Atgimusi Bohema – tarsi stichija / Rasa Murauskaitė

Mimi – Joana Gedmintaitė, Rudolfas – Edgaras Montvidas

Gintaras Rinkevičius: Esu žmogus, kuris tiki: šviesia ateitimi, meno poveikiu, kad grožis išgelbės pasaulį. Todėl šiandien žvelgdamas atgal manau, kad tikėjausi visko, kas įvyko po pirmosios Bohemos. Prisimenu, jog tada, prieš pirmąją premjerą, jaučiau tą patį gimimo virpulį, koks buvo aplankęs kuriant Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. O kai tiki, viskas pildosi. Kiekviename spektaklyje atlikėjai atiduoda viską, ką gali, ir visi jie myli muziką. Jei ir suklysta, stengiuosi muzikantams ir solistams kiek įmanoma padėti pasitelkęs gestus ir valią. Kartais labai pykstu, mintyse keikiuosi, bet taip jau yra. Tik vėliau galima pasikalbėti. Dirigento darbo specifika tokia, kad daugybė detalių veiksmo metu taip įtraukia, pagauna į savo tėkmę, jog tik veiksmui ar visai operai pasibaigus gali leisti sau pagalvoti apie tai, kas ir kaip buvo. Viena vertus, dirigentas yra laisvas nuo tokio nerimo kaip atlikėjas, kuris turi išlaikyti tolygų kvėpavimą, kad nesugadintų savojo instrumento, balso, skambesio. Kita vertus, dirigentas turi nuolatos valdyti situaciją ir išlikti šaltų nervų net per gražiausius, subtiliausius muzikinius epizodus. Sentimentalumas ir muzikos grožis gali privesti prie egzaltacijos, ko dirigentas negali sau leisti. Žinoma, prieš kiekvieną pasirodymą scenoje kyla virpuliukas, bet suskambus muzikai nebėra kada jaudintis. Ar pakartočiau Bohemiečių istoriją dar kartą? Būtinai.

Juozas Statkevičius: Šiandien visi tai vadina legenda, o juk darėme viską iš nieko. Pinigų nebuvo, o visi sakė: „Juozai, kokio gražumo tavo Bohema! Visi Bohemos korsetai, kailiai ir prabanga buvo padaryta iš skuduryno parduotuvės. Kadangi pinigų nebuvo, pririnkau didelio dydžio drabužių, teatre juos persiuvome, susiaurinome, kiekvienai moteriai kaip reikiant suveržėme korsetą. Visos, aišku, iš pradžių spardėsi, bet vėliau pamatė, kokios gali būti gražios, moteriškos: raudonos lūpos, pirštinaitės, skrybėlės, šukuosenos... Pačios moterys negalėjo viena kitos atpažinti, ir dingo visas pasipriešinimas. Tas XX a. šeštojo dešimtmečio moteriškumas buvo toks kerintis, pribloškiantis, kad visi suprato, kokia didelė teatro dalis yra grimas ir kostiumai, be viso to nieko nelieka. O, pavyzdžiui, Asmik Miuzetės kostiumą iš piršto išlaužiau. Darbe mėtėsi neseniai siūto klientės rūbo lapės gabalai, uodegos. Tai tuos likučius prisiuvome prie pečių – atrodė labai prašmatniai. Kartais šalia besimėtantis dalykas sukuria tokį efektą. Nepatikėsite, aš tokių Miuzetės kostiumėlių gal šimtą pasiuvau savo klientėms – ir į Paryžių, ir į Rygą, Niujorką, ir Svetlana Griaznova turi tokį, ir Nela Ušakova. Buvome Chanel demonstravime, kur ji vilkėjo tokį kostiumėlį, ir paskui nuėjome į knygyną. Ten sutikome Lagerfeldą (Karlas Lagerfeldas. – Aut.) – jis pamatęs apstulbo. Va jums ir teatrinis kostiumas, atsiradęs tiesiog ore, iš lapių uodegų, kurias buvo galima išmesti...

Atgimusi Bohema – tarsi stichija

Rudolfas – Merūnas Vitulskis, Mimi – Aistė Pilibavičiūtė

/ Rasa Murauskaitė

Kaip prieš kelerius metus sakė dizaineris, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, 2006 m. pasirodžiusi Dalios Ibelhauptaitės režisuota Giacomo Puccini Bohema „sukėlė furorą ir pradėjo visą operos spektaklių dešimtmetį“. Šis spektaklis įbrėžė neišdildomą rėžį operos gerbėjų atmintyje, sulaukė entuziastingos kritikų reakcijos (vieni juo gėrėjosi, kiti nepabijojo smeigti ir vieną kitą kritikos strėlę), o galų gale davė Bohemiečių vardą visai puikiausių operos solistų ir kūrėjų kartai, susibūrusiai aplink režisierę D. Ibelhauptaitę. Bohemiečiai tapo dalimi savotiškos operos reformacijos, kuri atvedė tiek prie šiuolaikiškų klasikinių operų pastatymų, tiek prie įsimintinų šiandien kuriamų operos darbų. J. Statkevičiaus kostiumai, leidę pajusti aukštosios mados skonį, Dicko Birdo scenografija, Peterio Mumfordo šviesų žaismas ir tuomet dar jaunąja karta vadintų atlikėjų, o šiandien – vienos geidžiamiausių pasaulyje operos solisčių Asmik Grigorian, tarptautinio garso tenoro Edgaro Montvido įtaigiai sukurti vaidmenys, šiemet Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotos Joanos Gedmintaitės subtili Mimi ir kitų šiandien Lietuvos ir užsienio scenose mylimų dainininkų kūryba. Visa tai – nepamirštamo TOS Bohemos įspūdžio dėlionės detalės. Pripažinkime, kad prieš penkiolika metų mūsų kultūrinis kraštovaizdis buvo visiškai kitoks – pastarieji metai tapo tikru pakilimo taku ne tik operai, bet ir daugeliui kitų meno rūšių, kurios entuziazmu ir talentu įveikia kartais itin skurdų finansavimą ar tik lozunguose kultūrai teikiamą prioritetą. Tad tai, kas tuomet atrodė

kaip kažkas nepaprasta, šiandien vertiname jau santūriau. Tikrieji operos gerbėjai darosi vis išrankesni, jų akiratį išplėtė ne tik geriausiose pasaulio scenose matyti spektakliai, bet ir Lietuvoje kuriamas kokybiškas turinys. Tad LDK Valdovų rūmų kieme atgimusią Bohemą pasitikome ne tik visiškai pakeitusią solistų sudėtį, bet ir visiškai kitokiame kultūriniame kontekste. Ir vis dėlto šie trys atgimusios Bohemos vakarai (aplankiau pirmąjį, birželio 25-osios) vieniems, kurių, neabejoju, netrūko, tapo gražiu praėjusio laiko prisiminimu, o kitiems – vieno mūsų operos istorijos riboženklio liudijimu. Kostiumai, scenografija (ją papildė natūrali, neprognozuojama gamtos stichija), režisūrinės idėjos (prie jų atnaujintoje Bohemoje, tiesa, prisilietė ir Gediminas Šeduikis) ir dirigentas – prie LNOBT orkestro vairo stojo maestro Gintaras Rinkevičius – liko tie patys, o Paryžiaus bohemos herojus kūrė jau kiti solistai. Dainuoti Mimi patikėta turbūt ryškiausiai mūsų jaunosios kartos solistei Aistei Pilibavičiūtei, per kelerius metus užsitikrinusiai pirmąsias vietas pagrindinių vaidmenų dalybose; jau puikiai pažįstamą Rudolfą dainavo Merūnas Vitulskis; koketiškąja Miuzete tapo Monika Pleškytė; Marčelą dainavo Steponas Zonys, Koliną – Kšištofas Bondarenko, Šonarą – Arminas Skirvainis. Akivaizdu, kad ir šioje Bohemoje scena buvo atiduota jaunajai kartai.

Šiame Bohemos pastatyme nepaprastai svarbus individualus aktorinis solistų meistriškumas. Režisūra nėra įmantri, joje justi laisvė dainininkams patiems kurti savo personažų charakterius. Tai rizikinga, nes tokia laisvė gali tapti tiek erdve nevaržomam skrydžiui, tiek galimybe sudegti. Tiesą sakant, ne tik Bohemai, bet ir bene visiems D. Ibelhauptaitės kūriniams būdinga, kad atlikėjams teikiama didelė laisvė. Todėl nestebina, kad visi bohemiečiai, išskridę į tarptautines scenas, pasižymi ne tik prigimtiniu talentu, puikia vokaline technika, bet ir aktoriniu meistriškumu, kuo, pripažinkime, džiugina tikrai ne visi Lietuvoje dainuojantys solistai. Neabejotina, kad atgimusioje Bohemoje solidžiausiai atrodė Rudolfas, – M. Vitulskis nuo pirmų sudainuotų natų įtikino, kad šis vaidmuo jam labai tinka. Švelnus, skaidrus ir skambus solisto tembras atskleidžia poetišką Rudolfo charakterį. Be abejo, negalima pamiršti ir patirties – Rudolfas solisto repertuare jau ne vienerius metus, pavasarį kaip tik šiuo vaidmeniu jis debiutavo Airijos nacionalinėje operoje, o kažkada Rudolfas M. Vitulskį atvedė ir į Vienos valstybinę operą. Tiesa, kai kurios partijos viršūnės ir jam nelengvai pasidavė – stokojo laisvės ir subtilumo, lengvo, be akivaizdžiai jaučiamos pastangos atlikimo. Bet kokiu atveju Rudolfas buvo nepamainomas scenos partneris Mimi dainavusiai A. Pilibavičiūtei. Bohema ir jai pažįstama – Aistė šioje