II. Jubiliejai
POETUI PETRUI ZLATKUI – 80
KAS JIS, POETAS – RITERIS AR MELAGIS? Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos P. Zlatkaus
AUKŠTAITIJOS GAMTOS UŽAUGINTAS „Apie save pasakoti ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad tai mano gyvenimas, apie kurį geriausiai pats žinau, o sunku todėl, kad tenka ilgai ieškoti žodžių, perduodančių ne anketinius duomenis, o vidinę įtampą, aplinką, kuri žavėjo, jaudino“, – pradeda pasakoti apie save jonavietis P. Zlatkus.
Šis žmogus man visada primena poezijos riterį. Gal ne tą iš La Mančos, bet panašų, nepalaužiamai savo idėja tikintį vyrą. Ne vieną dešimtmetį jodinėdamas ant kantraus Rosinanto, jis dėlioja posmus savo vaizduotėje seniai apsigyvenusiai Dulsinėjai iš Toboso ir tiki, kad tai ne kažkokia pramoga, žodžių žaismas, o nepaprasti mylimosios širdį ir protą pavergiantys burtaženkliai. Kartais savo kelyje prijoja kokį nors išoriškai patrauklų, bet viduje sutrešusį vėjo malūną, nutaiko į jį ietį, retsykiais nepašykšti ir kritikos strėlių, nors per daug nesigraužia, jei nepataiko. Jam svarbu joti, įsivaizduoti pievų gėles skinančią mylimąją ir kloti po kojomis jai sonetų vainikus.
Gimęs Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, berniukas vaikystę praleido nuostabiame Aukštaitijos kampelyje, tarp kalvų ir pušynų, prie, anot jo, gražiausios Lietuvos upės Lėvens. Tik kiemas skyrė nuo dieną ir naktį ošiančios Šimonių girios, todėl Petriuko laisvalaikį užėmė ne tik grybavimas, meškeriojimas, bet ir gamtos stichijų stebėjimas, įvairios fantazijos. Baigęs Noriūnų septynmetę, berniokas norėjo mokytis itin romantiškos kino mechaniko specialybės. Išvyko į Kauną ir netrukus įgijo ne tik šią, bet ir motoristo, elektromonterio profesijas. Kurį laiką su kilnojamuoju kinu dirbo Ukmergės rajone, kur su savo tarškančia aparatūra ypač buvo laukiamas Želvos, Žvinėnų, Vėdarų, Biliūnų kaimuose. Po pusmečio sugrįžo judančių paveikslėlių (dažniausiai anuomet populiarių rusiško kino juostų) rodyti arčiau tėviškės, ten pat netrukus baigė darbo jaunimo vidurinę mokyklą, rimčiau spustelėjo poetinę plunksną. „Dar vaikystėje pajutau trauką poezijai. Gerai prisimenu gruodžio vakarą, kai perskaičiau Juliaus Janonio eilėraštį apie žiemą. Galvoje perkračiau kiekvieną žodį, sintezuodamas ir išryškindamas realų žiemos nuotaikos paveikslą. Graudu buvo ir gaila vienišo šą-
37
