apsisuko dar vienas teatro sezono darbų ratas – susitinkame su jumis jau vasarą, kai daugelis vis dažniau pagalvojame apie atsitraukimą nuo reikalų, malonų poilsį vakaro saulėkaitoje ir atsipalaidavimą. O štai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vasara yra metas, kai dirbama itin intensyviai, – dažniausiai rengiamės būsimam sezonui, o kartu telkiame jėgas baigiamiesiems teatro metų rato pabaigos akcentams. Šiemet jie nepaprastai įspūdingi: pirmiausia tai – didžiojo choreografo Angelino Preljocajo ir jo suburtos kūrybinės komandos išpuoselėto baleto Parkas premjera, truputį vėliau – jau tradicija tapęs ir Lietuvos kultūros padangėje šauniai įsitvirtinęs festivalis LNOBT Open. Lygiai prieš 30 metų sukurtas ir įvairias pasaulio scenas apkeliavęs A. Preljocajo Parkas neabejotinai taps tikra puota visiems šokio mėgėjams, grožio mylėtojams ir romantikams. Šiame subtiliausių emocijų spektaklyje karaliauja Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Sukurti ją atitinkančius šokio judesius, regis, beveik neįmanoma, nes kyla pavojus arba pasiduoti iliustravimo spąstams, arba apkrauti ją nereikalingomis, sunkiomis prasmėmis. Tačiau A. Preljocajo talentui šis „neįmanoma“ pasiduoda lengvai – drauge su Mozartu jis tyrinėja slaptingiausią žmogaus patirtį, išsiskleidžiančią meilės jausmu. Kas šiandien yra meilė, gyvenanti mūsų nuolat greitėjančiame pasaulyje, iš ilgų, ranka rašytų laiškų ir nėriniuotų susižavėjimo atodūsių ištrūkusi į pasimatymų programėles telefonuose? Choreografas į šį klausimą atsako finaliniame Parko duete, kuriame, išsilaisvinę iš itin dailių, bet varžančių apdarų (stulbinantys dizainerio Hervé Pierre’o kostiumai), mylimieji kalba vien kūnais ir vos vienas bučinys pakylėja virš žemės... Kokia laimė, kad LNOBT baleto trupė gali pabūti šiame šedevre ir padovanoti jo turtus publikai.
Paklaidžioję po emocijų ir romantinių santykių parkus, jau vasarai įsibėgėjus, pakviesime į festivalį LNOBT Open Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiajame kieme. Šį kartą jūsų laukia itin spalvinga programa, patenkinsianti visus skonius. Pasiilgote subtilios baroko muzikos? Jums tikrai patiks Henry’io Purcello Didonė ir Enėjas. Norisi
išgyventi tikrą jausmų dramą ir išgirsti itin retai atliekamą operą? Kviečiame į drauge su Pažaislio muzikos festivaliu parengtą Jules’io Massenet Teresę. Aukščiausios prabos eleganciją, prabangų skambesį ir magišką vasaros nakties atmosferą dovanos kerinti Monika Liu ir dirigentas Ričardas Šumila, kurio rankoms paklus LNOBT simfoninis orkestras. Festivalį užbaigs Béjart Ballet Lausanne baleto trupės pasirodymas, kurio, ko gero, net neverta plačiau pristatyti – tai legenda, kurią nors kartą gyvenime pamatyti gyvai yra didžiulė privilegija ir dovana.
Pas jus atkeliavęs naujausias Bravissimo numeris kalba apie abu šiuos renginius, kartu neaplenkdamas ir kitų svarbių teatro įvykių ir asmenybių. O man belieka visos žurnalo kūrėjų grupės vardu padėkoti jums, kad visą sezoną buvote kartu. Nekantraujame pasimatyti rudenį!
Saulėtos ir jausmingos vasaros linkėdama –Laūra Karnavičiūtė
Fotografas
Tadas
Kazakevičius
3 Ketvirtąjį LNOBT Open festivalį pasitinkant | Renata Baltrušaitytė
8 LNOBT išrinko Metų solistus
12 Choreografas Vytautas Brazdylis paskelbtas LNOBT solistu emeritu
14 50-ajame Barboros Radvilaitės spektaklyje LNOBT apsilankė kunigaikštis Motiejus Radvila
RAMPOS ŠVIESOJE
18 Aida: karo nuojauta, realybė ir metafora | Valdas Puteikis
29 Baleto Pradžioje nebuvo nieko premjera | Ditė Elzbergaitė
105 Romas Ceizaris: atsidavęs Lietuvos baletui | Jūraitė Terleckaitė
113 Operos solistė Sandra Janušaitė: „Niekada nepasiduoti“ | Elvina Baužaitė
124 Vlados Mikštaitės šimtmetis | Kristupas Antanaitis
PRIEŠ SPEKTAKLĮ
128 Parfumerinis etiketas teatre: kaip kvepintis, kad nesugadintume šventės kitiems? | Arnoldas Remeika
CODA
136 Kryžiažodis
Ketvirtąjį LNOBT Open festivalį pasitinkant
Nuo birželio 26 iki liepos 2 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme jau ketvirtus metus iš eilės publikos lauks vasaros festivalis po atviru dangumi LNOBT Open. Būsimo renginio programą Bravissimo skaitytojams pristato laikinai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pareigas einantis Audrius Kundrotas.
TEATRO NAUJIENOS
Vasaros festivalis LNOBT Open, vilniečius ir sostinės svečius džiuginantis nuo 2021 m., sukurtas siekiant išryškinti Lietuvos įnašą į Europos operos istoriją ir pratęsti šio žanro atlikimo tradiciją toje vietoje, kur 1636 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos nurodymu pirmąkart Lietuvoje buvo pastatyta opera. Vilnius gali ir turi didžiuotis tuo, kad opera čia skambėjo anksčiau nei Londone ar Paryžiuje.
O šią vasarą LNOBT Open festivalio žiūrovai išgirs dvi rečiau atliekamas operas ir žavėsis garsiojo Maurice’o Béjart’o įkurtos trupės Béjart Ballet Lausanne šokėjų meistriškumu. Koncertu vilniečius nudžiugins ir atlikėja Monika Liu, padedama LNOBT simfoninio orkestro ir jo vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos.
Didonę ir Enėją pristatys kūrėjai iš Vengrijos
Festivalį planuojame atidaryti birželio 26 ir 27 d. rodomu Baroko epochos kompozitoriaus Henry’io Purcellio operos Didonė ir Enėjas pastatymu, kurį Valdovų rūmų kieme statys kūrėjai iš Vengrijos valstybinės operos. Jiems vadovaus režisierė ir choreografė Dóra Barta, tad veiklos šiame spektaklyje turės ne tik operos solistai, bet ir šokėjai, taip pat, žinoma, LNOBT choras ir orkestras.
Budapešto žiūrovai šį D. Bartos sukurtą pastatymą pirmąkart išvydo 2022 m. spalį.
XVII a. anglų kompozitorius H. Purcellis šiame kūrinyje talentingai įgarsino Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos princo Enėjo meilės istoriją, aprašytą garsiausio romėnų poeto Vergilijaus epe Eneida. Enėjas paklūsta dievų liepimui palikti Kartaginą ir plaukti į Italiją, o ambicingoji Didonė, įžeista jo išvykimo, negali susitaikyti su išsiskyrimu...
Lietuvoje pirmąkart skambės opera Teresė
Meilės su politiniu prieskoniu dramą girdėsime ir prancūzų kompozitoriaus Jules’io Massenet operoje Teresė – jos koncertinis atlikimas
LNOBT Open scenoje numatytas birželio 28 d. Retai atliekamą J. Massenet kūrinį Lietuvos klausytojams siūlysime kartu su Pažaislio muzikos festivaliu, tęsdami šių dviejų klasikinei muzikai ištikimų renginių bendradarbiavimo tradiciją.
Mintis atlikti šią operą Lietuvoje kilo mecosopranui Justinai Gringytei, Teresės partiją anksčiau dainavusiai Škotijos nacionalinėje operoje ir tiesiog įsimylėjusiai šį veikalą. Teresės sutuoktinio Andrė partiją atliks bosas Tadas Girininkas, o mylimojo Armando – tenoras Edgaras Montvidas. Gros LNOBT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, dainuos teatro choro, vadovaujamo Česlovo Radžiūno, vyrų grupė.
Monika Liu su simfoniniu orkestru – sostinės širdyje
Kovą Kauno Žalgirio arenoje įvykęs atlikėjos Monikos Liu koncertas su LNOBT simfoniniu orkestru sulaukė didelio publikos susidomėjimo, tad nutarėme birželio 29-ąją suteikti progą jį išgirsti ir vilniečiams. Tai galimybė išgirsti teatro orkestrą neįprastame amplua, o kartu –pačios dainininkės svajonės dainuoti skambant simfoniniam orkestrui išpildymas.
Monika Liu, profesionali ir charizmatiška populiariosios muzikos atlikėja, bendradarbiaudama su dirigentu Ričardu Šumila parengė jautrią, asmeniniais išgyvenimais nuspalvintą koncertinę programą. Būtų išties apmaudu, jei tokios apimties ir meninės kokybės muzikinis projektas išnyktų iš publikos akiračio vos po vienintelio parodymo.
M. Bejart’o baleto trupės viešnagė
Liepos 1 ir 2 d. LNOBT Open scenoje šeimininkaus ypatingi ir, be abejo, visų baleto gurmanų itin laukiami užsienio svečiai – legendinio choreografo Maurice’o Béjart’o (1927–2007) įkurta Béjart Ballet Lausanne trupė iš Šveicarijos.
Vilniuje ji pristatys tris vienaveiksmius baletus. Du iš jų sukūrė dar pats trupės įkūrėjas – tai legendinis Bolero pagal populiarųjį kompozitoriaus Maurice’o Ravelio kūrinį ir 7 graikų šokiai pagal Mikio Theodorakio muziką. Trečiasis – choreografo Gilo Romano 2022 m. sukurtas spektaklis Tebūnie šokis!.. (Alors on danse...!), kuriame skamba Johno Zorno, Bobo Dylano ir grupės Citypercussion kūriniai. G. Romanas vadovavo trupei nuo M. Béjart’o mirties iki 2024 m. vasario. Šių metų kovą laikinuoju Béjart Ballet Lausanne meno vadovu paskirtas ilgametis jos šokėjas Julienas Favreau.
Įdomu, kad šios prestižinės, nuolat po visą pasaulį gastroliuojančios trupės šokėjais pernai po konkursinių peržiūrų tapo ir trys buvę LNOBT Baleto trupės solistai: Gohar Mkrtchyan, Zsoltanas Kovacsas ir Jeronimas Krivickas.
Priimti tokią garsią baleto trupę kaip Béjart Ballet Lausanne atviroje vasaros festivalio scenoje techniškai nėra paprasta, nes būtina tuo pat metu laikyti parengtą ir LNOBT didžiąją sceną, į kurią svečių pasirodymai būtų operatyviai perkelti nepalankiomis oro sąlygomis. Tokia rizika neatsiejama nuo lietuviškos vasaros realybės. Aišku, priimti svečius po teatro stogu būtų gerokai paprasčiau, bet juk mūsų siekis – sukurti žiūrovams įsimintiną vasaros šventę tarp Valdovų rūmų sienų, po atviru dangumi. Tad kartu su ištikimais LNOBT Open festivalio žiūrovais belieka laikyti tvirtai sugniaužtus kumščius tikintis, kad dangus liepos pradžioje bus gailestingas.
Greičiausiai to paties tikisi ir šimtmečio Dainų šventės rengėjai, su kuriais šįmet dalysimės publikos dėmesiu. Todėl prašome LNOBT Open žiūrovus atleisti, kad keleto renginių pradžią teko pavėlinti belaukiant šalia, Katedros aikštėje, numatytų Dainų šventės koncertų pabaigos. n
LNOBT simfoninio orkestro vyr. dirigentas Ričardas Šumila ir Monika Liu
LNOBT išrinko Metų solistus
Artistai vaidina žiūrovų džiaugsmui, tad ir apdovanojimai jiems teikiami teatro publikos akivaizdoje. Ši tradicija išsaugota: Metų solistai iškilmingai apdovanoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje prieš prasidedant spektakliui.
Metų solistus kasmet atrenka vertinimo komisija, sudaryta iš LNOBT vadovų ir teatro
meno kolektyvų atstovų. Ceremoniją vesti patikėta kolegoms – baleto solistei Gretai Gylytei ir operos solistui Liudui Mikalauskui. Tradicija pagerbti geriausius artistus LNOBT puoselėjama nuo 2002 m. Ryškiausius vaidmenis pernai sukūrusiems operos ir baleto solistams įteiktos atminimo skulptūrėlės ir teatro rėmėjų įsteigtos premijos.
Renginio vedėjai Greta Gylytė ir Liudas Mikalauskas
Metų solistai – puikiai žinomi vardai
Dėl pusmetį trukusios teatro rekonstrukcijos 2023-iaisiais LNOBT žiūrovai turėjo galimybę išvysti tik vieną operos premjerą – Gedimino Šeduikio režisuotą Aidą. Tad nieko nuostabaus, jog Metų operos solistais išrinkti būtent šiame pastatyme pasirodę dainininkai: Viktorija Miškūnaitė, sukūrusi Aidos vaidmenį, ir Kostas Smoriginas, atlikęs Amonasro partiją.
Abu artistai LNOBT apdovanojimų laureatais tampa nebe pirmąsyk: V. Miškūnaitė geriausia soliste pripažįstama trečią, o K. Smoriginas – antrą kartą.
Baleto premjerų 2023-iaisiais būta dviejų, ir jose pasirodė abu Metų baleto solistais išrinkti artistai. Marija Kastorina šoko Kolombiną
choreografo Aleksejaus Ratmanskio balete Arlekino milijonai ir Aušrinę choreografės Živilės Baikštytės balete Pradžioje nebuvo nieko, o Genadijus Žukovskis ten pat sukūrė Arlekino ir Mėnulio vaidmenis. Trupės primarijus G. Žukovskis laureatu paskelbtas ir už profesionalumą, artistinės etikos bei sceninės kultūros puoselėjimą.
Abu šokėjai Metų solistais išrenkami jau antrą kartą. Be to, M. Kastorina savo kolekcijoje turi Metų baleto vilties apdovanojimą, o G. Žukovskis pernai internete balsavusių žiūrovų buvo išrinktas Metų mylimiausiu solistu
Metų viltys ir publikos balsai
Už ryškiausius debiutus LNOBT scenoje kasmet teikiami Metų vilties apdovanojimai.
Metų operos solistė Viktorija Miškūnaitė
Metų operos solistas Kostas Smoriginas
Metų baleto solistas Genadijus Žukovskis
Metų baleto solistė Marija Kastorina
Metų operos viltimi šįkart paskelbta solistė
Gabrielė Bukinė už Violetos vaidmenį operoje Traviata ir Zaros vaidmenį ispaniškoje operetėje Sarsuela. Žiūrovų, balsavusių internete, valia ji išrinkta ir Metų mylimiausia soliste. G. Bukinė negalėjo dalyvauti ceremonijoje ir atsiimti jai skirtų apdovanojimų, nes tą patį vakarą koncertavo publikai kitoje sostinės salėje, tačiau perduoti linkėjimus LNOBT publikai jai padėjo vaizdo įrašas.
Metų baleto viltimis pripažinti du šokėjai, balete Pradžioje nebuvo nieko sukūrę pagrindinį Žmogaus vaidmenį. Be to, Andrea Canei apdovanotas ir už Arlekino vaidmenį Arlekino milijonuose, o Imanolas Sastre – už Lankadamo vaidmenį balete Korsaras.
Padėkos premija – buvusiai orkestro koncertmeisterei
Kasmet Metų solistų apdovanojimuose skiriama Padėkos premija žmogui, be kurio reikšmingos ilgametės veiklos kolegos sunkiai įsivaizduotų LNOBT.
Už meilę muzikai, išskirtinį indėlį į simfoninio orkestro skambesį ir ilgus ištikimybės teatrui metus šįkart Padėkos premija įteikta smuikininkei Angelei Litvaitytei, ilgiau kaip tris dešimtmečius dirbusiai LNOBT simfoninio orkestro koncertmeistere.
„Tačiau teatre aš nedirbau nė vienos dienos, nes aš jame gyvenau. Linkiu visiems patirti tokį pat jausmą“, – atsiimdama dovanas, publikai palinkėjo laureatė. n
Metų operos viltis Gabrielė Bukinė
Metų baleto viltis Imanol Sastre
Padėkos premijos laureatė Angelė Litvaitytė
Metų baleto viltis Andrea Canei
Choreografas Vytautas Brazdylis paskelbtas LNOBT solistu emeritu
Baleto artistui, baletmeisteriui, choreografui ir baleto pedagogui Vytautui Brazdyliui suteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto emerito garbės vardas.
Meilę baletui V. Brazdylis paveldėjo iš savo šeimos: jo tėvas, Vytautas Brazdylis vyresnysis, taip pat buvo baleto artistas ir šoko Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje. Tėvas pirmasis pastebėjo sūnaus gabumus, ir 1960 m. dvylikametis V. Brazdylis jaunesnysis pradėjo
mokytis M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyriuje. Jį baigęs, 1964–1966 m. tobulinosi Maskvos choreografijos mokykloje, o grįžęs į Vilnių iki 1973 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Šoko Bazilį Ludwigo A. Minkuso Don Kichote, Kunotą Juozo Indros Audronėje, Albertą Adolphe‘o Adamo Žizel, Kompozitorių Žydrajame Dunojuje pagal Johanno Strausso muziką ir kitus trupės repertuaro vaidmenis.
Tačiau artistą vis labiau viliojo galimybė scenoje įgyvendinti savo paties baleto vizijas, todėl 1974 m. jis išvyksta studijuoti į Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją. 1978 m. Vilniuje debiutuoja kaip choreografas, sukūręs naują baleto Don Kichotas pastatymą. Gerai įvertintas spektaklis tampa studijų diplominiu darbu, o diplomą apsigynęs jo autorius – naujuoju Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteriu.
1980 m. V. Brazdylis paskiriamas teatro vyriausiuoju baletmeisteriu ir eina šias pareigas iki 1991 m. Jo statytų baletų sąraše, be Don Kichoto, yra Juozo Gruodžio Jūratė ir Kastytis, Baltaragio malūnas pagal Viačeslavo Ganelino muziką, Léo Delibes Kopelija, Amžinai gyvi pagal Antano Rekašiaus muziką, Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras ir Spragtukas
1992 m. V. Brazdylis pradeda naują veiklos etapą: tampa Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoju bei Vilniaus baleto mokyklos meno vadovu. Su šios mokyklos, 2001 m. vėl prijungtos prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, auklėtiniais statė šokius ir spektaklius.
2008 m. šalia mokyklos duris atvėrus Šokio teatrui, jame su moksleiviais sugrąžino į sceną savo anksčiau statytus baletus Kopelija ir Baltaragio malūnas. 2013 m. jaunųjų šokėjų atliekamas Baltaragio malūnas buvo parodytas UNESCO būstinės Paryžiuje Didžiojoje salėje, 2016 m. – Sankt Peterburgo Ermitažo teatre. 2016 m. V. Brazdylis režisavo Lietuvos choreografijos istorijai skirtą koncertą Baleto atmintis, kuriame kartu su moksleiviais atkūrė lietuvių choreografų praeities baletų fragmentus. Sulaukęs 76-erių, V. Brazdylis iki šiol yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus dėstytojas, moko būsimuosius šokėjus choreografinės improvizacijos.
Šiuo metu LNOBT turi du solistus emeritus: 2022 m. rugsėjį toks garbės vardas buvo suteiktas ir operos solistui, vokalo pedagogui Eduardui Kaniavai. n
50-ajame Barboros Radvilaitės spektaklyje LNOBT apsilankė kunigaikštis Motiejus Radvila
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras parodė 50-ąjį choreografės Anželikos Cholinos baleto Barbora Radvilaitė spektaklį. Jo pamatyti atvyko svečias iš Varšuvos – Radvilų giminės atstovas kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł).
Prieš spektaklį LNOBT Raudonojoje fojė vykusiame Pokalbyje prieš uvertiūrą A. Cholina prisiminė šio baleto atsiradimo teatro repertuare 2011-aisiais aplinkybes.
„Iš tiesų tai nebuvo planuota premjera. Mane pakvietė statyti baleto Pikų dama, o aš per tris dienas ir tris naktis pasisiūliau sugalvoti kažką kita, kas būtų skirta Lietuvai, vertinga ir ilgaamžiška. Apie Barboros Radvilaitės temą man užsiminė baletmeisteris Elegijus Bukaitis. Bet baletui svarbiausia yra muzika, kuri mane įkvepia, nuo kurios aš atsispiriu. Jei muziką pavyksta surinkti greitai – tai ženklas,
kad naujas baletas tikrai atsiras. Aš surinkau ją labai greitai, sąmoningai naudodama lietuvių ir lenkų kompozitorių kūrinius. Vadinasi, Barbora Radvilaitė norėjo atsirasti, ji pati čia veržėsi“, –pasakoja A. Cholina. Istorikas prof. Albinas Kuncevičius, dalyvavęs Vilniaus arkikatedros (tuometinės Paveikslų galerijos) požemių tyrinėjimuose, prisiminė, kad archeologai nedrįso atidaryti Barboros Radvilaitės karsto, nes ši moteris ir jos meilė karaliui Žygimantui Augustui – tai XVI a. Lietuvos istorijos simbolis. Ir ne mokslinė faktologija čia svarbiausia, o išlikusi unikali legenda. Kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł) pastebėjo, kad Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, labiau yra šlovinama karalienė Bona, o ne Barbora Radvilaitė ar kunigaikščių Radvilų giminė. Tokiam Bonos įvaizdžiui kaimynų šalyje labiausiai pasitarnavo ją išaukštinę kino ir literatūros kūriniai. „Įdomu, kad Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis
Kunigaikštis Motiejus Radvila, vertėja Laūra Karnavičiūtė
Dubingių pilies atkūrimo fondo steigėjai
taipogi buvo įsimylėjęs vieną iš Radvilų giminės moterų – Barboros Radvilaitės tetą. Bet jis pakluso karališkojo luomo taisyklėms ir pasirinko politinę santuoką, vesdamas Boną Sforcą. Tuo tarpu jo sūnus išdrįso pasipriešinti taisyklėms ir dovanojo lietuviams nemirtingą meilės legendą, kuri prisimenama net ir prabėgus beveik pusei tūkstantmečio. Tauta, išsaugojusi savo istorinę atmintį, „pasmerkta“ išlikti“, – pabrėžė kunigaikštis.
Jo viešnagė turėjo dar vieną tikslą – Vilniuje buvo pasirašytas Susitarimas dėl Dubingių pilies atkūrimo fondo steigimo. „Atkurta Radvilų pilis Dubingiuose taptų gražiu Barboros Radvilaitės legendos ir kunigaikščių Radvilų veiklos įamžinimu“, – teigė kilmingas svečias. 50-ajame Barboros Radvilaitės spektaklyje
LNOBT scenoje pagrindinius vaidmenis atliko baleto solistai Rūta Lataitė (Barbora Radvilaitė), Jonas Laucius (Žygimantas Augustas), Greta Gylytė (Bona Sforca) ir Stanislavas Semianiura (Žygimantas Senasis). Balandžio
13 d. spektaklio metu scenoje debiutavo jau
šeštoji balerina, šiame A. Cholinos balete parengusi Barboros vaidmenį – tai jaunoji Nora Straukaitė. n
Žygimantas Augustas – Jonas Laucius, Bona Sforca – Greta Gylytė, Žygimantas Senasis – Stanislavas Semianiura, Elžbieta – Marine Pontalier
Barbora – Rūta Lataitė
Barbora –Rūta Lataitė, Žygimantas
Augustas –Jonas Laucius
Elžbieta –Marine Pontarlier, Bona Sforca –Greta Gylytė
Barbora – Rūta Lataitė, Žygimantas Augustas – Jonas Laucius
Aida: karo nuojauta, realybė ir metafora
Valdas Puteikis
Dar buvo likęs geras pusmetis iki mūsiškės
Aidos premjeros, kai praeitą vasarą Bavarijos sostinėje vykusiame festivalyje Miuncheno nacionalinis teatras parodė savąją Aidą, režisuotą italo Damiano Michieletto. Šis vidurinės kartos talentas, mūsų publikai pažįstamas iš Lietuvoje prieš pustrečių metų ambicingai drąsiai režisuotos Richardo Strausso operos
Rožės kavalierius, Bavarijos sostinėje sukėlė visišką furorą. Jis atsisakė faraoniškos egzotikos ir Aidą perteikė itin šiuolaikiškai ir aktualiai: faraonų valdomo Egipto ir Etiopijos kariniam konfliktui pakeisti jis parinko aktualų, šių dienų realijas atspindintį kontekstą – dvi neįvardytas, bet daugeliui numanomas Rytų Europos valstybes. Negana to, režisierius Michieletto karą abstrahuoja ne tik chronologiniu ir geopolitiniu požiūriu, bet ir etninėje plotmėje: kelia aukos ir budelio, nugalėtojo ir pralaimėtojo moralinį klausimą. Nors originalioje operos versijoje žinią apie Amonasro išpuolį pranešantis pasiuntinys kalba tik apie nuniokotus laukus, čia jis rankose laiko uždengtą mažo vaiko, nekaltos civilės, nukentėjusios nuo ilgalaikio karinio konflikto, kūną. Vėliau Aida guodžia sielvartaujančią šio vaiko mamą ir skundžiasi savo kančia arijoje Ritorna vincitor. Nepernelyg džiaugsminga ir garsioji triumfo procesija: namo su pergale grįžtantys kariai netrykšta pasitenkinimu (ypač nusivylęs Radamesas) ir atrodo traumuoti: kai kurie vaikšto su ramentais ar net sėdi neįgaliųjų
vežimėliuose. Regis, italų režisierius šia opera skelbia savo kūrybinį moto: kare nugalėtojų nebūna – kiekvienas individas lieka su savo skausmu. Taigi beveik vienu metu Vilniuje ir Miunchene statydami operą Aida režisieriai rinkosi gana skirtingus požiūrio taškus, skirtingas raiškos priemones, skirtingai interpretavo nesenstančią antikarinę dramą, kurioje herojai, susidūrę su politine realybe, yra pasmerkti aukoti svajones ir siekius.
Lietuvoje Aida pirmą sykį buvo pastatyta 1927 m. Valstybės teatre. Pernai rudenį nuskambėjęs premjerinis spektaklis – jau septintasis mūsų operos istorijoje. Pradėsiu nuo ažiotažo, kilusio dar prieš šio spektaklio repeticijas: viena iš trijų Aidų – Latvijos sopranas, Niujorko Metropolitan Opera žvaigždė Kristīne Opolais! Iš tiesų, ne kasdien tokio kalibro operos vardas džiugina mūsų žiūrovus, o šiųjų lūkesčiai visada kyla kaip ant mielių. Jeigu jau repertuare toks pažadas, vadinasi, žiūrovai nenurims – kaip cirke: kol iš narvo neiššoks pantera, tol nebus patenkintas adrenalino poreikis. Sportininkai, atsakingoms varžyboms
ruošdamiesi ir fiziškai, ir psichologiškai, patiria neregėtus krūvius, ypač jei reikia apginti čempiono titulą ar pateisinti lyderio vardą. Matėme, kas prieš kelerius metus buvo nutikę mūsų plaukikei Rūtai Meilutytei, kai jai nepavyko apginti olimpinės čempionės vardo. Meno ir muzikos pasaulyje taip pat neretai veikia panašūs psichologijos ir geros formos dėsniai. Reikalauti iš Opolais to paties karjeros piko, kokį ji Niujorke buvo pasiekusi prieš aštuonerius ar šešerius metus (2014–2020 m.), būtų per žiauru. Kiekvienas vokalistas išgyvena įkalnių ir nuokalnių etapus. Praėjo bene šešeri metai, kai, stažuodamasis Metropolitan Opera teatre, italų dirigentas Quatrini pažadėjo latvei Aidos vaidmenį. Pripažinkime, į Vilnių artistė atvyko ne pačios geriausios vokalinės ir galbūt psichologinės formos. Pagaliau kažin ar Aida –
Amneris – Justina Gringytė, Radamesas – Gastonas Rivero
būtent jos, lyrinio soprano, vaidmuo? Vienodai tobulai atlikti Giacomo Puccini (šis kompozitorius yra atlikėjos vizitinė kortelė) ir Verdi repertuarą – sunkiai įmanoma. Slėpdama truputį stresinę, dirglią savo būseną, dar spaudos konferencijoje atlikėja atrodė savimi nepasitikinti ir kažko besigraužianti. Sakysite: betgi ji – profesionali operos dainininkė, ji privalo gebėti su viskuo, įskaitant ir kūrybines įgriovas, susidoroti. Bet sykiu ji juk žmogus, kaip ir mes visi. Taip, ji susidorojo, net priekabiausi muzikologai didelių priekaištų jai neturėjo, ir kuo labiau spektaklis artėjo link pabaigos, tuo stipriau skleidėsi Kristīne’s kuriamas Aidos dramatizmas: finalinė scena – atsisveikinimas su Radamesu (Gastonas Rivero) – skambėjo itin jautriai ir užburiamai. O ar per visą spektaklį „išsiveržė iš narvo pantera“? Štai šito drąsiai teigti nedrįsčiau. Tačiau inspiracine spektaklio ašimi galėtų tapti Opolais pasakyta frazė, kad Rusijos ir Ukrainos karo akivaizdoje Aida turi skambėti kaip priminimas, jog, kad ir kokios negandos ištiktų, du dalykai saugo mus nuo amžinos pražūties ir teikia paguodą – tai meilė ir menas.
Trys Aidos – trys skirtingi spektakliai. Toks buvo režisieriaus Šeduikio ir meno vadovo Quatrini pažadas. Ir jis ištesėtas. Dainuodama antrą Aidos spektaklį, ukrainietė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk pademonstravo slaviškos operinės mokyklos meistrystę – jos skaidrus, tolygus, puristinis vokalas lengvai susidorojo su kiekviena nata, net ir itin žaviame Aidos ir Amneris (italė Irene Savignano) antrojo veiksmo duete, o artistinis atlikėjos nuoširdumas ir
kuklumas kėlė begalinę simpatiją. Trečiosios Aidos – Viktorijos Miškūnaitės – vokalas ir vaidyba išsiskyrė iš dviejų pirmųjų. Galbūt tykojo pavojus vaidmenį atlikti pernelyg dramatiškai, bet prigimtinis emocingumas kojos dainininkei nepakišo: nuo jaudulio veriantis atlikėjos vokalas buvo valdomas ir turėjo ribas.
Tenorai Radameso vaidmens atlikėjai – urugvajiečių kilmės amerikietis Gastonas Rivero ir venesuelietis Jorge Puerta – vokaliai iš pradžių atrodė tarsi broliai dvyniai, ir tik ausylas klausytojas, radęs laiko ir noro apsilankyti dviejuose iš eilės spektakliuose, galėjo apčiuopti aiškesnių juodu skiriančių balso tembro niuansų. Puerta gal kiek lyriškesnis, jo balse buvo girdėti gal kiek daugiau subtilių pustonių, o Gastonas – vos vos kietesnis. Pietų Amerikos atlikėjus Quatrini pasirinko dėl vienos priežasties – jo akimis, Radameso vaidmeniui atlikti reikia specifinio tenoro diapazono, kokio tarp Lietuvos solistų neradęs.
O štai Amneris vaidmeniui nepakeičiamas pasirodė Justinos Gringytės mecosopranas. Tiesa, pirmą premjeros spektaklį ji dainavo gal kiek kietokai, bet trečiąjį vakarą (antrajame itin harmoningai šį vaidmenį perteikė minėtoji Savignano) išguldė scenoje visą savo ne tik vokalinį, bet ir vaidybinį talentą.
Kad nepagrindinis vaidmuo gali atrodyti kaip pagrindinis, jau ne kartą ir ne vienoje operoje įrodė baritonas Kostas Smoriginas –Aidoje jo Amonasras tiesiog spindėjo. Kai artistas ir balsu, ir vaidyba, ir laikysena scenoje sukuria įspūdį, jog ne vaidina, o tiesiog gyvena ir mėgaujasi tuo, kuo gyvena, – štai tokiomis
akimirkomis žiūrovas patiki viskuo ir yra pasiryžęs eiti su tokiu personažu į kalnus.
Kitaip nei pradžioje minėto italo Michieletto, mūsiškio režisieriaus Šeduikio prisilietimas prie operos Aida atrodė daugiau nei pagarbus ir atsargus – tarsi būtų lietęsis prie muziejuje saugomos vienetinės prancūzų mados metro Christiano Dioro aukštosios mados suknelės. Regis, nė per milimetrą nenutolta nuo klasikinio originalo, Egipto sostinėje Kaire pastatyto 1871 m. Šiuo požiūriu ir režisierius, ir meno vadovas buvo visiški bendraminčiai, nes italų dirigentas Quatrini irgi tvirtai laikosi nuomonės, jog negalima išduoti kompozitoriaus –privalu gerbti kiekvieną partitūros eilutę ir kiekvieną užrašytą natą.
Prie tokios koncepcijos nepriekaištingai pritapo, ją pratęsė Sigitos Šimkūnaitės scenografija: kai su pirmaisiais orkestro akordais (o jie po teatro rekonstrukcijos, kai orkestro ložė buvo šiek tiek pagilinta, sklinda dar subtiliau) užlieja čia tamsaus, čia šviesaus aukso mozaikos, pasitinka mus tarsi iš faraonų kapavietės kylantys masyvūs laiptai, primenantys tuos, kurie veda iš požeminių nūdienos garažų ar perėjų, tik šie nekelia tokio estetinio jaudulio, koks mus užvaldo žvelgiant į sceną. Vis dėlto bene ryškiausias ir egiptietiškiausias akcentas – kolonos: lotosus primenančios iš vienos
pusės ir faraono veidus atidengiančios pasuktos – iš kitos. Jos visą spektaklį, regis, veikia kaip atskiri gyvi personažai, verčiantys prisiminti keliones prie Nilo ir matomų faraonų vardus. Galiausiai scenoje sukurtas vandens telkinys – baseinas: tai tarsi to paties Nilo, kurio gelmė priglaudžia dviejų mylimųjų kūnus, replika.
O kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, beje, už darbą Aidoje šįmet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, padarė viską, kad artistai nepamirštų griežto egiptietiško hierarchijos kanono, nepamirštų, kad griežta struktūra egiptiečių kultūroje ir psichologijoje veikia kaip geometrinio piramidinio mąstymo modelis ir yra tam tikros drausmės (šiuo atveju – drausmės karo sąlygomis) dalis. Taigi jos sukurti kostiumai monumentalumu tarsi susisieja su Šimkūnaitės scenografija, sukuria tam tikrą vizualų vienį, pateisinamą net ir tada, kai tuos drabužius vilkinčiam artistui tenka truputį pakentėti ar apsiprasti. Taigi kostiumai – bene ekspresyviausia vizuali spektaklio dalis, esanti arčiausiai tų enciklopedijų ar vadovėlių puslapių, kurie prabyla apie egiptietišką rengimosi stilių faraonų laikais. Pakentėti ir apsiprasti... Mūsų kasdienybės, supamos karo ir karo nuojautų, akivaizdoje šie žodžiai veikia disciplinuojamai. n
Ditė Elzbergaitė
2023 m. gruodžio 1 d. įvyko dviejų veiksmų baleto Pradžioje nebuvo nieko premjera. Spektaklio choreografė – Živilė Baikštytė, kompozitorius – Antanas Jasenka. Tai buvo pirmoji iš dviejų baleto premjerų, suplanuotų 104-ajame sezone. Simboliška, kad po rekonstrukcijos teatrui atvėrus duris pirmąja žiūrovus pasitinkančia baleto premjera tapo lietuviškas kūrinys, kurio programėlėje – ne viena gerai pažįstamo lietuvių kūrėjo pavardė.
Negalima aptarti Pradžioje nebuvo nieko nepaminint šio spektaklio pirmtako – dar 2019 m. balandį debiutavusio vienaveiksmio spektaklio tuo pačiu pavadinimu. Tuokart spektaklis tapo baletų triptiko dalimi ir sceną dalijosi kartu su
Martyno Rimeikio Dienomis, minutėmis, kuris šiuo metu yra 2022 m. parodyto baletų triptiko RPM dalis, ir Editos Stundytės Franceska Mann. Kaip sako pati choreografė Ž. Baikštytė, „esminė [spektaklio] idėja liko ta pati, bet anas spektaklis buvo labiau poezija, o šis – istorija“. Tokį fantasmagorišką, pasakišką mitą, ko gero, atsimena ir žiūrovai, o štai baleto istorikas ir kritikas Žilvinas Dautartas jį netgi pavadino įsimintiniausiu 2019 m. choreografijos įvykiu. Šis vienaveiksmis spektaklis buvo besiužetis, bet net ir toje abstrakcijoje jau atsirado Pradžioje nebuvo nieko matyti veikėjai, išliko įkvėpimo šaltinis ir pavadinimas. Praėjus beveik ketveriems metams nuo tada, kai buvo parodytas pirmasis spektaklio variantas, lietuviškasis baletas-mitas vėl atgimė didžiojoje teatro scenoje.
Siužetinę spektaklio liniją sukūrė dramaturgas Evaldas Jaras. Nors pirmąsyk perskaičius siužetą veikėjų gausa gali suklaidinti, bet sekti spektaklio eigą visai nesunku. E. Jaro teksto struktūra priminė padavimą ar mitą, todėl galima pritarti per spaudos konferenciją išsakytai minčiai – spektaklį supras itin platus žiūrovų ratas. Istorija paprasta, bet neprimityvi, o siužete strategiškai palikti klausimai kviečia žiūrovus namo grįžti su spektaklyje atspindėtomis mintimis. Tai nelyg savotiški paruoštukai, neįpareigojantys, bet skatinantys ką tik
Laima – Greta Gylytė
Žmogus – Imanol Sastre
Žmogus – Imanol Sastre
Aušrinė – Marija Kastorina Praamžius – Aistis Kavaliauskas, Žmogus – Andrea Canei, Liucinas – Benjamin Thomas Davis
Praamžius – Ernest Barčaitis, Liucinas – Jonas Laucius
Mėnulis – Genadijus Žukovskis, Saulė – Kristina Gudžiūnaitė
Aušrinė – Nora Straukaitė
turėtą patirtį pratęsti ir apmąstyti. Tokį palinkėjimą – „sulėtėti, pajausti gyvenimą, dvasiškumą ir apie tai kalbėti“ – yra išreiškusi ir spektaklio kūrėja Ž. Baikštytė, todėl gražu, kad jis lygiavertiškai atspindėtas visuose spektaklio elementuose.
Pradžioje nebuvo nieko siužetas prasideda sakiniu: „Pradžioje iš dangaus nukrito kelios smėlio smiltys.“ Viso spektaklio metu scenos šone byrėjęs smėlis labiausiai ir įsiminė – tai nenuilstamai slenkančio laiko metafora, visa ko pradžia ir fizinė išraiška. Šis simbolizmas dažnas etiologinėse sakmėse: pasaulio pradžioje atsiranda vanduo, kartais – akmenys ar žemė. Negalima buvo nepastebėti ir scenos viršuje kabėjusių dekoracijų, kurios priminė dievo pirštus, iš aukštybių diriguojančius ir prižiūrinčius visa ko kūrimą (scenografijos ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė). Aiški hierarchinė ir mitinė struktūra išliko abiejuose veiksmuose, o smalsūs žiūrovai išties pastebėjo ir daug galbūt ne tokių akivaizdžių, bet tikrai sąmoningai paliktų nuorodų ir simbolių.
Šių dviejų vienas be kito negalinčių egzistuoti veikėjų atsiradimas žymi fizinio pasaulio sukūrimą ir amžinojo konflikto pradžią. Pastovumas, ramybė, gėris – Praamžiaus, tamsiame scenos fone išsiskiriančio šviesiu apdaru,
veikimo laukas. Jo priešingybė Liucinas – nerimas, chaosas ir abejonės. Kadaise sudarę vienį, jie ir traukia, ir stumia vienas kitą, bet akivaizdu, kad šių oponuojančių jėgų konfliktas yra būtina pasaulio sukūrimo sąlyga.
Atrodo, kad puikiai publikos pažįstami E. Barčaitis ir J. Laucius Praamžiaus ir Liucino vaidmenyse atrado bent dalelę savęs ir pademonstravo itin aukšto lygio profesionalumą, nes negalima atsistebėti jų sukurtų vaidmenų autentiškumu. Ramus, stotingas Praamžius ir valiūkiškas priešgyna Liucinas kartu su jiems pavaldžiomis būtybėmis (žvėrys, laumės, žvaigždės ir dar iš vienaveiksmio spektaklio įsiminti monai) kūrė scenoje siurrealistinę pasaką.
Praamžiaus valia atsirado Saulė (Kristina Gudžiūnaitė) ir Mėnulis (Genadijus Žukovskis), jiems gimė dukra Aušrinė (Marija Kastorina). Nors tiek Saulė, tiek Mėnulis atspindi šviesiąją pasaulio pusę, čia vėl regime savotišką dualizmą: vienas auksinis, kitas sidabrinis, bet abu vienas be kito negalintys. Saulės ir Mėnulio meilės išraiška – Aušrinė. M. Kastorina šį vaidmenį pripildė sau būdingo lengvumo, viltingumo, jos judesiai buvo švelnūs ir aptakūs. Stebint Aušrinę scenoje buvo nesunku pajausti, kokia svarbi ir kaip stipriai iš tamsaus žemiško prado išsiskirianti yra ši šviesi ir trapi nelyg pati meilė veikėja.
Spektaklio kūrybinė komanda po premjeros
Ypatingą įspūdį Pradžioje nebuvo nieko padarė Žmogaus (Imanolis Sastre) kūrimas ir gimimas. Itin kūrybingai iš atskirų dalių surinktas Žmogus jau yra ne dangaus, o žemės gyventojas. Šie du pasauliai turi aiškią takoskyrą: pradedant specifiniais choreografiniais sprendimais ar natūralių tonų kostiumais ir baigiant tam tikrai sferai būdingu muzikos charakteriu. I. Sastre Žmogus – naivus, pasimetęs mirtingasis, kurio likimą valdo aukštesniųjų galių užmojai. Užtikrintas, tvirtas žingsnis ir lengvi šuoliai rodė, kad I. Sastre puikiai jautėsi scenoje net per pirmąją premjerą ir be matomų pastangų įgyvendino Ž. Baikštytės choreografinę viziją. Kaip minėta, spektaklyje daug mitinių figūrų. Svarbus vaidmuo čia tenka ir Laimai (Greta Gylytė), visad netoli Žmogaus esančiai, bet padėti suprasti gyvenimo prasmės negalinčiai. Spektaklyje Laima gana statiška. Įsiminė įspūdingas likimo deivės kostiumas iš daugybės raištelių ir auksinė karūna. Kaip matome, dėmesys kostiumams yra svarbus, visą spektaklį į darnią visumą jungiantis aspektas. Čia vėl regime kontrastą: šaltos spalvos ir blizgios kostiumų tekstūros reprezentuoja Praamžių ir jo valdinius, o šiltos, jaukios spalvos, švelnios formos ir siluetai – žmonių pasaulį. Spalvų skirtumai itin ryškiai atsiskleidė tamsiame scenos ir niūrių, mįslingų vaizdo projekcijų (Mantas Bardauskas) fone.
Daug dėmesio prieš būsimą premjerą vykusioje spaudos konferencijoje buvo skirta ir spektaklio muzikai, sukurtai specialiai šiam baletui. Pasak Ž. Baikštytės, tai pagrindinis dalykas, skiriantis šį spektaklį nuo pirminio vienaveiksmio. Pasikeitus muzikai, nenuostabu, keičiasi ir visi kiti spektaklio dėmenys. Kompozitoriui A. Jasenkai jau antrą kartą buvo patikėta užduotis įgarsinti pasaulio sukūrimo mitą. Anot jo, įsipareigojimas sukurti baletui muziką yra savotiškai kontrproduktyvus, todėl reikia kurti tiesiog muziką. Taip ji tampa visaverte spektaklio dalimi. Kartu su kūrybine grupe išgryninus pagrindines spektaklio mintis ir veikėjų charakterius, muziką rašyti daug lengviau. Toks požiūris į kūrinio struktūravimą nesunkiai pastebimas atidžiau stebint spektaklio eigą: muzika nenuosekli, tematiškai išskaidyta, bet kartu ir drąsiai varanti scenos vyksmą.
Pradžioje nebuvo nieko tikrai atras žiūrovą. Šis pamąstymas apie pasaulio sukūrimą skirtas šiuolaikiniam ir nuo amžino skubėjimo išvargusiam žmogui. Tai pasakojimas apie žmogiškus dievus ir dieviškai drąsų žmogų, apie gyvenimui prasmę suteikiančią meilę ir amžinąjį konfliktą, kurio užuomazgų savyje, tikiu, atras kiekvienas, sėdintis salėje. Linkiu, kad šis pamąstymas taptų iš niekur atsiradusia kažko didesnio pradžia. n
Hofmaniška haliucinogeninių pasakų provokacija
Pradėsiu nuo to, kad šį pavasarį Hofmano istorijų šleifą pavyko pagauti kurortiniame Normandijos miestelyje Etretate, apsilankius buvusioje Kelne gimusio, Prancūzijos pilietybę gavusio ir Paryžiuje gyvenusio kompozitoriaus Jacquesʼo Offenbacho viloje Orfėjas. Sinagogos kantoriaus sūnus, į muzikos pasaulį atėjęs kaip violončelininkas, šis prancūzų klasikinės operetės kūrėjas Normandijoje apsilankė XIX a. viduryje ir iškart pamėgo Atlanto skalaujamą
Etretatą. Naudodamasis savo operetės Orfėjas pragare (Orphée aux enfers, 1858) komercine sėkme, jis nutarė šiame Normandijos kurorte pasistatyti vilą – su vaizdu į vandenyną ir kelią, kuris veda į Fekampo miestelį. Kompozitorius su šeima kasmet čia leisdavo vasaras iki pat savo mirties 1880 m. Čia muzikas rengdavo didelius priėmimus, kuriuose dalyvaudavo ir kompozitorius Georgesʼas Bizet, ir dailininkas Gustaveʼas Doré, taip pat improvizuotus koncertus, kostiumų balius, literatūros salonus ir teatro vakarus. Hofmaniška svaigių linksmybių dvasia šiems namams nebuvo svetima. Tiesa, 1861 m. juos nuniokojo gaisras. Po metų atstatytos vilos kambarius Offenbachas pavadino savo kūrinių vardais: La Belle Hélène (Gražioji Elena), La Vie parisienne (Paryžiaus gyvenimas), La Jolie parfumeuse (Gražioji kvepalininkė)...
Akivaizdu, kad italų režisierius Federico Grazzini ir operos meno vadovas Sesto Quatrini nepriekaištingai ištyrinėjo, kaip aistringai šis prancūzų kompozitorius buvo pasinėręs į Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno gyvenimo ir kūrybos esenciją. Režisierius teigia, kad jo LNOBT pastatytoji Offenbacho opera
Valdas Puteikis
Hofmanas – Jean-Francois Borras, Mūza – Jelena Kordic
Hofmano istorijos nukreipta į priklausomybių problematiką ir turi tegul ir ne tiesmuką, bet aiškų moralą šiuo klausimu, tačiau politkorektiškai nutyli hofmaniškos kūrybinių impulsų paieškos, kai smegenys stimuliuojamos svaigiosiomis haliucinogeninėmis medžiagomis, faktą. Ar galėjo būti kitaip? Ar turėtume šiandien noveles Riteris Gliukas, Don Žuanas, pasakas Spragtukas ir pelių karalius, Aukso puodas, Smėlio žmogus ir romanus Velnio eliksyras, Katino Murklio pažiūros į gyvenimą? Kai visa tai atsiduria kompozitoriaus Offenbacho rankose, jo muzikinė vaizduotė paverčia šiuos kūrinius tuo, apie ką kalbama Hofmano istorijų epiloge: „Didybę mūsų ne tik meilė kuria, bet ir ašaros.“ Dramatiška ir gaivališka, jausminga ir juslinga, haliucinogeniška ir pragmatiška, fantasmagoriška ir realistinė, klasikiška ir šiuolaikiška, kultūriška ir subkultūriška – tokia pasirodė premjerinė Hofmano istorijų opera LNOBT, palydėta nepriekaištingų vokalų, dar nepriekaištingesnio choro ir orkestro. Pastarasis, įsikūręs per rekonstrukciją pagilintoje ložėje, leido šį prancūzų kompozitorių atskleisti dar subtiliau – natos sklido tarsi per šilkinį audinį.
Itin stipri režisieriaus idėja spektaklį pradėti nuo anoniminių alkoholikų susirinkimo sporto
salėje: joje matoma krepšinio lenta ir oranžinis kamuolys lietuvio mentalitetą veikia kaip religija, o sielą virpina dukart intensyviau. Šiuos ir kitus scenografinius peizažus ir detales italų dailininkas Andrea Belli paverčia tarsi spiritizmo seanso atributais. Choreografas ir sceninio judesio režisierius Angelo Smimmo, atrodo, neleido sustingti nė vienai artisto ląstelei. Dinamika ir judesių energija nebuvo forsuotos, neužgožė balsų, bet įtaigiai kūrė košmariškų sapnų ir haliucinogeninių apsėdimų pasaulį. Beje, spektaklio pabaiga taip pat vyksta sporto salėje, o toks gaubiamasis sceninės estetikos principas žiūrovą veikia kaip amžinojo sugrįžimo mitas. Gotikinis Hoffmanno romantizmas, Offenbacho muzikos filosofiškumas ir vakarietiškojo šių dienų gyvenimo realijos, veikiamos informacinių technologijų ir multimedijos, –visa šiame režisieriaus Grazzini darbe susiję stipriai ir magnetizuojamai.
Tai, kad režisierius rimtai perkandęs ne tik pamatinę vokiečių romantizmo literatūros figūrą Hoffmanną, bet ir viso romantizmo estetiką, kuria vėliau kaip šaltiniu gaivinosi visas XX a. modernusis menas ir net filosofinė mintis (juk su vokiečių romantizmu suaugęs ir Friedrichas Nietzsche), daugiau nei akivaizdu. Reta, kad operoje organiškai dera klasikinis
Hofmanas – Jason Kim, Niklausas – Olivia Vote
Pitikinačijus – Mindaugas Jankauskas, Džuljeta – Sarah Vautour
Spalancanis – Murat Can Guvem, Kopelijus – Rory Musgrave
pradas ir popkultūriniai bei subkultūriniai šiuolaikybės fetišai. Veiksmo vietose – krepšinio salėje, klinikų operacinėje ir BDSM naktiniame klube – organiškai telpa klasikinis libretas, išlaikoma drama, metafora, filosofija ir estetika. Sykiu filosofiniu lygmeniu kalbama ir apie globalias priklausomybes – ne tik nuo kvaišalų. Kūno kultas ir plastinė chirurgija, seksualinės perversijos, partnerį atstojantys ir pasitenkinimą teikiantys sekso reikmenys –
visa tai režisierius su kitais operos kūrėjais italais apnuogina kaip nūdienos socialinio gyvenimo tendencijas.
Dvi solistų sudėtys ir vieną premjerinį vakarą, ir kitą leido išlaikyti dinaminę spektaklio pusiausvyrą. Visada užvaldo tam tikras azartas vokalistų įkūnijamus personažus recenzijoje pradėti aptarti nuo intrigantų, piktavalių ir klastūnų. Be jų neįsivaizduojamas Hoffmanno kūrybos romantizmas ir dramatizmas. Juk kas
Francas – Mindaugas Jankauskas, Hofmanas – Jason Kim
Hofmanas – Jason Kim, Mūza – Olivia Vote Džuljeta
Košenilis – Mindaugas Jankauskas, Olimpija – Gunta Gelgotė, Spalancanis – Murat Can Guvem
paspęs meilei spąstus, jei ne jie – Lindorfas, Kopelijus, Miraklis ar Dapertutas. Pirmajame premjeriniame spektaklyje šiuos vaidmenis atlikęs kartvelų bosas Giorgi Manoshvili ir vokalu, ir vaidybine mimika įtaigiai demonstravo grėsmę ir klastą (Lindorfo vaidmuo), scenoje varžydamasis su Hofmano personažu (tenoras Jeanas-François Borras) dėl operos dainininkės Stelos širdies ir rankos, taip pat ir antrame veiksme, vaidindamas Miraklį ir arogantiškai pranešdamas apie Antonijos mirtį. Antrosios sudėties šių personažų įkūnytojas airių bosas-baritonas Rory Musgraveʼas savo demoniška laikysena ir išraiškingu vokalu itin suspindo trečiame veiksme, už dovanojamą deimantą reikalaudamas, kad Džuljeta pavogtų Hofmano (tenoras Jasonas Kimas) atspindį veidrodyje. Tai bene ryškiausiai hofmanišką romantizmą iliustruojanti spektaklio scena, kur pinasi ir pasaka, ir burtai, ir siurrealybė. O trys herojės – Olimpija, Antonija ir Džuljeta – tai trys operos istorijos. Pirmosios – Olimpijos, fiziko Spalancanio sukurtos silikoninės lėlės, – vaidmenį interpretuojantys sopranai Gunta Gelgotė ir Monika Pleškytė (viena pirmojoje, kita – antrojoje premjeroje) nesiskyrė
nebent vizualiai, tačiau Guntos temperamentas akivaizdžiai grūmėsi su vokalu, kuriam stipresnį akcentą teikė Monika, šiek tiek pristabdydama savo personažui keliamus erotinių scenų, būdingų striptizo klubui, judesius. Būtent Olimpijos personažas nuosaikesniam ir puritoniškesniam žiūrovui galėjo tapti tam tikru moralės akibrokštu, užgožiančiu pačią spektaklio idėją, todėl abiejų artisčių gebėjimas „laiku sustoti“ buvo tarsi skydas, saugantis spektaklio „moralę“. O tai, kad lėlė persikūnija į gyvą personažą, rodo romantizmo estetikos modernumą: juk modernusis menas išplaukia ne iš kur kitur, o kaip tik iš romantizmo. Netgi anglų realizmo atstovas Charlesʼas Dickensas su savo vaizduote nukeliauja toli į modernizmą, kai jo romane Deividas Koperfildas ranka ima veikti kaip atskiras personažas.
Antroji Hofmano mylimoji – Antonija, ligų palaužta dainininkė, kurią šiame spektaklyje įkūnijo sopranai Gabrielė Bukinė ir Viktorija Miškūnaitė. Gabrielės, galima sakyti, rimtas debiutinis darbas pasiteisino ir pateisino visų lūkesčius su kaupu: subtilus jos vokalas ir plastiški judesiai scenoje kūrė efemerišką poeziją, atrodo, tarsi ji išgyveno bodlerišką Paryžiaus
Spektaklio kūrybinė komanda po premjeros
spliną, pakaitomis derindama melancholiją ir energijos proveržius. Viktorijos Antonija kiek dramatiškesnė, jos kelias į anapusybę susijęs su itin aiškiu noru kuo stipriau čia ir dabar panaudoti iš motinos paveldėtą dainininkės talentą.
Trečiosios Hofmano moters – Džuljetos, Venecijos kurtizanės, – vaidmuo neatsiejamas nuo nakties juslėmis paženklinto gyvenimo būdo, kuris, režisieriaus sprendimu, išplaukia iš goslių moderniojo pasaulio instinktų. Taigi fetišistinėms BDSM scenoms, į kurias vieną premjerinį vakarą turėjo panirti amerikiečių sopranas Sarah Vautour, o kitą – mūsiškė Lina Dambrauskaitė, atlikti reikia daugiau artistinės drąsos nei nepriekaištingo vokalo. Kiek santūresnę Liną, kuriai, akivaizdu, labiau rūpi balso spalvos, vaidybos plastika šiek tiek pranoko Sarah – matyti, kad šis vaidmuo jai organiškesnis ir labiau pasiduodantis. Labai panašiai pasakyčiau ir apie patį Hofmano personažą: jo atlikėjas prancūzų tenoras Jeanas-François Borras dramatiškumu ir energija, itin talentingai ir organiškai suvaidinta
obsesija kiek pranoko korėjiečių kilmės tenorą Jasoną Kimą – šiajam truputį pritrūko sceninio bohemiškumo ir chuliganizmo. Prancūzų dainininkas, regis, maudėsi režisieriaus pasiūlytoje medžiagoje, o korėjietis nepaslėpė pastangos „kad tik viskas būtų gerai“.
Vis dėlto didžiausią abiejų Hofmano istorijų sudėčių skirtį ženklina du artistai – viename spektaklyje Andreso, Košenilio, Franco ir Pitikinačijaus vaidmenis kūręs Mindaugas Jankauskas, o kitame juos interpretavęs Rafailas Karpis. Abu vienas už kitą įdomesni, žaismingesni, nors pirmasis įkūnija rafinuoto, manieringo, dendiškos laikysenos jauno vyro įvaizdį, o antrasis (kaip ir dažnai scenoje) savo autoironiška laikysena publikai dovanoja pliūpsnį humoro ir begalinės laisvės pojūtį. Tokios laisvės, kurią puikiai šiame spektaklyje jaučia ir choras, ir ypač – dešimties šokėjų trupė. Jų BDSM naktinio klubo choreografija (taip pat sulaukusi tam tikrų publikos reakcijų už teatro durų) kuria tokį subkultūrinį ažiotažą, be kurio Hofmano istorijos šiek tiek stokotų to, ką įvardiju kaip „iš narvo iššokančią panterą“. n
LNOBT premjeroje vaikams –valtorna Stasė, obojus Pranas ir kiti teatro gyventojai
Valtornininkas Vytenis Matutis
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras balandžio 20 d. pristatė siurprizą mažiesiems žiūrovams – muzikinę edukacinę istoriją Teatras suburia draugus. Pasirodymo Raudonojoje fojė metu LNOBT pučiamųjų kvinteto muzikantai supažindina 5–10 metukų smalsuolius su savo ištikimiausiais draugais – muzikos instrumentais.
Kiekvienas miestas turi savo ypatingą teatrą, suburiantį gerus draugus. O dar jis turi savo Merą, kuris viskam vadovauja. Aktoriaus Martyno Kavaliausko personažas šįkart vadovauja teatro draugų susibūrimui, kuriame mažieji iš arti pamato teatro orkestrinėje gyvenančius fleitą Pauveliną, obojų Praną, klarnetą Bufė Kramponą Ležaną, valtorną Stasę ir fagotą Princą Vincą.
Kiekvienas iš jų, kaip ir mes visi, dar turi pulkelį savo giminaičių arba tiesiog kaimynų, su kuriais irgi nekantrauja jus supažindinti. Tad draugų susitikimas teatre primena šaunią giminės šventę!
O geroje šventėje visada skamba gera muzika. LNOBT pučiamųjų kvinteto muzikantai – fleitininkė Karolina Daukšienė, obojininkas Linas Šalna, klarnetininkas Vilius Kalvėnas, valtornininkas Vytenis Matutis ir fagotininkas Darius Stoskeliūnas – mažiesiems ir jų tėveliams atlieka Deneso Agay Penkis lengvus šokius, Sabino Pautzos Žaidimus II, Ioanu Dobrinescu aranžuotą Amilcare‘s Ponchielli Valandų šokį, György Ligeti Šešias bagateles ir Jacques‘o Ibert‘o Tris trumpas pjeses
Draugų susitikimo teatre iniciatoriai – patys pučiamųjų kvinteto muzikantai ir jiems padedanti režisierė Jūratė Sodytė. „Vykdama į teatro gastroles, ne kartą stebėjau, kaip orkestrantai brangina savo muzikos instrumentus: jie geriau patys autobuse pastovės, kad tik instrumentas važiuotų saugiai. Nes muzikantui
Klarnetininkas Vilius Kalvėnas
Fagotininkas Darius Stoskeliūnas
jis – kaip dar vienas šeimos narys arba pats geriausias draugas. Tai ir pašnibždėjo interaktyvaus pasakojimo idėją“, – pasakoja režisierė. Kartu su scenografe Kristina Kasparavičiene ir kostiumų dailininku Roku Aidukoniu sukurtas edukacinis pasirodymas ateityje galės keliauti po mažesnius Lietuvos miestelius. Beje, kostiumų ir skrybėlių spalvos koncerte turi savo reikšmę: kuo aukštesnis muzikos
Obojininkas Linas Šalna ir aktorius Martynas Kavaliauskas
instrumento tembras – tuo minkštesnė jam priskirta spalva. Tai padeda vaikams įsiminti pučiamuosius instrumentus, apie kuriuos dar daugiau galima sužinoti spalvingoje koncerto programėlėje.
Kuo draugų susitikimas baigsis? Tikėkimės, laimingai: visi pasimojuosime ir pasižadėsime susitikti dar ne kartą. n
Baleto primarijus Genadijus Žukovskis: „Sergu teatro liga“
Ingrida Milašiūtė
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro
2023 m. Metų baleto solistas, apdovanotas už Arlekino ir Mėnulio vaidmenis baletuose Arlekino milijonai (choreografas Aleksejus Ratmanskis) ir Pradžioje nebuvo nieko (choreografė Živilė Baikštytė), už profesionalumą, artistinės etikos ir sceninės kultūros puoselėjimą, – tokiu įvertinimu pelnytai gali didžiuotis baleto primarijus Genadijus Žukovskis. Kelią LNOBT pradėjęs 2011 m., solistas sukūrė daugelį pagrindinių vaidmenų baleto spektakliuose: Pas de trois (Gulbių ežeras), Soloro, Auksinio Dievuko (Bajaderė), Akteono
(Esmeralda), Lankadamo (Korsaras), Mėlynojo Paukščio (Miegančioji gražuolė), Alberto, Pas de deux (Žizel), Vyšniuko (Čipolinas), Romeo (Romeo ir Džuljeta), Princo (Spragtukas), Tristano (Tristanas ir Izolda), Zygfrydo (Gulbių ežeras), Dezirė (Miegančioji gražuolė), Kajaus (Sniego karalienė), Bazilio (Don Kichotas) ir kt.
Kalbantis su baleto artistu G. Žukovskiu išryškėja nepaprastas jo atsidavimas ir meilė baletui. Teatrą jis laiko antraisiais savo namais, o kūrybinį kolektyvą – tikra šeima, be kurios negalėtų gyventi.
Esate pripažintas baleto primarijus, LNOBT baleto žvaigždė. Tačiau jei nusikeltume penkiolika metų atgal į praeitį, kokį Genadijų išvystume?
O, net nežinau... 2008 m., Baltarusijoje baigęs Choreografijos koledžą, pradėjau šokti Baltarusijos nacionaliniame akademiniame didžiajame operos ir baleto teatre. Vėliau mėginau išvykti į Vokietiją, kur buvo pasiūlytas kontraktas kitą sezoną. Bet kadangi norėjosi kuo greičiau įsidarbinti, grįždamas iš Vokietijos užsukau išbandyti jėgų Lietuvoje. Man pasisekė ir iš karto viskas čia labai patiko: didelis,
įvairus repertuaras, įdomus, geras kolektyvas. Čia ir pasilikau.
Mano stiprybė – nebijoti darbo. Nebijoti atiduoti jėgų, praleisti valandų valandas baleto salėje repetuojant vaidmenį. Toks buvau prieš daugelį metų, toks esu ir dabar. Atskleisiu paslaptį, jog kažkada mane net norėjo išmesti iš mokyklos, bet vis dėlto sugebėjau ją baigti, atradau save. Didžiulėmis pastangomis nuėjau baleto artisto kelią. Dabar turiu daug patirties ir prieš išeidamas į sceną galiu mąstyti apie tai, ką turiu padaryti, kokį vaidmenį noriu sukurti, kokią žinią perteikti žiūrovams.
Kaip apskritai pamilote baletą ir kaip jame atsidūrėte?
Labai paprastai – mama atvedė į baleto mokyklą, ir viskas. (juokiasi)
2022 m. pelnėte žiūrovų simpatijas ir
Metų mylimiausio baleto solisto titulą, 2023 m. tapote Metų baleto solistu. Kokius jausmus sukėlė tokie įvertinimai?
Man tai buvo labai netikėta. Prieš pat apdovanojimų teikimą repetuodamas patyriau traumą, ir viskas sustojo. Net pamiršau, kad šie apdovanojimai egzistuoja! Be galo malonu, tai labai didelis mano kaip profesionalo, kaip artisto, kaip žmogaus, kuris myli teatrą, baletą, savo kolektyvą, įvertinimas. Tai teikia jėgų, motyvuoja nesustoti ir judėti pirmyn.
Kiek visame tame sėkmės, palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kiek talento ir kiek ilgamečio darbo?
Svarbiausia tiesiog dirbti. Jei nori ir įdedi pastangų, visada ko nors pasieki. Taip ir man pavyko. Žinoma, tai ne mano vieno, bet ir viso kolektyvo darbas. Teatras – tarsi liga, nes vos pabūnu savaitę namie, ir man jau įdomu, kas vyksta teatre. Be jo tikriausiai negalėčiau gyventi. Kiek daug žmonių, praleidusių teatre visą gyvenimą ar bent didžiąją jo dalį... Esu labai dėkingas visam kūrybiniam mūsų teatro kolektyvui, vadovybei. Man labai pasisekė, su visais palaikau gražius santykius ir esu čia laimingas.
Sakoma, kad menas reikalauja aukų, o baletas – tai toks menas, kur tenka įdėti labai daug tiek emocinių, tiek fizinių pastangų, patirti skausmo. Štai ir dabar gydotės traumą. Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp nusivylimo ir euforijos akimirkų?
Vėl pasiremsiu patirtimi. Kokios nors euforijos nelabai ir yra, viskas sutelkta galvoje,
Mėnulis balete Pradžioje nebuvo nieko
Čekistas balete Raudonoji Žizel (Balerina – Olga Konošenko)
prote. Apie viską iš pradžių galvoji, o paskui darai, kuri vaidmenį.
Scena – tarsi narkotikas: repetuoji vaidmenį kasdien visą mėnesį, o tos dvi valandos scenoje prabėga kaip akimirka. Bet tas jausmas, ta džiaugsmo dozė, tie žiūrovų plojimai tau suteikia jėgų eiti pirmyn, imtis kito vaidmens. Ir tu negali sustoti, nes tiesiog reikia. Skauda, neskauda, eini, dirbi, išgeri vaistų ir vėl eini, nes tiesiog traukia tas stebuklingas teatras.
Pakalbėkime apie Jūsų teatre sukurtus vaidmenis, kurių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Kurie iš jų patys įsimintiniausi, ryškiausi?
Man asmeniškai pirmoje vietoje – Alberto vaidmuo balete Žizel. Tai labai senas klasikinis spektaklis, liūdnas, bet labai gražus. Antroje vietoje – Bajaderė, taip pat labai puiki istorija, ilgas, sudėtingas, gražus spektaklis. Trečioje
vietoje tikriausiai atsidurtų Don Kichotas – labai linksmas, ilgas ir fiziškai sunkus, bet tikrai įdomus ir geras spektaklis, labai patinkantis žiūrovams.
Ar jau sušokote savo sielos vaidmenį?
Tai Romeo vaidmuo balete Romeo ir Džuljeta (Krzysztofo Pastoro choreografija). Jau pati Romeo ir Džuljetos istorija labai graži, jautri, K. Pastoro pastatymas šiuolaikiškas, įdomi neoklasikinė choreografija.
Pavyko sušokti ir klasikinį Romeo ir Džuljetos spektaklį, rodytą mūsų teatre. Su scenos partnere Kristina Gudžiūnaite mes tarsi šeima – spektaklyje kartu šokame jau apie dvylika metų. Tiesiog labai gera papasakoti Romeo ir Džuljetos istoriją savaip.
Ko gero, esate romantikas?
Gal širdyje trupučiuką ir yra to!
Soloras balete Bajaderė
LNOBT – repertuarinis teatras, kiekvieną sezoną rodantis visą spektrą baleto spektaklių. Kaip pavyksta neperdegti nuo tokio krūvio?
Iš tiesų turbūt yra atvirkščiai. Padeda tai, kad tarp spektaklių nėra didelių tarpų. Šokdami repertuarinius spektaklius, tuo pačiu metu rengiame premjeras. Net nespėji susimąstyti: ratas vis sukasi, ir tu negali sustoti.
Man visada sunkiausia grįžti po atostogų, nes reikia vėl atgauti formą. Kai jau esi geros formos, viskas lengva, malonu, į teatrą eini gerai nusiteikęs.
Šokate tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikinio baleto spektakliuose. O kas vis dėlto arčiau širdies?
Žinoma, kad klasikinis baletas! Beveik visą karjerą šokau klasikinį repertuarą. Tai baleto pagrindas.
Esu šokęs ir daugelyje šiuolaikinio baleto spektaklių – Martyno Rimeikio, K. Pastoro choreografijose, visų turbūt ir neprisiminsiu. Modernusis baletas turi savo vietą šokio pasaulyje. Visada labai įdomus choreografo kūrybos rezultatas.
Kartais, kai spektaklio artistų sudėtys keičiasi, leidžiu sau malonumą pažiūrėti spektaklį, pamatyti, kaip visa, ką ir pats šoku, atrodo iš šalies. Tai man labai brangu. Bet vis dėlto klasikinė choreografija daug arčiau širdies.
Gal turite savo svajonių spektaklį, kuriame būtinai norėtumėte sušokti?
Labai norėčiau šokti spektaklyje Manon! Šį spektaklį į Lietuvą buvo atvežęs Estijos teatras. Tai nepaprastai jautri meilės istorija, gražus pastatymas.
Šį sezoną su partnere K. Gudžiūnaite buvome nuvykę į Brno nacionalinį teatrą (Čekija), kur labdaros gala koncerte, skirtame padėti vėžiu sergantiems vaikams, šokome Pas de deux iš baleto Žizel. Suvažiavo daug baleto žvaigždžių, aukščiausio lygio profesionalų, buvo daug gražių numerių. Duetą iš baleto Manon ten šoko Paryžiaus nacionalinio operos teatro (Grand Opéra) pagrindiniai solistai. Tai buvo tiesiog įspūdinga, surepetuota iki kiekvieno žvilgsnio! Tokio lygio dar nebuvome matę. Įdomu, kad tai – paties choreografo darbas: kruopščiai surašytas kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas galvos pasukimas, kiekvienas piršto judesys. Šis darbas apstulbino, buvome
tiesiog priblokšti. Apskritai buvo labai įdomu pamatyti, kaip dirba aukščiausio lygio baleto artistai profesionalai. Labai naudinga pasilyginti, ar esi geras, ar blogas. Tada ir pats nesustoji. Mus labai įkvėpė!
Gal prisimintumėte, kur dar teko šokti?
Esu šokęs Milane, Sicilijoje, Kinijoje, Egipte, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Kažkada seniai lankėmės ir Libijoje, ir Pietų Korėjoje. Gal ką nors ir praleidau, bet daug kur teko pavažinėti, paskraidyti.
Kurio teatro scena Jums pati jaukiausia?
Žinoma, kad Lietuvos – čia daugiausia žiūrovų palaikymo.
Baletas neabejotinai atima daugiausia
Jūsų laiko. Ar jo dar lieka kitiems pomėgiams?
Kartais lieka. Labai mėgstu važinėti, keliauti dviračiu. Paskutinį kartą per penkias su puse valandos nuvažiavau 130 kilometrų! Turbūt galėčiau tai laikyti savo hobiu.
Teatras tikrai atima labai daug laiko. Su scenos partnere net juokiamės, kad jame praleidžiame daugiau laiko nei su savo šeimomis. Kartais nutinka, kad kai paskambinu, jos vyras sako: „O, tavo antras vyras skambina.“ Va taip draugiškai gyvename.
Atrodo, kad teatras Jums – tarsi antrieji namai.
Tikrai taip! Kartais tarp repeticijų net nevažiuoji namo: porą valandų pamiegi teatre, pavalgai ir eini į vakarinę repeticiją. Čia tikri namai. O ko dar reikia: yra dušas, kavinė – nieko netrūksta.
Ko palinkėtumėte jauniesiems šokėjams, svajojantiems atsidurti didžiojoje teatro scenoje?
Tiesiog nenuleisti rankų. Juk šalia linksmų, gražių momentų būna ir sunku. Kaip ir visur, taip ir baleto artisto karjeroje pasitaiko krizių, kai atrodo, kad jau daugiau nebegali, nebenori, bet vis tiek dirbi savo darbą, peržengi save ir bandai judėti pirmyn. Viską turi pereiti pats, niekas to už tave nepadarys.
Romeo balete Romeo ir Džuljeta (Džuljeta – Kristina Gudžiūnaitė)
Albertas balete Žizel (Žizel – Kristina Gudžiūnaitė)
Hofmano istorijos –įstabaus grožio muzika ir bedugnė prasmių gelmė
Elvina Baužaitė
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sausio 26-ąją įvyko Jacques’o Offenbacho operos Hofmano istorijos premjera (režisierius Federico Grazzini, muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini, libreto autorius pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakas Jules’is Barbier, scenografas Andrea Belli, choreografas Angelo Smimmo, kostiumų daili-
ninkė Valeria Donata Betella, šviesų dailininkas Giuseppe di Iorio). Galima teigti, kad šio Offenbacho kūrinio, labiau nei kurio nors kito, kiekvienas pastatymas yra naujas ir unikalus, nes kompozitorius mirė parašęs klavyrą ir tespėjęs orkestruoti du pirmus veiksmus. Operos orkestruotę parengė Ernestas Goiraud, bet spekuliacijos dėl kūrinio autentiškumo netilo, jos nėra pasibaigusios ir šiandien. Kiekvieno pastatymo kūrėjai, atsižvelgdami į kūrinio trukmę, atskirų melodijų, arijų populiarumą, prasminį fragmentų tikslingumą ir daugelį kitų aspektų, sprendžia, ką laikyti daugiau ar mažiau išreikštu Offenbacho sumanymu, kam kompozitorius būtų pritaręs. Kalbamės su operos solistėmis, Hofmano istorijose įkūnijančiomis visas pagrindinio herojaus Hofmano meiles: Ugne Matukaityte – Stela, Gunta Gelgote –Olimpija, Monika Pleškyte – Olimpija, Viktorija Miškūnaite – Antonija, Lina Dambrauskaite – Džuljeta.
Monika Pleškytė – Olimpija
Monika Pleškytė (fotografas Martynas Aleksa)
Viktorija Miškūnaitė - Olimpija
Gyvenimo ir kūrybos paralelės
Hofmano istorijų libreto pagrindas – trys Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos, taigi, mielosios, klausiu, ką ir kaip įprasmina ši opera? Kas aktualizuojama
LNOBT scenoje, kurioje šį kūrinį pastatė režisierius Federico Grazzini?
Monika Pleškytė: Kūrybinio darbo pradžioje įspūdingiausia buvo susieti Hoffmanno pasakas ir Offenbacho operą – tai suteikė kontekstinių žinių, o jos leido užpildyti interpretacijos ertmes. Nors Hoffmannas savo pasakose vaizdavo fiktyvius herojus, akivaizdu, kad juose įprasmino ir perteikė savąją gaivališkai išprotėjusią, nesutramdomą būtį: jis gyveno tada, kai nuolat keitėsi valdžios ir režimai, buvo priverstas įsikurti įvairiose valstybėse, savo rankomis palaidojo vienturtę dukrą, o šeimos buvo laikomas amoraliu pasileidėliu. Šie jo kūriniai atskleidžia nepaprastai gyvastingą autoriaus vaizduotę ir nuolatinę antgamtiškumo, kaip gyvenimo elemento, analizę. Manau, tai leidžia jį iškelti gerokai virš siurrealizmo ar netgi moderniojo siaubo žanro, turint omenyje, kad jis kūrė XIX a. pradžioje!
Antrojo operos veiksmo, kuriame pasirodo Olimpija, pamatas – Hoffmanno pasaka Smėlio žmogus (Sandmann). Joje pasakojama gerokai
šiurpesnė istorija, nei Offenbachas atskleidė operoje, ir tai tik įrodo, jog Hoffmannas kaip niekas kitas gebėjo kurti niūrų, sukrečiantį pasaulį, kuriame jungiasi meilė ir pamišimas, juokas ir apgaulingos iliuzijos. Visai nesistebiu, kad Offenbachas ėmėsi realizuoti šias istorijas muzikinėje plotmėje. Tai tokie neišsemiami kūrybos ir fantazijos klodai, toks stiprus realybės ir siurrealumo plyšys!.. Džiugina jo drąsa ir stiprybė to imtis, tik apmaudu, kad nespėjo pabaigti.
Dirbdama su Federico Grazzini buvau laiminga ir dėkinga už tai, kad jis taip pat pastebėjo Hoffmanno ir Offenbacho vaizduotės gaivalus ir išdrįso pavaizduoti scenoje tai, kas buvo užkoduota dar XIX a. Gebėdamas balansuoti ties beprotybės ir pamišimo riba, režisierius stiprokai sukrėtė ir sunepatogino žiūrovus. Panašus jausmas lydėjo ir mane skaitant Hoffmanno pasakas. Begalinis, nevaldomas meilės troškimas, nuodėmės, ydos, priklausomybės, atsiskyrimas nuo visuomenės – visa tai atsiskleidžia naujajame Hofmano istorijų pastatyme.
Lina Dambrauskaitė: Ši opera pirmiausia yra apie meilę, įvairias jos formas. Ne tik apie meilę kaip susižavėjimą ar emocinį ryšį, bet ir apie meilę kaip priklausomybę, net obsesiją. Rengiant šį vaidmenį mane ypač
Viktorija Miškūnaitė (fotografė Monika Penkutė)
sudomino Hoffmanno pasakos sukūrimo istorija – kaip gimė pasakojimas apie demono pavogtą atspindį.
Įdomu, kad Džuljetos personažą įkvėpė paties poeto gyvenimas. 34-erių Hoffmannas susipažino su tuomet dvylikamete Julia Mark ir tapo jos muzikos mokytoju. Tėviški jausmai, kuriuos jis iš pradžių jautė mokinei, ilgainiui peraugo į seksualinį potraukį ir aistrą. Poetą užvaldę jausmai buvo tokie stiprūs, kad jis ėmė rimtai abejoti savo psichinės būklės stabilumu ir galvoti, ar, apimtas nevaldomos manijos, nenusižudys. Julios mama, pastebėjusi nederamus Hoffmanno jausmus, jį atleido. XIX a. literatūroje žmogaus atspindžio atskyrimas nuo kūno simbolizavo sielos pardavimą velniui ir egzistencinį nuopuolį. Tad kūrinyje plėtojama veidrodžio, demono ir pavogto atspindžio tema puikiai siejasi su paties poeto patirta labai viliojančia, bet uždrausta jaunos mergaitės meile.
Viktorija Miškūnaitė: Įdomus veikalas –sukurtas remiantis kito kūrėjo, apdovanoto daugeliu talentų, veikalu, kuris neabejotinai yra paties autoriaus autoportreto atspindys. Hoffmannas buvo kontroversiškai vertinamas
ne tik dėl to, kad ėmėsi visokiausių meninių veiklų – buvo ir poetas, ir rašytojas, ir kompozitorius, taip pat piešė karikatūras, – bet ir kad buvo pernelyg įnikęs į alkoholį. Sunku pasakyti, ar operos režisierius norėjo perteikti tikruosius menininko klaidžiojimus, ar šią opią problemą iškėlė apskritai, tarsi apeliuodamas į visuomenę, o gal kaip tik būtent į meno kūrėjus? Juk ne paslaptis: nemažai kūrybingų žmonių, negalėdami realizuoti talento, tarsi apsinuodija savo pačių mintimis, neišsipildžiusios idėjos juos graužia iš vidaus, o šią lėtinę sielos eroziją neretai atliepia ir dar paspartina alkoholis. Žvelgiant kitu aspektu, svaigalai ar narkotikai menininkams dažnai tampa atsipalaidavimo, o daliai – net įkvėpimo sąlyga. Taip įsisuka toksiškas ratas: svaigalai žudo, bet kartu atveria kitas, blaiviu protu nepasiekiamas dimensijas, dovanoja vizijas, tad visa tai lemia pražūtingą santykį su pačiu savimi.
Prisiminiau danų filmą Dar po vieną (Druk) su aktoriumi Madsu Mikkelsenu, kurio pagrindinis herojus su kolegomis leidžiasi į pseudomokslinį eksperimentą, kaip alkoholis (ir koks jo kiekis) atpalaiduoja smegenis ir suteikia drąsos tapti geriausia savo paties versija. Iš pradžių veiksmo dalyviams sekasi net labai
Gunta Gelgotė – Olimpija
puikiai – jie tarsi išlaisvina savo užslopintą kūrybinį potencialą, įgyja ryžto ir drąsos siekti dalykų, kurie iki tol atrodė sunkiai įgyvendinami: tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime sužimba stulbinanti sėkmė, bet po kurio laiko šią euforiją keičia priklausomybė, ir gyvenimas geometrine progresija ima ristis žemyn. Ši ekranizacija puikiai iliustruoja situaciją, kai trumpalaikį pagerėjimą ir pojūtį, jog esi pasaulio viršūnėje, keičia depresija, profesinės nesėkmės ir, galima sakyti, visiškas kūrybinio potencialo fiasko. Galbūt vis dėlto ne veltui alkoholį žmonės vadina velnio lašais, o apie staiga sužibusį, savęs netausojantį menininką sakoma: „Pardavė sielą velniui“ – lyg ta neribota trumpalaikė sėkmė būtų buvusi įgyta mainais už galiausiai sužlugdytą gyvenimą, nepagydomas ligas ir kitas panašias žmogų (su)žlugdančias blogybes. Manoma, kad Hoffmannas mirė nuo alkoholizmo ir sifilio. Šiame pastatyme, man regis, nubrėžta taikli paralelė, juk epocha po epochos visuomenės problemos, deja, lieka tos pačios.
Gunta Gelgotė: Režisierius aktualizuoja žmogiškojo prado ydas, bet man ši opera yra persmelkta begalinio meilės ir prasmės geismo, nenumaldomo troškimo ir nepaliaujamo ieškojimo.
Ugnė Matukaitytė: Man pasirodė labai įdomu, kad operoje, kaip ir Hoffmanno kūrinyje (Der Sandmann), iki pabaigos svarstoma, ar tai, kas kamavo pagrindinį veikėją, yra realu.
Užburiančio grožio
muzika
Kokia operečių meistro Offenbacho sukurtoji opera Hofmano istorijos yra muzikine prasme?
Viktorija Miškūnaitė: Na, ji, kaip ir didžioji dalis prancūzų muzikos, itin žaisminga, prakilni. Klausant užsimerkus, vietomis iškyla Versalio rūmų vaizdiniai, pobūvių, šokių salės. Nenuostabu, kad šios operos, kaip ir daugelio Offenbacho kūrinių, muzikinis audinys labiau panėšėja į operetės nei į operos. Juk Hofmano istorijose yra ir kalbamųjų tekstų, tiesa, šiame pastatyme kupiūruotų. Operoje dominuoja linksma muzika, daugelis melodijų lengvai įsimenamos. Neabejotina, kad muzika – vienas stipriausių šio kūrinio elementų, tai ypač atskleidė šis pastatymas: net žiūrovai, kuriems režisūrinė traktuotė nepasirodė patraukli, negalėjo paneigti muzikos grožio ir to lengvo prancūziško garsų plevenimo.
Gunta Gelgotė (fotografas Janis Porietis)
Lina Dambrauskaitė: Šioje operoje sutelpa visas Offenbacho gyvenimas, deja, pats kompozitorius nesulaukė savo šedevro premjeros. Hofmano istorijos pasižymi elegancija, operetėms būdingu lengvumu ir komiškumu, bet muzikoje nuolat girdėti tamsesni dramatizmo, nihilizmo, kartais absurdo tonai. Turbūt visi klausytojai, apsilankę Hofmano istorijose, atpažins bent kelis muzikinius numerius, tad šios operos klausymasis turėtų būti kaip šiek tiek žinoma, bet ir netikėtai nauja muzikinė kelionė.
Viktorija Miškūnaitė: Režisieriaus versijoje Antonija yra tiesiog pamišusi dėl dainavimo ir meluoja Hofmanui jį mylinti. Aš vis dėlto herojės psichologinio paveikslo skerspjūvyje ieškojau gelmės.
Mano manymu, kaip tik šioje scenoje susiduria du lygiaverčiai kūrėjai – vyras ir moteris. Abu jie ne tik išgyvena vidinį konfliktą –nematomą konkurenciją, jiems kyla ir šeimos gyvenimo dilemų: kuris dėl kurio aukos savo kūrybinį potencialą? kuris dėl kurio nuslopins troškimą kurti ir nužudys savyje nenustygstantį menininką? Visuomenėje įprasta, kad moteris šioje situacijoje užleidžia vietą vyrui: egzistuoja nerašyta taisyklė, kad ji turi tapti namų šeimininke, vyro vaikų motina, ir tas rutininis gyvenimas suėda ne tik išorinį jos grožį, bet iš dalies ir svajones, asmenines ambicijas. Akivaizdu, kad jau vien dėl biologinės prigimties moteris tarsi pasmerkta aukoti siekius dėl šeimos, kurios galbūt nenori. Arba nori, bet ne tokia kaina. Ar tai smerktina? Nors jau tikrai
plačiai sparnus išskleidęs feminizmas ir lygios teisės, vis dėlto ambicingos, karjeros siekiančios bevaikės moterys vyresniosios kartos vis dar yra pašiepiamos, tarsi toks pasirinkimas moteriai būtų nederamas.
Ši situacija labai įdomi ir iš vyro perspektyvos: mylimoji, pasirinkusi karjerą, šiuo atveju – meną, sceną, jam tampa mirusi. Kitaip sakant, ji negimdys ir neaugins jo vaikų, nebus šeimos židinio kurstytoja, jos amžinai nebus namie – ją pasiglemš pasaulis, taigi kaip trokštama ir geidžiama moteris iš jo gyvenimo ji tarsi išnyksta – miršta.
Antonijos personažas tuo ir yra labai įdomus: kaip jai išgyventi tą širdį draskantį vidinį konfliktą, kaip išlaviruoti tarp asmeninių svajonių ir mylimo vyro siekių? Juk ji, iš prigimties empatiška būtybė, yra linkusi linkėti mylimajam laimės, dėl jos pasiryžusi atsisakyti netgi savosios. Sutikdama tekėti ji supranta, kad negrįžtamai pasirenka šeimos moters būtį, o kartu – buvimą vyro šešėlyje. Man, kaip menininkei, itin įdomu buvo nagrinėti Antonijos vidinį pasaulį.
Gunta Gelgotė: Lėlė Olimpija skiriasi nuo to, ką įprastai dainuoju, – juk čia nereikia jausminio prado. Tiesa, muzika vis tiek piešia charakterį, šiuo atveju – lėlės.
Monika Pleškytė: Grazzini pastatymo Olimpija žiūrovams sukėlė daug klausimų. Džiaugiuosi, kad ši interpretacija pajudino vidinius žmonių skaudulius. Režisierius Olimpiją interpretavo kaip sekso lėlę, aktualizuodamas lytinius santykius, stiprius fetišus kaip dabarties visuomenės priklausomybę, žmogaus kaip produkto ir produkto kaip žmogaus mąstymo modelį. Buvo išties įdomu kurti šį vaidmenį, stebėti vidinius procesus savyje, atrasti, realiai pamatyti tam
tikrą blokavimą – įdiegtas mąstymo normas, požiūrio stereotipų dogmas – ir labai smagiai tai laužyti. Olimpija tapo įdomiu spektaklio simboliu, kreipiančiu į vis sparčiau vystomą androidų technologiją, kur emocinių žmogaus savybių, sielos nebelieka, užtenka tik jo atliekamų veiksmų ir teikiamų paslaugų.
Lina Dambrauskaitė: Džuljeta yra kurtizanė, iš visų keturių Hofmano moterų ji ryškiausiai atspindi tamsesnį aistros ir troškimo pradą. Mūsų pastatyme akcentuojama slapčiausių fantazijų tema, taigi Džuljeta tampa sekso klubo savininke, moterimi, turinčia didelę įtaką, puikiai gebančia vilioti ir manipuliuoti.
Lina Dambrauskaitė – Džuljeta
Kokių vaidybos ir muzikinių pastangų ypač prireikė kuriant šiuos vaidmenis?
Ugnė Matukaitytė: Operoje apie Stelą daug kalbama, bet ji pati reiškiasi mažai. Muzikine prasme tai labai trumpa partija, bet gana nelengva. Tarsi trumpo nuotolio bėgimas, o man, sakyčiau, lengviau sekasi ilgos distancijos.
Viktorija Miškūnaitė: Prancūzų muzikoje apskritai svarbiausias yra žodis, tad visa minties, frazuočių atrama sutelkta į teksto raišką. Man tai jau ganėtinai įprasta. Vaidyboje taip pat daug natūralumo, spontaniškumo, kylančio iš paties libreto. Vis dėlto šiame pastatyme net ir Antonijai reikėjo praplėsti savo galimybių ribas: nors nieko erotiško jos scenoje nebuvo, bet balansuoti ant išprotėjimo ribos esant sveiko proto vaidybiškai gana nelengva. Reikėjo perteikti jauseną, kai žmogus, būdamas blaivaus proto, spaudžiamas aplinkos ir įvykių, pradeda abejoti realybe, jam pradeda važiuoti stogas. Tai būsena tarp realybės ir siurrealumo, kai nebesupranti, ar sapnuoji, kai pradedi savęs klausti: ar tikrai tai vyksta? ar gali taip būti? ar vis dar galiu pasikliauti savo pojūčiais – rega, klausa, lytėjimu? Įdomu, kad afekto būsena neretai daug paveikesnė nei toji, kurią sukelia alkoholis. Tad galbūt Hofmano kūrybinių kančių priežastis yra per abstraktus, lėtas, patogus gyvenimas ir stipraus vidinio konflikto stoka.
Monika Pleškytė: Muzikine prasme tai labai intensyvi ir meistriškumo reikalaujanti partija. Yra tekę girdėti, kad Paryžiaus nacionalinėje operoje žiūrovai, vos pasibaigus Olimpijos arijai, tiesiog atsistodavo ir išeidavo iš spektaklio, nes nebematydavo prasmės toliau klausytis operos. Vaidybos prasme šis vaidmuo vienu metu reikalauja beveik visko: ištvermės, lankstumo, atskiros kūno ir proto veiklos. Tikrai sunku perprasti androido veikimo principą, nes pati esu jausminga ir emocinga. Smagu buvo kartu su režisieriumi ir choreografu nuolat ieškoti raktelių ir kabliukų, kad Olimpijos koncepcija būtų įtikinama.
Gunta Gelgotė: Olimpijos arija vokaliai gana sunki, o man dar norėjosi ją papuošti girdėtais ir negirdėtais pagražinimais, tad išsikėliau tokį tikslą. Žinoma, viskas turi skambėti gyvai, lengvai, pagaviai. Norint šiame pastatyme įgyvendinti režisieriaus sumanymą, reikia įdėti daug jėgų. Viena vertus, nelengva visa atlikti, kita vertus, kūnui judant ir garsai lengviau sklinda.
Lina Dambrauskaitė (fotografas Thomas Erlank)
Norėjosi, kad lėlė būtų šiuolaikinė: tiek kartų matyti tie raktu prisukamos lėlės judesiai, kad pačiai to jau nebesinorėjo. Todėl nebuvo pernelyg sunku priimti tokią – humanoidės sekso lėlės – režisieriaus interpretaciją.
Lina Dambrauskaitė: Visų pirma, prireikė nesvyruojančio pasitikėjimo savimi ir kolegomis scenoje. Turėjau nuostabią galimybę išbandyti visai nepažįstamo charakterio vaidmenį, juk Džuljeta – tikra blogiukė, o lyriniams sopranams paprastai tenka teigiami, romantiški, šviesūs personažai. Džuljetai sukurti du
labai gražūs duetai, vienas jų – žymioji barkarolė, tad svarbu gerai susiderinti su scenos partneriais.
Kas yra Hofmanas žvelgiant iš kiekvienos Jūsų įkūnytos veikėjos perspektyvos?
Ugnė Matukaitytė: Manau, Stela tikėjosi, kad jiems su Hofmanu dar yra vilties būti kartu. Vis dėlto toks tikėjimasis dažniausiai eina koja kojon su nusivylimu. Tad kažkuriuo momentu Stelai Hofmanas telieka nesusiklosčiusių santykių šešėliu, pačiam Hofmanui ir šmėžuojančiu operos pabaigoje.
Viktorija Miškūnaitė: Manau, kad Antonija į Hofmaną žvelgia mylinčiomis akimis. Ji žavisi juo kaip kūrėju, jo talentais; ją traukia jo meno meilė, nes tai atliepia ją pačią, juos sieja, tarytum abu pulsuotų vienu ritmu. Tačiau prakalbus apie vedybinį gyvenimą Antonija mąsto (o ir vidinis demonas jos to klausia), ar tik ne egoistiškas yra Hofmano siekis uždaryti ją narvelyje ir atimti iš jos džiaugsmą muzikuoti. Girdėdama savo vidinį balsą ji svarsto: ar tai velnias ją gundo, ar tai perspėjantis Dievo balsas? Nutarusi, jog tai kipšo pinklės, Antonija
tvirtai pasiryžta tekėti, mylėti ir būti ištikima. Tačiau vidinis balsas, neva pamažu virstantis mirusios motinos balsu, – beje, tai dar vienas labai įdomus analizės aspektas, – Antoniją palaužia, ir nugali jos kūrybinė paukštė – ta balandėlė, kuri nori skristi ir kurti!
Pasirinktas itin intriguojantis istorijos rakursas: kol Hofmanas – gal iš egoistinių ambicijų, gal vaikydamasis statuso ar tiesiog pernelyg romantizuodamas menininko būtį – tarsi teoriškai, protiškai renkasi kūrėjo kelią, o tada kankinasi negalėdamas nieko sukurti ir dėl to skendi alkoholio liūne, Antonija tiesiog negali nekurti: ją veda pašaukimas netgi prieš jos pačios valią. Manau, šis siužetinis piešinys gana ryškiai išskiria du menininkų tipus: vienas, sakykim, bohemiškas bastūnas, iš dalies veltėdis, antras – be kūrybos dūstanti siela, tiesiog negalinti kitaip gyventi. Vienas kankinasi laukdamas įkvėpimo, antras jo turi į valias, tik biologinė prigimtis rakina prie tam tikrų pareigų. Tai dvi medalio pusės, besimainančios tarpusavyje. Neretai sunku atskirti, kuri kurią labiau veikia, kuri kuriai pasiduoda. Hofmaną labiau kamuoja ne meniniai, o egzistenciniai klausimai – jis iš principo ieško įkvėpimo gyventi: gal mūzos moters, gal aštrių pojūčių, gyvenimo
skonio... O gal tai ir yra jo esminė problema –tikro, realaus gyvenimo nebuvimas, nebuvimas frustracijos, kai tiek daug savyje turi, bet nėra sąlygų pasireikšti. Alkoholis užmuša jausmus, nugramzdina į jausminę nejautrą. Kita vertus, menininkas neretai turi imtis drastiškų sprendimų, išstumti save iš komforto zonos, dažnai net griežtai įspirti pačiam sau, kad nusibrėžtų naujas ribas. Bet kurgi ta linija, ribojanti du tokius artimus kraštutinumus – neribotą asmens laisvę, taip reikalingą menui kurti, ir tą begalinę laisvę, kuri, užuot padėjusi, pradeda trukdyti? Kiek menininką ir jo kūrybą veikia moralinis nuopuolis? Apskritai, kas laikoma nuopuoliu, juk paprastai iš pradžių bet kokie spontaniški nuotykiai taip patraukliai vadinami kūrybiniais ieškojimais? Manau, kiekvienas žmogus ribas nusistato pats.
Monika Pleškytė: Turbūt keisčiausia ir yra tai, kad Olimpijai Hofmanas yra absoliučiai joks. Juk ji – jausmų neturintis robotas, užprogramuotas elgtis ir kalbėti tik tiek, kiek reikia. Čia ir atsiskleidžia Hofmano ir Olimpijos istorijos groteskas ir tragizmas, nes Hofmanas įsimyli bejausmį robotą. Hoffmanno pasakoje
tragizmo pojūtį sustiprina ir dar vienas istorijos posūkis: Natanaelis (operoje jo atitikmuo – Hofmanas) skaitydavo būsimai žmonai Klarai paties sukurtas fantastines apysakas, o ši niekaip į jas nereaguodavo ir liepdavo sudeginti. Vėliau, įsimylėjęs Olimpiją, skaitydavo tuos kūrinius ir šiajai, o lėlė, užprogramuota atsakyti „Taip, ak, taip, ak!“, sukurdavo Natanaeliui įspūdį, kad Olimpija yra be galo susidomėjusi jo kūryba. Natanaelis, visiškai pasiklydęs savyje, vadindavo Klarą „bejausmiu automatu“, o Olimpija jam atrodė kaip realus žmogus. Šiandien matome panašias desperaciško komunikavimo apraiškas, kai žmonės jaučiasi saugesni, labiau įvertinti ir išgirsti bendraudami su dirbtinio intelekto valdomais profiliais, kuria platoniškus santykius su įsivaizduojamais personažais...
Gunta Gelgotė: Leidžiu sau pasakyti, kad aš, kaip lėlė Olimpija, būdama bejausmis robotas, Hofmanui nejaučiu nieko. Galiu išsiduoti, kad daugiausia repetavau ir visus spektaklius dainuoju su Hofmano vaidmenį kuriančiu tenoru Jasonu Kimu, su kuriuo labai gera dirbti. Kai baigiantis arijai esu šalia Jasono, jis būna
vienintelis, iš gilaus mano kvėpavimo jaučiantis, kiek jėgų atiduodu Olimpijai, ir visada šiltu žvilgsniu palaikantis. Kai dainuoju aukštąsias natas, Jasonas šiltu šypsniu arba mirktelėjimu išreiškia džiugesį. Štai toks nuostabus mano Hofmanas!
Lina Dambrauskaitė: Hofmanas, deja, tėra Džuljetos įrankis, kuriuo ji pasinaudoja savo tikslams. Nors poetas Džuljetą nuoširdžiai pamilsta, ji yra blogojo Dapertuto partnerė ir Hofmano meilę panaudoja prieš jį patį. Kita vertus, mylėdami visada rizikuojame, kad žmogus, kuriam atiduodame širdį, gali ją sudaužyti.
Tai, apie ką Jacques’as Offenbachas labai įžvalgiai kalbėjo savo gyvenamuoju metu – antrojoje XIX a. pusėje, – aktualu ir dabar. Kaip Jūs regite operoje kompozitoriaus išrašytas idėjas ir jų perteikimą, performavimą, išryškinimą režisieriaus koncepcijoje?
Viktorija Miškūnaitė: Šį pastatymą būtų galima vertinti keliais aspektais. Jeigu juo norėta praskiesti gana klasikinių, nuosaikių
spektaklių repertuarą, sumanymas, manau, pavyko su kaupu! Visuomenė visais laikais teatre mėgo girdėti nešvankius juokelius, matyti šaržuotas istorines asmenybes, ypač buvo linksminamasi išjuokiant aukštuomenės ydas. Visgi tų teatrinių karikatūrų, farso pateikimo forma skyrėsi, ir tai, kas tiko prastuomenei, dažnai nekėlė juoko elitui ir atvirkščiai. Galbūt tai yra visuomenės socialinių sluoksnių, aristokratiškumo ar išsilavinimo skirtumas, bet, žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, sakyčiau, tai labiau atspindi individo sąlytį su pačiu menu apskritai. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vis labiau susiplaka įvairūs žanrai, stiliai ir kur, regis, tarpusavyje nesuderinamos išraiškos priemonės tampa menininko kūrybos daugiaveidiškumu, eksperimentu, šis Hofmano istorijų eklektiškumas nepasirodė kuo nors neįprastas ar labai šokiruojantis. Tam tikra prasme tai net atgyvenęs trash culture atspindys, Lietuvą, kaip matome, pasiekiantis nuo atsiradimo praėjus net keliems dešimtmečiams. Negaliu pasakyti, kad būčiau didelė šio žanro gerbėja, bet konkrečiu atveju ir vertindama šį veikalą kontekste manau, kad režisūrinis sprendimas tinkamas.
Monika Pleškytė: Dažniausiai esu už operos konteksto pritraukimą prie mūsų dienų ir sugretinimą su jomis, jei pateikiami svarūs argumentai. Šiuo atveju režisieriaus ir dirigento vizijos man pasirodė gana pagrįstos – patikėjau spektaklio koncepcija. Esame netobuli, ydingi, priklausomi. Labai lengva stovėti už užuolaidos ir, nusiplovus savo neva puritoniškas rankas, baksnoti į kitus. Manau, spektaklio geidulio, pavydo, pykčio, agresijos fone dauguma vienaip ar kitaip atpažino save. Visi turime nuodėmių, visi esame pasielgę taip, kad prisiminę pajuntame kaltę ir savigraužą.
Ugnė Matukaitytė: Menas, meilė, aistra, blogis, alkoholis – apie šiuos dalykus gyvenimai sukasi ne vieną tūkstantmetį. Kai mums nesiseka, kas nors nuvilia ar apgauna, visada galime turėti į ką atsiremti. Vienas tokių dalykų – menas. Poetą nuolat lydi mūza: ji leidžia pamatyti situaciją kitomis akimis, ji lieka net tada, kai visi nusisuka, ją kartais bandome atstumti, bet ji vis tiek grįžta. Man, kaip artistei, ši idėja yra artima. Na, žinoma, ir alkoholio vaidmuo šioje operoje svarbus. Situacijų, kai skausmas skandinamas butelyje, buvo, yra ir dar tikriausiai kurį laiką tikrai bus. Šiame pastatyme puikiai parodoma, kad tokie bandymai užsimiršti gali liūdnai baigtis. Operos istorija paaštrinta, pritaikyta šiuolaikinei kultūrai.
Gunta Gelgotė – Olimpija
Gunta Gelgotė: Šis pastatymas leidžia girdėti muziką, vadinasi, šiuolaikinė interpretacija tinka.
Veriantis scenos uždangai, atrodo, kad laukia tikroviškas, gal net pernelyg buitiškas pastatymas, bet iš tiesų, keičiantis operos veiksmams, keliaujama per skirtingus vaizduotės pasaulius.
Lina Dambrauskaitė: Man įdomu stebėti savo ir kitų reakcijas į režisūrinius šio spektaklio sprendimus ir idėjas. Kodėl mus kai kas erzina? Pykdo? Kelia šleikštulį? Gal tai dalykai, prieš kuriuos norime užsimerkti ir nematyti jų realiame pasaulyje? Gal laikomės nuostatos, kad menas turi būti tik gražiai estetiškas ir nekelti neigiamų jausmų? Ar neprarandame tokiu atveju galimybės pažinti, plėsti akiratį? O kontroversiškas nuomones visada vertinu labai teigiamai – vadinasi, paliesta kažkas jautraus, verto diskusijos.
Hoffmannas, Offenbachas – romantizmo atstovai. Ar, Jūsų akimis, šiame Hofmano istorijų pastatyme galima justi šio itin savito kūrybos laikotarpio idealistinės magijos dvelksmą?
Ugnė Matukaitytė: Visa opera persmelkta kūrybos, meilės kančios, tad atidžiai ieškoti nereikės. Hofmano istorijose vaizduotė ir kūryba liejasi laisvai.
Gunta Gelgotė: Kažkodėl staiga kilo Hofmano asociacija su Verteriu. Ilgesys, troškimai, svajonės, nelaimė. Tik Offenbachas visa tai nutapė ryškiais, įvairiaspalviais, itin emocingais muzikiniais potėpiais.
Lina Dambrauskaitė: Romantizmo magijos ir idealų spektaklyje tikrai netrūksta. Pernelyg neišduodant paslapčių galima pasakyti: žiūrovai pamatys ir šiek tiek tikros magijos!
Gunta Gelgotė - Olimpija (Hofmanas – Jason Kim)
Viktorija Miškūnaitė: Na štai ir paklausėte to, į ką atsakydama pratęsiu ankstesnį savo komentarą. Kaip minėjau, šis klasikinio prancūzų romantizmo kūrinio vaizdavimas trash stiliumi tik patvirtina faktą, kad šiandienoje įsivyravusi stilių, žanrų kakofonija mums nėra nei svetima, nei šokiruojanti. Teatro kinematografinimas taip pat nėra naujas reiškinys, ir galbūt kaip tik toks vaizdavimo būdas puikiai atitinka šiuolaikinio žmogaus pasąmonės vaizdinius, juk libretas kaip tik sukasi apie tai – apie susipynusias su tikrove vizijas ir sapnus. Kitas klausimas, ar galime subtilią prancūzų stilistiką jungti su iš esmės vulgaria, provokuojančia išraiška? Nežinau. Aš galbūt būčiau pasirinkusi kiek daugiau perkeltinių reikšmių, filosofinio gylio turinčius atspindžius. Man patinka, kai lieka erdvės žiūrovo fantazijai, kai jo vaizduotė įtraukiama į procesą, keliami nepatogūs klausimai. Na o šiose Hofmano istorijose galima visiškai išjungti mąstymą ir tiesiog kvatotis balsu regint absurdą. Kartais tai irgi smagu. Labai svarbu, su kokia nuotaika ir kokiais lūkesčiais į šį spektaklį ateis žiūrovas.
Išlikti atviriems
Kaip patartumėte nusiteikti, pasiruošti ar nesiruošti, ko tikėtis ar nesitikėti einant į Hofmano istorijas?
Ugnė Matukaitytė: Verta įsiklausyti į pastatymo kūrėjų žodžius apie drąsius režisūrinius sprendimus ir galimas kontroversiškas nuomones, bet, geriau pagalvojus, spektaklyje tikriausiai neišvysite nieko, ko nesate matę socialiniuose tinkluose, kine ar gal net savo pačių gyvenime.
Monika Pleškytė: Linkiu išlikti atviriems sau ir priimantiems. Papildomas kontekstas tikrai padėtų nerti į Hofmano istorijas giliau. Kviečiu pažiūrėti pristatomąsias režisieriaus ir dirigento konferencijas – jose visada atskleidžiama daug užuominų, todėl spektaklį žiūrėti būna lengviau. Nepamirškite, kad ir Offenbachas su Hoffmannu buvo savo amžiaus atstumtieji, nesuprastieji, keistuoliai. Ką jie išdarinėjo ir kūrė savo gyvenamuoju laiku, buvo tiesiog nesuvokiama. Šiandien jų kūrinius laikome šedevrais, jie tapo neginčijamu ateities kūrybos pagrindu.
Viktorija Miškūnaitė: Geriausia, mano manymu, visiškai atsiriboti nuo klasikinių operos vaizdavimo klišių, eiti į spektaklį nusiteikus gauti gerą absurdo dozę, priimti viską kaip šaržą ar karikatūrą (juk pats Hoffmannas itin mėgo jas piešti!) ir atsipalaiduoti klausant nuostabių Offenbacho melodijų. Linkiu nekapstyti giliai ir neieškoti prasmių, ignoruoti niekaip siužeto nebeatitinkančius žodžius, o tiesiog pasiduoti ir atsiduoti spalvų, formų dinamikai. Rekomenduoju į šią operą žiūrėti labiau kaip į televizoriaus ekraną, kuriame rodomi vaizdai niekaip nesusiję su fone skambančia nuostabia klasikine muzika.
Lina Dambrauskaitė: Linkiu nesiruošti ir ateiti su kuo atviresne širdimi, akimis ir ausimis.
Mielosios, pabaigoje tarkite keletą žodžių Hofmano istorijų kūrybinei grupei, solistų trupei ir žiūrovams.
Lina Dambrauskaitė: Visai kūrybinei grupei siunčiu kuo šilčiausius linkėjimus. Be galo branginu mūsų visų kartu praleistą laiką. Retokai pavyksta dirbti su tokia šilta, palaikančia ir kūrybinga kompanija. Na, o žiūrovams linkiu ne tik pasimėgauti dieviška muzika, bet ir susidurti su ne pačiais patogiausiais klausimais ir gal net surasti atsakymus į juos.
Monika Pleškytė: Esu dėkinga visai kūrybinei grupei ir kolegoms. Įveikėme ilgą ir varginantį kūrybos kelią. Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų tai leido pažvelgti į daug ką naujai, plačiau, paskatino atviriau vertinti save ir kitus. To linkiu ir žiūrovams. Tikiuosi, išdrįsite būti pažeidžiami spektaklio, kad paskui galėtumėte įkvėpti save ir kitus.
Ugnė Matukaitytė: Tikiuosi, kad bent dalis žiūrovų išgirs sau artimą istoriją, paliesiančią jų vidinį pasaulį. Kūrybinei grupei dėkoju už nuoširdų darbą ir tariu ačiū už šią neįkainojamą patirtį būti scenoje. Labai žaviuosi kiekvienu solistu, kuriančiu tokius įsimintinus personažus. Visi iki vieno jie yra nuostabūs artistai. Jų įvairovė taip pat labai džiuginanti. Dar kartą įsitikinau, koks magiškas ir žavingas gali būti teatras.
Gunta Gelgotė: Linkiu taikos ir sveikatos, kad galėtume dirbti, kurti ir džiaugtis menu. n
Operos sopranas Aušrinė Stundytė: „Nenoriu būti tobula“
Renata Baltrušaitytė
Bélos Bartóko operoje Hercogo Mėlynbarzdžio pilis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kovo 21–23 d. įvyko dviejų ryškių lietuvių solistų debiutai: Juditos partiją pirmą kartą Vilniuje atliko Aušrinė Stundytė, Hercogo Mėlynbarzdžio – Tadas Girininkas. Spektaklius dirigavo Modestas Pitrėnas. Mergina iš Viršuliškių, dainavusi Liepaičių chore, Aušrinė Stundytė operinį vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo pas prof. Ireną Milkevičiūtę, vėliau – Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Helgą Forner. Leipcigo operos teatras tapo pirmąja jos scena, o netrukus savo duris gabiai merginai atvėrė ir garsiausi Europos teatrai bei festivaliai.
Pirmą kartą Juditos partiją atlikote prieš devynerius metus Berlyne, kaip visuomet „aštriame“ režisieriaus Calixto Bieito pastatyme. Venecijoje teko dainuoti Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje, kurią inscenizavo dabartinio LNOBT Traviatos pastatymo autorius Fabio Ceresa. Prieš keletą metų atlikote Juditos partiją trilerį primenančiame Zalcburgo festivalio pastatyme, sukurtame garsiojo Romeo Castellucci. Kuri režisūrinė versija pasirodė įdomiausia ir kuo?
Įsimintiniausia buvo mano pirmoji Judita su režisieriumi C. Bieito. Turėjau puikų, labai intensyvų scenos partnerį Gidoną Saksą. Intelektualiai nieko daug neanalizavome, tiesiog režisierius pasiūlė situaciją: sena pora, kartu nugyvenusi daug metų, atsiduria ant skyrybų ribos. Ko gero, kiekvienas žiūrovas arba pats išgyveno kažką panašaus, arba stebėjo tai savo tėvų, artimųjų namuose. Septyni B. Bartóko operos kambariai buvo skirtingos vyro išgyventos problemos: alkoholis, depresija, polinkis į smurtą...
R. Castellucci pasiūlyta idėja – irgi apie šeimą, tačiau jis sutuoktiniams pridėjo prarasto vaiko elementą. Vyras savo emocijas užgniaužia ir mėgina gyventi toliau, o moteris to nesugeba, ji kabinasi už mirusio vaiko prisiminimo. Vyras bando ją prikelti, bet poros santykiai kuo toliau, tuo labiau byra... Buvo labai stiprus ir gražus pastatymas. Režisierius spektaklyje norėjo regėti tik natūralias stichijas – ugnį ir vandenį. Bet nepavyko, nes pasirodė neįmanoma visko sureguliuoti taip, kad mes dainuodami nuo dūmų nedustume ir ugnis mus apšviestų tiek, kiek reikia ir kada reikia. Teko pridėti kelis prožektorius. O vanduo, kuriame braidžiojau, buvo toks šaltas... Zalcburge vasaros apskritai vėsesnės nei Lietuvoje, o toji pasitaikė ypatingai šalta ir lietinga.
Apie F. Ceresos pastatymą Venecijoje daug nekalbėsiu: jis man pasirodė elegantiškas, su šiuolaikiniu scenovaizdžiu, bet be režisūrinės koncepcijos. Scenos partneris buvo tas pats G. Saksas, su kuriuo kartu dainavome Berlyne, todėl tikėjausi, kad bet kuriuo atveju operą ištempsime: juk ir C. Bieito pastatyme daug ką patys atradome. O nepavyko, nes be režisūrinės idėjos buvo nuobodu.
Dar buvo sėkmingas koncertinis pasirodymas Geteborge. Vos dvi pasirengimo dienos ir jokio scenovaizdžio, bet jis ir nėra būtinas – juk tai psichologinė drama. Turbūt didžiausia klaida būtų scenoje vaizduoti tikrą Hercogo Mėlynbarzdžio pilį su tikrais septyniais kambariais.
Vasarą jūsų laukia dar vienas įdomus pasirodymas Zalcburgo festivalyje, šįkart su Krzysztofo Warlikowskio režisuojama
Mieczyslawo Weinbergo opera Idiotas, kurią diriguos Mirga Gražinytė-Tyla. Atliksite pagrindinę Nastasjos Filipovnos partiją...
Taip, labai įdomu, kaip ten bus. Kol kas aišku, kad man teks pagaliau perskaityti Idiotą Anksčiau vengdavau Fiodoro Dostojevskio knygų, nė vienos nesu įveikusi iki galo, nes man jis pernelyg depresyvus: pradėjus skaityti, žudytis norisi. Jaunystėje buvau labai emocionali, dabar jau apsiraminau šiek tiek.
Bet buvote gera mokinė. Mamos paprašyta, paraleliai su vokalo studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote
ir socialinį darbą Vilniaus universitete... Ne visai taip. Dėl mamos baigiau manikiūrininkių kursus, kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui. O į universitetą stojau, nes tuo metu buvau įsimylėjusi protingą žmogų, šalia kurio jaučiausi visiška idiotė. Galvojau, kad studijuodama universitete tapsiu protingesnė. Norėjosi išmanyti psichologiją, tikėjausi, kad tai padės geriau suprasti jei ne kitus, tai bent pačią save. Bet stojant į psichologiją reikėjo laikyti matematikos egzaminą, o matematinių jungčių mano smegenyse nėra. Socialinio darbo ir psichologijos studentų kursai universitete buvo panašūs, mes daug tų pačių paskaitų lankydavom. Taigi aš studijavau psichologiją be matematikos.
Europoje – neramūs laikai: ką tai keičia jūsų kasdienybėje, operos pasaulyje?
Tiesiog labiau vertini kiekvieną dieną, kuri yra taikoje. Atsiranda pojūtis, kad viskas gali baigtis staiga, iš mėlyno dangaus. Nebėra naivaus optimistiško galvojimo, kad visą laiką bus gerai.
Ir ekonomika pasaulyje tampa sudėtinga. Nors pirmosios taupymo bangos Vokietijos teatruose prasidėjo dar mano studijų Leipcige laikais. Bėgant laikui, tiesiog pripranti, kad reikalai eina vis blogyn ir taupoma vis labiau. Tokia tendencija. Menas visada būna pirmas, per kurį kerta krizės.
Kažkada juokavote, kad ruošiatės ankstyvai pensijai...
Visąlaik ruošiuosi! Tik kad niekas nesiūlo. Mano brangusis juokauja: „Kai susipažinom, sakei, kad už penkerių metų baigsi dainuoti. Praėjo jau dešimt, o pabaiga vis dar už penkerių metų...“ Turbūt laukiu dienos, kada mane nustos kviesti. Bet kuriuo atveju tas laikas savaime artėja... Bet nustojus dainuoti gal likčiau šiek tiek „apspangusi“, nes darbas mane „išspiria“ iš tingumo.
Neseniai dainavote Toską Londone, Karališkajame operos teatre. Gal ateityje ketinate dažniau grįžti prie klasikinio repertuaro?
Karjeros pabaigoje neišvengiamai teks pereiti prie antraeilių vaidmenų, reikalaujančių labiau dramatinės, o ne vokalinės parengties. Nes pagrindinėms klasikinio soprano partijoms reikia jėgos, reikia būti jauna ir stipria... Bet tos partijos manęs nelabai domina, nelabai jos ir tinka mano dainavimui. G. Puccini operos – dar dar, nes jos ekspresyvesnės, nereikalauja paranojiško kiekvienos natos tobulumo. Ten galima „pasidraskyti“, ir tai man tinka. Giuseppe‘s Verdi operose savęs iš viso nematau, o ir publika iš manęs tikisi kai ko kito.
Po vakarinių „pasidraskymų“ turbūt namuose labiausiai norisi ramybės?
Siūlyčiau kiekvienam žmogui bent mėgėjiškai užsiimti teatru, kad išgyventų savo tamsiąsias puses saugioje aplinkoje, nieko neskaudindami ir nekankindami, ir taip
nuleistų „vidinį garą“. Kuo daugiau teatrų – tuo mažiau smurto namuose. Prikurčiau saviveiklinių teatriukų ant kiekvieno kampo, kad žmonės po darbo eitų ne tik į fitneso klubus, bet dar ir pavaidintų.
Girdėjau, jog atsipalaiduoti jums padeda potraukis namų dizainui. Tebegaminate baldus?
Kaip tik prieš kelis mėnesius išmokau naudotis medžio tekinimo staklėmis ir net nusipirkau jas. Mano ateities planas – nustojus dainuoti, pradėti daryti visokius daiktus, kuriuos savo rankomis įstengia pakelti moteris. Jaučiu tam polinkį ir aistrą, laukiu nesulaukiu tų dienų. Neturiu ambicijos tapti gera amatininke, man įdomiau keistos formos ir spalvos. Kūryba, o ne restauravimas, kuris paremtas tobulu seno atkartojimu. Beje, ir dainuojant būna panašiai. Nenoriu būti tobula, nes tobulumo siekis sunaikina malonumą ir džiaugsmą.
Kur šiuo metu yra jūsų namai?
Gyvenu Belgijos kaime, netoli pasienio su Nyderlandais. Arčiausias sąlyčio su civilizacija taškas būtų Antverpenas, bet ir iki jo reikia gerokai pavažiuoti. Ten, belgiškoje provincijoje, kur namai stovi vienas prie kito, gyvena žmogus, su kuriuo dabar esu kartu. Jis neturi nieko bendra su muzikos pasauliu, netgi visiškai nemėgsta operos. O man – koks skirtumas, kur gyventi, manęs juk namie niekada nėra. Svarbu, kad mano lagaminai kažkur ilsėtųsi. n
Visoje Europoje garsaus prancūzų choreografo Angelino Preljocajo (tarti: Anželen Prežokaž) kūryba Lietuvoje šiek tiek pažįstama – 1999 m. festivalio Naujasis Baltijos šokis kvietimu jo trupė lankėsi Vilniuje ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje parodė Sergejaus Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta. Tas pats festivalis 2006 m. į savo programą įtraukė nedidelę jo kompoziciją Baltosios ašaros (Larmes blanches), kurią pristatė Paryžiaus konservatorijos jaunimo baletas, kiek vėliau – kompoziciją La Stravaganza, dar po kurio laiko – spektaklį Metų laikai... pagal Antonio Vivaldi muziką. Šie kūriniai atkreipė dėmesį išradinga choreografine kalba, klasikinio ir moderniojo šokio elementų derinimu, įdomiais scenografiniais ir režisūriniais sprendimais.
Naujausias susitikimas su Preljocajo choreografijos estetika – 2023 m. vasarą festivalyje LNOBT Open Berlyno valstybinio baleto trupės solistų meksikietės Elisos Carrillo Cabreros ir moldavo Alexei’aus Orlenco atliktas spektaklio Parkas fragmentas. Dabar LNOBT scenoje – visas šis kūrinys, nukeliantis į tuomet trisdešimt aštuonerių metų choreografo ankstyvosios, bet jau susiformavusios kūrybos laikus, leidžiantis suvokti jo estetines ir filosofines pažiūras.
Angelinas Preljocajas gimė 1957 m. Siusi an Bri mieste (Prancūzija). Jo tėvai – albanai imigrantai. Mokęsis klasikinio baleto, šiuolaikinį šokį jis studijavo Karin Waehner (1926–1999) mokykloje Schola Cantorum. 1980 m., baigęs studijas Niujorke pas choreografą Merce’ą Cunninghamą (1919–2009), Preljocajas tapo choreografo Quentino Rouillier trupės Kane
Helmutas Šabasevičius
nariu, vėliau dirbo nacionaliniame Anžė šiuolaikinio šokio centre, kuriam tuo metu vadovavo Viola Farber (1931–1998).
1982 m. į savo trupę, dirbusią Monpeljė mieste, jį pakvietė Dominique’as Bagouet (1951–1992). Netrukus Preljocajas debiutavo kaip choreografas – kartu su Micheliu Kelemenisu sukūrė duetą Kolonijiniai nuotykiai (Aventures coloniales), kuris 1984 m. liepą buvo pristatytas Monpeljė festivalyje. Tų pačių metų pabaigoje pasirodė ir pirmasis savarankiškas kūrinys Juodoji rinka (Marché noir) – jis iškart atkreipė šokio profesionalų dėmesį ir pelnė Kultūros ministerijos apdovanojimą.
Kitąmet Preljocajas drauge su choreografe Nicole Saïd įkūrė savo šokio trupę ir pastatė kompoziciją Baltosios ašaros bei keletą kitų kūrinių. Menininko norą pažinti įvairias kultūras atspindi studijos Japonijoje, kur jis susipažino su no teatro principais.
Choreografo kūryba domino vis daugiau Prancūzijos baleto ir šokio trupių: 1990 m. jį pakvietė Liono operos teatras, kur buvo pastatytas Prokofjevo baletas Romeo ir Džuljeta (už šį ir kitus kūrinius 1992 m. jis pelnė Prancūzijos kultūros ministerijos Didįjį nacionalinį šokio prizą.
Galutinį Preljocajo pripažinimą išrankioje Prancūzijos šokio bendruomenėje galima sieti su jo pakvietimu Paryžiaus operoje kartu su savo trupe 1993 m. parodyti baletų vakarą, skirtą Rusų baletų atminimui. Renginio programą sudarė Eriko Satie baletas Paradas (Parade), Rožės dvasia (Le Spectre de la rose) pagal Carlo Marios von Weberio muziką ir Igorio Stravinskio Vestuvės (Noces).
Šį sėkmingą kūrybinį bendradarbiavimą su svarbiausiu Prancūzijos operos ir baleto teatru
pratęsė dar vienas darbas – tuometinė baleto trupės vadovė Brigitte Lefèvre 1994 m. pakvietė Preljocają Paryžiaus operos baleto trupei sukurti baletą Parkas (Le Parc). Choreografo produktyvumas stebino: vienas po kito pasirodė įvairios trukmės spektakliai pagal originalius libretus: Trumpa esė apie praėjusį laiką (Petit essai sur le temps qui passe), Beuodegis (L’Anoure pagal Pascalio Quignard’o libretą), Apreiškimas (Annonciation), Stravinskio Ugnies paukštė, sukurtas Miuncheno baleto trupei (visi 1995 m.).
1996 m. Preljocajo trupė įsikūrė Provanso Ekse. Choreografas aktyviai kūrė ir savo šokėjams, ir kitoms baleto trupėms. Netrukus jo kūryba susidomėta ir už Atlanto: Apreiškimą jis pastatė Joyce’o teatro trupei, o Niujorko baleto trupės šokėjams sukūrė kompoziciją La Stravaganza (1997), kuriame, kaip ir Parke, gretinami skirtingų epochų (Baroko ir dabarties) vizualūs, garsiniai ir choreografiniai elementai. Remdamasis idėjinių ir estetinių kontrastų kūrybine strategija, Paryžiaus operos baleto trupei Preljocajas sukūrė ir spektaklį Kazanova (1998). Tais pačiais metais jam buvo suteiktas Prancūzijos garbės legiono kavalieriaus vardas.
Daugeliui savo spektaklių kurdamas ne tik choreografiją, bet ir scenografiją, kostiumus, Preljocajas jungė šokio ir šiuolaikinio meno principus, analitinį požiūrį į kūniškumą, konceptualiai naudojo vaizdo atkūrimo technologijas, pavyzdžiui, dvylikai šokėjų vyrų sukurtame spektaklyje MC 14/22 (2001).
2006 m. spalį Preljocajo trupė įsikūrė specialiai jai Provanso Ekse architekto Rudy Ricciotti suprojektuotame šokio centre Juodasis paviljonas (Pavillon Noir). Pirmas čia parodytas kūrinys buvo tapytojo Paulio Cézanne’o mirties šimtmečiui dedikuotas Ugnies eskizas (Fire Sketch, 2006), sukurtas kartu su pirotechnikos menininku Pierre’u-Alainu Hubert’u.
Didelis Preljocajo darbas – dviejų veiksmų baletas Snieguolė (Blanche Neige) pagal Gustavo Mahlerio simfoniją, kurio kostiumus sukūrė garsus mados dizaineris Jeanas-Paulis Gaultier, o scenografiją – Thierry Leproustas. Nuosekliai sekdamas brolių Grimmų pasakojimu, choreografas jį šiek tiek pakoregavo ir išryškino pamotės personažą, kuriuo siekė atskleisti šioje pasakoje slypinčius simbolius. Spektaklio premjera įvyko Liono šokio bienalėje 2008 m.
2009 m. choreografas nutarė grįžti į sceną – sau pačiam sukūrė valandos trukmės choreografinį monologą pagal jaunystėje jam didelę įtaką padariusią Jeano Genet esė Lyno
akrobatas (Le Funambule, 2009). Dar vienas kūrinys pagal literatūros kūrinį – Liono šokio bienalėje parodytas spektaklis pagal Laurent’o Mauvignier romaną Tai, ką vadinu užmarštimi (Ce que j’appelle oubli). Tai vieno ilgo sakinio formos kūrinys, paremtas tikru įvykiu, kai 2009 m. vieno Liono prekybos centro apsaugininkai nušovė jaunuolį vien už tai, kad jis nesusimokėjęs išgėrė skardinę alaus. Prie šio rašytojo kūrybos choreografas grįžo 2015 m. – pastatė spektaklį Sugrįžimas į Beratamą (Retour à Berratham), kuris buvo parodytas Avinjono festivalyje Popiežių rūmų kieme.
Iš tiriamųjų, eksperimentinių Preljocajo darbų galima paminėti Monpeljė šokio festivalyje parodytą Sielų virtuvę (Soul Kitchen), sukurtą kartu su Marselio kalėjimo nuteistosiomis; šį keturių mėnesių darbą įamžino dokumentinis filmas Šokti savo liūdesį (Danser sa peine, rež. Valérie Müller, 2019).
Preljocajo kūryboje esama ir klasikinio baleto temos: kartu su Müller 2016 m. jis sukūrė filmą Polina: šokti savo gyvenimą (Polina, danser sa vie) pagal Bastieno Vivès pieštinį romaną Polina, pasakojantį apie mergaitę, kuri mokėsi klasikinio baleto, bet save atrado šiuolaikiniame šokyje. 2018 m., kai buvo minimos 200-osios choreografo Mariaus Petipa gimimo metinės, jis sukūrė keliolikos minučių miniatiūrą Šmėkla (Ghost), kurioje siekė perteikti choreografui kilusią Gulbių ežero idėją, o visą Gulbių ežerą pastatė 2020-aisiais, diskutuodamas su tradiciniais estetiniais šio spektaklio įvaizdžiais, kuriuos sukūrė Petipa ir Levas Ivanovas.
Choreografą domino pradžių pradžios, mitinių laikų temos. Apsilankęs dykumoje, plytinčioje tarp Egipto ir Izraelio, 1992 m. jis sukūrė spektaklį trylikai šokėjų Pasaulio oda (La peau du monde) pagal György Ligeti, Johanno Sebastiano Bacho ir Gorano Vejvodos muziką, o po šešerių metų kaip savarankišką kūrinį pristatė šio spektaklio dueto adaptaciją Kentaurai (Centaures). Konkretus mitologinis personažas iškyla spektaklyje Medėjos sapnas (Le songe de Médée) pagal Mauro Lanzos muziką (premjera įvyko Paryžiaus operoje 2004 m.). 2022 m. Bordo nacionalinėje operoje sukurtame spektaklyje Mitologijos (Mythologies) pagal specialiai jam parašytą Thomo Bangalter muziką choreografas, ieškodamas dialogo tarp praeities ir dabarties, tyrinėja šiuolaikinius ritualus ir kolektyvinę žmonijos vaizduotę formavusius senuosius mitus.
Preljocajas taip pat režisavo Jeano-Baptiste’o Lully operą Atis (Atys), statomą Ženevos didžiajame teatre 2022 m.
Vienas naujausių Preljocajo darbų – kartu su Šajo nacionalinio šokio teatro (Paryžius) vadovu Rachidu Ouramdane’u 2023 m. vasarį pristatytas spektaklis vyresnio amžiaus šokėjams Gimtadienio šventė (Birthday Party). Šiuo metu choreografas repetuoja spektaklį Requiem(s) – tai kūrinys devyniolikai šokėjų, kurio premjera numatyta 2024 m. gegužės 17 d. Provanso Ekso didžiajame teatre. Spektaklyje apmąstomas kultūrinis requiem fenomenas, atsispiriant nuo garsiųjų Giuseppe’s Verdi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ligeti, Gabrielio Fauré kūrinių, gilinamasi į jausmus, kurie apima netekus mylimo žmogaus, taip pat svarstoma apie gyvenimą – nepaprastą mums duotą stebuklą.
Preljocajas bendradarbiavo ir bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais: kompozitoriais Goranu Vejvoda, Air, Laurent’u Garnier, Granular Synthesis, Karlheinzu Stockhausenu, vizualiųjų menų atstovais Claude’u Lévêque, Subodhu Gupta, Adeliu Abdessemedu, dizainere Constance Guisset, mados kūrėjais Jeanu-Pauliu Gaultier, Azzedine’u Alaïa, rašytojais Pascaliu Quignard’u, Laurent’u Mauvignier, animacinių filmų kūrėju Borisu Labbé. Jis yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – Benois de la danse (Rusija, 1995), Bessie Award (JAV) ir Les Victoires de la musique (abu 1997), Globe de Cristal (už baletą Snieguolė, 2009) ir kt. Už viso gyvenimo nuopelnus Angelinas Preljocajas 2015 m. apdovanotas meno mecenato ir šokio bei teatro rėmėjo Samuelio Henricko Scrippso (1927–2007) įsteigta Amerikos šokio festivalio premija. 2019 m. balandį jis tapo Prancūzijos menų akademijos Choreografijos sekcijos nariu.
Meilės labirintų parkas
Vilniuje atgimstantis Preljocajo Parkas gyvuoja jau trisdešimt metų ir išlieka populiarus – po premjeros Paryžiuje šį baletą pastatė Deutsche Oper baleto trupė Berlyne (1998), La Scala baleto trupė Milane (2007), vėliau jis buvo atnaujintas Paryžiaus operoje (2010), o 2011 m., gavęs oro linijų Air France užsakymą sukurti reklaminį filmą L’Envol, choreografas jame panaudojo vieną iš Parko duetų. 2003 m. lapkritį spektaklio premjera įvyko Miunchene, jį pastatė Bavarijos valstybinio baleto trupė. Parkas – ir pavadinimas, ir tema, kurią savo kūriniui pasirinko choreografas. Tai vienas įdomiausių kraštovaizdžio architektūros ir jausmų istorijos fenomenų, turinčių ypatingą reikšmę XVII–XVIII a. Europos kultūroje. Tai
vieta, kur žmogus susitinka su gamta, bet, kitaip nei miškas, parkas yra žmogaus rūpestingai sukurta erdvė, kurioje nėra fizinių pavojų, bet iškyla kitos, ne mažiau pražūtingos grėsmės: būti sužeistam Kupidono strėlės, suviliotam, paliktam, išduotam... Prancūziškojo parko koncepcija įsitvirtino XVII a., valdant Liudvikui XIV (1638–1715). Parkų architekto André Le Nôtre’o (1613–1700) sukurtose struktūrose vietą rado reprezentacinės erdvės, didingi pastatai, paviljonai ir skulptūrinės grupės, fontanai, išdėstyti pagal griežtą simetrijos ašį, plačios alėjos, negailestingai apkarpytų augalų rikiuotės, o sykiu ir lauko teatrai, labirintai, bosketai, kabinetai ir atokios altanos, apaugusios augalais ir virtusios priedanga mėginantiems išsivaduoti nuo oficialumo meilės jausmams. XVIII a. pirmojoje pusėje parke prieglobsčio nuo kasdienybės ieškantys tapytojo Antoine’o Watteau (1684–1721) režisuojamų galantiškų švenčių (les fêtes galantes) herojai ištobulino flirto ir ženklais bei jausmų atspalviais grįstos meilės meną.
Šis spektaklis sukurtas paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai meilės samprata išgyveno tam tikrą krizę, prarado tyrumą, vis labiau tapatinosi su kūniškomis aistromis. Sukurti Parką Preljocają įkvėpė ne vien Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–1791) muzika, bet ir XVII–XVIII a. prancūzų rašytojų – ne tik vyrų (Pierre’o Carlet de Marivaux, 1688–1763; Pierre’o Choderlos de Laclos, 1741–1803), bet ir moterų (Madam de La Fayette, 1634–1693; Madeleine de Scudéry, 1607–1701) – kūriniai, perteikiantys per pusantro šimto metų nuolat kitusią rafinuotą, iš tikrų jausmų ir intrigų nuaustą atmosferą, kurioje jaučiamas neišvengiamas reikšmingos politinės ir socialinės epochos saulėlydis, estetizuojami ilgesys ir melancholija.
Spektaklyje dera formalaus, XVIII amžiui būdingo meilės ryšių etiketo stilizacija ir jausmingas erotizmas, kuriam šioje kultūroje atstovavo markizo de Sade’o (1740–1814) fantazijos. Meilės ryšiai čia įgauna ne tik fizinių, bet ir intelektinių aspektų, o pati baleto struktūra atspindi šiam laikotarpiui būdingą cikliškumo idėją. Parke nuostabu matyti, kaip švelnią pavasario žalumą keičia saulės nutvieksta vasara, kaip šiąją netrunka nublukinti ruduo, o jį po kurio laiko užkloja žiemos patalai, negalintys atsispirti ryžtingam pavasariui. Todėl kiekviena pabaiga yra tuo pat metu ir pradžia, vėl ir vėl kartojanti amžiną meilės ritualą. n
Mados podiumas ir teatro scena – tas pats olimpas: dizaineris
Hervé Pierre’as
Premjeriniam šokio spektakliui Parkas, kurio choreografas Angelinas Preljocajas, kostiumus kūrė drabužių dizaineris Hervé Pierreʼas. Negailintis pagyrų lietuviškiems lino audiniams, daugiau nei trisdešimt metų Niujorke gyvenantis prancūzų kostiumų dailininkas vienodai garbingai savo talentą dalija dirbdamas tiek su pasaulyje žinomais mados namais, tiek su teatro ar operos scena. Negana to, jo klientės – pirmosios Jungtinių Valstijų damos: Laura Bush, Hillary Clinton, Michelle Obama, Melania Trump.
Kaip šiandien prisimenate dieną, kai praeito amžiaus devintojo dešimtmečio antroje pusėje buvote apdovanotas prestižiniu Dior prizu?
Tai buvo mano 21-asis gimtadienis, 1986 m. spalio 15-oji. Apdovanojimų šventė vyko Paryžiaus dekoratyviojo meno muziejuje, šiauriniame Luvro sparne. Salėje sėdėjo mano tėvai, ir aš mačiau pasididžiavimo kupinus jų veidus... Mados namai Dior buvo surengę konkursą, kurio dalyviai iš visų Paryžiaus mados mokyklų privalėjo pateikti po du piešinius ir po du tapybos ant drobės darbus. Mane įkvėpė Liudviko XVI fotelių rėmų ir atlošų stilius, būdingas ir paties Christiano Dioro estetikai. Taigi sukūriau du projektus, o vieną suknelę teko modeliuoti ir siūti Dior aukštosios mados studijoje, esančioje 30-uoju numeriu pažymėtame avenue Montaigne name. Mados gurmanai ir ekspertai šį adresą puikiausiai žino – tai Christiano Dioro kūrybinių idėjų lopšys. Prisimenu, pirmą kartą čia įėjau pro galines duris, kur mane pasitiko didžiulis Dioro portretas, o koridoriai buvo dekoruoti pilkųjų perlų vėriniais. Mane užbūrė patalpos aromatas – jis paliko olfaktorinį įspaudą visam likusiam gyvenimui. Pastatas atrodė toks didžiulis, kad, kiek sykių jame lankydavausi, tiek sykių ir pasiklysdavau.
Grįžkime prie jūsų klausimo apie prizą. Jį įteikė anuomet mados namams Dior vadovavęs kūrybos direktorius Marcas Bohanas, svarbiausias šios grožio citadelės asmuo. Kartu dovanų gavau ir flakoną tualetinio vandens Eau Sauvage, kurio aromatas, dar 1966 m. sukurtas legendinio parfumerio Edmondʼo Roudnitskos, mane tiesiog užbūrė. Iki šiol esu jam ištikimas – pamatytumėte, kas dedasi mano vonioje: čia gausybė įvairių dydžių Eau
Sauvage flakonų. Bet nepamirškime 1986-ųjų konteksto: vienokie Dior mados namai buvo tada ir visai kitokie – šiandien. Su pono Bohano vardu siejama aristokratiška Dior ramybė – tarsi raibuliuotų ežero bangelės, kurios, jei ir sukelia kokių nors skandalų, niekada neprisileidžia vulgarumo. Tornadų ir potvynių era čia prasidėjo, kai kvapą gniaužiančias kolekcijas ėmė kurti Gianfranco Ferre ir Johnas Galliano. Esu laimingas, kad turėjau tokią unikalią patirtį pas Bohaną: jaučiausi tarsi moksleivis, nedrąsiai praveriantis savo pirmosios darbovietės duris, moksleivis, kurio širdyje po lygiai kunkuliuoja išdidumas ir jaudulys. Christiano Dioro vardas iki šiol man siejasi su pakiliu jauduliu ir skamba ypatingai.
Aukštoji mada vakar ir šiandien, Paryžiuje ir Niujorke.
O!!! Atsakyti į šį klausimą prireiktų mažiausiai penkiolikos puslapių. Pasistengsiu kalbėti trumpai, remdamasis keliais įspūdžiais, patirtais Christiano Dioro ir Pierreʼo Balmaino mados namuose. Pirmiausia – drausmė. Kažkas panašaus į bendravimo kodus ir etiketą Versalio rūmuose Liudviko XIV laikais. Kalbėjimo būdas, manieros, itin mandagūs kreipiniai – viskas ėjo iš aristokratiškos tradicijos. Be kreipinių „ponas“ ir „ponia“ prie vardo aukštosios mados namuose buvo neįmanoma jokia komunikacija. Aš buvau ponas Hervé, ateljė meistrės – ponia Eliane ir ponia Geneviève, o meistras – ponas Jeanas-Louis, aukštosios mados salono vadovės: ponia Denise ir ponia Isabelle. Viešpatavo aiški hierarchija: pirmasis ateljė meistras ir antrasis, pirmoji auksinių rankų siuvėja ir antroji, pirmasis dizaineris ir antrasis... Kad išrinktum alyvuogių žalumo audinį, visą dieną maudeisi taftoje ir šilkinio švelnumo musline.
Valdas Puteikis
Kitaip nei šiandien, tuo metu aukštoji mada dar nebuvo madinga. Pirmose eilėse sėdėjo ne tinklaraštininkai, kurie šiandien tegeba parašyti keturias eilutes instagrame, ne skolintomis suknelėmis vilkinčios popmuzikos žvaigždės, o mados pasaulį iki kaulų smegenų išmanantys ir rašyti mokantys profesionalūs mados žurnalistai. O mes jau kitą dieną laukdavome straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Primatuoti eidavome būtinai su baltais chalatais. Juos vilkdavomės ant kaip styga nulietų kostiumų. Jokių, kaip nūnai, Lacoste polo stiliaus marškinėlių, jokių chaki spalvos kelnių, jokių Hermès kaklaskarių – to, kas šiandien yra mano kasdienė apranga.
O Jūsų patirtis Balmain mados namuose?
Ji neįkainojama! Jei galėčiau, apie tai parašyčiau knygą. Į Pierreʼo Balmaino mados namus atėjau kaip stažuotojas, o po trejų metų jau buvau meno direktorius, atsakingas už aukštosios mados kūrinius. Būtent čia nuodugniausiai susipažinau, kas yra aukštoji mada ir kaip praktiškai veikia nepaprastai turtingas jos žodynas bei atlikimo priemonių arsenalas. Suknelės konstravimas, daugkartiniai primatavimai, pokalbiai apie kultūrą ir meną... O siuvėjos mane išmokė, kad užtrauktukas neturi perkirsti gėlių rašto ir kaip jį reikia paslėpti.
Iš tikrųjų, aukštoji mada – tai kažkas paslaptingo ir bauginančio, tai kažkas virpinančio sielą ir susijusio su staigmena. Ji negali būti vieša ir prieinama, ji – kaip niekada neišsipildanti svajonė, kaip nakties kerai. Jie nustoja veikti vos tik aušrai pražydus... Aukštoji mada nėra megztinis su logotipu ant krūtinės. Tikrieji Balmain klientai niekada nesirodydavo per šou – jie ateidavo į absoliučiai privatų vakarą. Tokią taisyklę nuo seno įsiūlė Paryžiaus aukštosios mados sindikato mokykla, kurią ir aš esu baigęs.
Kaip Jūsų charakterį formavo šeima, kurioje augote, ir kas, Jūsų akimis, yra prancūziškas auklėjimas?
Gimiau nedideliame Luaros slėnio kaime, o augau, galima sakyti, mažo miestelio viešbučio restorane, kurio savininkai buvo mano tėvai. Nuo pat mažens buvau apsuptas daugybės žmonių, tad viešas gyvenimas man yra tarsi prigimtinis. Suprantama, jis turėjo savo kainą: niekada negalėjau išeiti iš kambario ir viešumoje, klientų akivaizdoje, rodytis tiesiog vilkėdamas pižamą, būti pasišiaušęs ar susivėlusiais
plaukais, negražu būdavo šūkauti, verkti, lakstyti po kiemą dulkinomis kojomis. Prie to dar pridurkim mandagumą, gražias manieras. Tos pačios taisyklės galiojo ir mano tėvams: niekada nemačiau, kad mama pravertų namų duris vilkėdama chalatą. Buvo visada nepriekaištingai pasitempusi. Jos įvaizdis atitiko užsieniečių karikatūriškai vaizduojamą prancūzę: jūros mėlynumo ir baltos spalvos drabužių deriniai ir banano formos šinjonas.
Elgesys prie stalo ir valgymo manieros taip pat buvo labai griežti. Jau penkerių mokėjau iš bendros lėkštės į savąją įsidėti plekšnės filė, jos nesuardydamas, žinojau, su kokiu peiliu ir kokia šakute dera ją valgyti. Ir tai visai nejuokinga, nes šios stalo etiketo pamokos man labai pravertė dirbant Paryžiaus aukštosios mados namuose ir, žinoma, Jungtinių Valstijų Baltuosiuose rūmuose. Gana anksti supratau, kad prancūzų aukštoji mada ir aukštoji virtuvė turi labai panašų braižą ir žodyną. O tai, kad gimiau ir augau name, statytame XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje, prisidėjo prie to, jog tebesu aistringas antikvarinių kūrinių mėgėjas, todėl šiandien man nesunku atpažinti, kad aviganis, pavaizduotas XIX a. tapyboje, yra ankstesnių epochų kopija. Ir apskritai mano akis jau įgudusi skirti originalą nuo kopijos. Štai čia ir bus prancūziškas auklėjimas, kuris įpareigoja garbingai ant pečių nešti savo šalies istoriją ir kultūrą.
Taigi atnešėte prancūzų kultūrą į Jungtines Valstijas...
Daugiau nei trys dešimtmečiai Niujorke. Todėl kalbėtis su jumis prancūziškai, savo gimtąja kalba, man jau tarsi privilegija. Ir didelis malonumas. Kai Jungtinėse Valstijose pradėjau dirbti su dizaineriu Oscaru de la Renta, per aštuonerius metus perpratau begalę komercinės mados taisyklių ir išmokau skirti esminius aukštosios mados ir gatvės mados reikalavimus. Iš Veros Wang pasisėmiau daug niujorkietiškos laisvės. Ji nebuvo griežta drabužio technikė, todėl tiek siluetas, tiek detalės kad ir laikė komercinį pulsą, kad ir orientavosi į „raudonąjį kilimą“, bet visa tai vyko be diktato. Būtent Veros Wang mados namuose patyriau tam tikrą kultūrinį šoką ir išmokau į kostiumą žvelgti atsipalaidavęs – o juk iki tol aukštoji mada man skiepijo tam tikrą drausmės ir prievartos elementą. Vėlgi kažkas panašaus į virtuvę – ji sakydavo, kad reikia nebijoti derinti absoliučiai nesuderinamų skonių. Trumpiausiai dirbau su Billu Blassu, Upper East Side stiliaus karaliumi, kuris tam tikra prasme pralenkė Ralpho Laureno laiką, užbėgo šiajam
už akių, sukurdamas moters – Trumano Capote’s gulbės, – kuriai nepažįstamas miestas už 57-osios gatvės, įvaizdį.
Galiausiai – penkiolika karjeros metų pas Caroliną Herrerą. Čia suvokiau, kad vyriška moters vizija ir moteriška moters vizija – visiškos priešingybės. Niekur kitur gyvenime nepatyriau mados pragmatizmo, tik Carolinos Herreros mados namuose. Pati nepatikrinusi drabužio ant savo kūno, neleisdavo jo gaminti. Ji nuolat klausdavo: „O kur aš galiu vilkėti šią suknelę?“ Ir jeigu toks klausimas kildavo, o aš nerasdavau atsakymo, vadinasi, tas modelis neturi išvysti dienos šviesos. Spintoje kabanti suknelė nėra suknelė – tik vaiduoklis. Per penkiolika metų vos du kartus mačiau ją prastos nuotaikos. Kai sykį išgyvenau stresą dėl vėluojančio siuvinėjimo, ji pasakė: „Hervé, mes negelbstime gyvybių, mes kuriame sukneles, tad jei laiku nebuvo išsiuvinėta, dar ne pasaulio pabaiga. Už madą yra kur kas svarbesnių sričių.“
O pirmosios Jungtinių Valstijų damos? Tikrai nieko ypatingo nepadariau, kad jas rengčiau. Tiesiog dirbau tuose Amerikos mados namuose, kurie jas rengdavo, ir man pasitaikė proga. Gal tik poniai Trump modeliuoju drabužius kaip individualus dizaineris, iš pradžių buvęs pakviestas sukurti suknelę 2017 m. JAV prezidento inauguracijos šventei. Taigi nuo tos dienos visą kadenciją rūpinausi ponios Trump garderobu ir ištisus mėnesius gyvenau Baltuosiuose rūmuose. Ten ir miegodavau! Siurrealu!
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote kurti kostiumus baleto ir šiuolaikinio šokio spektakliams?
Kadaise choreografas Angelinas Preljocajas ieškojo kostiumų dailininko, niekada nekūrusio darbų scenai. Tai nutiko daugiau nei prieš trisdešimt metų. Angelinas ėmėsi atkurti 1917-ųjų baletą Paradas, kuriam muziką parašė kompozitorius Erikas Satie, kostiumų eskizus anuomet pateikė Pablo Picasso. Įsivaizduokite, kas gali pretenduoti į Picasso vietą? Rizikingas ir, akivaizdu, beprotiškas žingsnis. Nieko nuostabaus, kad daugelis dizainerių tokio pasiūlymo atsisakė. O aš buvau jaunas ir visada širdimi – maksimalistas. O jaunystę labai dažnai lydi vienas bruožas – arogancija. Taigi pasakiau sau: „Geriau būsiu nesuprastas, nekenčiamas nei nežinomas!“ Ir mano vaizduotė jau kūrė būsimo šokio spektaklio eskizus. Premjera įvyko Paryžiaus Garnier operoje 1993 m. balandį. Vėliau mūsų laukė Sidnėjaus opera – čia patyriau tai, ką galima būtų pavadinti kūrybinio darbo katarsiu. O kai po metų Angelinas pasiūlė modeliuoti kostiumus baletui Parkas, kurį 1994 m. parodėme taip pat Paryžiaus operos ir baleto teatre, pasijutau tarsi gavęs brangią dovaną ant sidabrinės lėkštutės. Taigi šie mano teatro darbai atlikimo malonumu prilygsta tam, ką esu kūręs aukštajai madai. Jau tris dešimtmečius gyvenu su šiuo savo kūriniu ir nekantrauju jį iš naujo pateikti Vilniuje iš lietuviško lino audinių. Jau dabar jaučiu, kaip pasinersiu į darbą jūsų Operos dirbtuvėse, pats siūsiu juosteles ant suknelių, lankelius
ant kepurių. Nesu mėgėjas būti dėmesio centre, jei dirbčiau kino industrijoje, stengčiausi išvengti kamerų, bet džiaugsmo kurti kostiumus Parkui nuslėpti nemoku.
Ir vis dėlto kas sudėtingiau – dirbti teatrui ar mados podiumui?
Nedrįsčiau sakyti – sudėtingiau. Tai dvi ir skirtingos, ir labai panašios sritys, todėl ir patirtis šiek tiek panaši, nors kažkiek ir skiriasi. Vėlgi neapsieisiu be kulinarinių palyginimų: kaip jūs vienodai stengiatės – tiek ruošdami burgundišką jautieną raudonajame vyne, tiek ir klasikinį prancūzišką obuolių pyragą Tarte Tatin. Skirtingi ingredientai, skirtingi gaminimo įrankiai, bet ir vienu, ir kitu atveju teisėjas tas pats – gomurys. Taigi ir kuriamų kostiumų teisėjas tas pats – žiūrovas arba klientas. Žinodamas, kad sceną nuo pirmos eilės žiūrovų skiria bemaž 18 metrų atstumas, kostiumų dailininkas gali vieną kitą detalę atlikti kiek aplaidžiau, nes sceniniu drabužiu siekiama išgauti efektą, – juk tai ne aukštosios mados kūrinys, kur plika akimi matomas kiekvienas milimetras. Vis dėlto save gerbiantis modeliuotojas scenai darbą atliks taip, tarsi darytų aukštajai madai. Drabužių dizaineris tam tikra prasme – žmogus orkestras: šiuo metu gyvenu Vilniuje atgimstančio Parko idėjomis, bet sykiu dirbu su vienos įmonės pūkinių striukių būsimo šaltojo sezono kolekcija. Ir sykiu žvalgausi į savo vilniškį darbo kalendorių. Labai smalsu bus padirbėti su nepažįstamos šalies meistrais. Atrodo, jaučiu, kaip užsimaunu antpirštį, apvelku medinį manekeną ir dygsniuoju lietuvišką liną, kuris, kaip teko girdėti, yra jūsų valstybės pasididžiavimas. Mano amatas dėkingas tuo, kad, nebūdamas šokėjas, per savo sumodeliuotą drabužį galiu įsijausti į scenos stichijas kaip nematomas spektaklio personažas; kad, negyvendamas tokio paties gyvenimo kaip mano aukštosios mados klientai, galiu kartkartėmis, tiesa, labai diskretiškai, žvilgtelėti į jų pasaulį. Tarsi prabangus liokajus: stebiu ir dirbu tarnaudamas žmonėms, bet nebūdamas jų gyvenimo būdo dalimi. n
Fotografas Liutauras Paškevičius
Gabrielė Bukinė: „Scena turi galią sušvelninti gyvenimo baimes“
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro
Metų operos viltimi ir mylimiausia 2023-iųjų soliste išrinkta Gabrielė Bukinė neslepia, kad jos kelias į operos sceną vedė per... ašarų upelius auditorijose. Tačiau dabar solistė jaučiasi esanti ten, kur ir turi būti: „Ateities planų sąrašas vis ilgėja, viskas juda ir nežada sustoti.“
Sveikiname sulaukus sėkmės LNOBT
Metų solistų apdovanojimuose. Ar tikėjotės juose bent vieno prizo?
Nesitikėjau, o ypač – laimėti žiūrovų palankumo, nes juk Metų mylimiausią solistą renka būtent jie. Šimtai žmonių, balsuodami už mane, eikvojo laiką?.. Vien jau tai – kažkoks kosmosas.
Ar po spektaklių sulaukiate atsiliepimų socialiniuose tinkluose, ar jie Jums svarbūs?
Po kiekvieno spektaklio, kuriame atlieku didesnį vaidmenį, sulaukiu žinučių, kartais – ir komentarų po įrašais socialiniuose tinkluose. Man patinka tas grįžtamasis ryšys, kai pasijunti apsikeitęs su žiūrovais energija. Galbūt žmogui atrodo, kad jis vos kelis paprastus žodžius teparašė, bet atlikėjui tai svarbu. Nes tada žinai, kad į tave sureagavo.
Esate Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, vis dažniau dainuojanti LNOBT. Kurioje scenoje geriau jaučiatės – Vilniaus ar Kauno?
Kiekviena scena turi minusų ir pliusų. Tai turbūt priklauso ir nuo partijos, kurią atlieki. Vilniuje pajutau atgalinį ryšį, kai garsas, kažkur atsimušęs, grįžta atgal. Pavadinau tai
„šlapia“ akustika. Kauno teatro akustika „sausesnė“, grįžtamojo ryšio mažiau. Bet ten salė kompaktiškesnė, todėl žiūrovai artistų veiduose įžiūri daugiau išraiškų, kurių LNOBT salės viduryje jau nebematyti. Nuo to priklauso ir solistų aktorinės technikos niuansai.
Jei vertintume pagal repertuarą, jo sandaros principai šiuose teatruose taip pat skiriasi: LNOBT spektakliai rodomi blokais, o Kauno scenoje kiekvieną savaitę skamba daug skirtingų kūrinių ir muzikinių žanrų.
Todėl Vilniuje, padainavusi Traviatoje ir Hofmano istorijose, daugiau pasirodymų teatre šį sezoną nebeturėčiau, o Kaune visąlaik yra ką dainuoti. Ilgiausias tarpas, kai neturėjau sezono metu spektaklių, ten buvo gal dvi savaitės.
LNOBT sistemos privalumas tas, kad solistai gali kurį laiką dėmesį sutelkti tik į vieną pastatymą, minusas – kad po to vaidmenis tenka ilgam „padėti į stalčių“. Kauno sistemos trūkumas – artistams reikia ištvermės nuolat šokinėti nuo vieno veikalo ir kompozitoriaus prie kito, o privalumas – kad spektakliai repertuare sukasi nuolat, todėl nespėji jų pamiršti ir įgundi greičiau prisitaikyti. Kaip tik dėl skirtingų repertuaro sistemų darbą šiuose teatruose solistams įmanoma suderinti.
Renata Baltrušaitytė
Pernai nugalėjusi tarptautiniame Klaudios Taev jaunųjų dainininkų konkurse (beje, jame irgi nuskynėte publikos simpatijų prizą), įgijote teisę spręsti, kokia opera skambės būsimame PromFest festivalyje Estijos Pernu mieste, taip pat ir Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Pasirinkta Francesco Cilea’os opera Adriana Lekuvrer... Jau laukiu šio vaidmens. Šį sezoną Grafe Liuksemburge vaidinau operetės primadoną, Hofmano istorijose – dainininkę, o štai dramos aktorės vaidinti kol kas neteko. Manau, pagrindiniai Adrianos personažo bruožai turėtų kilti iš aktorinės vaidybos niuansų. Bus įdomu.
Kai įstojus į operos vokalo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje teko rinktis dėstytoją, įsiprašėte į garsios dainininkės prof. Sabinos Martinaitytės klasę.
Taip, kad pas ją patekčiau, teko net šiek tiek pagudrauti. Bet dar būdama moksleivė įsivaizdavau save būtent šios dėstytojos klasėje, lankiausi jos studentų koncerte, kuriame sužavėjo dideli, laisvi jaunų žmonių balsai. Norėjosi dainuoti kaip jie.
Studijos lengvos nebuvo, ypač pirmaisiais metais. Ašaros liedavosi upeliais, bet buvo verta. Vėliau ašarų vis mažėjo, palengva užsiauginau storesnę odą. Supratau, kad rinkdamasi profesiją neįvertinau to, jog iš dainininkų nuolat ko nors reikalaujama. O ir negalėjau to įvertinti, nes iki tol niekur dainavimo nesimokiau. Mūsų, kaip ir kitų muzikantų, specialybė neatsiejama nuo kritikos. Visi – vokalo pedagogai, dirigentai, režisieriai – išsako nuomonę, kur dar turėtum pasitempti. Bet kitaip ir neįmanoma tobulėti. Tik užtrunka laiko suvokti, kad toji kritika skirta ne tau asmeniškai, o tavo darbui. Šitai perpratus ir išmokus atskirti konstruktyvią kritiką
nuo primityvaus siekio įžeisti, pasidaro lengviau gyventi. Pirmąją su dėkingumu priimi, o antrąjį tiesiog praleidi pro ausis. Džiaugiuosi, kad išgyvenau tą psichologinį lūžį dar studijuodama. Teatre ašarodamas sužlugtum.
Ar, tobulinant atlikimą, daug meistriškumo pamokų ir kursų teko apkeliauti?
Stengiuosi tai daryti nuolat. Viską surašius, būtų netrumpas sąrašas, bet natūralu, kad labiausiai įsiminė pamokos tų, kurių patarimais vadovaujuosi iki šiol. Tai Bogdanas Makalas (Lenkija), Wolfgangas Niesseris (Austrija), Josefas Wallnigas (Austrija), Andreas Macco (Austrija), Michaelis Woodwoodas (Jungtinė Karalystė), Tomaszas Konieczny (Lenkija), Carmen Santoro (Italija), Eytanas Pessenas (Izraelis). Išskirčiau prof. Genadijų Kabką iš Ukrainos: atvykęs į Lietuvą dar studijų pradžioje, jis atvėrė daugiau mano balso diapazono galimybių.
Pernai Kaune teko padirbėti su žymiu vokalo pedagogu ir operos prodiuseriu Johnu Fisheriu (Jungtinė Karalystė). Šįmet kiekvieną savaitę susitinkame su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu – jis labai gerai girdi mano balsą, žino, kaip galima „padainuoti dar milimetrą geriau“.
Pati irgi dėstote VDU Muzikos akademijoje. Kokia dėstytoja stengiatės būti savo studentams?
Įkvepiančia. Dainavimas glaudžiai susijęs su žmogaus psichologija, todėl, nesukūręs darbui palankaus santykio, negausi ir gero rezultato. Tai nereiškia, kad studentas pamokose turi jaustis kaip šiltnamyje, – ne, profesinį tvirtumą išugdyti būtina. Studentas turi tavimi pasitikėti. Kai matau, kad jam kilo abejonių, darome įrašą ir analizuojame.
Savo pasirodymų įrašus taip pat perklausote?
Taip. Studijų pradžioje būdavo sunku prisiversti, nes, iki pripranti, savas balsas įraše visada atrodo nepatrauklus. Apskritai nepažįstu dainininkų, kuriems savo įrašų smagu klausytis. Perversmas įvyko per karantiną. Nuotolinės studijos ir meistriškumo pamokos padėjo persilaužti, nes tekdavo siųsti savo dainavimo įrašus pedagogams. Savo balsu įrašuose nesigėriu iki šiol, bet jau žinau, į kuriuos aspektus atkreipti dėmesį. Kartais tik taip išgirstu tai, apie ką anksčiau nenutuokiau, nes pati dainuodama girdžiu kitaip.
Apskritai, darydamas įrašus, turi žinoti, ką galima jais patikrinti ir ko – ne. Pavyzdžiui,
repetuojant su simfoniniu orkestru salės gale padėtas telefonas niekada teisingai neparodys, ar tavo balsas ten gerai girdėti: tam reikia gyvos ausies, nes telefonai solisto balsą įrašuose automatiškai ištraukia virš orkestro.
Ko labiausiai baiminatės scenoje? Ar įmantrūs kostiumai, drąsūs režisūriniai sprendimai dažnai tampa iššūkiu?
Prie to esu linkusi prisitaikyti. Tarkim, operetės Grafas Liuksemburgas pirmajame veiksme vilkiu labai gražią, bet su ilgu šleifu suknelę. Žinoma, galėjau prašyti tą šleifą patrumpinti, o tai būtų atėmę grožio, bet suradau būdą, kaip su šia suknele patogiai vaikščioti atbulomis.
Arba, pavyzdžiui, gyvenime aš bijau aukščio, o scenoje – ne. Štai Nabuko spektaklyje Kauno teatre tenka laipioti labai aukštai, maža to, dar ir batai su aukštomis platformomis. Scena turi galią sušvelninti gyvenimo baimes.
Kaip sekasi vakarais užmigti po daug dvasinių jėgų atimančių spektaklių? Ar lengvai mintys išsivaduoja nuo personažų?
Tai visada sunkiausia. Jei kitą rytą nebūtina anksti keltis, tai ir nekovoju su savimi, palaukiu, kol įtampa nuslūgs ir mintys pačios išsisklaidys. O jei kitą dieną laukia svarbūs darbai, tai į juos ir stengiuosi susitelkti, ilgai nenaktinėju.
Kartais vyras pastebi, kad po rimtesnių spektaklių dar kurį laiką kalbu ir reaguoju, kaip man nebūdinga. Tada jis juokiasi, kad su juo vis dar kalbasi personažas, o ne Gabrielė...
Vis daugiau operos solistų prisipažįsta besilankantys pas psichoterapeutą. Kaip manote, kodėl?
Kaip tik neseniai tai aptarinėjau su savo psichoterapeutu. Man rodos, mes, solistai, labiausiai pavargstame nuo to, kad anaiptol ne viskas šioje profesijoje priklauso nuo mūsų pačių. Ne tu renkiesi, kada ir kokią operą statyti, gausi joje vaidmenį ar ne, kas ir kaip bus repetuojama... Todėl dažniausiai sutinki su
Antonija op. Hofmano istorijos (Liuteris – Arminas Skirvainis)
pasiūlymais ir prie jų deriniesi, nes nežinai, kada tau kitą kartą ką nors pasiūlys. Toks visų pasitaikančių galimybių gaudymas gali privesti prie perdegimo, ypač jei neturi su kuo šito aptarti.
Teko girdėti, kad pavyzdingai lankote sporto klubą, kilnojate svarmenis. Ką
Jums tai duoda?
Noriu palaikyti pageidaujamą išvaizdą. Be to, tai stiprina sveikatą ir ištvermę. Ko gero, priklausau prie žmonių, kurie lengvai kaupia savyje pyktį. Jei ilgiau nesilankau sporto klube ir neištaškau neigiamų emocijų, jaučiu, kad darausi piktesnė ir neatspari aplinkai. Kuo aš piktesnė, tuo naudingesnė treniruotė. Po jos nebelieju pykčio ant kitų ir ramiau reaguoju į aplinkinius.
Ką naujo scenoje žadate pristatyti kitą sezoną?
Jei viskas vyks, kaip numatyta, rudenį LNOBT turėčiau pasirodyti kaip Sesuo Andželika to paties pavadinimo Giacomo Puccini operoje. Lapkričio 29-ąją sukaks šimtas metų nuo šio kompozitoriaus mirties, todėl visame pasaulyje tuo metu vyks daug Puccini operų premjerų, šiam kompozitoriui skirtų festivalių. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus rengiamas naujas Bohemos pastatymas, kuriame dainuosiu Mimi. Abi premjeras teskirs savaitė, taigi laukia dvi stiprios partijos ir daug kelionių iš Kauno į Vilnių ir iš Vilniaus į Kauną.
Pagrindinė baleto solistė Anastasija Čumakova balandžio 26-osios spektakliu Žizel atsisveikino su baleto artistės karjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame šoko nuo 2008 m.
A. Čumakova 1998 m. su pagyrimu baigė Permės choreografijos mokyklą (Rusija). Tais pačiais metais buvo priimta į Čeliabinsko akademinio operos ir baleto teatro trupę. 2001 m. dalyvavo tarptautiniame baleto artistų konkurse Kazanėje ir tapo diplomante. Dirbo Kairo nacionalinėje operoje Egipte. 2003 m. tapo Krasnojarsko operos ir baleto teatro pagrindine baleto soliste. 2004 m. užėmė pirmą vietą Krasnodare vykusiame Pirmajame Rusijos jaunųjų baleto artistų konkurse. Nuo 2005 m. dirbo Maskvos klasikinės choreografijos baleto teatre La Classique. 2009 m. LNOBT Švyturių apdovanojimuose pelnė Metų baleto solistės vardą. 2015 m. už Mari vaidmenį balete Spragtukas buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Sukurti vaidmenys: Nikija ir Gamzati Bajaderėje, Mari Spragtuke, Aurora Miegančiojoje gražuolėje, Silfidė Silfidėje, Žizel balete Žizel, Svanilda ir Klara Kopelijoje, Odeta-Odilija Gulbių ežere, Kitri Don Kichote, Izolda Tristane ir Izoldoje, Sofija Čiurlionyje, Karmen balete Karmen, Čigonė Sniego karalienėje, Džuljeta Romeo ir Džuljetoje ir kt.
Gerbiama Anastasija, kas lėmė, kad atsidūrėte balete?
Kai buvau maža, išgirdusi muziką pradėdavau šokti, todėl, kai tik suėjo penkeri metai, mama nuvedė mane iškart į du būrelius –muzikos ir šokio. Tada man labiau patiko groti pianinu, negu šokti baletą. Vėliau pradėjau lankyti menų mokyklą, o paskui patekau į Čeliabinsko operos ir baleto teatro baleto studiją. Tuo metu baleto trupės meno vadovu ten dirbo Aleksandras Muntagirovas – Vadimo Muntagirovo, Londono karališkojo baleto pagrindinio solisto, tėtis. Jis patarė stoti į choreografijos mokyklą. Taip pradėjau mokytis Permės choreografijos mokykloje, taip baletas, o ne muzika tapo mano profesija. Baigusi baleto mokyklą, baigiau ir pianistės „karjerą“, bet dabar,
turėdama daugiau laiko, atnaujinau įgūdžius. Groju tik sau, tai mano pomėgis.
Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai?
Labiausiai patinka klasikai: Čaikovskis, Rachmaninovas, Bachas, o pats mėgstamiausias – Brahmsas. Jo muzika be galo emocinga, gili, kupina spalvų ir atspalvių.
Kuriuos Permės baleto mokyklos pedagogus šilčiausiai prisimenate?
Mokykloje paskutinius trejus metus dėstė geniali pedagogė Ninel Silvanovič – ji buvo baigusi pedagogikos kursus pas pačią Agripiną Vaganovą. Mokyklai tuo metu vadovavo Liudmila Sacharova, baleto žvaigždės Nadeždos Pavlovos pedagogė. Ji garsėjo griežtumu,
Jūratė Terleckaitė
o mes, mokinės, ją gerbėme, bet kartu jos ir labai bijojome. Vos išgirdusios jos balsą iškart slėpdavomės. (juokiasi)
Gimėte Čeliabinske, bet baleto mokėtės
Permėje, gyvenote internate. Ar daug ašarų išliejote?
Verkdavau, bet ne prie mamos. Sunku buvo ir man, ir mamai. Ji buvo ir yra labai svarbus žmogus mano gyvenime. 1998 m. baigusi mokyklą Permėje, grįžau šokti į Čeliabinsko operos ir baleto teatrą. Šokau viską – ir kordebalete, ir solines partijas, taip pat Pas de trois, Drauges Don Kichote, visas variacijas. Birželio 3 d. pradėjau dirbti, o birželio 10 d. Gulbių ežere jau šokau Didžiąją Gulbę. Vėliau parengiau kelis pagrindinius vaidmenis: Šecherazadą Tūkstantyje ir vienoje naktyje, Mari Spragtuke. Teatre buvo daug klasikinio baleto spektaklių, tad turėjau galimybę daug šokti, išbandyti įvairius vaidmenis ir įgyti patirties. Per mėnesį kai kada sušokdavau keturiolikoje skirtingų spektaklių. Šokome ne tik baletuose, bet ir operose. Tai buvo norma! Šokdama teatre, Čeliabinsko pedagoginiame universitete baigiau ir baleto pedagogikos studijas.
Kokiame teatre svajojote šokti? Kodėl išvykote dirbti į Kairą?
Buvau labai jauna, tad konkrečių svajonių neturėjau. Pirmiausia norėjosi įgyti daugiau patirties ir išplėsti repertuarą, todėl likau gimtojo miesto teatre. Vėliau man pasiūlė sutartį dirbti Kairo nacionaliniame operos teatre. Buvo smalsu pamatyti, kaip dirbama kitur, todėl išvykau. Kairo operos teatro repertuaras buvo klasikinis: Spragtukas, Korsaras, Graikas Zorba. Gastroliavome Šanchajuje. Kaire šokau vieną sezoną.
Kaip karjera klostėsi vėliau? Kaip atsidūrėte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Kai grįžau į Čeliabinsko teatrą, choreografas Sergejus Bobrovas, buvęs Maskvos didžiojo teatro solistas, Jurijaus Grigorovičiaus mokinys, statė Spragtuką. S. Bobrovas tuo metu buvo Krasnojarsko operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovas ir pakvietė mane į savo trupę. Taip 2003 m. tapau šio teatro Baleto trupės pagrindine soliste. Vėliau, 2004 m., laimėjau pirmąją premiją Krasnodare vykusiame Pirmajame Rusijos jaunųjų baleto artistų konkurse.
Džuljeta balete Romeo ir Džuljeta (Romeo – Romas Ceizaris)
Nuo 2005 m. dirbau Maskvos klasikinio baleto teatre, kurio repertuarą sudarė iš esmės klasikiniai spektakliai. Daug gastroliavome Europoje – Italijoje, Anglijoje. Galiausiai pavargau nuo gastrolių, pasiilgau pastovumo, bet po Maskvos grįžti į Čeliabinską nesinorėjo. Pažįstama balerina iš Čeliabinsko, kuri tuo metu šoko LNOBT ir buvo ištekėjusi už lietuvio, labai gyrė šį teatrą, Baleto trupės vadovę Tatjaną Sedunovą ir didžiulį klasikinį repertuarą, kuriame buvo ir mano pamėgtasis Graikas Zorba. Be to, prisiminiau, kaip, Permėje vykstant tarptautiniam konkursui Arabesk, sužavėjo jame dalyvavusios Eglės Špokaitės šokis. Sužinojusi, kad ji dirba šiame teatre, panorau šokti šioje trupėje. T. Sedunova mane priėmė, bet LNOBT pradėjau
dirbti tik po metų, 2008 m. rugsėjį, nes turėjau dalyvauti suplanuotose gastrolėse. Taip tapau šio teatro soliste. Beje, LNOBT scenoje kaip pagrindinė solistė esu pasirodžiusi ir gan neįprastomis aplinkybėmis. Tą vakarą atėjau pažiūrėti spektaklio Žizel su Egle Špokaite ir pakviestu iš Rygos solistu Sergejumi Neikšinu. Vos prasidėjus spektakliui Eglė patyrė traumą ir T. Sedunova, žinodama, kad šį vaidmenį esu ne kartą šokusi, paprašė manęs ją pakeisti.
Vilniuje Žizel nebuvau nei šokusi, nei susipažinusi su pastatymu. Scenos partnerio S. Neikšino nepažinojau, bet kadangi jis buvo baigęs Novosibirsko baleto mokyklą ir anksčiau dirbęs Rusijoje, abu šokome panašias redakcijas ir buvo lengviau prisiderinti.
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Ar Žizel – Jūsų mėgstamiausias baleto spektaklis? Kodėl pasirinkote jį sceninės karjeros pabaigai pažymėti?
Vienas iš jų. Greta dar yra Gulbių ežeras ir Bajaderė, nes, kaip ir Žizel, Odetos-Odilijos ir Nikijos vaidmenys yra gilūs, sudėtingi. O paskutiniu spektakliu baletą Žizel pasirinkau simboliškai: jis šio teatro scenoje buvo netikėtas, nuostabus iššūkis.
Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinę choreografiją? Su Jeronimu Krivicku šokdama vienaveiksmiame Martyno Rimeikio spektaklyje Visur kur mes nebuvome atsiskleidėte naujomis spalvomis, kitu amplua. Ar žinojote, kad Jums pavaldi ir šiuolaikinė, modernioji choreografija, ar tai buvo atradimas ir Jums pačiai?
Pirmą šiuolaikinės choreografijos kompoziciją sušokau dar 2001 m. Kazanėje vykusiame konkurse. Tada sulaukiau daug ir publikos, ir kitų konkurso dalyvių dėmesio, nors šiuolaikinio šokio niekada nesimokiau.
Spektaklyje Visur kur mes nebuvom buvo labai smagu šokti. Graži muzika, ypatinga atmosfera, su Jeronimu buvo labai malonu šokti. Taip
pat Kūrybinio impulso projekte ne kartą teko atlikti šiuolaikinio šokio kompozicijas, kurias statė choreografė Edita Stundytė.
Kas lėmė, kad Lietuvoje šokate ilgiausiai?
Kaip minėjau, teko nemažai pavažinėti, gastroliuoti įvairiose pasaulio šalyse. Man ypač imponavo Vakarų pasaulio gyvenimo būdas, mentalitetas, todėl labai norėjosi rasti darbą kokiame nors Europos teatre, nes gastroliuojančios trupės darbas labai sunkus ir varginantis. Ir, be abejo, labai patiko turtingas LNOBT repertuaras, talentingi šokėjai.
Mano karjera čia prasidėjo gana vėlai – buvau jau 28-erių. Ir aš iki šiol šoku! O šį, 26-ąjį, sezoną baigiu savo karjerą. Už tai esu be galo dėkinga mokyklai, nuostabiems pedagogams ir scenos partneriams, ypač Romui Ceizariui, su kuriuo LNOBT scenoje sušokome daugiausia spektaklių.
Kaip Jums atrodo, koks turėtų būti profesionaliai sudarytas repertuaras?
Šiuo klausimu nesu specialistė. Tai lemia teatro vadovų politika, į kurią nenoriu nei kištis, nei gilintis. Kiekvienas meno vadovas turi savo
Nikija balete Bajaderė
viziją, geriau mato, ko mums reikia. Mes esame tam tikrų konkrečių situacijų įkaitai. Tik norėtųsi, kad repertuare būtų daugiau klasikinių spektaklių.
Dabar baleto artistams tenka vienu metu repetuoti ir moderniuosius, ir klasikinius spektaklius. O greitai persiorientuoti iš vieno į kitą nėra paprasta, ir galbūt dėl to įvyksta nemažai traumų. Kadangi baleto artisto karjera ir taip labai trumpa, džiaugiuosi, kad pavyko išvengti didesnių traumų. Esu be galo laiminga, kad turėjau galimybę sušokti didžiąją dalį klasikinio repertuaro spektaklių. Dabar karjerą baigiu, ir visa savo patirtimi noriu padėti jauniesiems artistams.
Kokie Jūsų tolesni planai, ar toliau dirbsite teatre pedagoge repetitore?
Taip, labai norėčiau. Turiu daug patirties, kuria galiu pasidalyti, labiau noriu dirbti teatre su baleto artistais, o ne su vaikais mokykloje. Pastaruoju metu repetavau su Olesia Šaitanova, Jonu Lauciumi, Genadijumi Žukovskiu, Kristina Gudžiūnaite, dirbu ir su jaunimu, daugiausia repetuojame klasikinį repertuarą.
Taip pat norėtųsi toliau tobulėti, pavažinėti po kitus teatrus, susipažinti, kaip ten dirba pedagogai, kelti kvalifikaciją ir meistrystę. Būtų puiku, jei teatro vadovybė organizuotų tokias programas.
Kas padėdavo išlaikyti reikiamą formą?
Klasikinis baletas. Po didelio, tokio kaip Gulbių ežeras, spektaklio kitą dieną visada eidavau į pamoką, kad pajusčiau, jog esu tinkamos formos. Bet tam reikia kiekvieną mėnesį šokti klasikinį baletą, tada gali daryti pažangą. Turime tik vieną didelę salę, kita – maža, joje negalima tinkamai šokti, atlikti šuolių, nes prastos grindys ir padirbėjus įskausta nugara. Korsare šokau Gulnarą, o kitą kartą šį vaidmenį atlikau tik po metų. Per tą laiką nešokau jokiame klasikiniame balete. Dvi savaitės repeticijų – ir turi būti idealios formos. O kaip ją išlaikyti? Mano nuomone, klasikinis repertuaras turėtų būti prioritetinis, tada gali būti kokios tik nori formos, gali įtaigiai šokti ir neoklasiką. Matau, kad kitose baleto trupėse yra nemažai šokėjų, kuriems per 40 metų, bet jie puikios formos, labai gerai šoka.
Panelė Biurstner balete Procesas (Jozefas K. – Jeronimas Krivickas)
Ar esate save nustebinusi, ar visko pasiekėte nuosekliu darbu?
Nuolat! Štai vienas pavyzdys. Mes daug bendradarbiavome su Latvijos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Kartą išsikviečia mane T. Sedunova ir sako, kad Rygoje reikia sušokti Mari Spragtuke. Atvykusi į teatrą sužinau, kad tokios redakcijos nesu šokusi, tad reikėjo viską greitai išmokti ir eiti tiesiai į sceną! Tik po spektaklio paklausiau savęs, kaip sugebėjau tai padaryti: kitame teatre, kitoje situacijoje, su kitais partneriais, su kuriais nebuvo tekę šokti. Tiesiog yra tokia užduotis, ir reikia suimti save į nagą, nes tenka didžiulė atsakomybė.
Neaiškinote, nesiskundėte, kad spektaklio redakcijos skiriasi?
Žinoma, kad ne. Negalėjau, nes buvo garbė būti pakviestai į kitą teatrą.
Ką laikėte idealios balerinos pavyzdžiu?
Kadangi anksčiau nebuvo prabangos matyti tiek daug vaizdo įrašų kaip dabar, tai patiko dauguma tų balerinų, kurias turėjau progą matyti gyvai. Ypač žavėjo Nina Timofejeva, jos ekspresijos galia, vėliau – Diana Višniova, Uljana Lopatkina. Jos labai gražios, elegantiškos, tikras balerinos etalonas. Iš jų siekiau perimti atlikimo niuansus, aktorinio meistriškumo stilių, o įkvėpimo sėmiausi iš daugelio balerinų. Ypač traukė ir žavėjo to meto baleto artistų, tiek moterų, tiek ir vyrų, rankų plastiškumas.
Kažkas yra pasakęs, kad artistas – tai neišsipildžiusių svajonių kapinės. Ar realizavote save kaip šokėja?
Manau, kad taip, nors mes, meno žmonės, niekada nesijaučiame iki galo viską gerai padarę. Aš labai save kritikuoju, labai. Vienos rankos pirštų užtektų pavykusiems spektakliams suskaičiuoti. Tikro menininko gyvenimas – nuolatinės paieškos.
Tai ne per daugiausia komplimentų artistams, su kuriais repetuojate, pasakote?
Taip, mano kartelė iškelta labai aukštai! Esu gana griežta. Bet pastaruoju metu stengiuosi būti švelnesnė, nes komplimentai – svarbi motyvacijos dalis. Jaunoji karta labai jautri. Pastabos, skirtos netikslumams ištaisyti, dažnai suvokiamos kaip asmeninė kritika. Kai pati buvau jauna, mes, balerinos, klausydavom, ką pedagogas sako, o ne kaip tai išreiškia, ir apskritai džiaugdavomės, jeigu sulaukdavome konkrečios pastabos. Žinoma, laikai keičiasi, ir mums taip pat reikia prisitaikyti prie naujų normų.
Labai džiugu, kad šiuo metu yra daug perspektyvaus jaunimo, daug noro tobulėti, ypač užsieniečiai tiesiog alkani. Patekę į tokį didelį teatrą kaip mūsiškis, jie nori kuo geriau pasirodyti. Yra perspektyvaus jaunimo ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Todėl norėtųsi, kad jie galėtų kuo daugiau šokti ir šiuolaikiniuose, ir klasikiniuose pastatymuose. Ypač klasikiniuose! (juokiasi)
Ar nepasigenda klasikos ir žiūrovai?
Manau, kad labai pasigenda, nes į klasikinius baletus bilietai ištirpsta akimirksniu, neįmanoma jų gauti. Tenka tik apgailestauti, kad klasikinis repertuaras taip susiaurėjo. Ne paslaptis, kad žiūrovai, ypač klasikinio baleto mėgėjai, ilgisi spektaklių įvairovės. Manau, kad taip pat ir patys baleto artistai. (melancholiškai šypsosi)
Kokios kitos meno formos, be grojimo fortepijonu, Jums artimos?
Kai buvau maža, mama vedžiodavo mane po muziejus, meno galerijas, o kai išvykdavome su teatru į gastroles, radusi laiko, eidavau ten pati. Praeitą vasarą buvau Paryžiuje, kur, žinoma, aplankiau Luvrą, Versalį, Opéra Garnier, Orsė muziejų, Pompidou šiuolaikinio meno ir kultūros centrą. Esu labiau klasikinio meno, impresionizmo gerbėja. Praeities epochose buvo sukurta daugybė įdomių, sudėtingų, gilių dalykų; šiuolaikinis menas man ne toks artimas. Žvelgdama į žymiuosius Egdaro Degas paveikslus balerinų tema, net apsiverkiau nuo emocijų antplūdžio, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Patinka ir atrasti naujus miestus, keliauti, būti gamtoje, ragauti naujus patiekalus. Nuolat lankausi Vilniaus filharmonijoje. Žiūriu jutube daugiausia senosios mokyklos spektaklius, baletus. Menas mane įkvepia.
Ko palinkėtumėte sau ir jaunajai baleto artistų kartai?
Pirmiausia sveikatos! Taip pat kantrybės –mūsų profesijoje tai labai svarbu. Nebijoti išeiti iš komforto zonos. Juk kai atvykau į Lietuvą, teko išgyventi gana sudėtingą laikotarpį. Daug dirbau, nes reikėjo iš naujo įrodyti, ką ir kiek pajėgiu.
Jaunajai kartai linkiu nebijoti atsiskleisti, išreikšti save, drąsiai ieškoti savo kelio, mylėti savo veiklą ir viską daryti tyra širdimi. Tada lydės sėkmė.
Dėkui už pokalbį. n
Romas Ceizaris: atsidavęs Lietuvos baletui
Baleto solisto karjerą šiemet baigia Romas Ceizaris. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių 2005 m. baigęs baleto pedagogo Danieliaus Kiršio auklėtinis R. Ceizaris Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šoka nuo 2004 m. Tarptautiniame baleto konkurse Arabesk (Permė, Rusija) 2006 m. jis tapo finalininku, o 2008 m. – laureatu. Du kartus pelnė Švyturių apdovanojimą: 2008 m. buvo pripažintas Metų baleto viltimi, 2009 m. – Metų baleto solistu, tais pačiais metais nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Atliko pagrindinius vaidmenis visuose klasikiniuose baletuose: Miegančiojoje gražuolėje, Gulbių ežere, Bajaderėje, Romeo ir Džuljetoje, Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose, Žizel, Silfidėje, Don Kichote ir kt.
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Gerbiamas Romai, baletas – efemeriškas menas, karjera greitai pralekia. Atrodo, neseniai matėme Jus kartu su broliu Tomu, Jurgita Dronina M. K. Čiurlionio menų mokyklos baigiamajame koncerte, o štai jau baigiate baleto artisto karjerą. Kokie Jūsų ateities planai?
Manau, ne tik baletas, apskritai visas gyvenimas greitai pralekia. Jaunystėje gal ne taip sparčiai viskas bėga, bet kuo toliau, tuo greityn. Sakoma, kad svetimi vaikai greitai auga. Netiesa, savi irgi greitai, tik to nepastebime. Atrodo, sūnus vis toks pat, nors jam jau septyneri metai.
Aiškių planų neturiu, bet yra mėgstamų užsiėmimų, kurie galbūt taps darbu.
Kažkas yra sakęs, kad artistas – tai neišsipildžiusių svajonių kapinės.
Ne, čia humoras! Anastasija Čumakova, su kuria beveik visą gyvenimą šokome, yra pajuokavusi: „Kodėl aš visuose spektakliuose mirštu?“ Mano karjera susiklostė sėkmingai. Laikau save klasikinio repertuaro atlikėju.
Kokios įsimintiniausios Jūsų karjeros akimirkos?
Iš kiekvieno spektaklio kas nors įstringa. Tarkim, spektaklis Bajaderė vis toks pat, bet kaskart vis kitus pojūčius patiriu, ir sunku pasakyti, kodėl jis toks savas ir kitoks.
Daug keliavome su trupe, pamatėme pasaulio. Labai įsiminė gastrolės Ispanijoje, kur rodėme Gulbių ežerą, šokome su Londono karališkojo baleto primarijumi Carlosu Acosta. Madride didžiuliame parke buvo pastatyta pontoninė scena baseine su fontanu. Po
kiekvienos išvykos lieka šiltų prisiminimų. Iš dalies gailu, kad tokių projektų vis mažiau.
Paskutinės didesnės gastrolės buvo Kinijoje. Nuostabu pamatyti visai kitą pasaulio kraštą! Ten viename mieste Žizel šokome didžiuliame naujame teatre, kur viskas dar kvepėjo dažais. Žiūrovų salėje apie 2,5 tūkstančio vietų. Pirmame spektaklyje sėdėjo 60 žiūrovų... Nors ir vienas žiūrovas būtų buvęs, būtume šokę. Kinija smarkiai vystosi, daug investuoja į kultūrą. Ar ne keturis baleto spektaklius parodėme tame teatre, ir po kelių dienų salė buvo beveik pilna. Reklama sklido iš lūpų į lūpas. Gastrolės visada kupinos įspūdžių.
Kurios šalies žiūrovai imliausi, geriausi?
Visada Lietuvos publika šilčiausia! Yra nuolatinių žiūrovų, gerbėjų, ateinančių būtent į mano šokamus spektaklius.
Kam labiausiai esate dėkingas, kad buvote gerai parengtas kaip baleto artistas, kad Jūsų karjera gerai susiklostė?
Reikėtų pradėti nuo mokyklos, pirmiausia nuo pedagogo Danieliaus Kiršio. Jis išugdė visą plejadą baleto solistų: Mindaugą Baužį, Aurimą Paulauską, Nerijų Jušką, Martyną Rimeikį, Andrių Žužžalkiną ir kt. Jau mokykloje jis ruošė mus ne tik baletui, bet ir gyvenimui. Mokė: „Taip nesielkite, to nedarykite, o tą darykite.“ Labai protingas ir teisingas žmogus, jo pamokos daug davė. Teatras nėra mokykla, turi savo galva galvoti. Labai ačiū jam.
Prisiminkite, ko jis patarė nedaryti?
Tryliktoje klasėje mokydavomės nuo pirmadienio iki šeštadienio, o sekmadieniais dirbdavome teatre. Baleto artistams laisva diena – pirmadienis. Vadinasi, dirbome be atvangos. Mokytojas patarė niekada nesivelti į jokias intrigas. Ignoruoti jas, daryti savo, siekti tikslo.
O ką Jūsų pedagogas patarė daryti?
Visų pirma, dirbti, dirbti su protu, įdėti labai daug darbo. Mūsų darbas fizinis, gali tą patį elementą kartoti šimtą kartų, bet negalvodamas, ką ir kaip darai, klaidos neištaisysi. Gali būti fiziškai pasirengęs, bet jei esi emociškai nenusiteikęs, tą spektaklį jau gali sau išbraukti. Apskritai, kas yra spektaklis? Groja orkestras, dirigentas diriguoja, o tu turi klausyti muzikos, šokti muzikaliai, esi atsakingas už partnerę, kad ji nenukristų, nenugriūtų, turi pats būti pasiruošęs vaidmeniui.
Aš ir dabar į savo mokyklos pedagogą kreipiuosi „mokytojau“. Jis mane bara, kad jau seniai nebe mokytojas, bet jis man išliko viso gyvenimo mokytojas. Išmokė, kaip mąstyti ir kaip elgtis.
Gal paminėtumėte daugiau pedagogų?
Kiekvienas jų prisidėjo savaip.
Ką, be baleto, gavote mokykloje?
Buvo labai įdomu mokytis – daug įvairių disciplinų: dailės istorija, muzikos istorija, fortepijono pamokos, mokėmės klasikinio ir
Soloras balete Bajaderė
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
istorinio, charakterinio šokio. Mokykla su teatru tada glaudžiai bendradarbiavo ir tas labai daug davė. Mokyklos spektaklis Pelenė teatre buvo rodomas bene kas antrą sekmadienį. Įsivaizduokite: vaikui išeiti į sceną! Kostiumai, grimas, groja orkestras, visi – jaunesni, vyresni – kartu, visa salė ploja. Miegančiosios gražuolės spektaklis baigdavosi apie pusę vienuoliktos vakaro, jau turėtume miegoti, o mes dar teatre! Pamatai visus artistus, jie irgi draugiškai su tavim bendrauja, pakalbina. Dabar, kai mokykla turi savo teatriuką, viskas labai gerai, bet jau kitaip. Anuomet matydavai teatrinį gyvenimą iš šono ir norėjai jame būti! Jau nuo vaikystės ruošeisi čia dirbti. Tikslas ir motyvai buvo aiškūs, o atėjus į teatrą – vėl kita motyvacija: šokti vieną ar kitą vaidmenį, pabandyti.
Ar Jūsų tėveliai menininkai?
Ne. Kadangi su broliu vaikystėje buvome labai aktyvūs, mus abu užrašė į gimnastikos būrelį, o jo vadovės dukra buvo šokėja. Pamačiusi, kad mūsų geri duomenys, rekomendavo baletą. Pavėlavome į stojamuosius egzaminus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet vis tiek priėmė: man pasiūlė metus palaukti, o vyresnėlis brolis anksčiau pradėjo. Nežinojome,
kas yra baletas, net nebuvome matę. Kadangi darbas buvo fizinis, patiko ir tiko, taip ir įsivažiavome.
Gyvenote mokyklos internate. Ar neliūdėjote atsiskyrę nuo tėvelių?
Oi, ne! Buvau neseniai nuvažiavęs į savo mokyklą. Sezono pradžioje turėjome ten pamokų, nes teatras buvo renovuojamas. Mūsų laikų bendrabutis nugriautas, pastatytas naujas. Viskas kitaip. Anksčiau visas penktasis aukštas buvo skirtas baletui, visi mokiniai tik iš Baleto skyriaus. Gyvenome kaip didelė šeima.
Prisiminkite apie dalyvavimą baleto konkursuose.
Kai 2004 m. pradėjau dirbti LNOBT, čia buvo tokia sistema, kad norėdamas tapti pagrindiniu solistu turėjai būti buvęs bent jau baleto artistų konkurso laureatu. Pradžioje man buvo skiriami antraeiliai vaidmenys: Pas de deux, Pas de trois spektaklyje Žizel; Romeo ir Džuljetoje šokau Parį. 2006 m. teatras išsiuntė mane į Permę dalyvauti tarptautiniame baleto artistų konkurse Arabesk. Tada pirmąkart išvykau į užsienį. Buvo trys turai, o aš buvau pasirengęs tik dviem (matyt, pildant dokumentus,
įsivėlė klaida). Patekau į trečią turą, bet neturėjau ką šokti! Permės operos ir baleto teatro vadovas geranoriškai ragino šokti ką nors iš savo repertuaro, o aš buvau šokęs tik antraplanius vaidmenis ir tos variacijos būtų buvusios nekonkursinės. Taip netekau galimybės dalyvauti trečiame ture. Man buvo pasiūlyta šokti Permės baleto trupėje, bet atsisakiau.
Antrą kartą į Arabesk konkursą vykome 2008 m. su Nailia Adigamova, taip pat LNOBT mecenatė Raminta Kuprevičienė, pedagogas Valerijus Fadejevas (ir dabar jis repetuoja su manimi). Tada su Nailia patekome į trečią turą ir atlikę šiuolaikinį numerį, kurį mums pastatė choreografė iš Sankt Peterburgo Anastasija Kadruliova, tapome laureatais.
Buvęs kolega Edvardas Smalakys, su Egle Špokaite anksčiau dalyvavęs tame konkurse, davė gerų patarimų: „Konkurse nesėdėk, nežiūrėk, nes perimsi kitų atlikėjų klaidas.“ Kamera nufilmavau daug puikių, pasaulinio lygio atlikėjų: Ivaną Vasiljevą, Robertą Gabduliną (abu šoko mūsų teatre), susipažinau su latviu Zigmārsu Kirilko. Su kai kuriais jų iki šiol tebebendrauju.
Gal buvo kilęs noras išbandyti jėgas kitame teatre?
Tuo metu nelabai norėjau išvykti svetur, nes pas mus, kas reta kituose teatruose, buvo klasikinis repertuaras. Šiuolaikinis šokis – ne man. Karjeros pradžioje buvo statoma daug klasikinių baletų, tokius turi tik didžiosios pasaulio baleto trupės: Anglijos nacionalinis baletas, Karališkasis baletas, Paryžiaus Grand Opéra, Maskvos, Sankt Peterburgo pagrindinės baleto trupės. Suprantama, konkurencija jose didžiulė. Kai antrą kartą rengiausi konkursui Arabesk, važiavome su Nailia Adigamova į Sankt Peterburgą, kur dvi savaites stažavomės Michailovo teatre. Ten daug konkurentų, didelė atranka. Be to, nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti. Viskas čia patiko, nebuvo dėl ko išvykti.
Į kokius baleto artistus lygiavotės?
Mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje galėjau lankytis visuose spektakliuose. Tuo metu Mindaugas Baužys man buvo solistas numeris pirmas. Tada dar šoko japonas Takashi Aoki: jis tiesiog skraidė scenoje lyg
Soloras balete Bajaderė
balionėlis, atrodė, per galvą peršoks! Vėliau atėjo į pagalbą internetas. Pamačiau geriausius viso pasaulio atlikėjus. Jų profesionalumo lygis kosminis!
Kurie vaidmenys Jums pačiam brangiausi?
Soloro vaidmuo Bajaderėje – šiame balete jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Patiko muzika, choreografija. Viskas susijungia į viena ir... tavo!
Kas padeda tobulėti: ar kai stebi savo paties atlikimą, ar kai kitus baleto artistus?
Repeticijos ir darbas su savimi.
Kas Jūsų įkvėpimo šaltinis?
Pirmiausia, žinoma, darbas. Sunku paaiškinti tą buvimo scenoje jausmą. Atrodo, šoki, pavargsti, bet supranti, kad tai gera! Žinoma, jeigu pavyksta, kaip norėjai. Šoktiems spektakliams, kuriuose padarei, ką norėjai, suskaičiuoti rankos pirštų pakaktų. Buvęs baleto primarijus Vytautas Kudžma, su kuriuo esu nemažai repetavęs, yra sakęs, kad iš visų šoktų spektaklių – o jų šimtai – gal tik kokius penkis
surastų, kur viskas pavyko. Kokie skaičiai! Štai tau ir motyvas. Sušokęs spektaklį atsimeni, ką padarei, o ko – ne, kas ne taip pavyko, ir jau sieki ištaisyti klaidas, žinai, kur reikia patobulėti.
Kas ypač padėjo kurti vaidmenis?
Labai svarbu gerai perprasti libretą, suvokti, apie ką spektaklis ir koks tavo personažas. Jei to nesupranti, bus sunku. Vaidmeniui sukurti reikia daug laiko ir pastangų.
Pamenu, vos atėjus į teatrą, paskirtą vaidmenį tekdavo išmokti per kelias dienas. Kaip išmokti? Nebuvo jokių įrašų. Prašydavome baleto artisto padėti. Likdavo po darbo, parodydavo. Daug draugiškai padėjo Andrius Žužžalkinas, Martynas Rimeikis. Paskui atsirado kasečių su vaizdo įrašais. Dabar visai kitos sąlygos – sėsk, žiūrėk, mokykis.
Ar su broliu Tomu, LNOBT artistu, patariate vienas kitam?
Jeigu mato per repeticijas ar spektaklius, ką darau ne taip, ką reikėtų pataisyti, brolis visada pasako. Aš jam taip pat.
Albertas balete Žizel (Žizel – Anastasija Čumakova)
Daugiausia šokote su Anastasija Čumakova. Ką ši partnerystė Jums davė?
Daug davė. Ji pas mus atvažiavo jau su solidžiu spektaklių bagažu. Labai esu jai dėkingas. Buvo toks etapas, kai faktiškai visą repertuarą teko šokti man vienam. Kartą turėjau po keturių dienų šokti Albertą balete Žizel, nors nebuvau jo šokęs. Anastasija labai palaikė ir padėjo.
Ar būtumėte norėjęs šokti su Jurgita Dronina?
Mokykloje teko šokti kartu, o kur nors kitur išvažiuoti nenorėjau.
Kas padėdavo atsilaikyti, įveikti krizes, ypač po traumos?
Supratimas, kad traumos laikinos, pagydomos. Reikia išlaukti, o tai sunkiausia, nes norisi kuo greičiau į sceną. Grįžęs per anksti, neišsigydęs, nebaigęs reabilitacijos, turėsi bėdų. Svarbu suprasti, kad dirbi su savo kūnu, ir normalu, kad jis dėvisi. Tokia profesija, turi su tuo susitaikyti. Čia, kaip ir sporte, sunku išvengti traumų. Kaip nors ypatingai savęs motyvuoti nereikėjo. Neteko įkristi į tokią duobę, kad viską norėtųsi mesti.
Kuriuos baletus labiausiai patinka žiūrėti?
Stengiuosi pamatyti visus naujus spektaklius. Bet viena yra žiūrėti, kita – šokti. Aš jau sugadintas – žiūriu nebe kaip paprastas žiūrovas, o stebiu techninį atlikimą. Sunku daug žiūrėti: pradeda delnai prakaituoti, nervinuosi, matau viską.
Su kuriais choreografais ypač patiko dirbti?
Dirbau su daugybe statytojų. Tik atėjus į teatrą Dezdemoną statė Kirillas Simonovas, paskui Aną Kareniną – Aleksejus Ratmanskis, nuostabus žmogus, 2023 m. jis pastatė LNOBT Arlekino milijonus. Manuelis Legris statė Korsarą. Stebuklingas žmogus! Silfidę statė dar vienas puikus choreografas – Johanas Kobborgas.
Darbo rezultatas priklauso ir nuo šokėjo asmenybės, negana vien sauso darbo, turi kūrybos procesą suasmeninti, visas pastabas sugerti į save. Daug dirbau su Krzysztofu Pastoru – nuostabiu žmogumi, asmenybe. Su tokiais choreografais dirbti vienas malonumas.
Albertas balete Žizel (Žizel – Anastasija Čumakova)
Buvusio Baleto trupės meno vadovo
K. Pastoro Kūrybiniame impulse dalyvavote kaip atlikėjas. Ar nebandėte jėgų choreografijoje?
Tai ne man. Nesijaučiu kūrėjas, tik atlikėjas.
Ar esate baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Ne, neakivaizdiniu būdu baigiau Aukštąją verslo vadybos mokyklą.
Gaila, kad neketinate imtis pedagoginio darbo, juk galėtumėte perduoti patirtį jaunimui.
Gyvenimas per trumpas dirbti vienoje srityje. Būti pedagogu šiuo momentu nenorėčiau. Bet niekada nesakyk „niekada“!
Pakeistumėte pedagogą Danielių Kiršį... Kiršio niekas nepakeis! Teatro gyvenimo užteko. Patiko, viskas gerai, bet norisi save išbandyti ir kur nors kitur, nes gyvenimas juk vienas.
Ar intensyviai dirbdamas teatre turėjote laiko pomėgiams, kitai mėgstamai veiklai?
Teatre spektakliai – tarsi bangos. Būna didelis krūvis, paskui sumažėja, o vasarą, kaip ir mokykloje, krūvio iš viso nėra. Kai atėjau į teatrą, kokius trejus metus po tris mėnesius atostogaudavome, nes vyko remontai: tai žiūrovų salės, tai scenos. Trys mėnesiai – gana daug. Turi kuo nors užsiimti, kita vertus, norėdamas laiko visada surasi. Gali grįžęs namo žiūrėti televizorių, o aš negaliu nusėdėti vietoje. Vasarą keliauju, pastaraisiais metais – po Baltijos šalis. Nustebino, kiek puikių vietų yra Lietuvoje! Pavyzdžiui, panemune važiuoti tiesiog nuostabu! Noriu medį pasodinti, vaikams sūpynes padaryti.
Ir visus buities darbus mokate?
Taip. Reikėjo sieną, vaikų nudaužytą, perdažyti. Maniau, niekados gyvenime to nedarysiu, o dariau jau penkis kartus. Meistras tą per dvi dienas padarytų, man dviejų savaičių prireikė! Pastaruosius septynerius metus daugiausia vasaras leidžiame su vaikais.
Ar Jums buvo aktualu laikytis dietos arba gal to reikalavo pedagogai? Gal bandėte maitintis svirpliais?
Ne, niekada! Labai priklauso nuo žmogaus, jo medžiagų apykaitos. Kadangi balete daug fizinio darbo, turi daug valgyti, kitaip jėgų pristigsi. Valgau viską, kas patinka, esu mėsavalgis, salotų gali nebūti. Bėgant metams mitybos įpročiai keičiasi. O svirplių teko paragauti, soties nejaučiau, skonis priminė saulėgrąžų.
Ar mėgstate gaminti?
Anksčiau mėgau, dabar mažiau. Tenka gaminti vaikams, su žmona esame už naminį maistą. Vasarą kepu grilyje, tą mėgstu daryti.
Ar turite savo sodą, užsiauginate daržovių?
Gyvename kotedže su nemažu kiemu, kuriame yra vaismedžių, auga šilauogės. Mano tėveliai netoliese turi sodybą, tai agurkų, pomidorų, bulvių visada užtenka.
Garsusis XX a. pradžios meno impresarijus Sergejus Diagilevas Jeanui Cocteau yra ištaręs įžymiąją frazę: „Nustebink mane!“ Ar esate pats save nustebinęs, pranokęs?
Esu labai savikritiškas, kad ir kaip gerai būtų, rasiu prie ko prikibti. Taigi save nustebinti sunku.
Sakyčiau, dabar baleto prestižas pakilęs, tai sieju ypač su Eglės Špokaitės, Mindaugo Baužio, Rūtos Jezerskytės asmenybėmis.
Kiek esu susidūręs, kai žmonės sužinodavo, kad dirbu teatre, požiūris į mane pasikeisdavo. Neteko patirti menkinančio požiūrio į baleto artisto profesiją. Yra tekę sulaukti ir tokio klausimo: „Šoki? Turiu omenyje, kur dirbi?!“ Ir krepšininkų juk klausiama: „Ką veiki?“ – „Žaidžiu krepšinį.“ – „Gerai, o kur dirbi?“ Nemanyčiau, kad tai menkinimas.
Ko palinkėtumėte sau, baleto trupei, jaunimui, vaikams, kurie renkasi baleto kelią, ir tėveliams, kurie nori matyti savo atžalas šokančias?
Jaunimui linkiu daug kantrybės, užsispyrimo ir suvokti, ką pasirinko. Turi būti labai motyvuotas, nes baletas – labai sunki profesija.
Dėkui už pokalbį. n
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Šiemet operos solistė Sandra Janušaitė mini asmeninį jubiliejų. Kalbindami turiningą sceninę karjerą plėtojančią muzikos pasaulio asmenybę kviečiame ją leistis į retrospektyvią kelionę peržvelgiant sukauptą patirtį ir įgytas žinias – asmeninių iššūkių ir išbandymų duotis. Daugybė vaidmenų, sukurtų bendradarbiaujant su scenos partneriais ir dirigentais įvairiuose pasaulio operos teatruose, reikšmingos koncertinės programos – visa įimama giliai savin, autentiškai išgyvenama ir įprasminama, kad suskambėtų unikali prasmė. 2004 m. Operos švyturių apdovanojimuose S. Janušaitė išrinkta Metų operos viltimi, 2007 m. pripažinta Metų operos soliste už Zyglindos vaidmenį Richardo Wagnerio operoje
Esu (su) muzika
Gerbiama Sandra, sugrįžkite į vaikystę.
Ką menate iš ankstyvojo gyvenimo, kas iškyla prieš akis, galbūt net nežinia kodėl?
Vaikystė prabėgo Žemaitijoje. Aš – kaimo vaikas, mergaitė, augusi Kretingos rajono Kurmaičių kaime. Nuo aštuonerių lankiau Kretingos muzikos mokyklą (dabar tame pastate – vienuolynas). Mokykla buvo už septynių kilometrų nuo mano kaimo, netoli jūros. Mokiausi chorinio dainavimo ir slapta puoselėjau troškimą tapti soliste. Didžiausia mano palaikytoja buvo amžiną atilsį mama Adelė Janušienė. Ji nuolat kartodavo: „Sandrute, tu turi dainuoti!“
Augau nemuzikų šeimoje, todėl muzikos mokykla buvo labai svarbi mano ateičiai. Chore dainavau antruoju sopranu, taip pat mokiausi skambinti fortepijonu. Mokykloje dažnai vykdavo koncertai, kuriuose džiaugdavausi gavusi progą pasirodyti kaip solistė. Tikrai, jeigu nebūčiau lankiusi muzikos mokyklos, viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau esu su muzika.
Valkirija ir Baterflai Giacomo Puccini operoje Madam Baterflai. Tais pačiais metais solistė pateko į rengiamą nuo 1993 m. BBC Cardiff Singer of the World konkursą, kuriame dalyvavo 25 vokalistai iš viso pasaulio. 2012 m. S. Janušaitė antrąsyk išrinkta Metų operos soliste už Tatjanos vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas; už šį vaidmenį 2013 m. solistė pelnė ir Auksinį scenos kryžių; be to, tais pačiais metais jai įteiktas Lietuvos muzikų sąjungos Auksinio disko apdovanojimas. 2014 m. solistė įvertinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Tesugrįžta pokalbyje būtojo laiko reminiscencijos, įamžinančios visa, kas brangiausia ir svarbiausia.
Kaip manote, ar Jūs muziką pasirinkote, ar galbūt ji – Jus?
Man dainavimas tolygus kvėpavimui. Kai nedainuoju, labai liūdna širdy. Dainavimas yra ir džiaugsmas, ir širdgėla – viskas kartu. Ko gero, muzika pasirinko mane.
Mokėtės Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje pas Audronę Purlienę, studijavote Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Vlados Mikštaitės, Jolantos Čiurilaitės, Irenos Milkevičiūtės klasėse. Prisiminkite svarbiausias pamokas, kurių tikroji reikšmė galbūt suvokta po ne vienų dainavimo metų. Kiekvienas pedagogas buvo reikšmingas gyvenime. Nė vieno negalėčiau išskirti. S. Šimkaus konservatorijoje buvo gausybė mokytojų – ne tik chorinio dainavimo Audronė Purlienė, bet ir amžiną atilsį Gediminas Purlys, Valerija Balsytė, Valentina Vadoklienė, Rima Ramonienė, Vytautas Kliukinskas... Per ketverius studijų metus konservatorijoje sutikau daug vokalo pedagogų.
Elvina Baužaitė
A. Purlienė yra kaltininkė, kad toliau studijavau Vilniuje, tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje. Buvau labai nedrąsi, turėjau daugybę kompleksų. Ji mane, devyniolikmetę, kaip mažą mergaitę atvežė į Vilnių pasirodyti prof. Vladimirui Prudnikovui. Tą dieną profesorius negalėjo priimti. Na, manau, kaip dumsiu namo... Neturėjau kur nakvoti. Dėstytoja paklausė, kur miegosiu, o kai pasakiau, kad ketinu grįžti namo, ji vėl kaip mažą mergaitę sulaikė, pas savo giminaičius apnakvindino ir pasakė: „Tu turi dainuoti!“ Kitą dieną pasirodžiau prof. Prudnikovui ir jis pasakė: „Jums reikia stoti į pirmą kursą.“ Žodžiai buvo pranašiški – netrukus įstojau studijuoti pas prof. Vladą Mikštaitę.
Ji mokė kūrinio interpretacijos, sakydavo: „Čia tu apsisprendus, čia tu abejojanti...“ Iš profesorės gavau daug režisūrinių žinių, svarbių praktinių patarimų. Taip pat ir iš Jolantos Čiurilaitės. Irenos Milkevičiūtės žinias, perduotas prieš dvidešimt metų, įsivaizduokite, supratau tik po kokių penkiolikos dainavimo scenoje metų. (juokiasi)
Pagrindinis dalykas visose specialybėse – praktika, neužtenka vien žinoti teoriškai. Pradžioje buvo nelengva. Labai bijodavau eiti į sceną. Mane reikėdavo tiesiog įstumti. Vis dėlto noras dainuoti buvo stipresnis. Kuo daugiau dainavau, tuo drąsesnė jaučiausi, vis labiau ėmiau savimi pasitikėti įkūnydama naujus vaidmenis.
Dar studijuodama stažavotės Zalcburgo universiteto Mozarteum Vasaros akademijoje pas prof. Liliją Šukytę, Gdansko Stanisławo Moniuszkos muzikos akademijos meistriškumo kursuose, prof. Renatos Scotto klasėje. Kas labiausiai įsiminė?
Ką iš to norėtumėte, rekomenduotumėte taikyti studijų praktikoje Lietuvoje?
Dvi savaitės stažuotės pas prof. R. Scotto buvo ištisa praktikos mokykla. Laikas praskriejo akimirksniu. Buvau įstojusi studijuoti pas L. Šukytę Zalcburgo Mozarteume, bet tuo metu mano sūnūs buvo pusantrų ir trejų metukų, taigi per maži, kad galėčiau palikti juos čia, Lietuvoje. Skaudu buvo atsisakyti studijų,
Tatjana op. Eugenijus Oneginas
bet supratau, kad turiu rūpintis vaikais. Kitaip pasielgti paprasčiausiai negalėjau.
Linkiu, kad kuo daugiau savo srities profesionalų atvyktų į Lietuvą ugdyti jaunosios kartos; kad, norint įgyti tarptautinės patirties, nereikėtų stažuotis vien tik užsienyje, kad mūsų šalies mokymo įstaigose būtų galima gyvai prisiliesti prie žymių asmenybių, nes tai reikšmingai plečia išmanymą, suvokimo horizontą.
Kokios savybės, charakterio bruožai būtini tam, kuris mokydamasis dainavimo meno siekia realizuoti save, plėtoti karjerą?
Užsispyrimas, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, ką darai. Kartais gal kiek ir abejoji, bet jeigu dėstytojas sako, kad tu gali, tikėk ir eik pirmyn. Be abejo, solisto karjerą
reikšmingai veikia agentai. Daug lemia sėkmė. Gali gerai dainuoti, bet turi atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje, kad būtum pamatytas. Man baigiant studijas Lietuvoje to dar nebuvo, tik buvau girdėjusi pasakojant, kaip yra Vakaruose, pavyzdžiui, Zalcburge ar Covent Garden operos teatre: studentų koncertuose vokalistų jau klausosi agentai!
Linkėčiau, kad kuo daugiau agentūrų bendradarbiautų su mūsų šalimi, kad agentai atvyktų ir klausytųsi jaunųjų Lietuvos dainininkų, nes vienas pats žmogus vargiai prasimuš. Jei tave pastebi agentūra, pasirašai sutartį, tau pasiūlo vieną, kitą vaidmenį, ir karjera ima plėtotis. Žinoma, reikia begalinio darbštumo, niekada nesustoti dirbus, nepaliaujamai eiti į priekį.
Dainuoti mokomasi visą gyvenimą, tad ko šiandien mokotės Jūs?
Mokiausi vakar, mokausi ir šiandien, ne tik muzikos prasme. Tiek kuriant vaidmenis, tiek gyvenimo kasdienybėje labai reikia psichologijos žinių. Man apskritai įdomu, ką jaučiu įkūnydama vieną ar kitą personažę. Net ir tą patį kūrinį kitą dieną galiu visiškai kitaip interpretuoti. Stengiuosi būti organiška. Nedainuoju su įrašais, nedalyvauju miuziklų pastatymuose. Esu gyvo dainavimo meno atstovė, mano specialybė – akademinis dainavimas. O dainuojant būtina vidinė darna.
Svarbu, kad kuriami vaidmenys atitiktų solisto galimybes, kad jų būtų imamasi laiku. Būtina atsižvelgti į solisto individualumą, į tai, kas jam artimiausia, labiausiai tinka. Būtų pravartu teatre turėti žmogų, patariantį solistams, juos konsultuojantį, nes vieni vaidmenys tau galbūt išvis netinkami, o kitus galbūt galėsi atlikti po dešimties metų.
Mokymasis tiesiogiai susijęs su mokytojo figūra. Vieni mokytojai nulemti likimo, ištikimai lydintys visą gyvenimą, kiti sutikti meistriškumo kursuose ar kituose muzikos meno baruose. Gerbiama Sandra, kokius įvardytumėte savuosius autoritetus, kelrodžius, kurių galbūt net ir nesate gyvai sutikusi savo operos solistės kelionėje?
Turėti mokytoją visą gyvenimą – prabanga, labai gera, sveikintina praktika. Kiek žinau, mūsų Violeta Urmana, dar keletas solistų turi. Mano patirtis kiek kitokia.
Kalbėdama apie sutiktus mokytojus, dar noriu paminėti šviesaus atminimo prof. Virgilijų Noreiką, pas kurį mokiausi būdama operos stažuotoja. Labai naudingų dalykų
Rachelė op. Žydė
iš jo sužinojau, pavyzdžiui, „kvėpuoti nugara“. Didelis džiaugsmas buvo dirbti su šiuo profesoriumi.
Manasis autoritetas – Renata Tebaldi. Gyvos nesu jos mačiusi, vien tik įrašus, bet dievinu ją. Kaip ji interpretavo kūrinius... Tai mano mokytoja. Žinoma, jutube paklausau ir Marios Callas, ir Mirellos Freni... Esu labai jautri ir jei girdžiu, kad vokalisto balsui kažkas negerai, kad jo technika neteisinga, man pačiai negera pasidaro. O kai paklausau dainuojančios R. Tebaldi, jos balsas tiesiog liejasi, ir atrodo, mano pačios balsas ima skambėti laisvai, tekėti...
Įsimyliu tai, ką dainuoju
Nuo 2001 m. esate LNOBT Operos trupės narė. Prisiminkite pradžią, apžvelkite savuosius daugiau nei dvidešimtį metų mūsų teatre.
2001 m. pradėjau kaip operos stažuotoja. Atsimenu, atėjau į teatrą gruodžio 12-ąją. Tai labai gerai įsidėmėjau: dvylikto mėnesio dvylikta diena man – įsimintina data. Jaučiausi kaip ką tik iš kiaušinio išsiritęs viščiukas. Viskas įdomu ir nieko nemoku... Buvo baisu, bet
nugalėjau baimę ir stengiausi nenuvilti nei savęs, nei publikos. Iki šiol siekiu to paties.
Dainavau ne tik LNOBT, bet ir Vilnius City Opera teatre Dalios Ibelhauptaitės režisuotuose Bohemiečių trupės spektakliuose. Pamažu augau – buvau Vyriausioji Žynė Giuseppeʼs
Verdi operoje Aida, Mikaela Georgesʼo Bizet operoje Karmen – ir slapta svajojau apie pagrindinius vaidmenis. Gerai įsidėmėjau prof. I. Milkevičiūtės žodžius: „Jeigu bijosi ir nesiimsi pagrindinių vaidmenų, taip ir liksi su mažais vaidmenimis.“ Tad nors ir labai buvo baisu, ėjau į priekį. Po truputį vaidmenų daugėjo.
Kai dar tik pradėjau dainuoti, teko įkūnyti Lizą P. Čaikovskio operoje Pikų dama. Mano mylimąjį Germaną dainavo Vytautas Kurnickas. Kartais dainuodavau ir galvodavau: ar tik jis iš tikrųjų neišprotėjo? Taip įtaigiai vaidino. O aš tuo metu dar apie techniką mąstydavau.
Vėliau – Sesuo Andželika to paties pavadinimo G. Puccini operoje, Tatjana P. Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas... Kaip tam tikrą trampliną įvardyčiau Zentą R. Wagnerio operoje Skrajojantis olandas (rež. Francesca Zambello). Tikrąja prasme Olandas mane užbūrė. Visa pasinėriau į kūrinio vandenų gelmę.
Elza op. Lohengrinas
Fantastika! Iki tol sakydavau: „Kas gali Wagnerį dainuoti? Juk ten ne dainuoti, o vien šaukti reikia!“ Pasirodo, visiškai ne, paprasčiausiai reikia atsiduoti vaidmeniui, įsileisti į save ir išjausti vidines personažo būsenas. Paskutiniai Zentos žodžiai: „Kokios galingos jėgos manyje gyvena! Pašlovink savo angelą, štai stoviu aš, ištikima iki mirties.“ Su R. Wagnerio Skrajojančiu olandu tai asmeniškai išgyvenau.
Po ilgesnio laiko dainavau Zentą Daliaus
Abario režisuotame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyme. Vaidinome senajame Klaipėdos elinge po atviru dangumi, švietė mėnuo... Gražus sutapimas: per repeticijas, kai tik Zentos arija, taip ir lyja ant galvos... Operoje yra žodžiai: „Melskite dangų, kad ištikimą žmoną atsiųstų!“ Spektaklio dieną viskas nuščiuvo, atrodo, ir prakeiksmas dingo.
Nuostabus Rachelės vaidmuo Jacquesʼo
Fromentalio Halévy operoje Žydė. Dainavau ne tik Günterio Krämerio pastatyme LNOBT, bet ir Ciuriche su tenoru Neilu Shicoffu – žymiausiu Eleazaru pasaulyje! Tarytum mana iš dangaus nukrito man. Įsivaizduokit, nė vieno
kolegos nebuvau mačiusi, nebuvo jokių repeticijų teatre, o dar su N. Shicoffu dainuoti! Viskas pavyko. Begalinė laimė! Žydė – visomis prasmėmis nuostabi opera, itin tinkanti mano balsui, o kokia drama, kokie išgyvenimai...
Fantastiška ir G. Verdi opera Ernanis, kurioje sukūriau Elvyros vaidmenį.
Wolfgango Amadeus Mozarto muzika mažiau tinka mano balsui, bet Grafienę operoje Figaro vedybos dainavau. Kartą dainuodamos su kolege Regina Šilinskaite apsirikom. (juokiasi) Atrodo, puikiausiai abi mokėjome dainelę apie vėjelį, bet dainuojam, dainuojam, melodija banguoja, banguoja, ir staiga nebežinau, kas toliau. Iki šiol negaliu pasakyti, aš pasiklydau ar Regina. Režisieriaus asistentė Jūratė Sodytė pasakojo, kaip juokėsi iš manęs: atrodžiau kaip kalakutas – iš tos nuostabos, pasimetimo. „Kas vyksta? Kokia čia nesąmonė?!“ – pūčiausi su aukštu Grafienės peruku ant galvos ir baimės kupinomis akimis, o Regina, priešingai, tūpėsi, tūpėsi... Buvo labai juokinga. Pamenu, kaip amžiną atilsį koncertmeisterės Liudmilos Kopyrinos akimis klausiau, kur esame,
Mikaela op. Karmen
nes mus taip mokė: jeigu apsirikai, sustok ir, kai tiksliai žinosi, kaip niekur nieko dainuok toliau. Galiausiai taip ir padarėme. Pasitaiko teatre tokių kuriozinių situacijų.
Kokia nuostabi R. Wagnerio opera Lohengrinas ! Režisavo šviesaus atminimo Andrejas Žagaras. Įkūnydama Elzą jaučiausi kaip deivė – apranga, muzika... Dar išskirčiau R. Wagnerio Valkiriją.
Nepakartojama patirtis – režisieriaus Vasilijaus Barchatovo P. Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas pastatymas: Tatjana gyvena apsupta alkoholikų ir svajoja namų kertelėje su knyga rankose, kol... pasirodo Oneginas. Aš įsimyliu tai, ką dainuoju. Galėčiau visą naktį pasakoti apie vaidmenis, kiekvienas jų man savaip brangus.
2013–2015 m. buvote Aalto operos teatro
Esene solistė. Tuo laikotarpiu svečioje scenoje sukurti vaidmenys nevienaprasmiai, apie tai kalbėjote ne viename interviu. Kaip vertinate darbą Aalto operos teatre
prabėgus jau daugiau nei dešimtmečiui?
O kokia tarptautinė patirtis Jums padarė didžiausią įspūdį?
Kiekviena patirtis – tai dangiškoji mana, kurią Viešpats atsiuntė. Ten atsidūrus, atrodė, kad patekau į kitą pasaulį. Jaučiausi itin gerbiama. Sukūriau daugybę vaidmenų, nebuvo kada miegoti ar nosies krapštyti. Įkūnijau Luizą Miler to paties pavadinimo G. Verdi operoje. Ją atliekant, jau teko ruoštis Tatjanai Eugenijuje Onegine... Lietuvoje mes prabangiai vieną vaidmenį kuriame dviese ar trise, o Esene vienas vaidmuo – vienas solistas. Repeticijos trunka pusantro mėnesio, tada spektakliai, o kartu ir ruošimasis naujam vaidmeniui. Išsiugdžiau discipliną, ištvermę, koncentraciją... Vienu metu dainavau Undinę to paties pavadinimo Antoníno Dvořáko operoje ir Janufą Leošo Janáčeko operoje. Penkiolika spektaklių. Tenka maksimaliai susikaupti. Visada iš tavęs tikimasi visiško atsidavimo, geriausio rezultato, o kartu turi taupyti jėgas, saugoti balsą.
Elvyra op. Ernanis
Grafienė Almaviva op. Figaro vedybos
Zyglinda op. Valkirija
Undinę dirigavo Tomášas Netopilis, čekas! Koučerė Radka Homolka – irgi čekė. Įsivaizduojate, kaip reikėjo pasitempti. Kiekvieną žodį, kiekvieną garsą, kiekvieną kirtį – viską! Pastatymai sušiuolaikinti, avangardiniai. Ne visi sprendimai man buvo priimtini, bet solistai yra atlikėjai, turime paklusti. Labai smagu, kad ne kartą scenoje teko dainuoti su kitais lietuviais. Pavyzdžiui, Lotteʼs de Beer režisuotoje Undinėje dainavome su Almu Švilpa ir Ieva Prudnikovaite: Almas buvo Vandenis, aš – Undinė, o viena iš trijų Fėjų – Ieva! Sakiau, tik tenoro tetrūksta ir būtų visas komplektas! Kartą taip ir nutiko: susirgo tenoras, operoje Eugenijus Oneginas turėjęs dainuoti Lenskį, ir jo pakeisti atvyko Merūnas Vitulskis, aš dainavau Tatjaną, Olgą – I. Prudnikovaitė, o A. Švilpa įkūnijo Greminą. Kaip gera buvo... Kartą keturiese dainavome ir G. Puccini Bohemoje. Esu Tel Avive dainavusi W. A. Mozarto Figaro vedybose, iš viso vienuolikoje spektaklių: penkiuose Grafienę vaidinau aš, kituose šešiuose – R. Šilinskaitė. Be to, Viešpats tąkart padovanojo malonę aplankyti Jeruzalę.
2017-aisiais Švedijoje, festivalyje Opera på Skäret, dainavau šešiuose iš dvylikos G. Puccini operos Madam Baterflai spektaklių diriguojant Marcello Mottadelli.
Neseniai teko didžiulė laimė ir garbė dainuoti Turandot Italijoje, Tore del Lago mieste, kur gyveno ir savo nemirtinguosius kūrinius rašė maestro G. Puccini, vieninteliame pasaulyje jam skirtame festivalyje. Dirigavo Robertas Treviño, spektaklio režisierius – Claudio Abbado sūnus Daniele Abbado.
Ne kartą patyriau, kad kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo yra paprastesnis. Tiek D. Abbado, tiek, pavyzdžiui, Anthony Minghella, pastatęs mūsų legendinę Madam Baterflai, kur man irgi teko laimė dainuoti, – šitokios asmenybės, ir jokio pasipūtimo, viskas paprasta ir aišku. A. Minghellos žmona režisierė ir choreografė Carolyn Choa dirbo su mumis, mokė geišų laikysenos, manierų. Su kokiu atsidavimu ji tai darė, ir kaip paprastai, be jokios įtampos. 2022 m. Antverpene ir Gente dainavau G. Verdi operoje Ernanis, kurią dirigavo Julia Jones. Režisierė Barbora Horáková kūrė savitą šiuolaikinių sprendimų versiją, reikėjo prisijaukinti ją, prisiderinti. Mane kažkokiame garde pakėlė iki pat teatro kupolo viršaus. Laukė, ar imsiu šaukti, ar ne... (juokiasi) Nieko nesupratau, bet, manau, kas bus, tas bus... Persižegnojau, sukalbėjau poterėlį, na, viskas Dievo valioje, ko man bijoti?! Pasirodo, pradinė arija Surta è la Notte turi sklisti iš aukštybių. Ir vėl – nuostabūs kolegos, įsimintina patirtis.
Gerbiama Sandra, papasakokite, kaip gimsta Jūsų personažai. Pirmiausia vaidmenį prisijaukinu. Žvelgiu iš tolo – stebiu. Klausau gerų, man patinkančių dainininkų įrašų; svarstau, ar tinka mano balsui, ar atliepia mano dabartinę būseną. Esu labai savikritiška, todėl ilgai mąstau. Niekada nebūna taip, kad pasiėmiau natas ir iškart dainuoju. Turiu įsigilinti, įsijausti ir įsitikinti, kad tai man. Pavyzdžiui, kai D. Ibelhauptaitė Vilnius City Opera teatre statė G. Puccini Toską arba Manon Lesko ir pasiūlė man įkūnyti šių operų pagrindines veikėjas, pasiėmiau natas, klausiau vieną kartą, antrą, trečią – jaukinausi... Žinoma, skaitai libretą, analizuoji savo vaidmens liniją, charakterį, niekada nedainuoji nuogų natų. Pasiruošimas ilgai užtrunka, bet yra labai svarbus. Turi žinoti, kas esi scenoje. Visada tariuosi su savimi, ar tikrai suprantu, ar tai man tinka, ar gebėsiu atlikti.
Be galo myliu G. Puccini. Dalyvavau net penkiuose skirtinguose Madam Baterflai pastatymuose. Turandot – trys pastatymai. Labai didelė režisieriaus įtaka. Pavyzdžiui, Madam Baterflai pastatyme Esene buvo sumanyta, kad tą viltingąją ariją Un bel di vedremo dainuočiau depresiškai. Kaip taip galima?! Uždėjo man ant pilvo „lašinių“, Baterflai geria viskį, rūko, apimta depresijos ir kartu viltingai dainuoja... Visiškas prieštaravimas. Negali būti ir ten, ir ten. Buvo labai nelengva.
Kartais režisierių sumanymai prieštarauja mano suvokimui, požiūriui, pajautimui – nenoriu taip daryti. Pasitaiko, kad tikrai perlenkiama lazda.
Kas Jums yra vaidmuo – naujas, būsimas, taip pat įprastas, repertuarinis?
Kiekvienas kūrinys apdovanoja – ir G. Verdi Requiem, ir W. A. Mozarto Requiem, ir Johanneso Brahmso Requiem. Kiekvienas vaidmuo man – dovana. Tiek jaunam, tiek vyresniam svarbiausia yra praktika, kuo daugiau jos. Tada žmogus pajaučia save ir geba visa perteikti savimi, savitai. Todėl linkiu visiems kuo daugiau dainuoti. Mano devizas: kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas, tą patį vaidmenį atliekame trupučiuką kitaip. Stengiuosi kuriamą vaidmenį perleisti per save. Atlikdama kad ir, tarkim, G. Verdi Requiem, jaučiuosi drauge su kolegomis kurianti tai, kas vyksta scenoje.
Labai mažai neigiamų personažų esu įkūnijusi: Odabelą G. Verdi operoje Atila, antrąją Damą W. A. Mozarto Užburtojoje fleitoje. Dar viena blogiukė – Turandot (juokiasi), Toska, kai sako: „Muori, dannato, muori!“ (it. „Mirk,
prakeiktasis, mirk!“). Esu įkūnijusi ir Miuzetę G. Puccini Bohemoje, nors šis vaidmuo mažiau tinka mano balsui. Bohemiečių trupėje aš ir Joana Gedmintaitė paprastai vaidindavome Mimi, o Asmik Grigorian – Miuzetę. Kartą pareiškiau: „Nusibodo man ta Mimi! Duokite man Miuzetę!“ Ir davė! (juokiasi) Geras, nors ir keistas jausmas buvo. Esu pripratusi, kad operose visi mano heroję skriaudžia. Štai Otelas to paties pavadinimo G. Verdi operoje Dezdemoną pasmaugia... Prisimindama Otelą, noriu pažymėti, kad didžiausia laimė, tikriausia dovana buvo darbas su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Nuostabus režisierius. Kokia minčių gelmė ir absoliuti pagarba kūriniui, muzikinei ir draminei medžiagai, niekas neiškreipta, o puikiausiai atskleista ir perteikta.
Ko gero, viena reikšmingiausių mano įkūnytų blogiukių yra Abigailė G. Verdi operoje Nabukas, iki šiol tebedainuojama Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Papildomų prasmių šiam kūriniui suteikė Rusijos karas prieš Ukrainą, jo akivaizdoje dirbti drauge su ukrainiete dirigente Oksana Madaraš – unikaliai svarbi patirtis. Nabukas – įstabi opera, išskirtinis vaidmuo, nepakartojami kolegos. Veikalo pradžioje Abigailė džiūgauja: „Guerrieri, e presso il tempio...“ (it. „Kariai, užimta šventovė...“), o pabaigoje išskaidrėja, ima atgailauti, prašyti Dievo atleidimo: „Te chiamo... te Dio... te venero... non maledire a me...“ (it. „Tavęs šaukiuosi... Dieve... Tave šlovinu... nepasmerk manęs...“). Kai Kauno valstybinio muzikinio teatro direktorius Benjaminas Želvys pasiūlė šį vaidmenį, gerai pamenu, buvo sausio 27 diena. Įžvelgiau tame tam tikrą Dievo planą, Jo vedimą, juk sausio 27-oji – G. Verdi mirties diena. Nebuvo abejonių – turiu imtis šio vaidmens, juk būtent Nabukas išgarsino G. Verdi visame pasaulyje!
Kiek kuriant vaidmenis Jums svarbu grimas, kostiumas, scenografija?
Kaip minėjau, tai reiškia labai daug. Esene, kur G. Puccini operoje Turandot įkūnijau Liu ir kartu išmokau Turandot vaidmenį, režisierius sumanė, kad pagrindinę ariją Nessun dorma Kalafas dainuoja ne Turandot, o man – Liu! Tardamas paskutinį žodį „vincerò“ (it. „aš nugalėsiu“), jis sušvirkščia Liu į veną narkotikų. Siužetas visiškai perkeistas, viskas perdaryta savaip – iškreipta!
Šiuolaikiniai sprendimai, niekaip nepagrįsti kūrinio medžiaga, mane erzina. Taip neturėtų būti. Esu prieš. Manau, tai nesąžininga kompozitorių atžvilgiu. Vis dėlto, kaip minėjau, solistai yra atlikėjai, turi paklusti ir vykdyti.
Vilnius City Operoje D. Ibelhauptaitės režisuotoje W. A. Mozarto Užburtojoje fleitoje tris Damas vaidinome I. Prudnikovaitė, kuri už mane aukštesnė, aš, antroji Dama, per vidurį ir Lauryna Bendžiūnaitė. Tokie „kvailių laiptai“, sakau gražiąja prasme, nesišaipydama.
Gyvenimas
Kas Jums yra scena?
Scena man yra gyvenimas. Francesco Cileaʼos operos Adriana Lekuvrer herojė sako: „Esu nuolanki Kūrėjo genijaus tarnaitė, balsas man suteiktas Dievo, juo aš skleidžiu šilumą kitoms širdims.“ Šiais žodžiais siekiu gyventi.
Atskleiskite, ką pajuntate tada, kai personažės gyvenimas baigiasi. Kaip grįžtate į save?
Viskas paprasta. Išeinu į sceną ir esu nebe Sandra Janušaitė, o personažė. Pasibaigus spektakliui, palieku sceną ir vėl esu aš, Sandra Janušaitė. Žinoma, pasitaikė ir nerimo naktų, kai iki pirmos antros neužmiegi pernelyg užvaldyta emocijų. Esame žmonės, nori nenori apmąstome, kas ir kaip pavyko. Stengiuosi dirbti su savimi. Laikui bėgant pavyksta tvarkytis su vidiniais išgyvenimais.
Sunkiausias etapas, ko gero, buvo dirbant Esene: vieną dieną Vilniuje dainuoju Elzą R. Wagnerio Lohengrine, o kitą jau esu Baterflai Esene... Ypač gąsdino skraidymai: jaudiniesi, ar lėktuvas atskris laiku, ar spėsi. Be to, kondicionieriai kenkia balsui, o ir scenoje skersvėjai nuolat tyko. Labai įsijaučiu į savo personažių istorijas, kartais gal net per smarkiai. Tada sušyli ir netikėtai gali užklupti liga.
Ką patartumėte, ko palinkėtumėte jaunosios kartos atstovams, kad sėkmingai kurtų asmeninę istoriją operos pasaulyje? Nepaliaujamai trokšti žinių. Tikėti savimi ir tuo, ką darai. Turėti svajonių ir jų siekti. O karjera, kaip minėjau, labai priklauso nuo agentų ir sėkmės. Linkiu jausti kūrybinį polėkį, nenusiminti, jeigu nesiseka.
Man irgi teko visko patirti: rodos, dainuoji dainuoji, o nepavyksta... Bandai dar ir dar kartą, pasistengi ir galiausiai pasiseka.
Kiek, Jūsų vertinimu, šiandienos operos pasaulyje svarbu tautybė, tapatybė, lytis? Moteriai opera palanki ar kelianti iššūkių?
Žinoma, tapatybė irgi lemia, tautybė kaip vietos aspektas, kokioje valstybėje gimei, yra svarbu. Aš tai suvokiu kaip neišvengiamybę:
Čio-Čio San op. Madam Baterflai
jeigu Dievas lėmė man gimti Lietuvoje, vadinasi, taip ir turi būti. Jeigu būčiau gimusi Ispanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, gal viskas būtų susiklostę kitaip.
Opera moteriai palanki. Be abejo, visur būna visko – savi pliusai, savi minusai. Ir sunkumų yra, ir palankumo. Ir sėkmės, kaip sakiau, reikia, ir darbštumo, ir prigimtinių duomenų – viskas turi būti kartu.
Jeigu būtumėte muzika, tai koks kūrinys, kokia melodija, kokie garsai? Kodėl?
Apskritai pati muzika. Man tiesiog patinka muzika. Anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, žmogus viską pirmiausia suvokia emociškai ir tik po to – jausmais: emocija kyla per 0,2 sekundės, o jausmas – per 0,7 sekundės.
Visiems, taip pat ir sau, linkėdama kuo daugiau džiaugsmingų akimirkų, sakau, kad muzika – tai emocijų visata, tad išgyvenkime jas.
O melodija galbūt... Ta ta ta tam! Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija... (juokiasi.)
Ta ta ta tam!
Koks Jūsų gyvenimo leitmotyvas?
Niekada nepasiduok! Yra tokia metaforiška Ežiuko išmintis: „Turėk svajonę ir siek jos. Jeigu negali siekti, bėgti jos link, tai eik jos link. Jeigu negali eiti, šliaužk jos link. Jeigu negali šliaužti, atsigulk atsigręžęs į ją ir gulėk!“ (juokiasi) Man tai labai artima. Juk sakoma, kad žmogus miršta, kai liaujasi svajoti. Nepaliauti svajojus ir, kiek įmanoma, siekti savo svajonių. Kinų patarlė sako: „Geriau uždegti žvakę, nei keikti tamsą.“
Stengiuosi taip gyventi, nors ir ne visada pavyksta. Šia šviesa man skamba ir be galo mylimo Gustavo Mahlerio muzika.
Gyvenime remiuosi į tikėjimą. Be jo žmogus nieko nepasiektų. Skaitau Bibliją. Gilinuosi, kokia visa ko prasmė, kodėl esu šioje žemėje.
Visa kas turi prasmę, kuri yra pažiniai nepažini. Ko gero, siekis sužinoti ir yra mūsų gyvenimo priežastis ir tikslas. Gerbiama Sandra, jubiliejaus akivaizdoje ką ištartumėte sau savo vidinio pasaulio autentikos glėbyje?
Esu intravertė. Kai džiaugiuosi, einu į sceną, kai verkiu, stengiuosi, kad tai liktų manyje, namų aplinkoje. Yra buvę, kad teko dainuoti, kai širdis plyšo iš skausmo. Prieš trejus metus mūsų šeima neteko sūnaus. Dabar jam būtų buvę dvidešimt aštuoneri. Tuo metu, rodos, prasivėrė žemė, viskas slydo iš po kojų... Atrodė, skradžiai prasmegsiu. Niekam nelinkėčiau to patirti. Maniau, nebegalėsiu dainuoti, teks mesti šią profesiją. Buvo labai sunku. Vis dėlto ši patirtis atskleidė, kad turiu tikrų draugų meno pasaulyje. Esu be galo dėkinga Jovitai Vaškevičiūtei, R. Šilinskaitei, D. Ibelhauptaitei, kurios labai palaikė mane. Ačiū Dievui, balsas sugrįžo. Viešpats manęs pagailėjo ir vėl galiu dainuoti. Ir Elvyrą G. Verdi operoje Ernanis sudainavau, ir Zentą R. Wagnerio Skrajojančiame olande. Gyvenu tuo, kad žmogus negali pasiduoti. Po sūnaus netekties dainuodama Zentą, galvojau: Tau, Sūnau, dainuoju. Mylime ir mylėsime Tave amžinai. n
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Vlados Mikštaitės šimtmetis
Kristupas Antanaitis
Teatro mėgėjai atmena Lietuvoje kuriančius ar kūrusius menininkus. Vieni kalba apie Juozą Miltinį, kiti apie Kiprą Petrauską, treti prisimena Moniką Mironaitę – kiekvienas turi savą teatro švyturį ir juo didžiuojasi. Tačiau retas teatras, ypač sovietmečiu, galėjo pasigirti tokia stipria ir išskirtine režisiere, kurios šimtmetį šiemet minime. Tai šeštajame dešimtmetyje buvusi garsi operos solistė (mecosopranas)
Vlada Mikštaitė.
Gimusi 1924 m. vasario 17 d. Dūkšte ir baigusi mokyklą, būsimoji operos solistė atvyko į Vilnių, kur tuometėje konservatorijoje 1949 m. baigė Onos Zabielaitės-Karvelienės dainavimo klasę. Studijuodama paskutiniame kurse debiutavo Operos ir baleto teatre Olgos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas ir taip pradėjo dešimties metų operos dainininkės karjerą, kuri truko iki 1960 m. Baigusi studijas Vilniuje ir jau pradėjusi dirbti Operos ir baleto teatre, V. Mikštaitė išvyko tobulintis į Maskvos konservatoriją, kur 1951–1956 m. studijavo aspirantūroje pas Anatolijų Dolivo ir Jeleną Katulskają. Per ne itin ilgą solistės karjerą dainininkė Vilniaus scenoje sukūrė daug įsimintinų vaidmenų: Karmen, Polinos, Grafienės (P. Čaikovskio Pikų dama), Kunigaikštienės (Aleksandro Dargomyžskio Undinė), Liubašos (Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinė) ir kt.
1961 m. V. Mikštaitė išvyko studijuoti į tuometę Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) konservatoriją, kur 1966 m. baigė operos režisūros studijas. Dar besimokydama pradėjo kurti spektaklius Vilniaus scenoje, 1963–1969 ir 1975–1990 m. buvo Operos ir baleto teatro režisierė. 1969–1975 m. V. Mikštaitė ėjo Kauno muzikinio teatro vyriausiosios režisierės ir meno vadovės pareigas.
1961 m., dar prieš studijas Leningrade, V. Mikštaitė debiutavo kaip režisierė Vilniaus mokytojų namuose sukurdama Jurgio Karnavičiaus operos Gražina pastatymą, o 1963 m. įvyko jos kaip režisierės debiutas Operos ir baleto teatre – pastatyta itin reta ir sudėtinga Sergejaus Prokofjevo opera Meilė trims apelsinams. Per daugelį metų Vilniaus scenoje režisierė sukūrė per 30 spektaklių, tarp jų Gudrųjį Ansą (1964), Manon (1964), Gudruolę (1965), Lohengriną (1969), Legendą apie meilę (1975), Tarnaitę ponią (1976), Madam Baterflai (1976), Kavos kantatą (1976), Don Paskualę (1977), Pilėnus (1978), Brakonierių (1979), Šikšnosparnį (1980), Mešką (1981), Žvejo dukrą (1983), Piršlybas (1983), Karmen (1985), Vedybų vekselį (1986), Figaro vedybas (1988), Fidelijų (1989) ir kt. Režisierė išvertė į lietuvių kalbą 17 operų libretų, sukūrė Vytauto Barkausko operos Legenda apie meilę libretą. V. Mikštaitė pirmoji Lietuvoje pastatė Benjamino Gorbulskio miuziklą Don Žuanas, arba Meilė geometrijai (1969), Antano Rekašiaus operą-oratoriją Šviesos baladė (1970), V. Barkausko operą Legenda apie meilę, Boriso Borisovo operą Piršlybos, įėjo į istoriją kaip pirmoji režisierė, sukūrusi operos spektaklį Lietuvos televizijoje – Giacomo Puccini Skraistę. Anot teatrologų ir muzikologų, V. Mikštaitės režisūrai būdingas savitas požiūris į kūrinį, originali jo idėjų sklaida, ypatingas dėmesys muzikai.
Šalia darbų teatre V. Mikštaitė dėstė ir tuometėje konservatorijoje, kurioje dirbo 1955–1961 m. ir nuo 1966 m. iki mirties. 1990 m. V. Mikštaitei suteiktas profesorės vardas. Jos dainavimo klasę baigė Liora Grodnikaitė,
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
Sandra Janušaitė, Regina Šilinskaitė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir kt.
2000 m. V. Mikštaitė apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, o atsisveikinome su ja 2004 m. balandžio 16-ąją.
Muzikologas Edmundas Gedgaudas, prisimindamas bene ryškiausią savo matytą V. Mikštaitės vaidmenį operoje Karmen, žurnale Bravissimo 2014 m. rašė:
„Sėdžiu pirmojo balkono kairėje, vis labiau senstantis Kipras pakeičia sargybą, skambalas skelbia cigarų fabrike pertrauką, buriasi „kavalieriai“, pasirodo „damos“. O kur Karmensita? Ir galinga orkestro banga tarsi įskraidina scenon ne merginą, o tiesiog ugnies srautą – ji, liekna, lengva, tarsi pakylėta nuo žemės, keliais žodžiais paaiškina savo meilės credo ir išplėtoja jį Habaneroje. Pirmą sykį suvokiu to epizodo (visos operos rakto) prasmę, pirmą sykį jau čia susijaudinu – juk tai laisvės, orumo, nenusakomu būdu pasireiškiančios drąsos himnas. O akių žvilgsnis! Fabrike kilusios muštynės persimeta į gatvę, ir štai atvedama kaltininkė – perplėšta rankovė, sukruvinta mentė. Bet ji –padėties šeimininkė, triumfuojanti veiksmo pabaigoje. Šis spektaklis, buvęs blankokas prieš teatrą perkeliant į Vilnių, atrodė tarsi atgimęs. Matyt, naujosios Karmen valia ir tikslingai kreipiama energija kūrė jai būtiną teatrą, nes Vlada nenorėjo pasijusti gastrolierė kitokių sampratų suformuotame spektaklyje. Vėliau sužinojau, kad ruošdama šį vaidmenį ji buvo parengusi keturiolika pirmojo Karmen pasirodymo scenoje variantų. Kelis iš jų publika išvydo, nežinau.“
Ilgametis režisierės scenos partneris Jonas Aleksa (1939–2005) radijo laidoje Portretas pasidalijo savo mintimis apie V. Mikštaitę:
„Aš ją prisimenu visokią. Ji buvo labai įvairus žmogus. Labai ūmi, dažnai keisdavo nuostatas. Dar studijuodamas Leningrade girdėjau, kad jinai mūsų teatre (dar senajame) statė Prokofjevo Meilę trims apelsinams. Labai džiaugėsi artistai, kad jinai juos vedžiojo už rankų statydama mizanscenas. Grįžęs į Lietuvą, jau dirbti, susitikau su ja, išsyk pastatėme Orffo Gudruolę. Buvo labai keistas susitikimas, nes prieš statant jinai man papasakojo visą spektaklį. Taip smulkiai išdėstė labai tvirtą koncepciją, kad pamaniau, jog tai bus labai gražus darbas. Darbas iš tiesų buvo labai gražus, bet reikia pasakyti, kad Mikštaitė, grįžusi po studijų, savo režisūrinį metodą pakeitė. Kuo tai pasireiškė? Visų pirma, pamėgo teiginį, esą mizanscena jai „tuščias reikalas“.
Aš mizanscenų nesustatinėju, aktoriai, bedirbdami ir pajausdami savo vaidmenis, turi patys susirasti tinkamą vietą, tinkamą laiką,
kada kur nueiti, kur atsistoti. Todėl darbas gana ilgai užtrukdavo. Tarkim, Gudruolę ji mokėjo kaip savo penkis pirštus ir, rodos, tą koncepciją jau buvo išdėsčiusi baigdama Leningrado konservatoriją, gaudama aukščiausią įvertinimą. Bet tos puikios koncepcijos ji staiga atsisakė ir pradėjo dirbti nuo nulio – tarsi nieko nežinotų. Tai ir sulaukė tam tikro artistų pasipriešinimo, nes artistai mėgsta, kai jiems konkrečiai pasakoma, kur nueiti, kada ištiesti ranką, kokį veiksmą atlikti. O jinai kaip tik tuo metu šito atsisakė ir pasiekė labai aukštą rezultatą, nes artistai buvo priversti patys pajusti, patys galvoti.
Bet Gudruolė – dar ne tas rodiklis, ne tikroji drama, nes juk tai commedia dell’arte, toks specifinis, kiek didaktinio pobūdžio žanras. Gal tai nebuvo labai jos veikalas, gal jis ir mūsų publikai nelabai tiko. Bet kai susidūrė su medžiaga, reikalaujančia stipraus dramaturginio parako, na, kad ir su Madam Baterflai, čia Mikštaitė mūsų solistams atvėrė ištisą mokyklą. Visų pirma – Giedrei Kaukaitei. Tai buvo vaidmuo, kurį aš lig šiol prisimenu, buvo sukurta tikra Baterflai. Aukščiausio lygio. Tai, žinoma, ir labai dideli Kaukaitės sugebėjimai, jos atvirumas pastaboms, ir V. Mikštaitės užsidegimas, užsispyrimas pasiekti aukščiausią, maksimalų rezultatą.
Režisuodama Lohengriną ji dirbo kitaip. Suprato, kad bendraudama su Wagnerio personažais susitinka su pusiau dievais. Pasakojo apie savo mokytoją Koganą, labai įdomų režisierių (man teko matyti jo spektaklių Leningrade),
Op. Kunigaikštis Igoris
jis buvo Mejerholdo mokinys – toli ryšys nusidriekia: Mejerholdas – Koganas – Mikštaitė... Tvirta linija. Lohengriną publika labai pamilo, nors mes nelabai iš ko galėjom tiems vaidmenims tinkamiausius dainininkus sutelkti. <...> Beje, ji labai daug jėgų ir vilčių sudėjo į Legendą apie meilę, puikiai išreikalavo iš kompozitoriaus tą dramaturgijos lygį, kurio reikėjo. Barkauskas mums atnešė partitūrą, klavyrą, bet čia ir prasidėjo darbas. Mikštaitė tam veikalui parašė labai vykusį libretą, tad režisūrinis jos reiklumas čia buvo ypač didelis, Barkauskui tai kainavo daug energijos, nes vis tekdavo rašyti iš naujo. Pradinis klavyras ir galutinis jo variantas skiriasi kaip diena ir naktis. Ir nors tai šiuolaikinė opera, publika ją sutiko labai gerai. <...> Darbas labai užsitęsdavo. Karmen repeticijas ji buvo nutraukusi. Nesisekė su Karmen vaidmens atlikėjomis, kurių buvo penketas. Paskui, po kurio laiko, atsiprašė, pasakė, kad darbą tęs, premjera įvyko, bet, man regis, jog Mikštaitė patyrė ir kartėlį, ir džiaugsmą. Fanaberijos jinai irgi turėjo. Nors buvo diplomatė, kartais jai išsprūsdavo ir vienas kitas šiurkštus žodis. Ypač per repeticijas, kai įsikarščiuodavo. Necenzūrinių žodžių nevartojo, bet pasakydavo šiurkštokai. Tiesiai. Gal kad aktorių sukrėstų, išmuštų iš vėžių, suteiktų jam adrenalino. Bet aukštuomenėj (dažnai būdavo komisijų narė) ji mokėdavo elgtis diplomatiškai ir subtiliai. Buvo labai įvairus ir turtingas žmogus“ (Edmundas Gedgaudas, Muzikos magas Jonas Aleksa. Prisiminimai, straipsniai, laiškai, Vilnius, 2007, p. 176–179).
V. Mikštaitei mirus dainininkas Vidutis Bakas parašė nekrologą, kuriame kreipėsi į Maestriną, kaip kartais ją teatre vadindavo, šiais žodžiais: „Laiko tėkmė nesulaikoma, ji, tarsi ta mūsų Neris, pavasarį, žiemą, vasarą neša mūsų gyvenimo srovę, kartu atnešdama netektis. Ir štai dabar palydėjome į Anapilį mūsų operos Maestriną (taip kartais kreipdavomės) Vladą Mikštaitę. <...> Muzika buvo Tavo stiprybė, ji užvaldydavo Tavo dienas ir naktis, kūrybinio įkvėpimo valandas. <...> Prisiminimai atneša Tavo išverstos G. Donizetti operos Don Paskualė arijos žodžius:
Ji lyg tyrasis angelas, Į žemę nusileidęs, Tartum lelijos žiedas, Vos vos tik prasiskleidęs.
Tesaugo tad tas baltasis angelas Tavo kilnią sielą ir tegloboja ją!“ (Vidutis Bakas, „Atsisveikinant su Vlada Mikštaite“, 7 meno dienos, Nr. 611, 2004-04-23). n
Repeticijoje su dirigentu Rimu Geniušu, solistais Leonidu Muraška ir Romute Tumuliauskaite
Repeticijoje su Regina Tumalevičiūte
Liubaša op. Kunigaikštis Igoris (Jelisejus – Antanas Satkūnas)
Parfumerinis etiketas
teatre: kaip kvepintis, kad nesugadintume
šventės kitiems?
Arnoldas Remeika
Prieš dvejus metus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ėmėsi iniciatyvos grąžinti į operą šventę – paragino teatro lankytojus laikytis aprangos kodo ir į spektaklius, ypač premjerinius ir savaitgalinius, atvykti pasipuošus. Atgaivintai tradicijai sėkmingai prigijus, LNOBT pildo rekomendacijų žiūrovams sąrašą ir kviečia laikytis parfumerinio etiketo – kvepintis santūriai, kad nesugadintume šventės kitiems.
Užjaučia alergiškus žmones
Muzikologė, operos kritikė Jūratė Katinaitė pastebi, kad pastarąjį dešimtmetį nuolat esame parfumeriniame triukšme – padidėjusi kvepalų pasiūla, kvepinamos viešos ir privačios erdvės, žmonės turi ne po vienus kaip kadaise, o po kelerius skirtingus kvepalus.
Kalbinti parfumerijos, etiketo ir teatro žinovai yra vieningi – stipriems kvepalams teatre ne vieta, o dozuojant kvepalus reikėtų laikytis vienos paprastos taisyklės: geriau mažiau nei daugiau. Sveikindami LNOBT edukacinę lyderystę, garsūs ekspertai pripažįsta, kad mandagaus elgesio teatre visuomenė tik mokosi, vardija dažniausiai pasitaikančius nusižengimus etiketui ir pataria, kaip rinktis kvepalus teatrui bei kokių klaidų juos dėvint šia ypatinga proga daryti nevalia.
„Mano vaikystės laikais moterys turėdavo vienintelius „kvepaliukus“ atsukamame buteliuke: patepdavo pirštuką ir pabraukydavo kaklą, paausius, dekoltė. Kvepalai būdavo neįmantrūs, bet natūralūs. Pasikvėpinus tie aromatai ilgai neišsilaikydavo, tad ir problemų daug nesukeldavo. Viena kita moteris turėdavo galimybę „per blatą“ gauti prancūziškų kvepalų, tad jų šleifas būdavo prabangos, nepasiekiamo gyvenimo simbolis“, – prisimena ji.
Teatre ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje dažnai besilankanti muzikologė sako suprantanti žiūrovų norą pasikvepinti ypatingai progai. „Kvepalai – ne tik aromatas, bet ir jausmas, emocija, nuostabus būdas per akimirką nusiteikti šventei, paskutinis vakarinio tualeto mostas. Tačiau ką daryti, kad tavo šventė nesugadintų šventės šalia sėdinčiam? – kelia problemą J. Katinaitė, neslėpdama, kad operos teatrai pagal kvepinimosi
Arnoldas Remeika (fotografė Reda Mickevičiūtė)
gausą yra neabejotini lyderiai. – Suprantu, eiti į operą, juolab į premjerą – šventė, o šventėms išsitrauki gražiausią ką turi, na ir purkštelni iš flakonėlio, kurio kasdien nelieti”.
Ji sako užjaučianti kvapams alergiškus žmones – esą kuo daugiau aplinkoje kvapų, tuo daugiau atsiranda jiems alergiškų žmonių. „Įsivaizduoju, kaip jie vargsta. Jeigu esi alergiškas kokiam nors maisto produktui, gali jo tiesiog atsisakyti. O kaip atsisakyti aromatų polifonijos vos įžengus į teatro fojė?“ – retoriškai klausia operos žinovė.
J. Katinaitė sutinka, kad LNOBT rekomendacija atsakingai kvepintis yra teisinga bei savalaikė iniciatyva ir kad edukacija šiuo klausimu turėtų padėti spręsti problemą. „Gal ne iš karto, bet pamažu žmonės susimąstys. Ilgainiui tai gali tapti gero tono ženklu“, – mano ji.
Atsakydama į klausimą, kaip nutiko, kad vis dar mokomės elgtis teatre ir jausti pagarbą šalia esančiam, teatrui kaip institucijai, artistams, pačiam scenos menui, J. Katinaitė yra atvira – kaltas sovietmetis, kai pusšimtį metų buvo diegiama tokia „kultūra“, griaunami gražaus, pagarbaus bendravimo pamatai. „Nepagarba žmogui yra sovietmečio paveldas. Ilgai gydomės ir turbūt dar užtruksime“, – svarsto ji.
Niujorke ant bilieto – prašymas nesikvepinti
Viešėdama užsienyje, muzikologė buvo susidūrusi ir su radikaliais perteklinio kvepinimosi renginiuose sprendimo būdais. Prieš keliolika metų eidama į Niujorke esančią garsiąją „Carnegie Hall“ koncertų salę, ant bilieto, greta įspėjimo, kad vaikai iki septynerių metų ir pavėlavę žiūrovai nebus įleidžiami, ji perskaičiusi prašymą – o veikiau įspėjimą – nesikvepinti.
Nors ir nemano, kad toks griežtumas būtinas, visgi J. Katinaitė supranta, kodėl jis buvo pasitelktas. „Turbūt ne vienas esame buvę nemalonių, sunkių ar tiesiog perdozuotų kvepalų įkaitais. Nebūtinai teatre, tačiau teatras yra padidinta pavojaus zona, nes kvepinasi beveik visi, net ir tie, kurie kasdien nesinaudoja parfumerija“, – apie opią problemą kalba ji.
Paklausta, kaip eidama į teatrą elgiasi pati, muzikologė tikina, kad į teatrą ar koncertą eina tiek pasikvepinusi, kad net nejaustų, o tik žinotų, kad šiandien pasikvepino būtent tais kvepalais. Tam tikslui J. Katinaitė turi specialų santūrų aromatą, dėl kurio yra tikra – jis niekam nesukels kančios. „Bet čia daug erdvės interpretacijoms – dažnai žmogus nejaučia, kad jo aromatas invaziniu šleifu užvaldė erdvę. Be to, senstant mūsų pojūčiai pamažu atrofuojasi ir tai, kas vienam
beveik neužuodžiama, kitam gali tapti galvos skausmu tiesiogine prasme, – sako ji. – Todėl kaskart eidami į teatrą ar kitą renginį, kur neišvengiamai turėsite būti arti kitų žmonių, tiesdami ranką į kvepalų flakonėlį įvertinkite situaciją – kvapą, jo „agresyvumą“ ir kiek kartų mažiau nei įprastai reikėtų jo purkštelėti.“
Kviečia pasikliauti sveiku protu
Muzikologei pritaria ir kvepalų dėvėjimo kultūros ekspertė, edukatorė, daugelio Lietuvos ir užsienio parfumerijos prekės ženklų atstovė mūsų šalyje Edita Vigelytė. „Senas geras išsireiškimas „teatriniai kvepalai“, kai į teatrą bei operą buvo santūriai puošiamasi ypatingoms progoms budriai saugomos parfumerinės klasikos lašeliu, nugarmėjo užmarštin. Deja, šiandien į teatrą gausiai laistomasi aromatais, rėkiančiais apie pasikvepinusiojo statusą, padėtį, banko sąskaitos dydį“, – sako ji.
E. Vigelytė sutinka, kad kvepalai – tai komunikacijos priemonė, kuria aplinkiniams duodame užuominų apie tai, kas ir kokie esame, dažnai visai nepaisydami kitų komforto. Todėl bandymas rasti pusiausvyrą tarp asmeninės raiškos ir parfumerinio mandagumo mūsų dienomis tampa nemenku iššūkiu.
Parfumerijos ekspertė Edita Vigelytė (fotografas Vlad Suric)
„Parfumerijos produktų reklamos kampanijų esame primygtinai raginami nesivaržyti, maksimaliai išmanifestuoti savo asmenybę, ištransliuoti savo unikalumą, išskirtinumą, jausmingumą, netipišką santykį su pasauliu, net išlaisvinti savo vidinius demonus. Taip pat parodyti ir savo socialinį statusą, – pasakoja ekspertė. – Mano manymu, garsaus statuso demonstravimo kvepalų pagalba poreikis taip pat buvo sukurtas rinkodaros specialistų rankomis, ypač siekiant paveikti statusui jautrias postsovietines rinkas.“
Visgi renkantis kvepalus teatrui ji rekomenduoja galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, ir pasikliauti logika bei sveiku protu – ten, kur nedėvėtume ekstravagantiško kostiumo, galbūt neverta kvepintis ir ekstravagantiškais, šleifiniais, erdvę užvaldančiais kvepalais? „Visada kartoju, kad taisyklė čia paprasta: mažiau visada yra geriau nei daugiau. Užtenka vos lašo ramesnių kvepalų. Natūralu, kad kuo stipresnis aromatas, tuo atsargesnis turėtų būti jų kiekis. O nesikvepinti visai nėra būtina. Tai nėra problemos sprendimo būdas“, – įsitikinusi E. Vigelytė.
Renginiams lauke – laisvesnės taisyklės
Ekspertės teigimu, dėvėti kvepalus normalu visuose masiniuose susibūrimuose su sąlyga, kad laikomės konkrečiai vietai taikomų etiketo normų ir pasikliaujame sveika nuovoka.
Paklausta, kokiems kultūriniams bei pramoginiams renginiams galioja liberalesnės parfumerinio etiketo taisyklės, E. Vigelytė atsako – tai galėtų būti lauke vykstantys renginiai, kai žmonės gali laisvai judėti po erdvę ir atsitraukti nuo jiems savo kvapu diskomfortą keliančio asmens.
„Yra daugybė renginių, kuriuose parfumeriškai „pasileisti plaukus“, eksperimentuoti olfaktoriniais įvaizdžiais yra puiku, priimtina, pageidautina. Tai įvairūs po atviru dangumi vykstantys teminiai vasaros festivaliai, specifinės muzikos koncertai, performansai, alternatyvaus meno projektai, – vardija parfumerijos ekspertė. – Jie visiškai skatina ir dalyvius, ir žiūrovus išreikšti save, nustebinti kitus netikėtais įvaizdžiais, kuriuose galėtų puikiai derėti pačios išraiškingiausios keistenybės iš jūsų kvepalų lentynos”.
Trūksta supratimo apie kvepalų dėvėjimą
Paprašyta pakomentuoti nepakankamo parfumerinio išprusimo problemą, žinoma kvepalų dėvėjimo kultūros skleidėja ir edukatorė buvo atvira: parfumerijos dėvėjimas atspindi bendro pobūdžio visuomenėje esančias problemas – egocentrizmą, nesiskaitymą su aplinka bei aplinkiniais, netramdomą poreikį garsiai demonstruoti tikrą ar apsimestinį aukštą socialinį statusą.
„Prie to dar pridėčiau stebinantį parfumerinį analfabetizmą. Stebinantį, nes mūsų šalies rinka siūlo fantastiškai gausų parfumerijos gaminių pasirinkimą, tačiau dar tik mokomės šiomis dovanomis tinkamai naudotis, – teigia E. Vigelytė. – Neturėdami supratimo apie kvepalų dėvėjimo kultūrą bei etiketą, demonstruojame savo turtus visur – sausakimšame troleibuse septintą ryto, ekonominės klasės lėktuvo salone kelių valandų skrydyje, poliklinikoje bei ligoninėje, pajūrio miške, kur atvykome pakvėpuoti grynu oru, restorane ragaujant degustacinę vakarienę bei vynus, taip apvogdami save bei aplinkinius skonio pojūčių prasme“.
Visgi ji įsitikinusi, kad „kaip visuomenė esame teisingame kultūrėjimo kelyje, tad, protingai edukuojant, tikrai netrukus pasieksime rezultatą, kai kvepinimasis, ypač teatre, taps ne statuso garsus demonstravimas, o itin subtilus estetiškos prabangos ir šventės jausmo sukūrimo būdas.“
Svogūnams ir česnakams –griežtas „ne“
Patarimais, kaip kvepintis į teatrą, pasidalijo ir stiliaus bei etiketo konsultantė, knygos „Kaip elgtis teatre“ autorė Alvyda Jasilionytė. Ji siūlo rinktis lengvus, gaivius kvapus, o jeigu norisi ryškesnio aromato, tokių kvepalų purkšti labai nedaug – užteks vieno-dviejų purškimų vienoje kūno vietoje arba vidinėje drabužio pusėje. „Kvepalai – tai malonumas, ir daugelis žmonių be jų jaučiasi neapsirengę, bet kvepalais galima komunikuoti ir savo prastą skonį, kai į patalpą pirma „įeina“ kvapas, o tik po to žmogus. Priėjus arti prie žmogaus turi jaustis malonus kvepalų dvelksmas, ir to pilnai užtenka, – įsitikinusi A. Jasilionytė. – Teatre ir kituose viešuose renginiuose, kuriuose patalpoje daug žmonių, nenaudokite labai stiprių aromatų. Tas pats galioja ir dirbant biuruose, lankantis restoranuose, poliklinikose, ligoninėse, nes šalia sėdinčiam asmeniui gali įskausti galvą, o restorane kvepalai nustelbs maisto aromatus.“
Paprašyta pakomentuoti kitas dažniausias mandagaus elgesio teatre problemas, etiketo ekspertė vardijo, ko daryti nevalia: prieš spektaklį tikrai nereikėtų valgyti patiekalų su svogūnais ir česnakais, kvapnių rūkytų gaminių. Sėdinčius šalia trikdo ir neplautų plaukų, prakaito, neskalbtų drabužių kvapai – tai sugadins kultūrinę patirti aplinkiniams, o kvapams jautresniems žmonėms gali sukelti tikrą galvos skausmą.
„Nederėtų dabintis ir skimbčiojančiais papuošalais, nuogomis kojomis ar rankomis liestis prie kito žmogaus kūno, o jūsų šukuosena ir galvos apdangalai neturėtų trukdyti už jūsų esantiems žiūrovams, – mandagaus buvimo teatre taisykles dėsto A. Jasilionytė. – Aišku, lauko drabužius ir dideles rankines būtina palikti rūbinėje. Labai nemandagu spektaklio metu atsakyti į mobiliojo telefono skambučius, žinutes – visa tai trikdo šalia sėdinčius, taip pat ir artistus scenoje.“
Elgesio rekomendacijas papildo muzikologė J. Katinaitė, kuriai labiausiai kliūva mūsų teatruose ir kituose renginiuose nuolat skambančios ovacijos stovint. „Nesuvokiu, iš kur atėjo ta mada, kuri dažnai apstulbina ir gastroliuojančius atlikėjus. Tokio reiškinio tai tikrai niekur nemačiau, – stebisi ji. – Ovacijos stovint yra išskirtinis dalykas! Vadinasi, spektaklis ar koncertas buvo toks, kad įsiminsi visam likusiam gyvenimui. O pas mus stotis po bet kurio, net ir nuvylusio, reginio tapo įkyria snobiška praktika. Pas artimiausius kaimynus – Rygos operoje tokių „etiketų“ nėra…“ n
-ASIS FESTIVALIS
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Vilniaus festivalio koncertai telefone
Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija, VšĮ ” Vilniaus festivaliai“, Vilniaus miesto savivaldybė
Bilietus platina www.filharmonija.lt
Birželio 2 d. 19 val. Credo in pace. LNSO, Robertas Šervenikas, KVCH, Sheku Kanneh-Mason, Dmitri Levkovich
Birželio 5 d. 19 val. Misija įmanoma. Marc-André Hamelin interpretuoja Beethoveną, Schumanną ir Ravelį
Birželio 9 d. 19 val. Lietuva sutinka Ukrainą.
Birželio 7 d. 19 val. Trys herojai: Wagner, Liszt, Strauss. LNSO, Victorien Vanoosten, Yoav Levanon
Birželio 11 d. 19 val. Tegyvuoja karalius! King’s Singers“ Vilniuje
Birželio 16 d. 19 val. Harmonijos sodas.
”Il Giardino Armonico“, Giovanni Antonini, Giovanni Sollima
Birželio 13 d. 19 val. Requiem Stasio Lozoraičio atminimui. Šv. Kristoforo orkestras, ”Jauna muzika“, Modestas Barkauskas, Gabrielė Kupšytė
Birželio 19 d. 19 val. Naujas šedevrų skambesys. LKO, Sergej Krylov, Anna Geniušienė
Birželio 21 d. 19 val. Thomas Hampson gala. LNSO, Modestas Pitrėnas
KLAUSIMAI:
1. K. Kavecko oratorija pagal K. Donelaičio eiles.
7. Nuostabi šventė trečiajame P.Čaikovskio balete.
8. Eugenijaus Onegino personažas.
9. Petro mylimoji J. Juzeliūno operoje Sukilėliai
10. Nedidelė arija.
11. Gėrimas, apie kurį J. S.Bachas sukūrė kantatą.
12. Bosas – ... vyrų balsas.
13. Mecosoprano Petročenko vardas.
14. Muzikos kūrinio pritaikymas orkestrui.
15. Austrų kompozitorius, operetės Išsiskyrusi moteris autorius.
16. J. Štrauso operetė Linksmasis ....
17. Devynis gamos laipsnius apimantis intervalas.
18. Margirio augintinė V. Klovos Pilėnuose.
19. Dainininkės Krikščiūnaitės vardas.
20. Kieno vedybas „apdainavo“ savo operoje V. A. Mocartas ?
21. B. Gorbulskio operetė ... pamilti.
Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2024 m. sausio 31 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius
ATSAKYMAI:
1. Garsai 9. Haidnas 17. Adagio
2. Pažas 10. Gražina 18. Meilė
3. Titas 11. Acis 19. Taurė
4. Minoro 12. Lola 20. Renatas
5. Laivas 13. Kardais 21. Mirela
6. Vievis 14. Kasa 22. Brolis
7. Adeodatas 15. Skikis
8. Graikas 16. Safi
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas
