dovalga pasirinko versti, ir bandoma suprasti tų pasirinkimų motyvus, taip pat aiškinamasi, kurie recenzentai rašė apie P. Dovalgos tyrimus, ir vėlgi darant atsargias prielaidas, kurios galėjo nulemti recenzijose išsakytus vertinimus, ypač turint galvoje, kad recenzentai dažniausiai nemokėjo čekų kalbos. Tad pagrįsta klausti, ar jų vertinimai nebuvo nulemti kitų priežasčių: politinių vertėjo ir vertimo vertintojų pažiūrų, asmeninių pažinčių ir kitų, jau labiau ekstraliteratūrinių veiksnių, kurie visgi svarbūs P. Dovalgos vertimų recepcijai. Trečiasis mūsų straipsnio skyrius baigiamas Lietuvos tarpukario periodinių leidinių, kuriuose pasirodė P. Dovalgos atliktų vertimų recenzijos, lyginamąja analize. Straipsnio išvadose, remiantis atliktu tyrimu, formuluojamos tolesnių tyrimų prielaidos, kurios galbūt leistų atsakyti į iki šiol neaiškius klausimus apie P. Dovalgos gyvenimo peripetijas, jo studijų Lietuvoje kaitą, emigraciją į Čekiją ir tragišką žūtį, apie kurią kol kas žinoma nedaug.
Tyrimo hipotezė leidžia kelti klausimą, ar P. Dovalgos vertimų recepcijai tikrai didesnę įtaką darė imanentiškas jo išverstų kūrinių literatūrinis vertinimas nei versti pasirinktų autorių, recenzentų ir jų vertinimus publikavusių leidinių skleistos politinės pažiūros bei kiti istoriniai kontekstai.
Norint įgyvendinti tyrimo uždavinius, pasiekti užsibrėžtą tikslą ir atsakyti į hipotetinį klausimą, svar-
2 Mikša, Petras Algis, „Žymų bohemistą prisimenant“, Tarp knygų 7–8 (2013), 28–31; Mikša, Petras Algis, „Nežinomas autorius“, Draugas 2 (2012), 3–4.
1 Jauss, Hans Robert, „Literatūros istorija kaip literatūros mokslo provokacija“, Senoji Lietuvos literatūra: literatūros istorija ir jos kūrėjai 17 (2004), 211.
3 Mikša, Petras Algis, „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje“, Lietuva ir Čekija 22–24 (2013), 8–293.
Pranas Dovalga – žemės ūkio akademijos studentas. Kaunas, 1933 m.
biausios yra P. A. Mikšos publikacijos. Be to, straipsnyje remiamasi Dangiro Mačiulio ir Leono Gudaičio Lietuvos tarpukario spaudos, kultūros politikos pagrindų bei visos valstybės politikos tendencijų tyrimais4, kitų literatūrologų ir istorikų tyrimais. Mūsų straipsniui taip pat svarbi Kęstučio Raškausko humanitarinių mokslų daktaro disertacija „Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.)“5, kurioje gausu aktualios medžiagos ir pateikiamos išvados apie minėto laikotarpio Lietuvos kairiąją kultūros kryptį, svarbią suprantant P. Dovalgos vertimų pretekstus ir recepcijos kontekstus.
Šis tyrimas naujas ir aktualus ne tuo, kad pristatomi P. A. Mikšos atlikti darbai (be šių apžvalgų būtų neįmanoma kalbėti apie P. Dovalgos vertimų recepcijos „lūkesčių horizontus“), o tuo, kad, kaip pats P. A. Mikša užsimena savo straipsniuose, atliekama literatūrologinė analizė, leidžianti ne kategoriškai teigti, o rasti prielaidų, nulėmusių P. Dovalgos gyvenimo eigą ir kūrybinės veiklos turinį.
4 Mačiulis, Dangiras, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005; Gudaitis, Leonas, Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
5 Raškauskas, Kęstutis, Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2014.
Ištakos, istorijos, prisiminimai
PRANO DOVALGOS BIOGRAFIJOS APŽVALGA
P. Dovalga gimė 1911 m. spalio 2 (15) d. tėvo Kazimiero Dovalgos ir motinos Onos Čechanavičiūtės šeimoje Laikiškiuose, Jonavos valsčiuje, Kauno apskrityje. Jo tėvai turėjo tris sūnus ir vieną dukterį. 1924 m. rugpjūčio 24 d. P. Dovalga pradėjo mokytis Jonavos vidurinėje mokykloje. 1925 m. įstojo į Mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiesiems. Mokydamasis dirbo dienraščio „Lietuvos aidas“ ekspedicijos tarnautoju. 1929 m. baigė gimnaziją gerais pažymiais. 1929 m. rugsėjo 13 d. pradėjo studijuoti statybą Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Yra žinoma, kad tuo metu jis gyveno Pabartonių vienkiemyje. Tų pačių metų spalio 4 d., kaip priežastį nurodydamas sunkią materialinę būklę, jis perėjo studijuoti į Teisių fakultetą. Tuomet P. Dovalga jau gyveno Jonavoje. Kiek vėliau nei po metų, 1930 m. spalio 18 d., jis pasiprašė pervedamas į studijas Žemės ūkio akademijoje ir ten mokėsi agronomijos; 1933 m. viduryje metė studijas Žemės ūkio akademijoje. Dar būdamas Lietuvoje, P. Dovalga priklausė sąjungai „Jaunoji Lietuva“ ir Šaulių sąjungai.
Vėliau, nuo 1933 m., P. Dovalga jau gyveno Prahoje. Pasak P. A. Mikšos, yra žinių, kad jis bandė studijuoti universitete ir ten, tačiau studijų programa nėra žinoma. Čekoslovakijoje6 P. Dovalga aktyviai dalyvavo meno žurnalo „Salon“ Lietuvai skirto numerio leidyboje; tuo metu jis bendradarbiavo ir kituose leidiniuose. P. Dovalgos publicistikos temos apima klausimus nuo Čekoslovakijos istorijos iki žymių asmenybių biogramų. Emigracijoje P. Dovalga užsiėmė literatūriniais vertimais, dramaturgijos veikalų rašymu ir žurnalistine veikla, yra ne vieno straipsnio, nukreipto prieš fašistinius Čekoslovakijos okupantus, autorius. 1938–1939 m. P. Dovalga jau gyveno Bratislavoje. Jis buvo Čekoslovakijos valdžios Hrado patikėtinis, 1938 m. spalio 5 d. vykęs į apskrities kariuomenės štabą Trenčino mieste. Slovakijoje jis anksčiau buvo rinkęs informaciją ir Hradui raportavęs prieš tų pačių metų spalio 6 d. įvykusį partijų suvažiavimą, po kurio buvo paskelbta Slovakijos Jozefo Tiso autonominė vyriausybė. Yra žinoma, kad gestapas tuo metu jau domėjosi P. Dovalgos asmeniu ir veikla.
6 Žlugus Austrijos–Vengrijos imperijai, Čekoslovakijos valstybė egzistavo nuo 1918 m. iki 1992 m. 1993 m. valstybė padalyta į Čekiją ir Slovakiją.
Žurnalistas Petras Algis Mikša. Pabartonys, 2015 m.
P. Dovalgos gyvenimo baigtis įrodo jo dalyvavimą antihitlerinėje veikloje 1938–1941 m. 1940 m. vasario 13 d. vokiečių psichiatrinė-neurologinė universitetinė klinika išsiuntė laišką P. Dovalgos tėvams, prašydama paciento charakteristikos; ligoninėje jis atsidūrė 1940 m. sausio 30 d. dėl vadinamojo trumpalaikio nervinio reiškinio. Vėliau gydytojai rašė laiškus jo tėvams, kad šie pasiimtų sūnų iš ligoninės. P. Dovalga tuo metu rašyti į tėvynę galėjo, tačiau tik vokiškai.
1941 m. lapkričio 17 d. Ruzynės kareivinėse Prahoje P. Dovalga buvo sušaudytas. Tą pačią dieną ten pat SS kareiviai sušaudė dar tris antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius. P. Dovalgos kapas iki šiol nerastas ir nežinomas.7
PRANO DOVALGOS LITERATŪRINIŲ VERTIMŲ RECEPCIJA PAGAL MIKŠĄ
Pirmieji P. Dovalgos vertimai iš čekų ir slovakų į lietuvių kalbą pasirodė 1933 m. dienraštyje „Lietuvos aidas“. Savąjį darbą vertėjas pasirašė Raibo slapyvardžiu. P. Dovalgos dėka lietuvių skaitytojai galėjo užmegzti pažintį su čekų literatūros klasiku Karelu Čapeku, laikraščio puslapiuose skaitydami jo apsakymą. Po dvejų metų, 1935-aisiais, jau išleidžiama P. Dovalgos versta knyga – Ivano Olbrachto romanas „Plėšikas Nikola Šuhaj“.8 Dar po vienerių metų P. Dovalga sudarė ir išvertė čekų prozos antologiją „Besišypsanti mergaitė“, kurią sudaro šešiolikos autorių apsakymai.9 1937 m. Lietuvos leidykla „Dirva“ išleido P. Dovalgai jau pažįstamo K. Čapeko romaną „Karas su salamandromis“.10 Po dvejų metų P. Dovalga išvertė ir sudarė čekoslovakų prozos antologijos antrąją dalį „Slovakų proza“ ir dar kartą prakalbino K. Čapeką lietuviškai, skaitytojams ketindamas pasiūlyti pastarojo romaną „Krakatitas“, tačiau ir antologijos antroji dalis, ir K. Čapeko romanas nebuvo išleisti dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Pasak P. A. Mikšos, šie rankraščiai buvo parengti (tai patvirtina vertėjo laiškai seseriai į Lietuvą), bet vėliau nerasti.11
7 Mikša, „Žymų bohemistą prisimenant“, 28–31.
8 Olbracht, Ivan, Plėšikas Nikola Šuhaj. Kaunas: Sakalas, 1935.
9 Besišypsanti mergaitė. Kaunas: Spaudos fondas, 1936.
10 Čapek, Karel, Karas su salamandromis. Marijampolė: Dirva, 1937.
11 Mikša, „Žymų bohemistą prisimenant“, 30.
P. Dovalgos vertimų recepcija Lietuvoje prasideda nuo žymaus literatūros kritiko Kosto Korsako recenzijos apie I. Olbrachto romaną. Ji buvo išskirtinai teigiama, buvo giriamas vertėjo atliktas darbas.12 Recenzijoje labai aiškiai matoma, kad išverstas tekstas vertinamas labiau pagal politinius nei meninius kriterijus:
<...> įstatymai paprastai būna nustatyti ne visos visuomenės valia ir dažnai saugoja ne visos visuomenės sluoksnių interesus lygia dalimi, o neretai net yra priemonė vieniems žmonėms slėgti ir išnaudoti kitus. <...> Nikola Šuhaj asmeny Ivan Olbrachtas norėjo atvaizduoti kovotoją už žmonijos laimę.13
Kitas recenzentas Petras Ruseckas P. Dovalgai priekaištavo dėl paties pasirinkimo versti šį kūrinį. Pasak neigiamą recenziją parašiusio kritiko, romano veikėjas N. Šuhajus pernelyg panašus į Tadą Blindą, todėl įžvelgtas galimas neigiamas poveikis lietuvių skaitytojams.14 Recenzijos autoriaus kalbėjimas aiškiai pažymėtas autoritarine literatūros ir kultūros eksperto laikysena – recenzentas mano turįs galią nurodyti, ką versti būtina ir ko geriau nereikėtų versti:
Vis dėlto, ar negeriau būtų šio romano visiškai nevertus į lietuvių kalbą ir neleidus. Jis, deja, siekia parodyti, kaip netinkamos sąlygos demoralizuoja ir visai gerus žmones – mums gali būti ir žalingas, nes gali pateisinti skatinti plėšikavimą, juo labiau, kad mes ir šiaip turime užtektinai Blindų garbintojų.15
Antologiją „Besišypsanti mergaitė“ K. Korsakas irgi vertino teigiamai, tačiau jau atviriau pripažino, kad čekų kalbos nemoka, todėl užsiminė apie vertimo platesnį ir gilesnį vertinimą, kuris paliekamas kitiems recenzentams. Visgi literatūros kritikas tvirtino, kad P. Dovalgos vertimas yra tikslus ir kūrybingas, ne pažodinis. Be K. Korsako, antologiją vertino ir literatūros kritikas Julius Būtėnas: jo teigimu, P. Dovalga, versdamas daugiau nei dešimties autorių kūrinius, visų jų stilistiką suvienodino, todėl lietuviškoje versijoje jie prarado individualią literatūrinę intonaciją. Be to, J. Būtėnas priekaištavo vertėjui dėl, kritiko teigimu,
12 Ibid.
13 Korsakas, Petras, „Romanas apie plėšiką“, Kultūra 8 (1935), 485, 487.
14 Mikša, „Žymų bohemistą prisimenant“, 30.
15 Ruseckas, Petras, „Knygos“, Lietuvos aidas 276 (1935), 2.
nerimto antologijos pavadinimo. Dar vienas antologijos recenzentas Edvardas Viskanta gyrė tinkamą knygos sudarymą, tačiau prikišo vertėjui, kad lietuviškame čekų kūrybos variante kalba nuskurdinta. Be to, E. Viskanta labai kritikavo knygoje išspausdintą čekų literatūros apžvalgą: netinkama šios literatūros periodizacija, pernelyg įmantrus P. Dovalgos kalbos stilius, korektūros klaidos – argumentai, bylojantys apie vertėjo kelio nelygumus. „Besišypsančią mergaitę“ recenzija įvertino ir Stepas Vykintas: jis gyrė tinkamą knygos sudarymą, tačiau peikė, kad į antologiją įtraukti kai kurie autoriams necharakteringi kūriniai. Poeto, literatūros kritiko Juozo Žlabio recenzija kritiška: antologiją sudaro daugiausia XX amžiuje parašyti kūriniai, todėl ji neatspindi ir neperteikia čekų literatūros istorinės raidos. Be to, J. Žlabio nuomone, P. Dovalgos įvadinis straipsnis knygoje pernelyg iškilmingas. Vėliau antologijos sudarymą, vertimus ir patį knygos pasirodymą labai gyrė šiuolaikinis čekų–lietuvių kalbų vertėjas, poetas Almis Grybauskas. Svarbu pažymėti, kad antologijos vertėjas ir sudarytojas P. Dovalga savąjį darbą pasirašė Prano Ramučio slapyvardžiu, todėl, pasak P. A. Mikšos, recenzentai, tikėtina, niekaip negalėjo susieti P. Dovalgos patirties ir asmenybės su jo išverstų tekstų kokybės vertinimais.
K. Čapeko „Karo su salamandromis“ recepcija nebuvo tokia turtinga kaip antologijos, tačiau kelios recenzijos vis dėlto pasirodė. Literatūros kritikas, poetas Antanas Venclova, pasirašydamas A. Laisvydo slapyvardžiu, savą kritiką labiau nukreipė ne į P. Dovalgos vertimo kokybę, o į patį autorių K. Čapeką: šiam būdinga neabejotina literatūrinė meistrystė, tačiau idėjiškai jis bejėgis ir užima nepakankamai antihitlerinę poziciją. Pasak šio recenzento, P. Dovalga neturėjęs kitos išeities, kaip tik pateikti lietuvių skaitytojui prastą kūrinį, nes šio čekiškasis originalas nerišlus, neturi fabulos ir apskritai neverstinas į lietuvių kalbą. Kitas recenzentas, Juozas Sodaitis, išreiškė A. Venclovos nuomonei priešingą poziciją – K. Čapeko romano fabula labai įdomi ir pats kūrinys išverstas tinkamai.16
Be šių vertimų, P. Dovalga dar bandė lietuvių kalba perteikti keletą dramaturgijos kūrinių, tačiau jų lietuviškosios recepcijos tarpukario periodikoje aptikti nepavyko. 16 Mikša, „Nežinomas autorius“, 3–4.
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
PRANO DOVALGOS LITERATŪRINIŲ
VERTIMŲ RECEPCIJOS PRETEKSTAI IR KONTEKSTAI
P. Dovalgos literatūrinių vertimų pretekstų analizė – tai nagrinėjimas, kokius autorius versti imasi pradedantysis, o vėliau ir įgudęs vertėjas. P. Dovalgos vertimų bibliografija yra tiesiogiai susijusi su čekų rašytojo K. Čapeko kūryba. Kaip ir P. Dovalga, K. Čapekas – žurnalistas, kuriam buvo svarbi aktualioji jo šalies socialinio gyvenimo tikrovė bei padėtis. Šis čekų prozininkas, dar būdamas gyvas, išgarsėjo kaip socialinės, fantastinės satyros kūrinių autorius. Esminis jo rūpestis buvo anuomečių visuomenės reiškinių meninė analizė ir ateities projekcijos. Kaip ir P. Dovalga, K. Čapekas dirbo ir dramaturgijos srityje, kurį laiką buvo vieno iš Čekijos teatrų darbuotoju.17
Kitas P. Dovalgos verstas autorius – I. Olbrachtas –irgi, kaip ir P. Dovalga, buvo žurnalistas. Yra žinoma, kad I. Olbrachtas 1905 m. pradėjo redaguoti socialistų judėjimo periodinį leidinį Vienos mieste. 1920-aisiais šis rašytojas įstojo į Čekoslovakijos komunistų partiją. Dėl savo politinių pažiūrų ir veiksmų buvo du kartus įkalintas. 1929 m., pasikeitus vadovybei, iš Komunistų partijos išstojo. Jo kūryboje buvo itin psichologizuojamas personažų elgesys ir jo interpretacijos. Romanas „Plėšikas Nikola Šuhajus“, kurį į lietuvių kalbą išvertė P. Dovalga, rašytojo tėvynėje tapo folkloriniu pasakojimu. Visa I. Olbrachto biografija ir kūryba byloja apie stiprius ryšius su kairiosiomis politinėmis pažiūromis ir didelį moralinį, kairįjį, socialinį jautrumą.18
Į P. Dovalgos sudarytą antologiją „Besišypsanti mergaitė“ įtraukti tie autoriai, kurie anuomet buvo aktualūs ir Čekoslovakijoje, ir Lietuvoje – daugiausia XX amžiaus čekų rašytojai.19
Siekiant kontekstualizuoti P. Dovalgos vertimų recenzentų tekstuose pateiktus vertinimus, reikia aptarti pačių recenzijų autorių asmenybes ir kūrybą. Ir
17 „Karelas Čapekas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta 2024 lapkričio 2, http://https://www.vle.lt/straipsnis/ karel-capek
18 „Olbracht, Ivan“, The YIWO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe, žiūrėta 2024 lapkričio 2, https://encyclopedia.yivo.org/article/370
19 Mikša, „Nežinomas autorius“, 3–4.
„Plėšiką Nikolą Šuhaj“, ir „Besišypsančią mergaitę“ vertino literatūros kritikas K. Korsakas, kuris save siejo su marksistinės krypties literatūros kritika. K. Korsakas – vienas iš „Trečio fronto“ steigėjų. Pažymėtina, kad bičiuliški santykiai jį siejo ir su kitu P. Dovalgos vertimų recenzentu A. Venclova. K. Korsakas buvo vienas aktyviausių komunistinio jaunimo veikėjų tarpukario Lietuvoje. 1928 m. jis buvo įkalintas oficialiosios Lietuvos valdžios sprendimu, o 1931-aisiais pasitraukė iš „Trečio fronto“ dėl politinių pažiūrų skirtumų tarp šio judėjimo dalyvių.20
Kitas „Plėšiko Nikola Šuhaj“ recenzentas buvo politikas P. Ruseckas. Yra žinoma, kad jis ne vieną kadenciją buvo Seimo narys, o 1929 m. pasireiškė kaip Komiteto spaudos atgavimo 25-mečiui minėti narys ir sekretorius. P. Rusecko politinės pažiūros buvo artimos Prezidento Antano Smetonos autoritariniam režimui. P. Rusecko biografija ir veikla liudija, kad šis politikas turėjo gyvą ir jautrų, nuolatinį kultūrinį interesą veikti šalies kultūros ir jos politikos sferoje.21
Antologijos „Besišypsanti mergaitė“ vienas iš recenzentų buvo rašytojas, žurnalistas, kritikas, redaktorius J. Būtėnas. Ryškiausias ir svariausias jo indėlis į lietuvių literatūrą – sukurti realistiniai apsakymai apie kaimo buitį ir žmones. J. Būtėnas buvo kairysis, vėliau nepatyręs jokių represijų sovietinėje Lietuvoje ir netgi okupacinio režimo sąlygomis išgarsėjęs bei padaręs literatūrinę karjerą.22
Priešingų, dešiniųjų, politinių pažiūrų buvo „Besišypsančios mergaitės“ recenzentas, žurnalistas, pedagogas ir vertėjas E. Viskanta. Jis priklausė tarpukario Lietuvos tautininkų partijai. Jo pateiktas antologijos vertimo vertinimas – vienas objektyviausių dėl tos priežasties, kad požiūrį į P. Dovalgos išverstą tekstą nulėmė ne vien jo politiniai įsitikinimai, bet ir profesionalumas bei įgūdžiai, įgyti pačiam verčiant grožinę
20 Raškauskas, Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.).
21 Veilentienė, Audronė, „Lietuvos Seimo istorija“, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai 78 (2) (2010), 82–85.
22 Tamošaitis, Mindaugas, „Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti“, Parliamentary Studies 4 (2005), https://doi.org/10.51740/ ps.vi4.379
literatūrą į lietuvių kalbą iš kelių kitų užsienio kalbų.23
Dar vienas minėtos antologijos vertintojas – literatūros kritikas S. Vykintas. Jis atstovavo savojo laikotarpio autoritarinei valdžios linijai, buvo dešinysis. Kelerius metus S. Vykintas dirbo dienraščio „Lietuvos aidas“ literatūros skyriaus redaktoriumi.24
Poetas, prozininkas, publicistas J. Žlabys, parengęs P. Dovalgos sudarytos ir išverstos antologijos recenziją, – ryški tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo figūra. Jis labiausiai pasižymėjo kaip avangardistas, artimas „Keturių vėjų“ judėjimui. Kaip ir S. Vykintas, J. Žlabys dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje.25
K. Čapeko „Karo su salamandromis“ vertimo recenzijos autorius A. Venclova irgi buvo kairiųjų politinių pažiūrų, dalyvavo „Trečio fronto“ veikloje. Kitas P. Dovalgos atlikto čekų autoriaus kūrinio vertimo recenzentas, žurnalistas, rašytojas, leidėjas, dailininkas J. Sodaitis sietinas su tarpukario Marijampolės kultūriniu ir literatūriniu gyvenimu. Būdamas anuometės šalies provincijos kultūros veikėjas, jis bendradarbiavo su oficialiąja tarpukario laikotarpio periodika; vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.26
Dar vienas svarbus veiksnys, charakterizuojantis P. Dovalgos vertimų iš čekų kalbos recenzijų vertinimų kontekstus, yra leidiniai, kuriuose pasirodė minėtų recenzentų parengti tekstai.
K. Korsakas ir „Plėšiko Nikolos Šuhaj“, ir „Besišypsančios mergaitės“ recenzijas publikavo savo paties nuo 1930 m. redaguotame žurnale „Kultūra“. Šis leidinys tarpukario Lietuvoje nuolat formavo Sovietų Sąjungos garbinimo pažiūras, buvo atvirai marksistinis. Šiame leidinyje P. Dovalgos vertimų recenzijas publikavo ne tik K. Korsakas, bet ir A. Venclova.
23 „Edvardas Viskanta“, Lietuvos rašytojų sąjunga, žiūrėta 2024 lapkričio 6, https://rasytojai.lt/rasytojai/ viskanta-edvardas.
24 Tamošaitis, Mindaugas, „Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: „penktosios kolonos telkimo pradžia“, Parliamentary Studies 3 (2004), https://doi.org//10.51740/ps.vi3.387
25 Ibid
26 „Juozas Sodaitis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 27, https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-sodaitis
P. Rusecko ir S. Vykinto recenzijos pasirodė oficioziniame dešiniųjų laikraštyje „Lietuvos aidas“. Šis leidinys tvirtai atstovavo tuometės politinės valdžios linijai. Daugelis kairiųjų politinių pažiūrų pogrindinių arba pusiau pogrindinių leidinių tarpukario Lietuvoje nuolat siekė sudaryti ideologinę atsvarą „Lietuvos aidui“.
J. Būtėno tekstas apie P. Dovalgos sudarytos ir išverstos antologijos kokybę bei E. Viskantos parengta „Karo su salamandromis“ vertimo recenzija pasirodė katalikiškame, tradiciniame, filosofinės orientacijos žurnale „Židinys“. Suprantama, kad dauguma šio leidinio publikacijų siejamos su dešiniąja politine ideologija.27
E. Viskanta savąjį tekstą publikavo tautininkų prižiūrėtame dešiniosios krypties žurnale „Vairas“, kuris buvo tiesioginis valdžios minties ruporas. Apie šio periodinio leidinio kryptį daug pasako faktas, kad iki A. Smetonos atėjimo į valdžią „Vairas“ buvo leidžiamas kas mėnesį, o dešiniajam diktatoriui įsitvirtinus, buvo finansuojama kassavaitinė jo leidyba.28
J. Žlabio parengta „Besišypsančios mergaitės“ vertimo recenzija publikuota opoziciniame laikraštyje „Lietuvos naujienos“, kuris ėjo vos dvejus metus –1935–1936 m. Šis leidinys per jo leidybos laikotarpį nuolat būdavo baudžiamas už publikacijas, nukreiptas prieš oficialią šalies valdžią.29
J. Sodaitis savo mintis apie P. Dovalgos atliktą „Karo su salamandromis“ vertimą paskelbė regioniniame laikraštyje „Suvalkų kraštas“, kuris leistas nuo 1937 iki 1949 m.30
VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai
IŠVADOS
P. Dovalgos biografijos, vertimų recepcijos apžvalga, pretekstų ir kontekstų analizė leidžia teigti, kad vertėjas iš čekų kalbos perteikti lietuviškai kūrinius rinkosi gana tendencingai – dominuoja kairiųjų ir komunistavusių Čekoslovakijos rašytojų tekstai. Jų autoriai jau tarpukariu buvo žinomi kaip aktyvūs (pusiau) pogrindžio veikėjai šalyje, kurioje P. Dovalga praleido paskutinį savo gyvenimo laikotarpį.
P. A. Mikšos pateiktoje vertimų recepcijos apžvalgoje, skirtingai nuo mūsų tyrimo, nekvestionuojama, kokios buvo rašiusiųjų apie P. Dovalgos vertimus politinės pažiūros bei vertybinės preferencijos. Šiame straipsnyje, palyginus recenzentų biografijas ir jų išsakytus vertinamuosius teiginius apie P. Dovalgos darbus, ryškėja, kad šiems vertinimams įtaką darė tai, kokių autorių kūrinius P. Dovalga vertė: dažniausiai kuo labiau recenzentas yra kairiųjų pažiūrų, tuo, pasak jo, vertimo kokybė geresnė; jei P. Dovalgos išverstą knygą vertina dešiniųjų, konservatyviųjų pažiūrų recenzentas, tai vertėjo darbas vertinamas gana kritiškai ir dažniausiai vienareikšmiškai neigiamai.
Tokias literatūros ir politikos sąsajas P. Dovalgos vertimų recenzavimo atvejais patvirtina ir leidinių, kuriuose publikuotos recenzijos, redakcinė ir politinė linija. Tarpukario Lietuvoje buvo įprasta periodikai sluoksniuotis pagal jai rašiusių autorių politines pažiūras ir redakcijų vadovų lojalumą tam tikrai politinei jėgai. P. Dovalgos darbų vertinimai kairiojoje spaudoje kone visada teigiami, o štai oficialiojoje, A. Smetonos režimui paklususioje spaudoje, į vertėjo darbus žiūrima mažų mažiausiai skeptiškai ir dar dažniau tiesiog neigiamai.
27 Noreika, Dainius, „Senovės istorijos žinių sklaida žurnale „Židinys“ 1924–1940 m.“, Historia universalis in Lithuania 14 (2013), 47.
28 Tamošaitis, „Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: „penktosios kolonos telkimo pradžia“.
29 „Lietuvos naujienos“, Žurnalistikos enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 30, https://www.kf.vu.lt/dokumentai/publikacijos/Zurnalistikos-enciklopedija.pdf
30 „Suvalkų kraštas“, Žurnalistikos enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 30, https://www.kf.vu.lt/dokumentai/publikacijos/Zurnalistikos-enciklopedija.pdf
Nepamirštant fakto, kad savo darbus P. Dovalga dažniausiai pasirašydavo slapyvardžiais, negalima be abejonių teigti, jog recenzentai paprasčiausiai asmeniškai pažinojo vertėją. Didesnę įtaką recenzijose išsakytiems vertinimams darė patys literatūros kūrinių originalai čekų kalba ir jų autoriai.
Kita vertus, suprantant, kad bent keli staigūs P. Dovalgos gyvenimo posūkiai (studijų vietos keitimas, emigracija į Čekoslovakiją ir žūtis) iki šiol stokoja priežasčių ir motyvų paaiškinimo. Remiantis istoriko, humanitarinių mokslų daktaro K. Raškausko disertacijoje pateiktu tyrimu, galima daryti prielaidą,
kad P. Dovalga priklausė tarpukario komunistavusių veikėjų grupei, kuri veikė emigracijoje. P. A. Mikša visus šio vertėjo gyvenimo posūkius argumentuoja guviu ir nenuoramos temperamentu, kuris P. Dovalgai neva neleido nustygti vienoje vietoje. P. Dovalgos vertimų recepcijos analizė leidžia vėlgi daryti prielaidą, kad vertėjas aiškiai suprato, ką ir kodėl daro – todėl keitė studijų vietas ir pasitraukė į užsienį. Kad šios prielaidos virstų neabejotinais, dokumentais pagrįstais išvadiniais teiginiais, reikalingi kiti kairiųjų judėjimų praeitį nagrinėjančių istorikų darbai, kuriuose būtų remiamasi konkrečiais faktais ir šaltinių, turbūt esančių dabartinės Čekijos archyvuose, medžiaga. Mūsų literatūrologinis tyrimas suteikia pagrindą teigti, kad P. Dovalgos vertimų recepcija buvo labiau veikiama pretekstų ir kontekstų nei gero čekų kalbos, literatūros ir kultūros išmanymo bei literatūros kritikų profesionalumo. Dar vienas mokslinis uždavinys, kylantis iš tokios išvados, yra tas, kad P. Dovalgos vertimai reikalauja ateityje būti tiriami ne politiniu ir ideologiniu aspektu, o remiantis literatūrologinėmis, čekų ir lietuvių literatūrų ryšių išmanymu pagrįstomis kompetencijomis.
LITERATŪRA
Besišypsanti mergaitė. Kaunas: Spaudos fondas, 1936. Čapek, Karel, Karas su salamandromis. Marijampolė: Dirva, 1937.
„Edvardas Viskanta“, Lietuvos rašytojų sąjunga, žiūrėta 2024 lapkričio 6, https://rasytojai.lt/rasytojai/ viskanta-edvardas
Gudaitis, Leonas, Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
Jauss, Hans Robert, „Literatūros istorija kaip literatūros mokslo provokacija“, Senoji Lietuvos literatūra: Literatūros istorija ir jos kūrėjai 17 (2004).
„Juozas Sodaitis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 27, https://www.vle.lt/straipsnis/ juozas-sodaitis
„Karelas Čapekas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta 2024 lapkričio 2, http://https://www.vle.lt/ straipsnis/karel-capek
Korsakas, Petras, „Romanas apie plėšiką“, Kultūra 8
(1935), 485–487.
„Lietuvos naujienos“, Žurnalistikos enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 30, https://www.kf.vu.lt/dokumentai/ publikacijos/Zurnalistikos-enciklopedija.pdf
Mačiulis, Dangiras, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
Mikša, Petras Algis, „Nežinomas autorius“, Draugas 2 (2012), 3–4.
Mikša, Petras Algis, „XX amžius: Pranas Dovalga –užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje“, Lietuva ir Čekija 22–24 (2013), 8–293.
Mikša, Petras Algis, „Žymų bohemistą prisimenant“, Tarp knygų 7–8 (2013), 28–31.
Noreika, Dainius, „Senovės istorijos žinių sklaida žurnale „Židinys“ 1924–1940 m.“, Historia universalis in Lithuania 14 (2013), 47.
Olbracht, Ivan, Plėšikas Nikola Šuhaj. Kaunas: Sakalas, 1935.
„Olbracht, Ivan“, The YIWO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe, žiūrėta 2024 lapkričio 2, https://encyclopedia.yivo.org/article/370
Raškauskas, Kęstutis, Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2014.
Ruseckas, Petras, „Knygos“, Lietuvos aidas 276 (1935), 2.
„Suvalkų kraštas“, Žurnalistikos enciklopedija, žiūrėta 2024 spalio 30, https://www.kf.vu.lt/dokumentai/publikacijos/Zurnalistikos-enciklopedija.pdf
Tamošaitis, Mindaugas, „Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti“, Parliamentary Studies 4 (2005), https://doi.org/10.51740/ps.vi4.379
Tamošaitis, Mindaugas, „Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: „penktosios kolonos telkimo pradžia“, Parliamentary Studies 3 (2004), https://doi. org//10.51740/ps.vi3.387
Veilentienė, Audronė, „Lietuvos Seimo istorija“, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai 78 (2) (2010), 82–85.
2025 NR. 1 (21)
Dailininkė ir novelistė Eitvydė Pranevičienė gimė 1961 m. 1983 m. baigė aukštuosius mokslus tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Automatikos fakultete. Autorė išleido tris novelių knygas: „Vidinė styga“ (2013 m.), „Angelų vasara“ (2020 m.) ir „Tango tyloje“ (2022 m.). 2023 m. parašė pjesę „Valentino ragai“, scenarijų ir per pusę metų pastatė spektaklį. 2024 m. gegužės mėnesį Jonavos kultūros centro didžiojoje salėje įvyko šio spektaklio premjera, kurią pamatė jonaviečiai ir miesto svečiai. Spektaklio režisierius – Marius Cemnickas, vaidino Jolita Skukauskaitė, Gediminas Gutauskas, Kristina Adukaitė ir Ernesta Legienė. Du J. Miltinio teatro aktoriai ir trys jonaviečiai per tokį trumpą laiką nutiesė ne tik tiltą tarp dviejų miestų, bet ir vaidyba pavergė žiūrovų širdis Jonavoje, Anykščiuose, Radviliškyje, Elektrėnuose, Kalvarijoje ir kt.
AIRA
(novelė)
Airos tėvai buvo Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Tėtis nesirūpino gimusia dukterimi: nei maitino ją iš buteliuko, nei keitė vystyklus, nesikeldavo ir naktimis. Tiesiog atliko vyro patino pareigą, o toliau – žmonos rūpestis. Aira augo kaip šašas ant motinos krūtinės, kaip dresuotas šunytis, sekantis ją be pavadėlio. Daug laiko praleisdavo teatro užkulisiuose, žaisdavo pati viena. Išmokusi skaityti, ryte rijo knygas. Nuo dvylikos metų ėmė lankyti Klaipėdos meno mokyklą, kur mokėsi piešimo, tapybos, kompozicijos, skulptūros ir dailėtyros. Aira ištisas valandas praleisdavo galerijoje
šalia namų. Ji atidžiai apžiūrėdavo parodas, fotografuodavo paveikslus, atsinešdavo molbertą ir kopijuodavo patikusius. Taip atsiskleidė polinkis menui, gebėjimai pasirinkti temas ir spalvas. Bandė piešti savo stiliumi, bet nesisekė, išeidavo toks pats paveikslas, tik daug ryškesnių spalvų. Tuomet mama užrašė į meninio audimo būrelį. Ji greit įvaldė audimo stakles, vos susipažinusi su amato subtilybėmis, įniko austi tautinių raštų gobelenus. Juos, kaip vertingus meno kūrinius, tėvas dovanodavo aktoriams.
Menininkė Eitvydė PRANEVIČIENĖ
Mergaitei augant atsiskleidė subtilus jos humoro jausmas. Ir taip, būdama šešiolikos, ji pralaužė gimdytojų jausmines užkardas. Vieną vakarą tėvai grįžo iš teatro susipykę, namuose aršiai ginčijosi, kuris iš jų yra geresnis aktorius... Tuomet ji įlindo į rūbų spintą, taip darydavo nuo penkerių, ir ėmė laukti kivirčo pabaigos. Aprimus riksmams, kai tėvai nuėjo miegoti, Aira išslinko iš savo slėptuvės ir su didele humoro doze pervaidino gimdytojų dramą prieš veidrodį. Tėvas netyčia nugirdo mamos balsą dukters kambaryje, iš nuostabos prikėlė ir žmoną. Jie tyliai prisliūkino ir ėmė klausytis. Spektaklis apie juos! Mergaitė gebėjo kalbėti ir tėvo, ir motinos balsu... Aira taip pradžiugino visko mačiusius aktorius, kad tėvai, įpuolę kambarį, ėmė glėbesčiuoti jaunąją debiutantę ir girti. Euforija buvo tokia didžiulė, kad jie visą naktį susikabinę prasėdėjo ant sofos ir vis juokėsi, kai Aira pamėgdžiodavo kurį nors jų pažįstamą aktorių.
Nuo 1970 iki 1985 m. režisieriai, siekdami estetinių naujovių, ieškojo naujų bendravimo su žiūrovais būdų, vis dažniau spektaklius statydavo netradicinėse vietose: teatro fojė, kamerinėse salėse ar mažųjų scenų komplekse. Šis laikotarpis vadinamas teatro modernėjimo, glaudžios aktorių ir publikos konsolidacijos etapu.
Debiutavo tokie žinomi režisieriai kaip D. Tamulevičiūtė, J. Vaitkus, E. Nekrošius, B. Tuminas, S. Varnas. Saviti jų spektakliai tapo menine ir moraline opozicija vadinamajai brandaus socializmo tikrovei. Lietuvių režisieriai plėtojo metaforinį meną, kuriam būdinga perkeltinių reikšmių žaismė, ištobulino aktorių neverbalinę raišką, gebėjo įtaigiai sujungti vaizdą ir veiksmą, balsą, muziką ir aktorių saviraišką.
Po generalinės repeticijos Airos tėvai grįžo namo ne vieni – į svečius pasikvietė režisierių Kostą ir kelis aktorius. Kostas buvo J. Vaitkaus mokinys ir sekėjas. Kaip visada, išgėrus kilo ginčas, kas vaidina tvarkingai, kas improvizuoja, kodėl aktoriams daromos įvairios nuolaidos dėl nusišnekėjimų ir t. t. Tada Airos tėtis pakvietė dukrą ir paprašė suvaidinti mini spektaklį pagal šią situaciją. Po pasirodymo svečių veidai svetainėje buvo ištįsę, jie sėdėjo sustingusiais kūnais… Neaišku, kiek būtų trukusi ta spengianti tyla, jei ne motinos juokas. Režisierius Kostas dar niekada nebuvo matęs tokios jaunos akižaros. Kiti aktoriai atsitokėję puolė sakyti: „Kur tėvai žiūri? Gal akli, mergaitė pusprotė? Nenormali?!“ O Aira ramiausiai atsikirto, kad parodijavo šiame kambaryje susirinkusių svečių
balsus, manieras, elgseną. „Atsakykite man, ar jūsų gyvenimas yra normalus?“
– Tikra akiplėša! Aš tau taip marmūzę ir kailį išvanočiau, kad man keliais šliaužiotum atsiprašinėdama... O motina, matau, juokiasi... – piktinosi pagyvenusi aktorė.
– Aš tik norėjau su jumis pabendrauti kalba, kurią jūs suprantate. Manau, kad man pavyko. Kaip norite, taip reaguokite, bet manęs neįžeidinėkite. Normalu paauglei krėsti šunybes, bet aš daug mokausi, esu viena geriausių mokykloje, – ji pasakė tokiu pat balsu ir intonacija, kaip pagyvenusi aktorė.
Aira drąsiai nusilenkė, mojuodama dešine ranka ties krūtine lyg vėduokle. Pasilenkusi suvaidino, kad gavo gėlių, ir dar kartą nusilenkė. Svečiai vis dar sėdėjo apstulbę.
Mama pašoko nuo kėdės ir apsikabino Airą. Ji juokėsi ir bučiavo savo talentingą atžalą, tėvas prisijungė žodžiais:
– Aira, net nebandyk abejoti tuo, ką dabar padarei. Suvaidinai nerealiai gerai. Aš tave labai myliu! Mama ir aš didžiuojamės tavo galia taip tiksliai parodijuoti žmones.
Ir tai buvo teisybė. Svečiai pakeitė sėdėjimo pozas ir nutilo, tarsi lipnia juostele būtų užsiklijavę burnas. Vienintelis režisierius Kostas, nors ir raudonas kaip burokas, ne juokais patikino, kad jauna panelytė turi perspektyvą.
– Aira turi nežabotą talentą. Aktorius išmoksta vaidmenį nuo A iki Z, nes taip reikalauja režisierius. Ši jauna panelytė pati sugalvojo scenarijų, jį suvaidino, parodijavo suaugusiųjų kivirčą taip, kad mes, matydami save, patyrėme emocinę traumą. O kaip tiksliai atkartojo aktorių balsus, mano povyzą ir žemaitišką akcentą! Sakyčiau, unikalus vaidinimas, – jis pradėjo ploti. – Tavęs, vaikeli, joks chamas negalės įveikti. Žodžiu ir humoro gaidele balse gali tiksliai nokautuoti kitą žmogų. Ryt paskambinsiu draugui į Vilnių. Panele Aira, važiuosite studijuoti aktorystės. Ruoškitės, tėveliai, išleisti vaiką į sostinę.
Režisierius Kostas dažnai prisimindavo Airą, vaidinusią tėvų svetainėje. Panaši į motiną, su kartūnine suknele ir basutėmis, išdidžios eisenos ir daržovių krepšiu rankose... Kostas buvo įsitikinęs, kad būtent tada Aira pranoko visų garbių to meto režisierių ir jų mokinių (tokių, kaip jis) lūkesčius kalbant apie galu-
tinę šiuolaikinio spektaklio versiją. Aira, žinoma, pasinaudojo proga ir susipažino su garsiu to meto režisieriumi. Mergina papasakojo jam, kaip dažnai ir ilgai sėdėdavo spintoje, klausydavosi aktorių kalbų ir tyliai mokėsi atkartoti jų balsus, tonacijas, tarmes, kultūrą, susireikšminimą ir ambicijas. Airos pasirodymas prasidėjo nuo klausimų režisieriui... „Ar yra teatras, kuriame skamba pati šiuolaikiškiausia muzika? Kodėl aktoriaus kišenėse švilpia vėjai? Kada į mūsų teatrą atvyks aktoriai iš kitų šalių? Koks geriausias darbas užkulisiuose? Aktoriai, ant kilimo, greičiau! Ko čia šiaušiatės, ar suprantate, kad esate vergų palikuonys!“ Merginos žodyne nebuvo keiksmažodžių, bet grynuoliu tapęs posakis, kurį jis dažnai sako per aktorių perklausas, labiausiai užkaitino žandus: „Šios daržovės nuvytusios, tegul darbo imasi kirminai...“
Aira susikrovė lagaminą ir sustojo prie uždarytų spintos durų. Užėjo toks neapsakomas noras į ją įlįsti paskutinį kartą, susigūžus sėdėti ir klausytis... Klausytis namų garsų. Ji taip ir padarė. Būdama viduje suklykė ne savo balsu, lyg išrėkdama artėjančią panikos ataką, kad dingtų visos baimės, nelaimės, liūdesys ir vienatvė... Aira ruošėsi žengti į naują gyvenimo etapą, kuriame bus ir kita spinta, ir kiti garsai, bet ji ten tikrai nebelįs. Stresas liks uždarytas tėvų spintoje. Ji palieka namuose savo pirmąsias pasakas apie fėjas ir raganas. Meilės romanus, kuriuos skaitydavo kitaip. Praleisdama po kelis puslapius, kurdavo savo istorijas ir vėl skaitydavo toliau. Taip ji pasinerdavo į fantazijų pasaulį ir, pabuvusi ten, vėl grįždavo į puslapį, kur gyveno knygos herojai.
Aira iš namų išėjo sparčiais žingsniais, tempdama kelioninį lagaminą. Jos niekas nepalydėjo: mama buvo repeticijoje, tėtis išvykęs su spektakliu į Kauną. Susigūžė, viena ranka prilaikydama kepurę, nes pūtė stiprus vėjas. Pradėjo pliaupti lietus, o ji, kaip visada, be skėčio. Mergina daug kartų lankėsi Klaipėdos geležinkelio stotyje, kur susijungia senasis 1881 m. geltonų plytų klasicistinio stiliaus dviejų aukštų pastatas kairėje ir naujasis 1983 m. raudonų plytų priestatas dešinėje. Šiandien ji pirmą kartą įsės į traukinį, vykstantį maršrutu Klaipėda–Vilnius... Aira visada grožėjosi susitikimo momentu, žavėjosi aikštėje prie stoties stovinčia skulptūra „Atsisveikinimas“. Ir tai buvo vienintelis dalykas, kurio ji negalėjo parodijuoti balsu.
Kūrybinė mozaika
Traukiniui pajudėjus, Aira priglaudė galvą prie stiklo. Prisiminimai kaip trumpi filmukai liejosi su pakelės vaizdais. Pirmoji piešimo pamoka ir labai keista mokytoja, kuri išmokė ją piešti pirštais. Šimtadienio valsas su režisieriaus Kosto sūnumi, pirmas bučinys laiptinėje, petardos per išleistuves. Kylantys virš jūros balionai su norų rašteliais per jos aštuonioliktą gimtadienį, kurį šventė su bendraklasiais Karklėje. Daug vyno ir šampano, maudynės ledinėse bangose... Kaip pirmą kartą visai neseniai minkė tešlą su mama... Sausainiai buvo skaniausi pasaulyje, taip sakė tėtis. Kaip visa šeima puošė gyvą kalėdinę pušį Girulių pušyne... Tąkart karštų klijų pistoletu klijavo kaspinėlius prie akmenukų, rastų Melnragės paplūdimyje. Akriliniais dažais margino kankorėžius, o pušies viršūnę Aira papuošė storu virvės gabalu, kuris baigėsi mazgu. Mama rado smėlyje batų raištelį, juo suvėrė sudžiūvusias erškėtrožių uogas... Taip gimė raudona girlianda...
Vakar vakare ji su Svajūnu, režisieriaus Kosto sūnumi, plaukė keltu į Smiltynę. Susikabinę abu ėjo molu tarp šniokščiančių ir į pažaliavusius akmenis besidaužančių bangų. Kai įsižiebė uosto ir Klaipėdos miesto šviesos, jūra smarkiai įsibangavo, aukštos bangos vis dažniau panardindavo molą po vandeniu, dingdavo net švyturys šiaurinėje pusėje.
– Negi mūsų draugystė bus tokia audringa, – pasakė Svajūnas ir ėmė šildyti jos sušalusias rankas tarp savųjų.
– Ar tu rytoj į Vilnių važiuosi tuo pačiu traukiniu, kaip ir aš?
– Taip, būtinai susitiksime traukinių stotyje.
Bet Aira jo nesulaukė.
Traukinys sustojo Vilniaus geležinkelio stotyje. Iš jo išlipusi Aira liko be žado.
– Pasakyk „labas“ ar dar ką nors, – prie jos artėjo Svajūnas.
– Labas. Kaip tu čia atsiradai?
– Tau meluoti ar sakyti teisybę?
– Geriau tiesą.
– Tada nieko nesakysiu. Eime į automobilių stovėjimo aikštelę, ten mano mašina, aprodysiu tau Vilnių, – Svajūnas paėmė ją už rankos ir jie išėjo iš stoties pastato.
– Gerai, kad nustebinai, buvau labai nusiminusi... Ačiū.
– Pamaniau, kad reikia gelbėti mergaitę, kol ilgam neįstrigo keleivių spūstyje ir dar niekas kitas nenupirko jai bilietėlio troleibuse.
Vilniuje ši rugsėjo pirmoji buvo saulėta, virš galvų – sodriai mėlynas dangus, o Klaipėdoje lipdama į traukinį Aira gūžėsi nuo artėjančios audros, šalto lietaus ir stipraus vėjo. Per senamiesčio akmenis ir plytų grindinio trinkeles dundantys automobilio ratai kūrė autentišką sostinės atmosferą, ir tas beribis mėlis virš auksinių bažnyčių kryžių, atrodo, sustabdė laiką, kurį jie leido dviese.
Iš širdį gniaužiančios sausumos
Tuojau galėsime išplaukti
Į bekraštį dangaus okeaną…
Šį trieilį Svajūnas išbarbeno, kai Airos lagaminas atsidūrė jo bute. Ir mintis tapo kūnu.
2018 m. jis sukūrė šešis filmus, o 2023-iaisiais, baigiamaisiais režisūros studijų metais, debiutavo spektakliu „Šėtono tango“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tais pačiais metais Svajūnas įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias jaunosios kartos režisierius.
Nuo tos akimirkos Vilniaus geležinkelio stotyje jie nebuvo išsiskyrę. Tai buvo jų mažas pasaulis su savo pradžia ir pabaiga, dėsniais ir gyventojais. Aira studijavo, kūrė ir dirbo kartu su Svajūnu. Ji padėdavo kurti vaizdo reklamas, ieškodavo išskirtinių siužetų, puikiai rašė trumpametražių filmų scenarijus, kartu statė pirmiau minėtą spektaklį. Aira aiškiai aprašydavo vietas, dekoracijas, personažus, drabužius, ieškojo tinkamos muzikos, o svarbiausia – ji mokėjo parinkti žodžius ir sakinius. Net garbaus amžiaus aktoriai mėgo ją, žavėjosi grožiu ir talentu, kaip įmanydami stengėsi atkreipti jos dėmesį, taip erzindami režisierių.
Svajūnui bręstant kaip talentingam režisieriui, jo dėmesio centre atsirado sudėtingi, didelės apimties XX a. literatūros klasikos kūriniai, sceninei kalbai būdingi simboliai ir metaforos. Pirmenybė veiksmui, o ne žodžiams. Po septynerių bendro gyvenimo metų jie pradėjo pyktis dėl skirtingų personažų, perspektyvų. Aira visiškai kitaip suvokė tą pačią temą, tad ir per repeticijas kildavo kivirčų. Svajūnas ėmė stabdyti ir drausti jos, kaip aktorės, raiškos būdus... Pradėjo
keistis požiūris į ją... Atsirado pavydo jausmas. Jo –jai, jos – jam... Aira pradėjo parodijuoti režisieriaus sprendimus, griovė jo nustatytą tvarką, nes meistriškai gebėjo atsiradusį nerimą derinti su juoduoju humoru. Ir tada galutinai suskeldėjo abiejų sukurta savita teatrinė visuma, ėmė nykti pamatinės nuostatos, dingo pagarba ir meilė.
– Spektaklis „Šėtono tango“ buvo ne mano, o tavo svajonė, – pasakė Svajūnas Airai. – Eik savo keliu, ir tegul žmonės šneka, ką tik nori. Aš išskrendu į Ameriką statyti filmo be tavęs...
– Svajūnai, tu visada liksi mano baltuoju ir juoduoju angelu sargu. Jaučiu, kad tavo meilė yra be atsako ir ji gęsta.
– Nesąmonė, aš tave myliu amžinai kariaujančia meile. Manau, ramios žmonių meilės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Aš jau būčiau žlugęs, jei nevaldyčiau tavo meilės, kuri viską naikina arba viską atleidžia, – tai išsakęs Svajūnas staiga nukreipė dėmesį nuo moters akių į kelią.
Airą jis tikrai mylėjo, bet tas judviejų vedybinis gyvenimas ilgainiui įkyrėjo. Jis troško stiprių pojūčių tiek meilėje, tiek darbe, tiek beveik visose gyvenimo srityse.
– Ką gi, Svajūnai, linkiu dvasinių ieškojimų už vandenyno. Tavo tėvas man anksčiau yra sakęs, kad kūrėją galiausiai pražudo tai, kas jam svarbu, – Aira suvokė, kad ir jos gyvenime turės įvykti neišvengiamų pokyčių.
– Ačiū. Dėl to neturėk jokių abejonių. Pati esi savo akimis mačiusi ne vieną mano stebuklą. Tamsą užtvindė šviesa, kilnojosi daiktai iš vienos vietos į kitą. Aš esu ne tik režisierius, bet ir magas, darau žmonėms poveikį – tiek gerą, tiek blogą.
– Po mudviejų pirmųjų dvejų laimės ir aistros metų kiekviena diena man tapo iššūkiu ir buvo labai sunku išsaugoti meilės liepsną...
– Sudie. Tu labai išmintinga, iškart supratai, kad man reikalingos vis naujos mūzos, kad nenoriu tuoktis, nenoriu susilaukti vaikų... Degu kurti naujus spektaklius ir filmus su savotišku DEMONIŠKU ŠVENTUOJU SVAJŪNO TEATRU. Aš esu meno ir karjeros vergas, noriu kilti finansinės sėkmės laiptais, – Svajūnas priglaudė Airą prie peties ir paglostė galvą.
Šią skaudžią akimirką jie dar kurį laiką stovėjo
2025 NR. 1 (21)
tylėdami. Airai nedavė ramybės mintis, ar jis ilgėsis moters, kurios niekada nebesusitiks.
Ištrauka iš spektaklio „Šėtono tango“.
Šėtono namuose vyksta orgija. Svečiuose trys damos: dailininkė, balerina ir aktorė. Pasigirsta tango muzikos garsai.
Pirmas veiksmas. Velnias įlenda į dviejų menininkų – skulptoriaus ir dailininkės – širdis ir protą. Iš esmės pakeičia poros gyvenimą, sugriauna rimtus santykius, nuostabius lygiaverčius žmonių tarpusavio mainus sudaužo juodomis vandenyno bangomis, kylančiomis iš vidaus. Velnias už savo darbą iš skulptoriaus paima balerinos statulėlę, o iš dailininkės – paveikslą su šešiomis šokančiomis balerinomis.
Antras veiksmas. Velnias užkeri baleto trupę ir labiausiai jam patinkančią juodąją baleriną paverčia ragana. Baleto trupėje vyksta keisti dalykai: būrimai, užkalbėjimai, spiritizmo seansai... Žolelių arbatos gėrimo vakarai. Tabletės, narkotikai... Smilkalai, alkoholis ir cigaretės... Šokėjų šlovė gęsta, spindesys virsta purvu, meilė – paleistuvyste... Scenoje keičiasi sodrios tikrovės iliustracijomis nufilmuota medžiaga, rodomos garsių Lietuvos baleto porų dokumentinės nuotraukos. Baleto trupė šoka tango su šėtonu tol, kol jie vienas po kito virsta nevaldomais monstrais, atsisako pagarbos, proto balso ir egoizmas nugali norą darbus tęsti toliau kartu. Velnias už savo darbą iš juodosios balerinos pasičiumpa muzikinę dėžutę su besisukančia šokėjos statulėle.
Trečias veiksmas. Pas velnią ateina jauna aktorė, ji parodijuoja visus jo žodžius ir veiksmus. Šėtonas sako: „Užkeikiu tave“, ji atkartoja velniui tą patį: „Užkeikiu tave.“ Pati gražiausia spektaklio scena, kai velnias pamilsta aktorę. Jos elgesys šėtoną varo iš proto, jis užgula aktorę tuščioje scenoje ir ima smaugti. Staiga scenoje įsižiebia daug akinamų šviesų ir mergina dingsta. Žlunga šėtono troškimas ją rasti šviesoje ar tamsoje, šešėlyje ar tikrovėje. Iš nevilties jis blaškosi po sceną. Suskamba tango garsai, jis galantiškai kažkam nusilenkia ir šoka vienas, senas ir išprotėjęs...
„Kur tu esi, balta balande? Mano šėtoniško gyvenimo pati gražiausia dovana. Aš gyvenu baltų paukščių mieste, menininkų dinastijos name, kur koridoriuose kabo paveikslai. Turiu unikalias galimybes vadovauti Baltajam teatrui ir patinku šiuolaikinio meno mėgėjams baltais chalatais...“
Kūrybinė mozaika
***
Aira Rigė po dvejų metų pertraukos grįžo į sceną su monospektakliu „Išduotos lūpos ir skaudžios tiesos“. Ji vaidino pagal savo kūrybos scenarijų, kuriame atvirai pasakojo apie asmeninį gyvenimą, meilę, nusivylimą, skyrybas ir giliai viduje slypintį beviltiškumą... Tai spektaklis apie norą pakeisti supantį pasaulį ir niekada nepasiduoti. Reklaminiame plakate ant susidvejinusio moters atvaizdo stambiu šriftu buvo užrašytas spektaklio pavadinimas, žemiau – „Parodijuos ir juokins Aira Rigė“. Tada data, renginio vieta, pjesės autorės vardas ir pavardė. Humoro vakarus ji surengė Panevėžio, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos teatrų scenose.
29-erių Aira spaudoje apibūdinama epitetais „žavi“, „talentinga“, „nepakartojama“. Pradedanti jauna aktorė, šiuo metu bene populiariausia lietuvių humoristė. Daugybe talentų spinduliuojanti dainininkė, parodijų meistrė...
Dar studijuodama Aira buvo vakarėlių liūtė. Ji nepaprastai tiksliai gebėjo kopijuoti bendrakursių, dėstytojų, žinomų dainininkų, TV laidų vedėjų balsus. Sklando gandai, kad kilti karjeros laiptais jai padėjo garsus aktorius Kostas S., su juo sukurti vaidmenys, draugija ir giminystės ryšiai. Į labiausiai nusibodusį klausimą apie skyrybas su populiariu kino režisieriumi ji atsakydavo: „Nėra jokių santykių nei su vyru, nei su uošviu.“
Aira niekada neperžengė ribų, nesityčiojo iš fizinių trūkumų, mirusiųjų, neparodijavo prezidentų žmonų ar garsių politikių moterų.
Kai scenoje nuskambėjo paskutinis aktorės sakinys, ji lėtai pasilenkė į publiką, šviesos pritemo ir stojo tylos bei ramybės akimirka, kol publika pratrūko ploti.
Aira ištiesino pečius, pažabodama išsiliejančias emocijas. Paėmusi scenoje buvusią kėdę, artistė dar kartą nusilenkė publikai ir pasuko užkulisių link. Virš galvos ryškiai įsižiebus salės šviesoms, tai buvo visų maloniausia akimirka, nes matė eiles plojančių žmonių. Teatro administratorė atnešė gėlių. Ji dar kartą nusilenkė. Galva plyšo nuo ovacijas keliančių gerbėjų, veikiama sukelto adrenalino, ji jautėsi tokia gyva, kad, regis, užkariavo visą pasaulį, pasiekė gryniausią nirvaną, kokia tik gali būti. O tada Airos žvilgsnis sustojo prie pažįstamo veido... Širdis pašėlusiai ėmė daužytis krūtinėje. Aukštas sportiškas vyras juodais drabužiais, ilgais šviesiais plaukais jos laukė atsirėmęs
į duris užkulisiuose. Aktorė vis dirsčiojo per petį, paskutinį kartą padėkojo publikai ir suskubo eiti link jo, bet vyras jau buvo dingęs, palikdamas įkandin savęs lėtai užsiveriančias duris.
Ar ten buvo... Ar gali būti, kad ten buvo jis? Ne, aš trokštu neįmanomo...
Nešina didžiule gėlių puokšte Aira lėtai ėjo gatve, kai tarsi iš niekur prišliuožęs automobilis šalimais
2025 NR. 1 (21)
pradėjo mirksėti avarinėmis šviesomis. Šį vakarą aktorei buvo taip liūdna ir vieniša, kad be žodžių sustojo šalia keleivio pusės durų. Prasivėrus langui ji išgirdo gerai pažįstamą vyro balsą.
– Niekam nedera būti vienam tokią naktį, – pasakė jos psichologas.
E. Pranevičienė. Burtininkė. Akrilas, drobė. 2024 m.
„ARGUMENTA
PONDERANTUR, NON NUMERANTUR“*
LTA 2025 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47-648/2025
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kovo 5 d. išnagrinėjo buvusio Jonavos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus skundą. Šis skundas – tai bandymas panaikinti Apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo M. Sinkevičius buvo pripažintas kaltu dėl dokumentų klastojimo ir savivaldybės lėšų naudojimo asmeniniais tikslais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai pripažino M. Sinkevičių kaltu ir nuteisė jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikinti ir baudžiamoji byla M. Sinkevičiui nutraukta.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) sprendimas
VRK pritarė M. Sinkevičiaus prašymui panaikinti ankstesnį VRK sprendimą dėl mandato panaikinimo. Taip pat VRK nusprendė kreiptis į Seimą siūlydama atšaukti pirmalaikius rinkimus Jonavos rajone.
VRK grąžinus politikui Jonavos mero mandatą, M. Sinkevičius 2025 m. kovo 10 d. sugrįžo į Jonavos r. savivaldybės mero pareigas.
Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas
Suplanuoti pirmalaikiai mero rinkimai Jonavos rinkimų apygardoje š. m. kovo 16 d. atšaukti 2025 m. kovo 10 d. sprendimu.
* Argumentai sveriami, o ne skaičiuojami (lot.)
UŽ REIKŠMINGĄ INDĖLĮ DIDINANT PABĖGĖLIŲ INTEGRACIJĄ LIETUVOJE
Jonavos rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorė
dr. Valentina DEMIDENKO
apdovanota ordino „UŽ NUOPELNUS LIETUVAI“ medaliu.
Asta NAURECKAITĖ, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vyr. specialistė
2024 m. lapkričio 29 d. Mitėniškių dvaro sodyboje, Jonavos rajone, atidengtas savivaldybės lėšomis pastatytas paminklinis akmuo šiame dvare gimusių brolių Montvilų atminimui. Bene garsiausias iš brolių – Juozapas Montvila (1850–1911). Jo iniciatyva Vilniuje buvo pastatytos penkios pirmosios gyvenamųjų namų bendrijos (kolonijos) Lukiškėse, Naujamiestyje, Šnipiškėse ir Rasų gatvėje. Renginyje dalyvavo Montvilų giminės ir artimieji iš Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos. Montvilos – viena seniausių žinomų kilmingų šeimų, minimų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų.
1840 m. Mitėniškių dvarą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 124) kaip kraitį gavo Aleksandra Daugėlaitė (1812–1890), susituokusi su Stanislovu
Motiejumi Montvila (1801–1870). Montvilos susilaukė trijų dukterų – Marijos Stanislavos (1840–?), Kazimieros (1843–1911) ir Sofijos (1848–1933) bei keturių sūnų – Stanislovo (1841–1916), Aleksandro (1845–1938), Vincento (1846–1903) ir Juozapo (1850–1911).
Juozapas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, pradėjo žemės ūkio studijas Maskvoje, bet jų nebaigęs išvyko į Sankt Peterburgą, kur ėmė studijuoti teisę ir gavo teisių mokslo kandidato laipsnį. Studijas tęsė Berlyne, Vienoje, Krokuvoje, po jų toliau tobulinosi sociologijos ir ekonomikos srityse. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką ūkininkavo Mitėniškėse. 1896 m. įsteigė audimo mokyklą „Birutė“. 1885–1897 m. buvo Vilniaus miesto tarybos narys, caro valdžios nepatvirtintas burmistras. 1885 m. tapo Vilniaus žemės banko direktoriumi. J. Montvila garsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas. Vilniuje pastatė pirmųjų gyvenamųjų namų bendrijas. Priskaičiuojama apie 20 visuomeninių organizacijų, kurias rėmė arba įkūrė šis filantropas. Juozapo iniciatyvas palaikė žinomas brolis Stanislovas. 1902–1905 m. J. Montvila dvare įrengė pirmąją Lietuvoje vėjo elektrinę. Vėjo jėgainė buvo naudojama iki 1960 m. Juozapas – žymus visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių ir kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius – palaidotas Rasų kapinėse.
Stanislovas Adomas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją aukso medaliu, mokėsi Maskvoje, vėliau studijas tęsė Jogailos universitete Krokuvoje. Pasižymėjo kaip 1863 m. sukilimo dalyvis, buvo Zigmanto Sierakausko adjutantas. Iš tėvo paveldėjęs Troškūnų dvarą, jame plėtojo verslą. Įsigijęs Panevėžio kau-
lų malimo įmonę, ją pertvarkė į mielių ir spirito gamyklą, 1921 m. pavadintą „Stanislovo Montvilos įpėdiniai ir Co“. 1913 m. S. Montvila skyrė šaltkalvystės dirbtuvių pastatą pirmajam Panevėžio teatrui. Prie pastato fasado pristatęs teatrui būtinas patalpas, jis įrengė ir 1913 m. pabaigoje atidarė miesto teatrą, skirdamas jį visoms tautinėms bendruomenėms. Ten pat 1914 m. įrengė ir kino salę bei atskirą elektrinę patalpoms apšviesti. Per dvejus metus šiame teatre buvo pastatytos 26 pjesės, salėje tilpdavo 300–350 žiūrovų.
Šiose patalpose Panevėžio teatras veikė daugiau nei 60 metų. Visą gyvenimą S. A. Montvila užsiėmė labdaringa veikla. Palaidotas greta tėvų Šėtos miestelio kapinėse. Šeimos nesukūrė, tad po jo mirties Troškūnų dvarą paveldėjo ir toliau tvarkė brolio Aleksandro sūnus Stanislovas Aleksandras Montvila (1883–?). 1928 m. šiame dvare jis buvo atidaręs mokyklą vargšų vaikams nemokamai mokytis lietuvių ir lenkų kalbomis.
Aleksandras Montvila mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje. Po studijų žinomas kaip Ukmergės pavieto vadovaujamos bajorų kolegijos sekretorius, Ukmergės bajorų maršalka, Verškainių ir Antakalnio dvarų Ukmergės paviete valdytojas, prisidėjo prie brolių vykdomos labdaringos veiklos bei verslo plėtojimo. Palaidotas Pabaisko bažnyčios šventoriuje.
Brolių Montvilų giminaičiai, gyvenantys užsienyje, su Žeimių mokyklosdaugiafunkcio centro mokiniais prie atminimo žymens Montvilų dvarvietėje.
Vincentas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, vėliau Sankt Peterburgo technologijų institutą. Pagal išsilavinimą jis buvo sodininkas pomologas, dendrologas, savo ūkyje Vaivadiškėse įveisęs didelį, pavyzdingai tvarkomą vaismedžių medelyną. Jis dažnai buvo kviečiamas kaip sodininkystės ekspertas į parodas Vilniuje, Minske, Varšuvoje, Sankt Peterburge. 1880 m. Blinstrubiškių dvare, Raseinių apskrityje, išvedė naują vertingą obelų veislę pavadinimu „Montvilovka“. Vincento pastangomis 1898 m. įsteigtas Rusijos imperatoriškosios sodininkystės draugijos Vilniaus skyrius. Jis iki mirties buvo to skyriaus valdybos ir pomologinės komisijos pirmininkas. 1903–1906 m. padėjo profesoriui Adomui Hrebnickiui rengti veikalą „Vaisių atlasas“. Vincentas palaidotas Montvilų šeimos koplyčioje, Pagirių kapinėse.
Pirmieji dvarą valdę Montvilos – Stanislovas Motiejus Montvila ir Aleksandra Daugėlaitė – palaidoti Šėtos miestelio kapinėse. Paskutinieji dvaro valdytojai – Vladislavas Montvila (1885–1942) ir Marija Montvilienė (1910–2002) – buvo ištremti į Sibirą. Vladislovas ten ir mirė, o Marijai pavyko pabėgti. Karo metu ji gyveno Mitėniškėse, paskui pasitraukė į Vokietiją, galiausiai išvyko į JAV. 1941 m. Mitėniškių dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurti gimdymo namai, vėliau – parduotuvė, kultūros namai. Iki šių dienų išliko svirnas, kumetynas ir kalvė.
VIII. Kronika
2024 M. ŽURNALISTO IR VERTĖJO PRANO DOVALGOS PREMIJA
Žurnalisto ir vertėjo Prano Dovalgos premija, skiriama Jonavos rajono savivaldybės tarybos, šiemet atiteko vertėjai Rasai Sičiūnienei. Premija laureatei įteikta už vieno žymiausių čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo romano „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ vertimą į lietuvių kalbą, kurį 2024 m. išleido leidykla „Vaga“.
B. Hrabalas (1914–1997) šį romaną parašė 1971 m., tačiau Čekoslovakijoje jo kūriniai buvo draudžiami arba cenzūruojami. Tad romanas tik 1980 m. buvo išleistas užsienyje, o Čekoslovakijoje –1989 m. Pirmasis kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Visockas. Romaną 1993 m. išleido „Spindulio“ leidykla.
R. Sičiūnienė parengė visiškai naują vertimą, kuriame savitai atskleidė originalią rašytojo kalbą. Taip pat parengė įvadą apie romano autorių.
Romane „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ vaizduojamas jauno restorano padavėjo Jano Ditės gyvenimas XX a. ketvirtojo dešimtmečio Prahoje. Janas svajoja tapti milijonieriumi ir atidaryti savo restoraną. Kai naciai okupuoja Prahą, įsimyli žavią vokietę Lizą, kuri iš fronto parveža jam unikalią pašto ženklų kolekciją. Pardavęs šią kolekciją Janas iš tiesų tampa milijonieriumi, tačiau gyvenimo posūkiai nenuspėjami.
Laureatė vertėja R. Sičiūnienė. A. Reipos nuotrauka.
Tai filosofinis pasakojimas apie mažą žmogų, pakliuvusį į istorijos verpetus, priverstą grumtis už save, kilti ir patirti pralaimėjimų. Pasakojimas virsta nenuspėjama kelione po XX a. Čekoslovakiją, jame atsispindi čekų tautos mentalitetas, jį formavusios moralinės dilemos ir įvykiai. Knyga kupina neįtikėtinų ir tuo pat metu visiškai tikėtinų istorijų, paradoksų bei nepranokstamo čekiško humoro.
Petro Dovalgos premijos fondą sudaro Jonavos rajono savivaldybės ir privačių rėmėjų skiriamos lėšos – 1 tūkst. eurų. Premija kasmet skiriama už lietuvių ar čekų kalba per pastaruosius penkerius metus publikuotą literatūrinį kūrinį, filmą, spektaklį, tekstą istorinės atminties, lietuvių ir čekų tautų kultūrinio, politinio ar ekonominio bendradarbiavimo temomis.
Pernai premija įteikta poetui ir vertėjui Vytui Dekšniui už Jindricho Manno memuarinio romano „Praha, iki pareikalavimo“ ir Michalo Ajvazo romano „Kitas miestas“ vertimus.
Nuotrauka atminimui su Jonavos r. savivaldybės laikinuoju meru P. Beišiu.
VIII. Kronika
2025 M. „NEPRIKLAUSOMYBĖS STELOS“
APDOVANOJIMAS
Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas „Nepriklausomybės stela“ šiemet įteiktas muziejininkei, gidei GIEDREI NARBUTAITEI-KONTRIMEI.
Apdovanojimas už Lietuvos tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą teikiamas jau trečią kartą, kiekvienais metais Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Pirmuoju „Nepriklausomybės stelos“ laureatu yra tapęs Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštininkas Vytautas Venckūnas, o pernai šis apdovanojimas įteiktas Lietuvos kariuomenės karininkui, pulkininkui Aleksiejui Gaiževskiui.
G. Narbutaitės-Kontrimės kandidatūrą apdovanojimui pasiūlė Jonavos krašto muziejus, Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka ir Jonavos Justino Vareikio progimnazija.
A. Reipos nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Seimo narys, susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis, šventinio minėjimo vedėja Kristina Adukaitė, laureatė G. Narbutaitė-Kontrimė ir laikinasis Jonavos r. savivaldybės meras Povilas Beišys.
NAUJAUSI
LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA
Akordų pavilioti / Mykolas Kručas. – Kaišiadorys: Printėja, 2025. – 99, [1] p.
Kraštietis Mykolas Kručas 96-ojo gimtadienio proga dovanoja skaitytojams dar vieną knygą, kurią, švęsdamas 95-metį, buvo pasižadėjęs išleisti savo 100-mečiui. Kūrėjas džiaugiasi, kad pavyko knygą parašyti per metus. Ją sukurti paskatino meilė muzikai.
„Ši knyga nėra mokslinis traktatas, tai daugiau prisiminimai apie mano keliones per muzikos pasaulį, kuris prasidėjo tada, kai pirmą kartą paėmiau į rankas armoniką, mane lydėjusią visą gyvenimą. Turiu viltį, kad šis mano pasakojimas patrauks muzikantų, kultūrinio gyvenimo mėgėjų dėmesį ir padės suprasti, kokią svarbią vietą mano nueitame kelyje turėjo ir tebeturi muzika“, – rašo autorius „Pratarmėje“.
Knygoje Mykolas Kručas pasakoja apie savo šeimos kapelą, gyvenimą Upninkuose, kanklių gaminimą (2002–2010 metais pagamino šešerias kankles), taip pat apie dalyvavimą panevėžiečių ansamblyje „Sigutė“. Autorius nuoširdžiai pasakoja apie bendraamžių bičiulystę su Broniu Sedlecku iš Upninkėlių kaimo. Knygoje pristatomi aukštaičių krašto kanklininkai: Egidijus Virbašius, Kęstutis Stanislovas Rudis, Regina Daniūnienė, Irena ir Jonas Cimnalomskiai, taip pat muzikos veteranai – Napoleonas Skeiveris ir Antanas Kirvelevičius. Autorius pristato ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos kanklių instrumento mokytojas – Astą Grigaliūnienę ir Eglę Merkelienę. Knygoje dėmesys skiriamas ir moterims armonikierėms – Aldonai Petrulaitienei ir Valerijai Bartulienei, Miežiškiuose (Panevėžio r.) organizuojančioms moterų armonikierių varžytuves, kuriose dalyvavo ir Upninkų kultūros centro armonikierės Laima Dobrovolskienė ir Sandra Varžaitytė.
Skambėjimu kanklės lydėjo, Buvo jos mano paguoda, Skambės metus palydėjus, Kai dienos saulėlydį rodo...
Mykolas Kručas
Knyga išleista 100 egz. tiražu.
Dar šiek tiek…: humoreskos, epigramos, eilėraščiai / Gražina Tamoševičiūtė-Čekavičienė. – Kaunas: Ridsales, 2025. – 163, [5] p.
„Šiek tiek“ buvo pirmoji, dar 2012 metais išleista jonavietės Gražinos Čekavičienės humoreskų ir epigramų knygelė, tada apibūdinta kaip „juokas pro ašaras“. „Dar šiek tiek...“ – pirmosios knygelės minčių tęsinys. Autorė ištikima savo kūrybos stiliui. Neatsisakė ji ir ironiško požiūrio į kasdienybę: tik daugiau gyvenimiškos patirties įgijo, tik, rašydama eilėraščius, kitaip savo jėgas išbandė.
„Dar šiek tiek...“ – mintys apie gyvenimą, kokį jį matau ir jaučiu. Jis ne visada spalvotas ir gražus, kaip būna bobų vasarą. Jis – sudėtingas: kartais liūdnas, kartais – juokingas. Manasis gyvenimas truputį sarkastiškas, ironiškas. Kiekvieną dieną į jį žvelgiu kitaip, per savo regėjimo kampą.
Kai jį noriu kitiems parodyti, rašau humoreskas, epigramas, eilėraščius. Ir viskas su trupiniu druskos,“ – rašo autorė pradžioje.
Knyga išleista 100 egz. tiražu.
IX. Naujausi leidiniai
Generolas, liokajaus sūnus: [biografinė knyga apie pirmąjį Lietuvos kariuomenės vadą Stasį Raštikį] / Stasys Lipskis. – Vilnius: Žuvėdra, 2024. – 174, [1] p.
Lietuvos žurnalisto, literatūros kritiko, publicisto Stasio Lipskio knyga apie kraštietį, Lietuvos kariuomenės vadą, generolą Stasį Raštikį. Pateikiami svarbiausi biografijos faktai. Sužinome apie jo gyvenimą, mokslus, tarnybą Lietuvos kariuomenėje, santuoką ir šeimą, tragišką išsiskyrimą su dukromis, nuolatinį Lietuvos ilgesį. Pabaigoje pateikiamos Stasio Raštikio pagrindinės gyvenimo datos, iš kurių sužinome, jog jis buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Stasys Raštikis ne kartą prisimindavo arkivyskupo Jurgio Matulaičio prasmingas eiles apie Kryžių:
Kryžius
tik paveikslėliuose atrodo gražus, gėlėmis papuoštas; tikrasis Kryžius, gyvenimo Kryžius, visuomet sunkus, slegia.
Tokia tikroji, anot Stasio Raštikio, gyvenimo tiesa. Šioms eilėms pritars kiekvienas, patyręs nelengvą Kryžiaus naštą. Ta našta nebus tokia sunki tikinčiam žmogui, nes juk tikėjimas ir malda palengvina Kryžiaus naštą.
Knyga išleista 200 egz. tiražu.
Likti ar eiti?: pokalbiai apie migraciją / Ramūnas Čičelis. – Kaunas: Kauno kolegijos Reklamos ir medijų centras, 2025. – 82 p.
Šiame 12-os pokalbių rinkinyje autorius kalbasi su lietuvių išeivijos kultūros, meno bei mokslo asmenybėmis. Klausimų tematika apima ir pašnekovų asmeninio gyvenimo peripetijas, ir platesnius apibendrinimus apie istorinę bei šiuolaikinę lietuvių migraciją į užsienį ir dažną jų repatriaciją.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Juozo Skiriaus, gerai apmąstyti klausimai, nuoseklus minčių dėstymas rodo pokalbių iniciatoriaus puikų kalbinamų asmenų pažinimą, jų kūrybinių nuopelnų supratimą. Skaitytojų dėmesį turėtų patraukti gana atviri pasisakymai, pastebėjimai, net ir kritinės pastabos, kurioms galbūt ne visi pritartų. Bet tai suprantama, nes pašnekovams laisvas žodis, asmenybės laisvė, diskusijos – ne šiaip žodžiai, bet vertybės. Jų pasisakymuose ryškėja ryšio su Lietuva ir lietuviais (dvasinio arba betarpiško) būtinumas, svarba. Tiesa, neužsidarant siauruose rėmuose, būnant atviriems ir kitataučių visuomenėse.
Knyga skiriama Mykolui Drungai atminti.
Knyga išleista 260 egz. tiražu.
Požemių paukščiai: esė, bestiariumas, artefaktai / Gytis Norvilas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2024]. – 182, [1]
„Požemių paukščiai“ – esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui, kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.
Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, taip pat ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas).
Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį. Taip anotacijoje pristatoma naujausia Gyčio Norvilo knyga „Požemių paukščiai“. Knyga išleista 500 egz. tiražu.
TAUROSTA
Tau vyturiu būsiu: Kosto Fedaravičiaus psichologinis portretas / Elena Dekaminavičienė. – Kaunas: Kalendorius, 2025. – 112
Tai knyga apie Jonavos krašto šviesuolį, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) įkūrėją ir ilgametį pirmininką Konstantiną Felicijoną Fedaravičių (1938–2023 m.), kurį sąjungos nariai vadino tiesiog Kostu.
„Nepažinojau Kosto jaunystėje, negaliu pateikti pikantiškų epizodų iš jo gyvenimo, tačiau dėkoju likimui, kad teko pažinti kaip poetą, publicistą, LKRS pirmininką, vedlį, organizatorių, žmogų, kuris sugebėjo prakalbinti kiekvieną jautrią širdį“, – rašo knygos autorė Elena Ramoškaitė-Dekaminavičienė įžangoje „Laukų dobilas“.
Knygoje apžvelgiamos Kosto Fedaravičiaus sudarytos knygos „Kaimo rašytojas“ (1996 m.), „Ten, kur žydi dobilas“ (2005 m.); žurnalas „Ūkininkas“ ir almanachas „Krintantis lapas“. Pristatomos Kosto Fedaravičiaus knygos ir cituojami eilėraščiai iš jo knygų „Man reikia Tavęs“ (1992 m.); „Tu – moteris“ (1992 m.), „Ateik“ (1993 m.); „Vilniaus sonetai“ (1993 m.); „Atsisveikinimas gruody“ (1994 m.); „Mielas bičiuli ir broli...“ (1998 m.), „Tu – moteris“ (2007 m.), „Martynas Mažvydas“ (2013 m.). Taip pat pateikiama Šviesuolio biografija ir išleistų knygų sąrašas. Psichologinis Kosto Fedaravičiaus portretas sudėliotas iš šešiolikos punktų. Knygoje savo atsiminimais apie bendravimą su LKRS įkūrėju bei jo nuopelnus šiai sąjungai dalijasi žurnalistas Jonas Laurinavičius. Knygą puošia nuotraukos iš Pranės Fedaravičienės albumo. Jose atsispindi prasminga Kosto Fedaravičiaus veikla.
Knyga išleista 110 egz. tiražu.
Tiesa gydo: vieši žodžiai ir interviu, 1988–1993–2022 / Grigorijus Kanovičius. – [Vilnius]: Inter Se, [2025]. – 246, [2]
Šioje Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus (1929–2023) knygoje „Tiesa gydo“ rasite įvairių jo pasisakymų, interviu ir kalbų, kurios buvo išsibarsčiusios po periodinių leidinių puslapius nuo 1988-ųjų, nuo lietuvių ir žydų tautinio atgimimo laikų.
Kaip Sąjūdžio iškeltas paskutiniojo Sovietų Sąjungos liaudies suvažiavimo deputatas, kaip pirmasis pokario Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas, pagaliau kaip į Izraelį emigravęs vienišas rašytojas, Kanovičius viešuose žodžiuose ar atsakydamas į žurnalistų klausimus žadino sąmoningumą, skatino kritinį žvilgsnį į istoriją ir dabartį, nuolat pabrėždamas moralinių vertybių svarbą. Daugeliui jis buvo kompasas ieškant egzistencinės ir istorinės tiesos. Visiems žinoma, kokio būta Kanovičiaus rašytojo; mažai kam žinoma, kokio jo būta žmogaus. Knygoje esantys tekstai atskleidžia rašytojo asmenybę ir padeda geriau suvokti jo kūryboje keliamas bendražmogiškąsias problemas“, – rašoma knygos anotacijoje.
Leidinį sudarė ir įžangos žodį parašė Virginijus Gasiliūnas.
Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.
Knyga išleista 600 egz. tiražu.
Informaciją parengė Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė Rimantė TARASEVIČIENĖ
Mieli jonaviečiai, Jonavos krašto žmonės, brangūs skaitytojai ir bendraminčiai,
šiemet Jonava mini 275-erių metų sukaktį. Šios didingos šventės proga būkite pasveikinti visi – maži ir dideli, jauni ir garbaus amžiaus piliečiai, valdininkai ir paprasti žmonės. Atverkite sielas grožiui, meilei ir, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, „širdis pasivaikščioti išleiskit“ –tegul Jonavos padangėje įsižiebia ryški šilumos, pagarbos ir santarvės žvaigždė.
Esame dėkingi kiekvienam Jūsų už bičiulystę su „Taurostos“ metraščiu – siūlomas temas, fotografijas, kitokį indėlį į leidybą. Ačiū žurnalistams, kurie jau dešimt metų, aukodami savo laiką, straipsnius rašo negaudami jokio honoraro. Nepaisant visų geranoriškumo, dėl augančių leidybos kainų bei finansavimo stokos buvome priversti sumažinti tiražą iki minimumo. Esame nežinioje ir nerimaujame dėl mūsų leidinio ateities.
Minėdami Jonavos 275-erių metų sukaktį, ,,Taurostos“ leidybos dešimtmetį, kviečiame likti kartu ir drauge puoselėti savo krašto kultūrą ir istoriją.
