TAUROSTA
Žurnalistui EDVARDUI DOMBROVICKUI – 80 kurti. Nenuostabu, kad trečiame kurse studijas gerokai apleido, ėmė uždarbiauti statybose, geležinkelyje ar padėdamas kitiems rengti kursinius darbus. Negelbėjo net akademinės atostogos, tad 1964 m. kaip nepažangus studentas buvo pašauktas karinei tarnybai pamaskvėje. 1967 m. pabaigoje grįžo į tėviškę, kurį laiką Liepių aštuonmetėje mokykloje darbavosi pavaduojančiu mokytoju, rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ išspausdino kelis apsakymus.
Edvardas Dombrovickas (1940 12 28 – 2008 11 10) – žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos garbės narys, parapsichologijos knygų, humoreskų, novelių rinkinių autorius. Gimė Kaune, kai šeima čia atsikėlė gyventi. Tėvas Vaclovas Dombrovickas, kilęs iš Žeimių valsčiaus, gavo darbą statomojoje Kauno halėje ir su žmona Vaclava Dombrovickiene (Pacevičiūte) apsigyveno laikinojoje sostinėje. Vėliau tėvas įsidarbino geležinkelyje gaisrininku. Būdamas geležinkeliečiu, turėjo galimybę nemokamai važinėti traukiniais, tad dažnai nukakdavo į Rytprūsius (dabar – Rusija, Kaliningrado sr.), iš kur parsiveždavo įvairių vokiškų pramoninių prekių, kuriomis prekiaudavo turguje. 1947 m., po vienos iš kelionių į Rytprūsius, užsikrėtė vidurių šiltine ir vasaros pabaigoje mirė. Motina, palikusi Kauno Šančius, sugrįžo į gimtąjį Svolkenių kaimą Žeimių valsčiuje, apsigyveno pas seserį. Antrąkart ištekėjo už Strebeikių kaimo seniūno Mykolo Glinsko ir čia atsikraustė gyventi. Sūnus Edvardas ėmė lankyti pradinę mokyklą, įkurtą čia pat, garsaus architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje. 1959 m. jis gerais ir labai gerais pažymiais baigė Žeimių vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros. Pradžioje sekėsi, bet vėliau užvaldė sena aistra – knygų skaitymas ir kūrybinis rašymas. Kai 1964 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ išspausdino jo pirmąją novelę, puolė dar atkakliau
116
2020 NR. 2 (12)
Profesiolanaus žurnalisto karjerą E. Dombrovickas pradėjo Šilalės rajoniniame laikraštyje „Artojas“. Nuo 1980 m. iki 1987 m. dirbo Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriumi ir iki 2008 m. vadovavo Marijampolės „Naujojo kelio, vėliau – „Suvalkiečio“ laikraščiui. Žurnalistikai, savo „antrajai meilei“, atidavė beveik 40 metų. Nors buvo ateistas, pamažėl E. Dombrovickas susidomėjo paranormaliais reiškiniais. Ši sritis netgi pakeitė jo pasaulėžiūrą, tapo tikinčiu žmogumi ir vis labiau gilinosi į astralinius kūnus, kitus, mokslui dar neįkandamus, reiškinius. Sukauptas žinias užrašydavo ir taip viena po kitos 1992–2008 m. pasirodė jo publicistikos knygelės: „Vaiduokliai“, „ Mirties paslaptys“, „Išsipildžiusios pranašystės“, „Aiškiaregiai padeda Temidei“, „Dangaus diktantai“, „Ženklai iš Anapus“, „Atpildo dėsnis“, „Ekskursijos po dausas“. E. Dombrovickas neapleido ir žurnalistinio kelio pradžioje išgaląstos humoristo, satyriko plunksnos. 1991 m. kraštiečio humoreskų pluoštelis paįvairino vienuolikos Lietuvos satyrikų kūrybos rinktinę „Trinktinė“, o 2004 m. Edvardas skaitytojams pasiūlė 35 humoreskų knygelę „Medinis arklys“. Gyvenimo planus surinkti jaunystėje rašytas noveles ir apsakymus bei parengti jų leidinį nubraukė netikėta lemtis. E. Dombrovicko svajonę po penkerių metų įvykdė jo brolis, žurnalistas Marius Glinskas, kurio pastangomis 2013 m. išleista 12 novelių knygelė „Tik jos liko...“
