V. POEZIJOS KLUBO ,,ŠALTINIS“ SVETAINĖ

ALMANACHAS „UŽ TŲ LANGŲ“ – DOVANA MIESTO JUBILIEJUI

Poezijos klubas „Šaltinis“ yra neatsiejama viso rajono kultūros dalis. Artėjant Jonavos miesto jubiliejinei sukakčiai, nuspręsta išleisti almanachą, turintį išliekamąją vertę, ir tokiu būdu pagerbti miestą. Ši knyga – tai dvidešimties kūrėjų dovana Jonavai ir jos žmonėms, gerbiantiems ir mėgstantiems literatūrinį žodį. „Šaltinio“ klubas yra išleidęs mažos apimties eilėraščių rinkinius: „Provincijos balsai“, „Papartyno kerai“, almanachus: „Laiko aidas“, „Lyg krintantys lašai“, „Sielos virpesiai“ ir almanachą-albumą „Tarp praeities ir ateities. Jonava“.

Penktasis almanachas „Už tų langų“ išleistas rajono Savivaldybės ir projekto „Kūrėjų pėdos Jonavos žemėje“ lėšomis. Eilėraščiuose perteikiamas asmeninis autorių požiūris į žmogaus laikinumą šioje žemėje, pašėlusį laiko bėgimą, atsispindi meilės miestui, gimtajam kraštui ir gamtai temos. Kūrėjų charakterio savitumą išryškina ne tik kūrinių stilistika bei forma, bet ir pasirinkimas sudėlioti skiriamuosius ženklus ar eilėraštį parašyti be jų, leidžiant pačiam skaitytojui suformuoti sakinį ir paieškoti pagrindinės minties akcento.

Savo kūryba naujame leidinyje dalijasi Ana Aleksandravičienė, Ričardas Juozas Drabavičius, Ingrida Gedvilienė, Marius Glinskas, Albina Jefimenko, Valentina Kašauskienė, Mykolas Kručas, Danutė Kuliavienė, Irena Nagulevičienė, Albinas Pavasaris, Vytautas Riaubiškis, Nijolė Markevičiūtė-Smolina, Laimutė Šatienė, Rūta Vaikšnorienė, Danguolė Vasiliauskienė, Ema Vosylienė, Aloyzas Vaznaitis, Justina Zaleckaitė-Ostreikienė, Petras Zlatkus ir Lina Žuvininkaitė. Kiekvienas kūrėjas prie savo eilėraščių pluoštelio įrašė ir savo žodžius, skirtus Jonavai.

Nuoširdžiai dėkojame rajono merui M. Sinkevičiui už mūsų idėjos palaikymą ir suteiktą paramą. Ačiū tariame jo pavaduotojui E. Sabučiui, visada aktyviai dalyvaujančiam klubo organizuojamuose renginiuose.

ŠVENTĖ KNYGŲ TERASOJE

Artėjant miesto jubiliejinei datai, Viešosios bibliotekos knygų terasoje įvyko leidinio „Už tų langų“ pristatymas. Šventėje dalyvavęs poezijos gerbėjas, mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis padėkojo „Šaltinio“ klubo nariams už iniciatyvą ir išliekamąją vertę turinčią dovaną miestui.

Jonavos kūrėjus pasveikino Pakruojo literatų draugijos „Židinys“ vadovė Edita Kurauskienė ir jos komanda – Zita Vėžienė, Inta ir Darius Bulaičiai. Ponia Zita skaitė savo sesers Onos Novikienės, ilgą laiką gyvenusios Jonavoje ir prieš porą metų atgulusios Šmatų kapinėse, eiles, daug gražių linkėjimų sielos bičiuliams ir visai Jonavai gimtadienio proga pažėrė ukmergiškis poetas Kazys Klevinskas.

Vakaro metu skambėjo ne tik almanacho bendraautorių eilėraščiai, kuriuos skaitė patys kūrėjai, bet ir paminėtos Aukštaitijos krašto poezijos milžino, poeto P. Širvio 100-osios gimimo metinės – aktorius Petras Venslovas, „Šaltinio“ garbės narys, pristatė monospektaklį „Susitikimai su Pauliumi“. Muzikinį foną poezijos šventėje suteikė solistė, Panoterių kultūros centro meno vadovė Leonora Veselkienė, kurios repertuare skambėjo dainos ir P. Širvio tekstais.

Mano miestas – Jonava. Čia užaugau, mačiau, kaip jis keitėsi ir gražėjo. Kasdienių darbų sūkuryje linkiu visiems akimirkai stabtelti, pasinerti į tą šventinį miesto šurmulį, surasti laiko šypseną pasėti ar krentančią žvaigždę stebėti, pasidžiaugti savo artimu, kolega, draugu ir palinkėti vieni kitiems santarvės, ramybės, supratimo ir dvasinės stiprybės.

Didžiuojuosi savo miestu, kitur nenorėčiau gyventi. Čia labai daug gerų žmonių, o juk žmonės ir yra miestas. Kokį jį sukursime, tokį ir turėsime. Su Gimtadieniu, Jonava!

Ingrida Gedvilienė

Jonava – tai seni prisiminimai, kada reikėjo iš Žeimių miestelio atvykstančiam berniokui įsijungti į mokyklų spartakiadą – bėgti estafetę, žaisti stalo tenisą, šaškėmis, šachmatais. Tai čia pirmąsyk peržengtas Kauno gatvėje stūksojusios pasakų, nuotykių, fantazijų karalystės – knygyno slenkstis, tai čia prie Neries prigludusiuose mediniuose Kultūros namuose žeimiečių mokinukų būrelyje teko ruoštis rajono dainų šventei, pagaliau čia nedrąsiai užsukta į „Jonavos balso“ redakciją, pirmąsyk įsižiūrėta į žurnalistų darbo specifiką, pasidžiaugta pirmais šiame leidinyje išspausdintais eilėraščiais.

Dabar, po pusės amžiaus, šis miestas – kasdienybės verpetas. Dabartis, kuriai jautiesi šiek tiek nusikaltęs, realybė, nuo kurios nepabėgsi. Čia jaučiuosi kaip plačiašakio medžio, kerojančio ant Varnutės šlaito, šakelė, kuri niekaip nenori vėjyje sulūžti...

Marius Glinskas

Su Neries kuždesiais per naktį, su dviračių takais aplink tvenkinius, su Jeronimo Ralio, Petro Vaičiūno, Abraomo Kulviečio dvasia, darbais, garsinusiais miestą, su partijų nesusikalbėjimais. Sveika būk, Jonava, gražėk, klestėk, kad ateinančioms kartoms liktų geri prisiminimai apie šiandien čia gyvenančius žmones, kad ateinantys po mūsų saugotų ir brangintų jų palikimą. Su Gimtadieniu, Jonava!

Albina Jefimenko

Jonava – gimtasis mano miestas. Matau save dar vaiko akimis – žvelgiu per autobuso langą ir žaviuosi įspūdingais senamiesčio žiburiais. Užuodžiu ką tik iškeptos duonos kvapą mažoje duonos parduotuvėlėje dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Ragauju vanilinius ledus iš kartoninių indelių netoli esančioje kavinukėje. Vaišinuosi autobusų stoties teritorijoje – žemės ūkio parodose – įvairiausiomis kaimo gėrybėmis ir stebiu įvairius gyvūnus. Lakstau pievomis Kosmonautų ir Rimkų mikrorajonų teritorijose ir netgi ganau karvę. Visa tai pakeitė išgražėjusios Neries pakrantės, dviračių takai, tvenkiniai, kavinės, sporto kompleksai, žaidimų aikštelės, stadionai... Ir visa ta simbiozė – tai mano mylimiausias miestas.

Valentina Kašauskienė

Jonava, Tu – mano gimtinė. Miestas, sukūręs nuostabiausius vaikystės prisiminimus. Kartu su manimi Tu augai, keiteisi, vis skleideisi kaip žiedas. Šiandien aš Tavimi galiu tik didžiuotis! Lai Tavo svetingos rankos dar ilgai saugos ir globos visus jonaviečius. O jonaviečiai globos ir puoselės Tave.

Justina Zaleckaitė-Ostreikienė

Gimiau ir augau Jonavoje, mano akyse plečiasi ir vis gražėja miestas, kuris man bus visada be galo brangus. Džiaugiuosi, galėdama pasveikinti Tave gražaus Jubiliejaus proga. Klestėk, mano gimtoji Jonava.

Lina Žuvininkaitė

Medžio drožiniai – Vytauto Ilonio.

IRENA BŪTĖNAITĖ-NAGULEVIČIENĖ: „NUO PRADŽIOS IKI DABAR“

Praėjusią vasarą poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė išleido trečią savo poezijos knygą „Nuo pradžios iki dabar“, kurioje yra ir naujų, ir ankstesniuose leidiniuose išspausdintų eilėraščių.

Autorė nelaužo tradicijos – kaip ir pirmuose rinkiniuose „Laiptai“ (1998 m.), „Praeities gelmės“ (2005 m.) gilinasi į laiko sampratą, žmogaus jausmus perteikia per gamtos prizmę, nemažai kūrinių skiria meilės, tėviškės temoms, monologu prabyla į Išėjusiuosius. Šis leidinys – tai tarsi lyrinė autorės savianalizė, prasmę suteikiant dabarties motyvui.

Visų trijų poezijos rinkinių viršelius puošia skrendančių paukščių siluetai. „Norėjosi, kad panašios iliustracijos parodytų ne tik kūrybinės minties tęstinumą, bet ir taptų savita leidinių sąšauka“, – samprotauja I. Būtėnaitė-Nagulevičienė. 110

Ji leidėjų prašo viršeliams parinkti pastelines, o ne ryškias, „rėkiančias“ spalvas. „Džiaugiuosi, kad to pasiekti pavyko ir leidžiant almanachą „Už tų langų“, ir šią mano rinktinę“, – priduria autorė.

Pasak Irenos, ji nesanti produktyvi kūrėja – kartais būsimo eilėraščio frazę nešiojasi mintyse keletą mėnesių, kol ji atsiveria žodžių liūtimi. „Kuriu tada, kai ateina kūrybinė nuotaika, ypatingai keisto liūdesio akimirkomis, kurios, manau, užplūsta kiekvieną žmogų. O išleisti šią rinktinę mane paragino pašėlusiu greičiu lekiantis laikas. Dėkoju gyvenimui, tiek daug davusiam ir nemažai atėmusiam. Gera turėti prisiminimus, sugulusius nuotraukomis į albumus, ranka rašytus laiškus, delnuose laikyti šiandieną ir, tegul kiek nedrąsiai, planuoti rytdieną. Tai nusako ir pats knygos pavadinimas“, – sako ji.

TIKĖJIMAS

Padėjom lietuvišką žodį ant kelio – teeina. Atvėrėme lūpas, atvėrėm širdis – į dainą Vėl rankšluosčius tiesiam, vėl drobes sau audžiam – į laimę, Iš naujo pareinam į gimtąjį sodžių – į kaimą.

Tai virpa banguoja rugių žalias laukas – išplaukia. Tai kuždasi karklas, upelin įbridęs, palaukėj. O vienkiemy tyliai armonika groja – sulaukė, Sugrįžo jaunystė į senąjį kaimą vienplaukė.

Nuskriet su vėju per laukus kartu... Atsigeriam rūko, rasa apsiprausiam – pakylam. Ant kryžkelės amžių giliai atsidūstam – Prabylam. O saulė armonikos ilgesį glosto virš šilo, Tarytum likimą ir viltį ant žemės išpylus...

SODRI GAIVA

Sodri gaiva birželio ramią naktį Užbūrė sielą praustis gerumu. Sušildyt dangų ir džiaugsmingai degti Prie miegančių po žemėm šulinių,

Pakviesti šokiui paslaptingą tylą, Kerėti ją šiltu širdies tvinksniu, Pažadint viltį, jeigu ji nuvylė, Pravirkt lietum iš debesų pilkų,

Pavirst drugiu, net jei savęs netektum, Sodri gaiva birželio tylią naktį Užbūrė sielą praustis gerumu.

NIJOLĖ MARKEVIČIŪTĖ–SMOLINA: „DAR VISKĄ PRISIMENU“

„Ateina laikas, kada daugiau imi kalbėti su savimi nei su žmonėmis. Mintims dabar daug laiko, todėl prisimeni viską. Lyg ekrane praplaukia gyvenimas. Atrodytų, ir išminties pakanka, tik kur ją panaudoti, nelabai randi. Visi skuba, visi užsiėmę. Todėl vis dažniau kalbuosi su popieriumi. Jis kantrus, išklauso“, – sako buvusi ilgametė kolektyvo „Rasakila“ vadovė, knygos autorė Nijolė.

Anot jos, stalčiuose guli dar labai didelis pluoštas eilėraščių, gal dešimčiai knygų pakaktų. „Nežinau, kokios jie vertės, bet mintys byra ant popieriaus lapų, juose prabyla praeitis, poezijos žodžiu išsilieja patirtis. Kuriu, vadinasi, gyvenu“, – nusišypso N. Markevičiūtė-Smolina.

Knygoje publikuojama apie 120 eilėraščių, kurie pagal temas suskirstyti į aštuonias atskiras dalis, turinčias pavadinimus. Kūrėja sako, kad, rinkdama leidiniui kūrinius, tiesiog dėliojo į pluoštelius pagal temą. Tarkime, skyriui „Tu – gyvasties pradžia“ parinkta poezija siejama su pačiais artimiausiais žmonėmis, o dalyje „Jei neištrintos vaikystės pėdos“ publikuojami vaikams skirti eilėraščiai. Skyrelyje „Apie save“ gana sarkastiškai vertinamas asmeninis amžius, tačiau leidinys baigiamas, autorės žodžiais, „tako į amžinojo poilsio namus“ apmąstymais skyrelyje „Prie amžinybės vartų“.

Tai trečioji N. Markevičiūtės-Smolinos autorinė knyga. Jonavietė yra išleidusi poezijos rinkinį „Paklydusi laike“ ir eiliuotas legendas „Ką legendos byloja“.

ATLEISK

Tik nepyki, širdie, Kad tavęs netausojau. Negailėjau, nesaugojau, Išdalinau. Buvo džiaugsmo ir skausmo, Gal ir nusivylimų. Neatstūmei, neatmetei, Nebranginau... Nesupyki, širdie, Per mažai gal mylėjau. Tu ėjai, vis skubėjai, Nesustojai, klupai Skubių laikrodžių dūžiais Gal kiek nevienodais Vis plakei, nors pavargus, plakei Per išbarstytą laiko žvirgždą. Tik nekaltink, širdie, Į tave, kiek galėjau, Sudėjau eilių ir dainų. Nepavark dar tvaskėti, Kai sustosi, Virsk mažu žaliu daigeliu..

IŠEINA METAI

Žiemos šarmoj laša šermukšnių ašaros.

Diena išeidama po kojom girgžda.

Tarsi dalia tava, kaip tavo metai

Per išbarstytą gatvėj žvirgždą. Šilku vėsiu tarp pirštų ilgesys praslysta Ir sniegenų ugnis apdegina šakas Savų svajonių traukinį vejuosi Pabėgiais. Pakol vakaras uždegs žaras.

Dūsauja sutemos už pilko lango.

Tiktai prie ko širdimi prisiglaust?

Užsnūdo snaigių žvaigždės po žibintais

Šešėliai iš pavarčių greitai pasitrauks. Ir buvo kas gyvenime juk ne be reikalo Šiąnakt brangink kas tikra, kas nemiršta. Girgždėdami išeina seni metai Per išbarstytą laiko žvirgždą.

ALOYZAS VAZNAITIS: „MELSVI RŪKAI“

Aloyzas Vaznaitis – aktyvus rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, prieš porą metų įstojęs į Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungą, pernai JAV vykusiame konkurse pelnė piniginę premiją už geriausią eilėraštį, o šiemet poezijos šventėje „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ kūrėjas tapo diplomantu.

Šių metų pavasarį jonavietis išleido pirmą eilėraščių rinkinį „Melsvi rūkai“.

A. Vaznaičio eilėraščius galima vadinti pokalbiais, kuriuose atsispindi autoriaus išgyvenimai, atsiveria daug kartų apmąstyta praeitis su akibrokštais ir maloniomis akimirkomis. „Neieškau žodynuose žodžio, sakiniai išsilieja savaime, nes tai yra mano jausmai. Man nepatinka šiuolaikinė, moderniąja vadinama poezija. Mano galva, tokie kūriniai yra produktas, o ne menas. Tai yra savęs parodymo sintezė, parenkant vulgarius, šaltus žodžius, o kartais net keiksmus. 114

Argi tai poezija? Poezija yra jausmas, garuojantis iš eilėraščio, kaip toji kava“, – samprotauja poezijos puoselėtojas.

Jonaviečio kūriniuose nėra rimuotų tekstų, jis pasirinko laisvą eiliavimą, tuo savo lyriką priartindamas prie prozos. Kūrėjo eilėraščių eilutės dažniausiai yra trumpos, sudarytos iš vieno, dviejų žodžių, neretai pasikartojančios.

Autorius, pasirinkęs praeities apmąstymų temą, neretai į savo gyvenimo kelią žvelgia nostalgiškai, suvokdamas, kad buvusio laiko į dabartį sugrąžinti neįmanoma, ir pripažįsta, kad „jaunystės laužas / jau seniai užgesęs“, o „svajotos naktys / Nugrimzdo praeitin...“

Anot autoriaus, „Melsvi rūkai“ – „pirmoji, bet galbūt ne paskutinė poezijos knyga.“

NUGRIMZDĘS LAIKAS

Užžėlęs takas Į praūžtą jaunystę, Nugrimzdęs laikas – Užmarštin... Prisiminimų aidas Atkeliavęs Mano jaunystės Usnim apžėlusiu Taku, Lyg migloje Jaučiu... Esu keliavęs Šiuo man pažįstamu Keliu... Menu, čia jazminai Žydėjo Ir ateities daina Skambėjo, Žvaigždėtos naktys, Ryški Mėnulio pilnatis... Ir aš, Kažkuo ne toks, Gal visiškai kitoks Iš ten... Į dabartį keliavęs...

Nurimę vakarai, Belikę tik Aistrų aidai... Užžėlęs takas, Nugrimzdęs laikas –Užmarštin... Ir aš, Kažkaip netyčia Iš jaunystės Į mūsų dabartį Esu jau atkeliavęs Mėnulio pilnatis Ir paukščių takas.

KIEKVIENĄ RUDENĮ

Kiekvieną rudenį Tau dovanoju rudenį. Gelsvas beržų viršūnes, Klevų rausvus lapus, Baltus rūkus Ir duona kvepiančius laukus.

Kiekvieną rudenį Tau dovanoju rudenį. Šilkus voratinklių ore, Subrendusius sodus, Padangėje paukščius, Saulėtekius tingius Ir rudenėjančius miškus.

Sau pasiimu Aš vėjų aimanas, Tuščiuos laukuos, Plikų beržų kamienus, Pastirusius klevus, Sušalusios rasos Lašus... Apniukusias žvaigždes Ir rudeninę slogią tylą.