Bravissimo 2025 | 1-2

2025 / 1–2

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

susitinkame su jumis po ilgesnės pertraukos, tuo ypatingu metu, kai pavasaris dosniai žeria išsiilgtą saulės šviesą, o teatro sezonas artėja prie įspūdingos kulminacijos. Jūsų laukia tikra baleto šventė – pirmą kartą Lietuvos scenoje pristatomas britų choreografijos klasiko Fredericko Ashtono spektaklis Tuščias atsargumas. Elegantiškai šmaikštus kūrinys, pavasario nuotaikas puikiai atspindintis brangakmenis, atskleidžiantis ne tik subtilų Ashtono humoro jausmą, bet ir šokėjų virtuoziškumą bei artistiškumą. Neabejoju, kad ši linksma premjera taps publikos pamėgtu baleto repertuaro akcentu.

Beje, apie baletą šiemet dar kalbėsime nemažai, juk artėja išskirtinis – šimtasis – Lietuvos baleto jubiliejus. Simboliška, kad šią sukaktį LNOBT baleto trupė pasitinka atsinaujinusi –kolektyvo vairą dar sausį perėmė nuostabioji, visame pasaulyje plačiai pripažinta balerina Jurgita Dronina, kurios nuotrauka puošia šio Bravissimo numerio viršelį. Regis, nuo naujienos paskelbimo ir oficialaus naujosios baleto meno vadovės atėjimo į teatrą jau praėjo keli mėnesiai, bet vis dar gyvename pakylėtu naujumo jausmu. Sukūrusi ištisą galeriją jaudinančių, aukščiausio profesionalumo ženklu pažymėtų personažų, dabar Jurgita ėmėsi

naujo vaidmens – vadovauti vienam svarbiausių Lietuvos scenos kolektyvų. Jos stipri vizija, didžiulė patirtis ir atsidavimas žada turiningą, dinamišką, pasauliniu lygiu matuojamą Lietuvos baleto raidą. Sėkmės įgyvendinant visus gražius planus, miela Jurgita!

Žinoma, negaliu pamiršti ir operos – jai šiame žurnalo numeryje pirmiausia atstovauja neseniai mūsų teatre įvykusi tarptautinės komandos sukurta ugninga Don Žuano premjera. Per Bravissimo puslapius plačiai nusidriekia ne tik elegantiškas Valdo Puteikio tekstas šia tema, bet ir kaip visada itin gyvos fotografo Martyno Aleksos nuotraukos. Gausu ir kitų operos pėdsakų – asmenybių portretuose, naujienose, tad tikiu, kad ir operos mėgėjai ras ką paskaityti.

O kol mėgausitės šio Bravissimo įspūdžiais, mes jau pradėsime rengti itin svarbų kitą žurnalo numerį – šį rugsėjį sukanka dvidešimt metų, kai pasirodė mūsų leidinys! Puiki proga pasidžiaugti nuveiktais darbais ir pasvajoti apie ateitį. Ir padėkoti jums, mielieji žurnalo skaitytojai, už nuolatinį palaikymą, gražius atsiliepimus ir dėmesį. Bet apie visa tai – kitame, jubiliejiniame, Bravissimo numeryje. Iki ypatingo pasimatymo!

Su šilčiausiais linkėjimais –Laūra Karnavičiūtė

TEATRO NAUJIENOS

3 LNOBT rūmų jubiliejaus metai išlydėti su pašto ženklu 4 Vilniaus klubas rems operos Lietuviai pastatymą LNOBT 6 LNOBT pristatė Nacionalinę talentų platformą 7 Gustavo Mahlerio simfonija, suskambėjusi LNOBT orkestro ritmu 9 Trys Baltijos šalių teatrai pasirašė bendradarbiavimo memorandumą 11 LNOBT baleto trupėje – nauja vedančioji solistė Nora Straukaitė 12 Metų solistų apdovanojimo ceremonija

RAMPOS ŠVIESOJE

16 Primabalerina Jurgita Dronina atsisveikino su baleto scena 18 Don Žuano premjera: be nuodėmės ir pragaro baimės / Valdas Puteikis 30 It pavasario saulės pliūpsnis: keturi Don Kichoto spektakliai / Ditė Elzbergaitė

VIS-A-VIS

40 LNOBT baleto trupės meno vadovė Jurgita Dronina: „Vienintelis pastovumas gyvenime yra jo kaita“ / Agnė Zėringytė

PREMJERŲ ATSPINDŽIAI

48 Dirigentas Valentinas Egelis: „Muzika man – meilė, ryšys ir aistra!“ / Ingrida Milašiūtė 52 Nuo Baleto apie šiaudą iki Tuščio atsargumo / Helmutas Šabasevičius

PAŽINTIS

58 Lygiakraštis laiko, pinigų ir kokybės trikampis: pokalbis su audinių pirkliu Giovanni D’Amici / Marta Vosyliūtė

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

63 Moteris be kaukės: operos solistė Sigutė Stonytė / Rūta Gaidamavičiūtė 74 Be sunkumų nebūtų harmonijos: kodėl muzika ir gyvenimas Edmundo Seiliaus kelyje neatsiejami? / Ingrida Alonderė 82 Iš plaukimo takelio – į baleto sceną. Baleto primarijui Henrikui Kunavičiui – 100 / Helmutas Šabasevičius 86 Operos legendos Elenos Čiudakovos šimtmetis / Kristupas Antanaitis

TEATRO BIČIULIAI

30 Svarbiausia Orfėjo lyros fondo misija – nuolatinė parama jauniesiems atlikėjams / Eglė Ulienė

PRIE KARŠTO ŠOKOLADO PUODELIO

95 Kava ir cigaretės su Franco Zeffirelli ir Maria Callas / Raimondas Polis CODA

104 Kryžiažodis

LNOBT rūmų jubiliejaus metai išlydėti su pašto ženklu

2024 m. lapkritį sukako 50 metų, kai savo duris žiūrovams atvėrė pačioje sostinės širdyje iškilęs Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Ta proga Lietuvos paštas išleido išskirtinį riboto tiražo pašto ženklą, kurį bus galima įsigyti tik pačiame teatre.

LNOBT rūmų 50-mečiui dedikuotą pašto ženklą sukūrė dailininkas Liudas Parulskis. Jo miniatiūroje teatro pastatas įamžintas rakursu žvelgiant iš Vilniaus g. pradžios. Pašto ženkle matomi užrašai „LNOBT rūmams – 50“ ir „Architektė ELENA NIJOLĖ BUČIŪTĖ“. Pašto ženklo nominalas – 1 euras.

Pagal architektės E. N. Bučiūtės sukurtą projektą 1974 m. baigtas statyti teatras tapo pirmuoju specialiai operai ir baletui puoselėti skirtu pastatu Lietuvoje, mat tiek Kauno valstybinio muzikinio, tiek ir Vilniaus senojo teatro scenos šiems žanrams tebuvo pritaikytos.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, kai E. N. Bučiūtė pateikė savo architektūrinius pasiūlymus galutiniam teatro projektui parengti, jos darbas amžininkams atrodė įkvėptas modernios, drąsios tuometiniam laikmečiui avangardistinės dvasios.

LNOBT rūmų statyba ir jų įrengimas užtruko dešimtmetį. Tuo laikotarpiu į darbą su jau kylančio teatro projektu įsitraukė ir architektės gyvenimo draugas – dailininkas, dizaineris Jurijus Markejevas, sukūręs originalius rūmų fasado apdailos ir interjerų elementus.

„Operos teatras – anaiptol ne vien sienos ar jų architektūrinis grožis (nors svarbu ir tai). Kiekvienoje valstybėje, kiekviename mieste operos teatro pastatas būna miesto puošmena, reikšmingas jo centro akcentas. Nes opera visose valstybėse – tai kultūros centras, jos vedlė ir lyderė“, – pabrėžia LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė. n

Operos Lietuviai pastatymą remia Vilniaus klubas

Naują sezoną rugsėjo 5-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradės ilgai lauktu Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai sceniniu pastatymu. Vilniaus klubas skyrė finansinę paramą pasaulyje mūsų tautą garsinančios operos kelionei į teatro sceną.

Nedaug tautų galėtų pasigirti turinčios savo didvyriškos istorijos atspindį klasikinės operos repertuare. Lietuviai – vieni iš tų laimingųjų. Mūsų tautai reikšmingos operos pastatymą kurti LNOBT scenoje pasirengęs argentiniečių režisierius ir scenografas Hugo De Ana.

„Labai įdomu dirbti prie šios operos, kuri man pačiam buvo visiškai nauja. Juk A. Ponchielli pažįstame visų pirma kaip Džokondos kompozitorių – tai vienintelė jo opera, išlikusi pasaulio teatrų repertuaruose. Jūsų šalyje Lietuviai jau tapo tautiniu simboliu. Manau, kad ir kitiems derėtų šią operą atrasti, nes tai be galo įdomus devyniolikto amžiaus kūrinys“, –teigia H. De Ana.

Skatina patriotizmą ir meilę savo šaliai

Nuo 2020 m. iki 2023 m. opera Lietuviai kiekvienų metų liepos 6-ąją skambėdavo Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme, tačiau tai tebūdavo koncertiniai atlikimai. 2023 m. šią operą vilniečiams pristatė Ukrainos nacionalinės operos artistai, diriguojami savojo vyriausiojo dirigento Mykolos Diadiuros.

„Kasmet liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, klausydavomės Lietuvių atlikimo Valdovų rūmų kieme ir stebėdavomės, kodėl toks išskirtinis kūrinys neskamba LNOBT scenoje. Juk jis pasiekia mūsų širdis, skatina patriotizmą, meilę savo šaliai ir pasididžiavimą jos istorija“, – teigia Vilniaus klubo Tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė.

Profesorė primena, kad Vilniaus klubas sostinėje mecenavo jau ne vieną kultūros projektą. Jis prisidėjo ir prie vieno iš Klubo steigėjų, Garbės nario prof. Virgilijaus Noreikos

Vilniaus klubo tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė

Vilniaus klubo fondo pirmininkas Vilius Bernatonis

atminimo įamžinimo LNOBT fojė, taip pat įsteigė savo premiją V. Noreikos vardu pavadintame tarptautiniame dainininkų konkurse.

„Vilniaus klubo nariai labai šiltai ir entuziastingai priėmė idėją remti operos Lietuviai pastatymą LNOBT. Ši opera – tarsi muzikinis paminklas mūsų protėvių kovoms už laisvę, tad didelė garbė prisidėti prie tokio nacionalinę savimonę ugdančio veikalo sceninio gimimo. Vertiname tai kaip mums suteiktą privilegiją. Vilniaus klubui tai yra dar vienas reikšmingas žingsnis įprasminant mecenatystės idėjas“, –pabrėžia Vilniaus klubo fondo pirmininkas Vilius Bernatonis.

Ilgas kelias į LNOBT sceną

Sutartį su Vilniaus klubu pasirašiusi LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė primena šios operos, 1874 m. sukurtos Adomo Mickevičiaus poemos  Konradas Valenrodas motyvais, pastatymų istoriją Lietuvoje.

„Italų kompozitorius A. Ponchielli garsėjo savo gebėjimu kurti emocionalią muziką. Opera Lietuviai ne išimtis – ji pasižymi didinga orkestruote ir sudėtingomis vokalinėmis partijomis. Mūsų šalyje ši opera LNOBT iniciatyva pirmą kartą buvo atlikta 2009 m. vasarą Trakų pilyje, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuomet įspūdingą pastatymą kartu su bendraminčiais sukūrė režisierius Jonas Jurašas ir dirigentas Robertas Šervenikas. Šiais metais, padedant Vilniaus klubui, opera Lietuviai pirmą kartą nuskambės po mūsų teatro stogu“, – džiaugiasi L. Vilimienė. n

LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė

Dirigentė, kompozitorė ir muzikos edukatorė Raimonda Skabeikaitė

LNOBT pristatė Nacionalinę talentų platformą

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) ėmėsi iniciatyvos kurti Nacionalinę talentų platformą, padėsiančią ugdyti įvairių specialybių profesionalus šalies muzikinėms scenoms. Ši platforma leis perspektyviems Lietuvos atlikėjams ir spektaklių kūrėjams iš arčiau „pasimatuoti“ sudėtingus operos ir baleto žanrus.

Teatras siekia išplėsti jaunimo tobulėjimo galimybes, sudarydamas sąlygas kuo platesniam jaunųjų atlikėjų ir kūrėjų ratui praktiškai išmėginti savo jėgas. Šįkart Nacionalinės talentų platformos šansas buvo suteiktas dirigentui, kuris turėjo galimybę padirbėti pirmosios šiais metais LNOBT parengtos premjeros –Wolfgango A. Mozarto operos Don Žuanas – dirigento asistentu.

Po teatre surengtos atrankos paaiškėjo, kad tokia išskirtinė galimybė bus suteikta dirigentei, kompozitorei ir muzikos edukatorei Raimondai Skabeikaitei.

„Džiaugiuosi, kad atranką laimėjo itin motyvuota jauna asmenybė, studijavusi dirigavimo meną W. A. Mozarto tėvynėje Austrijoje. Tikimės, kad ji turės puikią galimybę pasimokyti ir išbandyti save, o mes prisidėsime prie perspektyvios dirigentės karjeros Lietuvoje“, – teigia LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.

Dirigavimą studijavo Europoje

R. Skabeikaitė VDU Muzikos akademijoje studijavo muzikos pedagogiką. 2012 m. ir 2013 m. išbandė savo jėgas kompozitorių konkurse Vox Juventutis, kurio laureate tapo du kartus iš eilės.

Chorinio dirigavimo studijas 2013 m. pratęsė Graco menų universitete Austrijoje, prof. Johanneso Prinzo klasėje. Toliau sekė orkestro dirigavimo studijos pas profesorius Wolfgangą Bozicą, Marcą Piollet ir Wolfgangą Dörnerį.

2021 m. R. Skabeikaitė laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame šiuolaikinės muzikos dirigentų konkurse Città di Brescia Giancarlo Facchinetti (Italija), o 2022 m. – tarptautiniame Nino Rotos dirigentų konkurse (Italija).

2023–2024 m., laimėjusi stipendiją, Frankfurte stažavosi IEMA (International Ensemble Modern Academy). Su IEMA ansambliu dalyvavo įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose Europoje, taip pat ir Kintų festivalyje Lietuvoje. 2024 m., įveikusi tarptautinę atranką, stažavosi Liucernos festivalio akademijos šiuolaikinės muzikos dirigavimo programoje (Šveicarija).

Iš šiuolaikinės muzikos – į klasiką

Po dešimties Austrijoje ir Vokietijoje praleistų metų į Lietuvą sugrįžusi gyventi R. Skabeikaitė džiaugėsi iš karto atsiradusia galimybe padirbėti LNOBT.

„Nors esu labiau šiuolaikinės muzikos pasaulio atstovė, opera irgi visada buvo mano dėmesio lauke. Be to, esu užkietėjusi žemaitė, kuri užsispyrusiai siekia savo tikslų.

Prisimenu anekdotišką situaciją: kai atvažiavusi studijuoti į Gracą nuėjau į pirmąją partitūrų skaitymo paskaitą, dėstytojas manęs paprašė atlikti Menuetą iš vienos W. A. Mozarto simfonijos. O aš jam pareiškiau, kad Mozartas man nepatinka. Tada jis parodė pirštu į duris sakydamas, kad man čia ne vieta ir galiu išeiti... Ilgainiui suvokiau, kad Lietuvoje tiesiog negavau pakankamai žinių apie šio kompozitoriaus kūrinių interpretavimą. Austrijoje teko to išmokti – ten Mozartas kiekvienam muzikui „priauga prie kūno“. Kurį laiką kaip choristė dainavau Graco operoje, tad teko iš arčiau pažinti ir operos pasaulį“, – pasakoja R. Skabeikaitė.

Anksčiau į Lietuvą ji dažniausiai sugrįždavo pailsėti nuo darbų. „Kai parvažiavau pernai spalį, pajutau, kaip esu pasiilgusi lietuviško rudens. Tuo metu kaip tik dairiausi, kur man keltis iš Frankfurto, nes jame likti ilgiau nebenorėjau. Mąsčiau apie Vieną, bet fantastiškas spalis Lietuvoje pakeitė planus. Atvažiavau į Vilnių ir matau čia puikių kūrybinių perspektyvų“, – tvirtina dirigentė.

Don Žuano premjerą LNOBT scenoje buvo galima pamatyti nuo kovo 7 dienos. Premjeros muzikos vadovas – vokiečių dirigentas Valentinas Egelis, režisierius – britų teatro įžymybė Johnas Fulljamesas. n

Gustavo Mahlerio simfonija, suskambėjusi LNOBT orkestro ritmu

Melomanų namuose dabar dažnai galima pamatyti stovą, o gal paskirtą vietą specialiai dedikuotą vinilinėms plokštelėms. Pačių įvairiausių muzikinių įrašų, formų, spalvų vinilai papuošia įvairias kolekcijas. O klasikos mėgėjų lentynoje turbūt neįmanoma išvengti ir Gustavo Mahlerio kūrinių – didingų, garsių, sudėtingų, psichologijos ir išgyvenimų perpintų simfonijų.

Visai neseniai pasaulį išvydo ir sunkaus triūso vaisius – Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 5, atlikta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro diriguojant Ričardui Šumilai.

Koncertą įrašė garso režisieriai Aleksandra ir Vilius Kerai, plačiai žinomi visame pasaulyje.

Garso režisierius Vilius Keras

Garso režisieriai Aleksandra ir Vilius Kerai, dirigentas Ričardas Šumila

Pati simfonija buvo sukurta 1901 – 1902 metų vasaromis, kompozitoriui ilsintis pietų Austrijos provincijos viloje šalia ežero. Tuo metu Mahleris jau vadovavo Vienos operai bei dirigavo Vienos filharmonijos orkestrui. 1901 metų gruodį jis pasipiršo savo būsimai žmonai Almai Schindler, todėl ši simfonija tapo jo kelionės iš tamsos į šviesą išraiška, kai gyvenimas klostėsi visai palankia tėkme.

Ši simfonija – Mahlerio perėjimas prie kitokios muzikinės kalbos, dėstymo, dramatinės išraiškos. Su Penktąja, Šeštąja ir Septintąja simfonijomis kompozitorius pereina prie filosofinių būties klausimų perteikiamų per muziką. Ypatingai plačiai nagrinėjamas kančios klausimas, kuris buvo itin artimas ir pačiam kompozitoriui. Tokių užuominų jau atsiranda ir Penktojoje jo simfonijoje.

Galbūt skaitytojai net nežinojo, kad su ja teko susidurti jau anksčiau. Vienas iš simfonijos motyvų panaudotas garsiame 1971 metų filme Mirtis Venecijoje režisuotame Luchino Visconti. Šį muzikinį motyvą naudojo ir mados namų prekės ženklas Gucci savo reklaminėje kampanijoje. Viena iš garsiausių muzikos pasaulio figūrų – dirigentas bei kompozitorius Leonardas Bernsteinas turėjo prašymą būti palaidotas su

Penktosios simfonijos partitūra, ant širdies atversta pačia skaudžiausia Adagietto dalimi.

„Šis koncertas pažymi dar vieną LNOBT orkestro augimo stotelę. Svarbu, kad atlikome jį ne LNOBT, o Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur tokie koncertai įprastai ir vyksta. Pagroti Gustavo Mahlerio Simfoniją Nr. 5 nėra lengva, ypatingai, kai orkestras anksčiau to nebuvo daręs. Praktikoje leisti koncertinius įrašus nėra dažnas reiškinys, todėl smagu, kad atlikimas išties pavyko. Gyvi koncertai – tai gyvybė, tikras santykis su publika ir tuo, kas yra čia ir dabar. Jo negalima nušlifuoti taip, kaip dirbant įrašų studijoje. Labai smagu, kad galime turėti šį koncertą vinilinėje plokštelėje kaip prisiminimą ir mūsų darbo įprasminimą“, – apie įrašą ir plokštelės gimimą atsiliepė vyriausiasis LNOBT dirigentas Ričardas Šumila.

Tai tapo tikru iššūkiu mūsų orkestrui ir dirigentui, tačiau būtent ši simfonija – ilgai brandinta maestro Ričardo Šumilos svajonė. Išskirtinio dizaino, ypatingos garso kokybės, įdomios interpretacijos vinilinė plokštelė jau pasiekė vitrinas ir ją galima įsigyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kasose.

Agnė Zėringytė

Trys Baltijos šalių teatrai pasirašė bendradarbiavimo memorandumą

2025 m. kovo 12 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė, Latvijos nacionalinės operos ir baleto valdybos pirmininkas Sandis Voldinis ir Estijos nacionalinės operos generalinis direktorius Ottas Maatenas pasirašė trijų Baltijos šalių teatrų bendradarbiavimo memorandumą.

Pasak LNOBT generalinės direktorės L. Vilimienės, memorandumas akcentuoja šių teatrų pasirengimą bendriems reikšmingiems darbams. Tai galėtų būti bendrų koncertų organizavimas, tarpusavio gastrolių mainai ir kiti įdomūs projektai, įgaunantys vis aiškesnius kontūrus teatrų vadovų susitikimuose.

Baltijos teatrų partnerystė

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių operos ir baleto teatrų partnerystė simbolizuoja bendrą siekį stiprinti kultūrinius ryšius, skatinti meninę įvairovę ir praturtinti mūsų šalių kultūrinį bendradarbiavimą. Jis atveria duris glaudesnei menininkų partnerystei, bendrų projektų įgyvendinimui bei dalijimuisi patirtimi. Tai ženklas, kad drauge galime siekti aukščiausių meninių standartų ir pristatyti savo šalių kultūrą tarptautinėje erdvėje“, – teigė LNOBT generalinė direktorė L. Vilimienė.

„Tai galimybė atnaujinti ilgus metus trunkantį trijų šalių teatrų bendradarbiavimą, apimantį apsikeitimą solistais, dirigentais, muzikantais ir kitais resursais. Baltijos šalių teatrai

Sandis Voldinis, Ottas Maatenas, Laima Vilimienė

turi daug ką pasiūlyti pasauliui, tuo pačiu plačiai paskleisdami žinią apie savąjį regioną. Tikiuosi, laukia gražūs darbai, kuriuos nuveiksime visi kartu“, – pabrėžė Latvijos nacionalinės operos ir baleto valdybos pirmininkas S. Valdinis.

„Memorandumas atveria kelius trijų šalių bendradarbiavimui operos ir baleto srityje. Kiekvienas iš mūsų, dirbdamas teatre, kartais jaučiamės šiek tiek izoliuoti ir užimti savais darbais. Bet negalime ignoruoti to, kad Europoje ir apskritai pasaulyje esame matomi būtent kaip bendras Baltijos regionas, ir todėl mūsų vienybė užaugina mūsų svarbą tarptautiniame kultūros lauke“, – akcentavo Estijos nacionalinės operos generalinis direktorius O. Maatenas.

Diplomatinis paskatinimas

Memorandumo pasirašymo ceremoniją savo apsilankymu pagerbė Latvijos nepaprastoji ir

įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna bei Estijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Kaili Terras.

„Džiugu, kad trijų Baltijos šalių nacionaliniai operos ir baleto teatrai kuria ambicingus planus glaudesniam bendradarbiavimui. Jo dėka daugelis mūsų talentingų menininkų taps dar labiau matomi – tiek vieni kitiems, tiek ir už mūsų regiono ribų. Kartu esame muzikinė supervalstybė“, – teigia Latvijos ambasadorė S. Silkalna.

„Man, kaip ambasadorei, labai malonu, kai bendradarbiaujant trijų šalių geriausiems atlikėjams galime praturtinti ir praplėsti mūsų regiono kultūrinį gyvenimą. Esu tikra, kad žiūrovai tai priims su didžiausiu dėkingumu. Visiems trims nacionaliniams operos ir baleto teatrams linkiu kuo didžiausios sėkmės!“ – palinkėjimu savo pasisakymą užbaigė Estijos ambasadorė K. Terras. n

Sandis Voldinis, Ottas Maatenas, Laima Vilimienė

LNOBT baleto trupėje –nauja vedančioji solistė

Nora Straukaitė

2025 m. kovo 20 d. po Don Kichoto spektaklio Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sužavėtiems žiūrovams buvo pranešta, kad pirmą kartą Kitri vaidmenį scenoje atlikusi balerina Nora Straukaitė tampa vedančiąja baleto trupės soliste.

N. Straukaitė 2022 m. baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (klasikinio šokio pedagogė – Deimantė Karpušenkovienė). Dar būdama moksleive, jaunoji balerina tapo kelių tarptautinių baleto konkursų laureate. LNOBT baleto trupė ją iškart priėmė į savo solistų gretas, o tai – ypatingas ir itin retas pripažinimas vakarykštei abiturientei.

Sėkmingai įsiliejusi į teatro repertuarinius baleto spektaklius, jau 2023 m. LNOBT Metų solistų apdovanojimuose N. Straukaitė buvo pripažinta Metų baleto viltimi. Balerinos pagrindinių vaidmenų sąrašas LNOBT scenoje vis ilgėja: šį sezoną jau matėme ją ir kaip Mirtą balete Žizel, Pjeretę Arlekino milijonuose, Giulnarą Korsare, Panelę Biurstner Procese, Aušrinę balete Pradžioje nebuvo nieko.

„Jau pats Kitri vaidmens debiutas Don Kichote man buvo didelis ir jaudinantis įvykis. O tai, kas vyko po spektaklio, kai baleto meno vadovė Jurgita Dronina pakilo į sceną ir pranešė, kad nuo šiol esu trupės vedančioji solistė, man buvo absoliučiai netikėta, kaip žaibas iš giedro dangaus! Tai buvo mano svajonė, bet jos išsipildymo tikėjausi mažiausiai po metų ar dvejų... Nepajėgiau sulaikyti džiaugsmo ašarų.

Po to sulaukiau didžiulio kiekio sveikinimų ir linkėjimų, visiems sveikinusiems dabar bandau atsakyti. Bet aš, žinoma, ir toliau stengsiuosi tobulėti, gerinti savo vaidmenų parengimo kokybę“, – žada trečią sezoną LNOBT trupėje šokanti N. Straukaitė.

Šį sezoną ją dar išvydome šokančią pagrindinį Barboros vaidmenį balete Barbora Radvilaitė, o taip pat gegužę LNOBT suplanuotoje premjeroje – Louiso Josepho Ferdinando Héroldo balete Tuščias atsargumas n

Nora Straukaitė

Metų solistų apdovanojimų ceremonija

Balandžio 25 dieną, prieš operos Hofmano istorijos spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengta Metų solistų apdovanojimų ceremonija. Kartu

įteikta Padėkos premija ilgametei baleto direktorei Rūtai Railaitei-Butvilienei, baigiančiai savo profesinę karjerą teatre. Ji apdovanota ir kultūros ministro Šarūno Biručio padėkos raštu.

Nijolė Galinienė teikia apdovanojimą

Metų operos solistei Gabrielei Bukinei

R. Railaitė-Butvilienė į LNOBT kaip baleto šokėja atėjo 1976 m., gavusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus diplomą. Baleto spektakliuose sukūrė nemažai reikšmingų vaidmenų – tokių, kaip Jurga (Baltaragio malūnas, 1979), Alyvų fėja ir Princesė Florina (Miegančioji gražuolė, 1981), Mergaitė (Mergaitė ir mirtis, 1982), Moteris (Amžinai gyvi, 1982), Pelenė (Pelenė, 1984), Mirta (Žizel, 1985), Ana (Žydrasis Dunojus, 1988) ir kt. Buvo viena iš pirmųjų choreografo Jurijaus Smorigino kūrybos atlikėjų, šokusi jo spektakliuose Kelias (1981), Albos namai (1988), Serenada (1988).

Metų baleto viltis Jonas Kertenis, Laima Vilimienė

1993 m. R. Butvilienė su šeima išvyko gyventi ir dirbti į Venesuelos sostinę Karakasą. Ten dirbo pedagoge Ninos Novak baleto akademijoje, Karakaso šiuolaikinio baleto trupėje ir Teresos Carreño teatre. 2011 m. sugrįžo į Vilnių ir perėmė LNOBT baleto direktorės pareigas, kurias kruopščiai ir atsakingai ėjo 14 metų.

„Mano padėkos žodis turėtų būti begalinis! Visi jūs esate mano mokytojai, kolegos, draugai. Mokiausi iš jūsų profesionalumo, kantrybės ir tikėjimo savo darbu bei idėjomis. Mus visus riša vienas žodis – Meilė, meilė menui ir teatrui. Tegyvuoja Operos ir baleto teatras!“ – tokiais žodžiais su kolegomis atsisveikino R. Butvilienė.

Padėkos premijos laureatė

Rūta Butvilienė

Metų baleto solistė Julija Stankevičiūtė

Nerija Kasparienė teikia adpvanojimą

Metų operos vilčiai Evelinai Volodkovič

Metų solistės – G. Bukinė ir J. Stankevičūtė

Ceremonijoje buvo pagerbti LNOBT Metų solistai – operos ir baleto artistai, kurių 2024 m. parengti vaidmenys teatro spektakliuose įvertinti geriausiai.

„Šį vakarą turime ypatingą progą pagerbti talentą, pasiaukojimą ir meno šviesą, kurią mums dovanojo Metų solistai. Operos ir baleto teatras –tai ne tik muzika, šokis, scena, tai – gyvas organizmas, kuriame kiekvienas balsas, kiekvienas judesys, kiekviena sceninės išraiškos priemonė kuria stebuklą. Ir kai šis stebuklas tampa

neatsiejamas nuo vieno žmogaus – tai tikras talentas, tikras pašaukimas“, – sveikindama Metų solistus kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.

Metų operos soliste už Antonijos vaidmenį Jacques’o Offenbacho operoje  Hofmano istorijos ir Sesers Andželikos vaidmenį Giacomo Puccini operoje  Sesuo Andželika tapo Gabrielė Bukinė.

Metų baleto soliste už Gulnaros vaidmenį choreografo Manuelio Legris balete  Korsaras, Solistės – Angelino Preljocajo balete  Parkas ir Dželsominos – Marco Goecke‘s balete La strada pripažinta Julija Stankevičiūtė. Abi artistės už sėkmingus 2024 m. sceninius pasirodymus prieš mėnesį pagerbtos ir Auksiniais scenos kryžiais.

Metų viltys – E. Volodkovič ir J. Kertenis

Buvo apdovanoti ir jaunieji operos ir baleto solistai, kurių pernai scenoje parengti vaidmenys teikia daugiausiai vilčių ateičiai. Metų operos viltimi pripažinta Evelina Volodkovič už Rozetės vaidmenį Jules›io Massenet operoje Manon ir visose Giacomo Puccini  Triptiko dalyse parengtus vaidmenis – Abatę operoje Sesuo Andželika, Žebenkštį operoje  Skraistė ir Čieską operoje Džanis Skikis

Metų baleto viltimi tapo Jonas Kertenis už Cirko vadovo ir Bepročio vaidmenis choreografo Marco Goecke‘s balete  La strada, Žmogaus vaidmenį Živilės Baikštytės balete Pradžioje nebuvo nieko, Leandrą Alexei Ratmansky balete Arlekino milijonai ir Rūmų juokdarį Anželikos Cholinos balete Barbora Radvilaitė. Visi laureatai apdovanoti atminimo statulėlėmis ir teatro rėmėjų įsteigtomis premijomis. n

Rūta Butvilienė, ceremonijos vedėja

Greta Gylytė, Gabrielė Bukinė, Julija Stankevičiūtė, Evelina Volodkovič, Jonas Kertenis

Primabalerina Jurgita Dronina atsisveikino su baleto scena

2025 m. sausio viduryje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo rodomi paskutinieji spektakliai, kuriuose gerbėjai galėjo išvysti šokančią garsiąją lietuvių baleriną Jurgitą Droniną. Atsisveikinimui su publika ji pasirinko Adolphe’o Adamo baletą Žizel.

„Savo pirmuosius žingsnius scenoje žengiau LNOBT. Jame ir atsisveikinu su balerinos karjera, dėkodama scenai ir baleto menui už suteiktas galimybes kurti, gyventi ir šokti plačiajame pasaulyje pastaruosius dvidešimt metų. Lenkiuosi publikai ir nuoširdžiai dėkoju ateinantiems į mano atsisveikinimo spektaklius“, – sakė primabalerina J. Dronina.

Baletą pradėjusi šokti Vilniuje, Nacionalinėje

M. K. Čiurlionio menų mokykloje, savo stulbinamą šokėjos karjerą J. Dronina vėliau kūrė užsienyje. Miunchene baigusi Tarptautinę baleto akademiją, penkis sezonus (2005–2010) šoko Švedijos karališkajame balete, vėliau dar penkis sezonus (2010–2015) buvo Nyderlandų nacionalinio baleto primabalerina.

2015 m. J. Dronina persikraustė į Torontą ir pradėjo šokti Kanados nacionalinio baleto scenoje. Tuo pačiu metu buvo Honkongo baleto pagrindinė kviestinė artistė (2015–2017) ir Anglijos nacionalinio baleto primabalerina (2017–2020).

Už sceninį meistriškumą ir puikiai parengtus vaidmenis baletuose J. Dronina buvo įvertinta baleto pasaulyje. Tris sezonus iš eilės Europos

Jurgita Dronina – Žizel

Su kolegomis po paskutiniojo spektaklio

žurnalas Dance Europe ją išrinko geriausia šokėja. Balerina sulaukė ir trijų tarptautinio baleto festivalio Dance Open apdovanojimų. Šokdama Amsterdame, pelnė Zwaan ir Alexandros Radius apdovanojimus.

J. Dronina neliko pamiršta ir Lietuvoje, į kurią kaip kviestinė solistė retkarčiais atvykdavo pasirodyti LNOBT scenoje. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos ir pasaulio kultūrai 2018 m. balerina buvo apdovanota ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi ir Baltijos Asamblėjos premija.

Praėjusį rudenį J. Dronina apsisprendė baigti baleto solistės karjerą ir paskutinį kartą šoko Kanados nacionalinio baleto Žizel spektakliuose. 2025 m. sausį ji perėmė LNOBT baleto meno vadovės pareigas.

Paskutiniuose karjeros spektakliuose, kuriems primabalerina pasirinko Vilnių, J. Droninos partneriu balete Žizel tapo Anglijos nacionalinio baleto trupės vedantysis solistas Francesco Gabriele Frola.

„Norėjosi užbaigti sceninę karjerą su tokiu partneriu, kuris mane, kaip balete sakoma, „supranta iš pusės žingsnio“. Kartu su F. G. Frola mes ne kartą pasirodėme Toronto, Londono ir kitų pasaulio miestų scenose. Su juo lengva vesti

spontanišką artistinį dialogą, o tada ir šokti malonu“, – pažymėjo J. Dronina.

Po kiekvieno Žizel spektaklio primabalerina pasirodė LNOBT fojė ir išdalino jos laukiančiam gerbėjų būriui šūsnį autografų. n

Jurgita Dronina su gerbėjais

Don Žuano premjera: be nuodėmės ir pragaro baimės

Iš François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelio, Miguelio de Cervanteso Don Kichoto, Molièreʼo Don Žuano ir markizo de Sadeʼo Filosofijos buduare atėjusios pantagriuelizmo, donkichotizmo, donžuanizmo, sadizmo definicijos tapo moralinėmis kategorijomis ir socialiniais reiškiniais. Lygiai taip, kaip ilgainiui bendrinę reikšmę įgavo homeriškas juokas, platoniška meilė ar hamletiška drama

Šių metų kovo pirmąją pusę vykę premjeriniai Wolfgango Amadeus Mozarto operos Don Žuanas spektakliai sulaukė ne vienos audringos ir nevienareikšmės publikos reakcijos. Tai bendras Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos, Geteborgo operos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas. O kad šis britų režisieriaus Johno Fulljameso ir vokiečių muzikos vadovo bei dirigento Valentino Egelio drauge su talentingų operos meistrų komanda pastatytas kūrinys jau spėjo tapti rezonansinis, ženklina LNOBT gyvybingumą ir drąsą moderniomis priemonėmis kalbėti apie klasikinių vertybių nemirtingumą. Šiuokart – apie Don Žuaną, vieną iš dešimties dažniausiai pasaulio operos teatruose statomų kūrinių.

Šįkart mums įdomus donžuanizmas, kurio itin savitą interpretaciją pateikia mūsų teatro premjerinės operos kūrėjai. Nors kai kurie muzikos tyrėjai neįžvelgia jokio ryšio tarp Molièreʼo Don Žuano ir W. A. Mozarto Don Žuano, bet... Taip, kompozitorius rėmėsi italų poeto Lorenzo da Ponte’s sukurtu libretu, o šis pamatiniu šaltiniu laikė ispanų autoriaus Tirso de Molinos kūrinį Sevilijos suvedžiotojas, arba Akmeninis svečias (1630). Molièreʼas savo pjesę parašė 35 metais vėliau. Negana to, XVII–XVIII a. parašyta dar geras tuzinas pjesių Don Žuano tema, bet jų autoriai arba beveik nežinomi, arba žinomi nebent akylų literatūros tyrėjų. O štai Molièreʼo kūrinys, atitinkantis visus klasicizmo epochai būdingus pjesės kanonus, tapo nemirtingas ir pasiekė mūsų dienas. Taip, kaip ir austrų kompozitoriaus to paties pavadinimo opera. Negana to, šis prancūzų autorius tapo vienu iš trijų prancūzų komedijos (Comédie Française) banginių (kiti du – Jeanas Racineʼas ir Pierreʼas Corneilleʼis), buvo artimas karaliaus Liudviko IV dramaturgas, nors į karaliaus

Komandoras –

Liudas Norvaišas, Dona Ana –

Kseniya Bakhritdinova, Don Otavio –Tomas Pavilionis

Valdas Puteikis

dvarą žiūrėjo kritiškai ir ironiškai, tad sunku būtų patikėti, kad po 120 metų operą kūręs ir Prahoje jos premjerą liudijęs W. A. Mozartas nebūtų nieko žinojęs apie Molièreʼo pjesę. O dabar metas užeiti į LNOBT premjerinio spektaklio salę. Mus pasitinka juoda, tvirtomis blizgančiomis kniedėmis kvadratais sutvirtinta uždanga – kaip pažadas kažko sunkaus ir dramatiško, kaip naktinio klubo aliuzija. Akivaizdu, tai sykiu ir pažadas, kad už tos uždangos neišvysime aristokratiško aksominio interjero, aksominių ir šilkinių kostiumų ar perukų, būdingų XVII–XVIII a. epochai. Tiesiog patenkame į standartinį ekonominės klasės trijų ar keturių žvaigždučių viešbutį – gali tai būti ir Hilton, ir Marriott, ir dar kuris kitas. Įspūdį stiprina multimedijų vaizdo projekcija, vaizduojanti personažų gyvenimą už langų be užuolaidų, – šis režisūrinis sumanymas tarsi išbando vojeristinius žiūrovų polinkius. Juodos spalvos ir tamsos bei šešėlių leitmotyvai šiame spektaklyje yra labai stiprūs mirties palydovai –neabejotina, kad šviesų dailininkė Fabiana

Piccioli parodė aukštą meistriškumą ir filosofinį įsigilinimą į pjesės dramaturgiją. Retas atvejis, kad operos veiksmas prasidėtų be ilgos, paprastai kelias minutes trunkančios uvertiūros, kuri skamba iš orkestro ložės esant užsklęstai scenos uždangai kaip kompozicinė introdukcija. Čia viskas – direct: veiksmas prasideda viešbučio personalo švarinimo darbais erdviame miegamajame su didele lova dar neatvėsus orgijoms. Operos kūrėjai pasirinko gaubiamąjį kompozicijos principą – panašia orgijų scena spektaklis ir baigiamas, tarsi pabrėžiant, kad žmogus nepajėgus pabėgti nuo jį valdančio libido instinkto. Bet kaip tik šie du epizodai labiausiai ir kritikuotini, nes spektaklio meistrai nenuėjo iki galo ir neišvengė „lietuviškos erotikos“: užuot įvilkęs artistus į aptemptus kūno spalvos kombinezonus ir išryškinęs juslingas fetišistines BDSM scenas, kokių, pavyzdžiui, yra sukūręs danų kino režisierius Larsas von Trieras juostoje Antikristas, šiame operos pastatyme Johnas Fulljamesas vis dėlto leido veikėjams vartytis lovoje su

Komandoras – Liudas Norvaišas, Don

Don Žuanas –Steponas Zonys, Leporelas –Raimundas Juzuitis

Žuanas – Steponas Zonys

Cerlina – Monika Pleškytė, Don Žuanas – Steponas Zonys, Mazetas – Joris Rubinovas

Don Žuanas – Steponas Zonys

Cerlina – Monika Pleškytė

Dona Ana – Kseniya Bakhritdinova, Don Otavio – Tomas Pavilionis

Dona Ana – Kseniya Bakhritdinova, Don Žuanas – Steponas Zonys

Dona Ana – Kseniya Bakhritdinova, Dona Elvyra – Gabrielė Bukinė, Don Otavio – Tomas Pavilionis

Dona Elvyra – Gabrielė Bukinė

Don Žuanas – Modestas Sedlevičius

Cerlina – Lina Dambrauskaitė, Don Žuanas – Modestas Sedlevičius

Don Žuanas – Modestas Sedlevičius, Komandoras – Liudas Norvaišas

Don Žuanas – Modestas Sedlevičius, Dona Ana – Ona Kolobovaitė

Dona Elvyra – Kamilė Bontė, Leporelas – Tadas Girininkas

Leporelas – Tadas Girininkas, Dona Ana – Ona Kolobovaitė, Don Žuanas – Modestas Sedlevičius, Dona Elvyra – Kamilė Bontė

Cerlina – LIna Dambrauskaitė, Mazetas – Raimundas Juzuitis

Don Otavio – Krystian Adam, Dona Ana – Ona Kolobovaitė

Mazetas – Raimundas Juzuitis, Don Žuanas – Modestas Sedlevičius

drabužiais, ir čia jau radosi tam tikras provincialumas. Kai subkultūriniai fetišo elementai tampa tam tikromis kultūrinėmis metaforomis, kai į spektaklį įtraukiama naktinio klubo, seksualinių perversijų, juslingo nakties pasaulio atmosfera, svarbu didelė režisūrinė laisvė ir drąsa, kokią yra pademonstravęs italų operos režisierius Federico Grazzini, statydamas mūsų teatre Jacquesʼo Offenbacho Hofmano istorijas

Žvėrių ir gyvulių kaukės ant artistų veidų – dar vienas fetišinis animalistinės naktinės subkultūros akcentas. Jomis slepiant veidą uždengiamas „sukultūrintam“ žmogui būdingas drovumas, išlaisvinami gyvuliški instinktai ir juslės, leidžiama įsijausti į keturkojo laukiniškumą, kuriama seksualinė intriga, atskleidžiami ir išryškinami dominuojančio dominuojamojo kodai ir vaidmenys. Socialiniame gyvenime tai nėra nauja: senovės Egiptas, senovės Graikija, o ypač senovės Roma praktikavo kančios sukeliamų aistrų seksualinius žaidimus, nebuvo jie tabu ir XVIII a. Prancūzijos dvaruose, o galiausiai „įteisinti“ markizo de Sadeʼo literatūros kūriniuose.

Britų meistrų – režisieriaus J. Fulljameso ir scenografo Dicko Birdo – kuriama Don Žuano aplinka su autentiškais liftais, dviem viešbučio priimamaisiais, standartiškai suprojektuotais kambariais bei iki smulkmenų sukomponuota infrastruktūra tokia aktuali mūsų dienoms, kad kiekvienas žiūrovas čia gali pasitikrinti

savo viešbučių patirtį ir rasti tai, kas matyta, girdėta, artikuliuota. Spektaklis labai įtaigiai kelia déjà vu: sakytumei, tokių donžuanų pilni viešbučiai, restoranai ir oro uostai. Jie vaikšto ir gyvena su mumis ir tarp mūsų, iš pirmo žvilgsnio galbūt neįtartini ir nepastebėtini, tik kartais paliekantys kvepalų šleifą ar feromonų fluidus... „Viešbutis kaip metafora. Operos veiksmas rutuliojasi šiuolaikiniame viešbutyje. O juk gyventojui išvykus šiose įstaigose nebelieka visiškai jokių jo buvimo čia ženklų. Tai galima suprasti ir kaip laike apribotos mūsų žemiškosios egzistencijos metaforą. Operoje regime tobulą meilės ir mirties, Eroso ir Tanato dermę. Kone visi Don Žuano personažai kalba apie mirtį: kažkas ketina nusižudyti, kažkas ruošiasi žmogžudystei, kažkas iš tiesų nužudo kitą žmogų. Tad kūrinys, iš pirmo žvilgsnio primenantis komediją, iš tikrųjų pasakoja apie mirtį“, – spaudos konferencijoje kalbėjo režisierius.

v

Dviejų artistų sudėčių pastatyta W. A. Mozarto opera Don Žuanas atskleidžia didelį LNOBT potencialą, kuriuo per atrankas sumaniai pasinaudojo režisierius J. Fulljamesas ir meno vadovas bei dirigentas V. Egelis. Pastarasis, beje, spaudos konferencijoje kalbėdamas apie ypatingą savo ryšį su W. A. Mozarto muzika, pabrėžė, kad ši lydi jį nuo pirmų gimimo

Dona Elvyra – Kamilė Bontė, Leporelas – Tadas Girininkas

minučių: „Ir tai nėra graži metafora: aš gimiau ne ligoninėje, o namuose, tėvui tuo metu pianinu skambinant Mozarto sonatą. Visa tai labai simboliška, nes kiekvienam muzikui Mozartas yra pagrindų pagrindas, ant kurio vėliau statoma visa kita.“ Šio dirigento pagautas subtilus ryšys su mūsų teatro orkestru leido muzikai skambėti taip, kad vietomis atrodė, jog kiekvienas instrumentas skamba kaip solo, o iš tikrųjų liejosi kaip neatskiriama viso orkestro dalis. Dirigentas nepriekaištingai atliko orkestro ir scenoje kuriančių artistų moderatoriaus vaidmenį: reikšminga atrodė kiekviena mikrosekundės dalis, muzikos garsai leido negožiamai skleistis vokalui, o vokalistai nekonkuravo su instrumentais.

Dvi sudėtys – tarsi du spektakliai, vienas nuo kito besiskiriantys kad ir nedideliais, bet pastebimais niuansais. Pirmosios sudėties Don Žuanas baritonas Steponas Zonys išskleidė visą savo vokalinį ir artistinį ekspresyvumą, pastarajam galbūt teikdamas netgi daugiau dėmesio nei pirmajam. Klastūniškas, demoniškas, skrupulų nepaisantis ir visa naikinantis jo personažas nuo pat pirmosios scenos, kai

nužudomas Komandoras (Liudas Norvaišas), iki finalinės pragaro agonijos demonstruoja arogantišką bebaimį pasitikėjimą savimi. Jam neegzistuoja nei Dievas, nei pragaras. Tolygų vokalą lydėjo artistiška veido ir žvilgsnių kalba, ypač damų gundymo scenose. Jo vokaliniai dialogai su Leporelu (Raimundas Juzuitis) nuo pirmų sekundžių stiprino klastos ir sąmokslo dramatizmą, o dialogai su Dona Ana (Kseniya Bakhritdinova), Dona Elvyra (Gabrielė Bukinė), Don Otavijumi (Tomas Pavilionis) ir Cerlina (Monika Pleškytė) didino tą aplinkinių keršto ir mirties šešėlį, kuriuo herojus iškeliavo į pragarą, leisdamas triumfuoti tiems, kurie jam atkeršijo.

Antrosios sudėties Don Žuanas – baritonas Modestas Sedlevičius. Jo artistinė laikysena atrodė kiek santūresnė, bet sutramdytą temperamentą atsvėrė vokalinis subtilumas, tiesa, vietomis taip pat kiek prigesintas, tačiau lemiamais momentais, tarkim, garsiajame duete Là ci darem la mano, stengiantis suvilioti ištekančią Cerliną, ar atliekant Don Žuano ariją, įbridus į viešbučio baseinėlį, besiveržiantis ir sklindantis visa vokaline jėga. Donžuaniškas

Don Otavio – Krystian Adam, Dona Ana – Ona Kolobovaitė, Cerlina – Lina Dambrauskaitė, Mazetas – Raimundas Juzuitis, Dona Elvyra – Kamilė Bontė, Leporelas – Tadas Girininkas

Spektaklio kūrybinė komanda po pirmosios premjeros

įvaizdis, įskaitant perukus ir grimą (kostiumų dailininkė Annemarie Woods), labiau priminė nūdienos vadybininko ar uabo direktoriaus tipažą nei aristokratišką dendį.

Du Leporelai – bosai R. Juzuitis ir Tadas Girininkas – akivaizdžiai parodė, kokios vis dėlto skirtingos abi spektaklio sudėtys. Raimundo herojus paklusnesnis, labiau pasiduodantis

Don Žuano manipuliacijoms, o Tado – valdingesnis ir neretai konkuruojantis (tiek vokaliai, tiek dramaturgiškai) savo bosu: neretai Tado laikysena tapdavo pagrindiniam veikėjui savotišku šešėliu, iš kurio šis, tiesa, nesunkiai išsivaduodavo.

Visai kitokiomis spalvomis spektaklį papuošė ir abi Donos Elvyros – du sopranai: pirmoje sudėtyje dainavo G. Bukinė, antroje – Kamilė Bonté. Abi nepriekaištingai susidorojo su labai sunkiu ir, drįsčiau sakyti, itin evoliucionuojančiu, emancipacijos bruožų įgaunančiu vaidmeniu (vis dėlto Dona Elvyra – buvusi Don Žuano sutuoktinė, vėliau tapusi ir auka, ir nugalėtoja). Tik Kamilė tai darė rafinuočiau, dramaturginius niuansus labiau patikėdama vokalui, o Gabrielė, sportininkų leksika kalbant, atidavė visą save – jos ir vokalinis, ir aktorinis meistriškumas pranoko visas operos

scenos ribas, – kūrė vaidmenį taip, tarsi tai būtų jos gyvenimo alfa ir omega. Tad šiemet šiai artistei įteiktas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas – daugiau nei pelnytas. Antros spektaklio dalies pradžioje Donos Elvyros arija apie suvedžiotą širdį, atlikta pirmą dieną Gabrielės, o antrą – Kamilės, abu kartus skambėjo užburiamai...

Reikia tik įsivaizduoti, kaip nelengva į valstiečių personažus Mazetą ir Cerliną įsikūnyti Joriui Rubinovui (bosas, pirma sudėtis) ir R. Juzuičiui (bosas, antra sudėtis) bei M. Pleškytei (sopranas, pirma sudėtis) ir Linai Dambrauskaitei (sopranas, antra sudėtis), nes visi jie –rafinuoti ir labai nevalstietiški tipažai. Bet jų vaidmenys užbūrė žaisme, gaivališkumu ir vestuvių nuotaika, į kurią, pasitelkęs intriganto talentą, pasikėsino Don Žuanas, viliodamas Cerliną, Mazeto nuotaką, į savo guolį. Įsidėmėtinas L. Dambrauskaitės ir M. Sedlevičiaus dialogas. Kaip ir rafinuotai Don Otavijaus vaidmenį atlikusio lenkų tenoro Krystiano Adamo bei jo sužadėtinės Donos Anos (Ona Kolobovaitė) vaidybinis duetas. Pirmoje sudėtyje šiuos vaidmenis atliekantys T. Pavilionis ir K. Bakhritdinova atrodė kiek atsparesni klastingiems Don Žuano apžavams.

Dvi Donos Anos – sopranai K. Bakhritdinova ir O. Kolobovaitė – taip pat labai skirtingos. Pirmoji kūrė vaidmenį taip, tarsi jo dar būtų per maža, tarsi tuo pat metu ji dar galėtų nudirbti keletą kitų darbų. Akivaizdu, Kseniya net vokalinių galimybių nepanaudojo iki galo ir emociškai turėjo šiek tiek susitramdyti, kaip sakoma, pristabdyti arklius, kad neužgožtų kitų atlikėjų. Ji tiesiog gyveno scenoje – taip, kaip gali joje gyventi itin profesionalus artistas, kuriam nereikia įjungti papildomos pavaros ar „antro kvėpavimo“. Jos atliekama arija, kai pagaliau išaiškėja tėvo (Komandoro) žudikas, tiesiog persmelkė visą salę. O. Kolobovaitei atliekant Donos Anos vaidmenį, regis, prireikė kiek daugiau pastangų, jautėsi šiek tiek įtampos, bet koks neregėtai nuostabus tų pastangų ir tos įtampos grožis scenoje! Ir koks susitelkimas į vaidmenį! Visa tai galėčiau palyginti su be priekaištų atliktais dailiojo čiuožimo meistrės šuoliais, įskaitant trigubo akselio ir trigubo lutco kombinaciją.

Būtent su Donos Anos personažu susijusi ir pati aukščiausia šios operos režisūrinė nata, kurią pavadinčiau apoteoze, – momentas, kai aštuoniais pavidalais, vienas po kito išeinančiais iš viešbučio numerių, pasirodo Komandoro, jos tėvo, vėlė. Skirtinguose spektakliuose abiejų artisčių atliekama arija Nurimk,

RAMPOS ŠVIESOJE

nebekankink manęs, iš skausmo mirštu, kai jos lanko sustojusias ir sustingusias vėles, tarsi eidamos skulptūrų parku, glaudžiasi prie kiekvienos, sužadindamos sau itin intymų, gal net kraujomaišišką nekrofilinį potraukį nebesančiam-esančiam tėvui (Išauš diena, kai dangus atsiųs malonę man), scenoje iš tiesų sukelia metafizinį išgyvenimą. Ir jis kur kas stipresnis už tą, kurį patiriame žiūrėdami į skerdienos pilną milžinišką šaldytuvą – dar vieną tragikomišką režisūrinę mirties metaforą.

v

Kai viešbučio lova ima liepsnoti pragaro ugnimi ir Don Žuanas su šypsena pasitinka mirtį, dramaturginis kūrinys tradiciškai galėtų ir baigtis, bet režisierius J. Fulljamesas kelioms sekundėms grąžina personažą į avansceną, kad šis, kipšiškai šypsodamasis, pamojuotų viešbučio kambario magnetine kortele, kuri viso spektaklio metu veikia kaip fetišinė gundymo detalė, tarsi visiems primindamas: donžuanizmas niekad nemiršta. Kaip nemirtinga yra ir viena tragikomiškiausių W. A. Mozarto operų, kurioje kančia, mirtis ir komizmas rungiasi tarpusavyje taip, kaip visi tie trys pradai rungėsi ir paties kompozitoriaus gyvenime.n

Spektaklio kūrybinė komanda po antrosios premjeros

It pavasario saulės pliūpsnis: keturi Don Kichoto spektakliai

Ditė Elzbergaitė

2025 m. kovo 19–22 d. į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po kelerių metų pertraukos grįžo žiūrovų pasiilgtas baletas Don Kichotas. Toliau ir pasidalysiu pirmųjų dviejų vakarų – kovo 19 ir 20 d. – įspūdžiais. Šis spektaklis – publikos itin pamėgtas klasikinis baletas, kuriame šoka kone visa trupė. Tad nenuostabu, kad visi keturi spektakliai, į kuriuos bilietai buvo visiškai išparduoti, pasižymėjo debiutų gausa. O žiūrovų aktyvumas rodo, kad susidomėjimas klasikiniais, net ir ne premjeriniais, pastatymais išlieka didžiulis.

Spektaklio populiarumą rodo ir tai, kad, užsiminęs apie apsilankymą Don Kichote, retai sutiksi sutrikusį žvilgsnį, – šis pavadinimas kone visiems su kuo nors asocijuojasi. Vieniems – su pačiu kultiniu baletu, kurį įtraukti į klasikinio šokio repertuarą siekia kiekvienas teatras, kitiems – su ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso romanu. Tiesa, svarbu paminėti, kad baletas ir romanas, be pavadinimo, turi nedaug ką bendra. Nors šį baletą neabejotinai įkvėpė garsusis romanas (originalus pavadinimas – Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis), siužetinės linijos buvo taip smarkiai pakeistos, kad abu kūrinius galima laikyti atskiromis istorijomis. Tokia kūrybinė interpretacija sukūrė unikalų baletą, alsuojantį choreografo Mariuso Petipa meile Ispanijai, jos žmonėms ir temperamentingiems šokiams. Trijų veiksmų baleto siužetas – tai romantinė komedija apie jaunos poros, Kitri ir Bazilio, meilę. Tėvas nori ištekinti dukrą už turtingo ir ekstravagantiško didiko Gamašo, bet mergina renkasi sau mielesnį, nors ir neturtingą, kirpėją Bazilį. Atskiras šio siužeto dalis jungia Don Kichotas, kuris sykiu su tarnu Sanču Pansa leidžiasi į riterišką kelionę paskui savo širdies damą Dulsinėją. Tad nei didelės išminties,

nei apmąstymų iš šio spektaklio išsinešti, ko gero, nepavyks. Bet tai anaiptol ne trūkumas. Priešingai – žiūrovai gauna retą progą atsipalaiduoti, pasijuokti ir pasimėgauti margaspalviu reginiu.

Saulėtas spektaklis, klasikinio šokio malonumo šventė, grynas džiaugsmas ir linksmybės scenoje – vos keli iš dažniausiai pasikartojančių Don Kichoto apibūdinimų. Ir iš tiesų, šis dar XIX a. viduryje pastatytas baletas sėkmingai ištvėrė laiko išbandymą ir pelnė visas jam skirtas liaupses. Ryškus, gyvas ir energingas, jis išsiskiria iš visų kitų net praėjus pusantro šimto metų nuo tada, kai buvo sukurtas choreografo M. Petipa ir kompozitoriaus Ludwigo Aloiso Minkuso.

LNOBT scenoje rodomas choreografo Vasilijaus Medvedevo pastatytas Don Kichotas, kurio premjera įvyko kone prieš dešimt metų, dar 2016 m. balandį. Statant šį spektaklį buvo siekiama kuo tiksliau atitikti M. Petipa ir Aleksandro Gorskio choreografijos versiją. Pažymėtina, kad V. Medvedevas vadovauja M. Petipa palikimo fondui, kurio tikslas – išsaugoti, atkurti ir toliau plėtoti tikslias šio choreografo kūrinių versijas. Todėl statydamas šį spektaklį V. Medvedevas rėmėsi archyvine medžiaga. Toks dėmesys autentiškai choreografijai yra tikra dovana žiūrovams – jie regi XIX a. baleto

dvasią, atsiskleidžiančią preciziškai atkurtuose judesiuose ir originaliose variacijose. Vos pakilus uždangai, žiūrovai iki pat vėl įsižiebiant šviesoms atsiduria kitame pasaulyje, kupiname romantikos, subtilaus humoro, vaidybos ir įspūdingų klasikinio šokio numerių. Jau iš prologo suprantame, kad vaidybos šiame spektaklyje bus daug. Dinamišką scenos veiksmą lemia artistų įtaigos ir publikos nusiteikimo sintezė – abi pusės čia neatsiejamos viena nuo kitos. Prologo scenos tarsi suteikia toną visam spektakliui: jeigu žiūrovai ims šypsotis jau stebėdami komišką išdidaus, padebesiais klajojančio riterio Don Kichoto (Gediminas Švendravičius) ir Sančo Pansos (Karolis Valčiukas) dialogą, vėliau išlaikyti jų dėmesį ir gerą nuotaiką bus kur kas paprasčiau. G. Švendravičiaus Don Kichotas – elegantiškas ir orus, nuoseklus, aristokratiškai manieringas, todėl akivaizdžiai išsiskiriantis iš visų kitų, žemiškesnių, veikėjų. K. Valčiuko Sančas Pansa buvo įtikinamai komiškas, lengvabūdis, ištikimas (net jei panosėje ir paburbantis) tarnas ir ne kartą prajuokino publiką lyg netyčiomis įsiveldamas į smagius nesusipratimus su tarnaitėmis, indų plovėjais ir kitais veikėjais.

Don Kichoto komiškumą kūrė ir kiti veikėjai. Ypač pažymėtinas Voicecho Žuromsko įkūnytas didikas Gamašas. Atrodytų, šis vaidmuo

Kitri – Marija Kastorina

Švendravičius,

Lorenco

Amūras –Marine Pontarlier

Sančas Pansa –Karolis Valčiukas, Don Kichotas –Gediminas

Kitri tėvas

–Laimis Roslekas

Jaunas čigonas – Benjamin Davis

Bazilis - Genadijus Žukovskis, Kitri – Marija Kastorina

Espada – Jonas Laucius, Mersedes – Olga Konošenko

Gamašas –Voicech Žuromskas

Sančas Pansa – Karolis Valčiukas, Kitri tėvas Lorenco – Laimis Roslekas

Bazilis – Razmikas Marukyanas, Kitri – Nora Straukaitė

Driadžių valdovė – Ieva Repšytė

Espada – Ernest Barčaitis, Mersedes – Vilija Montrimaitė

Kitri – Nora Straukaitė

sukurtas kaip tik V. Žuromskui! Natūraliai juokingas, išdidus ir ekspresyvus Gamašas yra komiškasis veikėjas, bet V. Žuromsko interpretacijoje jis nevirto karikatūra, o veikiau tapo išskirtinai ryškiu, net jei ir šiek tiek absurdišku personažu, nuo kurio negalėjai atitraukti žvilgsnio. Panašų komišką atspalvį, tegul kiek mažiau ekspresyvų, turėjo debiutuojančių atlikėjų Laimio Rosleko (Kitri tėvas) ir Adriano Klimaševskio (Smuklininkas) sukurti vaidmenys. L. Rosleko personažas rūpestingas, tėviškai santūrus, bet nesunkiai apgaunamas ir perdėm praktiškas, pinigus vertinantis daug labiau už dukters jausmus. Nors vaidmuo nedidelis, L. Roslekas sukūrė nuoseklų, charakteringą personažą.

Scenos, kuriose dalyvauja visa trupė, – viena ryškiausių spektaklio stiprybių. Kaip tik jose atsiskleidžia Don Kichotui būdingi veržlumas, energija, gaivališkumas, linksmumas, įmanomi tik tada, kai scena pilna artistų. Kordebaleto šokio scenos – energingos ir ryškios. Net kai scenoje pasirodo solistai, bendrą spektaklio atmosferą palaiko kordebaleto artistai: jie scenoje šnekučiuoja, vaišinasi, stebi ir palaiko veiksmą, tad scena niekad nebūna tuščia. Gyvybingo Ispanijos miestelio vaizdinį kuria ir kostiumai (kostiumų dailininkė Jelena Zaiceva). Gelsvų, rudų tonų suknelės, įvairiaspalvės vėduoklės, raudonos gėlės merginų plaukuose kuria šiltą rudenišką koloritą. Tiesa, šviesos ir spalvų tiek daug, kad vos pakilus uždangai norisi net prisimerkti. Visgi bendras to rezultatas – margas, judrus, teatrališkas Don Kichoto pasaulis.

Šioje gyvybingoje aplinkoje išryškėja pagrindinių solistų pasirodymai, kurie ir sudaro sceninio šurmulio ašį. Don Kichoto žvaigždės – Kitri (Marija Kastorina, Nora Straukaitė) ir Bazilis (Genadijus Žukovskis, Razmikas Marukyanas). Šie vaidmenys sudėtingi ne tik techniškai (spektaklyje gausu ryškių sceninių triukų: aukštų šuolių, sukinių, pakėlimų), čia būtina ir preciziška tarpusavio sąveika.

M. Kastorinos Kitri – lengvabūdė, koketiška ir žaisminga, tėvo užgaidos jai – vieni juokai. Vaidmuo atliktas tiksliai, garantuotai, nepametant judesių laisvumo ir šypsenos. N. Straukaitės sukurtoji Kitri švelnesnė, ramesnė, ir nors spektakliui įsibėgėjus jos judesiai išlaisvėjo ir tapo plastiški, scenoje regėjome jautresnį, tyro žavesio kupiną vaidmenį. Tik 2022 m. Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusios balerinos meistriškumą patvirtino ir pelnytas svarbus įvertinimas: po debiutinio pasirodymo kovo 20 d. publikai buvo pranešta, kad N. Straukaitė tampa pagrindine LNOBT baleto trupės soliste.

Amūras – Saulė Jauniškytė

Jaunas čigonas – Etienne Poletti

Merginoms asistavo ir įsimylėjusio kirpėjo vaidmenį kūrė G. Žukovskis ir R. Marukyanas iš Vokietijos. G. Žukovskio Bazilis buvo ramus, patikimas M. Kastorinos partneris, jo sceninė branda leido solistei visiškai atsipalaiduoti. R. Marukyano interpretacija buvo valiūkiškesnė, žaismingesnė, jis jautriai ir dėmesingai palaikė debiutuojančią partnerę, drąsindamas priimti visas jai skirtas ovacijas. Abu Baziliai scenoje jautėsi tvirtai, mielai žaidė su publika, o šokis jiems teikė akivaizdų malonumą, nesunkiai persiduodantį ir žiūrovams.

Sunku būtų apibūdinti visus Don Kichoto veikėjus: scenoje regime toreadorus, čigonus, gatvės šokėjas, kepėjus, prekijus, Kitri ir Bazilio draugus bei visą gausybę Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių, kurie sulaukė itin gausių ovacijų. Iš epizodinių pasirodymų išsiskyrė aistringa scenine jėga alsuojanti Espados (Jonas Laucius, Ernest Barčaitis) ir Mersedes (Olga Konošenko, Vilija Montrimaitė) pora.

Sapno scenoje lengvumu ir žaisme spinduliavo Amūras (Marine Pontarlier, Saulė Jauniškytė). Ypač įsiminė S. Jauniškytės interpretacija: ji šoko grakščiai, nuotaikingai ir lengvai it paukštelis, kas ir svarbu šiam personažui.

Driadžių valdovės vaidmuo (Saulė Stanytė, Ieva Repšytė) antrąjį spektaklio vakarą buvo

patikėtas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivei I. Repšytei. Tai ne tik reikšminga dovana jaunajai šokėjai, bet ir svarbus išbandymas didžiojoje scenoje, kurį ji sėkmingai įveikė: balerinos pasirodymas pasižymėjo klasikinio šokio grakštumu ir elegancija. Stebint Don Kichotą du vakarus iš eilės, išryškėjo dažna tendencija: ilgesnį laiką nerodytas spektaklis būna praradęs sukauptą inerciją ir jam įsibėgėti scenoje prireikia laiko. Tad pirmasis vakaras priminė nedrąsų sugrįžimą, dar stingantį laisvumo ir komiškumo, publikos reakcija irgi buvo vangesnė. Užtat antrąjį vakarą Don Kichotas atsiskleidė visu ryškumu: džiaugsmingas ir kupinas atsipalaidavusių, šokiu besimėgaujančių atlikėjų – toks, kokį jį prisimenu dar iš premjeros.

Baletas Don Kichotas, jau seniai tapęs žiūrovų favoritu, nė neketina pasitraukti iš populiariausių spektaklių sąrašo. Neturėdamas ambicijos sužavėti konceptualia ar filosofine verte, jis žavi paprastumu: neįpareigojančiu siužetu, šmaikščiu humoru, nuotaikinga muzika ir techniškai sunkiais numeriais – viskuo, ko reikia spalvingam, pavasario nuotaika spinduliuojančiam baletui. n

LNOBT baleto trupė po spektaklio

LNOBT baleto trupės meno vadovė

Jurgita Dronina:

„Vienintelis pastovumas gyvenime yra jo kaita“

Su primabalerina, naująja baleto trupės meno vadove

Jurgita Dronina susitinkame pačiame būsimos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeros – baleto Tuščias atsargumas – statymo darbų įkarštyje. O jų išties daug. Juk šįkart atsakai nebe už save kaip artistę, bet už visą trupę, todėl svarbu matyti kuo platesnį vaizdą. Kokią ateitį norisi sukurti trupei? Kaip pasisuko balerinos kelias ir kodėl taip svarbu nuolat kelti klausimus? Energija trykštanti Jurgita Dronina, radusi laiko įtemptoje darbotvarkėje, sutiko pakalbėti apie visa tai ir daug ką kita.

Baletas į Jūsų gyvenimą atėjo labai anksti – devynerių. Kada pajutote, kad tai Jūsų kelias?

Devyneri metai buvo labai normalus amžius pradėti mokytis baleto. Anksčiau į baleto mokyklą vaikus priimdavo nuo penktos klasės, šiais laikais – nuo pirmos, taigi sistema bėgant metams kiek pasikeitė.

Išmėginau save pramoginiuose šokiuose, gimnastikoje. Tai man nelabai patiko. Choreografas Eligijus Bukaitis, anuomet vedęs trenažo pamokas pramoginiuose šokiuose, pasiūlė stoti į baleto mokyklą, nors su baletu dar nebuvau susidūrusi. Dėl to paprašiau mamos nuvesti į spektaklį. Pirmas baletas, kurį pamačiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, buvo Snieguolė ir septyni nykštukai. Jis repertuare išlikęs iki šiol. Labiausiai įsiminė nykštukai ir skirtingi jų charakteriai. Penktoje klasėje jau žinojau, kad noriu šokti baletą, ir būtinai – kaip scenoje matyti nykštukai. Dabar suprantu, kaip svarbu turėti repertuare tokių spektaklių, nes niekada negali žinoti, kada kokiam vaikui jie padarys įtaką ir kokį žmogų užaugins. Reikia suteikti vaikams galimybę pamatyti visaverčių baleto spektaklių.

Ar per visą karjerą nekilo abejonių?

Netikslu būtų sakyti, kad abejonių niekada nekilo. Žinoma, jų buvo, bet dvejojau ne dėl

pasirinkimo, o savimi pačia atlikimo prasme. Dažniau klausdavau savęs: ar aš tai galiu? Šis klausimas lydėjo per visą karjerą, bet jis ir užaugino mane kaip asmenybę. Juk jei nustosi dvejoti, kur toliau eisi, kaip toliau tobulėsi?

Nuolatinis savęs papurtymas ir klausinėjimas skatino neužsistovėti toje pačioje vietoje. Daugiausia kaip šokėja gavau neužsibūdama komforto zonoje, kaip tik dėl to keliavau, dirbau su įvairiais choreografais, ieškojau, kokią kryptį rinktis toliau. Buvo svarbu, kad gyvenimo kaita skatintų mane keistis ne tik kaip šokėją, bet ir kaip asmenybę.

Tačiau niekada neabejojau, ar turiu būti šokėja. Žinojau, kad baletas – mano sritis, mano profesija. Čia jaučiausi visiškai atsidavusi ir galinti save realizuoti. Man visada buvo gera ateiti į pamoką, mokytis vaidmenis, patiko sunkus fizinis darbas, nes jis visada su kaupu atsiperka.

Pamačiusi savo vardą spektaklio, kuriame sunkiai save įsivaizdavau, sudėtyje, nustebdavau ir iš karto savęs klausdavau: ar pavyks? Įdomiausia ir būdavo tada, kai tekdavo persilaužti. Manydavau, kad tas vaidmuo tikrai man netinka, neatspindi mano vidaus. Bet kai dirbdama sulaukdavau choreografo ar jo asistento gerų atsiliepimų, ne tik nustebdavau, kad pavyko, – daugelis tokių spektaklių tapo mano geriausiais ir įdomiausiais.

Kaip pavyko suderinti asmeninį gyvenimą ir karjerą?

Sunku suderinti šeimą ir profesiją. Šokėjo darbo laikas, nuolatinės kelionės – jau ir be šeimos tai nelengva, bet čia man pagelbėjo gebėjimas vienu metu atlikti daug užduočių: prisimindavau visų tvarkaraščius – tiek vaikų, tiek savo pačios, tiek vyro. Toks gyvenimo būdas leido turėti platesnę viziją, o ne matyti vien savo tunelį. Kartais tekdavo užbėgti problemai už akių ir ieškoti sprendimo, kol ji dar net nebūdavo kaip reikiant išryškėjusi.

Reikia daug atkaklumo, drausmės, pastovumo ir pagarbos visiems šeimos nariams. Ir maži vaikai turi norų ir siekių, todėl svarbu, kad kiekvienas šeimoje turėtų ir žinotų savo vietą. Gerbiame kiekvieno ambicijas ir sukuriame nišą kiekvienam augti. Prisitaikymo ir supratimo reikia daug, bet labai norint viskas įmanoma.

Sukūrėte daug vaidmenų, šokote tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikinio šokio spektakliuose, o šiuo metu vaidmenį pakeitėte –tapote LNOBT baleto trupės meno vadove. Kaip sekasi eiti naująsias pareigas?

Atverti galimybes – mano varomoji jėga einant šias pareigas. Baleto artistams keliu tikslą atrasti savyje kažką visiškai nauja. Galbūt net tai, ko niekas iki šiol juose neįžvelgė. Man svarbu, kad trupė jaustų savyje tą varomąją jėgą, kuria visada vadovavausi pati, ir nebijotų sunkumų. Juk vienintelis pastovumas gyvenime yra jo kaita.

Kiekvienas artistas spektaklyje atsako už save, o meno vadovui svarbiausia – matyti kuo platesnį vaizdą. Šių pareigų ir to, ką duodu teatrui, nereikia sieti su manimi. Svarbiausia yra teatras, kultūra, trupė, šokėjų ateitis ir karjera, mūsų šalis, tolesnis jos baleto istorijos kūrimas ir teatro raida.

Tai labai prasmingas darbas, bet negalėčiau jo atlikti neturėdama patirties, per kurią perėjau, nesutikusi žmonių, kurie buvo mano gyvenime, nešokusi spektaklių. Žvelgdama iš devynmetės Jurgitos perspektyvos, matau, kad kiekvienas sprendimas, kiekvienas veiksmas atvedė iki to, ką darau šiandien.

Kas Jus labiausiai džiugina ir įkvepia dirbant su LNOBT baleto trupe?

Jau lygiai trys mėnesiai, kai einu naująsias pareigas. Kažkuriame interviu minėjau, kad šią trupę suvokiu kaip minkomą molį. Vis dar tebemanau taip pat, nes potencialo joje įžvelgiu labai daug, o atskleisti jį ne taip paprasta. Tam reikia daug atkaklumo, darbo ir tarpusavio pasitikėjimo.

Man kaip šokėjai visada svarbu buvo žinoti, kad esu patikimose rankose. Reikėjo, atlaisvinus savo pačios kontrolę, išmokti pasitikėti vadovu, jo vizija. Per šešis mėnesius siekdavau perprasti vadovo viziją ir savo vietą joje. Šokant man tai labai padėjo. Esu dirbusi su septyniais meno vadovais, kurie turėjo skirtingą trupės viziją, kryptį ir vaizdą. Kiekvienas iš jų padėjo man atskleisti savyje vis ką nors kita. Pojūtis, kad pasitikiu vadovo vizija ir tuo, ką jis manyje mato, leido žengti pirmyn.

Kiekvienas iš dabartinių šokėjų paliks po savęs sukurtus ar per save perleistus vaidmenis. Prasmingiausias momentas artistų kūryboje –kai atvažiavę choreografai stato spektaklius, o mūsų šokėjai pirmieji kuria vaidmenis LNOBT scenoje. Tai svarbus indėlis, nes artistai rašo naują istoriją. Norisi, kad šokėjai kurtų kuo daugiau ir įvairesnių vaidmenų, kuo daugiau paliktų jų mūsų teatro istorijai ir kultūrai plačiąja prasme. Norėtųsi, turint omenyje koprodukcijas, kad kitų teatrų artistai, kurdami vaidmenis, mokytųsi iš mūsiškių.

Svarbu matyti platesnį vaizdą ir prasmę, nei tik atėjus atidirbti darbo dieną ir išeiti namo. Esu atsakinga už viziją ir baleto trupės formavimą. Darau tai su didžiule atsakomybe ir įkvėpimu. Kas rytą einu į darbą su atvira širdimi ir siekiu, kad kiekviena idėja virstų kažkuo didesniu. Nuo mažų laimėjimų prie didelių vaidmenų, baleto trupės tapatybės, trupės ir repertuaro formavimo.

LNOBT repertuaras labai įvairus: jame yra ir klasikinių, ir neoklasikinių, ir modernių spektaklių. Kokį repertuarą norėtumėte matyti ateityje?

Minčių labai daug. Bendras siekis – kad LNOBT repertuare būtų vardų ir spektaklių tų choreografų, kurie džiugina didžiausius pasaulio teatrus. Šių choreografų darbas ir indėlis rašant baleto istoriją turėtų atsispindėti ir pas mus.

Tuo pat metu svarbu, kad Martyno Rimeikio darbų LNOBT scenoje būtų daugiau, kad jų atsirastų kasmet. Tai svarbi mūsų trupės, galinčios perteikti lietuviškas istorijas ir kultūrą, tapatybės dalis. Martynas puikiai pažįsta šokėjus, palaiko gerus santykius su Lietuvos scenografais ir kompozitoriais, o tai labai svarbu siekiant auginti būsimą mūsų kultūros paveldą. Sukurti darbai gyvuos teatre daugelį metų ir formuos kitą mūsų baleto šimtmetį.

Bet nesinori būti vien savo šalies teatru. Sieksiu, kad apie mus išgirstų ir pasaulis. Norėčiau, kad čia dirbantys choreografai, jų asistentai išvažiavę iš mūsų teatro galėtų papasakoti, kuo

dirbame, kuo kvėpuojame, koks aukštas mūsų trupės lygis. Sudėjus visas šias idėjas, išryškėja pagrindinis siekis – būti pripažintiems tarptautiniu mastu. Bet šioje srityje dar teks padirbėti, geras vardas nepelnomas per metus.

Be abejo, choreografų yra daug, bet vien dėl vardo tikrai nenorėčiau nieko kviesti. Baletas ar šokio spektaklis turi tikti trupei, tapti tam tikru iššūkiu artistams, o kartu būti reikšmingas tiek teatrui, tiek žiūrovams.

Kas labiausiai pasikeitė nuo tada, kai pati pirmą kartą šokote LNOBT?

Kaip balerina niekada nepriklausiau šio teatro trupei. Neturėjau savos publikos, todėl galiu vertinti tik kaip atvykdavusi artistė. Tokie atvykimai – didžiulis įvykis, o žiūrovai tokiu atveju ateina visai kitaip nusiteikę. Iki paskutinės Žizel LNOBT scenoje pasirodžiau 2018 m. Atvažiuodavau retai, bet vis dėlto atvažiuodavau.

M. K. Čiurlionio menų mokykla anais laikais dar neturėjo savo teatro, todėl visi baigiamieji koncertai vykdavo LNOBT salėje. Tačiau publika buvo kitokia: susirinkdavo tetos, močiutės, mokinukų tėvai.

Pagrindinė priežastis, kodėl išvažiavau į užsienį, – tuometė meno vadovė nematė manęs šioje trupėje ir kaip galinčios daryti tarptautinę karjerą. Negavau iš teatro jokio pasiūlymo, nebuvo mane dominančio repertuaro. Grįžusi po dvidešimties metų, dabartiniams artistams arba tiems, kurie ateis į teatrą baigę mokyklą, galiu pasiūlyti repertuarą, viziją, vaidmenis ir globą. Sieksiu, kad žmonės, kurie nori čia likti, turėtų viską, ką gautų visur kitur. Noriu pasiūlyti artistams visavertę karjerą čia, Lietuvoje.

Šokote didžiuosiuose Europos teatruose, taip pat Kanadoje, Honkonge. Kaip pavykdavo prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų? Buvau labai patenkinta šokdama ir Švedijoje, ir Olandijoje. Visada norėjau keliauti, keisti gyvenimą. Bet niekur nesijaučiau kaip namie, tik Lietuvoje. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga generalinei direktorei už galimybę sugrįžti. Visur reikėjo mokytis kalbos, prisitaikyti prie vietos kultūros ir tradicijų. Jei esi atviras, tai labai įdomu, bet juk ne kiekvienas toks yra. Man patiko mokytis kalbų, bendrauti su naujais žmonėmis ir kartu iš jų mokytis. Kultūra man buvo atradimas. Suvokiau, kad esu pripratusi prie kai ko, ko naujojoje aplinkoje nėra.

Vadinasi, turiu tai ne atstumti, o mokytis iš to. Galbūt kurią nors iš naujovių galiu pritaikyti sau? Daug kas taip ir pritapo mano gyvenime.

Šiuo metu trupė stato naująjį Tuščią atsargumą. Kuo šis spektaklis svarbus ir kodėl žiūrovai turėtų jį pamatyti?

Sero Fredericko Ashtono statytų darbų šioje trupėje dar nėra buvę. Ashtonas pasižymi savitu choreografiniu braižu, sava baleto leksika ir stilistika, todėl dabartiniai choreografai sėmėsi įkvėpimo iš jo kūrybos. Pašokus šio choreografo darbuose, atrodo, kad kūnas ėmė veikti visai kitaip.

Tuščias atsargumas – techniškai sunkus, bet labai linksmas baletas. Spektaklyje atsispindi geras choreografo humoro jausmas, į sceną žengia puikiai sukurti veikėjai. Mizanscenos labai teatrališkos ir vaidybiškos. Viskas perleidžiama per natūralumo prizmę, todėl nelieka klasikinio baleto mizanscenų netikrumo. Spektaklis kupinas gyvenimiškos patirties. Kiekvienas žiūrovas – nuo jauniausio iki vyriausio –ras jame progą pasijuokti.

Kažkuris iš kritikų yra rašęs, kad net legendiniam šokėjui Carlosui Acostai, šokusiam Londono karališkajame teatre, F. Ashtono choreografija buvo kietas riešutėlis. Todėl ir mūsų šokėjams techniniu požiūriu šis baletas nelengvas, vis dėlto nėra taip, kad jis būtų neįveikiamas atkakliu darbu. Manau, puikiai susitvarkysime su choreografiniu tekstu. Tai spektaklis visai šeimai, pavasariškas ir lengvas, su linksma, visiems aktualia meilės istorija.

Jūs – teatro žmogus. O kokie yra teatro žmonės? Ko norėtumėte jiems palinkėti? Teatro žmonės – labai jautrios asmenybės, viską perleidžiančios per save. Būdamas vadovas, matai didelį spektaklio paveikslą, o pavienis artistas dažniausiai žvelgia į jį per save patį ir savianalizę. Šokant retam pavyksta atskirti gerą spektaklį nuo gero savo paties atlikimo. Tad noriu palinkėti neprarasti platesnio žvilgsnio. Kiekvienas esame mažas atomas, dalyvaujantis cheminėje reakcijoje išlikdamas savimi ir padėdamas molekulei kurti sudėtingesnę struktūrą. Todėl bendrystė – labai svarbu, o ji ateina iš tikėjimo, pasitikėjimo ir ėjimo link bendro tikslo.

Ačiū už pokalbį.

Dirigentas Valentinas Egelis:

„Muzika man – meilė, ryšys ir aistra!“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kovo mėnesį pasitiko vienos dažniausiai pasaulyje statomų operų – Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuano – premjera. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Valentinas Egelis – jaunosios kartos menininkas, jau spėjęs pelnyti pripažinimą Europoje. Laimėjęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp kurių – auksas tarptautiniame jaunųjų dirigentų konkurse Lovro von Matačić, pirmoji premija Vokietijos universiteto konkurse Campus Conducting ir kt., šiuo metu jis yra Kroatijos Ivano Zajco nacionalinio teatro (Rijeka) ir Rijekos simfoninio orkestro muzikos vadovas.

Nueitas muzikinis kelias, mintys rengiantis ir jau įvykus premjerai –pokalbyje su dirigentu V. Egeliu.

Ingrida Milašiūtė

Pakalbėkime apie Jus! Gimėte muzikų šeimoje, tad muzika tikriausiai lydi Jus nuo pat pirmųjų žingsnių?

Tikrai taip! Mano mama nėra profesionali muzikė, bet kilusi iš muzikalios šeimos ir yra tikra muzikos entuziastė. Tėvas – smuikininkas, abu jo tėvai buvo muzikantai, taigi šeima turi susiklosčiusią muzikavimo tradiciją. Vis dėlto niekada nejaučiau spaudimo rinktis muziko kelią, tokią galimybę tėvai padovanojo ir visiems mano broliams bei seserims.

Esu jauniausias iš aštuonių vaikų, ir niekas kitas iš mūsų netapo profesionaliu muziku, nors muzikos mokėsi ir kokiu nors instrumentu grojo visi. Manau, tai gana sveikas požiūris: pamėgink, ir jei tave tai uždegs, sulauksi palaikymo. Taip nutiko ir man. Žinoma, padėjo ir tai, kad muzika namuose skambėjo nuo pat pirmųjų mano gyvenimo sekundžių. Vaikystėje, paauglystėje broliai ir seserys taip pat grojo įvairią muziką, ją girdėdavau ir aš. Gana anksti suvokiau, kad noriu būti su klasikine muzika visada – ji man buvo viskas. Be abejo, neskaitant draugų!

Visgi labiausiai Jus patraukė dirigento batuta.

Įtakos tam turėjo keletas aplinkybių. Dainavau berniukų chore, dalyvavau choro, kuriame dainavo mano mama, repeticijose. Pastarajam vadovavo dirigentas, dirbantis taip puikiai, kad mane beprotiškai žavėjo. Gana anksti suvokiau dirigento vaidmenį. Supratau, jog tai nėra vien mojavimas rankomis, bet kruopštus darbas su muzikantais, dainininkais. Galiausiai tai – privilegija muziką atlikti kartu su muzikantais, pačiam nesugrojant nė natos. Tai buvo žavu!

Taip pat pamenu keletą svarbiausių akimirkų, kai mane tiesiog uždegė repertuaras – kai kurios Johanneso Brahmso, Antono Brucknerio simfonijos. Su nuostaba suvokiau, kad tai – kažkas visiškai kita, nei groti fortepijonu, kuris tada buvo mano pagrindinis instrumentas. Taip išsiugdžiau norą išmėginti dirigento kelią.

Pamenu ir vieną esminį momentą, kai dirigavau dar paauglystėje. Vieno jaunimo orkestro dirigentui pasipasakojau, kad trokštu tapti dirigentu, ir jis pasakė: „Daugelis to nori. Būk atsargus su norais, bet atvyk pas mane į kitą projektą

ir galėsi klausytis repeticijų.“ Ten jis leido man truputį padiriguoti. Stovėjau prieš didžiulį šimto jaunų muzikantų, jau pasiruošusių aukščiausiu lygiu, orkestrą ir dirigavau Ludwigo van Beethoveno Penktąją simfoniją, nors niekada anksčiau nebuvau to daręs. Tai buvo momentas, kai išties pažinau save, – gyvenimą keičianti akimirka. Stovėdamas prieš orkestrą jau žinojau, kad nieko kito nenoriu.

LNOBT jau dirigavote Josepho Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas, dabar –Wolfgango Amadeus Mozarto operą Don Žuanas. Kuo ypatinga ši patirtis? Patirtis skiriasi, nes kitokia ir projektų prigimtis. Oratorijai, kitaip nei spektakliui, pastatyti nereikia savaičių repeticijų. Pasaulio sutvėrimas buvo labai gražus projektas, tad nuoširdžiai tikėjausi čia sugrįžti. Labai džiaugiuosi, kad nepraėjus nė dvejiem metams sulaukiau kvietimo dirbti premjeriniame pastatyme. Don Žuanas – tai jau didžioji operos premjera, naujas pastatymas, taigi gerokai didesnės apimties. Bet džiaugsmas abu kartus vienodas: buvau ir esu patenkintas bendra atmosfera, bendru darbu, visų dalyvaujančių žmonių aistra, draugiškumu.

Ką pavyko duoti LNOBT orkestrui ir ko dirbdamas pats iš jo pasisėmėte?

To turbūt reikėtų klausti paties orkestro! Tikiuosi, kad įkvėpėme vieni kitus atskleisti gaivališką ir energingą W. A. Mozarto muziką, kuri ir dramatiška, ir saldi, ir paveiki savo stiprybe, ir stilistiškai lengva.

Remdamiesi kompozitoriaus gyvenamojo meto žiniomis, nutuokiame, kaip ši muzika galėjo skambėti. Ir nors grojame šiuolaikiniais instrumentais, stengiamės Mozarto muziką atlikti to laikotarpio stiliumi. Su orkestru daug dirbome, kad muzikos raiškos priemonės, artikuliacija būtų kitokia, nei grojant Verdi ar Puccini. Ir spektaklių metu, ypač per paskutinį, džiaugiausi, nes pajutau, kad muzikoje visi kartu tarsi nusikėlėme į labai gražią vietą.

W. A. Mozarto Don Žuanas – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Ar ji įeina ir į Jūsų paties mėgstamiausių operų sąrašą?

Taip. Manau, kad dauguma geriausiomis pripažįstamų operų nusipelno vietos jame. Nesakau, kad kitos operos nevertos būti šiame sąraše. Vis dėlto svarios priežastys lemia, kodėl tokie šedevrai kaip Don Žuanas yra viršūnėje, – jie išskirtiniai.

Don Žuanas – unikali W. A. Mozarto eros opera. Ji parodė kryptį operai, kuri atsirado vėliau.

Tai tęstinumas. Šios operos tekstūra skiriasi nuo kitų ir yra neįtikėtinai dramatiška. Jos personažai – ne paveiksliukai, jie psichologiškai gilūs. Galbūt pats W. A. Mozartas savo laikais taip nesigilino į psichologiją kaip mes iš šių dienų perspektyvos, bet personažai sukurti ir muzikoje pavaizduoti taip giliai ir daugiasluoksniškai, kad šiam kūriniui gali skirti visą gyvenimą ir vis tiek kasdien atrasi ką nors nauja. O man tai buvo pirmas kartas, taigi jaučiuosi privilegijuotas turėjęs galimybę prisiliesti prie šios operos.

Veikiausiai esate matęs ne vieną Don Žuano pastatymą. Kuo ypatingas režisieriaus

Johno Fulljameso ir jo kūrėjų komandos darbas?

Teko matyti daug įvairių pastatymų, bet man tai pirmasis Don Žuanas, kurį dirigavau. Spektaklio statytojai – puiki, kūrybinga komanda. Jie labai protingai panaudojo personažuose užkoduotus psichologinius paveikslus ir puikiai juos išplėtojo.

Man labai patinka pastatymo visuma, ji dera su Mozarto muzika. Scenografija tamsi ir šiuolaikiška. Juk nebūtina vaizduoti XVII a. rūmus. Man patinka originali viešbučio kaip viso gyvenimo, visos visuomenės sampratos idėja, ji tikrai paveiki. Taip pat ir Komandoras – tai, ką kūrėjai su juo padarė vietoj tradicinio akmeninės statulos įvaizdžio, – yra idėja, kurios dar neteko matyti. Žinoma, šis sumanymas šokiruoja ir tikrai skiriasi nuo to, kas parašyta librete. Bet režisierius pasakoja tikrą istoriją, ji virsta mūsų šiuolaikinio pasaulio suvokimu, ir tai svarbu. Sakyčiau, tai inscenizacijos sėkmė.

Operoje dominuoja meilės ir mirties tematika, komiškasis pradas čia nejučia pereina į dramą. Kas Jums padėjo atrakinti muzikoje užkoduotą prasmę?

Dirbdamas su opera, bandau pradėti nuo nulio, nuo paties libreto ir muzikos, o tada išversti visa tai į savo pasaulį. Tai šiek tiek primena romano skaitymą, kai vaizduotė mintyse pradeda kurti paveikslus. Tada jau einu kartu su muzika mėgindamas pajausti, ką kompozitorius norėjo tuo pasakyti. W. A. Mozarto operose ieškau bendros struktūros, bendros muzikinės architektūros.

Žinoma, apie visa tai parašyta nuostabių knygų, kurias taip pat stengiausi perskaityti. Yra puikių režisierių, muzikologų, dirigentų ar dainininkų tekstų. Net ir anekdotų yra! Taigi visada pradedu nuo nulio, o tada siekiu susikurti architektūrinį kūrinio vaizdą.

Taip, operoje dominuoja meilė ir mirtis. Taip pat galia ir bejėgiškumas. Neįtikėtina, kiek visko

joje yra. Operos pradžia lyg ir komiška, bet tai tetrunka minutę. O tada scenoje pasirodo Dona Ana ir Don Žuanas, ir mes iškart nujaučiame, kad įvyko kažkas baisaus – seksualinė prievarta ar veiksmai, vedantys į žmogžudystę. Neįtikėtina ir tai, kad Don Žuanas su Leporelu jau po poros minučių, regis, pamiršta, jog ką tik nužudė žmogų, ir ieško naujos aukos. Don Žuanas –tarsi ir ne prievartautojas, jis tiesiog patiria pasitenkinimą suviliodamas. Vis dėlto jis nesibaisi savo poelgiu, nesigraužia, mėgina save įtikinti, kad tai tebuvo nelaimingas atsitikimas. O mes, publika, kažkodėl nepradedame jo nekęsti, nors turėtume! Ir tai, manau, yra dar viena paslaptis, kodėl ši opera – šedevras, keliantis daug dviprasmybių, abejonių ir klausimų.

Didžioji operos dirigento užduotis – pasitelkus muziką, sukurti ryšį tarp kūrėjų sceninio sumanymo, solistų, orkestro muzikantų ir žiūrovų. Kaip pavyksta viską suvaldyti?

Atidžiai stebiu, kas dedasi scenoje, koks yra statytojų sumanymas, ir stengiuosi tai įprasminti muzika.

Viskas vyksta abiem kryptimis. Geras režisierius taip pat eina koja kojon su muzika. Tada

muzikine prasme pavyksta sujungti sceną su orkestro lože. Tai darbas, kuris niekada nesibaigia: kaskart tenka iš naujo suburti orkestrą, solistus ir visiems kartu pasiekti publiką. Vilniuje puikiai jaučiau ryšį su žiūrovais: jie labai dėmesingi, tylūs spektaklio metu, o pabaigoje galiausiai pratrūkstantys plojimais!

Dirigavote jau paskutinį Don Žuaną Vilniuje. O kas Jūsų laukia artimiausioje ateityje?

Iš Vilniaus grįžtu į savo teatrą Kroatijoje, kur netrukus įvyks Manon Lesko premjera. Taigi pereinu į visai kitą muzikos epochą. Paskui laukia keletas koncertų. Tikiuosi netrukus grįžti ir į nuostabųjį Vilnių, pas visus šiuos puikius muzikantus ir teatro žmones.

Kokiais trimis žodžiais nusakytumėte, ką Jums reiškia muzika?

Trys žodžiai... Kaip tai sunku... Meilė būtų pirmasis žodis. Tada ryšys plačiąja prasme: ryšys su dvasingumu, su žmonėmis, su pačiu savimi. Ir, žinoma, aistra n

Nuo Baleto apie šiaudą iki Tuščio atsargumo

Jeano Daubervalio pirmavaizdis ir kartotės

Helmutas Šabasevičius

La Fille mal gardée (lietuviškai pavadinimas skambėtų Blogai saugota dukra) – seniausias baletas, iki šiol statomas daugelyje pasaulio teatrų. XVIII a. teatro kultūroje baletas buvo suvokiamas ne kaip muzikos, o kaip teatro žanras, besiremiantis tam tikru dramaturginiu naratyvu. Sukurti šio baleto libretą prancūzų choreografą, garsaus XVIII a. choreografo ir šokio teoretiko Jeano-Georges’o Noverre’o (1727–1810) mokinį Jeaną Daubervalį (1742–1806) įkvėpė graviūra pagal tapytojo Pierre’o-Antoine’o Baudouino (1723–1769) paveikslą La réprimande. Une jeune fille querellée par sa mère (Pyla. Motina bara dukrą, 1765). Kūrinys vaizduoja, kaip daržinėje motina bara apsiašarojusią merginą susitaršiusiais drabužiais, tuo tarpu jos meilužis sprunka gilumoje matomomis kopėčiomis.

Kaip buvo įprasta XVIII a. antrojoje pusėje, muziką daugeliui spektaklių pagal tuo metu populiarias šokių, dainų, operų melodijas komponuodavo teatro vadovas arba orkestro koncertmeisteris, pastarasis dažnai tapdavo ir spektaklio dirigentu. 1789 m. Tuščio atsargumo partitūroje panaudotos penkiasdešimt penkios populiarios prancūziškos melodijos, bet kas jas sujungė, nenurodyta. Galbūt tai padarė pats Daubervalis, nes, kaip ir visi šio laikotarpio choreografai, jis puikiai griežė smuiku. Baleto premjera įvyko 1789 m. liepos 1 d. Didžiajame Bordo teatre (Grand Théâtre de Bordeaux). Jo pirmasis pavadinimas – Le ballet de la paille, ou Il n’est qu’un pas du mal au bien (Baletas apie šiaudą, arba Tarp blogio ir gėrio – vienas žingsnis). Lizon (vėliau tapusios Liza) vaidmenį premjeroje atliko šokėja Marie-Madeleine Crespé (1760–1796), Daubervalio žmona, jos mylimojo Koleno vaidmenį sukūrė šokėjas Eugène’as Husas (1758–1823), o François Le Riche įkūnijo Lizon motiną našlę Ragot (vėliau ši veikėja tapo našle Simona, ją dažniausiai vaidina šokėjas vyras).

Po poros metų Daubervalis šį spektaklį pastatė Londono karališkajame panteono teatre, pakeisdamas jo pavadinimą į La Fille mal gardée. Premjeroje, kuri įvyko 1791 m. balandžio 30 d., kartu su Daubervalio žmona-Lizon Koleną šoko Daubervalio mokinys Charles’is Didelot (1767–1837). 1796 m. pirmasis Koleno vaidmens atlikėjas Husas panaudojo baleto libretą ir pastatė spektaklį Lise et Colin (Liza ir Kolenas) pagal kompozitoriaus Pierre’o Gaveaux (1760–1825) muziką, o 1803 m. Daubervalio variantą pastatė senajame Paryžiaus operos teatre, buvusiame Richelieu gatvėje. 1989 m., praėjus dviem šimtams metų nuo spektaklio premjeros, Reino baleto trupei (Ballet du Rhin) švedų choreografas Ivo Crameris (1921–2009), XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios baleto žinovas, ir trupės meno vadovas Jeanas-Paulis Gravier rekonstravo Daubervalio baletą. Jie rėmėsi Stokholme rastu partitūros originalu, kuriame smulkiai aprašyta visa pastatymo eiga, taip pat ir pantomimos scenos. Partitūrą orkestravo dirigentas Charles’is Farncombe’as, scenovaizdžius ir kostiumus sukūrė Dominique’as Delouche’as, remdamasis pirmojo pastatymo pirmavaizdžiais. Spektaklis vadinosi Le ballet de la paille (Baletas apie šiaudą), jo pabaigoje visi dainavo: Il n’est qu’un pas du mal au bien (Tarp blogio ir gėrio – vienas žingsnis).

Jean-Georg Noverre (1727–1810)

Jean Dauberval (1742–1806)

Motina bara dukrą, 1765). Dail. Pierre-Antoin Baudouin (1723–1769)

Kompozitoriaus Ferdinando Héroldo redakcija

Choreografas, Paryžiaus operos baletmeisteris Jeanas-Pierre’as Aumeras (1774–1833) savo mokytojo Daubervalio variantą nuolat atnaujindavo. 1809 m. jis išvyko į Vieną dirbti Imperatoriškojo rūmų teatro baleto trupėje (Ballett des imperialen Hoftheater nächst der Burg) ir 1828 m. lapkričio 17 d. pateikė visiškai naują šio baleto variantą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko šokėja Pauline Montessu (1803–1877). Šiam variantui prancūzų kompozitorius Ferdinandas Héroldas (1791–1833) senąją 1789 m. partitūrą papildė motyvais iš kitų populiarių to meto kūrinių: Jeano-Paulio-Égide Martini (1741–1816) operos Le Droit du Seigneur (Pono teisė), Gioacchino Rossini (1792–1868) operų Il Barbiere di Siviglia (Sevilijos kirpėjas), La Cenerentola (Pelenė), Elisabetta, regina d’Inghilterra (Elžbieta, Anglijos karalienė), Josepho Haydno (1732–1809) Simfonijos Nr. 85.

1837 m. šiame spektaklyje pirmą kartą dalyvavo garsioji austrų balerina Fanny Elssler (1810–1884). Šokėja pageidavo naujų, jos manymu, jai tinkančių epizodų ir tam iš Paryžiaus operos bibliotekos išsirinko tuo metu labai populiarios Gaetano Donizetti (1797–1848) operos L’elisir d’amore (Meilės eliksyras) fragmentą. Jį baletui pritaikė ir orkestravo bibliotekos kopijuotojas Aimé-Ambroise’as-Simonas Leborne’as (1797–1866).

Kompozitoriaus Peterio Ludwigo

Hertelio variantas

Italų choreografas Paulis Taglioni (1808–1884), garsiosios šokėjos Marie Taglioni brolis, 1852–1866 m. dirbo Berlyne, Karališkosios rūmų operos (Königliches Opernhaus) baleto trupėje. 1864 m. lapkričio 7 d. čia įvyko visiškai naujos šio baleto redakcijos Das schlecht bewachte Mädchen (Blogai saugota mergina) premjera, kuriai visiškai kitą muzikinę partitūrą sukūrė kompozitorius Peteris Ludwigas Hertelis (1817–1899). Šiame pastatyme 1876 m. debiutavo italų balerina Virginia Zucchi (1849–1933).

Tolesnis Tuščio atsargumo kelias teatruose

Rusijoje baletą La Précaution inutile (Tuščias atsargumas) 1800 m. pirmą kartą pastatė baletmeisteris Giuseppe Solomoni (XVIII a. antroji pusė–XIX a. pirmoji pusė) teatro vadybininko

anglo Michaelo Maddoxo (1747–1822) Petro teatre, iš kurio vėliau išaugo Didysis teatras. Spektaklyje skambėjo 1789 m. partitūra. Imperatoriškajame Sankt Peterburgo teatre baletą pastatė Didelot, Londono pastatyme 1791 m. atlikęs Koleno vaidmenį. Premjera įvyko 1818 m. spalio 2 d., prancūziškas baleto pavadinimas –La Précaution inutile, ou Lise et Colin (Tuščias atsargumas, arba Liza ir Kolenas), šokama buvo pagal Sankt Peterburge įsikūrusio italų kompozitoriaus Catterino Cavoso (1775–1840) muziką. Rusijoje įsitvirtino kaip tik šis baleto pavadinimas – Tuščias atsargumas, o našlę Simoną pakeitė Marcelina.

Choreografas Jules’is Perrot (1810–1892), remdamasis Aumero pastatymu, 1854 m. sukūrė savo variantą, į kurį pridėjo Cesare’s Pugni (1802–1870) muzikos fragmentų. 1885 m. Sankt Peterburge gastroliavo Zucchi, ir Rusijos imperatorius Aleksandras III pareikalavo, kad ji pasirodytų su Imperatoriškojo baleto trupe. Zucchi sutiko ir debiutui pasirinko Paulio Taglioni 1864 m. variantą pagal Hertelio muziką, spektaklį pastatė Marius Petipa (1818–1910) ir jo padėjėjas Levas Ivanovas (1834–1901). Statant kai kuriuos šokius, dalyvavo ir pati Zucchi, nes jai buvo žinomas Taglioni pastatymas. Dviem naujoms variacijoms, kurias Petipa skyrė specialiai Zucchi, muziką sukūrė Ludwigas Minkus (1826–1891). Baleto premjera įvyko 1885 m. gruodžio 28 d. Šį variantą 1889 m. pavasarį matė ir vilniečiai, kai Miesto teatre, tuo metu veikusiame Vilniaus rotušėje, buvo surengtos Zucchi ir jos 45 žmonių trupės gastrolės: parodyti baletai Esmeralda, Katarina, Brahma, Kopelija. Minkuso muzika papildytas Hertelio Tuščias atsargumas parodytas balandžio 28 d. Sulaukus didžiulio žiūrovų dėmesio, nutarta gastroles pratęsti – gegužės 1 d. paskelbtas baletmeisterio ir pirmojo šokėjo p. Natto benefisas dalyvaujant Zucchi: baletas Žan žan, baleto Tuščias atsargumas 1, 2 ir 3 veiksmai ir Natto baletas Retour au Village (Sugrįžimas į kaimą). 1894 m. Ivanovas atnaujino baletą su Sankt Peterburge gastroliuojančia vokiečių šokėja Hedwige Hantenbürg (1873–1957). Šiame pastatyme yra šokusios garsios XIX a. pabaigos–XX a. pradžios balerinos Olga Preobraženskaja (1881–1971), Anna Pavlova (1881–1931), Tamara Karsavina (1885–1978), Matilda Kšesinskaja (1872–1971). Pastaroji buvo uždraudusi kitoms šokėjoms atlikti šį vaidmenį. Pasakojama, kad Ivanovo balete scenoje pasirodydavo gyvos vištos, ir kai viename spektaklyje Lizos vaidmenį šoko bei variaciją atliko Preobraženskaja, Kšesinskaja tyčia išleido vištas iš

aptvaro. Šios pasklido po sceną, tūpė orkestrantams ant kelių, bet Preobraženskaja lyg niekur nieko šoko toliau.

1903 m. gruodžio 20 d. šį baletą Didžiajame teatre pastatė Aleksandras Gorskis (1871–1924). Jis rėmėsi Petipa ir Ivanovo pastatymu bei papildomai panaudojo Pugni, Minkuso, Léo Delibes’o, Riccardo Drigo ir Antono Rubinšteino muzikos fragmentų.

Tuščias atsargumas Lietuvoje

Lietuvoje šį baletą pirmasis pastatė Valstybės teatro baleto trupės vadovas Pavelas Petrovas – spektaklio Tuščias atsargumas premjera įvyko 1926 m. spalio 21 d. Tai buvo jaunos baleto trupės, veiklą pradėjusios 1925 m. gruodžio 4 d., trečioji premjera – po Delibes’o Kopelijos, trijų vienaveiksmių baletų (Išdykėlės pagal Johanno Strausso muz., Gundymas pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muz. ir Pepita Rosa pagal Paulio-Jeano-Jacques’o Lacôme’o muz.) ir dviejų baletų (Riccardo Drigo Užburtoji fleita ir Šopeniana pagal Fryderyko Chopino muz.) programų.

Trijų veiksmų keturių paveikslų spektaklis

Tuščias atsargumas buvo pastatytas pagal Hertelio muziką, dirigavo Ferdinandas Virzingas. Scenografas premjeros programoje nenurodytas, tad veikiausiai dekoracijos ir kostiumai

Tuščias atsargumas Valstybės teatre, priekyje –Olga Malėjinaitė ir Pavelas Petrovas TMKM archyvo nuotraukos

buvo parinkti iš turimų išteklių. Lizą šoko Eugenija Žalinkevičaitė, Koleną – pats Petrovas (vėliau šis vaidmuo patikėtas Broniui Kelbauskui), Marceliną – Stasys Dautartas ir Vladas Fedotas-Sipavičius, Mišo – Jonas Vasiliauskas, Nikezą – Fedotas-Sipavičius, Kelbauskas ir Borisas Čunovas. Pirmajame veiksme, be kitų šokių, buvo atliekamas Pas de Ruban, antrojo veiksmo pradžioje buvo čigonų šokis, trečiąjį veiksmą pradėjo senovinis prancūzų šokis La provençale, Liza šoko Pas de bouquet, o prieš finalą buvo atliekami galopas bei šokiai Bourrée ir Sabatier

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Hertelio baletą, pavadintą Bereikalingas atsargumas, 1971 m. birželio 5 d. pastatė choreografas Alfredas Kondratavičius (g. 1944), dirigavo Juozas Kučiauskas, scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė iš Rusijos Irina Kustova. Šiame dviejų veiksmų spektaklyje choreografas panaudojo Daubervalio Pas de Ruban, antrojo veiksmo pirmojo paveikslo pantomimos sceną, o baigiamajame divertismente – Lizos ir Koleno Adaggio; visą kitą choreografiją sukūrė pats Kondratavičius. Lizą šoko kurį laiką Kaune dirbusi baleto solistė Irina Ivanova, Koleną – Aleksandras Semionovas, Marceliną – Eduardas Vainštokas, Mišo vaidino Vytautas Čeprackas, Aleną – operos solistas Vincas Čižauskas. Po spektaklio premjeros Modris Tenisonas padovanojo choreografui gyvą vištą su raudonu kaspinu.

1987 m. kovo 7 d. Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) operos ir baleto teatre įvyko dar viena baleto

Kolenas – Aleksandras Semionovas, Liza – Irina Ivanova. 1971 m.

Tuščias atsargumas premjera – šį kartą pagal Héroldo muziką 2 veiksmų 4 paveikslų baletą pastatė choreografas iš tuometinio Leningrado Olegas Vinogradovas (g. 1937), spektaklį dirigavo Alvydas Šulčys, scenovaizdį sukūrė dailininkas Semionas Pastuchas (Rusija), kostiumus – Galina Solovjova (Rusija). Pirmojo veiksmo pirmojo paveikslo scenovaizdyje, matyt, nespėjus laiku pagaminti visų dekoracijų, fone buvo matyti malūnas iš Vytauto Brazdylio Baltaragio malūno (dailininkas Vytautas Kalinauskas).

Lizos vaidmenį sukūrė Loreta Bartusevičiūtė, Svetlana Masaniova, Olga Fedosova, vėliau – Ingrida Cvietkovaitė, Kristina Kanišauskaitė; Koleno – Aleksandras Molodovas, Aleksandras Semionovas (programėlėse įrašytos ir Andrejaus Karačincevo, Valerijaus Fadejevo pavardės), vėliau – Raimundas Maskaliūnas; Marcelinos – Vytautas Kudžma, Voldemaras Chlebinskas (programėlėse įrašytos ir Genadijaus Skorobogatovo, Jono Katakino pavardės); Mišo – Egidijus Domeika ir Michailas Proškinas (programėlėse įrašyta ir Jurijaus Smorigino pavardė); jo sūnaus Aleno – Valerijus Fadejevas (programėlėse įrašytos ir Raimundo Maskaliūno, Viačeslavo Šiškino, vėliau – Mindaugo Baužio pavardės).

Tuščias atsargumas LNOBT.

Liza – Loreta Bartusevičiūtė, Kolenas – Aleksandras Molodovas. 1987 m.

Choreografo Fredericko Ashtono versija

Frederickas Williamas Mallandaine’as Ashtonas (1904–1988) – garsus britų baleto šokėjas ir choreografas. Kartu su tėvais gyvendamas Limoje (Peru), 1917 m. jis pamatė garsiosios balerinos Annos Pavlovos pasirodymą ir nusprendė tapti baleto šokėju.

Nors šeima nepalaikė jo noro ir skatino rinktis verslininko kelią, Ashtonas, sulaukęs dvidešimties, pradėjo mokytis baleto pas choreografą Léonide’ą Massine’ą (1896–1979), vėliau mokslus tęsė Marie Rambert (1888–1982) studijoje. Kaip tik Rambert paskatino Ashtoną kurti choreografiją – pirmasis spektaklis, kurį jis pastatė 1926 m., vadinosi Mados tragedija, arba Raudonosios žirklės (A Tragedy of Fashion: or The Scarlet Scissors). Jame Ashtonas šoko kartu su Rambert. Keletą metų choreografiją derino su aktyvia baleto šokėjo karjera. 1935–1963 m. jis kūrė Ninette de Valois (1898–2001) baleto trupėje (kaip tik iš jos vėliau susiformavo dabartinė visoje Europoje žinoma Karališkojo baleto trupė). Ashtonas sukūrė tokius spektaklius kaip Perė (La péri, 1931), Šalot ledi (The Lady of Shalott, 1931), Fasadas (Façade, 1931), Kaukės (Les Masques, 1933).

1941 m. choreografas buvo pašauktas į karo tarnybą: pirmiausia oro pajėgose, vėliau žvalgyboje, bet net ir Antrojo pasaulinio karo metais kartkarčiais jam buvo sudaromos sąlygos kurti spektaklius.

Po karo Ashtonas sukūrė vieną pirmųjų abstrakčiosios choreografijos baletų Simfoninės variacijos (Symphonic Variations, 1946), Pelenę (Cinderella, 1948), Silviją (Sylvia, 1952), Romeo ir Džuljetą (Romeo and Juliet, 1955), Monotonus (Monotones, 1965), Enigmos variacijas (Enigma Variations, 1968), bet populiariausias išlieka jo komiškasis baletas Tuščias atsargumas (La Fille mal gardée,1960), statomas daugelyje pasaulio teatrų.

Šį spektaklį Ashtonas pastatė pagal kompozitoriaus Héroldo muziką, kurią aranžavo ir papildė kompozitorius ir dirigentas Johnas Lanchbery (1923–2003). Spektaklio premjera įvyko 1960 m. sausio 28 d. Kurdamas šį spektaklį, choreografas konsultavosi su baleto istoriku ir muzikologu Ivoru Guestu (1920–2018), keleto knygų apie XIX a. Europoje statytus baletus autoriumi, todėl kūrinyje apstu nuorodų į to laikotarpio choreografinę kultūrą, taip pat ir fragmentas iš pirmojo 1789 m. baleto pagal šį siužetą pastatymo.

Lizos ir Koleno Grand pas panaudota muzika, kuri buvo pritaikyta garsiosios XIX a. šokėjos Elssler pasirodymui šiame spektaklyje 1837 m.

Vienas iš įdomiausių Ashtono sukurtų epizodų – Lizos ir Koleno Pas de Ruban, atliekamas su šilkiniu kaspinu; šis motyvas, dar labiau išplėtotas, pakartojamas ir paskutiniame veiksme. Iš senųjų šio baleto fragmentų choreografas išsaugojo įdomią pantomimos sceną, kurioje Liza įsivaizduoja savo kaip ištekėjusios moters gyvenimą, – šį fragmentą choreografui parodė Karsavina, savo ruožtu išmokusi jį iš Pavelo Gerdto (1844–1917), buvusio Sankt Peterburgo Imperatoriškojo baleto solisto. Šis šoko kartu su daugeliu XIX a. pabaigos–XX a. pradžios balerinų, tarp jų ir su Zucchi. Viena iš komiškųjų spektaklio scenų – šokis su klumpėmis, kurį atlieka Lizos motina. Šio šokio melodiją Lanchbery paėmė iš Hertelio partitūros. Spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė žinomas britų dailininkas, architektūros istorikas, scenografas ir rašytojas Osbertas Lancasteris (1908–1986).

Po Ashtono mirties šio pastatymo autoriaus teisės liko Alexanderiui Grantui (1925–2011), kuris spektaklio premjeroje atliko Aleno vaidmenį.

Frederick Ashton, 1960

Lygiakraštis laiko, pinigų ir kokybės trikampis: pokalbis su audinių pirkliu

Giovanni D’Amici

Marta Vosyliūtė

Marta Vosyliūtė, Giovanni d‘Amici, solistė Austėja Zinkevičiūtė

Ciao, sako italas Giovanni D’Amici, pagaliau atvykęs į Vilnių. Ne tik apsidairyti, bet ir pažiūrėti Giacomo Puccini operų triptiko premjeros, kurioje dalis kostiumų pasiūti kaip tik iš šio pirklio audinių. Itališkas ciao kilęs iš senovinio venecijiečių pasisveikinimo s-ciao ar s-ciavo, reiškiančio „esu jūsų vergas“, arba iš viduramžių lotynų kalbos žodžio sclavus, vartoto ta pačia noro patarnauti nepažįstamajam prasme. Nuo kada virtualiai mudu su Giovanni pažįstami, atsiminiau ne iškart, nes dažniausiai savo audinių katalogus firmos atsiunčia tiesiog norėdamos išplėsti klientūrą, o kartais firmų atstovai patys atvyksta pristatyti savo audinių. Pamažu mintyse atkūriau, kad pirmą kartą prabangios detalės buvo panaudotos 2009 m. statant Karmen. Spektaklio dailininkė italė aplikavo toreadoro kostiumą aukso ir sidabro spalvos metalo siūlo detalėmis, pagamintomis Indijoje pagal D’Amici katalogą. Tuo metu visos kitos atsargos buvo išsibaigusios. (Įdomu

Ką laikytumėte savo sėkmės akimirkomis?

Pradžioje dirbau su mados industrija, bet nepaprasta sparta, amžinas nuolaidų prašymas ir orientavimasis į komercinę sėkmę pamažu išvargino. Staiga paklausa žlugo, niekam mano audinių nebereikėjo, ir ėmiausi visai kitokios veiklos kaime su organinėmis dirvožemio gerinimo medžiagomis. Tai gamyba, kai biologines atliekas didžiulėse talpyklose perdirba sliekai ir sukuria purų, švarų juodžemį. Tai buvo seniai, mūsų kompanija buvo antra Italijoje. Jau buvome parengę planus ir suradę tinkamą vietovę, bet tada pirmoji didžioji Italijos kompanija pradėjo veiklą gretimame miestelyje, ir jos rezultatas nepasirodė stulbinantis, laukimo etapas buvo per ilgas, ir čia mes sustojome.

Ėmėtės masinės ekologinės veiklos dar prieš jai tampant madingai. Taigi turite nepaprastą intuiciją!

Patikėk manim, buvome labai arti to, kad taptume nepaprastai turtingi.

Tada gyvenau pačiame Milano centre, prie pat La Scalos. Ir štai susitikau su drauge, kuri

paminėti, kad siuvyklos dailininkai anuomet kartais naudodavo sovietinės armijos karininkų kostiumams ir akselbantams skirtas metalo siūlo juosteles.) Nuo to laiko D’Amici pristatomi nišiniai, reti, stebuklingi, dažnai istoriniais ornamentais puošti, sodria spalvų gama pasižymintys ir ypač metalizuoti audiniai džiugina mūsų dailininkus ir žiūrovus.

Įdomu, kad p. Giovanni, paklaustas, gal kartais yra to rašytojo giminaitis, nustebęs atsakė teigiamai. (Ačiū visoms griežtoms lietuvių kalbos mokytojoms už plačias skaitinių programas.

Juk tikriausiai skaitėte Edmondo De Amicio Širdį, jautrią knygą apie XIX a. pabaigos gyvenimą; jos Lietuvoje yra pasirodę mažiausiai penki leidimai.)

Pagaliau p. Giovanni aplankė Vilnių ir Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą bei maloniai sutiko papasakoti apie patirtį dirbant su įvairiais pasaulio teatrais ir audinių pirklio paslaptis.

dirbo La Scaloje kostiumų asistente. Ji susidomėjo mano audinių likučiais nuo darbo mados srityje laikų, nes kaip tik ieškojo įdomesnių, savitesnių, retesnių audinių ir spalvų. Tada jie statė Turandot, vėliau – Aidą. Pradėję nuo poros kostiumų, kūrėjai šūkavo iš nuostabos: „Tu tik pažiūrėk, kokie audiniai, kokios spalvos, koks kostiumas!“ Man buvo labai smagu, nes tuo metu tai tebuvo nuostolingi likučiai mano sandėlyje. (Dar jaunystėje p. Giovanni išmaišė Indiją ir kitus tolimus kraštus, iš kur nuolat parsiveždavo unikalių audinių. – M. V.)

Taip nuo tada ir dirbu su La Scala. Vėliau pasiūliau teatrui naujų dalykų, jiems tiko, taigi bendradarbiaujame dešimtmečius. Kaip ir su kitais Europos teatrais.

Ar galima sakyti, kad italas, gyvenantis Milano centre, tokioje paveldo, perteklinės istorijos aplinkoje, tiesiog negali nesidomėti vizualiaisiais menais?

Ne visai taip. Aš – fatalistas: jei toji pažįstama tada nebūtų dirbusi La Scaloje kostiumų asistente ir ieškojusi specifinių audinių, nieko

nebūtų įvykę. Tai sėkmė, kurios kita pusė –nerti į atsivėrusias galimybes, pasiūlyti kažką savito, tinkamo ir greitai.

Ar kompanijos, siūlančios įvairius audinius, nėra viena kitai konkurentės, nes juk jos specializuojasi pagal audimo būdą, spalvas, rūšis, prabangą, kiekį, kainas?

Kiek čia yra draugystės, viena kitos specifikos pažinimo ar nuolatinių klientų viliojimo nuolaidomis?

Svarbiausia šiame darbe ne pinigai. Esmė –geras galutinis rezultatas. Ir man, dirbusiam mados industrijoje, kur nuolat buvo prašoma nuolaidų, skubama, atidėliojami mokėjimai arba ir visai nesumokama, tai suvokti buvo svarbiausia. Mados varomoji galia – pinigai. Ir staiga po viso šito visai naujame veiklos peizaže pinigai tapo nesvarbūs. Anuomet, prieš keletą dešimtmečių, Italija išleisdavo didžiules sumas kultūrai, teatrams, tad jokių problemų nekilo. Svarbiausia buvo gauti puikiausius dalykus reikiamu laiku, reikiamos kokybės, ir tiek. Tvyrojo aistrų pritvinkusi atmosfera ką nors sukurti, nustebinti, parodyti, pasirodyti. Žmonės dirbo pasiaukodami: La Scaloje nakvodavo persidirbę, pasnausdavo prie stalo ir vėl dirbdavo. Visi jautėsi dalyvaujantys procese, kurio rezultatas bus įstabus, ir tuo didžiavosi. Ir aš jaučiausi to dalimi.

Dabar to nebėra, viskas pasikeitę. Intensyvumas krinta, teatrai turi mažiau pinigų, aistros prigesusios. Tai gražus ir prasmingas darbas, ir kol sumanymas virsta realybe, susitinka įdomiausi žmonės, jautrūs, įvairių meninių skonių, estetai, puikiai išsilavinę, su kuriais galima kalbėti įvairiausiomis temomis, su kuriais kitu atveju nebūtum susitikęs! Ir visi kartu sukuriame ką nors vertinga, nenusakoma. Dėl to manau, kad man pasisekė. Mėgaujuosi tuo, ką darau, dirbu tarsi be pastangų, nesikankindamas. Dabar senstu, todėl esu gal kiek lėtesnis ir tylesnis, bet kai buvau jaunesnis, dirbau džiugiai atsidavęs šiai aistrai.

Ar Jums svarbu, kad galutinį rezultatą – ar tai būtų spektaklis, ar filmas – pamatytų daug žmonių? Pasidalyti ilgo darbo rezultatu su bendruomene, o ne uždaryti jį monarcho ar kolekcionieriaus pilyje?

Absoliučiai taip! Juk jei niekas nepamato, toks meno kūrinys netaps geras ar geriausias visuomenėje.

Ar egzistuoja nuomonės formuotojų, tam tikrų įstaigų kasmet nustatomos madingos spalvos?

Giovanni d‘Amici audiniai

Man asmeniškai – ne, nes mados industrijoje kuriami saviti, aktualumą prarandantys modeliai ir tendencijos, o aš audžiu arba tos pačios spalvos skirtingus audinius, arba įvairius natūralios spalvos audinius, kuriuos galima nudažyti reikiama spalva, taigi nepriklausau nuo to.

Paaiškinkite, nuo ko viskas prasideda: nuo Jūsų nuojautos, kokius audinius austi arba parsivežti iš svetur, nuo teatro ar kino dailininkų paieškų maždaug prieš metus iki pradedant pas Jus gaminti, o gal istorinio laikotarpio tyrimų ir žinojimo, ko nori pasaulis?

Tai finansinis klausimas. Kai pas mane ateina kino filmo kūrėjai, tarkim, kostiumų asistentai, likus trims mėnesiams iki savo darbo pradžios, tai pirmiausia visi einame į restoraną skaniai pavalgyti ir aptarti jų poreikių, laiko skalės, istorinio laikotarpio, atmosferos, stiliaus. Laikas – pinigai. Jei tik tie asistentai buvo nusamdyti ir atėjo dirbti prieš tris mėnesius, o kostiumų siuvėjai ir kitkas jau sutarta, toks užsakymo laikas pakankamas.

Oho, mūsų teatras stengiasi surinkti informaciją maždaug prieš metus, o pirkti audinius – vėliausiai prieš pusmetį...

Taip, bet kino pramonė dirba tik su tuo vienu projektu. Teatre būna keletas lygiagrečių pastatymų, ir po premjeros viskas baigiasi, o kino kūrėjų komanda dirba metus vien įgyvendindama konkretų projektą. Anksčiau pinigų buvo gerokai daugiau, ir jie reiškė kokybę, čia tarsi toks trikampis: pinigai – laikas – kokybė. Jei nėra laiko, kokybės nebus, bet jei turi pinigų, bus ir viena, ir kita – viskas.

Dabar kiti laikai, kartais net nebūna kostiumų asistento, o jei ir yra, tai nuolat neurotiškai įsitempęs: elektroninė cigaretė, kava rankoje, turi padaryti šimtą kostiumų per mėnesį. (kvatoja) Ir mes lakstome kartu su juo, bet jau nebegalime audinių užsakyti: kiek guli sandėlyje, tiek ir yra. Kokybė krinta, laiko trūksta. O kiekiai didėja. Jie nugali kokybę. Atsiradę televizijos serialai pakeitė visą epochą. Per Amazon, Hbo, Netflix Prime, Disney Movies rodomi šimto ar net tūkstančio dalių serialai, ir kartais kostiumus jiems parūpina net su mada nesusiję žmonės. Vaizdas skurdus, nes režisierius dabar pirmiausia yra administratorius. Jis nieko nesupranta nei apie audinius, nei apie stilių ar scenografiją. Reikia tik greito rezultato ir sutaupyti pinigų. Pokalbis su tokiais užsakovais maždaug toks: „Tai kainuos apie 300, tai labai pigu.“ –„Ne, reikia pigiau.“ Jie nei supranta, nei nori gilintis, nejaučia skirtumų. Tokie žmonės dabar

valdo pasaulį. Aš nesmerkiu, tiesiog konstatuoju, kad viskas pasikeitė ir galia jų rankose.

Kaip su jais dirbate?

Seniau buvo paprasta, nes niekas neturėjo tokių audinių kaip mano. Dabar irgi daugumos neturi, bet ir poreikis sumažėjęs. Dėl to jie brangesni. Mums nėra labai gerai, nes visada siekėme kokybės, ne kiekybės. Pas mane trūksta erdvės, taigi turiu po kelis šimtus, bet ne tūkstančius metrų labai aukštos kokybės audinių. Todėl negaliu aprūpinti didžiuliais kiekiais labai pigių audinių. Tiesiog perki arba pigų poliesterio audinį po penkis eurus, arba siuvinėtą rankų darbo po šimtą eurų už metrą.

Su tuo susijęs kitas klausimas. Mūsų teatras labai džiaugiasi, kad net ir po penkerių metų nuo pastatymo įtraukiant į spektaklį naujus solistus galima būti beveik tikriems, jog jų kostiumams būtino audinio vis dar įmanoma įsigyti. Ar tai reiškia, kad prireikus užsakote po kelis šimtus metrų arba kažkaip kitaip atnaujinate pasiūlą, o gal tiesiog konkretūs fabrikai gamina, o jūs tam tik vadovaujate?

Taip, yra audinių, kurių geidžia visi. Paklausiausią asortimentą nuolat papildome, nes žinome, kad teatrai netrukus tokių audinių vėl

paprašys. Nuo pat veiklos pradžios dirbame su visu pasauliu, nuo Jungtinių Valstijų iki Kinijos. Esu net kinams, Pekino teatrui, šilkų pardavęs, o tai tas pat, kas sniego seniui parduoti šaldytuvą. (juokiasi) Visada ieškome to, kas neįprasta, nekasdieniška, nematyta. Siekiame laimėti visais įmanomais aspektais: svoriu, tankiu, audimo būdu, ornamentais, iškilumu, spalvomis. Kadaise, pavyzdžiui, visi audė Dupion šilką ir Europoje buvo paklausi klasikinė blankių, ramių spalvų paletė. O Indijoje Dupion šilkas buvo ryškiaspalvis: salotinė žalia, garstyčių, neoninė oranžinė, citrinų, fuksijų. Įsigijau šių spalvų audinių, ir visi, pasiilgę ryškumo, jo ėjo pirkti pas mane.

O iš kur atsiranda visi tie brokatai ar ornamentuoti renesansiniai audiniai su permatomomis vietomis ir atitinkamais ornamentais, spalvoti faktūriniai audiniai su metalo siūlu? Jei neturite savo fabriko, tai gal turite patentą, ir tam tikri audiniai audžiami tik Jums?

Ne, o ir tokių kaip aš audinių pirklių nėra daug. Juk dauguma dirba su mada. Todėl mano užsakyto naujo audinio niekam nereikia, nes nemadingas.

Tam kaip meno istorikas galiu eiti į meno muziejus, tyrinėti knygas, susirasti senų pavyzdžių, perdaryti juos naujomis spalvomis. Pavyzdžiui, esu lankęsis vadinamojoje Šilko taryboje (Indija), sertifikuojančioje šilkus, kuriuos norima eksportuoti į Europą. Ten pamačiau maždaug 150 metų senumo raštuotą audinį ir nutariau jį atgaivinti. Dabar niekas taip nebedaro.

Kartą Versace nukopijavo nuo mūsų vieną audinį iš šilko ir metalo. Šilkas, rodos, toks lengvas ir plonytis, bet metalo siūlai leidžia jį visaip lankstyti, drapiruoti, raukšlėti – tiesiog kontradikcija. Taigi šis audinys jau seniai gulėjo pas mus. Versace nupirko vieną ruloną ir vėliau apsirūpino juo patys. Prieš tai buvo atsiuntę atstovą, kuris turi fabriką ir gali nukopijavęs išausti daug tokio audinio. Taigi audiniams autoriaus teisės negalioja, kiekvienas gali išsiausti, ką nori, jei tik turi tam sąlygas. Patentuoti galima tik unikalias savybes (pavyzdžiui, pasitelkus naujas technologijas, sukuriami sportininkams skirti audiniai, sugeriantys prakaitą, naikinantys bakterijas, nuo temperatūros keičiantys spalvą ir pan.) arba dizainerio nupieštą konkretų raštą.

Fucotex, Europos teatrų mėgstamas prieinamų kainų gamintojas iš Vokietijos, –kas tai: monstras, nedidelė įmonė ar jūsų konkurentas?

O, ponas Fuchsas yra mano dydžio prekijas. Tai vienos šeimos verslas, įkurtas 1937 m. Jis ir gamina, ir užsako kitiems.

Ar per pandemiją patyrėte nuostolių?

Kovidas viską sustabdė: Europa nei spektaklių, nei filmų nekūrė, buvo draudžiami fiziniai kontaktai. Dirbome nedaug, bet išgyvenome, nes buvo mažai išlaidų. Gerai, kad tekstilė – ne duona, nesensta.

Giacomo Puccini operų triptikui, kurio premjerą žiūrėjome drauge, kostiumus dailininkė Jurgita Jankutė kūrė ilgai, specialiai tam lankėsi Florencijoje, tyrinėjo muziejus, gatveles, kuriose ir gyveno Donačių šeima. Kokį įspūdį patyrėte, kai pagaliau įvyko taip ilgai kurto ir daugybės žmonių darbą sujungusio spektaklio šventė?

Suvokiau, kad spektaklių linijas režisierius Michaelis Capasso brėžia kaip filmuose, jo darbas ir buvo darniai sujungti visas detales į visumą.

Tai puiku, bet svarbiausia, ką pajutau jūsų valstybėje, – tai jaunatviška energija. Veržlumas, galimybės, jūs dar nepavargę ir neapsnūdę kaip senoji Europa. Ypač turint mintyje aplinkybes, kuriomis gyvename, ir tai, kas vyksta aplinkinėse šalyse. Jūsų jauna, prieš trisdešimt metų atgimusi šalis trykšta gyvybingumu, jaunystės drąsa, čia jaučiama opozicija dekadentiškoms dalies Europos nuotaikoms. (Ponas Giovanni Vilniuje, be kita ko, aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. – M. V.) Nuolat kartoju, kad kostiumai per mažai vertinami. Juk apie sutiktą žmogų pirmiausia sprendžiame iš drabužio. Rengiamės taip, kaip norime būti apibrėžti. Vadinasi, jei esi nemadingas, tai tarsi specialiai parodai, kad tau tai nerūpi. Mes kalbame savo drabužiais.

Tad paskutinis klausimas: kodėl audinių pirklys rengiasi tik juodai?

Juoda spalva – no manʼs land, neutrali. Netgi fizikos požiūriu ji yra pritraukianti, greitai įkaistanti saulėje, viską sugerianti. Tiesiog viliojanti spalva.

„Dėkui už pokalbį ir adios!“ – atsisveikinu su italu. Duos dievai, dar susitiksime. n

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

Gaidamavičiūtė

Sigutė Stonytė – vienas žymiausių Lietuvos sopranų, savo talentą išskleidęs keliomis kryptimis. Visų ryškiausiai –operoje, tad ir pokalbis gražaus jubiliejaus proga daugiausia sukosi apie ją. Nuosekliai brandinta patirtis jau perteikta daugeliui jaunųjų – atrodo, jau galėtum džiaugtis derliumi, bet vis dar kirba noras sužinoti ką nors nauja, išspręsti dar vieno jauno žmogaus galimybių kryžiažodį.

Gerb. Sigute, turbūt gyvenime nesate išdavusi muzikos? Nesate pripažinusi jokių nuolaidų? Ar visose srityse Jūs tokia reikli sau, ar tik muzikai esate tokia ištikima? Muzika – tik dalis mano gyvenimo. Kai kas sako, kad jiems nieko nereikia, egzistuoja tik menas. Jeigu būčiau dariusi tarptautinę karjerą, matyt, būtų buvę kitaip. Tada būčiau nedalijusi savęs į daleles, būtų buvusi tik viena – muzika, menas.

Ką išskirtumėte iš buvusių vokalo pedagogų? Ką iš jų esate perėmusi, ar naudojate tai savo darbe?

Nė vieno neišskirčiau, nes visi dėjo į mane žinių kruopeles, kaip sugebėjo. Visi nuoširdžiai dirbo. Tiesa, buvo vokalo sunkumų, galbūt kartais kai kurie patarimai labiau kenkė, nei padėjo. Bet manau, kad galiausiai visos pedagogų pastangos susikoncentruoja į studentą pagal tai, koks jis yra: patį genialiausią pedagogą vienas girdi vienaip, kitas – kitaip ir pritaiko gaunamas žinias sau.

Kas padėjo augti kaip profesionalei, kai baigėte studijas?

Pradėjus dainuoti teatre buvo dirbama labai kompleksiškai: režisieriai, dirigentai tapo didžiausiais mokytojais. Kai kada ir pati turėdavau

nujausti niuansus, nebūtinai kiti žmonės turi visas natas sudėti dainininkui į burną. Bendra nuotaika, bendras darbas, nuostatos ruošiant veikalą, repeticijos turėjo įtakos ieškojimams. Bet dirigentui pasakius pastabą dėl vienos ar kitos natos, ne taip išdainuoto žodžio, pasistengdavau, kad antrą kartą jos nebereikėtų kartoti.

Veikėte ne vienoje siauroje srityje – užsiėmėte plačia kūrybine veikla: opera, oratorijos, kamerinė muzika, pedagogika, pagaliau ir televizijos projektuose kaip ekspertė dalyvavote. Kada labiausiai jautėtės savo kailyje?

Visada. Visi šie gyvenimo vaidmenys buvo mano. Nors, jeigu protas man liepdavo nesiimti kurio nors vaidmens teatre, drąsiai jo atsisakydavau. Taigi nedainavau Leonoros iš Fidelijo, Čio Čio San iš Madam Baterflai, Rachelės iš Žydės. Kai kurių vaidmenų atsisakiau, nes jutau, kad nepajėgsiu ir kad jaunystėje ta muzika būtų suplėšiusi mano balsą. Tiesiog intuityviai saugojausi. Kita vertus, maestro Gintarui Rinkevičiui pasiūlius dainuoti sudėtingą Abigailės partiją Nabuke, atsisakyti nebuvo jokios galimybės, nes šiuo klausimu jis buvo kategoriškas. Didžiulis išbandymas, iš pradžių atrodęs neįveikiamas, bet galiausiai pavykęs.

Rūta

Leonora op. Likimo galia Kostiumo, grimo ir šukuosenos dailininkas Juozas Statkevičius

2012 m. pokalbyje Dezdemoną išskyrėte kaip vaidmenį, vainikavusį viso gyvenimo darbą. Ar nepasikeitė nuomonė?

Nepasikeitė – veikiausiai dėl darbo su spektaklio režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi specifikos, dėl jo požiūrio į artistą, asmenybę. Ir nuostabiai jautraus kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos darbo, kai kostiumas kuriamas ir plaukai šukuojami taip, kad tau tiktų. Išskirtinis dėmesys ir pagarba solistui. Tokį ir įsivaizduoju bendrą darbą operoje, kai susiformuoja visuma: geniali muzika, dirigentas, režisierius, kostiumų dailininkė – šiuo atveju viskas sutapo.

Tuo metu jau buvau brandi dainininkė –tokio amžiaus artistės Dezdemonos paprastai nebedainuoja. O šiame pastatyme ji buvo jaunatviška ir leido suvokti save kaip moterį. Nekrošius gebėjo moteryje ieškoti švelnumo, atsidavimo, nors muzika galėjo įkvėpti atvirą kovą už save ir norą galynėtis su nežinia ko supykusiu Otelu. Bet Nekrošius siekė, kad moteris būtų ne nuolanki, o švelni ir kad čia būtų santykių harmonija. Aš su juo labai sutikau šiuo atveju, nes kitaip būtų buvę per daug

paprasta: jei vyras ant manęs rėkia, aš ant jo rėksiu dar garsiau...

Kaip pavykdavo išmokti ilgus muzikinius tekstus? Dabar bepigu – leidi įrašą, o Jūsų karjeros pradžioje to nebuvo.

Tikrai taip. Pradžioje, pamenu, dalyvavau dviejose Traviatose. Dainavau iš pradžių lietuviškai, kaip opera ir buvo pastatyta, paskui itališkai. Žinoma, Faustą, Hofmano istorijas atlikti lietuviškai buvo paprasčiau, nes dainuoji gimtąja kalba. Vėliau, kai teko dainuoti užsienio kalba, pavyzdžiui, vokiečių Richardo Wagnerio, Richardo Strausso operose, reikėjo daugiau pastangų. Čia svarbu paminėti, kad artistai labiau linkę arba į didelius, arba į mažus vaidmenis. Jei vaidmuo nedidelis, turi tiksliai sudėstyti visą save į trumpas frazes, o iššūkiu tampa išsidėstymas „ilgoje distancijoje“, kai dainuoji didelį vaidmenį. Atliekant didelius, per kelis operos veiksmus nusidriekiančius vaidmenis, artistui būtina ir gera vokalo mokykla, kad pakaktų ištvermės iki paskutinės natos išdainuoti tai, ko nori autorius, ir psichologinis pasirengimas.

Esate dirbusi su daugybe režisierių, turite aibę receptų, kaip pasiekti vieną ar kitą vidinę būseną, emociją. Ar užsirašydavote tokius dalykus, ar viską prisimindavote? Gerai paklausėte. Niekada nesižymėjau, ką sako režisieriai. Matyt, tai susiję su vaizduote. Tarkim, galiu nežinoti, kaip vadinasi kuri nors Vilniaus gatvė, bet galiu pasakyti, kur ji yra ir kaip ten nueiti, taigi pavadinimo žinoti nebūtina. Taip ir čia: tiesiog įsivaizduoju režisierių žodžius konkrečioje mizanscenoje ir tas pojūtis užsifiksuoja pasąmonėje. Prireikus galėčiau ir užrašyti, nes viską prisimenu. Operos dainininkui pirmapradis dalykas, matyt, yra vaizduotė, be jos negalima apsieiti. Matai visą sceną, panašiai kaip krepšininkas mato, jaučia visą aikštę. Turiu šitą bruožą – matau, jaučiu visą „aikštę“. Taigi prisiminti padeda vaizduotė, nes režisieriai, aiškindami konkrečią mizansceną, esmę dažniausiai nusako vaizdiniais.

Vartydama Jūsų vaidmenų nuotraukas, pastebėjau, kad tikrai ne visada esate atpažįstama. O juk yra atlikėjų, kurie, kad ir ką įkūnytų, visada tokie patys. Ar taip smarkiai keičiasi Jūsų vidinė būsena, kad net ir fiziškai atrodote visai kitaip?

Yra įvairių požiūrių į vaidmenis, ir visi savaip teisūs. Vieni galbūt nori visada ir visur išlikti patys kaip asmenybės. O man visada norėjosi

Dezdemona op. Otelas

maksimaliai pabūti personažo kailyje, mažiau afišuojant save ir jaučiant daugiau pagarbos kompozitoriui. Jo muzika jau piešia personažo spalvą, charakterį. Visada siekiau ne save demonstruoti, bet gilintis į kompozitoriaus sukurtą personažą, nes jis priklauso autoriui, ne man. Man leista tik prikelti tą kompozitoriaus sukurtą asmenybę, tik menka galimybė prie jos prisiliesti. Niekada savęs nesureikšminau, galbūt todėl ir mano veikėjai tokie skirtingi. Taip daug įdomiau, nei visur ieškoti savęs ir nuolat atrasti save.

Operoje solistas kartais padainuoja vos kelias arijas, bet turi išlaikyti vaidmens įtampą. Tuo tarpu kamerinio koncerto programa – tai ištisinis buvimas scenoje, kai neįmanoma pasislėpti už kitų veikėjų, dekoracijų ir t. t. Čia viską, net ir koncerto dramaturgiją, turi sukurti balsu. Esate išbandžiusi abi šias scenas. Kodėl, Jūsų nuomone, kamerinę muziką puoselėjančių dainininkų tiek nedaug? Opera tarsi yra aukščiau, nors kamerinio dainininko amplua ne mažiau svarbus.

Man iš esmės visi žanrai – oratorijos, kurių dainuota per trisdešimt, kamerinė muzika –papildydavo operą, o opera atitinkamai papildydavo kamerinę muziką, jeigu kur nors prireikdavo stiprybės, dramaturginio mąstymo. Ir operoje kartais įterpdavau kokių nors švelnių dalykų iš Roberto Schumanno dainų – iš ten atsineštas trapumas kai kur labai tiko.

O dėl vokalo technikos, tai juk Schumanno dainų ciklo Moters meilė ir gyvenimas nedainuosi operiniu balsu – ieškosi visai kito skaidrumo, tikrumo, subtilios moters išgyvenimų paletės. Operoje piano arba subtilius dalykus dainuosi su daug didesne ekspresija, nei atlikdamas kamerinę muziką, be jokios abejonės. Operos solistui, dainuojančiam sunkias, intensyvias Wagnerio, Verdi operų partijas, rengiant kamerinę muziką kartais prireikia laiko, kad nurimtų balsas ir atsirastų kitų spalvų. Klausimas čia – kaip dainininkas valdo vokalą: ar dainuoja viską vienu balsu, ar visgi atskiria žanrus, vienodai gerai valdo balsą atlikdamas tiek Lied, tiek Verdi. Tai labai įdomu ir visada praturtina tave kaip kūrėją, kaip dainininką.

Leonora op. Likimo galia

Šiandien galima išgirsti begalę aukščiausios klasės atlikimo pavyzdžių. Kaip šioje daugybėje surasti savo vienintelę interpretaciją, nemėgdžioti labiausiai vertinamų atlikėjų? Kas Jums padėdavo? Pirmiausia išklausydavau visą operą. O šiaip, ruošdama partiją, vengiau kitų įtakos. Labai rūpėjo orkestras, tempai, pati muzika. Yra buvę gal pora momentų, kai, pavyzdžiui, kokia nors vieta labai sunkiai sekdavosi. Tada galima paklausyti, kaip kitas atlikėjas dainuoja, kokių spalvų randa, kaip techniškai sprendžia vokalo uždavinius. Bet taip buvo labai retai. Niekada neklausydavau konkrečios kokio nors vokalisto partijos, nes labai pavojinga, ypač jauniems žmonėms. Čia galima labai paslysti, reikia turėti puikią nuovoką, ką tas dainininkas daro. Man rūpėjo gilintis į savo galimybes, o kitų patirtis domino tik pačioje pradžioje, susipažįstant.

Mažai dainavote lietuvių kompozitorių muzikos. Ar neradote tinkamo repertuaro, ar manėte, kad neverta gaišti laiko dėl vienkartinių atlikimų?

Dainavau Jurgio Karnavičiaus operoje Gražina Ramunės partiją, Jurgio Gaižausko Buratine Malviną ir Vygando Telksnio Mažylyje Mažylį. Iš ne operos scenos repertuaro visada mėgau Feliksą Bajorą. Tarkim, gastrolėse, ypač Amerikoje, jis buvo labai populiarus – dainuodama atskiras dainas iš Sakmių siuitos arba variacijas Ugdė matutė motyvais, jaučiau, kaip toji muzika eina iš vidaus. Fortepijono partija improvizacinė, labiau palaikanti dainininką. Tai man buvo mieliausia. Tikras Bajoro autentiškumas, dvasia: jeigu rauda – tai rauda, jeigu motulė – tai toji su savo jaukia vilnone skara apsigobusi. Viskas jo kūryboje susiję su gamta, ir man tai labai artima.

Esate įdainavusi nemažai įrašų. Kuriais iš jų ypač džiaugiatės, laikote juos savo pasiekimu?

Kas gali vertinti savo įrašą teigiamai? Aišku, kad nesidžiaugiu nė vienu. Galbūt yra gerų niuansų ar viena kita nata, bet visad klausai ir galvoji: dabar kitaip daryčiau, dabar... Pora frazių patinka, o toliau nebegali klausyti... Kita vertus, mano atliekamų arijų solinis kompaktinis diskas įrašytas, kai buvau penkiasdešimt aštuonerių...

Leonora op. Likimo galia (Don Alvaro – Badri Maisuradze)

Su Likimo galios kostiumų ir grimo dailininku

Juozu Statkevičiumi

Salomėja op. Salomėja

(Herodiadė – Ligita Račkauskaitė)

Michailo Raškovskio nuotrauka

Ne paslaptis, kad vokalo pedagogą ir studentą sieja ypatingas ryšys, dažnai trunkantis visą gyvenimą, tampama kone šeimos nariais. Jums tai teko patirti ne kartą. Kaip pakeliate šią atsakomybę?

Tai atsakinga, bet intuityviai jaučiu, kad lavinti balsą – tai pirmiausia atskleisti prigimtinį žmogaus balsą. Su studentu niekada kartu nedainuoju, pamokoje jis negirdi mano balso, nebent vieną kitą sunkią natą reikia įveikti arba ką nors nelabai supranta. Didžiausias džiaugsmas, kai pedagogas pagaliau išsprendžia tą kryžiažodį, koks konkretaus žmogaus balsas. Pavyzdžiui, kad tai sopranas, kitą kartą būna aišku, bet sopranų yra įvairių: lyrinis, koloratūrinis, dramatinis, spinto ir t. t. Visos kategorijos plačios, negali imti ir brutaliai pasakyti: dabar dainuosi tuo ir tuo balsu. Tiesiog po truputį lavini ir žiūri, koks tas žmogus kaip asmenybė, koks jo temperamentas – gyvas, lėtas. Galų

gale, kokia kūno, veido struktūra, koks balsiukas, koks jo diapazonas – čia viskas susideda. Nelavinu žmogaus turėdama išankstinę nuostatą, kad jis bus toks ar anoks. Tiesiog balsas, po truputį skleisdamasis, parodo savo prigimtį. Man svarbiausia, kad studentas jaustųsi laimingas dainuodamas prigimtiniu balsu.

Kokio troškimo savo dainininkės karjeroje neįgyvendinote?

Richardo Strausso Keturios paskutinės dainos – aš jų nesudainavau. Toji muzika tokia kunkuliuojanti, regis, tai visos karjeros taškas, tikrasis grožis. Šios dainos tiesiog idealiai parašytos, jos skirtos buvusiai operos dainininkei, turinčiai daugiau patirties ir spalvų daugiau. Paprastai visos geros dainininkės sudainuoja šias Strausso dainas, bet būdamos ne dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų. Gerokai vyresnės.

Aida op. Aida

Toska op. Toska (Skarpija – Vytautas Juozapaitis) Margarita op. Faustas (Zybelis – Laima Jonutytė) Michailo Raškovskio nuotraukos

Derinti visus dainininkės amplua, be abejo, turėjo palengvinti gyvenimo ir scenos partneris Jurgis Karnavičius.

Mudviejų su Jurgiu tandemas – ilga istorija. Pirmąkart susitikome prieš daugelį metų Vilniaus filharmonijoje. Buvo Juozo Tallat-Kelpšos technikumo jubiliejinis renginys, koncertinis Henry Purcello Didonės ir Enėjo atlikimas, kuriame aš dainavau Didonę, – tada Jurgis pirmąkart mane girdėjo. Mes net nedraugavome. Po koncerto jis priėjo ir pasakė: „Ten jūs nešvariai dainavote, bet buvo labai gerai.“ Matyt, dvasia buvo tinkama ir muzikos pojūtis, o su vokalu reikėjo dar daug padirbėti. Ir tą dieną mes žymime kaip savo pradžią. Ir vėliau tokių jo pasakymų sulaukiau, jie man įstrigdavo ir visai kitaip pradėdavau žiūrėti į muziką. Jis buvo žmogus, darantis labai ryškų profesinį postūmį. Manau, kiekvieno dainininko karjeroje turi būti žmogus, kuriam

tas dainininkas rūpi kaip profesionalas. Juk ši profesija be galo sudėtinga. Be ramsčio, be paskatos ir supratingo šeimos narių palaikymo būtų labai sunku.

Dabar dirbate ne tik su studentais, bet ir Operos teatre padedate jauniesiems solistams gludinti vokalo techniką, plačiau suvokti vaidmenį. Kodėl įrašas, leidžiantis išgirsti save iš šalies, negali atstoti įgudusios ausies patarimo?

Yra dainininkų, kuriems pedagogo nereikia. Plácido Domingo sakė: „Aš vienas pats sėdžiu kambaryje ir viską darau pats.“ Man irgi nereikėjo. Bet kitiems nuolatinis pedagogas šalia būtinas, ir tai nieko bloga, tiesiog taip yra.

O darbas su jaunaisiais solistais teatre – tai ne meistriškumo kursai, kur dvi savaites su jais padirbi, o paskui tegul kapanojasi patys. Tai ilgas, nuoseklus darbas. Man svarbiausia

– kompozitoriaus tekstas: ko jis nori, kodėl čia aštuntinė pauzė ir kodėl ji baigiasi, tarkim, pusine, o ne trumpa aštuntine nata. Čia yra prasmė, mėgstu šiuos dalykus išnagrinėti. Ir daryti ne taip, kaip noriu, o kaip parašė kompozitorius. Paskui viskas susilieja į darnią kūrybinę visumą.

Sakėte, kad menas išdirgina. O dabar, kai jau nebesate scenoje ir kai tą procesą išgyvenate dirbdama su studentais ar kaip klausytoja, ar patiriate tokių stiprių reakcijų?

Taip, žinoma. Jau esu sugadinta... Negaliu ramiai klausyti operos, ypač kurioje pati esu dainavusi ir kiekvieną natą žinau. Tikriausiai kiekvienas artistas pritars, kad tokiu atveju ramybės nėra. Žinoma, man patinka, kai smuikas griežia Sibeliaus koncertą ar ką nors panašaus, nes nesu iš tos srities ir galiu klausyti pasinerdama, – tai nuostabus jausmas. Bet klausantis dainininkų tai nepavyksta: vis

ketinu pasinerti, bet niekaip nepasineriu. Tai profesinė bėda, ypač dabar, kai operos spektaklius lankau kaip vokalo pedagogė. Kita vertus, yra daug jaunų dainininkų, kurie savo talentu nuneša į teisingą srovę, ir tada jau nustoji analizuoti, ar jis ten ką blogai padarė, ar ne. Būna, kad apsiverkiu, ir gana dažnai – iš džiaugsmo.

Kokias vokalo meno paslaptis dar norėtumėte atskleisti? Ar dar yra dalykų, kuriuos būtų gerai suprasti?

Paslaptys niekada nesibaigia – tai ir yra gyvenimo variklis. Ateina jaunas žmogus, o su juo – naujos paslaptys: vėl teks jas narplioti, vėl ieškoti, vėl atrasti, kad jam būtų gerai, vėl spręsti tą kryžiažodį. Kiekvienas jaunas žmogus – paslaptis. Ir tai skatina darbuotis, galvoti. Atsigulęs naktį, mintyse dainuoji jam užduotą vokalizę... Ir „leidi tą juostelę“ pusę nakties: kodėl gi čia jam neišeina toji nata? Kitą dieną paskaitoje jau pasakai studentui, kaip reikia. Štai ir paslaptis – nuolat vis dar kažką atrasti. Nesu iš tų, kurie skuba ieškoti literatūros konkrečiu klausimu.

Gal būsimoms primadonoms patartumėte, kaip derinti gyvenimą ir karjerą?

Gyvenimas išmokys pats – tai pagrindinis visa ko mokytojas.

Jonas Aleksa yra apibūdinęs Jus kaip „uždaro būdo rimtuolę, kuri nelinkusi atsiverti“. Ar tai gynybinė reakcija, ar šiaip esate uždara?

Su maestro Aleksa galbūt išties buvau rimtuolė. O ką reiškia atsiverti?.. Gyvenime nebūtina atsiverti, nėra tokios taisyklės. Matyt, nemačiau tam reikalo. Išeini į sceną ir dirbi. Atsiveri ir atiduodi. O šiaip tokio egzaltuoto, dirbtinai linksmo bendravimo niekada nemėgau, bet tai nereiškia, kad esu niūri ir uždara. Tiesiog toks žmogus. Vienintelis mano minusas – esu žmogus be kaukės, o tai labai nelengva, ypač šiais laikais.

Žemaitiškas charakteris gyvenime labiau padėjo ar trukdė?

Tikrai netrukdė. Dabar manau, kad tas vadinamasis mano uždarumas turbūt iš tėčio, iš Žemaitijos. Susilaikymas, santūrumas. Žinoma, yra ir temperamento, ir šmaikštumo, gyvybingumo, bet yra ir uždarumo – manau, tai atėję iš protėvių. Bet scenoje – ir partneriai tai patvirtins – niekada nebuvau uždara, niekada netrūko scenoje partnerystės.

Grafienė Almaviva op. Figaro Vedybos

Ko klausotės savo malonumui?

Anksčiau – Mahlerio simfonijų, bet pastaruoju metu labai retai, nes ir taip viskas jau atrodo aišku. Gal klasikinis džiazas iš tokių mėgstamesnių. Ruošiant pietus, tai tikrai klasikinis džiazas...

Tai turėtų labai kūrybiški pietūs išeiti...

Taip ir yra: kunkuliuoja, burbuliuoja.

Daug kas prisimena Jus kaip reiklią konkursų, projektų vertinimo komisijos narę. Ar nebaisi ta žmonių likimus lemianti ištarmė? Ar stengdavotės būti žaisminga ir švelninti situaciją?

Televizijoje galioja tam tikra forma – neatsisėsi ir nepradėsi paskaitos skaityti. Mėgau sakiniu ar dviem pasakyti visą tezę. Keista, bet ir iškart po laidų, ir dabar, kai tiek metų praėjo, man sako: „Kokia jūs nuostabi, prisimenu visas jūsų pastabas iš Triumfo arkos.“ Kam reikėjo, tas suprato, kad tai teisinga, natūralu. Paskui po projekto atvažiuodavo pas mane iš provincijos miestelių mamų su mergaitėm, berniukais, ir pirmas sakinys būdavo: „Paklausykit mano vaiko ir pasakykit teisybę.“ Man tai buvo didžiausias komplimentas: ir keista, ir kartu nuostabu, kad žmonės suprato ir išgirdo esmę.

Fiksuojame įvairias datas, dažniausiai susijusias su įvairiais jubiliejais. O kuriuos savo pačios gyvenimo momentus laikote savotiškais atskaitos taškais?

Keletą etapų išskirčiau. Tarp jų – atėjimą į Karnavičių šeimą: labai svarbu buvo būti toje nepaprastoje muzikinėje erdvėje, ji padarė didžiulę įtaką man kaip dainininkei ir leido formuotis kaip menininkei. Taip pat dukros gimimas ir džiaugsmas, kai priėmė į Operos teatrą.

O apie savo tėvelius nenorėtumėte papasakoti?

Na, ką čia kalbėti... Esu Sibire gimusi. Mano tėvai – be jaunystės, be galo sunkus buvo jų gyvenimas tiek pačiame Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Gyvenimas namelyje prie pervažos. Skurdas, vargas. Jauni, gražūs, su dviem vaikučiais. Nuostabūs žmonės: tėtis toks liaudiškas, tvirtai stovintis ant žemės, mama romantikė, graži moteris. Išsilavinusi, intuityvi, tam tikra prasme tokia išdidi, kiek atsimenu.

Niekas tuščioje žemėje neauga. Džiaugiuosi, kad jie mane išugdė tokią natūralią, sąžiningą sau ir kitiems. Tai iš šeimos. Vėliau Karnavičių šeimoje viskas tik augo – jie manęs neužgožė, leido būti tokiai, kokia esu, ir toliau tobulėti.

Gal yra dar kas nors, apie ką norėjote pakalbėti, bet aš nepaklausiau?

Apie gyvūnus – labai juos myliu. Užėjusi į bet kurią jų prieglaudą, raudu... Apie gamtą ir svajonę, kuri neišsipildys, – gyventi kaime kokioje sukiužusioje troboje, auginti penkias vištas ir gaidį. Kodėl penkias? Gaidys mylėtų vieną vištą, o kitos keturios galėtų po dvi draugauti... Juk gyvūnai, gamta – tai nuostabiausia. Neįsivaizduoju savęs be to. n

Su studentais ir pianistu Jurgiu Karnavičiumi

Be sunkumų nebūtų harmonijos: kodėl muzika ir gyvenimas Edmundo Seiliaus kelyje neatsiejami?

Edmundas Seilius – balsas, skambantis ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse operos scenose. Jo istorija – tai aistros, atsidavimo ir neišsenkamos meilės menui istorija. Dar vaikystėje Marijampolėje prasidėjęs muzikinis kelias atvedė solistą į didžiąsias pasaulio scenas, kuriose jis žavi išraiškingu tenoru, artistiškumu ir gebėjimu įkūnyti pačius įvairiausius operos personažus. Jo repertuare – tokie įsimintini, publikos meilę ir pripažinimą pelnę vaidmenys kaip Nemorinas Gaetano Donizetti operoje Meilės eliksyras, Hercogas Giuseppe’s Verdi Rigolete, Alfredas to paties kompozitoriaus Traviatoje ir daugelis kitų.

Vis dėlto Edmundas – ne tik operos solistas. Jis ir pedagogas, meno renginių iniciatorius, tarptautinio Šv. Jurgio meno sezono sumanytojas, o kartu – žmogus, visa esybe gyvenantis muzika. Dainininko balsas kupinas jausmo, interpretacijos nuoširdžios ir tikros, nes jausmų jis niekada nevaidina – jis juos išgyvena. Sulaukęs penkiasdešimtmečio jubiliejaus, operos solistas tebėra kupinas energijos, naujų sumanymų, noro dalytis patirtimi su jaunaisiais atlikėjais ir klausytojais. Kalbinamas jis neslėpė norįs dainuoti, kiek tik pajėgs, nes dainavimas jam – ne tik gyvenimo būdas, bet ir tikrų tikriausia priklausomybė.

Papasakokite, kaip atėjote į muziką. Kas paskatino rinktis muziko kelią?

Savo kelią pradėjau ten, kur ir gimiau, –Marijampolėje, šeimoje, kurioje visada buvo mėgstama padainuoti. Mama grojo kanklėmis, tėtis – trimitu, bet mėgėjiškai. Savo šeimą atsimenu kaip tokią, kurioje visada skambėjo muzika. Lankiau chorą, bet visuomet labiau patiko dainuoti vienam. Buvau labai smalsus, daug kas domino, bet muzika tapo mano gyvenimo dalimi nuo pat mažumės.

Ar kada nors svarstėte rinktis ne muziką?

Taip, tokių minčių buvo. Kūrybiškumu, gebėjimu formuoti erdvę visada žavėjo architektūra – juk tai savotiška akmens, linijų ir formų

muzika. Kita vertus, sielovada ir kunigystė atrodė kaip prasmingas būdas padėti žmonėms, suteikti jiems dvasinę atramą, ieškoti atsakymų į sunkius gyvenimo klausimus. Visada traukė dvasingumas, prasmės paieškos, tai ir vedė mane tiek gyvenime, tiek muzikoje.

Galiausiai muzika tapo sritimi, kurioje geriausiai galiu save išreikšti. Dainavimas – tai daugiau nei profesija, tai vidinė būsena, bendravimas su pasauliu garsu ir emocijomis. Jaučiau, kad muzika galiu perteikti tai, kas žodžiais neišreiškiama, kad galiu prisiliesti prie klausytojų širdžių ir suteikti jiems tai, ką galbūt būčiau suteikęs pasirinkdamas kitus gyvenimo kelius.

Kuriuos muzikinio ugdymo momentus laikytumėte svarbiausiais?

Visi mano muzikinio ugdymo etapai buvo svarbūs. Šeimos muzikavimas sukūrė tvirtą pagrindą muzikos meilei, dainavimas chore išmokė ansamblinio darbo ir drausmės, paliko pėdsaką ir grojimas smuiku, bet svarbiausias buvo mano noras dainuoti solo. Esu dėkingas savo mamai, kuri išgirdo mane, ir likimui, kuris suteikė galimybę atsistoti scenoje vienam. Dainų dainelės konkursas, kurio laureatu tapau, aktyvus koncertavimas – man tai patiko nuo pat pradžių. Smalsumas leido nuolat atrasti naujas muzikos sritis. Įvairiopa patirtis, tiek praktinė, tiek teorinė, augino kaip muzikantą ir formavo muzikinį suvokimą.

Kokius didžiausius sunkumus teko įveikti studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir vėliau tobulinantis užsienyje?

Visas solisto gyvenimas – nesibaigiantys iššūkiai. Privalai nuolat kelti sau naujus tikslus, tiek vokalinius, tiek sceninius, ir siekti juos įgyvendinti. LMTA suteiktos galimybės ir patirtis neatsiejamos nuo mano kaip dainininko asmenybės formavimo. Prisimenu visus savo dėstytojus: Bronių Tamašauską, Arūną Malikėną, Vytautą Juozapaitį, tėvišką prof. Vladimiro Prudnikovo rūpinimąsi. Jautriausiai menu vaidybos profesorę Algę Savickaitę. Jos pamokos, įdiegta teatro meilė ir suvokimas – tai mano kaip menininko gimimas. Užsienyje sunkumų kėlė ne tik nauja aplinka, bet ir skirtingos mokymo bei atlikimo metodikos, kultūriniai skirtumai.

Operos solistui tenka nuolat peržengti pačiam save. Scenoje negali jaustis komfortiškai: kiekvienas vaidmuo, kiekvienas pasirodymas –tai naujas savęs atskleidimas, drąsa ir emocinė stiprybė. Sunkumai, tiek techniniai, tiek psichologiniai, mano profesijoje yra kasdienybė. Gebėjimas juos įveikti, mokytis ir prisitaikyti –esminės operos solisto savybės.

Kuo studijos ir darbas užsienyje – Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje – praturtino Jūsų, operos solisto, patirtį?

Studijos ir darbas užsienyje leido plačiau suvokti skirtingas dainavimo mokyklas. Lietuvos dainavimo tradicijai būdingi vieni savitumai, o dirbant Vokietijoje, JAV ar Prancūzijoje teko susipažinti su visai kitokiu požiūriu į vokalo techniką, interpretaciją ir sceninį meną. Tai leido rasti naujų balso niuansų, praplėtė operos atlikimo supratimą tarptautiniame kontekste.

Be to, dirbdamas užsienyje gavau progą susipažinti ir dirbti su talentingais muzikantais, režisieriais ir dirigentais. Tai ne tik praturtino profesinę patirtį, bet ir atvėrė naujų kūrybinių galimybių. Buvo svarbu užmegzti ryšius su kolegomis iš viso pasaulio – draugystė ir bendri projektai su jais suteikė neįkainojamos patirties ir įkvėpimo.

Kuriuos scenos vaidmenis laikote svarbiausiais karjeroje ir kodėl?

Vienas svarbiausių buvo pirmasis pasirodymas Kauno muzikiniame teatre – Nemorino vaidmuo operoje Meilės eliksyras. Pirmas kartas scenoje yra ypatingas – tai akimirka, kai pirmąkart pajunti operos magiją, scenos energiją ir muzikos galią. Nemorino vaidmuo paliko neišdildomą įspūdį, buvo tarsi vartai į operos pasaulį.

Nors vėliau daug kitų reikšmingų vaidmenų leido augti kaip atlikėjui, pirmojo prisilietimo prie scenos svarbos neįmanoma pervertinti. Jis suformavo požiūrį į operą, sustiprino ryžtą ir įsitikinimą, kad mano vieta čia.

Labai mėgstu G. Verdi kūrybą, labai jaučiu jo muziką, todėl esu dėkingas likimui, kad keliuose pastatymuose turėjau progą kurti Alfredo (Traviata), Hercogo (Rigoletas), Kasijaus (Otelas) vaidmenis. Labai žavi prancūzų muzika, todėl kelis sezonus Charles’io Gounod operoje Romeo ir Džuljeta dainuotas Romeo vaidmuo vadovaujant legendiniam Jonui Aleksai paliko labai gilų pėdsaką, o kur dar tai, kad spektakliai su būsima žmona Kristina buvo kažkas tarp realybės ir iliuzijos... Įsimintinas ir Edgaras iš G. Donizetti Liučijos di Lamermur, Lenskis iš Piotro Čaikovskio Eugenijaus Onegino. Visi melomanai, manau, dar pamena legendinę Jacques’o Fromentalio Halévy Žydę, kur kartu su maestro J. Aleksa muzikos magijos pripildėme fantastišką Günterio Krämerio pastatymą.

Liestasi ne vien prie klasikos – dirbta ir su žymiąja dirigente Jane Glover Čikagos operos teatre statant Claudio Monteverdi operą Uliso sugrįžimas į tėvynę. Ne Lietuvoje atrastas ir Richardas Straussas: jo operos Elektra ir Salomėja leido pažinti modernią teatro kalbą. Smagu buvo Strasbūre pažinti Benjamino Britteno operas Sraigto posūkis ir Vasarvidžio nakties sapnas ir patirti, kad mano balsas labai tinka tokiam repertuarui.

Visada smagu prisiliesti prie ko nors kad ir ne premjerinio, bet naujo pačiam sau. Gal pasirodys keista ir snobams „ne tas lygis“, bet nesibaidau ir vieno sunkiausių scenos žanrų – operetės. Šis žanras labai subtilus, rizika perspausti

Dzingutis op. Bruknelė (Bruknelė – Julija Stupnianek) Nemorinas op. Meilės eliksyras

Kasijus op. Otelas

ar persaldinti labai arti. Ir režisieriui, ir artistui visada svarbu rasti dramaturginę pusiausvyrą. Smagu prisiminti legendinį Kauno muzikinio Šikšnosparnį, Vienos kraują, Ferenco Leháro Linksmąją našlę ir Imre’s Kálmáno Maricą

Su kokiu didžiausiu sunkumu susidūrėte karjeroje ir kaip jį įveikėte?

Su vienu didžiausių išbandymų susidūriau prieš dešimt metų, kai teko rinktis tarp dainavimo ir galbūt nekalbėjimo, – laukė sudėtinga operacija. Tai buvo ne tik fizinis, bet ir emocinis išbandymas, nes balsas – neatsiejama dainininko tapatybės dalis. Bet dar didesnis iššūkis buvo ne pati operacija, o žmonės – tokiomis akimirkomis kaip tik ir išryškėja tikrieji draugai ir kolegos. Vieni liko šalia, palaikė, skatino nepasiduoti, kiti atsitraukė arba parodė tikrąjį savo veidą. Teko tai priimti kaip gyvenimo pamoką ir suprasti, kad išbandymai ne tik sustiprina, bet ir atveria akis. Po šio sunkaus laikotarpio atsirado naujų tikslų, gilesnis požiūris į muziką ir gyvenimą. Suvokiau, kad dainavimas – ne vien technika ar balsas, bet ir dvasios būsena, vidinė stiprybė. Visada rūpėjo dvasingumas, bet po šios patirties jis tapo dar svarbesnis. Muzika nuo dvasinių dalykų neatsiejama – tai ne tik garsai, bet ir emocijos, vidinė energija, paliečianti žmonių širdis.

O kaip šeima, ypač žmona Kristina Zmailaitė, prisidėjo prie Jūsų profesinio ir asmeninio gyvenimo?

Šeima, ypač žmona Kristina, – neatsiejama mano profesinio ir asmeninio gyvenimo dalis. Mes gerai jaučiame vienas kitą tiek kasdienybėje, tiek scenoje, o tai leidžia sklandžiai derinti darbą su asmeniniu gyvenimu. Mudviejų profesija – tai ne tik darbas, bet ir pašaukimas, todėl suprantame vienas kito ritmą, sunkumus ir kūrybinius ieškojimus. Nuolatinis palaikymas, atvirumas ir bendri tikslai leidžia lengviau įveikti išbandymus ir mėgautis tiek muzika, tiek gyvenimu drauge.

Dainuoti su Kristina – ypatinga patirtis. Mudu nesistengiame apsimetinėti ar kurti dirbtinių emocijų – scenoje esame tokie, kokie ir gyvenime: nuoširdūs, atviri, dainuojantys mylinčia širdimi. Tai teikia daug stiprybės, nes muzika, atliekama su tikru jausmu, paliečia klausytojus ir sukuria ypatingą ryšį. Bendras kūrybinis kelias yra ne tik profesinė partnerystė, bet ir gyvenimo dalis, mus dar labiau suartinanti ir sustiprinanti.

Kokios didžiausios Jūsų stiprybės?

Viena iš didžiausių mano stiprybių – užsispyrimas. Turėdamas tikslą, niekada nepasiduodu ir dirbu tol, kol jį pasiekiu. Muzikos pasaulyje nėra lengva, bet atkaklumas leidžia įveikti visas kliūtis. Be to, esu darbštus – kiekviena repeticija, kiekvienas vaidmuo, koncertas man labai svarbūs, todėl nuolat save analizuoju, ieškau būdų tobulėti.

Muzika – neatsiejama mano gyvenimo dalis, jaučiu ją visu savimi ir esu tarsi nuo jos priklausomas. Tai nėra vien profesija, tai yra būdas gyventi, mąstyti, jausti. Dėl to man nesunku atsiduoti šiam keliui, nes jis – tikroji mano aistra.

O kokios silpnybės?

Esu atviraširdis – sakau tai, ką manau. Nors stengiuosi būti taktiškas ir diplomatiškas, draugai dažnai sako, kad mano veide matyti požiūris vienu ar kitu klausimu. Kartais tas gali būti nepatogu, nes muzikos industrija dažnai reikalauja būti perdėtai diplomatiškam ir lanksčiam. Vis dėlto svarbiausia išlikti savimi, net jei tai kartais atrodo nepatogu ar nepriimtina.

Kai kada būnu ir pernelyg emocingas – stipriai reaguoju į aplinką, kritiką ar neteisybę. Vis dėlto tikiu, jog kaip tik šis bruožas leidžia man taip stipriai jausti muziką ir perteikti ją klausytojams.

Papasakokite apie tarptautinį Šv. Jurgio meno sezoną.

Tarptautinis Šv. Jurgio meno sezonas gimė iš labai aiškaus poreikio: Marijampolėje trūko profesionaliosios muzikos renginių, jaučiau, kad mieste egzistuoja tam tikras muzikinis vakuumas. Norėjosi suteikti žmonėms galimybę išgirsti aukšto lygio koncertų, o kartu – prisidėti prie kultūrinio visuomenės ugdymo. Iš pradžių sumanymas buvo kuklesnis, bet laikui bėgant projektas augo ir plėtėsi.

Šiandien Šv. Jurgio meno sezonas – solidus tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja aukščiausio lygio muzikantai, dainininkai ir dirigentai iš viso pasaulio. Festivalį remia Kultūros taryba, Marijampolės miesto savivaldybė, įvairios organizacijos ir rėmėjai, o svarbiausia – jis turi savo klausytoją, kuris kasmet sugrįžta ir laukia naujų koncertų. Tai projektas, keičiantis kultūrinį miesto veidą ir leidžiantis muzikai tapti neatsiejama bendruomenės dalimi.

Ką patartumėte jauniesiems atlikėjams, siekiantiems operos dainininko karjeros?

Pirmas ir svarbiausias patarimas: niekas jumis nepasirūpins labiau, nei jūs patys. Būkite patys sau svarbiausi: rūpinkitės balsu,

Alfredas op. Šikšnosparnis (Rozalinda – Viktorija Miškūnaitė)

sveikata, psichologine būkle. Tai sunkus kelias, pilnas ir pergalių, ir nusivylimų, todėl svarbu išlaikyti vidinę stiprybę ir nepasimesti savyje.

Ir dar: nenuleiskite rankų. Ši profesija reikalauja daugybės metų darbo, atsidavimo ir kantrybės. Būkite smalsūs, nuolat mokykitės, tobulėkite, nepraraskite aistros. Didžiausio pasisekimo sulaukia ne tie, kuriems sėkmė ateina greitai, o tie, kurie nepasiduoda ir atkakliai siekia tikslo.

Kuo dabartinis teatras skiriasi nuo buvusio prieš dešimt ar penkiolika metų?

Dabartinis teatras gerokai skiriasi nuo ankstesnio. Šiandien viskas vyksta kur kas greičiau: premjeros keičia viena kitą, spektakliai ateina ir nueina, taigi nuolat skubame. Beje, keičiasi ne tik teatro pasaulis, bet ir jo žmonės. Šiuolaikinis žmogus privalo būti visur, visiems patikti, nuolat rodytis ir įrodinėti, kad yra reikalingas. Dabar jau negana tiesiog gerai atlikti savo darbą – reikia būti matomam,

prie visko prisitaikyti, būti lanksčiam net tada, kai nesinori. Atlikėjas turi ne tik dainuoti, bet ir būti komunikabilus, socialus, gebantis save parduoti, įtikti, veržtis į kitų akiratį, kad tik apie jį žinotų. Toks pasaulis ir, deja, tai tampa neišvengiama karjeros dalimi.

Aš pats nesu toks. Gal esu per mažai lankstus, nes tvirtas stuburas man – stipraus žmogaus požymis. Gal per mažai sukuosi šiame chaose, bet kitaip tiesiog negaliu, nes nuolatinė skuba neleidžia įsigilinti į muzikos ir teatro esmę. Visada išlieku toks pat: tikiu tikru darbu, tikra patirtimi, natūralia branda, o ne tuo, kas šiandien madinga, bet rytoj jau bus pamiršta. Gal kai kuriais atvejais toks požiūris trukdo, bet man svarbiausia išlikti savimi.

Kokį renginį numatėte savo penkiasdešimtmečiui paminėti?

Jubiliejinis koncertas vadinsis La via del destino – Likimo kelias. Tai labai simboliškas pavadinimas, nes mano muzikinis kelias tikrai buvo pilnas netikėtumų, iššūkių ir atradimų.

Šiame koncerte nenoriu atspindėti nueito muzikinio kelio, nes daugeliui jis žinomas. Noriu žvelgti į priekį ir keliauti toliau, todėl pasikvietęs draugų rengiu ypatingą vakarą, kuriame skambės daugiau naujų kūrinių, o ne praeities muzika. Ruošiu ištraukas iš G. Verdi Don Karlo, o antroje dalyje – nuostabiai svajingą operetę. Juk tai turi būti šventė!

Kokius tolesnius profesinius ir asmeninius tikslus sau keliate?

Dainuosiu, kol galėsiu. Muzika nėra vien karjera – tai gyvenimo būdas, aistra, vidinė būtinybė. Kol balsas skambės, kol jausiu džiaugsmą būti scenoje, tol ten ir būsiu.

O ateities planų daug. Gyvenimas pilnas įvairių galimybių, todėl nenoriu apsiriboti vien dainavimu: turiu minčių apie naujus projektus, apie dar daugiau galimybių perduoti patirtį jaunajai kartai, ką sėkmingai jau kuris laikas darau. Vis dėlto tiek dabar, tiek turbūt visados svarbiausia išliks muzika ir visa, kas su ja susiję.

Ačiū už pokalbį. n

Pangas op. Turandot (Pongas – Audrius Rubežius, Pingas – Arūnas Malikėnas)

Leopoldas op. Žydė

Iš plaukimo takelio –į baleto sceną Baleto primarijui Henrikui Kunavičiui – 100

Karalius balete Miegančioji gražuolė

Helmutas Šabasevičius

Henriko Kunavičiaus (1925–2012) pavardę žinojo visi Lietuvos kultūra besidomintys XX a. antrosios pusės žmonės – vienas talentingiausių baleto solistų traukė Lietuvos valstybinio (dabar – nacionalinio) operos ir baleto teatro žiūrovų žvilgsnį, o vėliau prisidėjo tvirtinant nuoseklaus baleto ugdymo Lietuvoje tradicijas. Šiemet minėdami artisto šimto metų jubiliejų, vėl gręžiamės atgal, regime pirmuosius jo žingsnius scenoje ir stebimės stulbinama karjera, įrašiusia į Lietuvos baleto istoriją daugybę įsimintinų vaidmenų.

Būsimas solistas Enrikas (šią vardo formą randame kai kuriuose dokumentuose) Kunavičius gimė Kauno apskrities Lapių valsčiuje, miestelėno šeimoje. Sulaukęs septynerių, pradėjo lankyti Kauno Vinco Kudirkos pradžios mokyklą, toliau mokėsi Aušros gimnazijoje, vėliau perėjo į Kauno dešimtąją gimnaziją, o

mokslus baigė Kauno suaugusiųjų gimnazijoje.

1940 m. įstojo į Kauno valstybinę baleto studiją, 1942 m. pradėjo mokytis Stasio Čaikausko vadovaujamoje dramos studijoje. Čia mokėsi ir būsimas režisierius Henrikas Vancevičius, būsimas poetas Petras Keidošius, būsimas choreografas Vytautas Grivickas, metais jaunesnis Kunavičiaus brolis Eduardas, būsimas dramos aktorius. Henrikas Kunavičius yra pasakojęs, jog kaip tik tada prie savo vardo pridėjo raidę H – kad brolių nepainiotų, nes to meto teatro dokumentuose ir programose prie artistų pavardžių dažniausiai tebuvo rašoma pirmoji vardo raidė.

Nuo 1940 m. H. Kunavičius minimas baleto spektaklių programose (dalyvavo balete Vienos džiaugsmas pagal Johanno Strausso muziką, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Šecherezadoje). 1942–1944 m. Kauno didžiojo teatro tarnautojų sąraše H. Kunavičius įrašytas kaip vienuoliktos grupės jaunesnysis baleto artistas, gaunantis 165 litų pagrindinę algą (aukščiausios, penktosios, grupės baleto artistai Vytautas Aukščiūnas, Marija Juozapaitytė, Tamara Sventickaitė, Jadvyga Jovaišaitė, Henrikas Jagminas gavo 380 litų pagrindinį atlyginimą, baletmeisteris Bronius Kelbauskas įrašytas ketvirtoje grupėje, jo alga – 450 litų).

„Henrikas Kunavičius <...> nuo mažens labai domėjosi sportu, ne kartą buvo Lietuvos jaunių plaukimo čempionas. <...> Į studiją įstojo vien todėl, kad baleto užsiėmimus vertino kaip tam tikrą sporto atmainą. Jau turėdamas nedidelę patirtį dramos scenoje, vis lankė ir baleto mokyklą, tikėdamas, kad klasikinio šokio trenažas suteiks jam sportinę naudą. Bronius Kelbauskas, atidžiai stebėjęs gabų jaunuolį, sugebėjo atskleisti jam baleto meno paslaptis, įskiepyti meilę šokiui“, – rašė baleto istorikė ir kritikė Lidija Motiejūnaitė. Baleto studijoje H. Kunavičių mokė ne tik B. Kelbauskas, bet ir V. Aukščiūnas – abu pagrindiniai to meto Lietuvos baleto solistai.

Į Valstybinį operos ir baleto teatrą H. Kunavičius buvo priimtas 1943 m. gruodžio 1 d., o gruodžio 4 d. jau dalyvavo Juozo Pakalnio baleto Sužadėtinė premjeroje; vėliau šoko Roberto Schumanno Karnavale, Aleksandro Borodino Poloviečių šokiuose, Reingoldo Gliero Raudonojoje aguonoje, Boriso Asafjevo Bachčisarajaus fontane, kuriame sukūrė pirmą didesnį –Vaclavo – vaidmenį (visi 1944).

1946 m. pavasarį sukurti princo Dezirė Piotro Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje ir princo Zygfrydo to paties kompozitoriaus Gulbių ežere (tai buvo paskutinė premjera,

įvykusi Kaune, senojoje Valstybės teatro scenoje) vaidmenys.

Lietuvos valstybiniam operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, H. Kunavičius šoko beveik visuose baleto spektakliuose: Poetą Šopenianoje (1946), Francą Kopelijoje, Antaną Sužadėtinėje (abu 1949), Vaclavą Bachčisarajaus fontane, Frondozą Aleksandro Kreino Laurensijoje (abu 1950), Žaną de Brijeną Aleksandro Glazunovo Raimondoje (1951), Antaną atnaujintame B. Kelbausko balete Sužadėtinė (nauju Aušta aušrelė pavadinimu).

Ryškus karjeros proveržis įvyko sukūrus Mariaus ir Jonio vaidmenis kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno ir choreografų V. Grivicko bei Asafo Messerero balete Ant marių kranto (1953). Toliau – Bazilis Don Kichote (1954), princas Dezirė ir Žydrasis paukštis Miegančiojoje gražuolėje (1955), princas Zygfrydas Gulbių ežere, Albertas Žizel, Peras Giuntas to paties pavadinimo balete (visi 1956), Ugnius Audronėje (1957), Francas Žydrajame Dunojuje (1958), Rožė Kvietime šokiui ir Vergas Šecherezadoje (1959), Žilvinas Eglėje žalčių karalienėje (1960), Amintas Silvijoje (1961), Febas Paryžiaus katedroje ir Trufaldinas Tariamajame sužadėtinyje (abu 1962), Spartakas to paties pavadinimo balete (1964), Kastytis Jūratėje ir Kastytyje (1965). Iš Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro savo prašymu H. Kunavičius atleistas 1968 m. balandžio 1 d. H. Kunavičių straipsniuose apie baletą ir spektaklių recenzijose minėjo visi Lietuvos baleto kritikai. Knygoje Prisiminimų blyksniai baleto istorikė ir kritikė Aliodija Ruzgaitė rašė, kad karo metais baleto artistai koncertuodavo sužeistiems kariams: „Daug šokau su Henriku Kunavičiumi ir Henriku Jagminu. Buvome paruošę jūrininkų ir ispanų šokius, kuriems nereikėjo didelės erdvės, galėjome šokti palatose. Iki šiol baisu prisiminti jaunus žmones be rankų ir kojų, suguldytus trijų aukštų lovose, nevėdinamose, troškiose palatose. Sužeistieji mums karštai dėkodavo, esą mūsų pasirodymas – bent šioks toks šviesulys, praskaidrinantis jų niūrias dienas. Ligoninės personalas, atsidėkodamas artistams, vaišindavo prasta sriuba ir skiestu spiritu.“

Rašydama apie vieną pirmųjų svarbių H. Kunavičiaus vaidmenų – Zygfrydą Gulbių ežere – baleto istorikė prisiminė: „Choreografui Fiodorui Lopuchovui labai patiko Henrikas Kunavičius, kuris repetavo princo Zygfrydo vaidmenį. Per vieną repeticiją Lopuchovas parodė, kaip garsus Leningrado šokėjas Konstantinas Sergejevas variacijos pabaigoje ore daro

dvigubus sukinius. Po poros dienų Henrikas jau pats atliko labai sudėtingus „leningradietiškus“ judesius.“

„Henrikas Kunavičius gražiais šuoliais, stipriais turais bei piruetais demonstruoja gerą šokio techniką“, – apie Rožės vaidmenį Kvietime šokiui rašė Lidija Motiejūnaitė, o Vergo vaidmenį Šecherezadoje apibūdino taip: „Žiūrovų atmintin įstringa Kunavičiaus Negras. Artistas raiškiomis priemonėmis, naujai atrastomis formomis, giliu vidiniu išgyvenimu perteikia ir atskleidžia sudėtingą savo herojaus charakterį.“

H. Kunavičiaus kūryba tvirtai susijusi su jo scenos ir gyvenimo partnerės T. Sventickaitės (1922–2010) talentu – ji daug prisidėjo prie spartaus solisto tobulėjimo, drauge jie sukūrė didžiąją dalį vaidmenų. „Šių puikių baleto solistų negalima supainioti su jokia kita pora. Tai

ryškiai individualūs šokėjai, savo kūryba susilieję į vieną nedalomą visumą. Sventickaitė žavi lyrizmu, švelnumu, moterišku patrauklumu. Ir šią muzikos ir poezijos harmoniją dar ryškiau pabrėžia ir užbaigia vyriška ir išdidi Kunavičiaus atlikimo maniera“, – gyvenimo ir scenos duetą apibūdino L. Motiejūnaitė.

Abiejų Lietuvos baletui ypač daug nusipelniusių solistų kūryba išsamiai ir pakylėtai aptarta buvusios baleto solistės, T. Sventickaitės mokinės Rūtos Krugiškytės knygoje Duetas (2012).

XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje H. Kunavičius kurį laiką vadovavo baleto būreliui, kuris veikė tuometiniuose Pionierių rūmuose. Čia pirmąsias baleto pamokas gavo viena ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos baleto solisčių Leokadija Aškelovičiūtė. Ji prisiminė,

Albertas balete Žizel

kad H. Kunavičius sumanė pastatyti su mokiniais pasaką Miegančioji gražuolė. Princesės buvo dvi – L. Aškelovičiūtė ir Elena Chadarauskaitė. Kad jaunosios šokėjos nesusipyktų, kuri šoks premjeroje, lėmė burtai. H. Kunavičius paskatino L. Aškelovičiūtę stoti į Meno mokykloje įsteigtą choreografijos skyrių, kuriame iki 1961 m. pats dėstė, kurį laiką jam vadovavo.

H. Kunavičius mėgino jėgas ir choreografijoje – pastatė Vytauto Klovos operos Vaiva (1958) šokius, sukūrė spektaklį Lėkite, paukščiai! (1967, pagal Juozo Gruodžio, Juozo Indros, Vytauto Laurušo ir kt. muziką) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, skatino ir palaikė jaunus baleto menininkus – kartu su kompozitoriumi Antanu Rekašiumi, panaudodami Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino poezijos fragmentus, sukūrė baleto Aistros, pirmojo tuo metu debiutuojančio choreografo Elegijaus Bukaičio darbo, libretą.

Baigęs karjerą baleto scenoje, 1968–1990 m. H. Kunavičius buvo Lietuvos televizijos Muzikos redakcijos režisierius, sukūrė televizijos filmus Šoka „Sūkurys“, Elegija artistui (1992, apie baleto artistą V. Aukščiūną), parašė baleto spektaklių recenzijų.

„Greta darbštumo Henrikas turėjo viską, ko reikia šokėjui, – lakų šuolį, grakštų žingsnį, drąsų sukinį. Be to, tai buvo emocingas ir vyriškas jaunuolis <...>. Specialistas būtų suradęs klaidų, netikslumų šokio technikoje. Tačiau tik trenažo metu. Scenoje jau stebėdavome kūrybišką procesą, kuris nustelbdavo visų tų šuolių, sukinių, žingsnių savarankišką reikšmę. <...> Kunavičių scenoje reikėjo pamatyti, tad nenuostabu, kad jo šokis visada užkariaudavo žiūrovus, ką jis bešoktų“, – prieš penkiasdešimt metų pasakyti ir visai neseniai papildyti baleto istoriko ir kritiko Žilvino Dautarto žodžiai tiksliai apibūdina ir Henriką Kunavičių kaip artistą, ir patį baleto meną. n

Susitikimas su Olga Lepešinskaja: iš kairės trečia – T. Sventickaitė, penktas – H. Kunavičius

Operos legendos Elenos Čiudakovos šimtmetis

Retai kada nutinka, kad Operos ir baleto teatras beveik vienu metu minėtų net kelis jubiliejus. Bet šiemet yra kaip tik taip: teatras jau penkiasdešimtąjį sezoną gyvena dabartiniuose rūmuose, artėja baleto šimtmečiui skirtos Kopelijos premjera ir vienos žymiausių operos solisčių Elenos Čiudakovos (1925–1973) šimtmečio sukaktis.

Kristupas Antanaitis

E. Čiudakova buvo tikras operos fenomenas. Gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske, užaugo Smolenske. Karo metais šeima, traukdamasi į Sovietų Sąjungos gilumą, atsidūrė Kirsanove. E. Čiudakova dirbo felčere karo lauko ligoninėje, slaugė sužeistuosius, bet visada rasdavo laiko dainuoti ligoninės muzikos mėgėjų trupėje. 1943 m. baigė radistų kursus ir po metų, gavusi paskyrimą, atvyko dirbti į Vilniaus meteorologijos stotį. Apsigyveno Vilniaus universiteto dėstytojų bendrabutyje, kur tapo matematikos profesoriaus, daktaro, vėliau universiteto rektoriaus Zigmo Žemaičio šeimos kaimyne. Z. Žemaičio dukra Irena Žemaitytė-Geniušienė buvo viena pirmųjų, išgirdusių E. Čiudakovą dainuojant: „Ji buvo plonytė, smulkutė, plačiu odiniu diržu susijuosusi liemenį, atrodė, kad galima jį apimti viena ranka. Išėjusi į kiemą, dainuodavo gražiu balsu. Susipažinome prie pianino, su mano seserimi ji pradėjo bandyti dainuoti, kalbėtis apie Kauno teatro istoriją iki karo. Čiudakovą dainuojant pirmąkart išgirdome būtent mūsų namuose.“

1946 m. ji įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą, 1947–1952 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigusi iškart tapo Operos ir baleto teatro soliste. Čia dainavo iki pat mirties 1973 m. Praeivių kariškių kieme išgirsta

dainuojant, Elena buvo pakviesta į Pabaltijo karinės apygardos dainų ir šokių ansamblį ir greitai ten tapo pagrindine soliste. Dvidešimtmetis Benjaminas Gorbulskis aranžavo jai populiarias dainas ir vis ragino: „Lena, tu jau dabar dainuoji geriau už konservatoriją baigusius, bet vis tiek eik mokytis profesionalaus dainavimo.“ „Čiudakova, pasipuošusi mėlynu sijonėliu, mamos pasiūta pilka palaidine ir apsiavusi jau aukštakulniais, sėkmingai įstoja į tuomečio J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo puikios pedagogės Liudmilos Menabeni klasę. Šioji dėsto ir konservatorijoje. Jau po metų gabiausiai savo studentei Elenai ji pataria bandyti jėgas ir ten.“

Vos baigusi studijas, solistė debiutavo Giuseppe’s Verdi operoje Traviata, iškart sulaukė puikų atsiliepimų ir netrukus pelnė publikos meilę. Per daugiau nei dvidešimt sezonų sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų: Jolantos (Piotro Čaikovskio Jolanta), Marfos (Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinė), Rozinos (Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjas), Lakmės (Léo Delibes’o Lakmė), Džildos (G. Verdi Rigoletas), Violetos (G. Verdi Traviata), Miuzetės (Giacomo Puccini Bohema), Olimpijos (Jacques’o Offenbacho Hofmano istorijos), Manon (Jules’io Massenet Manon), Aukselės (Vytauto Klovos Vaiva) ir kt.

Džilda op. Rigoletas

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

Po kiekvieno spektaklio E. Čiudakova tarsi kokia pirmokė laukia įvertinimų ir džiaugiasi gavusi „penketuką“. Dienoraštyje rašo: „Padainuoti labai gerai – tai dar ne vaidmens sukūrimas“, „Praleidau šiandien tris eilutes, maniau, numirsiu iš baimės.“ Kipro Petrausko jubiliejaus proga kartu su juo dainuoja Traviatoje. 28-erių tampa nusipelniusia artiste, 33ejų – liaudies artiste.

Naujasis teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas jai talkina supažindindamas su Rytų kultūra ir filosofija – išorinis Lakmės indiškumas palengva atsitraukia į antrąjį planą, ir E. Čiudakova sukuria jaudinančią brahmanų mergaitės dramą. Vėliau profesorius konstatuos: „Sudėtinga Lakmės partija, daugeliui dainininkių net neįkandama, Čiudakovos atliekama, skambėjo neįtikėtinai lengvai ir neapsakomai virtuoziškai. Tik Čiudakovos dėka šis spektaklis mūsų teatre išsilaikė net dvylika sezonų.“ O rūsčiajame dienoraštyje ji ir toliau kartos: „Baisiausiai bijojau...“, „Kaip man nugalėti baimę, kad padainuočiau taip, kaip noriu?..“

Lietuvos televizijos laidoje Daiktų istorijos operos solistė Giedrė Kaukaitė apie kolegę 2023 m. pasakojo:

„Nebuvo kalbama, kad Čiudakova – žvaigždė, tai buvo savaime aišku, kad ji yra fenomenas. Bandyti išsiaiškinti, kodėl taip buvo, būtų mėginimas įspėti talentą, jo paslaptį.

Dažnai atvažiuodavo dainuoti spektaklio tiesiai iš ligoninės, sunkiai sirgo. Kartą taip keistai nutiko, kad ji priaugo svorio ir netilpo

Rozina op. Sevilijos kirpėjas (Bazilijus – Leonidas Muraška)

Nineta op. Meilė trims apelsinams (Princas – Virginijus Noreika)

į suknelę. Režisierius Juozas Gustaitis aplankė ją grimo kambaryje ir paklausė, kaip jaučiasi, o Elena atsakė, kad viskas gerai. Režisieriui uždarius duris tarytum susmuko, suknelė veržė, trukdė kvėpuoti, prakaitas tiesiog išsiveržė per grimą, atrodė, vėl teks grįžti į ligoninę. Bet eidama į sceną ji tarsi atgijo, savo energija užkrėsdavo mus visus, jos talento buvo neįmanoma paaiškinti.“

Daugiausia kartų – šimtą trisdešimt penkis – E. Čiudakovai teatro scenoje teko įkūnyti nemariąją Violetą. Debiutavo Traviatos spektaklyje 1952 m. gruodžio 31-ąją, o po keleto metų įvyko pirmas ir kartu paskutinis spektaklis su K. Petrausku, apie kurį dienoraštyje rašė: „Koks nuostabus Alfredas. Kaip sugeba bendrauti su partneriu ir kiek daug duoti jam. Dainuoti su juo man buvo didžiulis egzaminas, kurį, atrodo, išlaikiau neblogai. Nors be galo bijojau. Juk spektaklis neeilinis – teatro 35-metis. Salėje – vyriausybė, visas sostinės muzikinis elitas. Po spektaklio visai nenorėjau eiti namo. Gailėjausi, kad taip greitai viskas pasibaigė. Ilgai dar sėdėjau grimo kambaryje ir niekaip negalėjau atsigauti.“

Paradoksalu, bet Traviatoje E. Čiudakova daugybę kartų dainavo su visomis to meto žvaigždėmis. Paskutinis solistės spektaklis įvyko 1972 m., Alfredą dainuojant Virgilijui Noreikai: „Štai kur partneris. Trylika metų dainavome šioje operoje kartu. Labai geras draugas, tikras artistas. Bet aš jaudinuosi baisiausiai. Nors visi sako, kad dainuoju ir vaidinu gerai.“

Solistė dainavo ne tik teatre, dažnai pasirodydavo ir kaip kamerinė dainininkė, yra gastroliavusi Bulgarijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Vokietijoje.

1971 m. E. Čiudakovai skirta LSSR valstybinė premija. Ant namo A. Goštauto gatvėje, kuriame solistė gyveno iki pat mirties, 1997 m. atidengta skulptorės Skaistės Žilienės sukurta paminklinė lenta.

Žiūrovams nekantriai laukiant naujųjų Operos ir baleto teatro rūmų atidarymo iškilmių, 1973 m. balandžio 7-ąją pasaulis neteko puikios atlikėjos, garsinusios Lietuvos operos meną ir pačią Lietuvą. G. Kaukaitė apie Elenos Čiudakovos laidotuves rašė: „Balandžio 7 d. viena dainuojančia širdimi pasaulyje liko mažiau. Per laidotuves ilgai sėdėjau senojo teatro žiūrovų salėje. Scenoje vyko Traviatos epilogas, kurio Verdi neparašė. Atpažinau: ant krėslo ilsisi bekūnė pirmojo veiksmo suknia, greta išskleista baltoji stručio plunksnų vėduoklė. Ilsisi ir ilgosios baltų mezginių pirštinaitės. Ant stalelio – kamelijų puokštė. Šįkart kamelijos tikros.“ n

Violeta op. Traviata (Alfredas – Virginijus Noreika)

Svarbiausia Orfėjo lyros fondo misija – nuolatinė parama jauniesiems atlikėjams

2003 m. veiklą pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondas Orfėjo lyra. Jis atsirado ne tuščioje vietoje – iki tol porą metų veikė Teatro paramos fondas, kuriam vadovavo iš JAV su panašių fondų veiklos tradicijomis ir patirtimi atvykusi šviesios atminties Dalia Mieželienė. Naujojo paramos fondo iniciatorius buvo tuometis direktorius Gintautas Kėvišas, steigėjai – Gintautas Bartkus, Aldona Echaniz, Laima Magelinskienė, Julius Novickas, Lina Numavičienė, Vaidotas Žukas, pirmininkė – Birutė Vizgirdienė. Pastarąjį dešimtmetį organizacijai vadovauja Nijolė Galinienė-Dielesen. Kaip fondui Orfėjo lyra sekasi dabar? Apie tai pasakoja ponia Nijolė savo jaukių namų svetainėje Olandijoje.

Eglė Ulienė

Fondui sekasi labai neblogai. Vienintelis dalykas, kad jau norėčiau darbus perduoti kam nors kitam, nes, daug laiko būdamas ne Lietuvoje, prarandi ryšius, negali sekti visų detalių, ne viską įmanoma nuveikti nuotoliu. Norėčiau, kad darbą perimtų jauni žmonės, galbūt reikėtų ir naujesnių veiklos formų. Nors kartais ir seni, patikrinti žingsniai veiksmingi ir veda į priekį.

Kas pasikeitė per šiuos metus? Svarbiausias fondo renginys yra metų pokylis, jame ir surenkama daugiausia lėšų. Bet, kaip žinome, aplinkybės taip susiklostė, kad išgyvenome kovido karantino suvaržymus. Kai tik pasidarė įmanoma, 2021 m. gegužę vieni pirmųjų lauke, aikštėje priešais Filharmoniją, suorganizavome renginį. Visi buvome taip išsiilgę bendravimo, muzikos, kad verkėme kartu su žiūrovais prie stalelių ir su žmonėmis, kurie ėjo pro šalį. Tada man kilo mintis, kad galbūt nereikia rengti labai didelių, prabangių pokylių, kad jauki, tarsi šeimyninė aplinka gal net geriau. Ir tai labai pasitvirtino. Turėjo įtakos

ir kainos. Didžiuosiuose pokyliuose Vaidilos teatre apsilankydavo iki 200 žmonių, bet reikėjo ir maistą, ir indus suvežti, mokėti už salę, apšvietimą, įgarsinimą, netgi buvo paprašyta ir už fortepijoną atskiro mokesčio... Apskaičiavom, kad mums visai neapsimoka!

Esame labai dėkingi Naručio viešbučio ir restorano savininkui Juliui Novickui ir jo žmonai Nadeždai, kad mus įsileido. Salę čia gauname dovanų, restoranas taip pat vietoje. Tad tapome lyg ir uždaresni, kita vertus, išsikristalizavo pokylio forma, susirenka tie, kuriems labiausiai rūpi. O lėšų paramai surenkama panašiai.

Fondo veikla visiškai susijusi su teatro veikla, vadinasi, ir su jo vadovybe. Per tuos dvidešimtį su viršum metų buvo įvairių situacijų, kartais netgi skaudžių ir nesuvokiamų. Kai išėjo G. Kėvišas, mūsų padėtis tapo visiškai neaiški. Atėjus Jonui Sakalauskui, daug kas apskritai apvirto aukštyn kojom. Pirmiausia mus išregistravo iš teatro, fondo buveinė iki šiol yra mano namai. Tai, kuo džiaugėmės galėdami teatrui padovanoti

– pasiūti choro koncertiniai kostiumai, nupirkti instrumentai, aukcione įsigytas ir vėliau teatrui padovanotas paveikslas su baleto šokėja, – buvo įvertinta kaip neteisėti veiksmai. Sudėtinga padėtis susiklostė ir su mūsų pagrindinę paramą gaunančiais jaunaisiais stažuotojais. Į tai buvo labai daug investuota, mes ilgai su tuo dirbome dar tada, kai Laima Vilimienė buvo direktoriaus pavaduotoja. Jai ėmus vadovauti teatrui, įvyko pokalbis, regis, prie to vėl grįžtame. Tad ir toliau remsime jaunuosius atlikėjus.

Daug kas vėl sugrįžo direktoriaus pareigas pradėjus eiti Audriui Kundrotui, su malonumu ėmėmės įprastos fondui veiklos. Jau ir su Audriumi aptarėme, ką galėtume nuveikti kartu. Aišku, esame maža teatro gyvenimo dalelytė, bet dirbame labai nuoširdžiai. Buvo skaudu patirti, kad tai, ką dovanoji atvira širdimi, pasirodo, yra neteisėta. Labai džiaugiuosi, kad dabartinė direktorė ne tik kalbasi su mumis, rimtai ir dėkingai vertina mūsų veiklą, bet ir dalyvauja mūsų renginyje, atskuba čia net ir

grįžusi iš tolimos kelionės. Tai didžiulis palaikymas ir įrodymas, kad mūsų tikslai ir darbai bendri.

Svarbiausia fondo misija – nuolatinė parama jauniesiems atlikėjams. Mūsų nuolatiniai projektai: Metų solistų, Metų vilčių apdovanojimai, solistų stažuotės, vaidmenų rengimas autentiškoje aplinkoje. Apmokame pedagogų atlyginimus, pragyvenimo užsienyje išlaidas. Didesne ar mažesne mūsų parama pasinaudojo nemažai solistų: Eugenijus Chrebtovas, Steponas Zonys, Tomas Pavilionis, Kamilė Bonté, Tadas Girininkas, anksčiau – Vaidas Vyšniauskas. Keletas baleto šokėjų stažavosi Prancūzijoje. Aš net neįstengiu visų suminėti! Man brangiausias projektas – parama talentingajai Viktorijai Miškūnaitei labai sunkiu jai laiku. Juk solistai – taip pat ir žmonės, stengiamės juos pažinti, suprasti, bendrauti su jais. Paramos niekada neprašė Mindaugas Jankauskas, vienintelį kartą įteikėme jam premiją, kai tapo Metų operos viltimi. Bet jis niekada neatsisakė dalyvauti mūsų renginiuose, dainuoti, pagelbėti fondui. Sužinojusi, kad rengiasi į nedidelę stažuotę, tiesiog priverčiau jį priimti paramą. Remiame jaunus, talentingus ne vien Operos teatro atlikėjus. Štai Joana Daunytė su mūsų pagalba išleido Mikalojaus Konstantino Čiurlionio aranžuočių arfai kompaktinį diską. Seseris Daunytes parėmė Rotary klubas, kuriame taip pat dalyvauju, jos mielai talkina Orfėjo lyros renginiams.

Smagu matyti augantį jaunimą. Vienu metu daugiau dėmesio skiri vieniems, vėliau – kitiems. Džiugu, kad paremti solistai neatsisako padainuoti mūsų renginiuose – visi noriai dalyvauja. Ir tai nėra vien dėkingumas už paramą, susidraugaujame, esame kaip šeima. Viena, ko norėčiau paprašyti jaunųjų solistų, tai, kad, duodami kam nors interviu, nepamirštų paminėti, jog jiems padėjo teatro paramos fondas Orfėjo lyra. Mums tai svarbu: norėtųsi nedidelės reklamos, sklaidos, juk patys nekelsime sau uodegos...

Esame parėmę Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai įrašo, kurį atlieka teatro solistai ir Filharmonijos orkestras, kompaktinę plokštelę, artėja šios operos pastatymas teatro scenoje. Žinau, kad jį remia mūsų draugas Vilniaus klubas, kuriame daug Operos ir baleto teatro mėgėjų. Išleidome Arnoldo Vokietaičio vokalo pedagogikos knygą. Visą 2022 m. pokylyje surinktą sumą skyrėme Ukrainos Charkivo operos teatrui.

Metų solistų apdovanojimuose šiemet remiame dvi solistų nominacijas. Šiųmetį pokylį planuojame surengti kiek anksčiau, galbūt

Ponia Nijolė su vyru Lambertu Dielesenu

rugsėjo pabaigoje, atsižvelgdami į kai kurių mūsų brangių draugų ir rėmėjų planus ir keliones. Svarstome kito sezono paramą, peržiūrime prašymus. Ne kiekvieną veiklą remiame, labiausiai – stažuotes. Laukiame naujų atlikėjų.

Džiaugiamės naująja teatro iniciatyva – Nacionaline jaunųjų atlikėjų platforma, žadame remti jos dalyvius, ir ne tik dainininkus, bet ir dirigentus, kitus teatro kūrėjus ir atlikėjus.

Noriu paminėti žmones, kurie, nebūdami fondo nariai, mūsų veiklai atiduoda visą širdį. Pianistas prof. Artūras Anusauskas su fondu draugauja jau daugelį metų, mes netgi pokylio datą deriname su juo. Aktorius Vytautas Rumšas veda mūsų pokylį kartu su nuostabiąja Jomante Šležaite-Paukšte, jos visur pilna, ji dainuoja, šoka, pokylio metu vykstančiam

aukcionui visada dovanoja savo paveikslą. Gražiai bendraujame ir su Egidijumi Stanciku. Šie žmonės už savo darbą negauna jokio atlygio, jie dovanoja jį fondui. Saulė Musteikytė – fondo buhalterė, jau daugelį metų taip pat dirbanti be jokio atlygio.

Beje, jau kurį laiką fondo nariai, nors patys dirba rengdami pokylį, lygiai kaip visi perka bilietą, moka tokią pat sumą kaip ir visi atėjusieji. Yra žmonių, kurie, nedalyvaudami pokylyje, aukoja bilieto sumą ar net daugiau. Labai džiaugiuosi, kad ir mano vyras Lambertas supranta šią misiją ir prisideda prie jos. Štai, kai kėlėme Olandijoje vestuves, prašėme nenešti jokių dovanų, bet paaukoti fondui. Surinkome 10 000 eurų! Tai buvo visų dovana fondui.

Nerija Kasparienė, Artūras Anusauskas

Nijolė Galinienė su Juliumi ir Nadežda Novickais

Tikrųjų fondo narių vienuolika, bet turime daug bičiulių. Paprastai būti nariais kviečiame matydami, kad žmogus aktyvus, kartu dirba. Pakvietėme Gediminą Jankų, jis man labai daug padeda. Labai džiugu, kad fondo narys yra Šarūnas Birutis. Suprantama, šiuo metu jis, kitaip nei anksčiau, negali aktyviai dalyvauti mūsų veikloje. Vis dėlto tikiuosi, kad ministro kėdė laikina, o fondas amžinas. (juokiasi) Kartkarčiais visi susitinkame, aptariame tolesnius darbus, pasikalbame. Kiekvienas narys turi pareigų, bet ne privilegijų. Bilietus į spektaklius perkame, dažnai ir pačius brangiausius. Tai irgi savotiška parama. Svarbiausia, kad į fondą ateitų žmonių, kurie neklausia, kas man iš to.

Negaliu nepaminėti mūsų ištikimųjų narių.

Tai Nerija Kasparienė – ji dosni fondui, dažnai pakviečia svečių, už kuriuos pati ir sumoka, skiria premijas Metų solistų apdovanojimų laureatams. Esame dėkingi mus paremiančiam Kazickų fondui ir asmeniškai Jūratei

Kazickaitei. Nuostabus žmogus yra Rūta Butvilienė – visus baleto reikalus tvarkau su ja. Ir, žinoma, dar kartą dėkoju Juliui ir Nadeždai Novickams, Laimai Magelinskienei, Daliai Gruodienei, Linai Numavičienei, Jolantai Smičienei... Neįmanoma visų išvardyti!

Taip dirbdami, po truputį ir surenkame visai gražias sumas, įgalinančias paremti jaunimą. Manau, toks ir yra mūsų tikslas – suteikti jam galimybę pasitikrinti, ar įstengs eiti pasirinktu keliu. Matant, kad paramos reikia ir ji vertinama, kartais norisi padėti ir asmeniškai – juk pasirūpinti gera. Suprantama, šiuo metu svarbiausias dėmesys gynybai, bet juk kultūra –mūsų patriotizmo, mūsų orumo pagrindas. Tad toliau vykdome savo kilnią kultūrinę misiją. Manau, kad Orfėjo lyra įbrėžė kad ir nedidelį, bet vis dėlto savo brūkšnelį į mūsų kultūrinį gyvenimą. n

Kava ir cigaretės su Franco Zeffirelli ir Maria Callas

Dedikacija operos madonai

Sigutei Stonytei

Raimondas Polis

Ėjo 2025-ieji. Vasaris. Florencija. Florencija –išdidi, rafinuota, paslaptinga ir valinga Aristokratė. Jai reikia patikti ir įtikti, tuokart Ji tave prisileis ir priglaus prie savęs.

Florencija kupina Erotikos. Ji supranta, kad be Erotikos nebus nei Dievo, nei Pragaro.

Florencijos Erotika sukūrė Amžinąjį Grožį!

Florencija – ir Renesansas, ir inkvizicija!

Florencija – ir Sandro Botticelli, ir inkvizitorius Girolamo Savonarola!

Florencija – ir Dante, ir Machiavelli!

Florencija – ir Michelangelo, ir Leonardo da Vinci!

Florencija – ir Raffaello, ir Caravaggio!

Florencija – paskutinis mūsų amžiaus renesansinis kūrėjas Franco Zeffirelli (1923–2019).

Florencija. 2025-ieji. Vasaris. Ankstus rytas. Šviečia pavasario saulė. Franco Zeffirelli rūmai (muziejus). Maestro dar nežino, kad atvykau Jo aplankyti. Prie didelių medinių arkinių durų mane pasitinka rūmų kamerdineris Dorianas. Palydi iki didingų skliautuotų laiptų. – Eikite. Maestro jūsų laukia, – ištaria. Jaudindamasis skliautuotais laiptais žengiu į Franco Zeffirelli pasaulį. Atsiduriu asmenybių, šviesų, spalvų, muzikos šėlsmo pasaulyje. Galerijose mane pasitinka Franco Zeffirelli fantazijų puota. Prabanga alsuoja laiptai ir galerijos. Tarsi patenku į mūsų teatre pastatyto Giuseppe’s Verdi Rigoleto pirmojo veiksmo scenografiją, kurią sukūrė pats Maestro.

Franco Zeffirelli su Maria Callas

Mane pasitinka didinga ir jautri Franco Zeffirelli ir Marios Callas nuotrauka, kurioje Franco dėkoja Mariai už sukurtą Toskos vaidmenį.

Šioje Franco Zeffirelli fantazijos ir šėlsmo puotoje mane pasitinka Karmen, Toska, Rigoletas, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Violeta, Toscanini, Aida, Michelangelo Dovydas, Kristus iš Nazareto ir geriantis arbatą Mussolini.

Kiekvienoje galerijoje išgyvenu vis kitas epochas, nuo Kleopatros ir Cezario iki Amžinosios Callas, nuo Williamo Shakespeare’o iki Eduardo de Filippo. Galerijose sutinku Marią Callas ir jos balsą, diriguojantį Toscanini, dainuojančius Plácidą Domingą ir José Carrerasą. Kiek toliau išvystu aktorius Anną Magnani, Elizabeth Taylor, Melą Gibsoną, Richardą Gere’ą, Fanny Ardant ir daugelį kitų. Išskirtinį dėmesį Maestro skiria savo Mokytojui ir romantiniam draugui kino, operos ir teatro režisieriui Luchino Visconti.

Per skliautuotas galerijas patenku į didžiąją renesansinę Dante’s salę. Lubos ištapytos Dante’s kūrinių motyvais ir freskomis. Tai vienur, tai kitur stovi renesansinės skulptūros. Ant pakylos – renesansinio stiliaus audeklu apgaubtas fortepijonas. Dante’s salė laukia svečių, atvykstančių pas Maestro į puotą. Tarp kviestinių svečių – ir mūsų Operos Madona Sigutė Stonytė. Gal atvyks? Zeffirelli rūmai laukia Sigutės Violetos, Toskos, Salomėjos…

Man besigrožint renesansine Dante’s sale, tyliai priėjęs rūmų kamerdineris Dorianas pasiteirauja, gal turiu kokių nors pageidavimų. Nedvejodamas atsakau, kad mano svajonė – su Franco Zeffirelli ir Maria Callas išgerti puodelį espreso ir surūkyti cigaretę.

Florencija. 2025-ieji. Vasaris. Franco Zeffirelli muziejaus sode, tarp renesansinių skulptūrų ir palmių, – kavos staliukas. Ant jo peleninė, cigaretės ir renesansinis puodelis su espreso kava. Zeffirelli, Callas ir aš rūkome ir bendraujame tyloje… Aš mėgaujuosi ryto kava.

Šviečia saulė. Dangus žydras. Uždarame kieme, tarp skulptūrų ir palmių, iš dangaus skamba Marios balsas, Franco dėkoja Jai už Toską. Tyloje, cigarečių dūmų rūke, atsisveikinu su Maria ir Franco…

Arrivederci, Franco!

Arrivederci, Maria!

Arrivederci, Florencija!

P. S. Kamerdineriui Dorianui pažadėjau dar kartą sugrįžti į Franco Zeffirelli muziejų ir atvežti amžinam saugojimui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyto Maestro Zeffirelli Rigoleto afišą, programėlę bei keletą puikių fotografo Martyno Aleksos nuotraukų.

Tekstas iliustruotas autoriaus nuotraukomis

iš Franco Zeffirelli muziejaus Florencijoje

Partneriai:

Bilietus platina

Festivalio rengėjai:

Juozas ir Laima MAGELINSKAI

Festivalio rėmėjai:

www.norfa.lt

KLAUSIMAI:

1. Pirmosios šių metų LNOBT‘o premjeros, operos Don Žuanas, dirigento asistentės vardas.

2. Karalius iš R. Štrauso Salomėjos

3. Miestas, kuriame debiutavo M. Kalas.

4. Dainininkė, 2011-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

5. G.Donicečio opera ... Paskualė

6. Subito – reiškia „ ...“.

7. B. Dvariono uvertiūra Prie ... kranto

8. Valstybė, kuriai atstovavo dirigentas M. Bernardis.

9. Styginių muzikos instrumentų italų meistrų šeima.

10. Pertrauka tarp spektaklio veiksmų.

11. K. M. Vėberio ... šaulys

12. Operų kūrybos kryptis, kurios pradininku tapo P. Maskanjis.

13. Paklydusių paukščių autoriaus Zodiako ženklas.

14. Juos žvejoja Ž. Bizė operoje.

15. ... Čemerytės opera vaikams Dangus ant žemės

16. Mitologinė būtybė, pasak Sofoklio, giedanti Hado melodijas.

17. Entuziastingas publikos sušukimas, prašant pakartoti atliktą kūrinį.

18. Ir Europos valstybė, ir grafas operetėje.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera. lt iki 2025 m. rugpjūčio 15 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus.

Sudarė Viktoras Paulavičius

ATSAKYMAI:

1. Kaune 8. Kaire 15. Ritmas

2. Suzuki 9. Daktaras 16. Pasaulio

3. Marija 10. Karas 17. Adomas

4. Rumunas 11. Bona 18. Stogo

5. Leonora 12. Fioritūra 19. Mažoras

6. Taperis 13. Ieva

7. Jeleckis 14. Premjera

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: TEATRO RŪMAI

Kvietimus į spektaklį laimėjo Žydrė Juodikienė. Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu laura.karnaviciute@opera.lt

ISSN 1822-3001

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

2025 / 1–2

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė

Dizainerė Jūratė Juozėnienė

Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė

Fotografas Martynas Aleksa

Vadybininkas Laurynas Preikša

Pirmame viršelyje:

LNOBT baleto trupės meno vadovė

Jurgita Dronina

Fotografas Martynas Aleksa

Stilistė Milda Glebutė

Grimo ir šukuosenos meistrė

Alberta Statauskė

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

Spausdino UAB DRUKA Tiražas 1500 egz.

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

sezono generalinis rėmėjas

rėmėjai

informaciniai rėmėjai