Lietuvos kariuomenės savanoris Jonas Mačionis

LIETUVOS–LENKIJOS KARO PABAIGAI – 100 METŲ LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORIS JONAS MAČIONIS

Vytautas VENCKŪNAS

1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs 12 milijonų gyvybių. Tik mūsų šalyje jis nesiliovė, nes nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai kelią pastojo didžiųjų valstybių – bolševikinės Rusijos ir Lenkijos konfliktas.

Nepriklausomybės siekius apgynė Lietuvos kariuomenė su savanoriais, pakviestais stoti į kovas su Rusijos, po to ir Lenkijos okupacija. Tai buvo laiku mobilizuota jėga, užtikrinusi valstybingumą.

Šiemet, lapkričio 21 d., sukako 100 metų, kai pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, po kurio Suvalkų kraštą perėmė kaimyninė šalis. Konfliktas tarp kaimynių, anksčiau turėjusių bendrą valstybę, suformavo ilgalaikius nepakantumo barjerus. Galbūt todėl ir šiandien abiejų tautų suartėjimo procesas vangus, pažymėtas ambicijomis. Kaip minėjome šią datą dabar, po šimto metų? Niekaip. Šventės nebuvo. Gal ir karo baigties nebuvo. Tik vargu ar atminties numarinimas yra pagrindas gerai kaimynystei.

Šiandien mums svarbu prisiminti ir nepamiršti tų, kurie vardan Lietuvos nepriklausomybės kovėsi, žuvo, tapo suluošinti, mirė nuo šiltinės siautėjimo.

Vienas iš pirmųjų, stojusių savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo mūsų kraštietis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Jonas Mačionis. Jis nepateko į monografijos „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“ aprašus dėl paprastos priežasties, nes gyveno ir dirbo Kaune, tik 1939 m. persikėlė į savo savo žemę – 9,834 ha sklypą, kurį perleido Koncepto dvaro savininkė Liudvika Pac-Pamarackienė. Taip pat jis ne134

Savanoris Jonas Mačionis – Kauno policijos tarnautojas su vaikais, 1930 m. Iš kairės: sūnus Stasys (1923–2003), duktė Česlava Ragelienė (1927–2011), duktė Elžbieta Ragelienė (1922–1992). Nuotrauka A. Talajevos (Ragelytės).

Savanorio apdovanojimo medaliu liudijimas.

1-ojo husarų pulko vado atestacija, išduota 1926 m. balandžio 13 d., dėl savanorio apdovanojimo. Zofija ir Jonas Mačioniai, 1959 m. A. Talajevos (Ragelytės) nuotrauka.

buvo įstojęs į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Jonavos skyrių, archyviniuose dokumentuose taip ir liko kauniečiu. Iš vaikystės laikų, praleistų Ąžuolo gatvėje, prisimenu kresną ūkininką, arkliu atvažiuodavusį pas savo dukterį Česlavą Ragelienę, kurios šeima buvo įsikūrusi kaimynystėje.

J. Mačionis gimė 1892 m. rugpjūčio 26 d. Žiežmarių dvare, Žiežmarių valsčiuje (Kaišiadorių r.). Netiksliais duomenimis, jo tėvas Tomas Mačionis, kilęs iš Lukšių kaimo, persikėlė gyventi pas žmonos Elžbietos Gvazdaitės tėvus į Žiežmarių valsčių.

Jaunesniojo puskarininkio laipsnį J. Mačionis užsitarnavo už narsą kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, po to lygtiniu nuo 1919 m. kovo 7 d. iki 1921 m. balandžio 21 d. Kaip patikimas ir pareigingas karys, buvo pakviestas tarnauti į Lietuvos policiją Kauno mieste. Čia sukūrė šeimą su Zofija Jasudavičiūte, augino tris vaikus. 1929 m., gyvendamas Kaune, parašė prašymą suteikti Lietuvos kariuomenės kūrėjo statusą. 1930 m. vasario 15 d. buvo apdovanotas Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos medaliu (liudijimas Nr. 4523). Apie 1939 m. visa Mačionių šeima persikėlė gyventi į Jaugeliškių kaimą Jonavos valsčiuje.

Karas sujaukė taikią šeimos buitį. Sūnus Stasys (g. 1923 m.) 1944-aisiais pasitraukė su vokiečiais, nors buvo sužeistas. Tėvas apie šį išvykimą nežinojo, išėjus vokiečiams, ligoninėje sūnaus nerado. Dar ilgai šeimą kankino nežinia, kol galiausiai Stasys atsiliepė. Jis gyveno ir mirė Anglijoje.

J. Mačionis buvo suimtas vietos sovietų aktyvistų, bet po kelių dienų paleistas.

Dukterys Elžbieta (g. 1922 m.) ir Česlava (g. 1927 m.) ištekėjo už brolių Stasio ir Vlado Ragelių iš Praulių kaimo.

Lietuvos kariuomenės savanoris J. Mačionis mirė 1965 m., palaidotas Jonavos miesto kapinėse.