TAUROSTA
JONAVA – MANO NAMAI Dr. Ramūnas ČIČELIS, literatūros kritikas, rašytojas
Rašyti atsiminimus apie gimtąjį Jonavos miestą man yra didžiulė privilegija, nes jaučiuosi ypatingai Dievo pamalonintas, kad čia vaikystę praleido rašytojas Grigorijus Kanovičius, o brandos metus – daktaras, vertėjas Jeronimas Ralys. Rašytinė atmintis apie abu šiuos žmones yra nepaprastas moralinis įpareigojimas laikytis Dekalogo etinių normų ir nepamiršti to krašto, kur pradėjau dar gana neilgą savo gyvenimą.
vosi kuo dažniau išgirsti muzikinių melodijų. Kai viskas pabosdavo, belsdavau į kambario elektros lizdą ir Baba Elena prieidavo iš savojo kambario. Klausdavo, ką veikiu ir ar nenuobodžiauju. Kai man būdavo labai liūdna, guosdavo, kad tuoj pareis tėveliai. Šiandien, gyvendamas Jonavoje, nematau ir jau turbūt nematysiu tokių kaimynų santykių, kokie buvo įprasti prieš beveik keturis dešimtmečius.
O sutikau jį 1979 metų gegužės 26 dienos vidurdienį, labai karštą ir be lašelio lietaus, Ukmergės ligoninėje. Praėjus maždaug savaitei po to, kai gimiau, į kaimyninį miestą manęs ir mano Mamos aplankyti atvažiavo mano Tėtis bei mūsų kaimynė jonavietė Elena Valienė. Tvarka tais laikais buvo griežta – jokie lankytojai į palatas neįleidžiami, todėl svečiai stovėjo kieme, o aš ir Mama šypsojomės jiems per langą. Vėliau, jau būdamas paaugęs vaikas, ir net dabar važiuodamas per Ukmergę mintimis bandau įsivaizduoti pirmąsias savo gyvenimo dienas.
Bet štai ateidavo vasara ir ligos baigdavosi. Tuomet laukė Kosmonautų gatvės 26 namo kiemas su gausybe draugų ir netoliese buvusiomis futbolo bei krepšinio aikštelėmis. Pamenu, kai vieną dieną su broliu Dainiumi susiruošėme žaisti futbolo, kieme ant suolelio sėdėjęs E. Valienės vyras Jonas tarmiškai ir juokingai mūsų pasiteiravo: „Tai putbolą einat‘ mušt‘?“ Mums tokios dialektinės garsų modifikacijos pasirodė labai juokingos, todėl ilgam įsiminė. O futbolo aikštelėje mano brolio (buvau per mažas žaisti, todėl tenkinausi žiūrovo statusu) ir vaikų iš aplinkinių namų laukdavo istorinės rungtynės: Kosmonautų rajono rinktinė susiremdavo su apatinės miesto dalies jaunaisiais futbolininkais. Rezultatų būdavo visokių, tačiau nėkart neteko matyti vėliau, po 1990-ųjų, įprastomis tapusių muštynių. Tos rungtynės vykdavo be trenerių ir būdavo svarbiausias mūsų vaikiškos vasaros įvykis.
Minėtoji kaimynė E. Valienė – viena svarbiausių mano vaikystės personalijų. Būdamas mažas, dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, todėl pusdieniui būdavau paliekamas namuose vienas (tais laikais nedarbingumo dokumento tėvams dėl vaikų ligų niekas nerašydavo). Didžiąją laiko dalį praleisdavau skaitydamas knygeles ir klausydamas radijo per anuometinį mūsų turėtą VEF aparatą. Jau tada maniau, kad per radiją labai daug kalbama, o man labai norėda-
98
2020 NR. 2 (12)
1986-ųjų rugsėjo pirmąją įsiminiau kaip tokią dieną, kai pirmąkart gyvenime, avėdamas naujutėlaičius raudonus batukus ir rankose laikydamas kar-
Kosmonautų kvartalo statyba apie 1970–1975 m. V. Sebežovo nuotrauka.
