Gijos į praeitį

Vytautas VENCKŪNAS

I. (NE)MEILĖS PASEKMĖS KULTŪROS PAVELDUI

Lig šiol nestigo romantizuotų pasakojimų apie Jonavos miesto įkūrimą. Suprantama, kai nėra istorinių dokumentų, leidžiama mistifikuoti istoriją kaip kas supranta. Bene labiausiai žeidžiamai skamba pramanas apie Joną ir Jonienę, kurie turėjo smuklę prie perkėlos per Neries upę, šalia svarbaus kelio į Žeimius ir Kėdainius, Ukmergę. Ir dar keisčiau skamba, kad miesto pavadinimas kilęs iš smuklininkų vardų. O kiek yra senesnių pasakojimų apie gynybinius įtvirtinimus Neries ir Varnakos santakoje! Išgalvotos istorijos arba neteisingai suprasti istoriniai dokumentai užgožia sąmonę ir apriboja mąstymą, dokumentinės tiesos paiešką. Tačiau daug kam patinka paviršinis istorijos supratimas. Gal todėl taip ilgai tylėjo istoriniai dokumentai – niekas jų nevartė, o ir vartyti nelabai buvo kam.

Daugelį metų istorinis, kultūrinis paveldas yra kaip akmuo po kaklu visų laikų ir spalvų politikams, „specialistams“, besirūpinantiems perduoti praeities žymenis ateities kartoms. Gal kiek daugiau finansuojamas Jonavos žydų gyvenimo vaizdavimas. Bet ir tai vardan atrakcijos, komercinio potraukio arba nebūto kaltės jausmo ir bandymo išsipirkti. Bet kur tada yra lietuviai, rusai, lenkai, laikę save tikraisiais Lietuvos piliečiais, gyvenę čia nuo neatmenamų laikų?

Taip, atkurti praeities istoriją brangu, juolab kad ir tyrinėjančiųjų, rašančių, renkančių išbarstytus praeities faktus ir artefaktus nėra. Sena tiesa, kad jei negali pats, samdyk specialistus, mokėk pinigus. Svarbiausia žinoti, ko nori, o tam dar reikia žinoti, ką turi. Nes kitaip gali būti kaip toje „Hiperbolės“ dainoje: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko...“

Jonavos rajonas – dirbtinis administracinio sovietinio pertvarkymo iš valsčių darinys, sutvertas 1950 metais. Lig tol egzistavę valsčiai, turėję pradžią XIX amžiuje, buvo pasiskirstę pagal savąją etninę kultūrą, parapijų ribos paprastai sutapdavo su valsčių administracinėmis ribomis, vienijo ir vienoda šnekta. Sujungus Jonavos, Žeimių, Panoterių valsčius į vieną rajoną, papildant juos atskirtomis Šėtos, Veprių, Širvintų, Žaslių, Vandžiogalos, Siesikų valsčių seniūnijomis, istorinis-kultūrinis paveldas netapo turtingesnis. Pagrindinių dviejų valsčių istorijos ir dalis palikimo liko buvusių Kėdainių ir Ukmergės apskričių fonduose, nes ten kraštotyros darbas turėjo senas tradicijas. Kėdainių krašto muziejus įkurtas 1922 m., Ukmergės – 1944 m., o Jonavos – tik atkuriamos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. Tai įvyko tik sąjūdiečių iniciatyva, įveikus partinės nomenklatūros pasyvumą. Matyt, tiesa, kad naikinti buržuazinę praeities istoriją ir religiją buvo pagrindinė ideologinė užduotis. Jonavos rajone, kuris tapo tramplinu komunistų partijos ir kitų „organų“ lyderiams į šiltesnes, geresnes tarnybas, tai pavyko šimtu procentų. Tam pasitarnavo ir spartus miesto vystymasis, kolūkių gyvenviečių kūrimas, gyventojus iškeliant iš vienkiemių ir sunaikinant jų būties ir buities tradicijas, šeimų istorijas. Vien Skarulių ir aplinkinių kaimų iškėlimas dėl „Azoto“ gamyklos statybų padarė neįkainojamą skriaudą kultūriniam paveldui, ištisai bendruomenių kartai. Deja, paskelbus nepriklausomybę, ir laisvos Lietuvos valdžia neskyrė deramo dėmesio ir finansų prarandamam paveldui sustabdyti, juo labiau – atkurti. O reikėtų kad ir Skarulių kaimą reanimuoti, kaip pamažu atsinaujina Laukogalių, Bazilionių kaimai.

Ką bekalbėti apie žūstančią poeto P. Vaičiūno gimtinę Piliakalnių kaime... Kad tai privati teritorija, nepaaiškinsime ateities kartoms.

Jau daugelį metų rašomos Lietuvos valsčių istorijos. Šiuo metu ruošiamos spaudai 95 monografijos. Su kokia meile yra parašytos 39 valsčių monografijos, enciklopedijos! Ir tai didelės išliekamosios vertės turtas. Deja, nei Jonavos, nei Žeimių, nei Panoterių valsčių tame sąraše nėra. Jei kas galvoja, kad tai valdžios apsileidimas, labai klysta. Valdžios ateina ir išeina. Lieka piliečiai, kurie savo abejingumą, arba nereiklumą valdžiai, paslepia trumpalaikiuose projektuose, arba perfrazavus – trumpalaikės atminties projektuose, nes patogu gyventi nepririštam prie gimtinės, neturint dvasinių įsipareigojimų. Abejingumas ir nereiklumas yra įteisinta nusikaltimo forma, ypač patogi bet kurio lygmens valdžiai, kurios priedermė tarnauti liaudžiai. Jeigu visi esame truputį nusikaltę, tai į ką mesti akmenį? Gal todėl vejami lauk Lietuvos piliečiai taip noriai pasineria į socialiai geresnę aplinką svetimoje šalyje. Vejami, nes nėra noro juos sulaikyti. Nėra žmogaus – nėra problemos. Labiausiai gaila, kad prarandame ne tik lietuvybę, prieraišą prie gimtinės, bet ir savo istoriją. Ir jei po kiek laiko kils nostalgija gimtinei, nebus ką prisiminti, nes apie ją niekas nerašė, nemokė, neišsaugojo. Ji visą šimtmetį buvo komos būsenos, užraugta sovietiniame raugale su laisvės anarchistiniais lauro lapais.

II. KĄ TURĖTUME ŽINOTI APIE JONAVOS DVARĄ?

Kodėl taip svarbu bent iš dalies atkurti Jonavos dvaro istoriją iš istorinių dokumentų fragmentų? Visų pirma – Jonavos dvaro žemėje įkurtas Jonavos miestelis, kurio 270-ąsias metines minėjome 2020 m. rugpjūčio 8 d. Reikia atkurti ne tik geografinėje, architektūrinėje plotmėje, bet ir kaip svarbų Jonavos miesteliui administracinį centrą ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) reikšmingą politinį centrą.

Lietuvos ir Lenkijos patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis – šviesuomenė, veikiama europinių pažangių judėjimų, revoliucijų, nuvertusių monarchinį valdymą daugelyje Europos šalių, siekė išlaisvinti abi

B. Gadišauskienė. Jonavos dvaro rūmai. Akrilas, kartonas, 80x60, 2020.

šalis nuo Rusijos ir Prūsijos okupacijos, atkurti tikrąjį ATR valstybingumą. Prasiveržiantys ginkluoti sukilimai 1794 m., 1830–1831 m. bei 1812 m. karo dokumentai liudija maištingą to laikotarpio politinį gyvenimą visoje Europoje, taip pat ATR valstybingumo praradimą. Ginkluoti sukilimai Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje prieš okupacinius režimus kildavo Lenkijoje, o pasibaigdavo pralaimėjimu Lietuvoje ir carinės valdžios žiauriomis represijomis. Tik Pirmojo pasaulinio karo baigtis išlaisvino abi šalis iš galybę praradusios carinės Rusijos.

Dvaras – daugiareikšmė sąvoka. Laikui bėgant kito dvaro funkcijos, statusas. Dvaras gali būti suvoktas ir kaip įvairios paskirties kompleksas (ūkinė, administracinė, reprezentacinė struktūra) ir kaip socialinė žmonių grupė. Smulkesnieji dvarai paprastai vykdė ūkines, administracines, reprezentacines funkcijas, stambesnieji turėjo savo palivarkus (gamybiniusadministracinius dvaro struktūrinius vienetus).

Jonavos dvaro reprezentaciniai rūmai administravo šalia esantį Jonavos palivarką, Jonavos miestelį, Šilų ir Skarulių dvarus (įvairiais laikotarpiais). Juozapui Kazimierui Kosakovskiui paveldėjus Jonavos dvarą, reprezentaciniai Jonavos dvaro rūmai tapo ir vyskupo rezidencija.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu istoriniuose teisiniuose šaltiniuose minimas Jonavos dvaras, o lietuviškuose istoriniuose šaltiniuose (po 1918 m.) jis vadintas Lipniako dvaru. Lipniako dvaru vadinami ir abu Jonavos bei Skarulių dvarai. Tai sietina su 1776–1794 m. laikotarpiu, kai ir Jonavos, ir Skarulių dvarus valdė vyskupas J. K. Kosakovskis. Sąvokos „Lipniako dvaro žemė, miškas“, „Lipniako dvaro savininkė L. Kosakovskienė“ dažnai pasikartoja dvaro žemės parceliacijos bylose, Žemės reformos valdybos protokoluose, teismų nutartyse.

Sulenkintas, surusintas pavadinimas Lipniakas (rus. – липниaки – liepų lapai; rus. липниaк – jaunas liepynas; liepa (medis) lenk. – lipa) sietinas su liepų medžių giraitėmis apaugusiais Neries krantais. Jis atsirado tuometinėje šnekamojoje vietos miestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų kalboje. Žinios apie dvaro statybą, architektūrą, supančią infrastruktūrą be galo kuklios, fragmentiškos. Vienintelis tikras rašytinis istorinis dokumentas yra Jonavos dvaro ir miestelio turto, priklausiusio J. K. Kosakovskiui, inventorizacijos aktas, surašytas 1796 m. birželio 20 d.1 Būtent šis didelės apimties inventorizacijos aktas tapo naujo leidinio „Jonavos dvaro valdos 1796 metų inventorius“ ašimi.

III. JONAVOS DVARAS POLITINIŲ VĖJŲ SŪKURYJE

„Jonavos dvaras buvo viena pirmųjų Lietuvos vietovių, kurią jau 1768 m. antroje kovo pusėje pasiekė žinia apie Baro konfederacijos pradžią (vasario 29 d.) Lenkijos Podolėje. (...) Jauniausias M. Zabielaitės-Kosakovskienės sūnus Simonas Kosakovskis – Kauno pataurininkas, būsimasis Lietuvos didysis etmonas, Varšuvoje užmezgė ryšius su naujos konfederacijos lyderiais. Vėliau kurį laiką aktyviai veikęs Vilniuje, 1768 m. viduryje grįžo į Jonavos dvarą, o miestelyje kaip tik buvo rengiamasi naujos bažnyčios konsekracijai (įšventinimui). Jonavai ir jos dvarui buvo lemta tapti pirmųjų ginkluotų sukilėlių būrių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kūrimo ir ginkluotos kovos su intervencinėmis Rusijos imperijos pajėgomis etninėje Lietuvoje centru.“2

„Taigi Simonui, o iš dalies ir Juozapui Kazimierui (pastarasis, beje, 1771 m. pabaigoje Vilniuje buvo areštuotas už ryšius su konfederatais) prisidėjus prie Baro konfederacijos, 1768 ir 1771 m. Jonavos dvaras tapo svarbiausiu etninės Lietuvos sukilimo židiniu. (...) Neabejotinai tuomet Jonava nukentėjo nuo rusų kariuomenės rekvizicijų ir prievartos, o dvaro pajamomis tai pat neretai buvo finansuojamas sukilimas. Iš Jonavos dvaro ir miestelio pajamų Simonas šio brolio buvo išlaikomas ir emigracijos metais (1772–1775 m.), todėl Baro konfederacijos laikai (1768–1772 m.) Jonavai lėmė sąstingį ir netgi nuosmukį.“3

Po motinos Marijos Kosakovskienės mirties Jonavos dvare 1769 m. rugpjūčio 9 d. keturi broliai formaliai pasidalino tėvų turtą ir šį aktą įtvirtino tik 1776 m. balandžio 2 d. (aktikuota 1777 m. vasario

1 LVIA, f.11, ap. 1, b. 1590. 2 V. Jankauskas, A. Narkevičius, V. Venckūnas. Prikeltas laikas. Jonava žemėlapiuose ir fotografijose p. 40–41. Vilnius, 2015. 3 Ten pat, p. 45.

20 d. LVIA, SA b. 15222), prabėgus beveik aštuoneriems metams. Jonavos dvarą ir besikuriantį miestelį paveldėjo vyskupas Juozapas K. Kosakovskis, davęs įsipareigojimą pasirūpinti sesers Onos kraičiu.

Jonavos dvaras ir miestelis, įsiteisėjus palikimui, patyrė tikrą renesansą: plėtėsi miestelis, nes činčo teise nuomojama žemė buvo palankus sandoris verslininkams. Ypač tuo pasinaudojo žydų tautybės piliečiai, neturintys teisės įsigyti žemės. Tvarkant miestelį ir Jonavos dvaras patyrė rekonstrukciją. Jis atgijo tiek iš išorės, tiek iš vidaus, ir atitiko to meto reikalavimus priimti aukšto rango svečius. Jonavos dvaras tapo vyskupo J. K. Kosakovskio rezidenciniu dvaru. Vyskupo ryšiai buvo platūs ir įvairūs. Čia, Jonavoje, lankėsi tuometiniai aukšti LDK ir Lenkijos katalikų bažnyčios hierarchai, Abiejų Tautų Respublikos politiniai veikėjai: Zabielos, Tiškevičiai, Radvilos, Oginskiai. Išpuoselėtas dvaras tapo ne tik vyskupo gyvenimo ir darbo vieta, bet ir savotišku kultūros centru. Vienuolyne sukaupta gausi, daugiau nei tūkstančio knygų biblioteka lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis buvo plačiai žinoma.

III.1 1794 M. SUKILIMO ĮVYKIAI

1794 m. balandžio 20 d. vakarą savo Liukonių dvare šv. Velykas švenčiantį Rusijos kariuomenės generolą leitenantą Simoną M. Kosakovskį pasiekė išgąstingos žinios, jog iš buvusio tėvų dvaro, o tuomet broliui, Livonijos vyskupui ir Vilniaus koadjutoriui Juozapui Kosakovskiui priklausiusio Jonavos dvaro, Liukonių link juda maištaujantis Lietuvos kariuomenės dalinys.

Iš tikrųjų tą dieną S. M. Kosakovskis gavo tris detalius pranešimus: apie kariuomenės sukilimą Šiauliuose, sukilėlių įvykdytus areštus Martyniškyje bei minėtą maištaujančios kariuomenės dalinių judėjimą Liukonių, Vilniaus kryptimi.

Sukilimas plito labai sparčiai. Nuo LDK kariuomenės dalių, vadovaujamų Lietuvos bajorų, sukilimo balandžio mėnesį ir sukilimo akto, paskelbto balandžio 16 d. Šiauliuose, bei Vilniaus užėmimo ir Lietuvos sukilimo akto, paskelbto balandžio 24 d., praėjo savaitė laiko. Istoriniai faktai rodo, kad jau balandžio 20 d. tiek Martyniškio, tiek Jonavos dvarai pateko į sukilusios kariuomenės ir Baro konfederacijos civilių šalininkų rankas. S. M. Kosakovskis (1741–1794), Rusijos kariuomenės generolas leitenantas ir LDK lauko etmonas, balandžio 25 d. kriminalinio teismo apkaltintas tėvynės išdavyste, kolaboravimu, neteisėtu etmono pareigybių pasisavinimu ir nuteistas mirties bausme pakariant. Bausmė viešai įvykdyta Rotušės aikštėje Vilniuje 1794 m. balandžio 25 d.

Pastaba: Rusijos kariuomenės generolas leitenantas S. M. Kosakovskis, paskelbus Laisvosios generalinės LDK konfederacijos aktą 1792 m. birželio 25 d., buvo paskirtas LDK lauko etmonu. Šis LDK laikų titulas buvo atkurtas naujai sukurtos konfederacijos valia. Pagrindinis naujos konfederacijos teisinių aktų sudarytojas J. K. Kosakovskis sveikino ir laimino brolį per iškilmes Vilniuje. Nuo tada istoriniuose šaltiniuose S. M. Kosakovskis įvardijamas kaip užimantis ir Rusijos kariuomenės generolo leitenanto, ir Lietuvos etmono (kariuomenės vado) pareigas. „Per 1794.III.12 – XI.16 sukilimą visas J. K. Kosakovskio turtas Varšuvoje, Vilniuje ir dvaruose buvo konfiskuotas sukilėlių. Jonavos dvaro vertybės taip pat perimtos sukilėlių. Dvare rastas sidabras, sudarius du inventoriaus egzempliorius, rotmistro ir sukilėlių paskirto dvaro administratoriumi A. Driežiuko išgabentas į Varšuvos monetų kalyklą: kalant naujas monetas buvo finansuojamos sukilėlių išlaidos. Didelė dalis Jonavos dvaro archyvų perimta sukilėlių ir, matyt, žuvo kovų audrose. Kažkiek ūkinių dokumentų buvo išsaugota ir XIX a. laikyta Žeimių dvare.“4

1794 m. nacionalinio išsivadavimo sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje kilo prieš Targovicos konfederacijos įvestą nuolankų ir palankų režimą Rusijos imperijai.

Sukilimui vadovavo Tadas Kosčiuška, laikęs save lietuviu ir nesėkmingai bandęs išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po antrojo ATR padalinimo (1793 m.) ir Targovicos konfederacijos valdymo. Rugpjūčio 12 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o sukilėliai atsitraukė, apsistojo Jonavoje. Toliau per Kauną ir Marijampolę sukilėliai patraukė į Seinus. Pralaimėjimas mūšiuose ties Vilniumi tapo sukilimo pralaimėjimu.

4 Ten pat, p. 51.

1 pav. Karinių veiksmų situacinis planas. Sukilėlių atsitraukimas pažymėtas raudona punktyrine linija. LTE, t. 11, p. 451.

1794 m. lapkričio 16 d. sukilimas buvo numalšintas. Šio sukilimo išdava – 1795 m. įvykęs trečiasis ATR padalinimas, visiems laikams sunaikinęs bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę.

III.2 1831 M. SUKILIMAS LIETUVOJE

1830–1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje buvo to laikotarpio demokratinių valstybinių valdymo formų kaitos Europoje dalis. 1830 m. liepos 27–29 d. Prancūzijos buržuazinė revoliucija, nutraukusi Burbonų dinastijos valdymą, paskatino kitas Europos tautas išsivaduoti. Bene labiausiai archajiška valstybė – carinė Rusija, okupavusi Lietuvos ir Lenkijos unijos žemes, buvo labiausiai pažeidžiama galimo tautinio ir socialinio sukilimo. Sukilimas, sėkmingai prasidėjęs Lenkijoje, į Lietuvą persimetė atvykus Lenkijos kariuomenės daliniams, tačiau čia buvo sutiktas organizuotos Rusijos kariuomenės pajėgų. Stichiškas vietos bajorų, inteligentijos būrimasis į sukilėlių būrius reikalavo centralizuoto koordinavimo, kad netaptų tik partizaninio karo veiksmais. Vieni iš pagrindinių sukilimo vadų – generolas A. Gelgaudas, D. Chlapovskis, H. Dembinskis ėmėsi veiksmų, kurie užtikrintų sukilėlių armijos sėkmingą koordinuotą veiklą, išstumiant Rusijos kariuomenę iš etninių žemių. Prie generolo A. Gelgaudo kariuomenės štabo Lietuvoje sudaryta sukilėlių laikinoji lenkų centrinė vyriausybė. Birželio 10 d. Kėdainiuose išleistas įsakymas, o birželio 11 d. Žeimiuose – skelbimas gyventojams. Įsteigtos sukilėlių vyriausybės pirmininku A. Gelgaudas paskyrė buvusį Lenkijos kariuomenės generolą grafą T. Tiškevičių.

„Jonava buvo vienas iš sukilėlių koncentracijos punktų. Čia 1831 m. birželio 11 d. sudaryta laikinoji Lietuvos sukilėlių vyriausybė, veikusi vos mėnesį...“5

„Jau birželio 12 d. Jonavoje įvyko pirmasis naujos sukilėlių vyriausybės posėdis.“6

Jonava, kaip viena iš sukilimo vadaviečių ir kaip viena iš kariuomenės rezervo dislokavimo vietų puolant Kauną ar Vilnių, dažnai minima sukilimo kronikose. Jonavos apylinkėse veikė Romainių dvarininko Mauricijaus Prozoro vadovaujami sukilėliai. Pasitraukus iš Jonavos Rusijos kariuomenės inžinerijos kuopai, 1831 m. balandžio 8 d. į miestelį įžengė pasiųstas K. Piotrovskio sukilėlių būrys. Puolant Vilnių, kariuomenę papildydavo nauji sukilėlių būriai. Jonava buvo vienas iš sukilėlių koncentracijos punktų. Čia M. Prozoras organizavo, komplektavo sukilėlių kariuomenės dalinius.

Kauno pavietas (Mauricijaus Prozoro atsiminimai).

Pasiruošimas Visuotiniam sukilimui sparčiai plito. Sukilimo emisarai iš įvairių pavietų pranešinėjo apie piliečių pritarimą ir jų ryžtą sukilti. Kunigaikštis Oginskis turėjo būti vyriausiuoju sukilimo vadu ir paskirti Visuotinio sukilimo dieną. Jo veiklą sutrikdė 1831 m. kovo 25 d. netikėtai kilusi Žemaičių revoliucija ir po jos atskiruose pavietuose skirtingu laiku prasidėję sukilimai, kurie priešui jau nebuvo netikėti ir todėl sukilimo perspektyvoje buvo nepageidaujami.

Tėvynės meilė ir ryžtas išsivaduoti iš jungo skatino mane atsargiai vertinti savo asmeninį sugebėjimą vadovauti pavieto sukilimui. Tad ėmiau dairytis tinkamo žmogaus šiai sunkiai užduočiai vykdyti. Deja, nieko neradau ar tai dėl vienų neryžtingumo, ar dėl kitų laikinos išvykos, bet delsti negalėjau, nes maskolių valdžia mane įtarinėjo jau vien dėl neatsargios veiklos pasiuntinių, kuriuos siunčiau pirkti ginklų ir amunicijos. Nedelsdamas po Žemaičių sukilimo, jau kovo 27 d., Kauno paviete iškėliau laisvės vėliavą.

5 F. Sliesoriūnas, 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974, p. 216. 6 Przengląnd historyczno-voiskowy, t. III, p. 249. 15

Gynybiniu požiūriu stipri Kauno miesto padėtis, atnaujinti įtvirtinimai ir šešių tūkstančių reguliarios kariuomenės įgula su puse baterijos patrankų neleido man ir svajoti apie miesto paėmimą su mažiau nei dviem tūkstančiais kovotojų, kuriuos turėjau per visą karo Lietuvoje laikotarpį ir kurių ginkluotėje šaunamieji, t. y. medžiokliniai, šautuvai be durtuvų, sudarė vos dešimtadalį, likusieji – dalgiai ir vinių spygliais smaigstytos medinės kuokos. Reikėjo pasirinkti vietovę, kurioje piliečiai galėtų pritarti (pasirašyti) konfederacijos aktui ir posėdžiauti man pakvietus į sudarytą komitetą. Patogiausias buvo penkios mylios nuo Kauno prie Neries esantis Jonavos miestelis. Karininkas Kornelijus Piotrovskis, vadovaujantis stipriam žvalgybos daliniui, nedelsdamas nustatė ten esant silpnai priešo įgulai ir po kelių šūvių užėmė miestelį, kuriame buvo maisto sandėlis ir įvairių karinių reikmenų. Sandėlyje esantys odiniai balnai, gūnios, mediniai balnai, žąslai, diržai šautuvams ir t. t., taip pat geležiniai įrankiai, paruošti vieškeliui per Jonavą tiesti, kuriuos įsakiau dalinai perdirbti į ietis, buvo panaudoti mano dalinio ginkluotei, o likutį paskyriau kitiems pavietams.

Komiteto nariai Mykolas K., Ignotas V., Vincentas S., Ignotas B., Stanislovas V., vėliau, grįžę iš Maskvos kalėjimų, Stanislovas G. ir Antanas M. atliko didelį darbą, organizuodami maitinimą žmonėms sušildyti ir jų nuotaikai kelti tinkamose sodybose, aprūpindami kariuomenę maistu ir pašaru. Šie didžiulės pagarbos verti piliečiai nedraugiškoje, priešams palankioje aplinkoje buvo priversti kaskart keisti pasitarimų būstinę, dažnai pasislėpę varganose trobelėse ar miško tankmėje, meilės tėvynei vedami, liko ištikimi savo veiklai iki jų šventą viltį palaidojo Lietuvon grįžusio Gelgaudo karinė nesėkmė. Gerbdamas savo žemiečių ryžtą, lenkiu jiems galvą, bet privalau paminėti dar vieną pilietį: Bernardas Šiukšta jau sukilimo pradžioje paliko šeimą ir užgyventą turtingą namą, surinkęs šimtą raitelių ir du šimtus pėstininkų, prisijungė prie mano dalinio ir iki galo kartu visais keliais ėjo.

Komiteto veikla padėjo man skirti žymiai daugiau laiko karo veiksmams. Nutariau savo dalinių grandinę pratęsti nuo Jonavos iki Rumšiškės miestelio, t. y. nuo Neries iki Nemuno, siekiant sutrikdyti priešo susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno.7

7 H. Moscinski. Powstanie 1831 roku na Litwe. Wspomnienia uczestnikow, Wilno, 1931. 16

Pralaimėjus sukilimui ties Vilniumi, persekiojami sukilėliai traukėsi Lenkijos, Prūsijos link. Vėlgi kronikose ir prisiminimuose Jonava minima kaip atramos punktas. Čia visą laiką buvo sukilėlių kariuomenės dalinių. Tikėtina, kad sukilėlių daliniai buvo dislokuoti jų užimtame Jonavos dvare, nes kitos vietos kompaktiškame miestelyje paprasčiausiai nebuvo.

Galutinai numalšinus sukilimą, prasidėjo Lietuvos depolonizacijos, arba rusinimo, procesas. Lenkų dvarai, kurie rodė prielankumą sukilimui, buvo sekvestruoti arba konfiskuoti. Jonavos vienuolynas buvo uždarytas, o pastatas perduotas valstybės žinion. Visos nevalstybinės įstaigos privalėjo savo raštvedybą tvarkyti rusų kalba, nekalbant apie lietuvių spaudos draudimą, įsigaliojusį po 1863–1865 m. sukilimo. 1830 m. vasario 24 d. Jonavos dvaras (turima omenyje – dvaro žemės) buvo išnuomotas Elžbietai Kosakovskytei-Giedraitienei, Vilniaus gubernijos sienų teismo prezidento žmonai, kuri įsipareigojo iš pelno, gauto iš karčiamos ir už žemę, 90 sidabrinių rublių skirti kunigui Jonavoje, o 30 sidabrinių rublių – Skarulių kunigui išlaikyti. Suprantama, Rusijos valdžios represijos negalėjo paliesti Jonavos dvaro ir likusio po sukilimo dvaro turto. Kokie buvo sukilėlių santykiai su nuomos turėtoja, nežinoma, bet atsikartojantis T. Kosčiuškos vadovaujamo sukilimo scenarijus suponuoja mintį, kad sukilėlių pusėje nesant Kosakovskių giminės atstovų, Jonavos dvaras buvo užimtas ir nusiaubtas sukilėlių antrą kartą.

III.4 KUR DINGO DVARAS? TIK FAKTAI

1850 m. duomenimis, Skarulių parapijai priklausė Jonavos ir Skarulių miesteliai bei dvarai – Jonavos, Skarulių, A. Kulvos, Ž. Kulvos, Skrebinų, Terasavos, Santakos, Gegužinės, Čičinų, Beržų, Marviliaus, Vaivadiškių, Stašėnų, Barborlaukio, Šveicarijos.8

1857 m. didžiausioje ir žymiausioje XIX a. geografinėje kelionėje po LDK teritoriją Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, archeologijos Lietuvos pradininkas, po ekspedicijos Neries upe apie dvaro rūmų buvimą dešiniajame Neries upės krante, prie

8 LVIA, f. 669, ap. 3, b. 380, l.34; LVIA 669, ap. 2, b. 276 l.64 (byloje yra daugiau statistinių žinių apie gyventojų sudėtį).

pat Jonavos miestelio, neužsimena, nors pats lankėsi pačiame miestelyje ir vaizdžiai jį aprašė. XXIII skyriuje pateikta Neries upės statistika, kur surašytos Neries dešiniojo kranto gyvenvietės, o 133-iuoju numeriu (p. 284) įvardintas Jonavos dvaras.9

„Gyvenant vyskupui Juozapui, Jonavoje radosi mūrinis dviejų aukštų apskritas dvaro rūmas su aukštu bokštu, iš kurio vyskupas gėrėjosi Jonavos apylinkėmis. Tiesia linija į vakarus nuo dvaro buvo liepų alėja, kuri vedė į moterų vienuolyną, kuris XIX a. pradžioje buvo panaikintas. Vienodais atstumais iš abiejų galų buvo vyrų Šv. Trejybės (trinitorių) vienuolynas – dviejų aukštų mūrinis pastatas. Šalia buvo medinė katalikų bažnyčia, perstatyta 1791 m. į mūrinę. Šalia – dviejų aukštų vyskupo namas su klebonija. Namas turėjo aukštą bokštą su dideliu laikrodžiu.

Apskritame dvaro rūme, neskaitant vyskupo kambarių, buvo išstatyta: bažnyčios tarnų (duchovenstva) valgykla, svečių apartamentai, o prie pat rūmų apskrita aikštelė buvo apsodinta liepomis pasivaikščiojimui, o netoliese – pušynėlis toms pačioms reikmėms...

(...) Po 1830 m. sukilimo dvaro pastatai buvo sunaikinti ir vietoje rūmų pastatytas vieno aukšto medinis pastatas.“ (Laisvas vertimas iš rusų kalbos.)10

Išvada:

- A. Diadelevui rašant straipsnį apie Jonavą ir gyvenant Jonavoje, jau nebuvo Jonavos dvaro rūmų, jo griuvėsių, antraip būtų juos detaliau aprašęs. - Dvaro sodybvietės, kurios plotas apie 9 ha, tuometinė valdžios nesunaikino. Ją valdė J. Kosakovskio giminės palikuonys. Dvarvietė sunaikinta tik vykdant 1923 m. žemės reformą. - Patys rūmai sunyko 1812–1831 ir 1857 m. laikotarpiu. Nesant kitų istorinių faktų, galima kliautis tik A. Diadelevo tekstu, bet tai gan atsargus vertinimas, kurioje vietoje buvo pastatytas vieno aukšto medi-

9 K. Tiškevičius. Neris ir jos krantai, Vilnius, 2013, Mintis, p. 258–261, 284. 10 Pamiatnaja knižka Kovenskoi guberniji 1894 m., Kaunas. Straipsnis A. Diadelev. Mestečko Janovo. Leidinys paruoštas spaudai 1893 metais. nis pastatas. Vienaip ar kitaip dvaro rūmų sunaikinimas – to meto karinių veiksmų pasekmė.

IV. JONAVOS (LIPNIAKO) DVARO PARCELIACIJA

Lietuvos žemės tvarkymo departamentas, siekdamas teisiškai tvarkingai atlikti žemės reformą, dėl Jonavos dvaro žemės teisėtų savininkų nustatymo kreipėsi į Kauno apygardos teismo notarą. Atsakydamas į laišką Kauno apygardos teismo vyresnysis notaras 1923 m. rugpjūčio 23 d. patvirtino:

Į Tamstos š/m Liepos 19 dienos raštą Nr. 2498 pranešama, kad sulig Kauno apskrities pripažinimo aktų rejestru Marė Jeroslavo duktė Kosakauskaitė ir Liuda Juozo duktė Kosakauskienė yra savininkės Jonavos dvaro, kurį įgijo įpėdinystės teisėmis po grafo Jeroslavo Liudviko sūnaus Kosakovskio sulig Kauno Apygardos Teismo 1890 metų rugsėjo 29 dienos sprendimu ir po mirties Mykolo Jeroslavo sūnaus Kosakausko, sulig Kauno Apygardos Teismo 1909 metų rugsėjo 1 dienos sprendimu ir kad minėtame rejestre jokių servitutų nėra užrašyta.11

Lietuvos žemės tvarkymo departamento duomenimis, Liudvikai Kosakovskienei Kauno apskrities Jonavos valsčiuje priklausė 273 ha žemės, priskiriamos Jonavos dvarui, ir 200 ha žemės, priskiriamos Martyniškio dvarui Kėdainių apskrityje, Žeimių valsčiuje. 1923 m. balandžio mėnesį Žemės reformos valdyba svarstė Žemės reformos komisijos nutarimą, priimtą 1923 m. sausio 5 d. dėl Jonavos (Lipniako) dvaro žemės paėmimo reformos reikalams iš Liudvikos Kosakovskienės. Žemės reformos valdyba sprendimu Nr. 335 nutarė:

1. Laikyti perėjusią valstybės nuosavybėn nuo 1922 04 03 Lipniako dvaro žemę, kuri buvo L. Kosakovskienės nuosavybė Kauno apskrityje, Jonavos valsčiuje su visu esamu nekilnojamu turtu;

2. Perėjusią valstybės žemę ir esamą joje nekilnojamą turtą perimti valdžios žinion, kolei Lipniako dvaras bus išparceliuotas.

11 LCVA, f. 1330, ap. 10, b. 101.

3 pav. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Lipniako dvaro sklypų, paskirtų Jonavos miestui praplatinti, planas, sudarytas 1923 m. Žemės tarkymo departamento. Fragmentas - sklypas Nr. 31. Pažymėti statiniai atitinka žemiau išvardintų statinių eilės numerius. LCVA, f. 1250, ap. 4, b. 3/235.

Šiame akte pažymima, kad iš L. Kosakovskienės buvo nusavinta valstybės žinion 300 ha miško pagal 1920 m. rugpjūčio 18 d. Žemės reformos įvedamąjį įstatymą.12

Žinia, kad Jonavos (Lipniako) žemė Jonavos miesto prieigose bus nusavinta valstybės reikmėms ir parceliuojama, sklandė seniai iki pasirodant miesto plėtros planui (žiūr. 2 pav.).

Jonavos vidurinei mokyklai, kuri įsteigta 1920 m. rugpjūčio 20 d., trūko patalpų ugdymo veiklai. Jau 1921 m. vasario 10 d. Jonavos vidurinės mokyklos pedagogų tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo mokyklos vedėjas J. Kartanas, kapelionas S. Irtmanas, mokytojai F. Kisielytė, E. Srogienė, M. Kulakauskas ir tėvų komiteto pirmininkas S. Nasvytis, buvo priimta rezoliucija:

Kadangi Lipniako dvaro graf. Kasakauskienės m. Jonavoje valdomas per įgaliotinį (tokie dvarai sulig įstatymo manoma, kad bus perimti į Valdžios ir par12 Aktas. 1924 gegužės 20 d., LCVA, f. 1330, ap. 10, b. 101. celiuojami, o naujai įkurtai Jonavos Viduriniajai keturių klasių mokyklai ateinantiems mokslo metams visai nėra tinkamo buto net pasamdyti, Pedagogų Taryba nutarė kreiptis į Šv. Ministerijos pradžios Mokyklos Departamentą, kad pastarasis pasirūpintų išgauti nuosavybėn per atatinkamas Valdžios įstaigas ir paminėto čion dvaro jo namus, kur būtų galima įkurti mokyklą, padarius remontą, ir bent 10 dešimtinių žemės prie tų namų paskirti ir ateityje įsteigti prie mokyklos žemės skyrių.13

1923 m. rugsėjo 29 d. Žemės reformos valdybos nutarimu (aktas Nr. 105) Švietimo ministerijos Jonavos vidurinės mokyklos reikmėms paskirtas 3,0 ha ploto sklypas (registracijos Nr. 7, sklypo Nr. 31) Jonavos (Lipniako) dvare.14

Remdamasis Žemės reformos valdybos nutarimu, Kauno apskrities žemės tvarkytojas specialiu aktu Jonavos vidurinei mokyklai perdavė sklypą Nr. 31 ir esančius dvaro statinius (3 pav.). Išlikę dvaro statiniai,

sprendžiant iš jų būklės, buvo seni ir galėjo būti sta18

13 14 LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101 IMG 1429. LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101 IMG 1439.

tyti prieš daugelį metų, vėliau perstatyti ant tų pačių pamatų. Mokyklai perduoti šie statiniai: 1. medinis gyvenamas namas, gontų stogu, vidutinio stovio, ilgio 25 m, pločio 16 m, aukščio 5 m;

2. medinis kluonas su mūro filioriais, gontų stogu, ilgio 35 m, pločio 18 m, aukščio 3,3? m, blogame stovyje;

3. medinė kumetynė, gontu stogu, blogame stovyje, ilgio 13,7 m, pločio 13,7 m ir aukščio 4 m;

4. medinis tvartas, visai sugriuvęs, ilgio 8,7 m, pločio 4 m, aukščio 1? m;

5. medinis svirnas, gontų stogu, blogame stovyje, ilgio 15,6 m, pločio 7,8 m, aukščio 4 m;

6. medinis kluonas gontų stogu, ilgio 38 m, pločio 18,3 m, aukščio 3,3? m, blogame stovyje.15

Jonavos vidurinė mokykla buvo įsikūrusi buvusiame vienuolyne, vėliau Jonavos ligoninės, kuriai vadovavo J. Ralys, pastate. Pastatas priklausė Jonavos bažnyčiai, tad 1921 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Jonavos bažnyčios kurato ir tos pačios mokyklos kapeliono S. Irtmano vieneriems metams. Sutartis periodiškai buvo tęsiama iki pat 1941 m.16

Panerių g. Nr. 16 ir Nr. 18 sublokuotas statinys, 2020 m. Autoriaus nuotrauka.

V. DVARO RŪMŲ VIETOS PAIEŠKA

Mokykla neperkelta į numatytą sklypą. Jame įsikūrė 2-ojo pėstininkų pulko atskiroji kuopa, kuri apsigyveno Jonavoje 1927 m. gruodžio 2 d. 1930-iaisiais, Vytauto Didžiojo metais, Lietuvos prezidento Antano Smetonos įsaku ji buvo pavadinta Vytauto Didžiojo kuopa. Pastatas, kuriame turėjo įsikurti vidurinė mokykla, tapo amunicijos sandėliu. Pastato galas buvo atitvertas arklidei, iš galo pristatyta medinė daržinė. Arklidėje buvo laikomi penki kuopos arkliai ir vežimai. Matyt, nuo tų laikų išliko senasis pastato pavadinimas. Vietos gyventojai jį vadindavo „koniušne“ net tuomet, kai buvo įrengti kultūros namai. Pokario

15 LCVA, f. 1330, ap.10, b. 101. 16 V. Venckūnas. Jonavos valsčius ir miestas 1918–1940 m., p. 41.

1 pav. Jonava 1893 m. Rusijos karo kartografų sudarytame žemėlapyje. LXVI-1 1893–1898 m., Lietuva. Mastelis: 1 varstas – 1 colis. Žalia linija žymi atstumą nuo Jonavos katalikų bažnyčios iki dvarvietės rūmų pastato, lygų 500 m.

metais sandėliai buvo paversti gyvenamosiomis patalpomis, o šalia Neries, kur prieškaryje buvo kasamas žvyras miesto reikmėms, įrengta kulkinio šaudymo šaudykla.

Buvusios Vytauto Didžiojo kuopos kareivinės (3 pav., 2-a ir 6-a pozicijos), vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo paverstos Jonavos žydų getu, o po karo tapo gyvenamosiomis patalpomis. Miesto stadionas, įrengtas tarp minimo vienaukščio pastato (3 pav., 1-a pozicija) ir buvusių kareivinių, ilgą laiką buvo Jonavos sportininkų pagrindinė treniruočių ir rungtynių bazė. Pradėjus Panerio kvartalo užstatymą daugiaaukščiais namais apie 1970 m., stadionas ir buvusios kareivinės 19

2 pav. 500 m atstumu nuo Jonavos bažnyčios pernešti, 1 pav. atvaizduoti dvaro statiniai (raudonos linijos). Raudona kontūrinė linija žymi dvaro sodybos teritoriją, kuri užima 9 ha plotą dabartiniame Jonavos miesto Panerio kvartale tarp J. Ralio, Birutės ir Pylimo gatvių. Menama dvaro rūmų vieta apibrėžta apskritimu.

nugriautos. Statinys ant upės kranto, kurį greičiausiai mini A. Diadelevas, nors daugelį kartų remontuotas, išliko. Išliko ir buvusio kumetyno pastato rūsys (3 pav., 3-ia pozicija), kuris mena, kad kadaise tai buvo milicijos areštinė, dar vėliau – gyvenamasis namas. Nūnai tai kavinė „Arma“.

1893 m. Rusijos karinės topografijos žemėlapyje pavaizduotas Jonavos dvaras, jo atskiri statiniai buvo įvardinti G. D. (rusiškai – Gospodskij dvor) (žiūr. 1 ir 2 pav.) Centrinis rūmų pastatas yra 500 m nuo katalikų bažnyčios. Uždėję topografinio žemėlapio rodinius ant Jonavos miesto plano, tuo pačiu 500 m atstumu nuo katalikų bažnyčios gauname preliminarią dvaro rūmų geografinę vietą.

Būtent toje vietoje šiuo metu stovi statinys, turintis du adresus. Panerių g. 16 namas pastatytas 1945 m. (registro Nr. 20/24418). Pirminė jo paskirtis – gyvenamoji. Vėliau, atlikus rekonstrukciją, paskirtis pakeista. Šis statinys sublokuotas su kitu statiniu, kurio adresas Panerių g. 18 (registro Nr. 20/24419), pastatytas 1919 m. ir rekonstruotas į gamybinės paskirties 20

statinį. Nuo 1978 m. jis priklauso AB „Audimas“.

Senieji kartografiniai dokumentai liudija apytikrį statinių plotą, geografinę padėtį ir leidžia spręsti dvaro rūmų buvimo vietą. 1923 m. dvarų parceliacijos bylos papildo bendrąją informaciją apie išlikusius dvaro statinius po I pasaulinio karo. Tarpukario fotografijos padeda identifikuoti statinius ir aplinką, kuri fragmentiškai išlikusi iš XIX a.

Jei tikėtume A. Diadelevo straipsnio „Mestečko Janovo“ teiginiu, kad dvaro rūmų vietoje pastatytas vienaaukštis medinis pastatas, tuomet Panerių g. Nr. 16 ir Nr. 18 pastatas bei geografinė vieta atitinka daugelio rašytinių ir kartografinių dokumentų teiginius. Ypač ryškus akcentas yra naujausias leidinys „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“, patvirtinantis šioje vietoje buvusią dvaro rūmų egzistenciją.

Suprantama, teiginiams patvirtinti būtų reikalinga atlikti tiek Panerių g. Nr. 18 statinio pamatų, tiek Vytauto g. Nr. 15 pamatų bei rūsio tyrimą jų amžiui nustatyti. „1796 m. Jonavos dvaro inventoriaus publikacija (originalas ir vertimas į lietuvių kalbą) yra itin informatyvus ir vertingas istorinis šaltinis. Jis neabejotinai turėtų tapti vienu iš atraminių visų tolesnių senosios Jonavos (ir ne tik) istorijos tyrimų stulpų, ar kalbėtume apie miestų raidą apskritai, ar vertintume kitų mokslo sričių – visuotinės istorijos, teisės istorijos, etnologijos, menotyros, sociologijos, žemės ūkio – požiūriu, aptartume jame gyvenusias religines ir tautines bendruomenes, amatus, demografiją ir daugybę kitų dalykų...“17

17 Jonavos valdos 1796 metų inventorius. Vilnius, VDA leidykla, 2020.