Davidas Sebba: „Vaikai – tikresnė ir nuoširdesnė publika“ / Gražina Montvidaitė

Jo nuomone, baletas Vilniuje turi tiesiog puikius žiūrovus – jie ištikimi ir palaikantys, tačiau jų skonis iš esmės tradicinis. Todėl Pastoras stengėsi modernizuoti repertuarą ne revoliucingai, bet palaipsniui pristatydamas šiuolaikiškesnius kūrinius, harmoningai derindamas juos su klasikiniais spektakliais, kad baleto spektaklių lankomumas nesumažėtų. Ypatingas Krzysztofo Pastoro indėlis į Lietuvos choreografijos raidą – jo sumanytas ir įgyvendintas choreografinių kūrinių projektas Kūrybinis impulsas, kuriame pristatomuose savarankiškuose baleto artistų darbuose buvo ypač svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitoriais ir scenografais bei kostiumų dailininkais. Šios nuostatos tąsa – spektaklių diptikas, kuriame susitinka kadenciją baigęs baleto meno vadovas su choreografu Martynu Rimeikiui (g. 1980), kuriam patikėta užimti šias svarbias pareigas ir rūpintis Lietuvos baleto ateitimi. Tam tikra prasme tai mokytojo ir mokinio susitikimas, kuris jau buvo įvykęs, kai 2015-aisiais buvo pristatyti trys vienaveiksmiai spektakliai: Itziko Galilio Dalykai, kurių niekam nepasakojau, Martyno Rimeikio Visur kur mes nebuvom ir Kryzsztofo Pastoro Bolero. „Manau, kad tam tikru požiūriu choreografas ir baleto trupės vadovas turi būti ir pedagogas – gaila, kad tai būna nedažnai. Kiek galėdamas stengiausi padėti Martynui, bet tik jis pats galėtų pasakyti, ar suvokia save kaip mano mokinį“ – sako choreografas ir priduria: „Mane žavi daugelis jo darbo aspektų: drąsa, teatriškumas, gebėjimas įgyvendinti savo idėjas ir dar daug kas“. Sezono premjerai Krzysztofas Pastoras pasirinko Arnoldo Schoenbergo (1874–1951) Pragiedrėjusią naktį (Verklärte Nacht). Šio ekspresionistinės srovės kompozitoriaus kūriniai jau buvo atkreipę XX a. II pusės choreografų George‘o Balanchine‘o, Kennetho MacMillano, Antony Tudoro dėmesį. Pastoras prisimena pokalbį su Rūta Kėvišiene, kurio metu jie abu sutarė, jog šis Schoenbergo opusas – vienas iš svarbiausių, gražiausių ir giliausių XX a. muzikinių kūrinių. Mintis sukurti baletą pagal šią muziką ir gimė to pokalbio metu. Spektaklio dramaturgiją, kaip ir muziką, lemia Richardo Dehmelio (1863–1920) eilėraštis. Schoenbergo Pragiedrėjusi naktis – styginių sekstetas, parašytas 1899-aisiais vos per tris savaites. Kūrinys įamžino įaudrintus kompozitoriaus jausmus susitikus savo mokytojo Alexandro Zemlinskio seserį Matildą – būsimą Shoenbergo žmoną. Kaip ir Dehmelio eilėraštį, muzikinį kūrinį sudaro penkios dalys. 1896 metais parašytame eilėraštyje pasakojama apie mėnesienoje vaikštinėjančius vyrą ir moterį, kuri savo mylimajam atskleidžia paslaptį: ji laukiasi kito vyro kūdikio. Jaudulio, netikrumo nuotaikas keičia pabaigoje išryškėjantis atleidimo motyvas, Premjeroje 1902 metais Vienos Musikverein šį kūrinį atliko du smuikai, du altai ir dvi violončelės, o 1917-aisiais kompozitorius parengė Pragiedrėjusios nakties redakciją styginių orkestrui.

Pastoro Pragiedrėjusią naktį kurs dvi solistų poros ir apie dvidešimt šokėjų. Scenografiją kurs Adomas Jacovskis, kostiumus – Jurgita Jankutė.

w

1913 metais Paryžiuje, Eliziejaus laukų teatre įvykusi Igorio Stravinskio (1882–1971) baleto Šventasis pavasaris (Le Sacre du printemps) premjera lėmė spalvingą šio kūrinio sceninį gyvenimą, kurio pirmieji žingsniai susiję su baleto impresarijaus Sergejaus Diagilevo (1872–1929), šokėjo ir choreografo Vaclavo Nižinskio (1889–1950), dailininko Nikolajaus Rericho (1874–1947) kūrybine veikla. Kaip ir daugelis XX a. pradžios Rusijos kūrėjų, Stravinskis neplanavo tapti menininku ir 1901-aisias pradėjo studijuoti teisę Sankt Peterburgo universitete, tačiau, augęs muzikų šeimoje, jis privačiai lankė harmonijos ir kontrapunkto pamokas, daug dėmesio skyrė jį mokiusio Nikolajaus Rimskio-Korsakovo pastaboms. Vienas ankstyvųjų Stravinskio kūrinių orkestrui – Fejerverkai – sudomino Diagilevą, kuris užsakė savo Rusų baletui parašyti Ugnies paukštę. Savo autobiografijoje, išleistoje 1936-aisiais, kompozitorius prisiminė, kad baigdamas Ugnies paukštę (1910) vaizduotėje išvydo pagoniško ritualo reginį: ratu susėdę senoliai stebi merginą, kuri šoka tol, kol miršta, taip pasiaukodama Pavasario dievui. Pasitarę su Rerichu, kuris domėjosi senosios Rusios kultūra ir mistika, jie sugalvojo spektaklį Didžioji auka, nors sumanymą teko kuriam laikui atidėti į šalį, nes buvo suplanuota baleto Petruška (1911) premjera. Grįžus prie šios idėjos, spektaklis pavadintas Šventuoju pavasariu. Jau senokai patvirtinta, kad tarp kompozitoriaus įkvėpimo šaltinių buvo ir Jano Baudouino de Courtenay (1845–1929) pastangomis Krokuvoje 1900 išleistas tautosakininko Antano Juškos (1819–1880) surinktų lietuvių liaudies dainų melodijų rinkinys – Šventojo pavasario partitūroje aptinkamos šešios melodijos iš šio rinkinio. Vertinęs Nižinskį kaip šokėją, kompozitorius abejojo jo kaip choreografo gebėjimais. „Vargšelis nieko nesuprato apie muziką. Jis nemokėjo nei skaityti partitūros, nei groti jokiu instrumentu“ – prisiminė vėliau savo autobiografijoje.

Arnoldas Schoenbergas

Igoris Stravinskis

Dirigentas Pierre‘as Monteux (1875–1964) tik po Diagilevo įkalbinėjimų sutiko diriguoti premjerai. Sulaukęs devyniasdešimties, šis muzikas yra sakęs: „Tada nemėgau Šventojo pavasario. Nuo tol esu dirigavęs jį penkiasdešimt kartų. Nemėgsu jo ir dabar“. Aukos vaidmenį premjeroje atliko Bronislava Nižinska (1891–1972), vėlesniuose spektakliuose, jai pradėjus laukti kūdikio – Maria Piltz (1891–1968). Nemažai kritikos sulaukęs spektaklis buvo rodomas neilgai, jis atgimė XX a. trečiajame dešimtmetyje, naują choreografiją sukūrus Leonidui Miasinui (1895–1979). 1930-aisiais Miasino choreografinis variantas buvo parodytas Jungtinėse Amerikos valstijose Filadelfijoje, Aukos vaidmenį atliko Martha Graham (1894–1991); vėliau spektaklį statė Mary Wigman (1957, Berlynas), Maurice Béjart‘as (1959, Briuselis), Kennethas MacMillanas (1962, Londonas), Natalija Kasatkina ir Vladimiras Vasiliovas (1965, Maskva), Pina Bausch (1975, Vupertalis) ir daugelis kitų.

Šventasis pavasaris jau skambėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Šį spektaklį 2000 metais pastatė Vokietijoje dirbantis kinų choreografas Xin Peng Wangas. Šį Stravinskio kūrinį yra pamėgę ir Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai: modernaus šokio teatrui Aura šį veikalą buvo pastatęs britų choreografas Roystonas Maldoomas (1991; atnaujinta 2008), spektaklį savo repertuare turi urbanistinio šokio teatras Low Air (premjera – 2015).

Šventasis pavasaris – jau ketvirtas choreografo Martyno Rimeikio didelės apimties darbas. Kūrybinio impulso erdvėje susiformavęs ir išaugęs kūrėjas labai vertina Krzysztofo Pastoro vadovavimo Lietuvos baleto trupei laikotarpį ir vadina jį nauju etapu ne tik dėl europietiško teatro sampratos tvirtinimo repertuare, bet ir paties darbo su trupe stiliaus, bendravimo su artistais, į gerąją pusę pasikeitusio klimato trupės viduje. Su choreografo kūryba susipažinęs dar pirmaisiais savo darbo teatre metais, Rimeikis prisimena jo pastatytą Mindaugo Urbaičio baletą Acid city (2002), kuris tuo metu buvo vienas iš nedaugelio šiuolaikinių pastatymų, teikiančių baleto atsinaujinimo vilčių. Choreografas vyresniam kolegai yra be galo dėkingas už Kūrybinį impulsą – postūmį žengti pirmąjį žingsnį. Pastoro dėka jis dabar daro tai, ką daro, o iš kitų XX a. pabaigos choreografų ypač vertina Matsą Eką ir Jiří Kyliáną, kurių darbus pirmą kartą pamatė būdamas septyniolikos – susitikimas su šia choreografija įtvirtino norą kurti ir kalbėti šokiu. Martynas Rimeikis labai palaikė Krzysztofo Pastoro idėją į repertuarą įtraukti jų abiejų sukurtų spektaklių vakarą. Jis jau seniai norėjo prisiliesti prie Šventojo pavasario, o noras dar labiau sustiprėjo pavasarį, karantino metu, kai Rimeikis Stravinskio muziką išgirdo ir pajuto naujai, tad nusprendė jo imtis būtent dabar. Spektaklyje dalyvaus didžioji baleto trupės dalis, scenovaizdį kurs Marijus Jacovskis, kostiumus – Elvita Brazdylytė, diriguos Ričardas Šumila.

Davidas Sebba:

„Vaikai – tikresnė ir nuoširdesnė publika“

Fotografas Yossi Zwecker

Naujojoje operoje vaikams Alisa Stebuklų šalyje jos kūrėjas Davidas Sebba (Izraelis) kviečia atsiverti svajonėms ir drąsiai sekti, kur jos veda. Talentingas, gerai žinomas pasaulyje, dainavimo, komponavimo ir dirigavimo srityse pripažintas muzikas randa laiko lavinti jaunuosius talentus, vadovauti dviem chorams, auginti vaikus ir net mėgautis sodu ant stogo. Regint tokį kūrėjo aktyvumą atrodo, kad tereikia paleisti vaizduotę ir nebijoti svajoti, nes viskas gali išsipildyti. Žinoma, pirmiausia įdėjus daug darbo ir pastangų, bet mėgaujantis gyvenimu ir veikla tarsi pakvaišus – visai kaip šio muziko kūrinyje Pakvaišęs dėl operos (Mad about Opera). Kalbiname šį išskirtinį kūrėją norėdami pasisemti bent saujelę tokio įkvėpimo ir aistros gyventi, veikti, mokyti, taigi daryti viską, o ypač – kurti operą.

/ Gražina Montvidaitė

Esate pripažintas kompozitorius ir dainininkas. Šios veiklos neabejotinai daro įtaką tam, kaip žvelgiate į kūrybą, kaip kuriate operą. Kiek Jūsų specialybės padeda kūrybiniam darbui, o gal kaip tik sunkina jį?

Man opera yra visų menų karalienė. Taip jau ne kartą teigė daugybė muzikantų ir menininkų, o aš galiu jiems tik pritarti. Manau, bet kokia operinė veikla, pradedant grimu ir baigiant kostiumais, pradedant spektaklio statymu scenoje ir baigiant dainavimu, yra neįkainojama patirtis. Man, dainininkui, tai labai padeda formuoti suvokimą, kaip rašyti balsams ir su kokiais sunkumais gali susidurti dainininkai.

Kaip Jums, pačiam dainuojančiam, komponuojančiam, diriguojančiam, atrodo, kokia vieta operiniuose kūriniuose dabar tenka balsui, dainavimui? Ar galima sakyti, kad šalia melodijos ir scenovaizdžio tai vis dar yra vienas pagrindinių veiksmą kuriančių elementų? O gal statant šiuolaikiškesnes operas balsas traukiasi į antrą planą?

Kuo daugiau dirbu su balsais kaip mokytojas, akompanuodamas ar kurdamas kompozicijas, tuo daugiau randu juose jaudinančių elementų, gilumos, net paslapties. Niekas neprilygsta balsui! Įsivaizduokite, kad atsiliepiate į nežinomą telefono skambutį ir tuoj pat iš tūkstančių žmonių atpažįstate, kas kalba. Balsas – unikalus kiekvieno mūsų ženklas. Nėra pasaulyje dviejų identiškų balsų. Todėl nemanau, kad jis kur nors trauksis.

Esate ir dviejų chorų meninis vadovas. Kaip visos veiklos sutelpa į Jūsų darbotvarkę?

Vienas žymus dirigentas man yra sakęs: „Kuo daugiau darbų prisiimsi, tuo daugiau visko spėsi.“ Pripažįstu, dažnai tenka bėgti iš vienos vietos į kitą ir kartais vargiai pavyksta darbus atlikti laiku. Atrodo, kad ir artimiausioje ateityje niekas nesikeis.

Praėję metai operos pasauliui atnešė sunkių išbandymų. Ar pandeminė padėtis paveikė visas Jūsų darbų sritis? O gal pavyko kūrybiškai apeiti kliūtis ir prisitaikyti prie naujosios tikrovės?

Nors pasaulyje siautėjo virusas, pernykščiai metai man buvo geri. Dalyvavau filmuojant daug koncertų, vedžiau gausybę vaizdo paskaitų, galėjau daugiau laiko skirti rašymui, kūrybai ir mokymui. Pagaliau daugiau laiko praleidau su savo vaikais ir sode ant stogo...

Sode ant stogo? Laisvu laiku Jūs dar spėjate užsiimti sodininkyste?

Pastaraisiais metais pavyko skirti tam laiko, nes, užuot daug laiko praleidęs scenoje, dažniau būdavau namie. Tuomet ėmiau sodinti įvairius augalus ir medžius ant stogo – taip sukūriau didelį, gražų sodą, kurį prižiūriu ir dabar.

Atrodo, esate entuziastingas operos ambasadorius. Kur link, Jūsų nuomone, opera pajudės po šios pauzės? Galbūt ji pakeis kryptį ar per krizę išmėgintas priemones taikys ir toliau, o gal grįš į priešpandeminę padėtį? Kokių matytumėte pokyčių ir kuo jau šiandien būtų galima pasidžiaugti kaip ateities pavyzdžiais?

Esu nepataisomas optimistas, visada tikintis, kad galiausiai viskas bus gerai. Tikiu, kad kiekvieną problemą galima išspręsti einant į kompromisus, rodant gerą valią ir turint truputėlį