Kas jis, poetas – riteris ar melagis?

POETUI PETRUI ZLATKUI – 80

KAS JIS, POETAS – RITERIS AR MELAGIS?

Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos P. Zlatkaus

AUKŠTAITIJOS GAMTOS UŽAUGINTAS

Šis žmogus man visada primena poezijos riterį. Gal ne tą iš La Mančos, bet panašų, nepalaužiamai savo idėja tikintį vyrą. Ne vieną dešimtmetį jodinėdamas ant kantraus Rosinanto, jis dėlioja posmus savo vaizduotėje seniai apsigyvenusiai Dulsinėjai iš Toboso ir tiki, kad tai ne kažkokia pramoga, žodžių žaismas, o nepaprasti mylimosios širdį ir protą pavergiantys burtaženkliai. Kartais savo kelyje prijoja kokį nors išoriškai patrauklų, bet viduje sutrešusį vėjo malūną, nutaiko į jį ietį, retsykiais nepašykšti ir kritikos strėlių, nors per daug nesigraužia, jei nepataiko. Jam svarbu joti, įsivaizduoti pievų gėles skinančią mylimąją ir kloti po kojomis jai sonetų vainikus.

„Apie save pasakoti ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad tai mano gyvenimas, apie kurį geriausiai pats žinau, o sunku todėl, kad tenka ilgai ieškoti žodžių, perduodančių ne anketinius duomenis, o vidinę įtampą, aplinką, kuri žavėjo, jaudino“, – pradeda pasakoti apie save jonavietis P. Zlatkus.

Gimęs Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, berniukas vaikystę praleido nuostabiame Aukštaitijos kampelyje, tarp kalvų ir pušynų, prie, anot jo, gražiausios Lietuvos upės Lėvens. Tik kiemas skyrė nuo dieną ir naktį ošiančios Šimonių girios, todėl Petriuko laisvalaikį užėmė ne tik grybavimas, meškeriojimas, bet ir gamtos stichijų stebėjimas, įvairios fantazijos. Baigęs Noriūnų septynmetę, berniokas norėjo mokytis itin romantiškos kino mechaniko specialybės. Išvyko į Kauną ir netrukus įgijo ne tik šią, bet ir motoristo, elektromonterio profesijas. Kurį laiką su kilnojamuoju kinu dirbo Ukmergės rajone, kur su savo tarškančia aparatūra ypač buvo laukiamas Želvos, Žvinėnų, Vėdarų, Biliūnų kaimuose. Po pusmečio sugrįžo judančių paveikslėlių (dažniausiai anuomet populiarių rusiško kino juostų) rodyti arčiau tėviškės, ten pat netrukus baigė darbo jaunimo vidurinę mokyklą, rimčiau spustelėjo poetinę plunksną. „Dar vaikystėje pajutau trauką poezijai. Gerai prisimenu gruodžio vakarą, kai perskaičiau Juliaus Janonio eilėraštį apie žiemą. Galvoje perkračiau kiekvieną žodį, sintezuodamas ir išryškindamas realų žiemos nuotaikos paveikslą. Graudu buvo ir gaila vienišo šą-

P. Zlatkus tarp tėvelio ir mamytės, apie 1947 m. P. Zlatkus su mamyte, broliais ir sesute, apie 1947 m.

Noriūnų septynmetė mokykla, V klasė. P. Zlatkus – antroje eilėje trečias iš kairės.

P. Zlatkus – mechanikų mokyklos mokinys, 1958 m. lapkričio 19 d.

Prie kino projektoriaus. Kaunas, 1958 m. Su bendramoksliais. P. Zlatkus – antroje eilėje pirmas iš kairės, 1958 m.

lančio paukštelio. Tuomet ir man gimė pirmi eilėraščiai apie šaltus žiemos vakarus ir... motiną. Neatmenu nė eilutės. Prasmė – vienatvė. Po to ėmiau rašyti apie viską, ką pamačiau, pajutau, sužinojau. Pamenu savo pirmą mažą žalsvais viršeliais bloknotą su vaikiškais posmais. Gaila, neišsaugojau jo. Vėliau į rankas pateko kraštiečio Vytauto Rudoko pirmoji knygelė „Žydi eglių viršūnės“. Eilės mane sužavėjo savo paprastumu, vaizdingumu ir menišku žodžiu...“ – tęsia pasakojimą jonavietis.

NEVIENADIENIŲ MŪZŲ VILIOJAMAS

Kiekvienas poetas turi savo akmenį, beržą ar upės vingį, kurio visą gyvenimą ilgisi. Petrui tokia įkvėpimo stotelė buvo gimtoji upė Lėvuo.

Todėl užuot bylojęs apie save, smulkmeniškai dėliojęs savo pasiekimų ir praradimų datas, poetas mieliau pasakoja apie jungtį su gamta, savo lyrinį kodą,

nes, atrodo, medžiai ir vėjas jam svarbiau nei kažkoks bestseleriu vadinamas skaitalas, spiningą mėtyti pamokęs bičiulis ar akyse šmėstelėjusi moteris, pretenduojanti galbūt į nevienadienes mūzas. „Pavasarį, kada gamta pasipuošia baltu kaštonų ir alyvų žiedų kilimu, melsvais vakarais aš eidavau prie Lėvens, atsisėsdavau ant akmens, po alyvų skėčiu, ir klausiausi nuostabaus, užburiančio žemės balso. Iš už Lėvens atslenka tylios vakarinės sutemos, kaip pulkas balandžių nusileidžia tarp žalių kalvų, atrodo – mosuoja nematomais sparnais, priglusdami prie baltų kvapiomis kekėmis pasipuošusių alyvų. Vos vos virpa salsvas, per dieną saulėje įkaitęs oras, prisodrintas gėlių aromato, jis lengvai svaigina galvą ir iššaukia sielos ilgesį. Krūmų, susipynusių upės pakrantėje, tankmėje suokia skardžiabalsės lakštingalos. Nusileidžia gili naktis, mirksinčiomis žvaigždėmis išpuošdama dangų. Noriūnų parke tyliu aidu atsišaukia dainos garsai, prislopintas juokas. Aš sėdžiu, stebiu, klausausi. Aš semiu į save visą gyvenimą ir kvapus, o atgijusios tolimos praeities legendos nusineša mane nuo Lėvens krantų į kitą – stebuklingąjį pasaulį...“ – dėlioja jaunystės įspūdžius poetas.

NUOLAT PASIILGĘS HARMONIJOS

Apie tą sielos ir kūno harmoniją su Petru sušnekome neatsitiktinai. Jaunystėje, tiek mokykloje, tiek tarnaudamas kariuomenėje, jis stengėsi neatsilikti nuo kitų nei sprinto distancijoje, nei plaukimo takeliuose, nei štangos kilnojimo ar klasikinių imtynių salėje. Vėliau prioritetą patikėjo savišvietai: be Main Rido ar Kuperio „indėniškų“ romanų, įsijautė į Puškino, Lermontovo, Jesenino kūrybą, nepraleisdavo kiek ryškesnio lietuvių klasikų blykstelėjimo. „Rašai kaip Jeseninas“, – neaišku, ar priekaištą, ar pagyrimą, tapšnodami per petį, jam kartais pasako „Šaltinio“ klubo senbuviai, ir tai jį glumina.

Tarnybą sovietinėje kariuomenėje Petras šiandien prisimena nenoriai, be šveikiškos ironijos. Pasienyje su Turkija vos ne kasdien tekdavę susidurti su įvairiomis grėsmėmis. Demobilizuotas triūsė Kremenčiugo naftos perdirbimo įmonės statybose. Vedė, persikėlė arčiau žmonos tėviškės – į Odesos sritį. Po vestuvių vėl daug skaitė, stengėsi neatsilikti nuo žmonos bent

Prie Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos, 2017 m. jau rusų klasikos srityje. Eilėraščius rašė epizodiškai ir dažniausiai neužbaigtus kišdavo į stalčių. Atvykę į Jonavą, Zlatkai įsikūrė anuomet prestižiniame Kosmonautų rajone, o nagingos Petro rankos buvo reikalingos ir azotinių trąšų gamykloje, ir statybos treste, ir kitose mūsų įmonėse. Buvęs kupiškėnas neužmiršo savo pomėgių. Netrukus įstojo į literatų klubą, veikusį prie „Jonavos balso“, jo eiles, trumpas noveles nuo 1968 m. ėmė spausdinti ne tik rajono, bet ir kiti Aukštaitijos leidiniai. Petras tris kartus tapo Aukštaitijos žurnalistų susivienijimo konkurso laureatu, Vidurio Lietuvos draugystės konkurso laureatu, nuo 1998 m. jonavietis – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Pelnė ir daugiau nominacijų, prizų: tapo „Žydinčios vyšnios šakelės“ diplomantu už geriausią vaižgantišką eilėraštį, o 2016 m. pasižymėjo net kaip humoristas – tapo Lietuvos humoristinių eilėraščių „Humoro medis“ konkurso laureatu. Pastebėta ir jo prozos plunksna: jonavietis apdovanotas dr. N. Bataitytės (JAV) literatūros fondo S. Bataičio vardo premija.

Šiandien, susitaikęs su brandaus amžiaus pliusais ir minusais, P. Zlatkus nepasitraukia į literatūros paraštes. Išleidęs keturias prozos ir penkias eilėraščių knygeles, vis dar traukia iš stalčių, taisinėja, tobulina savo jaunystės, dažniausiai kariuomenės laikų, „opusiukus“, vieną kitą parašo ir naują. O renginiuose atsistojęs su mikrofonu, bene vienintelis iš literatų posmus pažeria iš atminties, ne iš popieriuko. Tai suteikia kūrėjui ir artistiško žavesio, ir žemiško paprastumo. Atrodo, čia pat, penktoje eilėje, kukliai pasislėpusi už kitų galvų, sėdi jo išsvajotoji Dulsinėja ir sprendžia sunkią mįslę: tas poetas išties toks riteris ar?..

Kasmetiniame poezijos mėgėjų suėjime Viešosios bibliotekos terasoje, Jonavoje.

TRYS ŽVAIGŽDĖS

Mes ėjome Lėvens krantu, Sukibę rankomis, Lengvai apsvaigę. Aukštaičių kaimas Snaudė ant kalvos, Dienos vargus užbaigęs – Nepabaigęs.

TAUROSTA TIK NEŽAISK ŠYPSENA

Tu kaip fėja Iš pasakų knygos atėjus, Man šypsaisi, Praeinant pro šalį. Aš – aitrus mišinys iš tulžies Ir įkaitusio tropikų vėjo, Arktikos speigo, Intrigų markizų Versalio.

Ant medžių lapų Ašarų lašais Rasa žvilgėjo, Kaip karoliai fėjų, Ir mėnuo Iš už debesies, Tarytum bernas Pavydus, žiūrėjo.

Šešėliai du vis sekė Paskui mus, Kvepėjo ajerais, O gal čiobreliais... Mes ėjome tenai, Kur švietė žvaigždės trys: Dvi pirmos – mums, Trečioji – mūsų daliai.

2020 05 01 Lankiau kazino, Lošiau kortomis pokerį, kvailį Ir taurelę nuodų, patikėki, Ne vieną išgėriau. Iš manęs neišgirsi sakmės Apie žaviąją Leilą, Jos agato akis, Plaukus, draikomus Azijos vėjo. Ir nežaisk šypsena –Ji pražudė ne vieną poetą. Gaila, nesugrįš, kas išėjo Gert priešaušrio vyno. Nuo manęs tavo atvaizdą Greitai paslėps spalio lietūs, Liks tik gatvė Ir riedantis srautas mašinų.

2018 10 18