Jūsų rankose – paskutinis 2024-ųjų žurnalo numeris, jaukiausių žiemos švenčių proga dovanojantis dar vieną galimybę iš arčiau pažinti įspūdingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenos ir užkulisių spalvas, pabūti su spektaklių kūrėjais ir scenos meistrais. Pamažu beapsisukantis metų ratas, kaip jau įprasta, skatina stabtelėti ir atsigręžti į nueitą atkarpą – o juk teatro pasaulyje tas kelias grįstas itin išraiškingais akmenimis. Jei kas paklaustų manęs pačios, kokia buvo ta ryškiausia liepsna, skaisčiai nugairinusi praeinančius LNOBT metus, be jokios abejonės, pirmiausia išskirčiau fantastišką mūsų baleto trupės augimą. Vasarą nepaprastai elegantiškai įkūnytas techniškai sudėtingas Angelino Preljocajo Parkas, vėliau – iki sielos gelmių sukrečianti Marco Goecke’s La strada. Abu šie spektakliai, keliantys milžiniškų iššūkių, buvo įveikti su aukščiausio profesionalumo ženklu. Nepaprastai jautru ir svarbu suvokti, kad tai – ne vienos dienos darbas, o kryptingas, kruopštus, labai aiškus kelerių metų ėjimas į tikslą, kurį su baleto meno vadovu Martynu Rimeikiu ir jo komanda priešakyje LNOBT baleto trupė įveikė tvirtais, patikimais žingsniais. Ir nors oficialiai Lietuvos baleto šimtmetį švęsime kitąmet, drįsčiau teigti, kad mūsų trupės dėka ši šventė prasidėjo jau 2024 m.
Toks tad ryškiausias mano praėjusių metų LNOBT įspūdis. O Jūsų, mielieji mūsų lankytojai? Kviečiu pagalvoti! Juk teatras tuo ir nuostabus, kad jame visko tiek daug – tai atsispindi ir šio Bravissimo puslapiuose. Čia kaip niekad gausu teatro įvykių ir asmenybių: nuo fenomenalaus populiarumo sulaukusio balso simpoziumo, teatro pastato 50-ojo jubiliejaus šventės, Giacomo Puccini mirties metinėms skirto prabangaus jo operų triptiko iki pažinties su mielosiomis teatro kasininkėmis ir gyvenimo džiaugsmu užkrečiančio operos solisto Liudo Mikalausko juoko. Tikiu, kad kiekvienas išsirinksite labiausiai patinkantį straipsnį, prisiminsite įdomiausius su teatru susijusius įspūdžius, o kitąmet drauge su mumis kursite naujus prisiminimus.
Visos žurnalo kūrybinės šeimos vardu nuoširdžiai dėkoju, kad šiemet buvote kartu su Bravissimo, kad dosniai dovanojote žurnalui šiltų atsiliepimų, nekantrų kiekvieno numerio laukimą ir bičiulystę. Džiugių švenčių Jums, brangieji Bravissimo skaitytojai, ir iki susitikimo už Naujųjų metų slenksčio!
76 LNOBT kasininkių paslaptys: ką naudinga žinoti teatro bilietų pirkėjui / Renata Baltrušaitytė
78 Teatro pianistas Justas Čeponis: „Džiaugiuosi pilkojo kardinolo vaidmeniu ir kūryba“ / Ingrida Milašiūtė
IN MEMORIAM
87 Šokis ir šviesa. In memoriam Leokadija Aškelovičiūtė / Helmutas Šabasevičius
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
90 Operos solistė Birutė Almonaitytė: „Atiduota tiek daug“ / Rūta Gaidamavičiūtė
LNOBT UŽKULISIAI
96 Parodyti teatro pasaulį pro rakto skylutę / Agnė Zėringyte
CODA
108 Kryžiažodis
TEATRO NAUJIENOS
Naujoji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinė direktorė pristatė teatro bendruomenei savo veiklos strategiją. Planuose – naujų kūrinių užsakymai Lietuvos kompozitoriams, dėmesys jauniesiems šalies kūrėjams ir grįžimas prie idėjos statyti teatro priestatą.
Nesuklystume pasakę, kad į LNOBT Jūs sugrįžote, o ne atėjote. Sugrįžote po šešerių metų, pasisėmusi įspūdingos patirties. LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja tapau 2002 m. laimėjusi konkursą ir šio teatro vadovų komandos nare buvau net šešiolika metų. Džiaugiuosi, kad anuomet pradėti darbai tebetęsiami ir dabar. Tada inicijuoti rinkodaros projektai, tokie kaip 2013 m. pradėta Operos stažuotojų programa, nuo 2005 m. leidžiamas žurnalas Bravissimo, nuo 2002 m. teikiami Švyturio apdovanojimai, 2014 m. pervadinti į Metų solistų nominacijas, sėkmingai gyvuoja iki šiol.
Kai pradėjau dirbti LNOBT, vidutinis salės užimtumas teatro renginiuose buvo 64 proc. Man pasitraukiant, jis siekė 95 proc. ir galiu pasidžiaugti, kad tokį pat rodiklį randu sugrįžusi. Vadinasi, pavyko padėti solidžius veiklos pamatus ir ilgam įtvirtinti Lietuvos publikos pasitikėjimą, aktyvų dėmesį teatro pastatymams ir apskritai LNOBT svarbą mūsų visuomenei. 2018 m., vėlgi laimėjusi konkursą, buvau paskirta vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Gimtojoje Klaipėdoje man buvo lemta iškraustyti buvusį teatrą, jį nugriauti ir pastatyti iš naujo (tiesiogine ir perkeltine prasme). Nepaisant įvairių šį procesą sunkinusių aplinkybių – pandemijos, Rusijos–Ukrainos karo, spartėjančios infliacijos, šių metų balandžio 20ąją Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo atidarytas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tai pirmasis ir kol kas vienintelis pastatytas teatras, skirtas muzikiniam scenos menui. Nors beveik visą šešerių metų mano darbo Klaipėdoje laikotarpį praleidome be savo scenos, sugebėjome parengti net 24 didžiosios scenos premjeras. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo matomas ir vertinamas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: jo pastatymus į savo programą įtraukė tarptautinis Mezzo televizijos kanalas ir interneto platforma OperaVision. 2021 m. Lietuvą nustebino ambicingas projektas – pirmasis tarptautinis Klaipėdos festivalis
senajame Pauliaus Lindenau laivų statyklos elinge. Jo programoje – operos, šokio, simfoninės muzikos žanrai, integruoti renginiai bendruomenei. Festivalio vizitine kortele tapo 2020 m. pastatyta Richardo Wagnerio opera Skrajojantis olandas (kūrėjų komandoje – Modestas Pitrėnas, Dalius Abaris, Gediminas Šeduikis, Sigita Šimkūnaitė, Sandra Straukaitė). Šis spektaklis Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atvėrė duris į pasaulį.
Labai džiaugiuosi, kad didelio dėmesio sulaukė ir šį sezoną pradėjęs Klaipėdai kiek neįprastas Philipo Glasso operos Kelionė (The Voyage) pastatymas. Gausi publika ir profesionalūs ekspertai patvirtino mūsų kantraus darbo išpuoselėtą modernią Klaipėdos teatro (beje, įstabios architektūros ir akustikos) viziją ir potencialą.
Turint labai ribotas sąlygas, Klaipėdoje pavyko nuveikti išties labai daug. Tai įvertino ne tik Klaipėdos ar Vakarų Lietuvos regiono, bet ir tarptautinė profesionalų bendruomenė.
Kokie pirmieji darbai laukė naujosios
LNOBT vadovo kabineto šeimininkės?
Visų pirma norėčiau išreikšti dėkingumą pusantrų metų šį kabinetą užėmusiam ir sėkmingai teatrui vadovavusiam laikinajam jo vadovui Audriui Kundrotui. Jam teko rūpintis ne vien efektyvia administracine ir menine teatro veikla, bet ir neseniai penkiasdešimtmečio sulaukusio teatro pastato modernizavimu, artimiausios jo aplinkos sutvarkymu.
Vos grįžusi į LNOBT, pradėjau susitikimus su įvairių teatro padalinių darbuotojais. Jų tikslas buvo žmones išgirsti – suprasti, kuo jie gyvena, kokias kūrybines idėjas ir profesinius lūkesčius puoselėja, o tada sudaryti sistemą, kuri leistų kuo tiksliau įgyvendinti mano suformuotą ir pristatytą strategiją. Tikiuosi, kad su LNOBT sutelktais talentais ir kompetencija sėkmingai kursime šiuolaikinį kultūros skonį ir nacionalinę tapatybę puoselėjančią meninės veiklos programą.
Renata Baltrušaitytė
Man svarbiausia – siekti teatro renginių meninės kokybės. Turime ambicijų šiuo požiūriu prilygti tokioms Baltijos regiono šalių sostinėms kaip Stokholmas, Kopenhaga, Oslas, Berlynas, Varšuva.
Pokyčiai teatre neišvengiamai atsispindi jo repertuare. Kokią repertuaro politiką numato Jūsų strategija?
Sieksiu įvairaus ir subalansuoto – stiliaus, žanro, formų, estetikos ir naujumo prasme – repertuaro, aprėpiančio tiek nacionalinius, tiek pasaulinius veikalus. Tai reiškia ir žymių pasaulio muzikinio teatro kūrėjų pritraukimą, ir visapusį nacionalinės kūrybos puoselėjimą.
Stengsiuosi laikytis pasaulyje pripažinto repertuaro formavimo principo, kai 50 proc. sudaro patys populiariausi, 30 proc. – žinomi, bet rečiau statomi, nepatenkantys į populiariausiųjų sąrašus, ir 20 proc. – šiuolaikiniai bei paties teatro užsakyti kūriniai.
Galėčiau pridurti, kad jau dirbame su pirmuoju naujos operos užsakymu: kompozitorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Žibuoklė Martinaitytė kuria operą, kurios pastatymą režisuos legendinis JAV režisierius Robertas Wilsonas. Šį rudenį abu kūrėjai susitiko Vilniuje ir diskutavo apie būsimą scenos kūrinį.
Premjerų skaičių kol kas stengsimės išlaikyti dabartinį – 4–5 nauji pastatymai per sezoną. Be abejo, noriu ir siekiu šį skaičių padidinti, bet tam prireiktų daugiau erdvių kolektyvo repeticijoms. Taigi logiškai grįžtame prie atidėto LNOBT priestato statybos klausimo. Esu pasirengusi jį atgaivinti ir priestatą, visoms aplinkybėms teigiamai susiklosčius, pastatyti.
Aktualus klausimas – spektakliai vaikams ir jaunimui, kurių publika dabar pasigenda. Ar didžiojoje scenoje bus premjerų vaikams?
Taip, rengiamės skelbti konkursus didžiojoje scenoje sukurti tiek operą, tiek ir baletą vaikams. Tokių solidžių projektų reikšmę siekiant tvarios teatro žiūrovų plėtros ir sutelkti visą LNOBT bendruomenę būtų sunku pervertinti. Juk tarptautiniai tyrimai nedviprasmiškai rodo, kad žmogus, iki 35 metų amžiaus neapsilankęs operos ir baleto teatre, vėliau galimybės ten apsilankyti dažniausiai nė nebando ieškoti.
Tad jei šiandien, matydami pilnas sales žiūrovų, užmigsime ant laurų, po dešimties ar penkiolikos metų galime regėti ne tokią optimistinę padėtį. Svarbu nuolat ieškoti būdų plėsti pirmą kartą teatre apsilankančiųjų segmentą, intensyvinant turimos publikos lankymąsi ir
sudarant kuo palankesnes sąlygas žiūrovams iš atokesnių Lietuvos regionų atvykti į teatro spektaklius. Kartu galvosime apie naujus nedidelius operos ir šokio veikalus, kurie galėtų keliauti po Lietuvos regionus.
Kiekvienam nacionaliniam teatrui svarbi savo šalies kūrėjų, atlikėjų ir kviestinių užsieniečių kūrybinio indėlio pusiausvyra. Ar šioje srityje bus pokyčių?
Jei kalbame apie bendrus pastatymus su žymiais užsienio teatrais, kurių LNOBT šiuo metu turi apie dešimtį, tai ir toliau kryptingai plėtosime tokį abipusiškai naudingą ir mūsų teatro prestižą keliantį bendradarbiavimą.
Bet kartu bus stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas LNOBT scenoje pasirodyti lietuvių atlikėjams – solistėms ir solistams, dirigentėms ir dirigentams, sėkmingai atstovaujantiems Lietuvos kultūrai užsienio scenose. Tam būtinas ilgalaikis įdirbis, nes šių atlikėjų tvarkaraščiai sudaromi beveik penkerius metus į priekį. Dėsime visas įmanomas pastangas.
Kita vertus, bus siekiama ir LNOBT meno kolektyvų gastrolių. Planuojame sugrąžinti Baltijos šalių nacionalinių teatrų spektaklių mainų tradiciją.
Taip pat, matydami vis labiau jaučiamą profesionalių muzikos ir teatro kritikų stygių, žadame grįžti prie teminių tarptautinių kritikų konferencijų rengimo.
Viena iš reikšmingų Jūsų programos idėjų – nacionalinės jaunųjų talentų platformos sukūrimas. Ką apie tai svarbu žinoti?
Nacionalinė jaunųjų talentų platforma sudarys sąlygas jauniesiems operos ir baleto atlikėjams ir kūrėjams tobulėti, išmėginant jėgas praktiškai. Tokios platformos užuomazgas LNOBT puoselėja jau dvylika metų – tai baleto Kūrybinis impulsas ir Operos stažuotojų programa. Ketiname šiuos projektus praplėsti tiek meninių specialybių įvairovės, tiek geografijos aspektu: juk Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų scenos jaunųjų debiutams dažnai būna parankesnės nei didžiulė LNOBT salė. Tikiuosi, jie noriai įsitrauks į šią platformą.
Vis dar dažna praktika, kai jauni atlikėjai teatre debiutuoja neplanuotai, staiga prireikus pakeisti solistą ar dirigentą. Naujausias to pavyzdys – susirgus maestro Gintarui Rinkevičiui, operos-baleto Dievo avinėlis spektakliuose sėkmingai debiutavo dirigentas Egidijus Kaveckas. Vis dėlto tokie skubūs keitimai neišvengiamai susiję su didesne teatro rizika ir didesniu stresu pačiam atlikėjui. Visiems ramiau, kai debiutai būna planingi.
Natūralu, kad kolektyvą domina ir planuojami teatro valdymo pokyčiai. Kiek ir kokių jų esate numačiusi? Kokius šiuolaikinės vadybos principus planuojate įdiegti?
Staigių ir didelių struktūros pokyčių nesiimu, tiesą sakant, nemėgstu tokių daryti. Vis dėlto tam tikrų pokyčių, apie kuriuos teatro bendruomenė bus informuota, įvyks. Jau atlikome pirmąjį namų darbą – pakoregavome LNOBT struktūrą.
Administraciniame lygmenyje sieksiu skaidraus, tvaraus ir subalansuoto įstaigos biudžeto. Teatro tarnybos turės aiškiai apibrėžtus ir patvirtintus metinius biudžetus, už kurių racionalų tvarkymą, remiantis pasirinktais prioritetais, bus atsakingos.
Įgyvendinant šiuolaikinės vadybos principus, kuriamos tvarumo ir bendruomenės gerovės vystymo darbo grupės, generuosiančios idėjas visiems LNOBT veiklos segmentams. Taip pat bus kuriama nauja darbuotojų motyvavimo sistema, atliekami pasitenkinimo darbu tyrimai ir tobulinama vidinė komunikacija.
Vis dėlto be įgyvendinimo kiekviena strategija tebus graži fantazija. Svarbiausia išlieka darni kasdienė kolektyvo veikla – nuo jos labiausiai priklauso teatro sėkmė.
Esate konceptualios teatro veiklos šalininkė, kolektyvo judėjimo kryptį pradedanti formuoti nuo konkrečios svarios idėjos. Tad kokie svarbiausi būsimų sezonų akcentai jau numatyti?
Pakalbėkime apie 2025–2026 m. sezoną, nes dabartinis suplanuotas dar iki man ateinant. Jo devizu taps Lietuvos baleto šimtmetis. Šiai sukakčiai bus skirta daugybė renginių ir meninių projektų. Pats svarbiausias iš jų – naujas choreografo Martyno Rimeikio pastatymas. Simboliška, kad tai bus šiuolaikinė Léo Delibes’o baleto Kopelija versija – prieš šimtą metų Lietuvos baleto istorija prasidėjo būtent nuo šio baleto.
Kita reikšminga artėjanti data – 2025 m. rugsėjį minimos didžiojo lietuvių kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės. Jas taip pat stengsimės deramai įprasminti. n
LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė
Nuo balso tausojimo iki suplanuotos dienotvarkės: kas svarbu dainininko kelyje
Diskusijos dalyviai: (iš kairės) Simona Jakubėnaitė, Eglė Vakarinaitė, Austėja Pečeliūnienė,
Asta Krikščiūnaitė, Virgilijus Ulozas
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko didžiulio auditorijos dėmesio sulaukęs antrasis tarpdisciplininis simpoziumas Žmogus kuria balsą. Besidomintieji balso sveikatos problematika iš mokslininkų ir praktikų lūpų išgirdo naudingų patarimų apie gydymą ir psichologinį pasirengimą dainininko karjerai.
„Ypatinga, kūryba ir menine aistra alsuojanti LNOBT erdvė – puiki vieta pasidalinti žiniomis apie balsą, kuris yra vienas galingiausių žmonijos instrumentų. Linkiu, kad simpoziumas Žmogus kuria balsą padėtų atrasti naujus požiūrius į balso galimybes, o taip pat – kad jis taptų įkvėpimo, naujų ryšių ir idėjų atradimo diena“, – atidarydama renginį, kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Ligos, vaistai ir chirurginės operacijos
Simpoziumo Žmogus kuria balsą idėjos autorė, gydytoja otorinolaringologė Austėja Pečeliūnienė akcentavo neracionalų vaistų vartojimą siekiant kuo greičiau atgauti dėl ligos prarastą balsą. Ypač dažnai preparatų griebiamasi tuomet, kai spaudžia įtemptas darbo grafikas ir laukia svarbūs pasirodymai.
„Dažnai iš dainininkų sulaukiu klausimo, kaip susirgus kuo greičiau pasveikti. Tačiau ar
išties egzistuoja „magiška piliulė“? Paprastai taip vadiname hormoninius preparatus, kurie užkimus žaibiškai pagerina balso būklę. Tačiau noriu perspėti, kad tai nėra geriausias būdas spręsti problemą, nes sutrikdomas natūralus gijimo procesas ir padidėja traumavimo rizika. Patikimiausias vaistas užkimus dėl virusinės infekcijos būna iki minimumo sumažintas balso krūvis“, – priminė gydytoja.
Gydytojas otorinolaringologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Virgilijus Ulozas kalbėjo apie tai, kuo gydymui padeda dirbtinis intelektas. Jis ypač reikšmingas tyrimams, nustatant balso pokyčių laipsnį ir pobūdį, kas padeda diagnozuojant konkrečias ligas.
„Mūsų mokslininkų sukurta VoiceScreen programėlė, kurią galite atsisiųsti, prieinama jau 13 skirtingų kalbų. Gavusi jūsų balso pavyzdį, ji per kelias sekundes pateikia rekomendacijas gydymui, jei toks yra reikalingas. Kartais dainininkams prireikia ir chirurginės intervencijos, bet tai jau kraštutinė priemonė“, – pažymėjo profesorius.
Foniatrijos srityje besispecializuojantis gydytojas otorinolaringologas, o kartu – operos kontratenoras Philippas Mathmannas, pirmą kartą viešintis Lietuvoje, supažindino su Vokietijos miesto Miunsterio universitetinėje ligoninėje specialiai muzikams įkurtos klinikos patirtimi gydant balso profesionalų problemas. Svečias
Mecosopranas
Skirmantė Vaičiūtė
Vokalo pedagogas
Josephas Batesas
akcentavo taisyklingo kvėpavimo, sveikos gyvensenos bei psichologinės savijautos svarbą, o taip pat plačiau apžvelgė translyčių asmenų balso priežiūros ypatybes.
Balsas kaip Dievo dovana
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja prof. Asta Krikščiūnaitė teigė, jog solistų pasirengimo kelias labai ilgas: „Pagrindinis dalykas – tausojanti dainavimo technika, kuri padeda išsaugoti nedrebantį ir nelinguojantį balsą iki pat gyvenimo pabaigos. Visgi tikrasis dainininko tobulėjimas vyksta scenoje, o ne klasėje“, – tvirtina profesorė, pateikusi pavyzdžių iš savo sceninės patirties.
„Balsas, kol jis sveikas, yra kaip Dievo dovana. Bet balsas jaučiasi taip, kaip jaučiasi kūnas. Todėl prieš pasirodymus visada susikoncentruoju į save, į savo savijautą“, – neslėpė dainininkė ir dainavimo mokytoja Simona Jakubėnaitė.
Džiazo atlikėja Eglė Vakarinaitė, bandanti įvairias dainavimo technikas, papasakojo, kodėl lietuvių kalba ne vienam mūsų dainininkui pasirodo netikėtai sunki ir kodėl žemo registro muzikinius kūrinius geriau atlikti koncertinės programos pradžioje.
O sertifikuotas kvėpavimo technikų treneris prof. Josephas Batesas iš JAV, turintis daugiau nei 30 metų vokalo pedagogo patirtį, akcentavo atlikėjų kūno laikysenos, kasdienių kalbos įpročių svarbą ir pademonstravo dainininkams naudingus fizinius bei kvėpavimo pratimus.
Operos solistai Liudas Mikalauskas, Viktorija Miškūnaitė
Apie darboholikus ir dienotvarkę
Psichologas, atidos mokytojas Paulius Rakštikas savo pranešimą pradėjo posakiu: pasakyk, kokia tavo dienotvarkė, ir aš pasakysiu, kas tu.
„Dienotvarkė atspindi (arba galėtų atspindėti) mūsų tikslus. Darbas – svarbi gyvenimo dalis, bet tik darboholikai rezultatų siekia bet kokia kaina: jiems atostogos visada tampa darbu naujoje vietoje, o visos šventės atrodo skirtos tiems, kas neturi užsiėmimo. Tokiems žmonėms darbas dažnai tampa pabėgimu nuo kažko kito“, – pastebi psichologas.
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis pasakojo apie kūrybiškumo skatinimo praktikas ir būdus išeiti iš kūrybinės krizės: „Tam veiksmingai padeda bendravimas su kitais žmonėmis, o taip pat vaikščiojimas, ypač – vaikščiojimas gamtoje. Rašytojas Haruki Murakami šešias dienas per savaitę, žiemą ir vasarą, nubėga po 10 kilometrų, o tada atsisėda ir rašo. Kodėl tai veikia? Kai esame susikaupę į mažytę problemėlę – nebematome, kas vyksta aplinkui. Vaikščiojimas išsklaido mūsų dėmesį, ir smegenys gali atkurti jungtis su kitomis asociacijomis. Tad geriausia kūrybiškumo technika yra kūrybinės veiklos pastovumas, arba tiesiog darymas. Tai patikimiausias būdas susidoroti su atidėliojimu“, – teigia psichoterapeutas. Dainininkė, muzikos edukatorė ir muzikos terapijos magistrantė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko kūrybiškumui skatinti kvietė pasitelkti meditaciją ir fantazijos galias.
Simpoziumo moderatorė Gerūta Griniūtė, sopranas Charlotte Kilsch
Dainininkų sėkmės ir nesėkmės
Simpoziumą Žmogus kuria balsą tradiciškai užbaigė žurnalisto Ramūno Zilnio moderuojama diskusija su įvairios muzikos atlikėjais. Šįkart ji – apie nesėkmių svarbą dainininko karjeros sėkmei.
„Dainuoju nuo mažų dienų, anksti apsisprendžiau, kad būsiu dainininkė. Bet aš tris kartus savo gyvenime norėjau mesti muziką, nors visus tris kartus man nepavyko. Kai studijuodamas susiduri su labai aukštais standartais, prarandi
dainavimo džiaugsmą, kurį tenka vėl ir vėl prisijaukinti. Vienas esminių dalykų mūsų profesijoje –išmokti diplomatijos ir tam tikrų vingrybių, kad gautum daugiau galimybių būti scenoje“, – neslėpė operos solistė Viktorija Miškūnaitė. Jos kolega Liudas Mikalauskas pritarė, kad atlikėjui vien talento neužtenka: „Mūsų profesijoje labai svarbu ir komunikabilumas, pokalbio palaikymas atsidūrus prie tinkamų žmonių. Atlikėjui padeda ir geras humoro jausmas, nes publikos meilė kiekvienam dainininkui svarbi. Anksčiau jautriai reaguodavau į pastabas, o dabar žinau, kad tą konkrečią dieną, konkrečią akimirką scenoje viską darau kaip galėdamas geriausiai. Reikia sugebėti ir už klaidas sau kuo greičiau atleisti“, – akcentavo solistas.
„Dainininką žalingai veikia įsivaizdavimas, kad jo gyvenimui būtinos nuolatinės audros ir draskymasis. Daug kas ateina iš darbo, iš dienotvarkės disciplinos, iš laukimo ir tylaus idėjos nešiojimo. Mūzoms, kai jos ateina, patinka rasti tave dirbantį“, – priminė psichologės karjerą dėl muzikos paaukojusi Ieva Narkutė.
„Esu tokio auklėjimo ir užsispyrimo, kad turiu „darbininko“ gyslelę. Bet buvau kaprizingas ir ilgai kovojau su pavydu savo kolegoms. Supratimas, kad Vaidas šeimoje ir Vaidas scenoje yra visiškai skirtingi personažai, mane ilgainiui sugrąžino ant žemės“, – atviravo dainininkas Vaidas Baumila.
O Vaidotas Valiukevičius prisipažino, kad tuomet, kai atrodė niekam neįdomus, tiesiog darė tai, kas jam patiko: „Tada neturi kitų variantų. Sunkumai kartais net padeda. Aš dešimtį
muzikos edukatorė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko
Foniatras, kontratenoras Philippas Mathmannas
metų buvau įrašytas į didžiausios Lietuvos radijo stoties „juodąjį sąrašą“, bet tai tapo paskata dar labiau stengtis, ir galiausiai jie pradėjo leisti mano dainas“, – sakė „Eurovizijos“ išgarsintas atlikėjas.
Muzikiniais pasirodymais simpoziumo Žmogus kuria balsą programą papuošė jaunieji operos solistai Charlotte Kilsch, Skirmantė Vaičiūtė ir Mindaugas Tomas Miškinis. n
Baritonas Mindaugas Tomas Miškinis
Dainininkė,
LNOBT baleto trupės debiutantai: (iš kairės) Austėja Medekšaitė, Tėja Daujotaitė, Yeva Shportiuk, Gabrielė Šinkūnaitė, Aiden Bazilynski ir Smiltė Mazūraitė
Kas naujo baleto trupėje?
LNOBT baleto trupę šį sezoną papildė šeši nauji šokėjai – penkios Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus abiturientės ir vienintelis vaikinas – iš Kanados į LNOBT trupę atvykęs šokėjas Aidenas Bazilynski.
Kanadietis sako į Vilnių ryžęsis keliauti todėl, kad šokti Europoje jam visada atrodė respektabiliau, nei likti gimtinėje. Tiesiog baleto menas mūsų kontinente yra gerokai labiau žmonių gerbiamas ir vertinamas.
„Dar lankydamas pirmąją savo baleto mokyklą Kanadoje (o šokti pradėjau būdamas penkerių metų) jau žinojau, kad ieškosiu galimybių apsigyventi Europoje. Todėl vėliau baigiau Europos baleto mokyklą Amsterdame, o dabar atvykau į Vilnių. Patiko LNOBT trupės
kolektyvas, čia visi tokie paslaugūs. Vilnius man atrodo gražus žalias miestas su žaviu senamiesčiu“, – pasakoja A. Bazylinski.
Ukrainietė pasirinko Vilnių
Ukrainietė Yeva Shportiuk šokti pradėjo būdama ketverių, o dešimties metų įstojo į Ukrainos nacionalinę baleto mokyklą gimtajame Kyjive. Joje ir mokėsi iki 2022-ųjų, kol Ukrainoje prasidėjo karas.
„Tada į mūsų mokyklą pradėjo plaukti pasiūlymai iš baleto mokyklų visame pasaulyje. Pasirinkau Vilnių, nes anksčiau lankiausi čia su moksleiviškais baleto pasirodymais. Man patiko tiek miestas, tiek mokyklos aplinka. Bendrabutis visai šalia, nemokamas maitinimas – sąlygos šokti tikrai buvo puikios. Žinoma, reikėjo pramokti lietuvių kalbos, prisitaikyti prie truputį kitokio lietuvių mentaliteto“, – pasakoja Yeva.
Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio baleto mokyklą, ukrainietė gavo kvietimą prisijungti prie LNOBT baleto trupės. Dabar ji svajoja tapti tokia, kaip jos mylimos balerinos Marianela Núñez ir Ulyana Lopatkina.
Iš Paryžiaus – į Vilnių
Visos Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusios lietuvaitės LNOBT sceną jau neblogai pažįsta: dar moksleivės jos būdavo kviečiamos atlikti nedidelių vaidmenukų šio teatro spektakliuose.
Tačiau Austėjos Medekšaitės baleto patirtis šiek tiek kitokia nei jos bendramokslių: sėkmingai įveikusi keleto turų atranką, mergina ketverius metus mokėsi baleto mokykloje Paryžiuje. Tačiau ji svajonių mokykla Austėjai netapo: paauglė grįžo į Vilnių ir pailsėjusi nutarė pratęsti mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio baleto mokykloje.
„Mano kelias į baletą vaikystėje buvo proziškas: turėjau ydingą kūno laikyseną, todėl tėvai vedžiojo į dailiojo čiuožimo treniruotes, vėliau – į baleto pamokas Eglės Špokaitės mokykloje. Taip baletas pamažu ir „prilipo“ –prasidėjo įvairūs konkursai, kuriuose neblogai sekdavosi. Man patinka atkaklus kasdieninis darbas repeticijose, nes esu labai disciplinuotas žmogus. Man balerinos gyvenimo būdas tinka“, – tvirtina Austėja.
Nuovargiai ir sugrįžimai
Gabrielė Šinkūnaitė jau trejų metukų būdama pranešė mamai, kad bus balerina. O po pirmosios šokių pamokos vaikų darželyje pasakė, kad daugiau į jį nebevaikščios, jeigu mama neleis lankyti baleto.
„Nuo to kelio namuose mane mažą labiau atkalbinėjo, negu skatino. Bet man patiko šokti, o dar labiau – vaidinti. Bet čia ne ta istorija, kad pamačiau spektaklį ir akimirksniu įsimylėjau baletą. Mokykloje būdavo ir nuovargio dienų, kai atrodė, kad per sunku, kad
jau nebenoriu. Per atostogas pailsi porą savaičių, ir vieną dieną, žiūrėk, begamindama valgyti nejučiomis atsistoji ant puspirščių: kūno poreikis judėti girdint muziką sugrįžta pats“, – pasakoja Gabrielė. Ji svajoja kada nors sušokti Kitri ir Čigonę Don Kichote. Praeities balerinos idealu vadina Mają Pliseckają, o nūdienos – Jurgitą Droniną.
Vaikystė šokių repeticijose
Tėja Daujotaitė – klaipėdietė, kilusi iš šokėjų šeimos. „Mano tėvai Klaipėdoje vadovauja pramoginių šokių kolektyvui, ir aš nuo mažens leisdavau laiką jų repeticijose. Ilgainiui tėvai pastebėjo, kad man darosi per lengva ir nebeįdomu, todėl nuvedė į Aušros Krasauskaitės baleto studiją. Ten man labai patiko, nenorėjau nieko keisti. Bet kai man sukako trylika, su tėvais atvykome pamatyti LNOBT Spragtuko. Ir mama manęs paklausė, ar pati norėčiau taip šokti, kaip balerinos scenoje. Atsakiau teigiamai, ir abi supratome, kad nebėra kitos išeities – man teks persikelti mokytis į Vilnių, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą“, – pasakoja Tėja.
Pirmąją savo ruošiamą baleto variaciją mokinė parengė stebėdama šokėjos Ulyanos Lopatkinos pasirodymo įrašą, todėl šiai primabalerinai iki šiol jaučia sentimentus. O kol kas džiaugiasi patekusi į LNOBT trupę ir tiki savo karjeros žvaigžde.
Menų mokyklos patriotė
Smiltė Mazūraitė save laiko „iki kaulų smegenų čiurlioniuke“: baleto ji mokėsi nuo pat pirmos klasės, o prieš tai šoko ir prie menų mokyklos veikiančioje Trijų mūzų mokyklėlėje. „Buvau hiperaktyvus vaikas, o mano mamos neįgyvendinta svajonė – tapti šokėja. Visa tai kartu sudėjus ir nulėmė mano kelią. Bet paauglystėje buvo visko – teko šiek tiek „apsistumdyti“ su pasirinkta profesija. Galiausiai supratau, kad man patinka tai, ką darau, ir radau savyje valios tęsti mokslus. Dabar nebeįsivaizduoju savęs niekur kitur. Kasdieninės repeticijos – man tarsi meditacija. Šokis ir turi būti malonumas, kad išliktum sudėtingoje baleto profesijoje“, – neabejoja Smiltė.
Mergina iki šiol saugo LNOBT spektaklio Spragtukas bilietą: tai buvo pirmasis jos teatre matytas spektaklis. Dabar, pati pradėjusi dirbti teatre, Smiltė pasižadėjo sau aplankyti visus iki vieno čia rodomus baletus. n
LNOBT rūmai
Vilniaus centrą puošia jau 50 metų: jubiliejų atšventė su muzika ir tortu
LNOBT generalinė direktorė
Laima Vilimienė
Renginio vedėja Eglė Ulienė
Architektūros istorikė doc. dr. Lada Markejevaitė
Baleto primarijus Vytautas Kudžma Architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis, operos solistė Giedrė Kaukaitė
Visus, mylinčius Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, lapkričio 6 d. kvietėme į ypatingą gimtadienį: sostinės centrą šio teatro rūmai puošia lygiai 50 metų. Prisiminėme pastato kūrėjus, šnekinome iškart po atidarymo čia vaidinusius artistus, klausėmės gyvos muzikos, pristatėme naują knygą ir apžiūrėjome sukakčiai dedikuotą fotografijų parodą.
Poreikis Vilniuje turėti didesnę, modernesnę teatro salę buvo jaučiamas dar prieš antrąjį pasaulinį karą –pirmines įžvalgas tokiam projektui 1940 m. pateikė tuometinis Vilniaus miesto architektas Vytautas Lansbergis-Žemkalnis. Jau po karo, 1958 m., surengto konkurso svarstymui buvo pateikti du projektai: vilniečių architektų Antano Spelskio ir Nijolės Bučiūtės bei kauniečių architektų Algimanto Mikėno ir Valerijono Šepkaus. Po konkurso nutarta tobulinti vilniečių pasiūlymą, tačiau jo autoriai toliau nusprendė darbuotis atskirai ir pateikė du individualius projektus. Tolimesniam detalizavimui pasirinkta modernios dvasios persmelkta jaunos architektės N. Bučiūtės sukurta būsimo pastato vizija.
1965 m. pradėti montuoti pastato pamatai, ir po beveik dešimtmetį trukusių statybų 1974 m. lapkričio 6-ąją duris atvėrė naujieji Operos ir baleto teatro rūmai. Jų reikšmę nacionalinės kultūros plėtrai sunku pervertinti: Lietuvos opera ir baletas čia atrado savo tikruosius namus, iki šiol padedančius augti ir klestėti.
Sukakčiai skirtame renginyje savo mintimis su publika pasidalijo architektai ir teatro įkurtuves menantys žymūs solistai. „Per pusę amžiaus šis pastatas tapo Lietuvos meno Meka. Jame buvo kuriami fantastiški pastatymai, kuriuose derėjo operos didybė ir šokio elegancija. Čia turėjo galimybę reikštis daugybė talentingiausių Lietuvos ir pasaulio atlikėjų bei kūrėjų, todėl norėčiau palinkėti teatrui įkvėpimo ir gražių darbų ateityje“, – atidarydama iškilmingą vakarą pažymėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis teigė, kad LNOBT pastatas kartu šiuo jubiliejumi pasiekė ir pirmąjį savo brandos laiptelį. „Operos ir baleto teatro rūmų atsiradimas paprastai tampa įvykiu ne tik miestui, bet ir visai šaliai arba regionui. Tokių solidžių pastatų gimimas dažniausiai apipinamas įvairiausiomis peripetijomis. Vilnius taipogi nebuvo išimtis. Savajam laikui jaunos architektės Elenos Nijolės Bučiūtės sukurtas projektas buvo visiškas avangardas: tokio aukščio erdvė savaime kėlė lankytojams didžiulį įspūdį“, – kalbėjo V. Petrulis.
Pastato architektės duktė, architektūros istorikė doc. dr. Lada Markejevaitė pasakoja vaikystėje kartais užmigdavusi ant šio teatro brėžinių. „Pamenu, kaip keistai teatro fojė erdvė atrodė be apdailos – pilkas betonas, begalinis aukštis ir nejaukus garsas. Specialiai suprojektuota raudonų plytų apdaila, žalvario detalės ir didžiuliai sietynai, tapę neatsiejama šio teatro dalimi – tai mano tėčio, dailininko Jurijaus Markejevo kūrybinis indėlis į šį pastatą“, – priminė L. Markejevaitė.
Baritonas Mindaugas Tomas Miškinis
Mecosopranas Skirmantė Vaičiūtė
Sopranas Monika Pleškytė
Koncertmeisterė Lina Giedraitytė
LNOBT pastato jubiliejui skirtas leidinys
Operos solistė Giedrė Kaukaitė pamena tiek trupės atsisveikinimą su senuoju teatru J. Basanavičiaus gatvėje, tiek džiaugsmingas įkurtuves A. Vienuolio gatvėje. „Aišku, mes naujojo teatro labai labai laukėme. Jau iš anksto buvo daug kalbų, kas kur grimuosis, nes grimo kambarių ir kambarių, skirtų artistams, naujuose rūmuose buvo palyginti nedaug“, – liudijo dainininkė.
Baleto primarijui Vytautui Kudžmai taipogi yra tekę vaidinti abiejuose teatruose. „Šiuose rūmuose viskas spindėjo naujumu ir buvo labai šviesu. Pamenu pirmąjį spektaklį: repeticijoms naujoje erdvėje turėjome vos dvi dienas, taigi nebuvo paprasta. Iš karto pajutome, kad grindys scenoje labai kietos, o šokėjų raumenims tai tikrai ne į sveikatą. Todėl netrukus buvo pasirūpinta specialia baletui skirta grindų danga“, – pasakojo baleto veteranas.
Renginį papuošė arijos iš paskutinės senuose rūmuose suvaidintos operos – Georges Bizet Karmen bei operos, kurios artėjančiai premjerai LNOBT kaip tik ruošėsi renginio metu – tai Giacomo Puccini Džanis Skikis. Jas atliko jaunieji operos solistai Skirmantė Vaičiūtė, Mindaugas Tomas Miškinis, Monika Pleškytė ir koncertmeisterė Lina Giedraitytė.
Prieš jubiliejaus renginį vyko nemokamos ekskursijos, į kurias užsiregistruoti suskubę vilniečiai turėjo galimybę pažinti LNOBT žiūrovams nematomą teatro pusę. O visiems kitiems, netgi esantiems toli nuo Vilniaus, teatro YouTube kanale pristatytas režisieriaus Ričardo Rickevičiaus sukurtas dokumentinis filmas,
kuriame šalia įspūdingų teatro vaizdų nugulė ir liudininkų pasakojimai apie LNOBT rūmų istoriją. Filmą galite pamatyti savo mobiliuosiuose įrenginiuose nuskenavę žemiau pateiktą QR kodą.
Renginio metu taip pat buvo pristatytas specialiai LNOBT rūmų 50-mečiui parengtas leidinys, kuriame nugulė įdomiausia informacija ir pastato istoriją liudijančios nuotraukos – nuo projekto brėžinių iki šių dienų. Be to, teatro Raudonojoje fojė spektaklių žiūrovus pasitiko jubiliejui skirta fotografijų paroda. Šventinį vakarą užbaigė teatro gimtadienio tortas, kurį džiaugsmingai pasidalino į renginį susirinkę žiūrovai. n
Operos namus prisimenant
Operos ir baleto teatro rūmų 50-mečiui. Amžininkų prisiminimai
Kristupas Antanaitis
Retas teatras pasaulyje per pastaruosius šimtą metų kraustėsi net kelis kartus. Antai dabar žinomo kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pirmtakė Operos ir dramos vaidykla po pirmojo spektaklio 1920ųjų gruodžio 31-ąją iki pat šių dienų keitė ne tik pavadinimus (jų būta net 12 – Lietuvos opera, Valstybės opera, Valstybės teatras ir kt.), pastatus, bet ir miestus. Operos ir dramos vaidykla savo veiklą pradėjo Kaune, pastate, kuris Lietuvai buvo itin svarbus – čia 1920 m. gegužės 15 d. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis.
Salės išplanavimas įvairiais laikotarpiais
Kelis kartus rekonstruotas pastatas tarsi gulbė puošė laikinąją Lietuvos sostinę iki baisiausios
XX a. tragedijos, kuri ne tik sugriovė miestus, bet ir po įvairius pasaulio kampelius išblaškė daugybę talentingų menininkų.
Kitos teatro kraustynės įvyko jau sovietų okupacijos metais. 1948-aisiais teatras su visais spektakliais bei trupe persikėlė į sostinę Vilnių, į Jono Basanavičiaus gatvės 13 numeriu pažymėtą pastatą, kuriame dabar veikia Senasis teatras, anksčiau vadintas Lietuvos rusų dramos teatru.
Šis pastatas taip pat sulaukė daugybės rekonstrukcijų ir perstatymų, mat tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui statytas pastatas, kuris daugmaž nepasikeitęs nuo 1913-ųjų išliko iki šiol. Jo architektai Vaclovas Michnevičius ir Aleksandras Parčevskis vargu ar tikėjosi tokios žiūrovų salės transformacijos, kuri įvyko per pastarąjį šimtmetį. Atidarius teatrą jis imtas kritikuoti, mat salė buvo ganėtinai aukšta, per aukštai suprojektuotas antro lygio balkonas ir per aukštos gelžbetoninės atitvaros, dėl kurių aukščiau sėdintys žiūrovai turėjo nepatogumų. Bandant gelbėti situaciją, greitai įvyko pirmoji salės rekonstrukcija, per kurią balkonų atitvarai buvo pažeminti 40 centimetrų.
Pjūvis su vaizdu į fojė, salę, sceną (1925 m.)
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Pagal tradiciją pirmojo balkono šonai buvo suskirstyti į ložes, kurios turėjo atskirus įėjimus. Šie vėliau buvo užmūryti. 1947-aisiais, pritaikant pastatą Operos ir baleto teatrui,
J. Basanavičiaus gatvės teatro projektas. Fasadas. 1911 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka
balkonai patyrė daugiausiai pokyčių. Per rekonstrukciją panaikinta net dešimt šoninių ložių, o centrinėje buvusio atviro balkono dalyje suprojektuota nauja nomenklatūrinė ložė, skirta tuometiniams aukštiems komunistų partijos atstovams. Per 1975 m. rekonstrukciją (architektė Nijolė Kazakevičiūtė) penkios viršutinės eilės atskirtos mūro pertvara ir už jų įrengtos reikalingos techninės patalpos, o parterio gale suformuota atskira kabina, skirta garso operatoriui. Drauge su sale keitėsi ir scena, po kuria įrengta orkestro ložė buvo praplėsta, o teatrui išsikrausčius į Antano Vienuolio gatvę – sumažinta (pagal: Kostas Biliūnas, Teatras yra ir pastatas).
1974-ųjų lapkričio 6-ąją, po 11 metų statybų ir ilgų projektavimo darbų, Vilniuje iškilo naujieji, architektės Nijolės Bučiūtės suprojektuoti teatro rūmai, tuomet atrodę itin moderniai ir aprūpinti daugybe inžinerinių bei techninių gudrybių. 2024-aisiais sukanka 50 metų, kai
Vilnius gali didžiuotis naujaisiais Operos ir baleto teatro rūmais. Apie teatro namų kaitą ir moderniojo pastato pirmtaką esu pakalbinęs keletą menininkų, savo karjerą pradėjusių dar senajame, J. Basanavičiaus gatvės, teatre.
Valstybės teatras. Kaunas. XX a. 3 dešimtmetis
Vokiečių teatras Kaune. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotrauka
Valstybės teatro vadovybė, 1929 m. B. Mirbachas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Irena Jasiūnaitė – Amneris. LNOBT archyvo nuotrauka
Irena Jasiūnaitė (1925–2021), operos solistė 1953–1985 m. Buvo nepaprastai gera aura, intymi, scenoje girdėjosi kiekvienas šnabždesys. Negalėdavai niekur pasislėpti. Publika matė kiekvieną emociją, o mes nuo scenos matydavome žiūrovų reakciją, atrodė, kad žiūri žmogui tiesiai į akis. Tai buvo labai teatrališka aura, paslaptinga, iki šiol jos nepamirštu. Niekas per sceną neidavo su paltu – nes scena yra šventovė. Scenoje minėdavome visus svarbius įvykius, sveikindavome kolegas su pirmuoju vaidmeniu. Tas teatrališkumas ir artuma mus sujungė. Žinoma, teatre buvo ir pavydo, bet jis neužgožė gerų emocijų. Paskutinis spektaklis senajame teatre – Karmen. Aš jau buvau nebe pirmos jaunystės, bet man suteikė galimybę dainuoti paskutinį spektaklį. Laikau tai pripažinimu. Buvo anšlagas, žmonės balkonuose stovėjo, salėje nebuvo kuo kvėpuoti. Dirigavo Vytautas Viržonis. Pasibaigus operai prie uždangos priėjo tuometis direktorius Vytautas Laurušas ir režisierius Vytautas Grivickas. Jie nuo uždangos nusegė rūtą, o visi solistai tuo metu perėjo per sceną su degančiomis žvakėmis rankose. Man riedėjo ašaros. Tai buvo nepakartojamas ir jaudinantis atsisveikinimo su senuoju teatru įspūdis.
Grįžę po atostogų jau naujame pastate pradėjome repetuoti specialiai Vytauto Klovos parašytą operą Ave vita apie Julių Janonį. Dainavo Gražina Apanavičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė, Virgilijus Noreika. Man teko antraeilis, bet ryškus vaidmuo – turtuolio dukros. Dailininkas Henrikas Ciparis padarė mane turtinga gražuole, papuošė sidabriniu peruku. Turėjau vilioti patį Janonį. Nors ir mažas, bet gražus vaidmuo. Dainavau pirmus du premjerinius spektaklius, džiaugiuosi, kad tapau naujosios istorijos dalyve. Opera nebuvo populiari, bet publiką viliojo naujieji rūmai – didelis, naujoviškas, gražus pastatas. Iš pradžių visi spektakliai buvo anšlaginiai. Tačiau iškart pajutome, kad akustika kur kas prastesnė nei senajame teatre. Kadangi visi buvome balsingi, didelės problemos nematėme. Šitas teatras neturėjo intymumo, buvo prabangesnis, patogesnis, gražesnis, tačiau be ypatingos dvasios, emocijos, paslapties...
Vytautas Kudžma (baleto primarijus 1965–2012 m., baleto trupės repetitorius 2005-2017 m.) 1965 m. aš vienintelis iš klasės dalyvavau mokyklos baigiamajame koncerte Maskvos Didžiajame teatre, tad grįžau į teatrą dešimt dienų vėliau nei kiti. Vilniuje neturėjau kur gyventi, todėl teko apsigyventi teatre. Gerbiama Genovaitė Sabaliauskaitė man davė baltą
Leokadija Aškelovičiūtė ir Vytautas Kudžma balete Romeo ir Džuljeta. L. Aškelovičiūtės archyvo nuotrauka
patalynę, nes nuvažiuoti į namus Kazlų Rūdoje pas mamą neleido dėl premjeros. Apsigyvenau teatre ir iškart buvau „įkinkytas“ į darbą. Bronius Kelbauskas statė baletą Jūratė ir Kastytis, kuriame man teko šokti koralų šokį. Mano kolegos buvo Vytautas Brazdylis vyresnysis ir ganėtinai techniškas šokėjas Sergejus Bilida. Repetavau porą savaičių ir buvau išleistas į premjerą. Senajame teatre niekad nesilankiau, nes mokydamasis mokykloje vis nerasdavau laiko, o tik atėjus vasarai grįždavau į kaimą, tad pirmas išėjimas į sceną nustebino – ten buvo labai maža scena. Iki persikraustymo į A. Vienuolio gatvę J. Basanavičiaus gatvės teatre šokau devynis sezonus, iš kurių pusšeštų metų gyvenau teatro patalpose, kas gal ir nėra labai gerai, nors kita vertus – labai smagu pavargus po repeticijos pakilti vos vieną aukštą ir jau atsidurti „namie“ (šypsosi). Teatro bendrabutis buvo įkurtas priestate, palėpėje. Su manimi gyveno teatro orkestro artistas violončelininkas Bačkus, scenografas Pilipavičius, bendramokslis Filipavičius. Kiek vėliau žmonės ėmė keistis, apsigyveno baltarusiai, o aš tapau ilgiausiai čia pragyvenusiu artistu.
Jei prisiminčiau vaidmenis senajame teatre... Jų buvo nemažai. Baletas Vilties krantas, kurį statė baletmeisteris Česlovas Žebrauskas, buvo mano debiutas atliekant pagrindinį vaidmenį. Šis spektaklis man įsiminė, nes šokau
Žveją, o pats esu aistringas žvejys. Be kita ko, Žvejo Mylimąją šoko mano būsimoji žmona Sigita Vabalevičiūtė! Vėliau rodėme baletus Ant marių kranto, Audronė, Panelė ir chuliganas, atlikau pagrindinius vaidmenis spektakliuose Gulbių ežeras, Don Kichotas, Žizel ir kituose. Mano pagrindinė partnerė, su kuria daugiausia šokau ir iš kurios daugiausiai išmokau, buvo Leokadija Aškelovičiūtė. Porą sezonų iki kraustynių nebuvo statomi dideli spektakliai, nes sakė, kad naujajame teatre bus didelė scena ir mažos scenos spektaklių perkelti nebus įmanoma. Todėl nė vienas spektaklis iš senojo teatro į naująjį nepersikėlė. Visi buvo statomi iš naujo. Senajame teatre apšvietimas nebuvo tobulas, spigindavo tiesiai į akis, beveik nieko nesimatė, tad reikėjo priprasti prie naujojo teatro techninių naujovių. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad savotiškas dulkių, drėgmės, pelėsio, senų dekoracijų kvapas mane persekioja iki šiol, bet kūrybine prasme tai buvo puikus laikas. Visada jaučiau vyresniųjų kolegų palaikymą. Pirmas baletas naujuosiuose rūmuose buvo Gulbių ežeras, kuriame teko garbė šokti pagrindinį vaidmenį.
Persikrausčius į naujus namus visi sakydavo „senasis teatras“, tad kai Rusų dramos teatrą oficialiai pervadino Senuoju teatru, aš labai apsidžiaugiau.
Orkestro ložė senajame teatre. Martyno Plepio nuotrauka
Skaidra Siparienė (baleto artistė 1972–1994 m., spektaklių vadovė 1994–2024 m.)
Senasis teatras buvo kupinas paslapčių, siaurų ir mažų koridorių bei laiptinių. Prisimenu, įeidavome į teatrą pro budėtoją ir iškart leisdavomės žemyn į persirengimo kambarius. Mano kambarys buvo pusrūsyje, pro langą matydavau šaligatvį ir juo einančius praeivius. Kambaryje rengiausi su vyresnės kartos artistėmis, kurios mane šiltai ir draugiškai priėmė, neturėjome jokių konfliktų, gražiai sutardavome ir linksmai leisdavome laiką. Į baleto salę reikėdavo užlipti senais metaliniais laiptais. Salė viršuje, ganėtinai didelė, joje dirbo ir vyrai, ir moterys. Salėje nebuvo linoleumo ar specialių baleto grindų, kaip yra dabar, tad su slidžiomis grindimis kovojome jas laistydami vandeniu. Pamokas dažniausiai vesdavo Eligijus Bukaitis – labai griežtas, ypač jaunimui. Senajame teatre vienoje scenos pusėje buvo vyrų persirengimo kambariai, kitoje moterų, tad ir pusės buvo paskirstytos, kuri yra vyrų, kuri moterų.
Žinoma, visada prisimenu teatro kvapą, kurį skleisdavo grimas ir senoji pudra. Teatre dirbo grimeris Ilgūnas, kuris mus, atėjusias iš mokyklos šokti Spragtuke, grimuodavo. Po spektaklio grimo nesivalydavome ir kitą rytą su juo eidavome į pamokas, kad visi matytų, jog esame artistės ir šokame teatre (juokiasi). Teatro atmosfera buvo labai gera. Kostiumininkės labai geranoriškos, visuomet mums padėdavo. Teatras nebuvo didelis, ir žmonių tuo metu jame nedaug. Bukaitis išplėtė trupę persikėlus į naujuosius rūmus A. Vienuolio gatvėje. Nejautėme patalpų stygiaus, visi tilpome ir nebuvo jokių problemų. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kur rengdavosi orkestro ar choro artistai. Kai atėjome į naująjį teatrą – patyrėme šoką dėl naujos scenos dydžio. Pirmi nauji baletai buvo Gulbių ežeras ir Ant marių kranto, kuriuos šokome itin dažnai. Senajame teatre Bukaitis buvo pastatęs naują Spragtuką, kurio premjeroje teko šokti. Tas spektaklis buvo perkeltas ir į naująjį teatrą, tik šiek tiek patobulintas, nes naujajame pastate buvo didelė scena, sukamas ratas-žiedas, buvo galima naudoti techniką, kurios senasis teatras neturėjo. Išsaugojau gražų atsiminimą apie baletą Žydrasis Dunojus, kurio metu pratrūko scenos gale esantis radiatorius ir vanduo pasipylė tiesiai į sceną! Mums atrodė labai juokinga, tačiau spektaklis ėjo pabaigos link, tad didelio nuostolio nebuvo.
Iš senojo teatro taip pat gerai atsimenu paskutinę Elenos Čiudakovos operą, kai ji
Kopelija, S. Paškevičiūtė, E. Petravičius, 1971 m. S. Siparienės asmeninio archyvo nuotrauka
dainavo drauge su Virgilijumi Noreika. Visi žinojo, kad dainininkė sunkiai serga. Publika verkė, nes jautė, kad tai jos paskutinis spektaklis. Kai Čiudakova mirė, aplankėme jos grimerinę, ten buvo uždengtas jos veidrodis, stovėjo žvakė ir nuotrauka. Ten ateidavome paverkti, nes ją labai mylėjome, ji buvo puiki solistė. Tais laikais visi gyvenome kaip viena šeima, itin gerai sutarėme su orkestru. Buvo kiti laikai, kitas bendravimas.
Rūta Railaitė‑Butvilienė (baleto artistė 1976–1993 m., nuo 2011 m. baleto trupės direktorė)
Metus man pasimokius Čiurlionio menų mokykloje, 1969-aisiais buvo parodytas menų mokyklos baletas Beširdis, kuriame pagrindinį vaidmenį šoko Voldemaras Chlebinskas. Tai buvo pirmas mano išėjimas į senojo teatro sceną. Šokau Jonvabalį. Iki šiol prisimenu choreografiją ir pirmo veiksmo šokį su kaspinais. Tuo metu man buvo dešimt, gal vienuolika metų. Kasmet mokykla organizuodavo baigiamuosius koncertus teatre, o šalia eidavo ir repertuariniai spektakliai, kuriuose dalyvavo ne tik artistai, bet ir mokyklos vaikai. Buvau išrinkta operoje Pikų dama šokti amūriuką, o balete Daktaras Aiskauda – beždžionėlę. Iš šito spektaklio prisimenu didelę ir sunkią kamuolio
formos kaukę, kurią mums uždėdavo ant galvos ir tekdavo su ja šokti, o ji smirdėjo (juokiasi), tačiau buvo įdomu.
Kai kurie kolegos sako, kad senajame teatre nebuvo vietos, tačiau man scena atrodė gana didelė, nes mokykla tuo metu dar neturėjo atskiro pastato baletui, glaudėmės viename senojo pastato flygelyje, jo apačioje buvo dvi didesnės salės, o viršuje dvi mažesnės, kuriose išvis nebuvo vietos. Tad po mokyklos atėjusi į teatrą scenoje jaučiausi patogiai. Labai gerai prisimenu pedagogus, kurie mums, vaikams, ugdė pagarbą scenai ir dar už kulisų liepdavo nusiauti batus. Apie ėjimą per sceną su paltu ar striuke nebuvo net kalbos. Išlaikoma pagarba scenai, nes tai šventa vieta. Teatre buvo juntamas ypatingas grimo, salstelėjusios pudros kvapas, kuris tiesiog tvyrojo ore.
Apie kraustymąsi į naująjį teatro pastatą neprisimenu nieko, tik iš vyresnių kolegų žinau, kad jaunąsias balerinas vertė plauti langus (juokiasi).
Mokėmės paskutinėje klasėje, kai Eligijus Bukaitis pakvietė mus šokti naujajame Gulbių ežere. Ten šoko, rodos, 32 gulbės. Pirmąkart atėjusi į naujojo teatro sceną pamačiau ją „nurengtą“, be kulisų, tad man ši milžiniška erdvė atrodė kaip oro uostas, maniau, kad pasiklysiu, o ir kas ten mus iš toli pamatys. Betgi
matė, ir net labai. Iš J. Basanavičiaus gatvės persikėlus į A. Vienuolio pastatą repertuariniai spektakliai liko užmaršty, todėl Gulbių ežeras gan ilgai buvo rodomas po tris kartus per savaitę, kol atsirado daugiau baleto premjerų. Gulbių ežeras – labai ilgas, keturių veiksmų spektaklis. Tais laikais spektakliai prasidėdavo valanda vėliau nei dabar, pusę aštuonių vakare, tad namo iš teatro išeidavome gerokai po 23 valandos...
Naujasis teatras atrodė nepaprastai puošnus. Koridoriuje, einant į sceną, stovėjo dideli televizoriai, tokių gyvenime nebuvau mačiusi, prabangios sofos, foteliai. Didelis, gražus ir puošnus pastatas, bet senojo pastato pamiršti neįmanoma.
Henrikas Ciparis
(teatro dailininkas 1973–2005 m.)
1972 m. pavasarį režisieriaus Vytauto Grivicko buvau pakviestas į teatrą. Pirmuoju mano darbu tapo Rodiono Ščedrino opera Ne vien tik meilė. Prasidėjo intensyvus darbas, daug susitikimų. Dirbau be atvangos visą vasarą. Sukūriau daugybę skirtingų scenografijos variantų. Pirmą kartą operos ir baleto teatro istorijoje pateikiau atskirus kostiumų projektus solistams ir kiekvienam choro artistui atskirai. Premjeroje dalyvavo kompozitorius Ščedrinas,
Rūta Railaitė ir Jurijus Smoriginas balete Baltaragio malūnas. R. Vilavičiaus nuotrauka
primabalerina Maja Pliseckaja bei daug žinomų svečių iš Lietuvos ir Maskvos. Labai plačiai ir įvairiai spektaklį komentavo spauda. Vėliau buvo nemažai kitų spektaklių, kol galiausiai sulaukėme naujų Operos ir baleto teatro rūmų. Iš senojo teatro ne kartą ėjome pasidomėti, susipažinti, patarti, pareikalauti. Naujajame teatre orkestro ložė pasirodė besanti gerokai mažesnė nei senajame, portalai – trapecijos formos ir ne per scenos centrinę ašį, scenos ratas su žiedu ir viršutinės mechanizacijos štangos turėjo skirtingus centrus, o kai kurios negalėjo pakelti net tiulinės uždangos. Kaip vėliau paaiškėjo, deklaruojamas dekoracijų pakėlimo aukštis neatitiko tikrovės ir pagamintas dekoracijas reikėjo po vieną metrą nupjaustyti. Salės sienos buvo padengtos metaliniais vamzdeliais, matyt, nepagalvota, kad sugers garsą, todėl naujajame teatre buvo labai bloga akustika. Salė, scena ir fojė darė įspūdį savo gabaritais, naujomis medžiagomis ir vaizdu į Vilniaus panoramą per didžiulius langus.
Dabartinis Operos ir baleto teatro pastatas yra vienas pirmųjų aliuminio bei stiklo konstrukcijų statinių Lietuvoje. Statybai panaudotas granitas iš Ukrainos, marmuras iš Rusijos (Uralo), stiklas iš Baltarusijos. Įrenginius gamino įmonės iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, tuomečių Jugoslavijos, Čekoslovakijos,
Azerbaidžano, Latvijos ir Rusijos. Pastato architektė Nijolė Bučiūtė.
Naujojo teatro atidarymui kūriau Vytauto Klovos naujos operos Ave vita dekoracijas. Kurdamas dekoracijų maketus ir kostiumų eskizus turėjau atsižvelgti į siužetą, nes muzika dar nebuvo sukurta ir ją klausyti, analizuoti ir tik paskui kurti scenografiją nėra galimybių. Kostiumų eskizus ir spektaklio maketą kūriau savo namuose. Spektaklio pastatymo problemas aptarinėjome su kompozitoriumi Klova, režisieriumi Grivicku ir teksto autoriumi Juozu Nekrošiumi pas mus namuose. Kūrybinio proceso metu išgertas ne vienas kibiras kavos. Pirmą kartą galėjau panaudoti visą naują scenos techniką: ratą-žiedą, pakeliamas platformas. Dekoracijų gabaritai mūsų žiūrovams buvo dar neregėti. Siekiau, kad scenografija būtų funkcionali, santūri, bet lakoniška. Tai buvo neįprasta ir naujoviška, o ne ideologų reikalaujamo socialistinio realizmo metodais grįsta scenografija, todėl ne visiems priimtina. Teko keletą kartų scenografijos maketą ir kostiumų eskizus rodyti teatro meno kolegijai ir su projektais lankytis Kultūros ministerijoje pas ministrą.
Straipsnis publikuotas savaitraštyje 7 meno dienos Nr. 32 (1524), 2024-10-11 ir Nr. 33 (1525), 2024-10-18
H. Cipario scenografijos eskizas operai Ave, vita, 1974 m. H. Cipario archyvo nuotrauka
Liudas Mikalauskas: „
Džanis Skikis – kaip ir Traviata: pažadinkit naktį, sudainuosiu bet kurią meliodiją“
Rasa Murauskaitė-Juškienė
„Buffa, komiškieji vaidmenys visada buvo didžiausia mano meilė“, – sako bosas Liudas Mikalauskas, šiuo metu gyvenantis labai intensyviai. Jam teko vienas pagrindinių vaidmenų naujojoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje – Giacomo Puccini operų triptike. Jis atliks Džanio Skikio vaidmenį to paties pavadinimo vienintelėje komiškojoje italų maestro operoje. Pavasarį solistas pirmą sykį dainuos ir į teatro sceną sugrįšiančiose Hofmano istorijose, kur įkūnys net keturis blogio pavidalus. Kalbamės ne tik apie vaidmenis, kūrybinius premjerų užkulisius, bet ir apie kintančius prioritetus – norą daugiau laiko skirti šeimai.
Žurnale Bravissimo su Jumis kalbėjomės prieš kelerius metus, likus dienai iki oficialios karantino, paskelbto siekiant suvaldyti koronaviruso grėsmes, pabaigos. Tada šnekučiavomės apie kūrybinę pauzę Covid 19 pandemijos metu, kuri Jums, kitaip nei daugeliui, buvo visai nebaisi – netgi džiaugėtės ramesniu laiku. Kaip gyvenate dabar? Gal ilgitės ramesnių dienų?
Labai ilgiuosi. Tai buvo geras metas, nes sveikatos požiūriu pandemiją įveikėme lengvai. Laikas buvo smagus – pertrauka nuo nuolatinio bėgimo. O dabar vėl viskas užsikūrė – tas pats kaip ir iki pandemijos bėgimas, gal net dar intensyvesnis. Kasmet nauji iššūkiai ir idėjos, nauji projektai, iš kurių gimsta kiti nauji projektai, o ir tie, kurie įgyvendinti, niekur nedingsta. Darbų tik daugėja, kol galiausiai imi tarnauti savo susikurtiems darbams.
Džanis Skinis op. Džanis Skikis
O taip norisi sustoti, juolab kad neseniai gimė dukrytė, trečias mūsų šeimos vaikas. Žiūriu į vaikus ir galvoju apie prioritetus. Norisi tarp to bėgimo daugiau laiko rasti šeimai, nes darbai – darbais, bet ateis metas, kai nebebūsime tokie reikalingi, teatre – taip pat. Visiems taip baigiasi, o tada gręžiamės į šeimą. Ir kiek ten būsi palikęs meilės ir dėmesio, tiek ir gausi atgal. Tai supratęs, pradedi mąstyti, ar svarstyklės tinkamai subalansuotos, ar po lygiai laiko skiri šeimai ir kitoms veikloms.
Jau visai netrukus, lapkričio pabaigoje, įvyks Giacomo Puccini operų triptiko Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis premjera. Triptiką Lietuvoje išvysti nedaug turime progų. Kokius Jūs išskirtumėte svarbiausius jo bruožus?
Ne visai pritarčiau. Publikai – taip, sutinku, gana reta proga pamatyti operų triptiką scenoje. Atlikėjams – kiek kitaip. Regint, kaip repetuoja mūsų lietuviškoji trupė, akivaizdu, kad atlikėjai tiesiog maudosi šioje muzikoje. Kodėl? Ogi todėl, kad arba Operos studijoje tie
vaidmenys buvo rengiami, arba kituose teatruose jau dainuoti. Aš pats vieną iš vaidmenų esu Operos studijoje dainavęs, vėliau – Kauno muzikiniame teatre, galiausiai – prieš kelerius metus – dirigento Martyno Staškaus jubiliejuje. Tada kartu su Jūrate Sodyte pastatėme Džanį Skikį lietuvių kalba. Todėl man Džanis Skikis – kaip ir Traviata: pažadinkit naktį, ir sudainuosiu bet kurią meliodiją. Nežinau, ar tiksliai sudainuočiau itališkai, bet melodijas visas galiu paniūniuoti.
Džanio Skikio vaidmens anksčiau man neteko rengti – tik kitus triptiko vaidmenis. Bet medžiagą išmokau per kokias dvi dienas. Atrodo, visos melodijos galvoje sukasi, nė vienos beveik nė pasigroti nereikėjo. Tik vietoj lietuviško teksto turėjau išmokti itališką. O tai labai smagu ir įdomu. Būna, kitą kartą, rengdamas naujos, negirdėtos operos vaidmenį, išmoksti itališką tekstą, bet per laiką užsimiršta žodžių prasmės, ir imi tiesiog automatiškai berti žodžius, nesuprasdamas, ką jie reiškia. O su Džaniu Skikiu viskas atvirkščiai. Kadangi ankstesniuose projektuose girdėjau lietuvių kalbą,
kiekvieną Vlados Mikštaitės išverstą eilutę, tai dabar, dainuojant itališkai, galvoje išlikęs lietuviškas tekstas. Labai lengva kurti vaidmenį, kai žinai kiekvieną jo niuansą, kai supranti kiekvieną frazę, kuria tau kolegos atsako.
Džanis Skikis – vienintelė komiškoji Puccini opera, kurioje rengiate pagrindinį Skikio vaidmenį. Apibūdinkite šį personažą ir santykį su juo.
Buffa, komiškieji vaidmenys visada buvo didžiausia mano meilė. Pastaraisiais metais mūsų teatras buvo virtęs Verdi teatru, todėl sukūriau daug dramatiškų personažų. Aš juos įgyvendinu, bet visada jaučiu, kad tai – ne visai mano stichija. O paskiausias rimtesnis buffa vaidmuo buvo Bartolas iš Gioacchino Rossini operos Sevilijos kirpėjas. Eidavau į spektaklius kaip į didžiausią šventę, jausdamas, kad galėsiu atskleisti charakterį, glūdintį savyje.
Panašaus jausmo tikiuosi ir iš Džanio Skikio. Tai komiškas personažas, mažiau šaržuotas už kitus šioje operoje. Kiti personažai labai gryni, išryškinti, o Džanis Skikis – spalvingas. Iš pradžių jis – pragmatikas, vėliau tampa šiltas ir tėviškas, o galiausiai virsta komišku testamento padirbinėtoju. Taigi yra kelios šio personažo spalvos, nors galų gale jis vis vien išlieka komiškas. Bijau prisikalbėti, bet manau, kad mano stiprybė yra būtent tokie personažai, o ne lyriniai Verdi herojai.
Kalbamės likus beveik trims savaitėms iki premjeros. Neabejoju, kad skaitytojams labai įdomu įsėlinus į premjeros užkulisius sužinoti, kaip šiuo metu atrodo statomas spektaklis. Koks šis procesas iš vidaus?
Režisieriaus užmojis triptiką – visas tris Puccini operas – pastatyti per mėnesį yra labai drąsus. Dabar jau sustatyta Sesuo Andželika, o Džanio Skikio dar tik pirmosios repeticijos. Sutvarkėme muzikinę dalį, o su dekoracijomis scenoje dar neteko repetuoti. Šiek tiek nerimo yra, bet iš esmės ramu, nes visi, kurie dirba spektaklyje, savo vaidmenis jau yra kūrę. Neabejoju, kad, šiek tiek režisieriaus pakoreguoti, sukursime gerą spektaklį. Juk taip spektakliai ir gimsta. Pirmiausia parengiama muzikinė dalis, paskui dirbama pasceniui su režisieriumi. Žinoma, laiko prasme šįkart dar sunkiau ir dėl to, kad yra dvi spektaklio sudėtys. Vis dėlto, bent jau man, nepaprastai įdomu stebėti kitą savo personažo atlikėją. Labiausiai patinka personažą kurti ne pačiam stovint scenoje, o stebint kolegą. Tada, girdėdamas režisieriaus pastabas, iškart
matai, ar pavyko kolegai įgyvendinti režisieriaus planą. Dėl to labai mėgstu repetuoti antras, nes jau būnu susidaręs įspūdį, ko galbūt scenoje trūksta, kokie uždaviniai sunkiausi ir kaip galėčiau įgyvendinti režisieriaus keliamus tikslus. Ir dabar tikiuosi, kad iš užsienio atvykęs mano kolega repetuos pirmas, o aš galėsiu ramiai pažiūrėti, kokį personažą nori sukurti režisierius.
Mano jau kalbintas operų triptiko režisierius Michaelas Capasso užsiminė, kad šis pastatymas bus klasikinis. Į kokias interpretacijas linkstate Jūs: klasikines istorines ar modernias ir provokuojančias?
Taip, šis pastatymas klasikinis – turėtų būti labai gražus. Modernias interpretacijas mėgstu tada, kai jos emociškai užbaigtos, kai išgryninti personažų charakteriai. Man be galo patinka Günterio Krämerio pastatytas Don Karlas – visiškas modernizmas, labai kontroversiškas pastatymas. Vieniems jis patinka iki ašarų, kiti pasipiktinę negali jo žiūrėti. Ten mano personažas buvo kunigas, ir nors esu tikintis žmogus, režisierius įtikino, kad nieko baisaus scenoje dėvint koloratkę šaudyti žmones. Pasakiau kraupų dalyką, bet istoriškai Bažnyčia turėjo tokį laikotarpį – inkviziciją. Tad modernūs išgrynintų charakterių spektakliai man patinka.
Bet su istoriniais spektakliais paprasčiau. Kai kuri personažą iš XVIII amžiaus, kuris tame amžiuje ir gyveno, publikai tai suteikia daug grožio, estetikos, jai nereikia per daug fantazuoti. Jau mačiau Džanio Skikio scenografiją ir kostiumus. Kaip man patiko kostiumai! Manau, bus gražus istorinis spektaklis šalia neseniai pastatyto Rigoleto.
Pavasarį laukia dar vienas įdomus kūrybinis įvykis – debiutuosite operoje Hofmano istorijos, kurioje Jums atiteko keturi tamsiojo charakterio pavidalai: Lindorfas, Kopelijus, Miraklis ir Dapertutas. Kitaip nei operų triptikas, Hofmano istorijos pastatytos moderniai ir net šiek tiek provokuojamai. Tikiu, kad matėte premjerinius spektaklius. Kokį įspūdį susidarėte?
Mintys kontroversiškos. Jei išgrynintus charakterius atlikėjai geba atliepti, rezultatas gražus ir įspūdingas. Bet jeigu šiuolaikiškame pastatyme režisieriui nepavyko rasti bendros kalbos su atlikėjais, vaidmenys būna ne iki galo įgyvendinti. Nežinau, kaip seksis, nes kol kas dar tik su profesore Sigute Stonyte dėliojame muzikinį tekstą. Tai padarius bus galima daugiau pasakyti, kur link kryps mano personažai.
Be abejo, lengva nebus, nes pastatyme nedainavau, teks mokytis iš filmuotos medžiagos, iš kito atlikėjo, kuris, neaišku, ar tinkamai atspindėjo režisieriaus idėjas. Šiek tiek gaila, kad neturėjau bent poros valandų su režisieriumi prie kavos puodelio aptarti, ką šiais personažais norėjo pasakyti. Teks kaip papūgai kopijuoti iš įrašo – kitos galimybės nėra. Daugiausia, ką dabar galiu gauti, tai režisieriaus padėjėjo patarimus, kuriame taške turiu atsistoti, o kodėl ten, kokia to prasmė, nedalyvavus pastatymo procese, labai sunku atskleisti. Tad Lindorfas bus toks maniškas, mano interpretacija. Tai irgi įdomu.
Kokį charakterį kursite? Koks būsite blogis?
Pagrindinis iššūkis kuriant ar Lindorfą, ar Mefistofelį Fauste (jį irgi esu dainavęs dar Kauno valstybiniame muzikiniame teatre) – nepaversti jo blogio įsikūnijimu. Blogį reikia kurti gražų, elegantišką, kultūringą. Juk ir gyvenime mūsų nevilioja ir nesugundo blogis, kuris yra nemalonus. Sugundo patrauklios, gražios ir geistinos nuodėmės. Tad kurdamas neigiamus vaidmenis visada siekiu išlaikyti grožį ir eleganciją. Lindorfe taip pat norisi įžvelgti kažką elegantiško ir gražaus. Na, o prancūzų muzika nėra tokia monumentali kaip, sakysime, Verdi,
joje daug dainingumo, melodingumo, lengvumo. Tai padeda kurti grožį ir eleganciją.
Atitolkime nuo spektaklių, pastatymų aktualijų ir atsigręžkime į kitką: teatro pastatas šiemet mini 50‑metį. Ar Jus saisto sentimentalus ryšys su šia erdve?
Asmeniškas ryšys su šiuo pastatu užsimezgė dar Dainų dainelės laikais. Prisimenu ir dabar tą suoliuką priešais teatrą, ant kurio sėdėjau būdamas aštuoniolikos, atvažiavęs dainuoti laureatų koncerte. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip pro tarnybines duris išeina visi didieji to meto operos dainininkai. Man tada jie atrodė tarsi penkis centimetrus pakilę virš žemės. Jų žvaigždės, regis, tiesiog sklendė ore. Žiūrėjau ir galvojau: „Viešpatie, jei kada nors gyvenime man duosi bent mažiausią vaidmenį sukurti šiame teatre, svajonė bus išsipildžiusi.“
Iki šiol gyvenu šia mistifikuota svajonės iliuzija. Visko pasitaiko teatre, kaip ir kiekviename darbe. Būna geresnių akimirkų, būna ir liūdnesnių. Būna situacijų, kai norisi viską mesti ir išeiti. Bet tuomet prisimeni tą aštuoniolikmetį, sėdintį ant suoliuko priešais teatrą ir galvojantį, kad čia dainuoti – jo gyvenimo svajonė. Tada lieki ta svajone dar pasimėgauti, pasigardžiuoti vyšnia ant torto. Taip ir skanauji ją kasdien.
Kapelijus op. Kapulečiai ir Montekiai
Didžiojo inkvizitoriaus balsas op. Don Karlas
Don Bazilijo op. Sevilijos kirpėjas
Pokalbį pradėjome prisimindami, kad laikas prieš kelerius metus buvo ramesnis, o štai apie šiandieną sakote, kad jis visko kaupinas. O kas laukia toliau? Kokie ateities planai ir iššūkiai?
Kiekviena diena pilna iššūkių ir darbų, nes yra ne tik teatras, bet ir koncertinės programos, televizijos laida, kurią reikia vesti. Viskas taip intensyvu, kad apie naujus ir didesnius iššūkius net galvoti nesinori. O ir vien teatre kiek visko laukia! Lapkritį parodysime Džanį Skikį, o sausį jau dainuosiu solo partiją Giedriaus Kuprevičiaus Lux aeterna (Amžinoji šviesa). Sausio pabaigoje pradedame statyti Don Žuaną, paskui laukia jau aptartos Hofmano istorijos Visas sezonas nepaprastai intensyvus, o kur dar ir Madam Baterflai, ir Bohema, kiti spektakliai, kurių dabar be kalendoriaus nepamenu. Darbų tiek, kad apie naujus net mintis nekyla. Galvoju tik: Viešpatie, jeigu šitie darbai nenuvarys į kapus ir dar pusę metų pagyvensiu taip intensyviai, tai tik duok galimybę paskui kelis mėnesius atsipūsti ir skirti juos šeimai. n
LNOBT choras ir solistė Viktorija Miškūnaitė
Jono Meko Requiem kaip liudijimas.Muzikos ir kino projektas LNOBT Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste
Beata Baublinskienė
Rugsėjo 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko antrasis pasaulyje Jono Meko (1922–2019) Requiem atlikimas. Pirmą kartą paskutinis Meko filmas Requiem, skirtas rodyti gyvai atliekant Giuseppe’s Verdi Messa da Requiem, buvo pademonstruotas 2019 m. Niujorke, „The Shed“ meno erdvėje, jau po menininko mirties. Kūrinio, kuriam žymusis filmininkas iš Semeniškių paskyrė paskutinius savo gyvenimo metus, atsiradimą ir atlikimą inicijavo meno kuratorius Hansas Ulrichas Obristas ir The Shed vadovas Alexas Pootsas, muzikiniam atlikimui dirigavo žymus batutos meistras Teodoras Currentzis.
Bosas-baritonas Kostas Smoriginas
Sopranas Viktorija Miškūnaitė
Tenoras Edgaras Montvidas
Projekto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila
Mecosopranas Justina Gringytė
Vilniuje Meko Requiem tapo viena iš Lietuvos sezono Prancūzijoje dalių ir pagrindiniu Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro inicijuojamos Jono Meko poezijos dienos, minimos daugybėje šalių ir institucijų, renginiu. Jame dalyvavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras bei orkestras, solistai Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Edgaras Montvidas (tenoras), Kostas Smoriginas (bosas), dirigavo Ričardas Šumila. Projekto kuratorius – Edvardas Šumila.
Kodėl teigiu, kad Meko Requiem (lot. Amžiną atilsį) yra liudijimas? Šia prasme kūrinį –filmą ar projektą – net pervadinčiau kitu svarbiu lotyniškų mišių žodžiu Credo (Tikiu). Visų pirma, man Verdi pasirinkimas liudija Meko –Amerikoje gyvenusio ir kūrusio avangardisto –tapatinimąsi su europine meno tradicija: Verdi Requiem yra vienas ryškiausių ir turbūt gražiausių XIX a. klasikinės muzikos oratorinio žanro kūrinių. Be to, yra žinoma, kad Mekas
mėgo operą, ir Verdi pasirinkimas, matyt, nulemtas šios jo aistros. Kita vertus, Requiem –nors ir koncertinis, yra religinis kūrinys, siejamas su konkrečia Romos katalikų bažnyčios tradicija ir tikėjimu. Tad šiuo kūriniu Mekas galbūt liudijo ir savo iš Lietuvos – Marijos žemės – atsineštą tikėjimą, kas šiek tiek griauna stereotipą, kad pažangūs intelektualai būtinai turėtų jei ne atmesti, tai bent jau skeptiškai žvelgti į Bažnyčią kaip į atgyveną.
Laukdama renginio svarsčiau, ar Meko Requiem turės kokių nors sąšaukų su kitu žinomu filmu, kuriame Verdi Messa da Requiem (tiksliau, viena iš jo temų) vaidina taip pat nemenką vaidmenį, – Andrejaus Tarkovskio Nostalgija. Tačiau abu filmai – visiškai skirtingi projektai. Visų pirma, Meko kūrinyje Verdi opusas atliekamas visas, o ekrane virš scenos rodoma filmuota medžiaga tampa savotiška scenografija. Ir tokiu atveju, žinoma, pats atlikimas tampa itin svarbus. Muzika čia yra centrinė visumos dalis. Sopranas Viktorija Miškūnaitė, mecosopranas Justina Gringytė, tenoras Edgaras Montvidas, bosas-baritonas Kostas Smoriginas, LNOBT choras
Filmuotoje medžiagoje vyrauja gėlės: pačios įvairiausios, filmuotos Mekui būdinga maniera – trumpais kadrais, tarsi atsainiai, nesureikšminant paties filmuotojo vaidmens, neskiriant sau kruopščiai viską planuojančio ar numatančio režisieriaus laurų. Bet toje šiek tiek paradoksalioje gėlių gausoje vėlgi galima būtų įžvelgti ne tik panteistinį žavėjimąsi gamta ir galbūt jos tam tikrą sudievinimą, bet ir europinės ikonografijos tradicijų atšvaitus: gėlės, gėlynai daugelį amžių buvo neatsiejamas Mergelės Marijos vaizdinis atributas. Sykiu ši gėlių gausa privertė prisiminti 2007 m. Vilniuje rodytą Jano Fabre’o spektaklį Requiem metamorfozei, kuriame sceną buvo nuklojęs kalnas gyvų gėlių. Trečia, mūsų akimis žiūrint atsiranda dar vienas asociatyvus sluoksnis, kuris Meko greičiausiai nebuvo numatytas: judančia kamera nufilmuotos gėlės norom nenorom siejasi su gausybe žolynų vaizdų, karaliaujaunčių greta mielų gyvūnų nuotraukų mūsų dienų socialiniuose tinkluose. Tas mirgesys, trukęs tiek, kiek skamba Verdi Requiem, tai yra pusantros valandos, kartais vis dėlto priversdavo užsimerkti, jo buvo per daug, jis vargino. Tačiau vertinant visumą pagrindinis klausimas būtų, kaip Meko filmas koreliuoja su skambančia Verdi muzika.
gražų minkštą skambesį. Epizoduose, reikalaujančiuose jėgos ir galingo skambesio, LNOBT kolektyvas gebėjo išgauti tinkamo intensyvumo garsą ir visiškai užpildyti salės akustinę erdvę. Orkestras grojo nepriekaištingai: diriguojamas Ričardo Šumilos, taikliai kūrė muzikinę nuotaiką, gebėjo ir akompanuoti solistams, ir vesti muzikinę giją pirmyn.
Reikia pripažinti, kad, nepaisant atsitiktinio kadrų parinkimo įspūdžio, kertiniais momentais vaizdas ir muzika susieidavo, susirišdavo į vienas kitam akompanuojačius elementus: ypač ilgojoje Dies irae (Rūsčią dieną) dalyje, kur apokaliptiniams skambesiams antrino vaizdai iš nufilmuotų gamtinių katastrofų arba karų. Kartais filmuotoje medžiagoje atsirasdavo kadras su rašomąja mašinėle parašytomis keliomis eilutėmis, angliškai perteikusiomis konkrečios gedulingų mišių dalies prasmę arba žinią (Tegul ilsisi ramybėje ir pan.).
Kaip minėjau, centrinis visumos elementas, bent jau man, buvo muzika. Verdi Requiem –monumentalus kūrinys, jo parengimas ir atlikimas reikalauja nemažai darbo. Aukščiausių pagyrų nusipelno LNOBT choras ir orkestras. Česlovo Radžiūno vadovaujamas teatro choras buvo puikaus tonuso, subtilumo reikalaujančius epizodus sugebėjo atlikti itin jautriai ir akustiškai subalansuotai, demonstruojant
Solistų partijoms atlikti buvo pasitelkti geriausi Lietuvos operos balsai. Tokie vardai, kaip Miškūnaitė, Gringytė, Montvidas ir Smoriginas, sukviestų publiką klausytis bet kokio kūrinio. Tiesą sakant, LNOBT salė ir buvo sausakimša, nors tarp žiūrovų tipiškos „operinės“ publikos nebuvo labai daug. Kiekvienas solistas demonstravo maksimumą savo nemenkų gebėjimų ir leido net ir žinantiems šią muziką ją išgirsti naujai. Muzikinis atlikimas buvo labai stiprus, o Meko filmas, nors ir priversdavęs kartais nuleisti akis dėl pernelyg intensyvios vaizdų kaitos, suteikė netikėtą, bet tuo ir patrauklų vaizdinį kontrapunktą.
Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos sezonas Prancūzijoje turi ir savo lietuviškąją dalį, kurioje rodomi tokie kultūriniu požiūriu vertingi ir unikalūs projektai kaip Meko Requiem, tapęs neabejotinai vienu pagrindinių visos programos akcentų.
Straipsnis publikuotas savaitraštyje 7 meno dienos Nr. 30 (1522), 2024-09-27
LNOBT choro artistai
Skausmo cirkas Žmogaus kelyje:
Voicech Žuromskas, Dzampanas – Ernest Barčaitis
Marco Goecke’s baleto La strada pėdsakas Lietuvos baleto istorijoje
Roza – Olesia Šaitanova
Dželsomina – Julija Šumacherytė
Motina – Haruka Ohno, Didysis vaikas – Andrea Canei
Darbininkė – Vakarė Radvilaitė, Dzampanas – Ignas Armalis
Dželsomina –
Julija Stankevičiūtė
Dzampanas –Ernest Barčaitis, Našlė –
Marija Kastorina Cirko vadovas – Jonas Kertenis
Berniukas klounas –Imanol Sastre, Dželsomina –
Julija Stankevičiūtė
Ingrida Milašiūtė
Šių dienų kultūros pertekliaus laikais, kai žiūrovus pasiekia tiek aukštos kokybės, tiek menkavertė meno produkcija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 105-ąjį sezoną atvėrė išskirtine premjera – vieno ryškiausių jaunosios kartos vokiečių choreografų Marco Goecke’s baletu La strada (Kelias). Šis konceptualus spektaklis tapo gaivaus oro gūsiu šiuolaikinio meno mėgėjams. Jis ne tik pribloškė menine įtaiga, giliai atmintin įrėždamas emocijų ir minčių srautą, bet ir gerokai kilstelėjo Lietuvos teatrinio meno kartelę ateities kūrėjams.
Dzampanas – Ernest Barčaitis, Beprotis – Voicech Žuromskas
LNOBT baleto trupė, Dzampanas – Ernest Barčaitis, Dželsomina – Julija Stankevičiūtė
Dzampanas – Ignas Armalis, Beprotis – Jonas Kertenis
RAMPOS
Dienos šviesą išvydęs dar 2018 m. liepą Miuncheno Gärtnerplatztheater ir parodytas bent keliuose Europos teatruose, šis spektaklis itin stipriai LNOBT baleto trupei, jau ne kartą sužavėjusiai publiką profesionalumu, įvairiapusiškumu ir drąsa įveikiant sudėtingiausias choreografijas, neabejotinai tapo dar vienu laipteliu plečiant fizinio ir aktorinio meistriškumo ribas moderniajame balete.
Baletas La strada – tai savotiška dviejų genialių menininkų akistata. Įkvėptas Federico Fellini to paties pavadinimo jau klasika tapusio kino filmo (1954), kuris pelnė šiam režisieriui pirmąjį Oskarą, siužeto, Goecke savaip projektuoja pagrindinius akcentus nebylioje dviejų vienišų žmonių – jaunos, likimo nuskriaustos Dželsominos ir šiurkštaus klajojančiojo cirko artisto Dzampano – gyvenimo dramoje.
Anksti palikusi skurdų pajūrio kaimelį, Dželsomina, agresyviai dresuojama tarsi šuo, pradeda savo kelią gatvėje drauge su Dzampanu, nusipirkusiu merginą iš motinos. Kaip vergė tarnaujanti Dzampanui pasirodymuose, ji laukia nors menkiausio švelnumo gesto, bet Dzampanas išlieka grubus ir bejausmis. Cirkas, tapęs antraisiais namais, apdovanoja Dželsominą pažintimi su jaunu karštakošiu lyno akrobatu Bepročiu, parodančiu merginai žmogiškumo ir švelnumo. Bet įniršio pagautas Dzampanas to nepakenčia: susivaidijęs su Bepročiu, yra priverstas palikti cirką ir vėl atsidurti kelyje. Po kiek laiko atsitiktinai jie visi vėl susitinka, ir Dzampanas, nesuvaldęs įtūžio, nužudo jaunuolį. Dželsomina užsisklendžia savyje, o Dzampanas, neišmanydamas, ką su mergina daryti, palieka ją šalikelėje. Po keleto metų sužinojęs, kad Dželsomina mirė gatvėje kaip nežinoma benamė, Dzampanas pirmą kartą suvokia esantis visiškai vienišas. Istorijoje keliami žmogaus egzistencijos prasmės, vienatvės ir troškimo priklausyti klausimai, nagrinėjami sudėtingi ir kančios kupini tarpusavio santykiai, kuriuose atsiskleidžia giliausi žmogaus būties elementai, neretai vedantys į groteskišką meninę raišką pasitelkiant ne tik ekspresyvų judesį, bet ir šokėjų balsą – jis tampa svarbia išraiškos dalimi. Šokėjai kalba ir šaukia, ir taip sukuria papildomą emocinį sluoksnį, kuris sustiprina istorijos įtampą ir grotesko elementus. Balsas ne tik praplečia šokio sampratą, bet ir leidžia žiūrovams giliau patirti vidines personažų kovas, tirštą emocinę būseną ir žmogaus egzistencijos absurdiškumą. Toks kalbantis baletas išeina iš tradicinės choreografijos ir priartėja prie dramos spektaklio estetikos, o šokėjai – nepaisant itin sudėtingo judesio raiškos – vietomis tampa net labiau aktoriais.
Berniukas klounas – Victor Coffy Skalbėja –Olga Konošenko
RAMPOS ŠVIESOJE
Dželsomina –
Julija Šumacherytė
Dželsomina – Julija Šumacherytė, Dzampanas – Ignas Armalis
Įdomu, kad siužetinėje linijoje ir pats cirkas tampa simboliniu įvaizdžiu, dar labiau sustiprinančiu groteską. Cirkas tampa erdve, kurioje linksmybės, juokas, o dažnu atveju ir pašaipa po paviršutiniška išore slepia gilius negatyvius jausmus, ir tai puikiai atspindi baleto personažų – cirko artistų – kontroversiškumą. Juk net ir Dzampanas po raumeninga išvaizda ir žiūrovams demonstruojama galia slepia itin stiprų sielvartą ir vienatvę, o po dresuojamos Dželsominos – tarsi virvelėmis tampomos marionetės –kauke slypi jautri ir kenčianti, žmogiškos vilties nepaleidžianti siela. Tokia dinamiška kontrastinė situacija pabrėžia, kaip išorinis blizgesys gali maskuoti vidinę kančią.
Meninėje tradicijoje cirkas dažnai vaizduojamas kaip paradoksali erdvė, kur susipina džiaugsmas ir liūdesys, realybė ir iliuzija. Spektaklyje cirkas tampa ne tik fonu, bet ir emociniu peizažu, kontrastuojančiu su tamsiomis personažų mintimis, ir taip tik dar labiau išryškina jų vidines kovas. Toks vaizdavimas leidžia geriau suprasti, kad tikroji emocinė drama kartais vyksta už blizgių šypsenų ir triukų, ir tai skatina žiūrovus apmąstyti žmogaus prigimties sudėtingumą.
Goecke’s darbai apskritai pasižymi tam tikru teatrališkumu – drauge su savo komanda choreografas geba kurti vizualiai įspūdingus vaizdus pasitelkęs ne tik judesį, bet ir scenos dizainą, apšvietimą ir muziką. Gebėdamas transformuoti šokio kalbą į gilią emocinę patirtį ir paversti spektaklį savotišku pasakojimu, choreografas tam tikra prasme žaidžia žiūrovo emocijomis. Tokios stiprios ir intymios scenos kaip Dzampano, besilinksminančio su prostitutėmis, gedulingos eisenos ar Dzampano ir Bepročio rūkymo scena, nespalvotą kiną primenanti vaizdinė estetika, tiršta smulkių ir itin tiksliai surežisuotų judesių, kuria savitą spektaklio tapatumą.
Balansuojant tarp trapumo ir grubumo kuriamas ir visas spektaklio atmosferos laukas: taupiõs minimalistinės Michaelos Springer scenografijos ir šviesų dailininko Udo Haberlando pritemdytų šviesų fone puikiai kontrastuoja itin sudėtinga, intensyvi ir dinamiška choreografija, kurioje dominuoja greiti, ritmiški ir nuolat kintantys judesiai.
Goecke – vienas iš nedaugelio choreografų, kurio braižas savitas ir lengvai atpažįstamas: jame dera klasikinio baleto tradicijos ir šiuolaikinio šokio inovacijos. Pasitelkęs intensyvų judesį ir emocingą raišką, leidžiančią šokėjams atskleisti visą jausmų paletę, Goecke eksperimentuoja su kūno linijomis, choreografijoje naudodamas greitus, kartais net chaotiškus judesius, kuriančius dinamišką ir įtraukią atmosferą.
Dželsomina –
Julija Stankevičiūtė
Dzampanas –Ernest Barčaitis
Čia didžiausia atsakomybė ir nuopelnai teko meistriškai choreografo viziją atskleidusiai LNOBT baleto trupei. Baleto artistai – tiek solistai, tiek masinių scenų šokėjai – ne tik profesionaliai įgyvendino choreografinius viražus, bet ir kūrė gilius, autentiškus emocinius momentus, leidžiančius žiūrovams jausti intymų ryšį su personažais. Tokie choreografijos niuansai kaip grotesko elementai ir netikėti kontrastai, gebėjimas susieti šokį su emocine raiška išryškino Goecke’s stilistiką, o tai lėmė baleto interpretacijos įtaigą.
Skalbėja – Rūta Lataitė
Vis dėlto norėtųsi išskirti Julijos Stankevičiūtės ir Ernesto Barčaičio duetą. Tai artistų pora, kuri taip susigyveno su savo personažų vidumi – jų jausmais, viltimis ir net pačių neįsisąmonintomis baimėmis, kad kiekviena jų scena tapo autentišku emociniu išgyvenimu, kupinu subtilių ne tik judesio, balso, bet ir mimikos detalių. Įkūnydama Dželsominą, J. Stankevičiūtė sugebėjo perteikti ne tik naivumą, bet ir gilią melancholiją, tarsi išlaisvindama vidinį konfliktą, kuris ją draskė. Tuo tarpu E. Barčaitis, vaidindamas Dzampaną, meistriškai balansavo tarp grubumo ir pažeidžiamumo, leisdamas žiūrovams pajusti vidinę savo personažo tuštumą ir vienatvę. Šio stipraus baleto šokėjų dueto akivaizdoje išryškėjo ir Bepročio, kurio vaidmenį spektaklyje šoko gaivališka energija trykštantis Voicechas Žuromskas, charakteristika – personažas įgavo gylio ir sudėtingumo. V. Žuromsko Beprotis tapo savotišku katalizatoriumi, atskleidžiančiu ne tik savo, bet ir pagrindinių personažų vidinius konfliktus. Jo įkūnijama beprotybė ir spontaniškumas pridėjo papildomą emocinį sluoksnį ir padėjo atskleisti šio personažo buvimo paveiktą Dželsominos ir Dzampano pasaulį.
Kitos spektaklio sudėties baleto artistai – Julija Šumacherytė (Dželsomina), Ignas Armalis (Dzampanas), Jonas Kertenis (Beprotis) – taip pat profesionaliai įkūnijo savo personažus, parodydami tiek techninį meistriškumą, tiek gebėjimą perteikti emocijas. Jų pasirodymas buvo solidus ir įtikinamas, bet jiems, žvelgiant į J. Stankevičiūtės, E. Barčaičio ir V. Žuromsko ekspresiją ir, rodos, nesuvaidintą emocinę raišką, pritrūko giliau panirti į autentiškas vidines būsenas.
Apskritai verta pagirti visą LNOBT baleto trupę už ypatingą profesionalumą. Artistai demonstravo ne tik puikią techniką, bet ir gebėjimą atskleisti įvairiapusį charakterių spektrą, išlaikyti spektaklio vientisumą bei iki paskutinės scenos kylančią įtampą. Rugsėjo 19 ir 21 d. solinius vaidmenis šoko Victoras Coffy, Imanolis Sastre’as (Berniukas Klounas), Olesia Šaitanova, Julija Šumacherytė (Roza), Greta Gylytė, Haruka Ohno (Motina), Karolina Matačinaitė, Marija Kastorina (Našlė), Andrea Canei (Didysis Vaikas), Lorenzo Epifani, Marine Pontarlier (Sergantis Vaikas), Imanolis Sastre’as, Jonas Kertenis (Cirko Vadovas), Vakarė Radvilaitė, Imogen Moss (Darbininkė), Olga Konošenko, Rūta Lataitė (Skalbėja), Saulė Stanytė, Kristina Gudžiūnaitė (Mergaitė Klounė). Pagrindinius spektaklio vaidmenis taip pat rengė Gabrielė Marčiukaitytė, Marine Pontarlier (Dželsomina), Jonas Laucius (Dzampanas).
Vis dėlto, kalbant apie paties spektaklio vientisumą, kuriamą išskirtinę atmosferą ir įtaigą, reikia nepamiršti vieno svarbiausių kiekvieno baleto spektaklio elementų – muzikos. Talentingasis italų kompozitorius Nino Rota pirmiausia Fellini filmui sukurtą garso takelį, pasižymintį muzikinių leitmotyvų charakteringumu, orkestruotės spalvingumu ir ypatingu autoriaus gebėjimu panardinti žiūrovus į gyvą muzikinį pasakojimą, vėliau perkūrė į baleto muziką. Kūrybinis Fellini ir Rotos duetas kino istorijoje fenomenalus: bendras darbas ne tik atskleidė ir kurstė abiejų menininkų talentą, bet ir suformavo unikalią bei paveikią kūrybinę viziją.
Gyvybingos melodijos, kuriomis Rota papildė filmą, tapo emociniu kadruočių pagrindu. Perrašydamas muziką baletui, kompozitorius išlaikė jos dvasią, o tai leido Goecke’ei sukurti choreografiją, atskleidžiančią vidinę centrinių spektaklio figūrų dramą. Nostalgijos ir dramatizmo kupinos Rotos melodijos sustiprino scenų intensyvumą, kiekvienas šokio judesys atliepė orkestre nuskambančius garsinius niuansus, sujungdamas garsą ir vaizdą į darnią visumą.
Pastaraisiais metais itin sustiprėjęs ir vis profesionalumu bei galimybėmis stebinantis LNOBT orkestras, šįkart vadovaujamas muzikos vadovo ir dirigento Martyno Staškaus bei paklusdamas maestro Roberto Šerveniko mostui, puikiai įveikė ne tokią jau paprastą Rotos partitūrą. Kiekviena instrumentų grupė prisidėjo prie bendros garsinės struktūros, sukurdama turtingą ir dinamišką foną scenos veiksmui. Itin subtiliai ir jautriai skambėjo lyriniai melancholijos epizodai, jiems kontrastavo galingos ir veržlios, vietomis net šiurpinančios orkestro tutti scenos. Dirigento puikiai suvaldytas orkestras sustiprino viso spektaklio įspūdį.
Marco Goecke’s balete La strada ir puikiame LNOBT komandos darbe sutilpo visa, ko trokšta intelektualus teatro žiūrovas ir šiuolaikinio baleto mėgėjas: pajusti tikrą, nesuvaidintą emociją, viso spektaklio metu išlaikyti intymų vidinį savo paties santykį su scenos veiksmu bei patirti ką nors nauja ir netikėta. Ir vis dėlto nuostabu, kad šiais pertekliaus laikais vis dar randasi meno formų, provokuojančių mąstyti. La strada įspaudė ryškų pėdsaką ir suteikė tinkamą toną visam sezonui bei ateities baleto (ir ne tik) premjeroms. n
Įspūdinga
dedikacija kompozitoriui Giacomo Puccini
Triptiko Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis premjeroje – trys Giacomo Puccini operos, trys skirtingi vaizduojami istoriniai laikotarpiai ir trys skirtingos nuotaikos.
„Tikrasis šio triptiko režisierius yra Giacomo Puccini. Aš – tik jo asistentas, padedantis įgyvendinti idėjas, kurios visos jau buvo kompozitoriaus partitūroje“, – pristatydamas premjerą Vilniuje teigė režisierius iš Niujorko Michaelas Capasso. Ir visi, kurie regėjo bent vieną iš aštuonių premjerinių spektaklių, galėtų po šiais žodžiais ramiai pasirašyti: premjera išties tapo dedikacija prieš šimtmetį nustojusiam kvėpuoti operos genijui, jo nuostabiai muzikai ir idėjoms. Spektaklio dekoracijos žavėjo realistiškumu, o kostiumai – kruopščiomis autentiškomis vaizduojamo meto mados detalėmis.
Žebenkštis
– Lisa Chavez, Kurmis – Raimundas Juzuitis, Džordžeta – Kelly Glyptis, Luidžis – Gregory Turay
Du saulėlydžiai ir vienas saulėtekis
Pirmąją triptiko operą Skraistė M. Capasso apibūdino kaip seksualią, žemišką, „gyvenimo purvu šiek tiek aptaškytą“. Sesuo Andželika – visiškas Skraistės kontrastas, ši opera mus nukelia į pakylėtų religinių jausmų šventovę. Na, ir Džanis Skikis – vienintelė G. Puccini sukurta komedija. Joje pašiepiamos apsimestinai dorybingos tradicinės italų šeimos, kurių dviveidiškumo pats kompozitorius nuoširdžiai nekentė. „Įdomu, kad G. Puccini buvo pirmasis muzikas šeimoje, nerašęs bažnytinės muzikos, nors jo sesuo buvo vienuolė“, – pažymėjo režisierius. Premjeros scenografas Johnas Farrellas, į Vilnių taip pat atvykęs iš Niujorko, irgi tvirtino, kad triptiko scenografiją tam tikra prasme sukūrė pats G. Puccini, nes operose paliktos nuorodos leidžia suprasti, koks sprendimas joms būtų tinkamiausias. „Skraistės veiksmo vieta gana konkreti: Paryžius, Senos krantinė, barža, kurioje sunkiai dirba krovikai. Tai nenuglaistytas, industrinis Paryžius, kokio paprastai nemato turistai. Daug žemės atspalvių ir paslaptinga saulėlydžio šviesa – beje, įdomu, kad visų triptiko operų veiksmas vyksta vakare arba naktį.
Sesuo Andželika – vizualiai pati realistiškiausia, bet operos pabaigoje žiūrovų laukia tikras stebuklas. Manau, finalinė scena mums išties pavyko – daugelį žiūrovų ji sugraudina, ir mes tuo didžiuojamės. O Džanio Skikio scenografiją padiktavo vaizduojamasis metas – ankstyvieji viduramžiai. Šios operos herojai vieninteliai triptike sulaukia saulėtekio“, – pasakojo scenografas.
Už nuostabius saulėlydžius ir saulėtekius premjeros žiūrovai turėtų būti dėkingi šviesų dailininkui Levui Kleinui.
Akį džiugino istorinio stiliaus kostiumai
„Pamačiusi būsimo spektaklio scenografijos maketus, jau galiu įsivaizduoti, ką mąsto režisierius, scenografas ir kur link reikėtų judėti man. Nudžiugau išvydusi, kad šįkart bus orientuojamasi į konkrečius istorinius laikotarpius“, – sakė premjeros kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė. XX a. pradžia, rodoma Skraistėje, jau įamžinta fotografijose, tad kuriant buvo galima rasti panašių į operos personažus žmonių atvaizdų. Seseryje Andželikoje matome XVII a. moterų vienuolyną. Kaip žinome, vienuolių rūbai beveik
Scena iš spektaklio Sesuo Andželika
nepasikeitė nuo pat viduramžių, o turtingosios tetos kunigaikštienės kostiumą spektaklyje įkvėpė dailininko Anthony van Dycko tapyba.
„Norėdama rasti Džanio Skikio veikėjų pėdsakų buvau nuvykusi į Florenciją. Ieškojau jų gatvėse, muziejuose ir bažnyčiose, o daugiausia naudingos medžiagos radau laikotarpio tarp 1400 ir 1500 m. freskose. To meto kostiumai yra keliasluoksniai, aksominiai, todėl nelengvi. Bet jie padeda artistams įsijausti į žaismingus komedijos personažus. Čia daug raudonos spalvos, jungiančios operoje vaizduojamą giminę tarsi kraujo ryšys, ir aukso, nes tai turtinga ir gobši giminė“, – spalvų simboliką aiškino J. Jankutė.
Dailininkė kviečia žiūrovus triptiko spektakliuose apsilankyti bent kelis kartus, nes iš vieno karto visų smulkių detalių pamatyti neįmanoma.
Neįprasta solistų gausa
„G. Puccini, mano nuomone, yra vienas genialiausių kompozitorių, nes jis gebėjo teatrą paversti muzika. Tai melodijos genijus, kūręs nuostabaus grožio arijas, puikiai savo kūriniuose išplėtojęs temas ir leitmotyvus. Jis – ir puikus orkestruotės meistras, savo akordais klausytojams sukeliantis šiurpuliukus“, – tvirtino teatro
vyriausiasis dirigentas ir premjeros muzikos vadovas Ričardas Šumila. Keletą triptiko spektaklių dirigavo ir Martynas Staškus.
Operos trys, tad ir solistų būrys premjeroje neįprastai gausus. Tarp jų – lietuvių solistai Gabrielė Bukinė, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Viktorija Miškūnaitė, Monika Pleškytė, Jovita Vaškevičiūtė, Evelina Volodkovič, Mindaugas Jankauskas, Raimundas Juzuitis, Rafailas Karpis, Liudas Mikalauskas, Mindaugas Tomas Miškinis ir daugelis kitų.
Premjeriniuose spektakliuose pasirodė ir nemažai kviestinių užsienio solistų. Daugiausia jų girdėjome Skraistėje – ukrainiečių baritonus Andrei’ų Bondarenką, Yuriy’ų Yurchuką (Mikelės vaidmens atlikėjai), Luidžio vaidmenį kūrė tenorai Alexanderis Schulzas (Vokietija) ir Gregory Turay (JAV), dainavo ir dar dvi amerikietės – sopranas Kelly Glyptis (Džordžeta) ir mecosopranas Lisa Chavez (Žebenkštis).
L. Chavez girdėjome ir atliekant Kunigaikštienės partiją operoje Sesuo Andželika, taip pat Zitos partiją Džanyje Skikyje. Pastarojoje operoje pagrindinį vaidmenį kūrė ir ukrainietis
A. Bondarenko, o Rinučį įkūnijo tenoras iš Italijos Oreste’as Cosimo. n
Scena iš spektaklio Džanis Skikis
Džordžeta – Kelly Glyptis, Mikelė – Andrei Bondarenko
Luidžis – Gregory Turay, Džordžeta – Kelly Glyptis
Žebenkštis – Lisa Chavez, Kurmis – Raimundas Juzuitis
Dirigentas Martynas Staškus apie Nino Rotos muziką ir
kilnojamojo cirko orkestre grojusį senelį
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 105-ąjį sezoną rugsėjo 13 d. pradėjęs šiuolaikinis baletas La strada, kaip ir to paties pavadinimo Federico Fellini filmas, pasakoja apie liūdną ir komišką keliaujančiojo cirko artistų kasdienybę. Pastatymo muzikos vadovas Martynas Staškus panašių istorijų prisimena iš vaikystės – jų papasakodavo porą metų lietuviško kilnojamojo cirko orkestre grojęs dirigento senelis.
Renata Baltrušaitytė
„Mano senelis Augustinas Staškus jaunystėje grojo kilnojamojo cirko Karado orkestre. Kaip ir dauguma iš Žemaitijos kilusių vaikinų, groti įvairiais muzikos instrumentais jis pramoko dar paauglystėje, nes Ylakiuose, o ir kituose mūsų krašto miesteliuose, tuo metu buvo populiarūs vietos gyventojų orkestrai ir ansambliai. Senelis pasirodė besąs gabus muzikantas, tad atlikdamas karinę tarnybą irgi pūtė altą raitajame karo orkestre“, – prisimena šeimos istoriją M. Staškus.
Tūkstantį žiūrovų talpinanti cirko palapinė
Po karinės tarnybos dirigento senelis pradėjo dirbti cirke Karado. Šią trupę 1935 m. Lietuvoje įsteigė iš tokio pat pavadinimo vokiečių akrobatų trupės, veikusios Rygoje, į gimtinę gyventi sugrįžę artistai Otilija ir Pranas Černiauskai. Nuolatinio adreso jų vadovaujama trupė neturėjo, todėl vežiodavosi didžiulę išskleidžiamą palapinę, kurioje tilpdavo iki tūkstančio žiūrovų (maždaug tiek pat dabar telpa LNOBT Didžiojoje salėje). Keliaujančioje trupėje dirbo trys dešimtys žmonių, beveik pusę jų sudarė cirko pasirodymuose grojusio pučiamųjų orkestro muzikantai.
„Mano senelis šiame orkestre pūtė varinius pučiamuosius: baritoną, altą ir tenorą. Deja, 1937 m. rugsėjo 10 d. pasirodymo Alytuje metu, nutrūkus oro gimnastų kilpai, sunkiai susižalojo ir netrukus mirė trupės įkūrėjas P. Černiauskas. Mano senelis buvo šio nelaimingo atsitikimo liudininkas, vėliau pasakodavo mums apie tai. Po vyro mirties O. Černiauskienė cirką Karado pardavė kitam artistui, o senelis grįžo į savo gimtinę Ylakaičių kaime Skuodo rajone ir užsiėmė nemenko šeimos ūkio reikalais. Tapo kaimo kalviu, o kartu papildė vietos ansambliuką, grodavusį per Šv. Roko atlaidus, vestuves ir laidotuves. Puikiai pamenu, kaip vakarėjant senelis motoriniu dviračiu išburgzdavo į eilines kaimo laidotuves, mat giedant žemaičių kalnus anuomet dalyvaudavo ir orkestras: choras giedodavo troboje, o jam atitardavo lauke (netgi šalčiausią žiemą) stovintys muzikantai. Be to, senelis be atlygio mokė kaimo vaikus groti įvairiais muzikos instrumentais: tam jo miegamajame stovėjo specialus pultas su šūsnimi natų. Ir aš ten gavau pirmąsias natų skaitymo ir grojimo akordeonu pamokas“, –pasakoja dirigentas.
Visgi itin žinomas N. Rota pasidarė pradėjęs bendradarbiauti su legendiniu kino režisieriumi Federico Fellini. Ypatingos sėkmės sulaukė 1954 m. pasirodęs kino filmas La strada, pasakojantis apie keliaujančiojo cirko artistų gyvenimą.
„F. Fellini, priešingai nei daugelis kitų režisierių, niekada nesiimdavo filmo neturėdamas jam sukurtos muzikos. Visus filmus jis pradėdavo nuo muzikos, kurioje gebėdavo įžvelgti ir vėliau vaizdu žiūrovams tiksliai perteikti pageidaujamas siužetines linijas.
La strada muzikoje išlavinta ausis išgirs tiek George’o Gershwino, tiek Igorio Stravinskio ar Sergejaus Rachmaninovo kūrybos atgarsių. Prisiminkime ir Ruggero Leoncavallo operą Pajacai, taip pat daugelio kitų anuomet populiarių, o šiandien jau pamirštų italų ar prancūzų kompozitorių muzikos aidus. Galime prisiminti ir commedia dell’arte žanrą, ir nebyliojo kino laikų filmų akompaniatorius, savo iliustratyvioje muzikoje gebėdavusius susieti tiek melodiją, tiek impresionistinę svają, tiek realistinį tragedijos išgyvenimą. Viskas lyg ir kažkur girdėta, bet sykiu – užburiamai savita“, – apibūdina M. Staškus.
Muzika, nuo kurios prasidėdavo
Federico Fellini filmai
Tačiau grįžkime prie baleto La strada, kurio muzikos autorius italų kompozitorius Nino Rota nuo mažens buvo laikomas vunderkindu. Pirmą oratoriją jis sukūrė būdamas vienuolikos metų, pirmą komiškąją operą – trylikos. N. Rotą domino ne vien klasika – jaunąjį kompozitorių traukė ir populiarios italų liaudies melodijos. Po studijų Milano ir Romos konservatorijose N. Rota išvyko tobulintis į JAV. Ten tuo metu viešpataujantis džiazas negalėjo nesužavėti jaunojo muziko. Grįžęs tėvynėn, įgytą patirtį N. Rota pritaikė italų muzikoje, jo sukurtos melodijos labai išpopuliarėjo.
Balete La strada, pastatytame pagal to paties pavadinimo F. Fellini filmo muziką, šokėjai turi ne tik choreografinių, vaidybinių, bet ir vokalinių užduočių. „Tai baletas, susiejantis du skirtingus menus – kiną ir teatrą. Žiūrovas, atėjęs į baletą, pakliūva tarsi į kino filmą. Tai yra šokio, kino ir muzikos teatras viename spektaklyje“, – pasakoja La strada pastatymo muzikos vadovas.
Pirmieji baleto La strada spektakliai LNOBT scenoje buvo parodyti rugsėjo 13, 14, 17–21 d.
Pastatymo choreografijos autorius –žymus nūdienos vokiečių šokio meistras Marco Goecke.
Augustinas Staškus (1935 m.)
Meistro sugrįžimas: teatro architektas
Robertas Wilsonas Vilniuje
Didysis teatro meistras, legendinis scenos architektas Robertas Wilsonas mūsų šalies
žiūrovų meilę pelnė dar 2007 m., kai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šalta mėlyna šviesa sužibo jo pastatytoji Pasija pagal Joną. Ko gero, šios teatrinės meilės būta abipusės: prieš penkerius metus maestro grįžo į LNOBT su Giacomo Puccini Turandot pastatymu, o dabar, 2024 m. lapkritį, ir vėl džiugina jo žingsniai mūsų teatre – R. Wilsonas ne tik prižiūrėjo Turandot sugrįžimą į Vilniaus sceną
Apie Jūsų teatro stilių kalbėta daug –esama daugybės išsamių jo analizių. Bet šiandien norėčiau apie šį stilių pakalbėti spektaklio Turandot kontekste. Operos žanro istorijoje Turandot savotiškai grąžina mus į laikus, kai opera buvo tarsi pasaka, grįsta mitais. Tarkim, Giuseppe Verdi scenoje rodė tikrus kenčiančius žmones, o čia turime kai ką įsivaizduoto ir nenatūralaus. Kaip tai dera su Jūsų teatro filosofija?
(svarbius debiutinius vaidmenis šiuosyk sukūrė solistai Kamilė Bonté, Tadas Girininkas ir Edmundas Seilius), bet ir padėjo būsimo operos projekto, kuriamo drauge su LNOBT ir kompozitore Žibuokle Martinaityte, pamatus. Bene ryškiausias 83-ejų R. Wilsono bruožas – niekada nesustojantis fenomenalus vidinis variklis ir nepaprastas dosnumas skirti laiko kiekvienam sutiktam žmogui. Kaip tik todėl atsirado galimybė susėsti ir pakalbėti ne tik apie Turandot, bet ir apskritai apie teatro pasaulį.
Mano teatro pasaulyje viskas yra nenatūralu. Buvimas scenoje nėra tolygus buvimui gatvėje, teatro auditorijoje ar namuose. Scenoje vaikštome kitaip nei gatvėje. Dainuojame kitaip nei duše. Sėdime kitaip, nei laukdami autobuso. Juk scena visai kitokia: šviesa, grindys – viskas kitaip. Japonai tiki, kad dievybės gyvena po grindimis. Tai yra kažkas dirbtina. Nekenčiu natūralizmo teatre, nes man atrodo, kad tai yra melas. Jei buvimą scenoje suvokiame kaip nenatūralų, toks buvimas atrodo natūralesnis nei tada, kai bandome suvaidinti natūralumą. Jei suvokiame teatro dirbtinumą, galbūt tuomet galime būti nuoširdesni savo veiksmais.
Prieš penkerius metus skaitėte paskaitą tiems, kurie domisi Jūsų teatru. Aiškiai prisimenu, kad kalbėjote apie svarbiausią sceninį dalyką (šalia to, kad spektaklyje stipriausios yra dvi akimirkos – pirma ir paskutinė) – kaip stovėti scenoje. Privalu išmokti stovėti scenoje. Bėda tik, kad visose teatro mokyklose, kokias tik žinau, tam neskiriama laiko. Juk stovėti scenoje – pats sunkiausias veiksmas, kurį būtina studijuoti. Žmonės dažnai laiko tai savaime suprantamu dalyku. Stovėti išmokstama stovint arba griūvant. Vaikščioti – vaikštant. Galima apie tai skaityti knygas, kalbėti, bet reikia keltis
Laūra Karnavičiūtė
Bronwen Sharp nuotrauka
ir eiti. Stovėti scenoje išmokstama mokantis kristi, taigi to reikia mokytis. Ypač tokiame teatre kaip mano, kuris yra formalus. Daugelyje teatro ar dramos mokyklų nemokoma stovėti, vaikščioti ar atlikti kitų paprasčiausių veiksmų. Spektaklis Turandot iš esmės yra statiškas. Išskyrus veikėjus Pingą, Pangą ir Pongą, kurie visoje operoje atstovauja priešpriešai ir judėjimui erdvėje. Jie yra kontrapunktas. Pagrindiniai solistai, choras yra tarsi pastatai, kurių fone auga medžiai. Tai klasikinės architektūros principas. Miestai sudaryti iš pastatų ir medžių. Didžiosios dramos sudarytos iš tų pačių pastatų ir medžių – choras, pagrindiniai, šalutiniai veikėjai. Balete – kordebaletas ir primabalerina, medis pastato fone. Tad šiuo aspektu Turandot yra klasikinė konstrukcija.
Įdomu, kad minite architektūrą kaip meno rūšį. Tikriausiai būtų teisinga Jus patį laikyti teatro architektu?
Teatras turėtų būti architektūrinis, kaip senaisiais laikais. Dabar to sumažėję iki minimumo. Žmonės mokosi scenografijos – tai nereikalinga. Teatro scenografija, butaforija, kostiumai
turėtų būti architektūriniai. Be to, operoje telpa visi menai. Pats šis žodis kilęs iš lotyniško opus, reiškiančio kūrinys. Poezija, šokis, muzika, šviesos, tapyba – visi menai sutelpa žodyje opera Scenografijai joje nėra vietos.
Minėjote, kad visi Jūsų spektakliai yra operos.
Iš esmės visi mano darbai yra operos. Tai, ką matau, net ir apšvietimas, yra ne dekoracijos, o architektūra. Beveik visada pradedu nuo šviesos. Ji nėra priklausoma nuo teksto ar muzikos, tai savarankiškas darinys. Vakar buvome susitikę dėl projekto Milano La Scala teatre – nebuvo jokio dainavimo, peržiūrėjome tik šviesų pakeitimus, nes tai nepriklausoma mintis. Kai su Philipu Glassu kūriau operą Einšteinas paplūdimyje, pirmiausia sudariau viso spektaklio šviesų struktūrą. Šiais laikais opera parašoma, tada režisuojama, o likus dviem savaitėms iki premjeros apšviečiama. O jei apšvietimą sukurtume pirmiau?
Pradedu kurti operą šiame teatre, ir pradedu nuo šviesos. Man nereikia teksto, muzikos. Galiu sukurti šviesą su erdve, ir tai taps
Kalafas – Gaston Rivero
Turandot – Maribel Ortega
atspirties tašku. Tokiu atveju šviesa yra ne paskutinė, o pirmoji mintis. Ir tai turėtų galioti visoje architektūroje.
Kaip tik ir norėjau paklausti apie numatomą po dvejų metų operos, kurią kuriate drauge su lietuvių kompozitore Žibuokle Martinaityte, premjerą. Kurti sykiu nuo pat pradžių tikriausiai nepaprastai įkvepia. Išsyk norisi prisiminti Jūsų jau paminėtą panašų bendradarbiavimą su Philipu Glassu operoje Einšteinas paplūdimyje. Labiausiai įkvepia, kai naują kūrinį pradedi nuo tuščio popieriaus lapo. Jame nėra nieko. Jokių išankstinių idėjų. Ir tai puiku.
Grįžkime prie Turandot. Kas Jums yra ši veikėja: šachmatų figūrėlė, simbolis, spalva?
Nežinau, kas yra Turandot. Tai labai senas pasakojimas, siekiantis persų mitus, kuriuose ji vaizduojama kaip bloga moteris. Kartu tai ir meilės istorija, kurioje Turandot dalyvauja. Mano spektaklis turi daug veidų – personažai tarsi labai paprasti, bet po išoriniu sluoksniu
Pangas – Rafailas Karpis, Pingas – Steponas Zonys, Pongas – Mindaugas Jankauskas
slypi daugybė aspektų. Tai nelyginant personų prizmė. Įvairių nuotaikų ir spalvų prizmė, besislepianti po niekšingos moters kauke.
Vakar žiūrėjau dalį Turandot repeticijos ir pastebėjau, kad, palyginti su premjera prieš penkerius metus, spektaklyje subtiliai pakeitėte kai kurias detales. Ar mėgstate grįžti prie savo darbų ir juos keisti, o gal kartais manote, kad spektaklis galutinai užbaigtas?
Nebijau savo darbų keisti. Kartais keičiasi solistai, tad spektaklis pritaikomas jiems. Kiekvieno kitoks kūnas, balso spalva. Kitoks ir aš – nebesu toks pat kaip prieš penkerius metus. Tad nors spektaklis iš esmės tas pats, jame yra nedidelių pokyčių. Beje, neprieštaraučiau ir drastiškiems pokyčiams, jei jausčiau, kad tokie reikalingi. Darbas niekada nėra baigtinis. Didieji kūriniai nuolat kinta. Juolab kad Turandot istorija įvairiai pasakojama nuo seniausių laikų. Tam tikra prasme šis pasakojimas pasąmoninis, jį atpažįstame kaip bendrą mūsų visų istoriją.
Labai dėkoju, maestro, už skirtą laiką.n
Liu – Kamilė Bontė, Timūras – Tadas Girininkas Imperatorius Altoumas – Edmundas Seilius
Dailininkė Jurgita Jankutė:„Giacomo Puccini triptiko operas sujungia mirties ašis“
Renata Baltrušaitytė
Kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė savo talentą dovanojo jau trečiam (po baletų Procesas ir Pragiedrėjusi naktis) Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliui. Tai Giacomo Puccini vienaveiksmių operų triptikas Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis.
Niujorkiečiams kūrinio statytojams J. Jankutę rekomendavo pats teatras. Ji dalyvavo konkurse, kuriame režisierius Michaelas Capasso ir scenografas Johnas Farrellas rinkosi kostiumų dailininką iš trijų pasiūlytų kandidatų.
„Spektaklio kūrėjai specialiai atvyko į Vilnių ir pabendravo su kiekvienu iš mūsų. Per savaitę po šio susitikimo Powerpointu parengiau eskizinį visų trijų operų personažų aprangos pristatymą, kuris buvo išsiųstas į Niujorką. Vėliau režisierius M. Capasso, italų kilmės amerikietis, atskleidė, kad savo eskizais šimtu procentų atitikau jo įsivaizdavimą“, – pasakoja J. Jankutė. Dailininkė džiaugiasi, kad režisierius ja visiškai pasitikėjo ir dovanojo kūrybos laisvę: iš Niujorko sulaukdavusi tik trumpų nuorodų, pavyzdžiui, kad vagies personažo kostiume reikia kišenių grobiui susikišti.
Pastatymo kostiumams vos vienas kitas prabangesnis audinys buvo užsakytas užsienyje, o dauguma pirkti Lietuvoje. Pravertė ir audinių likučiai teatro sandėlyje, ir net kelis dešimtmečius dailininkės namuose pragulėję du rietimai rudo grubios faktūros audinio, kurio jos mamai niekur taip ir nepavyko pritaikyti. „O štai Skraistės krovikų kostiumams toks audinys pasirodė kaip tik. Dar giminaičiai atidavė tris maišus lino atraižų – iš jų iškarpiau lopus krovikų kombinezonams. Pati juos dažiau, skalbiau ir lyginau, todėl drąsiai galime girtis: šios premjeros kostiumai tvarūs“, – šypsosi J. Jankutė.
Atgal per epochas
Rengdamasi G. Puccini kūrinio statymui ir norėdama daugiau sužinoti apie renesansinius kostiumus, dailininkė specialiai vyko į Florenciją. Luka, Florencija – Renesanso epochos Europos tekstilės centrai, gaminę pačius gražiausius audinius. Pajamos už juos gerokai prisidėjo prie šių miestų ekonominio suklestėjimo, o kartu – prie puošnios jų architektūros ir meno kolekcijų. Galima būtų teigti, kad Renesansas po Europą iš Italijos plito kartu su nuostabiais audiniais.
„Ir šiandien Venecijoje yra kas pagal senovines technologijas rankomis audžia aksomą ir gobelenus, bet tokie audiniai teatrams per brangūs, juos naudoja tik išskirtinių interjerų ir aukštosios mados kūrėjai“, – tvirtina J. Jankutė.
Pasak jos, G. Puccini operų triptikas žiūrovams suteikia galimybę viename spektaklyje atgaline seka pereiti per tris skirtingas epochas. Pirmoji opera Skraistė nukelia į XX a. pradžią. Senos krantinėje Paryžiuje stovinčioje baržoje sunkiai dirbantys krovikai dairosi į viršuje prašmatniu bulvaru slenkančius laimingus ir turtingus žmones, niekada nenusileidžiančius į
jų vargo pasaulį. Įdomu, kad vienas tokių laimingųjų, operoje vadinamas Dainų Pardavėju, vaizduoja baltu kostiumu vilkintį patį Giacomo Puccini.
Operoje Sesuo Andželika regime neįvardytą XVII a. Italijos vienuolyną. „Vaizduoti Benediktinių ordiną pasirinkau dėl spalvinio kontrasto jo seserų kostiume, bet esama ir tam tikros improvizacijos: maniškės benediktinės prie diržo prisisegusios rožinį, kurio šios konfesijos vienuolės tikrovėje neturi. Pagrindinė veikėja Andželika gyvena slapta viltimi kada nors pamatyti jaunystėje pagimdytą nesantuokinį sūnų, bet iš atvykusios turtingos giminaitės (jos prabangų kostiumą nusižiūrėjau iš Anthony’io van Dycko paveikslo) sužino, kad jis miręs“, – pasakoja dailininkė.
Operos Džanis Skikis veiksmas vyksta 1299 m., todėl ji neretai statoma remiantis viduramžiška dailininko Giotto estetika. „Visgi mes su režisieriumi M. Capasso laikmetį šiek tiek pavėlinome ir pasirinkome Florenciją
laikotarpiu tarp 1400 ir 1500 m., kai gimė daugiausia renesansinių freskų, kurių autoriai – tokie dailininkai kaip Andrea Mantegna, Filippo Lippi, Domenico Ghirlandaio, Piero della Francesca. Tai žaižaruojančių spalvų ir prabangos metas: kostiumuose aksomas, tafta, auksas, perlai, raudona spalva, prašmatni ornamentika ir konkrečius veikėjus charakterizuojančios detalės. Dėl nesenstančios tematikos – giminės gviešiasi mirštančio turtuolio palikimo – režisieriai mėgsta perkelti šios operos veiksmą į nūdieną, bet mūsų pastatymas toks nėra“, – garantuoja J. Jankutė. Skaitant libretus ją nustebino, kad tokias skirtingas operas kompozitorius sujungė į triptiką. Vėliau dailininkė suprato, kad visų jų ašis ta pati – mirtis. Tik tos mirtys labai skirtingos: Skraistėje – tragiška mirtis neišsipildžius gyvenimo svajonei, operoje Sesuo Andželika –šviesus motinos ir sūnaus susitikimas danguje, o Džanyje Skikyje mirtis yra komiška, nuvainikuota savanaudiškų aistrų.
„Florencijoje stengiausi rasti gatvių, kuriomis galėjo vaikščioti Džanis Skikis. Kaip žinome, tai vienas iš Dante’s Dieviškosios komedijos dalies Pragaras veikėjų, minimas ten kaip testamentų padirbinėtojas. Operoje vaizduojami Donačiai yra reali giminė, Dante gyveno su jais toje pačioje gatvėje ir net vedė tos šeimos merginą. Netoliese buvo ir vienuolynas, remdavęs nuskurdusias kilmingas šeimas.
Kaip ir operoje vaizduojamas senis Donatis, vienuolynui aukodavo daugelis turtuolių, neužtikrintų ateitimi arba nepasitikinčių artimaisiais“, – pasakoja dailininkė.
Renesansas ir šiandiena
Vilniaus dailės akademijoje J. Jankutė dėsto Europos kostiumo istoriją. „Tapusi dėstytoja, daugybės dalykų, apie kuriuos pasakodavau studentams, iš pradžių savo akimis nebuvau regėjusi. O dabar stengiuosi atsigriebti, ir nepamatyto kasmet lieka vis mažiau. Kai bažnyčioje žvelgi į didžiulę freską, prasidedančią prie grindų ir pasibaigiančią prie lubų, supranti tikrąjį menininko talento mastą, kurio nesuvoki šaltiniuose studijuodamas tos freskos detales.
Uficių galerijoje galiu išbūti ištisas paras nevalgius ir negėrus, tyrinėdama meno kūriniuose atvaizduotus apdarus ir draperijas. Kartą
stovėdama prie vieno kerinčio paveikslo išgirdau gido pasakojimą. Pasirodo, to kūrinio užsakovas audinių pirklys paprašė gražiausius jo parduodamus audinius nutapyti pirmame plane. Taip paveikslas, skirtas bažnyčios altoriui, virto reklamos ir mados sklaidos priemone. Vaizduojamų žmonių veidai jame nutapyti abstrakčiai, be smulkių detalių: nė viena blakstiena neišpiešta, užtat aksome puikiai regėti kiekvienas plaukelis, atvaizduotos smulkiausios žvilgančio audinio klostės“, – prisimena dailininkė. Florencijoje, Pitti rūmuose, jai teko lankytis parodoje, kurioje demonstruojami restauruoti Renesanso laikų dviejų Medici šeimos narių įkapių kostiumai. Autentiškų tos epochos
kostiumų išlikę nedaug. „Į juos žvelgdamas supranti, kad mums tokių rūbų dėvėti ir panorėjus nepavyktų, nes žmonių kūno proporcijos pernelyg pakito. Mūsų mergaitės nebespaudžia savo talijų nuo pat vaikystės, nebenešioja korsetų, tad rūbų modeliuotojams tenka prisitaikyti prie kitokio kūno silueto. Teatruose dirbantys dailininkai geba tai padaryti ir, išlaikydami pageidaujamą kostiumo stilistiką, aprengia bet kokios figūros solistus. Siuvėjų meistrystės paslaptis – kaip ką paplatinti, suraukti ar pridengti, išlaikant bendras proporcijas. Džiaugiuosi, kad mano vizijas įgyvendina šauni LNOBT komanda“, – tvirtina J. Jankutė. n
Aurelija Kimutienė, Vilma Ignatavičienė ir ReginaBankauskienė
LNOBT kasininkių paslaptys: ką naudinga žinoti teatro
bilietų pirkėjui
Renata Baltrušaitytė
Žiūrovo pažintis su teatru dažnai prasideda ne nuo rūbinės, o nuo... bilietų kasų. LNOBT kasininkės Regina Bankauskienė, Vilma Ignatavičienė ir Aurelija Kimutienė atsako į klausimus, įdomius visiems teatro bilietų pirkėjams.
Teatro kasose darbuojatės jau daugiau kaip 15 metų. Kokie keliai jus čia atvedė? Regina. Aš dirbu ilgiausiai – jau 21-erius metus. Sunku patikėti, bet apie galimybę įsidarbinti LNOBT man pranešė sūnus! Jis, dar moksleivis, su draugu savanoriavo vasaros spektakliuose, kuriuos LNOBT anksčiau rodydavo Trakų pilyje. Ten ir nugirdo, kad teatras ieško kasininkės. O aš buvau dirbusi Elfų teatre vadybininke, tad apie teatro rinkodarą supratimą turėjau. Ir mane priėmė.
Vilma. LNOBT dirbu 17 metų. Mano kelias nebuvo tolimas – tik per gatvę, iš Kongresų rūmų kasų... Čia, teatre, daugelį metų buhaltere dirbo mano mama. Todėl nuo mažens lankydavausi spektakliuose, ir apskritai LNOBT man visada atrodė kažkas tokio... Sužinojusi, kad atsirado laisva kasininko darbo vieta, ilgai nesvarsčiau.
Aurelija. Man apie galimybę įsidarbinti vis pranešdavo draugė Vilma: iš pradžių pakeičiau ją Kongresų rūmų kasoje, o vėliau atsirado ir laisva vieta LNOBT. Dirbu čia jau 16 metų ir džiaugiuosi puikia atmosfera draugiškame kolektyve. Regina. Viena kitą pakeisdamos, dirbame septynias dienas per savaitę – nuo 10 iki 19 val. Tik sekmadieniais, jei tą vakarą nėra spektaklio, darbą baigiame 15 val. Pietaujame irgi pagal grafiką, kad viena iš trijų teatro kasų būtų atidaryta.
Ar į kasą ateinantys žiūrovai patys renkasi spektaklius, ar galbūt pasikliauja jūsų rekomendacijomis?
Vilma. Būna visokių. Kartais tampame patarėjomis. Žinoma, pirmiausia teiraujamės, ką žmogus mėgsta labiau: operą ar baletą, klasikinius ar šiuolaikinius pastatymus. Bet ir baleto mėgėjams kartais įsiūlome operos spektaklį arba atvirkščiai. Stengiamės, kad žiūrovai turėtų kuo platesnį repertuaro akiratį.
Regina. Paprastai pirmiausia pritrūkstame vietų į klasikinio baleto spektaklius ir spektaklius vaikams. Tokių spektaklių paklausa didžiausia, o jų nebūna daug. Bilietus į Snieguolę ir septynis nykštukus parduodame per mėnesį, yra net suaugusių žiūrovų, kurie kasmet lanko šį baletą. Priekaištus, kad trūksta spektaklių vaikams, mums dažniausiai ir tenka išklausyti.
O kokie spektakliai, jei ne paslaptis, patinka pačioms teatro kasininkėms?
Regina. Stengiamės pamatyti visus teatro pastatymus, kad turėtume ką apie juos papasakoti žmonėms. Žinoma, savo nuomonės niekam neperšame, tiesiog trumpai apibūdiname spektaklio nuotaiką, tematiką ir stilistiką. Ypač apie modernesnius pastatymus stengiamės subtiliai įspėti vyresnius žiūrovus, kad jie suprastų, ką renkasi, ir vėliau teatru nenusiviltų.
Visuomet raginame žmones nesikliauti kitų nuomonėmis ir verčiau pamatyti spektaklį patiems. Juk netgi mūsų, trijų kasininkių, nuomonės apie pastatymus dažnai visiškai skiriasi! Man iki šiol neprilygstamas yra baletas Graikas Zorba. Nepraleisdavau nė vieno jo spektaklio, o pabaigoje, kai uždainuodavo operos solistė Laima Jonutytė, visada apsiverkdavau. Verkiu aš ir operoje Madam Baterflai. Aidoje dar neverkiau, bet ji man irgi labai patinka.
Vilma. Aš taip pat negaliu pamiršti Graiko Zorbos! Iš dabartinio LNOBT repertuaro labiausiai patinka operos Aida ir Rigoletas. Aurelija. O man labai patiko naujausioji teatro premjera – baletas La strada. Ėjau jo žiūrėti net du kartus, nors paprastai to nedarau. Mielai eičiau ir trečią. Tik prieš žiūrint šį baletą visiems patarčiau pamatyti ir Federico Fellini filmą, kad būtų aiškesnė šokio kalba. O dar man labai patinka poetiška šokio opera Amžinybė ir viena diena
Ar dažnai žiūrovai teiraujasi, kokie atlikėjai pasirodys spektaklyje?
Regina. Yra žiūrovų, kurie to teiraujasi nuolat. Tarkim, baleto mėgėjai anksčiau mieliausiai pirkdavo bilietus į spektaklius, kuriuose šokdavo Eglė Špokaitė, Nerijus Juška, Anastasija Čumakova. Šiuo metu daugiausia ištikimų gerbėjų turi primabalerina Olesia Šaitanova. Tarp operos solistų, kaip mes kasose suprantame, ypatingų žiūrovų simpatijų sulaukia Viktorija Miškūnaitė, Edgaras Montvidas ir Merūnas Vitulskis.
Kurias vietas žiūrovų salėje išparduodate greičiausiai?
Regina. Dažniausiai pirmosios išnyksta vietos parterio gale, devynioliktoje eilėje, vadinamosiose salės kišenėse: ten bilietai pigūs, bet labai patogu matyti sceną, nes priešais niekas nesėdi. O laipioti į teatro balkonus ne kiekvienam vyresniam žmogui pagal jėgas.
Aurelija. Ateina ir žmonių, kurie visada teiraujasi konkrečios, kažkodėl jiems pačios mieliausios vietos salėje. Mes neklausiame kodėl, bet gal ta vieta jiems primena kažką malonaus.
Ką dar patartumėte teatro žiūrovams?
Vilma. Kad, prieš dovanodami kitam žmogui teatro bilietus, pirmiau gerai išsiaiškintų jo pomėgius ir ateities planus. Mat ne vienas, gavęs tokią dovaną, vėliau atskuba į teatro kasą vildamasis bilietus grąžinti... Tokiu atveju kur kas geresnė išeitis – LNOBT dovanų kuponas: jūsų artimas žmogus pats pasirinks ir spektaklį, ir patogią renginio datą.
Regina. Kartais, paklausti, kiek bilietų į spektaklį norės, žmonės droviai atsako, kad pakaks ir vieno. Tokius visuomet padrąsinu sakydama, kad po vieną į teatrą vaikšto kur kas daugiau žiūrovų, nei jie įsivaizduoja. Ir tai tikra teisybė. Sakyčiau, tokių kasmet daugėja, todėl gėdytis į teatrą eiti „be poros“ šiais laikais tikrai neverta.
Ir dar: žaviuosi vyrais, ateinančiais pirkti bilietų sau ir savo damai. Tokių yra! Jie supranta, kad bilietas į teatro premjerą mylimai moteriai bus kur kas vertingesnė dovana, nei netoliese, gatvės mugėje, nupirkti niekučiai. n
Teatro pianistas
Justas Čeponis:
„Džiaugiuosi pilkojo kardinolo vaidmeniu ir kūryba“
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai pasineria į rodomų spektaklių magiją ir tvyrančią ypatingą atmosferą. Vis dėlto ne kiekvienas susimąsto apie užkulisių gyvenimą, kur itin svarbus vaidmuo tenka pianistui: parengiamasis darbas su dainininkais, režisūrinės ir muzikinės repeticijos su režisieriais ir dirigentais, kartais – ir fortepijono partija orkestre.
Pianistas Justas Čeponis, birželį sužavėjęs meno kritikus itin raiškiu ir jautriu muzikavimu baleto spektaklyje Parkas, kur su orkestro pritarimu atliko trijų Wolfgango Amadeus Mozarto koncertų fortepijonui antrąsias dalis, džiaugiasi įsibėgėjusia karjera teatre ir dėkoja likimui už kelyje sutiktus žmones. Pokalbyje su J. Čeponiu – apie pasitikėjimo teikiančius sunkumus, tobulėjimą ir gyvenimą teatre prie fortepijono klaviatūros.
Šiandien turbūt neįsivaizduojate savo dienos be muzikos. Kaip susidraugavote su fortepijonu?
Viskas prasidėjo labai paprastai. Mano mama dirba Ignalinos muzikos mokykloje, ir aš jau nuo mažų dienų ten augau. Vaikų darželio nelankiau, tad mama vesdavosi į mokyklą. Tuometis jos direktorius Benediktas Jasiulionis, matydamas vaiką visą dieną mokykloje belaukiantį, priglaudė mane ir nuo penkerių metų pradėjo retkarčiais mokyti. Juokauju, kad, iki tapdamas oficialiu pirmoku, lankiau dvi parengiamąsias klases!
Taigi kelias buvo natūralus: mama, pati muzikantė, bent kiek savo vaikus norėjo supažindinti su muzika, tik galbūt nesitikėjo, kad aš pats vėliau pasirinksiu muziko kelią. Visada patiko groti, bet anuomet dar nemaniau, kad norėsiu susieti su tuo gyvenimą. Vis dėlto aštuntoje ar devintoje klasėje, prasidėjus brandai, pirmąkart susimąsčiau: ką veiksiu, jei ne muzika? Supratau, kad pasirinkti būtų nelengva.
Muzikinį pamatą Jums klojo prof. Zbignevas Ibelhauptas, taip pat studijavote Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje, prof. Deniso Pascalio fortepijono klasėje. Gal yra iki šiol įstrigusių ypatingų studijų laikų akimirkų?
Turbūt vienas pačių geriausių dalykų mano gyvenime – pažintis su mokytoja Ina Vaičiene Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Įstojęs čia mokytis, pasirinkau chorinį dirigavimą. Groti fortepijonu man patiko, bet nemaniau, kad šiuo keliu vertėtų eiti. Šis sprendimas labai
tikslingai atvedė pas bendrojo fortepijono mokytoją I. Vaičienę. Ji nenorėjo, kad apleisčiau instrumentą, vėl įžiebė meilę jam ir grąžino į tiesos kelią. Dvyliktoje klasėje nusprendęs stoti į fortepijono specialybę, sulaukiau didelio mokytojos palaikymo. Vėliau studijavau pas prof. Z. Ibelhauptą, Paryžiuje...
Mokytojai visada palaikė, niekada negailėjo man laiko ruošiantis egzaminams, konkursams ar koncertams. Ir dabar, mokydamasis kūrinį, norėdamas įveikti sudėtingą vietą ar ieškodamas garsinio sprendimo, randu jį savo pedagogų dar studijų laikais duotuose patarimuose.
Kuo patraukė darbas Lietuvos operos ir baleto teatre?
Operos vaga gyvenimas mane vedė nuolat, aš tam tiesiog pasidaviau: pažintis su choriniu dirigavimu dar mokykloje, studijos patekus į mokytojos I. Vaičienės rankas, vėliau – dainavimo pamokos pas Giedrių Prunskų ir geresnis supratimas, kaip kūnas veikia dainuojant. Tiek Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, tiek vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje natūraliai artimiausias ryšys mezgėsi su vokalistais: jiems akompanuodavau, kartu koncertuodavome.
Kita vertus, į studijų pabaigą artėdamas prie savarankiško muzikinio kelio, suvokiau, kad solisto karjera galbūt per sudėtinga ir ne visai mano, darbas muzikos mokykloje taip pat netraukė. Nenorėjau iššvaistyti didelio įdirbio ir tyliai svajojau, kad įdėtos pastangos atsipirktų. Todėl labai džiaugiuosi, kad gyvenimas atvedė į operą, kur kasdien galiu dalyvauti profesionalaus muzikavimo procese.
Ingrida Milašiūtė
Koks pianisto darbas operos teatre?
Norėčiau atskleisti dvi operos koncertmeisterio darbo kryptis, kurios abi mane vienodai žavi ir domina. Viena jų – darbas su dirigentu, režisūrinės ir muzikinės solistų repeticijos, statant operos spektaklį vykstančios apie mėnesį. Žiūrovas mato galutinį rezultatą su orkestru, bet didysis darbas nudirbamas su pianistu, solistais ir dirigentu.
Kiekvienas dirigentas turi savo interpretaciją, skirtingai girdi, skirtingai supranta dalykus ir ateina su savo meile muzikai. Tos meilės niuansai kažkuo skiriasi nuo manosios, tad visad žavu matyti, kaip galima muziką suprasti iš kitos pusės, pamilti taip, kaip ją myli dirigentas. Aš ateinu su savo vaizdiniu, bet labai lengva jį pakeisti, kai dirigentas įtikina sava interpretacija.
Kita pianisto veiklos teatre dalis – pagalba dainininkams mokantis vaidmenų partijas. Tik pradėjęs dirbti laikiau tai savotišku korepetitoriaus darbu, kai turi padėti dainininkui išmokti tai, kas parašyta partitūroje, teisingai atlikti muzikinį tekstą ir žodžius, patarti dėl muzikos stilistikos. Bet kuo toliau dirbu, tuo labiau suprantu, kad tas darbas kur kas gilesnis, ypač
turint omeny jaunus atlikėjus. Solistai, turintys patirties, patys analizuoja vaidmenį, ateina pas režisierių, dirigentą suprasdami, kodėl jų personažas yra vienoks ar kitoks, kodėl jo muzikinė raiška būtent tokia. Jaunimas ne visada moka analizuoti, ne visada pakankamai įsigilina. Tada supranti, kad turi padėti išmokti ne tik tai, kas parašyta natose, bet ir analizuoti vaidmenį, personažo istoriją, interpretuoti jo charakterį. Tai dar viena įdomi pianisto darbo dalis.
Kokių asmeninių ir profesinių savybių reikia pianistui, kad gerai dirbtų šį darbą?
Pirmiausia, turi būti labai pakantus stresui, be galo domėtis ne vien muzika, bet ir teatru, filosofija, kalbomis – viskuo, iš ko susideda opera. Ir, aišku, be galo mėgti muziką ir norėti dirbti, siekti nuolat peržengti galimybių ribas.
Teatre dirbate jau ne vienus metus. Kiek kartų teko tas ribas praplėsti?
Tai nutiko labai anksti, nes gyvenimas suvedė su Asmik Grigorian. Tada dar nežinojau, kas yra vokalistų koučingas, buvau pagrojęs vos tris operas, režisuotas Dalios Ibelhauptai-
tės. Ji mane ir rekomendavo A. Grigorian, tuo metu ieškojusiai žmogaus, su kuriuo atvažiavusi į Lietuvą galėtų mokytis partiją. Taigi aš dar visiškai žalias, ir ateina žmogus, dirbantis su geriausiais pasaulio dirigentais, režisieriais, puikiausiais pasaulio pianistais! Tai buvo pirmasis išėjimas iš komforto zonos, už galimybių ribų, kai tiesiog privalai save spausti, iš savęs reikalauti, kad tokiam žmogui padėtum. Kartu tai puiki galimybė iš jo mokytis.
Pirmas kūrinys, su kuriuo tada dirbome, buvo Ericho Wolfgango Korngoldo Miręs miestas. Tai vėl, sakyčiau, buvo ėjimas už galimybių ribų. Paprasčiausia operos pianistui pradėti nuo Wolfgango Amadeus Mozarto – muzika aiški, tonali, be sudėtingų disonansų ar ritmų. Bet gauti tokį kūrinį kaip Miręs miestas, kuris yra tarsi Richardo Strausso, Albano Bergo, kitų šiuolaikinių autorių kūrinių mišinys, be galo sudėtinga – prispaudęs save eini kruviną kelią, kol galiausiai persilauži.
Kitas panašus kartas įvyko pernai rudenį. Tai buvo mano pirmoji užsienio sutartis – su Olandijos keliaujančiąja opera. Gavau pasiūlymą dirbti su Thomo Adès opera Powder Her Face. Sutikau iškart, net nepagalvojęs pasiklausyti muzikos ar pažvelgti į natas, o gavęs jas supratau, kad vėl teks smarkiai praplėsti ribas. Laukė juodas darbas – kūrinys be galo sunkus ne tik techniškai, bet ir ritmiškai.
Su įvairiais sunkumais susiduriu dažnai. Aš toks žmogus – eisiu iš paskutiniųjų ir nepasiduosiu. To mane, beje, išmokė A. Grigorian: mokydamasi partijas ji kaskart eina už savo žmogiškųjų ribų. Kai įveiki tokius kūrinius, ir pats savimi didžiuojiesi, ir kiti tavimi džiaugiasi. Tai duoda labai daug patirties. Vis dėlto, kad ir kaip gerai pasirengčiau, niekada nesijaučiu visiškai gerai. Taigi toks perfekcionizmas – ir žalojantis, ir apdovanojantis.
Šiandien didžiausiuose Europos teatruose pianisto koncertmeisterio profesija itin vertinama. Ar jaučiate tai Lietuvoje?
Jeigu dainininkas į repeticiją atėjo gerai pasirengęs, visi sako: „Koks puikus vokalistas, kaip gerai dainuoja, koks gražus balsas.“ Jeigu vokalistas klysta, tada pirmas kylantis klausimas: „O su kuo jūs partiją rengėte?“ Žinoma, čia tik humoro intarpėlis – tai nėra absoliuti tiesa.
Manau, mūsų profesiją ypač vertina patys solistai. Jei dirigentas pagiria juos už gerą darbą, visada sulaukiu nuoširdžios padėkos. Žinoma, tai įvertinimas darbinėje terpėje, ne
visuomenėje. Pianistas teatre atlieka pilkojo kardinolo vaidmenį, apie kurį visuomenėje nedaug kas žino. Spėju, kad ir užsienyje padėtis panaši – pianistas labiausiai vertinamas savame rate. Žmonės domisi atlikėjais, eina į jų pasirodymus, jiems nerūpi, kas pastariesiems padėjo pasirengti scenai.
Nelaikau to blogiu, niekada apie tai ir nemąstau, nesiekiu visuotinio pripažinimo. Be abejo, malonu, kai kas nors įvertina, padėkoja, gražų žodį pasako. Visada siekiu profesionalumo ir tai, ką darau, padaryti geriausiai.
Teatre pianistas dirba užkulisiuose. Kokios paslaptys niekada neišeina į rampos šviesą?
Visos dramos! Natūralu, kad teatro solistai kartais patiria įvairių nuoskaudų: kas nors negavo labai trokšto vaidmens, kam nors nepasisekė repeticijoje ar scenoje... Tad pianistui dažnai tenka pabūti ir psichologu: palaikyti, užjausti, suprasti, pamėginti pateikti kitokį požiūrį į situaciją, įtikinti, kad galbūt neverta jaustis tokiam nuskriaustam.
Be abejo, užkulisiuose lieka didelis ir sunkus darbas, kurio nemato žiūrovai. Artistai niekada nėra garantuoti, kad scenoje parodys patį geriausią rezultatą. Juk visi esame žmonės, ir vieną dieną, rodos, viskas eina kaip iš pypkės, o kitą dieną gali būti neišsimiegojęs, peršalęs, bet pasirinkimo neturi – privalai eiti į sceną. Ir nesvarbu, kaip atlikėjui tą dieną pasisekė, jis pasirodė geriausiai, kaip galėjo.
Šių metų birželį Lietuvos žiūrovus ir teatro kritikus sužavėjo choreografo Angelino Preljocajo baletas Parkas, kurio premjeroje pianisto vaidmuo įgijo naujų spalvų: kaip muzikinis spektaklio pamatas nuskamba ir Jūsų interpretuojamos W. A. Mozarto koncertų fortepijonui antrosios dalys. Ką patyrėte statant šį spektaklį?
Pradėti norėčiau nuo darbo balete specifikos. Operoje muzikinė dramaturgija, tempai iš esmės priklauso nuo dirigento, ieškoma kompromiso su solistais, galutinė interpretacija būna gana išdiskutuota. Nenorėčiau mesti akmens į baleto daržą, bet čia tempas ir interpretacija ne visada priklauso nuo atlikėjo.
Dažnai choreografai turi viziją, kurios neįmanoma įgyvendinti kūrinį atliekant įprastu tempu, – tam būtina kūrinį sulėtinti ar pagreitinti. O juk ir šokėjų visokių yra: vienam tam tikri judesiai sekasi lengviau, o kito galbūt kitokia fiziologija ir muzika jam turi būti šiek
tiek lėtesnė, kad galėtų įgyvendinti tą pačią choreografiją. Dirbti balete man irgi įdomu, nors kartais ir labai sunku, nes kūrinio interpretacija priklauso ir nuo šokėjo.
Tas pat pasakytina ir apie Parką: tradiciškai visos trys W. A. Mozarto koncertų fortepijonui dalys atliekamos greičiau, negu girdėti Parko pastatyme. Pianistui tai tikrai nemažas iššūkis: groti lėtą muziką jau ir taip gana sunku, o norint atlikti ją dar gerokai lėčiau reikia stengtis pačiam neuždusti. Balete labai svarbus kūrinio tempas, bet dar svarbiau – kad muzikantai
grotų muziką, ne natas. Muzika baleto artistus įkvepia, ją pajautę, šokėjai patiria emocinį postūmį – jiems lengviau atlikti choreografiją.
Kaip mezgėsi kūrybinis ryšys tarp Jūsų ir baleto artistų?
Prisipažinsiu, nėjau į repeticijas žiūrėti, kaip artistai šoka, kad pats matyčiau judesį ir galėčiau geriau suprasti. Bet tuos namų darbus buvo atlikęs fantastinis dirigentas Yannis Pouspourikas, už kurį dėkoju teatrui: jis labai įsigilino į tai, kaip judesys dera su muzika. Man
Su baleto Parkas muzikos vadovu ir dirigentu Yannis Pouspourikas
Su tenoru Edgaru Montvidu. Renaldo Malycho nuotrauka
buvo įdomu stebėti, kaip jis supranta choreografiją. Tai pirmas atvejis, kai ne choreografas prieidavo prie dirigento, bet pats dirigentas sustabdydavo orkestrą ir šokėjams sakydavo: „Jūs šokate ne sykiu su muzika.“ Mano ir baleto artistų sąveika turbūt įvyko vėliau per repeticijas. Buvo svarbu išgirsti, kaip šokėjai jautėsi, juos išklausydavau.
Kiek pats esate susigyvenęs su W. A. Mozarto muzika?
Nėra muzikos, kuri nebūtų artima. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kažko nesuprantu, kažkas toje muzikoje keista, galbūt reikia tiesiog sukąsti dantis ir išmokti... Bet kaskart ilgainiui su tokiu kūriniu susigyveni, pamatai jame vis daugiau, kūrinys tampa artimas ir gražus, norisi dar daugiau grožio jame atrasti. Šiuo atveju taip ir atsitiko: pradžioje tempai atrodė lyg ir per lėti, bet kai susigyvenau su tuo, net negalėčiau šios muzikos įsivaizduoti kitaip – dabar man ji graži tokia, kokia tapo mano, dirigento ir baleto solistų dėka. Kartais muzikuodamas draugų rate ir grodamas fantastinę Mozarto 23-iojo koncerto fortepijonui antrąją dalį sulaukdavau klausimo, kodėl groju taip lėtai. Ir tik tada suvokiau, kaip stipriai esu susigyvenęs su tuo lėtu tempu ir kad kitaip jau nebeįsivaizduoju šio kūrinio.
Kokias Jūsų paties emocijas suvirpino šis spektaklis?
Jau ne pirmą kartą buvo statomas baletas pagal W. A. Mozarto muziką. Repertuare turime ir Užburtas akis, ir Parką. Iš pirmo žvilgsnio neįsivaizduoju šokio pagal Mozartą – jo muzika lyg ir ne baletui parašyta, atrodo, kad nesuderės...
Mane ypač žavi choreografų kūrybiškumas bet kokią muziką paversti kūno išraiška. Įstrigo režisieriaus Roberto Wilsono, kuris šiuo metu kaip tik yra atvykęs į režisūrines operos Turandot repeticijas, mintis: „Muziką girdime ne tik ausimis, bet ir kūnu, ir jis visada muziką atspindi.“ Taigi ir šokti galima pagal kiekvieną muziką, net ir Mozarto.
Kas teikia daugiausia džiaugsmo: darbas su solistais rengiant spektaklius, buvimas orkestro dalimi ar didžioji scena?
Daugiausia pasitenkinimo – nesvarbu, ar didžiojoje scenoje, ar kokiame nors mažame kambarėlyje repetuojant, ar orkestro ložėje, –suteikia žmonės, su kuriais dirbi, – aukščiausios klasės muzikantai, į kuriuos gali kreiptis
draugiško patarimo. Nepaprastai džiaugiuosi, kad orkestre groja tokie artistai kaip Bernardas Petrauskas, Kostas Tumosa ir kiti, – man visada svarbi jų nuomonė, galimybė tobulėti dirbant kartu. Lygiai tas pat ir su dainininkais – kaskart vieni iš kitų mokomės.
Daugelis teatralų kalba apie stebuklingą teatro magiją. Ką teatras reiškia Jums kaip žmogui ir šios srities profesionalui?
Pirmiausia tai vieta, kur galiu užsiimti ir džiaugtis veikla, kurią myliu, dėl kurios tiek stengiausi. Teatras visomis prasmėmis suteikia tam pačias plačiausias galimybes. Kartu teatras suteikia nerutiniškos rutinos. Juk net ir tas pats kūrinys suskamba vis kitaip, supa vis kiti žmonės. Taigi kelias, kuriuo kasdien einu, gana nenuspėjamas.
Keletą metų sezono pabaigoje pasijusdavau pavargęs. Supratau, kad kartu su didele meile profesijai turi ateiti ir didelė atsakomybė išmokti savimi pasirūpinti ir pailsėti, nes kai savo darbą taip myli nepaisydamas laiko, per vėlai supranti, kad jau esi pervargęs.
O teatro magija – tai tiesiog begalinis džiaugsmas užsiimti savo veikla. Čionai atėjau ne dėl paties teatro, bet dėl galimybės džiaugtis muzika. Gal tai kiek savanaudiška, bet juk visi mes kažkiek to savyje turime: su artimais žmonėmis būname todėl, kad su jais gera. Lygiai taip ir teatre – man gera čia būti.
Kokiais dar muzikiniais įvykiais gyvenate šiuo metu?
Šiuo metu esu Mastrichte, Opera Zuid teatre, kur statoma Bélos Bartóko opera Hercogo Mėlynbarzdžio pilis. Šiandien vyko pirmosios muzikinės repeticijos su puikiais muzikantais, vietiniais olandų solistais ir britų dirigentu Duncanu Wardu. Tai ir vėl nauja patirtis: regis, esi puikiai pasirengęs, susipažinęs su šia opera (ji jau pastatyta ir mūsų teatre), bet atvyksti į nežinomybę, staiga pasijauti silpnas ir tik po dienos pamatai, kad viskas gerai, ir tiesiog imi džiaugtis procesu.
Dabar man toks helovyninis laikotarpis: praeitą savaitę dalyvavau D. Ibelhauptaitės režisuojamos operos Salomėja repeticijose su A. Grigorian ir padėjau jos Salomėjai nukirsti Johananui galvą, o šią savaitę jau esu Hercogo Mėlynbarzdžio pilies repeticijose ir padedu Mėlynbarzdžiui žudyti septynias žmonas! n
Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, 1987-aisiais, atsisveikinusi su scena, dar po dešimtmečio suvirš – su pedagogės darbu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o 2005-aisiais – ir savo pačios įkurtame Baleto institute, pastaruoju metu baleto solistė Leokadija Aškelovičiūtė (1939–2024) retai kada buvo matoma viešumoje. Abu su vyru Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Sauliumi Razma įsikūrė užmiestyje, gamtos prieglobstyje, o jam prieš keletą metų mirus liko su sūnaus šeima ir savo prisiminimais. Tačiau žinia apie L. Aškelovičiūtės mirtį palietė daugelį tų, kuriems baleto menas brangus ir reikalingas.
Mažėja mačiusiųjų L. Aškelovičiūtę scenoje, ypač tokių, kurie liudijo jos ryškų debiutą 1959 m. balete Miegančioji gražuolė, dar senuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose. Bet ir tos kelios dokumentinėje kino juostoje
įamžintos debiuto minutės neleidžia suabejoti, kad tas vakaras buvo ypatingas ir balerinai, ir žiūrovams, kad jis atvėrė kelią į šokio pasaulį kūrybingai ir stipriai asmenybei, žinančiai ką ir mokančiai, kaip šokiu papasakoti apie save, savo viltis, ilgesį, liūdesį, atradimus ir praradimus – papasakoti taip, kad muzikos ir šokio dermė sujaudintų, sugraudintų, pradžiugintų, įsimintų, įkvėptų.
Dar 1950 m. palydėta baleto keliu ryškių Lietuvos baleto asmenybių – Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės, Genovaitės Sabaliauskaitės, Henriko Kunavičiaus, su klasikinio baleto meistrų tuometiniame Leningrade nugludintais judesiais, pozomis, įgimto talento ir artistiškumo įkvėptomis išraiškomis ir žvilgsniais, L. Aškelovičiūtė beveik tris dešimtmečius kūrė Lietuvos baleto istoriją – kartu su partneriais, kitais baleto artistais pasakojo dramatiškas ir liūdnas, ilgesingas ir šmaikščias istorijas. Šokiu ir jausmu kūrė grožį ir šviesą. Silvija ir Svanilda, Esmeralda ir Smeraldina, Odeta ir Odilija, Medora ir Žizel, Kitrė ir Džuljeta, Jūratė ir Giedrė, Drebulytė scenoje ir Eglė vieninteliame lietuviškame filme-balete Eglė žalčių karalienė. Tai dar vienas dokumentas, įtikinamai saugantis jos šokio muzikalumą, sklandumą, kantileną, artistiškumą.
Spalio 2 d. atsisveikinant su balerina liūdesį malšino žinojimas, kad jos šokio sukurtas grožis ir šviesa liko šeimos, artimųjų širdyse, žiūrovų ir visų ją pažinojusiųjų atmintyje, Lietuvos baleto istorijoje, kuriai Leokadija Aškelovičiūtė dovanojo didžiąją dalį savo gyvenimo. n
Helmutas Šabasevičius
Odeta balete Gulbių ežeras
Operos solistė
Birutė Almonaitytė: „Atiduota tiek daug“
„Gyvenimas, netekęs dainų, arijų, romansų, liktų tarsi nušalęs sodas, iš kurio išskrido visi paukščiai...“ [1]
Birutė Almonaitytė
Rūta Gaidamavičiūtė
Ne kiekviena dainininkė operos scenoje dainuoja daugiau kaip keturiasdešimt metų ir yra parengusi „keturiasdešimt su uodegyte“ operos vaidmenų. Kiekvienas jų yra atsiliepęs tūkstančių žiūrovų širdyse. Su kiekvienu dirbta, ieškota, į kiekvieną sudėtas visas pasirengimas ir gyvenimo patirtis.
Birutės Almonaitytės-Eidukienės (1934 12 20 Būbleliuose Šakių r.–2004 02 05 Vilniuje) devyniasdešimtmetį minėdami jau be jos pačios, galime aiškiau matyti nueitą kelią. Šviesios vaikystės spalvos augant tarp trijų brolių turtingame Suvalkijos krašte Gudaičių kaime, puikioje sodyboje, greitai virto benamyste, bėgimu nuo tremties, artimųjų areštais, netektimi ir ankstyvu suvokimu, kad į gyvenimą kabintis teks per daugelį kliūčių. Tai, kas turėjo teikti užuovėją, tapo išbandymų priežastimi. Toks grūdinimas išugdė nepasiduodantį, sunkumų nebijantį charakterį. Likimo rankos
planuoti netikėtumai lėmė, kad būsima solistė pradėjo dainuoti Kauno profsąjungų rūmų vokalistų būrelyje. Čia, pastabaus vadovo, buvusio dainininko Juozo Katelės įkalbėta ir atvesta į J. Gruodžio muzikos mokyklą, stojo į profesionalės kelią. Netiesiogiai į jį buvo palydėta ir anksti mirusio tėvelio, kuris vadovavo Gudaičių apylinkės chorui, repetavusiam jų pačių namuose, rengė čia ir vaidinimus.
Nepriimta į Lietuvos konservatoriją, bet įstojusi į Maskvos, tarsi atitolo nuo buvusio slapstymosi laikotarpio. Čia, garsios pedagogės prof. Viktorijos Roždestvenskajos, kilusios iš Pavolgio vokiečių, globojama, įgijo profesijos pagrindus. Dainininkė vertino ne tik muzikos žinias, bet ir suteiktus kvėpavimo įgūdžius, puikiai išlygintus registrus. Na, ir turtingas koncertinis gyvenimas buvo kaip antras universitetas.
Aukščiausiais įvertinimais baigusi mokslus, grįžo į Lietuvą ir greitai buvo priimta į Operos teatrą. Čia debiutavo tuo pačiu Olgos vaidmeniu Piotro Čaikovskio Eugenijuje Onegine, kurį buvo parengusi prieš studijas pusę metų dirbdama Kauno muzikiniame teatre ir su kuriuo debiutavo konservatorijos Operos studijoje. Toliau ėjo visos pagrindinės mecosoprano partijos: Flora (Giuseppe’s Verdi Traviata), Polina (P. Čaikovskio Pikų dama), Karmen (Georges’o Bizet Karmen), Alisa (Gaetano Donizetti Liučija di Lamermur), Angelas (Antono Rubinšteino Demonas), Amneris (G. Verdi Aida), Mirta (Vytauto Klovos Pilėnai), Bušė (Eduardo Balsio Kelionė į Tilžę), Emilija (G. Verdi Otelas),
Marcelina (Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybos), Azučena (G. Verdi Trubadūras), Čipra (Johanno Strausso Čigonų baronas).
Virgilijus Noreika, pažinojęs teatrą ir iš vadovo, ir iš dainininko pozicijų, negailėjo kolegei superliatyvų: „B. Almonaitytė, muzikali, artistiška, visuomet stabiliai dainuojanti bei vaidinanti savo vaidmenis, yra puiki, labai profesionali, patikima partnerė. Niekuomet nepamatysi jos nenusiteikusios, bent kiek išsiblaškiusios. Ji visuomet „yra vaidmenyje“. Dainuoja labai tiksliai, niekuomet neklysta. Partnerio klaidos jos iš vėžių neišmuš ir prireikus partneris gali į ją „atsiremti“.“ [2]
B. Almonaitytė dainavo auksiniu mecosopranams laikotarpiu. Tuo metu šalia buvo Nijolė Ambrazaitytė, Irena Jasiūnaitė, Marija Aleškevičiūtė, vėliau prisidėjo Aušra Stasiūnaitė, Vitalija Šiškaitė. Konkurenciją menininkai jaučia visais laikais. Išskirtinė Birutės savybė buvo profesionalumas. Ji lengvai mokėsi partijas, visada būdavo pasiruošusi. Rimas Geniušas yra išsitaręs: „Dirbti su ja dirigentui – vienas malonumas: išsilavinusi, gero skonio muzikė, ji tiksliai jaučia ansamblį, greit suvokia dainuojamo vaidmens esmę, pati randa ir pateikia daug spalvų.“ [3] Be visų profesinių privalumų turėjo artistei būtiną puikią išvaizdą, legendines kasas. Nors režisierė Vlada Mikštaitė pabrėžė, kad dainininkė „niekada negalvojo, kaip aš čia atrodysiu (ar gražiai?), jai terūpėjo, kodėl taip ar kitaip. Birutės svarbiausia, ypač brangintina savybė – poreikis prisikasti prie pačios vaidmens esmės. Be galo darbšti, valinga, ieškanti, ji vadovaujasi protu, siekia iki
Eboli op. Don Karlas
Amneris op. Aida
galo perprasti, „suvirškinti“ visas personažo savybes, režisieriaus nurodymus, patarimus, reikalavimus, pageidavimus. Niekuomet nėra jų išklausiusi abejingai.“ [4]
Dėl visų šių savybių B. Almonaitytė greta operos buvo kviečiama dainuoti didžiųjų koncertinių žanrų kūrinius. Tai Johanno Sebastiano Bacho Magnificat, Mišios h-moll, Pasija pagal Matą, Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija, W. A. Mozarto Missa brevis D-dur, Requiem, Giovanni Battistos Pergolesi Salve Regina, Stabat Mater, Alessandro Scarlatti Stabat Mater, G. Verdi Requiem ir kt.
Laimei, prof. Jonas Bruveris, išsamiai domėjęsis Lietuvos opera, nemažai dėmesio skyrė B. Almonaitytės talentui, yra kalbinęs dainininkę ir užfiksavęs visus svarbiausius jos gyvenimo ir profesijos vingius, požiūrį į pašaukimą, surinkęs vaidmenų, koncertinio repertuaro, diskografijos ir radijo įrašų duomenis. Kaip puikiai Birutė buvo pasirengusi savo profesijai, liudija ir jos atsakymai. Vaidmuo matomas savo raidos perspektyvoje ir kartu visos operos kontekste. Dainininkė puikiausiai galėjo pagrįsti, ką ir kodėl kūrinyje akcentavo. B. Almonaitytė yra sakiusi, jog „yra viena – taisyklingo dainavimo – mokykla. Aš buvau mokoma garsą formuoti arti. Taip formuojamas garsas geriau sklinda, užpildo erdvę, o giluminis už kelių metrų pradeda gesti. Mano profesorė ypač daug dėmesio skyrė registrų išlyginimui, kad per visą diapazoną balsas skambėtų vienodai, sunertas ant „vienos linijos“, būtų lyg kokia ištempta styga. Tą padaryti mecosopranams ypač sunku; žemesnis balsas apima daugiau krūtininio registro, ir pereinant į mediumą išlaikyti skambesio lygumą, išvengti jo „duobių“ yra sunkiau negu sopranams.“ [5] Vytautas Viržonis yra pastebėjęs: „Kai reikėdavo natūralumo, žmogiškos šilumos, Birutė mokėjo jautriai atskleisti šias savybes.“ [6]
Greta spektaklių dainininkė daug koncertavo, darė radijo įrašus. Ilgalaikė partnerystė su pianiste Gražina Ručyte leido panirti ne tik į dainininkams artimą romantikų repertuarą, bet ir dainuoti XX a. muziką: Manuelį de Fallą, Richardą Straussą, Claude’ą Debussy, Arthurą Honeggerą, Fransisą Poulencą... „Tačiau, gink Dieve, kamerinis dainavimas nėra koks nors „palengvintas“, paprastesnis dainavimas. Ir kamerinėje muzikoje yra tas pats, kas ir operoje, – lyrika, dramatizmas, tragika, šviesios ir pakilios būsenos; ir ją atliekant reikia be galo daug spalvų, reikia apgalvoti kiekvieną niuansą. Tiktai dainoje ar dainose tie dvasiniai turiniai formuojami kitaip.“ [7] n
Katinas op. Batuotas katinas
B. Almonaitytės gyventu laiku labiau buvo vertinamas naujų lietuvių kompozitorių kūrinių atlikimas, ir šią misiją ji vykdė tikrai atsidėjusi. Dainuota dauguma sukurtų naujų kūrinių. Jai rašė Justinas Bašinskas, Vytautas Jurgutis, Antanas Račiūnas, ji atliko Balio Dvariono, Konstancijos Brundzaitės, Vytauto Kairiūkščio, Jono Nabažo, Juozo Naujalio, Algimanto Raudonikio ir daugelio kitų muziką. Retas dainininkas pasisako už tai, kad reikia statyti daugiau lietuviškų operų. Jose B. Almonaitytė yra sukūrusi įsimintinų vaidmenų. Ji buvo Akla baudžiauninkė A. Račiūno Saulės mieste, Motina V. Klovos Dviejuose kalavijuose ir Vytauto Laurušo Paklydusiuose paukščiuose, Vidūno sesuo Vytauto Paltanavičiaus Kryžkelėje, Ana Regina Algimanto Bražinsko Kristijone
Pagrindinė kamerinių koncertų partnerė G. Ručytė buvo tikrai kvalifikuota pagalbininkė įgyvendinant ne vieną naują kūrinį. Pianistė pabrėžė, kad „su ja mokytis muzikinio teksto niekada nereikėdavo – ne tas lygis, visas dėmesys interpretacijai. Birutės profesinės garbės, menininko atsakomybės suvokimas, jos darbštumas yra fantastiškas. Ji visuomet žinojo, ko nori, ir mokėjo tai pasiekti.“ [8]
Vyresnioji kolegė I. Jasiūnaitė apžvelgdama Birutės veiklą kalbėjo: „Birutės Olga buvo
tikra Olga, visapusiška. Dievo duotas įvaizdis, žaisminga. [...] o vėliau – visai skirtingo plano Popova W. Waltono Meškoje. Šį spektaklį jau naujajame teatre statė Vlada Mikštaitė. Jame Birutė pasirodė visai kitokia nei iki tol: ji atsiskleidė kaip dramatiška aktorė, o jos vokalas pasižymėjo ryškiais kontrastais. Aktoriniu aspektu tai – vienas stipriausių jos vaidmenų, ryškiausias kitų apsuptyje. Dažniausiai ji būdavo santūri, susilaikydavo nuo temperamento proveržių, daugiau dėmesio skirdavo vokalo kokybei, o Mikštaitė iš jos „ištraukė“ nebūdingų savybių.“ [9]
Kitai kolegei, Reginai Tumalevičiūtei, imponavo, kad Birutė „mėgdavo pasirinkti gerus kūrinius, pati ieškodavo repertuaro. Tuomet neleisdavo dainuoti originalo kalba, reikėdavo vertimo. Ji turėdavo gerų, vertingų kūrinių. Pirmiausia pati muzikiniu požiūriu viską padaro, o tada ateina repetuot su koncertmeisteriu. [...] Ji rengdavo rečitalius, kaip ir Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava.“ [10]
Operos entuziastei Jūratei Vyliūtei įsiminė „Anos Reginos vaidmuo Bražinsko operoje Kristijonas, Akloji baudžiauninkė Antano Račiūno Saulės mieste, Ievutė Balio Dvariono Dalioje, o ypač Charlotės vaidmuo Massenet Wertheryje, nebloga buvo ir Končakovna
Aleksandro Borodino Kunigaikštyje Igoryje. Ji atsiskleidė atlikdama stambių kūrinių partijas (J. S. Bacho ir kitų). Iš vaikų operų, mano manymu, ji buvo labai gera Gaižausko Buratino Lapė – ir vaidindavo gerai, ir dainuodavo.“ [11]
Birutė buvo iš tų žmonių, kuriems svarbūs tautos, Nepriklausomybės idealai, kurie tarp savo mokytojų turėjo tarpukario Lietuvos išugdytų asmenybių. Gaila, kad pati vokalo paslaptimis pradėjo dalytis palyginti vėlai, jau baigusi solinę karjerą, Liepaičių muzikos mokykloje. Jos įkūrėjas Petras Vailionis prisiminė: „Nors iki tol nebuvo dirbusi pedagoginio darbo, mokėdavo prognozuoti, turėjo profesinę nuojautą. Iš vaiko balso, kitų jo ypatybių visumos matydavo galimą jo raidos kelią. Merginų, išėjusių jos ketverių metų kursą, balsas jau būdavo profesionaliai suformuotas.“ [12] Iki šiol mokykloje rengiamas jos vardo vaikų ir jaunimo solinio dainavimo festivalis. Tam tikra prasme pedagogines žinias ji taikė ir dirbdama teatre, patardama jauniesiems kolegoms. Štai Algirdas Janutas pasakoja: „Buvo nuoširdi ir labai globodavo jaunus atlikėjus – ir paklausydavo, ir patarimų duodavo.
Kaip ir V. Mikštaitė, buvo tikras scenos žmogus, visada dalyvaudavo rengiant vaidmenis. Ir diskusijas prisimenu, teiraudavosi, o kodėl tu tą sakinį taip perskaitei?“ [13] Dėkingas jai buvo ir Vytautas Bakula: „Jei apie talentingą dainininką gali pasakyti, kad jis dar ir geras žmogus, tuomet esi tikras, kad su juo, geranorišku partneriu scenoje, bendravimas nenutrūks ir po spektaklio.“ [14] Puiku, kad norintieji prisiminti Birutę Almonaitytę gali ne tik pasiklausyti jos įrašų, sukauptų aštuoniose plokštelėse ir radijo archyvuose, bet ir pažiūrėti 1984 m. sukurtą Lietuvos televizijos filmą Variacijos portreto tema. n
[1] Su Birute Almonaityte. Dainininkės gyvenimas, kūryba, mintys, kolegų ir artimųjų prisiminimai, sud. Jonas Bruveris ir Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius: Petro ofsetas, 2014.
[2] Ten pat, p. 135–136.
[3] Ten pat, p. 127.
[4] Ten pat, p. 130.
[5] Ten pat, p. 112.
[6] Ten pat, p. 207.
[7] Ten pat, p. 103.
[8] Ten pat, p. 131.
[9] Ten pat, p. 175
[10] Ten pat, p. 188–189.
[11] Ten pat, p. 191.
[12] Ten pat, p. 199.
[13] Ten pat, p. 166.
[14] Ten pat, p. 137.
Su ansambliu Armonika
Agnė Zėringytė
Parodyti teatro pasaulį pro rakto skylutę
„O kiek šiame teatre yra durų?“ – tai klausimas, iš pradžių išmušdavęs mane iš vėžių, o dabar priverčiantis vien šyptelėti. Teatro gido kasdienybė tokia, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia, o kiekviena ekskursija, panašiai kaip ir spektaklis, niekada nebūna tokia pat kaip vakar. Trumpai apie teatro gido profesiją ir kuo ji svarbi.
Vis per tą smalsumą...
Pradėkime nuo pačios pradžios. Žmonės dažnai manęs teiraujasi, gal aš kokia šokėja ar dainininkė, bet atsakau, kad nei ta, nei ana. Žinoma, jaučiuosi pamaloninta išgirdusi tokį klausimą, bet gyvenimas man nelėmė stovėti scenoje. Jis susiklostė taip, kad dažniausiai lūkuriuoju greta scenos.
Mano darbas teatre prasidėjo nuo rūbinės, o pirmyn visada vedė smalsumas. Kaip tik dėl to kas vakarą stengdavausi bent trumpam užsukti į užkulisius, kad bent akies krašteliu žvilgtelėčiau į konstrukcijas, dekoracijas, kostiumus ir pačius artistus. Ypač vykstant baleto spektakliui dažnai pastoviniuodavau spektaklio vadovui už nugaros, kad pamatyčiau, ką jis ten tokio veikia. Paklausti atrodė nejauku – juk žmogus rimtai dirba. O kas aš tokia, kad jam trukdyčiau?
Su kolegomis dažnai įkišdavome nosį ir ten, kur mums ne vieta ir kur niekas mūsų nekvietė. Taip ir teatro garažas buvo aplankytas, kad ir naktį. O kartą atsidūrėme tokioje tamsioje erdvėje su daugybe vamzdžių, iš kurios niekaip nepavyko išeiti. Kol plėšėmės ieškodami durų, Žiūrovų aptarnavimo tarnyboje trūko penkių darbuotojų. Apdulkėję, bet sveiki, šiaip ne taip išlindome, bet jei dabar reikėtų surasti vietą, kur tada buvome nuklydę, veikiausiai nepavyktų.
Legendiniai LNOBT šviestuvai
Smalsumas ir toliau nedavė ramybės. Tuo metu man ypač rūpėjo, kiek sveria Spragtuke šokančio jaučio galva. Nesiliovėme su kolegomis šia tema diskutuoti, kol galiausiai, šiaip ne taip įsidrąsinę, vieno iš šokėjų paklausėme.
Viena iš teatro gido darbo varomųjų jėgų – nepaliaujamas noras sužinoti ką nors nauja. Įvairių teatro padalinių atstovai nuolat padeda gidams atnaujinti informaciją arba patys papasakoja ekskursijų dalyviams apie naudojamą techniką ar tuo metu vykdomą projektą. Visi LNOBT darbuotojai noriai dalijasi patirtimi bendram labui – suteikti teatro lankytojams naujų žinių.
Pro uždangos kraštelį
žvilgtelėti į kitus Europos teatrus
Edukacijos teatruose svarbios ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Didieji Europos teatrai nuolat kviečia užeiti ne tik spektaklių vakarais. Populiaru apsilankyti teatre ir dieną, ypač jei šalyje vieši tik trumpai, o vakarinių spektaklių bilietai jau išpirkti.
Garsioji Milano La Scala ir Venecijos opera, vieni didžiausių Italijos teatrų, visus besidominčius kviečia užsukti į savo muziejų – jį galima lankyti kasdien, nesvarbu, koks metų laikas, sezonas ar rodomas spektaklis.
Ne tik spektakliai žmones lavina, bet ir ekskursijos – jos supažindina su nematomąja teatro puse. Keltuvai, prožektoriai, liftai, požeminiai aukštai, repeticijų salės – visa tai išvysti siūlo iš esmės visi didieji Europos teatrai. Juose apsilankiusi, stengiuosi susipažinti
Švedijos karališkoji opera
Vengrijos valstybinis operos teatras
su edukacinėmis programomis, kad tai, ką sužinojau, panaudočiau ir LNOBT.
Štai Vengrijos valstybinis operos teatras lankytojams siūlo ne tik ekskursiją – jos pabaigoje ant laiptų susibūrusių ekskursantų laukia operos dainininkų parengtas dešimties minučių trukmės pasirodymas. Kadangi šis teatras didelis, vienu metu skirtingais maršrutais galima leisti net keturias žmonių grupes, taigi susidomėjusiųjų srautas išties nemenkas.
Švedijos karališkoji opera kol kas tenkinasi išsamia ekskursija (anglų arba švedų kalba) po šį vieną svarbiausių šalies teatrų. Visur gausu savų legendų ir tradicijų, o štai šiame teatre įvyko skaudi drama: vienoje iš patalpų (ją pavyko išsaugoti net per renovaciją) buvo nužudytas vienas iš šalies valdovų. Taigi papasakoti tikrai yra ką!
Itin plačią edukacijų programą siūlo Londono karališkoji opera: atskirais mėnesiais čia vyksta skirtingi turai. Vieni supažindina su kostiumais, kiti – su teatro istorija, treti skirti
konkretiems spektakliams. Ko gero, pati britiškiausia šio teatro ekskursija yra popietė su arbata, pasakojanti apie vieną žinomiausių baletų – Piotro Čaikovskio Gulbių ežerą
Ko dar nežinote apie Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą?
Ekskursijų po teatrą metu žmonės vis dar nepaliauja stebėtis. Jiems atrodo, kad spektakliai atsiranda tarsi savaime: dekoracijos pačios atsiduria scenoje, šviesos įsijungia ir t. t. Iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Edukacijos suteikia retą progą pamatyti teatrą tokį, koks jis yra iš tikrųjų: be vienos dalies, čia negali egzistuoti ir kita.
Ekskursijos po teatrą skirtos tiek mažiems, tiek dideliems. Jos pasakoja apie tuos, kurie čia gyveno, gyvena arba dar tik ruošiasi gyventi. Mūsų visų likimai susipynę teatro erdvėse, jo raudonų plytų sienos mena įvairias istorijas. Teatro pastatas nuostabus tuo, kad jame gyva atmintis, o istorijos ir žinios perduodamos iš kartos į kartą. Vienos iš jų džiaugsmingos, kitos liūdnos, pasakojančios apie tuos, kurių likimas pasisuko tragiška linkme.
Teatro žmonės dirba kasdienį darbą ar mokosi naujų dalykų: vieni laiką leidžia repeticijų salėse, kiti darbuojasi su medžiagomis, su dažais ar sudėtingomis konstrukcijomis.
Kokių specifinių profesijų yra teatre? Kas gali išlieti nosį? Ar teatras turi kaminą, o gal – baseiną? Kur sėdi šokėjai? Kiek sveria sunkiausia suknelė ir kokiame spektaklyje galima ją pamatyti? Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų atsako mūsų teatro gidai.
Norime supažindinti su teatru kuo daugiau žmonių. Anksčiau ekskursijas galėjo užsisakyti tik atskiros grupės, o pavieniams lankytojams jų kaina buvo per didelė. Šiuo metu stengiamės į tai atsižvelgti ir rengiame plačią turų programą, kurioje vietos ras ir darželinukai, ir senjorai. Esant poreikiui, kas antrą šeštadienį vyks ekskursijos, kuriose kiekvienas bilietą įsigijęs žmogus galės kartu su kitais pažinti magišką, o kai kada ir buitišką užkulisinį teatro pasaulį.
Pabaigos žodis
Man nuolat rūpi parodyti lankytojams teatrą tokį, kokį jį matau kasdien. Teatrą, kuris tapo mano namais, mano darboviete, kur pro užuolaidos kraštelį galiu stebėti spektaklius, teatrą, kuris užaugino mane kaip asmenybę. Parodyti kitiems tai, kam jaučiu didžiulę pagarbą, dėkingumą ir meilę. n
Mecenatas
Bilietus platina
Sausio 5 d. 19 val. Trijų Karalių dovanos. „Musica humana“, Virginijus Barkauskas, Robertas Beinaris
Sausio 25 d. 19 val. Orkestras iš arti. LNSO, Modestas Pitrėnas
Sausio 11 d. 19 val. Stabat Mater. LKO, choras „Vilnius“, Robertas Šervenikas
Vasario 8 d. 19 val. Čiurlionio kodas I. LNSO, Kauno valstybinis choras, Robertas Šervenikas, Philippe Graffin
Sausio 18 d. 19 val. Mozarto epocha ir XXI amžius
Vasario 16 d. 19 val. Dedikacija Lietuvai. LNSO, choras „Vilnius“, Modestas Pitrėnas, Lukas Geniušas
Vasario 19 d. 19 val. Scenoje – J. Heifetzo konkurso nugalėtojai Dmytro Udovychenko, Javier Comesaña Barrera ir pianistas Lukas Geniušas
Vasario 21 d. 19 val. | Vasario 22 d. 17 val. VII Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso finalas
Kovo 1 d. 19 val. Muzikiniai tiltai tarp Rytų ir Vakarų. LKO, Murat Cem Orhan, Çağatay Akyol
www.norfa.lt
SEZONO GENERALINIS RĖMĖJAS
RĖMĖJAI
INFORMACINIAI RĖMĖJAI
KLAUSIMAI:
1.Kur buvo LOBT‘o pradžia?
2. Čio-Čio-San tarnaitė D. Pučinio operoje.
3. R. Rodžerso miuziklo Muzikos garsai personažas.
4. Operos Edipas autoriaus tautybė.
5. Koks tikrasis Fidelijaus vardas L.van Bethoveno operoje?
6. Pianistas kavinėse, restoranuose.
7. Lizos sužadėtinis Pikų damoje
8. Kur įvyko D. Verdžio Aidos premjera?
9. Pagrindinio veikėjo profesija I. Morozovo balete vaikams.
10. J. Štrauso operetė Linksmasis....
11. G. Kuprevičiaus Karalienė
12. Vokalinės melodijos pagražinimas trelėmis, foršlagais ir pan.
13. Dainininkės Prudnikovaitės vardas.
14. Pirmasis operos ar baleto atlikimas.
15. Metru matuojamas dėsningas muzikinių garsų pasikartojimas.
16. B. Kutavičiaus oratorija... medis.
17. B. Gorbulskio operetė... nenori būti Adomu
18. D. Boko miuziklas Smuikininkas ant....
19. Dermė.
Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2025 m. kovo 3 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius
ATSAKYMAI:
1. Maršas 8. Violos 15. Gitara
2. Marti 9. Merūnas 16. Renata
3. Himnai 10. Eboli 17. Pasija
4. Mažasis 11. Antra 18. Alytus
5. Pendereckis 12. Karabos 19. Geiša
6. Polihimnija 13. Italija 20. Staškus
7. Remesa 14. Finalas
IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ:
LA STRADA
Kvietimus į spektaklį laimėjo Erika Masionienė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas
