Devintasis Kūrybinis impulsas

/ Ana Treščina

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 102-ąjį sezoną žiūrovus džiugins premjeromis ir išsiilgtais repertuaro spektakliais, bet labiausiai nori atkreipti dėmesį į tai, jog į sceną grįžta gyvo ryšio su žiūrovais išsiilgę teatro artistai. „Kurdami LNOBT naujojo sezono reklamos kampaniją, norėjome pažvelgti į teatrą nuo jo puošnaus fasado iki užkulisių, kur stovi atlikėjas – toks pats žmogus, kaip ir mes visi. Anksčiau retai kada pagalvodavome, kad po storu grimo sluoksniu yra gyvas žmogus. Jis jaučia, jam skauda. Iki kaulų visiems įgrisęs karantinas buvo iš vėžių išmušanti patirtis. Artistams reikėjo rasti savyje jėgų išgyventi sunkų laikotarpį, prisitaikyti prie pokyčių, kompensuoti ryšį su žiūrovais. Antroji tema – žiūrovų santykis su aukštuoju menu. Opera ir baletas kiekvienam suteikia galimybę prisiliesti prie kažko aukštesnio, pakylėto. Tai buvo dar viena priežastis apie LNOBT kalbėti ne vien iš paradinės pusės. Aš pats nesu toks didelis šios meno srities žinovas, kad nepraleisčiau nė vienos premjeros, bet mėgstu apsilankyti teatre, nes klasikinė muzika ir šokis man leidžia atitrūkti nuo kasdienių reikalų, bėgimo, susitikimų, pasimėgauti teigiamomis emocijomis“, – pasakojo reklamos agentūros Not Perfect kūrybos vadovas Marius Lukošius.

LNOBT naujojo sezono plakatuose – trys prašmatniai nugrimuotų artistų Rafailo Karpio, Olesios Šaitanovos ir Monikos Pleškytės veidai. Storas grimo sluoksnis tarsi kaukė slepia viską, išskyrus odos plotelį po akimi, atsiradusį tarsi nubėgus ašarai. Tai priverčia žiūrovus suvokti, kad vaidmens atlikėjas yra gyvas žmogus. Operos solistas Rafailas Karpis prisiminė, kad karantino suvaržymai bloškė jį iš didelių aukštumų į nerimą. „Buvau neseniai gavęs Auksinį scenos kryžių kaip Metų solistas, vaidinau daugybėje premjerų. Ypač nuostabi buvo S. Prokofjevo Lošėjo premjera. Pačioje 2020-ųjų pradžioje, Vasario 16-osios proga buvo gastrolės į Airiją, kur turėjau kelis koncertus. Vienas buvo skirtas lietuvių, o kitas – Airijos žydų bendruomenei pristatyti Lietuvos žydų kultūrą. Man buvo ypač smagu, jaučiausi pakylėtas, kad sugebėjau vienose gastrolėse pagerbti savo gimtinės šventę ir savo tautos, bendruomenės tradicijas. Kovo 11-osios proga parodėme miuziklą Lituanica, o po kelių dienų viskas užsidarė. Mūsų teatre turėjo vykti nemažai spektaklių, nes tai buvo jubiliejinis, šimtasis sezonas. Jie neįvyko. Mes ruošėme seniai nerodytą G. Verdi operą Ernanis, taip pat Manon ir Eugenijų Oneginą su geriausiais mūsų ir užsienio dainininkais. Visa tai neįvyko. Vis tik negaliu pakęsti žmonių, kurie lygina karantino paskelbimą su karu, nes tai buvo padaryta mūsų visų gerovei. Išgyvenome du totaliai skirtingus karantinus. Per pirmąjį nebuvo jokių direktyvų ir galimybių, bet ne taip gąsdino skaičiai. Asmeniškai man iš pradžių buvo visai neblogai, bet lyg ant sūpynių. Vieną savaitę jauti palengvėjimą, nes nebereikia bėgti strimgalviais kaip anksčiau, kai turėjau daug skirtingų projektų ir ne tik mūsų teatre, kitą užplūsta nerimas, ir tai visiškai pateisinama. Vasarą spėjome nuveikti daug darbų, pabuvome su žiūrovais atvirose erdvėse, o rudenį sumažintose salėse. Per antrąjį karantiną turėjome galimybę dirbti mažesnėmis grupelėmis didesnėse patalpose su tam tikromis taisyklėmis, bet jis buvo labai skausmingas Lietuvos mastu. Apribojimai įvesti per vėlai, todėl virusas pasiglemžė pažįstamų žmonių iš akademinės ir artistų bendruomenių, kurie dar būtų galėję gyventi.

Operos solistė Monika Pleškytė Operos solistas Rafailas Karpis

Baleto artistė Olesia Šaitanova

Labai laukiu naujojo sezono. Darbo tempas dabar labai aktyvus, ir tai džiugina. Tik turime saugoti vieni kitus ir skiepytis, kad šalyje nebesikartotų sąmyšis ir sąstingis.“ Operos solistė Monika Pleškytė prisipažino, kad jai buvo pakankamai sunku staiga vieną dieną likti be scenos ir be žiūrovų: „Tiesiog „stop“, viskas. Nebeliko scenoje kylančių, susikaupiančių ir sprogstančių emocijų, svaiginamo uždangos pakilimo, žiūrovų aplodismentų, apdovanojančių mus, artistus, pilnatve ir dėkingumu. Ir štai tu namie, į sceną neįžengsi neaišku kiek laiko. Kartais tiesiog susikrimsdavau, kad neturiu galimybės augti kaip solistė. Pradėdavo suktis mintys, kiek galėjau padaryti ir nuveikti, jei teatrai būtų atviri, pilni žiūrovų. Dieve, kaip sunku rasti priežastį savarankiškai dirbti ir tobulintis, kai jokie spektakliai ir tikslai tavęs nemotyvuoja, nes jų paprasčiausiai nėra. Visos tos emocijos, kurioms nebeužteko vietos viduje, kartais išsprogdavo išorėje. Džiaugiuosi, kad nesuglebau, kad net ir sunkiomis, graudžiomis akimirkomis rasdavau jėgų nuveikti kažką dėl savęs ir savo balso. Taip pat suvokiau, kad negaliu gyventi be suformuoto dienos ritmo. Jeigu tik sau leidžiu miegoti ir naktinėti kiek noriu, slampinėti ir nežinia, ką veikti – iškart tampu pikta, verksminga, irzli. Draugai juokėsi, kad per karantiną užsiregistravau į tiek kursų ir mokymų, kiek per gyvenimą tikriausiai nebuvau. Tiesiog turėjau įtikinti save, kad nešvaistau laiko veltui. Gal ir banaliai nuskambės, bet nuoširdžiai supratau, kad negaliu be teatro. Net linksta keliai ir kaupiasi ašaros pagalvojus, kas būtų, jeigu reikėtų dar kartą ilgam sustoti.“

Baleto solistei Olesiai Šaitanovai nebuvo lengva suvokti faktą, kad pasirodymai ir gastrolės kuriam laikui sustojo: „Esame įpratę gyventi „non-stop“ režimu, o staiga turėjome sustoti. Teko susitaikyti su realijomis. Baleto šokėjo karjera nėra tokia ilga, todėl buvo sunku susitaikyti su faktu, kad prarandu metus. Vis tik, jei yra minusų, visada yra ir pliusų. Šie metai išmokė mane klausytis savo kūno, paskatino iš naujo paskaityti klasikinio šokio vadovėlius ir grįžti prie akademinių pagrindų, kurie kartais pamirštami. O juk tai daro didelę įtaką spektaklio kokybei. Ir, žinoma, grįždama į sceną suprantu, kaip labai pasiilgau žiūrovų ir energijos mainų jausmo.“

Fotografas Augis Narmontas Grimo dailininkė Elena Permogorskaya Kūrybos vadovas Marius Lukošius Meno vadovė Dalija Kaukėnaitė Projekto vadovė Lina Lebednikaitė

Devintasis Kūrybinis impulsas

Vingiuotos mintys

Kūrybinis impulsas yra renginys, be kurio neįsivaizduojama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės sezono pabaiga. 2020 m. jis neįvyko dėl visiems žinomų priežasčių, o ir šiemet ilgai buvo neaišku, ar, atlaisvinus karantino apribojimus, bus spėta surengti šį kūrybinį vakarą. Šiųmetis sezonas buvo itin trumpas, bet vis tiek labai džiugu, kad žiūrovai, nesvarbu, kad nedidelėmis grupėmis ir tik keletą vakarų, grįžo į teatrą. Šis Kūrybinis impulsas jau devintasis, taigi Krzysztofo Pastoro 2012 m. pradėta šokėjų kūrybinio vakaro idėja išliko net jam pasitraukus iš LNOBT. Dabartinis baleto meno vadovas Martynas Rimeikis teigia, kad jo choreografo kelias prasidėjo nuo bandymų šiame kūrybiniame vakare, todėl nėra abejonės, jog Kūrybinis impulsas toliau sėkmingai gyvuos ir kasmet taps pradedančiųjų choreografų saviraiškos platforma.

/ Ditė Elzbergaitė

2019 m. aštuntasis Kūrybinis impulsas vyko Vilniaus meno mugės metu LITEXPO. Ši netradicinė erdvė šiek tiek ribojo prie didesnės scenos ir platesnių jos techninių galimybių pratusius šokėjus, bet suteikė progą supažindinti su kūryba platesnę publiką. Šiemet ir vėl bandyta ieškoti naujos erdvės kūriniams pristatyti: žiūrovai sėdėjo LNOBT scenoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai neįprastas sprendimas. Panašių kūrybinių idėjų būtų galima tikėtis iš šiuolaikinio šokio spektaklių, bet ne iš klasikinį meną puoselėjančio teatro. Ir vis dėlto scenos gale išdėliotos kėdės buvo puikus sumanymas. Žiūrovai savo vietas pasiekė pro šoninius kulisus ir sėdėjo išlaikydami saugų atstumą. Šokėjams kulisai yra viena iš darbo erdvių, o štai dauguma žiūrovų sėdėdami parteryje nemato, kas už jų slepiasi, ir niekada nėra juose buvę. Tad šis visai paprastas logistinis sprendimas daliai žiūrovų leido artimai, betarpiškai pajusti teatro atmosferą. Šis artumo pojūtis išliko per visą renginį. Kadangi nei orkestro duobė, nei jokios kitos pertvaros neskyrė žiūrovų nuo atlikėjų, vakaras buvo intymus ir nuoširdus. Lietuvos operos šimtmečio minėjimo proga visuose numeriuose buvo naudojama įvairių operų muzika. Pirmasis pasirodymas buvo Urtės Bareišytės Savotiški egzemplioriai pagal W. A. Mozarto ir G. Rossini muziką. Šokėjai, aprengti nugaroje surištomis baltomis ligoninės suknelėmis, imitavo baleto pamokos eigą. Programėlėje choreografė teigia, jog „užtenka užsidengti ausis nuo muzikos šokių salėje, kad šokėjai iškart taptų juokingi“. Šis įspūdis buvo kuriamas hiperbolizuojant šokėjų susireikšminimą, pabrėžiant jų ne vietoj rodomą individualumą, ribotas fizines galimybes, perteklines klaidas. Ši miniatiūra labai priminė Jerome’o

Apie kelią

Robinso Klaidų valsą (angl. Mistake waltz). Nors buvo smagu pastebėti juokingų detalių, pati choreografija buvo ganėtinai paprasta ir ne visada aiškiai nubrėžė ribą tarp atsitiktinių ir planuotų klaidų. Antrasis numeris – Jade Longley Svajingumas pagal F. Poulenco muziką. Šią šokėją pamenu iš 2019 m. vykusio Kūrybinio impulso, kuriame jos miniatiūra 259 buvo neabejotina mano favoritė. Šiųmetis pasirinkimas buvo saugus ir įprastas. Scenoje matėme įsimylėjėlių duetą, šokamą pačios J. Longley ir Lorenzo Epifani. Ir nors abu šokėjai labai talentingi, pasirodymas atrodė šiek tiek nuspėjamas ir lyg kažkur jau matytas. Panašus įspūdis buvo ir žiūrint Darijos Seliukaitės Tarp pasirinkimų. A. Vivaldi muzika ir šviesų žaismas padėjo mėgautis scenoje matomu vaizdu, o kaip choreografinį aspektą būtų galima paminėti dinamišką duetų ir trio judėjimą scenoje. Visgi, mano manymu, šiems dviem pasirodymams trūko to, kas būtų padaręs juos įsimintinus ir išskirtinius. Visiškai kitoks buvo Manto Daraškevičiaus Apie kelią pagal G. Donizetti muziką. Scenoje matėme vyresnį vyrą su skrybėle (norint įsivaizduoti tiktų palyginimas su Erkiuliu Puaro), keturis jaunus pusnuogius vaikinus ir merginą. Choreografas teigia, kad jo kūrinys yra apie „vidinę žmogaus kovą su pačiu savimi einant keliu, kuris veda dvasinio nušvitimo link“, todėl galima spėti, kad jaunieji vaikinai yra vyresniojo atspindžiai. Be puikių apšvietimo sprendimų, taip pat dera pagirti išraiškingą ir ekspresyvią, šuoliais ir dailiomis pozomis pasižyminčią šokio kalbą. Tiesa, norint atrasti siužeto liniją ar pagrindinę mintį, reikėtų pamatyti ilgesnę kūrinio versiją. Tuo tarpu Živilės Baikštytės Pasikalbėkim pagal G. Puccini arijos O mio babbino caro įkvėptą A. Jasenkos muziką buvo nuostabus Vilijos Montrimaitės ir Aisčio Kavaliausko duetas, nesiekęs išplėtoti jokios siužeto linijos, o veikiau leidęs publikai mėgautis maloniu reginiu. Miniatiūros pavadinimas puikiai atskleidžia tai, kas matoma scenoje. Tai buvo pagarbus, bet žaismingas ir jaunatviškas pokalbis be žodžių. Žiūrint nepaliko laisvumo, pakilumo jausmas, šokio kalba buvo išradinga ir nepabostanti. Abu šokėjai atrodė atsipalaidavę, bet kartu ir susikaupę, o jų pokalbis kupinas meilės. Tai, ko gero, buvo vienas geriausių to vakaro pavyzdžių, rodančių, kad duetinis šokis gali būti labai įdomus, net jei ši forma atrodo