Bohema: antras pirmas kartas

Savo ruožtu LNOBT baleto meno vadovas ir Pachitos premjeros choreografas M. Rimeikis akcentavo, kad šiuo metu ir žiūrovams, ir patiems artistams labiausiai trūksta gražios šventės: „Apie tai galvojant, ir buvo pasirinkta programa. Pachitos LNOBT repertuare nebuvo jau tris dešimtmečius, o tai – vienas iš gražiausių baleto klasikos perlų. Tik norėjosi estetikos atžvilgiu tą šventę padaryti šiek tiek kitokią, todėl džiaugiuosi, kad J. Statkevičius sutiko būti mūsų komandos dalimi. Jo dalyvavimas žiūrovams – jau savaime įvykis ir šventė. Kartu su Pachita rodomas choreografo K. Pastoro Bolero atstovauja kitam – neoklasikos žanrui. Tai tiesiog puikus kūrinys, kupinas aistros ir energijos“, – pabrėžė choreografas. Tam, kad Valdovų rūmų kieme atgimtų spektakliai, festivalio organizatoriai pasirūpino 22 metrų pločio scena, kurioje nesunkiai tilpo visos reikalingos dekoracijos. LNOBT pastatymų, renginių ir gastrolių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas pasakoja, kad ši scena pradėjo kilti birželio 20-osios vakarą, birželio 22-ąją pastatytos Bohemos dekoracijos, ir tos pačios dienos vakarą artistai jau rinkosi į pirmąją repeticiją Valdovų rūmų kieme. Po repeticijų dalis komandos kartu su atnaujintos Bohemos režisieriumi Gediminu Šeduikiu triūsdavo kieme iki pat aušros – juk spektakliai žiūrovams rodomi sutemus, todėl kai kuriuos apšvietimo niuansus buvo įmanoma suderinti tik naktimis. O naktys per Jonines tokios trumpos… „Esame dėkingi festivalio partneriui – Nacionaliniam muziejui LDK valdovų rūmams už tai, kad leido mums dirbti savo teritorijoje net ir naktimis. Ypatingas dėmesys festivalyje skiriamas ir garso kokybei: LNOBT simfoninis orkestras buvo įkurdintas atskiroje, akustinėje palapinėje su medinėmis grindimis. Vien joje išdėstyta daugiau kaip 60 mikrofonų. Savo mikrofonus turi ir solistai, ir choristai. Jie į Valdovų rūmus pradeda rinktis jau 18 valandą, t. y. likus trims su puse valandos iki spektaklio pradžios. Pirmiausiai artistai turi apsivilkti jiems parengtus scenos kostiumus, tuomet, dar prieš grimą, jiems kabinami mikrofonai, kuriuos prilaikančios juostelės ant grimo tiesiog nebeliptų. Tuomet grimo komanda atlieka savo darbą ir padaro taip, kad tie mikrofonai taptų kuo mažiau pastebimi žiūrovams. O tada solistai ir choristai kviečiami į sceną mikrofonų patikrinimui”, – pasakoja publikai nematomą pasirengimo Bohemos spektakliams „virtuvę” A. Alenskas.

Bohemos spektaklius festivalyje LNOBT Open žiūrovai galėjo pamatyti birželio 25, 26 ir 27 d. Bolero ir Pachitos – liepos 1, 2 ir 3 d., o Lietuviai tradiciškai buvo rodomi liepos 6 dieną.

Bohema:

antras pirmas kartas

/ Sigita Ivaškaitė

Neslėpkime, 2006-ieji Lietuvos operai buvo ypatingi. Užgimė dar neregėtas darinys – antras profesionalus operos teatras šalies istorijoje – Bohemiečiai. Vėliau tapęs Vilnius City Opera, naujasis kolektyvas savo pagrindine misija visad laikė atvesti jaunosios kartos operos solistus į didžiąją sceną ir atlikti ten pagrindines partijas. Bohema – idealus tam kūrinys apie jaunus žmones, kviečiantis pagrindines partijas dainuoti tokiems pat jauniems solistams. Nė vienam operos mėgėjui nereikia nei aiškinti, nei pasakoti, kas nutiko po pirmųjų Bohemos spektaklių Vilniaus kongresų rūmuose. Naujasis teatras tuomet gimė iš idėjos ir didžiulio noro kurti taip, kaip teisinga atrodė patiems kūrėjams. Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius, Juozas Statkevičius tapo bene pirmąja tokio tipo kūrybine komanda. Išbandę jėgas užsienyje ir ten įvertinti, jie grįžo į Lietuvą kurti saugių kūrybos salelių tiems, kurių nepastebėjo kiti, arba tiems, kurie nežinojo, kur grįžti ir ar apskritai gali grįžti. Daugeliu savo sprendimų anuomet Bohemiečiai stebino, atrodė kitokie, alternatyvūs. Akivaizdu, kad pirmasis šio kolektyvo gyvavimo ratas apsisuko: jų startas oficialiai tapo istorine žyme ir nuo šiol įrašytas į nacionalinės operos puslapius. Per penkiolika metų sukurta dešimtys spektaklių, koncertinių programų, užauginta visa karta ryškiausių operos žvaigždžių, garsinančių šalies vardą pasaulyje. Pasirinkdama perkelti Bohemą į Lietuvos nacionalinį operos teatrą, teatro vadovybė, viena vertus, įteisina Lietuvoje dar retą praktiką perimti ir išlaikyti gyvus svarbiausius šalies kūrėjų spektaklius, kita vertus, garsiai pristato ir savo naująją kartą. Be to, šį sezoną į LNOBT sceną bus perkeltas ir dar vienas VCO spektaklis – D. Ibelhauptaitės režisuotas Charles’io Gounod Faustas. Tuo tarpu VCO šis spektaklių perdavimas reiškia naują kūrybos etapą, kuriame – ne tik visos apimties elektroninės operos, bet ir parodos, darbų pristatymas užsienyje. Dar prieš įvykstant Bohemos spektakliams Valdovų rūmų kieme garsusis kūrybinis trio prisiminė šios ilgos, bet dar tik įsibėgėjančios istorijos pradžią ir siuntė jauniesiems atlikėjams linkėjimus.

Dalia Ibelhauptaitė: Praėjęs dešimtmetis yra auksinis Lietuvos operai. Tada į operą atėjo grupė jaunų žmonių, kurie išsikovojo pozicijas alternatyviais metodais, pažiūromis į klasikinį ir nusistovėjusį žanrą. Jiems netgi pavyko prasibrauti į tarptautinę sceną! Nuostabu, kai gali tai garsiai ištarti. Tai reiškia, kad dirbome tikrai gerai, kad suteikėme galimybes, mokyklą. Mūsų mažai Lietuvai, iš kurios išėjo tiek didžių solistų, tai labai reikšminga. Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys įkvėps jaunimą siekti tikslų, nes talentingų žmonių pas mus tikrai daug. Kai esi jaunas, imi svajoti: viešpatie, kokia fantastika būtų, jei vieną gražią dieną taip atsitiktų ir tau... Šiandien sau, stovinčiai užkulisiuose prieš pirmąją Bohemos premjerą ir kažkur gilumoje svajojančiai, pasakyčiau du dalykus: pirma, tikiu, kad šioje ir daugelyje kitų kovų tu būsi nugalėtoja, o galiausiai laimėsi ir karą – viskas virs didžia pergale. Antra, prieš svajodama gerai pagalvok, kas bus, kai svajonės išsipildys, ir kokią kainą už tai reikės sumokėti. Dirbti bus labai sunku, ne viskas bus fantastiška, be džiaugsmo patirsi ir didžiausių nuoskaudų, išdavysčių. Kad ir kas būtų sakoma, kažkada per pirmąją Bohemą mūsų kova buvo pastebėta, nes ir po penkiolikos metų kalbame apie tą dieną.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Fotografas Rokas Baltakys Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Asm. archyvo nuotrauka