Jonava – mano namai

Dr. Ramūnas ČIČELIS, literatūros kritikas, rašytojas

Rašyti atsiminimus apie gimtąjį Jonavos miestą man yra didžiulė privilegija, nes jaučiuosi ypatingai Dievo pamalonintas, kad čia vaikystę praleido rašytojas Grigorijus Kanovičius, o brandos metus – daktaras, vertėjas Jeronimas Ralys. Rašytinė atmintis apie abu šiuos žmones yra nepaprastas moralinis įpareigojimas laikytis Dekalogo etinių normų ir nepamiršti to krašto, kur pradėjau dar gana neilgą savo gyvenimą.

O sutikau jį 1979 metų gegužės 26 dienos vidurdienį, labai karštą ir be lašelio lietaus, Ukmergės ligoninėje. Praėjus maždaug savaitei po to, kai gimiau, į kaimyninį miestą manęs ir mano Mamos aplankyti atvažiavo mano Tėtis bei mūsų kaimynė jonavietė Elena Valienė. Tvarka tais laikais buvo griežta – jokie lankytojai į palatas neįleidžiami, todėl svečiai stovėjo kieme, o aš ir Mama šypsojomės jiems per langą. Vėliau, jau būdamas paaugęs vaikas, ir net dabar važiuodamas per Ukmergę mintimis bandau įsivaizduoti pirmąsias savo gyvenimo dienas.

Minėtoji kaimynė E. Valienė – viena svarbiausių mano vaikystės personalijų. Būdamas mažas, dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, todėl pusdieniui būdavau paliekamas namuose vienas (tais laikais nedarbingumo dokumento tėvams dėl vaikų ligų niekas nerašydavo). Didžiąją laiko dalį praleisdavau skaitydamas knygeles ir klausydamas radijo per anuometinį mūsų turėtą VEF aparatą. Jau tada maniau, kad per radiją labai daug kalbama, o man labai norėdavosi kuo dažniau išgirsti muzikinių melodijų. Kai viskas pabosdavo, belsdavau į kambario elektros lizdą ir Baba Elena prieidavo iš savojo kambario. Klausdavo, ką veikiu ir ar nenuobodžiauju. Kai man būdavo labai liūdna, guosdavo, kad tuoj pareis tėveliai. Šiandien, gyvendamas Jonavoje, nematau ir jau turbūt nematysiu tokių kaimynų santykių, kokie buvo įprasti prieš beveik keturis dešimtmečius.

Bet štai ateidavo vasara ir ligos baigdavosi. Tuomet laukė Kosmonautų gatvės 26 namo kiemas su gausybe draugų ir netoliese buvusiomis futbolo bei krepšinio aikštelėmis. Pamenu, kai vieną dieną su broliu Dainiumi susiruošėme žaisti futbolo, kieme ant suolelio sėdėjęs E. Valienės vyras Jonas tarmiškai ir juokingai mūsų pasiteiravo: „Tai putbolą einat‘ mušt‘?“ Mums tokios dialektinės garsų modifikacijos pasirodė labai juokingos, todėl ilgam įsiminė. O futbolo aikštelėje mano brolio (buvau per mažas žaisti, todėl tenkinausi žiūrovo statusu) ir vaikų iš aplinkinių namų laukdavo istorinės rungtynės: Kosmonautų rajono rinktinė susiremdavo su apatinės miesto dalies jaunaisiais futbolininkais. Rezultatų būdavo visokių, tačiau nėkart neteko matyti vėliau, po 1990-ųjų, įprastomis tapusių muštynių. Tos rungtynės vykdavo be trenerių ir būdavo svarbiausias mūsų vaikiškos vasaros įvykis. 1986-ųjų rugsėjo pirmąją įsiminiau kaip tokią dieną, kai pirmąkart gyvenime, avėdamas naujutėlaičius raudonus batukus ir rankose laikydamas kar-

delį, nuėjau į tuometinę Pirmąją vidurinę mokyklą. Vėliau, filologijos studijų metais, dėl šios priežasties ypač atidžiai skaičiau Jurgio Savickio novelių rinkinį „Raudoni batukai“ ir daug ką ten radau sau svarbaus ir aktualaus. Mokykloje pakliuvau į a. a. Onutės Čeplijauskienės vadovaujamą klasę. Dėl mokytojos asmenybės bruožų vyravo beveik kariška disciplina ir griežta tvarka. Pradinėse klasėse nebuvau geras mokinys – bėgdavau iš pamokų, kurias pravaikščiodavau slampinėdamas po miestą. Panašiai elgiausi ir vėliau, jau baigęs pradines klases: buvau vėjavaikis, ir niekas man nerūpėjo. Mokykla tuo laikotarpiu man atrodė lyg kalėjimas, į kurį prievarta suvarytieji kažką privalo veikti. Beje, neseniai savęs paklausiau, kaip dabar reaguočiau, jei kas nors pasakytų, jog artmiausius dvylika metų praleisiu tame pačiame pastate su tais pačiais žmonėmis diena po dienos? Atsakymas – tikrai nevienareikšmis ir skatinantis kreipti akis žemėlapyje į Suomijos valstybės pusę, kur mokykla dabar yra visiškai kitokia, nei buvo sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje ir Jonavoje.

Paauglystės metais Jonava man labiausiai įsiminė kaip vieta, iš kurios norėjosi veržtis į pasaulį: kone kasdien galvodavau, kad anapus horizonto yra kažkas pažadėta, kažkas geresnio nei čia. Kadangi paskutinėse mokyklos klasėse tapau gamtininku, neretai ištrūkdavau į sostinę Vilnių, nes pakviesdavo tuometinis Lietuvos jaunųjų gamtininkų stoties metodininkas Almantas Kulbis. Ne vienam vėlyvąją vaikystę išgyvenančiam žmogui norisi ko nors ieškoti – aš Jonavos svarbą savo gyvenime supratau, šį miestą siedamas su netoliese tekančiu Lietavos upeliu, po kurio apylinkes vaikščiojau ne vieną dešimtį kilometrų, bandydamas suprasti, kaip randasi gamta, kaip gyvena augalai ir gyvūnai, kokie ekologiniai pavojai tyko mano gimtojo miesto žmones.

Vis dėlto esminis ir svarbiausias mano mokyklinių metų autoritetas – tai tuometinė Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, lituanistė Rita Čiužienė. Kiek su ja valandų po pamokų prasėdėta, beieškant tinkamiausio sinonimo, kai respublikiniams filologų konkursams ruošiau savo rašinius! Kodėl mokytoja dėjo tiek pastangų į mano filologinius įgūdžius ir žinias, nepaklausiau iki šiol. Viliuosi, dar turiu tam laiko. O per atstumą jai galiu tik dėkoti ir su džiaugsmu prisiminti tuos Jonavos Žeimių tako kiemus, pro kuriuos grįždavau namo po lietuvių literatūros neformalių konsultacijų.

Įstojęs į universitetą, gimtąjį Jonavos miestą buvau kiek primiršęs – retokai grįždavau į tėvų namus. Tačiau Vilnius, atrodytų, žadėtos vidinės laisvės taip ir nesuteikė. Išgyvenau sostinėje daugiau nei dešimtmetį, tačiau niekada šiuo didmiesčiu nesižavėjau. Per daug ten būta aplinkinių pasipūtimo ir arogancijos, kuri tuoj pat atstumdavo ir palikdavo vienatvėje. Vėliau, baigęs studijas, daug važinėjau po užsienio šalis, ieškodamas laimės ir ten. Likimas, o gal ir mano jaunystės kvailumas lemdavo, kad svetur taip ir neįsigyvenau, nė vienoje kitoje valstybėje neužsibuvau. Liko tik gausybė įvairiausių atsiminimų, kuriuos sieju su šiandienos Jonava: juk mūsų miesto žmonės tokie panašūs į Italijos neapoliečius, nes dauguma tokie pat guvūs ir nuotaikingi, nors neretai ir mažiau išsilavinę; argi galiu ilgėtis Berlyno, kai Jonavoje matau vis gražesnę ir tvarkingesnę aplinką, kuri byloja, jog vokiškas tvarkingumas įmanomas ir mūsų mieste? Ne vienas Lietuvos miestas gali Jonavai pavydėti tokio aktualaus istorinio įvairių tautybių ir religijų žmonių sugyvenimo, kuris man labai stipriai primena amerikietiškas, niujorkietiškas, patirtis. Galėčiau vardyti ir vardyti pamėgtų miestų ypatybes, tačiau neverta – pakanka gyventi Jonavoje ir suprasti, kokiu puikiu miestu mes visi dalijamės.

Ir pagaliau – naujausia mintis apie Jonavą. Mano ankstyvosios jaunystės paieškas ir klajones lėmė labai suprantamas akstinas – norėjau gyventi tokioje vietoje, kur jausčiausi laisvas. Šiandien suprantu ir priimu filosofo Arvydo Šliogerio teiginį, kad laisvė nėra rusiška valužė (kai leista viskas, net ir tai, kas destruktyvu), ji yra sąmoningas savęs apribojimas. Be to, laisvė yra ir Dievo man, kaip ir kiekvienam žmogui, gimstant suteikta valia apsispręsti – savo kuklias pastangas skirti bendrajam gėriui kurti ir didinti. Tokią moralinę maksimą man diktuoja ir gausi asmeninė patirtis, ir pabaigtos doktorantūros studijos vieninteliame Lietuvoje artes liberales krypties Vytauto Didžiojo universitete. Tik supratęs, kad savo laisvu noru niekur nesiveržiu, galiu džiaugtis gimęs ir užaugęs savo tėviškėje, Jonavos mieste, kurį dabar interpretuoju kaip universalią vietą, leidžiančią dirbti, rašyti, skaityti ir džiaugtis kitais gyvenimą įpusėjusio filologo džiaugsmais. Jonavą be pasipūtimo ar arogancijos esu netgi pavadinęs „mažuoju pasaulio centru“ – tokia vieta, kurioje, remdamasis jos istorija ir tradicija, galiu tęsti ir dvasiniu požiūriu turtinti jos gerąją ateitį.