Aurelijus Daraškevičius: atidavęs save baleto menui / Jūratė Terleckaitė

Jovitos Vaškevičiūtės, tai „kūrinys visiems, vertinantiems grožį, subtilumą, estetiką“. Šis kūrinys tapo didžiuliu Lietuvos operos įvykiu, jo svarba akivaizdi ir šiandien. Kaip tik po šios operos galima tvirtinti, kad esame pajėgūs šiam teatro žanrui tiek muzikine, tiek režisūrine prasme suteikti šiuolaikiško, universalaus skambesio, kokį pastaraisiais dešimtmečiais juntame dramos teatre. Nėra nė vieno spektaklio, kuriame Varnas nebūtų suradęs, suieškojęs unikalių menininkų, galinčių kartu kurti spektaklį. Vos tik susitikęs su kūrybine komanda, jis iškart pastebi menininkų savitumą, jų talento ypatybes. Taip ir Kornete greta dainininkų pasirodė unikalus baleto solistas Kipras Chlebinskas, buvo galima girdėti jaunosios kartos orkestro artistus – fleitininkus, trimitininkus, būgnininkus. Tai, ką surepetuoja dirigentas, – viena, o tai, ką išgirsta žiūrovai, – visai kas kita. Režisierius valdo garso, vaizdo, šviesos prasmių polifoniją.

Kornetas sukurtas pagal Rainerio Marios Rilke’s Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį (libreto autorė – pati kompozitorė). Personažai tarytum paties Varno išrašyti: Sapnų Mergaitė, Grafienė, Markizas, Generolas, Baltaveidis Riteris, Senis, Raineris Maria Rilke, Korneto Antrininkas, Magdalena, Moteris Raudona Suknele, Amžininkas, Leidėjas, Sirenos etc. Režisieriui rūpėjo ne tik šių poetinių vaidmenų atlikėjai, jų tarpusavio dermė, bet ir estetinis vaizdas, bendro konteksto vienovė. Pasikvietęs vizionierę dailininkę Medilę Šiaulytytę, jis žinojo, kad bus pasiektas maksimaliai įtaigus rezultatas. Italijoje didžiąją metų dalį gyvenanti Šiaulytytė apie darbą šioje operoje pasakoja: „Kūrybinis Korneto procesas buvo labai intensyvus. Prisimenu, buvo rugpjūtis, kai susitikome su Gintaru pirmą kartą aptarti operos, turėjome tris mėnesius iki scenografijos projekto pristatymo. Dirbome gabalais: Gintaras analizuodavo, aptardavo po kelias scenas (iš viso jų yra septyniolika), tada aš piešdavau daugybę mažų idėjų, pasiūlymų eskizų. Gintaras buvo labai susitelkęs ir reiklus. Kartais susitikdavome beveik kasdien, stengiausi atlaikyti tokį ritmą, be abejo, labai padedantį įsijausti į operos muziką ir temą“ (iš 2021-06-26 pokalbio).

Kornetas buvo it nėrinys. Tai be galo kruopščiai apmąstytas ir išaustas kūrinys. Nors jau praėjo nemažai laiko nuo paskutinio apsilankymo šioje operoje, daugelis scenų atmintyje gyvas lig šiol. Ši opera – kaip poezija. Rilke būtų laimingas ją regėdamas, jos klausydamas. Kornetas tapo savarankišku, su jokiomis išankstinėmis nuostatomis nesusaistytu meno kūriniu. Vienos scenos buvo išskleistos skulptūriškomis formomis, kitos labiau sutelktos į kolorito kontrastus (balkšvą šviesą pagal prasmes keisdavo pilkšva – Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose jojančių raitelių spalva ir pan.). Erdvių kaitos asociacijos veikė pasąmonę, mintis dar toliau nukeldavo arba į realybę grąžindavo muzika. Grožis tapo daugiaprasmis – ir regimas, ir nujaučiamas. Kornetas tapo akivaizdžiu riboženkliu tarp masėms skirtų operinių reginių ir poetinio, universalaus, tik šio meno pasiekiamo rezultato. Varną norisi išskirti dar ir dėl to, kad jam ne tik labai svarbi pati muzika, jis tarytum yra naujos, progresyvios operinės muzikos įkvėpėjas. Jeigu lietuvių tauta būtų didesnė, neabejoju, kad iš Varno įtakos gimtų ne viena originali opera. Jau daug metų stebiu ypatingą šio režisieriaus dėmesį spektaklių muzikai, o operai šiame kontekste tenka išskirtinė vieta. Dramos teatre jis daugiausia spektaklių sukūrė su Giedriumi Puskunigiu ar šviesaus atminimo Vidmantu Bartuliu, o operoje jo susitikimą su Onute Narbutaite vienareikšmiškai galima įvardyti kaip profesionaliausią, labiausiai ištobulintą, netgi unikalų pastarųjų metų operos pavyzdį.

Putino galva

Varną operos režisierių išskiriame dėl gebėjimo išskleisti unikalias muzikines partitūras ir kartu brėžti raiškų, pastebimą režisūrinį štrichą. Puiki to iliustracija – 2014 m. pabaigoje parodytas Baroko operos teatro spektaklis – Antonio Vivaldi oratorija Juditos triumfas. Nors šis kūrinys galėjo virsti sausu atlikimu, režisierius jo ėmėsi ne vien dėl nuostabios muzikos (šiuo autoriumi Varnas itin žavisi), bet ir dėl nuojautų, aplinkybių, kurios tuo metu tvyrojo Lietuvos sociopolitiniame gyvenime. Vienoje iš paskutinių scenų turėjo išriedėti butaforinė Rusijos prezidento Vladimiro Putino galva. Bet atsitiko taip, kad šią sceną sužlugdė vidiniai teatro saugumiečiai: baimindamiesi reakcijos, o gal patys būdami ta reakcija, tą galvą jie tiesiog užrakino viename iš grimo kambarių ir paslėpė šios patalpos raktą. „Žvangant ginklams mūzos netyli“ – taip ir panašiai vadinosi straipsniai; kūrybinė užduotis buvo įvykdyta: regėjome skoningą dramaturginį muzikinį veiksmą, kurio dramaturgija augo, kol baigėsi tik dramos teatrui būdingu skandalu, įrodančiu, kad operos žanras Gintarui Varnui labai svarbus.

1 Gintaras Varnas, „Dialogas baroko tema“,

Bernardinai.lt, 2008-09-08.

Aurelijus Daraškevičius:

atidavęs save baleto menui

Šiemet gražų jubiliejų minintis M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistas Aurelijus Daraškevičius sukūrė ryškius charakterinius Espados (Don Kichotas), Čekisto (Raudonoji Žizel), Favorito (Rusiškasis Hamletas), Rotbaro (Gulbių ežeras), Jorgo (Graikas Zorba), Tebaldo (Romeo ir Džuljeta), Oskaro Vaildo (boHema) vaidmenis. Nuo 2009 m. sceninę ir gyvenimo patirtį jis perduoda jauniesiems baleto artistams. / Jūratė Terleckaitė

Kodėl pasirinkote baletą, o ne, pavyzdžiui, krepšinį?

Ne aš pasirinkau, o mama. Rado skelbimą, kad vyksta priėmimas į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. O krepšinį vėliau žaidžiau mokyklos rinktinėje.

Paklusote mamai ar pajutote, kad baletas – tai visai įdomu?

Mano mama buvo labai griežta visais atžvilgiais: tvarkos, drausmės, stropumo – to, ko reikia berniukams. Man M. K. Čiurlionio menų mokykla buvo kelias į savarankiškumą. Labai norėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Niekada neverkiau, man visados ten patiko. Baigiantis vasaros atostogoms laukdavau, kada reikės važiuoti į mokyklą, nes ten buvo daug veiklos ir auklėtojos būdavo demokratiškesnės nei Prienuose.

Manoma, kad baleto artisto profesija fiziškai pati sunkiausia. Ar pritariate tam?

Manau, kad ją reikėtų lyginti su profesionaliuoju sportu. Mes, kaip ir sportininkai, karjerą baigiame anksti: 35 metų artistas, turėjęs sunkių traumų, fiziškai jau išsekęs. Per laiką mūsų organizmas ištreniruojamas, pasidaro atsparus, netgi užsikonservuoja. Bet sunkumo požiūriu baletas lygintinas su profesionaliuoju sportu. Tik mes negauname tokių milijonų, kokius gauna sportininkai.

Ar greitai pajutote baleto skonį ir pradėjote juo mėgautis?

Nepasakyčiau. Tai buvo rutina, atsakomybė mamai ir kitiems. Turėjau pateisinti išvykimą iš Prienų. Baletą pamilau gana vėlai, 1995 m., kai Vladimiras Vasiljevas LNOBT statė Don Kichotą.

Taip vėlai? Juk mokyklą baigėte 1989 m.

Taip, nes iki tol buvau stropus baleto artistas: tiesiog atkakliai dirbau, stengiausi vykdyti nurodymus. O tada gavau solinį Espados vaidmenį. Jį sušokęs pajutau skonį. Sukūriau vaidmenų ir Jurijaus Smorigino spektakliuose – kartu dirbome šešiolika metų.

Ne iš vieno yra tekę girdėti, kad M. K.

Čiurlionio menų mokykla – tai „sukarinta mokykla“, „kariuomenė“ ir pan. Ar tam pritariate?

Visiškai nesutinku su tuo, nes norint gauti rezultatą drausmė būtina. Tai šimtu procentų tiesa. Nebus drausmės, nebus ir rezultato. Tai ne kariuomenė. Žmonės, kurie taip sako, nežino, kas yra kariuomenė ir kokia ten disciplina. Čia tiesiog yra mokykla, kurioje privalai būti drausmingas, tvarkingas ir pasiruošęs.

Yra ir kita nuomonė, kad tai neeilinė gyvenimo mokykla, kurioje ugdomos visapusės asmenybės.

Tikrai taip. M. K. Čiurlionio mokykla man daug davė dar ir dėl to, kad ėmiau suvokti, kas yra muzika, dailė, – to išmokau iš draugų dailininkų ir muzikantų. Nuo septintos klasės gyvenau viename kambaryje su muzikais Rudolfu Budginu ir Rimantu Vingru. Atsimenu, Rimantui atliekant A. Chačaturiano Tokatą si bemol galėdavau laisviausiai nusnūsti. O Rudolfui grojant pirmuosius F. Liszto Vengriškosios rapsodijos taktus aš jau būdavau paniręs į miego karalystę. Pabusdavau, kai viskas nutildavo. Kažkoks fenomenalus dalykas.

Už ką ypač vertinate M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

Už tai, ką turiu, ką sukūriau. Be šios mokyklos vargiai turėčiau tai, ką turiu. Kadangi, kaip sakoma, geras daiktas neprapuola, gal ir kitur būčiau save realizavęs. Sukūriau šeimą, turiu požiūrį į gyvenimą, į menus. Mokykla davė labai daug. Daug gerų pedagogų, kurie sugebėdavo tikslingai pasakyti, pateikti, išreikalauti. Nors buvo ir tokių, kurie stipriai laikėsi sovietinės linijos, su jais buvo sunkiausia. Pavyzdys galėtų būti internato vyr. auklėtojas J. Braga. Puikiai prisimenu, kaip jis mus lupdavo bizūnu. Kai kuriems mano klasiokams sunkiau sekėsi mokytis, tai mušdavo už pamokų neruošimą, o jų mamos prašydavo: „Auklėkite kaip savo sūnų!“ Man mažiausiai kliuvo, aš pasiutęs pasidariau tik nuo devintos klasės, bet visą laiką mokiausi gerai. Kartais vertai gaudavau bizūno.

Paskui mes išmokom su tuo susigyventi, subtiliai apeiti draudimus. Neįkliūdavome. Norėdami vakare kur nors išeiti, išlipdavome pro balkoną. Kadangi buvome fiziškai stiprūs, išlipti iš antro ar trečio aukšto buvo vieni niekai. Kai 1988 m. prasidėjo mitingai, niekas mūsų nesulaikydavo. Kai Petras Cidzikas badavo Katedros aikštėje, sužinoję, kad pirmą naktį „voronokais“ išvežė daug žmonių, mes naktimis eidavome jo saugoti, budėdavome A. Puškino skverelyje.

Ar Cidzikas žinojo apie šią iniciatyvą?

Manau, kad ne. Tais laikais T. Kosciuškos gatvėje dar buvo rusakalbių internatas, su jo auklėtiniais dažnai mušdavomės Kalnų parke. Skyrėsi mūsų išsilavinimas, požiūris į gyvenimą, į viską. Nuo tokių jį ir saugojome. Auklėtoja Aurelija Kunigėlienė paskatino skaityti Atgimimą, tada už dešimt rublių nusipirkome Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją ir vakarais skaitydavome. Kilo daug priešpriešų. Nelabai išmanėme Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės laikų istoriją, bet skaitėme apie tai: kaip lenkų valdovai pakišo koją, kaip maskvėnai atsiuntė kuriam nors mūsų kunigaikščiui žmoną – tas labai pykdė. Dabar jau taip nėra. Gyvenimo patirtis rodo, kad visose tautose yra visokių žmonių, privalai sugyventi. Esu labai dėkingas auklėtojai A. Kunigėlienei už išugdytą pagarbą Lietuvos istorijai, požiūrį į Tėvynę, į lietuvybę. Bet mes ir buvome tokie! Labai troškome Nepriklausomybės, vėliau budėjome ir prie televizijos bokšto, ir prie Seimo. Per Sausio 13-osios įvykius su Jauniumi Kasparavičiumi tiesiog netilpome į Ikarusą, vežantį prie bokšto, ir likome budėti prie Parlamento – buvome pirmose gretose. Gerai, kad agresorius buvo priverstas sustoti.

Kurie dar yra mylimiausi M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai? Ko iš jų išmokote, kokią gavote vertingiausią ne tik baleto pamoką?

Daug jų. Labai mylėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Slavinskienę, chemijos mokytoją Galinienę. Man gerai sekėsi tikslieji mokslai, matematikos mokytoja Kinderytė įkalbinėjo mamą atsiimti mane iš mokyklos, nes esą pražus didis matematikas! Iš baleto disciplinų labai patiko Egidijaus Domeikos pamokos, kai vienuoliktoje klasėje jis pavadavo mūsų mokytoją Borisą Martinkevičių. Jos buvo kitokios, choreografiškos, nes jis pats buvo choreografas. Buvome pripratę prie Minsko mokyklos metodikos, B. Martinkevičius buvo baigęs tą mokyklą. Svetlana Masaniova taip pat labai patiko. Negaliu nepaminėti pirmosios specialybės mokytojos Birutės Krapavičienės, kuri mane labai mylėjo. Charakterinių šokių mokytoja Jolanta Naujokaitė buvo ką tik baigusi GITIS’ą. Mes labai pasitempėme, nes ji buvo be proto graži ir labai talentinga, griežtoka. Laukdavome charakterinio šokio pamokų, buvo malonu dirbti. Ačiū jiems visiems.

Kuriuos LNOBT pedagogus, repetitorius išskirtumėte? Kas iš jų labiausiai padėjo augti kaip baleto artistui?

Iškart prisimenu Lilijaną Dišlerę. Ji buvo preciziška, žinojo, ko nori, nors kartais buvo per kategoriška. Mano uošvis Vytautas Kudžma, jei kas artistui nepavykdavo, nesvaičiodavo, visada ieškodavo priežasties, kodėl nesiseka. Jis daug dėmesio skyrė kūno analizei. Kiekvieno artisto kūnas kitoks. Kiekvienam reikia skirtingų pastabų. Dabar pats dirbdamas pedagogu stengiuosi analizuoti klaidų priežastis, nevengiu duoti pastabų net ir solistams. Sakykim, vieno kojos kaip iksas, kito – tiesios, trečio keliai išsišovę į priekį. Kiekvienas kitaip stovi. Agrippina Vaganova sakė: „Vadovėlis yra tik sistemos pradžia, nuo kurios reikia atsispirti ir toliau tobulėti.“ Mes ir stengiamės tą daryti.

Baleto pedagogui sunku pasverti, kiek duoti pastabų atlikėjui, kad jų būtų ne per mažai, bet ir ne per daug.

Ilgainiui žmones atsirenki, matai, kurie laukia pastabų, taiso klaidą, o kuriems visiškai tas pat. Su solistais dirbti lengviau, nes jie labiau motyvuoti. Kordebaleto artistai taip pat turi tikslą, bet jie stengiasi neišsišokti, nori, kad juos paliktų ramybėje, kai kurie net slepiasi, kad jų nepastebėtų. Vieni artistai nori būti matomi, kiti – likti nuošaly, tvarkingai dirbti savo darbą ir negalvoti apie karjerą. Buvo artistų, merginų ir vyrų, kuriuos spausdavome, o jie sakydavo: „Man per sunku, aš nenoriu būti solistas.“ Visados gaila, kai geras artistas vėjais paleidžia talentą, paskui pats nesupranta, ką padarė. Yra solistų, kurie bijo skausmo, o jų gyvenimas – vienas skausmas: visą laiką skauda tai raumenis, tai nugarą, tai ranką. Turi išmokt gyventi su skausmu. Kai gydytojai paprašo įvertinti skausmą pagal dešimties balų sistemą, negaliu to padaryti, nes esu prie jo pripratęs, su juo gyvenu.

Be baleto, kokie šokiai, šokio stilistika

Jums patinka, Jus domina, įkvepia?

Labai mėgstu dailųjį čiuožimą, nes jame susilieja choreografija, sportas, dailumas, technika, akrobatika. Patinka stiprios šiuolaikinio šokio trupės, pavyzdžiui, olandų NDT, esu matęs puikią trupę iš Danijos, daug gerų, įdomių trupių mačiau Diuseldorfo šiuolaikinio šokio mugėje. Patinka ieškantys kūrėjai. Pantomima mane jaudina mažiau nei geras šokis, nesvarbu, ar šiuolaikinis, ar sportinis, ar dailusis čiuožimas. Dabar žiūriu futbolo čempionatą – ten irgi savotiška choreografija, kai žaidžia stiprios, vienodo pajėgumo komandos. Energetine prasme fantastiškos buvo ukrainiečių ir olandų rungtynės, nes ir vieni, ir kiti norėjo laimėti. Mačiau spektaklį, dramą. O kartais to nematau, tada paimu knygą, užtenka vėliau sužinoti rezultatą.

Favoritas B. Eifmano balete Rusiškasis Hamletas. 2003

Kuo ypatinga baleto šokėjo profesija?

Be to, kad yra labai sunki?! Jos ypatingumas – suteikti žmonėms galimybę gėrėtis, kad jie kuo mažiau galvotų apie kasdienę rutiną, kad matytų mūsų darbo rezultatą, kurio mes per kraujus siekiame.

Kuo baleto artistai išsiskiria iš kitų profesijų atstovų?

Yra baleto artistų tarsi antžmogių. Jie sušoka sudėtingiausią spektaklį, o kitą dieną vėl pamokoje ir dirba, vėl ką nors tobulina. Tai baletą daro žavingą. Savo vaikų neleisčiau.

Favoritas B. Eifmano balete Rusiškasis Hamletas. 2008. Fotografas Michailas Raškovskis

Ar galėtumėte įvardyti vieną kitą tokį baleto artistą?

Daug tokių buvo: Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Loreta Bartusevičiūtė, Eglė Špokaitė, Aleksandras Molodovas, Valerijus Fadejevas. Pastarasis šokdavo sulaužyta ranka ir kitą dieną atlikdavo trenažą. Ir dabar yra gerų artistų: Olesia Šaitanova, Olga Konošenko, Anastasija Čumakova, Greta Gylytė. Trupei pradėjus vadovauti Krzysztofui Pastorui, atsirado daugiau demokratijos. Artistai turi per daug laisvės, t. y. kartais jiems leidžiama rinktis vaidmenis, ko mūsų profesijoje neturėtų būti. Jei esi solistas, gali rinktis, ar šoksi kordebalete, ar ne. Kartais reikia surinkti stiprią spektaklio sudėtį, o tau pasako: „Neimk jo į spektaklį, jis dabar ruošia naują solinį vaidmenį, jam labai sunku.“ Nuo to kenčia spektaklio lygis. Mano manymu, šokti turėtų patys geriausieji, o ne tie, kurie lieka. Pasigendu vadovų principingumo. Reikalauja iš mūsų stipriausios sudėties, bet neduoda artistų, kurių norime. Artistai reikalauja iš repetitorių, kad būtume nuoseklūs, dėmesingi, kūrybingi ir t. t., bet kartais to nereikalauja iš savęs, vadovai irgi reikalauja iš mūsų tobulumo. Net programėlėse ir teatro telefonų knygoje mums neatsiranda vietos. Repeticijų salėse mes netgi praleidžiame daugiau laiko nei artistai. Padirbę dvi valandas jie išeina, o mes ariame nuo ryto iki vakaro. Turėtume būti jungiamoji grandis, pati stipriausia, bet taip nėra. Net nesidomima, kuris repetitorius su kuo dirba. Jeigu atlikėjas sušoka gerai, tai jis puikus artistas, o jeigu kas nors nepavyko, kaltas repetitorius. Toks pas mus požiūris. Tai griauna nusiteikimą dirbti. Seniau repetitoriai buvo labai gerbiami. Prisiminkime L. Dišlerę, Lidiją Šulgą ir B. Martinkevičių, V. Kudžmą, J. Katakiną.

Kokias savybes baletas padėjo išsiugdyti, kuo esate stiprus?

Punktualumą. Mąstymą, mokėjimą suvokti ir kontroliuoti save, savo kūną, paskirstyti jėgas. Jei iš pat pradžių viską stipriai darysi ir šokdamas nerasi minutės atsikvėpti, gali mirti spektaklio metu.

Ar tuo vadovaujatės ir gyvenime?

Taip, turime ūkį, sodybą, viską patys tvarkomės, patys pastatėme namą ir ūkinį pastatą – nuo pamatų iki kamino. Statant namą tikslumas irgi pravertė.

Wilde’as J. Smorigino balete boHema. 2004 (Constance – Rūta Kudžmaitė)

Įdomiausi, labiausiai Jūsų asmenybę atliepę choreografai, su kuriais dirbote? Ir koks Jūsų mėgstamiausias vaidmuo? Kas padėdavo tokius kurti?

Mėgstamiausias choreografas buvo ir liko Borisas Eifmanas ir vaidmenys jo spektakliuose: Čekistas Raudonojoje Žizel ir Favoritas Rusiškajame Hamlete. Labai mėgau ir Espadą Don Kichote, Rotbarą Gulbių ežere, Jorgą Graike Zorboje, Jasoną Dezdemonoje, nes galėjau kurti ne pagal šabloną. Charakteriniu vaidmeniu galėjau labiau atsiskleisti. Nes tikroji klasika pasižymi precizika. Klasikoje tiesiog turi būti klasikas, perfekcionizmas ir preciziškumas turi būti šalia, o charakterinis šokis suteikia galimybę kurti, reikštis, keisti charakterį. Šokdamas tą patį Čekistą kartais būdavau tiesiog žiaurus, kitą sykį – beprotiškai įsimylėjęs, trečiąsyk – dar kitoks. Svarbu ir vidinė būsena – koks tądien esi. Šituose vaidmenyse daug gyvenimo gaivalo. Jorgas M. Theodorakio balete Graikas Zorba. 2007

Fotografas Michailas Raškovskis

Labiausiai padėdavo kuriamo vaidmens analizė ir choreografai ar jų asistentai. Išgirdus, supratus, ko choreografas nori, lengviausia kurti. Vėliau gali padėti repetitorius, bet pagrindą vaidmeniui kurti padeda choreografas.

Kuri partnerė buvo ryškiausia, su kuria buvo malonu šokti, iš kurios mokėtės?

Man buvo malonu šokti su visomis partnerėmis, nes esu moterų gerbėjas. Iš moterų galima daug ko išmokti: iš vienos – užsispyrimo, iš kitos – talento, iš trečios – švelnumo. Viską, kas gyvenime egzistuoja, moterys turi. Geras Dievo kūrinys. Moterys išlaiko žemėje pusiausvyrą.

Kuriuos baletus ir kodėl ypač mėgstate: ar tuos, kuriuose šokote, ar ir kitų atliekamus?

Mėgstamiausias ir nesušoktas, kurį būčiau labai norėjęs atlikti, – B. Eifmano Broliai

Karamazovai. Ten buvo vaidmuo, regis, Vyriausiojo Brolio, – ilgaplaukis, gaivališkas, mąstantis, taigi daug galimybių interpretuoti. Man patinka B. Eifmano filosofija, gebėjimas kurti spektaklius trimatėje erdvėje: vizualiai matai veikėjus, o spektaklio siužetą, veiksmą – savo smegenyse, galvoje. Tas visada jaudindavo.

Ne kiekvienas buvęs baleto artistas geba dirbti pedagogu. Kada supratote, kad turite tam talentą?

Keitėsi Baleto trupės meno vadovai, aš buvau likęs vienas iš vyresniųjų, gerai pažinojusių trupės artistus. K. Pastoras paprašė supažindinti su artistais, ko iš kiekvieno galima tikėtis. Jis ne su viskuo sutiko, bet vėliau sakė: „Kvailas buvau, kad nepritariau tavo kai kurių artistų vertinimui.“ Paskui turėjo daug problemų. Jis man pasiūlė iš pradžių repetuoti, paskui vesti pamokas, nes esu baigęs LMTA choreografo-režisieriaus specialybę. Pradėjau sunkiai, reikėjo ilgai įtikinėti artistus, būdavo ir konfliktinių situacijų, bet niekada neieškojau žodžių savo nuomonei apginti. Žinojau, ko noriu, ir greitai pavyko nuraminti kolektyvą. Dabar niekados nepykstu, nekeliu balso. Viską galima pasakyti taikliai ir truputėlį pašaipiai. Su kolegomis diskutavome apie mobingą. Mūsų mobingas kitoks: kad išsireikalautum, turi artistą paspausti, kai kuriuos net ir labai stipriai, kad pradėtų dirbti. O yra tokių, iš kurių nieko nereikia reikalauti, jie dirba patys. Su solistais lengviau nei su kordebaletu. Visada galimas kompromisas, tiesiog reikia jį surasti. Kompromisu pasieksi labai daug.

Kaip vertinate M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ir LNOBT bendradarbiavimą?

Dabar mūsų mokykla eina gera linkme, yra daug labai stiprių mergaičių, kvalifikuotų pedagogų, direktorius Eligijus Butkus puikiai tvarkosi, yra užsidegęs mokykla. Deja, T. Sedunova kažkada buvo kategoriškai nusistačiusi prieš mokyklos auklėtinius, nors visas pasaulis juos priėmė išskėstomis rankomis. Talino nacionalinio teatro baleto vadovas paėmė visą klasę, Sedunova – nė vieno. Dieviškus šokėjus Rūtą Jezerskytę, Mindaugą Baužį ji išgyvendino iš Lietuvos. Kita vertus, reikia pripažinti, jos laikais buvo įdomių spektaklių.

Kokios savybės būtinos pedagogui repetitoriui?

Nuoširdumas. Talentingumas. Kartais griežtumas. Net despotiškumas. Visapusiškai mylėti profesiją, gerbti artistus, o artistai turi gerbti pedagogus, repetitorius.

Kurios baleto asmenybės Jums buvo ir tebėra autoritetai, darantys įtaką?

V. Kudžma, Genadijus Skorobogatovas, Aleksandras Semionovas. Labai patiko Korsaro choreografo Manuelio Legris laisvas bendravimas siekiant tikslo, jo prancūziška elegancija. Jis dalyvavo mano pamokoje, atliko visas mano kombinacijas, nesvarbu, kokio sudėtingumo jas kūriau. Tai suteikė pasitikėjimo. Patiko, kad galėjau įjungti savo choreografinį varikliuką. Prieš pradėdamas dirbti pedagogu, ketinau imtis pertvarkos. Nepavyko. Artistams sunku priimti naujoves. Jie pripratę prie vienokios stilistikos. Mane tas žudo, nes turiu labai save riboti. Dabar pastebima tendencija, kad prancūziškoji maniera pereina į Rusiją, o Vaganovos maniera – į Prancūziją. Vyksta asimiliacija.

Ar Lietuvos baleto mene pasigendate asmenybių?

Buvo tuštokas laikotarpis, bet dabar asmenybių atsiranda: Julija Stankevičiūtė, Vilija Montrimaitė, Jeronimas Krivickas, Jonas Laucius, Edvinas Jakonis.

Iš šalies atrodo, kad LNOBT eina lengviausiu keliu: ieško solistų svetur, užuot ugdęs savus talentus. Ypač turiu omenyje merginas, nes vaikinai, kadangi jų mažiau, susiranda vietą, gan greitai būna pastebėti.

Mūsų dabar ugdomi nauji solistai – lietuviai. Buvo momentas, kai Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška jau nebešoko, J. Lauciaus, J. Krivicko dar nebuvo, Romas Ceizaris gydėsi traumas, reikėjo solisto. Iš užsieniečių reikėtų pasimokyti užsidegimo ir šimtaprocentinio darbštumo. Pas mus šoka prancūzė Šarlotė, kuri iš pradžių buvo gana kampuota, bet darbštumu, užsispyrimu daug pasiekė. Nemažai užsieniečių, pas mus keletą metų pašokę geruose skirtinguose spektakliuose, gauna gerą CV, geba persiorientuoti, greitai išmokti tekstą, ir viskas – išvažiuoja. Miguelis Lozano svajojo šokti Madrido teatre, gaila, kad, padirbėjęs pas mus penkerius metus, pasakė ačiū ir išvažiavo. Užsienio trupėse viename spektaklyje šoka kordebalete, kitame jis jau solistas, trečiame vaikšto svitoje. Europinis požiūris man labiau patinka.

Ar turite hobį, ar randate laiko kitiems interesams?

Daug dėmesio skiriu jaunėliui sūnui, mėgstu gaminti maistą, minu dviratį, patinka darbuotis sodyboje. Darbas sodyboje pravėdina galvą, žiemą važiuoju stintų gaudyti.