Ispaniškos muzikos fiesta

įprasta ar jau kiek pabodusi. Žinoma, visi šie dalykai jau neturėtų stebinti artimiau su Ž. Baikštytės kūryba susipažinusių žiūrovų, bet vis tiek buvo malonu pamatyti dar vieną puikų kūrinį. Gohar Mkrtchyan miniatiūra Kelias pagal L. Andriesseno muziką buvo dar vienas saugus sprendimas. Ketvertukas (Anatole Blaineau, Victoras Coffy, Miryam Cruz, Emilija Šumacherytė) žavėjo savo vienas kito pajauta. Choreografė žaidė formomis ir ypač papirko išradingai, įvairiomis figūromis dėliodama šokėjus scenoje. Nesunku buvo pastebėti, kad tai jau trečias panašios tematikos kūrinys tą vakarą. Jau parodytieji Tarp pasirinkimų ir Apie kelią panašiai analizavo sprendimų ir pasirinkimo temą. Ir nors panaši tema nereiškia, kad ir kūriniai bus panašūs, tarp šių kūrinių buvo galima pastebėti daug paralelių. Po G. Mkrtchyan kurto numerio vakarą tęsė Julijos Stankevičiūtės miniatiūra Nurimk, širdie. Tai nuostabus solo pasirodymas. Solistas Zsoltas Vencelis Kovácsas buvo itin išraiškingas ir ekspresyvus. Nors scenoje jis buvo vienas, jo esybė pripildė tuščią erdvę, o pasirodymas neabejotinai prikaustė visus žiūrovus. B. Kutavičiaus muzika iš operos Lokys labai

Nurimk, širdie

Kelias

derėjo prie pasirodymo nuotaikos, tai taip pat buvo pirmas numeris, kuriame opera dainuojama lietuvių kalba. Pasak choreografės, miniatiūra „svarstė dvi žmogaus puses: tą, kuri socialiai prieinama visiems, <...> ir tą, kuri prieinama tik jam pačiam“. Tematika šiek tiek priminė Jozefo K. jausmus balete Procesas: miniatiūros herojus jautėsi stebimas, nervingai judėjo scenoje, buvo įsitempęs, nors šokėjo veidas visą laiką išliko neutralus. Taip buvo kuriamas vidinių išgyvenimų ir viešos jų išraiškos disonansas. Paskutinis vakaro numeris – Charlotte’s Lejeune miniatiūra Vingiuotos mintys pagal Ph. Glasso muziką. Jau nuo pirmų akordų užbūrė miniatiūros muzika. Ph. Glassas – vienas įtakingiausių šiuolaikinių amerikiečių kompozitorių, o opera Einšteinas paplūdimyje yra pirmoji ir ilgiausia jo sukurta opera. Ši miniatiūra – Ch. Lejeune choreografinis debiutas. Atlikėjų Harukos Ohno ir Vilijos Montrimaitės duetas buvo labai plastiškas, dinamiškas. Kaip galima suprasti iš kūrinio aprašymo programėlėje, jo idėją pasufleravo pati muzika: kiekvieno mūsų galvoje kasdien kyla begalė įvairiausių minčių ir idėjų. Kartais jos tvarkingos ir logiškos, o kartais – chaotiškos ir neleidžiančios nurimti. Šis minčių disonansas atsispindėjo tiek muzikoje, tiek šokyje, bet buvo gražu žiūrėti, kaip chaosas tampa tvarka ir vėl virsta chaosu. Manau, šis pasirodymas labai gražiai užbaigė miniatiūrų vakarą. Žiūrovai tikrai buvo išsiilgę šokio, todėl labai smagu buvo grįžti į teatrą. Ir vakaras buvo puikus. Nors kai kurios miniatiūros atrodė suvaržytos muzikinio pasirinkimo, o ir ne visada tikiesi šokiui skirtame vakare išgirsti operinę muziką, buvo gera pamatyti šokėjus ir choreografus savo stichijoje. Tikiuosi, tas pat mūsų laukia ir rudenį. Iki pasimatymo teatre!

Zara – Kamilė Bonte, Siuzana – Evelina Greiciūnaitė, Ela – Indrė Anankaitė

/ Kristupas Antanaitis

Birželio 10–12 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė publiką į karščiu ir aistra žaižaruojančią bei meilės intrigas pinančią operetės Sarsuela premjerą. Tai nėra tipinis mūsų teatro spektaklis, kuriame regime didelį chorą, orkestrą, solistus ar baleto trupę. Visų pirma, spektaklio veiksmas vyksta LNOBT neįprastoje erdvėje – tai avanscena, kitaip tariant, uždengta orkestro ložė. Repeticijų metu ši erdvė teatralams yra puikiai pažįstama, žiūrovai avanscenoje yra matę ne vieną koncertą, bet spektaklis čia rodomas bene pirmą kartą. Jo scenografiją sukūrė Gintarė Jonaitytė, o kostiumus – Ugnė Tamuliūnaitė. Kūrinio veiksmas vyksta Ispanijos provincijoje, ir tai puikiai atskleidė daugybė želdinių bei įspūdinga ispaniškos architektūros nuotrauka. Scenos kairėje regime išraiškingą fontaną, o dešinėje įsikūręs orkestras,

Šeimininkas – Gintaras Liutkevičius

Ela – Indrė Anankaitė, Chosė – Steponas Zonys Zara – Kamilė Bonte

Fabijus – Mickaelis Spadaccini

sudarytas vos iš kelių instrumentų. Premjeroje fortepijonu skambino Lina Giedraitytė, grojo akordeonininkas Tadas Motiečius, gitaristas Martynas Kuliavas, altu ir kontrabosu griežė Ugnė Gaučaitė ir Yuriy Markaryanas, mušamųjų partijas atliko Lukas Budzinauskas ir Ernestas Verba. Gėlių apsuptyje – keli staliukai, aplink kuriuos, tiesą sakant, ir sukasi viso spektaklio veiksmas. Kostiumų autorė U. Tamuliūnaitė atliko savo užduotį taip, lyg pati būtų ką tik grįžusi iš Ispanijos ir Argentinos: suknelės ir kostiumai guli kaip nulieti, beje, yra patogūs ir šokti, nes spektaklyje šokio kaip niekad daug.

Sarsuelos muzikos vadovas ir koncepcijos autorius Vladimiras Prudnikovas yra nemažai gastroliavęs Pietų šalyse, tad puikiai pažįsta ispaniškus ritmus ir temperamentą. Režisūrinius sprendimus padėjo sugalvoti ir spektaklio choreografė Jūratė Sodytė. Ji pasistengė, kad solistai dainuodami dar ir šoktų tango ar flamenką, kas išties daro įspūdį ir atrodo pritrenkiamai. Manoma, kad žodis sarsuela sietinas su Sarsuelos rūmų, kurie buvo Ispanijos karaliaus medžioklės rezidencija, pavadinimu. Kaip tik šiuose rūmuose XVII a. buvo parodytas pirmas vaidinimas, kuris davė pradžią nacionaliniam ispanų muzikos žanrui, derinančiam vokalinius numerius, dialogus ir šokį. Iš augusių aplink rūmus tankių gervuogynų, kurie ispaniškai vadinami zarza, pavadinimo kaip tik ir kilo naujojo žanro

Migelis – Tomas Pavilionis, Siuzana – Evelina Greiciūnaitė

Zaros asistentė – Kamilė Mazrimė, Zara – Kamilė Bonte, Fabijus – Mickaelis Spadaccini

vardas. Sarsuelą galima gretinti su operete, bet ji turi tokių specifinių bruožų kaip ispanų tradicinė muzika ir veiksmo vieta – visuomet Ispanijos provincija. Birželio 10-osios premjeroje scenoje išvydome solistus Indrę Anankaitę (Ela Chapi), Steponą Zonį (Chosė), Tomą Pavilionį (Migelis), Eveliną Greiciūnaitę (Siuzana Barbjeri), Mickaelį Spadaccini (Fabijus), Kamilę Bontè (Zara Breton), mimanso artistę Kamilę Mazrimę (Zaros asistentė) ir aktorių Gintarą Liutkevičių (tavernos šeimininkas). Antrojoje premjeroje scenoje matėme antrąją šio nuotaikingo spektaklio sudėtį: Ievą Juozapaitytę (Ela Chapi), Eugenijų Chrebtovą (Chosė), Karolį Kašiubą (Migelis), Juozą Janužą (Fabijus), Eglę Stundžiaitę (Zara Breton).

Pirmosios premjeros artistai tiesiog tryško premjeriniu jauduliu ir džiaugsmu vėl būti scenoje. Vakaro pradžioje, kai dar neužgesus šviesoms scenoje E. Greiciūnaitė pradėjo tvarkyti taverną, publikoje buvo justi nejaukumas, bet pasirodžius aktoriui G. Liutkevičiui ir pasigirdus jo monologui publika paniro į muzikos žaidimą ir prasidėjo puikus vakaras. Operos teatro scenoje daugiausia dėmesio paprastai skiriame solistams, bet ir LNOBT chore dainuoja arba vokalinio dainavimo, arba chorinio dirigavimo specialybę įgiję artistai. Vis dėlto daugumai neretai atrodo, kad solistai yra solistai, o choras yra choras. Tačiau šio spektaklio pagrindinių vaidmenų atlikėjos I. Anankaitė ir E. Greiciūnaitė yra tobulas pavyzdys, rodantis, kad teatro chore yra daugybė talentų, dainuojančių gal netgi geriau už kai kuriuos solistus. E. Greiciūnaitė ir I. Anankaitė ne tik puikiai dainavo, bet ir meistriškai vaidino. S. Zonys ir T. Pavilionis scenoje dainuoja jau ne pirmus metus ir yra seniai įrodę vokalinius bei vaidybos gebėjimus. O štai dar naujokas mūsų scenoje M. Spadaccini, pernai operoje Lietuviai savo partiją atlikęs lietuvių kalba, šįkart dar labiau nustebino taisyklinga lietuvių kalba. Nežinia, kas jam labiau padėjo – lėtas kalbėjimas ar gyvenimas Lietuvoje, – bet bent jau aš supratau kiekvieną jo aiškiai ir raiškiai ištartą žodį. Režisierės J. Sodytės sukurtoms mizanscenoms svarbu preciziškumas, o viso spektaklio sudėtingumas tas, kad veiksmas vyksta prie pat publikos ir kiekvienas veido raumuo matyti kuo aiškiausiai. Be to, salėje nebuvo išjungtos šviesos, tad žiūrovai galėjo pasijusti tarsi tikroje tavernoje. Tad blogiausiu atveju būtų buvę įmanoma matyti kiekvieną klaidą. Bet solistai taip puikiai susitvarkė su užduotimis, kad klaidų tą vakarą nebuvo. Atskirų pagyrų nusipelno ir dirigentas Martynas Staškus. Jo scenoje neišvydome, bet maestro turėjo per repeticijas sujungti visus muzikinius numerius. Be to, orkestro artistams, atliekantiems sudėtingus ispaniškus ritmus, teko ir vaidinti, o tai atrodė žaismingai ir smagiai, mat kartkarčiais jie pamiršdavo, ką reikia daryti (dėl savaime suprantamų ir pateisinamų priežasčių), o kai padarydavo, jau būdavo vėlu. Tačiau tai tik pagyvino vaidinimą. Nuotaikinga ir smagi operetė Sarsuela džiugino publiką tris vakarus iš eilės. Tai tikras šviežio oro gūsis išsiilgusiems vieniems kitų tiek atlikėjams, tiek publikai. Galima tik palinkėti teatrui daugiau tokių spektaklių: keičiant scenoje didžiųjų operų dekoracijas tai leistų nestabdyti veiklos ir pakviesti publiką į kamerinį, bet tikrai neprastą veikalą. Tikėkimės, kad Sarsuela džiugins publiką ir šį sezoną.