Bravissimo 2023 | 4

1

2023

| 4|

2023 / 4

2

2023

| 4|

R

E

D

A

K

T

O

R

Ė

S

Ž

O

D

I

3

S

2023

| 4|

šis žurnalo numeris pasirodo visai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendruomenei išgyvenant didelį ir gražų džiaugsmą: po kelių mėnesių tylos, kurią lėmė pastato renovacija ir neįkainojami patobulinimai, teatras vėl plačiai atveria duris savo mylimiems ir išsiilgtiems lankytojams. Prasminga šventė mums visiems! Simboliška, kad šią ypatingą sezono pradžią žymi ir itin stipri pirmoji premjera – italų operos imperatoriaus Giuseppe’s Verdi Aida. Tai unikalus kūrinys, repertuaro puošmena ir savotiškas kokybės ženklas, nusakantis aukštą Aidos iššūkį priėmusio kolektyvo lygį, – ko vertos vien jau sudėtingos dramatinės solistų partijos ir audringi orkestro, choro viražai. Ši LNOBT premjera svarbi ir dar vienu aspektu: iš esmės visą jos kūrybinę komandą sudaro žymūs Lietuvos menininkai, kurių priešakyje – perspektyvus savito braižo režisierius Gediminas Šeduikis, jau spėjęs susikurti įdomią teatrinę kalbą. Puikus sprendimas, leidžiantis pasaulio operos klasikos perlui suteikti nacionalinį aspektą ir puoselėti svarbią teatro misiją. Beje, ir dar dėl vienos priežasties Aida yra įdomus sezono pradžios pasirinkimas. Ko gero, sunkoka būtų rasti kitą tokią operą, kurioje taip tobulai dera vienos įsimintiniausių ir grandioziškiausių scenų šio žanro istorijoje, o kartu nuostabaus emocinio intymumo kupinos tylios refleksijos, kurias išgyvena personažai. Tai, žinoma, Verdi genijaus žymė – jo sceniniuose kūriniuose tokios idealiai subalansuotos priešpriešos yra dažnos. Bet Aidoje prieš mūsų akis

Fotografas Tadas Kazakevičius

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

kuriami itin detalūs psichologiniai portretai, ir nejučia suprantame, kad scenoje – ne nutolusios nuo mūsų būtybės, o tikri neidealūs žmonės, kurių likimai jaudina taip, lyg būtų mūsų pačių. Tuo Aida nuostabiai siejasi su jaut­riu naujojo LNOBT sezono šūkiu „Teatras kuria žmogų“, o juk šis spektaklis toli gražu ne vienintelis, kuriame vyksta tokia kūryba. Šiais laikais, kai vis aiškiau suvokiame, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą, vis labiau norisi gręžtis į savo ir šalia esančiojo žmogiškumą, tarsi siekiant susivienyti prieš nesibaigiančias dabarties negandas. Tetampa teatras priminimu, kad turime vieni kitus, kad galime rasti prieglobstį vieni kitų kūryboje – juk be jūsų, nebūtų ir mūsų. Iki mielų susitikimų naujojo, 104-ojo, sezono spektakliuose! Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

T

U

R

I

N

Y

S

/

2

0

2

3

/

4

/

S

P A

L

I

S

2023

| 4|

3 4 10 18

NAUJAS SEZONAS L. E. P. Generalinio direktoriaus Audriaus Kundroto sveikinimo žodis RAMPOS ŠVIESOJE Įžengus į antrąjį Kūrybinio impulso dešimtmetį / Ditė Elzbergaitė Festivalis LNOBT Open 2023: Italijos dvelksmas, baleto grakštumas ir svečiai iš Ukrainos Pirmą kartą Lietuvoje – istorinė opera, atkurta pasitelkus dirbtinį intelektą VIS-A-VIS

20 Kristine Opolais: „Man nereikia mirti iš tikrųjų, kad pajausčiau, ką reiškia mirti“ Rasa Murauskaitė-Juškienė PREMJERAS PASITINKANT 28 32 42 48 54

Iš(si)laisvinanti Aida / Jūratė Katinaitė Belaukiant premjeros susitinkame Aidą ir Amneris – „Tegyvuoja meilė!“ / Elvina Baužaitė Kaip gimė pasaulis? Lietuviška mitologija persmelkto baleto Pradžioje nebuvo nieko premjera / Kristupas Antanaitis Fantazija J. Offenbacho operos Hofmano istorijos tema: režisierių konkursas, atvėręs teatrą visuomenei ir Europai / Ingrida Milašiūtė J. Offenbacho opera Hofmano istorijos – „Deimantas, turintis daug veidų“. Pokalbis su režisieriumi Federico Grazzini / Ingrida Milašiūtė

PAŽINTIS 60

Dirigentas Martynas Stakionis: „Gyvenkime su polėkiu“ / Elvina Baužaitė MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

68 74

Brendant link Eldorado su Giedre Kaukaite: pokalbis apie šių ir anų laikų kryžkeles Renata Baltrušaitytė Likimas, kurio nepavyko išvengti / Eglė Ulienė

CODA 83 84

Sudoku Kryžiažodis

4

5

2023

| 4|

Brangūs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bičiuliai, nors dėl didžiulių renovavimo darbų 104-ąjį sezoną teatras šiemet pradeda vėliau, juos atlikus mūsų pastatas tapo ne tik šiltesnis, jaukesnis, bet ir tvaresnis. Tai buvo pirmoji teatro renovacija nuo jo atidarymo dienos 1974 m. Visa mūsų bendruomenė jaučia, koks šis momentas ypatingas, ir ketina jį pažymėti neeilinėmis premjeromis. Naujajame repertuare išvysime daug atlikėjų ir autorių iš Lietuvos. Jau lapkritį publika pasitiks Gedimino Šeduikio režisuojamos Giuseppe’s Verdi operos Aida premjerą. Tai bus neeilinė diena, nes tada teatras iš naujo atsivers žiūrovams. Tikimės, kad meilės ir valdžios kova vainikuos atidarymo šventę ir ilgam suteiks neišdildomų įspūdžių. Gruodį baleto repertuarą papildys kita lietuviškumo dvasia alsuojanti premjera – choreografės Živilės Baikštytės Pradžioje nebuvo nieko pagal Antano Jasenkos muziką. Vėliau gausus lietuvių atlikėjų žvaigždynas žiūrovų lauks Jacques’o Offenbacho operoje Hofmano istorijos. Ją sausį pristatys tarptautinį konkursą laimėjęs italų režisierius Federico Grazzini. Paskutinė šio kiek vėlokai prasidėjusio sezono premjera lauks birželį – baletas Parkas nustebins išskirtiniu choreografo Angelino Preljocajaus talentu. Ir po jos teatro veikla nenutrūks, tik persikels po atviru dangumi. Miestiečių ir miesto svečių lauks jau tradicine kultūrinio gyvenimo dalimi tapęs festivalis LNOBT Open. Kaip matome, laukia naujovių ir iššūkių kupinas sezonas. Manome, kad pasitinkame jį brandesni. Tai atskleidžia ir mūsų įvaizdžio

kampanija, kurios šūkį šiemet pasirinkome siekdami atsigręžti į ištakas, į kiekvieną iš mūsų. Žodžiai „Teatras kuria žmogų“ reiškia, kad dėmesio centre yra žmogus, kuriantis, einantis į teatrą, gyvenantis juo. Visoks, koks yra. Norisi kalbėti ne tik apie kūrybą, bet ir apie gyvenimą, vykstantį greta. Tikrą, nesurežisuotą, atpažįstamą. Norisi darsyk atgręžti tą veidrodį ir priminti pamatinę teatro prigimtį – glaudų meno ryšį su žmogumi. Siekiame pabrėžti jo svarbą neįtikėtinai sparčiai kintančiame pasaulyje, kad žmogus suprastų, jog teatras yra tam tikro visuomenės lūžių, pokyčių momento atspindys. Sieksime teatrą glaudžiai susieti su gyvenimo realijomis. Ieškosime kūrybinių impulsų, edukacinių naujovių ir stengsimės jas įdiegti. Toliau vykdysime ilgalaikę skaitmenizaciją, skirsime dėmesio skaitmeninio turinio kūrimui, kad kuo daugiau žiūrovų susipažintų su kūrybine teatro veikla. Suvokdamas, kokia svarbi mūsų intensyvėjančio pasaulio dalis yra teatras, noriu padėkoti ir visiems mūsų kolektyvams, darbuotojams. Už suprastą susivienijimo svarbą, iškęstus nepatogumus, kad galėtume sugrįžti ne tik atsinaujinę, bet ir su nauja jėga. Be ilgai burtos bendruomenės pastangų mums nebūtų taip sklandžiai pavykę. Todėl ir toliau linkiu kūrybinio polėkio, kad ir šiame sezone skleistume visuomenei gerą kultūrinę žinią, būtume svarbūs ir tikri.

L. e. p. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Audrius Kundrotas

R

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

6

E

Įžengus į antrąjį

Kūrybinio impulso 2023

| 4|

dešimtmetį

Ditė Elzbergaitė

2023 m. gegužės 25 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono pabaigą jau vienuoliktą kartą vainikavo Baleto trupės kūrybinių dirbtuvių projektas Kūrybinis impulsas. Pernykštis jubiliejinis renginys padėjo prisiminti, o kai kam ir pirmąkart pamatyti per dešimtmetį sukurtus ir laiko išbandytus kūrinius. Tik šokėjų kūrybinio išradingumo varžomas projektas nėra susaistytas su LNOBT Didžiąja sale, nors pernai, gausių Kūrybinio impulso gerbėjų džiaugsmui, ten buvo parodytas. Šiemet ir dėl objektyvios būtinybės, ir dėl paties projekto prigimties jis vėl peržengė visiems dalyvaujantiems choreografams pažįstamos scenos ribas: šiųmetės miniatiūros buvo pristatytos netradicinėje šokiui erdvėje – LinkMenų fabrike. Svarbu paminėti, kad Kūrybinis impulsas – ne tik choreografinis išbandymas. Jaunųjų šokėjų veikla nesiriboja vien choreografija – jie atsakingi už visą pasirodymo scenoje vaizdą, taigi už kostiumus, scenografiją (jei jos norisi) ir net šviesas. Renginio koordinatorė Kristina Gudžiūnaitė tvirtina, kad trupės artistai prie projekto gali prisidėti ne tik kuriamomis miniatiūromis. Plakatas, pasitikęs vos atvykus į renginio vietą ir naudotas visose LNOBT

socialinių tinklų platformose, – balerinos Miryam Rocos Cruz sumanymas. O štai pernai savo kurtą miniatiūrą pirmąsyk pristatęs Edvinas Jakonis – reklaminių vaizdo įrašų autorius. Taip vis plačiau panaudojami visokeriopi šokėjų talentai tampa dar viena projekto stiprybe. Vakarą pradėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė Akvilė Šulcaitė savo miniatiūra Aš ateinu vienas ir pas tave pagal to paties pavadinimo Nicko Cave’o kūrinį. Pasirinkta australų dainininko ir dainų kūrėjo, 2022 m. apsilankiusio Lietuvoje, albumo Seven Psalms (liet. Septynios psalmės) muzika publiką panardino į savotišką sakralią būseną, kuriamą derinant pačios choreografės atliekamą ramų šokį ir meditatyviai veikiančius žodžius. Pirmą kartą vakare parodytas M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinės darbas vėliau šiek tiek pasimiršo, nors buvo gana jautrus ir kuklus, atitinkantis pasirinkto kūrinio temą. Antroji miniatiūra – Vaidos Šniurevičiūtės-Juknelienės Seansas (eskizas) pagal Ólafuro Arnaldso ir Armand’o Amaro muziką. Ši choreografė savo kūrybą pristato kasmet, tad, ko gero, galėtų būti tikra projekto ambasadorė. „Labiausiai laukiu proceso, o rezultatas – didelio streso diena“, – spaudos konferencijoje atskleidė ji. Parodytasis kūrinys – tik eskizas, bet svarbus kaip pirmą kartą viešai supažindinantis su būsimu vienaveiksmiu baletu. Jame žiūrovas įsileidžiamas į psichologo kabinetą, kur viena po kitos atskleidžiamos įvairių žmonių išpažintys. Miniatiūrą atlikę artistai (Olga Konošenko, Jonas Kertenis, Barbora Gudavičiūtė, Mantas Daraškevičius, Nailia Adigamova ir Aistis Kavaliauskas) tvirtai jautėsi choreografiniuose rėmuose ir užtikrintais, stabiliais judesiais vizualiai atliepė ilgesingos, liūdnos muzikos tonui. Sunku spręsti, kaip šis kūrinys keisis, bet psichologinio seanso forma pažįstama daugeliui, kas leidžia manyti, kad, kokybiškai atskleidus šiuolaikiniam žiūrovui aktualias temas, galima sulaukti drąsaus ir ambicingo baleto.

7

2023

| 4|

Netrukdomas

Seansas (eskizas)

Trikdžiai

Trečioji miniatiūra – Imanolio Sastre’o Sinergija pagal Tzusingo muziką. Choreografiją atliko net penki jaunuoliai: Benjaminas Davisas, Edvinas Jakonis, Andrea Canei, Lorenzo Epifani ir pats choreografas. Energingas ir veržlus, bet vyriškai santūrus kūrinys padarė itin stiprų įspūdį. Buvo nesunku atskirti, kuris iš šokėjų yra choreografas, nes I. Sastre’as nuoširdžiai mėgavosi buvimu scenoje ir galimybe atlikti savo kūrinį. Puikiai parinkta muzika padėjo įgyvendinti kūrybinę idėją: aiškus, pasikartojantis ritmas sukūrė monotonišką foną, leidžiantį tiek jame paskęsti ir susilieti į sinchronišką visumą, tiek ir iš tos visumos

Laikyti, paleisti

iškristi atliekant dinamiškus solo ar duetus. Derindamas chaosą ir tvarką, besiveržiančią energiją ir griežtus judesius, I. Sastre’as šioje miniatiūroje sėkmingai pavaizdavo, kad gyvenime tiek nesibaigianti rutina, tiek ir visiškas jos nebuvimas yra vienodai blogai, tad saikinga šių abiejų elementų sinergija (kaip taikliai sufleruoja pats pavadinimas!) garantuoja optimalią pusiausvyrą. Urtės Bareišytės-Žuromskienės miniatiūrą Laikyti, paleisti pagal Patricko Higginso muziką taip pat atliko penki šokėjai (pati choreografė, Haruka Ohno, Marine Pontarlier, Voicechas Žuromskas, Vilija Montrimaitė), bet jos nuotaika

R

2023

| 4|

Sinergija

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

E

jau buvo visiškai kita. Choreografė nagrinėjo vienišumą ir jo išraiškas tiek vienumoje, tiek ir santykyje su kitu bei kiek baimė likti vienam turi įtakos mūsų sprendimams. Vis dėlto tamsių, natūralių spalvų kostiumų ir liūdnos muzikos derinys kūrė kiek vienaplanį vaizdą. Panašią temą pasirinko ir Gohar Mkrtchyan, kurios miniatiūra Trikdžiai taip pat analizavo emocinio ryšio svarbą. Kūrinį, įkvėptą George’o Orwello knygos 1984-ieji, o tiksliau, jos frazės „...galbūt žmogus norėjo būti ne tiek mylimas, kiek suprastas“, atliko pati choreografė kartu su Gabriele Marčiukaityte. Nors kiek ilgiau trukęs, dviejų merginų duetas, subtiliai vedamas G. Mkrtchyan, pasižymėjo jautriu tarpusavio ryšiu, švelnia ir kito asmens pajautimu paremta choreografija. Dviejų Kūrybinio impulso darbų autoriai nėra LNOBT trupės nariai. Pirmas – jau aptartas M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivės A. Šulcaitės kūrinys, antras – latvių choreografės Elzos Leimanės miniatiūra Netrukdomas pagal Ninos Simone dainą Li’l Liza Jane. Originalus kūrinio

8

pavadinimas – Unbothered, tad lietuviškas vertimas, mano manymu, ne itin tiksliai apibūdina pavadinimu norėtą perteikti intenciją. Šios choreografijos apie dieną, kai viskas vyksta atvirkščiai, nei turėtų, atlikėja Maria Popova nebuvo nei abejinga, nei prastai nusiteikusi, kaip galėjai įsivaizduoti iš lietuviško kūrinio pavadinimo. Mergina kaip tik buvo atsipalaidavusi, šelmiška, smagiai išsisukanti iš susipančiojusio švarko ar kitų „nesėkmių“. Negalėjai nepastebėti, kaip patogiai M. Popova jaučiasi savo vaidmenyje, – ko gero, dėl to, kad choreografija kurta būtent jai. Nesunkiai įsimenanti muzika, skambėjusi ir nusilenkiant po visų pasirodymų, simboliškai tapo viso vakaro akcentu – lengvu, saviironišku ir puikiai nuteikiančiu. Julijos Stankevičiūtės kūrinys Nei penki, nei devyni, kurį atliko Gabrielė Marčiukaitytė, Vilija Montrimaitė, Vakarė Radvilaitė, Andrea Canei ir Imanolis Sastre’as, vėl sugrąžino rimtį. J. Stankevičiūtės braižas, kuris su kiekvienu Kūrybiniu impulsu darosi vis ryškesnis, savo paprastumu, kuris jokiu būdu nėra primityvus,

9

2023

| 4|

Draftas Nr. 2

Aš ateinu vienas ir pas tave

Nei penki, nei devyni

R

2023

| 4|

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

E

ir išskirtiniais įkvėpimo šaltiniais kasmet sudomina net ir pirmą sykį šios kūrėjos darbą matančius žiūrovus. Spaudos konferencijoje choreografė sakė kurdama sąmoningai atsidavusi intuicijai, tad vienos minties kūrinyje ieškoti neverta. Šiemet įsiminė ir pasirinkti muzikos kūriniai (skamba Aphexo Twino, Arcade Fire ir Oweno Palletto muzika), iš kurių nėra steriliai pašalintas aidas, virpesiai ir kiti garsai. Čia galima prisiminti ir ankstesnių metų J. Stankevičiūtės miniatiūrą, kurios centrine ašimi tapo pasirinktas sąmoningai „nešvaraus“ garso kūrinys. Paskutinė vakaro choreografija – Kipro Chlebinsko Draftas Nr. 2 „π neapsaugoti“ pagal Felixo Mendelssohno-Bartholdy muziką. Šiai miniatiūrai atlikti choreografas subūrė išskirtinę šokėjų sudėtį (Edvinas Jakonis, Margarita Simonova, Kristina Gudžiūnaitė, Lorenzo Epifani, Olesia Šaitanova, Zsoltas Kovácsas) ir pasikvietė kostiumų dailininkę Liuciją Kvašytę. Romantinės Williamo Shakespeare’o komedijos Vasarvidžio nakties sapnas įkvėptas, K. Chlebinskas sukūrė šviesią, linksmą ir lengvai „pačiuožusią“ odę visų poetų įkvėpėjai meilei, kuri ne tik kad nėra pastovi, bet ir

10

verčia įsimylėjėlį jaustis paskutiniu kvailiu. Kostiumai, priartinę šekspyriškąją istoriją prie šių dienų, taip pat atskleidė visų atlikėjų išskirtinumą. Choreografiniai sprendimai, paryškinantys tikrus (ar gal suvaidintus?) šokėjų charakterius ir kiekvieno jų stipriąsias puses, kūrė dinamišką ir itin įdomų vaizdą, kurį labai norėtųsi pamatyti dar bent kartą. Ir visgi dėl Kūrybinio impulso specifikos visomis miniatiūromis reikia mėgautis esamuoju laiku, nes daugelio jų pamatyti antrąsyk nebebus progos. Ko gero, ne kartą projekte dalyvavę kūrėjai galėtų paliudyti: pasirodymas prabėga kaip akimirka, bet kūrybinio proceso pamokos išlieka ilgam. Kai kam tai – galimybė tapti supratingesniu choreografui šokėju, kai kam – proga išbandyti profesiją, galinčią tapti potencialiu pasirinkimu baigus šokėjo karjerą, dar kitiems – geresnis savęs pažinimas. Bet kuriuo atveju pirmasis Kūrybinio impulso dešimtmetis tapo neabejotinai svarbiu kiekvieno sezono pabaigos įvykiu ne tik smalsiems ir naują kūrybą vertinantiems žiūrovams, bet ir visam teatrui. Tikiuosi, toks jis išliks ir įžengęs į antrąjį savo dešimtmetį.

11

2023

| 4|

T EAA TMR O R P O N ASU J IŠE N V OI S E

2023

| 4|

S

O

J

E

12

13

Festivalis LNOBT Open 2023 2023:: Italijos dvelksmas, baleto grakštumas ir svečiai iš Ukrainos Festivalis LNOBT Open jau tampa gražia tradicija – 2023-ųjų vasarą vilniečių bei miesto svečių ir vėl laukė nuostabūs, vakaro vėsos apgaubti muzikiniai vakarai Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Festivalis LNOBT Open šįmet pasiūlė turtingą programą: italų statytojų parengtą Pasaulio sutvėrimo pastatymo premjerą, koncertinius operų Kaimo garbė ir Lietuviai atlikimus bei Baleto Gala koncertą su žymiais Lietuvos ir užsienio šokėjais.

2023

| 4|

TEATRO

14

NAUJIENOS

2023

| 4|

Scena iš spektaklio Pasaulio sutvėrimas

Prieš festivalio pasirodymus vilniečiai buvo kviečiami į susitikimus ir ekskursijas. Birželio 19 d. Valdovų rūmų lankytojų vestibiulio auditorijoje vyko LNOkalbis Kaip sutverti „Pasaulio sutvėrimą“, kuriame dalyvavo premjeros statytojai iš Italijos – režisierius Fabio Ceresa ir choreografas Mattia Agatiello. Abu kūrėjai, Lietuvos publikai pažįstami iš naujausio Traviatos pastatymo LNOBT scenoje, gyvai papasakojo, kokius iššūkius jiems iškėlė Josepho Haydno oratorijos Pasaulio sutvėrimas inscenizacija. Spektakliu paverstą oratoriją, atidariusią trečiąjį vasaros festivalį LNOBT Open, dirigavo jaunas vokiečių dirigentas Valentinas Egelis, nuo 2021 m. dirbantis Kroatijos nacionalinio teatro ir Rijekos simfoninio orkestro meno vadovu. Biblijos veikėjų Adomo ir Ievos partijos festivalio premjeroje atiteko bosui Joriui Rubinovui ir sopranui Monikai Pleškytei. Trijų angelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Urielio – partijas atliko Lina Dambrauskaitė, Raimundas Juzuitis ir svečias iš Jungtinės Karalystės Ruairi Bowenas.

Ekskursija Senojo Vilniaus muzikinės įdomybės

R

Teminė ekskursija apie pasaulio muziką Vilniuje Prieš abu Pasaulio sutvėrimo spektaklius birželio 27 ir 28 dienomis smalsiausius klausytojus pakvietėme į pusantros valandos trukmės ekskursiją Senojo Vilniaus muzikinės įdomybės. Vaikštinėdami sostinės senamiesčio gatvelėmis ir kiemais sužinojome, kurie žymių kompozitorių kūriniai pirmą kartą buvo atlikti būtent Vilniuje, kurį vilnietį muzikos mokė pats Wolfgangas A. Mozartas, o kuriai vilnietei laiškus rašė pats Ludwigas van Beethovenas. Visa tai išsamiai išdėstė ekskursijos gidė – LNOBT choro artistė Inga Bagaliūnienė.

Operą Lietuviai atliko svečiai iš Ukrainos Liepos 1 d. festivalio LNOBT Open žiūrovų laukė Baleto Gala koncertas, kuriame greta publikos mylimų LNOBT baleto trupės solistų pasirodė ir svečiai iš užsienio teatrų. Antroje koncerto dalyje matėme mistišku mėnesienos šokiu kerinčią Šešėlių sceną iš Ludwigo A. Minkuso baleto Bajaderė.

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

E

Liepos 4 d. Valdovų rūmų kieme skambėjo vienaveiksmė Pietro Mascagni opera Kaimo garbė, neseniai atidariusi Pažaislio muzikos festivalį ir sulaukusi daugybės komplimentų atlikėjams: lietuvių solistėms Viktorijai Miškūnaitei, Ritai Preikšaitei ir kviestiniams dainininkams Aleksandrui Antonenko (Latvija), Mariai Bondarenko ir Andrejui Bondarenko (Ukraina), o taip pat LNOBT vyriausiajam dirigentui Ričardui Šumilai. Liepos 6-osios vakarą iškart po tradicinės Lietuvos himno giedojimo ceremonijos pristatomą Amilcare‘s Ponchielli operą Lietuviai šįkart atliko svečiai iš Ukrainos nacionalinės operos. Girdėjome ne tik šio teatro solistus, bet ir iš Kyjivo atvykusį chorą bei simfoninį orkestrą, diriguojamą Ukrainos nacionalinės operos vyr. dirigento Mykolos Diadiuros. Tad festivalio LNOBT Open žiūrovai, kurie laikosi tradicijos Lietuvių klausytis kiekvienų metų Valstybės dieną, turėjo puikią progą palyginti Lietuvos ir Ukrainos atlikėjų meistriškumą.

Scena iš Amžinybės ir vienos dienos

15

2023

| 4|

L N O B T

O P E N

2023 Dirigentas Ričardas Šumila

| 4|

Sopranas Viktorija Miškūnaitė

Operos Lietuviai koncertinis atlikimas

16

F E S T I V A L I S

Dirigentas Mykola Diadiura

17

2023

| 4|

Operos Kaimo garbė koncertinis atlikimas

L N O B T

O P E N

F E S T I V A L I S

2023

| 4|

Jonas Laucius ir Olesia Šaitanova (Bajaderė)

Bajaderė

18

R

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

E 19

2023

| 4|

Kristaps Jaunžeikars ir Elza Leimanė (Būties paveikslai)

Ernest Barčaitis ir Kristina Gudžiūnaitė (Infra)

20

2023

| 4|

Pirmą kartą Lietuvoje – istorinė opera, atkurta pasitelkus dirbtinį intelektą

R

A

M

P

O

S

Š

V

I

E

S

O

J

E

Vilniaus 700-ojo jubiliejaus proga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Valdovų rūmų muziejus pakvietė į unikalią patirtį. Pasiklausyti iki mūsų dienų neišlikusios Marco Scacchi muzikos, sukurtos XVII amžiuje, tapo įmanoma dirbtinio intelekto dėka. Jį pasitelkę kompozitoriai Mantautas Krukauskas ir Māris Kupčs rugsėjo 29 ir 30 d. Valdovų rūmuose pristatė operą Andromeda.

Iš praeities su dirbtiniu intelektu Kai XVII a. viduryje Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai Vilniuje buvo pristatyta opera Andromeda, daugelis Europos šalių nebuvo girdėjusios net pačio operos žanro. Deja, iki šių dienų išliko tik Virgilio Puccitelli sukurtas Andromedos libretas, o štai M. Scacchi parašytą muziką nusinešė prabėgę amžiai. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija inicijavo unikalų projektą – pasitelkus dirbtinį intelektą, atkurti dingusią operos muziką. „Andromeda – viena iš trijų Vilniaus Žemutinėje pilyje XVII a. rodytų operų (kitos dvi – Elenos pagrobimas ir Apviltoji Kirkė). Jų libretų autorius – Virgilio Puccitelli (1599–1654), su kuriuo valdovas susipažino keliaudamas po Italiją. Pirmųjų Lietuvoje atliktų operų muzikos autorystė priskiriama Vladislovo Vazos kapelos vadovui, italų kompozitoriui, kapelmeisteriui ir muzikos teoretikui Marcui Scacchi (apie 1602 – apie 1662)“, – pasakoja Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Pirmoji tokia pasaulyje Norėdama sugrąžinti prarastą istoriją, tarptautinė kūrėjų komanda pasitelkė dirbtinio intelekto įrankį (DI modelis Martin Malandro). Ir pagal išlikusią M. Scacchi bei jo amžininkų kūrybą pamėgino atkurti 1644 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje skambėjusią operą. „Kiek mums žinoma, tai pirmoji pasaulyje gyvai atliekama opera, kurios visa muzikinė medžiaga (partitūra) sukurta pasitelkus šiuolaikinius neuroninio tinklo įrankius. Nors stilistika artima ankstyvojo baroko operai, bet generuojant muziką, pasitelkę dirbtinį intelektą kaip

instrumentą, sprendimus darė nūdienos žmonės. Todėl galima sakyti, kad tai baroko operos rekreacija su XXI amžiaus įtaka,“ – sako kompozitorius Mantautas Krukauskas.

Gausi kūrėjų komanda Po beveik keturių amžių naujam gyvenimui prikeltą Andromedą pristatė atlikėjai Monta Martinsone, Shlomit Yeshayahu, Justina Kaminskaitė, Nora Petročenko, Ignas Ščesnulevičius, Jonas Sakalauskas, Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė, Ilona Pliavgo, Marija Geniušaitė, Kęstutis Alčauskis, Vytautas Vepštas, o taip pat svečiai iš Latvijos – Rūdis Cebulis ir Krišs Pozemkovskis. Grojo Baroko muzikos orkestras Cappella Concertante Vilnense, kuriam šįkart vadovavo dirigentas, senosios muzikos tyrinėtojas ir kompozitorius iš Latvijos Māris Kupčs. Jis redagavo ir Andromedos muziką, kurią dirbtinio intelekto įrankiu atkūrė lietuvių kompozitorius M. Krukauskas. Koncertinį operos atlikimą režisavo Kosmos Theatre įkūrėjas Žilvinas Vingelis, tyrinėjantis šiuolaikinių technologijų ir scenos menų ryšius. Vaizdo projekcijas, taip pat pasitelkęs dirbtinio intelekto įrankį, pagal ankstyvojo Baroko paveikslus kūrė Rimas Sakalauskas. Kostiumus operai sukūrė dailininkė Viktorija Ramanauskaitė, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius. Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis. Šventės iniciatorius – Vilniaus miesto savivaldybė, programos kuratorius – Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra Go Vilnius. Programos įgyvendinimą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Daugiau apie jubiliejui skirtą programą skaitykite www.700vilnius.lt. Projektą iš dalies finansuoja Nordplus programa.

21

2023

| 4|

V

I

S

-

A

- V

I

22

S

Kristine Opolais: 2023

| 4|

„Man nereikia mirti iš tikrųjų, kad pajaustum, ką tai reiškia“ „Pasilinksmink!“ – tai pats kvailiausias dalykas, kurį galima palinkėti žmogui, einančiam dainuoti Madam Baterflai, Toskos, Ledi Makbet ar Jenufos. Scenoje reikia gyventi tikrą gyvenimą, priversti žmones verkti, kiekvieną kartą palikti joje dalelę savęs“, – sako tarptautinio garso latvių sopranas Kristīne Opolais. Pasaulinę šlovę pelniusi dainininkė atvyksta

Rasa Murauskaitė-Juškienė Vieno interviu pavadinime cituojami tokie Jūsų žodžiai: „Niekada nenorėjau tapti operos soliste.“ Ten pasakojate, kad augdama nesvajojote stovėti operos scenoje. Kas atsitiko, kad šis požiūris pasikeitė? Taip, visiška tiesa. Iš pradžių opera nebuvo mano – tai buvo mano mamos svajonė. Dainuodavau namie, bet daugiau roką ar populiariąją muziką, o mama kadaise svajojo tapti operos soliste. Tad sykį ji pasakė norinti, kad išmėginčiau operinį dainavimą. Tada man buvo šešiolika – jaučiausi šokiruota. Juk žavėjausi Madonna, Tina Turner! Ne opera... Bet negalėjau mamai pasakyti „ne“.

į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą dainuoti pirmoje 2023–2024 m. sezono premjeroje – Giuseppe’s Verdi operoje Aida. Šiandien kiek ramiau gyvenanti solistė į operos viršukalnes įskriejo raketos greičiu. Ir nors dažnai jos karjeros kelias prilyginamas pelenės istorijai, K. Opolais primena, kad tai – tik daug sudėtingesnės istorijos dalis.

Iš mažos gimtosios Rėzeknės kas antradienį važinėdavau į dainavimo pamokas Rygoje. Išvažiuodavau autobusu anksti rytą, kad apie vidurdienį būčiau Rygoje ir galėčiau dalyvauti valandos trukmės pamokoje Muzikos akademijoje. Tai buvo tikra kankynė. Būdama šešiolikos, nežinojau, ko noriu iš tikrųjų. Svajojau apie kiną. Sakydavau mamai, kad važiuosiu į Ameriką, į Holivudą, o ji man atšaudavo: „Kur Holivudas, o kur tu?.. Pradėk bent jau nuo Rygos.“ Mama skeptiškai žiūrėjo į mano svajones. Galiausiai mečiau tas siaubingas dainavimo pamokas. Užklupo pirmoji meilė, rūpėjo pirmieji santykiai. Bet tuo metu mama nutarė persikraustyti į Rygą. Ji pardavė mūsų gražų butą Rėzeknėje ir nusipirko labai prastą būstą Rygoje, labai pavojingame rajone. Manau, mama nežinojo, kad tai nusikaltėlių rajonas, kur klestėjo narkotikų verslas. Man teko tą sužinoti pačiu baisiuoju būdu: gatvėje kelis sykius buvau užpulta ir apvogta. Paradoksalu, bet kai mama atsidūrė ligoninėje, tame prastame rajone gyvenantys romai man labai padėjo. O mama susirgo vos mums persikrausčius, kai Rygos dar visai nepažinojau. Buvau aštuoniolikos ir likau gyventi viena. Neturėjau net ko valgyti. Šalia gyvenantys romai man davė pavalgyti, palydėdavo pas mamą į ligoninę. Esu jiems be galo dėkinga. Pamačiau dvi skirtingas gyvenimo puses. Žmonės, gatvėse

Fotografė Polina Viljun

23

2023

| 4|

24

2023

| 4|

V

pardavinėjantys narkotikus, gelbėjo mano gyvenimą... Tai nepaprastai keista patirtis, kurios niekada nepamiršiu. Mamos bėdos buvo didžiulės, daktarai sakė nežinantys, ar ji išgyvens. Atmenu tą sunkų metą, kai jos laukė paskutinė operacija. Gydytojas sakė norįs išbandyti eksperimentą, ir aš turėjau pasirašyti sutikimą. Prisimenu viską kaip sapne. Šiandien apie tai ramiai kalbu tik todėl, kad atrodo, jog viskas vyko kitame gyvenime, – po viso to tarsi atgimiau iš naujo. Atmenu, kaip kalbėjau su mama, o ji nepajėgė man atsakyti. Pažadėjau, kad ji manimi didžiuosis, nes padarysiu stulbinamą operos solistės karjerą. Pažadėjau, kad vėl dainuosiu, – tik tegul ji lieka gyva. Po maždaug dviejų savaičių sulaukiau gydytojo padėjėjos skambučio kuo greičiau atvažiuoti į ligoninę. Buvau įsitikinusi, kad atvykusi sužinosiu, jog mamos nebėra. Bet išgirdau priešingą žinią: mama sparčiai taisosi. Buvau tokia laiminga! Gydytojas sakė pats negalįs atsistebėti, kad mama tokia stipri. Bet jai dar reikėjo vitaminų ir gero maisto, o aš pati tuo metu alkau... Net gydytojas manęs teiravosi apie šeimą, nes atrodė, lyg gyvenčiau gatvėje. Paklausta apie tėvą, pravirkau ir papasakojau, kad tėvą turiu, bet jis išvykęs, pinigų palikęs savo seseriai, bet ne mums. Pats gydytojas davė man pinigų, tik turėjau pasirašyti, kad grąžinsiu, kai tik galėsiu. Jis buvo nepaprastai dosnus. Įsiminiau kiekvieną jo žodį, ir po poros savaičių man buvo leista parsivežti mamą namo. Prasidėjo naujas gyvenimas. Mama sugrįžo, o aš supratau, kad turiu grįžti pas dainavimo profesorę – taip ir padariau. Ji ėmė rengti mane stojamiesiems egzaminams į Latvijos muzikos akademiją. Pirmiausia patekau į parengiamuosius kursus – mokiausi, buvau labai laiminga, gavau stipendiją. Ji buvo nedidukė, bet džiaugiausi galėdama nusipirkti kavos. Tuo pat metu dar buvau ir šokti pradėjusi: sykį kažkokia moteris tiesiog sustabdė ir paklausė: „Gal norėtum šokti?“ Atsakiau: „Ne.“ Bet ji puolė įtikinėti, kad mano kūnas tam tinkamas. Iš dviejų šimtų merginų ji vėliau atsirinko šešias, tarp jų ir mane. Dvi savaites mokiausi šokti, o tada laukė peržiūra. Šokome naktiniuose klubuose, buvome tarsi Bacardi reklamos komanda. Patirtis buvo beprotiška, bet ji leido užsidirbti. Jaučiausi laimingiausia pasaulyje. Deja, po poros metų manęs laukė drama: buvau išmesta iš akademijos. Mano vokalo dėstytoja buvo sukrėsta ir nuėjusi pas akademijos rektorių klausė: „Kodėl? Juk jos dainavimas įvertintas devynetais ir dešimtukais.“ Jai buvo paaiškinta, jog mano muzikos teorijos žinios labai prastos. Dėstytoja sutriko: „Ji ne dirigentė, o dainininkė. Jai tereikia solfedžio ir dainuoti!“ Bet buvo

I

S

-

A

- V

I

S

pasakyta, kad sprendimas nebus keičiamas. Vėliau pas rektorių nuėjau pati. Man atsakė: „Gali pasilikti, bet už mokslą teks mokėti.“ Atsakiau, kad neturiu tam pinigų. Ir žinote, koks buvo jo atsakymas? Jis pasakė, kad esu graži ir jauna, tad problemų susirasti pinigų nebus. Galite įsivaizduoti? Šią istoriją pasakojau visiems, kai po poros metų tapau pagrindiniu Latvijos nacionalinės operos sopranu. Kai išmetė iš akademijos, atrodė, kad gyvenimas baigtas. Neišmaniau, ko griebtis. Tuo metu vienas pažįstamas, pamatęs mane verkiančią, paklausė: „Kas atsitiko? Juk tu taip gražiai dainuoji!“ Jis pasiūlė nueiti pas savo dėstytoją Nacionalinėje operoje ir mokytis privačiai. Užgimė viltis, bet ir privačioms pamokoms reikėjo pinigų. Vaikščiojau po įvairias organizacijas, bankus, mama parašė kultūros ministrui – prašėme pinigų ir mokslui akademijoje, nes ketinau tęsti studijas ten. Pinigų gavome, į akademiją sugrįžau, bet tik pusmečiui. Man trūko dainavimo pamokų – jos vyko vos du kartus per savaitę, o visa kita buvo teorija. Pagalvojau, kad noriu tik dainuoti, ir nutraukiau studijas. Už gautus pinigus toliau mokiausi privačiai, netrukus įsidarbinau operos chore. Ten dirbau pusantrų ar dvejus metus, o tada dalyvavau perklausoje ir iškart gavau vaidmenų. Taip ir prasidėjo mano kelias. Toliau karjera šovė it raketa. Dirbau prisimindama, ką esu pažadėjusi mamai, o galiausiai ir pati suvokiau, kad opera man patinka. Tuo metu buvau tiesiog įsitikinusi sėkme. Norėčiau dabar turėti tiek pasitikėjimo, kiek tada. Žinojau, kad dainuosiu La Scaloje, Metropolitan Opera teatre, kitose didžiosiose salėse. Žurnalistai Latvijoje iš manęs juokėsi ir klausė: iš kur tai žinote? Atsakydavau, kad tiesiog žinau. Kai vos po kelerių metų minėti teatrai ėmė mane kviestis, visai nenustebau, kai kas nors pavadindavo ragana. „Ką ji daro? Kaip jai tai pavyksta?“ Žmonės dažnai nekreipia dėmesio į užkulisius. Nemato, ką žmogus turėjo pereiti, kiek dirbti. Latvijos operoje manimi patikėjo vos keletas žmonių, tarp jų ir Andris Žagaras, kuris suteikė galimybę, davė vaidmenų. Jis matė, kad kai kiti choristai išeidavo, aš likdavau teat­re. Stebėdavau repeticijas. Buvau apsėsta dainavimo ir naujų žinių siekio. To nematydami žmonės manė, kad man viskas atėjo savaime. Štai kodėl Latvijoje dažnai esu pavadinama pelene. Kodėl pelenė? Ji juk viską gavo iškart, o mano gyvenimas buvo labai nelengvas. Dideli dalykai neįvyksta staiga. Matome vien staigų žmogaus šuolį aukštyn, bet nežinome, ką jis iki tol patyrė. Sėkmė aplankė perklausoje pas Danielį Barenboimą. Pasiūlymą dalyvauti gavau net ne

25

2023

| 4|

V

2023

| 4|

I

S

-

A

- V

I

S

iš savo, o iš vadybininkės, dirbančios su kitu mano dėstytojos studentu. Buvo ieškoma Tatjanos naujam Eugenijaus Onegino pastatymui. Skubiai išvykau į Vieną. Labai bijojau, nes tai buvo pirma mano kelionė. Pasirodė, kad vadybininkė, surengusi perklausą, yra labai žymi, nors tada to nežinojau. Nuvykusi netgi nakvojau jos namuose. Tatjanos vaidmens tąkart negavau, bet po kiek laiko Barenboimas pasiūlė dainuoti Berlyno valstybinėje operoje Toską. Merginai iš Rygos tai buvo didžiulė sėkmė. Pirmoji mano sutartis – Toska, septyni spektakliai Berlyno valstybinėje operoje! Neįtikėtina! Susisiekęs su ta vadybininke, Barenboimas sakė norintis, kad dainuočiau ne tik Toską, – po metų jis mane norėjo matyti ir kaip Poliną naujame Sergejaus Prokofjevo Lošėjo pastatyme, kurį pats ir dirigavo. Operą statė tuo metu jau labai žymus Dmitrijus Černiakovas. Lošėjas buvo bendras Berlyno valstybinės operos ir La Scala teatro pastatymas. Čia tai bent! Bet aš to ir tikėjausi. Nors po pirmosios perklausos Barenboimas aštuonis mėnesius tylėjo, tikėjau, kad tikrai atsilieps. Pavyduoliai Latvijos nacionalinėje operoje šnabždėjosi: „Na, ne tokia jau ji ir gera.“ Bet aš nenustojau tikėti. Iš kur tas toks įsitikinimas, nežinau. Kai Barenboimas atsiliepė net ne su vienu, o su dviem pasiūlymais, apstulbusi buvo net mano dėstytoja. Sako: „Ar tu supranti? Tau pasiūlė dainuoti Toską ir naujame Lošėjo pastatyme su Barenboimu. Ar supranti, ką tai reiškia?“ Kiekvienas žingsnis po Berlyno, po La Scalos vedė tolyn. Po jų buvo Miunchenas, kur beveik tris sezonus buvau pagrindinis sopranas, paskui Metropolitan Opera, kur irgi buvo labai panašiai. Bet viskas vyko pamažu. Po Lošėjo ir Toskos buvo laikas, kai darbo neturėjau, – iki susiradau vadybininką. Taigi viskas vyko po žingsnelį, o žmonės mato tik galutinį vaizdą. Istorija išties nepaprasta, vietomis net sunku ja patikėti. Akivaizdu, kad viršukalnės pasiekiamos sunkiu darbu, bet kaip jose išsilaikyti? Be abejo. Sutampa daug įvairių veiksnių. Daug kas pasikeičia, kai tampi mama. Ne tik dėl to, kad jautiesi pavargusi. Didžiausią pokytį išgyvenau ne tada, kai gimė dukra Adriana, nes iš pradžių ji tiesiog keliaudavo su manimi „lagaminuose“. Karjerą Metropolitan Opera teatre pradėjau 2013 m. Magdos vaidmeniu operoje Kregždutė. Po debiuto iškart buvo pasiūlytos šešios kitos sutartys – taip įvyko vos ne pirmą kartą istorijoje. Tas pat buvo pasiūlyta tik Annai Netrebko po jos debiuto ten.

26

Po Kregždutės į Metropolitan Opera grįžau po beveik metų – dainavau Madam Baterflai. Rytą po pirmos premjeros, pusę septynių ar septintą, paskambino Peteris Gelbas, Metropolitan Opera generalinis direktorius, ir paprašė tą pačią dieną dainuoti Bohemą. Buvo ankstus rytas, o iš vakaro po sėkmingos premjeros šventėme su vadybininkais. Grįžau namo apie trečią, miegoti nuėjau penktą, nes adrenalino pliūpsnis buvo didžiulis. Baterflai vaidmuo buvo didžiulė sėkmė, buvome labai laimingi. Tad tokį ankstų rytą sulaukusi generalinio direktoriaus skambučio sunkiai supratau, ko jis iš manęs nori. O jis pasakė, kad susirgo Bohemoje Mimi turėjęs dainuoti sopranas. Operos HD transliacija jau suplanuota. „Po didžiulės vakarykštės sėkmės, manau, turėtum dalyvauti šioje transliacijoje, kurią tau buvome suplanavę kitąmet. Juk gali dalyvauti jau dabar!“ – pasakė jis. Buvau tokia mieguista, kad net nesupratau, ką reiškia tas „HD“. Blogiausia, kad Mimi buvau nedainavusi jau metus, – partiją reikėjo tiesiog iš naujo išmokti. Pasakiau Peteriui, kad vargu ar iki vakaro spėsiu prisiminti visą vaidmenį. O jis: „Ne, transliacija ne vakare, pradedame 12.30, tai matinée – dieninis – spektaklis! Rodysime operą visam pasauliui.“ Nepaprastai išsigandau ir pasakiau: „Ne, tai neįmanoma.“ Bet po penkių minučių perskambinau: „Gerai, kada turėčiau būti teatre?“ Buvo pasakyta, kad dešimtą, paklausta, ko man iš jų reikėtų. Pasirodo, dar net nebuvo kostiumų – juos reikėjo paruošti iki transliacijos... Paprašiau pianisto, kad galėčiau prisiminti vaidmenį. Buvo beprotiška. Bet ši beprotybė man atvėrė visas duris – šis beprotiškas matinée labai mane išgarsino ir visiškai pakeitė gyvenimą. Prisiminsiu jį visą gyvenimą, nes įėjau į Metropolitan Opera istoriją – iki manęs to niekas nebuvo padaręs. Žinoma, tai buvo labai rizikinga. Dabar susidūrusi su panašia situacija jokiu būdu nekartočiau. Anuomet buvau pernelyg išprotėjusi ištarti „taip“. Karjeros pradžioje dainininkui labai svarbu būti drąsiam, pasitikėti ir rizikuoti. Tik vėliau pavargstame per daug dirbdami. Kai Adrianai sukako septyneri, supratau, kad turiu sustoti, nes atėjo laikas dukrai eiti į mokyklą. Darželio ji niekada nelankė, nes nebuvo kam ją palikti. Mama, žinoma, padėjo, bet juk ji ir pati dirbo. Nebuvo vyro, kuris pasirūpintų dukra, visuomet buvau kartu su ja. Bet tokia mano dalia ir esu dėl to laiminga. Asmeniniame gyvenime įvykus pokyčių, gimus vaikui, atėjus laikui jam eiti į mokyklą, sunku išsilaikyti aukščiausiame lygyje. Jeigu yra vyras, kuris padeda ir gali prisiimti dalį atsakomybės, tai įmanoma, nes yra laiko pailsėti. O

V I S - A - V I S

aš viską turėjau daryti vienu metu ir pati. Buvo labai nelengva. Mano tarptautinė karjera prasidėjo 2008 m., o 2011 m. gimė Adriana. Iki 2016 m. buvau aktyvi – dainavau Metropolitan Opera teatre, Miunchene, Covent Gardene, kitur. Dukrą vis dažniau palikdavau Latvijoje, o jai būti be manęs labai nepatiko. Supratau, kad ir pati tada negaliu atsipalaiduoti. Kai ji serga ar galbūt turi psichologinių bėdų, o aš toli, nuolatos nervindavausi. Vienu metu buvau labai pavargusi, ilgėjausi dukros ir supratau, kad opera nebeteikia malonumo. Nebuvau laiminga. O kai nesi laiminga, negali nešti į sceną šviesos. Mes, menininkai, turime nešti šviesą. Kiekviena sveika mama pirmenybę teikia vaikui. Atmenu, kai pranešiau, kad ketinu sustoti ir rūpintis vaiku, mano vadybininkas pasakė: „Kristīne, negali to daryti, tai tas pat, kas iššokti iš greitai važiuojančio traukinio.“ Tai tiesa. Neturėdamas vaikų, gali išsilaikyti viršūnėje be atvangos dirbdamas. Ilgos pertraukos negalimos. Bet turėjau tai padaryti dėl dukros. Dabar manęs klausia, ar nesigailiu. Ne. Dukra lanko mokyklą, jai manęs reikia dar labiau, nes artėja paauglystė. Adriana man svarbiausia. Jeigu kas prašytų rinktis, visada rinkčiausi tik vaiką. Kita bėda, su kuria susiduria daug kolegų, – balso problemos. Bėgant metams, kaip tik apie keturiasdešimtmetį, keičiasi hormonų pusiausvyra. Tada turi iš naujo ištyrinėti savo balsą, tapti dar techniškesnis. Kai esi jaunas, dainuoji su jėga, adrenalinu, talentu, – viską pagauni labai greitai. Man pasisekė, kad karjerą susikūriau dar iki dukrai gimstant ir pradedant lankyti mokyklą. Todėl dabar nesijaudinu. Galiu koncertuoti, renkuosi tai, kas man patogu. Štai ir ši Aida yra arti mano namų. Žinoma, į operą grįšiu, jei tik jai manęs reikės, bet kiek vėliau. O dabar džiaugiuosi, kad galiu koncertuoti ir tokiais ypatingais pasiūlymais kaip ši Aida. Kitąmet suplanuota ir Ledi Makbet iš Mcensko apskrities. Pagaliau galiu pagalvoti ir apie įrašus, kam anksčiau nebuvo laiko. Gyvenimo grožis – nesiskųsti ir būti už viską dėkingam. Plácido Domingo nesustojo niekada – dirbo ir tebedirba iki šiol. Bet jis visuomet keliauja su šeima, jam nepaprastai daug padeda žmona, kuri nėra menininkė, dainininkė. Poroje vienas iš dviejų turi stovėti ant žemės. Menininkui reikia partnerio, kuris padėtų. Tačiau esu labai stipri asmenybė, negalėčiau būti su kuo nors, kas sėdi namie. Mano galva, vyras turi dirbti, būti aktyvus, stiprus. Bet mano srityje abiem dirbti sunku. Kaip tik dėl to nebesame drauge su buvusiu vyru ir dukros tėvu. Bet kartu dirbame, ateityje numatyta gražių bendrų projektų. Jis dar labiau užsiėmęs nei aš: vadovauja dviem orkestrams,

nuolatos keliauja. Normalu, kad negalima turėti visko. Ilgainiui supranti: yra laikas karjerai, viršūnėms ir yra laikas sustoti, pasirūpinti savimi ir vaikais. Paskui vėl bus galima kopti aukštyn. Vienas geriausių to pavyzdžių – Renée Fleming. Ji visada derino profesinį ir asmeninį gyvenimą. Ilgą laiką operose nedainavo, bet rengė nuostabius rečitalius. Dainininkui labai svarbu susitarti su savo ego. Neabejoju, kad daugelis menininkų, o ypač menininkių, susiduria su panašiais sunkumais. Na bet dabar norėčiau klustelėti apie Aidą. Tai viena gražiausių romantinio repertuaro operų, išskirtinė tiek muzika, tiek siužetu. Kuo Aidos personažas Jums yra išskirtinis tarp tragiškųjų operos veikėjų? Esu dainavusi Aidą prieš daugelį metų dar Latvijos nacionalinėje operoje. Tada dainuodavau viską, nes buvau pagrindinis sopranas. Turėjau gerą mokytoją, gerą techniką, turbūt tik dėl to tas visko dainavimas nesunaikino mano balso esant 26-erių. Trys ar keturi skirtingi vaidmenys per savaitę: Zenta, Baterflai, Toska ir... Aida. Ją, tiesa, atlikau tik dukart Rygoje ir dar tiek pat – gastrolėse. Tuo pat metu dainavau ir daug Puccini, ir Wagnerio Zentą. Bet kai ryžausi imtis Aidos, daug kas manė, kad tai beprotybė. Mano dėstytoja tąkart sakė: „Aidoje yra viskas. Puccini gali dainuoti tiesiog garsiai, emocijomis. Esi labai emocinga, aistringa – to ir reikia Puccini’ui. Bet Verdi kitoks. Neužteks vien aistros ir entuziazmo.“ Buvo nelengva, bet padainavusi Aidą supratau, kad balsas tapo gražesnis. Išmokau kažką, ko net dėstytoja nebuvo išmokiusi. Yra daug gražių operų – Traviata, Don Karlas, Likimo galia, bet, patikėkite, Aida yra kažkuo ypatinga. Šis vaidmuo turi ypatingą lyrizmo ir dramatizmo derinį. Aida turi būti lyriška, jautri ir aistringai dramatiška. Myliu šį vaidmenį, nes jis atspindi mano asmenybę. Kad esu labai lyriška ir jautri, supratau ėmusis Undinės – ją dainavau Miunchene. Pastatymas buvo toks nuostabus, kad tiek savo balse, tiek sieloje radau naujų spalvų. Dabar, grįždama prie Aidos, jaučiuosi panašiai. Nebėra taip lengva, kaip anuomet, kai buvau 26-erių, bet vis dar jaučiu lyrizmo ir dramatizmo ryšį. Taip pat tas patriotinis, kančios dėl meilės aspektas, politika. Dabar šie dalykai ypač aktualūs. Jaučiamės arčiau viso šito, nes žinome, ką reiškia karas, vykstantis taip arti. Suprantame, ką reiškia skausmas dėl savo žemės. Tai jausmai, per kuriuos norėjau pereiti. Norėjau imtis Aidos, sudėti į ją savo nerimą, nerimą dėl savo žemės. Ką daryčiau, jei jausčiau stiprius

27

2023

| 4|

V

2023

| 4|

I

S

-

A

- V

I

S

jausmus žmogui, kuris yra priešas? Galiu tik įsivaizduoti tokią situaciją. Prisipažinsiu, kad lemiamu veiksniu dainuoti Aidoje tapo tai, jog ją diriguos Sesto Quatrini. Galbūt niekas neprisimena, bet Sesto Lietuvoje pirmą sykį pasirodė diriguodamas mano solo koncertui. Tada Lietuva jį išgirdo. Graži paralelė: 2016 m. jis su manimi čia debiutavo, o dabar, kai išvyksta, vėl pasirodys su manimi. Kai Sesto paklausė, ar sutikčiau dainuoti Aidą, dar nebuvau pagalvojusi apie šį sutapimą. Svarbu buvo tik tai, kad Sesto prašo dainuoti Aidą. Tiesa, prieš pasakydama „taip“, paprašiau trumpai supažindinti su pastatymu ir režisieriumi – man tai labai svarbu. Bet kai jis atsiuntė keletą nuotraukų ir sužinojau, kokia bus pabaiga, atsisakyti negalėjau. Labai laukiu Aidos finalo! Dar net nežinau, kaip pasiseks, bet džiaugiuosi pasiryžusi šiam iššūkiui. Kadangi užsiminėte, kad su Sesto Quatrini esate pažįstami jau senokai, papasakokite, kaip susipažinote. Kuo šis dirigentas ypatingas? Su Sesto susitikome 2016 m., kai dainavau naujame Manon Lesko pastatyme Metropolitan Opera teatre. Muzikos vadovas buvo Fabio Luisi, o Sesto – jo asistentas, sėdėdavo šalia per visas repeticijas. Sykį prieš operos transliaciją rengėme viešinimui skirtą nedidelį filmuotą operos fragmentą – aš, pianistas ir Sesto, kuris man dirigavo, nes Fabio tąkart negalėjo. Atlikau nedidelę ariją iš Manon Lesko. Jaučiausi labai patogiai ir iškart supratau, kad šis jaunas dirigentas yra tikras maestro. Dirigentas neretai nori tave kontroliuoti, nuolatos prašo į jį žiūrėti. Niekada neduos tau laisvės, nes bijo. O maestro, priešingai, suteikia tau visą laisvę, bet sugeba ir kontroliuoti taip, kad nė nejauti. Patikėkite, turiu daug patirties dirbdama su geriausiais pasaulio maestro. Žinau, ką sakau. Kaip tik tuo metu, kai filmavome, svarsčiau, kas galėtų diriguoti mano Baltijos koncertų turui. Reikėjo tokio, kuriuo galėčiau pasitikėti, su kuriuo nereikėtų daug repetuoti, nes to labai nemėgstu: repeticijos vargina, dažnai yra nebūtinos. Ieškojau žmogaus, kuris mane girdėtų, nes žinojau, kaip noriu atlikti arijas. Reikėjo dirigento, turinčio geras rankas, suprantančio muziką. Atmenu, klustelėjau Sesto: „Gal norėtumėt diriguoti mano turui?“ Jis įsistebeilijo į mane savo didelėmis mėlynomis akimis ir perklausė: „Atsiprašau?“ Pakartojau. Jis ir toliau stovi įsmeigęs akis. „Gal jūs užsiėmęs?“ Tada pagaliau atsakė: „Ponia Opolais, turbūt juokaujate? Nebūsiu užsiėmęs, net jei esu. Viską atšauksiu ir mielai

28

diriguosiu jūsų koncertams!“ Jis buvo nepaprastai mielas. Po Baltijos koncertų turo 2016 m. su Sesto daugiau nedirbau, bet matydama, kokią karjerą jis padarė, manau, kad buvau teisi. Pirmiausia teisus buvo F. Luisi, bet aš buvau viena pirmųjų dainininkių, pasitikėjusių juo, – juk pakviečiau diriguoti visą mano koncertų Baltijos šalyse turą – keturis koncertus. Papasakojote daug įdomių, jautrių, kartais net neįtikėtinų istorijų – dėkui už tai. Užbaigsiu mudviejų pokalbį paprastu klausimu: kas stovint operos scenoje Jums teikia daugiausia džiaugsmo? Pasakysiu nuoširdžiai: man tai patinka tik todėl, kad galiu vaidinti. Vis dar mąstau labiau kaip aktorė nei dainininkė. Man svarbiausia emocijos, tada vaidyba, o dainavimas – tik įrankis. Svarbiausia – vaidmuo. Žinau, kad 90 procentų operos dainininkų svarbiausia yra dainavimas, bet, mano nuomone, technika – dar ne viskas. Gražus balsas – puiku, bet tai, ką tuo balsu, kūnu ir protu galima sukurti scenoje, – tiesiog stebuklinga. Operų muzika nuostabiai graži, kompozitoriai buvo tikri genijai. Turime galimybę tas gražias melodijas dainuoti, būti nuostabios tradicijos dalele. Ne visi tą gali daryti, net ir norėdami. Bet man svarbiausia scenoje kurti meną, o balsas – tik įrankis persikūnijimui įvykti. Džiaugiuosi turėdama tokį išskirtinį gyvenimą, išgyvendama visas tas istorijas. Mano kasdienybė labai paprasta, mėgstu paprastus dalykus. O scenoje persikūniju ir tuo mėgaujuosi. Galiu gyventi įvairiose epochose, tapti skirtingais žmonėmis. Ieškau charakterių pliusų ir minusų, jų elgsenos priežasčių. Galiu scenoje mirti ir jausti visas kitas emocijas. Man nereikia mirti iš tikrųjų, kad pajausčiau, ką tai reiškia. Tai stebuklinga, bet nepaprastai sudėtinga. Emocingam žmogui labai sunku sugrįžti iš vaidmens – tą patį išgyvena ir aktoriai. Bet tai, ar neri giliai, labai priklauso nuo asmenybės. Pasirinkti negalime – jei esi menininkas, nersi giliai. Ir po to reikės laiko atsigauti. Amerikietiškas stilius, kai prieš einant į sceną tau sakoma: „Pasilinksmink“ – ne man. Tai pats kvailiausias palinkėjimas, kokį galima ištarti dainininkui, einančiam dainuoti Baterflai, Ledi Makbet, Toskos ar Jenufos. To niekada nesupratau ir nesuprasiu. Mes nesilinksminame. Scenoje mes gyvename tikrą gyvenimą, priverčiantį žmones verkti, ir kiekvieną kartą joje paliekame dalelę savęs. Pasirinkę šią profesiją, privalome. Tai sunku, bet nepaprastai gražu.

29

2023

| 4|

PR AR ME P M O SJ

EŠ VR I A E SS O J P E A

S

I

T

I

N

K A

N

T

Iš(si)laisvinanti

30

Aida

2023

| 4|

Jūratė Katinaitė Pirmuosius septyniolika karjeros metų – nuo 1836-ųjų, kai pradėjo pirmąją operą Obertas, iki 1853-iųjų, kai buvo pastatyta Traviata, – Giuseppe Verdi praleido kaip compositore scritturato – nuo impresarijų valios priklausomas samdinys, nuolat besiderantis su teatrais ir trupėmis, karštligiškai vykdantis užsakymus, menkai galintis kontroliuoti temas ir libretus, o vėliau įnirtingai taisantis juos per repeticijas. Šį laikotarpį Verdi vadino „metais galeroje“ ir lygino save su vergais, prakaitavusiais prie irklų senovės romėnų laivuose. Per šį tarpsnį (nuo 23 iki 40 metų amžiaus) Verdi sukūrė devyniolika operų bendradarbiaudamas su septyniais libretistais ir devyniais teatrais. „Galeros metų“ pabaigoje Verdi sukūrė tris šedevrus – Rigoletą (1851), Trubadūrą ir Traviatą (abi 1853). Šios populiariosios trilogijos (taip ji buvo vadinama) triumfas išpirko Verdi iš „vergijos“. Sukūręs šedevrų trio Verdi tapo paklausiu, gerai apmokamu kompozitoriumi. Ypač Traviata atnešė ne tik šlovę, bet ir finansinę sėkmę. Kompozitoriumi susidomėjo Paryžius – sulaukta dviejų prabangių grand opéra užsakymų – Sicilijos mišparų (1855) ir Don Karlo (1867). Itin pelningas buvo Sankt Peterburgo imperatoriškojo teatro užsakymas – Likimo galia (1862). Iš carinės Rusijos iždo Verdi gavo 60 000 Prancūzijos frankų. Tai maždaug dvidešimt kartų daugiau, nei gaudavo rusų kompozitoriai už nacionalinę operą.

1868 m. Paryžiuje mirus Gioacchino Rossini, Verdi tapo turtingiausiu ir populiariausiu kompozitoriumi Europoje. Tačiau vis dažniau jam norėdavosi, kaip sakė, „viską mesti“ ir ramiai sau ūkininkauti bei užsiimti paprastais gyvenimo malonumais. Dar 1851 m. Šiaurės Italijoje, netoli gimtojo Buseto, kompozitorius įsigijo Sant’Agatos dvarą, į kurį vis taikėsi pabėgti nuo varginančio operos pasaulio. Priešingai nei Richardas Wagneris, kūrybą laikęs išskirtine lemtimi, Verdi operų rašymą vadino darbu. Sunkiu darbu, nuo kurio vis labiau norėjo pailsėti. Ne, Verdi nebuvo godus pragmatikas, jis tiesiog žinojo, kiek jėgų ir nervų atsieina naujas kūrinys, kad ir koks pasakiškas honoraras lauktų. Tačiau Aida – viliojantis Kairo užsakymas! Priešingai nei tvirtina muzikos istorijoje išplitę gandai, Aida nebuvo sukurta Sueco kanalo atidarymo proga. Tiesa, Egipto chedivas Ismail-paša, vadinamas Ismailu Didžiuoju, tokį prašymą pateikė – paprašė Verdi ta proga sukurti ką nors šlovinga – himną ar odę. Verdi atsisakė pareikšdamas nepratęs rašyti proginių kūrinių. Vis dėlto egiptiečiai neatlyžo. Ryžęsis išgauti iš žymiausio ir populiariausio kompozitoriaus naują kūrinį, chedivas pasiūlė daug patrauklesnį užsakymą – naują operą iškilmingam Kairo operos teatro atidarymui. Tai turėsiąs būti nacionalinis veikalas – vienas didžiausių ir vertingiausių Ismail-pašos valdymo laikotarpio paminklų. Netrukus Kairo teatro direktorius atsiuntė kompozitoriui laišką, kuriame siūlė milžinišką būsimos operos biudžetą, prabangų honorarą (keturis kartus didesnį, nei prancūzai sumokėjo už Don Karlą), geriausius solistus, neribotą repeticijų skaičių, o libretą rašytų garsusis egiptologas Auguste’as Mariette’as, Egipto muziejaus Kaire įkūrėjas. Bet Verdi vis tiek nesutiko, kol... kantrybės netekęs Mariette’as patarė Egipto valdžiai kreiptis į kitą garsų operų kūrėją – mitologinius siužetus labai mėgstantį vokietį Wagnerį, kuris, jei tik susidomės, sukurs išties didingą dalyką! Štai tada Verdi ir apsisprendė priimti Egipto valdžios užsakymą.

31

Kūrinio premjera vis buvo atidedama. Per Prancūzijos ir Prūsijos karą, Paryžiaus apgulties metu, dekoracijos ir kostiumai buvo įkalinti Prancūzijos sostinėje. Be to, vyko įtempta kova dėl premjeroje dainuosiančių solistų, dėl kurių Verdi, kaip visada, turėjo tvirtą nuomonę. Dėl visų nesklandumų galiausiai buvo nuspręsta Kairo teatro atidarymo proga 1869 m. parodyti Rigoletą. Tik 1871 m. Kalėdų išvakarėse Kairo teatre pagaliau suskambo Aida. O po pusantro mėnesio, 1872 m. vasario 8 d., įvyko jos premjera Milano La Scala teatre. Kas gi egiptietiška yra Aidoje? Siužete panaudoti Heliodoro Etiopinių pasakojimų motyvai. Šiame antikiniame graikų metraštyje aprašoma pavydi princesė, įsimylėjusi graikų karį, kuris, deja, myli įkalintą Etiopijos princesę. Šaltinyje yra ir triumfo scena, ir teismo scena, po kurios mylimieji palaidojami gyvi, bet visgi, kitaip nei operos herojai, sugeba pabėgti. Remdamasis šia fabula, Mariette’as prigalvojo daugybę detalių, kad, kaip pats sakė, opera įgytų kuo ryškesnį vietos koloritą. Nors buvo labai išsilavinęs ir atsidavęs Egipto istorijai, Mariette’as Aidoje paliko nemažai istorinių netikslumų: egiptiečiai negarbino dievo Vulkano, nestatė triumfo arkų (ir viena, ir kita

priklauso romėnų kultūrai), nepuolė priešų iš pasalų ir nenaudojo ceremonijose trimitų. Mariette’o sukurtą fabulą libretu pavertė Antonio Ghislanzoni, su kuriuo kompozitorius darbavosi rengdamas naują Likimo galios redakciją. Dabar Verdi jau nebuvo beteisis „galeros“ vergas, todėl nemažai prisidėjo prie libreto, ginčijosi dėl eilučių ilgio ar kokius žodžius parinkti. Nemažą įnašą į libretą įnešė ir kitas Verdi bičiulis – impresarijus ir libretistas Camille’is Du Locle’is, kūręs libretą paryžietiškajai Don Karlo versijai. Aidoje Verdi dar labiau išplėtė muzikinės dramaturgijos kontrastus – nuo išraiškingų personažų charakteristikų iki monumentalių scenų, nuo intymios dramos iki mases užvaldžiusių emocijų. Šiems kontrastams išreikšti prireikė didžiulės kompozitoriaus meistrystės, kad kūrinys neprarastų vientisumo ir įtaigos. Ankstesnėse kompozitoriaus operose viešpatavo vokalas, o Aidoje jis kaip niekad daug dėmesio skyrė orkestrui. Kompozitoriaus ambicijas kurstė Wagneris, apie kurio efektingas operų orkestruotes sklido kalbos visoje Europoje. Verdi net nevyko į premjerą Kaire, mat buvo susitelkęs į partitūros taisymus prieš Milano premjerą, kurią laikė nepalyginti svarbesne.

Scenografės Sigitos Šimkūnaitės eskizas 2023 m. Aidos premjerai

2023

| 4|

PR A R ME P M O SJ

EŠ VR I A E SS O J P E A

S

I

T

I

N

K A

N

T

32

2023

| 4|

Kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės eskizai 2023 m. Aidos premjerai Vis dėlto personažų muzikinių psichologinių portretų kūryboje niekas negalėjo prilygti vėlyvajam Verdi. Pasak amerikiečių muzikologo Richardo Taruskino, Wagneris, sekdamas graikų tragedijų pavyzdžiu, norėjo operą grąžinti prie jos apeiginių ar epinių šaknų, o Verdi norėjo būti muzikos Shakespeare’u. Aidoje daug moterų aistrų ir skausmo. Kai kurių šaltinių duomenimis, kurdamas šią operą, Verdi užmezgė romaną su dainininke Teresa Stolz, kilusia iš Bohemijos, ir siekė, kad ji atliktų Aidos vaidmenį. Kaip žinome, tuo metu jis buvo vedęs kitą solistę ir savo mūzą Giuseppiną Strepponi. Galbūt todėl kompozitorius, blaškydamasis tarp savo jausmų ir dviejų moterų, taip stipriai įbalsino ir operos herojų dramą. Paprastai operose meilės trikampyje du vyrai kovoja dėl vienos moters, šiuo atveju – priešingai: Aida ir Amneris kenčia ir kovoja dėl Radameso. Šioje operoje kompozitorius pateikia naują požiūrį į mirtį. Tai nebe nuosprendis ir sielvartas, o paguoda: nepakėlę žemiškų kančių, Aida ir Radamesas patiria saldų katarsį laukdami mirties kaip išsivadavimo ir persikėlimo į laimingesnį pasaulį. Po daugelio metų paprašytas

palyginti Don Karlą ir Aidą, Verdi pasakė, kad keletas Don Karlo puslapių vertingesni už Aidos, bet Aida yra „labiau gelianti ir (atleiskite už žodį) teatrališkesnė“. Aida tiek fiziškai, tiek emociškai taip išvargino kompozitorių, kad jis galutinai apsisprendė baigti karjerą ir pagaliau pasimėgauti užsitarnauta gerove. Verdi’ui niekaip negalėjo šauti į galvą, kad po šešiolikos metų jo ilgamečio leidėjo Tito Ricordi įpėdinis – sūnus Giulio – vėl pažadins jo kūrybines ambicijas ištardamas Shakespeare’o vardą! Tuomet 73-ejų Verdi sugebėjo debiutuoti Otelu kaip visai kitoniškos muzikos dramaturgijos magas, tikrasis muzikos Shakespeare’as! t Per nacionalinės operos trupės gyvavimo šimtmetį Aida Lietuvoje pastatyta šešis kartus. Visi pastatymai scenoje užsibuvo ilgai, tad beveik visi solistai repertuare turėjo vaidmenų šioje operoje. Du kartus (1927 ir 1934 m.) Aida pastatyta Valstybės teatre Kaune. Trečią kartą ji tapo paguoda pirmosios sovietų okupacijos metais: 1940–1941 m. sezoną trupė buvo

33

2023

| 4|

priversta rugsėjį pradėti propagandine rusų sovietinio kompozitoriaus Ivano Dzeržinskio opera Tykusis Donas, bet jau spalį susitelkė į atgaivą – Aidos premjerą. 1963 m. įvyko Aidos premjera Vilniuje, senajame teatro pastate J. Basanavičiaus gatvėje, o 1975 m. – jau naujojoje scenoje, išpuoštoje legendinio dailininko Liudo Truikio scenovaizdžiais ir kostiumais. 1997 m. parengta pirmoji atkurtos nepriklausomybės laikų Aidos premjera. Opera tapo ir pirmuoju režisūrinio teatro įvykiu LNOBT scenoje. Nors originalesnių bandymų būta ir anksčiau (1992 m. režisieriaus Jono Vaitkaus ir dailininkės Dalios Mataitienės Nabukas; 1995 m. slovakų režisieriaus Miroslavo Fischerio bei dailininkų Adomo Jacovskio ir Aleksandros Jacovskytės Makbetas), išties drąsią režisūrinę viziją pateikė tada iš egzilio grįžęs režisierius Jonas Jurašas Aidoje. Tada pirmą kartą taip drastiškai išsiskyrė tradicinio teatro ir naujosios režisūros adeptų požiūriai, kuriuos aprašė Rolandas Rastauskas esė knygoje Privati teritorija (Vilnius: Apostrofa, 2009): „Spektaklio autotematizmą pabrėžia <...> daug nepagrįstų ginčų sukėlęs režisieriaus ir scenografo ėjimas: Kūrėjo figūra ir jo „kryžius“ – Fortepijonas, atsidūręs pačiame operinio

vyksmo epicentre. Kritikai priekaištavo Adomui Jacovskiui už įkyrų to paties ženklo vartojimą ar ne ketvirtame spektaklyje iš eilės. Nemanykime, kad mūsų scenografijos klasikas yra toks naivus, jog nepajėgtų atskirti vienareikšmio ženklo nuo daugiareikšmio simbolio. Kaip tik tokį „totalinį“ simbolį mes ir regime spektaklyje: Fortepijonas čia ir kompozitoriaus Dievas, ir jo prakeiksmas, ir pačios itališkos operos likimas. Tas vienintelis autentiškas, tačiau nebylus liudininkas spektaklio pabaigoje tampa grėsmingu tarsi Egipto piramidė antkapiu, grąžinančiu protagonistus į tikrąjį jų kapą – Verdi partitūrą. Na, o pats Kūrėjas man labiau priminė ne įsivaizduojamą kompozitoriaus alter ego, o autorių, kurio vaizduotėje užgimęs vyksmas jau nebepriklauso nuo jo valios. Tai mes, t. y. teatras ir žiūrovai, prikeliame Verdi tam, kad jis prikeltų mus. Kūrinys parašytas, ir Verdi jau nebegali pridėti nė gaidos. Nė ženklo“ (p. 280–281).

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

34

T

Laukdami premjeros susitinkame Aidą ir Amneris – „Tegyvuoja meilė!“ Giuseppeʼs Verdi opera Aida savo gyvavimą pradėjo 1871 m. gruodžio 24 d. Kairo karališkuosiuose rūmuose. Daugiau nei 150 metų tai yra neblėstančio populiarumo kūrinys, nuolat atliekamas įvairiomis menininkų interpretacijomis. Libretisto Antonio Ghislanzoni išrašyta drama, Verdi perteikta muzikos kalba, pergalingai, tiesiog su triumfu, vis atsinaujina įgaudama novatoriškų spalvų ir atspalvių, nors jos prasminė gelmė laikui bėgant išlieka. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lapkričio 10 d. įvyks Aidos premjera, kurios režisierius Gediminas Šeduikis, muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini. Galima sakyti, kad esminė šios operos kolizija vyksta tarp dviejų mylinčių moterų – Aidos ir Amneris, tad šiame interviu susitinka, savuosius pasaulius atskleidžia Aidą įkūnysianti Viktorija Miškūnaitė ir Amneris atliksianti Justina Gringytė.

Mielosios, kas Jums, ne vieną dešimtmetį esančioms operos pasaulyje, yra kompozitorius Giuseppe Verdi? Justina Gringytė: Dainininko gyvenime Verdi yra vienas svarbiausių kompozitorių. Kaip sakoma, Verdi turi „nešti ant savo pečių“, iš tikrųjų taip ir yra. Jo kūryboje drama ypač koncentruota; kompozitorius nešvaisto laiko mažareikšmėms detalėms, jokių lengvesnių sprendimų, šalutinių vingių. Brandžiajame Verdi repertuare drama yra tiesiog koncentruota esencija, ir dainininkas visa tai turi išreikšti balsu: viena vertus, gražiu bel canto, kita vertus, sodriai dramatišku. Kaip tik todėl Verdi yra išskirtinis kompozitorius. Jo kūrybai atlikti reikia puikiausios dainavimo technikos, jo muzikos eilutės neleidžia pasislėpti! Esi vienas pats su Verdi muzika. Scenoje niekas tavęs neužgoš, nei auksas, nei sidabras, nei jokie scenovaizdžio paveikslai! Esi tu ir muzika. Tai be galo sunku, bet itin vertinga. Verdi kūryba, jo paliktas repertuaras ypač svarbus dainininko gyvenime, jis augina.

Elvina Baužaitė

Verdi reikalauja maksimumo: tiek dainavimo technikos prasme, kad galėtum perteikti tai, kas parašyta, tiek dramatizmo. Bet žodis „dramatizmas“ kartais suprantamas kaip „ryškumas“, „garsumas“, netgi perdėta visko gausa; iš tikrųjų dramatizmas Verdi kūryboje ženklina emocinę koncentraciją, prasminį sutelktumą. Tai neabejotina Verdi kūrybos dominantė, ypač brandžiajame repertuare, kuriam priklauso Aida: čia kiekviena partija, kiekviena eilutė maksimaliai sutelkta į tai, ką norima pasakyti. Man kompozitorius Verdi yra genijus. Norėdama dainuoti nors bent kiek taip, kaip galbūt kompozitorius rašydamas įsivaizdavo, įgyvendinti bent vieną to procentą, turiu sutelkti visas savo jėgas ir pajėgas visų žmonių, kurie dirba kartu su manimi, turiu panaudoti savo patirtį, nes tai begalinė atsakomybė. Jaučiu didžiulę privilegiją galėdama atlikti Verdi muziką. Viktorija Miškūnaitė: Turbūt nepasakysiu nieko naujo teigdama, kad Verdi laikomas operos tėvu, kad jo veikalai yra klasikinės operos

Fotografė Monika Penkutė

35

2023

| 4|

P

2023

Fotografas Paul Marc Mitchell

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

T

36

37

etalonas. Vis dėlto ruošiant Aidos partiją natūraliai kilo noras plačiau pasidomėti jo kūrybos ir gyvenimo vingiais. Radau nemažai bendrų idėjų. Man ypač patiko ir pasirodė artimas jo požiūris į meną ir kūrybos procesą. Pavyzdžiui, garsioji jo mintis iš 1887 m. liepos 14 d. laiško: „Norėčiau, kad jaunuolis, nusprendęs rašyti [t. y. kurti. – V. M.], negalvotų, kaip bus pavadintas: melodistu, realistu, idealistu, futuristu ar dar velniažin kokiais pedantizmais. Muzika ir harmonija turėtų būti viso labo tik priemonės menininko rankose, kuriomis jis galėtų atlikti (kurti) muziką, ir jei išauš tokia diena, kai jis apskritai nustos kalbėti apie melodiją, harmoniją, vokiečių ar italų mokyklas, apie praeitį, ateitį ir t. t., tada galbūt ir įsiviešpataus Menas.“ Daugelyje pasisakymų kompozitorius tvirtina, kad kūrėjas turi sekti savo širdimi, kad turi, jo žodžiais tariant, „nusilenkti įkvėpimui“, ir tada talentas, jei yra tikras ir nuoširdus, atves menininką į sėkmę ir pripažinimą. Verdi garsėjo kaip liaudies kūrėjas, jis net yra sakęs: „Kuriu liaudžiai, ne kritikams.“ Tuo turbūt esame panašūs, nes ir aš tikiu, kad dainavimo technika ir balso savybės yra tik priemonės rezultatui pasiekti, o nuoširdumas ir aklas atsidavimas kūrybiniam impulsui, tegu ir ne visada atitinkančiam akademines to meto nuostatas, yra tikrasis menininko pašaukimas ir misija. Viktorija, ką Jums reiškia susitikti Aidą, tapti ja? Ko tikitės? Viktorija Miškūnaitė: Nelengva į tai atsakyti dar neprasidėjus repeticijų maratonui, nes konkretus pastatymas, režisieriaus vizija, galų gale dekoracijos, kostiumai gali stipriai paveikti galutinį personažo paveikslą, o kartais net kontrastuoti su klasikiniu ir įprastu įsivaizdavimu, todėl kurdama kiekvieną vaidmenį esu tam tikra prasme įpareigota palikti erdvės statytojų fantazijai. Šiandien galėčiau tik bendrais bruožais pasidalyti pirminėmis impresijomis, kilusiomis analizuojant muzikinę medžiagą. Aida, kaip ir daugelis Verdi personažų, yra kankinė – ji įkalinta vyro meilės ir tarsi kažko didingesnio – tėvynės meilės, tėvo, artimųjų meilės – priešpriešoje. Vėl, galiu sakyti tradiciškai, aktualizuojama tiek kartų̃ problematika, tiek ta amžina dilema, kai ant svarstyklių padėti asmeniniai jausmai ir patriotizmas, kuris operoje reiškia ne tik įsipareigojimą, bet ir savo genties, savo šalies meilę. Taigi Aida simboliškai atspindi kiekvieno mūsų kasdienius pasirinkimus, kuriuos kartais tenka daryti plyštančia širdimi, neretai jie iš tikrųjų drasko

2023

| 4|

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

sielą, kai verčia rinktis vieną iš dviejų, atrodo, vienodai svarbių dalykų. Tokiais atvejais tikrai, regis, vienintelė galima išeitis – pasitraukti iš gyvenimo. Tai būdinga romantinio heroizmo forma, artima paaugliškam maksimalizmui, – viskas arba nieko! Vertybiniai idealai iškeliami taip aukštai, kad mirti dėl jų tampa vos ne siekiamybe, tarytum taip būtų įrodoma aukščiausia, absoliuti jų vertė. Galbūt atpažįstu ir save, savo kategorišką požiūrį į moralines vertybes, bet šiandien vis dėlto nenorėčiau taip niūriai piešti gyvenimo. Jei kakta atsitrenkiu į uždarytas duris, ieškau langų – tikiu, kad gyvenime jų yra apsčiai, tik svarbu neužstrigti prie galbūt šabloninių sprendimų. Reikia nepailsti, ieškoti kitų kelių ir kovoti iki galo, tikėti šviesa ir meile. Mes privalome širdyje turėti viltį. Juk vis dėlto gyvenimas yra pati didžiausia dovana žmogui. Justina, esate sukūrusi ne vieną Amneris, tad pasidalykite, ką Jums reiškia dar kartą susitikti Amneris, tapti ja? Justina Gringytė: Taip, Amneris man jau ne pirmoji. Ne vienerius metus ją mokausi ir vėl mokausi iš naujo... Daug techninių niuansų, kuriuos kas kartą bandai tobulinti, naujai žvelgi į vieną, kitą ritminę reikšmę... Bet vienas pats gali padaryti tik tiek: išmokti muzikinį, žodinį tekstą, o visa kita lemia dirigentas ir režisierius. Dar nepradėjau repetuoti Amneris naujajame LNOBT spektaklyje, žinau tik tiek, kad turėtų būti tradicinė interpretacija, bet nežinau Amneris nuosprendžio: kokia ji ir ką nori šiame pastatyme pasakyti; kaip sumanyta perteikti Amneris gyvenimą ir tragediją, kuri yra didžiulė. Todėl kol kas negaliu pasakyti, kaip viskas bus. Šiuo metu tiesiog susigrąžinu ją, brandesnę, mėginu įžiūrėti naujų spalvų joje, panaikinti kitų interpretacijų atspalvius. Labai daug meilės ir savęs pačios matau kiekvienoje Amneris natoje. Mielosios, kas Jumyse prieš suskambant pirmajai Jūsų įkūnijamų veikėjų natai ir nuskambėjus paskutinei? Kas pabunda, lieka, užmiega iki kito karto? Viktorija Miškūnaitė: Egiptas. Ta magiška, neužmirštama, užburianti šalis, kupina kontrastų ir stebuklų. Keliavau po Egiptą pandemijos metu, buvau nuvykusi kelis kartus, kaskart aplankydavau vis kitą regioną, pasirinkdavau vis kitą maršrutą. Tai nebuvo tingios turistinės kelionės, veikiau – aktyvios

K A

N

T

38

pažintinės. Išnaršiau šią šalį skersai išilgai, vykstant į Mozės kalną teko pakeliauti ir su vietiniais beduinais, neaplankyta liko tik viena Vakarų dykuma. Įspūdinga viskas: dykumos ir oazės, Nilas, ryžių plantacijos, milžiniškas, didžiausias pasaulyje, Nasero tvenkinys, Nubijos dykuma, Luksoras (istoriniai Tėbai), Karalių slėnis, daugybė šventyklų ir archeologijos paminklų. Apie Egiptą galėčiau pasakoti valandų valandas, man tai atradimų šalis. Susidomėjau Afrika, todėl prieš operos statymą norėjau aplankyti ir Etiopiją, Aidos gimtinę, bet ten dėl didelių karščių ekskursijos pradedamos tik lapkritį. Tad nuvykti į šią šalį – maža mano svajonė! Justina Gringytė: Pirmiausia didžiulis jaudulys, ypatingas to momentinio, – nes tai ne įrašas, o momentas, kuris atėjo, kuris praeis ir kurio nebeliks, – įvykio emocijos išraiškos laukimas. Lauki ne tik patirties, bet pačios savo būsenos muzikoje, jos perteikimo... Tikrai laikas prieš suskambant pirmajai natai yra išskirtinis. Kai ji ima skambėti, dainuoji ir, kaip sakau ir manau, taip ir turėtų būti, nebent kas nenumatyta vyksta asmeniniame gyvenime. Turi leisti sau nerti į gelmę ir būti joje. Nuskambėjus paskutinei natai pasijunta tam tikras išsekimas. Pilnatvė, bet ir išsekimas. Pilnatvė, nes tikiesi, kad padarei viską, ką galėjai, pasakei visa, ką norėjai, ir išjautei tai, kas tuo metu svarbiausia, o išsekimas, nes žiūrovams visada atiduodi viską, ką turi, nieko nepasilieki. Bet tai, ką atiduodu, sugrįžta su kaupu. Manau, tai natūralus energijų virsmas – dalijimasis. Taip augama. Atsakomybė niekada neužmiega – nei prieš pirmą natą, nei po paskutinės natos, ji visada jautriai budi, yra maksimali. Kairo karališkuosiuose rūmuose G. Verdi operos Aida premjera įvyko 1871 m., tad seniau nei prieš 150 metų. Kodėl, Jūsų nuomone, ši opera turi būti LNOBT repertuare? Kuo ji reikšminga mūsų laikų žmonėms? Viktorija Miškūnaitė: Ne taip seniai opera buvo ne tik aukščiausias, kone absoliutus meno šedevras, bet ir įvykių įvykis visuomenės gyvenime. Jos pastatymų nepaprastai laukta, eita žiūrėti su didžiausiu užsidegimu. Dabar, kino industrijos amžiuje, opera natūraliai pasitraukė į meno nišos šešėlį ir kartais dėl savo tarsi prarasto aktualumo vadinama naftalinu ar muziejiniu žanru. Galbūt todėl šiandien operos meno vairą natūraliai perėmė režisieriai,

Fotografė Monika Penkutė

39

2023

| 4|

P R E M J E R A S

| 4|

įvairiomis interpretacijomis mėginantys sugundyti žiūrovus pažvelgti į gerai žinomas istorijas kitaip. Būna atvejų, kai jie, desperatiškai stengdamiesi sušiuolaikinti siužetus, paverčia operas pigiomis karikatūromis. Galbūt yra dalis tiesos tame, kad opera, kaip ir tobula technika tapyti karalių portretai, tam tikra prasme yra istoriškai atgyvenusi meno rūšis, bet juk tai, kas patikrinta laiko, tampa klasika, galų gale tai yra kultūros paveldas. Norisi, kad opera gyvuotų ir visada turėtų gerbėjų. Todėl esu linkusi manyti, kad operas geriausia statyti ir rodyti taip, kaip jos buvo sumanytos, – atspindint to meto atmosferą, problemas, nes tai tam tikru būdu veikia kaip vizuali istorijos pamoka, o aktualumas išlieka vertybinis – juk ir tada, kaip ir dabar, žmonės susidūrė su tomis pačiomis problemomis – jausmų dramomis, sprendė vidinius vertybinius konfliktus, išgyveno tikriausias asmenines kolizijas. Aida išskirtinė savo egzotika – afrikietiška dvasia, todėl smagu, kad ji papuoš teatro repertuarą ir, tikiu, ilgai džiugins žiūrovų ausis ir širdis! Justina Gringytė: Ak... Aida – labai sudėtinga opera, labai graži, bet ne ta, kurios sparnais nuskrieji... Tai rimta, sunki opera, priverčianti dainininkus dirbti su savo pedagogais. Negali atlikti šios operos pagrindinių partijų vien todėl, kad esi jas dainavęs prieš dešimt metų ar prieš metus, – negali! Jeigu nori bent jau taisyklingai padainuoti, turi labai daug dirbti. Žvelgdama iš profesinės perspektyvos, manau, kad Aida, kaip iš esmės ir visos Verdi operos, teikia vokalinę discipliną, tai puiki galimybė augti, siekti brandos. Teatras, siūlydamas tiek lengvesnių, tiek sunkesnių kūrinių repertuarą, orientuojasi į platų publikos spektrą, atsižvelgia į įvairius skonius, poreikius, bet visada turi išlikti šis augimo aspektas. Aida nėra vien didžiulių filosofinių apmąstymų kūrinys, ši opera leidžia kiekvienam įsijausti į veikėjų gyvenimo dramą, o kartu mėgautis išskirtinės kokybės muzika. Aida yra be galo reikšminga visame muzikos meno istorijos kontekste. Jau daugiau nei pusantrų metų gyvename Rusijos karo prieš Ukrainą tikrovėje. Iki 2022 m. vasario 24-osios tai atrodė XXI amžiuje neįmanoma, vis dėlto mūsų dabartis yra tokia. Kiek ir kaip tai veikia ir keičia Aidos suvoktį? Viktorija Miškūnaitė: Hm... Prisiminiau įdomų faktą. Rengdama Aidos partiją ir ieškodama istorinės medžiagos apie jos sukūrimo aplinkybes, perskaičiau netikėtą dalyką. Pasak

Fotografas Paul Marc Mitchell

2023

40

P A S I T I N K A N T

41

2023

| 4|

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

istorinių šaltinių, Egiptas ir Etiopija niekada nekariavo! Karinis konfliktas tarp jų kilo tik po (!) šios operos premjeros: 1874-aisiais karo veiksmus Etiopijoje pradėjo Egipto gubernatorius Ismail-paša – tas pats, kurio užgaida buvo pastatytas Kairo operos teatras, tas pats, kuris užsakė Aidą. Susidaro įspūdis, kad pašą taip paveikė operoje vaizduojama triumfo scena, jog jis panoro ją išgyventi tikrovėje. Tai tik patvirtina, koks didelis meno poveikis! Komiškiausia, kad dvejus metus trukusį karą Egiptas gėdingai pralaimėjo, šaliai tai reiškė didžiules skolas, o pašai kainavo postą. Sėkmingai apsigynusi Etiopija ne tik išliko nepriklausoma, bet ir užsitikrino regione politinį stabilumą. Įdomus fenomenas, kurį aprašo ir Carlas Jungas, – kolektyvinė pasąmonė. Ją ne tik veikia, bet ir formuoja visuotinė žiniasklaida (taip pat ir menas), o ji savo ruožtu formuoja ateities tikrovę. Išties nepaprasta! Todėl ir Rusijos–Ukrainos karo fone norėtųsi priminti, kad mūsų mintys yra labai svarbios. Privalome tikėti, tvirtai tikėti šviesiųjų jėgų pergale. Justina Gringytė: Nuo to meto, kai Verdi sukūrė Aidą, netgi nuo tų laikų, kurie vaizduojami šioje operoje, pasaulyje karas iš esmės niekada nebuvo pasibaigęs: tai vienur, tai kitur nuolat vyksta įvairūs kariniai konfliktai. Be abejo, galime susieti dabartį su Aida ar su Trubadūru, galų gale su daugeliu kitų operų, nes, į kurios jų istoriją bepažvelgtume, sąsajų tikrai rastume. Kiekvienoje jų įprasmintos žmogiškos ar nežmogiškos būtybės, aktualizuojama pati būtis, amžinieji būties klausimai vienaip ar kitaip apmąstomi visuose kūriniuose. Aš nenorėčiau gretinti Rusijos karo Ukrainoje su Aida. Gal ir būtų įdomu, ką apie tai mano žmonės, ką tai reiškia, pavyzdžiui, mūsų Vaidui Vyšniauskui – Kristianui Benediktui, – kuris su Liudmyla Monastyrska, viena garsiausių pasaulyje Aidų, dainavo Dnipre ką tik įvykusioje Aidos premjeroje.

K A

N

T

42

Esu pasižadėjusi, kiek įmanoma, atsiriboti nuo karo tematikos, nuo baisių, liūdnų dalykų, nes nenoriu ir negaliu temdyti savo gyvenimo, kuris yra vienintelis, kuris vyksta dabar ir tik čia, kur esu. Niekas nežino, kaip ilgai jis tęsis. Džiaugiuosi savo gyvenimu, branginu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, žinoma, jausdama empatiją pasauliui, bet stengdamasi sveikai atsiriboti, nes kitaip galima prarasti savo esatį tame siaube, skausme, kuris egzistuoja pas mūsų kaimynus, įvairiose pasaulio vietose. Noriu būti Verdi dramoje, jo operos pasaulyje, šį kartą įprasminamame mūsų režisieriaus Gedimino Šeduikio. Ko palinkėtumėte sau, taip pat visai kūrybinei komandai, solistų ansambliui ir, žinoma, premjeros laukiančiai publikai? Justina Gringytė: Kaip visada, kaip kiekvieną rytą, popietę ir vakarą, linkiu visiems ir sau sveikatos! Tai svarbiausia: būdami sveiki, galime dalytis savo darbais, talentais, dovanomis, patirtimi, pojūčiais ir jausmais. Tad būkime sveiki, kad galėtume dainuoti, groti, šokti – įvairiopai perteikti muzikos meną, o publika galėtų ateiti ir tuo mėgautis. Be galo svarbi kiekvieno mūsų asmeninė gerovė, ramybė, džiaugsmas, kūrybinė laisvė, ypač vidinė laisvė gyventi, kuri įgalina mus siųsti pasauliui daugybę žinučių. Viktorija Miškūnaitė: Linkiu kiekvienam pagalvoti apie gyvenimo prioritetus: moralines vertybes, patriotizmą. Taip, jis svarbus, bet meilė svarbesnė. Ir kalbu ne vien apie dviejų širdžių jausmus – tai tik akivaizdžiausia, žmonėms suprantamiausia metafora, – bet apie agapę – artimo meilę. Kai ji gyva, nėra ir negali kilti jokių karų, tėra tik pagarba žmogui, gyvybei ir taika! Todėl „Viva lʼamore!“ Tegyvuoja meilė!

43

2023

| 4|

44

Kaip gimė pasaulis? 2023

| 4 | Lietuviška mitologija persmelkto baleto

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Pradžioje nebuvo nieko premjera

P

R

E

M

J

E

R

Lietuviško veikalo gimimas nacionalinio teatro scenoje – itin retas ir labai svarbus reiškinys. Pastarąjį dešimt­ metį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gimė vos keletas lietuviškų kūrinių. Tad gruodžio 1 d. įvyksianti choreografės Živilės Baikštytės baleto Pradžioje nebuvo nieko premjera intriguoja lietuviškumu. Svarbu ir tai, kad kūrėja pasirinko ne kokį nors literatūros kūrinį, o beprotiškai sudėtingą pasaulio sukūrimo mitą, maža to, ji nesirėmė konkrečiomis istorijomis, o sukūrė savo mitą, į sceną perkėlė savą pasaulio suvokimą. Tad drauge su libreto autoriumi Evaldu Jaru, kompozitoriumi Antanu Jasenka, scenografe ir kostiumų dailininke Giedre Brazyte susėdome pasikalbėti apie spektaklio kūrimą ir artėjančią premjerą.

Noriu nuoširdžiai padėkoti, kad sutikote pasikalbėti. Knieti paklausti, kokia yra Jūsų choreografinė, muzikinė, tekstinė, scenografinė šio kūrinio idėja? Ką norite juo perteikti? Živile, pradėkime nuo Jūsų. Živilė Baikštytė (Ž. B.). Pagrindinė spektaklio mintis – susikūrimas, visa ko pradžia. Kai prieš keletą metų kūriau pirmąją spektaklio versiją, mane buvo sudominusi lietuvių, baltų mitologijos idėja. Domėjausi, kaip iš genčių gyvenimo remiantis literatūra ir žiniomis būtų galima sukurti savą istoriją. Labai domino baltų dievai, mitologija, buvo įdomu, kaip viskas veikia, pradėjau lyginti ir sužinojau, kad toks gyvenimo būdas buvo būdingas ne tik mums, – ir visame pasaulyje galime rasti panašumų. Tad tokia ir pirminė idėja. Reikėjo padaryti dviejų veiksmų spektaklį, sukurti istoriją ir, svarbiausia, – savo mitą, nes mitus žmonės kuria norėdami ką nors pasakyti. Labai padėjo libreto autorius Evaldas Jaras – visas mano išsiblaškiusias mintis jis suguldė į istoriją. Antanas Jasenka (A. J.). Mano muzikinė kūryba patyrė keletą lūžių, kuriuos suvokiu kaip asmeninę pažangą. Ankstyvojoje kūryboje visada aktyvuodavau elektroninę, triukšmo muziką. Ir visuomet antrame plane skambėjo harmoniniai, melodiniai dariniai. Tarsi jie būtų padėti naudoti ateityje. Po daugybės metų kūrybos teatre į pirmą planą iškilo tos harmoninės, ritminės, derminės, melodinės, meloso linijos. Triukšmas, garsų rezonavimas nuėjo į antrą planą. Todėl įvykus šiai kaitai atsirado

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

T

45

2023

| 4|

Kristupas Antanaitis

akustinės muzikos poreikis. Žinoma, ir toliau kūryboje naudoju elektroniką, dažnu atveju – kaip naujo instrumento galimybes akustinėje erdvėje ir muzikoje. Todėl šis mano baletas tik įtvirtina tokį kūrybinį pasirinkimą. Sąmoningai naudoju didelį simfoninį orkestrą, truputį elektronikos, remiuosi savo esminiu kūrybos principu – pusiausvyros dėsniu, simetrija. Tai perteikiu ir šiame balete. Evaldas Jaras (E. J.). Mes, gyvieji, esame privilegijuoti – mums leista pamatyti, „kas buvo toliau“ ir „kuo baigėsi“ artimųjų gyvenimai. Nori nenori prašosi apibendrinimai, išvados. Kol dar galime, tol bandome ką nors keisti ir eilinį kartą suprantame, kad ne materialiniai dalykai svarbiausi. Kartais, atrodo, tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas, – tik pasijusti visaverte šitos begalybės dalimi, užuosti rytą, rudenį, upę. Nieko su savim neišsineši, tad, kol dar gali, kvėpuok ir gyvenk santarvėje su aplinka, dalykis tau atseikėta meile. Tokių trapių akimirkų pasitaiko kasdien, tereikia būti pasirengusiam jas įsileisti, bet... Rutina, darbai, reikalai... Tokie ir liekame – su įsivaizduojama laime ir paviršutiniška meile, kai tikroji kasdien praeina pro šalį. Kūrinyje tai išreiškiama Aušrinės personažu, pasirodančiu tik tą trumpą akimirką, kai naktį keičia rytas. Jos trapumas tarsi simbolizuoja tą neapčiuopiamos meilės, ilgesio, o kartu ir laimės jausmą. Tai dėl jos Žmogus spektaklyje nedvejodamas aukoja gyvenimą, šiuo poelgiu rodydamas kitiems, kuriuo keliu turime eiti, nes tik dėl to ir verta gyventi.

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

Giedrė Brazytė (G. B.). Scenografija kuria nuotaiką, atmosferą, praplečia siužeto liniją. Vaizdais kuriamas visatos ir mito gimimas, gyvybės atsiradimas. Atmosfera formuoja išorinius ir vidinius pasaulio kūrimo santykius. Judesiais ir plastika šokėjai pasakoja siužetą, o aš siekiu sukurti erdvę, kurioje susiduria meilė, išdavystė, susitaikymas ir pasiaukojimas. Pagrindinė scenografijos idėja ir yra sukurti scenoje atmosferą, būsenas, kur švelnumas ir brutalumas, mažas ir didelis egzistuoja šalia, kovoja tarpusavyje ir stumia visą istoriją į priekį. Kas buvo, kai nebuvo nieko ir kai viskas atsirado, kas įvyko, kaip kito materija, emocija ir mitas? Mūsų kalbos fenomenas yra neiginio neiginys, iš minuso padarantis pliusą. Kas buvo prieš Didįjį Sprogimą? Tikslas – atrinkti teiginius ir neiginius, atspindėti ir įgyvendinti išsikeltus tikslus.

Fotografė Laura Vansevičienė

Gerbiamas Antanai, balete matome tokius veikėjus kaip Saulė, Mėnulis. Kokiomis išraiškos priemonėmis kūrėte jų muzikinius paveikslus? Apskritai, koks bus orkestras, jo dinaminė skalė?

Evaldas Jaras

K A

N

T

46

Minėti personažai atstovauja mito ideologijai. Šiame parametre dalyvauja mitas, archaika, medžiotojo sąmonė, maisto rinkikai, būsimos visatos kūrėjai ir t. t. Kitaip tariant, tai poreikis išlikti ir pasidauginti. Personažai susiduria patys su savimi, sprendžia labai paprastas problemas, o jos pasirodo esančios gyvenime pačios svarbiausios. Vyksta dangaus kūnų, vėliau – žmogaus, kažko tikro paieškos. Siekis sukurti erdvėlaikį, kuriame vyksta neišmatuojamos tiesos paieškos, – toks mūsų baletas. Ir tik susidūrus su klaida prieinama prie vidinės personažų dramos, kur klausimas „KAS AŠ ESU?“ tampa svarbiausias. Kaip ir minėjau, tam turime nuostabų įrankį – simfoninį orkestrą. Neribotos galimybės simfoniniu garsu pateikti minėtas kūrybines pozicijas. Modernizmas ir postmodernizmas šiuo atveju ir yra konsonansas ar melosas. Senovės graikai melosą vadino melodija. Tai burtas. Kitaip tariant, tai, kas pasakojama šokiu, garsu, priveda prie visų paslapčių atrakinimo muzikoje, jų išskleidimo. Vaizde keliaujama naratyvu, kaip Dievas kuria žmogų, aš keliauju muzikoje: ką jaučia kuriamas žmogus, kas jis? Taigi

47

Fotografas Artis Dzerve

2023

Antanas Jasenka

tokiai konstrukcijai, manau, neišvengiamai būtinas vėduoklės principas. Nedubliuoti kuriamo vaizdo, šokio kosmologijos – baleto muzika turi išsiskleisti iš paprastumo. Na, bent jau to siekiau. Ar rašydamas muziką įsivaizdavote choreografiją? Galbūt tai padėjo, o gal, priešingai, trukdė kurti? Daug dirbau šiuolaikinio šokio žanre su daugybe pasaulinio lygio šokėjų ir manau, kad esu supratęs viena – muziką reikia kurti iš esmės. Šokėjas, choreografas, režisierius kurs savo naratyvus, girdėdamas muziką priims savo sprendimus. Vienintelė korekcija – muzikos trukmė. Todėl nereikia nieko daryti specialiai, kurti muzikos šokiui, teatrui ar kokiam nors vaizdo meno dariniui. Muzika turi būti pilnakraujė savo vidiniu turiniu, garsų plastika, dinamika. Kurdamas tokiu principu neblokuoju kitų, neprimetu savo išankstinės nuomonės, išankstinio žinojimo, taip atsikratau formalizmo ir diktato scenoje. Muzika šokiui turi suteikti laisvę reikšti kūnu raides, žodžius, sakinius, šauktukus, klaustukus, bet jokiu būdu neturi duoti atsakymų, o suteikti galimybę kalbėti. Žiūrovas tada kuria savo naratyvus. Todėl rašydamas baleto muziką nemėginau ko nors įsivaizduoti, ypač choreografijos. Muzika yra procesas scenoje, todėl labai gerai, jei tai pavyksta. Tada pavyksta ir šokis. Esate parašęs nemažai muzikos. Ar sunku kurti, plėtoti baletą?

Kad muzika atitiktų rezultatą, kuris tenkintų mane kaip kūrėją, be galo sunku. Visiškai nesvarbu, ar kuri operą, baletą, ar eksperimentinę, elektroninę muziką. Žanras – tai tik nuoroda, apie ką muzika turi kalbėti. Kurdamas turi žinoti, kodėl tai darai, kam tai darai ir ką nori tuo pasakyti. Pastarasis dalykas, ko gero, pats svarbiausias kiekvienam garsus kuriančiam kompozitoriui. Toliau – tik profesija ir amato išmanymas, kaip viską sudėti partitūroje, lieka tik techniniai dalykai. Nors tam taip pat reikia daug atidumo ir kruopštumo. Kokius elementus Jums svarbu pavaizduoti šokyje, librete, scenografijoje? Ž. B. Mite svarbu centras: po viso to, kas susikuria kaip žvaigždės, Saulė, Mėnulis, dangus, Žemė, pagrindiniu dalyku, savotiška varomąja pasaulio dalimi, tampa meilės gimimas. Mano spektaklyje meilė yra lygu Aušrinė, kaip ji ateina į pasaulį. Kad meilė liktų nepakitusi, švari ir tyra, reikia kažką paaukoti, o ką paaukoti, nepasakosiu (juokiasi), žiūrovai pamatys patys. Yra visa ko meilė: žmogaus, gamtos, visumos, tai dvasinis Žmogaus ir Aušrinės kontaktas. Vieni žmonės mato ir jaučia dievų buvimą, galbūt net geba su jais bendrauti, o kiti, deja, to visiškai nepastebi. Kartais būna, kad pasaulyje gimsta žmogus, kuris aiškiai regi dievus, o kitiems jie neegzistuoja. Svarbu skleisti dvasią ir šviesą žmonėms. Spektaklio fabuloje yra daug dalykų, kurie svarbūs ir šiuolaikiniame pasaulyje. Mano kūryboje nėra jokios

| 4|

P

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

N

T

48

danguje – tik maži šviesos taškeliai, o kokios jos iš arti? Kaip atrodo ar atrodė Laumės ar Monai? Yra jų aprašymų ir pasakojimų apie juos, bet ar šias būtybes kas nors matė? Todėl turiu begalinę laisvę sukurti tai, kaip pati suvokiu. Svarbi kiekviena kostiumo detalė, ji padeda paryškinti judesį, kurti vaizdą. Šįkart kostiumams įgyvendinti pasitelktos įvairios technologijos ir netradiciniai gamybos būdai, kuriuos žiūrovai pamatys scenoje.

2023

| 4|

Giedrė Brazytė

K A

buities, tai dvasiškai pakilus spektaklis, bent jau aš to noriu, o kaip pavyks, pamatysime per premjerą. (šypsosi) E. J. Kasdienis sąlytis su gamta, regis, sufleruoja, kad atsakymų joje ir reikia ieškoti. Tada prisimename protėvius, pagonybę. Bet pagonybę, kaip ir bet kurią kitą religiją, reikia išmanyti. Pasakojant istoriją, lengva pasiklysti tarp apeigų, gausių dievybių, jų giminystės. Todėl vis dėlto ne pagonybė čia svarbiausia. Svarbiausia – tikėjimas. Be tikėjimo nieko nėra. Kaip ir be meilės. Kai paklysti ir jauti, kad kelias, kuriuo eini, neteisingas, reikia grįžti atgal. Kartais net į pačią pradžią, ten, kur dar nebuvo nieko, ir pradėti iš naujo. Pabandyti suvokti, ką darom ne taip, ko nesupratom. Pastovėti šalia srūvančio laiko ir įsiklausyti. G. B. Svarbu ne pavaizduoti, o sukurti sceninę atmosferą, personažą, pasaulį, kuriuo patikėtų kiti, kad gali toks egzistuoti. Pasaulis su Monais ir Laumėmis, pasaulis, kuriame dangumi skrieja žvaigždės, Saulė myli Mėnulį, o Žmogus pasiaukoja dėl Aušrinės. Noriu sužadinti žiūrovų vaizduotę, kad patirtų kūrimo, meilės ir pasiaukojimo stebuklą. Svarbūs ir kostiumai, jie – sceninio vaizdo dalis. Kostiumas turi būti patogus šokėjui, padėti skleistis personažo charakteriui, o žiūrovui – kurti magijos iliuziją. Tai uždaviniai, su kuriais susiduriu kurdama kostiumus. Istorinės dramos kostiumas gali turėti kontekstų, istorinių elementų, o šiame baleto pastatyme aiškių atspirties taškų nėra. Mes nežinome, kaip atrodo ar atrodė Praamžius ar Liucinas, žvaigždės

Kūrinys kalba apie visa ko pradžią, pagonybės laikus. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami? G. B. Scenarijaus pagrindas – mitas ir mitologija, mūsų lietuviškos šaknys, mūsų kultūrinis pagrindas, kurį dažnai pamirštame, netgi jo nevertiname. Mūsų mitų pagoniškų dievybių panteonas prilygsta graikų dievybėms. Spektaklis kalba apie kūrybą, Dievo kūrybą, arba pačią pradžių pradžią – kūrybą iš nieko. Tai apima mitą, pasaką, fejeriją, atmintį, praeitį, emocijas, meilę – kūrybos sprogimą, kur egzistuoja emocijos ir jausmai, kur materija tampa gyva. Šokiui yra labai daug vietos tai papasakoti. Esu kūrybinėje kelionėje kartu su puikia kūrėjų komanda: kartu mąstome, dėliojame vaizdus, garsus, judesius. Sudėtingus dalykus reikia perteikti labai paprastai. Choreografijai reikia muzikos, šokėjui reikia kostiumo, žiūrovui reikia scenografijos. Visa tai – baletas Pradžioje nebuvo nieko (ir viskas atsirado)... A. J. Kadangi baleto libretas kalba apie antilaiką, antilaiko dominantę, vadovaujuosi teatro muzikos kūrybos idėjomis, savotišku vėduoklės principu. Siužete yra personažų, kurie neturi laiko dimensijos, todėl muzikoje naudoju gana paprastus, gerai atpažįstamus dalykus: melosą, konsonansą, ritmo simetrijas ir pan. Taip praplėsdamas balete antilaiko dogmą, atsidūriau emociniame, atminties, archajiniame laike. Sakyčiau, kad pradedamas pokalbis su žiūrovu apie laiką, jo trapumą, o iš tiesų nukeliaujama į begalybę, kuri kartojasi žmogaus atmintyje, kūno ląstelėse, įvykiuose, kuriuos sukuria personažai. Personažas tampa daugiabriaunis, kūrybiškas, nesutinkantis, besipriešinantis ir aktyvus antilaiko dogmoje. O muzika tada suvokiama kaip laiko ženklų seka. Tokias kūrybines vėduokles naudoju kurdamas muziką teatrui: nesvarbu, ar tai būtų dramos, lėlių, ar operos, baleto teatras. Šis principas koreliuoja ir su tekstu, ir su vaizdu, ir su choreografija ar režisūra. Tekstas šiuo atveju yra šokis, žmogaus kūnas ir jo plastika.

49

2023

| 4|

Scenografės ir kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės eskizai

Živile, ar smarkiai spektaklis pakito nuo pirminės 2019 m. versijos? Esminė idėja liko ta pati, bet anas spektaklis buvo labiau poezija, o šis – istorija. Be abejo, pakito choreografija, nes labiausiai keitėsi muzika, tad prie jos teko taikytis iš naujo ir, žinoma, aš pati šiek tiek pasikeičiau, daug kas dabar jau kitaip atrodo. Kaip manote, kodėl šiais laikais svarbu kalbėti apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą? Šiandien mes labai daug ką pamiršome, nebemokame atsigręžti atgal, viskas vyksta labai greitai. Pasaulis neatsirado per dieną, gal tik mituose viskas įvyksta per savaitę, nors man viena savaitės diena prilygsta erai. Atskirai kūrėsi mineralai, augmenija, gyvūnija, žmonės, viskas tobulėjo ir kietėjo, o kai sukietėjo iki begalybės, mes nebematome, kas vyksta viduje, ir nebebendraujame su dvasiniu pasauliu, todėl manau, kad reikia sulėtėti, pajausti gyvenimą, dvasiškumą ir apie tai kalbėti. Visada atrodo, kad nėra laiko išklausyti, pamatyti, išsakyti iki galo, viskas lekia labai greitai. Man pačiai labai aktualus sulėtėjimo aspektas, tad kuriu savotišką žaidimo aikštelę pačiai sau ir viliuosi, kad gal ir dar kam nors tai patiks. (šypsosi) Dėkodamas už pokalbį, linkiu kūrybinės sėkmės ir sveikinu artėjančios premjeros proga!

P

2023

| 4|

R

E M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

T

Fantazija J. Offenbacho operos Hofmano istorijos tema: režisieriaus konkursas, atvėręs teatrą visuomenei ir Europai

Prieš pusantrų metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ryžosi dar vienam iššūkiui: paskelbtas tarptautinis konkursas Jacques’o Offenbacho operos Hofmano istorijos režisūros koncepcijai ir kūrybinei komandai. Drąsus teatro žingsnis Europos operos kontekste neliko nepastebėtas: sulaukta 41 paraiškos iš tokių šalių kaip Italija, Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Jungtinė Karalystė, Ukraina ir, žinoma, Lietuva. Konkurso dalyviai privalėjo būti ne vyresni kaip 40 metų amžiaus ir turėti profesionalios operų režisavimo patirties. Pretendentus vertino kompetentinga žiuri, sudaryta iš tarptautinio lygio teatro profesionalų: scenografijos ir kostiumų dailininkės Tatyanos van Walsum (LNOBT spektakliai Romeo ir Džuljeta, Stebuklingas mandarinas, Mėlynbarzdžio pilis), Latvijos nacionalinės operos ir baleto vyr. kostiumų dailininkės Kristīne’os Pasternakos (Lohengrino pastatymo LNOBT kostiumų kūrėja), Briuselio La Monnaie teatro generalinio direktoriaus ir meno vadovo Peterio de Caluwe bei LNOBT atstovų. Žiuri vadovavo tuometis teatro meno vadovas Sesto Quatrini. Jis ir pasidalijo mintimis apie konkursą.

50

Fotografas Fabrizio Sansoni

51

2023

| 4|

52

2023

Fotografas Fabrizio Sansoni

| 4|

Ingrida Milašiūtė

Kaip kilo mintis operos spektaklį statysiančio režisieriaus ir jo kūrybinės komandos ieškoti tarptautinio konkurso būdu? Kai pirmą kartą tai pasiūliau, visi mane palaikė šiek tiek išprotėjusiu. Bet juk kai pasiūliau teatre statyti Richardo Strausso Rožės kavalierių, visi sakė tą patį, vis dėlto kaip tik šis spektaklis tapo vienu geriausių ir perkamiausių sezone! Ir vis tiek ne kartą buvau kritikuojamas dėl sprendimų LNOBT sceną suteikti italų režisieriams ir per mažo dėmesio Lietuvos ar kitų šalių kūrėjams. Pamaniau: kodėl nesurengti konkurso su pripažinta tarptautine komisija – operos teatrų profesionalais ir teatro vadovybe – ir galbūt surasti Europoje ar net ir pačioje Lietuvoje naują kylančią žvaigždę, nurodant tokį biudžetą, kokį skirtume naujam aukšto lygio pastatymui?

P

R

E

M

J. Offenbacho opera Hofmano istorijos pasirodė kaip vienas iš labiausiai kūrėjų – jaunųjų dramaturgų, teatro režisierių, scenografų, kostiumų dailininkų – vaizduotę galinčių sužadinti kūrinių. Tai fantastinė istorija, kurioje telpa viskas: groteskiška, makabriška erotinė komedija ir gyvenime pasiklydusio žmogaus drama, kiek primenanti ir prancūzų poeto Charles’io Baudelaire’o ar puikaus rašytojo Romaino Gary istoriją. Taigi idėja buvo pateikti režisieriams fantastišką, vaizdingą temą ir rasti naujų talentų. Kitas svarbus aspektas – siekti demokratijos leidžiant aktyviajai visuomenei balsuoti konkurso finale skatinant išsakyti nuomonę, ką ji nori matyti ir kuria kryptimi eiti teatre, finansuojamame mokesčių mokėtojų lėšomis. Man rūpi, kad teatras nebūtų vien erdvė, kur žiūrovas ateina pamatyti spektaklio, tiesiog gerai praleisti vakaro, atsigerti karšto šokolado ar šalto šampano. Kad įvyktų spektaklis, paleidžiama milžiniška teatro mašina: kūrėjai, orkestro muzikantai, baleto šokėjai, solistai, techninis personalas deda visas pastangas ir širdį. Žiūrovai mato tik ledkalnio viršūnę, bet nemato to, kas yra šio ledkalnio papėdėje. Suteikus galimybę balsuoti žiūrovams ir darbuotojams, teatras atsivėrė kaip lobių skrynia, o juk aktyvus pilietiškumas jam itin svarbus siekiant tapti vienu patraukliausių Europoje teatrų. Žinia apie konkursą pasiekė ne tik jo dalyvius, bet ir tuos Europos režisierius, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo pateikti paraiškų. Dabar visi žino, kad Lietuvoje yra operos teatras – europietiškas, atviras, drąsus. Tai didžiausia šios idėjos prasmė. Hofmano istorijos – viena dažniausiai pasaulyje skambančių operų, LNOBT paskutinįkart statyta 1999 m. Kodėl ryžotės ją grąžinti į teatro repertuarą? Visų pirma tai šedevras. Žinojau, kada Lietuvoje ji statyta paskutinį kartą, todėl suvokiau, kad ši opera nebus nauja, kaip nutiko su Richardo Strausso Rožės kavalieriumi. Kaip meno vadovas daug dėmesio skyriau tokiam repertuarui, kurį galėtų atlikti didžioji dalis teatro solistų. Tokiuose spektakliuose kaip Kandidas, Rožės kavalierius, be pagrindinių vaidmenų, yra ir mažesnių, kuriuos galima

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

T

pasiūlyti jauniems, mažiau patyrusiems dainininkams, operos stažuotojams, taip suteikiant teatro solistų kolektyvui galimybę dažniau pasirodyti scenoje. Hofmano istorijos – vienas tokių spektaklių. Be paties Hofmano, operoje yra net keturi soprano vaidmenys. Žinoma, juos gali atlikti viena solistė, bet rasti tokią, kuri gebėtų padainuoti visus keturis vaidmenis, gana nelengva. Juk nuo Olimpijos koloratūrinio soprano pereinama prie Antonijos lyrinio soprano, vėliau – prie lengvų, subtilių Stelos ir Džuljetos balsų. Šiame pastatyme yra keturi skirtingi sopranai ir įvairių mažesnių moterų vaidmenų, taip pat baritono, bosinio baritono, charakteriniai tenorų vaidmenys, taigi čia daug erdvės daugeliui solistų. Kas žino, gal tarp jų atsiras ir naujų Lietuvos operos perliukų? Spektaklis statomas pagal naujausią – Michaelio Kaye ir Jeano-Christophe’o Kecko – operos redakciją. Žinome, kad kompozitorius mirė kurdamas Hofmano istorijas ir kad daugiau nei du šimtus metų pasaulyje skambėjo šios operos versijos su dalimis, kurių nė viena nata nėra sukurta paties J. Offenbacho. Išleistos naujosios redakcijos rengėjai išmetė iš operos viską, kas buvo pridėta, kartu pateikė nuodugnią kūrinio versijų, orkestruočių, rečitatyvų analizę ir paaiškinimus. Ši knyga – svarbus filologinis dokumentas, ir kritinis leidimas tiesiog privalo būti atliktas. Konkursui paraiškas pateikė per 40 jaunųjų režisierių iš visos Europos. Ar daug sulaukėte dėmesio vertų pastatymo idėjų? Lietuvos nacionalinis operos teatras nuolat bendradarbiauja su geriausiais pasaulio teatrais – Niujorko Metropolitan Opera teatru, Madrido, Toronto, Paryžiaus operos teatrais, dalijasi su jais koprodukciniais pastatymais, taigi techninėmis galimybėmis, scenos struktūra, investicijomis į technologijas esame lygiaverčiai. Iš režisierių komandų, teikusių paraiškas dalyvauti konkurse, tikėjomės sulaukti visapusiškai aukščiausio lygio koncepcijų, atitinkančių technines teatro galimybes. Galiu atskleisti, kad apie penkiolika idėjų buvo labai įdomios, bet laimėjęs projektas sulaukė geriausių vertinimų ir dėl puikiai apgalvotos scenografijos.

53

2023

| 4|

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

Kokios konkurse dalyvavusių projektų idėjos labiausiai nustebino? Konkurso finale varžėsi trys dėmesio verti projektai. Vienas – gana klasikinis, su tradiciniais kostiumais, milžiniška scenografija, kurios centre suprojektuota besisukančios plokštumos konstrukcija, bet režisūriškai viskas labai pagrįsta. Trečioje vietoje liko šiek tiek konceptualesnė idėja, kalbanti apie karo pasaulį, kur veiksmas vyksta bombų suniokotame senoviniame džiazo klube. Tarp nepatekusių į finalą projektų keletas buvo ypač konceptualūs. Man pasirodė įdomi mintis veiksmą kurti povandeniniame laive, kur visa scenografija grįsta vandeniu. Kitas projektas siūlė sceną paversti Holivudo fantastikos žanro filmo aikštele. Tikrai radome visko, tad lengva nebuvo. Vien perskaityti per 40 projektų, juos išnagrinėti, susipažinti su kostiumų, scenografijos eskizais – labai ilgas darbas. Bet buvo malonu. Konkursą laimėjo italų režisierius Federico Grazzini ir jo komanda. Kaip tik jų darbas žiūrovams bus pristatytas 2024 m. sausio pabaigoje. Kuo sužavėjo ši spektaklio vizija? Dėl įvairių priežasčių mane sudomino mintis panaudoti krepšinio aikštelę kaip operos veiksmo erdvę. Krepšinis – Lietuvos nacionalinė sporto šaka, kuria labai didžiuojatės, todėl pamaniau: tai gali būti stipru. Vėliau ši erdvė tampa anoniminių alkoholikų susibūrimo vieta, kas taip pat labai įdomu ir asocijuojasi su daugybe apleistų Vilniaus pastatų: senomis gamyklomis, sporto salėmis, Lukiškių kalėjimu. Bet ypač sužavėjo įsigilinimas į personažus, paliesta gan provokuojanti erotinių fantazijų tema. Nors Lietuvoje sulaukiama nemažai ultrakatalikiškų, konservatyvių pažiūrų visuomenės protestų, manau, kad kalbėti teatre apie seksualumą, savo fantazijas, net apie iškrypimą yra svarbu – juk operose ši tema dažna. Hofmano istorijos – taip pat apie tai, tad man pasirodė įdomi F. Grazzini erotinių fantazijų, sapnų temos ir įvaizdžių analizė kūrinyje ir susitelkimas į tai režisūroje. Tai labai svarbu. Nacionalinis operos teatras turi kurti muzikiniu ir meniniu požiūriu aukštą kokybę, bet svarbi ir edukacinė, socialinė misija. Teatras turi ugdyti visuomenę. Jaunieji Lietuvos režisieriai, mano manymu, šiandien kuria atvirą teatrą ir turi publiką, pasirengusią jį suprasti.

K A

N

T

54

Pats diriguosite spektaklio premjeras. Kokio muzikinio rezultato tikitės? Muzikiniu požiūriu tikiuosi aukščiausios įmanomos kokybės. Nuo debiuto Lietuvoje, kuris įvyko prieš aštuonerius metus, kai dirigavau gala koncertą su latvių sopranu Kristīne Opolais, iki šiandienos prie dirigento pulto visuomet esu labai griežtas. Nemanau, kad esu piktas ar sadistiškas, – pirmiausia griežtas esu sau pačiam. Kiekvienas, matęs mano užrašus partitūroje, pastebėjo, kiek niuansų ten sužymėta, kaip rimtai išnagrinėtas muzikinis tekstas. Visa tai siunčiu teatrų bibliotekoms likus mėnesiams iki pastatymo pradžios, kad ir orkestro muzikantai galėtų pasiruošti. Šie metai Lietuvoje man ypatingi: džiaugiuosi pradėdamas sezoną Aidos premjera, nes tai pastatymas, kurį su režisieriumi Gediminu Šeduikiu planuoti pradėjome dar 2018 m. Ir pagaliau po daugybės pandemijos iššūkių, vėlavimų scenoje išvysime rimtą lietuvių režisieriaus darbą. O Hofmano istorijos bus mano gulbės giesmė – kol kas tai paskutinis pastatymas Lietuvoje, kurį diriguosiu. Jūsų šalis pastaruosius penkerius metus man buvo antrieji namai. Dariau viską, ką galėjau, augindamas teatrą, kaip tėvas augina savo vaiką. Visgi kartais „ne“ ištari net vaikui. Meno vadovas negali įtikti visiems, o tai, ką padariau dėl muzikinės kokybės, teįvertina visuomenė. Iš Hofmano istorijų pastatymo tikiuosi maksimumo ir prie dirigento pulto stoju džiugiai nusiteikęs. Tikiu, kad visi atlikėjai – tiek orkestras, tiek solistai, tiek pianistai koncertmeisteriai – bus labai entuziastingi ir daug iš savęs reikalaujantys. Džiaugiuosi galėsiantis bendradarbiauti ir muzikine prasme geriau pažinti puikų dirigentą Martyną Stakionį, su kuriuo keisimės prie dirigento pulto. Operos muzika gana sudėtinga, rafinuota ir subtili, jai atlikti reikia didelio jautrumo. Juk muzika ir ironiškai, ir giliai atspindi herojaus būsenų beprotybę. Tai nuostabi psichologinė istorija, kurios centrinė figūra Hofmanas meno mūzose randa paguodą išgyventi skausmus, kvailybes, fantazijas. Tai labai gražu. Tikiuosi, kad teatro publika klausysis operos su tokia meile ir šiluma, kokią į visa, ką darau, įdedu aš pats.

V I S - A - V. I. S.

55

2023

| 4|

P

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

K A

N

56

T

J. Offenbacho opera

Hofmano istorijos – 2023

| 4|

„deimantas su daug briaunų“ Pokalbis su režisieriumi Federico Grazzini Naujasis 2023–2024 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teat­ro sezonas nustebins ne viena daug žadančia premjera. Tarp jų – ir vienas dažniausiai pasaulyje skambančių šedevrų – Jacques’o Offenbacho opera Hofmano istorijos, kurios spektaklius žiūrovai išvys 2024 m. sausio 26, 27, 28, 30, 31 ir vasario 1, 2, 3 d. Hofmano istorijų pastatymas LNOBT išskirtinis tuo, kad jo režisūros koncepcija ir kūrybinė komanda pirmą kartą išrinktos surengus tarptautinį konkursą. Jį laimėjo iš Florencijos kilęs režisierius Federico Grazzini. 2004 m. debiutavęs gimtojo miesto Puccini teatre, jis režisuoja ir kuria šviesų dizainą daugelyje Italijos ir kitų šalių teatrų: jo spektakliai rodomi Airijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir kt. Pokalbio su režisieriumi centre – būsimo spektaklio vizija, meilės, kančios, pasiaukojimo ir kūrybos temos.

Kelią teatre pradėjote nuo dramos ir aktorystės studijų. Kaip atsidūrėte muzikos, operos pasaulyje? Esu kilęs iš operos mėgėjų šeimos. Nuo mažens buvau pratinamas klausytis muzikos, nes mano seneliai aistringai domėjosi opera. O kad vaikystėje būčiau ėjęs į teatrą žiūrėti operų, nepamenu, ​tai buvo tik muzikinė patirtis. Vėliau nusišypsojo laimė artimiau pažinti tėvo pusbrolį, Italijoje gerai žinomą teatro šviesų dizainerį, tuomet dirbusį su Giorgio Strehleriu – žymiu septintojo dešimtmečio italų teatro režisieriumi. Kaip tik jo dėka, užsidegęs vaidyba ir režisūra, pamačiau keletą operų savo gimtosios Florencijos operos teatre. Pradėjau studijuoti šviesų inžineriją, o tai atvėrė galimybę sekti operų pastatymus. Vėliau perėjau prie režisūros studijų Dramos meno akademijoje.

Ingrida Milašiūtė

Tarp Jūsų režisuotų – tokios garsios operos kaip Turandot, Pajacai, Nabukas, Romeo ir Džuljeta, Sevilijos kirpėjas ir kt. Koks jausmas kyla liečiantis prie tokių šedevrų, kurie, be kita ko, pasaulyje statyti jau tūkstančius kartų? Dirbti su šiais šedevrais didžiulė privilegija, manau, kad didūs kompozitoriai yra mano tikrieji mokytojai. Jų akivaizdoje priėmiau nuolankumo poziciją, stengdamasis iš kiekvieno kūrinio ką nors išmokti ir nieko nelaikyti savaime suprantamu dalyku. Taigi mano pareiga – kurti dialogą. Man įdomu susieti savo, šiuolaikinio jaunuolio (nes režisuoti pradėjau būdamas vos per dvidešimt), vyro, jautrumą su praeities kompozitorių logika ir žvilgsniu. Šis dialogas visada vaisingas, nes įgalina spręsti problemas, su kuriomis gyvenime galbūt niekada nebūčiau susidūręs.

57

2023

| 4|

P

2023

| 4|

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

Taigi didieji kompozitoriai buvo mano kelionės palydovai ir mokytojai. O siekį savo darbuose rasti ką nors nauja atrandu tyrinėdamas. Menininkui svarbu išsiugdyti savitą žvilgsnį, surasti ir suprasti atspirties tašką. Tai klasika, kuri šimtus kartų per metus atliekama visame pasaulyje. Visada stengiausi formuoti savo požiūrį ir rasti dialogą su klasikos šedevrais. Kartais sekasi geriau, kartais prasčiau, bet nuolat to siekiu. Esate ne vieno režisūros konkurso dalyvis, finalininkas. Kas paskatino dalyvauti LNOBT konkurse? Konkursai man buvo labai naudingi siekiant karjeros, nes padėjo užmegzti ir praplėsti ryšius įvairiose šalyse. Kūrybiniai darbai vertinami pagal tai, ką sukuri, pagal tarptautinį pripažinimą. Būdamas jaunas neturėjau ryšių su pasaulio teatrais, į juos patekau dalyvaudamas konkursuose ir tapdamas finalininku. Tai suteikė galimybę bendradarbiauti su teatrais, susitikti su juose dirbančiais žmonėmis. LNOBT pranešimas pasirodė man esant ant konkursinio amžiaus ribos, taigi buvo paskutinė proga dalyvauti. Dar paauglystėje žavėjausi puikiu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, tad sužinojęs, kad šalyje, turinčioje tokias gyvas teatro ir muzikines tradicijas, vyksta konkursas, nutariau pamėginti. O ir pats kūrinys – Hofmano istorijos – be galo įdomus. Prakalbote apie J. Offenbacho operą Hofmano istorijos, kurios režisūrinė koncepcija ir buvo išrinkta konkurso būdu. Ar ši opera kada nors jau buvo atsidūrusi Jūsų, kaip režisieriaus, akiratyje? Pasakysiu tiesą – tai kūrinys, kurio sudėtingumas visada gąsdino. Surežisavus nemažai klasikinio repertuaro operų, pradėti mąstyti apie Hofmano istorijas vis dar buvo iššūkis, bet jo ėmiausi jau įgijęs daug dramaturginės, požiūrį formuojančios patirties. Žinome, kad kompozitorius mirė nespėjęs šios operos užbaigti, tad atsakomybė sujungti fragmentus į visumą buvo palikta kitiems. Dėl to pasaulyje yra nemažai operos redakcijų. Nelengva buvo į viską įsigilinti ir suvokti, kokį

K A

N

T

58

dramaturginį pjūvį suteikti kūriniui, kokią pabaigą pritaikyti, bei priimti sprendimus su teatro vadovais, ypač su tuomečiu meno vadovu Sesto Quatrini. Vis dėlto, iš pradžių gąsdinęs, vėliau šis darbas labai įtraukė. Iki šiol vis dar esu toje kelionėje ir fragmentiškoje operos medžiagoje ieškau atsakymų, kurie sudomintų ir šių dienų žiūrovus, siekiu suvokti, kuo ši opera susijusi su šiuolaikiniu pasauliu. Kartais viskas primena kliedesį – šiek tiek beprotišką, bet kupiną patoso, tragizmo ir dramos, perkoštą per didelę ironiją ir lengvumą. Stengiantis viską sujungti į visumą, tai kartais trikdo. Kuo Jums ši opera įdomi, ar randate joje ką nors artima sau? Į tai labai sunku atsakyti, nes Hofmano istorijos – milžiniškas klodas, man primenantis kiniško stiliaus dėžutės vaizdinį: atidaręs dėžutę, randi dar vieną, joje – dar vieną ir taip be galo. Tai labirintinė struktūra, pasinėrimas į menininko Hofmano pasaulį. Iškėliau sau klausimą: kaip šiandienos žiūrovas ar šiandienos menininkas galėtų susitapatinti su ekstremalia Hofmano figūra? Juk tai labai žavus personažas, įvairiapusis menininkas – muzikantas, tapytojas... Aš jame randu labai daug savęs: juk taip pat esu ir muzikantas, ir tapytojas, ir dramaturgas, patiriu tuos pačius išgyvenimus ir džiaugsmus. Taigi nusprendžiau susieti Hofmano figūrą su savo asmenybe, su visais skirtumais ir panašumais. Pagrindinis operos personažas Hofmanas – sudėtinga, daugiasluoksnė figūra. Kokį jį matote savo spektaklyje? Hofmanas man yra šių laikų vyras, besiblaškantis tarp meilės moteriai, kuri operoje apsireiškia kaip Stelos idealas, ir aistros menui, kuri slypi kūrybiniame pašaukime, privedančiame ir prie ambicijų lygmens bei priklausomybių. Taigi yra didžiulis teminis kontrastas tarp žemiškosios meilės moteriai ir sau pačiam mene ar menui savyje. Vis dėlto nenorėčiau šioje istorijoje kalbėti vien apie menininkus. Manau, čia turimas omenyje kiekvieno žmogaus santykis su ambicijomis. Visi patiriame troškimų, kurie veda į priklausomybę, nesvarbu, nuo ko būtume priklausomi:

59

2023

| 4|

Spektaklio Hofmano istorijos scenografijos ir kostiumų eskizai

nuo darbo, nuo sekso ar socialinių tinklų. Tai labai aktualu. Spektaklyje noriu kalbėti apie kančios ir aukos temas. Opera verčia susimąstyti, kiek esame linkę paaukoti dėl savo tikslų. Ar įmanoma nutraukti priklausomybės grandinę? Ko reikia, kad išsilaisvintume? Hofmanas – savo priklausomybės kalinys. Finale pasigirsta labai svarbi frazė: „Didybę mūsų ne tik meilė kuria, bet ir ašaros.“ Tai tarsi vidinis balsas, skambantis Hofmano galvoje. Menininkas pateisinimą randa mūzos balse, vedančiame pirmyn. Vis dėlto Hofmanas tuo pat metu yra ir žmogus, apsėstas priklausomybių, kurios veda jį į kliedesių pasaulį. Tai žmogus, svyruojantis tarp apsėdimo ir manijų. Kančia ir pasiaukojimas turi didelę transformuojančią galią išsivadavimo kelyje. Dėl tikrojo pašaukimo – poezijos – Hofmanas pasiryžęs aukoti viską, net meilę sau ir Stelai. Taigi pabaiga atvira: ar Hofmanas per kančią gebės pasiekti aukštesnį sąmonės lygį, ar galiausiai pasiklys proto klajonėse? Kokia kūrybos prasmė ir kur riba tarp poreikių ir norų?

Kaip manote, kuo Jūsų pasiūlytoji spektaklio vizija patraukė teatro vadovus ir konkurso žiuri? Manau, jiems pasirodė įdomi šiuolaikinė spektaklio perspektyva, siekis rasti sąsajos taškų su įvairiomis kūrinio temomis. Čia galima kalbėti apie sekso kultą, priklausomybes, konfliktą tarp savo ambicijų suvokimo – visa tai rastume šiuolaikiniame žmoguje. Su kūrėjų komanda ieškojau vaizdinių, kuriais galėčiau kalbėti su šiandienos žiūrovais. Taip atsirado sporto salės simbolis kaip treniruočių, išbandymo vieta, taip pat anoniminių alkoholikų grupė – Hofmanas mėgina pabėgti nuo savo kūrybiškumo, manijų, siekia užverti duris, kas galiausiai taps jo vidinės dramos varomąja jėga. Svarbios ir Hofmano klajonės po įvairius pasaulius. Olimpija jį susieja su seksualinių obsesijų pasauliu – virtualaus, mechaninio sekso manijomis. Antonija atveda į fizinių ir psichinių negalių, ligų pasaulį, kur ligoninės aplinkoje visa tampa apsėdimu. Tai labai kinematografiška, psichodelinį trilerį primenanti spektaklio scena, joje daug nerimą keliančių

P

R

E

M

J

E

R

A

S

P A

S

I

T

I

N

figūrų: slaugės, kurioms daktaras Miraklis įsakinėja tarsi šmėkloms, pasigirstantis Antonijos motinos balsas... Finale matome sporto salę, virtusią striptizo klubu: erotika, fetišizmas, burleska – tai Džuljetos pasaulis. Taigi šių dienų tikrovės vaizdiniai puikiai padeda atskleisti visas spektaklio temas.

2023

| 4|

Tad kaip apibūdintumėte savo režisuojamą spektaklį? Meniniu požiūriu tai labai turtingas pastatymas: daugiasluoksnė opera su daug puikių solistų, kurioje noriu išryškinti visą įspūdingą jos potencialą, teatrališkumą, dramą ir ironiją, savotiško komiškumo elementus. Norėčiau, kad žiūrovai įsitrauktų ir susitapatintų su Hofmanu, kartu norėčiau jį sustabdyti tarp sapno ir realybės – būsenoje, kurioje savo proto priimtais sprendimais kartais stebimės. Tai filosofinis, alcheminis, transformuojantis spektaklis, kuriame siekiu turtingos emocinės ir intelektinės patirties, reflektuoti nelengvas, bet svarbias temas. Spektaklio koncepciją kūrėte su savo komanda: kostiumų dailininke Valeria Donata Betella, choreografu Angelo Smimmo, scenografu Andrea Belli, šviesų dailininku Giuseppe di Iorio. Kuo Jums patrauklus bendras kūrybinis darbas? Ar lengva dirbti su komanda? Pasirinkau teatrą, nes kūryboje nemėgstu vienatvės. Darbas teatre – tai santykiai, energija, kiti žmonės, todėl mėgstu parengiamuosius kūrybinius visos komandos darbus. Su choreografu, kostiumų ir šviesų dailininkais apgalvojame iki menkiausių smulkmenų visa, kas turi vykti scenoje, tarsi statyčiau kino filmą, įsivaizduočiau atmosferą, kurią noriu sukurti. Vėliau laukia kitas kūrybinio darbo etapas – ryšys su tikrove. Nuo virtualumo einama prie konkretumo – prasideda darbas su dainininkais. Yra tekę režisuoti spektaklių su labai mažai repeticijų, dėl ko patiriamas stresas. Kur kas geriau, kai teatrai suteikia užtektinai laiko darbui su solistais: personažai pradedami kurti nuo idėjų, paskui – dialogo, dalijamasi nuomonėmis su kitais menininkais, dirigentu, kartu apmąstant, kas norima pasakyti.

K A

N

T

60

Kompozitorius Richardas Wagneris rašė: „Muzika negali mąstyti, bet ji gali įkūnyti mintį.“ Kiek J. Offenbacho muzika Jus įkvėpė savitai interpretacijai? Operos teatruose dažnai matome spektaklių, kurie kopijuoja muziką. Aš manau, kad svarbu kurti dialogą su muzika: ji įkūnija kompozitoriaus mintis, bet kaip režisierius neprivalau to atkartoti, dramaturgijoje siekiu įkūnyti savas idėjas, kurti gyvus, įtikinamus personažus. Mano darbas su Hofmano istorijomis įkvėptas ne tiek teorinės filosofijos, kiek muzikos. Muzikos analizė padeda kurti dialogą: kartais ja sekti, o kartais jai prieštarauti. Tai nuolatinis dialektinis darbas su muzikiniu operos tekstu. Dalis J. Offenbacho operos muzikos nepaprastai jausminga, dėl to tokia populiari visame pasaulyje. Kita dalis – komiški, net groteskiški epizodai, tarsi paralyžiuojantys iš baimės, siaubo. Tai begalės spalvų kūrinys. Savotiškas deimantas su daug briaunų. O teatras turi būti toji šviesa, kurioje atsispindi visi J. Offenbacho muzikos veidai. Tai sunkus darbas ir didžiulis iššūkis, bet juk dėl to mes čia ir esame.

KO N C E R T Ų 61 S E ZO N A S

Filharmonijos Didžiojoje salėje

2023

| 4|

01.20

LNSO, CHRISTOPH ESCHENBACH, STATHIS KARAPANOS

03.15

LIUKSEMBURGO FILHARMONIJA, GUSTAVO GIMÉNEZ, BEATRICE RANA

02.16

LNSO, KAUNO VALSTYBINIS CHORAS, ROBERTAS ŠERVENIKAS

03.28

LNSO, MODESTAS PITRĖNAS, ALEXEY BOTVINOV, CHORAS „VILNIUS“

www.filharmonija.lt Mecenatas

Solistai: Marija Arutiunova, Gabrielė Kuzmickaitė, Mindaugas Zimkus, Žygimantas Galinis, Elena Daunytė, Joana Daunytė

Koncertai tavo telefone

Partneriai: Bilietus platina

V I S - A - V I S

62

2023

Fotografas Vaidas Jokubauskas

| 4|

Dirigentas

Martynas Stakionis: „Gyvenkime su polėkiu“

P A

Ž

I

N

T

I

S

63

2023

Elvina Baužaitė

Jaunosios kartos dirigentas Martynas Stakionis ryškiai ir reikšmingai plėtoja veiklą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje atlikdamas žymiųjų klasikų ir dabarties muzikų partitūras. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje 2024 m. sausio 26 d. įvyks Jacques’o Offenbacho operos Hofmano istorijos (režisierius Federico Grazzini, muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini, libreto autorius Jules Barbier pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno

noveles, scenografas Andrea Belli, choreografas Angelo Smimmo, kostiumų dailininkė Valeria Donata Betella, šviesų dailininkas Giuseppe di Iorio) premjera. Ta proga kalbamės su M. Stakioniu, kurio irgi laukia savotiška premjera – 2021 m. debiutavęs LNOBT orkestro ložėje kaip baletų diptiko Pragiedrėjusi naktis ir Šventasis pavasaris dirigentas, šį kartą jaunasis maestro muzikus ves per operos Hofmano istorijos partitūrą.

Martynai, šiuo metu raišką plėtojate Europos muzikinio pasaulio horizonte. Papasakokite apie savo muzikinę dabartį ir numatomą ateitį. 2022–2023 m. sezone dirbau Vienos operos teatre dirigento asistentu. Statėme nemažai operų, tarp kurių įsimintiniausios buvo Leošo Janáčeko Laputės gudruolės nuotykiai ir Albano Bergo Lulu – įspūdingi darbai, įstabūs dainininkai, puiki kūrybinė grupė. Praeitą sezoną nemažai dirbau ir Lietuvoje. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengėme mažiau žinomų autorių Franzo Schrekerio ir Alexanderio Zemlinskio kūrinių programą. Šių kompozitorių muziką tikrai dar ne kartą atliksiu, nes tiek muzikantai, tiek publika ją be galo šiltai sutiko. Turėjau koncertų su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriuose greta didžiųjų klasikų Ludwigo van Beethoveno, Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto atlikome ir Juliaus Juzeliūno poemą koncertą. Naujajame sezone su LNSO atliksime Juzeliūno Antrąją simfoniją. Puoselėju ryšį su šiuo kompozitoriumi, su kuriuo, be kita ko, sieja ir giminystė. Noriu kuo giliau panirti į jo kūrybą,

ją pažinti, suvokti ir pristatyti klausytojams kuo daugiau jo kūrinių. Džiugu, kad Lietuvoje galiu atlikti muziką, kuri man artima, su geriausiais muzikantais. 2023–2024 m. sezone dirbsiu Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre. Persikėliau gyventi į Flensburgą. Laukia pora įtemptų ir įdomių sezonų. Džiaugiuosi, kad veiklą Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre pavyks suderinti ir su numatytais darbais tiek Lietuvoje, tiek Austrijoje, Prancūzijoje. Puiku, kai viskas tarpusavyje susiję ir sklandžiai klostosi. Šiuo metu kasdien intensyviai ruošiuosi Stepheno Sondheimo miuziklui Svynis Todas – demonas kirpėjas. Repeticijos prasideda jau kitą savaitę Flensburgo teatre, kuriame manęs dar laukia Giuseppeʼs Verdi Traviata ir Benjamino Britteno Piteris Graimsas. Tuo pat metu toliau ruošiuosi Hofmano istorijoms, be to, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 7 d. įvyks koncertas, kuriame su Andriumi Žlabiu ir LNSO atliksime Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą fortepijonui su orkestru. Tai koncertas-simfonija, ko gero, vienas sudėtingiausių fortepijoninių kūrinių visame pianistų repertuare.

| 4|

V I S - A - V I S

64

2023

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

| 4|

Remdamasis kūrybine patirtimi, apibūdinkite dirigento profesiją. Mano suvokimu, dirigentas yra lyderis, iniciatorius, įkvėpėjas. Ši profesija susideda iš daugelio dedamųjų – nuo solfedžio, muzikos istorijos iki filosofijos, psichologijos, komunikacijos išmanymo ir gebėjimų, kalbų mokėjimo. Dirigentas turi turėti aiškią idėją, nes stovėdamas prieš muzikantus turi ne tik mokėti patį kūrinį, muzikinę partitūrą, bet ir jausti kiekvieną atlikėją, vesti juos muzikos keliu, įgyvendindamas veikalo koncepciją. Galbūt atrodo kitaip, bet dirigento darbas gana introvertiškas: praleidi savaites prie fortepijono, skaitai knygas, klausaisi įrašų – ilgos nematomo vienišiaus darbo valandos. Žinoma, labai svarbu muzikinė intuicija, muzikinė pajauta. Kaip regite dirigento funkcijos, pozicijos kaitą žvelgdamas į operos istoriją ir dabartį? Žvelgiant į operos istoriją, matyti, kad labai keitėsi požiūris į tai, kas svarbiausia. Vos atsiradus operos žanrui, pozicinis prioritetas

teiktas libretistui, vėliau šį statusą įgijo kompozitorius, paskui buvo primadonų laikai, o po jų atėjo dirigentų metas. Antrojoje XX a. pusėje pozicinė svarba iškėlė režisieriaus figūrą, dabartyje režisieriaus įtaka, reikšmė ypač didelė. Opera – tai menų sintezė, stambiausia muzikinė forma, todėl ypač būtina visa jungianti vizija ir aiškus vedimas link jos įprasminimo. Mano nuomone, pagrindinis operos elementas yra solistai, o dirigento užduotis – jiems padėti. Žinoma, dirigentas yra atsakingas už muzikinį rezultatą. Todėl ypač svarbu artimas ryšys, aiškiai organizuotas darbas su solistais. Dirigentas turi padaryti viską, kad pasirodymo vakarą solistai jaustųsi kuo patogiau. Kiek teko matyti tiek Prancūzijoje, tiek Austrijoje, tiek Lietuvoje, dabar visi labai užsiėmę, vienu metu atlieka po kelis darbus, neretai skirtingose šalyse, todėl tiesiog fiziškai nespėja būti reikiamu metu reikiamoje vietoje, o dar ir reikiamos formos. Todėl XXI a. dirigentas, galima sakyti, atsakingas už sveiką darbo tempą. Jis turi vesti atlikėjus ne tik muzikinės partitūros atlikimo keliu, bet ir organizuoti

P A

kūrybos procesą taip, kad viskas vyktų kuo efektyviau, darniai sugultų į vietas ir lemiamą vakarą darbą vainikuotų sklandi, muzikali garsų meno puota. Kokią patirtį, išmoktas pamokas nurodytumėte kaip reikšmines, turėdamas omenyje savo dirigento kelią? Ką patartumėte esamiems ar būsimiems kolegoms? Visokios patirties karjeroje būta, ji vėliau darė didžiulę įtaką ateities sprendimams. Viskas prasidėjo labai anksti, kai pradėjau dainuoti berniukų ir jaunuolių chore Ąžuoliukas, su kuriuo dalyvavome Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo maestro Gintaro Rinkevičiaus, Gustavo Mahlerio Aštuntosios simfonijos koncertuose, Dalios Ibelhauptaitės suburtos Bohemiečių trupės įkurto Vilnius City Opera teatro Giacomo Puccini Bohemos spektakliuose arba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Georges’o Bizet operoje Karmen. Tokia ankstyva patirtis – regis, buvau vos devynerių ar dešimties metų – vėliau reikšmingai paveikė pasirinkimą eiti muzikos keliu. Vienas didžiausių įvykių, tam tikras lūžio taškas – 2014 m., kai dar mokiausi Nacionalinės

Ž

I

N

T

I

S

M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktoje klasėje, laimėtas tarptautinis Jāzepo Vītolio choro dirigentų konkursas Rygoje. Tada viskas ėmė rutuliotis... Devyniolikos Zalcburgo teatre dirigavau Josepho Haydno operų pastatymus. Muzikinė patirtis labai įkvėpė ir teikė jėgų dar labiau tobulėti, toliau ir kuo įvairiapusiškiau plėtoti muzikinę raišką. Muzikinė pažintis, kuri padarė neblėstamą įspūdį, įkvėpė nuosekliam ir atsidavusiam darbui, visiškai į jį pasineriant, – susitikimas su estų kompozitoriumi Arvo Pärtu. Atrodo, 2017 m. su Gidono Kremerio vadovaujamu orkestru Kremerata Baltica rengėme šio autoriaus kūrinio Didžiosios antifonos premjerą Prancūzijoje. Artėjant repeticijoms gilinausi į kūrinį, ruošiausi darbui, parašiau klavyrą fortepijonui... Pärto muzika man labai artima dar nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų, kai dirbome su Romualdu Gražiniu. Ji be galo dvasinga, meditatyvi; ypač artimas chorinės muzikos repertuaras. Pärtas man – didžiulė muzikos meno figūra. Ir štai baigęs mokyklą, praėjus vos porai metų, turėjau galimybę ne tik su juo susitikti, bet ir drauge dirbti, be to, skridau pas jį į Taliną, svečiavausi jo namuose.

65

2023

| 4|

P A

2023

| 4|

Ž

I

N

T

I

S

Neužmirštami pokalbiai. Tai ypatingos gelmės asmenybė. Tada, apsuptas paveikslų, smilkalų aromato, Pärto gyvenimo ir kūrybos aplinkoje, gaubiamoje religinio dvasingumo auros, pagrojau kompozitoriui jo kūrinį Didžiosios antifonos... Paryžiuje prieš pat koncertą ėjau iš kambario koridoriumi, kur netoliese stovėjo Pärtas, sustojau ir tiesiog žvelgiau į jį. Artėjant pasirodymui jaudinausi. Kompozitorius pamatė mane ir priėjęs be žodžių apkabino. Šis ypatingas momentas yra didžiulis įvykis mano gyvenime, ne kartą suteikęs stiprybės sudėtingu metu. O dėl patarimo, manau, svarbu jausti šiandieninio muzikinio pasaulio vyksmo ritmą, procesų tėkmę, būti atviram, smalsiam, domėtis, ieškoti autoritetų, juos pažinti ir iš jų mokytis, mokytis, mokytis, nes, kaip ir sakiau, nors daugeliui dirigento profesija galbūt atrodo ekstravertiška, nes nuolat esi apsuptas žmonių, bet iš tikrųjų pagrindinis dirigento darbas vyksta vienumoje ieškant, skaitant ir mokantis. Prieš kiekvieną pasirodymą turi viską pradėti iš naujo. Tokia dirigento duona. Išplėtokite savo santykio su kūrinio autoriais – kompozitoriais – pajautą: ar konkrečiu atveju jaučiatės esąs kolega, partneris, bendrakūrėjis? Kompozitorius ir jo kūrinys man – pagrindinis prioritetas. Muzikantai ir dirigentas yra tik priemonė, prikelianti kūrinį gyventi. Ruošdamas šiuolaikinius kūrinius visada glaudžiai bendradarbiauju su kompozitoriais, be galo vertinu jų įžvalgas. Man svarbu kuo tiksliau suprasti jų viziją. Tokia yra mano bendradarbiavimo patirtis tiek su minėtuoju Pärtu, tiek su kompozitore Sofija Gubaidulina, tiek su šiuolaikiniais lietuvių kompozitoriais Gediminu Gelgotu, Dominyku Digimu, Silvija Miliūnaite, Kristupu Bubneliu, Raminta Šerkšnyte, Arvydu Malciu, taip pat italų kompozitoriumi Francesco Tristano ar amžiną atilsį Anatolijumi Šenderovu... Mano darbas, galima sakyti, yra partitūros įgarsinimas. Jei norėčiau pats parašyti kūrinį, rašyčiau, o atlikdamas sukurtąjį kito žmogaus turiu paisyti autoriaus, gerbti jo idėją ir siekti kuo tiksliau perteikti ją muzikantams, kad kompozitoriaus perduodama žinia pasiektų klausytoją. Ką jaučia, patiria dirigentas suskambant pirmai natai ir ką – nuskambėjus paskutinei, kai stoja tyla? Labai gražus klausimas. Dirigentas turi apimti kūrinio formą, visumą; viena esminių, ko

66

gero, pagrindinė dirigento užduotis – nurodyti ir palaikyti ritmą ir tempą, todėl kartu su pirma nata vaizduotėje, ausyse jau girdžiu visą taktą. Dirigentas yra iniciatorius, jis veda muzikantus kūrinio atlikimo keliu, tad su pirmu garsu, kaip ir su kiekvienu kitu, jau galvoju, kas bus toliau. Žinoma, kūrinio pradžia, pirmas garsas kelia jaudulį, jam suskambant, esi jau kitame pasaulyje. Na, o paskutinis garsas reiškia, kad tavo misija šį vakarą baigta. (juokiasi) Telieka paspausti ranką koncertmeisteriui ir nusilenkti. Mūsų pokalbis vyksta rengiantis Hofmano istorijų premjerai LNOBT. Įdomu, kaip menate savo, dar žiūrovo, patyrėjo, pirmąjį apsilankymą šiame teatre? Ko gero, pirmojo neprisimenu... Žinau, kad dar visai mažas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sėdėjau mamai ant kelių ir klausydamas koncerto mojavau rankytėmis... Taip man pasakojo. Atrodo, anksčiau, nei ėjau klausyti operos, su Ąžuoliuko choru pradėjau dalyvauti minėtuose pasirodymuose. Gal aštuonerių ar devynerių metų mama nusivedė į Giuseppeʼs Verdi Traviatą. Nesupratau teksto – buvo nuobodoka. Šiandien opera man – kertinis veiklos prioritetas. Šio žanro kūriniai, pagrįsti menų sinteze, į kurią sutelpa viskas – nuo muzikos iki šokio, nuo literatūros iki dailės, – mane itin žavi, leidžia patirti pilnatvę. Be to, labai patinka, kad statant operą kokius du mėnesius dirbama kasdien, o, pavyzdžiui, simfoniniam koncertui kartais skiriamos vos dvi trys repeticijų dienos. Taigi visai kitas darbo tempas, kito pobūdžio procesas. Statoma opera įtraukia, verčia įsigilinti, ilgą laiką atsiduoti kūriniui. Dabar pakalbėkime apie būsimą J. Offenbacho operos Hofmano istorijos premjerą. J. Offenbacho opera Hofmano istorijos – didžiulis kūrinys, didžiulis pastatymas, kuriame susijungia solistų ansamblis, choras ir orkestras. Tam būtina kruopščiai pasirengti. Repeticijų pradžios be galo laukiu. Ne vien todėl, kad dirbsiu su puikiais solistais, įkvepiančia kūrybine komanda, bet ir dėl to, kad žaviuosi prancūzų opera, kultūra, tradicijomis... Tiesiog nekantrauju, kada mano gimtajame Vilniuje bus pastatyta ši opéra fantastique! Be to, Hofmano istorijos man bus pirmoji šio kompozitoriaus opera. Žinoma, kaip ir kiekvienam naujam kūriniui, reikia pasiruošti, kad kuo geriau pažinčiau ir perprasčiau partitūrą, klasikinį stilių, kompozitoriaus braižą, įsigilinčiau į kalbos ir istorijos

V I S - A - V I S

67

2023

| 4|

ypatybes. Kiekvienas toks procesas – dar viena visa ko pradžia. Laukiu! Vokietijoje gimusio prancūzų muziko J. Offenbacho Hofmano istorijos – vienas dažniausiai teatrų scenose interpretuojamų kūrinių. Deja, kompozitorius operos nebaigė, mirė nesulaukęs jos premjeros, kuri įvyko 1881 m. Paryžiaus Opéra Comique teatre. Dėl to sklando daug legendų apie jos sukūrimą, tikrąją autorystę. Martynai, kaip jūs, besiruošiantis premjerai dirigentas, suvokiate ir vertinate šią operą, kokia toji Hofmano istorijų partitūra, ką ir kaip muzikos meno kalba pasakoja kompozitorius? Kūrinio istorija išties įdomi. J. Offenbachas mirė likus keturiems mėnesiams iki premjeros. Jis tebuvo parašęs klavyrą ir spėjęs orkestruoti du pirmuosius veiksmus. Prancūzų kompozitorius Ernestas Goiraud baigė orkestruotę, sutvarkė choro partijas, rečitatyvus. Tačiau būta daug įvairių spekuliacijų dėl kūrinio autentiškumo, jos netilo metų metus.

Opera pelnė pripažinimą, tapo, kaip ir tebėra, labai populiari. Praėjus trisdešimčiai metų nuo premjeros ji buvo atlikta šimtus kartų pačioje Prancūzijoje ir kitose šalyse. Vis dėlto galutinio operos varianto, galima sakyti, neturėta net šimtmetį po pirmojo Hofmano istorijų atlikimo. Kiekvienam pastatymui dirigentai, režisieriai rengdavo naujas redakcijas, kūrė savo versijas nustatydami veiksmų seką, atsisakydami ketvirtojo – Džuljetos – veiksmo, nepaisydami numerių tvarkos, savo nuožiūra parengdami ar išmesdami rečitatyvus. Galiausiai XX a. pabaigoje Schott leidykla išleido garsių J. Offenbacho muzikos ekspertų Michaelio Kaye ir Jeano-Christopheʼo Kecko parengtą redakciją. Tai išsamus kritinis leidimas, manytina, artimiausias pirminei kompozitoriaus idėjai. Kaip tik šios Hofmano istorijų redakcijos partitūrą ir atliksime. Įdomi ir operos gyvavimo istorija, gaubiama nemažos mistikos. Vienoje, rengiantis antrajam operos atlikimui, kilo didžiulis gaisras, žuvo daug žmonių; praėjus šešeriems metams Opéra Comique teatre, kuriam ši opera ir buvo

P A

2023

| 4|

Ž

I

N

T

I

S

parašyta, taip pat kilo gaisras, sudegė visos Hofmano istorijų natos. Visa tai tikrai nepadėjo rastis galutiniam operos variantui, tarytum feniksas iš pelenų ji pakyla kas kartą ta pati, bet vis atsinaujinusi... Hofmano istorijų muzika šmaikšti, ironiška, bet pati opera labai romantiška, kupina polėkio, humoro, visa tai perteikia daugybė įsimintinų melodijų. Iš kitų J. Offenbacho kūrinių Hofmano istorijos išsiskiria emocine gelme ir muzikos įtaiga. Į šios operos draminę liniją įpinta fantazijos žaismės elementų, o vokalinės partijos yra tikriausias iššūkis atlikėjams, palyginti su lengvesnio pobūdžio kompozitoriaus operetėmis, kurių jis parašė bemaž šimtą (operų – šešias). Šis paskutinis J. Offenbacho veikalas pats rimčiausias ir sudėtingiausias, tai jo kūrybinės meistrystės viršūnė, atsižvelgiant į tai, kad vis dėlto daugiau rašė opera buffa, lengvesnio žanro kūrinius. Hofmano istorijų libreto pagrindą sudaro trys apsakymai, sukurti Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno – įstabios romantizmo asmenybės, palikusios gausų kūrybos paveldą ateities kartoms. Koks Jūsų santykis su šiuo įvairialypiu menininku, pirmiausia turint omenyje operos Hofmano istorijos libretą, bet taip pat ir tai, kad žymieji baletai Spragtukas, Kopelija – to paties autoriaus talento duotis, įkvėpusi įvairių sričių atstovus kurti, telktis į jo kūrybines idėjas, inscenizuoti grožinės literatūros veikalus ir taip plėtoti savąją meninę raišką? Be abejo, Hoffmannas – labai spalvinga ir įvairialypė asmenybė: rašytojas, kompozitorius, tapytojas... Jo kūryboje grėsmingas antgamtiškumas tampa paprasto žmogaus gyvenimo dalimi, ironiškai atskleisdamas tragiškai groteskišką jo prigimtį. Tam tikra prasme netgi šiek tiek priartėjama prie psichoanalitinės perspektyvos. Ne išimtis ir Hofmano istorijos: operos veikėjai – akių pardavėjai, viliojančios mechaninės lėlės, vašką deimantais verčiantys burtininkai, mirtį nešančios femme fatale, atspindžius vagiantys veidrodžiai ar sielas perkantys kerėtojai... Tad operoje esama pasakiškumo elementų, stebuklinės mistikos. Pagrindinis Offenbacho operos personažas Hofmanas yra naivus, romantiškas nutrūktgalvis poetas, linkęs į alkoholizmą. Kompozitorius šį veikėją įprasmino tamsaus atspalvio fatalistinėje dimensijoje. Hofmaną lydi keturios piktavalės figūros: Lindorfas, Kopelijus, Miraklis, Dapertutas, kurios kiekviename operos veiksme įstumia jį į vis naujas nelaimes. Šie

68

keturi veikėjai, tarytum nepaleidžiantys šešėliai, nuolatos persekioja, verčia leistis į nemalonius išgyvenimus. Hofmano istorijos – tarsi trys sentimentalaus žmogaus gyvenimo etapai, trys istorijos, sudarančios vieną romantinę fantaziją, kuria keliaujama it svaigulingo lengvabūdiškumo labirintu. Istorija prasideda ir baigiasi tikriausiu Hofmano apsėdimu – Stelos, operos dainininkės, meile, o viduriniai veiksmai – tarytumei Hofmano aistrų trims skirtingoms moterims vizijos. Pradinis Offenbacho sumanymas ir buvo sukurti trijų veiksmų dvasinę kelionę nuo jaunatviško susižavėjimo, kurį matome antrajame – Olimpijos – veiksme, iki brandžios meilės, kuri įprasminta trečiajame – Antonijos – veiksme, kol galiausiai viskas baigiasi Hofmano kaip dykinėjančio švaistūno paveikslu ketvirtajame – Džuljetos – veiksme. Offenbacho operoje Hoffmanno kūryba perteikiama ritmine plastika, kuria apipinti idealistiniai, lyriški jausmai, kupini nuoširdaus polėkio, švelnumo, – būtent taip atspindimi joje vaizduojamų fantastinių veikėjų, jų pasaulių emociniai blyksniai, nuotaikų viražų paveikslai. Hofmano istorijose regima nuoširdi meilė, aktualizuojamas gyvenimas šia diena, dabarties pajauta. Galbūt Hofmano elgsena šiek tiek lengvabūdiška, valiūkiškai naivi, jo sprendimai neretai, regis, pernelyg švaistūniški, kita vertus, kiek daug tame tyro vaikiško grožio, paprasto žmogiškumo, vertybinio idealizmo, grožio ir gėrio siekio, troškimo... Man pačiam be galo gražus šis romantiškas Hofmano portretas, apskritai šis ilgesys didesnių, aukštesnių vertybių, kurios įkvepia, skatina kurti, tikėti, gyventi. Pokalbio pabaigoje – Jūsų patarimas ir palinkėjimas Hofmano istorijų kūrėjams, atlikėjams ir patyrėjams, taip pat sau pačiam, dirigentui Martynui. Bendras palinkėjimas visiems – gyventi! Gyventi kiekvieną dieną, gyventi kiekviena savo esybės dalele, mėgautis, kad esame čia ir dabar. Juk viskas taip trapu ir laikina. Gyvenkime su polėkiu, žvelgdami į daug ką paprasčiau, o kartu semdami iki dugno savo tikrovėje patirties klodus. Kviečiu visus į spektaklius, esu tikras, kad bus labai gražu! Laukia didžiulis įvykis, kurį tikrai verta pamatyti. Hofmano istorijose apstu net ir ne klasikinės muzikos mėgėjams žinomų melodijų. Viena tokių, tam tikra operos vizitinė kortelė, – ketvirtojo veiksmo pradžios barkarolė. Pasiklausykite ir neliksite abejingi.

69

2023

| 4|

M

E

N

U

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

I

N

G

Ą

70

Brendant link Eldorado su 2023

| 4|

Giedre Kaukaite:

pokalbis apie šių ir anų laikų kryžkeles

Renata Baltrušaitytė

Gruodžio 2-ąją garbingą jubiliejų minės dainininkė, pedagogė, publicistė Giedrė Kaukaitė. Beprasmiška varžytis su ja pasakojant apie Plungėje ir Prūsaliuose, ant Babrungo upelio krantų, pas senelius praskardenusią vaikystę: visa tai gražiai žemaičiuodama ji pati išdėstė ir net eilėmis išdainavo savo knygoje Mano Eldoradas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Neįmanoma gyviau už autorę nutapyti jos vokalo pedagogių Aleksandros Staškevičiūtės ir Elenos Dirsienės literatūrinių portretų, kaip ir varžytis taikliomis detalėmis apibūdinant ryškiausias septintojo–aštuntojo dešimtmečio Lietuvos nacio­ nalinio operos ir baleto teatro asmenybes: dirigentą Joną Aleksą, režisierę Vladą Mikštaitę, skaidriausią operos sopraną Eleną Čiudakovą ir daugelį kitų. Šiame interviu – apie tai, kas netilpo autorės knygoje su paantrašte, liudijančia epochų kryžkelę: apie aną ir šį laiką. Tai, ko norėjosi paklausti šiandien, artėjant solistės sukakčiai dedikuotam gruodžio 8 d. Bohemos spektakliui.

Prieš metus pristatytas Mano Eldoradas nepaliko abejonių: turime be galo jautrią ir pastabią XX a. pabaigos Vilniaus kultūrinio gyvenimo metraštininkę, kurios interesų akiratis anaiptol neapsiribojo muzikiniais įvykiais. Netgi šiek tiek pavydu skaitant apie tuometinių sostinės (ir ne tik sostinės) intelektualų bendravimą, jų susiėjimus, kurių šiandien, iš pirmo žvilgsnio vertinant, gerokai mažiau belikę. O gal tai klaidingas, skirtingų kartų suformuotas įspūdis? Anuomet vieni kitus artimiau pažinojome, dažniau susitikdavome. Juk nei interneto, nei mobiliųjų nebuvo. Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra) tilpo visi – dainininkai, instrumentinio žanro muzikai, aktoriai, dailininkai, fotomenininkai, filmų kūrėjai. Vyko ne tik kūrybos vakarai, bet ir akademiniai koncertai, festivaliai, naujų kūrinių premjeros, parodos, konkursai.

Šiandien vienos susitikimų vietos nebesant, artistinės iniciatyvos išsisklaidė galerijose, muziejuose, bibliotekose, įvairiausių naujų pavadinimų erdvėse, visų aprėpti nebeįmanoma. O kur dar vadinamieji socialiniai tinklai, kontaktus palengvinę ir drauge tikrąjį ryšį gerokai suniveliavę... Tačiau esu liudininkė, kad artimos prigimties menininkai tikrai vieni kitus pastebi, mato, lanko ir vertina. Kaip tikra žodžio meistrė pirmenybę teikiate pačios betarpiškai įsimintam vaizdui, frazei, emocijai. Visgi memuarininkui, neriančiam į pusės amžiaus ar dar senesnius įvykius, reikia drąsos pasikliaujant savo atmintimi. Kas Jus padrąsina? Ar, kaip Virgilijus Noreika, nuo pat karjeros pradžios pasižymėdavote dienoraščiuose svarbiausius faktus, ar rėmėtės iškarpų, afišų, programėlių, nuotraukų

71

2023

| 4|

Tatjana op. Eugenijus Oneginas

archyvu? Buvote sisteminga savo sceninės veiklos liudijimų kaupėja ar, priešingai, palikdavote tai savieigai? Gailiuosi dienoraščio nerašiusi, neturiu ir jokių užrašų, nebūtų užtekę disciplinos. Rinkau ir tebeturiu afišas, programėles, recenzijas, nuotraukas. Tasai lagaminas vos pakeliamas, bet raustis jame nemėgstu. Ir išmesti ranka nekyla. Rašinius provokavo atmintin įsirėžę ryškiausi įvykiai, posakiai, akimirkos, nutikimai. Tokių turime kiekvienas, jie neblėsta, lyg vakar tebūtų nutikę. Kurį nors prisiminus, netrukus išnyra ir kitas, ir dar kitas... Toliau – saldus malonumas surikiuoti juos sklandžion sekon. Knygoje skiriate dėmesio ne tik savo asmenybei, bet ir scenos bendražygiams, taip pat menininkams, su kuriais vienaip ar kitaip buvo suvedę gyvenimo keliai: dainininkams Nijolei Ambrazaitytei, Džildai Mažeikaitei, Antanui Šabaniauskui, kompozitoriams Antanui Rekašiui, Justinui Bašinskui, Broniui Kutavičiui, Faustui Latėnui, rašytojui Ričardui Gaveliui, skulptoriui Lionginui Šepkai ir kt. Ar, pasirodžius knygai, sulaukiate reakcijos iš jų artimųjų?

Šių žmonių nebėra, bet artimųjų ir pažinojusiųjų atmintyje jie tebėra gyvi. Po publikacijų sulaukdavau skambučių, komentarų, kartais išklausydavau net savo aprašytų istorijų tęsinį. Skaičiusieji sako, kad knygoje esantys portretai nėra vienpusiški: dažnas jų rupus, šiurkštokas, kai kurie ne itin simpatiški. Bet negirdėjau, kad kas būtų piktinęsis. Esate minėjusi, jog Jums keista, kai autoriai daug žino apie savo parašytas knygas, nes savo kūriniams negalime būti objektyvūs. Kas Jus palaikė ir vedė už rankos šiame saviraiškos kelyje? Man atrodo, autorius žino tik pretekstą, kodėl palietė vieną ar kitą temą. O rezultato vertinti pats negali. Dėl to man labai brangūs profesionalių kritikų Petro Bražėno, Audriaus Ožolo, Valentino Sventicko, Marijaus Šidlausko paskelbti atsiliepimai. Nebūčiau drįsus tiek nė susapnuoti. Aptarinėti spaudoje muzikinius įvykius, premjeras, konkursus nejučia pradėjau dar prieš gerus keturis dešimtmečius, bet apie sutiktus žmones prabilti rizikavau tik buvusio Literatūros ir meno redaktoriaus Gyčio Norvilo paakinta. Jis tų rašinių krikštatėvis. Kitas „už rankos palaikęs“ – tai žurnalistas, poetas ir vertėjas

72

2023

| 4|

Su Feliksu Bajoru 1981 m.

Su Vaclovu Daunoru ir Virgilijumi Noreika 1970 m.

Audrius Musteikis, vėliau sutikęs Mano Eldoradą redaguoti. Patsai rašymas – pokalbis su savim, arba gyvenimo apyskaita, panaši į mano senelių, pas kuriuos augau, pabrėžiamą „sąžinės sąskaitą“ einant išpažinties. Beje, knygos pavardžių rodyklė akivaizdžiai rodo, kurios asmenybės man svarbiausios: jų vardai dažniausiai kartojasi, nors to neplanavau. Knygų vaidmuo Jūsų pačios gyvenime – nuo kaime prabėgusios vaikystės iki šių dienų. Ar anksti išmokote skaityti? Ar tekdavo naktimis su lempa nuo suaugusiųjų slėptis po antklode, kad sužinotum intriguojančio siužeto pabaigą? Ar vis dar saugote savo šeimos biblioteką ir kokiems skaitiniams teikiate pirmenybę? Jei nesunku, paminėkite kelis leidinius, su kuriais nė už ką nesutiktumėte skirtis. Knygos, lyg gyvi padarai, regis, pačios ateina. Štai aną savaitę praturtėjau net šešiomis. Tris gavau dovanų: tai Viktorijos Daujotytės Žemaitynai, Valentino Sventicko Ir dar, Remigijaus Vilkaičio Vladas Sipaitis, o Stefano Zweigo Vakarykštį pasaulį ir naują Poezijos pavasario almanachą nusipirkau. Pažįstama vaistininkė dar įpiršo „labai įdomų detektyvą“. Iš ankstesnių neišmesčiau iki draiskalų nuskaitytos knygos apie Barborą Radvilaitę, Juozo

Baltušio Parduotų vasarų ir Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Mykolo Karčiausko poezijos knygų su autorių autografais. Senelių, pas kuriuos Plungėje augau, namų „biblioteka“ marga: Šventųjų gyvenimai, Katekizmas, Helenos Mniszek Raupsuotoji, Justo Pilyponio Kaukolė žalsvame čemodane, Levo Tolstojaus Karas ir taika, Victoro Hugo Vargdieniai, Vinco Pietario Algimantas, Antano Vienuolio Viešnia iš šiaurės... Atspėjote, kad slapčia skaitydavau pastogės kambarėlyje į langą įsirėmusi, kol dar šviesu vasaromis, nedegdama lempos net ir saulei nusileidus. Operos ir baleto teatre 1967 m. debiutavote Tatjanos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas. Vėliau dainavote Margaritą Charles’io Gounod Fauste, Mimi Giacomo Puccini Bohemoje ir Čio-Čio San to paties kompozitoriaus operoje Madam Baterflai, Dezdemoną Giuseppe’s Verdi Otele, Halką to paties pavadinimo Stanisławo Moniuszkos operoje, Širin Vytauto Barkausko Legendoje apie meilę, Katrytę Juliaus Juzeliūno Sukilėliuose, taip pat mažesnius vaidmenis operose Traviata, Aida, Pikų dama, Porgis ir Besė. Kurio vaidmens repertuare laukdavote, o kurio norėdavosi išvengti?

M

E

N

U

Anuomet tebebuvo gyva tradicija vaidmens interpretaciją kruopščiausiai kurti „iš tikrųjų“, tarsi jokių pirmtakų nebūtų. Tai ilgas, gerą pusmetį trukdavęs unikalus dirigento, režisieriaus, solistų ir dailininko bendros kūrybos vaisius. Repeticijų laikotarpiu įsijautę tapatinomės ne tik su vaidmeniu, bet ir su kuriančiais kolegomis, tapdami kone vientisu organizmu. Todėl tokia akivaizdi atsakomybė už kiekvieną spektaklį, nė vieno vaidmens neišskiriant. Visus Jūsų minimus vaidmenis dainavau premjeriniuose spektakliuose, bet ir po eilinių rezultatą buvo įprasta smulkiai su statytojais aptarti. Gražus tai laikas buvo! Įdomiausias man būdavo pats vaidmens ruošimo procesas. Premjera – svarbus pasitikrinimas, ar pavyko statytojų siekius pateisinti. Drauge tai azartas, svarbumas, šventė, pasididžiavimas sėkmingai finalą pasiekus. Vėlesniuose spektakliuose atsakomybė nepaleisdavo, bet kūrybiškai imdavau nuobodžiauti. Trijų vaidmenų nemėgau, ne taip įdomūs jie man buvo – tai minėtosios Halka, Katrytė ir dar Nataša iš Rodiono Ščedrino operos Ne vien tik meilė. Beje, visus tris pastatymus režisavo tas pats režisierius, galbūt išvis neturėjęs imtis šių pareigų, mat vienintelė profesionali mūsų operos režisierė Vlada Mikštaitė tuo metu nuo teatro buvo atsitraukusi. Bet tai atskira tema.

Ą

73

O 1968–1970 m. stažuotės Milane patirtį prisiminus kyla įtarimų, ar tik mums, „tiems tarybiniams“, nebuvo samdomas pigiausias maestro... Mat mūsiškis Gennaro Barra, tuomet jau atšventęs 90-metį, dažnai painiodavo laiką ir vietoj dešimtos valandos atvykdavo šeštą ryto, tad rasdavome jį miegantį koridoriuje ant sofos. Simboliška, kad jo rankinis laikrodis buvo be rodyklių. Graudu, bet jis vis prašydavo kurio nors stažuotojo sužinoti buhalterijoje, ar jau paruoštas jo atlyginimas, prilygstantis keturioms stažuotojų stipendijoms, tad suma neatrodė solidi. Paklaustas konkretaus būdo vokalinei problemai įveikti nervindavosi siūlydamas furberia (gudrybę), o tai juk ne metodas... Didžiausias stažuotės turtas – pamatyti spektakliai su pasaulio garsenybėmis ir jų repeticijos. Tai suformavo perfekcionistinio idealo siekiamybę, kurią vėliau reikliai pratęsė J. Aleksa ir V. Mikštaitė.

2023

A

K

I

M

I

R

K

Knygoje atskleidžiate, jog XX a. vidurio vokalistų ugdymo metodika (tiksliau, jos nebuvimas Lietuvoje) dainininkams kėlė nemažai problemų: turėjome balsingų artistų, bet savo patirtį apibendrinti ir perteikti jaunimui jiems sunkiai sekdavosi. Nelikote sužavėta ir išsvajotos stažuotės La Scaloje rezultatais. Kur ieškojote pagalbos, kai pati pradėjote dėstyti jauniesiems dainininkams? Kieno patarimai Jums, kaip pedagogei, buvo vertingiausi? Toli gražu ne kiekvienas geras vokalistas tampa geru pedagogu – taip yra visame pasaulyje. Sakoma, kad išmokti mokyti kitą užtrunka dešimtmetį. Panašu į tiesą. Pirmuosius penkiolika pedagoginio darbo metų dėsčiau kamerinį dainavimą (tiksliau pasakius, interpretaciją), tad turėjau puikią galimybę lavinti vokalinę ausį, nes mano studentai ateidavo iš įvairių pedagogų klasių. Kolegos savo patyrimu dalytis nemėgo, „paslaptis“ saugojo. Daugiausia išgirsdavome iš atvykstančių vesti meistriškumo kursų pedagogų. Todėl vos atsivėrus geležinei uždangai sąmoningai išvykau į Zalcburgą pas prof. Paulą von Schilawsky. Tikrų žinių bagažą kaupiau ir prof. Josefo Loiblio pamokose Miunchene bei prof. Lauros Sarti pamokose Paryžiuje.

Su maestro Jonu Aleksa

Ą

Ž

A V

I

N

G

| 4|

M

2023

| 4|

E

N

U

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

Amžininkus suintrigavo netikėtas perspektyvios dainininkės karjeros posūkis – atsisveikinimas su Operos ir baleto teatru 1978-aisiais, po aštuonerių (neskaičiuojant stažuotės Milano La Scala teatre) trupėje praleistų metų. Knygoje teigiate, jog tokį sprendimą subrandino noras daugiau dėmesio skirti šiuolaikinei lietuvių kompozitorių muzikai ir apskritai koncertinei veiklai, o tai pasirodė sunkiai suderinama su teatro rutina. Ar daug kas teatro laikų atsiminimuose liko nutylėta? Teatras – ne vien scena. Scenoje lengviausia, ten esame kokie tik begalime būti geriausi, juk veikiame pagal talentingų autorių dramaturgiją. O užkulisių „teatras“ kitoks, jo dramaturgija ir taisyklės kitos. Nieko geriau nepasakysiu, nei kad parašiau knygoje apie teatro organizmą. Mokslinės studijos vargiai paaiškins tą specifiką. Laimei, pirmosios mano akimirkos teatre tarsi nulemtos alternatyvų: laimėtas Michailo Glinkos konkursas, kuris suteikė galimybę rengti solinius koncertus ir gastroliuoti, pažintis su Felikso

Čio-Čio San op. Madam Baterflai (Šarplesas – Eduardas Kaniava)

I

N

G

Ą

74

Bajoro kūryba ir visiškas panirimas į ją, neabejotinai formavęs gelminį teksto prasmių suvokimą ir pilietines pažiūras, vargonininko Leopoldo Digrio, ansamblio Musica humana kvietimai nuolat bendradarbiauti, kelionė su puikiuoju akompaniatoriumi Gyčiu Trinkūnu į JAV, ten – pažintis su šviesiausia išeivijos dalimi, peraugusi į viso gyvenimo bičiulystę. Visa tai – vos per dvejus metus! Tai daugiau ir brandžiau, nei baigtų studijų spaudas Konservatorijos diplome. Namie – ryšys su vyro, režisieriaus Arūno Žebriūno, vyresnės kartos bičiuliais, tiesioginiais prieškario Lietuvos liudininkais, brandino pažiūras ir tautinę genetiką manyje budino. Tautinė savimonė augo ir stiprėjo visuose kultūros baruose. Kompozitorių sąjunga ir Filharmonija anuomet glaudžiai bendradarbiavo, nauji lietuvių autorių kūriniai reguliariai skambėjo vargonininko L. Digrio, smuikininko Raimundo Katiliaus, taip pat styginių kvartetų, Juozo Domarko ir Sauliaus Sondeckio vadovaujamų orkestrų programose. Poezijos pavasariai, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos poezija, Just.

Dezdemona op. Otelas

75

Su Vlada Mikštaite

Marcinkevičiaus dramos, Eimunto Nekrošiaus teatras, etnografiniai ansambliai... Jei nežvelgei į pasaulį vien pro teatro langą, to galingo srauto negalėjai nejusti. Sprogdinančių naujosios bangos poteksčių publika klausėsi kaip svarbesnių už pagrindinį tekstą, jų laukė. B. Kutavičiaus Pagonių apeigų stebuklas tebesiaiškinamas ir šiandien. Ir mano 100-asis rečitalis – vien lietuviška muzika, o koncertinės veiklos 20-mečiui – šešių lietuviškų programų ciklas, kurio didžiąją dalį sudarė man rašyti arba mano inicijuoti nauji kūriniai. Tarsi nuo tramplino nėriau į tautinės sąmonės renesansą ir jame pajutau pilnatvę. Teatre įgytu stambiosios formos suvokimu rėmiausi ne tik savo rečitalių temas ir dramaturgiją apmąstydama, bet ir pedagoginiame darbe studentų programas sudarinėdama. O profesine prasme gavau komfortiškiausią galimybę rinktis ir būti n e p r i k l a u s o m a.

Margarita op. Faustas

Halka op. Halka

2023

| 4|

76

2023

| 4|

Likimas, kurio nepavyko išvengti

M

E

N

U

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

I

N

G

Ą

77

2023

Eglė Ulienė Solistą Vytautą Juozapaitį puikiai pažįsta operos mėgėjai. Studijos ir stažuotė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažuotės Belgijoje, mokslai Niujorke pas Marleną Malas, meistriškumo kursai pas Thomasą Krause... Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu tapęs 1990 m., sukūrė visus svarbiausius baritono vaidmenis. Ne kartą dainavo Čikagos lietuvių operoje, bendradarbiavo su Kauno ir Klaipėdos muzikiniais teatrais. Su kviestinių solistų trupe Teatro Lirico D’Europa kone dešimtmetį gastroliavo po JAV, dainavo Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Don Žuanas, G. Verdi operoje Traviata, Giacomo Puccini operoje Madam Baterflai ir kt. Beveik dešimtmetį buvo nuolat kviečiamas į tarptautinį operos festivalį Open air Zoloturne (Šveicarija), kur, be minėtų operų, sukūrė vaidmenis G. Verdi operose Kaukių balius, Likimo galia, Ruggero Leoncavallo operoje Pajacai, W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos ir kt. V. Juozapaitis yra tarptautinio Luciano Pavarotti konkurso diplomantas (1992, Filadelfija, JAV), tais pačiais metais vykusio Pirmojo Lietuvos vokalistų konkurso laureatas, 1999 m. jam įteikta Kristoforo statulėlė, Lietuvos teatro sąjungos apdovanojimas. 2003 m.

dainininkas apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi, tais pačiais metais pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. 2004 m. tapo Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanojimo Kipras laureatu. 2003 ir 2004 m. išrinktas Publikos simpatijų solistu, pelnė Muzikų sąjungos įsteigtą Auksinio disko apdovanojimą, 2002, 2006 ir 2009 m. Operos švyturių apdovanojimuose išrinktas Metų operos solistu. 2006 metais pelnė Kultūros ministerijos premiją ir tapo Auksinio Scenos kryžiaus laureatu. 2013 metais solistui įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Šalia koncertinės ir teatrinės veiklos V. Juozapaitis sėkmingai profesoriavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dainavo daugelyje festivalių jau minėtoje Šveicarijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Latvijoje ir kt. 2012 m. V. Juozapaitis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tada daug kas pasikeitė. Nors kartkarčiais solistas kur nors vis padainuoja, vis dėlto 2012-ieji yra lyg riba, nuo kurios prasidėjo visiškai naujas, politiko, gyvenimo etapas.

O gal gyvenime būtumėte norėjęs eiti tiesiai į politiką? Kaip ateinama į dainavimą? Koks yra dainininko kelias? Ar tai tarsi misija, kurios negali išvengti? Man tai buvo ne misija, o likimas, kurio nepavyko išvengti. Mintimis grįžtu į Radviliškį. Apie dainavimą, juolab operinį, niekada negalvojau, net neįsivaizdavau, kas tai yra, nebuvau lankęsis operos teatre. Ar tik ne septintoje klasėje Kauno muzikiniame žiūrėjome operetę Hello, Dolly! Padarė įspūdį, atrodė toks ne visai rimtas dalykas: šoka, dainuoja... (šypsosi)

Tais laikais buvo populiaru muzikuoti mokyklose, įmonėse, veikė įvairūs saviveiklos būreliai. Svajojau patekti į kokią nors grupę ir groti jonika, nes metus mokiausi skambinti fortepijonu, tai įsivaizdavau, kad moku. Naujoje mokykloje broliai Petrašiūnai, groję gitaromis, pakvietė ir mane. Pradėjome repetuoti, jie man sako funkcijas: A, B... Kas? Tokių nebuvau mokęsis, nežinojau, kokia čia abėcėlė... Supratau, kad jonika groti nemoku. Bet šalia stovėjo būgnai. Prisėdau, broliai brązgina gitaras. Iš tos nevilties pradėjau kažką kalti būgnais. Jie atsisuko – „Taigi gali būgnais groti, ko nesakei?“ O

| 4|

78

2023

| 4|

Žermonas op. Traviata (Violeta – Asmik Grigorian)

Kajetanas Delaura op. Meilė ir kiti demonai

Don Žuanas op. Don Žuanas (Cerlina – Sigutė Stonytė)

M

E

N

U

grojau pirmąkart gyvenime. Aišku, technikos nebuvo jokios, bet ritmo pojūtį turėjau. Ir dar visada norėjau būti visa ko varikliu. O būgnai, ritmas juk ir yra grupės variklis. Vėliau ir akademinėje muzikoje ritmo pojūtis daug kur padėjo. Scenoje, šalia orkestro, kurio kartais net negirdi, ritmo pojūtis dažnai gelbsti. Taigi pradėjau mušti būgnus, grojome šokiuose. Kartą per repeticiją netyčia uždainavau vieną Nerijos dainą. Mūsų vadovas, mokytojas, sustabdė ir klausia, kuris čia dainuoja. „Aš...“ – „Tai tau dainuoti reikia!“ – „Gal, nežinau...“ Dainavimo krikštatėvis? Tikrai taip, Juozas Taunys. Jis buvo mokęsis konservatorijos Klaipėdos fakultete, dainavo Liaudies operoje. Kartais mėgo parodyti, koks tas operinis balsas, kaip ten dainuojama. Buvau dešimtoje klasėje, kai pasiūlė padainuoti Dainų dainelės konkurse. Kaip? Būgnus mušti galiu, bet dainuoti? Vis dėlto kažkokiu mistiniu būdu jis privertė mane tai padaryti. Matyt, viduje to norėjau. Taip 1980-aisiais tapau Dainų dainelės laureatu. Pirmą kartą gyvenime į LNOBT sceną įžengiau 1980 m. birželio 1-ąją. To jausmo niekada nepamiršau! Bet taip tąsyk viskas ir baigėsi, ir toliau buvau vietinis Radviliškio dainininkas. Labai rimtai ketinau Klaipėdos fakultete studijuoti būgnus, bet artėjant abitūrai mano amžiną atilsį tėvas, matematikos mokytojas, tremtinys, sibiriakas, pasisodino ir klausia, negi tikrai ir penkiasdešimties vis dar norėsiu būti būgnininkas? Gal verčiau pamėginčiau teisę? Tad stojau į teisę. Turėjau milicijos siuntimą, nes į teisę tada buvo galima stoti arba po kariuomenės, arba turint stažo, arba su tokiu siuntimu. Mano tėvas mokykloje dirbo su sunkiais vaikais ir buvo pažįstamas su milicijos skyriaus viršininku, kuris vėliau pasirodė esąs užsislaptinęs tremtinių palikuonis... Taip gavau siuntimą, garantuojantį, kad išlaikęs egzaminus bent trejetais įstosiu. Egzaminus išlaikiau gerai, bet neperėjau vadinamosios mandatinės komisijos. Mat mano tėvas buvo tremtinys. Ir man tai tiesiai pasakė 1981 m. Dar Brežnevas tada kvėpavo, buvo pasiektas turbūt pats supuvimo dugnas. Tuo metu Sovietų Sąjunga pradėjo karą Afganistane, ir ypač iš Lietuvos siųsdavo ten jaunimą. Net iš aukštųjų kartais imdavo studentus, o iš profesinių technikos – ne. Negalėjau grįžti į Radviliškį niekur neįstojęs, gėda, o ir šiaip buvo jau ankšta ten. Susiradau 26-ąją technikos (geležinkelininkų) mokyklą, kuri ir dabar tebėra Islandijos gatvėje, netoli Mokytojų namų. Įstojau į stalių grupę. Reikėjo tuos

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

I

N

G

Ą

metus išbūti, nors neįsivaizdavau, kas laukia. Gavau pačiame centre bendrabutį, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas. Nežinau, gal Dievas iš viršaus viską mato ar iš vidaus žiūri, bet veda mus, ir nieko nepadarysi. Mokykloje buvo choras ir estradinis ansamblis. Į chorą nusiuntė automatiškai, o estradiniam ansambliui vadovavęs Algis Maldutis (tuometis Mokytojų namų meno vadovas) pats mane susirado. Pasirodė, abu esam radviliškiečiai. Ir jis man sako: „Matau, kad tu muzikantas, imk tą ansamblį, darykit ką nors.“ Ir mes padarėm – laimėjome apžiūrą! O dar jis paklausė, gal norėčiau Mokytojų namuose lankyti vokalistų būrelį. Kodėl gi ne? Būreliui vadovavo operos solistas Pranas Urkauskas. Nuėjau, pradėjom: pratimai, repertuaras. O kas toliau? Tuo metu baigęs proftechninę mokyklą raudonu diplomu (o buvo aišku, kad tokiu ją baigsiu) ir išlaikęs vieną egzaminą, galėjai stoti bet kur. Kartą Urkauskas pasiūlė nueiti į teatrą pažiūrėti kokio spektaklio. Susiruošiau. Buvau aštuoniolikos, kai antrą kartą gyvenime atėjau į Operos teatrą, tik šį kartą kaip žiūrovas. Tą vakarą buvo Eugenijus Oneginas. Nieko nesupratau: kokia čia muzika, kaip tai galima žiūrėti? Išėjau iš teatro pasibaisėjęs ir visą gyvenimą vengiau Eugenijaus Onegino. Artėjo mokslų pabaiga, reikėjo apsispręsti, kas toliau. Urkauskas pasiūlė nuvesti pas savo profesorių Zenoną Paulauską, buvusį Dainų dainelės vertinimo komisijos pirmininką man dalyvaujant. Išmokau porą kūrinėlių ir nuėjom. Padainavau, Paulauskas sakė mane prisimenąs ir patarė stoti į parengiamąjį kursą. Deja, stojamieji ten vyko anksčiau, nei mano mokykloje baigėsi mokslo metai. Taigi neturėjau diplomo. Nuėjau pas savo stalystės meistrą. Puikus žmogus, pabendraujam su juo iki šiol, bet tuomet jis nebuvo linkęs daryti man nuolaidų... Ne, sako, atidirbk, o tada daryk, ką nori. Ką gi, einu pas direktorių Jakelį. Pasipasakoju, kad noriu stoti į dainavimą, o meistras nepaleidžia. Gerai, sako, išrašysiu aš tau diplomą, bet pažadėk, kad viską padarysi. Taip ir buvo. Bet tai tik istorijos pradžia. Parengiamjame pakliuvau pas Vladą Česą, kurio nebuvau nei girdėjęs, nei matęs. Pradėjom dirbti, vis ieškojom vadinamojo vokalinio taškelio. Ilgainiui sužinojau, kad jis buvęs solistas, daug dainavęs. Visą operos teatro istoriją – kas jame vyko, kas ką dainavo – pažinau iš Česo, jo akimis, jo išgyvenimais. Jis mane vis gyrė, taigi nutariau stoti į konservatoriją po pirmo parengiamojo kurso. Dėstytojas pritarė, bet per stojamąjį iš specialybės gavau

79

2023

| 4|

M

E

N

U

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

I

N

G

Ą

80

2023

| 4|

Ipsheimas op. Vienos kraujas (Grafienė – Vilhelma Mončytė)

dvejetą. Tai buvo pirmas antausis, privertęs apsižvalgyti, kad gal ne viskas taip gerai. Po dvejų metų jau įstojau ir dar pusantrų metų mokiausi V. Česo klasėje. Pirmame kurse Operos studijoje su mumis dirbo Vlada Mikštaitė. Ji turėjo vieną baisią savybę – nepakęsdavo netikro garso. Pradėdavo kuistis didelėje rankinėje arba garsiai su savimi kalbėti. Kartą paklausiau jos, kodėl, kai aš dainuoju, ji visada tamposi. Toks buvau įžūlus. Pasikvietė ji mane ir sako: „Matau, turi duomenis, bet kažkas tau netinka pas Vladelį (t. y. Česą), nuvesiu tave pas Zenių (Paulauską).“ O tasai sako nenorintis skriausti Vlado, bet tiek jau to, paimsiąs mane. Deja, gruodžio 31 d. Z. Paulauskas mirė, ir visos mano pokyčių svajonės baigėsi. Katedros vedėju tapo Vaclovas Daunoras. Taip likau pas V. Česą. Jis ir sako, kad atėjus naujam vedėjui teks keisti dainavimo metodiką ir dainuoti, kaip liepia. Nepatiko man toks keistas prisitaikėliškumas. Diena iš dienos augo konfliktas, kol vieną dieną jis išvijo mane iš pamokos. Išeidamas iš III rūmų 307 auditorijos taip trenkiau durimis, kad gabalas tinko iškrito. Baigiantis mokslo metams buvau paskirtas pas Valerijoną Indrikonį, visišką V. Česo priešingybę. Nors jis nepraktikavo, dirbo ministerijoje valstybės tarnautoju, bet pedagogas buvo geras. Česas irgi nebuvo blogas, bet bėda, kad aš jį supratau tik gerokai vėliau.

Šarplesas op. Madam Baterflai (Čio-Čio San – Irena Zelenkauskaitė)

Po trečio kurso ieškau tvarkaraščiuose Indrikonio – nėra! Pasirodo, vedėjas Daunoras, nutaręs atjauninti kolektyvą, Česą su Indrikoniu išleido į pensiją. O kur aš? Matau, esu paskirtas naujam dėstytojui Algirdui Čipliui, beje, buvusiam Daunoro mokiniui. O mano svajonė buvo mokytis pas profesorių Virgilijų Noreiką. Dirbau teatre mimanse, girdėdavau jį, porą kartų lankiausi jo pamokoje. Bet kadangi paskyrė į Čiplio klasę, tai ir nuėjau pas jį. Jaučiu, kad netinka man. Ir jis, matyt, panašiai jautėsi. Sako: išvažiuoju į gastroles, jei susirasi kitą dėstytoją, tai pereik. Pirmiausia nuėjęs papasakojau viską Noreikai. Jis tvirtino senokai mane stebįs ir nors daug ko man dar trūksta, gal ir paimsiąs mane. Aš devintam danguj! Einu pas katedros vedėją, kuris, beje, tada dar dirbo teatre ir su Noreika ne itin sutarė. Pasakiau, kad noriu pas Noreiką. O jis man: „Na, pažiūrėsim, ar jis tamstą ima, ateik kitą savaitę.“ Ateinu: „Tamsta apsimelavai, joks Noreika tavęs neima.“ Einu pas Noreiką: „Pakalbėjau su Daunoru, žinai, man dėl tavęs su juo konfliktuoti nesinori, pats supranti, neimsiu tavęs.“ Grįžtu pas Daunorą: „Tai tamstai Čiplys netinka... Gal tamsta dar pas ką nors kitą nori?“ Ir man tada neužteko proto ir diplomatijos pasakyti: „Žinoma, kad pas jus...“ Pasakiau, kad jei Noreika neima, tai man tas pats, pas ką. „Gerai, tada pas Vincentą Kuprį.“ O jis buvo ką tik pradėjęs pedagoginę karjerą. „Aha, netinka tamstai. Tai gal pas Sergejų

81

Lariną?“ Šis irgi vos pradėjęs dirbti... „Ak, irgi netinka. Tai tamstai niekas netinka?“ Grįžo iš gastrolių Čiplys, bet mano laikas pas jį taip pat jau buvo užimtas. Katedros vedėjas sušaukė skubų posėdį. Štai, sako, turim tokį studentą, kuris nelabai atitinka tarybinio studento standartus. „Aš jam siūlau ir jus, Sergejau, jam netinka, ir jus, Vincentai, jam irgi netinka, o Noreika pats jo atsisakė. Tai gal kuris norėtumėte jį paimti?“ Kur ten, visi galvas nuleidę... Laukiau koridoriuje. Po posėdžio pasirodo Daunoras: „Na ką, tamsta, prisižaidėte, šalinam jus iš konservatorijos. Katedros sprendimas jau yra, pirmadienį svarstysime rektorate.“ Puikiai prisimenu: lapkričio penktadienis, visas ruduo be vokalo paskaitų, ketvirtas kursas, šeima!.. Tokios nuotaikos išėjęs iš III rūmų patraukiau link centrinių ir sutinku Vladimirą Prudnikovą, vienintelį nedalyvavusį tame posėdyje. Nebuvom mudu nei draugai, nei pažįstami – jis dėstytojas, aš studentas... Pasisveikinau, bet, matyt, jau taip atrodžiau, kad sustabdęs pasiteiravo, kas atsitiko. „Einu po katedros posėdžio, karjera baigta.“ – „Kaip? Eime, papasakosi.“ Užsukom šalia į kavinę. „Niekas manęs neima, meta lauk.“ – „Tai aš tave imu! Nebijok, viskas bus gerai. Pirmadienį rektorate viską sutvarkysiu.“ Štai taip jis išgelbėjo mane nuo galimos profesinės tragedijos. Prasidėjo kitas etapas. Iki tol nelabai supratau, ką aš ten darau, viskas ėjo tarsi automatiškai. Prasidėjo Prudnikovo paskaitos. Atneša jis man krūvą natų, parodo, sako: rytoj dainuojam. Pas Česą vieną ariją pusmetį mokiausi! Vieną kartą atėjau neišmokęs, antrą, trečią – lauk! Štai tada ir pradėjau dirbti. Ketvirtame kurse prieš Naujuosius parengiau programą, o sausį per egzaminus ir pats pajutau: balsas kažkoks kitoks darosi ir kažkokios naujos jėgos turiu. O ir motyvacija kokia atsirado! Pasakiau sau: ateis diena, kai dainuosiu scenoje su Daunoru, su Noreika! Tuo metu man tai labai padėjo. Kitąmet katedros vedėju tapo Eduardas Kaniava, taigi penktas kursas buvo ramus. Paskutiniame kurse visiems dainavimo specialybės studentams būdavo rengiamos perklausos teatre su orkestru. Vertino meno taryba, kurią sudarė iš esmės visi tie patys, kurie dėsto konservatorijoje. Ne itin patikau Noreikai, paprašė padainuoti dar kokią nors ariją. „Ką jūs Operos studijoje paruošėte?“ Ten su mumis dirbo Jonas Aleksa, pirmais metais statėme G. F. Händelio operą Acis ir Galatėja, antrais – Kserksą. Taigi paruošiau Ariodatą, Polifemą. „Ką?! Tokias nesąmones?!“ Taigi penktas kursas, į teatrą netinku, kur daugiau?

2023

| 4|

Rigoletas op. Rigoletas

Oneginas op. Eugenijus Oneginas

82

2023

| 4|

Grafas Almaviva op. Figaro vedybos

M

E

N

U

O tuo metu konservatorijoje buvo dvejų metų asistentūra-stažuotė, panašiai kaip dabar doktorantūra. Jaučiau, kaip man dar trūksta tų metų! Ką gi, einu į rektoriaus kabinetą, kur sėdi komisija. Atidarau duris ir negaliu patikėti savo akim: sėdi buvęs mano proftechninės direktorius Jakelis, kuris kažkada diplomą išrašė. Tuo metu jis buvo švietimo viceministras. „Kur nori?“ – klausia. Paaiškinau. Gerai, sako. Štai ir viskas. Žmogus, nieko bendra neturėjęs nei su muzika, nei su opera, lemiamu momentu nutiesė man dainavimo kelią. O kaip vis dėlto tas kelias į teatrą atvedė? 1990 m. LNOBT, kur dar nuo 1986 m. dirbau mimanso artistu (statistu), komanda iš Erfurto statė Tanhoizerį. Dvi premjeros pavasarį, trečia rudenį. Tais metais Aleksa rudenį išvažiavo dirbti į Bratislavą. Vieną iš paskutinių dienų teatre jis man ir sako: „Vytautai, jums reikėtų išmokti Volframą.“ – „Man – Volframą? Wagnerį?“ – „Na, turiu nuojautą, kad jums reikia jį išmokti.“ Susitinku Prudnikovą: „Gal tau reikėtų Volframą pasimokyti?“ Pasirodo, niekas daugiau to vaidmens neruošė. Volframą dainavo Sigitas Dirsė, bet pasibaigus sezonui vokiečiai jį ir Zenoną Žemaitį pakvietė dirbti Erfurte. Į trečią premjerą Zenonas atvažiavo, o Sigito neišleido. Visą vasarą repetavau su puikia pianiste repetitore Liuda Kopyrina. Ji ir sukišo tą vaidmenį į mane. Ruduo, vyksta repeticija, o kur Volframas?! Kažkas sako, kad yra čia toks mimanse, kuris moka partiją. Na, tegu padainuoja. Padainavau Volframo romansą. O, sako, jei čia mimansas, tai neblogai. Taip 1990 m. rudenį, būdamas statistu, debiutavau pagrindiniu vaidmeniu Wagnerio operoje! Pirmas išėjimas į operos sceną, pirmas vaidmuo! Neprisimenu nieko, tik detales. Venera buvo Gražina Apanavičiūtė, Sofija Jonaitytė – mano mylimoji, vėliau keisdavosi su Sigute Stonyte. Noreika tada dar direktoriavo. Sutinku jį. „Tai sveikinu, – sako, – girdėjau, padainavai. Tai ką, priimti dabar tave reiks?“ – „Tai kad aš jau kaip ir dainuoju čia...“ Bet priimti jis manęs nebespėjo, į solistus priėmė jau Juozas Širvinskas. Tokia pradžia. Paskui, aišku, kilo toks sportinis interesas, ir ne tik, žinoma. Pajunti skonį, norisi eiti toliau. O kiek patyčių buvo! Įsiprašiau į Toską dainuoti Skarpijos. Išmokau, paskyrė spektaklį, ateinu į grimo kambarį, o ten – dūmų siena. Sėdi du korifėjai, baliavoja. „Ak, tai atėjai? Tai eik kur nors, persirenk.“ Susiradau kitą kambarį. Vyksta spektaklis, jie stovi kulisuose, rodo į mane pirštu ir juokiasi. Štai tau ir kolegos, išvirkščioji teatro pusė,

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

I

N

G

Ą

83

apie kurią daug nekalbama, bet jeigu išgyveni teatrines patyčias, niekas nebebaisu. Gali ir į Seimą eiti... O, čia paprasčiau, žinai, ko gali tikėtis. Teat­ re viskas taip rafinuotai, spektaklio metu, ne šiaip koridoriuje. Bet supratau, kad jeigu tai vyksta, gal ir neblogai. Kai atėjau, teatre buvo vienuolika etatinių baritonų. Mokiausi vaidmenis, vykau stažuotis, išvažiavau į Belgiją, prabėgo pora metų ir žiūriu, kad aš jau pagrindinis baritonas. Nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Visi tie mano priešai liko it musę kandę... Gaila žmonių, o kartu supranti, kad ir jie turėjo galimybę dirbti, ne intrigas regzti. Vėliau išbandžiau operos direktoriaus darbą. Teatrui tuo metu vadovavo Julius Andrejevas. Buvo dalykų, kuriuos norėjau keisti. Ne viskas pasisekė, kaip norėjosi, išėjau savo noru, bet likau dainuoti. Susidėliojo repertuaras, atsirado gastrolių. Man užteko visko, vis tiek Dievulis padėjo. Sutikau didžių žmonių – smagu buvo, kai konkurse Pavarotti bandė perskaityti mano pavardę. Gastrolės JAV, kitur, festivaliai Šveicarijoje, metų metais dainavau. Per porą metų, galima sakyti, „užsidirbau“ Nacionalinę premiją. Operos solisto profesija nebuvo mano gyvenimo tikslas, svajonė. Tai veikiau nuo manęs nepriklausęs pašaukimas, ėjau į tą viršūnę vedamas aplinkybių. Kita vertus, jei atsiduodi vien karjerai, nebelieka asmeninio gyvenimo, šeimos, nematai vaikų, nedalyvauji jų gyvenime. Per didelė kaina. 1996 m. V. Prudnikovas, tuometis Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas, galima sakyti, privertė mane pradėti pedagoginį darbą. Tik to ėmęsis supratau, kodėl: formuluodamas kitam žmogui jo problemą, verbalizuodamas pojūčius, išsprendi savo problemas. Iš pradžių, jei vakare spektaklis, tausodavausi, bet paskui žiūriu, kad tai neturi įtakos. Paskutiniais metais įsisukau į tokį verpetą: dirbau LMTA, dėsčiau Vilniaus kolegijoje, Kauno muzikiniame turėjau daug spektaklių, tempiau didžiausią repertuarą LNOBT, be to, vis mokiausi ką nors nauja. Padėtis teatre keitėsi, buvo nelengva, ėmė nebelikti mano spektaklių. Gavęs kvietimą, ryžausi eiti į politiką. Nesigailite? Jaučiuosi dviprasmiškai. Man čia įdomu, bet gal jau užsibuvau per ilgai, jau trys kadencijos. Dvylika metų. Nelengva, nes ne visada gali įgyvendinti, ką užsibrėžei. Kita vertus, pareigos jausmas sako: privalai, nes kas, jei ne tu?

2023

| 4|

M

2023

| 4|

E

N

U

A

K

I

M

I

R

K

Ą

Ž

A V

Bet dainavimas juk liko? Tai labai svarbi saviraiška, tiesiog fiziologinė priklausomybė. Todėl vis grįžtu į sceną. Buvau pakviestas ir į teatrą, dainavau Madam Baterflai, šimtmečio Traviatoje dalyvavau. Ir dabar jubiliejaus proga norėčiau padainuoti spektaklį. Kartais dainuoju Kauno muzikiniame, laukia koncertas su Gintaru Rinkevičiumi. Troškuliui numalšinti to pakanka. O dar šeimos koncertai. Jei to nebūtų, turbūt būčiau seniai nusišovęs. (juokiasi) Tai pasaulis, į kurį grįžti net sėdėdamas Seimo salėje. Arba vaidmenys mintyse sugrįžta, atpažįsti juos kokioje nors situacijoje. Visi mano darbai susiję. Kultūra ar švietimas? Apskritai viskas, ką žmogus sukūrė, yra kultūra. O kultūra – tai valstybės siela. Negali jos pamatuoti, pasverti, gali ją tik arba jausti, arba ne. Štai vakar lankiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pagal projektą jie nusipirko septynis naujus Yamaha fortepijonus. Vakar buvo jų pristatymas. Sauliaus Sondeckio salė sausakimša. Stovi penki fortepijonai, vienas priekyje, kitas jau ant scenos. Ateina moksleivis, prisėda prie fortepijono priekyje, groja, bet skambesys kažkoks keistas ir pats instrumentas kažkoks lyg nenaujas... Pagrojo ir sako: „Išgirdome daugiau nei penkiasdešimt metų mūsų naudotą fortepijoną Estonia, kuriam norėjome padėkoti.“ Užvožė dangtį, baletukai atnešė skraistę, uždengė. Vos neapsiverkiau, kai baigėsi renginys: vaikai, gal pradinukai, pribėgę fortepijoną glostė, atia, viso gero sakė... To fortepijono neišmetė, jis išvažiavo į Buivydiškių pagrindinę mokyklą. Štai kas yra siela. Ir dainuojant svarbu siela, giluminis turinys. Gali žodžio nepratarti, bet dainuodamas visas atsiskleidi. Yra žmonių, kurie gražiai techniškai dainuoja, yra pripažinti, bet nešildo, neįtikina, toks lyg dirbtinis intelektas jų viduje. Geriau suklysk, bet tegu tai būna tikra. Tada ir operoje atsiranda prasmė, nes kaip kitaip? Negalėjau kitaip, degindavau save. O kolegų buvo visokių: kartais jų akys dega, o kartais – kaip į pelkę, duodi širdį ir ji prasmenga. Žvelgi į partnerį, o jis žiūri kažkur pro šalį. Bet jei matai akis – šventė! Ir dirigentų buvo tokių, kurie nemato tavęs, negirdi, ir režisierių visokių būta. Bet štai Gintaras Varnas, su kuriuo baisiausiai konfliktavome Rigolete, už tai, ką sudėjo į tą spektaklį ir į mane, tapo mano mylimiausiu režisieriumi! Arba štai Vasilijus Barchatovas, statęs Eugenijų Oneginą, nuo kurio visą gyvenimą bėgau, įtikino mane, jau trijų anūkių senelį, dainuoti, nes tai – ne apie amžių. Jie matė gilumą, jie taip pat save degino.

I

N

G

Ą

84

Scenoje juk viskas gyva, labai svarbus visų santykis. Dainavimas – tai ne dirigavimas, esi veidu į žmones, atiduodi visą save ir negali iki galo atsiskleisti, jei tave per pusę takto stabdo ar veja į priekį. Tai gali nužudyti! Prisimenu vienoje stažuotėje dirigento Edoardo Müllerio, buvusio Claudio Abbado asistento, ištartus žodžius: „Per repeticijas vadovauja dirigentas, o spektaklyje jūs esate dievai, jūs scenoje, mes jums tarnaujame.“ Bet pirmiausia turi būti žmogus, nesvarbu, kokia situacija, profesija ar valstybė. Turi būti pagarba aplinkai. Pasitaiko, kad žmogus, ko nors pasiekęs, pamiršta, kas jį į tai atvedė. Grįžtu prie V. Česo. Nepamenu, kelintais metais, kai dar jis, ačiū Dievui, buvo gyvas, aš, būdamas jau žinomas solistas, dainuoju spektaklį ir staiga suvokiu: štai tas taškelis, kurio su juo taip ieškodavome! Bet supratau tai tik įgavęs patirties, padainavęs krūvą spektaklių, kai daug ką jau darai automatiškai ir staiga surandi tą menamą taškelį, ir tiesiog siunti į tą vietą garsą – ir jis skamba! Paskambinau V. Česui ir atsiprašiau, kad kažkada drįsau pasijuokti iš jo metodikos. Koks jis buvo laimingas! Mūsų profesijoje visuose etapuose visi esame labai susiję. Dauguma minėtų pedagogų, nulėmusių ar bandžiusių nulemti mano likimą, jau ilsisi Amžinybėje. Visiems iki vieno esu nepaprastai dėkingas, kad sutikau juos gyvenimo kelyje, nors kažkada man atrodė priešingai. Tai didžios asmenybės ir vien būti šalia jų buvo didžiulė mokykla, kurioje, žinoma, visokių pamokų pasitaikė. Kita vertus, iš laiko atstumo vis dažniau suprantu, kad ir pats nebuvau dovana, kad gal nemažai ir mano kaltės būta bendraujant, reikalaujant. Betgi kas nedaro klaidų jaunystėje? Ir ne vien jaunystėje... Taigi su visais minėtais profesoriais galų gale puikiai sutarėme, tapome scenos kolegomis, iš kurių dar mokiausi ir tada, kai jau pats pradėjau kitus mokyti. Lūkesčiai? Svajonės? Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Įvardyta svajonė tampa planu, o paskelbus planą ima veikti taisyklė apie Dievo juokus. Apie ką jau galiu svajoti? Bet juk siela nesensta. Norai, lūkesčiai, planai neriboti, nors supranti, kad daug ko gal nebeįgyvendinsi, nes tiesiog nebeužteks gyvenimo. Tai neprideda optimizmo, nes suvoki, kad eini į pakalnę. Bet daug ką lemia ir požiūris: ar esi pasirengęs nuolat kopti aukštyn, iki pat dangaus, ar nori jau šiandien lįsti į žemę ir vaitoti, kaip viskas blogai. Turiu planų, noriu dar kurti, dainuoti. Gal tikėjausi praėjus kiek laiko nuo to pagyti, bet ne, ačiū Dievui, dar tebesergu – vis dar dainuoju.

C

O tarnauju Seime ir čia nėra jokių pripažinimo ženklų, čia visi lygūs, ar tu buvęs solistas, ar rektorius, ar profesorius... Ieškai žmogiškumo ir vėl kalbi apie sielą. Kartais pavyksta surasti suprantančias akis. Viltis nemiršta. (šypsosi) Juk be kultūros ir meno žmogus nužmogėja. Menas, kultūra yra rišamoji medžiaga, susiejanti viską – užsienio politiką, ekonomiką, kitaip viskas griūtų. Mano didžiausias tikslas, kad kuriamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas apimtų visas sritis, kad kiekvienas kultūroje rastų savo vietą. Juk tik kultūra gaivina ir augina valstybės sielą. Ukrainoje ir dabar veikia teatrai, filharmonija, žmonės stiebiasi į šviesą. Tai pakelia, stiprina sielą. Sunkiausiu metu ypač svarbu jausti dvasios stiprybę! Man pasisekė. Opera, dainavimas, nebūdami sąmoninga mano svajone, tapo pašaukimu, nuo kurio nepavyko pabėgti. Daug kartų sakiau sau: viskas, imuosi ko nors kito. Bet žengi dar vieną žingsnį ir pastebi, kad vis dėlto kažkur atėjai. Na, ir dar už ką esu dėkingas šiam pašaukimui – tai mano šeima. Žmona Eglė, kurią sutikau audringų studijų metais, suteikė man privilegiją ieškoti savęs, be ko niekada nebūčiau tapęs tuo, kas buvau, kas esu ir kas būsiu. O ir tai, kad mudviejų profesiją pratęsė dukra Ieva, yra ženklas, kad eita teisingu keliu, nors niekada nelinkėjau jai tokio nelengvo ir toli gražu ne visada dėkingo gyvenimo. Bet juk nuo likimo ir pašaukimo nepabėgsi. Tą patį regiu ir kitų dviejų dukrų, Vaidos ir Vaivos, kurios augina po dvi nuostabias mūsų anūkes, gyvenimuose – jie liudija, kad kiekvienas eina savo unikaliu nulemtu keliu. Kartais žmonės teiraujasi sėkmės recepto. Manau, kad daugelis kūrybos brolių ir seserų atsakytų, jog jo nežino, bet garantuotas nesėkmės receptas yra – tai noras patikti visiems. Ir mene, ir politikoje reikia turėti savo suvokimą, savo kelią, eiti juo ir tikėti. Tikėti savo mokytojais, savo artimaisiais ir savimi. Svarbiausia, kad mintys, žodžiai ir veiksmai niekada nesiskirtų, tuomet yra vilčių, kad tavimi patikės ir kiti, juk be šio tikėjimo nei mene, nei politikoje nėra ką veikti.

O

D

A

85

MUZIKINIS SUDOKU Triumfo maršas iš G. Verdi operos Aida (As dur)

2023

| 4|

Šį žaidimą siūlome muzikinį raštą pažįstantiems skaitytojams. Žaidimo lauką sudaro 49 langeliai: 7 horizontalios, 7 vertikalios eilutės ir 7 apibraukti „regionai“. Į juos surašomos visos duotos As dur tonacijos natos taip, kad jos nesikartotų eilutėje, stulpelyje, bei apibrauktame 7 langelių „regione“. (Pavyzdžiui, Do nata – kaip ir visos kitos – gali būti įrašyta tik vieną kartą eilutėje, vieną kartą stulpelyje, ir vieną kartą apibrauktame 7 langelių „regione“.) Jei Triumfo maršo tema iš G.Verdi operos Aida Jums žinoma, galite temos natas iš karto įrašyti į patamsintus-išskirtus langelius. Kuo daugiau užpildytų langelių – tuo lengviau toliau sprendžiamas Sudoku. Beje, temos natos į patamsintus langelius rašomos iš kairės į dešinę pusę, pradedant viršutine horizontale. Sėkmės! Parengė Eglė Valantinienė

C

O

D

86

A

5

1

3

2023

| 4|

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2023 / 4

7

6

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

4

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

2 Spausdino

KLAUSIMAI: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22.

R. Rodžerso miuziklas Muzikos ... . Kerubino iš V. A. Mocarto Figaro vedybų pareigos. Italų baritono Gobio vardas. ... dermė. J. Kačinsko simbolistinė opera Juodas ... . Miestas, kuriame gimė operos Paskenduolė autorius. Muzikologas ... Tauragis. Kompozitoriaus, sukūrusio baletą Antigonė ir operą Antigonė, tautybė. Austrų kompozitorius, operos Žvejės autorius. Pirmoji lietuviška opera profesionaliai scenai. Ž. B. Liuli ... ir Galatėja. Alfijaus žmona P. Maskanjo Kaimo garbėje. Populiarusis Šokis su ... iš baleto Gajanė. Vieta, kur prieš spektaklį įsigyjame bilietus. D. Pučinio opera Džanis ... . Barinkajaus mylimoji iš operetės Čigonų baronas. Baleto klasikinio šokio lėtoji dalis. Jausmas apelsinams S. Prokofjevo operoje. Kas yra Šv. Gralis R. Vagnerio Lohengrine? Personažas iš D. Verdžio operos Kaukių balius. Dainininkė ... Freni. V. Klovos operoje Du kalavijai Dainius Šviedrius yra ... .

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2024 m. sausio 31 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius

ATSAKYMAI: 1. Izidė 2. Kovas 3. Dezdemona 4. Uvertiūra 5. Edgaras 6. Andantino 7. Idamantas

8. Baletas 9. Faustas 10. Švedas 11. Odė 12. Vasara 13. Eugenijus 14. Amūras

15. Dis 16. Raktas 17. Liepa 18. Jauna 19. Simonas 20. Čipolinas

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: ARLEKINO MILIJONAI Du kvietimus į LNOBT spektaklį laimėjo Laima Dekienė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

Tiražas 2500 egz. Pirmame viršelyje: Operos solistė Kristine Opolais Fotografė Polina Viljun Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

87

2023

| 4|

88

2023

| 4|