
9 minute read
Rausva ir raudona: trys vakarai su Pachita ir Bolero / Helmutas Šabasevičius
by LNOBT
LNOBT Open:
baletas po atviru dangumi
Advertisement
Po ilgos pandeminės pertraukos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė sėkmingai grįžo į sceną ir stebino žiūrovus naujos formos pasirodymais. Kol galioja teatrų veiklą ribojantys vyriausybės nurodymai, LNOBT pažvelgė į situaciją kūrybiškai ir pakvietė ištikimus klasikinio meno mėgėjus prisidėti prie naujojo projekto LNOBT Open. Tai išskirtinė galimybė mėgautis opera ir baletu atvirose erdvėse. Šį kartą žiūrovai buvo kviečiami apsilankyti įkvepiančiame Valdovų rūmų kieme ir išvysti du baleto spektaklius: Ludvigo Aloisiaus Minkuso Pachitą ir Maurice’o Ravelio Bolero. Apie kūrybinį procesą, artistų pasirengimą ir sugrįžimą į sceną pasakoja LNOBT Baleto skyriaus direktorė Rūta Railaitė-Butvilienė.
Kodėl kilo mintis pasirinkti tokius skirtingus spektaklius – Pachita ir Bolero?
Šiuos spektaklius Baleto trupės meno vadovas Martynas Rimeikis pasirinko neatsitiktinai. Du labai skirtingi pastatymai turėtų tenkinti visų žiūrovų pomėgius ir skonį: vieni mėgsta tik klasiką, o kiti renkasi vien neoklasikinius ar šiuolaikinius pastatymus. M. Ravelio Bolero yra neoklasikinis Krzysztofo Pastoro 2015 m. pastatymas, pasižymintis labai ritminga ir aistringa muzika. Tuo tarpu L. A. Minkuso Pachita – visiška jo priešingybė. Tai labai seniai pas mus rodytas trumpas ir įdomus klasikinis baletas.
Bolero mūsų žiūrovams jau pažįstamas, o su kokiais sunkumais šokėjai susiduria Pachitoje?
L. A. Minkuso Pachita yra klasikinis spektaklis. Klasikinis baletas – vienas sudėtingiausių šokio stilių. Tokiame pastatyme tobulai atlikti tai, ko reikalauja choreografas, labai sunku. Klasikinis šokis įstato į griežtus rėmus, todėl spektaklyje baleto artistai turi ne tik parodyti labai aukštus techninius gebėjimus, bet ir tuo pat metu įtikinamai atskleisti kuriamą vaidmenį. Šokti klasiką sunku, todėl ir artistams buvo nelengva.
Kaip sekasi artistams po ilgo karantino ir veiklos ribojimų?
Pagrindinė problema – prarasta fizinė forma. Ilgą laiką artistams teko, švelniai tariant, dirbti ne visu krūviu. Kadangi visus metus nebuvo spektaklių, tai labai atsiliepė ir psichologinei, ir fizinei ištvermei. Dirbant namuose, net ir stengiantis neįmanoma pasiekti įprasto fizinio krūvio ir kaip tik tai, sugrįžus į teatrą, labai pasijautė. Per karantiną turėta viena nuotolinio darbo valanda, kuri tapo įprasta darbo diena, sukėlė artistams nemažų sunkumų, nes kūnas priprato prie mažesnio fizinio krūvio ir grįžus į teatrą sunku buvo ištverti visos dienos ritmą. Dabar, kai vėl reikia dirbti įprastai, labai sunku atgauti ankstesnę fizinę formą net per kelis intensyvaus darbo mėnesius. Manau, kad kiekvienas artistas tai pajuto po neseniai vykusios sceninės repeticijos.
Kodėl pasirodymams pasirinkote Valdovų rūmus, o ne LNOBT sceną?
Apie šį projektą buvo kalbama dar per karantiną, kai ribojimai buvo itin griežti ir nežinota, kokie reikalavimai ateityje galios uždarose erdvėse. Kadangi atvirose erdvėse leidžiama dalyvauti daugiau žmonių, o Valdovų rūmų kieme jau vykdavo įvairūs kultūros renginiai, ši vieta pasirodė tinkama paskutiniams sezono pasirodymams pristatyti.
Kaip vertinate artistų fizinį pasirengimą prasidedant naujam sezonui?
Paskutinėmis darbo savaitėmis prieš LNOBT Open pasirodymus buvo matyti, kad šokėjai atgauna per metus prarastą fizinę formą. Repeticijose skiriamas didelis krūvis leido artistams tobulėti ir gerai fiziškai pasirengti. Manau, einame tinkama linkme.
Kiek tikėjotės sulaukti festivalio žiūrovų?
Visada tikimės ir laukiame kuo daugiau žiūrovų, kad neliktų ne tik sėdimų, bet ir stovimų vietų. Pasirodymų nesugadino nei lietus, nei šaltas oras, lankytojai galėjo tiesiog mėgautis kuriamu reginiu. Aš ir pati, kiek įmanoma, reklamavau renginį ir kviečiau žiūrovus ateiti ir pamatyti. Sulaukėme išties daug susidomėjusių.
Ar planuojate daugiau pasirodymų atvirose erdvėse?
Panašių pasirodymų neabejotinai bus ir daugiau. Visiškai atgavę fizinę formą, ateinantį sezoną mielai apsilankytume visuose Lietuvos miestuose. Dabar, kai turime naujas, specialiai baleto pasirodymams pritaikytas grindis, nesame pririšti prie teatro scenos, ir pasirodymus įmanoma rengti įvairiose erdvėse.

Rausva ir raudona:
trys vakarai su Pachita ir Bolero
Olesia Šaitanova, Jeronimas Krivickas

/ Helmutas Šabasevičius
Open House, Open Beach, Opera. Connect – jaunoji Lietuvos rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistų karta drąsiai atveria populiariąją ir aukštąją Lietuvos kultūrą kosmopolitiniams vėjams, senutę lietuvių kalbą palikdama savo reklaminės išmonės ir iškalbos paraštėse. Lyg varžydamasis su Vilnius City Opera, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras sugalvojo savo renginį – festivalį LNOBT Open, kurio pirmąją programą pradėjo režisierės Dalios Ibelhauptaitės vadovaujamų Bohemiečių spektaklis – atnaujinta Giacomo Puccini opera Bohema. Renginiai lauke – rizikingas verslas, ypač Lietuvoje, kur permainingi orai verčia nuolat nerimauti dėl jų sėkmės (tuo įsitikinti gavo Bohemos klausytojai). Be to, adaptuotas ne teatrinei, o atvirai erdvei, sceninis kūrinys praranda didelę savo tapatybės dalį dėl būtinybės įgarsinti, o ypač – dėl matomumo, nes visų be išimties Lietuvoje regėtų tokio tipo pramogų organizatoriai nepasirūpina įrengti žiūrovams vietų taip, kad būtų tinkamai matyti scena ir joje vykstantis veiksmas. Baletui tai ypač svarbu, nes, norint šį meną visavertiškai suvokti, reikia matyti visą šokėjų kūną, antraip per šimtmečius tobulintos choreografinės formos netenka estetinės prasmės.
LNOBT Open premjera – baleto divertismentas Pachita, sujungtas su Maurice’o Ravelio Bolero, – LNOBT Baleto trupės įtempto darbo rezultatas, liudijantis pergalę prieš keletą mėnesių trukusį karantiną ir keliantis pasididžiavimą išlaikytu aukštu techniniu ir artistiniu lygiu. Viename vakare parodyti du skirtingos estetikos kūrinius, kuriuos jungia ispaniška tema, – buvusio Lietuvos baleto trupės meno vadovo
Krzysztofo Pastoro sumanymas, kurį įgyvendinti ėmėsi dabartinis baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.
Pachita – savotiškas XIX a. antrosios pusės baleto muzikos ir choreografijos palimpsestas, kuriame tebėra ryškiausias kompozitoriaus Ludwigo Minkuso ir choreografo Mariaus Petipa kūrybinis braižas, nors per daugiau nei pusantro šimto metų ir retušuotas kitų baleto kultūros veikėjų. Pachitos istorijoje yra ir lietuviškų štrichų – jos Grand pas pirmasis Lietuvoje 1972 m. pastatė Elegijus Bukaitis (1941– 2020), kūrinys buvo populiarus trupės koncertiniame repertuare, su Lietuvos ir užsienio solistais buvo atliekamas įvairiose viešnagėse XX a. devintajame dešimtmetyje. 1995 m. tuometinėje Vilniaus baleto mokykloje (šiandien tai – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius) šį kūrinį pastatė Jonas Katakinas (1950–2005), jame šoko ano meto mokyklos absolventai ir mokiniai Rūta Jezerskytė, Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas, Neli Beliakaitė, Olga Konošenko ir kiti. Prieš kelerius metus puikus Pachitos divertismentas buvo rodomas Baleto skyriaus koncertuose (baletmeisteris – Petras Skirmantas), tad prisiminimai dar neišblėsę ir padeda suvokti naujausio LNOBT Baleto trupės darbo reikšmę. Baleto trupės vadovės Rūtos Butvilienės ir meno vadovo M. Rimeikio dėka per nepilnas dvi savaites teko stebėti Pachitos brendimo procesą, ir trys premjeriniai vakarai tik patvirtino iš anksto susidarytus įspūdžius. Liepos 1 d. stebint spektaklį iš trečiosios eilės pirmosios vietos, buvo įdomu iš arti patyrinėti surenkamos scenos konstrukcijų detales ir garso atkūrimo įrangą. Pati scena įrengta tvirtai, jos danga labai gerai pritaikyta šokiui, nes buvo visai negirdėti jokių pašalinių garsų, kuriuos paprastai sukelia intensyvus šokėjų judėjimas ir aukšti šuoliai. Premjeroje kairysis portalo šonas kilo tiesiai prieš akis, uždengdamas beveik pusę scenos ir kreipdamas žvilgsnį į dešinėje esančius užkulisius, matomus beveik en face. Buvo gera įžvelgti už jų atsiveriančius XIX a. Vilniaus verslininko Abraomo Šliosbergo namo fasado likučius, kuriuos Lietuvos dailės istorikų draugijos ir kitų autentišku paveldu susirūpinusių organizacijų dėka prieš daugel metų pavyko išsaugoti. Ne mažiau įdomu buvo mėgautis ypatingais ir teatro salėje beveik nematomais vaizdais, kai spindėję scenoje ir skriete išskrieję į užkulisius artistai iš Apolono angelų, kaip juos pavadino baleto istorikė Jennifer Homans, virsta pavargusiais žmonėmis, ieškančiais patogiausios pozos, kaip greičiau atgauti kvapą, nes
Olesia Šaitanova, Jonas Laucius


Julija Stankevičiūtė Olga Konošenko




Olesia Šaitanova, Jonas Laucius Jade Longley



Anastasija Čumakova, Genadijus Žukovskis
kitas pasirodymas scenoje – jau čia pat. Veiksmas užkulisiuose, teatrinius kostiumus, kad nesušaltų laukdamos pasirodymo, pridengusios kasdieniais drabužiais balerinos priminė Edgaro Degas pastelių siužetus. Puošnaus scenos fasado ir proziškų neparadinių jos zonų įtampa leido pajusti klasikinio baleto grožį ir ragino nusilenkti prieš tą grožį kuriančius artistus, savo menui negailinčius jokių jėgų. Kelių stebėtų repeticijų metu išgrynintas pozų grožis, šokio malonumą skleidžiančios šypsenos premjeroje įgavo ypatingo žavesio su sodriai ir plastiškai skambančios muzikos (dešinėje pusėje įkurdintam orkestrui žvaliai dirigavo Ričardas Šumila) ir teatrinio jaudulio, kuris įsižiebia artistams jaučiant ryšį su žiūrovais, pagalba.
Matuojant balerinomis, išsirikiavusiomis scenos gale priešais pilkšvą foninę uždangą, scenos plotis būtų aštuonios balerinos. Iš paskirto premjerinio žiūros taško šis matmuo sumažėjo iki keturių balerinų, tad iš pirmo karto įsitikinti kordebaleto šokio darna ir linijų grožiu nebuvo sąlygų, bet rūpestingą šokėjų pasirengimą spektakliui patvirtino puikios Martyno Aleksos nuotraukos. Vienas gražiausių Pachitos divertismento epizodų – Pas de trois, kuris viso metražo spektakliuose įtraukiamas į pirmąjį veiksmą. Žiūros taškas šį nuostabų kūrinį dekonstravo, paversdamas tai pas de deux, tai pas seul, o kartais – pas zéro, ir tada kuriam laikui tekdavo atsiduoti fantazijai ir laukiant, kol akiratyje pasirodys rankos ar kostiumo kraštelis, mėgautis maloniais daug kartų matyto epizodo meninių formų prisiminimais. Julija Stankevičiūtė ir Marija Kastorina šoko tiksliai, lengvai, užtikrintai, žavingai perteikė šio epizodo charakterį. Ypač smagu buvo kaip partnerį matyti vieną iš jauniausių trupės narių Edviną Jakonį (ko gero, tai pirmas viešas jo kaip solisto pasirodymas su LNOBT trupe), raiškias jo šokio formas, gražias pozų linijas, lengvus ir elastingus šuolius. Įterptines variacijas, atskleisdamos jų choreografinę ir muzikinę nuotaiką ir individualias artistines savybes, atliko O. Konošenko (variacija iš Cesare’s Pugni ir M. Petipa baleto Karalius Kandaulas pagal Théophile’io Gautier libretą), Karolina Matačinaitė (C. Pugni ir M. Petipa baleto Najadė ir žvejys variacija) ir Haruka Ohno (variacija iš Jurijaus Gerberio ir M. Petipa baleto Trilbi).
Svarbiausias partijas, visiškai pateisindami savo kaip pagrindinių trupės solistų vardus, šoko Anastasija Čumakova ir Genadijus Žukovskis. Trapus, bet stabilus moteriškumas ir ryški, galinga vyriška jėga sukūrė šio tipo spektakliams būtiną meninę įtampą. A. Čumakova buvo ir viena iš Pachitos statytojų, drauge su ja dirbo Baleto trupės repetitorės Živilė Baikštytė ir Rasa Taučiūtė-Idienė. Vizualioji spektaklio intriga – Juozo Statkevičiaus kostiumai – sukėlė abejonių atsižvelgiant į istorinį Pachitos kontekstą. Moteriški drabužiai – klasikinio tuttu silueto, saikingai papuošti pažibais ir fotografijose matomomis aplikacijomis. Jais apsivilkusios, nepriekaištingai sušukuotos ir nugrimuotos artistės atrodė lyg aukštosios mados pakyla pasirengę žengti modeliai. Bet cuisse de nymphe spalva, nors drąsi ir iki šiol Pachitos sprendimuose nematyta, maža ką bendra turi su ispaniška baleto tema. Skirtingi rausvi atspalviai (vos vos juntami kordebaleto, dvejetukų, pas de trois ir solistės kostiumuose) vakarėjančioje, kad ir dirbtinio apšvietimo pagyvintoje aplinkoje buvo sunkiai įžiūrimi. Vyriškų kostiumų siluetus paryškino riešus ir liemenį vizualiai pailginančios smailėjančios detalės bei pečių srityje papūstos rankovės, bet reikės pratintis prie jų blyškiai rausvo tono, kuris disonuoja su šio baleto herojaus Liusjeno d’Ervili įvaizdžiu ir choreografine plastika. Rausvą Pachitos drabužių spalvą galima būtų suvokti nebent kaip konceptualų sprendimą sugretinti ją su antrojo vakaro kūrinio – Bolero – sodriai raudonais kostiumais (dailininkė – Marta Fiedler). Rafinuota, subtili, niuansuota, oriai žėrinti klasika ir kūniška, erotiška neoklasika, kur tolydžio stiprėjantys jausmai virsta nesuvaldoma, visa apimančia aistra, traukiančia ir stumiančia tuo pat metu (kaip ir finalinėje solistų pozoje). 2015 m. K. Pastoro pastatytas spektaklis, rodytas vienaveiksmių baletų programoje Bolero+, kurį laiką buvo pasitraukęs iš scenos (trupę dėl įvairių priežasčių paliko ir šiame spektaklyje ypač ryškius, reikšmingus savo karjerai vaidmenis sukūrę Eligijus Butkus ir Kipras Chlebinskas). Pirmąjį vakarą kaip Bolero solistai debiutavę Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas atskleidė ir gebėjimą įsiklausyti į aistringai orkestro atliekamą muziką, judesiais perteikti joje slypinčius jausmų pustonius, ir organišką partnerystės jausmą.
Jonas Laucius, Greta Gylytė
