Efemeriško judesio magija: baleto artistė Olesia Šaitanova / Valdas Puteikis

Ričardas Šumila, Živilė Baikštytė, Rasa Taučiūtė-Idienė, Juozas Statkevičius

Liepos 2 d. Šliosbergo namas buvo matyti dar geriau, o scenos matomumas sumažėjo dar per 0,5 balerinos. Bet to užteko, kad, sudėjus premjerinį spindesį ir per repeticijas sukauptus įspūdžius, būtų galima įvertinti antrosios Pachitos sudėties darbą ir kūrybą. Pas de trois gražiai ir subtiliai atliko Gohar Mkrtchyan, H. Ohno ir Ignas Armalis. Pastarasis parodė tvirto, santūraus šokio pavyzdį, pirmosios įterptinės variacijos būsenų kaitą gerai perteikė Vilija Montrimaitė, ko gero, pirmą kartą matyta kaip klasikinio baleto solistė, antrąją variaciją ryškiai, su užkrečiama nuotaika šoko K. Matačinaitė, trečiąją – išraiškingai, su polėkiu – Emilija Šumacherytė. Solistai – O. Šaitanova ir Jonas Laucius – šokantys kaip pora įsiminė jau balete Žizel. J. Lauciaus šokis lengvas, sklandus, šokėjas puikiai perteikia savo herojaus pasitikėjimą savimi, nors jo išraiškos kiek šaltokos. Užtat O. Šaitanovos šokyje šilumos, įvairiausių jausminių pustonių buvo už du: pasigėrėtinų emocinių detalių buvo kupina jos variacija (kartais vadinama Etoile, ir solistė šį pavadinimą įtikinamai patvirtino), o kodoje žiūrovus abstulbino jos tvirti sukiniai, ypač – lyg be jokių pastangų vienas kitą keičiančių viengubų ir dvigubų fouetté pynės.

Bolero nuotaiką kartu su orkestru ir kordebaletu pamažu kaitino premjeriniuose spektakliuose dalyvavusi O. Konošenko ir Ernestas Barčaitis, šiame spektaklyje šokęs pirmą kartą. Liepos 3 d. scenos matomumui padidėjus iki aštuonių balerinų, ūpas gerokai pakilo, nes veiksmas ant pakylos beveik netrūkinėjo, ir nebuvo pagundų žvalgytis į kairę ar dešinę. Pachita suspindo kur kas geriau suvokiamais kordebaleto brėžiniais, statmenos, įstrižos linijos, apskritimai ir pusapskritimiai atskleidė choreografijos architektoniką, šokėjų eilės kūrė žavingas pozos ir jos kartotės (kiekvienos kordebaleto artistės – tokios pačios, bet kartu truputį kitokios) perspektyvas. M. Kastorina ir J. Krivickas – bene jauniausi pagrindines partijas atliekantys trupės solistai – labai gerai nuteikė sklandžiu, geros techninės formos šokiu ir jausminiu jo turiniu. M. Kastorina pasigėrėtinai atliko variaciją, o kodos fouetté suteikė papildomos dramaturgijos, iš scenos galo pamažu artėdama link žiūrovų. Pas de trois grakščiai, su nuotaika šoko K. Matačinaitė, Jade Isabella Longley ir Danielis Dolanas, savitus emocinius niuansus savo variacijose išryškino G. Mkrtchyan, H. Ohno ir O. Konošenko. 2015 m. Greta Gylytė už partiją M. Ravelio ir K. Pastoro Bolero yra pelniusi Auksinį scenos kryžių (kartu su E. Butkumi). Akivaizdu, kad per tiek laiko aukso spindesys neapsiblausė, atnaujintame spektaklyje žaižaravo subtiliais ir tauriais atspalviais. Ryškios G. Gylytės pozos, ypatingas įsiklausymas į muziką, jos emocinę dramaturgiją, tikslus choreografijos niuansų perteikimas argumentavo akylai lyg medžiotojas grobį ją sekančio J. Lauciaus plastiką, kuri buvo laisva, bet nepasidavė paviršiniam, muziką iliustruojančiam jausmingumui ir padėjo artistui sukurti intriguojančią personažo paslaptį. Iš kordebaleto, įspūdingai akompanuojančio artistams, kartojančio jų judesius, išsiskiriantys atskiri šokėjai ryškino įdomų choreografinį sumanymą, jausmais pulsuojančias kūrinio faktūras, o jos kartu su hipnotizuojančiu solistų šokiu kūrė tokią energiją, kuri ilgai neišsisklaido, įsiskverbia į pasąmonę ir yra sužavėti, užburti, pavergti gebančio šokio meno esmė.

Pachitą ir Bolero LNOBT Didžiojoje salėje planuojama parodyti 2022 m. balandžio 21, 22 ir 23 d.

Efemeriško judesio magija: baleto artistė Olesia Šaitanova

Prieš penkerius metus baleto šokėja Olesia Šaitanova į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą atvyko iš ten, kur gardžiausiai pasaulyje kvepia rožės, susimaišiusios su sodininko kerpamų lauramedžio gyvatvorių aromatu, – iš Krymo. Kijevo baleto mokyklos auklėtinė, šešių tarptautinių konkursų nugalėtoja ir prizininkė Lietuvos publikos aplodismentų pelno už itin įtaigiai ir subtiliai įkūnijamus Žizel (Adolphe’o Adamo Žizel), Džuljetos (Sergejaus Prokofjevo Romeo ir Džuljeta), Medoros ir Gulnaros (Adolphe’o Adamo Korsaras) Lenės ir Teismo Valytojos (Mindaugo Urbaičio Procesas) bei kitų spektaklių personažus.

Nežinau kito meno, kuris iš artisto reikalautų tiek fizinių ir dvasinių pastangų, kiek reikalauja baletas. Sakoma, vieni šokėjai „nuo Dievo“, kiti – „nuo žemės“.

Yra tekę girdėti ne vieną istoriją, kaip baletas žaloja vaikystę, kaip pedagogai centimetrais matuoja kūno apimtis ir reikalauja jas mažinti. Klasikinio šokio menas be didelio pasiaukojimo neįmanomas. Šia prasme galbūt esu išimtis, nes man didelių pastangų tapti baleto šokėja nereikėjo dėl kelių priežasčių: pirma, tėvų ir protėvių genetika man suteikė palankius šiai meno rūšiai duomenis; antra, karjeros kelyje nesutikau nė vieno pedagogo ir choreografo (nuo Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos, Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro iki jūsiškio – LNOBT), kurio klasikinio šokio strategija ir taktika būtų buvusi paremta muštro filosofija; trečia, aš pati be galo norėjau šokti, tad neprisimenu akimirkos, kad būčiau kieno nors verčiama. Kita vertus, likimas suvedė su tokia profesijos mokytoja, kurios įkvepiantis pavyzdys tiesiog uždegantis, – tai Ana Lagoda. Ši moteris, šiandien, tiesa, jau 85-erių, išugdė ne vieną pasaulinio lygio šokėją, buvo Majos Pliseckajos vadybininkė. Jos aristokratiška laikysena neleisdavo elgtis su auklėtiniais nepagarbiai: jei ir išsakydavo kritikos, pastabų, pavyzdžiui, dėl išvaizdos, dėl techninių judesio klaidų, darydavo tai subtiliai, akis į akį – ir niekada viešai. Iš mažens išmokau būti savarankiška ir labai atsakinga, anksti supratau, kaip gyventi, kad kūnas būtų lengvas, o šuolis – skraidinantis. Kai dažnai girdžiu kalbant, kad balerinoms negalima valgyti ledų ar šokolado, vadinu tai stereotipu, turinčiu begalę išimčių. Galbūt toks jau mano likimas, kad net ir paauglystėje, kai keičiasi ir kūno sandara, ir psichologija, nereikėjo kankintis dėl pašalinių trukdžių – teko susitelkti vien į šokių repeticijas, saugotis traumų ir rengtis būsimiems konkursams; gal tai ir yra tas, ką jūs vadinate „nuo Dievo“?

Dažnai skrydžio lengvumas prarandamas ir dėl psichologinių bėdų...

Tokių, su kuriomis nesusidoročiau, nebuvau užklupta. Vienintelis dalykas, kuris žlugdo šokėją, – tai traumos, o visa kita, įskaitant ir nuotaikų kaitą, liūdesį, palieku už kulisų, nes tai išgyvenama ir išmokstama scenoje neparodyti nė viena kūno ląstele. Scena – vieta ir galimybė dalytis energija su žiūrovais ir mėgautis tuo, ką gyvenime sugebi geriausiai. Netgi traumų ar po traumos užsilikusį skausmą, kurio negaliu nuslėpti šlubčiodama gatve, scenoje pamirštu ir nejaučiu, nes publika sukuria tokią magiją, kuri, regis, turi net ir fizinio skausmo gydomąjį poveikį. Ne tik žiūrovams, bet ir scenos partneriams moku neparodyti neigiamų ar slogių emocijų.

/ Valdas Puteikis

Kai galvoju apie Ukrainos baletą, negaliu neprisiminti prieš kelerius metus

BBC sukurto dokumentinio filmo Baleto šokėjas (The Dancer) – apie kilusį iš

Chersono talentą Sergejų Poluniną ir jo kontroversiškai pasisukusią karjerą.

Šį žmogų teko pažinti asmeniškai, taip pat ir jo mamą, kuri Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo kostiumininke. Prisimenu tą dieną, kai Sergejus, jau pasiekęs Londono karališkojo operos ir baleto teatro olimpą (vos penkiolikmetis, jis ten jau buvo primarijus), patyręs ir šlovės, ir nuopuolių, atvyko į Kijevą kartu su Svetlana Zacharova šokti Žizel. Man, tada dar labai jaunai artistei (Sergejus už mane šešeriais metais vyresnis – baleto gyvenime tai nemažas skirtumas), tai buvo be galo didelis įvykis, kaip ir didelis įvykis buvo visam Kijevo kultūriniam gyvenimui. O dėl jūsų minimo filmo, tai turiu prisipažinti, kad labai nemėgstu žiūrėti kino juostų apie baletą. Tačiau yra trys kino šedevrai – genialiai sukurtos išimtys. Vienas jų – ir juosta apie Sergejų Poluniną (kiti du: režisieriaus Stepheno Daldry Bilis Eliotas ir režisieriaus Dmitrijaus Povolockio komedija

Gulnara A. Adamo balete Korsaras Solistė balete Bolero

Mano tėtis – Baryšnikovas). Visas kitas kinematografas apie baletą tiesiog nepasiekia šio scenos meno esmės ir tėra baleto parodija. Kai žiūrėjau Baleto šokėją ir ekrane pamačiau salę, kurioje laikiau stojamąjį egzaminą, širdis taip virptelėjo, tarsi kažkas būtų sujudinęs visą mano dvasinę struktūrą. Žiūrėdama į Sergejų Poluniną, jo likime pamačiau šiek tiek savęs: juk aš irgi, kaip ir jis, buvau lydima mamos į Kijevo baleto mokyklą (gimiau Kryme, Sevastopolyje, o jis – iš Chersono), lygiai taip pat, kaip ir jis, jaučiausi ne iš megapolio, todėl norėjau įrodyti, kad nesu prastesnė šokėja už kitus... Žodžiu, filmas, kuriame nuoširdumo yra daugiau, nei jo gali būti, kuriame nepalikta nė mažiausio plyšelio melui, sujaudino ir sujudino mano egzistencinius pamatus.

Kokį jaučiate šeimos palaikymą būdama vienturtė dukra?

Šeima, kurioje gimiau, neturėjo nieko bendra su baletu. Tėtis buvo Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnas, pilotavęs naikintuvą, todėl labai jaunas (kaip baleto šokėjas) išėjo į pensiją ir ėmėsi kitų veiklų, o mama – muzikos mokytoja. Man gimus, ji atsisakė pedagogės darbo ir atsidavė vien tik mano auklėjimui. Rūpinosi kiekvienu žingsneliu baleto pasaulio link. Prisimenu, vienu metu per dieną reikėjo pakeisti net šešias puantų poras (vieni šuoliams, kiti repeticijoms, treti konkursams, dar –

Medora A. Adamo balete Korsaras