Operos meno asmenybė Violeta Urmana „Tik tai, kas iš tiesų mane domina“ / Elvina Baužaitė

Kiek Tavo komandoje žmonių? Kiek turi dirbti apšvietėjų, kad scenoje išvystume spektaklį?

Teatre yra vienuolika apšvietėjų ir du operatoriai. Su spektakliu dirba maždaug keturi apšvietėjai ir vienas ar du operatoriai. Seniau, kai buvo senesnė aparatūra, reikėdavo abiejų operatorių.

O prožektoriai vis dar kraipomi rankomis ar jau kompiuteriais?

Deja, rankomis, nes mygtuko paspausti neužtenka. Anksčiau daugiau tekdavo kraipyti pačius prožektorius, dabar gal mažiau. Bet anksčiau buvo tik stacionarus apšvietimas, papildomų prožektorių turėjom mažai. Dabar apšvietėjai dirba trimis pamainomis: rytinė, vakarinė, kuri paruošia spektaklį, ir naktinė, kuri prožektorius nuima ir paruošia kitam vakarui. Anksčiau reikėdavo daugiau kraipyti, o dabar daugiau darbo norint juos sukabinti, perkabinti, paruošti. Ne visi prožektoriai yra automatiniai, prieš spektaklius reikia nuleisti sufitus, perkabinti...

Kaip kuriama šviesa, tarkim, saulėlydis? Kaip išgaunami tokie dalykai? Dedami filtrai? Specialūs prožektoriai?

Štai ir atsakei. Na taip, dedami filtrai, kabinami prožektoriai... Saulėtekiui – vienos priemonės, saulėlydžiui – kitos.

O ar nebūna taip, kad, gamtoje stebėdamas gražų saulėlydį ar saulėtekį, pagalvoji: koks grožis, kaip tai galima būtų atkurti scenoje?

Be abejo, kad būna, ir labai norisi tai padaryti. Bet man pagrindas – scenografija. Kokią ją gauni, tokioj aplinkoj turi dirbti. Kartais scenografija diktuoja konkrečius sprendimus, kartais matai, kad gali pritaikyti tą, šitą ir aną... Ir tada tiksliai žinau, kad tai, ką kažkada mačiau miške, prie jūros ar dar kur nors, galima panaudoti.

Dabar daugelis spektaklių yra tamsūs: daug prieblandos, šešėlių. Bet yra ir kitokių – šviesių, spindinčių, ryškių. Ką lengviau išgauti – šešėlius ar saulę?

Sunkus klausimas. Kartais norisi padaryti šviesiai, bet bijai peršviesti. Kartais norisi tamsiai, bet kad būtų matyti. Rasti pusiausvyrą ir yra meistriškumas, ir jei pasiseka, būna gražu. Kartais padarai, šviesu, bet matai, jog kažkas ne taip, per šviesu, viskas dega. Dar kartais būna taip, kad pažiūri mūsų spektaklį per televiziją ir matai, jog viskas net dega, o scenoje buvo gerai. Tie „šviesiai“, „tamsiai“ – subjektyvus dalykas, reikia pusiausvyros.

Bet tai sudėtinga, juk niekas nekuria spektakliui, kurį filmuoja, atskiro apšvietimo.

Taip, sudėtinga. Specifika visiškai kitokia, reikia praktikos. Dabar, pandemijos metu, daug filmuojama, štai ir iškilo tokia problema. Iš maestro Vytauto Viržonio esu gavęs dovanų LTV filmuoto Otelo įrašą. Pamenu, kaip tuomet viskas vykdavo: atvažiuoja televizija ir dvi dienas filmuoja atsivežusi savo prožektorius; garsas būdavo įrašomas atskirai, tad filmuojant solistai tik žiopčiodavo. Tiesioginių spektaklių įrašų, kaip dabar daroma, galima sakyti, nebuvo. Dabar televizija atvažiuoja, filmuoja tiesiogiai, paskui montuoja, ir tiek. Savo prožektorių jau nebestato.

O ar nepasitaiko taip, kad štai prieš spektaklį prieina kokia nors primadona ir sako: „Žinai, mane taip gražiai nugrimavo, šiandien aš tokia graži, gal apšviesk mane labiau, kad būtų matyti“?

Na, taip nebuvo, bet pastabų visada pasitaiko. Štai sėdim pulte, vyksta spektaklis, o scenos vadovas tau šaukia, kad baleto solistas sakė daugiau nešoks, jei taip jį akinsi! Režisierei Francescai Zambelo statant Skrajojantį olandą kai kurie solistai pareiškė nedainuosiantys, jei scenoje bus tiek dūmų. Ir ką ji į tai atsakė? Ogi: „Parodykit man tuos solistus, rasim kitus.“ Visko buvo, bet žinau, kad pastatyme yra du žmonės, kurių privalu klausyti. Tai režisierius ir dailininkas. Kitų kažkaip turi negirdėti, praleisti pro ausis.

O namie? Erzina netinkamas apšvietimas? Perkabinėji lemputes?

Ne, neperkabinėju. Nesusimąsčiau apie tai.

Ačiū už pokalbį, Levai, sveikinam Tave jubiliejaus proga! Linkim daug šviesių, išraiškingų spektaklių ir pačios gražiausios šviesos Tavo gyvenime!

Operos meno asmenybė Violeta Urmana:

„Tik tai, kas iš tiesų mane domina“

Fotografas Ivan Balderramo Įstabaus grožio, išskirtinių galimybių balso savininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – viso pasaulio operos teatrų diva. Vidinė galia, meistriška vaidyba, jausmų energetika, artistinė ekspresija, dramaturginės gelmės tiesa ir susikurtas, tobulai įvaldytas instrumentas, kurio stygomis prabyla dainuojantis žmogus. Ištisi sąrašai kompozitorių, kurių partitūrose muzikos rašto ženklais išrašyti personažai įprasminti deimantiniu balso skambesiu, fizine kūno raiška ir dvasine esatimi scenose. Įkūnyti patys įvairiausi charakteriai – begalinė jų galerija. Muzika išsipildo, kai skamba, teatro menas gyvas šioje akimirkoje, laimingi jį išgyvenantieji, patiriantieji – tie, kurie yra kartu operos pasaulio tikrovėje. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, mininti asmeninį jubiliejų, horizonte jau reginti kūrybinio gyvenimo trisdešimtmetį, – šio pokalbio pašnekovė. Didi ir visa apimanti opera, kuri vadinasi Gyvenimas, – pašnekesio tema ir pretekstas. Iš jo ir apie jį kylantys klausimai, mintys ataidi iš praeities ir nuaidi ateitin...

/ Elvina Baužaitė

Tiesus kelias – savo vietoje ir tinkamu laiku

Gerbiama Violeta, didžiausia ir, ko gero, pati sudėtingiausia opera yra žmogaus gyvenimas. Kaip nusakytumėte savąjį būtent muzikos kūrinio duotimis? Kas ir kaip perteiktų ir įprasmintų Jūsų gyvenimo istoriją, Jus pačią joje?

Na tai pafantazuokim... Manau, taip įrėminti galima būtų kiekvieno žmogaus, ne vien operos dainininko, gyvenimą. Galima pradėti nuo uvertiūros: gimimas, kūdikystė, vaikystė. Pirmas veiksmas – pasirengimas gyvenimui, t. y. visi studijų etapai. Antras veiksmas mano atveju susideda iš trijų didelių scenų: mecosopranas, sopranas, sugrįžimas. Trečias veiksmas – branda ir apmąstymai. Galima pridurti epilogą, kurio operose paprastai nebūna, – užtarnautas poilsis: darau tik tai, ką noriu. Bet mano gyvenimas, nors ir kupinas įvykių, karjeros pasiekimų ir pripažinimo, nebūtų įdomus kaip operos siužetas, greičiau būtų nuobodus, nes jame nėra reikšmingų traumų ir dramų.

Žvelgdama retrospektyviai, kaip galėtumėte nusakyti savo gyvenimą, kiek jis yra tiesus, aiškus kelias, skrydis tikslo link ir kiek – įvairiopos patirties kolekcija, tampanti gyvenimo koliažu kaip meno kūriniu? Nors žinau savo pasiekimus ir jų vietą operos pasaulyje, nesu taip susireikšminusi, kad manyčiau, jog mano gyvenimas yra meniškas koliažas. Taip, mano menas yra interpretuoti balsu kaip instrumentu. Jaunystėje sunku buvo įžvelgti savo nemėgstamame, ilgame pianistės kelyje platų bulvarą, atvesiantį mane į svarbiausius pasaulio teatrus ir koncertų sales. Vis dėlto muziką mėgau nuo mažens ir ji niekada manęs nenuvylė. Todėl kantriai sekiau savo vidine nuojauta ir galų gale ryžausi studijuoti tai, kam jaučiau didelę aistrą. Kad pažinčiau dainavimą, viską, kas susiję su opera ir vokalu, įdėjau daug pastangų ir laiko, bet be jokio ypatingo spaudimo. Sakiau, pabandysiu. Jei nepavyks, sekretore visuomet galėsiu likt dirbti. Taigi kelias buvo tiesus, bet gerai matomas tik atsigręžus... Kitas dalykas, kad manimi ir mano gebėjimais mažai kas, be manęs, tikėjo ir dažnai manęs nepalaikė, netgi bandė smukdyti. Bet buvau tvirtai pasiryžusi išbandyti jėgas įdėdama maksimaliai pastangų. Taip vienas po kito atėjo momentai, kai jaučiau esanti savo vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų mama Aldona buvo Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorė, tai suponuoja įsigyvenimą į savo kraštą, jo svarbą, o kartu reikšmę ir žmogui. Viename interviu esate sakiusi, kad jaučiate silpnybę archeologijai. Žmogaus aspektu tai galima sieti su ankstyviausiu jo gyvenimo laikotarpiu – vaikyste, kai atrandamas, imamas pažinti pasaulis, susikuriamas jo vaizdinys, dažnai talpinantis savyje, suimantis į save pačią artimiausią aplinką. Kokiu vaizdiniu ar vaizdiniais galėtumėte nusakyti savo vaikystę, gyvenimo pradžią, kuo ir kaip jis įsirašęs atmintyje, iškyla šiandien?

Iš tiesų mano mamytė tuo požiūriu buvo patriotė, pati važinėjo po kaimus ir rinko eksponatus, susijusius su Lietuvos istorija ir buitimi. Nors aš istorike netapau, bet istorija mane tebedomina, ypač kai dabar turime kur kas daugiau galimybių gauti įdomios ir naujos informacijos. O štai archeologija galėčiau užsiimti ir dabar, bent jau teoriškai, – kepti saulėje kur

nors dykumoje kažin ar ištverčiau. Turiu daug kantrybės ir labai tinku kruopščiam darbui, todėl galėčiau valandų valandas šluostyti dulkeles nuo kokios nors iškasenos, kad ir nuo pačios mažiausios šukės. Paauglystėje buvau sužavėta gavusi progą stebėti kasinėjimus netoli Nidos. Deja, tuo metu ten beveik nieko nebuvo galima pamatyti, tik prieš penkis tūkstančius metų, – taip bent jau sakė, – stovėjusių trobų sudūlėjusių rąstų pėdsakus. Mano vaikystė buvo giedra ir laiminga, nes augau tėvų mylima. Nors buvo gūdus sovietmetis, mums nieko netrūko. Iš neigiamų momentų prisimenu tik mokyklą ir laiką, kai reikėdavo prisiversti ir prisėst groti pianinu... Iki šiol man labiausiai patinka užsiimti tik tuo, kas iš tiesų domina. Pamenu, vasaromis neperskaitydavau nė vienos knygos iš mokykloje duoto sąrašo. Gal vienintelis tekstas, kurį perskaičiau, buvo Kliudžiau, bet jis man nepatiko, nes buvo pernelyg liūdnas. Geriau ir įdomiau buvo pas močiutę kaime laigyti po pievas ir džiovinti žoleles ar gaudyti drugelius. Iki šiol mėgstu piliarožes ir šieno kvapą.

Vidinė intuicija

Kaip manote, kas lemia asmenybės formavimąsi, tapsmą ir išsipildymą: aplinka ar prigimtis?

Manau, labai svarbu aplinka, į kurią patenki gimęs. Aš dėkinga gimusi tvirtoje šeimoje. Tėvai vienas kitą nepaprastai mylėjo ir tuo davė tvirtą pagrindą tikėti, kad šis pasaulis gali duoti nemažai galimybių ir džiaugsmo. Manau, žinojimas, kad bus paremta ir palaikyta, teikia

Izolda R. Wagnerio op. Tristanas ir Izolda (Vienos valstybinė opera)

asmenybei stabilumo. Na, aišku, turiu omeny ne blogus sprendimus. Taigi iš dalies – aplinka, kita vertus, yra kažkas, ką ateidami į šį pasaulį jau atsinešame sieloje. Kas tuo tiki, vadina tai karma ar dharma. Bet mes formuojame savo asmenybę daugiausia patys – siekiais, svajonėmis, polinkiais ir tikslais. Gimęs ir augantis nepalankiomis sąlygomis gali gauti stiprų postūmį gyvenime siekti kur kas didesnių aukštumų nei tas, kuris auga privilegijuotoje aplinkoje, kur dėl nieko nereikia stengtis ir kovoti. Man asmeniškai svarbu klausytis vidinio balso, kuris, esu tuo įsitikinusi, yra iš Dievo Kūrėjo, kuris nuolatos įkvepia išminties. Niekas kitas nėra kaltas, jei ignoruojame tą tylų, išmintingą patarėją ir sprendžiame savo galva, o ne taip, kaip diktuoja intuicija. Yra juk tokia tezė, kad mūsų intuityvusis protas yra pilve... Deja, vienas prastas sprendimas kartais gali sugadinti visą gyvenimą, apversti aukštyn kojom geriausius planus.

Ką sako Jūsų patirtis ir nuovoka, kiek ir kaip žmogus pats lemia savo likimą, o kiek lemtis jau numatyta – nulemta, o žmogus ją tik įgyvendina?

Susikaupę tyloje galime formuluoti svajones, pajusti savo potencialą. Bet paskui reikia veikti, įgyti įgūdžių to, ką norime gyvenime daryti, grubiai tariant, iš ko ruošiamės pragyventi, nors pragyvenimas čia nėra lemiamas veiksnys. Tai pasakytina apie kiekvieną profesiją. Vystymasis ta kryptimi, kur jauti savo potencialą, užtikrins ateityje ir pragyvenimą. Na, gal ne visiems pavyks tapti turtingiems, bet jausdamas, kad save realizuoja, žmogus dirbs su džiaugsmu ir stengsis augti. Vargu ar sulauksi patenkinamo rezultato vien sėdėdamas ir laukdamas manos iš dangaus. Kai kas mane kritikavo dėl interviu, kurio pavadinimas buvo, kad aš pati kuriu savo likimą. Tai štai šitą kūrybos dalį, kuri priklauso nuo manęs, aš ir turėjau omeny. Jokiais būdais nedrįsčiau kelti savęs aukščiau Dievo, kuris yra mano egzistencijos pagrindas.

Esate operos solistė, Jūsų instrumentas – balsas. Kiek gyvenime Jums svarbu kito – artimo, savo, taip pat svetimo, nepažįstamo – žmogaus balsas. Kiek pažinti jį leidžia vien tembras, kalbėjimo maniera? O gal daugiau pasako nežodinė kalba: kūno raiška, mimika, gestai ar tyla – galbūt ji yra pati iškalbingiausia?

Esame kiek atpratę pajausti žmones iš pirmo susitikimo. O juk visi turime šią dovaną – intuityvųjį pažinimą. Aš visados jaučiau jį turinti. Bet, pamenu, dažnai bandžiau sau įrodyti, kad sutiktas žmogus pirmiausia turi gerų savybių. Laikas parodo, kad pirmas įspūdis buvo teisingiausias, tik reikia tai atpažinti ir pripažinti. Kiekvienas turime tik sau būdingas vibracijas, ir jeigu kitas žmogus atrodo atstumiantis, vadinasi, neverta turėti su juo jokių reikalų. Ir balsas, ir kalba išduoda žmogaus esybę, bet dažniausiai užtenka vien mimikos, gestų. Žmogus savo vidų atspindi ir išore. Kai kurie gal yra dideli vaidybos meistrai ir gali suklaidinti. Bet jei nori suvokti žmogaus esmę, atsiduok intuicijai. Kai sutikau būsimą vyrą Alfredo Nigro, pamenu, pirmas žvilgsnis buvo lemiamas. Tai buvo lyg kažkokio nerealaus submolekulinio lygmens nuskenavimas, kai tau staiga blyksniu viskas pasidaro aišku, nors tuo momentu sunku šituo patikėti.

Kalba

Būdama operos solistė, vaidmenis atliekate įvairiomis kalbomis. Sakoma, kad italų kalba yra dainingiausia, bet ar tikrai? Kuri kalba Jums pati artimiausia, teikianti visokeriopą malonumą ir džiaugsmą; kuri yra pareikalavusi, gal ir tebereikalauja didesnio atsidavimo, atidos, sutelkties, saviklausos? Visa tai – operos scenoje. O kiek ir kaip kalba, kuria kalbate, Jus veikia gyvenimo tikrovėje, kiek ji yra tik priemonė, instrumentas, o kiek – ir pati medžiaga, turinys, savaime diktuojantis kitas prasmes, kitas raiškos galimybes ir galią?

Mūsų, lietuvių, kalba yra labai savita, beveik egzotiška, kai įsiklausai į atskirų žodžių skambesį. Dažnai pasakau kokį žodį ir stebiuosi, koks jis neįprastas. Paskui išmokau to žodžio Alfredą ir vėl stebiuosi, kai jis jį ištaria. Unikali mūsų kalba! Kiekvienąkart, kai rečitaliuose dainuoju Ulijoną, pranešu, kad tai lietuvių liaudies daina, dainuojama lietuviškai. Tai mūsų gražiausias bel canto pavyzdys. Visas mano repertuaras yra užsienio kalbomis. Šiuo metu baigiau mokytis čekų kalba didelę Kostelničkos partiją iš Leošo Janáčeko operos Jenufa. Iš pradžių buvo gan sunku, paskui vis lengviau. Nuolat kartodama suvokiau, kad mažiausiai devyniasdešimt procentų teksto suprantu, nes yra paralelių su rusų, lenkų kalbomis, nors patys žodžiai smarkiai skiriasi. Mokėti kalbas – didelis privalumas. Artimiausia man yra vokiečių kalba, nes jau trisdešimt metų gyvenu Vokietijoj. Su Alfredo ir dažnai darbe kalbu itališkai, todėl italų kalba irgi labai artima. Ji iš tiesų labai daininga. Mes, lietuviai, besididžiuojantys savo kalba, dažnai sakom, kad ji labai daininga, bet joje per daug

Azučena G. Verdi op. Trubadūras (Genujos Teatro Carlo Felice)

dvibalsių ir tribalsių, kad galėtum patogiai dainuoti. Patogiausia visus kūrinius dainuoti originalo kalba: Giuseppe Verdi ir Vincenzo Bellini – itališkai, Richardą Wagnerį ir Richardą Straussą – vokiškai, Juozą Gruodį – lietuviškai. Dėkui Dievui, dabar iš esmės visur vyrauja originalo kalba. Anksčiau ir Jenufą Vokietijoje dainavo vokiškai – būtų patogiau išmokti, bet kūrinys praranda specifinį skambesį. Anglų kalba yra tiesiog būtina, jei nori dirbti užsienyje. Aš nekalbu be klaidų turbūt beveik jokia kalba, bet gana gerai, kad susikalbėčiau ir suprasčiau. Labai mėgstu skaityti visomis šiomis kalbomis. Kiek primiršau kalbėti lenkiškai, bet išgirdusi vis dar gana gerai suprantu. Norėtųsi geriau pramokti prancūzų ir ispanų kalbas. Dabar esu Prancūzijoje ir bandau kartkarčiais suregzti ką nors prancūziškai. Tai kalba, kuri žavėjo nuo vaikystės. Moku nemažai žodžių, tik sudėti juos gramatiškai į sakinį sunku. Tas pat su ispanų kalba.

Darbas kuriant atmosferą, sujaudinančią iki sielos gelmių

Operos solistė – kas ir kokia ji? Ko ši tapatybė reikalauja, ką įgalina daryti, ką suteikia, ko neatleidžia?

Dainininkas – tai muzikantas. Bent jau taip turėtų būti, nors ne visada yra. Visus įgūdžius galima ištobulinti, netgi muzikalumą kažkiek... Mano nuomone, ši tapatybė suteikia galimybę išsiskirti, realizuoti save, bet neatleidžia pasipūtimo ir įsitikinimo, kad gali viską arba daug. Balsas – labai jautrus instrumentas ir jį galima greitai sugadinti. Net smuiką dar galima pataisyti, balso dažnai – ne. Tiesa, aš dainavau labai įvairų repertuarą, ir net karjeros pradžioje, kai be priekaištų sudainavau pirmąsias Eboli, kai kurie pranašai sakė, kad nereikia pradėti nuo tokių dramatiškų partijų. Po vieno konkurso, kur iš tiesų sprogdinamai sudainavau Eboli ariją, žymi žiuri narė irgi įspėjo, kad būčiau atsargi ir pradžioje dainuočiau Mozartą. Deja, balsų neįmanoma sudėti į stalčiukus, nes visi jie skirtingi. Yra aiškiai išreikštų balsų, kurie nelabai kinta laikui bėgant, o yra tokių kaip mano. Kiekvienas dainininkas turi jausti savo balsą ir tai, kas jam artimiausia vokaliniu ir charakterio požiūriu. Pedagogas čia gali tik patarti, nuspręsti turi kiekvienas pats. Lemiamas veiksnys turėtų būti partijos diapazonas, gebėjimas laikyti tesitūrą, natūralus skambumas, dydis, tinkama balso spalva, nes tamsinti ar ploninti balsą – tai jį išduoti. O jei išduosi jį tu – jis tave būtinai išduos!

Amneris G. Verdi op. Aida (Madrido Teatro Real). Fotografas Javier del Real

Klausiate, ką operos solisto tapatybė įgalina daryti? Galiu pasakyti, ko įgalina nedaryti: elgtis su kitais žmonėmis blogai ir iš aukšto, na, nebent jie su tavimi blogai elgiasi. Jei čiulbi kiek geriau nei kiti, o gal net ir labai puikiai, tai dar nereiškia, kad esi kuo nors už kitus vertesnis.

Gerbiama Violeta, kas yra tikrasis, pats tikriausias, gal ir vienintelis operos solisto, muzikanto pasitenkinimas, kas muzikos meno asmenybei suteikia tikrą esaties laimę?

Karjera, įvertinimas, gėlės, publikos meilė yra nuostabūs dalykai. Puiku, kai vaidmenį gerai atlieki, kai spektaklis puikiai pavyksta. Bet, be materialinio aprūpinimo, ko visa tai verta, jei grįžus po spektaklio nėra su kuo tuo džiaugsmu pasidalyti?.. Todėl esu dėkinga likimui už atsiųstą dovaną – Alfredo. Žinoma, mes niekad nevieniši, nes Dievas visada su mumis, bet rasti žmogų, kuris suprastų, mylėtų ir palaikytų, ypač mūsų profesijoje, yra nelengva ir nėra savaime suprantama.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip kito Jūsų operos suvoktis, pajauta ir asmeninė prasmė? Kaip pati keitėtės operoje?

Kai dar tik žavėjausi opera ir svajojau apie vokalo studijas, skaičiau lenkų kalba knygą 1000 naktų „Metropolitan operoje“ ir panirau į svajones. Netrukus atsidūriau pasaulinio garso scenose ir jaučiausi lyg pasakoje. Sutikau daug žymių dainininkų ir dirigentų. Bėgant laikui pasidarė visiškai normalu suktis tokioje aplinkoje. Aš nuolat dėkoju Dievui už tai, ką pasiekiau ir patyriau. Vis dėlto opera – tai mano darbas, mano profesija – operinis dainavimas. Sąmoningai suvokiu savo pasiekimus, bet viso

to nepervertinu. Dabar smagu sutikti jaunų dainininkių, kurios ar mecosoprano, ar soprano vaidmenis ruošia klausydamos mano įrašų. O aš kartais, jei klausia, duodu joms vieną kitą patarimą. Nuo pat karjeros pradžios prireikus stengiausi parodyti charakterį. Reikia mokėt apginti savo pozicijas. Bet konfliktuoti nesu linkusi, manau, su diplomatija galima daugiau pasiekti. Jei man netinka koks nors režisūrinis sprendimas, pasiūlau savo versiją ir paprastai randamas visus tenkinantis rezultatas.

Kuo šiandien opera įdomi Jums pačiai?

Kokia opera yra šiandien? Kodėl, Jūsų manymu, ji tebėra ir tebebus ateityje?

Gera, kai jau niekam nieko nereikia įrodinėti. Aš pridainavau visko ir visur. Mano interneto puslapyje (www.violetaurmana.com), kurį aplankyti širdingai kviečiu, esančioje biografijoje surašyti visi mano pasirodymai nuo karjeros pradžios iki dabar. Kartais pati stebiuosi, kaip visai tai sugebėjau... Šiandien džiaugiuosi dainuodama sau neįprastą repertuarą, ėmiausi vaidmenų rusų operose, pasitaiko ir komiškų personažų. Vaidmenys paprastai yra trumpesni, jiems parengti reikia mažiau laiko ir jėgų, ir man tai patinka. Gaila, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių keli įdomūs ir svarbūs projektai neįvyko, ką padarysi. Turiu mokytis nemažai naujų kūrinių, taip ir atmintį patreniruoju. Nežinau, kas laukia operos ateityje. Tikiuosi, kad ji žmonėms visada bus reikalinga. Teatrai keičia programas, atsisako pastatymų, žiūrovų skaičius kol kas sumažintas. Tikėkimės, padėtis pasitaisys, ir kuo tai įvyks greičiau, tuo geriau.

Esama daug operos apibrėžčių. O kaip

Jūs nusakytumėte ją žmogui, niekada gyvai nepatyrusiam; taip pat ir turinčiam regos ar klausos negalią?

Negirdinčiam žmogui greičiausiai bus beveik neįmanoma suvokti muzikos ir patirti operos meno. Neregint galima klausytis muzikos, taigi ir operos. Yra tokių operos pastatymų, kad gal geriau į sceną ir nežiūrėti... O tiems, kurie šių bėdų neturi, tik dar niekad nebuvo operoje, siūlyčiau apsilankyti ir pajusti jos kompleksinį žavesį. Tik pirmiausia gal pasirinkčiau tokias operas kaip Toska, Madam Baterflai, Trubadūras, Traviata. Vėliau galima praplėsti operinį akiratį. O gal kam nors labai tiktų Valkirija? Operų yra visiems skoniams. Ir nereikia manyti, kad visi bilietai į operą yra tokie jau neįkandami. Visi žmonės gali kalbėti ir dainuoti, tai kodėl nepažiūrėti įdomios istorijos ir nepaklausyti, kaip kiti dainuoja? Drama + muzika + dainavimas sukuria ypatingą atmosferą ir gali sujaudinti iki sielos gelmių.

Natūrali muzikos tėkmė

Įvardijimas „operos solistas“ suponuoja individo reikšmę, bet opera – sintetinis menas, ji grįsta kūrybine bendryste, išsipildančia operos meno dalyvių sceninėje partnerystėje. Kiek kūrybos procese, vykstant repeticijoms ir spektakliams, privalu atsiduoti kompozitoriui, jo išrašytai partitūrai, savo suvokiamam ir susikurtam personažo vaizdiniui, kurį sieki įgyvendinti? O gal vis dėlto tam, kad gyvuotų bendras kūrinys, dažniau tenka, netgi būtina atsiduoti orkestro mikrosekundėmis diktuojamam ritmui, partnerių mikrodinaminių judesių ypatumams ir paaukoti kažką iš savo vaidmens tiesos?

Pradėkim nuo to, kad į muzikinį tekstą reikia žiūrėti su didele atsakomybe ir pagarba autoriui. Reikia stengtis ne tik teisingai išmokti visas natas ir ritmą, bet ir perprasti teksto prasmę, ištobulinti svetima kalba parašyto teksto tarimą. Deja, kartais dirigento pojūtis gali skirtis nuo mano. Solisto pojūtis irgi gali ne visada būti geriausias sprendimas, todėl dažniausiai stengiuosi įrašyti ir viską išanalizuoti. Kartais galima susitarti dėl kompromiso. Jei tavo argumentai pagrįsti, dirigentas muzikalus, inteligentiškas ir tave gerbiantis, galima susitarti. Antraip bandoma prisitaikyti. Turiu pasakyti, kad su didžiausiais muzikantais, o tai ne visada būna žymiausios pavardės, apie muziką nereikia diskutuoti. Muzikuoji, ir baigta. Jei į pirmą planą neiškeli savo ego, kuris trukdo natūraliai muzikos tėkmei, viskas būna paprasta ir aišku. Aš kenčiu, kai šalia pasitaiko egocentriškų atlikėjų, kuriems svarbiau parodyti save, išsiskirti specialiais efektais, išeinant net už muzikinio teksto ribų.

Kiek operos solisto tapatybė verčia žmogų tapti individualybe, o kiek įpareigoja būti kolektyvo nariu, dirbti bendrai?

Kaip žinome, opera nėra dainų vakaras – rečitalis, kai vienas scenoje kuri savo spektaklį. O ir čia muzikuoji kartu su partneriu pianistu. Operos spektaklis – ne rečitalis. Aišku, esi solistas, taigi vienas pats atsakingas už tai, kas duota kompozitoriaus, bet kartu esi kolektyvo kontekste. Orkestras, kolegos, dirigentas, choras ir net scenos organizavimas – viskas yra bendra visuma. Be abejo, solistui tenka didesnė atsakomybė. Šiandien viskas transliuojama

įvairiomis medijomis, dažnai tiesiogiai, taigi visuomet reikia puikiai pasirodyti.

Tiek seniau, tiek ir dabar daug kalbama apie moterų raiškos teises ir galimybes. Ką reiškia būti moterimi operos soliste, kiek operos pasaulis palankus reikštis ir save realizuoti moteriai?

Galbūt labiau techninėse profesijose ar norėdamos patekti į kokį svarbų vadovaujamą postą moterys vis dar patiria diskriminaciją. Operos dainininkės jau keli amžiai turi saviraiškos galimybę, nes kompozitoriai parašė daug muzikos moterų balsams. Mūsų partijų nebeatlieka moterimis persirengę vyrai, kaip būdavo prieš porą šimtmečių. Todėl operoje be moterų neapsieinama.

Kiek XXI a. operos meno pasaulis yra atviras jaunam žmogui ir kaip jame gyvena jau pripažinti talentai? Žvelgiant iš vidaus, kiek XXI a. terpė yra palanki kultūros asmenybėms, kūrybai, apskritai menui?

Mano manymu, menas (o kartu ir opera, kurią pažįstu geriau už kitus menus) tapo kiek paviršutiniškas. O galbūt viskas pasidarė pernelyg komerciška, traktuotės dažnai pilnos tuštumą užpildančių vulgarybių, kai neturima ko pasakyti. Vis dėlto neretai pasitaiko tikrų interpretacijos perlų, pasižyminčių moderniu, visapusišku, giluminiu požiūriu. Jauniems žmonėms nelengva šiandien prasiskinti kelią. Krizės eina viena po kitos. Pripažintiems talentams reikia ne mažiau už pradedančiuosius būti budriems, nesustoti, nesijausti įsitvirtinusiems, nuolat tobulėti.

Išprusimas ir savivoka

Menas ir kultūra, ko gero, yra pati akivaizdžiausia žmogaus kaip kūrėjo – mąstančios dvasinės būtybės – unikalumo apraiška ir išsipildymas. Gerbiama Violeta, kas Jums yra artimiausia, kas labiausiai domina, jaudina, žavi ir įkvepia?

Menas ir kultūra, bendras išprusimas ir nuolatinis lavinimasis yra nepaprastai svarbu visiems. Ne visi žmonės turi tam energijos ir laiko, kai reikia sunkiai dirbti. Bet jei iš tiesų yra noro, atsiras ir galimybių. Vis dėlto gyvenimas tapo toks sudėtingas, kad geriausia būtų susimąstyti apie pamatines vertybes. Jei perskaitei tūkstantį knygų, bet nesusivoki paprasčiausiuose gyvenimo reikaluose ir santykiuose su supančiais žmonėmis, kažin kokie bus rezultatai... Kartais paskaitau kokį rekomenduotą romaną, bet dažniausiai renkuosi knygą, kuri praplečia akiratį ir žinias. Smagu nueiti į muziejų ir pasigėrėti meistrų darbais. Bet retai lankausi teatre. Ten visuomet šalia atsiras kas nors čiaudintis ar kosintis, oro kondicionierius per smarkiai pūs, ir paskui gal negalėsiu dainuoti. Mėgau fotografuoti, bet pastaruoju metu šiek kiek praradau susidomėjimą tuo.

Menas suima į save ne tik individus, bet ir kultūras. Būdama operos solistė, daug keliaujate, tad Jums pažini plačiojo pasaulio įvairovė. Pasidalykite, kokia kultūrinė patirtis ypač praplėtė vidinį žinojimą, turimą pasaulio vaizdinį. Galbūt esate patyrusi netgi sukrėtimą, šoką, gal tai įvyko santykio su meno kūriniu akivaizdoje?

Didžiausias kultūrinis šokas mane ištiko Lietuvoje, kai dar Vilniuje studijavau Muzikos akademijoje. Atrodo, buvo 1980 metai. Sužinojau, kad į Vilnių atvyksta gastrolių Maurice’o Bejart’o XX amžiaus baletas. Jau žinojau, kas jie tokie, ir nusipirkau bilietus į visas keturias rodomas programas. Mane taip paveikė ekspresyvus šokėjo Jorge Donno menas, kad pasižadėjau bandyt taip išraiškingai dainuoti, kaip jis šoka. Kas matė, prisimena, kaip tai buvo, kai jis šoko pagal Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos Adagietto, Maurice’o Ravelio Bolero arba pagal Gustavo Mahlerio simfoniją. Dabar iš dalies tai galima pamatyti YouTube. Neįtikėtina. O susitikimai su įvairių šalių žmonėmis, darbas su jais, galimybė pagyventi tose kultūrose, aišku, akiratį smarkiai praplėtė.

Jeigu būtų įmanoma, į kokį istorinį laiką ir vietą norėtumėte nusikelti? O galėdama susitikti istorinę ar dabarties laikų asmenybę, praleisti su ja vieną gyvenimo dieną, ką rinktumėtės? Kodėl? Ko jos paklaustumėte, ką pasakytumėte?

Manau, iki šiol mes gyvenome geriausiais laikais, bet tai asmeninis požiūris. Įdomu būtų pagyventi Egipte jo žydėjimo laikotarpiu, bet tik kaip privilegijuotos klasės atstovei. Pavyzdžiui, kaip Giuseppe’s Verdi Aidoje faraono duktė Amneris, nes nemanau, kad žemesniųjų klasių žmonės galėjo visavertiškai džiaugtis gyvenimu. O vieną dieną norėčiau praleisti su Jėzumi. Žinau, tai skamba gana pretenzingai, bet iš tiesų būtų įdomu, jei ne ko nors paklausti, tai gal bent paklausyti.