Taurosta Nr. 1 (17) 2023 m.

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2023 M. NR. 1 (17)

Jonava XX a. 3-iame dešimtmetyje. Nuotrauka iš Lietuvos aviacijos muziejaus. LAM GEK16418/LAM VF10641. Nežinomas autorius.

I. DATOS

Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčiai – 230

VI. IŠTAKOS,

1-ame viršelyje – Žeimių apylinkės gamtovaizdžio pokyčiai. Vytauto Kalpoko nuotrauka.

2-ame viršelyje – Jonava XX a. 3-iame dešimtmetyje. Nuotrauka iš Lietuvos aviacijos muziejaus.

LAM GEK16418/LAM VF10641. Nežinomas autorius.

3-iame viršelyje – Mintys. Juodkrantė 2022. Vytauto Venckūno nuotrauka.

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka

REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas

KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė

ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava,

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt

MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys

TIRAŽAS – 350 egz. | ISSN 2424-4317

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

RĖMĖJAI

Jei bėgi nuo baimės, nepaspruksi, nes ji lauks priekyje plačiai išskėtusi rankas...

PAKALBĖKIM ATVIRAI, LIETUVOS PILIETI

Šiandienos Ukrainos patirtis yra labai aktuali ir, beje, pritaikoma ne tik karo grėsmės ar konflikto metu. Ir civilinė visuomenės dalis turi ko pasimokyti iš šio Europoje tebesitęsiančio karo.

Generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius 1939 m. išleistoje knygoje „Karinis valstybės rengimas“ yra pasakęs, kad „Valstybės gynybos planuose svarbus vaidmuo tenka visuomenei, todėl pačios visuomenės rengimas arba rengimasis savo valstybės gynybai yra vienas iš svarbiausių uždavinių.“ Privalome įsisąmoninti, kad valstybė gali turėti pačius genealiausius gynybos planus, moderniausius ginklus, gausius indėlius bankuose, tačiau jie taps beverčiai, jei vi-

suomenė nebus pasirengusi ginti savo šalies. Visa tai arba pavirs pelenais, arba bus iš mūsų atimta – kaip plėšiamoje ir prievartaujamoje Ukrainoje. Kiekvienas mūsų esame to „stebuklingo“ gynybinio plano dalis ir nuo mūsų priklausys, ar tas planas suveiks, ar ne...

Pagalvokite, ar galima niekada nesitreniravus imti ir nubėgti maratoną? Ar galima niekada nesimaudžius šaltame vandenyje šokti į eketę ir, išbuvus kurį laiką, dar pajėgti atlikti gyvybiškai svarbias užduotis? Ar įmanoma niekada nešaudžius imti ir iš pirmo šūvio pataikyti į „dešimtuką“? Teoriškai taip, bet praktiškai – išeis šnipštas. Taip ir su gebėjimais elgtis sudėtingose ar krizinėse situacijose.

Plk. Aleksiejus GAIŽEVSKIS

Parlamento gynėjas savanoris.

Kai žinai, kokia grėsmė tyko arba gali ištikti, atitinkamai gali pradėti tam ruoštis, kadangi pasirengimas yra svarbiausia prevencinė priemonė grėsmei atremti. Pasirengimas prasideda namuose – šeimoje. Labai svarbu kiekvienam įsisąmoninti, kad žmogus (jaunas ar ne – nesvarbu) yra auklėjamas asmeniniu pavyzdžiu. Karyboje tam naudojamas populiarus posakis „vadovautis asmeniniu pavyzdžiu“ , o Antrojo pasaulinio karo legenda generolas George’as S. Pattonas (JAV) yra pasakęs: „vadovauk man, vadovaukis manimi arba nešdinkis man iš kelio“.

Kaip formuojamas atsparumas grėsmėms? Svarbiausia – ugdyti patriotiškumą. O tam daug nereikia, nes viskas prasideda namuose. Jei esi patriotiškas ir myli tėvynę, gerbk valstybinius simbolius, švęsk ir minėk valstybines šventes, žinok pats ir mokyk jaunąją kartą Lietuvos valstybinių simbolių reikšmių. To gėdytis nereikia ir privalu daryti visur: šeimoje, darbe, socializuojantis su draugais, kaimynais. Viskas ir visada yra apie valstybę: apie jos istoriją, kultūrą, vertybes. Gali būti svetimtautis, svetimšalis, tačiau jei apie

šalį, kurioje gyveni, kalbą ar kultūrą, istoriją atsiliepi su pagarba ar net didžiuodamasis – visiškai nesvarbi tampa tautybė, nes esi šalies, kurioje gyveni, patriotas. Nereikia net spėlioti, ką darys mūsų vaikai, kai mes juos nuo mažumės ugdysite pilietiškai, vesimės į valstybinių švenčių minėjimus, kartu su šeima gersime arbatą prie Sausio 13-osios atminimo laužų. Jie vėliau darys tą patį, kadangi yra mūsų pačių mažieji veidrodėliai, kurie, jei ne dabar, tai užaugę mus atspindės. Todėl vadovaukime kitiems savo pavyzdžiu, nes autoritetais netampama per prievartą – negali elgtis kaip veidmainis, o iš kitų reikalauti, kad tokie nebūtų.

Taip pat turime suprasti savo svarbą valstybei, pareigas ir įvertinti, kur mūsų vieta. Jei esi karys, policininkas, gaisrininkas, medikas, valdininkas – visuomenėje atlieki gyvybiškai svarbias funkcijas. Galbūt esi rezervo karys, turėsiantis prisijungti prie valstybės gynybos mobilizacijos metu. Tačiau yra geležinė taisyklė, kuria vadovaujamasi nuo civilizacijos atsiradimo – pirmiausia privaloma pasirūpinti šeima, kad ji būtų saugi. Nes šeima – tai Tėvynė, dėl kurios mes

Ukrainos karių rengimo kurso pabaiga, 2015 metai. A. Gaiževskis stovi centre.

visi kovosime. Ir nepakaks tik išmokyti susikrauti išgyvenimo kuprinę. Vienas mūšyje ne karys, todėl turime stiprinti bendruomeniškumą.

Ukrainos karo pavyzdys: tėtis mobilizuotas, mama išėjo į parduotuvę. Įvyko Rusijos okupantų antskrydis – bomba ir… mamos nebėra. Namie – trys vaikai iki dešimties metų. Ką daryti? Aplink viskas dega, brangi kiekviena minutė, kad būtų išsaugota vaikų gyvybė ir jie nepanikuotų lauke, kur didžiausias pavojus, ieškodami mamos. O dabar, sakykime, esate visiškai nesociali šeima, intravertiškos uždaros asmenybės, patys tokie ir vaikus tokius išugdėte, tiesiog su niekuo nebendraujate. O ir kam to reikia, juk „man ir taip gerai“... Tada sveikiname – patys save įstūmėte į kritinę situaciją, nes greičiausiai neturite šalia žmonių, kuriems rūpėtumėte. Rezultatas – vaikai palikti likimo valiai. Būkime „biedni, bet teisingi“ – nepažįsti ir galvos neskauda. O jeigu, atvirkščiai, esame aktyvūs bendruomenės nariai, kartu švenčiame šventes, gimtadienius, padedame vieni kitiems?.. Tuomet, kaip sakė A. de Sent Egziuperi knygoje „Mažasis princas“, tampi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini. Situacija, kai sėdate į automobilį, prikrautą daiktų, pasirengęs bėgti, tačiau matote prie lango prilipusius ir išsigandusius kaimynų vaikus. Ką darote? Jeigu jų nepažįstate, greičiausiai nuvažiuosite. Tačiau niekada sau neatleistumėte, jei tai yra vaikai, kurie su jūsiškiais vakar organizavo pižamų vakarėlį. Jie jūsų širdyse irgi tapo mylimi ir saugomi. Tuomet, net neabejoju, būtinai paklausite, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos ir, sužinoję apie nelaimę, išmesite iš mašinos daiktus,

kad susodintumėte tuos vaikus. Ir valgyti jiems duosite, ir vaistų paimsite, nes žinote, kas kuo serga… Mes ne „banderlogai“, gaujomis negyvename, bet ir nesame niekšai, kad išduotume mums brangius žmones, o paskui likusį gyvenimą graužtumės...

Informacija valdo viską. Kad žinotum, kaip reikia elgtis, kur eiti, ko klausti, kokių imtis priemonių, pirmiausia privalu suprasti, kas vyksta aplinkui. Elektros nėra, internetas neveikia, telefono baterija išsikrovusi… Pirmiausia yra artimiausi draugai, kaimynai ir jokių VBS (viena bobutė sakė). Visada turi budėti klausimai: kas pasakė? ar aš jį pažįstu? pasitikiu? Kada ir kur galiu pasitikrinti informacijos teisingumą? Elementari logika diktuoja, kad reikia patikrinti keletą informacijos šaltinių. Žmogus nebūtinai gali meluoti, tačiau jo emocinė būklė verčia panikos būsenoje išsikalbėti, o tada ir pasipila… Visos prielaidos ir fantazijos virsta nepatvirtintais faktais. Neskubėkime priimti sprendimų, ieškokime, kas turi radiją, mobilųjį internetą. Gaudykite eteryje valstybinius kanalus, visada žinokite, kad greta bus skleidžiama ir priešiška propaganda, todėl būkite budrūs. Kur ir kokie saugiausi evakuacijos keliai, kur veikia valdžios institucijos, kur yra valdžios organai, ten bus informacijos bei tikėtina pagalba.

Kodėl tokioje kritinėje situacijoje svarbi vienybė su valstybe? Juk Lietuvoje taip nepopuliaru „mėgti“ valdžią. Elementaru, nes krizės metu valdžia bus vienintelė, kuri užtikrins valstybės valdymą. Ir ne tik valstybės gynybos garanto – kariuomenės – funkcio-

A. Gaiževskis tarptautinėje operacijoje Afganistane, Herato mieste, 2006 m.

Tarptautinėje misijoje Afganistane su Čagčarano miesto gubernatoriumi, jo pavaduotoju ir JAV patarėju, 2005 m.

navimą, tačiau ir visų gyvybiškai svarbių institucijų veiklas, sąveiką su užsieniu, nevyriausybinių organizacijų veikimą ir veiklų sinchronizavimą, pagalbos prioretizavimą ir pan. Prieš Rusijos kariuomenės įsiveržimą į Ukrainą prezidentą Volodymyrą Zelenskį „piršo“ su kas antru šalies oligarchu, darė iš jo prorusišką asmenį, tačiau valstybėje prasidėjus karui ir kilus krizinėms situacijoms, jis tapo lyderiu, tarnaujančiu tautai. V. Zelenskis niekur nepabėgo ir neperbėgo, iki šios dienos valdo valstybę ne blogiau nei bet kuris įgudęs politikas, o gal ir net geriau.

Jei asmuo deklaruoja nepasitikėjimą savo valstybe, jis iš dalies kolaboruoja su okupantais, nes pastarųjų siekis – piliečiams įvaryti nepasitikėjimą vietos valdžia. Tada nesunkiai galima primesti marionetinę vyriausybę. Visiems valdžios keikūnams reikia pasiūlyti, kad, būdami nepatenkinti valdžia, per rinkimus balsuotų už tuos, kuriais pasitiki. Jei asmuo nebalsuoja, vadinasi, nedalyvauja valstybės valdyme, tuomet ir jo nuomonė bevertė. Valdžios žmonės tokie patys kaip ir mes, todėl rinkite tuos, kuriais tikite ir pasitikite. Galima sau leisti nusivilti žmogumi, bet ne tėvyne. Ji yra tokia, kokie esame kiekvienas iš mūsų...

Kokia būtų kiekvieno piliečio pareiga esant būtinajai valstybės gynybai? Kai žiūrime veiksmo filmų kovų scenas, įsivaizduojame, kad „ir aš taip galėčiau“. Tik ar tikrai? Juk realybėje, jei nesi mokęsis karybos, nesvarbu, taikos ar karo sąlygomis, turi prisipažinti, jog nesi karys, nors ir kaip gerai save vertintum. Gali būti pats kiečiausias karatė meistras, bet 9 mm pistoleto kulka, paleista paliegusio pėstininko, gali būti mirtina…

Ar užtenka tik motyvacijos, kad eitumei ginti tėvynės? Motyvacija ugdoma nuo vaikystės per patriotiškumą. Tačiau to neužtenka, reikia dar ir žinių, ir įgūdžių: mokėti valdyti ginklus, įgyti individualių karinių įgūdžių, suformuotų per ilgas alinančias treniruotes, per daugybinius pakartojimus. Reikia išvystyti gebėjimus naudoti granatas, minas, sprogmenis, prieštankinius ginklus, valdyti kovinę techniką, koreguoti ugnį, užimti tinkamas gynybines pozicijas, suformuoti taiklaus šaudymo įgūdžius. O kur gebėjimas veikti bendradarbiaujant grandyje, skyriuje, būryje, kuopoje, vykdyti manevrus, kai nuo ugnies palaikymo priklauso tavo padalinio karių gyvybės, atpažinti priešininką ir jo techniką, kad savų neiššaudytum?

Ar, įvertinęs šiuos aspektus, kiekvienas galėtų atėjus dienai X pasakyti: „Aš noriu ir galiu ginti tėvynę, štai mano ginklas ir štai mano valia kovoti ir žūti“? Aišku, kad gali. Tačiau ar profesionaliems kariams ir tėvynei reikia žuvusių asmenų, nespėjusių net šūvio iššauti? Kariuomenei svarbūs kariai, kuriems nereikia dešimt kartų kartoti, ką daryti, kaip judėti, kaip saugiai perdavinėti informaciją… Mokytis mūšio metu yra prabanga, nes gali kainuoti labai daug mirčių ar suluošinimų.

Dar vienas labai svarbus aspektas dėl tikrai gerbtino patriotizmo jausmo, atvedusio asmenį prie karinės komendantūros slenksčio. Karo metu nebus laiko ir sąlygų patikrinti kiekvieno medžiotojo, piliečio, turinčio ginklą savigynai, lojalumą valstybei. Tai beveik neįmanoma. Karo metu kiekvienas ginkluotas ne karinės ar sukarintos struktūros asmuo yra potencialiai įtartinas ir negali šiaip sau švaistytis ginklu. Jis ne tik tampa potencialiu taikiniu priešui, tačiau ir galima grėsme draugiškoms pajėgoms. Tas pats „motyvuotas“ pilietis, galbūt padauginęs „velnio lašų“, gali būti

Tarptautinėje misijoje Afganistane plk. A. Gaiževskis iškelia LR valstybinę vėliavą, 2012 m.

palaikytas diversantu, šnipu, o laiko aiškintis gali ir nebebūti...

Jei yra siekis tapti kariu ir ginklu ginti tėvynę, reikia formuoti įgūdžius, kol dar yra laiko, nes tai ne tik suteiks didesnę galimybę išgyventi mūšio lauke, bet ir leis prisidėti prie mūšio sėkmės ir neabejotinai – prie pergalės.

Kur man eiti ir ką daryti? Atsakymai paprasti: jei esi dirbantis ir nenori keisti gyvenimo ritmo, prisijunk prie Lietuvos šaulių sąjungos; jei tarnavai kariuomenėje ir dar nesuėjo 60 metų, sulauk šaukimo į rezervo karių mokymą, atnaujink įgūdžius. Jei dar metai ir sveikata leidžia, bent kartą per mėnesį savaitgaliais nueik į pratybas Krašto apsaugos savanorių pajėgose; jei esi jaunuolis ar jaunuolė, bet negauni šaukimo į pradinę privalomąją tarnybą, eik savanoriauti. Jei dėl sveikatos ar amžiaus negali laikyti ginklo, dalyvauk paramoje organizuojant valstybės ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą. Jei yra noro, tai bus ir galimybių veikti tėvynės labui.

Ne kiekvienas gali ir privalo mokytis karybos. Yra unikalių profesijų, be galo svarbių ir taikos, ir karo metu: gydytojo, gaisrininko, energetiko, elektriko… Jos būtinos sklandžioms kasdienėms piliečių veikloms užtikrinti. Juk ir karys po mūšio neina į parduotuvę jos plėšti, jis perka, o kažkas tas prekes turi ne tik atvežti, bet ir pagaminti… Kiekvienas valstybėje turime savo vietą ir pareigą. Todėl privalu suvokti, kad pasipriešinimas gali būti aktyvus – ginant valstybę ginklu, arba pasyvus, atliekant pareigas, piliečių gerovei užtikrinti ir priešui pakenkti.

Jei karys bendradarbiauja su priešais, jis tampa išdaviku. O civiliai tokiu atveju, pavyzdžiui, tapę priešiškos valstybės marionetiniais vadovais, tampa kolaborantais. Terminas „kolaborantas“ aiškinamas trejopai: 1) išdavikas; 2) asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; 3) šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.

Kaip išgyventi priešų okupuotoje teritorijoje ir netapti kolaborantu? Kiek įmanoma ir kiek leidžia sugebėjimai, reikia kenkti įsibrovėliams, nesudaryti jiems sąlygų jaustis patogiai, vykdant tiesiogines pareigas padėti piliečiams. Kaip? Jei esi paštininkas, siunta su pavogtu unitazu juk gali nukeliauti ne į Maskvą, o į Sankt Peterburgą, pinigų perlaida gali „netyčia“ už-

strigti dėl techninių kliūčių. Jei esi mokytojas, verčiamas mokyti okupacinės valdžios naratyvais sukurtų legendų, gali tarp eilučių ugdyti tautos gynėjus, juk sargyba nestovės nuolat už nugaros.

Jei asmuo nusprendė gelbėti save ir šeimą, bendradarbiaudamas su svetima valdžia, nes gyvybė svarbiau už viską, jis turi įsisąmoninti, kad rizikuoja ir pasmerkia savo ateitį. Jis taps taikiniu ne tik mūsų kariuomenei, bet ir kiekvienam kaimynui, kuris galbūt lauks progos, kad naktį galėtų perpjauti gerklę ar padegti namus. O namams degant, net jei kaimynas ir nebus prie to prisidėjęs, tikrai nepadės jų gesinti. Galbūt kolaborantui į veidą šypsosis, o už nugaros galąs peilį, ir jis bus teisus, nes kolaborantas visada yra teisėtas taikinys. Tas, kuris jam pakenks, nebus nubaustas, gal netgi apdovanotas kaip partizanas, pasipriešinimo prieš okupantus dalyvis, sunaikinęs kolaborantą. O atsiskaityti už savo veiksmus juk reikės... Kiek pažįstame dabar stribų, kurie pasigirtų savo darbais? O kiek yra partizanų, tapusių nacionaliniais didvyriais? Tenka rinktis, kurią pusę užimsime. Teisybė vis vien nugalės, net jei reikėtų ir 50 metų palaukti...

Karas Ukrainoje dar nesibaigė ir nėra daug požymių, kad rytoj baigsis. Dėl ukrainiečių didvyriškumo ir paaukotų gyvybių Rusijos karinė galia slopsta, bet tai nereiškia, kad šalis jau nugalėta. Mes turime suprasti, jog esame įsitraukę į karą – teikiame ginklų kariaujančiai šaliai, treniruojame jos karius, skiriame lėšų, renkame pagalbą… O jeigu mus būtų ištikęs toks likimas? Jei ne NATO, greičiausiai patirtume tuos pačius baisumus ir būtume dėkingi, kaip šiuo metu ukrainiečiai, už kaimynų pagalbą: priglaustą šeimą, į mokyklą priimtą vaiką, pagydytą karį, numegztas šiltas kojines. O ir ginklų, kariaujant su didžiule Rusijos kariuomene, kuri karui ruošėsi daug metų, reikia daug, o amunicijos – dar daugiau. Jei mes šiandien jiems padėsime, tai rytoj, iškilus pavojui, turėsime moralinę teisę priimti pagalbą.

KARAS NĖRA TOKS BAISUS KAIP ŽMOGUS, KURIS IŠEINA IŠ KARO. KARAS JO NIEKADA NEBEPALIEKA.

UŽ NUOPELNUS LIETUVAI

2023 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1237 Jonavos viešosios bibliotekos (JVB) direktorei S. Gajauskaitei įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

2023 NR. 1 (17)

Kalbėjosi žurnalistė Danutė ŠUKIENĖ

Mūsų pokalbio metu Skirmutė ne vieną kartą akcentuos, kad šį medalį ji atnešė kolektyvui, kad apdovanojimas – jų bendros veiklos rezultatas. Ir kukliai nutylės, jog buvo ir yra tas lyderis, kuris užkuria visą kolektyvą, skatina į darbą žvelgti kūrybiškai, nebijoti naujovių, įgyvendinti kuo daugiau idėjų, kartais iš pirmo žvilgsnio gal ir beprotiškų.

Paprašytą pasidalyti šventės įspūdžiais, S. Gajauskaitę dar vis užplūsta emocijos: „Virpėjo širdis, matant tiek iškilių Lietuvos žmonių. Atmosfera, kai apdovanojamas Lietuvos kariuomenės vadas, buvęs kultūros ministras, dabartinis Dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas, taip pat – mano mylimiausias poetas Donaldas Kajokas, buvo nereali. Akyse tvenkėsi ašaros, kai atsiimti medalio buvo pakviestas mediko, žuvusio atliekant pareigą – gelbėjant jaunuolius, sūnus. Išgyvenau be galo daug emocijų net ir grįžusi į namus. Tai išliks ilgam.“ Pakiliais jausmais ji dalijosi ir socialiniuose tinkluose, parašiusi, jog šis medalis yra visos bibliotekos komandos darbo rezultatas.

DARBAS

Nuo 2004-ųjų Jonavos viešajai bibliotekai vadovaujanti S. Gajauskaitė pripažįsta, kad visi ilgametės karjeros darbai vedė pripažinimo link, nes dirbo, atliko pareigas nuoširdžiai. Tą puikiai matė ir kolektyvas: jei vadovas dega darbu, ir kolektyvas turi degti. „Man biblioteka yra namai, ir ne tik lankytojui. Svarbu, kad bibliotekoje dirbtų laimingi žmonės, nes tik tuomet galės kurti gėrį ir jį atiduoti ateinantiems“, – įsitikinusi pripažinta lyderė.

Bibliotekos vadovei svarbu, kad kolektyvas būtų pozityvus, todėl organizuojami įvairūs bendri seminarai, kelionės, žygiai, šventės. „Galbūt todėl žmonės ir dirba iš širdies. O tai labai svarbu“, – akcentuoja S. Gajauskaitė.

Ir viešosios bibliotekos centrinio pastato, ir Rimkų filiale atlikta renovacija. Tuo džiaugiasi visa bendruomenė. Biblioteka su namų kvapu, su gera aura – kas gali būti geriau? Rimkų biblioteka eina tvarumo linkme. Tai – ir gyvūnai, ir vaistažolių lysvės, ir klubai. Vyksta tiek veiklų, kad sunku išvardyti.

Aktyviai dirba visi penkiolika filialų kaimo seniūnijose. Kasdien kas nors vyksta, apie renginius infor-

muojama socialiniuose tinkluose. Įdomiausia tai, kad Jonavos bibliotekos veiklą pradeda sekti rašytojai, sulaukta ir tokių atsiliepimų: „Jūs dirbate kaip Nacionalinė biblioteka, kaip apskrities biblioteka!“

Prieš kelerius metus prijungtas Atvirasis jaunimo centras, anksčiau dirbęs kiek vangokai, suaktyvintas energingosios direktorės, taip įsivažiavo, kad per Jaunimo reikalų agentūrą kasmet savo veikloms gauna apie 20 000 eurų, o jaunimas šiame centre mielai leidžia laisvalaikį, nes įdomu.

„Reikia surasti raktą į darbuotojų širdį, kad jie pajustų, jog gali. Nors iš pradžių, išgirdus mano reikalavimus, mano matymą, kaip turi būti toliau, ir būna sunkoka, bet paskui sako: kaip faina!“ – šypsosi direktorė.

Pradėjusi vardyti daugybę bibliotekos gautų apdovanojimų, stabteli, sako, kad ne jie svarbiausi, nes kolektyvas dirba ne dėl formalaus pripažinimo, o žmonėms.

Šiltai direktorė atsiliepia apie filialus, kuriuos meiliai vadina mažosiomis viešosiomis bibliotekomis. Jos – kultūros, švietimo, socialinės įstaigos, kadangi žmonės ateina čia ne tik dėl knygų, bet ir prasmingai praleisti laisvalaikį, pasimokyti, pabendrauti. „Neslėpsiu, didžiuojuosi, kad iš anksčiau buvusios pilkos pelytės su akinukais išaugo kolektyvas. Ne bet koks, o – OHO!“ – džiaugiasi Skirmutė.

NE TIK KNYGŲ GURU

Bibliotekininkės dabar yra ne tik knygų žinovės, bet ir vaidina, nestandartiškai bendrauja su įvairaus amžiaus lankytojais. Bibliotekoje buriasi senjorai (vyriausiam – per 95!), šeštadieniais į Šeimadienius su vaikučiais ateina ir mamos, ir jauni tėveliai, vis daugiau jaunimo atranda biblioteką. Kraštotyros populiarinimas, skaitmeninis raštingumas – veiklų tiek, kad nebevarginsiu skaitytojo: viską rasite svetainėje www.jonbiblioteka.lt ir, žinoma, feisbuke.

Direktorė gerai pažįsta savo kolektyvą, žino kiekvieno gabumus ir tai sėkmingai panaudoja: vieni mėgsta dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis, kiti –žaisti su vaikais, o treti – draugauja su technologijomis. Visi, pastebėti ir įvertinti, dirba su užsidegimu,

jausdami darbo teikiamą malonumą ir tuo dalijasi su bibliotekos lankytojais.

Daug galima prirašyti apie veiklas jonaviečių pamėgtoje Knygų terasoje, apie „Kalbančią knygų lentyną“. Gal nesumeluosiu pasakiusi, kad visas tas naujoves sėkmingai nusižiūrėjo ne vien sostinė… „Mažais žingsneliais, bet išaugome tiek, kad pateikėme projektą Lietuvos kultūros tarybai ir dabar jau keleri metai į Jonavą atvyksta profesionalai: aktoriai, muzikantai –ir visa tai nemokamai“, – sako direktorė.

APIE SAVE

Nors buvau sumaniusi pokalbį su S. Gajauskaite parengti rubrikai „Portretai“, tačiau teko šios minties atsisakyti, nes pašnekovė, užuot kalbėjusi apie save, minties giją vis nuveda link savo kolektyvo ir jo veiklos. Vis dėlto papasakojo ir apie save. Gyvenime viskas „ėjo tvarkingai“: įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas, o suvalkietės kilmę išduoda niekur nedingusi graži lietuviška tartis. Universitetą baigusi labai gerais įvertinimais, galėjo likti Vilniuje, tačiau

pasirinko Kauno apskritį. Pasižvalgė Kaune, bet, atvažiavusi į Jonavą ir susitikusi su tuomete bibliotekos direktore Jadvyga Rimdeikiene, pasijuto kaip pas mamą... Kurį laiką dirbo Metodinio skyriaus vedėja, vėliau – direktoriaus pavaduotoja.

Pomėgiai? Žinoma, knygos ir kelionės! Mėgsta aktyvų poilsį, nes nuo pradinės mokyklos Marijampolėje iki pat universiteto baigimo užsiėmė sportiniu plaukimu ir ne vieną laimėjimą pelnė, bet dabar pagrindinė aktyvaus gyvenimo priemonė – dviratis.

Sūnus Lukas jau suaugęs, gyvena atskirai. Skirmutė turi su juo susijusių svajonių, bet paprašė apie jas nerašyti.

Ateityje? Norisi aplankyti daugiau šalių, žinoma, tobulėti profesinėje srityje ir ne tik.

Ir vėl Jonavos viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė prabyla apie įstaigą, pasakoja, kokią ją mato ateityje, kokių turi idėjų. Žvelgiu į vadovę ir mąstau: pasieks. Viską ji pasieks ir įgyvendins. Net neabejoju!

PIRMASIS AUKŠTAITIJOS VARDO PAGARSINIMAS

Aukštaitijos metai paskelbti pabrėžiant, kad 2023-iaisiais sukanka 700 metų nuo pirmojo reikšmingo Aukštaitijos vardo pagarsinimo tarptautinėje erdvėje.

Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Tačiau Dusburgiečio kronika buvo užbaigta 1326 m., o išleista tik 1679 m.

Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-iuosius

Rasa KULYTĖ-LIBIENĖ, Krašto muziejaus edukatorė, Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos narė Ernestės EGLINSKĖS nuotraukos

Aukštaitijos metai yra puiki proga atkreipti dėmesį į savitas Aukštaitijos tradicijas – sakytinį ir muzikinį folklorą, kulinarinį paveldą, tradicinius amatus ir verslus, kalendorinius papročius, tarmę bei patarmes, aktualizuoti jų išsaugojimą, pasidžiaugti stipria šio krašto žmonių etnoregionine savimone.

metus. 1323 m. Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais)

užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“ Šią sutartį patvirtino popiežius, prisakydamas visiems jos laikytis. Taigi, būtent 1323-iaisiais Aukštaičių žemės vardas plačiai nuskambėjo Europoje, o šiemet švenčiame šio pagarsinimo 700 metų jubiliejų.

Aukštaitijos atmintinų metų proga atkreipiamas dėmesys, kad Aukštaitija yra didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, kurio raida yra tiesiogiai susi-

jusi su Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Būtent iš šio regiono yra kilęs Mindaugas, tapęs pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu.

AUKŠTAITIJOS METŲ MINĖJIMO RENGINIAI LIETUVOJE

Aukštaitijos atmintinais metais visos Aukštaitijos savivaldybės numatė itin daug veiklų.

Šiuos atmintinus metus pradėjo iškilmingas Aukštaitijos metų atidarymo renginys. Jis vyko vasario 24 dieną Švenčionyse kartu su Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato Jono Vaiškūno pagerbimo iškilmėmis. Aukštaitijos metams atminti numatoma šio etnografinio regiono problematikai skirta konferencija, paroda ir koncertas Seime.

Per metus bus surengtas ne vienas renginys, skirtas aukštaitiškos tapatybės paieškoms ir raiškai. Konferencija „Aukštaitiškos tapatybės paieškos“ vyks Panevėžio kraštotyros muziejuje. Aukštaitijos tradicinių kapelų šventė „Prie aukštaitiškos klėtelės“ bus surengta Smilgiuose (Panevėžio r.), „Juozapinės aukštaitiškai“ – Švenčionyse, šventė „Aukštaitiošks sambars“ – Pakruojyje, paroda „Aukštaitiški raštai“ –Radviliškyje, paroda „Aukštaičių vestuvės: tradicijos kismas“ – Panevėžio kraštotyros muziejuje ir kt.

Ypatingas dėmesys bus parodytas Aukštaitijos etninės muzikos perlui – sutartinėms. Tuo tikslu organizuojama Aukštaitijos regiono sutartinių šventė „Sutarjėla“ (organizatorius – Krekenavos kultūros centras), respublikinis sutartinių festivalis „Sutarysma“ (organizatorius – Jonavos r. savivaldybės kultūros centras). Biržų rajono savivaldybės iniciatyva Biržų pilies menėje bus pristatytas filmas „Biržų krašto sutartinės – nematerialaus kultūros paveldo vertybė“.

Suplanuota organizuoti inovatyvių, į jaunimą orientuotų edukacinių renginių apie Aukštaitijos nematerialųjį kultūros paveldą. Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka planuoja surengti „Aukštaitiškų žodžių mugę“, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka sukurs virtualius pabėgimo kambarius Aukštaitijos etninei kultūrai pažinti, Joniškio kultūros centras žada etnožygį ir kt.

Ketinama įgyvendinti keletą Aukštaitijos metus įamžinančių leidybinių projektų. Biržų J. Bielinio biblioteka išleis XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės Biržų krašto buitinės kalbos žodyną. Rokiškio rajono savivaldybės iniciatyva bus sukurti nematerialiojo kultūros paveldo vertybes – keptinį alų ir kantičkinį giedojimą – pristatantys filmai.

Taip pat buvo numatyta sukurti Aukštaitijos metų logotipą, Aukštaitijos metus anonsuojantį vaizdo klipą, skleisti informaciją apie Aukštaitijos metams skirtus renginius Aukštaitijos nacionalinėje žiniasklaidoje.

SUKURTAS AUKŠTAITIJOS METŲ ŽENKLAS

2023 m. vasario 8 d. Etninės kultūros globos tarybos laikinosios darbo grupės posėdyje patvirtintas Aukštaitijos metų ženklas. Ženklas sukurtas Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos iniciatyva. Ženklo autorė – grafikos dizainerė ir iliustruotoja Laimutė Varkalaitė.

Kuriant Aukštaitijos ženklą panaudoti dviejų svarbių Aukštaitijos simbolių – žirgo ir pintinės juostos –siluetai. Jie susipina į neišardomą visumą, sujungdami laisvės, veržlumo (tai įkūnija žirgas) ir šeimos bei namų jaukumo (tai simbolizuoja juosta) idėjas.

Prasmę turi ir ženkle panaudotos spalvos: raudona – gyvenimas, šviesa, energija; tamsesnio tono raudona – gyvybė, branda, vaisiai; žalia – visa, kas užgimsta, auga, stiebiasi; rusva – žemė maitintoja; pilkai rusva – akmuo, nuo kurio atsispyrus viskas prasideda.

„Žirgo ir juostos dermė mena senuosius baltų mitinius įvaizdžius. Juosta – kosminio ryšio, jungties ir darnos simbolis. Nusidriekusios juostos gijos – vėjyje skriejančio žirgo karčiai ir kartu vaizdus priminimas, kad praamžiai juostos raštai sklinda už pačios juostos ribų kurdami kosminę tvarką ir darną erdvėje aplink juostos ryšėtoją. Savo ruožtu skriejantis mitinis žirgas šią darną neša visiems kaip dvasios polėkio, veržlaus kūrybiškumo įsikūnijimas“, – sako Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Jonas Vaiškūnas.

Etninės kultūros globos taryba kartu su Aukštaitijos regionine etninės kultūros globos taryba kviečia visus Aukštaitijos metų ženklą kuo plačiau naudoti leidiniuose, renginių atributikoje, interneto svetainėse, susirašinėjimo dokumentuose, ant suvenyrų ir t. t.

JONAVOS KRAŠTO RENGINIAI, SKIRTI AUKŠTAITIJOS METAMS

Nuo kovo 3 iki balandžio 15 dienos Jonavos r. savivaldybės kultūros centro Krašto muziejuje veikė Aukštaitijos atmintiniems metams skirta paroda „Aukštaitiškosios tapatybės ženklai tekstilėje“.

Kovo 28 dieną Jonavos r. savivaldybės kultūros centras pakvietė į Aukštaitijos atmintinų metų minėjimo-atidarymo renginį „Aš – aukštaitis“.

Liepos 15 d. Jonavos kultūros centras tradiciškai rengia respublikinį sutartinių festivalį „Sutarysma“.

Spalio ir lapkričio mėnesiais muziejuje bus surengta Jonavos krašto tautodailininkų darbų paroda, skirta Aukštaitijos metams.

Lapkričio 18 d. vyks rajono suaugusiųjų ir vaikų folkloro ansamblių, tradicinių bei liaudiškų kapelų, pavienių muzikantų bei pasakorių šventė-konkursas „Trenk polkutę“.

Taip pat laukia daugybė Jonavos kultūros centro filialų organizuojamų renginių, kurie bus plačiai viešinami.

AUKŠTAITIJOS METŲ ATIDARYMO RENGINYS

Aukštaitijos atmintinų metų minėjimo-atidarymo renginys „Aš – aukštaitis“ kovo 28 dieną įvyko Jonavos kultūros centro krašto muziejuje.

Renginio iniciatorė ir vedėja, Jonavos kultūros centro etnokultūros specialistė režisierė Jovita Rutkauskaitė pakvietė nusikelti į XVIII–XIX a. Aukštaitiją ir pajusti lėtą, bet labai prasmingą gyvenimo tėkmę: „Visa, kas žmogui svarbiausia, būdavo čia pat: šeima, gyvuliai, dirbami laukai, o pačioje gryčioje įvykdavo visi svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai. Nuo gimdymo, prausynų iki piršlių sutikimo ir graudaus jaunosios iš-

Aukštaitijos metų atidarymo renginys Jonavos krašto muziejuje.

lydėjimo, taip pat iki paskutinio gyvenimo atodūsio ir mirusiojo pašarvojimo – viskas vykdavo čia pat.“

Šio straipsnio autorė, Jonavos kultūros centro krašto muziejaus edukatorė Rasa Kulytė-Libienė, pristatė XIX a. – XX a. pr. naminio linų ir vilnų apdirbimo ypatumus Aukštaitijoje. Išryškinta audeklo vertė tradicinėje kultūroje, pristatyta kraičio krovimo tradicija, akcentuota išskirtinė lino vieta. Naminė tekstilė pristatyta kaip reikšminga dovana vestuvių apeigose. Prisiminta, kad tekstilės dirbiniai dovanoti vardadieniams, gimtadieniams, šv. Kalėdų bei Naujųjų metų proga.

Renginio metu edukatorė pristatė ir Aukštaitijos kulinarinį paveldą.

Didelis dėmesys šventės metu skirtas Aukštaitijos tautiniam kostiumui. Renginio režisierė supažindino su svarbiausiais vyrų ir moterų aukštaitiško kostiumo bruožais bei puošniausiomis detalėmis. Renginio vedėja pakvietė Jonavos kultūros centro folkloro an-

samblio „Laduta“ (vad. Audra Noreikaitė) dalyvius užrišti nuometą jaunamartei. Folklorinėmis dainomis ir vestuvių sutartinėmis ansambliečiai vedė susirinkusiuosius per didžiausio žmogaus virsmo iš jaunystės į brandą kelionę. Folkloro ansamblio „Laduta“ sugiedotos sutartinės – labiausiai vertinamas ir seniausias Aukštaitijos nematerialusis paveldas – sukūrė ypatingą susikaupimo ir pagarbos atmosferą.

Renginyje dalyvavo ir Jonavos rajono Upninkų krašto pasakotojas Mykolas Kručas, nesiliaujantis visus stebinti iškalba ir puikiu humoro jausmu. Skambiąja aukštaičių tarme pasekta pasakėčia „Kaip Anupras velniui pačią pažadėjo“ ne vieną pradžiugino.

Šventėje dalyvavo gausus būrys įvairių liaudies kultūros žanrų atstovų. Gėrėjomis J. Miščiukaitės meno mokyklos tautinių instrumentų ansamblio (vad. Eglė Merkelienė) atliekamomis kanklių, skudučių melodijomis. Kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ramtatukai“ (vad. Loreta Ratautienė) supažin-

Jonavos kultūros centro etnokultūros specialistė režisierė Jovita Rutkauskaitė ir Krašto muziejaus edukatorė Rasa Kulytė-Libienė.

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos jaunimo folkloro ansamblis „Dobilia“.

Jonavos J. Miščiukaitės meno mokyklos tautinių instrumentų ansamblio pasirodymas.

Jonavos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ramtatukai“.

dino su nuotaikingu vaikų folkloru: mitiniais pasakojimais, sutartinėmis, šokiais, dainomis. Džiaugėmės Jeronimo Ralio gimnazijos jaunimo folkloro ansamblio „Dobilia“ (vad. Inga Petrikonienė) atliekamomis dainomis ir begaliniu jaunų žmonių entuziazmu.

Šventės dalyviai buvo pakviesti geriau pažinti XVIII–XIX a. Aukštaitiją – jos folklorą, tradicinę gyvenseną, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą. Susibūrimas bendraminčių rate atvėrė aukštaitiškosios tapatybes gelmes, sustiprino pasiryžimą siekti žinojimo, sutelkė naujiems sumanymams ir darbams.

Jonavos kultūros centro etnokultūros specialistė režisierė, renginio vedėja Jovita Rutkauskaitė.

Jonavos kultūros centro folkloro ansamblio „Laduta“ nariai Gerda Mykolaitienė ir Henrikas Gusčius.

Jonavos kultūros centro folkloro ansamblio „Laduta“ nariai nuometavimo apeigos metu.

Jonavos r. Upninkų krašto pasakotojas, poetas, rašytojas, muzikantas Mykolas Kručas.

GYVENIMO PATIRTIS SUBRANDINO NESUNAIKINAMĄ GERUMO SĖKLĄ

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

stiprino dvasią ir tikėjimą, o širdyje subrendo jokiais ginklais nesunaikinama gerumo sėkla. Šiemet kun. V. A. Pranckiečiui būtų sukakę 100 metų.

AUKŠČIAUSIOJO BALSAS

Kalbėdami būtuoju laiku, nusikelkime į 1923-iuosius metus, kai Radviliškio rajone, Dambavos parapijoje, į pasaulį atėjo berniukas, kuriam tėvai davė Vinco Algirdo vardus. Pradžiamokslį jis įgijo lankydamas Labos, Virbalių, Smilgių pradines mokyklas, o paskui, tėvams persikėlus gyventi į Baisogalą, mokslo žinių sėmėsi Šeduvos ir Kėdainių gimnazijose. Čia jaunuolis pasitiko paauglystę, pradėjo mąstyti, kuo norėtų tapti.

Prieš septynerius metus, gegužės 3 dieną, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje palaidotas krikščioniškojo pasaulio šviesuolis, katalikybės, dorovės ir moralės tiesų skleidėjas, monsinjoras, ilgametis Jonavos parapijos klebonas, vikaras ir altarista Vincas Algirdas Pranckietis. Per 42-ejus tarnystės mūsų krašte metus jis dalijo savo meilę ne tik tikintiesiems, bet ir visiems gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms. Monsinjoras buvo tarsi šventasis, radęs tinkamą žodį skaudamai sielai nuraminti, paguosti ir duoti gerą patarimą. To monsinjorą išmokė nelengva, o kartais net beviltiškai atrodžiusi patirtis. Bet sielų ganytojo neįveikė nei tremtis, nei sudėtinga kasdienybė – sunkumai tik su-

Mintys apie kunigystę vis stipriau skverbėsi į sielą. Tačiau gimdytojai buvo linkę Vincuką matyti namuose, tikėjosi, kad jis perims ūkį. Tėvas, išgirdęs sūnaus norą pasukti dvasininko keliu, priminė, kad šis neturįs nei grožio, nei balso. Suprask – kunigas turi būti simpatiškas, išvaizdus, turėti gerą klausą ir balsą. Tokie perspėjimai nepakeitė Vinco sprendimo – vaikinas suprato, kad būti kunigu jį šaukia Aukščiausiasis.

Ėjo 1923-ieji, kai V. A. Pranckietis peržengė Kauno kunigų seminarijos slenkstį ir tapo teologijos studentu. Čia pat studijavo ir smulkaus sudėjimo, linksmo būdo vaikinas Juozas Vaičionis. Abudu studentai susibičiuliavo, dalydavosi vaikystės prisiminimais, svajojo apie ateitį. (Skaitytojams derėtų priminti, kad J. Vaičionis baigė seminariją, priėmė šventimus, tačiau po kelerių metų pasidavė meilės moteriai jausmui ir iš

tarnystės pasitraukė, tačiau širdyje liko ištikimas tikėjimo tiesoms.)

TREMTIS Į NEŽINIĄ

Kauno kunigų seminarijoje tiek pedagogai, tiek studijavę jaunuoliai atkreipė dėmesį į V. A. Pranckiečio kultūringumą, vidinę inteligenciją, ramų būdą, nuoširdumą ir jautrią sielą. Niekas neabejojo sėkminga jo karjera.

Tačiau istoriniai įvykiai, tarybinės valdžios siekis į savo pusę palenkti jaunus žmones sudrumstė jauno seminarijos studento ramybę. Sovietiniai pakalikai, nusižiūrėję klieriką Vincą, įvairiais būdais mėgino jį užverbuoti. Tačiau supratę tuščias pastangas, pradėjo jį šantažuoti. V. A. Pranckietis buvo nusiteikęs krikščioniškai ir nepasidavė jokiems įžūliems persekiojimams ir grasinimams.

Augo pavojus ir grėsmė. Kunigų seminarijos vadovybė kartu su vyskupu Kazimieru Paltaroku, suprasdami susidariusią sudėtingą situaciją, suteikė šventimus kai kuriems mokymo kurso nebaigusiems klierikams. Tarp jų buvo ir Vincas.

Bet sovietų režimui nieko švento nėra – 1949-ųjų pavasarį jie įsiveržė į seminariją, suėmė kelis kunigus, diakoną ir septynis klierikus. Į nelaimėlių sąrašą pateko ir kunigas V. A. Pranckietis. Visi buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir ištremti į nežinią...

SIBIRO TOLIUOSE

Pagaliau, traukiniui sustojus, pasigirdo rusiška komanda išlipti. Kaip vėliau sužinojo kun. Vincas, šioje vietovėje veikė žuvų trestas, įsikūręs Baikalo ežero Olchono saloje.

Pašaukimas būti kunigu ir padėti į bėdą patekusiems žmonėms neapleido net tremtyje ir tapo jo kasdienybe. Darbas vargino ir sekino, nes reikėjo žvejoti siaučiant audrai, o spiginant 50 laipsnių šalčiui, laimikį gaudyti po ledu tinklais. Kaip vėliau sakys tremtinys Vincas, tokios sunkios sąlygos grūdino ir mokė ištverti protu neįsivaizduojamus sunkumus, o kuni-

gystės jausmas šaukė atlikti ganytojo pareigą. Atsiradus laisvai nuo darbo akimirkai, kun. Vincas krikštijo vaikus, tuokė įsimylėjėlius, laidojo mirusiuosius, aukojo šv. Mišias ant iš malkų ir akmenų pasidaryto altoriaus.

Tremtyje teko dirbti su įvairių tautybių žmonėmis –lietuviais, rusais, buriatais. Kai kurie jų buvo žmogžudžiai, vagys ir kiti kriminaliniai nusikaltėliai. Tremtiniai gyveno pusalkaniai, nes maisto visada trūkdavo, tad dažniausiai teko tenkintis žalia žuvimi, apibarstyta druska. O naktimis, kai norėdavosi pasisemti jėgų kitai dienai, ramybės neduodavo barakų gultus aplipusios blakės, siurbdavusios kenčiančiųjų kraują.

Kun. Vincentas Algirdas Pranckietis savo darbovietėje tremtyje, apie 1957 m. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.

Kun. V. A. Pranckietis su mažaisiais tremtiniais jų Pirmosios Komunijos dieną. Usolės r. Irkurtsko sr., 1957 m. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.

Toks košmaras tęsėsi beveik septynerius metus. Mirus Stalinui, V. A. Pranckiečiui atsirado galimybė persikelti į kitą miestą ir dirbti vairuotoju bei buhalteriu. Į gimtinę tremtinys sugrįžo 1959-aisiais, neturėdamas tam leidimo, todėl jam ne tik nebuvo leista kunigauti, bet ir nurodyta palikti Lietuvą. Įveikęs kliūtis, gimtajame krašte pagaliau pradėjo dirbti klebonu. O 1974 m. paskirtas į Jonavos Šv. Jokūbo parapiją, kurios neapleido iki paskutinio atodūsio.

VEIKLUS IR VAIŠINGAS BAŽNYČIOS TARNAS

Tarnaudamas Jonavoje, klebonas rūpinosi tiek bažnyčios vidumi, tiek jos išore, stengėsi, kad parapijiečius pasitiktų jauki aplinka. Jo iniciatyva sutvarkytas Kosakovskių mauzoliejus, požeminė salė, atliktas maldos namų remontas.

Prasidėjus Sąjūdžiui, kun. Vincas tapo aktyviu jo dalyviu – 1988 m. bažnyčioje surengė iškilmingą tau-

tinės vėliavos pašventinimą, suorganizavo klasikinės muzikos koncertą, po metų sukvietė buvusius Baikalo tremtinius, organizuodavo kitus su Lietuvos atgimimu susijusius renginius. 1991 m. popiežius Jonas Paulius II klebonui V. A. Pranckiečiui suteikė monsinjoro titulą.

Baikalo tremtinių susitikimo dalyviai Jonavoje, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, 1989 m. G. Kubiliūno nuotrauka.

Atsisveikinimas su susitikimo dalyviais, buvusiais Baikalo tremtiniais. Nuoširdus Gražinos Ručytės-Landsbergienės ir monsinjoro V. A. Pranckiečio pokalbis. G. Kubiliūno nuotrauka.

Sielų ganytojui Vincui visi žmonės buvo vienodi –kiekvieną stengdavosi pakalbinti, vaikui ištiesdavo saldainį ar kitokį gardumyną. Klebonas kartodavo, kad nėra blogų žmonių, o klaidų padaro tie, kuriems šėtonas pakiša koją.

Sekmadieniais, po šv. Mišių, mėgdavo lankyti kitų parapijų bažnyčias, užsukti pas bičiulius, su kuriais susipažino Sibire. Jo pamokslus gaubdavo šiluma, o tariami žodžiai visada nuskambėdavo optimistiškai. Monsinjoras, sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, žinantis, kas yra alkis ir speigas, įsiklausydavo į kito bėdą ir maloniai patardavo, kaip susidoroti su užklupusia neganda.

Jo laisvalaikis nebuvo tuščias – klebonijoje rengdavo vardadienių, gimtadienių, kitokių proginių suėjimų, kuriuose svečius vaišindavo arbata, kakava, pyragais ir sausainiais. Neretai į sueigas pasikviesdavo svečių iš kitų parapijų, jubiliatus sveikindavo jo paprašyti muzikantai. Išlydėdamas svečius, kiekvienam įteikdavo kokią nors dovanėlę: knygą, suvenyrą, užrašų knygelę. Monsinjoras tvirtai tikėjo, kad kiekviena smulkmena suartina žmones ir saugo susitikimo akimirkas.

JĖGAS NUKREIPĖ Į KŪRYBĄ

Šv. Jokūbo bažnyčioje monsinjoras klebonavo du dešimtmečius. Tačiau tremtis paliko savo pėdsakų –susilpnėjo sveikata, pradėjo skaudėti kojas, teko pasiramsčiuoti lazdele, o kartais ir ji menkai bepadėdavo. Baigęs klebono karjerą, dar 22 metus tarnaudamas vikaru altarista, kun. V. A. Pranckietis dalyvaudavo visose šv. Mišiose, bendraudavo su parapijiečiais, klausydavo jų išpažinčių.

Turėdamas daugiau laisvo laiko, monsinjoras savo jėgas nukreipė į kūrybą – taip gimė atsiminimų apie tremtį knygos „Baikalo žvejys“ ir „Ne vien duona“, publicistikos leidiniai „Vynmedis ir jo šakelės“, „Pašaukti šviesos tarnystei“ ir laiškų rinkinys „Padraugaukime“. Jis yra knygos „Requiem: broliai kunigai –aukos dvasia“ bendraautoris.

2000-ųjų rugpjūčio 8 d., minint Jonavos miesto 250-ies metų sukaktį, monsinjorui V. A. Pranckiečiui buvo suteiktas Jonavos rajono garbės piliečio vardas.

Monsinjoras kun. V. A. Pranckietis – Jonavos rajono garbės pilietis. Su kitais nominantais: G. Ilgūnu, Br. Lubiu, K. Bogdanu Santarvės aikštėje. Jonava, 2000 m. rugpjūčio 4 d. V. Buklajevo nuotrauka.

Su naujos knygos ,,Padraugaukime“ pristatymu bendruomenei sveikina LPKTS Jonavos sk. pirmininkė V. Gabužienė. Šalia sėdi Jonavos parapijos dekanas kleb. A. Mikitiukas, 2008 m. Jonavos krašto muziejus.

2012 m. už tiesos ir šviesos sklaidą, ištikimą tarnystę Jonavos parapijai, dvasinių vertybių ir krikščioniškųjų tradicijų puoselėjimą jis apdovanotas rajono savivaldybės „Krištolinės gulbės“ statulėle.

LIGI ŠIOL GIRDŽIU JO BALSĄ

Prelatą (taip visi vadinome gerbiamą monsinjorą Vincą Algirdą Pranckietį) puikiai pamenu dar nuo vaikystės – daugelis mano bendraamžių, tuomet dar vaikų, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai, pirmųjų išpažinčių eidavo pas Prelatą. Jis

buvo toks, pas kurį drąsu ateiti – o vaikui, sutikim, nepažįstamam žmogui sunku tas savo negeroves pasakoti. Bet Prelatas išsiskyrė supratingumu, atjauta, buvo labai tėviškas.

Kone penketą metų po bakalauro studijų man teko dirbti parapijoje. Prelatas vis dar ėjo kunigo tarnystę ir buvo nė kiek nepasikeitęs. Metai neatėmė iš jo nuolankaus, paprasto būdo, jam būdingo kuklumo ir vidinės šilumos.

Turėdavome tradiciją du kartus per savaitę su visu kolektyvu pusryčiauti – aptardavome įvairius darbo klausimus, o Prelatas taip pat prisijungdavo. Kaip visuomet – geros nuotaikos, pajuokaudamas, nors jam jau būdavo sunku judėti. Šie pusryčiai be jo buvo neįsivaizduojami.

Ir šiandien, regis, prisiminimuose girdžiu jo balsą aukojant šv. Mišias – tvirtą, stiprų, tačiau ne griežtą, bet, priešingai – drąsinantį.

Man Prelatas buvo tikro krikščionio pavyzdys.

Birutė GAILIENĖ, Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja

PAGARBA ŽMOGUI IR ISTORIJAI

Nors monsinjoras gimė ne Jonavos rajone, bet puoselėjo mūsų krašto istoriją, domėjosi praeitimi ir pats pagal galimybes dalyvaudavo visuose istorinio virsmo įvykiuose. Jis žengė koja kojon rajono Sąjūdžio gretose. 1988 metais klebonas pašventino pirmąją Jonavoje trispalvę, iškeltą prie tuo metu veikusios buvusios bibliotekos, kurioje vėliau įsikūrė Krašto muziejaus. Toji vėliava ir dabar ten plevena. Per šventinimo ceremoniją monsinjoras pasakė drąsią ir uždegančią kalbą. Tuo laiku tai buvo dar gana pavojinga. Dabar, praėjus daugeliui metų, vis tebestebina kunigo drąsa. Tai rodo, kad jis buvo bebaimis pilietiškas žmogus ir didelis patriotas.

Įkūrus muziejų senojoje arklių pašto stotyje, duris atvėrė istorijos, etnografijos skyriai. Kun. Pranckietis paskambino man ir papasakojo turįs labai daug fotografijų iš tremtinių gyvenimo, pasiūlė muziejui pasinaudoti jo asmeniniu archyvu. Netrukus surengėme personalinę jo nuotraukų parodą „Tremtis“. Puikiai prisimenu, kaip

organizavimu rūpinosi monsinjoras – klausė, ar nereikia pagalbos, kuo dar galėtų prisidėti prie parodos atidarymo. Muziejuje surengėme ir jo knygos „Baikalo žvejys“ pristatymą, kuriame dalyvavo ne tik jonaviečiai, bet atvyko ir nemažai monsinjoro giminių, bičiulių, tremties brolių iš kitų rajonų

Klebonas buvo dažnas svečias muziejuje. Ateidamas į mūsų įstaigą, monsinjoras atnešdavo saldainių „Kregždutė“, kuriuos pamėgo tremtyje, kai, dirbdamas buhalteriu, kiek palengvėjus gyvenimo sąlygoms, galėjo jų nusipirkti vietinėje parduotuvėje. Gerdavome arbatą ir klausydavomės jo pasakojimų apie tremtį, kunigystę, jaunystės laikotarpį, bendravimą su parapijiečiais. Net tada, kai monsinjorui tapo sunku vaikščioti, paskambindavo mums, pasiteiraudavo, kaip sekasi, kaip gyvename, bet niekada nesiskundė ir nekalbėjo apie savo ligą.

Jis labai nuoširdžiai bendravo su seminarijos bendramoksliu, dailininku ir poetu Juozu Vaičioniu, dėl meilės atsisakiusiu kunigystės. Monsinjoras dėl to nenutraukė draugystės ir nesmerkė draugo, dalyvaudavo jo paveikslų parodose, knygų pristatymuose.

Mano atmintyje visada liks kun. Vinco mintis, kad negalima skirstyti žmonių pagal tautybę ir tikėjimo laipsnį, negalima atstumti to, kuris galbūt nėra giliai tikintis. Monsinjoras Vincas sakė: „Dievas yra vienas ir visus vienodai myli.“

Likus dviem dienoms iki klebono mirties, gavome žinią, kad visą savo sukauptą archyvą monsinjoras padovanojo Krašto muziejui.

Regina KARALIŪNIENĖ, Jonavos krašto muziejaus įkūrėja, senjorė

VISI JONAVIEČIAI GERAI PAŽINOJO GERBIAMĄ MONSINJORĄ.

NE VIENĄ JIS KRIKŠTIJO, TUOKĖ AR TIESIOG PAGUODĖ.

2023 m. sausio 8 d. Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje buvo laikytos šv. Mišios ir paminėtos 100-osios monsinjoro kunigo, Jonavos rajono garbės piliečio, keturių atsiminimo knygų autoriaus Vinco Algirdo Pranckiečio gimimo metinės.

A. Reipos nuotraukos.

TAUTODAILININKUI, KRAŠTOTYRININKUI, MUZIEJININKUI ARTŪRUI NARKEVIČIUI - 50

NEŠVAISTANTIS LAIKO TUŠTYBEI

Pažintis su šiuo žmogumi prasidėjo kone prieš keturis dešimtmečius, net jam pačiam to nežinant. Kartą vasaros popietę pridulkėjusiu autobusiuku važiavau iš Mimalių į Jonavą. Likus keliems vingiams iki Žeimių, staiga pastebėjau nediduką, gal dešimtmetį berniuką, traukiantį sodo pakraščiu miestelio pusėn. Supratau, kad tai kaimynų Pravilionių anūkas, pasiryžęs pėsčiomis įveikti tuos kelis kilometrus ir aplankyti kitus senelius, Narkevičius, įsikūrusius palei vieškelį į Svolkenius. „Sumanus vaikis, – pagalvojau, – renkasi ne autobusą, ne žvyrkelį, o pagrioviu nusidriekusį taką.“

Šmėstelėjusi nuojauta ilgainiui pasitvirtino. Užaugęs berniukas tapo ne tik gamtos stebėtoju, naujų jos ženklų kūrėju, bet ir jį subrandinusio krašto, plytinčio apie Žeimius, puoselėtoju, gaivintoju.

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Viešosios bibliotekos ir A. Narkevičiaus nuotraukos

(... geriausia turėti ruginių šiaudų, bet tiks ir kiti. Galima rišti net iš smilgų arba nendrių, visokių vamzdelių, kurie turi kiaurą ertmę. Šiaudų vasarą galima paprašyti ūkininkų, jie mielai leidžia prisipjauti žaliavos iš pakelės, juk vis tiek vėliau nušienaujama kartu su žole...)

Pirmas Artūro prisiminimas apie jį sudominusį šeimos amatą pareina iš močiutės Stanislavos pamokų, nors ši anūkui pasakojusi, kad pynimo paslapčių mokė dar jos anyta Anelė Burauskienė, gimusi 1878 m. ir sulaukusi Pravilionių šeimoje gilios senatvės. Ypač gražiai šiaudų dirbiniai nušviesdavo kambarius prieš didžiąsias šventes. Jaunimas valydavo, karpydavo šiaudus, vyresnieji verdavo savo stebuklus. Žiūrėk, prabėga valanda, ir ant žibalinės lempos uždėdavo „abažūrą“, ant užuolaidos kokią nors girliandą, „vorą“ ar kitą grožybę. Kaime vykdavo net savotiškos varžybos, kas gražiau pasipuoš. Dabar, deja, neteikiama reikšmės šiems puošybos elementams, vyrauja primityvūs, daugiausia kiniški žaisliukai, kičas.

Kartą 1985 m. močiutė liepė atnešti iš klėties senelio paruoštus šiaudus, suieškoti didelę adatą, paduoti jos suverptų lininių siūlų ir supynė savo paskutinį sodą. Graudenosi, kad vaikai, anūkai, ištrūkę į miestus, nebepratęs šio užsiėmimo. Vis dėlto vienas iš jų, Artūras, pratęsė, išpuoselėjo jį iki meistrystės, pelnydamas už sodus, žvaigždes, girliandas, eglutės žaisliukus net tautinio paveldo  sertifikatą. Šiandien jo šiaudinių dirbinių parodos surengtos ne tik mūsų krašto kultūros židiniuose, bet ir Klaipėdoje, Ukrainoje, Kroatijoje, įvairiuose pynėjų pleneruose. Išdėliojus visas padėkas, Artūro akys, atrodo, pirmiausia nukrypsta į 2022 m. parsivežtą kultūros ministro raštą už žeimiečio indėlį puoselėjant tautinio paveldo tradicijas, tęsiant drožybos, kryždirbystės ir pynimo amatų sklaidą, jų paslapčių perdavimą jaunajai kartai.

Močiutės pamokos, atrodo, nepraėjo veltui...

(... geriausia rinkti dar vasarą, prieš Jonines, kada javai nužydi, bet nėra grūdo. Jei nespėjama, tinka ir vėliau. Nupjovus reikia surišti ryšulėliais ties varpomis ir išdžiovinti. Vėliau galima karpyti norimu ilgiu ir imtis darbo...)

1991-aisiais, baigiant Kauno 1-ąją politechnikos mokyklą, Artūrui lyg kažkas pakuždėjo: išdrožk kryžių. Tada su savo kurso bičiuliu Linu Heningu jiedu ir

išbandė naują staliaus-baldžiaus specializaciją – kryždirbystę. 1996-aisiais, jau leidžiant šaknis Žeimiuose, senelių sodyboje, vaikinas pastatė kryžių senosiose, jau sunykusiose kapinėse, Jonavos gatvėje. Vienas po kito iškilo kryžiai, stogastulpiai Kulvoje, Rukloje, Vanagiškiuose, Panoteriuose, Krypčiuose, Šukiuose, Strebeikiuose, Blauzdžiuose, vėl Žeimiuose. Šiandien skulptorius suskaičiuoja 22 savo kryžius, 30 stogastulpių, skulptūrinių kompozicijų, ir ne vien iš medžio. Ypač įspūdingi jo statiniai Kryžių kalne (vienas jų –tėvui, anksčiau išdrožtas ir perkeltas į šį kalną su užrašu „Negrįžusiems į tėviškę“), Žeimių bažnyčios šventoriuje, prie mokyklos, Konstantino Bogdano skvere, Šėtoje, Pagiriuose. Artūras – vienas iš K. Bogdano sukurto biusto, įamžinusio architekto Vaclovo Michnevičiaus atminimą, bendraautorių. Šis darbas, iškilęs priešais bažnyčią, nūnai tapo turbūt svarbiausiu miestelio kultūriniu akcentu.

„Sunku atsakyti, kuo skiriasi kryždirbys nuo dievdirbio“, – atsakydamas į klausimą apie savo amato reikšmę, samprotauja Artūras. Be abejo, anot jo, ne savo talento dydžiu, ne kažkokiu sakraliniu nušvitimu. Jei moki išdrožti Aukščiausiąjį, angelus, šventuosius, ko gero, esi dievdirbys. Vis dėlto žeimiečio kūriniai, ypač stogastulpiai, veikiau pagoniški nei krikščioniški. Kai vienąkart „nusižengė“ savo įsitikinimams ir išdrožė statinį su angelais, pučiančiais trimitus, o viršuje iškalė pagonišką Saulės simbolį, klebonas net atsisakė tą darbą šventinti. Tik atkaklios sodybos šeimininkės prašymu (pažadėjo vėliau į statinį įkelti ir rūpintojėlį) kunigas nusileido. Tačiau Artūro nuomonė ir dabar tvirta: stogastulpiai – tai pagoniški drožiniai, kuriuose po mirties apsistosianti žmogaus vėlė, tad kryžiais juos vadinti nėra teisinga.

(... pasirenkamas įrankis, su kuriuo bus dirbama. Puikiausiai tiks didelė adata. Pati seniausia adata –pagaminta iš to paties šiaudo, ties plongaliu nukerpant varpą ir atsikerpant reikiamo ilgio šiaudą. Seniau, kai rišdavo visa močiutės šeima, senelis visiems pagamindavo adatų iš plonos vielutės, užlenkęs galiuką, kad būtų galima prakišti siūlą...)

Kalbantiems apie Artūrą kartą išsprūdo frazė: jis, girdi, neleidžia laiko vėjais. Tai trys paprasti žodžiai, apibūdinantys nepaprastą žmogų – darbštų, kantrų, užsispyrusį, dorą, atsakingą, nepertekusį laisvalaikio valandų. Tokį, kokie buvo seneliai, vieni ir kiti, tokį, kokie yra tėvai, artimieji. Iš to vaikiško smalsumo

Kryžius negrįžusiems į Tėviškę. Kryžių kalnas (Šiaulių r.), 2005 m.

Koplytstulpis Mitėniškių kaimo senkapiams, sunaikintiems sovietmečiu, atminti, 2003 m.

Stogastulpis senosios Narkevičių giminės sodybos vietoje, Blauzdžių kaime, Žeimių seniūnijoje, 2003 m.

Koplytstulpis Žeimių valsčiaus Lietuvos kariuomenės savanoriams atminti, 2018 m.

stebint sodų rišimą ar vaikštant kaimo pakelėmis ir matant atbundančią augaliją, matyt, ir užgimė noras suprasti aplinką ir kurti žemiškus stebuklus, saugoti tai, kas tikra ir vertinga. Už nugaros – ne vienas gyvenimo universitetas: nuo ūkininko iki degtukų dėžučių kolekcininko, nuo kraštotyros būrelio vadovo iki kelionių gido, nuo senų baldų restauratoriaus iki muziejininko edukatoriaus, nuo laisvės gynėjo savanorio iki paminklų, skirtų partizanams, rezistentams, statytojo. Viskas telpa viename asmenyje, tokį jį – keistoką ir nepaprastą – turi Žeimiai, miestelis, kurį prieš tris dešimtmečius skulptorius lyg neatrastą salą pasirinko ir kuris prieš keletą metų skulptorių nominavo savo Geradariu.

Kelias medžio skulptūros link savaime nenusitiesė. Į tą kelią išvedė kraštotyra, vidinės kelionės pažinimo ir paliudijimo  link. „Užsikabinęs“ už architekto V. Michnevičiaus tragiškos šeimos istorijos, susidomėjęs prieškario Žeimių mokytojų Garbšių likimu, Artūras suprato, kad ir perdėm nenutolusioje istorijoje yra baltų dėmių, ir tos baltos dėmės laikui bėgant gali pavirsti į iškraipytus faktus, netikslius pliurpalus, istorinį niekalą. Taip jo iniciatyva buvo pataisyta V. Michnevičiaus mirties data, patikslintos Žeimių mokyklos įkūrimo, bažnyčios pastatymo datos, pasakojimas apie vadinamąją šv. Jono koplytėlę, išaiškintos senkaimių ribos, surinktos šūsnys net baudžiavos laikus siekiančių senolių prisiminimų. Tikslinant faktus, teko pavartyti ir valstybės archyvus, ir bažnyčių metrikų knygas, pasikeisti laiškais su ne vienu užsienyje gyvenančiu kraštiečiu. Ypač vertingas ryšys užsimezgė su Lenkijoje gyvenančiais Kosakovskiais, Michnevičiais, su Izraelyje gyvenančiais Jonavos litvakais, jau devintą dešimtmetį įpusėjusia Dalija Epšteinaite. Ši moteris žeimiečiui, kuriančiam miestelyje žydų istorijos ir kultūros muziejų, padovanojo net savo šeimos eksponatų. Tarsi atsidėkodamas Artūras į Jeruzalę išgabeno kilnojamąją parodą apie Jonavoje veikusią fotostudiją „Union“ ir jos įkūrėją Tuvijų Joffę. Džiugu, kad kai kuriuos sumanymus Artūrui padeda įgyvendinti jo dukra Skaistvilė, jau diplomuota istorikė, tuo tarpu kita dukra ir žmona taip pat nenutolsta nuo grožio kūrimo – viena atsidėjusi juvelyrikos sričiai, kita imasi drožėjo įrankių ir, žiūrėk, išskaptuoja tai kokį kareivuką, tai šventąjį ar angelą.

(... naudojamas lininis siūlas, kuris mažiausiai painiojasi ir yra tvirčiausias. Pirmą šiaudinį žaisliuką sudaro reketukas, kuris gali įgauti skirtingas formas. Ga-

lima neužbaigti reketuko ar jam pridėti atskirų detalių, girliandų. Pridėjus detalių, galima konstruoti sudėtingesnius junginius, paliekant kaip pagrindą tą patį lygiakraštį reketuką...)

Iki geriausio 2017 m. apskrities liaudies meistro vardo sekė netrumpas kelias. Tapo kelių knygų apie krašto papročius, žymius žmones bendraautoriumi, įkūrė kraštiečių klubą, tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, pelnė Kaimo amatų meistro nominaciją, už kryždirbystę – dar vieną tradicinių amatų meistro sertifikatą. 2020 m. liepą tradicinėje Žeimių miestelio šventėje A. Narkevičius pripažintas originaliausios sodybos šeimininku. Nepaisant originalumo ir spalvingumo kriterijų, Artūras vis dėlto labiau vertina natūralią, „neiščiūstytą“ aplinką, senolių buitį. Jis turi daugybę sentimentų išnykusiems kaimams, pamiškėms, trobelėms, kur gyventa mūsų senolių, kur piemenys ganė gyvulius, kur meldėsi, vaidijosi ir vaidenosi...

„Įmanyčiau, pastatyčiau po paminklą tiems senkaimiams. Kai kuriuos dar primena viena kita sukrypusi trobelė, kitų vardai saugomi ten gimusių bei augusių atmintyje. O juk toks bendravimas ten virė, tokie žmonės žemę dirbo, upes tiesino, sodus sodino“, – mąsto A. Narkevičius.

Tai skulptoriaus kūrybos vizija – nors keliems senkaimiams atminti po koplytstulpį. Primirštų žvyrkelių sankryžose, ant aukštumėlės, su medyje išraižytais vardais.

(... žvaigždę galima padaryti surišus 12 skirtingų reketukų. Po to juos visus sujungus sukuriamas apskritas ratas. Keičiant šiaudelių ilgius, rišamos skirtingos formos – taip žvaigždės spinduliai ilgėja arba trumpėja, sudarydami skirtingus variantus...)

Neseniai žeimietis susidomėjo įvairiais tautinį paveldą reprezentuojančiais Lietuvos rekordais, kuriuos vertina prie Kultūros fondo esanti agentūra „Factum“, vėliau juos paskelbdama įskaitytinų rekordų knygose. Nauda iš tokių rekordų jų kūrėjams, žinia, menka, bet kiekvieno eksponato sumanytoją aplanko džiugus jausmas: štai ir mano kuklus indėlis į tautodailę, muziką ar fizinę ištvermę.

2018 m. Artūras sukonstravo ir miestelio Užgavėnių šventėje pristatė iš eglės išdrožtą ilgiausią riešu-

Lietuvos rekordas – didžiausia (1,8 m aukščio) druskinė, 2023 m.

Šiandien jau pasiektas 21 Lietuvos rekordas. Ir dar bus...

Su pirmuoju Lietuvos rekordu nominuota ilgiausia riešutų gliaudykle (1,485 m) pas Punsko lietuvius.

Velykinis sodas.

Kantrybės ir kruopštumo išbandymas – sodų kūryba. Kantrus mokytojas smalsiems amatų dienų lankytojams.

Savo muziejuje tarp nesuskaičiuojamų senų ir savo gamybos reliktų.

Gamtos vaiko pojūtis lydi visą gyvenimą.

Su patarėja ir pagalbininke, medžio drožėja žmona Redita Žeimių bendruomenės šventėje 2020 m.

Su tėvu Marijonu kuriant paukščių bendriją sodyboje, 2003 m.

Žeimiams – biustas žymiam architektui V. Michnevičiui (skulptorius K. Bogdanas). Projekto dalyviai: rajono architektas J. Zonys, architektas K. Bogdanas, tautodailininkas A. Narkevičius, skulptorius K. Krasauskas, 2007 m.

tų gliaudyklę. Jos ilgis – 1,485 m, plotis – 15,1 cm. Toliau ėjosi kaip iš pypkės. Mažiausias lovelis putpelių kiaušiniams ridenti (10 cm ilgio, 2,7 cm pločio), mažiausias sodas, suvertas iš 60 tik 1 cm ilgio šiaudelių, ilgiausias medinis žaislas – arklys, ant kurio telpa daugiau nei 100 vaikų, mažiausia kaukė, rankšluostinė, kultuvė, o štai ant mažiausios ližės galėtų tilpti nebent duonos kriaukšlelė ar vienas kučiūkas. Stebėtis galima ir mažiausiu suvenyriniu kaušu, išdrožtu iš keturių tūkstantmečių senumo ąžuolo atskalėlės, ir kelių tūkstančių kaukių rinkiniu, o kur dar mažiausia piesta, kultuvė, švilpukų kolekcija su 500 įvairių balsų atspalvių...

Kovo mėnesį žeimietis gavo „Factum“ agentūros pranešimą, jog yra 21 Lietuvos įskaityto rekordo autorius. Nedažnas, sutikime, galėtų sugalvoti tiek rankų miklumą įrodančių galimybių ir realizuoti jas tikrovėje.

Viena iš pastarųjų Artūro išradingumą bylojančių ekspozicijų surengta Viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriuje. Ji truks dar keletą mėnesių, primindama, kiek darbų autoriui ir vyr. bibliografei Rimantei Tarasevičienei reikėjo sumanumo išdėstant eksponatus ir keliose vitrinose parodant tai, kas svarbiausia. Atrodo, pavyko. Aplankysime, pasidžiaugsime, paūgėsime.

Užgavėnių kvieslys Kauno botanikos sode.

Ąžuolas prie sodybos Žeimiuose, trukdęs gatvei platinti, virto puošniu stogastulpiu.

Dovana

Nuo vaikystės dukros Skaistvilė ir Austėja eina tėvo pėdomis.

JONAVOS BENDRUOMENĖ

SVEIKINA VYGAUDĄ JUKNELĮ, LINKI STIPRIOS SVEIKATOS IR

KŪRYBINĖS ENERGIJOS!

LX

– Tete, o kas yra laikraštis? – čia kažkurią dieną paklausė manęs vienuolikmetis sūnus Dantė.

– Tai yra naujienų portalas, tik ne ekrane, o atspausdintas ant didelių popieriaus lapų. Žmonės pirkdavo tokius laikraščius spaudos kioskuose, o po to, kur nors patogiai įsitaisę, skaitydavo naujienas.

– Senovėje?

– Na, ne visai taip, aš irgi juos skaitydavau.

– Tu jau senas, tete!

„Labą dieną!“ – pagalvojau, bet nesiginčijau…

JONAVA – MANO GYVENIMO MIESTAS

Normalu, kad, besibeldžiant 60-mečiui, žmogau, imi dairytis atgal, mėgindamas įvertinti arba reziumuoti nueitą kelią. Prisimeni, ką padarei gero arba ko prisidirbai. Prisimeni vietas, kur gyvenai, jų įtaką arba ten nuveiktus darbus.

Aš gimiau Vilniuje, bet šis biografijos faktas dažniau kliudo, nei padeda. Dar neturėjau nė metų, kai tėvai persikėlė gyventi į Jonavą, tad laikau save jonaviečiu: nuo kūdikystės iki subrendusio vyro čia gyvenau – kol kas daugiau nei pusę savo gyvenimo. Čia atsitiko beveik visi pirmi kartai, ir susiformavo mano asmenybė. Jonavoje įvyko daug brangių ir neužmirštamų asmeninio gyvenimo dalykų, čia įvyko tiek ma-

no, tiek Jonavos bendruomenės evoliucinis proveržis į laisvę.

1985 metais neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Studijų sesijos buvo organizuojamos du kartus per metus po 4–6 savaites pavasarį ir rudenį. Po kiekvienos mokslo sesijos, Vilniaus universitete pabendravęs su šviesaus atminimo dėstytojais ir mokslininkais, grįžęs į Jonavą jausdavausi tarsi apsėstas, norėjosi platesnės veiklos.

1986 metais Gorbačiovui paskelbus perestroiką, laisvėjantys valdžios varžtai dar labiau skatino imtis

Vygaudas JUKNELIS, rašytojas avangardistas

Pirmokas! Jonava, 1970 m.

Šaknys ir atžalos: močiutė Salomėja (stovi), tėtis Rimantas ir mama Birutė, sesuo Irma (tupi), o vežimėlyje guliu aš. Jonava, 1963 m.

veiklos, tačiau, be privačių pokalbių su bendraminčiais, kitų įrankių neturėjome. Pradėjau rašinėti į Jonavos laikraščius tuo metu aštriomis istorinėmis ir socialinėmis temomis, perteikdamas mintis iš privačių pokalbių. Tai sukėlė atgarsį Jonavoje. Aplink mane ėmė burtis drąsesni intelektualūs bendraminčiai.

1987 metų rudenį Viniuje buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas (LKF) – pirmoji nevyriausybinė organizacija sovietinėje Lietuvoje. Jai vadovavo šviesaus atminimo profesorius Česlovas Kudaba.

Mane labai sudomino šis faktas, todėl nedelsdamas nuvykau pas juos į svečius – fondas dar tik kūrėsi savo patalpose senamiestyje. Česlovo Kudabos paklausiau, kaip galėčiau įsteigti LKF padalinį Jonavoje. Profesorius maloniai nustebo, nes kol kas buvau pirmas, kuris išreiškė tokį norą.

– Mes galvojame apie rėmimo grupes, bet tam dar neturime įstatyminio pagrindo. Aš jums pranešiu, kai

tik sutvarkysime savo organizacijos įstatus.

Taip 1988 metų pradžioje Jonavoje įsteigėme Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupę „Taurosta“. Aš vadovavau klubui.

Iki Sąjūdžio gimimo Lietuvoje per pusmetį išvystėme audringą veiklą ir pelnėme Jonavos bendruomenės pasitikėjimą. Organizuodavome renginius istorine Lietuvos tematika, į kuriuos žmonės plūdo miniomis – salės buvo sausakimšos. „Taurostos“ klubas pirmasis Jonavoje iškėlė tautines vėliavas. Pirmieji tūkstantiniai mitingai Jonavoje taip pat buvo organizuoti „Taurostos“. Mūsų klubas tapo kertine ašimi, kuriant Sąjūdžio struktūrą Jonavoje, kuriai visaip priešinosi tuometinė Jonavos rajono vadovybė – komunistų partijos sekretoriatas su Edvardu Prichodskiu priešakyje. Jų pastangos gal kiek ir atitolino oficialų Sąjūdžio gimtadienį, bet ne daugiau nei dviem mėnesiais: iniciatyvinę grupę planavome įsteigti 1988 metų liepos 5-osios mitinge, kada pirmą kartą Jonavoje nelegaliai,

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimas Jonavoje, 1988 m. rugsėjo 5 d.

bet viešai buvo iškeltos trispalvės, o faktiškai įkūrėme rugsėjo pradžioje. E. Prichodskio barjerą įveikti mums tada padėjo Bronislovas Lubys, suteikdamas galimybę tai padaryti savo valdomoje teritorijoje –„Azoto“ gamyklos renginių salėje.

1988 metų rudenį Jonavoje sparčiai plėtojosi Sąjūdžio struktūra, į kurią įsiliejo ir mūsų klubas. Susiliejo ir veikla – didesnė jos dalis persikėlė į Sąjūdį, tačiau „Taurostos“ klubas aktualumo neprarado. Tik susikūrus Sąjūdžiui Jonavoje, pasiūliau leisti nelegalų laikraštį.

Ką tik politikais tapusiems Jonavos sąjūdiečiams ši idėja pasirodė per daug revoliucinga ir balsavimo metu buvo atidėta ateičiai. Nenuleidau rankų. Jau buvau įpratęs peržengti raudonas linijas, tad su Vidmantu Jankausku, vaizdžiai tariant, per naktį išleidome pirmąjį „Taurostos“ numerį, kaip klubo laikraštį. Jį spausdinome rašomąja mašinėle, klijavome ant kartono lapų. Vidmantas ranka jį meniškai apipavidalino, o Edmundas Simanaitis, tuo metu dirbęs „Azoto“ Informatikos skyriaus viršininku, leido nelegaliai pasinaudoti vienu iš dviejų Jonavoje esančių kopijavimo aparatu.Taip 1988 metų rudenį gimė leidinys, kurį jūs dabar laikote savo rankose. Didžiuojuosi, į ką jis išaugo ir kad Jonava šiandien turi solidų istorinį-kultūrinį žurnalą.

Po dviejų mėnesių prie laikraščio leidybos prisijungė ir Jonavos Sąjūdžio grupė. Tai leido „Taurostos“ spausdinimą pakelti į aukštesnį poligrafinį lygį.

Dar vienas labai svarbus darbas, kurį atliko „Taurostos“ klubas, buvo nelegalios Sąjūdžio spaudos platinimas Jonavoje. Tai darėme nuo pirmųjų „Sąjūdžio žinių“ pasirodymo kartu su Sąjūdžio gimimu 1988ųjų vasaros pradžioje iki Sąjūdžio spaudos legalizavimo ir jos atsiradimo spaudos kioskuose. Ankstyvas Sąjūdžio spaudos platinimas Jonavoje, mano supratimu, padarė svarbų mentalinį postūmį mūsų bendruomenėje.

Jonavos Sąjūdžio grupėje, kaip ir visame Lietuvos Sąjūdyje, dalyvavo nemažai komunistų partijos veikėjų. Didesnė jų dalis buvo progresyvūs, vėliau, LKP skilus į Brazausko ir Burokevičiaus partijas, palaikė pirmąjį arba perėjo į kitas partijas, kurios po Nepriklausomybės paskelbimo kūrėsi demokratiniu būdu, bet buvo prijaučiančiųjų ir senajai tvarkai. Tai natūra-

lu, nes mūsų judėjimas kilo spontaniškai, struktūros formavosi greitai ir, suprantama, kad griūnanti sovietinė valdžia mėgino infiltruoti patikimesnius žmones į Sąjūdį visoje Lietuvoje. Tai aiškiai atsispindėjo ir svarbiuose Jonavos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sprendimuose.

Pavyzdžiui, kad ir minėtame dėl nelegalaus laikraščio leidybos. Dar labiau tai išryškėjo artėjant komunistų partijos rajono konferencijai 1988 metų lapkritį. Joje turėjo būti renkama nauja Jonavos partinė valdžia arba tvirtinama sena. Jonavos rajono komunistai jau buvo skilę – dalis jų mąstė progresyviai ir suprato, kad Jonavai su Prichodskiu nepakeliui. Kita dalis palaikė seną valdžią. Galbūt ne tiek palaikė, kiek bijojo dėl savo darbų ir tarnybų, nes realiai pirmasis sekretorius valdė visą rajoną, išskyrus „Azotą“. Būtent čia ir koncentravosi progresyvieji rajono komunistai, nebijantys viešai išreikšti nuomonės. LKP rajono konferencijoje dalyvavo keli šimtai partijos delegatų, turėjusių išrinkti apie 100 partiečių į komitetą, kuris čia pat rinktų tris sekretorius, tai yra faktinius Jonavos rajono vadovus. Ką tik gimęs Sąjūdis norėjo padaryti įtaką rajono vadovų rinkimų procesui, bet tiesiogiai įgyvendinti to negalėjo, nebent per savo žmones, papuolusius į konferencijos delegatų sąrašą. Jų buvo nedaug. Niekas nežinojo, ar pakaks progresyvių komunistų balsų neišrinkti Prichodskio. Partinės konferencijos išvakarėse suplanavome masinį renginį Kultūros centro didžiojoje salėje, kurio oficialus pavadinimas skelbė apie susitikimą su garsiojo Sovietų sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo delegatais – sąjūdiečiaisiš Lietuvos, kurie tada Maskvoje savo aštria pozicija sukėlė baisinį šaršalą.

O tuo tarpu mažoje grupelėje su Vidmantu Jankausku paruošėme pranešimą, kuriame buvo aštriai kritikuojamas E. Prichodskis ir išreiškiama nedviprasmiška Jonavos sąjūdžio pozicija dėl rajono vadovybės. Planas buvo toks: prieš pat LKP Jonavos rajono konferenciją suduoti smūgį esamos vadovybės reputacijai, palaikant progresyviąją partijos pusę ir padrąsinti panašiai mąstančius, bet dėl asmeninių priežasčių viešai bijančius veikti prieš komunistus. Šį planą iki paskutinės įmanomos minutės slėpėme net nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, nes, priešingu atveju, apie jį būtų sužinojusi rajono vadovybė ir mėginusi sužlugdyti mūsų renginį Kultūros rūmuose.

Likus porai dienų iki numatyto renginio, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkime netikėtai pateikėme savo planą ir ant stalo padėjome paruoštą netrumpą pranešimą, aštriai kritikuojantį pirmąjį rajono komunistų sekretorių E. Prichodskį. Atsimenu, tada stipriai užkaito temperatūra ir mes gana emocingai susiginčijome, ar Sąjūdis turėtų taip atvirai kištis į rajono komunistų partijos vadovybės rinkimus?

Mūsų pozija buvo labai aiški – privalo, nes tuometiniai partijos vadovai buvo ir faktiniai rajono vadovai, tačiau noro netrukdyti E. Prichodskiui pasitvirtinti eilinę valdymo kadenciją netrūko net ir Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje: mūsų planas buvo patvirtintas tik minimalia balsų persvara. Kilo nerimas, ar sugebės komunistai savo konferencijoje perlaužti senos tvarkos šalininkus, jeigu net Sąjūdisšiuo klausimu skilo?

Pavyko!

Į Sąjūdžio renginį plūstelėjo keli tūkstančiai žmonių ir jis tapo mitingu: papildomai buvo įgarsinta ne tik salės fojė, bet ir Kultūros centro prieigos, kur būriavosi vidun netilpę žmonės. Jie skandavo: „Prichodskį į pensiją!“ Šis naratyvas persimetė ir į LKP Jonavos rajono konferenciją. Ji vyko toje pačioje Kultūros centro salėje, o pastato prieigose abi konferencijos dienas mitingavo jonaviečiai su tais pačiais šūkiais bei plakatais. Konferencijoje išsivystė karšta diskusija, liejosi emocijos, daug kalbėta apie poreikį keisti vadovybę. Galiausiai taip ir atsitiko.

Tai buvo ne vien komunistų, bet ir visos Jonavos bendruomenės pergalė prieš sovietinę sistemą.

Po šių įvykių Sąjūdžio žmonės tarsi atsikratė nereikalingų baimių, dar labiau išlaisvėjo.

Svarbiausias jau visos Lietuvos visuomenės laisvėjimo žingsnis buvo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuriame atvirai suformuluotas Lietuvos nepriklausomybės siekis, o „Baltijos kelias“ mūsų sąmonėje šį siekį įtvirtino negrįžtamai.

Vienas paskutinių kertinių Sąjūdžio darbų buvo rinkimai į 1990-ųjų metų LTSR Aukščiausiąją Tarybą, arba Atkuriamąjį Seimą, kaip mes dabar vadiname šią istorinę situaciją. Jonavoje rinkome du deputatus. Vienoje iš apygardų be konkurencijos buvo

išrinktas Gediminas Ilgūnas, kuris ir tapo signataru. Kitoje apygardoje, tvirtinant Sąjūdžio kandidatą, buvo svarstoma mano pavardė, bet aš nemačiau savo, kaip profesionalaus politiko, ateities ir pasitraukiau iš konkurencinės kovos, o energiją nukreipiau rinkimų kampanijai organizuoti.

Nuo Sąjūdžio toje apygardoje kandidatavo Edmundas Simanaitis ir tik keliais šimtais balsų pralaimėjo stipriam LKP atstovui Bronislovui Lubiui. Nemanau, kad pastarasis ką nors pagadino Atkuriamajame Seime, beje, kaip ir kiti LKP rinkimus laimėję kandidatai. Daugiau nei 90 procentų Atkuriamojo Seimo narių pasakė „Nepriklausomybei – taip!“ Keistas paradoksas: 1990-aisiais metais penktosios kolonos Seime buvo ryškiai mažiau nei dabar…

Sąjūdis atliko savo darbą iki galo. Mano supratimu, Nepriklausomybės paskelbimas buvo Sąjūdžio veiklos lūžio taškas. Tuoj po to ėmė energingai kurtis politinės partijos, po kurias išsivaikščiojo tie patys veiklesni Sąjūdžio žmonės. Natūraliai formavosi daugiapartinė demokratinė sistema. Mane irgi kvietė besiformuojančios partijos, bet niekaip negalėjau savęs įsivaizduoti įsispraudusio į konkretų politinį mundurą ir iš aktyvios visuomeninės veiklos pasitraukiau.

Mane domino verslo galimybės laisvėjančioje Lietuvoje, domino ir kultūrinė veikla. Pavyko išvystyti verslą Jonavoje, bet nesugebėjau jo išlaikyti savo rankose ir bankrutavau. Nežiūrint to, šis etapas buvo labai įdomi patirtis. Su nostalgija prisimenu ir savo vadybinę veiklą Jonavos kultūros centre, tai sudarė sąlygas tęsti karjerą jau kitame lygyje – Oskaro Koršunovo teatre Vilniuje.

Jonavoje pradėjau rašyti. Nors tai vyko gana epizodiškai, bet šis faktas man yra reikšmingas. Po dvidešimties metų vėl prisiminiau meninę kūrybą ir tikiuosi, kad ji mane lydės ir ateityje.

Jonavą palikau būdamas 37-erių metų. Čia išgyvenau daug gražių asmeninių patirčių, turtingą ir dinamišką visuomeninės ir profesinių veiklų etapus, netrūko džiaugsmų ir dramų, sėkmių ir negandų, praradimų ir atradimų, nuopolių ir prisikėlimų.

KEISTO VIRSMO LAIKAI –ATSAKOMYBĘ KEIČIA ABEJINGUMAS

Penkerius metus (1997–2002 m.) Jonavos, Skarulių ir Ruklos parapijų klebonu tarnavo monsinjoras, teologijos mokslų licenciatas kun. Vytautas Grigaravičius, pelnęs mūsų krašto žmonių pasitikėjimą, pagarbą ir meilę. Tai paliudija Metų žmonių rinkimai – sielų ganytojas dekanas Vytautas visada patekdavo į dešimtuką. Nuo to laiko prabėgo 21-eri metai. Šiuo metu mons. dek., teol. lic. kun. V. Grigaravičius paskirtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos klebonu, Kauno m. parapijos dekanu. Artėjant 60-mečio sukakčiai, dvasininkas sutiko pasidalyti prisiminimais apie Jonavą, nueitą gyvenimo kelią, tarnystę Bažnyčiai, taip pat samprotavo apie gyvenimo pokyčius.

– Visuomet įdomu sužinoti, kodėl pasirinkote kunigo kelią?

– Augau nuostabių globėjų, kuriuos vadinau tėveliais, šeimoje. Mama giedodavo bažnyčios chore, o tėvukas kiekvieną sekmadienį eidavo į šv. Mišias, drauge vesdavosi ir mane. Žinoma, buvau vaikas, nelabai ką išmaniau apie visas ceremonijas, juolab kad šv. Mišios buvo aukojamos lotyniškai. Tačiau man patiko tai, kas vyksta po bažnyčios skliautais, kaip renkasi žmonės, meldžiasi. Vėliau gavau leidimą patarnauti Mišioms, išmokau groti vargonais, taigi tapau vargonininku. Net dvejus metus Veprių bažnyčioje dirbau vargonininku.

Kunigystė – ne profesija, bet pašaukimas. Tai du skirtingi dalykai, kuriuos duoda Dievas – gali jo dovaną priimti arba ne. Dievas per prievartą nespaudžia eiti kunigo keliu. Tu pats, kaip žmogus, priimi

Kalbino žurnalistė Irena NAGULEVIČIENĖ

Mažasis Vytautas,

Akimirka su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ. Pokalbio metu.

Laisvalaikis skirtas dvasios atgaivai – muzikai ir giesmėms.

Dekanas monsinjoras teol. lic. Vytautas Grigaravičius, 20 metų vadovavęs Kristaus Prisikėlimo parapijai, pabaigęs visus bažnyčios statybinius darbus, sukūręs gyvą bendruomenę, pakylėtas, bet visada paprastas ir nuoširdus.

sprendimą. Reikia labai daug svarstyti, galvoti. Tad aš, penkerius metus tarnaudamas bažnyčioje, mąsčiau, ar sugebėsiu būti dvasininkas? Vienas minčių srautas tarsi piršo būti šeimos tėvu, kitas kvietė pasukti į dvasininkiją. Bet apsisprendimą nulėmė mintis, kad tarnaudamas žmonėms galėsiu padaryti daugiau gerų darbų, nei pasirinkęs pasauliečio gyvenimą. Tad įstojau į Kauno kunigų seminariją. Tačiau šis pasirinkimas nereiškia, kad negali keisti sprendimo. Penkerių metų studijos, gilinimasis į teologinius dalykus, pasikeitusios gyvenimo sąlygos – tai laikotarpis, kuris leidžia suvokti, ar tikrai pasirinkai tinkamą kelią. Ir tai dar ne viskas. Prieš šventimus būna rekolekcijos, kai susikaupti skiriamos trys dienos, per kurias ateina galutinis ir nekeičiamas atsakymas. Po šventimų nebe laikas gręžiotis atgal. Jutau, kad aš noriu būti kunigas – ir juo tapau.

– Bet juk žinome nemažai atvejų, kai jauni vyrai meta tarnystę, kuria šeimas ar dėl kitų priežasčių atsisako kunigo sutanos...

– Gyvenime būna visko. Pasitaiko, kad palieka kunigystę. Tačiau kunigas taip pat yra žmogus, o ne kokia iš dangaus nuleista būtybė. Tas Dievo kvietimas, duodamas nuo mažens, priklauso nuo to, kokioje atmosferoje gyveni ir kaip jį priimi. Ne visi gali groti vargonais ar kurti eiles. Privalai jausti kažkokį Aukščiausiojo impulsą ir, kaip sakiau, laisvai pasirinkti.

Šiais laikais bažnyčios tarnas, metantis kunigystę, nieko nebestebina. Anksčiau žinia apie jaunuolį, pasitraukusį iš seminarijos, buvo itin svarbus įvykis, o dabar požiūris pasikeitė. Į seminariją stoja jau subrendę vyrai, ne devyniolikmečiai, kaip būdavo anksčiau. Tačiau kunigystę renkasi vis mažiau vaikinų. Kai aš mokiausi, seminarijoje buvo 200 studentų, o dabar kunigais būti siekia tik keli vyrai.

Per daugiau kaip 30 kunigystės metų teko tarnauti keliose parapijose. Papasakokite apie stoteles, kuriose teko laikinai apsistoti.

– Mano tarnystės patirtis yra didelė ir naudinga, nes ją pasirinkau pats, pašauktas Dievo. Esu perėjęs visus karjeros laiptus, tad dirbti su manimi nėra lengva, nes žinau, kas ir ką turi daryti. Ir to reikalauju.

Po šventimų į kunigus, 1991 m. rugsėjo mėnesį, mane paskyrė vikaru į Kauno Kristaus Prisikėlimo

bažnyčią, o po kelių mėnesių gavau paskyrimą į Kauno katedrą. Vėliau tarnavau klebonu Žagarėje, Kelmėje, paskui atvykau į Jonavą, o iš ten sugrįžau į Prisikėlimo bažnyčią, kur prabėgo 20 tarnystės metų. Dabar esu paskirtas klebonu į Kauno arkikatedrą baziliką. Per tris kunigavimo dešimtmečius teko klebonauti keturiose Lietuvos vietovėse. Kunigai turi paklusti vietos ordinaro sprendimams, todėl tokie paskyrimai ir perkėlimai iš vienos parapijos į kitą yra natūralus veiksmas.

– Esate didelės parapijos klebonas, Kauno miesto dekanas, priklausote Ekonominei komisijai, einate Bažnyčios teisėjo pareigas – esate teisėjas ir t. t. Veikla labai įvairi, tikriausiai turite ir savo asmeninių pomėgių. Kaip spėjate suktis?

– Veikti yra ką. Tačiau man nesunku – esu judrus žmogus, negaliu sėdėti. Praėjus pusei atostogų, jau pradedu galvoti apie darbą, mintyse dėlioju planus. Man patinka giedoti, su Kauno muzikinio teatro solistu Mindaugu Zinkumi esame išleidę kompaktinį diską. Labai šiltai nuteikia bažnyčios liturgija, bendravimas su žmonėmis. Didžiulį pasitenkinimą teikdavo vargonai. Deja, dabar esu priverstas atsisakyti šio malonumo, nebegaliu groti – nėra laiko, o ir pirštai nebeklauso... Bet širdis suplazda, išgirdus jų skambesį.

– Pažvelkime į pasaulį Bažnyčios teisėjo akimis. Ar tai susiję su šeimų krizėmis, santuokos nutraukimu, kitaip tariant, skyrybomis, kurių kiekvienais metais daugėja? Susidaro įspūdis, kad jauni žmonės nė nemėgina spręsti iškilusių problemų – tiesiog pasuka skirtingais keliais.

– Lietuva daug metų buvo, kaip aš sakau, uždaryta, todėl praradome atsakomybės jausmą. Įpratome gyventi kitaip. Palyginti su Europos valstybėmis, atsiliekame keliasdešimt metų. Mūsų bėda yra ta, kad vengiame prisiimti įsipareigojimus. Pagalbos neatsisakome, bet įsipareigoti – ne. Tai rodo ir mano, kaip teisėjo Bažnyčios teisme, patirtis. Mes nagrinėjame šeimų bylas, kuriose sutuoktiniai yra susituokę mūsų bažnyčioje, bet prašo paskelbti jų santuoką negaliojančia. Nagrinėdami santuokines bylas, matome, kad prieš tai pora ruošėsi gyventi santarvėje, sukūrė šeimą, bet įsipareigojimų – nėra. Sudėtinga suvokti. Jeigu pasirinkai kunigystę – tai jai įsipareigoji, pasirinkai gyvenimą šeimoje – jai ir privalai įsipareigoti. Bet atėjo keisto virsmo laikai – nei įsipareigojimų, nei atsakomybės nebeliko.

Žmogus keičiasi – plaukia paviršiumi. Laisvės samprata krypsta ne ta linkme, kur reikėtų. Žiūri į jaunus žmones, mėgini suprasti – kodėl byra šeima? Kitąsyk sunku jiems ką nors paaiškinti, nes gali būti apkaltintas teisių pažeidimu. Labai apmaudu, kad laisvės suvokimas nukrypo į kelią, kuriame klesti kvaišalai, interneto bjaurystės, žlugdančios asmenybes. Nyksta atsakomybės jausmas artimiesiems, valstybei, darbui. Mažėja autoritetų, kuriais jaunimas galėtų pasitikėti. Neigiamą įtaką daro ir mūsų išrinktųjų elgesys, prisideda ir žiniasklaida, ieškanti sensacijų, piršdama tuščius, o kartais net amoralaus turinio šou. Jaunus žmones traukia tokie dalykai, bet tuo pačiu menkina jų moralę.

– Tai kaip išbristi iš šio liūno?

– Savo veiksmais mes šaukiamės kažkokio sukrėtimo, ir jis, tikriausiai, artėja. Neduok Dieve, karo, koks vyksta mūsų

Monsinjoro darbo kabinete – gausybė apdovanojimų.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno skyriaus atminimo medalis ,,Su Sąjūdžiu už Lietuvą“.

Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus atminimo medalis.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 1608 m. atminimo medalis.

kaimynystėje. Bet man atrodo, kad tie įvykiai Ukrainoje yra ženklas mums visiems – įspėjimas, kad reikia keistis. Kitąsyk svarstau: jei dabar pasikartotų Sausio 13-oji, ar susirinktų minios susivienijusių žmonių? Vargu bau, nes net į rinkimus, renkant valdžią, valstybės atstovus, nė pusė neateina. Toks abejingumas prie gero neveda. Įvairiose srityse kyšo dvasinė krizė. Todėl ir sakau – šaukiamės sukrėtimo, kad atsikvošėtume ir suprastume, jog ne pinigai yra pirmoje vietoje, ne titulai ir ne aukštos pareigos, o pirmiausia –žmogiškumas, žmogaus santykis su žmogumi. Reikia stipraus supurtymo, kad nebekristume į dugną ir pradėtume kapanotis iš dabartinės situacijos.

– Ar Jūs, būdamas labai užsiėmęs klebonas, randate laiko atostogoms?

– O taip. Mėgstu pamatyti pasaulį. Per metus taupau lėšas, kad galėčiau aplankyti kurią nors šalį. Keliones suplanuoju iš anksto, tada atsieina pigiau ir nakvynės, ir ekskursijos, ir visa kita. Kasmet atostogauju rudenį, kai dauguma jau būna sugrįžę į darbus. Man labai įdomu pamatyti pasaulį, žmones, susipažinti su jų gyvenimu. Europą jau esu apkeliavęs, pernai teko pabūti Japonijoje, šiemet su tikinčiaisiais buvome Meksikoje, Gvadelupėje. Per piligrimines keliones aplankiau Šventąją Žemę, Romą, šventoves Ispanijoje, Lenkijoje. Šių metų atostogas ketinu praleisti Filipinuose.

– Kokių prisiminimų paliko darbas Jonavoje?

– Jonava – specifinis miestas. Ten tarnauti buvo sunkiausia. Sutinku – žmonės mane mylėjo, gerbė, tačiau jautėsi kažkokios nemalonios povandeninės srovės, teko laviruoti, nes nežinojau, kada ir iš kurios pusės plūstels nauja banga. Nebuvo malonu. Visus tuos penkerius metus buvau renkamas Metų žmogumi, o tai, matyt, kažkam nepatiko, atsirado norinčiųjų mane sukompromituoti. O šiaip Jonavoje sekėsi visai neblogai – parapijiečiai rūpinosi ir padėjo. Teko sutikti daug gerų žmonių, visada džiugino bažnyčios lankytojų gausa. Turėdamas progą, jonaviečiams tariu nuoširdų ačiū už bendrystę.

Kartais nuvažiuoju į buvusią parapiją, matau, kaip gražiai sutvarkyta Šv. Jokūbo bažnyčios išorė, nuoširdžiai dirba kunigas Virginijus Birjotas, kuris rūpinasi ir puošia Jonavos bažnyčią. Tikiuosi, ateityje atsinaujins ir jos vidus. Sudarytos visos sąlygos klestėti, te-

reikia augti dvasiškai. Svarbiausia – mylėkite vienas kitą, nes kai žmogus myli, tai jį lanko laimė. Visada malonu, kai praeivis pasisveikina, nusišypso, tai suteikia gerą aurą ir miestui. Tad norėtųsi, kad Jonavos parapijoje būtų kuo daugiau besišypsančių ir pasisveikinančių žmonių.

– Kunige Vytautai, kaip įvertintumėte savo, bažnyčios tarno, gyvenimą?

– Nesiekiau karjeros, tiesiog stengiausi atlikti tai, ko reikalauja pareigos ir ką davė pašaukimas. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus moko: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“. Aš, kaip ir kiekvienas, esu tik tarnas, tik mažas sraigtelis didžiuliame laive, kurį vairuoja pats Viešpats. Tam esame pakviesti į šį pasaulį ir turime siekti tobulumo. Sėkme didžiuotis nereikia. O ten, Amžinybėje, duosime ataskaitą, kaip mums pavyko.

– Dėkui už įdomias ir prasmingas mintis.

Visada mylimas ir laukiamas Jonavos parapijoje.

Paskyrimo Jonavos parapijos klebonu ir dekanu raštas, 1997 m. kovo 31 d.

Paskyrimo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, 2002 m. kovo 28 d.

PER GYVENIMĄ SU DIEVO PALAIMA

Upninkai – trijų upių kraštas, turtingas miškų ir žalių slėnių. Vietiniai mėgsta porinti, kad Dievas aukštai, valdžia toli, todėl reikia laikytis vienas kito. Iki 1951 m. reformos, kai buvo panaikinti valsčiai, riba tarp Jonavos ir Veprių valsčių buvo tuoj pakilus ant kalno, o patys seniausieji Upninkai glaudėsi prie Šventosios upės. Bažnytkaimio sodybos buvo išsidėsčiusios abiejose kelio (ulyčios) pusėse. Kiekviena kaimo sodyba iš priekio turėjo aptvertą darželį, pilną bijūnų, lelijų, rūtų, jurginų ir kitų įvairiaspalvių gėlių. Pavasarį visose sodybose žydėdavo alyvos, jazminai.

Jonas Palaima, Jono, gimė 1932 m. birželio 24 d. Upninkų kaime, Jonavos valsčiuje. 1939 m. pradėjo lankyti Upninkų pradinę mokyklą, kur jį mokė tikra teta. Buvo padykęs, bet labai gražiai griežė „skripka“. Palaimas aplinkiniai gerbė kaip darbščią, dorą katalikišką šeimą, pasiturinčią ir dosnią. Ūkis buvo nemažas –30 ha, penki arkliai, trys karvės ir daug paukščių. Namai stovėjo ant piliakalnio, labai gražioje vietoje, prie Šventosios upės.

Darbų užgrūdintas, puikios atminties ir sveikatos Jonas Palaima, dabar gyvenantis Domeikavos gyvenvietėje, Kauno rajone, dalijasi šeimos prisiminimais.

Dar ir dabar išlikę ūksmingi klevai, kaštonai, ievos saugo išnykusias sodybas, vienintelį kaimo kelią.

Beveik visi Upninkų bažnytkaimio gyventojai buvo lietuviai, išpažinę katalikų tikėjimą. Tai buvo bene lietuviškiausia Jonavos valsčiaus gyvenvietė su savo tradicijomis, garsi gegužinėmis ant Šventosios kranto ir nepailstančiais muzikantais.

Čia gimiau ir užaugau, čia buvo pažįstami takeliai, visi miškeliai, Šventosios užutekiai. Rodos, buvome laimingi žmonės, jei ne Sibiras...

Jonas Palaima

APIE GIMINĘ

Mano senelis Ignas Palaima gimė 1862 m., suaugęs gavo pravardę Užtupys. Taip buvo vadinami vyrai, išėję užkuriomis. Jis buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Prie savo turėto valako žemės nusipirko šešis hektarus dvaro žemės, vėliau, jau vedęs, dar keturis hektarus. Taigi senelio ūkį sudarė 30 hektarų.

Grįžęs iš Amerikos pradėjo dairytis žmonos iš turtingos šeimos. Surado jaunąją Veroniką Šarkaitę iš Burbiškių kaimo Veprių parapijoje. Šarkų giminė garsėjo dviem kunigais ir poetu Petru Vaičiūnu. Senelės brolis Antanas Šarka buvo Švėkšnos parapijos klebonas ir pirmasis Švėkšnos gimnazijos direktorius.

Seneliai Ignas ir Veronika Palaimos užaugino keturias dukteris ir du sūnus. Duktė Veronika mirė po Pirmojo pasaulinio karo nuo šiltinės, duktė Stasė ištekėjo už Motiejaus Kasmočiaus iš Medinų kaimo, o jauniausioji Emilija – už Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Adomo Noviko iš Lazdinavos kaimo. Duktė Onutė buvo nesveika, todėl liko prie tėvų. Visos seserys gavo „pasogą“, tad ūkis teko dviem broliams –Jonui ir Dominui. Jonas šeimininkavo ūkyje, o brolis Dominas užsiėmė prekyba parduotuvėje prie bažnyčios. 1939 m. seneliui Ignui mirus, visas turtas pusiau atiteko abiem broliams.

DĖDĖ DOMINAS PALAIMA

Dominas gimė 1907 m., buvo Lietuvos kariuomenės jaunesnysis puskarininkis, aktyvus Upninkų šaulių būrio narys, ūkininkas.

1944 m. rugpjūčio 30 d. buvo areštuotas ir gruodžio 20 d. nuteistas mirties bausme kaip aktyvus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1945 m. sausio 16 d. negailestingas sprendimas buvo pakeistas į 10 metų laisvės atėmimo bausmę lageryje. Kalėjo Intoje, Karagandoje. 1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Troškūnuose. Mirė 1980 m., palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Panevėžyje.

MANO ŠEIMA. TĖVUKAS

Tėvukas vedė Jadvygą Lovčikaitę, kunigo, kuris tuo metu klebonavo Upninkuose, seserį. Mes augome šeimoje trys broliai ir sesuo. Sesuo ištekėjo už Jurgio

Senelio Igno laidotuvės, 1939 m. Priekyje iš kairės: sūnūs Dominas ir Jonas su vaikais. Domino Palaimos šeima. Žmona Konstancija (sėdi), sūnus Sigitas ir dukra. Troškūnai, 1955 m.

Kryžius senosios sodybos vietoje, atstatytas 1995 m. V. Venckūno nuotrauka.

Keturkos ir išvyko gyventi į Panoterių parapiją, brolis Klemensas pasidavė į mokslus Kaune, o brolis Vladas išsimokė elektromechaniku. Aš likau pas tėvuką ūkininkauti.

1938 m. Upninkų kaimą pasiekė 1919–1939 m. Lietuvoje vykdyta žemės reforma, kurios pagrindinis tikslas buvo išdalinti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, savanoriams valstybės išpirktą dvaro žemę. Tėvukas svajojo, kad sklype būtų vandens, ganykla, miškas. Jo norai su kaupu išsipildė vėliau, kai persikėlėme gyventi prie savo žemės, tolėliau nuo senosios sodybos. Mums priklausė apie 2 km Šventosios upės kranto. 1943 m. pasistatėme didelę daržinę, tvartą gyvuliams.

KARAS

1941 m. birželio 22-oji.

Išaušo gražus vasaros rytas. Tą dieną vyko Upninkų parapijos Jėzaus Širdies atlaidai. Žmonės rinkosi prie bažnyčios. Suskambo varpai, skelbiantys šv. Mišių pradžią. Gal įpusėjus pamaldoms, tarp žmonių pasigirdo riksmas: karas, karas! Žmonės išėjo į šventorių, vieni šaukė, kad karas – bėda, kiti giedojo Lietuvos himną. Bažnyčios vargonininkas Buržinskas užgrojo „Internacionalą“. Žmonės, supratę, ką groja, sugriebė jį ir išvedė iš bažnyčios. Tuo laiku toks Kazakevičiukas protino visus, kad jokio karo nėra, vyksta manevrai. Bet iš Ruklos poligono besitraukiančios rusų kariuomenės karininkų žmonos pasakojo, kad ties

Jonava vyksta mūšis, o vokiečiai jau Jonavoje. Jonava dega!

Taigi, vokiečiai rusus išprašė iš Lietuvos, tik neilgam...

Tą dieną gerai prisimenu, nes jau kunigui per mišias patarnaudavau, o kur dingo Buržinsko Jonas, niekas nematė, nekalbėjo, negirdėjo. Jei KGB būtų norėjusi, būtų iš po žemių iškasus, tik kažkodėl, tardydama buvusius Upninkų šaulius, kaltino nudaigojus savo vadą. Po kelerių metų vargonininku pradėjo dirbti Bronius Utyra iš Skarulių. Jam vadovaujant, aš baigiau „klapčiuko“ tarnybą ir perėjau į bažnytinį chorą.

1944 m., vokiečiams traukiantis, ties Upninkų kaimu vyko aršūs mūšiai. Gerai įsitvirtinę vokiečiai laikėsi dvi savaites. Rusai duodavo komandą forsuoti upę, o vokiečiai tik to ir laukdavo – kulkosvaidžiais visus skindavo. Upe plaukė negyvėliai: ir arkliai, ir rusų kareiviai. Tikėsite ar ne, bet tėkmės vanduo būdavo raudonas nuo kraujo. Rusai čia pražudė labai daug karių. Dėl smarkaus mūšio kaimas labai nukentėjo. Ant bažnyčios nukrito trys sviediniai, kurie suardė didįjį altorių, vargonus ir stogą. Per tą mūšį 1944 m. birželio 16 d., sekmadienį, buvo sunkiai sužeistas Skarulių Šv. Onos bažnyčios klebonas Pranciškus Mirskis, kurį nuvežė į rusų karo ligoninę Bagaslaviškyje. Ten jis po trijų parų mirė, ten, bažnyčios šventoriuje, ir palaidotas.

Mūsų šeima grįžo iš miško, kur slėpėmės nuo karo mūšio. Iki šalčių reikėjo skubėti pastatyti namą, kad ir laikiną. Tėvuko surasti meistrai greitai apsisuko ir mūsų laikinasis namas tapo viso mano gyvenimo namais. Vėliau iki tolimos kelionės į Sibirą ūkis degė du kartus.

POKARIS

1944 m. praslinkęs frontas paliko žemę, išraustą sviedinių, išvagotą apkasų, o pernokę rugiai išbarstė grūdus žemėn. Dar duonai pakako, o kurie išbyrėjo, rudenį gražiai sudygo. Kitais metais derlius buvo kaip visuomet, nes Dievulis tikrai pagailėjo ir atlygino, kas buvo prarasta. Parapijiečiai suskubo remontuoti bažnyčią. Surasti meistrai greitai viską atstatė, kaip buvo prieš karą. Atrodė, gyvenimas stoja į vagą. Bet kur

Mano tėvai Jonas Palaima (1890–1977) ir Jadvyga Palaimienė (1903–1975).

tau – neramumai tik prasidėjo. Sovietų valdžia per vietininkus skubėjo daryti savo tvarką – jaunimą varė į kariuomenę, suiminėjo visus, kurie prie vokiečių tarnavo policijoje, kurie laikė ūkyje rusų belaisvius arba paprasčiausiai buvo įskųsti dėl pykčio ir pavydo. Nutilo kaime dainos, žmonės tapo tylūs, nepatiklūs. Tada daug vyrų išėjo į mišką. Visoje apylinkėje nebuvo šeimos, kuri neturėtų besislapstančiųjų ar tapusių Lietuvos partizanais. Mūsų sodyba prie pat miško, tad dažnai matydavome partizanus, žinojome, kaip elgtis, jei stribai apie juos klausinėdavo. Bene aiškiausiai prisimenu partizanus, kai jie buvo atėję praustis mūsų pirtyje, prieš 1944 m. Kalėdas.

Gruodžio mėnesį iš patikimų kaimynų gavome žinią, kad „Slyvos“ partizanų būrys nori prieš šv. Kalėdas išsiprausti mūsų pirtyje. Paskyrė gruodžio 10 dieną. Sutikome – mūsų sodybos pirtis nuošalioje vietoje, prie miško, toliau nuo pašalinių akių. Sutartą dieną atėjo gal 20 partizanų, išsiprausė, pavalgė vakarienę, padėkojo už viską, sukalbėjome visi maldą, palinkėjome vieni kitiems laimingų šv. Kalėdų.

Geriausiai pažinojau Justiną Vareikį, garsų muzikantą iš Užupio kaimo, brolius Petrą ir Stasį Valkauskus iš Upninkų kaimo. Jų mama buvo akla, bet labai gražias kojines megzdavo. Taip ir pragyveno iš savo sugebėjimo. Nuvesdavo ją, kur būdavo užprašyta apmegzti, paėmę už lazdelės. Apsilankydavo ir pas mus. Žiūrėk, vakare jau tamsu, o ji mezga. Stasys su Petru eidavo dirbti pas ūkininkus. Nors jų gyvenimas buvo vargingas, nelengvas, neliko abejingi Lietuvos, kurią tikrai mylėjo, likimui. Partizanas Petras buvo sužeistas, suimtas ir nuteistas ilgiems metams Archangelsko lagerio, po to ištremtas į Sibirą. Brolio Antano likimas tragiškas – 1945 m. rudenį buvo suimtas ir gruodį mirė Ukmergės kalėjime. Neatlaikė kankinimų, kitaip nemanau.

Atėjo 1945 m. pavasaris, balandžio 24-oji. Tragiška diena. Ryte pašėrę gyvulius, kaip visuomet sėdome už stalo. Staiga išgirdome šaudant. Prišokę prie lango pamatėme, kaip kitapus upės būrys kariškių šaudo į plaukiantį upe žmogų. Tas, įveikęs upę, bėgo per mūsų pievą į mišką. Tuokart stribai jį pašovė, sužeidė koją, bet į mišką nelindo. Tai buvo Vincas ar Vaclovas Palaima iš Užupių kaimo. Anapus Šventosios likę stribai paleido seriją iš kulkosvaidžio į miško pusę. Padegamosios kulkos uždegė mūsų ir kaimyno Juozo

Utkos daržines. Sudegė mūsų daržinė, kurią pastatėme 1943 m., kurioje laikėme grūdus, visą inventorių, vežimus, taip pat tvartas su gyvuliais. Viskas prapuolė per pusę valandos. Sužinojęs apie gaisrą, mus aplankė kunigas Tuminas. Tėvukas apsikabino jį ir verkdamas klausė: – Kodėl mums, katalikams, toks sunkus kryželis?

Kunigas atsakė:

Ką Dievas myli, tam ir kryželį duoda. Džiaukitės, kad gyvi likote, galėjo būti baisiau.

Kitą dieną susirinko geri kaimynai ir aplinkinių kaimų vyrai. Nutarė mūsų žemėje pasėti javus, pasodinti bulves. Vieni davė arklių, kiti sėklos, padėjo dirbti. Už tai likome kaimynams, tiems geriems žmonėms, dėkingi ir skolingi. Dauguma jų jau stojo ant Amžinojo kelio.

Pasitelkę talkininkų, pasistatėme daržinę, įsigijome arklių ir atrodė, kad vėl pradėsime gyventi. Tik va –pradėjo lankyti agitatoriai, kurie aiškino, kad kolūkyje bus geriau. Žinoma, niekas tuo netikėjo. Prasidėjo gąsdinimai – nestosi į kolūkį, išbuožinsime, į Sibirą išvešime. Taip vertė su visa žeme, gyvuliais ir padargais į kolūkį stoti. Ar ne velnio išmonė tokią tvarką įvesti? Toliau – dar gražiau. Grasinimai išvežti į Sibirą atsisuko ne tik prieš tuos, kurie nestojo iš karto į kolūkį, bet ir prieš kolūkiečius, kurie anksčiau turėjo daugiau žemės.

BE KALTĖS KALTI

Man, kaip ir daugeliui lietuvių, tuo laiku teko palikti Tėviškės žemę, kurioje gimiau, ištariau pirmą žodį ir išmokau lygiai išarti pirmą vagą. 1951 m. spalio 2 d. naktį prisistatė Jonavos rajono MGB kariškiai ir vietiniai stribai: Valiauga, Vasilius, Kulvinskas.

Perskaitė raštą, kad esame tremiami į Sibirą iki gyvos galvos. Įsakė per dvi valandas susikrauti daiktus. Kiek tilpo, į maišus pridėjome drabužių, kaimynas Juozas Utka atnešė duonos ir kelionėn jau buvome pasiruošę. Tuo metu atvažiavo pusbrolis Donatas Novikas su vežimu, į kurį sukrovėme visą mantą. Labai buvo gaila ir sunku išsiskirti su giminėmis, kaimy-

MGB Jonavos rajono skyriaus pažyma – pagrindas pradėti tremties bylą. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap.1, b. 29018/5.

nais. Ką padarysi, nuo likimo nepabėgsi, tą kartą reikėjo jam paklusti. Su arkliu mus atvežė iki Šventosios upės, o kitoje pusėje jau laukė sunkvežimis. Persikėlęs keltu, prie vandens nusiprausiau, atsigėriau, susigraudinau iki ašarų, kad daugiau nebepamatysiu šios paslaptingai gražios Šventosios upės, kur užaugau, kur nuostabiai žydi purienos. Mes, vaikai, nešdavomės jų namo, puošdavome altorėlį, paruoštą mamos ir sesutės „stancijoje“ (antrame namo gale). Prie jo gegužę suėję su kaimynais kalbėdavo maldas. Viskas liko tik mintyse.

Tuo laiku Broliai Klemensas ir Vladas tremties išvengė. Mat Klemensas jau dirbo Zarasų rajone žemės ūkio skyriaus viršininku, o Vladas mokėsi Šiauliuose. Bet kitais metais Vladą KGB surado ir ištrėmė pas mus, Sibiran. Sesutė Stasė nematė tų baisybių – ištekėjusi už Keturkos, Panoterių vargonininko, gimdydama mirė 1948 m.

Nuvežė mus kartu su Aukštakaimio Antano Palaimos, Bajoriškių Karolio Stepšio ir sūnaus Vacio šeimomis į Jonavos geležinkelio stotį, sukrovė mantą į gyvulinį vagoną. Pasirodęs kariškis nusivedė tėvuką į kamarėlę, kuri buvo netoli mūsų vagono. Pagalvojome, gal paleis, bet grįžo susinervinęs, todėl iškart supratom – ne. Jis sunkiai pratarė:

– Važiuojame visam gyvenimui į Sibirą, mes esame tėvynės išdavikai ir neverti mindžioti tėviškės žemę. Dar ilgai tylėjome, nedrįsdami pakelti akių, lyg jausdami savo kaltę, kad buvome silpni, negalintys pasipriešinti smurtui. Bet labiausiai slėgė nežinomybė...

TOLIMA KELIONĖ Į NEBŪTĮ

Kada prigrūdo pilną vagoną žmonių su daiktų maišais, užtrenkė duris, užrakino. Vakare, po ilgo neramaus dviejų parų stovėjimo, traukinys pajudėjo. Taip prasidėjo ilgoji kelionė. Langus uždarė, kad nematytume, kur link važiuojame. Kai pravažiavome tiltą per Nerį, supratome, kad judame rytų kryptimi.

Tik Rusijos gilumoje kas dvi dienas leisdavo išlipti iš vagonų, atsinešti vandens, anglių, nes jau buvo pradėję šalti. Vagono langelius galėjome praverti tik į viršų, tad matydavome tik medžių viršūnes ir dangų. Greitai baigėsi mūsų maisto atsargos, daugelis suša-

lę sirgo. Vis dažniau matydavau išnešamus mirusiųjų kūnus. Daug žmonių Sibiro nepasiekė, ypač maži vaikai ir seneliai. Teko su jais atsisveikinti amžiams ir niekas nežino, kur jie palaidoti, kas jiems uždegs žvakeles per Vėlines.

Negaudavome tiek vandens, kad galėtume nusiprausti, tik troškuliui numalšinti ir arbatos išsivirti. Žiūrime, kad dažniau pradėjo bėdos lankytis. Tuomet nei dieną, nei naktį neturėjom ramybės. Vis dėlto žmogaus kantrybė begalinė. Jau Novosibirske sužinojome, kad esame vežami miško darbams į taigą. Tėviškėje arėme žemę, sėjome grūdus, kepėme duoną, patys valgėme ir kitiems davėme, o dabar viską šiame gyvenime reikės keisti. Buvo sunku pagalvoti apie tai, kas laukia, kas bus toliau. Pasiekus Tomską, nuvežė į prieplauką. Vieni kitiems padėdami išnešėme savo daiktus, sukrovėme prieplaukoje. Netrukus atplaukė laivas ir mes visi, likimo sesės ir broliai, į jį sulipome. Krantas tolo. Tik žiūrim – pradėjo bėgioti jūreiviai. Pasirodo, mūsų laivas perkrautas, gresia pavojus. Tarp tremtinių kilo panika. Tikrai galvojau, kad paskęsim... Bet laivą spėjo privairuoti prie kranto ir dalis tremtinių buvo perkelti į kitą laivą. Po pusdienio išplaukėme iš Tomsko, o po šešių parų pasiekėme Narymo miestą. Tai buvo tik dalis kelionės, nes dar laukė tolimas kelias į taigos gilumą. Prasidėjo šalčiai, o mes – po atviru dangumi. Tris paras kūrenome laužus ir laukėme. Kai atplaukė kateris, maždaug pusei su mumis buvusių šeimų liepė susikrauti daiktus. Netrukus išplaukėme!

Kitą dieną vienas iš palydovų liepė niekur neišeiti, būti su savo šeimomis, nes netrukus atvažiuos ,,pirkliai“. Pasirodė apie dešimt vyrų, apsirengusių kailiniais. Perskaičius pavardę, visi šeimos nariai turėjo prieiti ir pasirodyti, kaip laikosi ant kojų. Taip mus visus ir išsidalijo. Mano šeima pateko į netoliese esantį Kamčiatkos kaimelį ant Obės upės įlankos kranto. Kitoje pusėje matėsi Narymo miestas. Vieną dieną davė pailsėti, nusiprausti, pasikeisti drabužius. Pirmą kartą po tokios kelionės sumigome ramaus miego.

Rytojaus dieną visus išskirstė po darbus. Mane, kaip ir daugelį vyrų, paskyrė į prieplauką ruošti malkų garlaivių garo mašinoms. Kiti lietuviai miške turėjo ruošti malkas. Jiems tekdavo valtele keltis į kitą įlankos pusę.

Lapkričio 6 d. vakare, kai buvau ką tik grįžęs iš darbo, atbėgo mano pusbrolis Petras Vaičiūnas. Jis išsigandęs suriko, kad skęsta visi darbininkai. Kitoje upės pusėje nieko nematyti, tamsu, tik girdėti klyksmai:

– Gelbėkit!

Žmonių ant kranto prisirinko daug, tik nieko negalėjo padaryti. Staiga prieplaukoje pamačiau mažą valtelę. Greitai nuleidau ją į vandenį ir pradėjau irtis į kitą krantą. Kai persikėliau, išvydau vieną šalia kito suguldytus lietuvius skenduolius. Kadrų skyriaus viršininkas Aleksėjanas šaukė:

– Meskit tuos banditus, ieškokit mūsiškių (rusų moters ir keltininko vyro)!

Jų, kaip ir trijų lietuvių, tą vakarą nesuradome. Tarp skenduolių buvo du mano pusbroliai Antanas ir Kazys Vaičiūnai. Lavonus nugabenome į šalia buvusią ligoninę. Gydytojai leido užsirašyti mirusiųjų pavardes. Po to nuėjome į palatą, kurioje buvo išgelbėtieji – R. Šova, Grigonis, J. Vaičiūnas, kurio du broliai nuskendo. Vienintelei Janinai Virbickaitei pavyko pačiai išsigelbėti.

O nelaimė įvyko todėl, kad prakiuro laivo dugnas. Nuplaukę iki upės vidurio visi pajuto, kad sušlapo ko-

jos, o aplink tamsu. Drąsiausieji nesitikėdami pagalbos puolė į vandenį. Laivui apsivertus, likę gyvi laikėsi už borto, šaukėsi pagalbos. Virbickaitei pavyko nusimesti vatinuką, skarą ir veltinius, taip ji ir išplaukė gyva iš mirties nasrų. Grįžęs į savo pusę, sutikau verkiančias motinas, vaikus ir žmonas. Pasakiau, kas liko gyvi, kas mirė. Rytojaus rytą sukvietė visus, kurie mokėjo irtis valtimi. Gavome iš žvejų virvių su kabliukais ir ištraukėme visus tris nuskendusius brolius Vaičiūnus ir Eivą. Iš trijų brolių Vaičiūnų tik vienam Juozui buvo skirta gyventi. Suradę Naryme kambariuką, visus pašarvojome. Lapkričio 8 d. susirinkome laidoti, išnešėme karstus į kiemą. Nors ir draudė fotografuoti, S. Žeimys įamžino šį įvykį. Palaidojome vietos kapinėse, supylėme kauburėlius ir atsisveikinome amžiams. Gyvenant Sibire, ši tragedija buvo pati baisiausia ir ilgam išliko atmintyje.

VĖL TREMTIS GILYN Į TAIGĄ

Sibire gyventi buvo nelengva, Kiekvieną dieną vis kas nors atsitikdavo. Po savaitės mus, jaunus vyrus, išsiuntė į taigą už 150 kilometrų. Per tris dienas nusigavome pėsti. Trečios dienos pavakarę išėję iš miško pamatėme mažą kaimelį, į kurį keliavome. Nameliai mažyčiai, sulindę iki langų į žemę. Viduryje kaimelio riogsojo trys barakai, viename jų apsistojome. Vietiniai į mus žiūrėjo kaip į kokius vilkus. Tuojau prisistatęs meistras pareiškė, kad bus mūsų visų viršininkas. Barako viduryje stovėjo ilgas stalas, o iš abiejų pusių buvo sukalti mediniai narai.

Rytojaus dieną galėjome pailsėti, apžiūrėjome, kur gauti malkų, vandens. Nuėję į parduotuvę nusipirkome avižinių kruopų, duonos, cukraus. Meistras paskirstė mus po du, atnešė kirvius ir pjūklus, pamokė saugiai dirbti. Jau ankstų kitos dienos rytą išėjome į mišką. Pirma diena buvo sunki, nes kai kurie darbininkai pasitaikė be patirties, tik pakilę iš mokyklos suolo, nelaikę rankose nei kirvio, nei pjūklo. Dienos darbo norma – 5 kubiniai metrai medienos. Teko dirbti ir sekmadieniais, nes paprastai taigoje daug sniego, judėti sunku, o normas reikėdavo išpildyti. Taip žiemą ir pravargome. Atėjus vasarai, atsistumdami kartimis, upe prieš srovę atplaukė mūsų tėvai, įveikę visus šimtą kilometrų. Mums tai buvo šventė –kartu ir džiaugtis smagiau, ir vargti lengviau. Taip

Amžinojo poilsio atgulė septyni lietuviai. Narymas, 1951 m.

praslinko beveik septyneri metai, mažai turėjome laimingų dienų. Laimingiausia akimirka – gauti iš artimųjų laišką.

Gyvenome apsupti taigos užkampyje, kur jokio transporto nebuvo, tik valtis vasarai ir rogės žiemai. Viršininkai atvažiuodavo vežimu, pakinkytu dviem arkliais, vadinamu ,,gusiovka“, o jeigu trimis arkliais –,,troika“. Kadangi kelionės valtimis prieš upės tėkmę buvo kankinamai sunkios – reikėdavo stumtis kartimis, tad lietuviai sugalvojo sumeistrauti motorinę valtį. Pasirinkę vieną didesnę valtį, ėmėmės remonto darbų. Darbams vadovavo Didžiulis iš Raudondvario ir Davalga iš Jonavos. Man teko sukomplektuoti variklį, paruošti veleną ir sraigtą. Dirbdami sutartinai, greitai paleidome motorinę valtį, kurią vairavau tris vasaras. Žiemą vėl į mišką, į taigos gilumą, prie plieninių žirgų.

Likimo ironija, bet mums teko statyti barakus naujiems tremtiniams. 1953 m. lietuvių tremtinių grupė

už 10 km nuo Omeličiaus gyvenvietės per vasarą pastatė naują gyvenvietę: du barakus, parduotuvę, kontorą, du gyvenamuosius namus viršininkams.

Gyvendami Sibire 1953 m. nusipirkome tokį į žemę sulindusį namelį. Koks bebūtų, vis tiek ne barakas, savas. Tėvukas iš vietinių sužinojo, kad viena duonos kepykloje dirbanti rusė rengiasi išvažiuoti. Nupirkome visą jos ūkį – namą, daržą ir karvę. Už viską sumokėjome 4500 rublių. Pradėjome Sibiro buožių gyvenimą. Gerai, kad neturėjome jokių prievolių, mokesčių, iš vietinės valdžios netgi sulaukėme padėkos žodžių, kad darbštumu išlaikome ūkelį. Tremiant į Sibirą, mums leido pasiimti keturias vištas, o kada grįžome į Lietuvą, parsivežėme dar ir lašinių, dešrų.

Kudjos gyvenvietės, skirtos naujiems tremtiniams, statytojai, 1953 m. Iš kairės pirmoje eilėje: Buklys, Matas Žeimys, Skebas; antroje eilėje: Vladas Palaima, Petras Žeimys, Juozas Gradauskas; trečioje eilėje: Pranas Guja, Stasys Guja, Marijonas Šova, Jonas Palaima, Petras Juras, Juozas Aganauskas, Romas Radzevičius, Rolandas Šova, Kazys Gečiauskas, Edmundas Žeimys; viršuje stovi Bonifacas Abramavičius.

Įkurtuvių proga sulaukėme svečių iš barako. Sėdi mama, tėtis, stovi (iš kairės) Juozas Vaičiūnas, Jonas Palaima, Vytas Vaičiūnas, Vladas Palaima.

Elektromechanikas Jonas Palaima (dešinėje) su Marijonu Šova miško paruošos ūkio elektros stotyje, 1953 m.

Taip atrodė taigos apylinkės – nyku ir svetima lietuvio akiai.

Grįžę radome ne tai, ką palikome. Viskas buvo išgrobstyta, išvogta. Pradėjome gyvenimą nuo šaukšto.

Teko dirbti elektros stoties elektromechaniku, nes prieš tremtį baigiau mechanizacijos mokyklą, turėjau teisę dirbti su dyzeliniais varikliais.

Dar liko ketveri metai svajoti apie Tėviškę. Ar sugrįšim, tada dar nežinojome. Visgi sulaukėme tos valandos, kada Vilties laikrodis išmušė laisvės valandą.

VESTUVĖS

Su Zose Barzdaite iš Ukmergės susipažinome klubo šokiuose. Patiko jos linksmumas, šmaikštumas ir protas. Mano ir Zosės tėvai tokie patys tremtiniai, re-

Su šiuo traktoriumi traukdavome rąstus ant rūšiavimo estakados. Iš kairės: Juozas Vaičiūnas, Volodia, Jonas Palaima.

Su traktoriumi ,,Staliniec“ iš taigos gabendavome kirstą mišką. Iš kairės: traktorininkas Vladimiras Fidorenčikas ir Jonas Palaima, 1954 m.

Motoristas Jonas Palaima. Nuotrauka – iš Garbės lentos.

,,Jūs esate laisvi nuo visų tremčių“, – 1958 m. pasakė Tiretkino komendantas.

Pirmi bendri šeimos žingsniai Sibire, 1957 m.

prisiminimai

ligingi žmonės, pritarė mūsų pasirinkimui kartu gyventi. Bet kokios ten vestuvės – suėjo draugai, tėvai. Pasėdėjome, maldas sukalbėjome. Matyt, Dievui svarbu tik kad žmonės taikoje gyventų. Pasiteisino – kartu jau 65 metus! Taip jau išėjo, kad apsivedėme Sibire ir išvažiavome namo, į Lietuvą, nes 1957 m. pabaigoje jau buvome laisvi.

VĖL LIETUVOJE

Išvežus buožes iš Lietuvos, gyvenimas turėjo pagerėti, o išėjo atvirkščiai – auginantys duoną liko alkani. 1958 m. grįžę į Lietuvą radome išgrobstytą, išvogtą turtą. Pradėjome gyvenimą nuo šaukšto, iš pradžių pas Novikus, Upninkuose.

Kai reikėjo įsidarbinti, patyrėme sunkumų. Jeigu gauni darbą, tai negauni registracijos vietos. Jei neprisiregistruoji, negauni darbo. Kažkokia beprotybė, variusi į neviltį. Ne vienas tremtinys palūžo, grįžo atgal, kiti pasiliko Latvijoje, Karaliaučiuje. Mes, grįžusieji, buvome laikomi liaudies priešais, kurių nenorėjo matyti mus skundę, tardę, pažymas rašę valdininkai. Kauno rajono ,,Naujojo gyvenimo“ kolūkio pirmininko Kalinausko dėka su žmona galiausiai įsidarbinome, dargi butą gavome. Pirmininkas turėjo nemalonumų, nes spauda rašė apie mus, kaip buožių vaikus, bet šiame kolūkyje buvo gausus tremtinių būrys. Kalinauskas atrėždavo, esą jam reikalingi dori, išbandyti žmonės.

Nežinau, ar galiu dovanoti tiems, dėl kurių mes netekome vaikystės, pačių gražiausių jaunystės metų. Tai niekaip neužgyjanti žaizda, amžina skriauda. Daugelis mūsų, nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liko amžinojo įšalo žemėje, grįžo suluošinti ar pasiligoję, bet visą gyvenimą mylėjo Lietuvą, savo jaunystės Tėvynę...

Man ŠVENTA vieta žemėje...

Visa draugiška šeima. Iš kairės: mudu su Zose, žentas Gintautas Jaras su dukra Nijole (g. 1964 m), marti Birutė su sūnumi Gediminu (g. 1960 m.), anūkai Ignas, Justas, Aušra. Anūkės Linos Jaraitės nuotrauka.

Zosė ir Jonas Palaimos savo namų išpuoselėtame kieme, Domeikavoje.

LIETUVOS RESPUBLIKOS GYNYBOS ATAŠĖ

Mano gyvenime mokykliniai metai ir mokykla paliko ryškų pėdsaką ir gerų prisiminimų. Tada Jonavos rajone buvo tik trys vidurinės mokyklos, todėl susidarydavo įdomi situacija per moksleivių sportines varžybas, nes ir blogiausiai pasirodžiusi komanda užimdavo trečiąją vietą, t. y. laimėdavo ,,bronzą“ ir prizinės vietos diplomus. Jonavos ir Žeimių vidurinės mokyklos mokinių skaičiumi buvo žymiai didesnės už Panoterių vidurinę.

Likimas taip lėmė, kad gimiau Sibire, Irkutsko srityje, Kačiugo miestelyje. Senelis ir tėvai 1948 m. buvo ištremti, į Lietuvą grįžome tik 1956-ųjų rudenį, prieš man pradedant lankyti mokyklą. Mokytis pradėjau Sintautų vidurinėje mokykloje, o po trejų metų kartu su seserimi Gražina lankiau Kernavės aštuonmetę mokyklą. Nuo 1964-ųjų mokėmės Panoterių vidurinėje mokykloje, kur abu tėvai dirbo mokytojais.

Sename mokyklos pastate tapo per ankšta, todėl 1967 m. mokykla persikėlė į naują pastatą kitoje gatvės pusėje. Mažai gal kas prisimena, kad tuo metu muzikos mokytojo iniciatyva buvo sukurtas pučiamųjų orkestrėlis. Kiek pamenu, Panoterių kolūkis už moksleivių rudenines derliaus nuėmimo talkas nupirko mokyklai pučiamųjų instrumentų komplektą. Gal po pusmečio repeticijų orkestras sugrodavo keletą nesudėtingų maršų ir šiaip populiarių kūrinėlių. Kurį laiką ir aš tame orkestre pučiau bosą ,,S“, nors neturėjau ryškesnių muzikinių gebėjimų. Labiausiai įsiminė, kaip mokyklos orkestras turėjo groti maršą, kol visi moksleiviai iš senosios mokyklos nužygiuos į naująją. Man atrodė, kad tai truko amžinybę, nes nuo dūdos pūtimo pabrinko lūpos, išdžiūvo burna. Kai pasikeitė muzikos mokytojai, neilgai egzistavęs mokyklos pučiamųjų orkestras tapo istorija. Dar keletą metų mokykloje veikė akordeonininkų ansambliukas. Prisimenu, jis vieną kartą net koncertavo netolimoje Aklojo Ežero gyvenvietėje. Buvo ir daugiau įdomių užklasinės veiklos iniciatyvų: dramos būrelis, rankdarbių būrelis, vadovaujamas šviesaus atminimo mokytojos J. Gečiauskienės ir, žinoma, mokykloje ar kultūros namuose vykdavę šokiai. Kelerius metus per ilgąją pertrauką mokykloje veikė mokyklos radijo mazgas.

Ats. majoras Kazimieras ARLAUSKAS

Majoras Kazimieras Arlauskas – pirmasis Lietuvos Respublikos gynybos atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Austrijoje ir Šveicarijoje.

Dabar po daugelio metų Panoteriuose viskas gerokai pasikeitė, sumažėjo jaunimo ir moksleivių. Iš tuometinių mokytojų, kurie atidavė gražiausius savo metus, ruošdami gyvenimui mūsų pokario kartą, beliko tik keli. Smagu, kad mūsų mokykla ir toliau gyvuoja, nors ir skaičiuodama mažiau moksleivių. Joje apsilankęs peržvelgiu stendus, jau istorija tapusias mūsų laikų nuotraukas. Mirus tėvams, Panoterius aplankau retai, tik pravažiuodamas. Akimis perbėgu išvaikščiotus takus, palinkusius senus medžius ir pasidžiaugiu radęs tų dienų pėdsakų. Tebestovi ir senasis mokyklos pastatas, suniokotas gaisro, apleistas, suskilusiais langais, nebeskambantis nuo mokinių balsų.

Abu su seserimi, baigę vidurinę, išvykome studijuoti į Kauną. Aš įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą, o sesuo – į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Po studijų instituto Elektrotechnikos fakultete pradėjau dirbti Ukmergės ,,Vienybės“ gamykloje, Energetikos skyriuje. Dar po trejų metų tapau energetiku Ukmergės miškų ūkio gamybiniame susivienijime. Vėliau iki pat nepriklausomybės atgavimo dirbau Kolūkių statybos projektavimo institute, kur projektavau elektros linijas aplinkinių rajonų kaimams. Bet bėgantys metai atnešė didelių permainų. Lietuva pasuko išsilaisvinimo keliu. Idėja gyventi laisvai nepriklausomoje valstybėje užvaldė ir jaunus, ir pagyvenusius.

Pradėjus byrėti kolūkiams, tapo nebereikalingas ir Kolūkių statybos projektavimo institutas. Kažkas iš pažįstamų paragino mane, kaip atsargos karininką, prisijungti prie naujai kuriamos krašto apsaugos sistemos. Taip 1992 m. pavasarį pradėjau tarnybą Ukmergės rajono komendantūroje, kiek vėliau tapau Ukmergės savanorių kuopos vadu. Teko tobulintis kursuose Šveicarijoje ir Vokietijoje. Pastarojoje šalyje praktikavausi keturis mėnesius, baigiau artilerijos batalionų vadų kursą Idar-Oberšteino artilerijos mokykloje.

TARNYBA VOKIETIJOJE

Geros vokiečių kalbos žinios lėmė, kad Krašto apsaugos ministerijai steigiant LR gynybos atašė pareigybę Vokietijoje, tuometis kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis rekomendavo mane tapti pirmuoju atsikūrusios Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje ir Austrijoje. Tam pasiruošti turėjau vos kelis mėnesius.

Kolegos, paskirti į kitas šalis, irgi buvo naujokai, be to, šalys, kuriose jie rezidavo, buvo pakankamai skirtingos. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių atkūrė karinio atašė pareigybę Vokietijoje. (Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje Lietuvos krašto apsaugai atstovavo pulkininkas Kazys Škirpa.) Kolega iš Latvijos – pulkininkas Janis Racins atvyko atstovauti savo šaliai 1999 m. spalio mėnesį. Estijos karinius reikalus Vokietijoje dar ilgai atstovaudavo Estijos ambasados antrasis sekretorius Agur Benno. Pirmuoju Estijos gynybos atašė Vokietijoje 2001 m. tapo Estijos kariuomenės vado pareigas ėjęs generolas leitenantas Riho Terras. Aš ir mano kalegos iš Latvijos ir Estijos laikydavomės kartu: dažnai pasitardavome, kartu vykdavome į įvairius renginius. Draugavome šeimomis, tebepalaikome ryšius ir dabar.

Į tarnybą Vokietijoje išvykau 1999 m. kovo 2 d. keltu iš Klaipėdos į Kylį su nauju tarnybiniu automobiliu „Mazda 626“. Nuo Kylio iki Bonos važiavau ilgiau nei pusdienį, nebuvau pratęs prie Vokietijos greitkelių. LR ambasadą Bonoje pasiekiau besibaigiant darbo dienai. Mane pasitiko, galima sakyti, su gėlėmis, nes buvo Kazimierinių išvakarės, o daugiau Kazių ambasadoje nebuvo. Atmosfera čia buvo labai draugiška: ir dirbome, ir bendravome kaip viena didelė šeima. Esu labai dėkingas tuometiniam LR ambasadoriui Vokietijoje dr. Zenonui Namavičiui, iš kurio gavau daug diplomatiniam darbui reikalingų žinių.

K. Arlauskas su tėveliu Juozu ir mama Birute, prieš išvykstant į tarnybą Vokietijoje. Panoteriai, 1999 m. vasaris.

,,Žemaitis“ denio, 1999 m.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Vokietijoje Dr. Vaidievutis Geralavičius, Lietuvos Respublikos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas ir Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje sekretorius A. Misevičius Berlyno aerouoste ,,Tegel“, sutinkant atvykstantį su vizitu Lietuvos Respublikos prezidentą V. Adamkų su žmona, 2000 m.

Keliaujant po nežinomus užsienio valstybių miestus tekdavo įveikti ilgus atstumus. Tarnybinis automobilis neturėjo navigacinės įrangos, todėl naudojausi žemėlapiais ir miestų planais. Gelbėjo įgyta pa-

tirtis ir bendras karinis (topografinis) pasirengimas. Kadangi dirbau vienas, neturėjau nei pavaduotojo, nei sekretorės, tvarkiau ir raštvedybą, atsakinėdavau į telefono skambučius, rašydavau laiškus, rengdavau

Latvijos gynybos atašė Vokietijoje plk. Janis Racins, Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas ir Estijos ambasados Vokietijoje sekretorius Agur Benno renginyje ,,Kieler Woche“ (Kylio savaitė) ant Lietuvos Respublikos fregatos

birželis.

Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas kartu su fregatos „Žemaitis“ kapitonu.

Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas prie Lietuvos karinių pajėgų laivo „Kuršis“, į kurį Vokietijoje buvo pakrauti šautuvų M14 durtuvai, 2000 m.

ataskaitas. Visais kitais klausimais talkino kolegos iš ambasados. Šalys, kuriose rezidavau, yra jau seniai nusistovėjusių europinių tradicijų erdvėje. Nors jose vyrauja vokiečių kalba (70 proc. ir Šveicarijoje), tačiau skiriasi terminai ir kai kurie žodžiai. Dirbant teko tobulinti savo užsienio kalbos žinias, įsigilinti į nacionalines ypatybes.

Kokios paramos tikėtis iš valstybių, į kurias važiavau dirbti, ir jų ginkluotųjų pajėgų, tikrai negalėjau nuspėti. Labiau patyrę kolegos užsimindavo apie kai kuriuos momentus. Tačiau, trumpai tariant, pagalba ar parama iš valstybių, kuriose tarnavau, ir jų ginkluotųjų pajėgų buvo pakankama ir gana operatyvi, jei to prireikdavo. Bendravimas su Vokietijos, Austrijos (rečiau – su Šveicarijos) ginkluotųjų pajėgų karininkais, pareigūnais buvo labai korektiškas, pabrėžtinai mandagus, laikantis diplomatijos taisyklių. Bendraujant su karininkais greitai užsimegzdavo gana draugiški santykiai, beveik visi stengdavosi padėti išspręsti darbo problemas. Maloniai prisimenu Berlyno įgulų komendantą generolą Fišerį (Fischer), padėjusį suremontuoti Garbės sargybos kuopos orkestro autobusą, kuris sėkmingai tarnavo daug metų ir dar kartą sugrįžo į Berlyną su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio dalyviais.

Lietuva ir jos krašto apsauga sparčiai tobulėjo, todėl reikėjo nemažai nuveikti. Apie 2000 m. Vokietijoje mokėsi iki 25 Lietuvos karininkų, buvo deramasi dėl pirmųjų šarvuočių M113 įsigijimo. Vokietijos karinės jūrų pajėgos sutiko perduoti besikuriančioms Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms kelis nenaujus minų paieškos laivus. Visada turėdavau lydėti krašto apsaugos ministrą ir Lietuvos kariuomenės vadą, besilankančius Vokietijoje.

ĮSIMENANTYS EPIZODAI

Vienas tarnybos Berlyne epizodas buvo įsimintinas ir gan įdomus. Lapkričio pradžioje man paskambino KAM Aprūpinimo departamento Įsigijimų tarnybos viršininkė majorė Ona Tatolytė ir pasakė, kad Lietuvos kariuomenės dienai skirtame parade Garbės sargybos kuopa žygiuos su amerikietiškais šautuvais M14, tačiau jiems nebuvo gauti durklai. Amerikiečiai, Kaizerslauterne uždarydami vieną iš ginklų sandėlių, mielai sutiko perduoti reikiamą kiekį durklų. Mano

užduotis buvo per kelias dienas juos gauti iš nurodyto sandėlio ir pristatyti į Kylyje stovintį Lietuvos karinių pajėgų laivą. Laiko tebuvo kelios dienos, nes laivas turėjo greitai išplaukti į Lietuvą. Iš vakaro nurodytu telefonu paskambinau JAV sandėlio karininkui ponui Todui, kuris, matyt, vokiškai mokėjo tiek, kiek aš angliškai. Vargais negalais susitarėme, kad rytoj atvykstu ir jis man rezervuos Kaizerslauterne viešbutį. Oras buvo prastas, šlapdriba, atstumas, kurį turėjau įveikti, daugiau nei 600 km. Pakelėse daug kur matėsi nuslydusių nuo kelio automobilių, dėl mažo judėjimo greičio kai kur formavosi spūstys. Vakarėjant pasiekiau Kaizerslauterną ir susitikau su linksmu tamsiaodžiu JAV karininku. Drauge pavakarieniavę sutarėme, kad iš pat ryto vyksiu į sandėlį paimti krovinio. Ryte pasitikęs jis nusivedė į vieną iš pustuščių sandėlių, kur riogsojo keletas didokų žalių medinių dėžių. Supratau, kad tokio krovinio į tarnybinę mazdą niekaip nesutalpinsiu. Teko surasti trejetą didelių kartoninių, greičiausiai televizorių, dėžių, į kurias suskaičiavę supakavome apie 500 durklų, dauguma jų buvo net nenaudoti. Beatsisveikindamas su linksmuoliu amerikiečiu susigriebiau, kad reikalingi krovinio dokumentai. Ponas Todas surado kažkokį sandėlio blanką, ant kurio angliškai užrašė durklų kiekį, kas ir kam perdavė bei datą. Man pasirodė, kad toks dokumentas visai menkas, nes labiau panėšėjo į kojinių perdavimo važtaraštį, bet karininkas tik skėstelėjo rankomis.

Kelias link Kylio buvo tolimas, lengvai snyguriavo, vietomis buvo slidu. Pagalvojau, jei nuslysiu kur nors nuo kelio ar apsiversiu su pilna mašina durklų, tai vokiečių policija užtampys. Skubėjau, nes laivas negalėjo laukti. Kylio uosto karinių laivų prieplauką pasiekiau temstant. Dėžes, kurios vos tilpo ištiesus sėdynes, dėl visa ko pridengiau palapinsiauste. Karinio uosto sargyba peržiūrėjo mano dokumentus, o aš pasiskubinau pasakyti, kad norėčiau privažiuoti prie Lietuvos KJP laivo. Sargybinis vos pastebimai mostelėjo tamsoje stovinčio nedidelio minų paieškos laivo link ir pasakė, kad automobiliui karinio uosto teritorijoje per naktį stovėti draudžiama. Kai lipant trapu sušvilpė budintis jūreivis, pajutau palengvėjimą – užduotis beveik įvykdyta. Tiesa, jūreiviams nešant sunkias kartonines dėžes su siaubu galvojau, kad tik neplyštų nuo svorio, bet viskas baigėsi laimingai. Nuvairavau automobilį į stovėjimo aikštelę prie sargybos posto ir grįžau nakvoti į laivą. Kapitonas suorganizavo vėlyvą vakarienę ir pasakė, kad po dienos mano atvežtas

Lietuvos Respublikos gynybos atašė mjr. K. Arlauskas darbo kabinete Berlyne, 2001 m.

K. Arlauskas pirmomis savo tarnybos Vokietijoje dienomis prie LR ambasados pastato Bonoje (Argelander Str. 108A, Bonn), 1999 m. kovas.

Prie Reichstago Berlyne, 2001 m.

Su žmona Liuda Vienos pokylyje, 2000 m.

Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas prie Vokietijos KJP laivo ,,Kylio savaitės“ renginių metu, 2000 m. birželis

Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas svečiuose Latvijos Respublikos ambasadoje pas kolegą Latvijos Respublikos gynybos atašė plk. Janį Racins. Iš kairės į dešinę: RF karinių oro pajėgų gynybos atašė Vokietijoje pavaduotojas plk. Jurij Koptev, Lenkijos Respublikos gynybos atašė Vokietijoje plk. Jerzy Gajewski, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Lietuvos gynybos atašė Vokietijoje mjr. K. Arlauskas, Latvijos Respublikos gynybos atašė Vokietijoje plk. Janis Racins ir mjr. Raivis Priednieks. Berlynas, 2000 m.

krovinys bus Klaipėdoje. Po kelių savaičių Lietuvos kariuomenės dienos parade Garbės sargybos kuopos kariai žygiavo su naujais šautuvais ir ant jų blizgančiais durklais. Tik nedaugelis žinojo šių durtuvų atsiradimo Lietuvoje istoriją.

Tragiškoji 2001 m. rugsėjo 11 diena JAV. Tą dieną į Lietuvos Respublikos ambasadą, kaip ir kasdien, atvykau vienas iš pirmųjų. Ambasados sekretorė Danutė Strazdienė iš karto mostelėjo, kad skubiai užeičiau pas ambasadorių prof. Vaidievutį Geralavičių. Ambasadoriaus kabinete jau rodė pirmuosius teroristų išpuolio Niujorke kadrus. Žinia buvo pribloškianti, nežinojome, kaip toliau klostysis situacija. Ambasadorius patarė peržiūrėti dokumentaciją, kurią reikėtų evakuoti ar prireikus sunaikinti, ir iš ambasados neišeiti. Susisiekiau su Latvijos gynybos atašė pulkininku J. Raciniu, kuris irgi ne ką daugiau žinojo, bet jau buvo susisiekęs su Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministerijos skyriumi, kuris kuravo užsienio valstybių gynybos atašė darbą Berlyne. Beliko tik sek-

ti netikėtus tragiškus įvykius JAV bei planuoti tolesnius savo veiksmus. Kaip tik su kitų valstybių kolegomis buvome gavę kvietimus atvykti rugsėjo 11 dieną į Vengrijos naujosios ambasados pačiame Berlyno centre, Unter der Linden gatvėje, atidarymą. Apie tai prisiminiau tik popietę, kai situacija kiek stabilizavosi. Tuo metu man paskambino Vengrijos gynybos atašė ir pranešė, kad naujos ambasados atidarymo iškilmės yra atšauktos, trys lėktuvai iš Budapešto su orkestrantais ir artistais net neišlaipinti sugrįžo atgal į gimtinę. Tačiau jis prašė, jei galėsime, vis dėlto atvykti į naująją ambasadą aptarti netikėtos situacijos. Kolega J. Racinis patarė priimti kvietimą, gal susitikime gausime daugiau informacijos, juo labiau kad tai gana netoli mūsų tarnybos vietų. Naujojoje vengrų ambasadoje dideliame televizoriaus ekrane vis kartojo dviejų Niujorko dangoraižių griūties kadrus. Nepaisant susiklosčiusios situacijos, priėmime dalyvavo nemažai svečių, bet daugiausia – ne pirmieji ambasadų asmenys. Net mačiau kelis amerikiečių gynybos atašė pavaduotojus. Vokiečių Fue-S-II skyriaus karininkai pasidalino kai

kuria informacija apie padėtį. Buvo aišku, kad situacija tapo kontroliuojama ir neblogės. Kitą dieną kartu su ambasadoriumi vykome į JAV ambasadą pareikšti užuojautos dėl tragiškų įvykių. Patikra joje, nepaisant svečių rango, buvo labai kruopšti. Nežinau, ar įmanoma pasirengti tokiems neeiliniams terorizmo akto sukeltiems įvykiams, bet, manau, tam tikros gairės, ruošiant karininkus gynybos atašė darbui užsienyje, tokiems atvejams praverstų.

Neretai tekdavo lydėti į Vokietiją atvykusius aukštus Lietuvos pareigūnus: prezidentą, krašto apsaugos ministrą ir kariuomenės vadą. Daugelis Krašto apsaugos ministerijos vadovybės lankydavosi Vokietijoje, nes vyko aktyvus bendradarbiavimas: buvo ruošiamasi gauti pirmuosius M113 šarvuotuosius transporterius, minų paieškos laivus, iki 30 įvairaus rango karininkų mokėsi Vokietijos Federacinės Respublikos karo akademijoje ir karo mokyklose. Berods, 2000 m. rudenį Potsdame buvo minima svarbi Bundesvero (vok. Bundeswehr – Vokietijos ginkluotosios pajėgos ir karinė administracija) sukaktis, į kurią buvo pakviesti Europos šalių kariuomenių vadai. Tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. J. Kronkaitis su žmona Rūta taip pat atvyko į Berlyną. Oficialioji renginio dalis turėjo vykti Potsdame įsikūrusios įgulos teritorijoje. Buvo numatyta, kad aš vešiu kariuomenės vadą į renginį bei lydėsiu jį viso vizito metu.

Į Potsdamą susiruošėme turėdami laiko rezervą. Iki miesto likus apie 30 km, kelyje nebuvo kasdienių transporto grūsčių, tačiau artėdami prie 115-o greitkelio atšakos vis dėlto įstrigome mašinų sraute dėl netikėto eismo įvykio. Laikas po truputį tirpo ir grėsė pavėluoti į renginį. Gen. mjr. J. Kronkaitis, matyt, supratęs, kad kelionei skirtas laikas nenumaldomai trumpėja, tylėjo ir neišreiškė savo nerimo ar nepasitenkinimo. Labai jaudinausi, nes vėluoti šalies kariuomenės vadui, kad ir dėl nenumatytų aplinkybių, būtų blogas tonas. Galvojau, kaip pataisyti situaciją, bet praktiškai visos eismo juostos nejudėjo. Staiga veidrodėlyje pastebėjau artėjantį motociklininkų su švyturėliais lydimą kortežą. Jie judėjo palikta laisva eismo juosta. Pralėkė gal kokios aštuonios mašinos ir tarp juodų mersedesų atsirado nemažas tarpas. Nežinau, kaip sumečiau, bet įjungiau posūkį ir staigiai įsukau prieš paskutinį kortežo automobilį. Kad ir negreitai, bet pajudėjome Potsdamo link. Nei gen. mjr. J. Kronkaitis, nei jo žmona šių mano skubių veiksmų

nekomentavo. Prie mūsų automobilio privažiavę du motociklininkai pažvelgė į mašinos vidų. Pro netamsintus langus aiškiai švietė didelės generolo antpečių žvaigždės. Įvertinę diplomatinius numerius, motociklininkai grįžo į vilkstinės galą. Gerai supratau, kad visa mašinų kolona vyko į tą patį renginį, nes pirmoje mašinoje pastebėjau tuometinį Vokietijos gynybos ministrą Rudolfą Šarpingą (Rudolf Scharping). Važiuojant toliau, mačiau kitų valstybių kolegas – lenkus, šveicarus, prancūzus, japonus ir kitus, įstrigusius transporto grūstyje. Į Potsdamą atvykome keliomis minutėmis anksčiau, nei buvo numatyta. Palydėjau gen. mjr. J. Kronkaitį su žmona į svečių vietą. Vis dėlto renginio pradžia vėlavo apie 20 minučių, matyt, dėl tos pačios transporto grūsties priežasties. Ir grįžtant atgal į viešbutį, ir vėliau generolas apie apie spontanišką mano poelgį neišsakė pastabų. Tikrai, manau, jis suprato, kad pasielgiau kiek neįprastai, bet turėdamas gerų ketinimų.

Per beveik trejų metų tarnybą nutiko daug įsimintinų istorijų, susipažinau ir bendravau su daugeliu žinomų ir įdomių žmonių. Ambasadoje lankydavosi ir tuometinis LR prezidentas Valdas Adamkus su žmona, krašto apsaugos ministras, LR kariuomenės vadas, Seimo nariai, žinomi šalies artistai: dainininkai Judita Leitaitė, Vladimiras Prudnikovas ir kiti meno pasaulio žmonės.

Dabar jau 10 metų esu pensininkas. Su žmona Liuda, su kuria susipažinome dar Panoterių vidurinėje mokykloje, džiaugiamės aplankyti atvykstančiais sūnumis ir keturiais anūkais. Kai atsiranda laiko nuo namų ūkio darbų, mėgstu pažvejoti, o rudenį pagrybauti. Tam tikrą laisvalaikio dalį skiriu ir bitėms, kurių kartais padaugėja iki 16 avilių. Kasmet, progai esant, susitinku ne tik su studijų, bet ir su tarnybos draugais.

TIKĖJIMAS, MEILĖ IR VILTIS

Juozas Vaičionis – kunigas, rašytojas, dailininkas, keramikas, pedagogas, įvairių talentų žmogus – keturiolika metų dirbo Jonavos rajono Šveicarijos seniūnijos Gaižiūnų pradinėje mokykloje. Jis išryškėjo kaip tyros sielos asmenybė, mokanti vaikus pažinti ir suvokti gėrio, grožio, nuoširdumo prasmę, jų mažose širdelėse siekė pasėti pasaulį šildančią jaukumo ir atvirumo sėklelę. Apie šio kūrėjo meilę gyvenimui ir sielos turtus liudija jo parašytos knygos, monumentaliosios keramikos darbai bei daug paveikslų.

Autoportretas.

JAUSMAI PAKEITĖ PASIRINKIMĄ

Būsimasis kūrėjas į šį pasaulį atėjo 1926 m. rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, netoli Panemunėlio esančiame Vieversynės kaime. Daugiavaikėje Anelės Levanytės ir Jono Vaičionio šeimoje, sulaukusioje dvylikos vaikų, iš kurių išgyveno šeši, Juozas buvo pats jauniausias. Nepriteklių patiriantys tėvai siekė, kad jų pagrandukas būtų išsilavinęs ir plačios pasaulėžiūros žmogus, tad sūnų leido mokytis į Panemunėlio, Martiniškėnų pradžios mokyklas, Rokiškio gimnaziją, kurią jis sėkmingai baigė 1944 m.

Išgyvendamas vyriausiojo brolio Jono tragišką mirtį ir sekdamas brolio Kazimiero pėdomis, tais pa-

čiais metais Juozas pasirinko kunigystės kelią ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1949-aisiais buvo įšventintas į kunigus ir keturiolika metų tarnavo Viešpačiui Biržų, Skapiškio, Krekenavos, Rokiškio, Panemunėlio parapijose, Antazavėje.

Tačiau Antazavėje įvykusi pažintis su gražuole Veronika kardinaliai pakeičia tolesnę kunigystės eigą. Pajutęs meilę moteriai, nepajėgdamas įveikti užplūdusių jausmų, jaunuolis suabejoja, ar pasirinkimas būti sielų ganytoju yra jo pašaukimas. Jis pasijunta esąs vienišas, niekam nereikalingas, o bažnyčioje save laiko „užgesusiu žiburiu“. Tad apsisprendžia prašyti

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

atleisti nuo kunigo pareigų ir atiduoti save į pasaulietinio gyvenimo rankas. Tiesa, kunigystę branginusio brolio Kazimiero palaikymo nesulaukė, tačiau nebuvo ir pasmerktas.

NAUJŲ IŠBANDYMŲ KELIU

Vedęs mylimą Veroniką, Juozas pasinėrė į pasauliečio gyvenimą – reikėjo rasti ir būstą, ir naują darbą. Nuo vaikystės mėgęs piešti ir turėjęs tam talentą, J. Vaičionis tapo Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) keramikos studentu Kauno vakariniame skyriuje.

Vakarais studijuodamas meną, dienomis triūsė Kauno elektros gamykloje, pieno kombinate, o 1964-aisiais jam patikėtos dailininko pareigos Kauno eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“. Būtent čia atsivėrė plačios galimybės kurti vazas, suvenyrus, skulptūrėles, dekoratyvines lėkšteles, pano ir kt. bei dalyvauti Kauno menininkų parodose, kuriose eksponuodavo ne tik keramikos, bet ir realistinius akvarelės kūrinius. „Jiesios“ gamykloje menininkas dirbo iki 1991 m. Kruopštus darbas, naujų meno formų paieškos, teigiami įvertinimai davė puikių rezultatų – 1985 m. J. Vaičionis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Į dailininko J. Vaičionio paveikslus perkelti vaizdai yra nesudėtingi, tikroviški, be įmantrių potėpių ar abstrakcijų, todėl nereikia būti tapybos žinovu, kad suvoktum Biblijos motyvus ar peizažus. Šio dailininko kūriniai puošia Pabradės, Paberžės, Turgelių bažnyčias, Panemunėlyje, kunigo Jono Katelės muziejuje, saugomas jo tapytas J. Katelės portretas.

PEDAGOGINĖ VEIKLA

Atsisakęs tarnystės bažnyčioje, menininkas niekada nenutolo nuo tikėjimo, tai atsispindi ir jo literatūrinio palikimo kūriniuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mokykloms labai reikėjo tikybos mokytojų. Gavęs pasiūlymų vaikus mokyti tikėjimo tiesų, J. Vaičionis dirbo keliose ugdymo įstaigose, o nuo 2000ųjų apsistojo Gaižiūnuose, kur visa savo esybe žinias stengėsi perduoti kaimo mokiniams.

Liudininkai pasakoja, kad pedagogo Juozo pamokos būdavo įsimenamos, nes mokytojas gebėjo sudominti komunikabilumu, paties nupieštu religinio ar gamtos turinio paveikslėliu, giedamomis giesmelėmis. Pats patyręs gyvenimo sunkumų, mokėjo vaikams kelti nuotaiką. Pavyzdžiui, artėjant Kalėdoms, sukurdavo scenarijų spektakliams ir, padedamas kolegų, vaidinimus rodydavo mokiniams ir jų tėveliams. Ne vienas ugdytinis noriai sėmėsi keramikos slaptybių šio pedagogo vedamuose būrelio užsiėmimuose.

POETINIO ŽODŽIO MEISTRAS

Vaikystėje Juozas dažnai palinkdavo prie popieriaus lapo, kurį išmargindavo įvairiais piešiniais. O ūgtelėjęs, lankydamas Rokiškio gimnaziją, jis atsiskleidė kaip žodžio meistras – sukūrė pirmuosius savo eilėraščius, dalyvavo literatų būrelio veikloje, deklamavo įvairių poetų eiles. XX a. nebuvo lengva išspausdinti savo kūrybos knygelę – to padaryti neleido nei finansinė padėtis, nei ano meto technologijos. Jaunam kūrėjui į pagalbą atėjo brolis Kazimieras, sugrįžęs iš tremties Intos, Vorkutos lageriuose. Spausdinimo mašinėle jis surinkdavo Juozo sukurtus tekstus, padaugindavo ir, surišęs rankraščius į knygelės formatą, dalydavo pažįstamiesiems. Ankstyvoji būsimo profesionalaus menininko poezija yra religinio turinio, nukreipta į Viešpaties galią ir malonę.

Juozas Vaičionis, pasidalinęs tarp pašaukimų, gimtinėje.

Vėliau J. Vaičionio eilėraščiai buvo publikuoti periodinėje spaudoje („Artuma“, „Nauja vaga“, „Kregždutė“, „Šviesa“, „Prie Nemunėlio“, „Naujienos“, kt.), poezijos rinktinėse. Pirmoji poezijos knygelė „Pažadėtoji žemė“ išleista 1994 m., paskui pasirodė eilėraščių rinkiniai „Langas“ (2007), „Sunkus kelias į Nepriklausomybę“ (2009), „Ieškau Dievo žodžio“ Senojo ir Naujojo testamento tematika, „Išprotėjusios gėlės“, „Angeliukas su smuiku“ (2013 m.), autobiografinė knyga „Iš prisiminimų“.

EILĖRAŠČIŲ TEMATIKA

Eilėraščių rinkinį „Langas“ sudaro 240 puslapių, kūriniai suskirstyti pagal temas, neįvardytas pavadinimais. Knyga prasideda autobiografinių prisiminimų motyvais. Tai liudija pavadinimai „Tėviškės namelis“, „Laiškas į jaunystę“, „Tėviškėje“, „Senelė“, „Kelias“ ir kiti. Nemažai kūrinių atskleidžia gamtos pasaulį –„Žiemos naktį“, „Slidėmis“, „Pavasario posmai“, „Pūga“, „Vėlyvas ruduo“ ir t. t.

Visas pluoštas J. Vaičionio eilėraščių skirtas Lietuvos istorijai – „Saulės mūšis 1236 m.“, „Senovės lietuvių tikėjimas“, „Mindaugo krikštas“, „Durbės mūšis 1260 m.“, „Mindaugo mirtis“, „Jogaila“, kiti. Kitame skyriuje publikuojami kūriniai pasakoja apie lietuviškos raštijos kūrėjų, rašytojų gyvenimo detales. Savo eilėraščius poetas skiria Konstantinui Sirvydui, Mažvydui, Mikalojui Daukšai, Antanui Strazdui ir vėlesniems rašytojams – Maironiui, Marijai PečkauskaiteiŠatrijos Raganai, Čiurlioniui, V. Mykolaičiui-Putinui, Bernardui Brazdžioniui, Juozui Grušui, daugeliui kitų žinomų autorių.

Visą eilėraščių ciklą sujungia šv. Kazimiero, bažnytinių apeigų, Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo tema. Tačiau kiekviename kūrinyje pateikiama užuomina, siejanti autoriaus gyvenimą su tuo ar kitu reiškiniu.

Tokia kūrybos linija padeda suprasti, kad J. Vaičionis yra plačios erudicijos žmogus, gerai išmanantis istoriją ir svarbiausius jos veikėjus – kunigaikščius, karalius, dvasininkus, menininkus.

Rinkinio pabaigoje publikuojama nemažai eilėraščių, skirtų mažiems skaitytojams. Tai šmaikštūs pos-

mai, mokantys pasidžiaugti, švęsti, dėkoti, pažinti gyvenimą ir jame pasitaikančius iššūkius. Tarkime, eilėraštis „Rugsėjo pirmoji 1991 m.“ alsuoja atkurtos Lietuvos laisve, didžiuliu džiaugsmu, kad „šiandien trispalvė mums šviečia / mažiesiems tėvynės piliečiams.“ Kiekviename vaikams skirtame kūrinyje („Sveika, mokykla“, „Šaltukas“, „Trys karaliai“, „Mįslė“, kt.) tarsi leitmotyvas išryškinama Dievo galia ir viešpatystė, taigi eilės neatsiejamos nuo tikėjimo.

Klasikinio stiliaus poezija – tai autoriaus gyvenimo kelias, vingiuotas, tačiau doras ir sąžiningas.

IŠSKIRTINĖ ASMENYBĖ

Prisimenu, dalyvaudamas Šveicarijos kultūros centro organizuojamuose renginiuose, kūrėjas mielai pasidalydavo mintimis apie gyvenimo prasmę ir jos paieškas. Smulkaus sudėjimo ir itin kuklus žmogus niekada nesigirdavo savo pasiekimais. Anot menininko, kiekvienam skirtas savas likimas, kuriuo ir veda Aukščiausiasis. Bet svarbiausia – tikėjimas, meilė ir viltis.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys, poetas, išskirtinė asmenybė paliko mums savo darbus, eiles, vildamasis, kad nebus pamiršta meilė Artimui, Tautai ir jos istorijai, kad jonaviečiai kartas nuo karto prisimins kūrėją.

J. Vaičionis atgulė amžinojo poilsio Jonavos miesto kapinėse 2014 m. lapkričio 3 d.

Gaižiūnų kaime, sulaukus svečių iš Rokiškio krašto muziejaus. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka, 2014 m.

Vakaras

Toks šiltas vakaras alsuoja man į veidą Gimtos sodybos liepų medumi, Į juodą debesį vėl saulė nusileido

Išblyškusi, skausminga, nerami.

O kupole dangaus auksiniai varpo dūžiai

Palaidojo kažką labai brangaus –

Ir paskutinis spindulys sudužo Trobos languos lyg šauksmas iš dangaus.

Čia žalią čiulbesį dar supa liepų šakos

Ir kvepia pienu karvė už tvoros, Paukštelis saulę vejasi, sparneliais plakas

Ir kaip vaikystė dingsta vakaruos.

Saldžiai padvelkia vakarienės dūmas –

Aš vakaro minkštų garsų klausaus,

Ir ima ilgesys, ir toks graudumas, Kai saulė leidžiasi už debesio tamsaus...

Nereikėjo

Tuo keliu ateit prie šilo nereikėjo

Ir žiūrėt taip į akis man nereikėjo.

Apkalbėjo mūsų meilę visos kertės –

Nereikėjo meilės vardo mums ištarti.

Skrido paukštis ir ant kalno plunksną metė, Greitį viršijo pakalnėn mūsų metai.

Nereikėjo tuo keliu mudviem pasukti, Nepalaukėm, kol nustos mums žemė suktis. Ežerėlių melsvos akys užsimerkė,

Ką galvojai šiandien man neprasitarki. Vakarėlis baugiai slepias į palėpes, Niekur meilės ir nemeilės nepaslėpsi.

Pusto dalgius – jais nupjaus dienų atolą; Mūs laivai, sakei, seniai nutolo...

Tas papartis ir vaikai gražiai išaugo –

Nemokėjom savo meilės tik išsaugot. Žydras paukštis iš pakalnės neatskriejo –

Nereikėjo susitikt mums – nereikėjo.

Lietuvos angelas

Tekėk, saulele, pro Aušros vartus, Nes šiandien gali iš dangaus ateiti

Mūs kraujo brolis – angelas skaistus Kazimieras – šventasis karalaitis.

Laike jis tolimas, bet artimas dvasia, Tik Vilniaus akmenys, deja, kalbėt negali...

Tarsi balandžius jo maldas visas

Paleidom skrist po visą mūsų šalį.

Jo karstas liko per karus, marus

Ir akmenys prie katedros didžiųjų durų.

Mums šviečia grožis sielos nemarus, Jaunystės skaistumu visus užbūręs.

Kaskart jo dienos kyla vis aukštyn, –Vainiko auksas liko po jo kojom. Bet jo darbai nebuvo pamiršti –Nepamiršta ir tai, ką Dievui jis aukojo.

Lengva mūs žemė ir sunkus dangus.

Dabar, kada į laiką jo pažiūrim, Jis tampa mums net dvigubai brangus, Nes karalaitį-angelą šiandien mes turim.

Vyskupo Valančiaus motinai

Ruduo už lango lapus nuo medžių krečia, Ir vėl diena saulėlydį atšvęs...

Senutę motiną – brangiausią svečią Sodina vyskupas šalia savęs.

Virš staltiesės sukumpę dreba pirštai –Bučiuoja ranką saulės spindulys...

O motinos šviesa – ji nenumiršta, Bet sklinda vis tolyn ir vis tolyn...

Tos geros rankos davė mums Valančių

Tarytum saulę caro naktyje...

Jos lūpos šnabžda paslaptį rožančiaus, Sūnaus likimą siedama su ja.

Kaip kūdikį svajonę savo vystė

Ir atgimimą mūs visos tautos...

Juk meilės rankos niekada neklysta

Nuo pat saulėtekio – ligi laidos...

Šiltų jos rankų, saule padabintų, Mes nepamiršim niekad – niekada...

Į šitą saulę ašara nukrinta, Kai vyskupas bučiuoja jos rankas.

Nebeverk, Marija

Nebeverk, Marija, prie Jo tuščio kapo, Kur alyvos gedi sidabru pasvirę, Sudaužyk į uolą alebastrą trapų Ir išlieki žemėn kvepiančiąją mirą.

„Nežinau, kur mano Viešpatį padėjo... Liko tik drobulė klostėm susivijus. Kur padėjot kūną mano Atpirkėjo?“

Kažkas tyliai tarė eidamas „Marija!“

Tu netieski rankų šaukdama „Raboni“, Prie žaizdotų kojų neprispauski lūpų Ir nelieski pirštais pervertojo šono, Tik džiugi iš tolo prieš Jo veidą klūpok.

Nebeverk, Marija, prie Jo tuščio kapo, Tegul tavo akys kaip smaragdai žėri, Sudaužyk į uolą alebastrą trapų, Šaukdama pasauliui – „Kristus prisikėlė!“

Krikštasuolės paveikslas

Vis vejasi vejasi vėjas, O dienos kaip vargetos terbos –

Save kaip batus sudėvėjęs Kiūtinu liūdnas, nužvarbęs.

Į savo namus, savo lauką, Į savo metus atsigręžti –Žinau – tik mirtis mums ištraukia Įstrigusią skausmo geležtę.

Gimtinėj troboj apsidairęs, Krikštasuolėj Jį atpažįstu –Sugrįžęs iš vėjų pagairės, Matau širdį rodantį Kristų.

Apsunkę man rankos ir kojos, Metus paskaičiuos medžių rievės, Akimis, kur einu, vis sekioja Iš „abrozdo“ tylintis Dievas.

Ir Jis neprašydamas prašo Pažvelgt į atvertą Jo širdį, Iš ten į mane jaučiu lašant Tikėjimą, meilę ir viltį.

Kelias

Keleli baltas, vieškeli dulkėtas!

Kito tokio kelio man nėra –

Nubėgo juo vaikystės mažos pėdos

Į ryto ir į vakaro žaras.

Už žaliojo beržyno, iš ataugo

Jis pasuka į nežinią kažkur, Jis praeitį kaip paslaptį man saugo

Ir ateitį jis gali man išburt.

Šituo keliu ateidavo man viltys, Gimta pirkelė šviesdavo langais, Ant stiklo betgi gulė kelio smiltys

Ir laimė pirkioj švietė neilgai.

Žlegėjo tankai, nuburzgė mašinos, Praėjo čia klaikioji sutema.

Brangių mums žingsnių kelias negrąžino, Kuriuos išmynė tėtis ir mama.

Jei pasikeltų – dangų jis paremtų, Jei prakalbėtų – bet jis nekalbės...

Tik neš dienas lig amžinybės kranto, Kur nėr nei praeities, nei ateities.

Prie kelio beržas liūdesy nusvyra

Ir lizdo neberanda vyturys, Ir graužiasi į širdį šiurkštus žvyras, Kai stovi vienas kelio vidury.

Pasipūtėlis

Raudonskruostis kalakutas

Vaikšto kieme pasipūtęs:

– Šuldu buldu! Kaip jis girias!

– Aš čia vienas tikras vyras!

Aš gražiausias, aš didžiausias, Gaidį ant tvoros padžiausiu!

Vaikštau sau kaip tikras ponas –Viso kiemo čempionas.

Burba tas pagyrų puodas –Išsižiot kitiems neduoda. Koks išpuikęs, pasipūtęs Raudonskruostis kalakutas!

Vaikšto uodegą išskleidęs, Džiūgauja vištas pabaidęs, Pūstą uodegą atsuko Į viščiuką pūkuotuką.

Bet viščiukas nesutriko, Kalakutui jis suriko:

– Ponas, kas jums atsitiko?

Rodai užpakalį pliką!

Kalakutas susigėdo, Netgi uodegą prisėdo.

1863–1864 M. SUKILIMUI LIETUVOJE – 160

TAJ LETUWINIKAJ, TAJ BROLEJ MUSU, SU JEJS ATIMSMA TIEWINI MUSU...

(Iš valstiečių sukilėlių patriotinio himno)

Vytautas VENCKŪNAS

K. Korevos, vieno iš sukilimo Lietuvoje vadų, adjutantas Edmundas Kučevskis, Trakų dvarininkas, savo atsiminimuose rašė:

[...] Lietuvių liaudis sunkiai kentėjo, bet nuoširdus religinis jausmas, žemdirbio darbas, kai išeini į laukus su Dievu geradariu širdyje – visa tai išliko paprastoje liaudyje kaip moralės ir dorovės šventovė. Jos širdį lengviau pasiekia atjautos ir padorumo vardan krikščioniško nuolankumo, broliškos meilės ir užmaršties žodžiai, nei kvietimas kraujo kerštui prancūziškoje giljotinoje. [...]*

1794 m., 1831 m. ir 1863 m. neramumai Rusijos okupuotoje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), represyviai numalšinti carinės valdžios, turėjo vieną bendrą politinę liniją – išsivaduoti iš carinės Rusijos okupacinės priespaudos. Tik Lenkijos karalystės, turėjusios autonomijos teises Rusijos imperijoje, ir Lietuvos kunigaikštystės tikslai skyrėsi. Atgimstanti lietuvių tauta jautėsi nutautinta ir engiama sulenkėjusių bajorų, juolab visuose sukilimuose vyravo nuomonė suvienyti ATR po Lenkijos karalystės vėliava.

[...] Kalbant apie Lietuvą – didžiausią lenkišką brangenybę, tai nuostabus kraštas, sunkus jos likimas vaidina per daug svarbią rolę Lenkijos likimui, kad į pirmą vietą statytume ją, kaip dalį Lenkijos, pasilikusią didžiausiame pavojuje. Ar suprato Lenkija savo priklausomybę nuo jos, ar mokėjo gerbti jos sunkias grandines, nuolatinę kovą, besitęsiančią amžiais, ar kuria nors prasme jautėsi jai skolinga, ar suprato, kad netekdama jos iš didingos liaudies tampa trečiaeiliu statistu, neatitinkančiu istorinės praeities ir nacionalinės dorovinės dvasios žmonijos istorijoje? [...]*

Istoriškai 1863–1864 m. laikotarpis Lietuvoje patenka į vėlyvojo feodalizmo laikotarpio baigiamąją fazę. Po 1831 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia stengėsi išlaikyti valstybinio feodalizmo santykius. Po

* Revoliucinis pakilimas Lietuvoje ir Baltarusijoje 1861–1862 m., Maskva, 1964, 188 psl.

Piešinys, skirtas įprasminti 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. Lietuvos ir Lenkijos tautinio išsivadavimo iš carinės priespaudos sukilimus. Jame pavaizduotas Tautinės vyriausybės 1863 m. sausio 18 d. patvirtintas sukilimo herbas su Lenkijos ereliu, Lietuvos Vyčiu ir rusėnų Šv. Arkangelu Mykolu su kalaviju ir karūna viršuje. Tai atspindi sukilėlių tikslus – sukurti bendrą valstybę iš Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino gubernijų, Lenkijos, Ukrainos, Rytų Baltarusijos. Tušas, akvarelė, 23,5x14,2. Saugomas LMAVB, RS f. 37-11279

kiekvieno liaudies protesto, sukilimo Rusijos valdžia imdavosi reformų, kurios nebuvo radikalios, neprilygo vykdomoms Vakarų Europos valstybėse. Esama nuomonės, kad tuo metu vidaus politika, pertvarkant ūkį pagal naujus kapitalistinės visuomenės santykius, atsiliko daugiau nei 50 metų. O, pavyzdžiui, Užnemunės krašte (Sūduva), 1807–1815 m. priklausiusiam Varšuvos kunigaikštystei, jau 1808 m. B. Napoleono dekretu buvo panaikinta baudžiava. Palangos valsčiuje, kuris nuo 1819 m. priklausė Kuršo gubernijai, baudžiava pradėta naikinti po 1819 m.

1839 m. įvykdyta valstybinė valstiečių reforma (Kiseliovo reforma) nesumažino luominių skirtumų. Atvirkščiai – įvedus dvaruose prievolių dvarininkams sąrašus, vadinamuosius privalomuosius inventorius, skirtumai išliko. Lietuvoje prievolių dvarininkams sąrašai buvo įvesti 1844 m. ir galiojo iki 1861 m., juos dvarininkai tvirtindavo gubernijos inventorių komitetuose. Vyravo nuostata, kad valstiečių prievolę turėjo sudaryti 1/3 pajamų iš skirtinės dvaro žemės. Bežemiai mokėjo 8 proc. nuo uždarbio dvare arba privalėjo atidirbti iki 24 lažo dienų pagal sudarytą metinį grafiką. Kad visuomenė dirbtų išvien su valdžia ir nekiltų sukilimų, buvo paleisti politiniai kaliniai, ištremti į Sibirą po 1831 m. sukilimo (1862-03-30), mokyklose leista vartoti lenkų kalbą ir spausdinti laikraščius, išskyrus lietuviškus. Buvo galima burtis į blaivybės draugijas, populiarias visoje Lietuvoje. Tuo laikotarpiu visose srityse buvo skatinama vartoti lenkų kalbą. Kalbos propaguotojai buvo dvarininkai, kunigai, verslininkai. Tai lietuvių kalbai, atsidūrusiai po dvigubu lenkų ir rusų kalbų presu, padarė nepataisomą skriaudą.

1861 m. Rusijos imperijoje buvo pradėta vykdyti valstiečių reforma, panaikinusi baudžiavinius santykius. Krymo karo (1853–1856 m.) pralaimėjimas buvo viena iš būtinųjų sąlygų pertvarkyti imperijos vidaus ūkį, sumažinti ekonominį, karinį atsilikimą nuo kitų Europos valstybių. Ruošti reformos teisinius pagrindus, juos derinti įvairiose institucijose pradėta tuoj po minėto karo. 1861 m. kovo 3 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II pasirašė valstiečių reformos manifestą, nuostatus – iš viso 17 įstatymų. Valstie-

Valstiečiai per javapjūtę. Vaitkuškis, 19 a. pabaiga – 20 a. pradžia. S. K. Kosakovskis. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

čiams suteikta asmens laisvė, teisė valdyti asmeninį turtą, rinktis verslą, kreiptis į teismą ir t. t. Apibrėžiant santykius su dvaru, išliko ankstesnės prievolės –1/3 pajamų nuo skirtinės dvaro žemės, privalomas lažas dvaro ūkyje. Atgauta asmens laisvė nesumažino valstiečių priklausomybės nuo dvaro įtakos. Brendo nepasitenkinimas tarp pažangios studentijos, bajorija skleidė sukilimo nuotaikas. Pirmieji sambūriai, skleidę pertvarkos idėjas, prasidėjo Varšuvoje.

Tačiau Lenkijoje ir Lietuvoje slapta veikę sukilimo komitetai turėjo aibes tarpusavio prieštaravimų. Susiformavo dvi srovės – nuosaikiųjų (vadinamų baltaisiais) ir „karštųjų“ (vadinamų raudonaisiais). Baltieji pasisakė už Lietuvos ir Lenkijos unijos valstybingumo atkūrimą derantis su valdžia, o raudonieji, smulkieji bajorai, valstiečiai, miestelėnai, nusiteikę prieš dvarininkus, tikėjosi atgauti laisvę kovos būdu. Raudoniesiems vadovavo demokratinių pažiūrų atstovai: Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir Antanas Mackevičius. Sukilėlių daugumą sudarė valstiečiai, kurie pasisakė už ginkluotą kovą ir siekė visų visuomenės sluoksnių lygių teisių. Baltiesiems atstovavo Abiejų Tautų Respublikos bajorai, šlėktos, vengę ginkluotos kovos. Jiems vadovavo Jokūbas Geištoras, Romualdas Traugutas, Aleksandras Oskerka. Vis dėlto visi sukilėliai turėjo bendrą tikslą – atkurti XVIII a. pabaigos prarastą respubliką. Raudonieji paskelbė dekretą apie bežemius, kuriame buvo pasakyta: [...] visi įnamiai, daržininkai, grytelninkai, kumečiai ir apskritai – visi piliečiai, gyvenantys vien tik iš savo darbo ir pašaukti į karą, tautos armijos eilėse kariaus iš savo darbo, o karui pasibaigus iš tautos gėrybių gaus mažiausiai trijų margų dydžio žemės sklypą, o jeigu mirtų, ši nuosavybė pereitų jų žmonoms ir vaikams.*

Jau seniai buvo nustatyta, jog Lietuvoje galima ir reikia remtis valstiečiais prieš dvarininkus. Visa valstiečių reforma ėjo ta linkme. Be to, dar prie šito rusų valdžią spyrė sukilėlių atsišaukimai, leidžiami valstiečiams, kur buvo žadama duoti žemės. Valstiečius būtinai reikėjo atitraukti nuo sukilimo. Valdžia seka sukilėlių manifestus ir po kiek laiko duoda valstiečiams tą patį, ką ir anie. Taigi jau kovo 1 d. išėjo įstatymas

* Laikraštis „Ruch“, Nr. 12, 1863 m. 1863 m. sausio 29 d. Varšuvos raudonųjų kreipimasis „Į brolius lietuvius“, kuriame nurodoma viena svarbiausių sukilimo priežasčių –atiduoti žemę valstiečiams.

apie lažų panaikinimą Lietuvoje, kuris visai nepalytėjo Rusijos valstiečių. Kovo 31 d. caras žadėjo amnestiją tiems, kurie grįš iki gegužės 1 d.**

1861 m. pavasarį lietuviškųjų gubernijų bažnyčiose, solidarizuojantis su Varšuvos kruvinomis manifestacijomis, buvo laikomos mišios žuvusiems atminti, giedami patriotiniai himnai, tautinės giesmės, nešiojami gedulo kaspinai.

RUSIJOS ATSAKAS Į

BRĘSTANTĮ SUKILIMĄ

Lietuvos gyventojai skirtingai priėmė Rusijos valdžios skelbiamą valstiečių reformą. Lietuvoje gerbiamas Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius vyskupas Motiejus Valančius 1861 m. gegužės 29 d., tik prasidėjus neramumams dėl vasario 19-osios reformos, laišku kreipėsi į tikinčiuosius, ragindamas klausyti savo ponų ir palaukti porą metų, kol reforma bus baigta.

Bet inteligentams ir dvarininkams trūko vienybės. Jaunoji inteligentija (studentai) palaikė raudonųjų judėjimo komitetą, jo siekį per kovą išsivaduoti iš carinės Rusijos, o baltieji, daugiausia dvarininkai, siekė išsaugoti savo turtus ir bendradarbiavo su caro valdžia, raudonuosius remdami slaptai, tik retais atvejais tai darė atvirai ar dalyvavo raudonųjų pusėje. Bežemiai valstiečiai, samdiniai, tikėjęsi, kad lažas bus panaikintas, gaus veltui iki trijų margų (1 margas – 0,71 ha) žemės, sudarė pagrindinę sukilėlių būrių dalį.

1862 m. gegužės 13 d. Michailas Muravjovas buvo paskirtas Šiaurės vakarų krašto vyriausiuoju viršininku, arba Vilniaus generalgubernatoriumi. Jis netruko išgarsėti dėl žiauraus sukilimo nuslopinimo: buvo nužudyti 128 žmonės, išsiųsti į katorgą – 972, ištremti į Sibirą – 1427, atiduoti į rekrutus – 345, uždaryti į kalėjimus – 864, ištremti į Rusiją – 1529, perkelti gyventi į Rusiją suteikiant žemės – 4096. Iš viso baus-

** Augustinas Janulaitis. 1861–1864 m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas, 1921 m.

mių buvo paliestas 9361 asmuo. Šie skaičiai paimti iš ataskaitų. M. Muravjovas nepagailėjo ir sukilėliams pritarusių vietos dvarininkų bei bajorų – jų dvarus lengva ranka perleido rusų valdininkams. Į ištremtų valstiečių ūkius netruko atsikelti stačiatikiai iš Rusijos gilumos.

Carinės Rusijos valdžia matydama, kad sukilimas neišvengiamai apėmė visas vakarų gubernijas ir kad teisinių priemonių nepakanka, 1862 m. rugpjūčio 22 d. (rugsėjo 3 d.) paskelbė karo padėtį Vilniaus, Gardino, Baltstogės, Bielsko, Kauno gubernijose, išskyrus Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritį, susti-

Vilniaus gubernatoriaus V. Nazimovo aplinkraštis, draudžiantis bažnyčiose ir kitose vietose atlikti ne tik himną, bet ir kitas giesmes bei maldas pagal himno melodiją. Vilnius, 1861 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378 BS1861, b. 73a, l. 46.

prino žvalgybą. Vilniuje buvo įkurta karo policija, Kauno gubernijoje paskelbti įsakymai lietuvių kalba, neišduoti leidimai ginklams turėti, suburtos kaimiečių sargybos sukilėliams sulaikyti ir kt.

Koks buvo kovojančių jėgų santykis? Manoma, kad sukilimo pradžioje, 1862 m. rugpjūtį, paskelbus karo padėtį, Lietuvos teritorijoje buvo 30–40 tūkst. Rusijos kariuomenės kareivių. Po metų šis skaičius, įskaitant Gudiją ir Užnemunę, padvigubėjo. Duomenys apie sukilėlius įvairiuose šaltiniuose skirtingi. Daugumos teigimu, Lietuvoje (įskaitant Suvalkiją) sukilime dalyvavo nuo 8 iki 15 tūkst. gyventojų.

Tokia pradžia. Pavarčius daugelį leidinių sukilimo tema, jaučiamas prielankumas Raudonųjų sukilimo komiteto veiklai. Dauguma lenkų autorių aiškiai išskyrė sukilimo svarbą, kaip bajorijos, inteligentijos ir daugumos valstiečių bendrą kovą prieš carinę priespaudą bei galimybę atkurti ATR. Sukilimo pradžioje dideli sukilėlių daliniai, dėl Rusijos karinės persvaros pralaimėję keletą didesnių mūšių, neužėmė jokios teritorijos, kur būtų galėjusi veikti sukilimo valdžia. Netrukus visoje Lenkijos karalystėje, Lietuvoje ir Baltarusijoje sukilimas virto partizaniniu karu.

Pagaliau 1963 m. rugpjūčio gale caras paskelbė manifestą, žadėdamas dovanoti bausmę visiems, kurie padėję ginklus grįš namo. Daugelis taip ir padarė. Tik kur ne kur miškuose dar pasiliko nedidelių sukilėlių būrelių. Ilgiausiai su savo būriu laikėsi kun. A. Mackevičius. Nors ir sumušti ties Biržais, šie sukilėliai dar ilgai vargino rusų kariuomenės būrius, bet galiausiai

jų jėgos išseko. Besirengdamas persikelti per Nemuną ir pabėgti į Prūsiją, A. Mackevičius buvo sugautas ir gruodžio mėnesį pakartas Kaune. 1864 m. pradžioje visas kraštas jau buvo nurimęs. Paskutinieji susirėmimai Suvalkų gubernijoje užfiksuoti 1864 m. balandžio mėnesį, o Kauno gubernijoje –1864 m. birželį.

SUKILĖLIŲ VEIKSMAI KAUNO APSKRITYJE, JONAVOS VALSČIUJE

Nežinoma apie Kauno apskrityje veikusius vietos sukilėlių būrius. Matyt, tam įtakos turėjo faktas, kad Kauno gubernijos centras, Kauno miestas-tvirtovė, turėjo didelę gerai ginkluotą įgulą, kuri operatyviai reagavo į bet kokį sukilėlių būrių pasirodymą. Ne mažesnę svarbą turėjo 1836 m. nutiestas pašto traktas Sankt-Peterburgas–Varšuva, kuris leido kariuomenei greitai reaguoti į pranešimus apie sukilėlių susibūrimo vietas. Be to, pagal M. Muravjovo 1863 m. spalio 16 d. Kauno gubernijos aplinkraštį apskrityje imti organizuoti ginkluotų pėstininkų ir raitosios sargybos punktai. IV nuovados buvo apginkluoti šie kaimai: Jonavos m. – 46 žmonės, Rimkų – 101, Naujasodžio –48, Vaivadiškių – 20, Kvietkučių – 25, Koplyčių (Panoterių) – 50, Lokėnų – 58, Varnutės – 31, Gulbiniškių – 47, Paskutiškių – 50, Lapių – 63, Skarulių – 20 žmonių.

Žinomas 1863 m. sukilėlių būrio susirėmimas ties Būdų kaimu. Netoli Užusalių dvaro kovo 15 (3) dieną Kučevskio* vadovaujamą būrį užpuolė carinės kariuo-

Ištrauka iš laiško vyskupijos gyventojams dėl 1861 m. reformos. Revoliucinis pakilimas Lietuvoje ir Baltarusijoje 1861–1862 m. Maskva, 1964, 335 psl.

menės dalinys. Sukilėliai buvo išblaškyti, Kučevskis pateko į nelaisvę. Į priešo rankas pakliuvo būrio vežimas su 15 pūdų parako. Susirėmime žuvo 5 sukilėliai. Dalis būrio (apie 70 vyrų), vadovaujamas Šulco, prasiveržė Kėdainių link, o kiti, apie 20 vyrų, vadovaujami P. Saliavos (Proho), prisijungė prie Visloucho būrio.

S. Zielinski. Bitwy i potyczki, p. 287. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 494, ap. 1, b. 758.

Pulkininko Alchazovo raportas Vilniaus gubernijos kariniam viršininkui.

* E. Kučevskis (g. 1834 m.), Trakų apskrities bajoras, Rusijos kariuomenės atsargos paporučikis. 1863 m. sukilimo būrio, veikusio Trakų, Vilniaus ir Ukmergės apskričių miškuose, vadas. 1863 m. kovo 15 d. pateko į nelaisvę ir buvo ištremtas į Sibirą 12 metų katorgos darbų rūdynuose.

Sukilėlių būriai, veikę Kauno, Vilniaus, Augustavo gubernijose. Žemėlapio fragmentas. O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.

Sargybos punktų išdėstymo schema. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378 BS1863, b. 1386, l. 258.

KRAŠTIEČIAI – IŠKILŪS 1863–1864 M. SUKILIMO DALYVIAI

DAILININKAS VINCENTAS SLENDZINSKIS (1838–1909)

Gimė 1838 m. sausio 2 d. Skrebinuose. Tapybos mokėsi pas tėvą A. Slendzinskį ir Kanutą Rusecką. 1855–1863 m. studijavo Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1867 m. Sankt Peterburgo dailės akademija V. Slendzinskiui suteikė laisvojo dailininko vardą. 1872 m. jis atvyko į Krokuvą, o nuo 1873-ųjų kelerius metus studijavo Drezdene. 1883 m. gavo leidimą grįžti į Vilnių. Tapė peizažus, portretus, buitinės, istorinės, mitologinės ir religinės tematikos kompozicijas. Realistiniams dailininko kūriniams didelę įtaką turėjo XIX a. antrosios pusės demokratinė rusų dailė. Mirė 1909 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Policijos byloje rašoma, kad V. Slendzinskį į sukilėlių gretas pastūmėjo šeima, tačiau didesnė tikimybė, jog revoliucinės mintys subrendo studijų metais, nes Maskvoje tapytoją supo daugelis būsimų 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, pavyzdžiui, M. E. Andriolis, F. Chodaravičius, Maskvos universiteto studentas medikas Ferdinandas Barčevskis, Boleslovas Kolyška (1837–1863) (Kauno vaivadijos sukilimo vadas, su kuriuo tapytojas dalinosi butu). Tad nenuostabu, jog nekaltos studentų šnekos greitai virto slaptu judėjimu, palaikiusiu ryšius su Vilniumi. Beje, sukilime veikė ir daugiau tapytojų, pavyzdžiui, Antanas Zaleckis, Henrikas Dmachauskas, Boleslovas Dluskis, Kazimieras Alcimavičius. Taigi Rusijos valdžia suskubo reaguoti ir V. Slendzinskį, vos peržengusį Lietuvos slenkstį, prie Biržų suėmė kartu su bendrininkais. Išnagrinėjus kaltinimus, B. Kolyška pakartas, o kiti būrio nariai pasmerkti tremčiai. Nuosprendis Julianui Čarnovskiui, F. Barčevskiui ir V. Slendzinskiui perskaitytas anks-

tų 1863 m. lapkričio 19 d. rytą. J. Čarnovskis gavo 12 metų sunkiųjų darbų, F. Barčevskis ištremtas į Penzos, o V. Slendzinskis – į Nižnij Novgorodo guberniją, kur turėjo praleisti dvidešimt metų griežtai prižiūrimas policijos. Nuosprendis įsigaliojo 1864 m. sausio 9 d., kai vaikinai išsiųsti į paskirtas vietas. Akibrokštas, tačiau Maskvos gubernatorius V. Slendzinskiui mėgino padėti: kreipdamasis į Vilniaus valdžią, jis pabrėžė tapytojo talentą ir prašė leisti jam tęsti studijas Maskvoje. Deja, M. Muravjovo (1796–1866) perkalbėti nepavyko: Turint omenyje, kad asmuo suimtas dėl dalyvavimo sukilime, manyčiau, nereikalinga jam leisti grįžti į Maskvą.* Taip V. Slendzinskis atsidūrė Kniaginine, kur už duoną tapydavo religinius paveikslus. Istorikai įsitikinę, jog tremtyje dailininkas patyrė nuobodulį, tačiau sklaidant užrašus ryškėja priešingas vaizdas. Nelaisvėje V. Slendzinskis virto filosofu, poetu, satyriku, etnografu, muzikantu. Be religinių eilėraščių, animalistinių karikatūrų, vodevilių (viename aprašyta Kniaginino buitis: dailininkas gyveno kambarėlyje, atstojusiame svetainę, miegamąjį ir dirbtuvę), patriotinių tekstų, rankraščiuose gausu medicinos receptų. Čia V. Slendzinskis praleido iki 1867 m. kovo 10 d., kol vadovybė leido persikelti į Charkovą. Žinia apie kelionę tapytoją taip nudžiugino, kad dienoraštyje rašė, jog po viso nuobodaus laikotarpio tai bus atgaivos metas. Taigi po Velykų, atsisveikinęs su draugais ir vengdamas pavasarinių potvynių, V. Slendzinskis išvyko į Liškovą, o iš ten – į Makariavo miestelį, kur laukė garlaivis į Nižnij Novgorodą.

Ištrauka iš str. ,,Menininkų šeimos pažiba –Vincentas Sledzinskis“. Autorius Marius Vyšniauskas. ,,Taurosta“, Nr. 1 (5), 2017 m.

Autoportretas. 1862 m. LMA.

* Szulborski E., Wincenty Leopold Slendzinski, 1837–1909, // Bialostocczyzna, l. 105

JAROSLAVAS KOSAKOVSKIS

(1842 07 20–1889 11 29)

Jaroslavas Kosakovskis, grafų Liudviko ir Uršulės iš Dermontų sūnus, gimė 1842 m. Juozapavos palivarke (vėliau tapusiame Jefremovų giminės dvareliu), prie Jonavos m. (kitais duomenimis –Martyniškio dvare).

mokomasi kovos veiksmų, su savo būriu atvyko Zigmantas Sierakauskas (Dolenga).

Jį sutiko Malevskis, Žochovskis, Kosakovskis ir keletas kitų su mažesniais būriais.**

J. Kosakovskis prisijungė prie Z. Sierakausko būrio, tapo jo adjutantu. Tačiau balandžio 14 d. (pagal Julijaus kalendorių) mūšyje prie Gudiškių ir Medeikių (Biržų r.) kapitonas buvo sužeistas.

Vilniuje mokėsi bajorų institute, kurį baigė septyniolikos metų. 1858 m. išvyko į Maskvą studijuoti teisės, tačiau po dvejų metų išvyko į Paryžių ir įstojo į karo mokyklą. Prieš sukilimą grįžo į Lietuvą. Aktyviai dalyvavo organizuojant sukilimą Vilniuje. Prasidėjus realiems sukilėlių veiksmams, 1863 m. balandžio mėnesį į Knebių* palivarką Ukmergės apskrityje, kuriame buvo

Nuotrauka iš leidinio „1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai“. Kaunas, 1991 m.

J. Kosakovskis su kapitonu, dvidešimčia sukilėlių ir jų vadu Boleslovu Kolyška pasitraukė į Biržų girios (prie Medeikių ir Latvelių kaimų) gilumą, bet sukilėlių buvimo vietą kažkas išdavė. Gegužės 10 d. vienkiemį apsupo caro kariuomenės dalinys, J. Kosakovskį ir kitus suėmė ir traukiniu išvežė į Vilnių. Kartu buvo suimtas ir kapitonas Z. Sierakauskas, Ignaco, iš Volynės gubernijos bei bajoras Boleslovas Kolyška, Vikentijaus, iš Vilniaus gubernijos Slucko apskrities. Jie buvo nuteisti aukščiausia mirties bausme už vadovavimą maištininkų gaujai – B. Kolyška pakartas Vilniuje 1863 m. gegužės 28 d., o Z. Sierakauskas – birželio 15 d. J. Kosakovskis iš Lietuvos ištremtas aštuoneriems metams katorgos darbų. 1889 m. lapkričio 29 d. jis mirė Rygoje po kojos amputacijos operacijos.

* Google.lt Anykščių krašto žinynas. Knebiai (seniau Teresboras) – viensėdis Anykščių rajono savivaldybėje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Debeikių. Viensėdis turėjo du pavadinimus: Dilių sodybą vadino Teresboru, o likusias tris sodybas – Knebiais. XIX a. minimas Teresboro palivarkas bei jo savininkai Strumylai. Ramuldavos miške, šalia Teresboro palivarko, 1863 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, apie 10 dienų, buvo 1863 m. sukilėlių stovyklos ir karinių pratybų vieta. Sukilimo vyriausiasis vadas Zigmantas Sierakauskas (1826–1863) čia buvo subūręs apie 2500 savanorių – didžiausią XIX a. antrojoje pusėje vienoje vietoje sutelktą sukilėlių kariuomenę. Iš Teresboro sukilėliai pradėjo savo didįjį žygį: 1863 m. gegužės 3 d. kariuomenė išsisklaidė ir, siekdama išplėsti sukilimą, skirtingais keliais patraukė Dinaburgo (Daugpilio) link: kairįjį flangą Boleslovas Kajetonas Kolyška (1837–1863) vedė Kupiškio ir Biržų kryptimi, dešinįjį kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863) vedė tiesiai į Zarasus, o centrinė būrio dalis su Z. Sierakausku pajudėjo Kamajų ir Rokiškio link. 1863 m. sukilėlių stovyklavietei atminti miško aikštelėje, prie kelių sankryžos, pastatytas masyvus akmeninis paminklas (1985 m.), akmens priekinėje pusėje iškaltos rankos, laikančios ginklus – ištiesintą dalgį ir šakes, ir įrašas: „1863 sukilėlių stovykla“.

Teismo sprendimu J. Kosakovskio turtas buvo sekvestruotas. Kadangi Martyniškio dvaro ir Juozapavos palivarko turtas priklausė visai šeimai, reikėjo atskirti jo dalį. Brolis Pranciškus Kosakovskis, kuris, beje, taip pat buvo areštuotas už paramą sukilėliams 1863 m. pabaigoje ir paleistas 1864 m. vasario 16 d., laiduojant Vilniaus gubernatoriui, tvarkė šeimos turto dalinio sekvestravimo reikalus.

**Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė. Atsiminimai. Vilnius, 2019.

Dėl paramos sukilėliams areštuoto grafo Pranciškaus Kosakovskio (g. 1828 m.) paleidimo iš arešto namų liudijimas. 1864 m. balandžio 11 d. Kauno regioninis valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 946, l. 6.

DVARININKAS NAPOLEONAS AKKAS

Dvarininko Napoleono Akko turto sekvestravimo byla.

Broliui grafui Jaroslavui Kosakovskiui priklausančio turto dalį, esančią Kauno apskrityje, Martyniškyje, bendrą ir nedalijamą su grafienėmis – motina Uršule, seserimis Juzefa ir Liudvika, bet padalintą pagal Aukščiausiojo patvirtinimą 1863 m. kovo 15 d., priimu valdyti. [...] Pajamų dalį, paskaičiuotą pagal sekvestravimo reikalavimus, paragrafą 9, įsipareigoju įnešti į iždą nuo 1863 m. rugsėjo 28 d. (laisvas vertimas iš rusų kalbos).

Iš 1863 m. rugsėjo 28 d. grafo Pranciškaus Kosakovskio, Liudviko, laiško Valstybės turto departamento tarnautojui kapitonui Giršai. Kauno regiono valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 946.

Ištrauka iš Čičinų dvaro inventoriaus aprašo. Kauno regiono valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 869.

Čičinų dvaro sodyba yra už 4 varstų nuo Skarulių bažnyčios, 36 varstų nuo Kauno gubernijos centro –Kauno m., 1 varsto nuo prekybinio Jonavos m. ir pagrindinio kelio, 36 varstų nuo laivininkystės upės Nemuno, o nuo „splavnoi“ Vilijos upės – už 3 varstų. Per Čičinų dvarą neteka jokia upė, bet yra iškastas tvenkinys, kuris prisipildo vandens per pavasarinius ir rudeninius potvynius. Ant jo pastatytas vandens malūnas. Čičinų dvaro nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, priklausantis dvarininkui Napoleonui Akkui, Jono, esantis Kauno gubernijos Kauno apskrityje, Skarulių ir Jonavos bažnyčios parapijoje, Kauno apskrities viršininko nurodymu Nr. 400, patvirtintu 1863 m. kovo 15 d., turi būti sekvestruotas.

Čičinų dvaras susideda iš paties dvaro Čičinuose ir Čičinų, Laikiškių, Rimkų kaimų.

Čičinų dvaro žemės su miškais, pievomis ir dirbama žeme sudaro 640 dešimtinių: 102 dešimtines – miškas, valstiečių ūkiai – 166 dešimtines, dvaro – 402 dešimtines.

1864 m. balandžio 2 d. dvarininkė Žozefina Akko, Josifo, rašė pranešimą, kad po turto sekvestravimo ji neteko pragyvenimo šaltinio, ir prašė grąžinti asmeninius daiktus ir jos turto dalį. Kauno gubernijos valdyba raštu kreipėsi į Turto departamentą, reikalaudama nuimti Napoleono Akko turto areštą, kadangi jis pats yra išsiųstas į Orienburgo guberniją.

Kauno gubernijos valdybos laiškas Valstybės turto departamentui, reikalaujantis nuimti sekveterą nuo N. Akko turto Čičinų dvare, nes jis ištremtas į Orienburgo guberniją. Kauno regiono valstybės archyvas, f. I-62, ap. 1, b. 869.

DVARININKAS JONAS AKKAS

Aš, Janas Akko, nuo šios dienos, remdamasis aukščiausia Tautinės valdžios valia, žemę, kurią iki šiol turėjo mano dvaruose gyvenę valstiečiai, atiduodu jų visiškai nuosavybei be jokių iš jų pusės įsipareigojimų ir atlyginimo, tai patvirtinu pasirašydamas savo ranka.

Janas Akko, 1863 m. kovo 15 d., Užusalių dvaras. Vertimas iš lenkų kalbos

J. Akkas žemę dovanojo reikalaujant Edmundo Kučevskio Trakų apskrities sukilėlių būriui. Caro valdžia areštavo J. Akką už tai, kad šis nepranešė valdžiai apie sukilėlių lankymąsi dvare. Jis buvo ištremtas į Tobolsko guberniją, dvaras konfiskuotas. 1869 m. grįžo iš tremties. Už tai kad Užusaliuose lankėsi sukilėliai, visi to kaimo valstiečiai buvo ištremti į Sibirą.

DVARININKAS STANISLOVAS MONTVILA

Pramonininkas, kultūros mecenatas, švietėjas (g. 1841 m.). Tėvai Stanislovas Motiejus Montvila (g. 1810 m.) – dvarininkas bajoras (herbas Mohila) ir Montvilienė (g. apie 1820 m.). Turėjo seserį Zofiją Montvilaitę ir įbrolius iš antrosios tėvo santuokos: Aleksandrą Montvilą (g. 1845 m.), Vincentą Montvilą (1846–1903) – sodininką ekspertą, Juozapą Montvilą (1850–1911) – verslininką, politiką ir mecenatą. Nuo 1850 m., kai tėvas iš Darjos Hopen ir Liudviko Brunovo už 2 tūkst. sidabro rublių įsigijo ir Troškūnų

dvarą, augo šiame dvare arba Mitėniškiuose. Jis mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu, tęsė mokslą Maskvoje (Rusija), paskui pradėjo studijuoti Krokuvoje (Lenkija). Prasidėjus 1863 m. sukilimui, S. Montvila grįžo į tėviškę, įsijungė į Zigmo Sierakausko vadovaujamą sukilėlių būrį, dalyvavo kautynėse su Rusijos kariuomene ties Biržais ir buvo sužeistas. Dėl šio priežasties pasitraukęs iš tolesnės kovos, numalšinus sukilimą, jis išvengė katorgos ir buvo nubaustas tik namų areštu. Mirė 1916 m. gruo-

Kauno apskrities Užusalių dvarininko Jono Akko sudarytas aktas, kuriuo jis atiduoda savo žemę valstiečiams. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1248, ap. 1, b. 536, l. 34.

džio 15 d. (kitų šaltinių duomenimis – lapkričio 24 d.) Panevėžyje. Palaidotas Šėtos kapinėse, Montvilų giminės kapavietėje.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Viltis atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo 1860 m. buvo viešai reiškiama Lenkijos karalystėje, o nuo 1861 m. – ir Rusijos aneksuotose Abiejų Tautų Respublikos žemėse prasidėjusiomis manifestacijomis, o vėliau ir 1863 m. ginkluotu sukilimu. Istoriškai sukilimas prieš Rusijos imperijos okupacinį valdymą prasidėjo tuoj pat po valstiečių reformos paskelbimo, pasireikšdamas lokaliomis manifestacijomis, bruzdėjimais. Karo padėties paskelbimas 1862 m. rugpjūčio mėn. vakarinėse imperijos gubernijose reiškė pastangas sustabdyti sukilimo bangą, sklindančią iš Lenkijos. Taigi, 1863 metai, kaip sukilimo data yra laikoma ginkluoto sukilimo fazės, kurioje dominavo raudonieji, pradžią. Sukilėliai neįgijo akivaizdžios persvaros mūšiuose su gausia caro kariuomene, neįtvirtino savo siekių nė viename paviete, kad galėtų jį paskelbti išlaisvinta teritorija. Sukilimas neturėjo tarptautinio palaikymo, išskyrus Prancūzijos visuomenės simpatijas Lenkijai. Lietuva diplomatų nebuvo paminėta. Lenkams – ji Lenkijos dalis, rusams – Rusijos gubernija. Sukilėliai buvo savanoriai, apsiginklavę tuo, ką turėjo. Ginklų pirkimas užsienyje buvo komplikuotas, persekiotas caro žandarmerijos ir galutinai sužlugdytas. Tų pačių 1863 m. pabaigoje organizuotas masinis pasipriešinimas virto partizaniniu. Tai leido carinei valdžiai manipuliuoti draudimais ir malonėmis tiems, kurie norėjo grįžti į savo namus. Nesusikalbėjimas tarp susiskaldžiusių sukilimo veikėjų leido radikalams raudoniesiems pradėti ginkluotą kovą be pasiruošimo. Galima teigti, kad Lietuvos sukilimo veikėjų nuomonės nebuvo paisoma, o išrinktasis Lietuvos atstovas – Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas Jokūbas Geštoras* ignoruotas.

Užusalių koplytstulpis 1863–1864 m. sukilėliams. Autorius Tomas Jončas. Pastatytas 1989 m., restauruotas 2022 m.

* Geštoras Jokūbas (lenk. Jakób Gieysztor), Geistoras [1827-04-18, Medekšiai, Kėdainių apskr. – 1897-11-15, Varšuva], 1863–1864 m. sukilimo veikėjas, bajoras. 1844–1848 m. Sankt Peterburgo universitete studijavo teisę (nebaigė). Grįžęs į Lietuvą gyveno savo Ignacogrado dvare (Kėdainių apskr.). Rėmė vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdį. Savo dvare lažą pakeitė činšu. Nuo 1862 m. tapo vienu iš Lietuvos baltųjų politinės grupuotės vadovų (1863 m. vasarį jų sudaryto komiteto narys). 1863 m. kovo–liepos mėn. sukilėlių Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas. Suimtas 1863 m. rugpjūčio 12 d. Iki 1865 m. kalintas, nuo 1865 m. iki 1872 m. praleido tremtyje Sibire. 1872 m. grįžęs gyveno Suvalkuose, nuo 1873 m. – Varšuvoje.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1863–1864 M. SUKILIMO PASEKMĖS

• uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos;

• 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis;

• varžoma katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla;

• uždraustos draugijos;

• uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis;

• iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba;

• į konfiskuotus dvarus ir ūkius atkelti rusakalbiai stačiatikiai kolonistai.

Šių dienų vertinimu, LDK prijungimas prie Rusijos, pritariant Europos valstybėms tarptautinėje erdvėje, 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimai įgavo tautinio pasipriešinimo okupacijai prasmę. Visi vėlesni judėjimai, kovos turėjo tautinio valstybingumo tikslus ir tapo istoriniais simboliais. Gal todėl po 1917 m. karinio perversmo Rusijoje prasidėjęs okupuotų šalių išsilaisvinimas iš šios imperijos nesuvedė buvusių Abiejų Tautų Respublikos valstybių bendrai išlaisvinimo kovai. Priešingai – Lenkija tapo agresore, okupavusia dalį Lietuvos ir ši nesantaika tvyrojo iki pat II pasaulinio karo pradžios. -----------------------------...-----------------------------

2017 m. pradžioje Vilniaus Gedimino kalne atsitiktinai buvo rasti 20 asmenų palaikai, kuriuos ekspertai identifikavo ir priskyrė sukilimo dalyviams, nužudytiems Vilniaus Lukiškių aikštėje. Tarp nužudytųjų buvo ir Konstantinas Kalinauskas bei Zigmantas Sierakauskas. Aukų kūnai po egzekucijos buvo slapta išgabenti ir užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2019 m. lapkričio 22 d. suorganizuotos tarptautinės valstybinės sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės, jų atminimas įamžintas centrinėje Rasų kapinių koplyčioje.

Jokūbas Kazimieras Geištoras (1827–1897 m.).

Medardas Končia (1808–1899 m.) Ukmergės apskrities bajorų vadas, areštuotas 1863 m. LVIA, f. 439, ap. 1, b. 148, l. 90.

JONAVOS ŠV. JOKŪBO BAŽNYČIAI IR VIENUOLYNUI – 230

BAŽNYČIOS IR KUN. [tėvų]

TRINITORIŲ VIENUOLYNO APRAŠAS

Vilniaus gubernijos Kauno pavieto Jonavos miesto, valdomo J. M.

(Jo Malonybės) Lenkijos kariuomenės generolo grafo Juozapo Kosakovskio1 (Józefa Kossakowskiego), sudarytas 1817 m. vasario 11 d. Švč. Trejybės ordino provincijolo kunigo Antano Ševernovskio (Antoniego Szewernowskiego), sutinkamai su praėjusių 1816 m. liepos mėn. 27 d. dvasinės kolegijos nurodymu Nr. 461. Dokumento saugotojas – Vilniaus universiteto biblioteka. Rinkinio šifras – VUB RS, F57-B53-14

Kun. trinitorių Jonavos vienuolynas yra prie Neries upės, Kauno pavieto Skarulių parapijoje, 12 mylių nuo Vilniaus, funduotas Livonijos vyskupo a. a. Juozapo Kosakovskio2 kartu su bažnyčia 1790 metais. Šią bažnyčią minėtasis fundatorius 1793 metais pašventino šv. Jokūbo titulu. Vienuolynas ir bažnyčia yra mūriniai, bet jiems jau reikia dalinio remonto.

Šio vienuolyno bažnyčia neturi jokio mūrinio bokšto. Jos ilgis – 51 uolektis3, plotis – 24 uolektys. Bažnyčios šonuose yra 12 langų, kurių kiekvienas yra 4 ½ uolekčio aukščio ir 2 ½ pločio. Didžiojo altoriaus šonuose yra 6 langai – kiekvienas jų 3 uolekčių aukščio ir 2 uolekčių pločio, taip pat ant choro, kur yra vargonai, 3 langai, turintys 2 ½ uolekčio aukščio ir 2 pločio.

Šioje bažnyčioje yra trys altoriai: du su nepažeistais portatiliais, o trečias, unijinis, atspaustas ant drobės4 Du šoniniai altoriai optiškai tapyti ant mūro, o trečias, didysis, staliaus ir drožėjo darbo, nudažytas. Didžiajame altoriuje [yra] didelis Švč. Trejybės paveikslas, o antrame tarpsnyje – šv. kankinio Erazmo paveikslas; kai-

1 Livonijos vyskupo brolio Antano sūnus, Napoleono karo dalyvis, gen. Juozapas Antanas Kosakovskis (1772–1842), palaidotas Jonavos bažnyčios Kosakovskių giminės kriptoje (vert.).

2 Juozapas Kazimieras Korvinas Kosakovskis (lenk. Józef Kazimierz Korwin Kossakowski).

3 Uolektis – ilgio matas ir šio mato instrumentas (lenk. łokieć, lot. ulna  – alkūnė). Prilygo atstumui nuo rankos pirštų galų iki alkūnės linkio. Uolektis buvo dalijama į pėdas, ketvirčius, colius. Nuo 1766 m. Lietuvos uolektis prilygo dviem Paryžiaus pėdoms ir 24 coliams. Metrinėje sistemoje Lietuvos uolektis prilygo 60,43–65,54 cm (Vilniaus uolektis – 66,7 cm, lenkiška – 57,6 cm) [1, p. 399].

4 Turima omenyje vadinamasis antimensijus – graikų apeigų katalikų liturginis reikmuo. Ant altoriaus mensos tiesiamas drobinio audinio užtiesalas su atspaustu Kristaus, nuimto nuo kryžiaus, vaizdu.

Iš lenkų kalbos vertė habil. dr. prof. Andriejus Edvardas ANCUTA Redagavo Vidmantas JANKAUSKAS

1841 m. Jonavos m. centrinės dalies tikrosios būklės planas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

rėje, t. y. Evangelijos pusėje5, išmuštame mūre – Švč. Motinos statula, o prie jos kojų – šv. Kajetono, provincijos globėjo, paveikslas su sidabruotais aptaisais. Dešinėje pusėje – didelis šv. Jokūbo paveikslas, o apačioje – du vidutinio dydžio paveikslai: vienas vaizduoja karūnuotą Jėzų Kristų, [antras] šv. Antaną.

Du nauji maži įvairiais dalykais išpuošti procesiniai altorėliai su karūnomis. Pirmajame altorėlyje iš vienos pusės [pavaizduota] Švč. Trejybė, iš kitos – šv. Feliksas Valua, antrajame altorėlyje – Švč. Mergelė Marija, o iš kitos pusės – šv. Juozapas, laimingos mirties globėjas.

Šios bažnyčios vargonai sveiki, 14-os registrų, dabar naujai suremontuoti. Bažnyčioje jokių relikvijų nėra, išskyrus portatiliuose. Sakykla (ambona) – kairėje, t. y. (ex parte) Evangelijos pusėje, staliaus darbo, gana grakšti ir puošni, nudažyta, iškalta iš vidaus žalia kitaika6. Staliaus darbo beicuotos klausyklos (konfesionalai)  – dvi dešinėje pusėje ir viena kairėje. Keturi didesni suolai, du mažesni prasto darbo, du dar mažesni prie piliorių ir vienas prie zakristijos.

Durys į bažnyčią nuo kapinių [pusės] laiptų – medinės dvivėrės, apkaltos veltiniu (lenk. futrowane), 5 uolekčių aukščio ir 3 pločio. Kairiajame šios bažnyčios šone yra medinės apkaltos vienvėrės durys į zakristiją, 3 ¼ uolekčio aukščio, 1 ¾ pločio. Zakristijoje – 2 langai su geležinėmis grotomis iš kiemo pusės, turintys 2 ½ uolekčio aukščio ir 2 pločio.

Dešiniajame bažnyčios šone yra durys į biblioteką, medinės, vienvėrės, neapkaltos, paprastos, 3 ¼ uolekčio aukščio ir 1 ¾ pločio. Joje yra iš kiemo pusės du langai, geležimi grotuoti, 2 ½ uolekčio aukščio ir 2 pločio. [Bibliotekoje] daugiausia šventųjų asketų raštų komentatorių (aiškintojų), pamokslininkų, moralės, dogmatikos ir scholastikos teologų, kanauninkų, filosofų, juristų, retorikų, poetų ir istorikų knygų, kurių daugelio alfabetine tvarka neįmanoma sugrupuoti, nes dėl senumo nebeturi savo pradžių7. Jų yra 532 vienetai.

Šios bažnyčios stogas iš trijų pusių dengtas raudonai dažyta skarda, o iš ketvirtos, t. y. didžiojo altoriaus pusės, dengtas molinėmis čerpėmis, dabar naujai suremontuotas.

Vis dėlto šioje bažnyčioje yra sidabrinių indų, paauksuotų iš vidaus ir išorės. Dvigubo patinavimo8 kielikai9 – 4 vienetai: iš išorės patinuotas kielikas su arabeskomis10, sveria 1 svarą 20 lotų11; antras kielikas lygaus paviršiaus, tik dabar patinuotas – sveria 1 svarą 17 lotų; trečias kielikas lygaus paviršiaus, senas, prasto sidabro, nepatinuotas – sveria 1 svarą; naudoti netinkamas kielikas, labai prasto sidabro su išorės [puoštas] arabeskomis10 – sveria 1 svarą 24 lotus. Nedidelė monstrancija12 su sidabriniais baltais paauksuotais spinduliais, sverianti 1 svarą 30 lotų. Sidabrinė liturginė taurė iš išorės ir iš vidaus paauksuota, sverianti 1 svarą 25 lotus. Sidabrinės ampulės13 su tokiu pat padėklu iš vidaus paauksuotos, sveriančios 1 ½ svaro. Smilkytuvas (lenk. Trybularz) ir valtelė14 iš ganėtinai prasto sidabro, sveriantys 2 ¼ svaro. Du maži šaukšteliai košei, sveriantys 6 lotus.

5 T. y. šoniniame optiškai tapytame altoriuje.

6 Kitaika – plonas, lengvas, tankaus natūralaus šilko dvinyčio pynimo audinys, pavadintas apie XVII a. pagal spėjamą kilmės šalį – Kiniją [1, p. 271].

7 T. y. titulinių lapų.

8 Patina (it. patina) – labai plonas apnašas, ilgainiui susidarantis veikiant metalinių dirbinių paviršių oro drėgmei arba specialiai apdirbant (pvz. auksuojant); patinuoti (pran. patiner) – dengti patina [2, p. 574–575].

9 Kielikas – bažnytinė taurė [vert.].

10 Arabeskos (it. arabesco – „arabiškas“) – tam tikras sudėtingas ornamentas, sudarytas iš geometrinių figūrų ir stilizuotų lapų, gėlių ir pan., paplitęs Europos mene daugiausia musulmonų pavyzdžių įtakoje [2, p. 64].

11 Lotai – svaro dalys, retai sutinkamos senosios lenkų k. rankraščiuose. 1 svaras= 32 lotai [vert.].

12 Monstracija (lot. monstrantia) – bažnytinis indas Švč. Sakramentui laikyti [3, p. 651].

13 Ampulės – du vienodi auksiniai ar sidabriniai indai, naudojami šv. Mišių aukoje; viename įpiltas vynas, kitame –vanduo [4, p. 285].

14 Valtelė – liturginis indas smilkalams laikyti [1, p. 348].

15 Arnotas – puošniausias mišių rūbas, užvelkamas virš kitų liturginių rūbų, simbolizuojantis Jėzaus Kristaus meilę [1, p. 342].

16 Karmazino spalva – sodri raudona išsirpusių aviečių uogų spalva [1, p. 272].

17 Aksomas, veliūras – lygus vienspalvis arba įvairiaspalvis audinys, labai tankiais trumpais (2–3 mm) stačiais pūkeliais padengta gerąja puse ir lygia atvirkščiąja; audžiamas iš įvairių siūlų, bet pūkas dažniausiai būna šilkinis [1, p. 343].

18 Dalmatika – puošnus liturginis katalikų dvasininkų rūbas; panaši į arnotą tik su trumpomis nesusiūtomis rankovėlėmis [1, p. 342].

19 Tovalnia – puošnus rankšluostis, laikomas prieš einančius šv. Komunijos [1, p. 342].

20 Muslinas – švelnus permatomas plonas medvilninis, kartais vilnonis, šilkinis ar lininis audinys [1, p. 268]

21 Perkelis – plonas medvilninis audinys [3, p. 758].

22 Galionas – auksu arba sidabru austos juostelės [1, p. 343].

23 Kapa (lot. cappa – skraistė, pelerina) – liturginis kataliko dvasininko rūbas: ilga ir plati pusapskritė skraistė su tiesiu pakraščiu ir nedideliu jos apybraižas kartojančiu skydu nugaroje, buvusiu gobtuvu. Priekyje po kaklu susegama sąsaga –pektoralu arba surišama raišteliais [1, p. 343].

24 Alba (lot. alba – balta) – ilgas, platus, baltas liturginis katalikų dvasininko rūbas, užsivelkamas ant sutanos po arnotu arba kapa [1, p. 347].

25 Kamža – baltas per galvą užvelkamas rūbas, kurį įvairiose apeigose vilki katalikų kunigai ir bažnyčių patarnautojai. Panaši į albą, tik trumpesnė ir plačiarankovė [1, p. 347].

26 Tafta – lengvas, tankus, kietokas, švelniai blizgantis šilkinis audinys iš labai sukrių verpalų [1, p. 387].

27 Atlasas (arab. atlas – lygus, glotnus) – šilkinis arba pusšilkinis (ataustas medvilniniais arba lininiais siūlais) audinys, austas atlasiniu pynimu; geroji pusė blizgi, išvirkščioji – matinė [1, p. 344].

28 Gazas – permatoma šilko medžiaga [3, p. 327].

29 Kartūnas – lengvas nebrangus medvilninis lygus arba margintas audeklas, dažniausiai dekoruojamas spausdinimo technika atliekamais smulkiais gėlių motyvais. Pradėtas gaminti XI a. Indijoje [1, p. 271].

30 Antepedijus (lot. ante – priešais, pende – kaboti) – nuolatinis arba keičiamas puošnus Katalikų bažnyčios altoriaus mensos uždangalas. Keičiamieji antepedijai siuvami iš prabangių audinių, puošiami įvairiomis technikomis atliktais figūriniais, augaliniais ir kitokiais simboliškai reikšmingais motyvais [1, p. 342].

31 Baldakimas – ant keturių stulpelių įtaisoma kilnojama arba nekilnojama pastogėlė karališkiems sostams, iškilmingoms šventoms vietoms, procesijoms papuošti [3, p. 108].

32 Umbrakulis (lot. umbraculum – pavėnė) – 100–150 cm aukščio širma, aprėminta mediniu rėmu ir ant tokio pat postamento. Umbrakulis dedamas ant altoriaus, kad jo tekstilinė dalis pridengtų tabernakulio nišoje (soste) išstatytą Švč. Sakramentą. Reformuotuose altoriuose nebenaudojamas [5, p. 289].

33 Humerolai – antpetė, liturginis rūbas, kuriuo iki XX a. 7-ojo dešimtmečio katalikų dvasininkai apsisiausdavo pečius ir kaklą [1, p. 347].

34 Korporalas – lininė sulankstyta skepetėlė, ant kurios mišiose padedama ostija ir kielikas [1, p. 347].

35 Purifikatorius – rankšluostis šluostyti kunigo rankoms ir kielikui per mišias [3, p. 830].

36 Gali būti krucifikas, puoštas perlamutru (lenk. masa perlowa).

37 Bursa (gr. barsa – piniginė) – mažas (kraštinė apie 20–25 cm) kvadratinis įdėklas, makštis, į kurią įdedamas korporalas ir atnešamas prie Dievo stalo [1, p. 343].

38 Abrūsas – skepetos formos (keturkampis) užtiesalas, rankšluostis [4, p. 282].

39 Calūnas (ček.) – gedulas, juodas apdangalas ant karsto [3, p. 154].

40 Stula – ilga, praplatintais galais juosta su kryželiu jos viduryje, kunigo užsidedama aplink kaklą, simbolizuoja nemirtingumą ir kartu kunigo tarnybos jungą, jo, ganytojo, pareigas bei teises (lot. jus stalae) [1, p. 342].

JONAVOS VIENUOLYNO APRAŠAS

Vienuolynas stovi kampu į bažnyčią, mūrinis, dviejų aukštų su trečio aukšto viena salka ir virš jos esančiu bokštu, kuriame pakabintas vienas didelis varpas ir vienas signorėlis (lenk. signaturka). [Pastatas] yra 52 uolekčių ilgio ir 13 pločio.

Šio vienuolyno apatiniame aukšte yra 15 langų su geležinėmis grotomis ir 9 langai be grotų, kiekvienas langas 2 ½ uolekčio aukščio ir 1 ¾ pločio. Taip pat apatiniame aukšte [yra] du maži refektorijai be krosnių, dvi celės provincijolams41 su mažu garderobu vietoje sandėliuko ir virtuvė su maža patalpėle.

Antrame vienuolyno aukšte [yra] 6 vienvietės celės ir dvi dvivietės celės. Pirmame ir antrame šio vienuolyno aukštuose yra 22 dvivėrės ir vienvėrės durys. Greta vienuolyno yra vaismedžių sodas 20 sieksnių42 ilgio ir 14 pločio, taip pat daržas – 25 ilgio ir tiek pat pločio.

Prie šio vienuolyno [yra] maža oficina tarnams gyventi (lenk. czeladzi), šį pastatą būtina remontuoti. Šalia jos svirnelis, mažoji stainia (lenk. stajenka), maža ratinė, pašiūrė (lenk. powietka) ir ledainė, bet jie visi yra senos statybos ir sunykę. Na, o šio vienuolyno spirito varykla (bravoras) naujai pastatyta su visais patogumais [ir] mažu sodu – 24 sieksnių ilgio ir 20 pločio.

41 Ordino, vienuolyno vadovybei skirtos patalpos (vert.). 42 Sieksnis – ilgio matas. Jo, kaip ir uolekties, kilmė yra antropologinė – atstumas tarp išskėstų rankų – apie 2,13 metro. Lenkiškąjį sieksnį sudaro 3 uolektys po 0,576 m = 1,73 metro [1, p. 399].

XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje Livonijos vyskupas Juozapas

Kosakovskis Jonavoje įkurdino vienuolius marijonus. 1791–1793 m. pastatyta klasicistinė bažnyčia. 1794 m. Varšuvoje pasmerkus myriop vyskupą

J. K. Kosakovskį, jo turtai buvo sekvestruoti, be išlaikymo likę vienuoliai išvyko iš Jonavos. Bažnyčia pavesta Skarulių klebono globai. 1803 m. Jonavos valdytojas Juozapas Dominykas Kosakovskis patvirtino naują fundaciją ir bažnyčią perdavė vienuoliams trinitoriams.

1827 m. vienuolyno veikla nutraukta dėl fundacijos netikrumo, gaunamų pajamų nepakankamumo . Vienuoliai persikėlė į trinitorių vienuolyną Antakalnyje. Bažnyčia tapo Skarulių parapijos filija.

Po vienuolių trinitorių išsikėlimo ilgą laiką vienuolynas liko apleistas. 1832 m. pastatus perėmė Rusijos carinės kariuomenės ir 1841 m. įsikūrė 1-osios artilerijos brigados raitelių kuopa.

Po dviejų siaubingų gaisrų (1894 ir 1904 m.)pastatas tapo netinkamas panaudai ir buvo parduotas. Jonavos parapijos klebonas J. Ulickas atpirko pastatą bažnyčios reikmėms. 1-ojo pasaulinio karo metu ir po jo pastate buvo įkurta infekcinė Kauno apskrities ligoninė, kurioje dirbo daktaras Jeronimas Ralys.

1921 m. rugsėjo 21 d. įkurta Jonavos vidurinė mokykla pagal sutartį su Jonavos parapijos klebonu St. Irtmanu funkcionavo iki pat 1940 m. 2-ojo pasaulinio karo pradžioje, 1941 m. birželio 26 d., pastatas visiškai sudegė, liko tik mūro sienos be aukštų perdengimo.

Jonavos Šv. Jokūbo filijinė bažnyčia. Stiklo negatyvas, 12,5x16 cm. KM, KŠM 2508/86.

Jonavos vidurinės mokyklos mokiniai švenčiant mokslų pradžią. Priekyje – pirmasis mokyklos direktorius Jonas Kartanas. Nežinomo autoriaus nuotrauka, apie 1923 m.

Jonavos vienuolyno vienuoliai, vadinami kun. trinitoriais, gyvena pagal šv. Jono Matiečio ir Felikso de Valua (Felix de Valois) parašytą ir popiežiaus Inocento III patvirtintą regulą.

Šiame vienuolyne [gyvena] trys asmenys

1. Vyresnysis kun. Benediktas Šaulevičius (Benedykt Szawlewicz), 36 metų, 13 metų tarnavo kunigu įvairių parapijų bažnyčiose, dabar šias pareigas eina jau 2 metus.

2. Vienuolis Morkus Sokolovskis (Marek Sokolowski), 37 metų, 6 metus tarnauja dvasininku, teikė paslaugas įvairių parapijų bažnyčioms, dabar dar tarnauja kunigu ir pamokslininku prie Vaitkuškio bažnyčios.

3. Vienuolis Lukošius Bielskis (Łukasz Bielski), 33 metų, 6 metus tarnavo kunigu, sakydamas šventinius pamokslus Molodečno bažnyčioje ir eidamas ten zakristijono pareigas, dabar – jaunimo auklėtojas Jonavos mokykloje.

Šis vienuolynas neturi nei parapijos, nei altarijos.

Išlaikomi trys bažnyčios tarnai.

Špitolė prie Jonavos bažnyčios visiškai sena, griūvanti, neturi jokios fundacijos.

Jonavos vienuolyno metinės pajamos auksinai/grašiai

Iš karčiamos prie Neries upės 600

Iš sklypų, duotų vienuolynui iš J(o) M(alonybės) Lietuvos medžioklio grafo Kosakovskio, 98/2½

Anuatos iš J. M. grafo Mykolo Kosakovskio

1) 1816 metų išlaidos: bažnyčiai išlaikyti, vienuolynui remontuoti, vienuoliams ir palivarko tarnams pragyventi, taip pat vienuolių aprangai ir tarnų atlyginimams, stainiai išlaikyti, elgetų išmaldoms ir kitos nenumatytos išlaidos, kaip atskaitymai nuo nepriklausomų išlaidų. Tad atskirai per visus metus išleisti 4407 auksinai ir 22 ½ grašio.

2) Anuatą43 iš J. M. Lietuvos raštininko grafo Mykolo Kosakovskio sudaro 2 statinės rugių, 1 statinė kviečių, 1 statinė avižų, 1 statinė žirnių, 1 mažoji važta neatrinktų grikių.

43 Anuata (lot.) – metinės pajamos, gautos už amortizuojamos skolos sumą, kuri susideda iš amortizuojamos paskolos dalies ir procentų [3, p. 64–65].

Buvusio vienuolyno pagrindiniame pastate XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo miesto poliklinika. Dabar – parapijos namai.

Jonavos parapijos Šv. Jokūbo bažnyčia šiandien. A. Reipos aeronuotrauka.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Šiame vienuolyne nėra jokio garderobo, išskyrus trejas patalynes ir devynias pagalves. Pagal regulos44 taisykles kiekvienas vienuolis gauna iš [vienuolyno] vyresniojo jam priklausančią aprangą, marškinius ir apavą.

Vizitacijos metu nutarta:

1. Kad šiame vienuolyne gyvenantys dvasiškiai privalo uoliai vykdyti ordino įstatus.

2. Bažnyčios ir vienuolyno daiktai privalo būti tvarkingai laikomi.

3. Tvarkingai pildyti pajamų ir išlaidų registro knygas.

4. Sutinkamai su ordino įstatais tęsti maldas už mirusius mūsų brolius ir geradarius.

5. Visi šioje vietoje esantys dvasiškiai turi išsaugoti vienuolišką kuklumą ir paklusnumą vyresniesiems.

Nuo 1816 metų net iki 1817 metų pajamų sidabriniais rubliais gavo [iš viso] 679 ir 4 ¾ kap.

- Išlaidos 12 mėnesių laikotarpiu sidabriniais rubliais buvo 661 ir 16 ¼ kap.

- Liko bažnyčios ir vienuolyno remontui sidabriniais rubliais 17 ir 88 ½ kap.

Tokius duomenis valdišku antspaudu savo ranka [tvirtinu]

1817 m. vasario mėn. 11 d.

KUN. VIKTORAS CENTELEVIČIUS (WIKTOR CENTELEWICZ), ANTAKALNIO BROLIŲ KUNIGŲ TRINITORIŲ VIENUOLYNO VYRESNYSIS, PROVINCIOLO PAVADUOTOJAS.

Naudota literatūra:

1. Jonavos valdos 1796 metų inventorius. Sudarytojas Vidmantas Jankauskas / Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2020.

2. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas (vyr. redaktorius) ir L. Šumianas. Vertė O. Doveikienė, J. Kabelka ir Ch. Lemchenas / Mintis, Vilnius, 1969.

3. Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė K. Boruta, Per. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė / Redagavo J.

Žiugžda / Peržiūrėjo prof. Vacl. Biržiška, prof. Per. Dovydaitis / Spaudos fondas, 1936.

4. Misius K. Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844 metais /3 priedas: Pojėzuitinės Kražių kolegijos 1797 metų inventorius ir jo 1808 metų patikra / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.

5. Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia. Sudarytojos Gražina Marija Martinaitienė, Eglė Pinkutė / Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004.

44 Regula (lot.) – taisyklė [2, p. 651]; Regula fidei (lot.) – mokslas apie kanonus ir tradicijas; Kanonai – normos, taisyklės, priimtos visuotinių susirinkimų bei bažnyčios tėvų, bažnytinė teisė [3, p. 850, 444].

Ištrauka iš Skarulių ir Jonavos parapijos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios kurato J. Ulicko (1901–1914) prisiminimų

KAIP VIENUOLYNĄ IŠ RUSŲ KARIŠKIŲ ATVADAVOME

1901–1914 m. J. Ulickas buvo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kuratas, Skarulių ir Jonavos parapijos kunigas filialistas. Įtikinęs žemaičių arkivyskupą Mečislovą Paliulionį (1834–1908), Jonavos bažnyčioje jis įvedė lietuviškas pamaldas, sustiprino vaikų katekizaciją. Jonavoje jis artimai draugavo su graikų kalbos mylėtoju ir vertėju gydytoju Jeronimu Raliu (1876–1921). Jonaviečiai J. Ulicką buvo išrinkę rinkėjų rinkiku į Dūmą. Po 1904 m. gegužės 15 d. gaisro, kuris vos nesunaikino Jonavos bažnyčios, buvo parduotas buvęs trinitorių vienuolynas. 1908 m. kunigo J. Ulicko iniciatyva jis buvo nupirktas Jonavos bažnyčiai.

Parapijos administratoriaus-klebono pareigas eiti teko trijose vietose: Jonavoje nuo 1901 m. gruodžio iki 1915 m. rugpjūčio, Debeikiuose – nuo 1915 m. iki 1920 m., Pušalote – nuo 1920 m. iki 1942 m. Nuo 1942 m. gyvenu Pušalote kaip emeritas, pasilaikydamas Pušaloto klebono titulą. Į Jonavą aš papuoliau, greičiausiai, Jakšto įsiterpimu pas vyskupą, nes buvau jau paskirtas į Upyną, tik atšauktas, paskyrinę nukreipus į Jonavą. Jonava tuomet buvo Skarulių filija. Taigi Jonavoje aš buvau klebonu kuratu. Vieta garbinga. Žmonių – apie 3000. Mano pirmtakai ten buvo garbingi. Kun. Urbonavičiaus žmonės buvo sutraukti į Jonavą. Gavęs paskyrimą į Jonavą, nuvykau padėkoti vyskupui ir sakiau: „Ačiū, bet netinku aš į miestą. Su ponais. Aš labiau tinku kaime.“ O vyskupas į tai: „Katekizuok! Ponai dar mažiau savo tikėjimą ir už mužikus žino. Jonava tau neduos samanomis apaugti. Reiks skaityti, pasiruošti.“ Vyskupas paminėjo, kad, skirdamas į Jonavą, įvertina mano katekizacijos

darbą. Dovanojo knygą „Nauka otcow svętow“. Dėl pastoracijos Jonavoje prisakė, kad jokių pakeitimų neįvesčiau be jo, vyskupo, žinios, ką aš ir pažadėjau. „Žmonės turi kalbėti su Dievu, kaip namie kalba“, –dar paaiškino. Iš vyskupo Paliulionio lūpų buvau girdėjęs, kad jis pats lietuviškai poterius kalbąs, nes taip jį mažą motina išmokiusi.

Atvykau į Jonavą. Pirmas mano tikslas, Jakšto nurodymu, buvo atgaivinti lietuviškumą, nes bažnyčioje viskas buvo lenkiškai. Nors niekur pamaldų tvarkos nekeičiau, netruko vyskupą pasiekti kaimynų skundai, kad įvedu naujenybes. Tiesa, karunką žmonės ėmė lietuviškai giedoti. Netrukus vyskupas pasikvietė ir audiencijoje piktai užsipuolė, kad nesilaikau jo direktyvų, o įvedu naujienybes. Aš gyniausi, kad nieko neįvedžiau.

– Kaip rožančių gieda? – klausia vyskupas.

– Lenkiškai.

– Kaip suplikacijas?

– Lenkiškai.

– Na, tai coš?

– Ką aš žinau, kodėl jie meluoja. Inovaciją reiks, bet be Ekscelencijos – nieko.

Tada aš pasakiau, kad daugelis kaimo žmonių lietuviškai kalba. Paminėjau moteriškę, kuri, atitekėjusi iš Žeimių parapijos, lietuvė, vaikus moko lenkiškai. Kai aš jai paaiškinau Ekscelencijos žodžius, kad reikia kalbėti su Dievu, kaip namie kalbama, ji atsakė: „Kaip mano vaikai kalbės su Dievu lietuviškai, kad bažnyčioj nieko lietuviškai nėra.“

Užrašė kunigas Gediminas BLYNAS

– Tai coš? Značet, koaciol polonizuje? – tarė vyskupas.

Aš nutilau.

– Tai šiemet, kai vyskupas vizituos, ir išspręs tą klausimą, – nusprendė.

Vyskupo vizitacija buvo paskelbta gegužės 3 dieną Jonavoje. Vizitavo vyskupas Cirtautas. Aš pasiruošiau. Pamokslui vizitacijos metu užsikviečiau Tumą. Lenkiškam pamokslui užprašiau Skarulių kleboną Šliogerį. Vizitacija. Klebonijos kambarių langai, kuriuos užleidau vyskupui, tiesiai atdari į šventorių. Tumo pamokslas. Visas šventorius pilnas žmonių. Klausė nė nepajudėdami. Pamokslas lenkiškai, o žmonių – tik saujelė. Ir patys lenkai neklausė. Grįždamas po parapijų vizitacijų, vyskupas užvažiavo į Jonavą. Sekretorius Žangolavičius man pranešė:

– Jūsų užgaidos išpildytos. Užrašyta: „Viskas Jonavoje turi būti per pusę: vieną sekmadienį viskas lenkiškai, kitą – lietuviškai”.

Su šitokia vyskupo Cirtauto rezoliucija vyskupas Paliulionis, jei ir būtų norėjęs, nebegalėjo kitaip pasielgti. Atėjo sutikimas.

– Bet jei kils bažnyčioje riaušės, tu atsakysi, – perspėjo vyskupas Paliulionis.

Nieko nebeiškilo. Bažnyčios koliatorė grafienė Kozakauskienė, atvykusi sumokėti metinę alga (75 rublių) užklausė:

– Dėl ko be kolitariaus leidimo įvedei lietuviškas pamaldas?

– Dvasia bažnyčios priguli vyskupui. Vyskupas liepė, tai ir įvedžiau.

Jonavoje stovėjo didelės kareivinės. Tai buvo pijorų vienuolyno pastatai, kadaise valdžios nusavinti. Pastatai buvo tušti. Gyveno tik sargas. Išgirdęs, kad galima būtų pastatus bažnyčiai atpirkti, aš suėjau į pažintį su gen. Vaidzučkiu, kurio žinioje buvo valdžios konfikuoti bažnytiniai turtai. Susitikau su juo pas kunigą Dembakį Raudėnuose. Jis man paaiškino pirkimo procedūrą. Reikia 750 rublių įdėti depozitan, po to nuvykus į Vilnių paduoti prašymą. Nurodė, kad nuvežęs prašymą į Vilnių, generolui Maslauskui būtinai įduočiau 300 rublių kyšio, nes nuo to priklauso, kad jie, štabe svarstydami, nutartų kareivines perleisti. Aš viską įvykdžiau, kaip buvo nurodyta, tik kyšį duoti pasidrovėjau. Buvau voke pasirengęs 300 rublių ir susitaisęs duoti, bet, kai nunešiau tam generolui prašymą,

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

jis taip širdingai mane priėmė, taip „užtikrino“ palankų sprendimą, kad jo nuoširdumo suklaidintas tiesiog nebedrįsau tokiam geram žmogui kyšį duoti. Pasirodo, labai suklydau. Už mėnesio gavau žinią, kad mano prašymas atmestas: kareivines, esančias svarbioje strateginėje vietoje, reikalinga laikyti. Kai susisiekiau su gen. Vaidzuckiu, tas mane labai išbarė už neklausymą, už tai, kad daviausi „širdingumo“ klaidinamas:

– Ką padarei? Dabar reikia duoti prašymą pačiam carui, bet tie šunes vis tiek gadins.

Nusiminęs nuvykau padejuoti pas vyskupą Paliulionį. Jis man pasakė: „Vilniaus generalgubernatorius Troickis asmeniškai man pažįstamas. Pabandysiu aš jam parašyti.“ Vyskupo sekretorius Žangolavičius puikiai suredagavo gražų raštą, išdėjo, kad surinktus pinigus žmonėms nebėra kaip išdalinti, o dėl strateginės reikšmės, tai karo metu savaime viskas bus kariuomenės. Ir išsiuntė.

Už 20 dienų gavau pranešimą: duotas generalgubernatoriaus įsakymas per 24 valandas štabui padaryti sesiją ir perduoti kareivines su inventoriumi Jonavos klebonui. Taip įgijau parapijai vertingą turtą. Kokia jo vertė, galima spręsti iš to, kad žydai gen. Vaidzieckiui 2000 rublių kyšio siūlė, kad tik tasai jiems kareivines perleistų. Vysk. Paliulionis gen. Vaidzieckiui už jo palankumą parašė asmeniškai padėkos laišką, liepė man jį nuvežti ir įteikti gen. Vaidzieckiui Rygoje, kur jis gyveno, ir surengti jam vaišes. Kai nuvežiau tą padėkos laišką nuo vyskupo, jis vietoj mano vaišių, pasikvietęs į savo šeimą, pasakė:

– Man dešimt tūkstančių rublių nebūtų taip brangu kaip ši vyskupo padėka.

Jis buvo nuoširdus katalikas. Nuo mano vaišių atsisakė pastebėdamas, esą, kas čia bus gero, kad už žmonių pinigus jį vaišinsiu...

Dėl tų įsigytų kareivinių Jonava tapo pirmaeile ekonominiu atžvilgiu parapijoje. Katechizaciją Jonavoje reikėdavo vesti dviem kalbomis: lenkiškai ir lietuviškai. Vykdžiau katechizaciją sena tvarka. Kaimuose katechizuoti išsiprašiau iš Tumo Vadaktėliuose katechizatorių. Jis atsiuntė man dvi merginas ir Visecką, nuostabaus pamaldumo ir uolumo žmogų, prelato Stasevičiaus prie bažnyčios statybos dešinę ranką ir darbų vykdytoją. Tie katechizatoriai dieną mokydavo lietuvių kalba vaikus, o vakarais – vyresnius. Viseckas per tą katechizaciją 500 lenkiškų maldaknygių pakeitė lietuviškomis.

LIETUVIŲ KALBOS SENUMAS IR JOS GRAMATINĖ STRUKTŪRA

PRISKIRIA JĄ TAM PAČIAM LAIKOTARPIUI KAIP IR SENIAUSIAS

SANSKRITAS – 2000 m. pr. m. e. ARBA DAR ANKSČIAU

SŪDAVA IR GALAI

Anot žymaus kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, kryžiuočių šaltiniai prie Prūsų žemės priskiria ir

Sūduvą (nom. sg. Sūduva ), kuri buvo į rytus nuo Galindos ir Nadruvos, už didžiųjų Mozūrų ežerų, šiaurėje siekė lietuvių žemes. Matyt, būta dar vardo varianto Sūdva , iš kurio kilo dokumentų trumpesnis sūduvių vardas (lotyniškai Sudi , gen. pl. Sudorum ). Prūsai greičiausiai vartojo formą su priesaga -ava, taigi lietuviškai būtų S ū d a v a (plg. lotynų Sudovia ), o gyventojai – sūdaviai . Vardas Sūd (u) va (resp. Sūdava ), matyt, yra hidroniminės kilmės etnonimas, plg. lietuvių Sūdupis/Sūduonia .

Kalbininkas Bronys Savukynas surado (iš Tauragnų apylinkių) ir apeliatyvą sūduva – „pelkėta vieta“. Dar plg. greičiausiai analoginės kilmės slavišką kaimynų m o z ū r ų pavadinimą: 1. Mazowsza – įžiūrima šaknis ma z- (maz, mazia – „pelkė, purvas“).

Sūduvių vardą labai anksti, antrajame mūsų eros amžiuje, paminėjo Ptolemėjas (greta galindų): graikiškai – Σουδινοι, taigi lietuviškai būtų sūdynai .

Dar anksčiau etnonimas „jotvingiai“ atsirado Kijevo Rusios šaltiniuose. Antai tarp 945 m. pasiuntinių į Konstantinopolį minimas Ятвяг Гунарев (Нунарев?), manoma, Kijevo kunigaikščio tarnyboje buvęs (jo svainis?) jotvingis.

Įvairiuose ano meto šaltiniuose, kaip antai Mindaugo 1259 m. rašte ar Lietuvos ir Žemaičių Didžio-

sios Kunigaikštystės metraštyje, be Sūduvos ir Jotvos (Jotvingių) dar vartojamas Dainavos (gyventojai būtų dainaviai) vardas. Šis vardas greičiausiai yra hidroniminės kilmės, plg. Dainava – upelis Varėnos apylinkėse. Linkstama manyti, kad Sūduva, Jotva ir Dainava iš pradžių buvo skirtingų gentinių sričių pavadinimai. [...] Visai galimas dalykas, kad sūduviai, jotvingiai, dainaviai ir palenkiai senovėje sudarė artimų genčių junginį, kuriame gausiausia bei stipriausia buvo jotvingių gentis. Veikiausiai Sūduva buvo prie Galindos ir Nadruvos, Dainava – toliau į rytus už Sūduvos, Jotva – į pietus nuo šių abiejų, o už jos dar toliau pietuose (arčiau Narevo ) – Palenkė (dabar lenkų Podlasie, lietuviškai – Paliesė). Tačiau visai patikimų duomenų tokiai lokalizacijai neturime (Zigmas Zinkevičius. „Lietuvių kalbos kilmė“, Vilnius, „Mokslas“, 1984, p. 282–283).

Antai apie mūsų senovę didysis lietuvių poetas Maironis (1862–1932) dar studijuodamas seminarijoje (1888 m.) net ir lietuviškos spaudos draudimo metais sukūrė poemą „Lietuva“ – lietuvių tautos epą.

Sentėviai mūsų Baltijos veido

Liūdną gilybę , matyt, pamėgo, Indijos dangų dėl jos apleido .

Ir upes aukso, ką šviesios bėgo. (p. 295)

[...] Jų (Prūsijos) vyrai, kalbą mūsų iškėlę, Pirmi, ant mokslo sosto sodina, Ir filologai ją motynėle,

Algirdas GRĖBLIŪNAS

Kalbų Europos šiandien vadina. (p. 321)

Anot literatūrologės Irenos Slavinskaitės, pirmasis didesnės apimties Maironio kūrinys, poeto pavadintas skambiu ir reikšmingu Lietuvos vardu, taip ir liko neišspausdintas.

Rankraštis, kurį sudaro 85 puslapiai, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (signatūra D 68). Ir tik po šimto metų 1988 m. šis Maironio kūrinys buvo išspausdintas leidinyje „Maironis. Raštai, II T. Poemos“. Parengė SLAVINSKAITĖ

Irena. 1988 07 29. Taigi didysis lietuvių tautos dainius Maironis, matyt, ieškojo mūsų sentėvių net tolimame Indijos krašte. Tai davė mintį patyrinėti ne tik Indijos, bet ir šalia jos pietinio galo pakraščio esančios ŠRI LANKOS salos ne tik vietovių pavadinimus, bet ir gyventojų pavardes ir pan.

ŠRI LANKOS sala (iki 1972 m. – CEILONAS) yra Šri Lankos Demokratinė Respublika, valstybė Pietų Azijoje. Šalies vakaruose, centre ir pietuose, gyvena sinhalai (t. y. sin-galai, juk remtasi literatūra rusų kalba, ten rusų – сингалы; o antai yra ir lietuvių pavardė SINGAILA, ją turėjo šeima Panevėžyje, manau, galimai iš *Sin-gala). Įdomu, jog, tyrinėdamas šios šalies reklamos fotografų autorių pavardes, irgi aptikau minimą šaknį g a l-. Plg. singalų pavardės: GALAYA, GALHENA; ir dar dvikamienės: MADUGALLA, MAN-GALIKA, THALA-GALA ir pan. Enciklopedijoje dar rašoma, kad šalies šiaurėje, rytuose, centre gyvena tamilai . Seniausių gyventojų palikuonys – vedai . Šalies literatūra kuriama sinhalų (daugiausia), tamilų ir anglų kalbomis. IV–V a.

Pagrindinis vietovių vardų analizės šaltinis:

- italų turistinių kelionių ŠRI LANKOJE geografiniai žemėlapiai, pateikti internetiniame portale https:// www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine

- Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis. Vilnius, Leidykla „Mintis“, 1976 m.;

- A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, „Mokslas“, 1981 m.

Taigi, tyrinėdamas ŠRI LANKOS salos geografinio žemėlapio vietovių pavadinimus, buvau nustebintas, kad nemaža jų dalis labai panašūs į Lietuvos vietovių vardus. Aptikau net keturias vietoves, turinčias vardą SUDUVĖLĖ (SUDUWELA), kurių viena yra salos pietiniame gale, netoli GALA (GALLE) uosto, o kita

KOLOMBOS (COLOMBO) miesto – šalies sostinės. Ši yra ties MARADANA, tarp geležinkelio ruožo ir šalia BEIRA ežerų grupės, kurie tyso arti INDIJOS vandenyno, keletas km į p. v. nuo KELANI GANGA upės žiočių, 10 m aukštumoje. O dar apie 35 km į rytus nuo pastarosios yra ir trečia SUDUVĖLĖ (SUDUWELA) – gyvenvietė, poilsiavietė ar sanatorija. Ši įsikūrusi netoliese upės KELANI GANGA žemupio vagos, arti SALAWA, ir apie 10 km į š. v. nuo geležinkelio stotelės WAGA. Pastarosios yra ŠRI LANKOS vakarų provincijoje, o pirmoji – šalies Pietų provincijoje. Manau, salos vietovių pavadinimai sudomins ir „Taurostos“ skaitytojus.

SŪDUVĖLĖ – ŠRI LANKOJE, SALOJE AZIJOS PIETUOSE, INDIJOS VANDENYNE

https://www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine

G A L L E – uostas ŠRI LANKOS pietvakariniame pakraštyje, AZIJOS pietuose, Indijos vandenyne. Toli į p. r. nuo sostinės KOLOMBO (COLOMBO).

S U D U W E L L A (SUDUVĖLĖ 1-oji) sostinės KOLOMBO vietovė Pietų AZIJOJE. Tik 10 m aukštumoje, tarp geležinkelio ruožo ties MARADANA ir šalia ežerų grupės B E I R A (plg. lietuvių BERELIŠKĖ, SKAUDVILĖS upė Tauragės r. (A. Vanagas,

1981, p. 61). BEIRA ežerų grupė driekiasi arti INDIJOS vandenyno bei keletą km į p. v. nuo upės KELANI GANGA žiočių. Kai kurie vietovardžiai, anot kalbininko Ričardo Mirono (1908–1979), turi lietuvių kalbai ir sanskritui būdingas priesagas -na, -ra.

S U D U W E L L A (SUDUVĖLĖ 3-ioji) gyvenvietė ŠRI LANKOS PIETŲ provincijoje, salos pietiniame kyšulyje. Tolokai į pietryčius nuo G A L L E uosto, bei apie 11 km į rytus nuo geležinkelio stotelės MATARA, esančios arti K U N U A L A upelio MATARA mst. (plg. KUNA, upė Nemenčinė Vilniaus r.). SUDUVĖLĖ

įsikūrusi netoli KOTTAGODA ir yra keletą km į š. r. nuo S U D U G A L A. Netoli pastarosios yra KAPUGAMA ir GANDARA. O gyvenvietę su plentu NEW TANGALLE ROAD jungia kelias – SUDUWELLA.

S U D U W E L L A (SUDUVĖLĖ 2-oji) – poilsiavietė arba sanatorija ŠRI LANKOS pietvakariuose.

Įsikūrusi netoliese upės KELANI GANGA žemupio vagos kairiojo intako WAKOYA žiočių (plg. lietuvių V a k o n i š k i s, upė Šeduvoje, Radviliškio r. A. Vanagas, 1981, p. 360) ir apie 3 km į š. v. nuo geležinkelio stotelės W A G A (plg. lietuvių V A G A, upė Ignalinoje ir kita upė Mosėdyje, Skuodo r. (ten pat, p. 358). SUDUVĖLĖ 2-oji yra apie 35 km į rytus nuo 1-osios SUDUWELLA (sostinės vietovės pavadinimas). Ir aplinkinės vietovės S A L A W A, G I R ID A R A, AKARAWITA, DEKATANA, MOARAGALA, LENAGALA, ARUKWATTA, pagal kalbininką R. Mironą, turi lietuvių ir sanskrito kalboms būdingas priesagas -na, -ra, -ta, -ava.

S U D U W E L L A (SUDUVĖLĖ 4-oji) yra SUDUWELLA gyvenvietės (3-iosios) pietinio galo pašonėje, Indijos vandenyno pakrantėje (10 m virš jūros lygio) natūralaus būvio (n a t u r a l scrub) pelkėta, klampi vieta, kelis kilometrus į š. r. nuo gyvenvietės SUDUGALA.

SUDUWELLA (SUDUVĖLĖ 5-oji) yra miestelis ŠRI LANKOS pietvakariuose, keletas km į rytus nuo Indijos vandenyno ir pusiaukelėje tarp šalies sostinės KOLOMBO ir NEGOMBO miesto bei apie 10 km į p. v. nuo miesto KOTUGODA. Miestelis įsikūręs nusausintoje vietoje (10 m virš jūros lygio, nes kanalas jungiasi su Ja-Ela upe). Miestelis yra šalia KOLOMBO – K A T U N A Y A K E EXPRESSWAY greitkelio, netoli Indijos vandenyno pakraščio. Per miestelį eina SUDUWELLA Bažnyčios (Church) gatvė, kurios šiaurinis galas remiasi į THUDELLA PAMUNUGAMA kelią.

Taigi, internetiniame puslapyje https://www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine, tyrinėjant senovės CEILONO, dabar ŠRI LANKOS, žemėlapių vietovardžius, pavyko aptikti ne tik keturis tikrinius vardus SUDUWELLA ir vieną bendrinį žodį, bet ir kitų tikrinių vardų, kurie yra priesagos -e l (-e ll) vediniai. Ir net keista, kad lietuvių kalboje priesagos -el vediniai yra vieni dažniausių žodžių darybos būdų, kaip teigė kalbininkas Vincas Urbutis.

Antai jis rašo: „Lietuvių kalboje dažniausi žodžių darybos būdai – priesagų vediniai, pvz., „v a i k-e l- i s“, „v a i k-i š k -a s“, „v a i k-ė-t i“, šaknis v a i k –, ir -el, -išk priesagos. Ir įdomu, kad net XXI amžiuje ŠRI LANKOS šalyje s i n g a l ų kalbos žodžių daryboje dar vis esama ir priesagų -el (-ell) vedinių, pvz. SUDUWELLA, KADUWELA (abu netoli vienas kito, šalia KELANI GANGA upės žemupio), GAWE-

LA, MEDAWELA (abu netoli upės UMA OYA), RADELLA (geležinkelio stotelė netoli NANU OYA upės ir LINDULA geležinkelio stotelės) ir pan.

Dar žemėlapyje su s u d- šaknimi aptikau vietovardžius SUDUGALA (netoli 3-iosios SUDUWELLA, salos pietinio galo pakraštyje) ir SUDAGALA, žr. žemėlapius.

SUDAGALA – vietovė ŠRI LANKOS pietvakariuose. Ji yra upės KURU GANGA rytinėje pusėje, netoli KURUWITA ir apie 22 km į š. nuo miesto RATNAPURA, įsikūrusio ant upės KALU GANGA krantų. Pastarasis yra toli į p. r. nuo šalies sostinės KOLAMBOS (COLOMBO). O netoliese SUDAGALA esama įdomesnių vietovardžių: BATATHOTA, ERATHNA KURUWITA, KEERAGALA, PUSSELLA, DIDDENIYA, GALAHITIYA. Dauguma jų, pagal kalbininką Ričardą Mironą, turi lietuvių ir sanskrito kalboms būdingas priesagas -na, -ra, -ta.

SUDUGALA gyvenvietė yra ŠRI LANKOS pietų provincijoje, salos pietiniame pakraštyje, tolokai į pietryčius nuo uosto GALLE ir apie 5 km į pietryčius nuo geležinkelio stotelės MATARA, esančios uos-

te MATARA. Gyvenvietė įsikūrusi šalia kelio NEW TANGALLE ir netoli miestelio DEWI NUWARA bei apie 5 km į pietvakarius nuo SUDUWELLA. Netoliese yra KAPUGAMA, GANDARA, TALALLA, KOTTAGODA.

Įdomu, kad šaknis s u d - paplitusi ir lietuvių vardyne. Tokie vietovių vardai paplitę Lietuvos vakaruose – nuo Baltijos iki Švenčionių, rytuose bei šalies pietuose nuo Vilkaviškio iki Alytaus.

SŪDUONIA – upė Kalvarijos ir Marijampolės savivaldybių teritorijoje, ŠEŠUPĖS kairysis intakas. Ilgis – 20 km. Ištakos ties ŠLEINĖS k., netoli Kalvarijos–Alksninės–Vilkaviškio vieškelio, 5 km į š. v. nuo Kalvarijos miesto. Teka į r., įteka į Šešupę Liudvinavo mstl., netoli Ž A I D O G A L OS, tik aukščiau Dovinės upės žiočių. Vietomis vaga reguliuota. 2 km nuo žiočių, ties Stebuliškėmis, yra tvenkinys. Intakai: kairieji – GULBINAS, ATŠLIETĖ, dešinysis – TŪRUPIS (pasak Algirdo Rainio). Netoliese upės (žemyn vaga)

100 2023 NR. 1 (17)

yra kaimai (dauguma jau išnykę): Trakiškiai, Deivoniškiai, Laibikiai, Pasūdonė (šalia PASŪDONĖS tvenkinio), Gulbiniškiai, Šilavotas, Pašešupiai, Zviniškiai, Prodobolė.

Kalbininkas A. Vanagas savo 1981 m. veikale teigia, kad iš S Ū D U O N I A, S Ū D U O N ĖS, upės Liudvinavo miestelyje, vardo kildinamas etnonimas SŪDUVA, plg. S Ū D A V A, kaimas Vilkaviškyje, Sūdupio upė Kelmėje. Šaknį s ū d- dar turi SŪDŲ kalnas Kelmėje, SŪDALĖS pieva Kartenos miestelyje, Kretingos r., SŪDARAISTIS – b a l a Alantos miestelyje, Molėtų r., p i e v a Viešintos mstl., Anykščių r., SŪDELIO m i š k a s Adutiškyje, Švenčionių r., SŪDKALNIS Užventyje, Kelmės r., SŪDLAUKIO l a u k a s Akmenėje, SŪDPJAUNIO p i e v a Tveruose, Plungės r.

Anot kalbininko, ši šaknis galbūt sietina su lietuvišku žodžiu s ū d u v a – „klampynė raiste, akis, garmala“, latvių s u d e k s i s – „gipsas“, mittelniederdeutsch (vidurinioji vokiečių žemaičių) sud -

de  – „valka, bala“, islandų s u d d i – „drėgmė“ ir pan. (plačiau – B. Savukynas, 1963, p. 324; A. Nepokupnyj, 1976 b., p. 111–112) <...>“ (A. Vanagas, 1981, p. 319).

S U D O T A – ežeras, upė, kaimas Rytų Lietuvoje, Švenčionių r., 5 km į p. nuo Švenčionėlių, prie Vilniaus–Daugpilio geležinkelio. Plotas – 16 ha. Iš jo išteka S U D O T A, kuri įteka į Žeimenos upę. Prie ežero yra SUDOTOS ir KIRDEIKIŠKĖS kaimai. Įdomu, kad ežero, upės ir kaimo vardas SUDOTA bei upės vardas ŽEIMENA, pagal kalbininką Ričardą Mironą, turi lietuvių kalbai ir sanskritui būdingas priesagas -ta, -na.

Šį žilosios senovės vardą mena ir netoliese atrastas S U D O T O S pilkapynas, esantis Švenčionių rajone, Sarių apylinkėje, prie SUDOTOS kaimo, Žeimenos kairiajame krante, miške, į v. nuo SUDOTOS ežero, abipus Vilniaus–Daugpilio geležinkelio. Tai respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Pilkapyne yra dviejų pilkapių grupės (apie 160 pilkapių), 300–400 m atstumu viena nuo kitos. Dalis pilkapių sunaikinta XIX a. viduryje, tiesiant geležinkelį. Pilkapiai yra 6–14 m skersmens, 60–160 cm aukščio. Dalis jų buvę su akmenų vainikais, dalis apkasti grioviais ar duobėmis. 1934 m. Varšuvos universitetas ištyrė (vadovė Zofija Podkovinska) 15 pilkapių. R a s t a V–VIII a. degintinių kapų ir į k a p i ų: geležinių siauraašmenių kirvių, įmovinių ietigalių, ylų, diržų, sagčių, antskydžių, žalvarinių antkaklių, apyrankių Radiniai laikomi Varšuvos archeologijos ir Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuose. Yra žinomas ir kitas sūduvių pilkapynas, esantis netoli Baltijos.

S Ū D Ė N Ų pilkapynas yra Kretingos rajono Laukžemės apylinkėje, prie SŪDĖNŲ kaimo, Šventosios kairiajame krante. 1982–1985 m. Paminklų apsaugos draugijos Kretingos r. skyrius (vadovas Ignas Jablonskis) pakraštyje ištyrė 9 m skersmens pilkapį su 3 koncentriniais akmenų vainikais ir 4 pilkapius su 1–2 akmenų vainikais. Rasti 27 degintiniai I tūkstantmečio prieš mūsų erą kapai. Dalis jų – m o l i n ė s e u r n o s e, apdėtose akmenimis. Ir dar rasti 25 V–VI amžiaus griautiniai kapai. Radiniai laikomi Kretingos kraštotyros muziejuje.

S U D A R G O piliakalnių kompleksas – 5 piliakalniai Šakių r., prie Sudargo, Grinaičių ir Burgaičių kaimų, Nemuno kairiajame krante, yra respublikinės reikšmės archeologiniai paminklai. Tai BALNAKAL-

NIS, ŽYDKAPIAI, PILAITĖ, BEVARDIS, VORPILIS –istorijos saugotojai.

Kaip teigia istorikas Edvardas Gudavičius, SUDARGAS buvo XIV a. pradžios kilmingas žemaičių feodalas ir lietuvių k a r v e d y s. 1308 m. jis su MANSČIU, vadovaudami apie 5000 žmonių daliniui, per Kuršių neriją įsiveržė į kryžiuočių užgrobtą SEMBĄ, nusiaubė PAVANDENIO ir RŪDAVOS apylinkes. Kryžiuočiai 1317 m. sunaikino SUDARGO pilį, o šeimą su šeimyna išsivarė į nelaisvę.

PRAKALBINĘS AKMENĮ

(apsakymas)

Kiekvienas gimęs gauname po akmenuką – mažesnį ar didesnį. Augame ir akmenukas didėja, o kartais taip prislegia, kad dūsaujame, liūdime, pravirkstame. Ar liūdi akmenys? Tai galėjo pasakyti juos prakalbinęs Vilius Orvidas.

Vidury kolūkio lauko miegojo senas, apkerpėjęs akmuo. Lyg milžiniškas griešniko nuodėmių maišas, vietomis praplyšęs, samanotais šonais.

– Jį reikia suskaldyti ir išvežti, nes užguli daug vietos, – nutarė vyresnysis, skirstydamas vyrams darbus. Akmens šonai iš baimės aprasojo: akmenys girdi ir supranta, bet retai kalba.

– Labai jau jis gražus, gaila tokį žudyti, – paprieštaravo Orvidų Vilius.

– Tai pasiimk ir parsinešk glėby it mergą, – metė vyresnysis.

– Tik vargu ar pamylėt išeis, – vyrai žvengė rodydami dantis.

– Tikrai atiduodi?

Tas linktelėjo galva:

– Iki devintos ryto jis tavo.

Vyrai žirgliojo tolyn gręžiodamiesi į akmenį.

Naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai, ūbaujant pelėdai ir šokant žaltvykslėm, Vilius skubėjo gimtinės laukais pas pasmerktąjį.

– Eikš į mano namus, – kvietė žmogus.

– O kas tu esi? – klausė akmuo. – Ir kodėl aš turėčiau tavimi tikėti?

– Noriu tave išgelbėti.

– Netikiu, – purtė samanas senolis. – Jūs, žmonės, mūsų nemylit. Keikiat ir sprogdinat. O mes šventi. Liudijam praeitį. Kadaise garbinot, nešėt aukas, ir mes buvome jums palankūs. Karai gimdo priešpriešą, žmonės nepasimokė, skuba sunaikinti amžinybę laike. Girdi, aš užimu keletą pėdų žemės. Ar per tiek metų jos nenusipelniau? Akmuo pravirko. Vilius apkabino jo galvą, pabučiavo ir pažvelgęs į mėnulį, švelniai guodė:

– Nurimk. Pažvelk į mane, aš nepakelsiu tavęs. Ir neturiu pinigų mašinai, kuri tave pakeltų.

– O kur mane padėsi?

– Kuriu akmenų namus, renku jus į daiktą, kad niekas neskriaustų.

– O aš?

– Turi ištraukti kojas iš žemės ir sekti paskui mane. Nedelsk. Mėnuo slepia veidą, eis miegoti. Išauš rytas ir atvyks akmenžudžiai.

Akmuo atsiduso. Labai pamažu Viliui, bet stebėtinai greitai pačiam traukė kojas iš molingos žemės. Vilius judino senolį, traukė, stūmė ir ragino ragino.

Kai patekėjusi saulė pasiuntė spindulį pasveikinti garbųjį draugą, nustebo – akmens vietoje žiojėjo duobė. Dar labiau nustebo vyrai, atvykę akmens kūno ir jo neradę.

– Kur akmuo? – klausė Viliaus.

– Mano kieme, ilsisi po sunkios kelionės.

– Kaip tu jį pakėlei? Kranu?

– Jis pats mane nusekė.

Vyrai susižvalgė. Ėjo tylėdami, palinkę, lyg neštųsi didelį kaltės akmenį.

Gražina ČEKAVIČIENĖ

LIETUVIŲ KALBOS DIENOS BIBLIOTEKOJE

AR SUNKU BŪTI JAUNAM?

Lietuvių kalbos dienos šalyje pirmą kartą surengtos 2016 m. Nuo tada kasmet per šalies bibliotekas, mokyklas, kultūros įstaigas nuvilnija įvairiausių renginių banga, ne išimtis ir Jonavos viešoji biblioteka. Šiemet švęsti lietuvių kalbą mes pakvietėme moksleivius iš visos Lietuvos. Bibliotekos darbuotojos Martynos Brėdikienės galvoje kilusi mintis surengti rašinių konkursą netruko apskrieti visą Lietuvą ir per kelias savaites biblioteka sulaukė net 48 rašinių tema „Ar sunku būti jaunam?“. Jų autoriai – Jonavos, Kauno miesto ir rajono, Alytaus, Ignalinos, Kėdainių, Klaipėdos, Kuršėnų, Liudvinavo, Marijampolės, Panevėžio, Radviliškio, Trakų, Vilniaus, Viekšnių moksleiviai, savo kūriniais dovanoję nepaprastą, nuoširdumo pilną kelionę į jaunystės pasaulį!

Vos 500–1000 žodžių apimties tekstais moksleiviai stengėsi atskleisti temą, apimančią jauno žmogaus ir jį supančios aplinkos santykį, pademonstruoti kalbos logiškumą, taisyklingumą, tikslumą, aiškumą bei vaizdingumą, taip pat nustebinti turinio originalumu ir savitumu. Šiais kriterijais vertindama konkursui pateiktus kūrinius vadovavosi ir komisija: Jonavos viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, konkurso idėjos autorė Martyna Brėdikienė, dailininkė, knygų „Angelų vasara“ ir „Tango tyloje“ autorė, aktyvi Jonavos ir ne tik Jonavos kultūrinio gyvenimo dalyvė Eitvydė Pranevičienė bei Kauno valstybinio lėlių teatro ir Kau-

no miesto kamerinio teatro aktorė, jauna kūrėja Rūta Kumpikaitė.

Martyna Brėdikienė: Pati asmeniškai tiek kūryboje, tiek darbe domiuosi jaunystės, paauglystės temomis, todėl paklausti jaunuolių jų pačių nuomonės, ar sunku būti jaunam, norėjosi jau seniai. Esu maloniai nustebinta rašinių gausos ir mokinių minčių gylio – akivaizdu, kad konkurso dalyviai daug skaito, jiems rūpi jų pačių, artimųjų ir aplinkos gerovė. Nors dauguma akcentuoja, kad sunkumų paauglystėje patiria tikrai nemažai, vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad teko proga perskaityti tiek daug kūrybiškų, analitinių ir meninių rašinių. Galiausiai, manau, nereikia baimintis, kad lietuvių kalba išnyks – ji kinta, natūraliai transformuojasi, prisitaikydama prie žmogaus ir pasaulio, kuriame jis gyvena, tačiau jaunuoliai, be abejonės, geba įžvelgti jos grožį ir rašyti rišlius, sklandžius tekstus.

Eitvydė Pranevičienė: Aš vis dar sėdėjau ryto prieblandos tyloje, atsirėmusi į galvūgalio lentą, nes tai buvo pats gražiausias laikas, kurį praleidau skaitydama. Moksleivių rašiniai – nepaprastai drąsūs, jie, tartum savo vidų atvirai apnuogindami, pasakojo asmenines gyvenimo istorijas. Trapūs žodžiai aižė kasdienybę namuose ir mokykloje, atskleidė natūralių jausmų plazdenimą ir blaškymąsi, nenorą patirtus išgyvenimus sutalpinti į jokias sistemas, apibrėžimus ar įrėminimus Ieškojo atsakymų, kaip valdyti stresą ir baimės garsus?

Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

Nuotrauka atminti su vertinimo komisija, organizatoriais ir vadovais. Iš kairės: K. Jaskūnienė, Ū. Bačiauskaitė, E. Pranevičienė, A. Jakutytė, G. Jusevičiūtė, K. Kondrataitė, S. Gajauskaitė, M. Brėdikienė, V. Kolesnikienė.

Iš rašinių „Ar sunku būti jaunam?“ mane pavergė vienas, kuriame nebuvo sensacinių įvykių, mirtinos nelaimės, jokio išskirtinio idealizmo ar ypatingų siekių. Jis buvo toks vienintelis, kuriame aprašomas eilinės mergaitės gyvenimas, paprastas, niekuo neiš-

siskiriantis, bet ir niekam nereikalingas... Aš pajutau prieš save visai vienišą asmenybę, gaivališko natūralumo, instinktyvios prigimties, ir man nuoširdžiai pagailo jos, taip gyvybiškai besigrumiančios milijoninės žmonijos kovoje dėl būvio.

Išaušo rytas. Ligi širdies gelmių mane jaudino moksleivių darbai. Jautrūs ir graudinantys, šviesios mintys paslėptos tarp senų buities dulkių, citatų, filosofijos, žodžiai užmaskuoti ar širdyje su pasiaukojimu nutylėti ...

Aš manau, kad rašiniai mane įkvėpė tapyti ir šiandien jau turiu patį gražiausią darbą. Ačiū Jums!

Susumavus komisijos vertinimus, pirmoji vieta ir piniginis 100 eurų vertės prizas skirtas Karinai Kandrotaitei (Kauno jėzuitų gimnazija, mokytoja Vilija Mataitė-Grigaitienė). Laureatė apdovanota už kalbos vaizdingumą, turinio savitumą, kūrybiškumą bei originalų jauno žmogaus santykio su savimi ir jį supančiu pasauliu atskleidimą. Rėmėjų „Alma Littera“ prizais už originalumą, kūrybiškumą, savitą žvilgsnį į jauno žmogaus pasaulį apdovanotos trys moksleivės: Ūla Bačiauskaitė (VDU Ugnės Karvelis gimnazija, mokytoja Rasa Raižienė), Akvilė Jakutytė (Kėdainių šviesioji gimnazija, mokytoja Dalia Pabarčienė) ir Gintarė Jusevičiūtė (VDU Ugnės Karvelis gimnazija, mokytoja Rita Pancernienė).

Rašinių autores ir jų pedagoges, šeimos narius buvo smagu sutikti Jonavos viešojoje bibliotekoje kovo 9 dieną. „Didelis susidomėjimas ir konkurso sėkmė

skatina mus tęsti pradėtus darbus ir ateityje“, – mintimis renginio metu dalijosi bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, pasveikinusi ir apdovanojusi rašinių autores, taip pat aktyviausią konkurso dalyvę –Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnaziją ir aktyviausią mokytoją – tos pačios gimnazijos pedagogę Rasą Raižienę. Pasveikinti susirinkusiųjų tą vakarą atvyko ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Violeta Kolesnikienė. Po sveikinimo kalbų susirinkusiųjų laukė susitikimas su žmogumi, kuris nepaisant jauno amžiaus jau vadinamas Dzūkijos dainiumi, dzūkiškosios kultūros puoselėtoju ir „dzūkodelinio“ žanro kūrėju – Roku Kašėta. Jaunasis kūrėjas ne vieną vakaro svečią nustebino pasakydamas, jog Dzūkiją atrado keliaudamas po Pietų Ameriką. Todėl ir grįžo čia, į Lietuvą, kurti muziką, šeimą, namus ir būdus senajai kalbai gyvuoti jauno žmogaus pasaulyje.

Šių metų Lietuvių kalbos dienos Jonavos viešojoje bibliotekoje greičiausiai taps atspirties tašku naujiems sumanymas ir idėjoms ateityje. Kviečiame „Taurostos“ skaitytojus keliauti į jaunystės pasaulį, atveriamą rašinių konkurso geriausių tekstų eilutėmis.

Respublikinio rašinių konkurso „Ar sunku būti jaunam?“ laureatė

Karina Kandrotaitė, Kauno jėzuitų gimnazija

Lietuvių kalbos mokytoja Vilija Mataitė-Grigaitienė

BELAUKIANT SELINDŽERIO, ARBA

AR SUNKU BŪTI JAUNAM?

Apie dvyliktą valandą po pietų Selindžeris turėtų ateiti išgerti arbatos. Jauni žmonės to, deja, nebedaro, bet abejoju, ar garbų devyniasdešimtųjų rašytoją suviliotų itališkos picos parodija su ananasais ar sušių rinkinys plastikiniame indelyje. Į paprastą kavinę vesti irgi nemandagu – Selindžeris niekada nemėgo viešumos. Visgi įdomu, ar jį patrauktų japoniška virtuvė. Bet žymųjį literatą pakviečiau pasikalbėti ne apie tai. Džeromas Deividas Selindžeris, matot, buvo puikus „antropologas“ ir „psichologas“, analizavęs ir

savo veikaluose užfiksavęs „homo iuvenis“ (jauno žmogaus) problematiką. Visus ypač sužavėjo tos grupės individas, atrastas aukštuose rugiuose prie bedugnės krašto, ir taikli Selindžerio išvada, kad ši gana didelė populiacijos dalis susiduria su dar didesniais sunkumais. Aš, deja, supratau, kad savo ar ne savo noru esu šios keistos grupės atstovė ir man svarbu, kaip mano bendros valties keleivius mato ir supranta visuomenė. Normalieji didieji žmonės. Apie tai ir kalbėsimės su Selindžeriu, nors nežinau, ar mano mintys jam

pasirodys tokios jau ir naujos. Po „Rugiuose prie bedugnės“ ne vienas literatūros atstovas ėmėsi iniciatyvos aprašyti tuos žmones, kurie nėra nei mažieji princai, nei suaugėliai, įstrigę savose planetose. Tad viskas, ką galiu garbingam rašytojui suteikti – tai tik užtikrinti jį, kad 72 metų senumo mintys ir apibrėžiami sunkumai yra vis dar aktualūs taip pakitusiai šiandieninei homo iuvenis grupei.

Visų pirma, šiuolaikinis jaunas žmogus šioje planetoje yra be galo sutrikęs. Nors šią būseną tiksliau nusakytų anglų kalbos skolinys „pasimetęs“: jaunas individas yra tarsi pasiklydęs pasirinkimų keliuose, idėjų ir nuomonių miškuose, įvykių sūkuriuose. O taip yra todėl, kad jis pradeda kelti fundamentalius klausimus. Austrų psichiatras Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ teigė, kad vienas iš jauno žmogaus brandos bruožų psichologijoje yra būtent būties kvestionavimas ir gilinimosi į savo egzistenciją pradžia. Homo iuvenis pradeda lipti triušio plaukeliais aukštyn, bando savo besivystančiu protu aprėpti kosmoso ir gyvenimo platybes bei gylius, bet čia susiduria su dar didesniu sunkumu – niekas iš tikrųjų neturi nepaneigiamų ir neabejotinų atsakymų į didžiuosius filosofijos klausimus. Savo tiesas ir nuomones mielai siūlo kiekvienas, bet ne visi iš tikrųjų gali atlaikyti Sokrato išbandymą ir pripažinti, kad iš tiesų jie žino tik tai, kad nieko nežino ir tikriausiai niekada nežinos. Tai senatvėje išdrįso pripažinti ir vietoje nenustygstantis vokiečių rašytojas ir mokslininkas Johanas Volfgangas Gėtė, kuris pasauliui pristatė filosofinę poemą „Faustas“. „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idealistas mus supažindina su savo herojumi, kuris yra jaunas nebent savo nerimastinga siela. Tačiau Fausto klajonės tarp gėrio ir blogio, pirmieji tikrojo gyvenimo potyriai susilieja į puikų sutrikusio jauno žmogaus kasdienybės peizažą. Fausto siela trokšta išsilaisvinti iš niūrios ir įkalinančios rutinos sienų, iš „išminčių“ vagnerių draugijos ir pajusti bei atrasti kažką daugiau. Bet mokslininkas iš tiesų nesuvokia, kas yra tas kažkas daugiau, todėl blaškosi, ieško, nerimauja. Šiuo požiūriu Gėtė aplenkė Selindžerį, nes dar 19 amžiuje suprato sutrikusio žmogaus kančias.

Akistata su nežinomybe yra gąsdinanti, bet tai ne vienintelė Selindžerio taikliai užfiksuota jaunimo problema. Homo iuvenis susiduria ir su įsitvirtinusia senos kartos realybe, su kuria arba reikia susitaikyti, arba prieš ją maištauti, inicijuoti pokyčius. Tiesa ta, kad žmonijos takai yra seni, giliai išgrįsti praėjusių srovių kaip tūkstantmečių upių vagos ir šviežiam vandens purslui ne taip jau lengva išgraužti tuos nusistovėjusius krantus, nors tos jaunos vandens bangos vis iš inercijos įsibėgėja ir bando šokti į viršų, trokšdamos išskristi 200 keturiolikos mylių per valandą greičiu kaip Džonatano Livingstono žuvėdra. Palikti tą jūros kapan tekančią srovę ir niekada nenusileisti. „Carpe diem! Carpe diem!“ – skanduoja „Mirusių poetų draugijos“ jaunieji nariai, taip pat troškę sukurti naują, savąjį posmelį istorijos eilėraštyje. „O, duok, jaunyste, man sparnus!“ – jiems pritaria Adomas Mickevičius, Filomatų draugijos, kurioje skleidėsi modernios laisvės ir pilietinės atsakomybės idėjos, narys. „Odėje jaunystei“ jis skatina jaunuolius pakilti virš įsisenėjusios kasdienybės („žemės negyvos“), palikti žmones, siaurai „matuojančius“ akim. Mickevičiaus lyrinis subjektas yra pasiruošęs „smaugti kentaurus“, pastūmėti pasaulį į priekį ir sudaužyti visus slegiančią ledinę uždangą. Jo eilėraštis tarsi įgarsina jauno žmogaus maištingą sielą. Ir tyliai, taip tyliai į dangų pakyla Ikaras. Ir jis viliasi palikti išmintos Kretos žemę ir pasiekti pačią saulę. Ir į dangų iškyla protestų plakatai – Greta Thunberg stoja už planetą. Tokia ta jauno žmogaus užduotis ir prakeiksmas – neklausyti, maištauti, stengtis išminti savo kelią. „Gal tegul pirma lovą pasikloja“, – mąsto tėvai ir seneliai, o jų išvagotais veidais teka gyvenimo išmintis. Ir dalį savo atžalų jie už pakarpos nusitempia atgal į saugią srovę ir į patikimas darbovietes ir tik maža homo iuvenis srovelė lieka lėtai lėtai graužti naujo kelio ir juo vesti ateinančias kartas, kaip kad nusprendė ir Houldenas Kolfildas.

Žinoma, dėl jauno žmogaus sunkumų masto galima ginčytis. Taip, ką tik apsiplunksnavęs jaunuolis, natūralu, kad yra sutrikęs ir negali nutildyti vis dar idealistinės vaizduotės, maištauja ir atsisako įsisenėjusios realybės. Taip, tik jaunas

žmogus gali sumąstyti, kad rudos skrybėlės atvaizdas iš tiesų yra dramblį prarijusi gyvatė. Ir galbūt tai juokingai skamba savo mažoje planetoje didžiąją tvarką bandančiam palaikyti normaliam, suaugusiam žmogui. Juk jam reikia ir žibintą uždegti, ir savo žvaigždes suskaičiuoti, ir gražiai nusilenkti, ir gražiai viskam viešpatauti.

Bet jeigu šie didieji žmonės iš tikrųjų perskaitytų romaną „Rugiuose prie bedugnės“, pažvelgtų

į jį ne kaip į svarbią literatūros klasiką ir net ne kaip į psichologinę ir antropologinę homo iuvenis analizę, bet kaip į seną, bet neapmusijusį veidrodį, gal jiems pavyktų įžvelgti, kad būti jaunam žmogui šiame pasaulyje yra nuoširdžiai sunku? Ypač kai tavo pakviestas svečias jau pusvalandį vėluoja. Geriau pagalvojus, gal būtų pats laikas Selindžerį supažindinti su šiuolaikiniu jaunimo maistu?

Ūla Bačiauskaitė, Ugnės Karvelis gimnazija

Lietuvių kalbos mokytoja Rasa Raižienė

AR SUNKU BŪTI JAUNAM?

Koks gražus vakaras – toli toli girdėjau šurmuliuojančius žmones, grįžtančius iš darbų, po dangaus platybes nardė čiurliai, saulės spinduliai tingiai užkabino medžių viršūnes prieš paskandindami žemę nakties tamsybėse, o aš sėdėjau ant medinio lieptelio ir kojų pirštų galiukais bandžiau pasiekti juodą vandenį. Gaila, kad jis nepasikartos... Norėčiau pamatyti daugiau tokių akį veriančių saulėlydžių, o vėliau visą naktį stebėti krentančias žvaigždes, naiviai tikėtis, kad viena atriedės prie pat mano kojų ir tada visos pasaulio problemos išnyks.

Deja, dabar aš jau per didelė tokiems kliedesiams, man nebe penkeri, o devyniolika. Labai bjaurus amžius. Jaučiuosi per daug protinga, kad galėčiau save vadinti paaugle, bet nepakankamai išmintinga būti moterimi. Esu kažkoks niekam tikęs sutvėrimas – be planų, idėjų ir aiškios ateities. Nežinau, ką studijuoti, kur ir kaip gauti pinigų, kur gyventi, o svarbiausia – kaip gyventi. Visi iš manęs tikisi, kad įstosiu į universitetą, tapsiu gydytoja ir daug užsidirbsiu, vėliau susirasiu padorų vyrą, turėsiu krūvą labai išauklėtų vaikų ir sugebėsiu sėkmingą karjerą derinti su motinyste. Ar tai įmanoma? Nežinau. Galbūt kam nors tai

gali virsti realybe, bet tikrai ne man. Noriu būti nepriklausoma, laisva, pamatyti mėlynuosius banginius, šiaurės pašvaistę, krioklius, mėnesį gyventi kalno viršūnėje ir turėti didelį šunį, kuris lydėtų mane visose kelionėse. Kad ir kaip juokingai ir nerealiai tai skambėtų, šios mano svajonės atrodo įdomesnės, nei tas liūdnas ir monotoniškas gyvenimas, kai visą dieną dirbu, grįžusi namo privalau prižiūrėti savo vaikus, ryte vėl būti žvali ir eiti į darbą su šypsena. Ir, atrodo, užburtas ratas ima suktis iš naujo.

Nuo šių minčių visai nuliūdau. Giliai atsidususi užkėliau kojas ant lieptelio ir ėmiau tamsoje grabalioti kažkur numestų kojinių. Viena iškart pasimaišė po ranka, bet kitos niekur neradau. Dar kiek pasimuisčiusi pastebėjau boluojantį tašką vandenyje. Žinoma, ten ir buvo mano vargšė kojinė, kurią turbūt besisukiodama numečiau nuo lieptelio. Liūdnai palydėjau žvilgsiu, kaip ji sūpuojama bangų plaukė tolyn nuo manęs. Kažkodėl suspaudė širdį žiūrint į tą baltą gniutulėlį, tad bandžiau save įtikinti, kad čia tik nusmurgusi, nieko verta kojinė. Niekas nepastebės, jei viena dings.

O jei aš dingčiau, ar kas nors pasigestų manęs? Ar atkreiptų dėmesį, kad penktadienio vakarais nebevažiuoju į miestą, nebesėdžiu rūke paskendusioje pievoje stebėdama, kaip kyla saulė, nebegeriu savo mylimiausios arbatos, o stiklainis, pilnas arbatžolių, nepaliestas stovi ant viršutinės lentynos? Ir ar išvis kas nors galvoja apie mane? Sėdžiu čia jau penkias valandas, bet nė vienam žmogui neatėjo mintis paklausti, kur aš, kaip laikausi, kodėl manęs tokiu metu nėra namuose. Ei, o gal kas ir parašė, tik aš nepastebėjau? Staigiai šokau ant kojų ir griebiau telefoną, bet nebėra jokių naujų žinučių, tik mano išvargusio veido atspindys. Spoksojau į savo atvaizdą ir jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Aš turbūt tikrai niekam nerūpiu. Dėl to dar labiau susikrimtau ir pajutau, kaip pyktis pradėjo lipti gerkle lauk ir ėmiau rėkti. Ne dėl to, kad man niekas neparašė, ir net ne dėl suknistos kojinės. Net pati nesupratau, kodėl. Vieną akimirką ramiai sėdėjau, o kitą jau klykiau nesavu balsu. Labai norėjau, kad visos pažadintos emocijos tiesiog dingtų, paliktų mane ramybėje. Pykau, kad esu tokia pažeidžiama, trapi ir nesugebu susitramdyti, nes man visą gyvenimą kalė į galvą, jog ašaros ir emocijų parodymas yra silpnumo požymis. Deja, nieko negalėjau padaryti, nes sūrūs upeliukai nesustodami žliaugė skruostais žemyn, o mano kūnas drebėjo nuo visų išsiliejusių jausmų.

Sėdėjau taip gal valandą, kai staiga ėmė lyti lietus, lydimas smarkaus vėjo gūsio. Nustebusi

pakėliau užverktas akis į viršų. Ar dangus verkia kartu su manimi? O gal nusprendė, kad jau gana liūdėti, todėl atsiuntė lietų, kad nuplautų liūdnas mintis? Tyliai nusijuokiau purtydama galvą. Regis, net gamtai aš esu svarbesnė, nei žmonijai. Keista, kad nuo šitos minties man nepasidarė liūdna, o netgi palengvėjo. Pasijutau laiminga, kad esu tokia vieniša, bet nepriklausoma, o tai reiškia, kad niekam, tikriausiai, neskaudėtų, jei manęs čia nebebūtų. Žiūrėjau į tolį ir juokiausi –taip garsiai ir nuoširdžiai. Man jau seniai nebuvo taip ramu ir gera. Dėkojau pasauliui, kad padovanojo man tūkstančius žvaigždėtų naktų, šį lietų, vėją, taršantį plaukus, jau pradėjusį aušti naują rytą ir pirmuosius saulės spindulius, lendančius iš už debesų, kurie budino miško žvėris ir atnešė dar vieną dieną, bet tuo pat metu keikiau visus tuos žmones, kurie nesugebėjo manęs priimti tokios, kokia esu, ir privertė jaustis beverte.

Horizonte kilo saulė, kvepėjo beržai. Virš šlapios žolės, per kurią buvo nutįsusi ilga brydė, pakibo rūkas, o kažkur toli girdėjosi išbaidytų paukščių klegėjimas. Prieš tai pūtęs vėjas nusirito laukais ežerą paskandindamas tyloje. Vienintelis garsas, drįsęs sudrumsti ryto ramybę, buvo į vienišą medinį lieptelį atsiritančios pavienės bangos, ant kurio gulėjo tik viena balta kojinė.

Kėdainių šviesioji gimnazija

Lietuvių kalbos mokytoja Dalia Pabarčienė

IR SUNKU, IR LENGVA...

Antradienis. Dar viena šalta, niūraus rudens apdaro užklota rugsėjo diena. Šiandien paskutinė pamoka – psichologija. Visą pamoką mokytoja

klausinėja keistų ir, atrodo, visai nesusijusių klausimų, o aš kantriai sėdėdama bandau neužmigti. Šalia visos puokštės jau nuskambėjusių banalių

Akvilė Jakutytė,

minčių mokytoja pradeda filosofuoti. „Ar sunku būti jaunu žmogumi?“ – klausia ji. Nesulaukusi atsakymo, ima vartyti knygas ir ieškoti jose tinkamų citatų. Skaito indų patarlę: „Kol esi jaunas, gyvenk taip, kad būtum laimingas, kai pasensi“. Klasė nutyla ir susimąsto. Po kelių minučių ji randa prancūzų rašytojo Tristano Bernardo žodžius: „Jaunystė gera ne todėl, kad suteikia galimybę daryti kvailystes, o todėl, kad duoda laiko jas ištaisyti.“ O štai Lina linksmai kelia ranką radusi prancūzų teologo Fransua Fenelono mintį: „Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekada nesutampa.“ Mokytoja nusijuokia. Bendraklasiai pradeda diskutuoti ir kalbėti vienas per kitą, o aš sėdžiu ir veju įkyrias mintis šalin. Šiandien man jų jau per daug. Imu skaičiuoti paskutines pamokos minutes. Jos, kaip visada, slenka ypač lėtai. Nuskambėjus čaižiam mokyklos skambučiui, pradedu skubiai krautis daiktus. Noriu namo. Žinau, kad dėl suprastėjusių mano pažymių, pasikeitusio elgesio ir tylumo mokytoja laukia progos su manimi pasikalbėti ir paklausti, kas nutiko. Tikiu, kad rūstus ir išblyškęs mano veidas išduoda, jog šiandien pakalbėti nepavyks. Greitai prasmunku pro duris ir išeinu.

Rudeninis lietus negailestingai merkia gatves. Nors mano namai yra visai šalia mokyklos, grįžtu permirkusi. Net oras ir dangus, rodos, jaučia mane ir susitapatina su mano nuotaika. Greitai atsirakinu duris ir, įėjusi į vidų, atsainiai jas užtrenkiu. Džiaugiuosi, kad tėvai darbe, kad namai tušti, kad galėsiu nevaržoma būti drauge su savo mintimis. Krentu į lovą. Vakarėja. Į pabaigą eina dar viena sunki diena. Deja, tokių sunkių dienų vis daugėja. Laikai, kai plevėsuojančia rožine suknele bėgdavau aguonų laukais spiginant saulei, tapo prisiminimais. Net sunku įsivaizduoti, kad kažkada gyvenau be rūpesčių... Sustingstu. Iš galvos niekaip neišeina paskutinė šios dienos pamoka. Matyt, užduotas paskutinis klausimas kažką manyje tikrai sužadino. Įdomus tarpsnis ta jaunystė... Sėdu prie kompiuterio ir nusprendžiu paskaityti, ką apie tai mano kiti. Vos įvedusi žodį „jaunystė“ randu daugybę minčių. Turkų prozininkas Hikmetas teigia, kad „Jaunystė – tai svajonės, tikėjimas, siekimas žygdarbių. Tai romantika ir lyrika. Tai dideli ateities planai, visų perspektyvų pradžia.“ Nesą-

monė. Suaugusieji visada jaunystės laiką įvardija kaip laisvą, lengvą ir nepriklausomą. Esu tikra, jei apie tai paklausčiau savo močiutės, ji tikrai sakytų, kaip lengva dabar jauniems žmonėms. Ir frazės kartotųsi tos pačios – daug galimybių, visko turime, esame viskuo aprūpinti, galime keliauti, galime drąsiai kalbėti apie rūpimus dalykus, nebijome sakyti ir apginti savo nuomonės, mokame reikalauti to, ko norime, ir dar daug visokių klišių, kurių apstu žiniasklaidoje. Gal ir turime daugiau nei turėjo mūsų mamos ir tėčiai, bet... Negalėčiau užtikrintai pasakyti, kad man lengva. Nors esu gimnazijos moksleivė, mano pečius slegia daugybė atsakomybių. Tėvai mane nuolat spaudžia dėl geresnių pažymių, net nejausdami, kaip tai mane atstumia ir tolina nuo jų. Klausite, kaip mokykla? Mokykla irgi teliko pareiga. Atėjusi čia, matydama grupes draugų, stilingas merginas ir joms dėmesį rodančius vaikinus, pasijuntu pilka ir nepastebima. Žinau, kad lygintis su kitais nevertėtų, tačiau konkurencija ir visuomenės iškeltos „normos“ mane slegia. Pavargau. Pavargau pati nuo savęs ir savo minčių. Dar vis drybsau lovoje ir neketinu keltis. Lietus ir toliau įkyriai barbena į stogą. Akys pasidaro sunkios. Užsimerkiu.

Staiga pradedu matyti netikėtus vaizdinius ir nusikeliu į kitą pasaulį. Vaikštau siauromis, akmenimis grįstomis miesto gatvelėmis, plaukus švelniai glosto vėjas ir, prisėdusi ant seno suolelio, jaučiu šiltą ir malonų saulės apkabinimą. Jaučiuosi taip, lyg vėl grįžčiau į vaikystę. Trūksta tik margos suknelės ir vėl galėčiau nerūpestingai bėgioti ir jaustis laisvai. Šiame mieste žmonės šypsosi vieni kitiems, sustoja pakalbėti ir pasako gerą žodį. Sunku suvokti, kur esu ir kas čia vyksta. Susiruošusi žingsniuoju į mokyklą ir iš visų jėgų bandau įkvėpti gaivaus rytmečio oro. Mokykloje lyg ir niekas nepasikeitę, tačiau jausmas visiškai kitoks. Pagaliau jaučiuosi pripažinta, bendraklasiai noriai prisėda šalia, kalbasi, jiems rūpi, kaip laikausi. Visi čia malonūs ir pagarbūs. Net ir pamokose, kurių niekad nesuprasdavau, kurios būdavo kankynė, jaučiuosi gerai ir, rodos, viskas sekasi be pastangų. Taip ir bėgo diena – laisva, lengva... Tobula. Atsiranda keistas jausmas. Net nespėjau pastebėti, kaip greitai prabėgo laikas. Dieną viskas sekėsi savaime, buvau mėgstama ir mylima,

niekas nereikalavo jokių pastangų, rūpesčių ir sunkumų, tačiau aš, atrodo, pamiršau gyventi. Gyventi stipriai. Pilnai. Su visa jausmų palete ir išgyvenimais, kuriuos turiu patirti. Su kliūtimis, kurias įveikusi galiu jausti tikrąją laimę ir pasididžiavimą. Su nuopuoliais ir pakilimais, kurie ir sudaro kūrybos grožį, formuoja pasaulėžiūrą.

Ant skruosto pajuntu švelnią mamos ranką. Atsimerkiu. Nusišypsojusi ji ant stalelio padeda arbatos puodelį ir uždaro duris. Atsisėdu, žiūriu į langu srūvančius ir lenktyniaujančius lietaus lašus ir, gurkštelėjusi arbatos, bandau suvokti sapną. Sapne gyvenau gyvenimą, kurio, regis, kiekvienas jaunas žmogus norėtų – ramų, paprastą, lengvą, tačiau net jame nesijaučiau laiminga. Kokie tušti ir beprasmiai pasidaro gražūs žodžiai, kartojami be perstojo. Kokie vienodi atrodo žmonės, nuolat besišypsantys. Kaip sunku ir beprasmiška yra

švaistyti gyvenimą bandant įtikti kitiems ir užsitarnauti visų meilę. Koks neįdomus ir savaime suprantamas pasidaro gyvenimas, kuriame nereikia stengtis, kuriame viskas vyksta Tau ir dėl Tavęs.

Prisimenu pamokos metu girdėtas rašytojų mintis. Juk ne veltui jos yra... Ne veltui žmonės apie tai kalba ir kuria. Gal ir nėra viskas taip banalu, tamsu, tuščia ir kvaila, kaip atrodė iš pradžių... Suprantu, kad šio sapno ir šio suvokimo man būtent dabar ir reikėjo. Suprantu, kad iki šiol nemėgta psichologijos pamoka visgi padėjo man suvokti svarbių dalykų ir atrasti ramybę. Nors dabar man sunku, visi gyvenimo tarpsniai turi įvykių, kurie klupdo ar net visai nubloškia į dugną. Tačiau tai gyvenimą ir daro įdomų, gilų, įsimintiną ir prasmingą. Nors mums, jauniems žmonėms, neretai yra sunku, tik tokiu būdu, susidurdami su sunkumais, ir galime augti.

Gintarė Jusevičiūtė, VDU Ugnės Karvelis gimnazija

Lietuvių kalbos mokytoja Rita Pancernienė

AR SUNKU BŪTI JAUNAM?

Geltonas autobusiukas greitai nuveš namo. Vandens lašas nusileidžia žemyn, stebiu jo vingiuotą srovelę stiklu.

Prisimenu šiandien perskaitytas mokslininkės Marijos Gimbutienės mintis, kad gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Graži mintis ir ji kviečia džiaugtis gyvenimu.

Nenoriu galvoti, kad jauno žmogaus gyvenimas sunkus.

Manęs laukia šuo, linksmas draugelis, kuris

džiugina kiekvieną kartą, kai grįžtu namo. Ir katinukas... Šuo labiau. Jis tikisi žaidimų lauke ir mes bėgame, dūkstame. Smagu matyti, kaip laigo po pievą ieškodamas kamuoliuko. Tokiomis akimirkomis mes abu atrodome atlapaširdžiai ir laimingiausi pasaulyje.

Kai pagalvoju, jauni žmonės turi visą pasaulio laiką, kad išbandytų naujus pomėgius, išmoktų ką nors nauja, nes skubėti dar niekur nereikia. Bandyti galime viską. Jeigu per sunku dainavimas, tačiau patinka muzika, galima pradėti groti instrumentu. Gitara atvėrė kitas spalvas mano gyvenime. Kūryba – lyg angelo sparnai, kuriais mano mintys nematomais keliais pasiekia kitų širdis, gal padeda jaustis geriau. Linkiu savo bendraam-

žiams stiprybės ištverti karo siaubą, tiesiog išgyventi, kad ir jų svajonės taptų tikrove.

Jaunas žmogus gali turėti bėdų, kurių kiti nesupranta. Jaunas žmogus mintyse kartais griebiasi šapo. Kai kada jaučiasi spaudžiamas, iš jo reikalaujama daugiau, nei gali pakelti pečiai. Blogiausia, kai jis yra neišgirstas ir turi kovoti su problemomis vienas. Suprasti jauną žmogų gali būti itin sunku, tačiau negali būti sunku pabūti šalia ir išklausyti. Neseniai perskaičiau Karen M. McManus knygą „Vienas iš mūsų meluoja“. Rašytoja pasakoja apie grupę paauglių, kurie įsivėlė į kriminalinį pasaulį. Nors ir jaunuoliai nenusikalto, jie turėjo daug paslapčių, kurias slėpė, bijodami, jog jos išaiškės. Jie jautėsi įkalinti tamsioje duobėje, kurios sienos buvo kitų akys, stebinčios juos. Užsidarę savyje, savo mintyse, jie neturėjo su kuo pasikalbėti. Tik paaiškėjus tiesai, kad jaunuoliai nedalyvavo kriminalinėje veikloje, visi atsiprašė, siūlėsi išklausyti, tačiau jau buvo per vėlu.

Būdama jauna, suprantu, kad gali būti sunku būti jaunam – atsakomybė, stresas, spaudimas... Kartais galvojame, ką daryti, kad mus išgirstų? Kartais esame neteisūs, tačiau turime mokytis iš tų, kurie mus išgirsta ir pataiso mūsų klaidas. Niekada nėra per vėlu išklausyti ir padėti, nes kai kurie jaunuoliai jaučiasi vieniši, kai vienintelis žmogus, kuris jį girdi, yra jis patys. Nė vienas iš mūsų neturėtų skęsti savo dvejonėse ir klausimuose, į kuriuos atsakymų nežino.

Mane supa draugai, šeima. Ir mano gyvenimas nėra tuščias – labai daug gaunu ir moku dalintis. Vaikystėje, prisimenu, močiutė mokė, kad žmogus turi vertinti kiekvieną akimirką su artimaisiais, nes jie yra tie, kurie sukūrė mūsų gyvenimą, tie, kurie mus augino ir mylėjo. Turime jiems atiduoti tą pačią meilę. Branginu šias pamokas. Tikiu, kad jaunas žmogus gali ištaisyti padarytas klaidas, nes jauno žmogaus siela yra atleidžianti ir graži – negalime kitiems palikti nuoskaudų.

Jauni žmonės turi didelę širdį, bet daugelis ją slepia. Jaunuoliai dažnai nenori rodyti savo tikrųjų jausmų kitiems, manydami, jog pasirodys silpni ar lengvai pažeidžiami. Nors rodyti jaus-

mus nėra silpnybės požymis, pasąmonėje paaugliai galvoja, kad mylėdamas gali pasirodyti silpnas. Paauglių meilė yra labai stipri, nors iš šono gali atrodyti, jog tai tik juokai. Filmo ,,Trys žingsniai iki tavęs“ istorija yra liūdna, bet taip pat ir nepaprastai graži. Stela, sirgdama cistine fibroze, sutiko Vilą, kuris taip pat sirgo. Dėl šios ligos jaunuoliai negalėjo būti arti vienas kito, susikabinti rankomis ar pasibučiuoti, tačiau meilė sulaužė draudimus ir jie įsimylėjo. Vilas, gelbėdamas Stelą, įkritusią į ledinį vandenį, suteikė jai pagalbą. Stela išgyveno, tačiau Vilas, išgelbėjęs merginą, dėl kurios pasiryžo paaukoti savo gyvybę, mirė. Ašaros riedėjo, sielvartas užgrobė mano mintis. Meilė yra stiprus jausmas, kuris turi begalę spalvų. Visi jaunuoliai skirtingai myli bei skirtingai parodo ją, tačiau jie myli, turi didelę širdį, į kurią telpa labai daug. Jaunuolių meilė yra kaip ginklas, kuris gali nugalėti bet kokią kliūtį. Mylėti ir būti mylimiems yra pati geriausia dovana, tai yra daugiau nei dovana – tai jausmas, vertybė. Nė vienas jaunas žmogus neturėtų slėpti jausmų, jis neturėtų jaustis silpnas, nes meilė suteikia stiprybės. Kiekvienas jaunas žmogus yra nusipelnęs rasti savo sielos draugą, kurio akys parodytų ateitį, džiaugsmą ir rūpestį. Liūdna, kad yra jaunuolių, slepiančių savo meilę bei rūpestį, bandančių pritapti prie tų, kurie dar nevertina meilės. Negalime spręsti apie žmogų iš išorės, nes galime nežinoti, kokia didelė yra jo širdis.

Nenoriu galvoti, kad jauno žmogaus gyvenimas sunkus, nes jis pats blogas.

Reikia būti drąsiam, siekti savo tikslo ir nebus sunku. Nepabandyti ko nors nauja, kol vis dar galima ir yra tam laiko, būtų didžiulė klaida. Jauni žmonės turi labai didelę dovaną – laiką. Svarbiausia jo nešvaistyti, nes laikas bėga labai greitai, nespėsi apsidairyti – jau suaugęs.

Kokia didelė dovana yra būti jaunam! Kaip gali būti sunku?

Geltonas autobusiukas pajudėjo. Dar keli vandens lašai nusileido stiklu, vingiuodami kiekvienas sau.

Lietuvos kariuomenės plk. Aleksiejus GAIŽEVSKIS

J7 Karinio rengimo valdybos viršininkas

Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe.

Gimė 1973 m. vasario 7 d. šalia Alaušų ežero, Utenos rajone. Mokėsi Plepesiškių pradinėje mokykloje, Utenos rajone, toliau – Sudeikių nepilnoje vidurinėje, nuo 1988 m. – Utenos profesinėje technikoS mokykloje, iš kur vėliau išvyko ir 1991 m. sausio mėnesį, sulaukęs 17 metų, pradėjo tarnybą Krašto apsaugos departamente.

JONAVOS BENDRUOMENĖ SVEIKINA JUBILIATĄ

LINKĖDAMA NESENKANČIOS ENERGIJOS IR RYŽTO ATSAKINGAME VALSTYBĖS GYNIMO FRONTE!

Specialios paskirties oro desanto būrys (SPODB) kovinėse pratybose Pociūnų aerodrome, 1991 m.

A. Gaiževskis – 4-as iš kairės.

Plk. A. Gaiževskis su šeima: dukra Roneta, žentas Mindaugas, dukra Laura ir žmona Svetlana, 2022 m. Kaunas.

VIII. Kronika

JONAVOS KRAŠTO BENDRUOMENĖ LINKI DARNAUS IR SUTELKTO DARBO VISŲ JONAVIEČIŲ LABUI!

2023–2027 m. kadencijos JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBA

SU MERU MINDAUGU SINKEVIČIUMI (išrinkti 2023 m. kovo 5 d.). A. Reipos nuotrauka.

1-oje eilėje (iš kairės): Erlandas ANDREJEVAS, Birutė GAILIENĖ, Mindaugas SINKEVIČIUS, Nerijus ŠALŪGA, Alfonsas MEŠKAUSKAS;

2-oje eilėje: Vijolė ŠADAUSKIENĖ, Renata MIKALAUSKIENĖ, Povilas BEIŠYS, Birutė PLATKAUSKIENĖ;

3-ioje eilėje: Žilvinas GALIMOVAS, Marijona ŠIRVELIENĖ, Aldona BALUTIENĖ, Birutė DAŠKEVIČIENĖ, Valdas MAJAUSKAS, Liudas MEDIEKŠA, Artūras NEIMONTAS;

4-oje eilėje: Dovilė SURVILAITĖ, Karolina PETRENČIUK-NAUJOKIENĖ, Eisvinas UTYRA;

5-oje eilėje: Darius ULKŠTINAS, Remigijus OSAUSKAS, Arūnas RIMKUS, Arvydas GASYS, Rimantas SINKEVIČIUS, Kęstutis MACIONIS, Elegijus LAIMIKIS.

NEPRIKLAUSOMYBĖS STELA

Nepriklausomybės stela – apdovanojimas už Lietuvos tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą. Įteiktas pirmą kartą, jis nuo šiol bus teikiamas kiekvienais metais Vasario 16-ąją – Lietuvos valsty bės atkūrimo dieną.

Jonaviečiai aktyviai siūlė nominantus apdovanojimui skirti. Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos leidinių redaktoriaus Vytauto Venckūno kandidatūrą apdovanojimui pasiūlė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialas. V. Venckūnas yra Jonavos krašto kul tūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius, knygų „Jonavos vals čius ir miestas 1918–1940 m.“ (2017 m.), „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“ (2017 m.), „Jonavos valsčiaus šauliai 1919–1940 m.“ (2019 m.) autorius. Nuo 2021 m. V. Venckūnas ruošia reikšmingą elektroninį leidinį „Jonavos krašto gyventojų genocidas“, kuris kuriamas interneto svetainė je  www.jonavagenocidas.lt.

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

[1929 06 18 – 2023 01 20]

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus asmenybė ir kūrybinis palikimas – tai vienintelė galimybė iš grožinės literatūros sužinoti bei patirti tarpukario ir pokario Jonavos tikrovę. Nėra pasaulyje kito prozininko, kuris būtų taip gyvai ir nuoširdžiai perteikęs savąją vaikystę mūsų mieste, kurio gatvės dar mena tą gražią, Rojų primenančią praeities visumą. „Jonava yra mano Paryžius ir Niujorkas“, – ištarė G. Kanovičius, viename interviu paklaustas, kodėl jam nebuvo tokie svarbūs pasaulio didmiesčiai. Tiesa, gėris ir grožis – tai ne tuščios Rašytojo kūrinių vertybės, o autentiškos moralės pamokos, kuriomis jau mūsų laikais jonaviečiai per G. Kanovičiaus romanus, apysakas ir apsakymus gali dalytis su kitų miestų ir šalių žmonėmis. Tai – neapčiuopiami lobynai, kurie atsiveria, atvertus mūsų kraštiečio knygas.

VIII. Kronika

GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS PAMOKOS

Šių metų sausį mus paliko rašytojas Grigorijus Kanovičius. Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, savo asmenybe ir kūryba liudijusių tarpukario Jonavos ryšį su šiuo šiandieniniu miestu. G. Kanovičiaus kūryba įgauna ypatingą svarbą ir išpildo tai, kas būdinga ir savita tik grožinei literatūrai – nukelti skaitytojus į kitus laikus ir praeitį, kuri, atrodytų, turėtų mūsų nebejaudinti, versti dabartimi.

G. Kanovičius užaugo ir susiformavo tame pačiame miestelyje, kuriame gimiau, užaugau ir iki šiol gyvenu pats – vidurio Lietuvoje, Jonavoje. Apie

G. Kanovičių kalbėti įdomu, tačiau tai įpareigoja: manau, leistina nedrąsiai daryti apibendrinančią prielaidą, kad visus skaitančius žmones galima skirti į dvi grupes – tuos, kurie skaitė minėto rašytojo knygas, ir tuos, kurių ši patirtis dar galbūt laukia. Dauguma

Ramūnas ČIČELIS, žurnalo ,,Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius

pirmųjų jau išmokę moralines pamokas, kurias teigia daugiau nei dešimt G. Kanovičiaus romanų, sukurtų XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Bendravimas su šiais tekstais yra tarsi nuolatinis sąžinės išbandymas, nes skaitant laipsniškai ryškėja ir paties verčiančiojo puslapius sąžinės nuostatos, tikėjimo keliai ir ne vienas skaudus paklydimas.

G. Kanovičiaus kūryba – tai romanai ir apysakos bei apsakymai, kino scenarijai sukurti gyvo ir labai empatiško žmogaus. Jie byloja apie žmones, jų rūpesčius ir retesnius, tačiau subtilius džiaugsmus. Ir pats rašytojas, ir jo personažai yra įsigyvenę į aplinką, kurioje veikia. Išmintingam žydui čia nereikia žvalgytis toli už horizonto – jis dažniausiai nėra tas, kuris ilgisi tolių. Jo toliai driekiasi ne horizontaliąja, o vertikaliąja kryptimi – jis gyvena amžinybės šviesoje, kuri negęsta iki pat žmogaus kelio pabaigos. Renesanso poetas Dante Alighieris prieš beveik pusę tūkstantmečio „Dieviškojoje komedijoje“ rašė apie anapusinio pasaulio struktūrą, o G. Kanovičius ir jo kūrybos veikėjai galėtų savitai ir nepaprastai įdomiai pasakoti apie litvakų gyvenimo Lietuvoje tarpukariu ir sovietiniais metais visumą – abiejų autorių užmojo dydis

Tipiškas prieškario Jonavos miesto gatvės vaizdas. Nuotrauka iš leidinio ,,Jonava“.

yra panašus. Rašytojo prozos kūrinių naratorius yra ne iš šalies, objektyviai žvelgiantis, o betarpiškas veikėjų gyvenimo dalyvis, prasiskverbiantis į giliausius jų sielos sluoksnius ir niuansus.

Dažno šio laikmečio litvako vidinė jausena dvilypė: jis jaučiasi nei savas, nei svetimas tarp kitataučių. Norėdami giliau suprasti šią būseną, remkimės G. Kanovičius tekstais, sakančiais, jog žydas žmonėms ir istoriškai, ir dabar išlieka Kito būsenos. Kitas – tai ne su dominuojančia dauguma einantis žmogus, o neretai liekantis truputį nuošalėje, truputį pamirštas ir truputį mažiau mylimas. Žinoma, G. Kanovičiaus romanai, kuriuose piešiami tarpukario litvakų, gyvenančių štetluose portretai, tvirtins priešingą tiesą –anuomet nedideliuose Lietuvos miestuose dažnai jų būdavo dauguma. Ir tik po Holokausto žydai Lietuvoje tapo Kitais. Apie šį virsmą ir jauno žmogaus savivoką G. Kanovičius pasakoja pirmųjų savo romanų trilogijoje „Žvakės vėjyje“. Dabartinėse senų tradicijų demokratinėse šalyse, kur XX a. antrojoje pusėje vyravo postmodernioji mąstysena, Kitas tapo savu. Sovietinio laikotarpio G. Kanovičiaus kūrybos litvakas taip ir liko pašalyje, nepriimtas ir nesuprastas. Būtent

VIII. Kronika

tokio susikalbėjimo nuolat ir siekia rašytojo prozos personažai. Dažniausiai šias pastangas lydi dramatiškos ir tragiškos baigtys.

Prisimenant mūsų laikų Šviesaus Atminimo litvako filosofo Leonido Donskio asmenybę, galima kalbėti apie abiejų – ir mąstytojo L. Donskio, ir rašytojo G. Kanovičiaus – skausmingas pastangas nuolat tarpininkauti tarp skirtingų tautų, tikėjimų, vertybių ir požiūrių žmonių. Viena didžiausių literatūrinės G. Kanovičiaus kūrybos prasmių yra bandymas atverti pasaulio skaitytojams, ne žydams, ištisą XX a. litvakų pasaulį. Posovietinėse šalyse, kur dažniausiai gražios tarpukario įvairių tautų sugyvenimo tradicijos buvo žiauriai nutrauktos Antrojo pasaulinio karo ir nacių bei sovietų vykdytų represijų, G. Kanovičiaus prozos pasakojimai yra tiltas tarp prarastojo rojaus ir pertrauktos, tarsi iš niekur ateinančios šiandienos. Be šio rašytojo kūrybos beveik idealusis tarpukario vaizdas Lietuvos ar kitos Rytų Europos valstybės šiuolaikiniam žmogui būtų neišbaigtas ir apytuštis. G. Kanovičius savo romanais ir kitais kūriniais atliko tai, ką prieš šimtmetį bandė pasiekti prancūzų tapytojas Paulas Cezanne’as, bandęs užfiksuoti nykstančio medžio vaizdą, leidžiantį šiam gamtos objektui savo gyvastį tęsti jau ne natūros, o kultūros tikrovėje. G. Kanovičiaus kūrybinė visuma yra tokia žodžių kalba, kuri leidžia įveikti visa, kas tragiška įvyko žydų tautai XX a. – visi jo romanuose perteikti ir sukurti žmonės neigia pasaulio niekšybę ir moralines perversijas, nes tvirtina žmogaus ir jo atminimo amžinumą.

Praskleidžiant mielam skaitytojui G. Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ siužeto vingius, galima būtų kalbėti apie litvako meilę gimtajam Jonavos miesteliui. Dabartiniais laikais, kai Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalizmo nuotaikos, apie fanatišką meilę gimtinei kalba daugelis, tai tapo populiaru ir net priimtina bei madinga. Vis dėlto G. Kanovičiaus filotopinė meilė Jonavai – tai ne heidegeriškoji „Heimat“ (liet. – gimtinė) jausmų ir pasiryžimų puokštė, pagaliau nuvedanti prie neapykantos pasauliui, esančiam ne gimtinėje. G. Kanovičiaus meilė Jonavai –tai pirmiausia mąstymas apie savojo kelio pradžią ir žmones, kurie supo, globojo ir turtino būsimo ilgo gyvenimo patirtį. Jei šioje nuostatoje dominuotų jausmai, viso ateities kūrybinio kelio tiesiog nebūtų buvę. Jausmas neretai būna seklus ir trumpalaikis, o mintis ir atmintis – ilgaamžė. Vis dėlto viena emocija yra

ypatinga ir neapleidžianti – tai liūdesys dėl pražudytų bei sulaužytų žmonių gyvenimų. Šis sunkus jausmas

G. Kanovičiaus prozoje yra tas minties inkaras, kuris mus pakreipia į prarastąją praeitį ir išvaduoja nuo aikštingų bei dažnai nepamatuotų ateities lūkesčių.

Klystume galvodami, kad G. Kanovičiaus kūryba –tai prozos tekstai apie jo paties gyvenimą. Šiandien, kai grožinėje literatūroje dominuoja pasakojimai apie save ir savimeilė, G. Kanovičius yra suprastinas kaip toks, kuris savo individualumą visada matė šeimos narių, kaimynų ir pažįstamų žmonių akyse. Šiandien garbinamas individualumas G. Kanovičiaus yra traktuojamas kaip nuostata, kuri gyva tik bendraujant žmonėms. Itin turininga rašytojo kūryba yra ne tik jo, bet ir visos tautos (auto)biografija. Reta yra tokių kūrėjų, leidžiančių skaitytojams taip įvairiapusiškai pažinti žmogiškumo šviesą ir smerktiną nužmogėjimo tamsą. Lietuvių poetas Tomas Venclova prieš kelerius metus viešai yra sakęs, kad greitai svarbiau bus ne tai, ar esi lietuvis, rusas ar žydas, o tai, ar vis dar esi žmogus. G. Kanovičiaus kūrybos skaitymas skaitytoją kviečia saugoti savąjį žmogiškumą ir stengtis neprarasti iki gyvenimo pabaigos.

Pažintį su G. Kanovičiumi turbūt geriausia pradėti nuo romanų „Šėtono apžavai“ ir „Miestelio romansas“. Už romaną „Šėtono apžavai“ rašytojas 2020 m. apdovanotas prestižine EBRD literatūros premija. G. Kanovičiaus kūryba – tai ne namudinis Jonavos ar Lietuvos fenomenas. Autoriaus vertimais rūpinasi ir juos remia rašytojo sūnus Dmitrijus Kanovičius, gyvenantis Kanadoje. Nedaug yra Lietuvoje gimusių ir užaugusių rašytojų, kuriuos galėtume vadinti pasaulinio masto kūrėjais. Literatūrologas prof. Petras Bražėnas G. Kanovičiaus „Rinktinių raštų“ įvade primena rašytojo vartojamą žodžių junginį „žydų planeta“. Šio kuklaus teksto autorius tegali pridėti: G. Kanovičiaus žydų planeta yra tikrai verta ne vien lietuvių, bet ir plačiojo pasaulio dėmesio, pagarbos ir krypties, rodančios kelią į amžinybę ir pratęsiančios Jonavos miestelį į begalybę.

ŽMOGUS YRA PAŠAUKTAS KURTI

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIETEI TERESEI ŽIŽIENEI ATMINTI

Rimantė TARASEVIČIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Jonavos rajono garbės pilietė Teresė Žižienė savo gyvenimo kelią baigė Birštone 2022-ųjų spalio 10 d., nesulaukusi 90-ųjų gimimo metinių, kurias būtume minėję 2023 metų sausio 24 dieną. Sūnus Audrius Žižys, atvykęs į Jonavos viešąją biblioteką jau po mamos jubiliejaus, pasidalijo dokumentais, apdovanojimais, nuotraukų albumu. Jame radome ir T. Žižienės minčių apie gyvenimą Bukonyse, apie visuomeninę veiklą, kuriomis dalijamės ir su Jumis.

„Bukonys – tai savanoriškos tremties vieta kaime Jonavos rajone. Trylika metų mes čia dirbome, gyvenome, vykdėme aktyvią visuomeninę veiklą. Čia mes nuomojome namą su nemažu sodu ir dirbamos žemės plotu. Čia auginom gėles, daržoves. Čia basi vaikščiojom, žaidėm su anūkais. Buvo erdvu kūnui ir sielai.

Bukonys buvo labai mėgstama mūsų vaikų, anūkų ir draugų lankymosi vieta. Čia atšventėme savo jubiliejus, anūkų gimtadienius. Iš čia išleidome vaikus: vieną – į Ameriką, kitą – į santuokinį gyvenimą.

Čia priėmėme daug svečių. Visada jautėme bendravimo džiaugsmą.

Čia malonu buvo puošti namus šventėms. Visada tai darėme su meile.

Laikas Bukonyse buvo prasmingas, nelengvas, bet malonus ir nepamirštamas“, – rašė T. Žižienė.

Prisimename kol kas vienintelę moterį – Jonavos rajono garbės pilietę – T. Žižienę ir norime dar kartą akcentuoti jos darbštumą, geranoriškumą, meilę žmonėms ir paprastumą. Ji trylika metų (1991–2004 m.) pašventė veiklai Jonavos krašte. Žmones stebino, kaip ji, medicinos mokslų daktarė, docentė, palieka prestižinį darbą Kaune, kur turi geras gyvenimo są-

lygas, ir išvažiuoja laimės ieškoti į kažkokį nepažįstamą užkampį. Kaip ji pati pasakojo, dažnas, sužinojęs apie tokį apsisprendimą, pasukiodavo pirštą ties smilkiniu. Todėl, matyt, ir pirmas sakinys apie Bukonis yra toks: „Bukonys – tai savanoriškos tremties vieta kaime Jonavos rajone.“ Tačiau toliau ji dėsto gyvenimo Bukonyse privalumus ir užbaigia, jog „laikas Bukonyse buvo prasmingas, nelengvas, bet malonus ir nepamirštamas.“

Gydytoja ketverius metus vadovavo Jonavos rajono bendruomenės sveikatos tarybai, įsteigė ir vadovavo Maltos ordino pagalbos tarnybos Bukonių filialui, kurio veikla orientuota į socialinę paramą visiems gyventojams, sveikatos priežiūros organizavimą, vaikų ugdymą. Jos iniciatyva Jonavos rajone įgyvendintas kaimo mokyklų kompiuterizacijos projektas, gauta parama įrengiant senelių pensionatą, neįgaliųjų veiklos centrą „Gyvenimo namai“, vaikų dienos centrą Bukonyse, renovuojant slaugos skyrių Jonavoje.

1974 m. T. Žižienė apgynė medicinos mokslų kandidatės disertaciją, 1993 m. Lietuvos mokslo taryba mokslo laipsnį nostrifikavo į daktaro, 1994 m. Kauno medicinos akademijos senatas už mokslinę ir pedagoginę veiklą gydytojai suteikė pedagoginį mokslo docentės vardą. 2003 m. T. Žižienė pripažinta europietiškiausiu žmogumi Jonavos krašte, o 2004 m. kraštietei už ilgametį darbą kuriant ir organizuojant Jonavos rajono sveikatos priežiūros sistemą suteiktas Jonavos rajono garbės pilietės vardas.

T. Žižienė už ilgametę nepriekaištingą, sąžiningą, aktyvią veiklą, garsinančią Lietuvos vardą sveikatos

priežiūros srityje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2005 m.). Už aktyvią veiklą Maltos ordino pagalbos tarnyboje apdovanota ordinu „Maltos kryžius“ (1999 m.), taip pat medaliu organizacijos 20-mečio proga (2011 m.). Abu apdovanojimus įteikė Maltos ordino didysis magistras. Kraštietei 80-mečio proga įteiktas Jonavos rajono savivaldybės apdovanojimas „Krištolinė gulbė“ (2013 m.).

„Visuomeninė veikla Maltos ordine, olandų paramos fonduose ir Bukonių parapijoje pareikalavo daug

laiko ir pastangų, bet teikė pasitenkinimą, atsirado daug naujų pažinčių. Galėjome įvertinti savo galimybes (ypač organizuojant stovyklas, renginius), atsirado sąlygos bendrauti su užsieniečiais savo kaime, Lietuvoj, Vokietijoj, Olandijoj. Tai buvo labai vertinga patirtis“, – rašė T. Žižienė.

Kviečiame pasigrožėti nuotraukomis, atspindinčiomis T. Žižienės meilę žemei – jos puoselėjami gėlynai džiugino praeivių ir besilankančių svečių akis, taip pat pasidžiaugti garbingais šviesuolės apdovanojimais.

„Maltos ordino pagalbos tarnybos“ 20-mečio medalis, 2011

Jonavos rajono garbės pilietės pažymėjimas, 2004 m.

Maltos ordino kryžiaus apdovanojimas, 1999 m.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, 2005 m.

m.

VIII. Kronika

IN MEMORIAM ANTANAS KIRVELEVIČIUS

1943–2023

ŽMOGUS-ORKESTRAS, BUVĘS ILGAMETIS KAPELIJOS „LANKESA“ VADOVAS, DAUGKARTINIS LIETUVOS REKORDININKAS, SUKŪRĘS NEĮKAINOJAMUS MUZIKOS

INSTRUMENTUS IR JAIS GROJĘS, NERAMIOS IR ŠVELNIOS SIELOS ŽMOGUS.

Paskutinis Lietuvos rekordas įregistruotas už sukonstruotą kompozicinį instrumentą – skrabalus, pagamintus iš įvairių medžiagų: medžio, varinių varpelių ir septynių stiklo taurių. Tai pažymintis diplomas po autoriaus mirties įteiktas anūkei Monikai.

VIII. Kronika

IN MEMORIAM

FELIKSA ŽENTELIENĖ

1932–2023

ILGAMETĖ JONAVOS VIDURINĖS MOKYKLOS DIREKTORĖ, KRAŠTOTYRININKĖ, MONOGRAFIJŲ ,,BUVOME IR ESAME DIDELĖ ŠEIMA“, ,,VAINIKAS BENDRAAMŽIAMS“ AUTORĖ.

Laikykimes visi, Ligoti ir paklyde, Gal bus lengviau

Stovet ant smelio pamary. Tike.kim, kad kitiems

Palikom gilia bryde

Po Teviškes dangum

Europos vidury...

R. Bernotas. „Veidų šiluma“

1936–2023

Danutės vaikystės pieva liko Siesikuose, Ukmergės rajone. Visi svarbiausieji gyvenimo knygos puslapiai parašyti Jonavoje. Čia ji su šeima gyveno ir dirbo: mokė vaikus gimtosios kalbos ir literatūros. Čia ir liko. Tik dabar jau – Jonavos Šmatų kapinėse.

Prisiminsime Danutę kaip lietuvių kalbos, lietuviško žodžio puoselėtoją, kūrybingą literatę, savo mintis skelbusią Jonavos rajono spaudoje, apie neįgalių žmonių gyvenimą, puoselėjamas vertybes rašiusią laikraščio „Bičiulystė“ puslapiuose.

Skaitytojai prisimins Danutę ir kaip eilėraščių apie gimtinę, Tėvynę, motiną, mokyklą autorę, dar kaip „Bičiulystės“ redakcijos sudaryto ir išleisto neįgalių žmonių kūrybos almanacho „Ilgesy, benami sielos paukšti…“ (2006) bendraautorę, literatų stovyklų Šventojoje dalyvę.

Danutė Kuliavienė buvo ir Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos literatų kūrybos almanacho „Akimirkos“ (2003), Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos almanacho „Įsižiūrėjimai“ (2007) bendraautorė.

Ji buvo aktyvi Jonavoje veikiančio literatų klubo „Šaltinis“ narė, savo eilėraščius publikavusi šio klubo išleistose knygose, kituose leidiniuose.

Artimiesiems, draugams, poezijos puoselėtojams liko Danutės Kuliavienės eilėraščių knygų bibliotekėlė: „Ilgesys“ (2005); „Paženklinta“ (2007); „Laiko upė“ (2009); „Per gyvenimą“ (2014).

Danutė išėjo, palikusi mums tai, ko laikas nepajėgus ištrinti...

Prie akmens

Apkabinau akmenį –

Šaltą, nebylų –

Kur galėčiau dar prisiglausti?

Paglosčiau lyg motinos plaukus

Ar tėvo grublėtas rankas, Lyg akmuo mano ilgesį jaustų

Tarsi kūdikis mažas glaudžiuos.

Pavasaris

Tuk – tuk! – į langą beldžia obelies šaka, Tuk – tuk! – snapu stuksena medį paukštis, Tuk – tuk! – Pavasaris! Gana miegoti, kelk!

Tuk – tuk! – stebėk koks stebuklingas rytas aušta! Jis toks nepakartojamas, vienintelis, puikus... Dangus nušvitęs – aukso spindulių nulietas. Jis šypsos tau, linkėdamas naujų jėgų: Gyventi, dirbti, džiaugtis ir mylėti.

Mylėk šią žemę. Tavo čia namai, Tegu juos puošia, glosto tavo rankos.

Ji atsilygins ten žiedų žiedais, Tave gaivins jos oras, glostys jūros bangos.

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA

Ačiū, žmogau. – Jonava: Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos literatų kūryba, 2022. – 55 p.

2022-ųjų pabaigoje pasirodė eiles kuriančių Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos narių almanachas „Ačiū, žmogau“. Jame publikuojama Gražinos Čekavičienės, Kosto Fedaravičiaus, Mariaus Glinsko, Vitalijos Kraučelienės, Mykolo Kručo, Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės, Violetos Neimontaitės, Albino Pavasario, Nijolės Smolinos ir Laimutės Šatienės kūryba. Kuo išskirtinė ši jonaviečių leidinių lentyną papildysianti knygelė? Čia publikuojami paskutiniai, jau ligoninėje rašyti ir jau į amžinybę iškeliavusios Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės eilėraščiai, taip pat surasite draugijos įkūrėjos bei puoselėtojos Violetos Neimontaitės eilių ir miniatiūrų bei praeityje garsaus žurnalisto ir leidėjo, poeto Kosto Fedaravičiaus sonetų iš jo sonetų ciklo „Tu – moteris“.

Leidinį redagavo Marius Glinskas, spausdino – UAB „Orglita“.

Knyga išleista 40 egz. tiražu.

Aidaras Merkevičius: Tapyba = Painting / [sudarytojas Vytautas Venckūnas]. – [Kaišiadorys]: Printėja, [2023]. – 70, [1] p.

Teksto autorė Irena Nagulevičienė pristato šiuolaikinio moderniojo meno atstovą Aidarą Merkevičių, kurio paveiksluose galima įžvelgti ekspresionistinės tapybos bruožų. Šis leidinys – pirmasis dailininko nutapytų paveikslų albumas, atskleidžiantis autoriaus filosofiją, jo idėjų įvairovę ir netikėtų spalvų derinį, žadinantis žiūrovų vaizduotę ir kviečiantis surasti raktą į paslaptį, slypinčią meistriškai sukomponuotame siužete.

„Aidaras remiasi ekspresionizmo patirtimi, o ji skatina eksperimentinę tapybinę raišką. Aidarui tiesa yra tai, kad jo meninėje raiškoje svarbiausia yra ne mėgdžioti natūrą, o pasirinktų spalvų ir formų deriniu išreikšti kylančius jausmus. Savo kūryba Aidaras klausia, ar negalima būtų dar labiau išgryninti vizualinę tapybinę raišką atsisakius realių temų ir ėmus vaizduoti tik spalvų ir tapybinių formų santykius, jų sąveiką. Aidaro Merkevičiaus darbuose spalva nėra realaus pasaulio atspindys. Jam svarbu ir jis akcentuoja psichologinį grynosios spalvos poveikį, tam tikrą vienos sąmonės ryšį su kita“, – rašo profesorius Pranas Griušys.

„Menininkai gyvi tol, kol yra nebaigti jų darbai – mylėkite juos Gyvus, bet ne po jų mirties...“, – teigiama leidinio pabaigoje.

Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Alternatyva: literatūros kritika / Ramūnas Čičelis. – Vilnius: Versus, [2023]. – 126, [2] p.

Knyga „Alternatyva“ yra skirta literatūros kritikai. Tai – trečioji Ramūno Čičelio kultūrologinių straipsnių rinkinių trilogijos dalis. Tyrinėtojas gilinasi į atokiau nuo Lietuvos sostinės sukurtą poeziją.

„Alternatyva“ – tai knygų apžvalgos, parašytos ir perskaitytos LRT „Klasikos“ radijo eteryje 2015–2020 metais. Kai keičiasi faktai, jų interpretacijos, kai vis dažniau atsiduriame dirbtinai sukonstruotos realybės akivaizdoje, knygos išlieka tais daiktais, kurie yra lyg mūsų gyvenimo konstantos – sąmoningą gyvenimą vaikystėje pradedame besimokydami skaityti. Šios knygos akiratin patekę poetai ir keli prozininkai kviečia skaityti net tada, kai rodosi, kad visa jau buvo ir belaukia tik nuolatinė kartotė. Knygos, skirtingai nei mes patys ir mus supanti tikrovė, nesensta ir nepraranda svarbos praėjus ne tik septyneriems metams nuo tada, kai buvo parašytos, bet ir visą likusį autoriaus gyvenimą bei jam pasibaigus, saugodamos jau išėjusių šios knygos herojų šviesų atminimą. Ypatingos pagarbos ir amžino atminimo nusipelno Šiauliuose gyvenusi ir kūrusi poetė Janina Jovaišaitė, kuriai ir dedikuota ši knyga, – jos eilėraščiai buvo ir tebėra aiškiausiai sugriaunantys ištisą sostinės poetų viršenybės prieš kitus mitologiją. Kai kurių autorių kūryba „Alternatyvoje“ yra itin aukštai vertinama, apžvelgiant net ne vieną jų eilėraščių rinkinį.

Manau, kad šioje knygoje apžvelgti kūrėjai skaitytojui sukels intelektualinio nuotykio intrigą, jos pabaiga yra netikėta, nes prabylama apie tokius reiškinius, apie kuriuos beveik niekas iki šiol mūsų šalyje nėra rašęs“, – teigia Ramūnas Čičelis „Pratarmėje“.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai / [sudarytojas Ramūnas Čičelis]. –[Vilnius]: Dominicus Lituanus, [2022]. – 157, [1] p.

„Knygos autoriai yra du: lietuvių poetas, filmininkas Jonas Mekas (1922–2019) ir lietuvių žurnalistas, redaktorius Algimantas Antanas Naujokaitis (1932–2004), atkurtos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje bei ankstyvaisiais šalies laisvės metais dirbęs „Valstiečių laikraštyje“. Vėliau, artėjant amžių sandūrai, A. A. Naujokaitis apsisprendė palikti darbą minėtoje redakcijoje ir kaip nepriklausomas žurnalistas bendradarbiavo su Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, leidžiamu lietuvių diasporos laikraščiu „Draugas“. Plačiąja prasme šį žurnalistą, redaktorių galima apibūdinti kaip stiprių kultūrinių aspiracijų turėjusį žmogų. J. Meko šiandienos lietuvių skaitytojui išsamiai pristatyti nėra būtina, nes, minint šio kūrėjo 100 metų gimimo jubiliejų, apie jo poeziją, filmus bei gyvenimą ir populiariojoje, ir kultūrinėje viešojoje erdvėje kalbama tikrai daug.

Žurnalisto ir kūrėjo susirašinėjimas tęsėsi dešimtmetį – nuo 1994 iki 2004 metų. Publikuojami laiškai redaguoti minimaliai, daugiausia taisant norminę skyrybą. Šios knygos skaitytojai pastebės, kad A. A. Naujokaičio laiškai daugiausia dalykinio pobūdžio, gana ilgi. J. Meko – irgi susiję su leidybos, vizitų į Lietuvą, asmeninio kino archyvo reikalais, tačiau trumpesni, kartais parašyti eilėraščių forma arba prisotinti poetinių aliuzijų. Jų bendravimas atskleidžia du santykių aspektus: kolegialumą ir draugystę“, – rašoma „Sudarytojo pratarmėje“.

Knyga išleista 1000 egz. tiražu.

Skambančios spalvos = Sounding colors: Pranas ir Jonas Butkevičiai [albumas] / [sudarytojas Jonas Butkevičius]. – Kaišiadorys: Printėja, 2023. – 207, [1] p.: iliustr., portr.

Tai knyga apie du Jonavos krašto menininkus, tėvą ir sūnų, Praną ir Joną Butkevičius. Jų kūrybą apžvelgia daktarė Dalia Karatajienė, pristatomos Prano ir Jono Butkevičių biografijos. Apie Prano Butkevičiaus kūrybą pasisako profesoriai Vladas Karatajus ir Konstantinas Bogdanas bei jo sūnus Jonas. Pateikiami Prano Butkevičiaus tapybos darbai bei drožinių (bareljefų) nuotraukos. Jono Butkevičiaus kūrybą vertina ir tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos tapytojų asociacijos „Individualistai“ pirmininkas Svajūnas Armonas, tapytojas, grafikas Gediminas Pranckūnas, tapytoja Ilona Žvinakienė. Pateikiamos Jono Butkevičiaus tapybos darbų nuotraukos bei išvardijamos darbų parodos.

„Man paveikslas turi skambėti! Tapyboje man svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Spalvos – tai žmogaus emocijos, mintys, net ir darbai. Mano moto „Gyvenimas –nuostabi pasaulio pažinimo kelionė.“ Tad tebūnie mums visiems ši kelionė spalvinga!“ – rašo Jonas Butkevičius.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.