I. Datos ir žmonės
GIJOS Į PRAEITĮ Vytautas VENCKŪNAS
I. (NE)MEILĖS PASEKMĖS KULTŪROS PAVELDUI Lig šiol nestigo romantizuotų pasakojimų apie Jonavos miesto įkūrimą. Suprantama, kai nėra istorinių dokumentų, leidžiama mistifikuoti istoriją kaip kas supranta. Bene labiausiai žeidžiamai skamba pramanas apie Joną ir Jonienę, kurie turėjo smuklę prie perkėlos per Neries upę, šalia svarbaus kelio į Žeimius ir Kėdainius, Ukmergę. Ir dar keisčiau skamba, kad miesto pavadinimas kilęs iš smuklininkų vardų. O kiek yra senesnių pasakojimų apie gynybinius įtvirtinimus Neries ir Varnakos santakoje! Išgalvotos istorijos arba neteisingai suprasti istoriniai dokumentai užgožia sąmonę ir apriboja mąstymą, dokumentinės tiesos paiešką. Tačiau daug kam patinka paviršinis istorijos supratimas. Gal todėl taip ilgai tylėjo istoriniai dokumentai – niekas jų nevartė, o ir vartyti nelabai buvo kam. Daugelį metų istorinis, kultūrinis paveldas yra kaip akmuo po kaklu visų laikų ir spalvų politikams, „specialistams“, besirūpinantiems perduoti praeities žymenis ateities kartoms. Gal kiek daugiau finansuojamas Jonavos žydų gyvenimo vaizdavimas. Bet ir tai vardan atrakcijos, komercinio potraukio arba nebūto kaltės jausmo ir bandymo išsipirkti. Bet kur tada yra lietuviai, rusai, lenkai, laikę save tikraisiais Lietuvos piliečiais, gyvenę čia nuo neatmenamų laikų? Taip, atkurti praeities istoriją brangu, juolab kad ir tyrinėjančiųjų, rašančių, renkančių išbarstytus praeities faktus ir artefaktus nėra. Sena tiesa, kad jei negali pats, samdyk specialistus, mokėk pinigus. Svarbiausia žinoti, ko nori, o tam dar reikia žinoti, ką turi. Nes
kitaip gali būti kaip toje „Hiperbolės“ dainoje: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko...“ Jonavos rajonas – dirbtinis administracinio sovietinio pertvarkymo iš valsčių darinys, sutvertas 1950 metais. Lig tol egzistavę valsčiai, turėję pradžią XIX amžiuje, buvo pasiskirstę pagal savąją etninę kultūrą, parapijų ribos paprastai sutapdavo su valsčių administracinėmis ribomis, vienijo ir vienoda šnekta. Sujungus Jonavos, Žeimių, Panoterių valsčius į vieną rajoną, papildant juos atskirtomis Šėtos, Veprių, Širvintų, Žaslių, Vandžiogalos, Siesikų valsčių seniūnijomis, istorinis-kultūrinis paveldas netapo turtingesnis. Pagrindinių dviejų valsčių istorijos ir dalis palikimo liko buvusių Kėdainių ir Ukmergės apskričių fonduose, nes ten kraštotyros darbas turėjo senas tradicijas. Kėdainių krašto muziejus įkurtas 1922 m., Ukmergės – 1944 m., o Jonavos – tik atkuriamos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. Tai įvyko tik sąjūdiečių iniciatyva, įveikus partinės nomenklatūros pasyvumą. Matyt, tiesa, kad naikinti buržuazinę praeities istoriją ir religiją buvo pagrindinė ideologinė užduotis. Jonavos rajone, kuris tapo tramplinu komunistų partijos ir kitų „organų“ lyderiams į šiltesnes, geresnes tarnybas, tai pavyko šimtu procentų. Tam pasitarnavo ir spartus miesto vystymasis, kolūkių gyvenviečių kūrimas, gyventojus iškeliant iš vienkiemių ir sunaikinant jų būties ir buities tradicijas, šeimų istorijas. Vien Skarulių ir aplinkinių kaimų iškėlimas dėl „Azoto“ gamyklos statybų padarė neįkainojamą skriaudą kultūriniam paveldui, ištisai bendruomenių kartai. Deja, paskelbus nepriklausomybę, ir laisvos Lietuvos valdžia neskyrė deramo dėmesio ir finansų prarandamam paveldui sustabdyti, juo labiau – atkurti. O reikėtų kad ir Skarulių kaimą reanimuoti, kaip pamažu atsinaujina Laukogalių, Bazilionių kaimai.
11
