M E N U
2 O 2 1
/
3
A K I M I R K Ą
Ž A V I N G Ą
Jovitos Vaškevičiūtės, tai „kūrinys visiems, vertinantiems grožį, subtilumą, estetiką“. Šis kūrinys tapo didžiuliu Lietuvos operos įvykiu, jo svarba akivaizdi ir šiandien. Kaip tik po šios operos galima tvirtinti, kad esame pajėgūs šiam teatro žanrui tiek muzikine, tiek režisū rine prasme suteikti šiuolaikiško, universalaus skambesio, kokį pastaraisiais dešimtmečiais juntame dramos teatre. Nėra nė vieno spektaklio, kuriame Varnas nebūtų suradęs, suieškojęs unikalių meninin kų, galinčių kartu kurti spektaklį. Vos tik susi tikęs su kūrybine komanda, jis iškart pastebi menininkų savitumą, jų talento ypatybes. Taip ir Kornete greta dainininkų pasirodė unikalus baleto solistas Kipras Chlebinskas, buvo gali ma girdėti jaunosios kartos orkestro artistus – fleitininkus, trimitininkus, būgnininkus. Tai, ką surepetuoja dirigentas, – viena, o tai, ką iš girsta žiūrovai, – visai kas kita. Režisierius val do garso, vaizdo, šviesos prasmių polifoniją. Kornetas sukurtas pagal Rainerio Marios Rilke’s Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį (libreto autorė – pati kompozito rė). Personažai tarytum paties Varno išrašyti: Sapnų Mergaitė, Grafienė, Markizas, Genero las, Baltaveidis Riteris, Senis, Raineris Maria Rilke, Korneto Antrininkas, Magdalena, Mo teris Raudona Suknele, Amžininkas, Leidėjas, Sirenos etc. Režisieriui rūpėjo ne tik šių poe tinių vaidmenų atlikėjai, jų tarpusavio dermė, bet ir estetinis vaizdas, bendro konteksto vie novė. Pasikvietęs vizionierę dailininkę Medilę Šiaulytytę, jis žinojo, kad bus pasiektas mak simaliai įtaigus rezultatas. Italijoje didžiąją metų dalį gyvenanti Šiaulytytė apie darbą šio je operoje pasakoja: „Kūrybinis Korneto pro cesas buvo labai intensyvus. Prisimenu, buvo rugpjūtis, kai susitikome su Gintaru pirmą kartą aptarti operos, turėjome tris mėnesius iki scenografijos projekto pristatymo. Dirbome gabalais: Gintaras analizuodavo, aptardavo po kelias scenas (iš viso jų yra septyniolika), tada aš piešdavau daugybę mažų idėjų, pasiū lymų eskizų. Gintaras buvo labai susitelkęs ir reiklus. Kartais susitikdavome beveik kasdien, stengiausi atlaikyti tokį ritmą, be abejo, labai padedantį įsijausti į operos muziką ir temą“ (iš 2021-06-26 pokalbio). Kornetas buvo it nėrinys. Tai be galo kruopščiai apmąstytas ir išaustas kūrinys. Nors jau praėjo nemažai laiko nuo paskutinio apsilankymo šioje operoje, daugelis scenų atmintyje gyvas lig šiol. Ši opera – kaip poe zija. Rilke būtų laimingas ją regėdamas, jos klausydamas. Kornetas tapo savarankišku, su jokiomis išankstinėmis nuostatomis nesu saistytu meno kūriniu. Vienos scenos buvo
98
išskleistos skulptūriškomis formomis, kitos labiau sutelktos į kolorito kontrastus (balkšvą šviesą pagal prasmes keisdavo pilkšva – Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose jojančių raite lių spalva ir pan.). Erdvių kaitos asociacijos veikė pasąmonę, mintis dar toliau nukeldavo arba į realybę grąžindavo muzika. Grožis tapo daugiaprasmis – ir regimas, ir nujaučiamas. Kornetas tapo akivaizdžiu riboženkliu tarp ma sėms skirtų operinių reginių ir poetinio, uni versalaus, tik šio meno pasiekiamo rezultato. Varną norisi išskirti dar ir dėl to, kad jam ne tik labai svarbi pati muzika, jis tarytum yra naujos, progresyvios operinės muzikos įkvėpėjas. Jeigu lietuvių tauta būtų didesnė, neabejoju, kad iš Varno įtakos gimtų ne viena originali opera. Jau daug metų stebiu ypatingą šio režisieriaus dėmesį spektaklių muzikai, o operai šiame kontekste tenka išskirtinė vieta. Dramos teatre jis daugiausia spektaklių sukū rė su Giedriumi Puskunigiu ar šviesaus atmini mo Vidmantu Bartuliu, o operoje jo susitikimą su Onute Narbutaite vienareikšmiškai galima įvardyti kaip profesionaliausią, labiausiai išto bulintą, netgi unikalų pastarųjų metų operos pavyzdį.
Putino galva Varną operos režisierių išskiriame dėl gebė jimo išskleisti unikalias muzikines partitūras ir kartu brėžti raiškų, pastebimą režisūrinį štri chą. Puiki to iliustracija – 2014 m. pabaigoje parodytas Baroko operos teatro spektaklis – Antonio Vivaldi oratorija Juditos triumfas. Nors šis kūrinys galėjo virsti sausu atlikimu, režisie rius jo ėmėsi ne vien dėl nuostabios muzikos (šiuo autoriumi Varnas itin žavisi), bet ir dėl nuojautų, aplinkybių, kurios tuo metu tvyrojo Lietuvos sociopolitiniame gyvenime. Vienoje iš paskutinių scenų turėjo išriedėti butaforinė Rusijos prezidento Vladimiro Putino galva. Bet atsitiko taip, kad šią sceną sužlugdė vidiniai teatro saugumiečiai: baimindamiesi reakci jos, o gal patys būdami ta reakcija, tą galvą jie tiesiog užrakino viename iš grimo kambarių ir paslėpė šios patalpos raktą. „Žvangant gin klams mūzos netyli“ – taip ir panašiai vadinosi straipsniai; kūrybinė užduotis buvo įvykdyta: regėjome skoningą dramaturginį muzikinį veiksmą, kurio dramaturgija augo, kol baigėsi tik dramos teatrui būdingu skandalu, įrodan čiu, kad operos žanras Gintarui Varnui labai svarbus. 1
Gintaras Varnas, „Dialogas baroko tema“, Bernardinai.lt, 2008-09-08.
