BRAVISSIMO 2021|Nr. 3 by LNOBT

2 O 2 1

2 O 2 1 /

2 O 2 1

Ž O D I S

Tado Kazakevičiaus nuotrauka

R E D A K T O R Ė S

Mielieji Bravissimo skaitytojai, Palengva nubangavus alinantiems vasaros karščiams, tikriausiai dauguma esame išsiilgę vi sokeriopos atgaivos – ypač tos, kurią sielai dova noja teatras, muzika, šokis ir kitos meno kryptys. Šis žurnalo numeris žymi savotišką tos atgaivos pradžią: užgimsta naujas, įdomių potyrių žadantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro se zonas, o drauge su juo – ir pirmasis naujo sezono Bravissimo. Rengdama praeito žurnalo numerio medžiagą pastebėjau, kad jis nejučia virto „pokalbių nume riu“: dėl pasaulinės pandemijos sustojus daugu mai pagrindinių meninių veiklų, žvilgsnį nukreipė me į artistus, jų išraiškingus vidinius ir išorinius veidus, spalvingas emocijas, viltingas mintis. Dar kartą pasitvirtino tiesa, kad teatras – tai visų pirma žmonės ir jų istorijos. Ir kaip gera, kad dabartinis Bravissimo jau yra „spektaklių ir naujų projektų

numeris“, atspindintis teatro žmonių kantriai iš lauktą sugrįžimą į sceną. Jų patirtys keliauja ir grįžta drauge su jais – visai kaip įspūdingoje naujo LNOBT sezono įvaizdžio fotosesijoje, kurioje greta nepaprastai sodraus grimo regime tikrą, jautrią ir neabejotinai pažeidžiamą žmogaus odą, išsiilgusią rampos šviesos. Išties, vaidmuo niekada nėra vien tik kaukė; tai visada yra istorija, kurioje prasiver žia daugybė dalykų, pasufleruotų artisto, kom pozitoriaus, režisieriaus, dirigento, o kartais – ir žiūrovo. Taigi, ar jau sugalvojote, kokias teatrines isto rijas kursite drauge su mylimais artistais naujojo LNOBT sezono metu? Jei dar ne – leiskite šiems Bravissimo puslapiams Jus įkvėpti. Nuoširdžiai, Laūra Karnavičiūtė

2 O 2 1

2021 / 3 / R U G S Ė J I S

NAUJASIS LNOBT SEZONAS

5 Teatro sezonas: praeitis, dabartis, ateitis. Pokalbis su generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku / Kristupas Antanaitis 9 102-asis LNOBT sezonas: po scenine kauke yra gyvas žmogus / Ana Treščina

RAMPOS ŠVIESOJE 11 Devintasis Kūrybinis impulsas / Ditė Elzbergaitė 17 Ispaniškos muzikos fiesta / Kristupas Antanaitis 22 Operos genomui pasiūlytos idėjos byloja apie eksperimentinės operos gyvybingumą / Renata Baltrušaitytė FESTIVALIS LNOBT OPEN

24 LNOBT Open: festivalis, žadantis būti atviru visiems / Renata Baltrušaitytė, Laūra Karnavičiūtė 28 Bohema: antras pirmas kartas / Sigita Ivaškaitė 34 Atgimusi Bohema – tarsi stichija / Rasa Murauskaitė 38 LNOBT Open: baletas po atviru dangumi / Emilija Šumacherytė 40 Rausva ir raudona: trys vakarai su Pachita ir Bolero / Helmutas Šabasevičius VIS-A-VIS

48 Efemeriško judesio magija: baleto artistė Olesia Šaitanova / Valdas Puteikis PREMJERAS PASITINKANT

54 Pernykščio sniego beieškant. Pokalbis su Rožės kavalieriaus režisieriumi Damiano Michieletto / Ingrida Milašiūtė 60 Impulsas ir pulsas: Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis / Helmutas Šabasevičius 64 Davidas Sebba: „Vaikai – tikresnė ir nuoširdesnė publika“ / Gražina Montvidaitė TEKSTŪRA

68 Levas Kleinas – teatro šviesų magas / Eglė Ulienė MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

76 Operos meno asmenybė Violeta Urmana: „Tik tai, kas iš tiesų mane domina“ / Elvina Baužaitė 88 Operos nėrinių meistras: režisieriaus Gintaro Varno kūryba operos scenoje / Daiva Šabasevičienė 98 Aurelijus Daraškevičius: atidavęs save baleto menui / Jūratė Terleckaitė CODA 108

Kryžiažodis

2 O 2 1

Teatro sezonas:

praeitis, dabartis, ateitis Pokalbis su generaliniu direktoriumi

Jonu Sakalausku Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradeda naująjį, jau 102-ąjį, sezoną, kuris bus kaip niekad turiningas ir įdomus. Pusantrų metų gyvenome pandemijos sąlygomis, tad sustabdyti net du sezonai atėmė iš žiūrovų galimybę pamatyti nemažai premjerų ir senų spektaklių. Visa tai bus galima išvysti jau nuo rugsėjo ir vėl džiaugtis išsiilgtąja teatro ma gija. Naujojo sezono pradžios proga teatro vadovą Joną Sakalauską kalbino Kristupas Antanaitis.

N A U J A S I S

Koks teatrui buvo praėjęs pandeminis sezonas? Su kokiais sunkumais teatras susidūrė, kas Jums, kaip vadovui, buvo sunkiausia? Prieš atsakydamas į pirmąjį klausimą noriu pabrėžti, kad krizė atskleidė neabejotiną tiesą – LNOBT yra ypatingas kolektyvas, dar sykį pa rodęs, kad jo niekas nesustabdys, kad visi pasi rengę dirbti net ir sunkiausiomis sąlygomis, kad drąsiai priima iššūkius ir inovacijas ir iš krizės išeina net sustiprėję. Ypač jaudinantis momen tas buvo tas, kai gulėjau ligoninėje ir jaučiau didžiulį kolektyvo palaikymą. Žinojau: bus pada ryta viskas, kad teatras būtų saugus. Patikėkite: vienas lauke ne karys, mūšius laimi armijos, mes dažnai kalbame apie lyderius, asmenybes, o aš norėčiau akcentuoti komandas. Būtent jos ver čia kalnus, o LNOBT yra puiki komanda, ir krizė praeitame sezone tai išryškino. Neabejotina, kad praėjęs sezonas buvo visiš kai kitoks, sudėtingas ir kupinas nežinomybės, o skaudžiausia, kad šis laikotarpis sutapo su mūsų teatro šimtmečiu, kurį paminėti ilgai ruo šėmės. Per pandemiją pastatėme naują Traviatą, kuria ketinome atnaujinti šimtametę Naujųjų sutiktuvių tradiciją. Teatro kažkada nesustabdė net karas, o šis laikas parodė, kaip viskas labai trapu, jog krizė todėl ir yra krizė, kad yra nenu spėjama, todėl jai sunku pasiruošti. Pandemija buvo negailestinga menui, ypač teatro menui. Šiuo metu dar nelengva iki galo įvertinti praeitą sezoną, nes jis pasibaigė vos prasidėjęs. O tai, ką praradome ir atradome, galėsime suvokti ma žiausiai po metų, kai viskas grįš į senąsias vėžes ir normalizuosis. Kaip minėjau, LNOBT iš pandemijos gniauž tų išeina pakėlęs galvą, sustiprėjęs ir drąsus. Nors nuo lapkričio negalėjome teatre susitikti su žiūrovais, kas yra neabejotinai svarbiausias mūsų darbo aspektas, tas laikas buvo panau dotas naujiems spektakliams statyti ir iniciaty voms įgyvendinti: rengėme nuotolinių koncer tų ciklą, kūrėme naujus projektus, vyko daug kolektyvo mokymų, kūrėme įvairiopą turinį virtualioje erdvėje, tvarkėmės teatre, tapome dar labiau matomi, o svarbiausia – per šį laiką pavyko sustiprinti kolektyvą. Padaryta viskas, kad būtų išlaikytas kolektyvų meistriškumas, o šalia to į LNOBT atėjo nuostabių muzikų ir kitų puikių specialistų. O esminis iššūkis buvo tai, kad reikėjo skubiai persiorientuoti į veiklas, kurios įprastiniu reži mu buvo ne pagrindinės, o šalia repertuarinių

L N O B T

S E Z O N A S

/ Kristupas Antanaitis

spektaklių. Būtent šis iššūkis, kai nepagrindinės veiklos krizės metu laikinai tapo pagrindinėmis, parodė, kiek daug mes galime, koks mūsų po tencialas ir kiek esame gyvybingi. Man kaip vadovui sunkiausia buvo rasti moty vaciją ir kartu padėt rasti motyvaciją kitiems. Tai buvo neapibrėžtas laikas (žinoma, mes dėliojome scenarijus – A, paskui B, C, C1 ir t. t.) ir bet kokie planai, repertuaro atnaujinimo prognozės iš da lies buvo betiksliai. Teko susigyventi su nežino mybe, kuri tapo įprastine būsena. Teko iš naujo brėžti prasmines linijas, atsivėrusioje tuštumoje prisiminti klausimą: kas mes, kokie mes buvome ir kur link eisime. Šis laikas išgrynino suvokimą ir sudėliojo prasminius taškus. Tačiau gyvo ryšio su žiūrovais nebuvimas yra didžiulis nuostolis, supratome, kad to niekas nepakeis ir neatstos. Teko apsiginkluoti kantrybe, dirbti esamomis są lygomis ir laukti geresnio laiko. Kas naujo teatre įvyko per praėjusius metus? Ar buvo tokių pokyčių ir darbų, kurių nematė žiūrovai? Nors ir buvo pandemija, teatras nesustojo, dalį esamo ir buvusio repertuaro rodėme savo Facebook ir YouTube paskyrose, rengėme in ternetinius LNOBT solistų koncertus prie eglu tės ir avanscenoje, taip pat simfoninio orkestro programas, tarp kurių buvo išties įspūdingų (pvz., dirigentui Rimui Geniušui atminti skirtas orkestro vakaras, pianisto Luko Geniušo, Serge jaus Nakariakovo ir LNOBT orkestro programa). Kaip minėjau, buvo statoma Giuseppe’s Verdi opera Traviata, baletai Pragiedrėjusi naktis ir Šventasis pavasaris, Kūrybinio impulso choreo grafinės kompozicijos. Vienas ryškiausių darbų – sustiprintas LNOBT simfoninis orkestras: į mūsų puikų kolektyvą

2 O 2 1

N A U J A S I S

2 O 2 1

L N O B T

įsiliejo keletas nuostabių jaunosios kartos muzi kų. Šiemet išplėtėme ir solistų stažuotojų pro gramą: nuo pavasario LNOBT stažuojasi net sep tyni jaunieji solistai, ir tai yra rekordiškai daug. Be meninės koncertinės veiklos, vyko daug kitų darbų: forumai, diskusijos aktualiomis temomis, buvo filmuojami ir ruošiami interviu, tinklalai dės su žinomais meno žmonėmis, pristatomi filmai apie mūsų darbuotojus, meno tarnybas. Nudirbta daug nematomų darbų. Teatro dar buotojai dalyvavo savo specialybės ir bendrųjų gebėjimų ugdymo mokymuose. Buvo remontuo jamas, tvarkomas pastatas. Stiprinome vadovų grandį: kartu su atėjusiais naujais vadovais visi toliau kūrėme LNOBT ateities strategiją, kuri buvo pristatyta. Kas naujo ir įdomaus tikėtina naujajame teatro sezone? Kokių sulauksime premjerų ar koncertų? Naujajam sezonui apibūdinti tiktų šie žo džiai: ryškus, įdomus, kitoks, įprastas ir perkel tas. Visų pirma sezonas bus ryškus įvairiomis premjeromis: operos Rožės kavalierius, Traviata (operos 100-mečiui skirtas pastatymas), baletai Pragiedrėjusi naktis, Šventasis pavasaris, baletų triptikas, operos vaikams Alisa Stebuklų šalyje, Mamulė Mū, kartu su LVSO statysime Felikso Bajoro operą-baletą Dievo avinėlis, su LVSO ir VCO į savo sceną perkelsime jų operą Faustas. Naujajame sezone į sceną sugrįš dvi operos – Žydė ir Ernanis. Taip pat bus surengta simfo ninės muzikos ir žinomų solistų gala koncertų. Vienas jų – solistės Olgos Peretyatko, Visagine gimusios pasaulinės operos žvaigždės, koncer tas su simfoniniu orkestru. Sezonas bus įdomus tuo, kad jame prasidės Operos genomo programa, rengiama kartu su Operomanija. Jos pirmųjų rezultatų laukiame su nekantrumu. Naujajame sezone pristatysime pasaulinio garso choreografus Wayne’ą McGre gorą ir Ivaną Perezą, prisidėsime prie festivalio Naujasis Baltijos šokis organizuojamo ryškiau sios pasaulinės šiuolaikinio šokio žvaigždės Di mitriso Papaioannou naujojo spektaklio gastro lių Lietuvoje įgyvendinimo, mūsų žiūrovai vieni pirmųjų galės pamatyti naujausią šio choreogra fo darbą. Sezonas kitoks bus tuo, kad šalia įpras tinių spektaklių ir koncertų Didžiojoje scenoje rengsime specialius pastatymus ir koncertus Didžiosios scenos avanscenoje ir kitose erdvėse, važinėsime po visą Lietuvą ir ieškosime naujų kultūrinių tiltų, neatrastų kultūros žemių ir salų. Įprastas – nes žiūrovai ras tai, ką yra pamėgę: repertuaro įvairovę, gausą ir sekmadienio rengi nius vaikams, o per pertraukas galės paragauti savo pamėgto karšto šokolado ir kitų skanumy nų. Perkeltas – nes dėl pandemijos į šį sezoną

S E Z O N A S

perkėlėme tai, kas buvo planuota rodyti 2019– 2020 ir 2020–2021 m. sezonuose. Žmonės pa matys tai, ko negalėjo pamatyti dėl pandemijos. Didžiausias perkeltųjų spektaklių akcentas – 2020 m. pastatytoji šimtmečio Traviata, su kuria grąžinsime užmirštą naujametę tradiciją. Laukia ir dar daugiau programų ir koncertų, apie kuriuos pranešime vėliau. Kodėl sezono pradžiai pasirinkta įspūdinga, bet sunki Richardo Strausso opera Rožės kavalierius? Kas lėmė tokį sprendimą? Manau, kad norint garantuoti teatro augimą būtina subalansuoti krūvį ir galimybes su iššū kiais. Negalima su nepasverta iliuzija gyventi lygiai taip pat, kaip gyventi nekeliant sau aukš tų tikslų. Teatro kolektyvas šiuo metu labai sti prus, todėl imtis niekada Lietuvoje nestatytos R. Strausso operos Rožės kavalierius buvo sava laikis sprendimas, turint mintyje, kad tai išskir tinis, naujas pasaulinio garso režisieriaus Da miano Michieletto darbas. Šią operą pirmą kartą statome su nauju partneriu – Briuselio La Monnaie operos teatru, šiuo metu vienu iš ge riausiai vertinamų Europos teatrų. Šis pastaty mas atvers naujų galimybių, naujomis spalvomis atskleis mūsų kolektyvą, paįvairins repertuarą, papildys mūsų operos pastatymų istoriją. Noriu priminti, kad pandemija pakoregavo grafikus ir iš Briuselio pasaulinė premjera persikėlė į mūsų teatrą. Belgijos, Italijos ir Rusijos žiūrovai Rožės kavalierių pamatys tik vėliau. Šis spektaklis gali tapti raktu, ateityje atrakinsiančiu kitų sudėtin giausių operų ir baletų partitūras. Ko palinkėtumėte trupei naujojo sezono proga? Pirmiausia tikiuosi, kad trupė gerai pailsėjo ir atostogos ištrynė visus neigiamus karantininio laikotarpio išgyvenimus. Labai linkiu trupei svei katos, stiprybės, kūrybiškumo ir kantrybės, nes mūsų laukia ilgas ir, tikiuosi, nepertraukiamas sezonas. Žmonės pavargo nuo karantino, visuomenėje daug neigiamų emocijų, kartais net susiskaldy mo, todėl norisi, kad teatras būtų dvasingumo, vienybės, kultūros ir pagarbos namais. Linkiu jam būti ta ramybės ir grožio oaze, kuri švies tų mūsų žmonėms nuostabiausiomis šviesomis, kuri pakylėtų virš kasdienybės, kuri numalšintų pyktį, neapykantą ir paskatintų bendrystę, žadi nančią norą pažinti, norą mylėti ir būti geresnė mis savo pačių versijomis. Dėkoju už pokalbį.

2 O 2 1

102-asis LNOBT sezonas:

po scenine kauke yra gyvas žmogus

N A U J A S I S

L N O B T

S E Z O N A S

/ Ana Treščina

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teat ras 102-ąjį sezoną žiūrovus džiugins premje romis ir išsiilgtais repertuaro spektakliais, bet labiausiai nori atkreipti dėmesį į tai, jog į sce ną grįžta gyvo ryšio su žiūrovais išsiilgę teatro artistai. „Kurdami LNOBT naujojo sezono reklamos kampaniją, norėjome pažvelgti į teatrą nuo jo puošnaus fasado iki užkulisių, kur stovi at likėjas – toks pats žmogus, kaip ir mes visi. Anksčiau retai kada pagalvodavome, kad po storu grimo sluoksniu yra gyvas žmogus. Jis jaučia, jam skauda. Iki kaulų visiems įgrisęs karantinas buvo iš vėžių išmušanti patirtis. Artistams reikėjo rasti savyje jėgų išgyven ti sunkų laikotarpį, prisitaikyti prie pokyčių, kompensuoti ryšį su žiūrovais. Antroji tema – žiūrovų santykis su aukštuoju menu. Opera ir baletas kiekvienam suteikia galimybę pri siliesti prie kažko aukštesnio, pakylėto. Tai buvo dar viena priežastis apie LNOBT kalbėti ne vien iš paradinės pusės. Aš pats nesu toks didelis šios meno srities žinovas, kad nepra leisčiau nė vienos premjeros, bet mėgstu ap silankyti teatre, nes klasikinė muzika ir šokis man leidžia atitrūkti nuo kasdienių reikalų, bėgimo, susitikimų, pasimėgauti teigiamomis emocijomis“, – pasakojo reklamos agentūros Not Perfect kūrybos vadovas Marius Lukošius. LNOBT naujojo sezono plakatuose – trys prašmatniai nugrimuotų artistų Rafailo Karpio, Olesios Šaitanovos ir Monikos Pleškytės veidai. Storas grimo sluoksnis tarsi kaukė slepia viską, išskyrus odos plotelį po akimi, atsiradusį tarsi nubėgus ašarai. Tai priverčia žiūrovus suvokti, kad vaidmens atlikėjas yra gyvas žmogus. Operos solistas Rafailas Karpis prisiminė, kad karantino suvaržymai bloškė jį iš didelių aukštumų į nerimą. „Buvau neseniai gavęs

Auksinį scenos kryžių kaip Metų solistas, vai dinau daugybėje premjerų. Ypač nuostabi buvo S. Prokofjevo Lošėjo premjera. Pačioje 2020-ųjų pradžioje, Vasario 16-osios proga buvo gastrolės į Airiją, kur turėjau kelis kon certus. Vienas buvo skirtas lietuvių, o kitas – Airijos žydų bendruomenei pristatyti Lietuvos žydų kultūrą. Man buvo ypač smagu, jaučiausi pakylėtas, kad sugebėjau vienose gastrolėse pagerbti savo gimtinės šventę ir savo tautos, bendruomenės tradicijas. Kovo 11-osios proga parodėme miuziklą Lituanica, o po kelių dienų viskas užsidarė. Mūsų teatre turėjo vykti ne mažai spektaklių, nes tai buvo jubiliejinis, šim tasis sezonas. Jie neįvyko. Mes ruošėme seniai nerodytą G. Verdi operą Ernanis, taip pat Manon ir Eugenijų Oneginą su geriausiais mūsų ir užsienio dainininkais. Visa tai neįvyko. Vis tik negaliu pakęsti žmonių, kurie lygina karan tino paskelbimą su karu, nes tai buvo padaryta mūsų visų gerovei. Išgyvenome du totaliai skirtingus karan tinus. Per pirmąjį nebuvo jokių direktyvų ir galimybių, bet ne taip gąsdino skaičiai. Asme niškai man iš pradžių buvo visai neblogai, bet lyg ant sūpynių. Vieną savaitę jauti palengvė jimą, nes nebereikia bėgti strimgalviais kaip anksčiau, kai turėjau daug skirtingų projektų ir ne tik mūsų teatre, kitą užplūsta nerimas, ir tai visiškai pateisinama. Vasarą spėjome nuveikti daug darbų, pabuvome su žiūrovais atvirose erdvėse, o rudenį sumažintose salėse. Per antrąjį karantiną turėjome galimybę dirbti mažesnėmis grupelėmis didesnėse patalpose su tam tikromis taisyklėmis, bet jis buvo la bai skausmingas Lietuvos mastu. Apribojimai įvesti per vėlai, todėl virusas pasiglemžė pa žįstamų žmonių iš akademinės ir artistų ben druomenių, kurie dar būtų galėję gyventi.

2 O 2 1

N A U J A S I S

L N O B T

S E Z O N A S

2 O 2 1

Operos solistė Monika Pleškytė

Operos solistas Rafailas Karpis

Labai laukiu naujojo sezono. Darbo tempas dabar labai aktyvus, ir tai džiugina. Tik turime saugoti vieni kitus ir skiepytis, kad šalyje nebe sikartotų sąmyšis ir sąstingis.“ Operos solistė Monika Pleškytė prisipažino, kad jai buvo pakankamai sunku staiga vieną die ną likti be scenos ir be žiūrovų: „Tiesiog „stop“, viskas. Nebeliko scenoje kylančių, susikaupian čių ir sprogstančių emocijų, svaiginamo uždan gos pakilimo, žiūrovų aplodismentų, apdovano jančių mus, artistus, pilnatve ir dėkingumu. Ir štai tu namie, į sceną neįžengsi neaišku kiek lai ko. Kartais tiesiog susikrimsdavau, kad neturiu galimybės augti kaip solistė. Pradėdavo suktis mintys, kiek galėjau padaryti ir nuveikti, jei tea trai būtų atviri, pilni žiūrovų. Dieve, kaip sunku rasti priežastį savarankiškai dirbti ir tobulintis, kai jokie spektakliai ir tikslai tavęs nemotyvuoja, nes jų paprasčiausiai nėra. Visos tos emocijos, kurioms nebeužteko vietos viduje, kartais iš sprogdavo išorėje. Džiaugiuosi, kad nesuglebau, kad net ir sun kiomis, graudžiomis akimirkomis rasdavau jėgų nuveikti kažką dėl savęs ir savo balso. Taip pat suvokiau, kad negaliu gyventi be suformuoto dienos ritmo. Jeigu tik sau leidžiu miegoti ir nak tinėti kiek noriu, slampinėti ir nežinia, ką veikti – iškart tampu pikta, verksminga, irzli. Draugai

Baleto artistė Olesia Šaitanova

juokėsi, kad per karantiną užsiregistravau į tiek kursų ir mokymų, kiek per gyvenimą tikriausiai nebuvau. Tiesiog turėjau įtikinti save, kad ne švaistau laiko veltui. Gal ir banaliai nuskambės, bet nuoširdžiai supratau, kad negaliu be teatro. Net linksta keliai ir kaupiasi ašaros pagalvojus, kas būtų, jeigu reikėtų dar kartą ilgam sustoti.“ Baleto solistei Olesiai Šaitanovai nebuvo len gva suvokti faktą, kad pasirodymai ir gastrolės kuriam laikui sustojo: „Esame įpratę gyventi „non-stop“ režimu, o staiga turėjome sustoti. Teko susitaikyti su realijomis. Baleto šokėjo kar jera nėra tokia ilga, todėl buvo sunku susitaiky ti su faktu, kad prarandu metus. Vis tik, jei yra minusų, visada yra ir pliusų. Šie metai išmokė mane klausytis savo kūno, paskatino iš naujo pa skaityti klasikinio šokio vadovėlius ir grįžti prie akademinių pagrindų, kurie kartais pamirštami. O juk tai daro didelę įtaką spektaklio kokybei. Ir, žinoma, grįždama į sceną suprantu, kaip labai pasiilgau žiūrovų ir energijos mainų jausmo.“

Fotografas Augis Narmontas Grimo dailininkė Elena Permogorskaya Kūrybos vadovas Marius Lukošius Meno vadovė Dalija Kaukėnaitė Projekto vadovė Lina Lebednikaitė

R A M P O S

Š V I E S O J E

Devintasis Kūrybinis impulsas

2 O 2 1

Vingiuotos mintys

Kūrybinis impulsas yra renginys, be kurio neįsivaizduojama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės sezono pabaiga. 2020 m. jis neįvyko dėl visiems žinomų priežasčių, o ir šiemet ilgai buvo neaišku, ar, atlaisvinus karantino apribojimus, bus spėta surengti šį kūrybinį vakarą. Šiųmetis sezonas buvo itin trumpas, bet vis tiek la bai džiugu, kad žiūrovai, nesvarbu, kad nedidelėmis grupėmis ir tik ke letą vakarų, grįžo į teatrą. Šis Kūrybinis impulsas jau devintasis, taigi Krzysztofo Pastoro 2012 m. pradėta šokėjų kūrybinio vakaro idėja išli ko net jam pasitraukus iš LNOBT. Dabartinis baleto meno vadovas Mar tynas Rimeikis teigia, kad jo choreografo kelias prasidėjo nuo bandymų šiame kūrybiniame vakare, todėl nėra abejonės, jog Kūrybinis impulsas toliau sėkmingai gyvuos ir kasmet taps pradedančiųjų choreografų sa viraiškos platforma.

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

/ Ditė Elzbergaitė

2019 m. aštuntasis Kūrybinis impulsas vyko Vilniaus meno mugės metu LITEXPO. Ši ne tradicinė erdvė šiek tiek ribojo prie didesnės scenos ir platesnių jos techninių galimybių pratusius šokėjus, bet suteikė progą supažin dinti su kūryba platesnę publiką. Šiemet ir vėl bandyta ieškoti naujos erdvės kūriniams pristatyti: žiūrovai sėdėjo LNOBT scenoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai neįpras tas sprendimas. Panašių kūrybinių idėjų būtų galima tikėtis iš šiuolaikinio šokio spektaklių,

14 bet ne iš klasikinį meną puoselėjančio teatro. Ir vis dėlto scenos gale išdėliotos kėdės buvo puikus sumanymas. Žiūrovai savo vietas pasie kė pro šoninius kulisus ir sėdėjo išlaikydami saugų atstumą. Šokėjams kulisai yra viena iš darbo erdvių, o štai dauguma žiūrovų sėdėda mi parteryje nemato, kas už jų slepiasi, ir nie kada nėra juose buvę. Tad šis visai paprastas logistinis sprendimas daliai žiūrovų leido arti mai, betarpiškai pajusti teatro atmosferą. Šis artumo pojūtis išliko per visą renginį. Kadangi nei orkestro duobė, nei jokios kitos pertvaros neskyrė žiūrovų nuo atlikėjų, vakaras buvo in tymus ir nuoširdus. Lietuvos operos šimtmečio minėjimo proga visuose numeriuose buvo naudojama įvairių operų muzika. Pirmasis pasirodymas buvo Ur tės Bareišytės Savotiški egzemplioriai pagal W. A. Mozarto ir G. Rossini muziką. Šokėjai, aprengti nugaroje surištomis baltomis ligoni nės suknelėmis, imitavo baleto pamokos eigą. Programėlėje choreografė teigia, jog „užtenka užsidengti ausis nuo muzikos šokių salėje, kad šokėjai iškart taptų juokingi“. Šis įspūdis buvo kuriamas hiperbolizuojant šokėjų susireikšmi nimą, pabrėžiant jų ne vietoj rodomą individu alumą, ribotas fizines galimybes, perteklines klaidas. Ši miniatiūra labai priminė Jerome’o

Tarp pasirinkimų

Svajingumas

2 O 2 1

Tarp pasirinkimų

Savotiški egzemplioriai

Pasikalbėkim

R A M P O S

Š V I E S O J E

2 O 2 1

Apie kelią

Robinso Klaidų valsą (angl. Mistake waltz). Nors buvo smagu pastebėti juokingų detalių, pati choreografija buvo ganėtinai paprasta ir ne visada aiškiai nubrėžė ribą tarp atsitiktinių ir planuotų klaidų. Antrasis numeris – Jade Longley Svajingumas pagal F. Poulenco muziką. Šią šokėją pa menu iš 2019 m. vykusio Kūrybinio impulso, kuriame jos miniatiūra 259 buvo neabejotina mano favoritė. Šiųmetis pasirinkimas buvo saugus ir įprastas. Scenoje matėme įsimylėjė lių duetą, šokamą pačios J. Longley ir Lorenzo Epifani. Ir nors abu šokėjai labai talentingi, pasirodymas atrodė šiek tiek nuspėjamas ir lyg kažkur jau matytas. Panašus įspūdis buvo ir žiūrint Darijos Seliukaitės Tarp pasirinkimų. A. Vivaldi muzika ir šviesų žaismas pa dėjo mėgautis scenoje matomu vaizdu, o kaip choreografinį aspektą būtų galima paminėti dinamišką duetų ir trio judėjimą scenoje. Vis gi, mano manymu, šiems dviem pasirodymams trūko to, kas būtų padaręs juos įsimintinus ir išskirtinius. Visiškai kitoks buvo Manto Daraškevičiaus Apie kelią pagal G. Donizetti muziką. Sceno je matėme vyresnį vyrą su skrybėle (norint įsivaizduoti tiktų palyginimas su Erkiuliu

Puaro), keturis jaunus pusnuogius vaikinus ir merginą. Choreografas teigia, kad jo kūrinys yra apie „vidinę žmogaus kovą su pačiu savi mi einant keliu, kuris veda dvasinio nušvitimo link“, todėl galima spėti, kad jaunieji vaikinai yra vyresniojo atspindžiai. Be puikių apšvieti mo sprendimų, taip pat dera pagirti išraiškin gą ir ekspresyvią, šuoliais ir dailiomis pozomis pasižyminčią šokio kalbą. Tiesa, norint atrasti siužeto liniją ar pagrindinę mintį, reikėtų pa matyti ilgesnę kūrinio versiją. Tuo tarpu Živilės Baikštytės Pasikalbėkim pagal G. Puccini arijos O mio babbino caro įkvėptą A. Jasenkos muziką buvo nuostabus Vilijos Montrimaitės ir Aisčio Kavaliausko du etas, nesiekęs išplėtoti jokios siužeto linijos, o veikiau leidęs publikai mėgautis maloniu regi niu. Miniatiūros pavadinimas puikiai atsklei džia tai, kas matoma scenoje. Tai buvo pagar bus, bet žaismingas ir jaunatviškas pokalbis be žodžių. Žiūrint nepaliko laisvumo, pakilu mo jausmas, šokio kalba buvo išradinga ir ne pabostanti. Abu šokėjai atrodė atsipalaidavę, bet kartu ir susikaupę, o jų pokalbis kupinas meilės. Tai, ko gero, buvo vienas geriausių to vakaro pavyzdžių, rodančių, kad duetinis šokis gali būti labai įdomus, net jei ši forma atrodo

17 įprasta ar jau kiek pabodusi. Žinoma, visi šie dalykai jau neturėtų stebinti artimiau su Ž. Baikštytės kūryba susipažinusių žiūrovų, bet vis tiek buvo malonu pamatyti dar vieną puikų kūrinį. Gohar Mkrtchyan miniatiūra Kelias pagal L. Andriesseno muziką buvo dar vienas saugus sprendimas. Ketvertukas (Anatole Blaineau, Victoras Coffy, Miryam Cruz, Emilija Šuma cherytė) žavėjo savo vienas kito pajauta. Cho reografė žaidė formomis ir ypač papirko išra dingai, įvairiomis figūromis dėliodama šokėjus scenoje. Nesunku buvo pastebėti, kad tai jau trečias panašios tematikos kūrinys tą vakarą. Jau parodytieji Tarp pasirinkimų ir Apie kelią panašiai analizavo sprendimų ir pasirinkimo temą. Ir nors panaši tema nereiškia, kad ir kū riniai bus panašūs, tarp šių kūrinių buvo gali ma pastebėti daug paralelių. Po G. Mkrtchyan kurto numerio vakarą tęsė Julijos Stankevičiūtės miniatiūra Nurimk, širdie. Tai nuostabus solo pasirodymas. Solistas Zsoltas Vencelis Kovácsas buvo itin išraiškin gas ir ekspresyvus. Nors scenoje jis buvo vie nas, jo esybė pripildė tuščią erdvę, o pasiro dymas neabejotinai prikaustė visus žiūrovus. B. Kutavičiaus muzika iš operos Lokys labai

2 O 2 1

Nurimk, širdie Kelias

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

derėjo prie pasirodymo nuotaikos, tai taip pat buvo pirmas numeris, kuriame opera dainuo jama lietuvių kalba. Pasak choreografės, mi niatiūra „svarstė dvi žmogaus puses: tą, kuri socialiai prieinama visiems, <...> ir tą, kuri prieinama tik jam pačiam“. Tematika šiek tiek priminė Jozefo K. jausmus balete Procesas: miniatiūros herojus jautėsi stebimas, nervin gai judėjo scenoje, buvo įsitempęs, nors šokė jo veidas visą laiką išliko neutralus. Taip buvo kuriamas vidinių išgyvenimų ir viešos jų išraiš kos disonansas. Paskutinis vakaro numeris – Charlotte’s Le jeune miniatiūra Vingiuotos mintys pagal Ph. Glasso muziką. Jau nuo pirmų akordų užbūrė miniatiūros muzika. Ph. Glassas – vienas įtakin giausių šiuolaikinių amerikiečių kompozitorių, o opera Einšteinas paplūdimyje yra pirmoji ir ilgiausia jo sukurta opera. Ši miniatiūra – Ch. Lejeune choreografinis debiutas. Atlikėjų Ha rukos Ohno ir Vilijos Montrimaitės duetas

buvo labai plastiškas, dinamiškas. Kaip galima suprasti iš kūrinio aprašymo programėlėje, jo idėją pasufleravo pati muzika: kiekvieno mūsų galvoje kasdien kyla begalė įvairiausių minčių ir idėjų. Kartais jos tvarkingos ir logiškos, o kartais – chaotiškos ir neleidžiančios nurimti. Šis minčių disonansas atsispindėjo tiek muziko je, tiek šokyje, bet buvo gražu žiūrėti, kaip cha osas tampa tvarka ir vėl virsta chaosu. Manau, šis pasirodymas labai gražiai užbaigė miniatiū rų vakarą. Žiūrovai tikrai buvo išsiilgę šokio, todėl la bai smagu buvo grįžti į teatrą. Ir vakaras buvo puikus. Nors kai kurios miniatiūros atrodė su varžytos muzikinio pasirinkimo, o ir ne visada tikiesi šokiui skirtame vakare išgirsti operinę muziką, buvo gera pamatyti šokėjus ir chore ografus savo stichijoje. Tikiuosi, tas pat mūsų laukia ir rudenį. Iki pasimatymo teatre!

R A M P O S

Š V I E S O J E

2 O 2 1

Zara – Kamilė Bonte, Siuzana – Evelina Greiciūnaitė, Ela – Indrė Anankaitė

Ispaniškos muzikos fiesta

/ Kristupas Antanaitis

Birželio 10–12 d. Lietuvos nacionalinis ope ros ir baleto teatras pakvietė publiką į karščiu ir aistra žaižaruojančią bei meilės intrigas pinan čią operetės Sarsuela premjerą. Tai nėra tipinis mūsų teatro spektaklis, kuriame regime didelį chorą, orkestrą, solistus ar baleto trupę. Visų pirma, spektaklio veiksmas vyksta LNOBT neį prastoje erdvėje – tai avanscena, kitaip tariant, uždengta orkestro ložė. Repeticijų metu ši er dvė teatralams yra puikiai pažįstama, žiūrovai avanscenoje yra matę ne vieną koncertą, bet spektaklis čia rodomas bene pirmą kartą. Jo sce nografiją sukūrė Gintarė Jonaitytė, o kostiumus – Ugnė Tamuliūnaitė. Kūrinio veiksmas vyksta Ispanijos provincijoje, ir tai puikiai atskleidė daugybė želdinių bei įspūdinga ispaniškos archi tektūros nuotrauka. Scenos kairėje regime iš raiškingą fontaną, o dešinėje įsikūręs orkestras,

R A M P O S

Š V I E S O J E

2 O 2 1

Šeimininkas – Gintaras Liutkevičius

Zara – Kamilė Bonte

Ela – Indrė Anankaitė, Chosė – Steponas Zonys

Fabijus – Mickaelis Spadaccini

sudarytas vos iš kelių instrumentų. Premjeroje fortepijonu skambino Lina Giedraitytė, grojo akordeonininkas Tadas Motiečius, gitaristas Martynas Kuliavas, altu ir kontrabosu griežė Ugnė Gaučaitė ir Yuriy Markaryanas, mušamųjų partijas atliko Lukas Budzinauskas ir Ernestas Verba. Gėlių apsuptyje – keli staliukai, aplink kuriuos, tiesą sakant, ir sukasi viso spektaklio veiksmas. Kostiumų autorė U. Tamuliūnaitė atli ko savo užduotį taip, lyg pati būtų ką tik grįžusi iš Ispanijos ir Argentinos: suknelės ir kostiumai guli kaip nulieti, beje, yra patogūs ir šokti, nes spektaklyje šokio kaip niekad daug. Sarsuelos muzikos vadovas ir koncepcijos autorius Vladimiras Prudnikovas yra nemažai

gastroliavęs Pietų šalyse, tad puikiai pažįsta is paniškus ritmus ir temperamentą. Režisūrinius sprendimus padėjo sugalvoti ir spektaklio cho reografė Jūratė Sodytė. Ji pasistengė, kad solis tai dainuodami dar ir šoktų tango ar flamenką, kas išties daro įspūdį ir atrodo pritrenkiamai. Manoma, kad žodis sarsuela sietinas su Sar suelos rūmų, kurie buvo Ispanijos karaliaus me džioklės rezidencija, pavadinimu. Kaip tik šiuose rūmuose XVII a. buvo parodytas pirmas vaidi nimas, kuris davė pradžią nacionaliniam ispanų muzikos žanrui, derinančiam vokalinius nume rius, dialogus ir šokį. Iš augusių aplink rūmus tankių gervuogynų, kurie ispaniškai vadinami zarza, pavadinimo kaip tik ir kilo naujojo žanro

Migelis – Tomas Pavilionis, Siuzana – Evelina Greiciūnaitė

Zaros asistentė – Kamilė Mazrimė, Zara – Kamilė Bonte, Fabijus – Mickaelis Spadaccini

vardas. Sarsuelą galima gretinti su operete, bet ji turi tokių specifinių bruožų kaip ispanų tradici nė muzika ir veiksmo vieta – visuomet Ispanijos provincija. Birželio 10-osios premjeroje scenoje išvydome solistus Indrę Anankaitę (Ela Chapi), Steponą Zonį (Chosė), Tomą Pavilionį (Migelis), Eveliną Greiciūnaitę (Siuzana Barbjeri), Mickaelį Spa daccini (Fabijus), Kamilę Bontè (Zara Breton), mimanso artistę Kamilę Mazrimę (Zaros asis tentė) ir aktorių Gintarą Liutkevičių (tavernos šeimininkas). Antrojoje premjeroje scenoje ma tėme antrąją šio nuotaikingo spektaklio sudėtį: Ievą Juozapaitytę (Ela Chapi), Eugenijų Chreb tovą (Chosė), Karolį Kašiubą (Migelis), Juozą

Janužą (Fabijus), Eglę Stundžiaitę (Zara Breton). Pirmosios premjeros artistai tiesiog tryško premjeriniu jauduliu ir džiaugsmu vėl būti sce noje. Vakaro pradžioje, kai dar neužgesus švie soms scenoje E. Greiciūnaitė pradėjo tvarkyti taverną, publikoje buvo justi nejaukumas, bet pasirodžius aktoriui G. Liutkevičiui ir pasigir dus jo monologui publika paniro į muzikos žai dimą ir prasidėjo puikus vakaras. Operos teatro scenoje daugiausia dėmesio paprastai skiriame solistams, bet ir LNOBT chore dainuoja arba vo kalinio dainavimo, arba chorinio dirigavimo spe cialybę įgiję artistai. Vis dėlto daugumai neretai atrodo, kad solistai yra solistai, o choras yra cho ras. Tačiau šio spektaklio pagrindinių vaidmenų atlikėjos I. Anankaitė ir E. Greiciūnaitė yra to bulas pavyzdys, rodantis, kad teatro chore yra daugybė talentų, dainuojančių gal netgi geriau už kai kuriuos solistus. E. Greiciūnaitė ir I. Anan kaitė ne tik puikiai dainavo, bet ir meistriškai vaidino. S. Zonys ir T. Pavilionis scenoje dainuoja jau ne pirmus metus ir yra seniai įrodę vokali nius bei vaidybos gebėjimus. O štai dar naujokas mūsų scenoje M. Spadaccini, pernai operoje Lie tuviai savo partiją atlikęs lietuvių kalba, šįkart dar labiau nustebino taisyklinga lietuvių kalba. Nežinia, kas jam labiau padėjo – lėtas kalbėji mas ar gyvenimas Lietuvoje, – bet bent jau aš su pratau kiekvieną jo aiškiai ir raiškiai ištartą žodį. Režisierės J. Sodytės sukurtoms mizansce noms svarbu preciziškumas, o viso spektaklio sudėtingumas tas, kad veiksmas vyksta prie pat publikos ir kiekvienas veido raumuo matyti kuo aiškiausiai. Be to, salėje nebuvo išjungtos švie sos, tad žiūrovai galėjo pasijusti tarsi tikroje tavernoje. Tad blogiausiu atveju būtų buvę įma noma matyti kiekvieną klaidą. Bet solistai taip puikiai susitvarkė su užduotimis, kad klaidų tą vakarą nebuvo. Atskirų pagyrų nusipelno ir dirigentas Marty nas Staškus. Jo scenoje neišvydome, bet maestro turėjo per repeticijas sujungti visus muzikinius numerius. Be to, orkestro artistams, atliekan tiems sudėtingus ispaniškus ritmus, teko ir vai dinti, o tai atrodė žaismingai ir smagiai, mat kartkarčiais jie pamiršdavo, ką reikia daryti (dėl savaime suprantamų ir pateisinamų priežasčių), o kai padarydavo, jau būdavo vėlu. Tačiau tai tik pagyvino vaidinimą. Nuotaikinga ir smagi operetė Sarsuela džiu gino publiką tris vakarus iš eilės. Tai tikras švie žio oro gūsis išsiilgusiems vieniems kitų tiek atlikėjams, tiek publikai. Galima tik palinkėti te atrui daugiau tokių spektaklių: keičiant scenoje didžiųjų operų dekoracijas tai leistų nestabdyti veiklos ir pakviesti publiką į kamerinį, bet tikrai neprastą veikalą. Tikėkimės, kad Sarsuela džiu gins publiką ir šį sezoną.

2 O 2 1

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

2 O 2 1

R A M P O S

Š V I E S O J E

2 O 2 1

Ričardas Šumila

Operos genomui pasiūlytos idėjos byloja apie eksperimentinės operos gyvybingumą Gediminas Šeduikis

Paaiškėjo menininkai, kuriems bus suteikta galimybė vystyti eksperimentinės operos idėjas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) ir Operomanijos bendrame kūrybinia me projekte Operos genomas. Po antrojo atrankos etapo – komisijos narių pokalbių su paraiškas pateikusiais menininkais toliau eiti Operos genomo keliu atrinkti penki kūrybiniai projektai. Dvi iš atrinktų idėjų pa teikė individualūs kūrėjai – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir kompozitorius Jonas Jurkūnas. Kitas tris įgyvendins bendraminčių kolektyvai, kuriuose bendradarbiaus: režisierė Agnė Am brozaitytė, koncepcijos ir dramaturgijos auto rius Edvardas Šumila, libreto autorė Paulina Pukytė, kompozitorius Dominykas Digimas; re žisierė Greta Štiormer, dramaturgė Agnė Jokšė, kompozitorė Marija Paškevičiūtė, scenografas Antanas Lučiūnas, videomenininkė Aurelija Bulaukaitė, choreografas Denisas Kolomyckis; kompozitoriai Rūta Vitkauskaitė ir Jensas He dmanas, operos solistė Asa Nordgren (Spatial Opera Company).

Projektus atrinko Operos genomo vertinimo komisija: Operomanijos vadovė Ana Ablamo nova, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, muzikologė, LMTA prof. dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, režisierius Gediminas Šeduikis ir LNOBT vyriausiasis di rigentas Ričardas Šumila. „Dėl gerų idėjų gausos ir įdomių kūrėjų įvai rovės komisijos sprendimai nebuvo lengvi. Jau čiamas nemenkas menininkų susidomėjimas šiuolaikine opera ir jos teikiamomis galimy bėmis. Su daugeliu pasiūlytų sumanymų būtų galima dirbti toliau, tačiau turėjome pasirinkti. Neatrinktų sumanymų autoriams palinkėčiau nepamesti smalsumo, susidomėjimo šiuolai kiniu muzikos teatru, o pasiūlytas idėjas ban dyti plėtoti kituose kontekstuose“, – pataria A. Ablamonova. „Maloniai nustebino paraiškų autoriai, suge bėję suburti netgi tarptautines kūrėjų komandas. Dalyvavo ir Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV gyvenantys lietuvių kūrėjai –

2 O 2 1

Jurgita Skiotytė-Norvaišienė

Ana Ablamonova

Vaidas Jauniškis

Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė

tai liudija, kad visame pasaulyje eksperimenti nės operos žanras yra labai gyvybingas. Dau gelis siūlomų projektų apskritai nepretenduo ja į didžiąją sceną. Paraginti kūrėjus drąsiems eksperimentams ir buvo mūsų pradinė mintis. Pokalbiuose išvydome jaunų kūrybingų žmonių, kuriuos buvo įdomu pažinti ir kurių gebėjimai ateityje teatrui galėtų praversti kituose projek tuose“, – neslepia J. Skiotytė–Norvaišienė. „Matyti, kaip sparčiai keičiasi muzikinio sce nos žanro galimybių samprata: dauguma pasiū lymų atstovauja post-operos ar išplėstinio mu zikinio teatro atmainas, pateikta intriguojančių tarpžanrinės ir tarpdisciplininės sąveikos idėjų, kurių plėtotė gali atverti daug intriguojančių netikėtumų. Toks pat platus muzikinės stilis tikos spektras – nuo postminimalizmo, videooperos, eksperimentinės muzikos inspiracijų ligi džiazo ir glitch estetikos. Akivaizdu, kad jaunoji kompozitorių karta smalsiai žvalgo šiuolaikinių scenos žanrų ribas bei galimybes ir permąsto tarptautinės scenos aktualijas“, – džiaugiasi R. Stanevičiūtė-Kelmickienė.

„Sampratų ir žvilgsnių į operą buvo pateikta nuo – iki”. Tradicinė, siužetinė per kelis veiks mus, ir tik idėja, kurią plėtos visi miestiečiai. Opera scenoje sėdintiems ir opera po miestą vaikštantiems, bet virtualios realybės technolo gijų dėka atsiduriantiems Cheopso piramidėje ar prie Anglijos krantų... Tai liudija tradicijų ne sukaustytą kūrėjų žvilgsnį į šį žanrą ir leidžia tikėtis ne tik gyvo, bet ir aktualaus, šiai dienai svarbaus kūrinio. Įdomūs, viltingi pažadai. O jei viltis mirtų paskutinė – tai irgi būtų operos vertas finalas“, – pastebėjo V. Jauniškis. Penkių atrinktų idėjų autoriams bus pasiūly tos jų kūrinių vystymo strategijos ir pradėtas jų įgyvendinimas. Iki 2021 m. pabaigos numato ma ruoštis bei rengti šių kūrinių dalių eskizus. Įdomiausi projektai 2022–2023 m. sezono metu bus realizuoti teatre ar kitoje, konkretų suma nymą geriausiai atliepiančioje erdvėje. Projektą Operos genomas ir jį įgyvendinan čių įstaigų veiklą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Renata Baltrušaitytė

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

LNOBT Open: 2 O 2 1

festivalis, žadantis būti atviru visiems Atgaivinta Dalios Ibelhauptaitės režisuota Giacomo Pu ccini opera Bohema, sugrįžtantis choreografo Krzyszto fo Pastoro Bolero pastatymas, Ludwigo A. Minkaus ba leto Paquita premjera, taipogi Valstybės dienos tradicija tampantis Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai atliki mas – visa tai žiūrovai išvydo birželio 25–liepos 6 dieno mis vykusiame festivalyje LNOBT Open, kurio renginiai skambėjo Valdovų rūmų Didžiajame kieme.

Kalbėdamas apie tai, kaip kilo šio festivalio idėja, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sa kalauskas pažymėjo, kad viskas prasidėjo nuo pernai Valstybės dieną toje pačioje vietoje atlik tos Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai: „Jau tada supratome, kad vieno mūsų renginio šio je erdvėje neužtenka – visa tai galima išplėsti į festivalį ir taip pratęsti anksčiau Trakų pilyje LNOBT rengto vasaros festivalio tradiciją. Dau gelis pasaulio operos ir baleto teatrų turi savo vasaros sezonus ar festivalius. Dažniausiai jie vyksta atvirose erdvėse ir pristato įvairiausias premjeras. Kuria kryptimi toliau judės festiva lis LNOBT Open – galėsime pasakyti po metų, o kol kas apsiribojome Valdovų rūmų Didžiaja me kieme vykstančiais renginiais. Pirmiausia pristatėme Vilnius City Opera kūrėjų atnaujintą Giacomo Puccini Bohemos pastatymą. Tai buvo nauja šio spektaklio versija su naujos kartos operos solistais. Vėliau – baleto vakaras, į kurį sugrįžo Krzysztofo Pastoro Bolero, o kartu ro dyta ir premjera – Ludwigo A. Minkaus baletas Pachita. Ji atsidurs mūsų teatro repertuare, su šiuo spektakliu taip pat ketiname keliauti po regionus, minėdami artėjantį Lietuvos baleto

100-metį. Ir, žinoma, jau minėta opera Lietuviai: tikimės, kad po metų, radę tinkamą finan savimą, festivalyje galėsime pristatyti nebe koncertinį šios operos atlikimą, o pilnavertį operos spektaklį“, – kalbėjo J. Sakalauskas. „Mes esame ypatingai suinteresuoti A. Pon chielli opera Lietuviai: net italai iki šiol nu stemba sužinoję, kad egzistuoja jų garsaus kompozitoriaus opera tokiu pavadinimu. Tai tikras Europos kultūros fenomenas, kuris pel nytai galėtų tapti Lietuvos ir Vilniaus įvaizdžio dalimi. Ir, žinoma, džiaugiamės, kad kartu su naujuoju festivaliu LNOBT sugrįžta prie savo ištakų, prie pirmųjų mūsų mieste operos ir baleto namų. Autentiškuose Valdovų rūmuose operos ir baleto pasirodymai vyko jau XVI-XVII amžiuje. Beje, būtent baleto pasirodymai buvo pradėti rengti anksčiau – maždaug prieš 500 metų, operos – tik maždaug prieš 400 metų. Šaltiniai liudija, kad dažniausiai muzikiniai renginiai vykdavo rūmų viduje, bet labai gali būti, kad vasaros švenčių metu galėdavo būti šokama ir lauke“, – istorines aplinkybes išsa miau aptarė dr. Vydas Dolinskas, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktorius.

2 O 2 1

LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila papasakojo, kaip įsivaizduoja festi valio ateitį: „Norėčiau, kad LNOBT Open ne apsiribotų tuo, ką rodome teatre ir ką mes patys jam sukuriame. Didžiausias lūkestis, kad galėtume pakviesti ryškiausias pasaulio žvaigždes, rodyti kviestinius operos ar baleto pastatymus. Žinoma, jie turėtų tikti tai vietai, kurioje bus rodomi. Mano manymu, pavadi nimas LNOBT Open turėtų asocijuotis ne su tuo, kad visi renginiai vyksta atviroje erdvėje, o labiau su tuo, kad tai atviras visiems fes tivalis. Galvojam ir apie barokinių operų pa statymus, kurių sugrįžimas čionai, į Valdovų rūmus, būtų logiškas ir simboliškas. Taigi fes tivalis – puiki platforma sukurti kažką nauja, ne tai, ką įprastai rodome teatre. Juk prieš 15 metų ir Bohema buvo neįprastas spektaklis su jaunais, mažai kam tuo metu žinomais atli kėjais. Šiame pastatyme Asmik Grigorian su kurtas Miuzetės vaidmuo tapo didžiuoju pos tūmiu jos tolimesniam skrydžiui. Lygiai taip, tikiuosi, dabartinė jaunoji karta nuo Bohemos galės pradėti savo didžiuosius skrydžius“, – vylėsi dirigentas.

Bohemos ir Pachitos kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius pasidžiaugė tuo, kad le gendinis Bohemos spektaklis sugrįžta į sceną – vadinasi, jis tikrai patiko žiūrovams. „Per 30 darbo teatre metų man pavyko pasiekti, kad vien pamatę J. Statkevičiaus pavardę žmonės eina žiūrėti spektaklio. Manau, ne tik Bohemos, bet ir Pachitos žiūrovai tikrai nenusivils. Būtent šis baletas šįmet ir buvo tikrasis naujo jo festivalio pamatų „cementas“. Tai – „dova ninis“, itin gražus pastatymas. Ir negalvokite, išvydę vieną rausvą spalvą, kad ten viskas la bai paprasta. Kuo paprasčiau atrodo – tuo yra sudėtingiau... Štai aš daugybę metų svajojau, kad teatro spektaklyje būtų balti kulisai ir bal tos grindys, bet niekaip nepavykdavo to pa siekti, nes man sakydavo, kad tai labai sunku padaryti arba neįmanoma to gerai apšviesti. Nors madų demonstracijose baltas podiumas kažkodėl įmanomas... Ir pagaliau, po 30-ies metų, man pavyko. Tad pasiduoti niekada ne verta. Atėjo laikas, kai galiu rinktis, su kuo man dirbti, o su Martynu Rimeikiu dirbti buvo labai smagu, nes jis reiklus žmogus“, – pabrė žė J. Statkevičius.

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

2 O 2 1

Savo ruožtu LNOBT baleto meno vadovas ir Pachitos premjeros choreografas M. Rimei kis akcentavo, kad šiuo metu ir žiūrovams, ir patiems artistams labiausiai trūksta gražios šventės: „Apie tai galvojant, ir buvo pasirink ta programa. Pachitos LNOBT repertuare ne buvo jau tris dešimtmečius, o tai – vienas iš gražiausių baleto klasikos perlų. Tik norėjosi estetikos atžvilgiu tą šventę padaryti šiek tiek kitokią, todėl džiaugiuosi, kad J. Statkevičius sutiko būti mūsų komandos dalimi. Jo dalyva vimas žiūrovams – jau savaime įvykis ir šven tė. Kartu su Pachita rodomas choreografo K. Pastoro Bolero atstovauja kitam – neoklasikos žanrui. Tai tiesiog puikus kūrinys, kupinas ais tros ir energijos“, – pabrėžė choreografas. Tam, kad Valdovų rūmų kieme atgimtų spektakliai, festivalio organizatoriai pasirūpi no 22 metrų pločio scena, kurioje nesunkiai tilpo visos reikalingos dekoracijos. LNOBT pastatymų, renginių ir gastrolių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas pasakoja, kad ši scena pradėjo kilti birželio 20-osios va karą, birželio 22-ąją pastatytos Bohemos de koracijos, ir tos pačios dienos vakarą artistai jau rinkosi į pirmąją repeticiją Valdovų rūmų kieme. Po repeticijų dalis komandos kartu su atnaujintos Bohemos režisieriumi Gedimi nu Šeduikiu triūsdavo kieme iki pat aušros – juk spektakliai žiūrovams rodomi sutemus, todėl kai kuriuos apšvietimo niuansus buvo

įmanoma suderinti tik naktimis. O naktys per Jonines tokios trumpos… „Esame dėkingi festi valio partneriui – Nacionaliniam muziejui LDK valdovų rūmams už tai, kad leido mums dirbti savo teritorijoje net ir naktimis. Ypatingas dė mesys festivalyje skiriamas ir garso kokybei: LNOBT simfoninis orkestras buvo įkurdintas atskiroje, akustinėje palapinėje su medinėmis grindimis. Vien joje išdėstyta daugiau kaip 60 mikrofonų. Savo mikrofonus turi ir solistai, ir choristai. Jie į Valdovų rūmus pradeda rinktis jau 18 valandą, t. y. likus trims su puse valan dos iki spektaklio pradžios. Pirmiausiai artistai turi apsivilkti jiems parengtus scenos kostiu mus, tuomet, dar prieš grimą, jiems kabinami mikrofonai, kuriuos prilaikančios juostelės ant grimo tiesiog nebeliptų. Tuomet grimo koman da atlieka savo darbą ir padaro taip, kad tie mikrofonai taptų kuo mažiau pastebimi žiūro vams. O tada solistai ir choristai kviečiami į sceną mikrofonų patikrinimui”, – pasakoja pu blikai nematomą pasirengimo Bohemos spek takliams „virtuvę” A. Alenskas. Bohemos spektaklius festivalyje LNOBT Open žiūrovai galėjo pamatyti birželio 25, 26 ir 27 d. Bolero ir Pachitos – liepos 1, 2 ir 3 d., o Lietuviai tradiciškai buvo rodomi liepos 6 dieną. Pagal Renatos Baltrušaitytės tekstus parengė Laūra Karnavičiūtė

2 O 2 1

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

2 O 2 1

Bohema:

antras pirmas kartas

2 O 2 1

F E S T I V A L I S

L N O B T

2 O 2 1

O P E N

/ Sigita Ivaškaitė

Neslėpkime, 2006-ieji Lietuvos operai buvo ypatingi. Užgimė dar neregėtas darinys – an tras profesionalus operos teatras šalies isto rijoje – Bohemiečiai. Vėliau tapęs Vilnius City Opera, naujasis kolektyvas savo pagrindine mi sija visad laikė atvesti jaunosios kartos operos solistus į didžiąją sceną ir atlikti ten pagrindi nes partijas. Bohema – idealus tam kūrinys apie jaunus žmones, kviečiantis pagrindines partijas dainuoti tokiems pat jauniems solistams. Nė vienam operos mėgėjui nereikia nei aiškinti, nei pasakoti, kas nutiko po pirmųjų Bohemos spektaklių Vilniaus kongresų rūmuo se. Naujasis teatras tuomet gimė iš idėjos ir didžiulio noro kurti taip, kaip teisinga atrodė patiems kūrėjams. Dalia Ibelhauptaitė, Ginta ras Rinkevičius, Juozas Statkevičius tapo bene pirmąja tokio tipo kūrybine komanda. Išbandę jėgas užsienyje ir ten įvertinti, jie grįžo į Lie tuvą kurti saugių kūrybos salelių tiems, kurių nepastebėjo kiti, arba tiems, kurie nežinojo, kur grįžti ir ar apskritai gali grįžti. Daugeliu savo sprendimų anuomet Bohemiečiai stebi no, atrodė kitokie, alternatyvūs. Akivaizdu, kad pirmasis šio kolektyvo gyvavimo ratas ap sisuko: jų startas oficialiai tapo istorine žyme ir nuo šiol įrašytas į nacionalinės operos pus lapius. Per penkiolika metų sukurta dešimtys spektaklių, koncertinių programų, užauginta visa karta ryškiausių operos žvaigždžių, garsi nančių šalies vardą pasaulyje. Pasirinkdama perkelti Bohemą į Lietuvos nacionalinį operos teatrą, teatro vadovybė, viena vertus, įteisina Lietuvoje dar retą prak tiką perimti ir išlaikyti gyvus svarbiausius šalies kūrėjų spektaklius, kita vertus, garsiai pristato ir savo naująją kartą. Be to, šį sezo ną į LNOBT sceną bus perkeltas ir dar vienas VCO spektaklis – D. Ibelhauptaitės režisuotas Charles’io Gounod Faustas. Tuo tarpu VCO šis

spektaklių perdavimas reiškia naują kūrybos etapą, kuriame – ne tik visos apimties elektro ninės operos, bet ir parodos, darbų pristaty mas užsienyje. Dar prieš įvykstant Bohemos spektakliams Valdovų rūmų kieme garsusis kūrybinis trio prisiminė šios ilgos, bet dar tik įsibėgėjančios istorijos pradžią ir siuntė jauniesiems atlikė jams linkėjimus. Dalia Ibelhauptaitė: Praėjęs dešimtme tis yra auksinis Lietuvos operai. Tada į ope rą atėjo grupė jaunų žmonių, kurie išsikovojo pozicijas alternatyviais metodais, pažiūromis į klasikinį ir nusistovėjusį žanrą. Jiems netgi pavyko prasibrauti į tarptautinę sceną! Nuos tabu, kai gali tai garsiai ištarti. Tai reiškia, kad dirbome tikrai gerai, kad suteikėme ga limybes, mokyklą. Mūsų mažai Lietuvai, iš kurios išėjo tiek didžių solistų, tai labai reikš minga. Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys įkvėps jaunimą siekti tikslų, nes talentingų žmonių pas mus tikrai daug. Kai esi jaunas, imi svajoti: viešpatie, kokia fantastika būtų, jei vieną gražią dieną taip atsitiktų ir tau... Šiandien sau, stovinčiai už kulisiuose prieš pirmąją Bohemos premjerą ir kažkur gilumoje svajojančiai, pasakyčiau du dalykus: pirma, tikiu, kad šioje ir daugelyje kitų kovų tu būsi nugalėtoja, o galiausiai lai mėsi ir karą – viskas virs didžia pergale. Antra, prieš svajodama gerai pagalvok, kas bus, kai svajonės išsipildys, ir kokią kainą už tai reikės sumokėti. Dirbti bus labai sunku, ne viskas bus fantastiška, be džiaugsmo patirsi ir didžiausių nuoskaudų, išdavysčių. Kad ir kas būtų sakoma, kažkada per pir mąją Bohemą mūsų kova buvo pastebėta, nes ir po penkiolikos metų kalbame apie tą dieną.

2 O 2 1

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Fotografas Rokas Baltakys

Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Asm. archyvo nuotrauka

2 O 2 1

P R E M J E R A S

A O S B I TT I N T T U A R O LP N R K E A P N E R

P E R L A I 35

2 O 2 1

Mimi – Joana Gedmintaitė, Rudolfas – Edgaras Montvidas

Gintaras Rinkevičius: Esu žmogus, kuris tiki: šviesia ateitimi, meno poveikiu, kad grožis išgelbės pasaulį. Todėl šiandien žvelgdamas atgal manau, kad tikėjausi visko, kas įvyko po pirmosios Bohemos. Prisimenu, jog tada, prieš pirmąją premjerą, jaučiau tą patį gimimo virpulį, koks buvo aplankęs kuriant Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. O kai tiki, viskas pildosi. Kiekviename spektaklyje atlikėjai atiduo da viską, ką gali, ir visi jie myli muziką. Jei ir suklysta, stengiuosi muzikantams ir solistams kiek įmanoma padėti pasitelkęs gestus ir va lią. Kartais labai pykstu, mintyse keikiuosi, bet taip jau yra. Tik vėliau galima pasikalbėti. Dirigento darbo specifika tokia, kad daugy bė detalių veiksmo metu taip įtraukia, pagau na į savo tėkmę, jog tik veiksmui ar visai ope rai pasibaigus gali leisti sau pagalvoti apie tai, kas ir kaip buvo. Viena vertus, dirigentas yra laisvas nuo tokio nerimo kaip atlikėjas, kuris turi išlaikyti tolygų kvėpavimą, kad nesugadin tų savojo instrumento, balso, skambesio. Kita vertus, dirigentas turi nuolatos valdyti situa ciją ir išlikti šaltų nervų net per gražiausius, subtiliausius muzikinius epizodus. Sentimen talumas ir muzikos grožis gali privesti prie egzaltacijos, ko dirigentas negali sau leisti. Žinoma, prieš kiekvieną pasirodymą scenoje kyla virpuliukas, bet suskambus muzikai nebė ra kada jaudintis. Ar pakartočiau Bohemiečių istoriją dar kar tą? Būtinai.

Juozas Statkevičius: Šiandien visi tai vadi na legenda, o juk darėme viską iš nieko. Pinigų nebuvo, o visi sakė: „Juozai, kokio gražumo tavo Bohema! Visi Bohemos korsetai, kailiai ir pra banga buvo padaryta iš skuduryno parduotuvės. Kadangi pinigų nebuvo, pririnkau didelio dydžio drabužių, teatre juos persiuvome, susiaurino me, kiekvienai moteriai kaip reikiant suveržėme korsetą. Visos, aišku, iš pradžių spardėsi, bet vėliau pamatė, kokios gali būti gražios, moteriš kos: raudonos lūpos, pirštinaitės, skrybėlės, šu kuosenos... Pačios moterys negalėjo viena kitos atpažinti, ir dingo visas pasipriešinimas. Tas XX a. šeštojo dešimtmečio moteriškumas buvo toks kerintis, pribloškiantis, kad visi suprato, kokia didelė teatro dalis yra grimas ir kostiumai, be viso to nieko nelieka. O, pavyzdžiui, Asmik Miuzetės kostiumą iš piršto išlaužiau. Darbe mėtėsi neseniai siūto klientės rūbo lapės gabalai, uodegos. Tai tuos likučius prisiuvome prie pečių – atrodė labai prašmatniai. Kartais šalia besimėtantis daly kas sukuria tokį efektą. Nepatikėsite, aš tokių Miuzetės kostiumėlių gal šimtą pasiuvau savo klientėms – ir į Paryžių, ir į Rygą, Niujorką, ir Svetlana Griaznova turi tokį, ir Nela Ušakova. Buvome Chanel demonstravime, kur ji vilkėjo tokį kostiumėlį, ir paskui nuėjome į knygyną. Ten sutikome Lagerfeldą (Karlas Lagerfeldas. – Aut.) – jis pamatęs apstulbo. Va jums ir teatrinis kostiumas, atsiradęs tiesiog ore, iš lapių uode gų, kurias buvo galima išmesti...

Miuzetė – Asmik Grigorian, Marčelas – Laimonas Pautienius, Mimi – Joana Gedmintaitė, Rudolfas – Edgaras Montvidas

2 O 2 1

Atgimusi Bohema – tarsi stichija

Rudolfas – Merūnas Vitulskis, Mimi – Aistė Pilibavičiūtė

/ Rasa Murauskaitė

Kaip prieš kelerius metus sakė dizaineris, kos tiumų dailininkas Juozas Statkevičius, 2006 m. pasirodžiusi Dalios Ibelhauptaitės režisuota Giacomo Puccini Bohema „sukėlė furorą ir pradėjo visą operos spektaklių dešimtmetį“. Šis spektaklis įbrėžė neišdildomą rėžį operos gerbėjų atmintyje, sulaukė entuziastingos kri tikų reakcijos (vieni juo gėrėjosi, kiti nepabijo jo smeigti ir vieną kitą kritikos strėlę), o galų gale davė Bohemiečių vardą visai puikiausių

operos solistų ir kūrėjų kartai, susibūrusiai aplink režisierę D. Ibelhauptaitę. Bohemiečiai tapo dalimi savotiškos operos reformacijos, kuri atvedė tiek prie šiuolaikiškų klasikinių operų pastatymų, tiek prie įsimintinų šiandien kuriamų operos darbų. J. Statkevičiaus kostiumai, leidę pajusti aukš tosios mados skonį, Dicko Birdo scenografija, Peterio Mumfordo šviesų žaismas ir tuomet dar jaunąja karta vadintų atlikėjų, o šiandien – vie nos geidžiamiausių pasaulyje operos solisčių Asmik Grigorian, tarptautinio garso tenoro Ed garo Montvido įtaigiai sukurti vaidmenys, šie met Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotos Jo anos Gedmintaitės subtili Mimi ir kitų šiandien Lietuvos ir užsienio scenose mylimų dainininkų kūryba. Visa tai – nepamirštamo TOS Bohemos įspūdžio dėlionės detalės. Pripažinkime, kad prieš penkiolika metų mūsų kultūrinis kraštovaizdis buvo visiškai ki toks – pastarieji metai tapo tikru pakilimo taku ne tik operai, bet ir daugeliui kitų meno rūšių, kurios entuziazmu ir talentu įveikia kartais itin skurdų finansavimą ar tik lozunguose kultūrai teikiamą prioritetą. Tad tai, kas tuomet atrodė

F E S T I V A L I S kaip kažkas nepaprasta, šiandien vertiname jau santūriau. Tikrieji operos gerbėjai darosi vis išrankesni, jų akiratį išplėtė ne tik geriau siose pasaulio scenose matyti spektakliai, bet ir Lietuvoje kuriamas kokybiškas turinys. Tad LDK Valdovų rūmų kieme atgimusią Bohemą pasitikome ne tik visiškai pakeitusią solistų su dėtį, bet ir visiškai kitokiame kultūriniame kon tekste. Ir vis dėlto šie trys atgimusios Bohemos vakarai (aplankiau pirmąjį, birželio 25-osios) vieniems, kurių, neabejoju, netrūko, tapo gra žiu praėjusio laiko prisiminimu, o kitiems – vie no mūsų operos istorijos riboženklio liudijimu. Kostiumai, scenografija (ją papildė natūrali, neprognozuojama gamtos stichija), režisūrinės idėjos (prie jų atnaujintoje Bohemoje, tiesa, prisilietė ir Gediminas Šeduikis) ir dirigentas – prie LNOBT orkestro vairo stojo maestro Gin taras Rinkevičius – liko tie patys, o Paryžiaus bohemos herojus kūrė jau kiti solistai. Dainuo ti Mimi patikėta turbūt ryškiausiai mūsų jau nosios kartos solistei Aistei Pilibavičiūtei, per kelerius metus užsitikrinusiai pirmąsias vietas pagrindinių vaidmenų dalybose; jau puikiai pa žįstamą Rudolfą dainavo Merūnas Vitulskis; ko ketiškąja Miuzete tapo Monika Pleškytė; Mar čelą dainavo Steponas Zonys, Koliną – Kšištofas Bondarenko, Šonarą – Arminas Skirvainis. Aki vaizdu, kad ir šioje Bohemoje scena buvo ati duota jaunajai kartai.

Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius

L N O B T

O P E N

Šiame Bohemos pastatyme nepaprastai svarbus individualus aktorinis solistų meistriš kumas. Režisūra nėra įmantri, joje justi laisvė dainininkams patiems kurti savo personažų charakterius. Tai rizikinga, nes tokia laisvė gali tapti tiek erdve nevaržomam skrydžiui, tiek ga limybe sudegti. Tiesą sakant, ne tik Bohemai, bet ir bene visiems D. Ibelhauptaitės kūriniams būdinga, kad atlikėjams teikiama didelė laisvė. Todėl nestebina, kad visi bohemiečiai, išskridę į tarptautines scenas, pasižymi ne tik prigimtiniu talentu, puikia vokaline technika, bet ir aktori niu meistriškumu, kuo, pripažinkime, džiugina tikrai ne visi Lietuvoje dainuojantys solistai. Neabejotina, kad atgimusioje Bohemoje soli džiausiai atrodė Rudolfas, – M. Vitulskis nuo pir mų sudainuotų natų įtikino, kad šis vaidmuo jam labai tinka. Švelnus, skaidrus ir skambus solisto tembras atskleidžia poetišką Rudolfo charakterį. Be abejo, negalima pamiršti ir patirties – Rudol fas solisto repertuare jau ne vienerius metus, pa vasarį kaip tik šiuo vaidmeniu jis debiutavo Airi jos nacionalinėje operoje, o kažkada Rudolfas M. Vitulskį atvedė ir į Vienos valstybinę operą. Tiesa, kai kurios partijos viršūnės ir jam nelengvai pa sidavė – stokojo laisvės ir subtilumo, lengvo, be akivaizdžiai jaučiamos pastangos atlikimo. Bet kokiu atveju Rudolfas buvo nepamaino mas scenos partneris Mimi dainavusiai A. Pili bavičiūtei. Bohema ir jai pažįstama – Aistė šioje

2 O 2 1

R F E A S M TP IOV SA LŠ IV SI EL SNOOJ BE T

O P E N

2 O 2 1

Mimi – Aistė Pilibavičiūtė

operoje ne kartą yra dainavusi Miuzetę. Deja, jos Mimi šįkart neįtikino – galbūt pritrūko laiko šiam sudėtingam charakteriui paruošti, o gal pirmasis vakaras neleido atskleisti visų jo spal vų. A. Pilibavičiūtė – išties talentinga solistė, turinti gražų tembrą ir vidinę charizmą, ką jau ne sykį parodė atlikdama pagrindinius vaidme nis kituose kūriniuose. Ir šįkart ji dainavo tvar kingai, bet stokodama emocinės įtaigos. Tiesą sakant, jau nuo Si, mi chiamo Mimi pirmajame veiksme paaiškėjo, kad Mimi įspūdžio šįkart šiek tiek pritrūks. Prieš eidama į šią Bohemą, žinoma, žvilgtelė jau ir į 2006 m. įrašą. Jį peržiūrėjusi pamaniau, kad turbūt sunkiausia užduotis teko Monikai Pleškytei, kuriai patikėta kurti Miuzetę. Be abe jo, šie du pastatymai nėra sulyginami, bet visi mačiusieji originalą ar įrašus norom nenorom prisiminė, kaip efektingai anuomet šį vaidmenį kūrė Asmik Grigorian. Vis dėlto pripažįstu, kad M. Pleškytė atsiskleidė kaip stipri aktorė, žavi koketė, nors balso niuansų dar galima paieškoti. Šįkart maloniai nustebino Marčelą dainavęs S. Zonys. Kiek esu mačiusi šį solistą, jam vis šiek tiek pritrūkdavo sceninės laisvės, bet Marčelo charakterį jis perprato ir solidžiai šį vaidmenį

sukūrė. Na, o jo bičiuliams Šonarui (Arminas Skirvainis) ir Kolinui (Kšyštofas Bondarenko) vokalinės įtaigos atžvilgiu dar yra kur stiebtis. Man pačiai G. Puccini Bohemoje žaviausios ne lengva talento ranka parašytos arijos, o ne paprasto grožio orkestro partija, jos spalvingu mas, emocinis gylis. Būtent tai kartais tiesiog gniaužia kvapą. Teatro orkestras pastaruoju metu sulaukia vis daugiau pagyrų dėl akivaiz džiai pakilusios atlikimo kokybės, šviežio garso. Ir šįkart kolektyvas šias kalbas tik patvirtino – jo atlikimas klausimų nekėlė, o G. Rinkevičius užtikrintai, tvirtai, emocingai orkestrą valdė. Teliko dar kartą įsitikinti, kodėl Bohema – viena mėgstamiausių ir dažniausiai atliekamų operų pasaulyje. Bohema atgimė. Kitokiame kultūriniame kraštovaizdyje, bet sustiprinta kultūrinio alkio, atviros erdvės romantikos ir gamtos, kuri kartu su solistais, choru ir orkestru palydėjo Mimi ana pus lietumi, griaustiniu ir žaibais. Ir... svajonės. Raskite operos mėgėją, kuris bent sykį nebūtų pasvajojęs patirti tikrą paryžietišką bohemą? Nors minutę, nors... kelias valandas. Ši Bohema tokią svajonę išpildė, o visa kita tėra detalės.

2 O 2 1

Miuzetė – Monika Pleškytė

Rudolfas – Merūnas Vitulskis, Marčelas – Steponas Zonys, Kolinas – Kšištofas Bondarenko, Šonaras – Arminas Skirvainis

2 O 2 1

LNOBT Open: baletas po atviru dangumi

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

Po ilgos pandeminės pertraukos Lietuvos na cionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė sėkmingai grįžo į sceną ir stebino žiūrovus nau jos formos pasirodymais. Kol galioja teatrų vei klą ribojantys vyriausybės nurodymai, LNOBT pažvelgė į situaciją kūrybiškai ir pakvietė išti kimus klasikinio meno mėgėjus prisidėti prie naujojo projekto LNOBT Open. Tai išskirtinė

galimybė mėgautis opera ir baletu atvirose erdvėse. Šį kartą žiūrovai buvo kviečiami ap silankyti įkvepiančiame Valdovų rūmų kieme ir išvysti du baleto spektaklius: Ludvigo Aloisiaus Minkuso Pachitą ir Maurice’o Ravelio Bolero. Apie kūrybinį procesą, artistų pasirengimą ir sugrįžimą į sceną pasakoja LNOBT Baleto skyriaus direktorė Rūta Railaitė-Butvilienė.

Kodėl kilo mintis pasirinkti tokius skirtingus spektaklius – Pachita ir Bolero? Šiuos spektaklius Baleto trupės meno vado vas Martynas Rimeikis pasirinko neatsitiktinai. Du labai skirtingi pastatymai turėtų tenkinti visų žiūrovų pomėgius ir skonį: vieni mėgsta tik klasiką, o kiti renkasi vien neoklasikinius ar šiuolaikinius pastatymus. M. Ravelio Bolero yra neoklasikinis Krzysztofo Pastoro 2015 m. pastatymas, pasižymintis labai ritminga ir aistringa muzika. Tuo tarpu L. A. Minkuso Pachita – visiška jo priešingybė. Tai labai seniai pas mus rodytas trumpas ir įdomus klasikinis baletas. Bolero mūsų žiūrovams jau pažįstamas, o su kokiais sunkumais šokėjai susiduria Pachitoje? L. A. Minkuso Pachita yra klasikinis spekta klis. Klasikinis baletas – vienas sudėtingiausių šokio stilių. Tokiame pastatyme tobulai atlikti tai, ko reikalauja choreografas, labai sunku. Klasikinis šokis įstato į griežtus rėmus, todėl spektaklyje baleto artistai turi ne tik parodyti labai aukštus techninius gebėjimus, bet ir tuo pat metu įtikinamai atskleisti kuriamą vaidme nį. Šokti klasiką sunku, todėl ir artistams buvo nelengva. Kaip sekasi artistams po ilgo karantino ir veiklos ribojimų? Pagrindinė problema – prarasta fizinė for ma. Ilgą laiką artistams teko, švelniai tariant, dirbti ne visu krūviu. Kadangi visus metus ne buvo spektaklių, tai labai atsiliepė ir psicho loginei, ir fizinei ištvermei. Dirbant namuose, net ir stengiantis neįmanoma pasiekti įprasto fizinio krūvio ir kaip tik tai, sugrįžus į teatrą, labai pasijautė. Per karantiną turėta viena nuo tolinio darbo valanda, kuri tapo įprasta darbo diena, sukėlė artistams nemažų sunkumų, nes kūnas priprato prie mažesnio fizinio krūvio ir grįžus į teatrą sunku buvo ištverti visos dienos ritmą. Dabar, kai vėl reikia dirbti įprastai, la bai sunku atgauti ankstesnę fizinę formą net

per kelis intensyvaus darbo mėnesius. Manau, kad kiekvienas artistas tai pajuto po neseniai vykusios sceninės repeticijos. Kodėl pasirodymams pasirinkote Valdovų rūmus, o ne LNOBT sceną? Apie šį projektą buvo kalbama dar per ka rantiną, kai ribojimai buvo itin griežti ir nežino ta, kokie reikalavimai ateityje galios uždarose erdvėse. Kadangi atvirose erdvėse leidžiama dalyvauti daugiau žmonių, o Valdovų rūmų kieme jau vykdavo įvairūs kultūros renginiai, ši vieta pasirodė tinkama paskutiniams sezono pasirodymams pristatyti. Kaip vertinate artistų fizinį pasirengimą prasidedant naujam sezonui? Paskutinėmis darbo savaitėmis prieš LNOBT Open pasirodymus buvo matyti, kad šokėjai atgauna per metus prarastą fizinę for mą. Repeticijose skiriamas didelis krūvis leido artistams tobulėti ir gerai fiziškai pasirengti. Manau, einame tinkama linkme. Kiek tikėjotės sulaukti festivalio žiūrovų? Visada tikimės ir laukiame kuo daugiau žiūrovų, kad neliktų ne tik sėdimų, bet ir sto vimų vietų. Pasirodymų nesugadino nei lie tus, nei šaltas oras, lankytojai galėjo tiesiog mėgautis kuriamu reginiu. Aš ir pati, kiek įmanoma, reklamavau renginį ir kviečiau žiū rovus ateiti ir pamatyti. Sulaukėme išties daug susidomėjusių. Ar planuojate daugiau pasirodymų atvirose erdvėse? Panašių pasirodymų neabejotinai bus ir dau giau. Visiškai atgavę fizinę formą, ateinantį sezoną mielai apsilankytume visuose Lietuvos miestuose. Dabar, kai turime naujas, specialiai baleto pasirodymams pritaikytas grindis, ne same pririšti prie teatro scenos, ir pasirody mus įmanoma rengti įvairiose erdvėse. Kalbėjosi Emilija Šumacherytė

2 O 2 1

. . .

Rausva ir raudona: 2 O 2 1

trys vakarai su Pachita ir Bolero

Olesia Šaitanova, Jeronimas Krivickas

/ Helmutas Šabasevičius

Open House, Open Beach, Opera. Connect – jaunoji Lietuvos rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistų karta drąsiai atveria populiariąją ir aukštąją Lietuvos kultūrą kosmopolitiniams vėjams, senutę lietuvių kalbą palikdama savo reklaminės išmonės ir iškalbos paraštėse. Lyg varžydamasis su Vilnius City Opera, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras sugalvo jo savo renginį – festivalį LNOBT Open, kurio pirmąją programą pradėjo režisierės Dalios

Ibelhauptaitės vadovaujamų Bohemiečių spek taklis – atnaujinta Giacomo Puccini opera Bohema. Renginiai lauke – rizikingas verslas, ypač Lietuvoje, kur permainingi orai verčia nuolat nerimauti dėl jų sėkmės (tuo įsitikinti gavo Bohemos klausytojai). Be to, adaptuotas ne teatri nei, o atvirai erdvei, sceninis kūrinys praranda didelę savo tapatybės dalį dėl būtinybės įgar sinti, o ypač – dėl matomumo, nes visų be išim ties Lietuvoje regėtų tokio tipo pramogų orga nizatoriai nepasirūpina įrengti žiūrovams vietų taip, kad būtų tinkamai matyti scena ir joje vykstantis veiksmas. Baletui tai ypač svarbu, nes, norint šį meną visavertiškai suvokti, reikia matyti visą šokėjų kūną, antraip per šimtme čius tobulintos choreografinės formos netenka estetinės prasmės. LNOBT Open premjera – baleto divertismen tas Pachita, sujungtas su Maurice’o Ravelio Bolero, – LNOBT Baleto trupės įtempto darbo rezultatas, liudijantis pergalę prieš keletą mė nesių trukusį karantiną ir keliantis pasididžiavi mą išlaikytu aukštu techniniu ir artistiniu lygiu. Viename vakare parodyti du skirtingos esteti kos kūrinius, kuriuos jungia ispaniška tema, – buvusio Lietuvos baleto trupės meno vadovo

F E S T I V A L I S Krzysztofo Pastoro sumanymas, kurį įgyvendin ti ėmėsi dabartinis baleto meno vadovas Marty nas Rimeikis. Pachita – savotiškas XIX a. antrosios pusės baleto muzikos ir choreografijos palimpsestas, kuriame tebėra ryškiausias kompozitoriaus Lu dwigo Minkuso ir choreografo Mariaus Petipa kūrybinis braižas, nors per daugiau nei pusan tro šimto metų ir retušuotas kitų baleto kultūros veikėjų. Pachitos istorijoje yra ir lietuviškų štri chų – jos Grand pas pirmasis Lietuvoje 1972 m. pastatė Elegijus Bukaitis (1941– 2020), kūrinys buvo populiarus trupės koncertiniame repertu are, su Lietuvos ir užsienio solistais buvo atlie kamas įvairiose viešnagėse XX a. devintajame dešimtmetyje. 1995 m. tuometinėje Vilniaus baleto mokykloje (šiandien tai – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius) šį kūrinį pastatė Jonas Katakinas (1950–2005), jame šoko ano meto mokyklos absolventai ir mokiniai Rūta Jezerskytė, Nerijus Juška, Auri mas Paulauskas, Neli Beliakaitė, Olga Konošen ko ir kiti. Prieš kelerius metus puikus Pachitos divertismentas buvo rodomas Baleto skyriaus koncertuose (baletmeisteris – Petras Skirman tas), tad prisiminimai dar neišblėsę ir padeda suvokti naujausio LNOBT Baleto trupės darbo reikšmę.

Olesia Šaitanova, Jonas Laucius

L N O B T

O P E N

Baleto trupės vadovės Rūtos Butvilienės ir meno vadovo M. Rimeikio dėka per nepilnas dvi savaites teko stebėti Pachitos brendimo procesą, ir trys premjeriniai vakarai tik patvir tino iš anksto susidarytus įspūdžius. Liepos 1 d. stebint spektaklį iš trečiosios eilės pirmosios vietos, buvo įdomu iš arti patyrinėti surenkamos scenos konstrukcijų detales ir gar so atkūrimo įrangą. Pati scena įrengta tvirtai, jos danga labai gerai pritaikyta šokiui, nes buvo visai negirdėti jokių pašalinių garsų, kuriuos paprastai sukelia intensyvus šokėjų judėjimas ir aukšti šuoliai. Premjeroje kairysis portalo šo nas kilo tiesiai prieš akis, uždengdamas beveik pusę scenos ir kreipdamas žvilgsnį į dešinėje esančius užkulisius, matomus beveik en face. Buvo gera įžvelgti už jų atsiveriančius XIX a. Vilniaus verslininko Abraomo Šliosbergo namo fasado likučius, kuriuos Lietuvos dailės istorikų draugijos ir kitų autentišku paveldu susirūpinu sių organizacijų dėka prieš daugel metų pavy ko išsaugoti. Ne mažiau įdomu buvo mėgautis ypatingais ir teatro salėje beveik nematomais vaizdais, kai spindėję scenoje ir skriete išskrie ję į užkulisius artistai iš Apolono angelų, kaip juos pavadino baleto istorikė Jennifer Homans, virsta pavargusiais žmonėmis, ieškančiais pato giausios pozos, kaip greičiau atgauti kvapą, nes

2 O 2 1

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

2 O 2 1

Julija Stankevičiūtė

Olga Konošenko

Jade Longley, Danielis Dolanas, Karolina Matačinaitė

2 O 2 1

Jade Longley

Olesia Šaitanova, Jonas Laucius

Edvinas Jakonis

Olga Konošenko, Ernestas Barčaitis

. . .

2 O 2 1

Anastasija Čumakova, Genadijus Žukovskis

kitas pasirodymas scenoje – jau čia pat. Veiks mas užkulisiuose, teatrinius kostiumus, kad ne sušaltų laukdamos pasirodymo, pridengusios kasdieniais drabužiais balerinos priminė Ed garo Degas pastelių siužetus. Puošnaus scenos fasado ir proziškų neparadinių jos zonų įtampa leido pajusti klasikinio baleto grožį ir ragino nu silenkti prieš tą grožį kuriančius artistus, savo menui negailinčius jokių jėgų. Kelių stebėtų repeticijų metu išgrynintas pozų grožis, šokio malonumą skleidžiančios šypsenos premjeroje įgavo ypatingo žavesio su sodriai ir plastiškai skambančios muzikos (deši nėje pusėje įkurdintam orkestrui žvaliai diriga vo Ričardas Šumila) ir teatrinio jaudulio, kuris įsižiebia artistams jaučiant ryšį su žiūrovais, pagalba. Matuojant balerinomis, išsirikiavusiomis sce nos gale priešais pilkšvą foninę uždangą, sce nos plotis būtų aštuonios balerinos. Iš paskirto premjerinio žiūros taško šis matmuo sumažėjo iki keturių balerinų, tad iš pirmo karto įsitikinti kordebaleto šokio darna ir linijų grožiu nebu vo sąlygų, bet rūpestingą šokėjų pasirengimą spektakliui patvirtino puikios Martyno Aleksos nuotraukos.

Vienas gražiausių Pachitos divertismento epizodų – Pas de trois, kuris viso metražo spek takliuose įtraukiamas į pirmąjį veiksmą. Žiūros taškas šį nuostabų kūrinį dekonstravo, pavers damas tai pas de deux, tai pas seul, o kartais – pas zéro, ir tada kuriam laikui tekdavo atsi duoti fantazijai ir laukiant, kol akiratyje pasi rodys rankos ar kostiumo kraštelis, mėgautis maloniais daug kartų matyto epizodo meninių formų prisiminimais. Julija Stankevičiūtė ir Ma rija Kastorina šoko tiksliai, lengvai, užtikrintai, žavingai perteikė šio epizodo charakterį. Ypač smagu buvo kaip partnerį matyti vieną iš jau niausių trupės narių Edviną Jakonį (ko gero, tai pirmas viešas jo kaip solisto pasirodymas su LNOBT trupe), raiškias jo šokio formas, gražias pozų linijas, lengvus ir elastingus šuolius. Įterptines variacijas, atskleisdamos jų cho reografinę ir muzikinę nuotaiką ir individualias artistines savybes, atliko O. Konošenko (varia cija iš Cesare’s Pugni ir M. Petipa baleto Karalius Kandaulas pagal Théophile’io Gautier libretą), Karolina Matačinaitė (C. Pugni ir M. Petipa baleto Najadė ir žvejys variacija) ir Ha ruka Ohno (variacija iš Jurijaus Gerberio ir M. Petipa baleto Trilbi).

F E S T I V A L I S Svarbiausias partijas, visiškai pateisindami savo kaip pagrindinių trupės solistų vardus, šoko Anastasija Čumakova ir Genadijus Žu kovskis. Trapus, bet stabilus moteriškumas ir ryški, galinga vyriška jėga sukūrė šio tipo spek takliams būtiną meninę įtampą. A. Čumakova buvo ir viena iš Pachitos statytojų, drauge su ja dirbo Baleto trupės repetitorės Živilė Baikštytė ir Rasa Taučiūtė-Idienė. Vizualioji spektaklio intriga – Juozo Statkevi čiaus kostiumai – sukėlė abejonių atsižvelgiant į istorinį Pachitos kontekstą. Moteriški drabu žiai – klasikinio tuttu silueto, saikingai papuošti pažibais ir fotografijose matomomis aplikacijo mis. Jais apsivilkusios, nepriekaištingai sušu kuotos ir nugrimuotos artistės atrodė lyg aukš tosios mados pakyla pasirengę žengti modeliai. Bet cuisse de nymphe spalva, nors drąsi ir iki šiol Pachitos sprendimuose nematyta, maža ką bendra turi su ispaniška baleto tema. Skirtingi rausvi atspalviai (vos vos juntami kordebaleto, dvejetukų, pas de trois ir solistės kostiumuose) vakarėjančioje, kad ir dirbtinio apšvietimo pa gyvintoje aplinkoje buvo sunkiai įžiūrimi. Vyriš kų kostiumų siluetus paryškino riešus ir lieme nį vizualiai pailginančios smailėjančios detalės

Jonas Laucius, Greta Gylytė

L N O B T

O P E N

bei pečių srityje papūstos rankovės, bet reikės pratintis prie jų blyškiai rausvo tono, kuris dis onuoja su šio baleto herojaus Liusjeno d’Ervili įvaizdžiu ir choreografine plastika. Rausvą Pachitos drabužių spalvą galima būtų suvokti nebent kaip konceptualų sprendi mą sugretinti ją su antrojo vakaro kūrinio – Bolero – sodriai raudonais kostiumais (dailininkė – Marta Fiedler). Rafinuota, subtili, niuansuota, oriai žėrinti klasika ir kūniška, erotiška neokla sika, kur tolydžio stiprėjantys jausmai virsta nesuvaldoma, visa apimančia aistra, traukian čia ir stumiančia tuo pat metu (kaip ir finalinėje solistų pozoje). 2015 m. K. Pastoro pastatytas spektaklis, rodytas vienaveiksmių baletų programoje Bolero+, kurį laiką buvo pasitraukęs iš scenos (trupę dėl įvairių priežasčių paliko ir šiame spektaklyje ypač ryškius, reikšmingus savo karjerai vaidmenis sukūrę Eligijus Butkus ir Ki pras Chlebinskas). Pirmąjį vakarą kaip Bolero solistai debiutavę Olesia Šaitanova ir Jeroni mas Krivickas atskleidė ir gebėjimą įsiklausyti į aistringai orkestro atliekamą muziką, judesiais perteikti joje slypinčius jausmų pustonius, ir or ganišką partnerystės jausmą.

2 O 2 1

F E S T I V A L I S

L N O B T

O P E N

2 O 2 1

Ričardas Šumila, Živilė Baikštytė, Rasa Taučiūtė-Idienė, Juozas Statkevičius

Liepos 2 d. Šliosbergo namas buvo matyti dar geriau, o scenos matomumas sumažėjo dar per 0,5 balerinos. Bet to užteko, kad, sudėjus premjerinį spindesį ir per repeticijas sukaup tus įspūdžius, būtų galima įvertinti antrosios Pachitos sudėties darbą ir kūrybą. Pas de trois gražiai ir subtiliai atliko Gohar Mkrtchyan, H. Ohno ir Ignas Armalis. Pastarasis parodė tvir to, santūraus šokio pavyzdį, pirmosios įterpti nės variacijos būsenų kaitą gerai perteikė Vilija Montrimaitė, ko gero, pirmą kartą matyta kaip klasikinio baleto solistė, antrąją variaciją ryš kiai, su užkrečiama nuotaika šoko K. Matačinai tė, trečiąją – išraiškingai, su polėkiu – Emilija Šumacherytė. Solistai – O. Šaitanova ir Jonas Laucius – šokantys kaip pora įsiminė jau balete Žizel. J. Lauciaus šokis lengvas, sklandus, šokė jas puikiai perteikia savo herojaus pasitikėjimą savimi, nors jo išraiškos kiek šaltokos. Užtat O. Šaitanovos šokyje šilumos, įvairiausių jausmi nių pustonių buvo už du: pasigėrėtinų emocinių detalių buvo kupina jos variacija (kartais vadi nama Etoile, ir solistė šį pavadinimą įtikinamai patvirtino), o kodoje žiūrovus abstulbino jos tvirti sukiniai, ypač – lyg be jokių pastangų vie nas kitą keičiančių viengubų ir dvigubų fouetté pynės. Bolero nuotaiką kartu su orkestru ir korde baletu pamažu kaitino premjeriniuose spekta kliuose dalyvavusi O. Konošenko ir Ernestas Barčaitis, šiame spektaklyje šokęs pirmą kartą. Liepos 3 d. scenos matomumui padidėjus iki aštuonių balerinų, ūpas gerokai pakilo, nes veiksmas ant pakylos beveik netrūkinėjo, ir nebuvo pagundų žvalgytis į kairę ar dešinę. Pachita suspindo kur kas geriau suvokiamais kordebaleto brėžiniais, statmenos, įstrižos li nijos, apskritimai ir pusapskritimiai atsklei dė choreografijos architektoniką, šokėjų eilės

kūrė žavingas pozos ir jos kartotės (kiekvienos kordebaleto artistės – tokios pačios, bet kartu truputį kitokios) perspektyvas. M. Kastorina ir J. Krivickas – bene jauniausi pagrindines parti jas atliekantys trupės solistai – labai gerai nu teikė sklandžiu, geros techninės formos šokiu ir jausminiu jo turiniu. M. Kastorina pasigėrėtinai atliko variaciją, o kodos fouetté suteikė papil domos dramaturgijos, iš scenos galo pamažu artėdama link žiūrovų. Pas de trois grakščiai, su nuotaika šoko K. Matačinaitė, Jade Isabella Longley ir Danielis Dolanas, savitus emocinius niuansus savo variacijose išryškino G. Mkr tchyan, H. Ohno ir O. Konošenko. 2015 m. Greta Gylytė už partiją M. Ravelio ir K. Pastoro Bolero yra pelniusi Auksinį scenos kryžių (kartu su E. Butkumi). Akivaizdu, kad per tiek laiko aukso spindesys neapsiblausė, atnaujintame spektaklyje žaižaravo subtiliais ir tauriais atspalviais. Ryškios G. Gylytės pozos, ypatingas įsiklausymas į muziką, jos emocinę dramaturgiją, tikslus choreografijos niuansų perteikimas argumentavo akylai lyg medžioto jas grobį ją sekančio J. Lauciaus plastiką, kuri buvo laisva, bet nepasidavė paviršiniam, muzi ką iliustruojančiam jausmingumui ir padėjo ar tistui sukurti intriguojančią personažo paslaptį. Iš kordebaleto, įspūdingai akompanuojančio artistams, kartojančio jų judesius, išsiskirian tys atskiri šokėjai ryškino įdomų choreografinį sumanymą, jausmais pulsuojančias kūrinio fak tūras, o jos kartu su hipnotizuojančiu solistų šo kiu kūrė tokią energiją, kuri ilgai neišsisklaido, įsiskverbia į pasąmonę ir yra sužavėti, užburti, pavergti gebančio šokio meno esmė. Pachitą ir Bolero LNOBT Didžiojoje salėje planuojama parodyti 2022 m. balandžio 21, 22 ir 23 d.

2 O 2 1

Efemeriško judesio magija: baleto artistė Olesia Šaitanova

V I S - A - V I S

Prieš penkerius metus baleto šokėja Olesia Šaitanova į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą atvyko iš ten, kur gardžiausiai pasaulyje kvepia rožės, susimaišiusios su sodininko kerpa mų lauramedžio gyvatvorių aromatu, – iš Krymo. Kijevo baleto mokyklos auklėtinė, šešių tarptau tinių konkursų nugalėtoja ir prizininkė Lietuvos publikos aplodismentų pelno už itin įtaigiai ir sub tiliai įkūnijamus Žizel (Adolphe’o Adamo Žizel), Džuljetos (Sergejaus Prokofjevo Romeo ir Džuljeta), Medoros ir Gulnaros (Adolphe’o Adamo Korsaras) Lenės ir Teismo Valytojos (Mindaugo Urbaičio Procesas) bei kitų spektaklių personažus. Nežinau kito meno, kuris iš artisto reikalautų tiek fizinių ir dvasinių pastangų, kiek reikalauja baletas. Sakoma, vieni šokėjai „nuo Dievo“, kiti – „nuo žemės“. Yra tekę girdėti ne vieną istoriją, kaip bale tas žaloja vaikystę, kaip pedagogai centimetrais matuoja kūno apimtis ir reikalauja jas mažinti. Klasikinio šokio menas be didelio pasiaukojimo neįmanomas. Šia prasme galbūt esu išimtis, nes man didelių pastangų tapti baleto šokėja nerei kėjo dėl kelių priežasčių: pirma, tėvų ir protėvių genetika man suteikė palankius šiai meno rū šiai duomenis; antra, karjeros kelyje nesutikau nė vieno pedagogo ir choreografo (nuo Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos, Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro iki jūsiškio – LNOBT), kurio klasikinio šokio strategija ir takti ka būtų buvusi paremta muštro filosofija; trečia, aš pati be galo norėjau šokti, tad neprisimenu akimirkos, kad būčiau kieno nors verčiama. Kita vertus, likimas suvedė su tokia profesijos moky toja, kurios įkvepiantis pavyzdys tiesiog užde gantis, – tai Ana Lagoda. Ši moteris, šiandien, tiesa, jau 85-erių, išugdė ne vieną pasaulinio ly gio šokėją, buvo Majos Pliseckajos vadybininkė. Jos aristokratiška laikysena neleisdavo elgtis su auklėtiniais nepagarbiai: jei ir išsakydavo kriti kos, pastabų, pavyzdžiui, dėl išvaizdos, dėl tech ninių judesio klaidų, darydavo tai subtiliai, akis į akį – ir niekada viešai. Iš mažens išmokau būti savarankiška ir la bai atsakinga, anksti supratau, kaip gyventi, kad kūnas būtų lengvas, o šuolis – skraidinan tis. Kai dažnai girdžiu kalbant, kad balerinoms negalima valgyti ledų ar šokolado, vadinu tai stereotipu, turinčiu begalę išimčių. Galbūt toks jau mano likimas, kad net ir paauglystė je, kai keičiasi ir kūno sandara, ir psichologi ja, nereikėjo kankintis dėl pašalinių trukdžių – teko susitelkti vien į šokių repeticijas, saugo tis traumų ir rengtis būsimiems konkursams; gal tai ir yra tas, ką jūs vadinate „nuo Dievo“?

/ Valdas Puteikis

Dažnai skrydžio lengvumas prarandamas ir dėl psichologinių bėdų... Tokių, su kuriomis nesusidoročiau, nebuvau užklupta. Vienintelis dalykas, kuris žlugdo šo kėją, – tai traumos, o visa kita, įskaitant ir nuo taikų kaitą, liūdesį, palieku už kulisų, nes tai išgyvenama ir išmokstama scenoje neparodyti nė viena kūno ląstele. Scena – vieta ir galimybė dalytis energija su žiūrovais ir mėgautis tuo, ką gyvenime sugebi geriausiai. Netgi trau mų ar po traumos užsilikusį skausmą, kurio negaliu nuslėpti šlubčiodama gatve, scenoje pamirštu ir nejaučiu, nes publika sukuria tokią magiją, kuri, regis, turi net ir fizinio skausmo gydomąjį poveikį. Ne tik žiūrovams, bet ir scenos partneriams moku neparodyti neigiamų ar slogių emocijų. Kai galvoju apie Ukrainos baletą, negaliu neprisiminti prieš kelerius metus BBC sukurto dokumentinio filmo Baleto šokėjas (The Dancer) – apie kilusį iš Chersono talentą Sergejų Poluniną ir jo kontroversiškai pasisukusią karjerą. Šį žmogų teko pažinti asmeniškai, taip pat ir jo mamą, kuri Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo kostiumininke. Prisimenu tą dieną, kai Sergejus, jau pasiekęs Londono karališkojo operos ir baleto teatro olimpą (vos penkiolikmetis, jis ten jau buvo primarijus), patyręs ir šlovės, ir nuopuolių, atvyko į Kijevą kartu su Svetlana Zacharova šokti Žizel. Man, tada dar labai jaunai artistei (Sergejus už mane šešeriais metais vyresnis – baleto gyvenime tai nemažas skirtumas), tai buvo be galo didelis įvykis, kaip ir didelis įvykis buvo visam Kijevo kultūriniam gyvenimui. O dėl jūsų minimo fil mo, tai turiu prisipažinti, kad labai nemėgstu žiūrėti kino juostų apie baletą. Tačiau yra trys kino šedevrai – genialiai sukurtos išimtys. Vie nas jų – ir juosta apie Sergejų Poluniną (kiti du: režisieriaus Stepheno Daldry Bilis Eliotas ir režisieriaus Dmitrijaus Povolockio komedija

2 O 2 1

Gulnara A. Adamo balete Korsaras

Solistė balete Bolero Mano tėtis – Baryšnikovas). Visas kitas kine matografas apie baletą tiesiog nepasiekia šio scenos meno esmės ir tėra baleto parodija. Kai žiūrėjau Baleto šokėją ir ekrane pama čiau salę, kurioje laikiau stojamąjį egzaminą, širdis taip virptelėjo, tarsi kažkas būtų sujudi nęs visą mano dvasinę struktūrą. Žiūrėdama į Sergejų Poluniną, jo likime pamačiau šiek tiek savęs: juk aš irgi, kaip ir jis, buvau lydima ma mos į Kijevo baleto mokyklą (gimiau Kryme, Sevastopolyje, o jis – iš Chersono), lygiai taip pat, kaip ir jis, jaučiausi ne iš megapolio, to dėl norėjau įrodyti, kad nesu prastesnė šokėja už kitus... Žodžiu, filmas, kuriame nuoširdumo yra daugiau, nei jo gali būti, kuriame nepalikta nė mažiausio plyšelio melui, sujaudino ir suju dino mano egzistencinius pamatus. Kokį jaučiate šeimos palaikymą būdama vienturtė dukra? Šeima, kurioje gimiau, neturėjo nieko bendra su baletu. Tėtis buvo Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnas, pilotavęs naikintuvą, todėl labai jaunas (kaip baleto šokėjas) išėjo į pensiją ir ėmėsi kitų veiklų, o mama – muzikos mokytoja. Man gimus, ji atsisakė pedagogės darbo ir atsidavė vien tik mano auklėjimui. Rūpinosi kiekvienu žingsneliu baleto pasaulio link. Prisimenu, vienu metu per dieną reikėjo pakeisti net šešias puantų poras (vieni šuo liams, kiti repeticijoms, treti konkursams, dar –

Solistė balete Pachita

2 O 2 1

Medora A. Adamo balete Korsaras

Žizel A. Adamo balete Žizel (Albertas – Jonas Laucius)

Lenė M. Urbaičio balete Procesas (Jozefas K. – Jeronimas Krivickas)

V I S - A - V I S

2 O 2 1

vakariniams spektakliams), o juos turėti ne buvo taip paprasta. Niekada nepamiršiu tėčio juokaujant: „Olesia, susidaro įspūdis, kad aš dirbu vien tavo puantams...“ O kur dar kostiu mai konkursams, į kuriuos pradėjau važinėti nuo pirmų mokslo baleto mokykloje metų. Ne pamiršiu, kaip mama pirmąjį kostiumą – kaž kokį maudymosi kostiumėlį – siuvinėjo kažko kiais akmenukais... Atlydėjusi mane į pirmąjį konkursą, ji nesuprato, kodėl prie operos ir baleto teatro stovi greitosios pagalbos auto mobilis. Matydama, kaip vieną po kito išveža traumuotus dalyvius, ji sušnabždėjo: „Dieve, čia turbūt ne šokėjai, o futbolininkai...“ Taigi užaugau šiltnamio sąlygomis, ir jei ne bale tas, nežinau, kas kitas būtų taip mane grūdi nęs ir rengęs gyvenimui. Kai dėl baleto su mama persikraustėme gy venti į Kijevą, iš pradžių nuomojome kambarį, paskui butą, o tėtis liko Charkove. Sužinojusi, kad tėtį ištiko klastinga liga, mama išvyko pas jį palikdama mane, trylikametę paauglę, gyventi moksleivių bendrabutyje ir verstis savarankiškai. Šiltnamio mergaitei tos sąlygos, kai nebuvo net šilto vandens, atrodė sunkiai pakeliamos, bet gyvenimas išmokė su jomis susidoroti. Laimei, tėtį negandos aplenkė, ir šiandien mes esame laiminga šeima. Tik koronaviruso pandemija pa kišo koją – dėl to jau pusantrų metų gyvai nema čiau nei mamos, nei tėčio. Kokia dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose kaina? Esate šešių jų dalyvė, laimėjusi tris pirmąsias ir tris antrąsias vietas. Kiekviena kova grūdina. Grūdina taip, kad po kurio laiko pamiršti, jog atvykai šokti į kon kursą. Tiesiog šoki maksimaliai atskleisdama tai, ką sugebi daryti geriausiai, – štai ir viskas. Net ir tada, kai kažkas iš organizatorių ar kon kurentų (konkursas Pekine), man šuoliais at liekant variacijas (Ludwigo Minkuso Pachita), ima ir išjungia muziką... Kaip tada kovoti su techniškai pajėgiomis kinėmis, korėjietėmis, japonėmis? Ima veikti adrenalinas, pajuntu jėgų antplūdį ir polėkį, regis, aš dar sutelkčiau šoku, judesiai nuo to dar grakštesni ir tikslesni. Akivaizdu, kažkas nori pakenkti, o publika nuo to tik dar labiau tave įsimyli. Dvi savaites trukęs konkursas baigėsi pergale. Ir sykiu ga vau pamoką: šok ne siekdama aukštesnio žiuri įvertinimo, o žiūrovui, tada ir komisija atkreips dėmesį, bus palankesnė ir objektyvesnė. O tai, kad esu tarsi užprogramuota eiti per gyvenimą viena ir iki šiol einu pasikliaudama tik savo jė gomis, nesitikėdama pagalbos iš šalies, padeda įveikti daug kliūčių. Kai vos baigusi baleto mo kyklą atvykau į Budapeštą, į Rudolfo Nurejevo

54 konkursą, ir pamačiau, kad teks varžytis su kone dešimtmečiu vyresniais ir jau išsikovoju siais baleto pasaulyje statusą (konkursuose da lyvauja artistai nuo 16 iki 28 metų), iš pradžių kiek sudvejojau savo jėgomis, bet greit pasiti kėjimas sugrįžo ir pavyko konkursą laimėti. Kokiomis aplinkybėmis prieš penkerius metus jūsų kūrybiniame žemėlapyje atsirado Vilniaus vardas? Kai savo šalies Nacionaliniame operos ir ba leto teatre sušokau iš esmės visus klasikinio baleto spektaklių vaidmenis ir pajutau vidi nę tuštumą, ėmiau dairytis į Vakarų Europos teatrus. Tiesa, tuo metu jau buvau priėmusi kvietimą šokti Sankt Peterburgo Marijos te atre, bet nutiko taip, kad nuvykau į Briuselį, kur susirinkę Europos teatrų direktoriai pildė savo trupes naujais nariais. Gavau pasiūlymą dirbti Osle, Helsinkyje ir Varšuvoje. Į pastarą ją pakvietė choreografas Krzysztofas Pastoras, kuris buvo ir tuometinis LNOBT Baleto trupės vadovas. Kai, likus iki L. Minkuso Don Kichoto spektaklio dešimčiai dienų, paaiškėjo, kad reikia solistės, kuri atliktų pagrindinį Kitri vai dmenį, jis pasiūlė tai padaryti man. Štai nuo tada aš Vilniuje. Laimingiausia buvo ta diena, kai nuspren džiau vis dėlto neskristi nei į Oslą, nei į Hel sinkį, nes Vilniuje jaučiuosi taip patogiai, kad nežinau pasaulyje kitos sostinės, kuri garsėtų baroko architektūra, turėtų šitiek žalumos ir kurią galėtum pėščiomis su malonumu apei ti per valandą kitą. Tiesa, pirmuosius dvejus metus kankino traumos, nemokėjau lietuvių kalbos (esu įsitikinusi, kad gyventi šalyje ne kalbant jos kalba – tai stokoti kultūros ir pa garbos kraštui, kuris tave priima), neturėjau nė vienos draugės ar draugo, nors iš prigim ties esu įpratusi būti viena ir dėl to nejaučiu nė mažiausio nepatogumo. Vienišės būsena man net labai priimtina – ar skaityčiau kny gą (tarkim, Tomo Venclovos Vilnius: asmeninė istorija, kurios orientyrai leido dar geriau pažinti Lietuvos sostinę) savo nuomojamame bute netoli teatro, ar, užsimetusi kuprinę, ke liaučiau į Trakus, o gal prie jūros, – visais atve jais man pakaks pačios savęs. Esu introvertė, kuri, susiklosčius aplinkybėms, sumaniai geba suvaidinti ekstravertę. Ir vis dėlto didžiausias malonumas po Vilnių slampinėti naktį, kai jau tiesi esąs vienas mieste su jo architektūra ir istorija. Beje, jei reikėtų rinktis Juodąją jūrą, prie kurios gimiau, ar Baltijos, kurios šaltą grožį patyriau pirmąkart ją išvydusi, rinkčiau si pastarąją, nes niekur kitur neįmanoma tokia stipri meditacija kaip šiaurietiškame Baltijos jūros peizaže, žvelgiant į horizonto liniją.

2 O 2 1

P R E TM EJ AE TR RA OS

ŽP M A O S IN TĖ I SN K A N T

2 O 2 1

Pernykščio sniego beieškant Pokalbis su Rožės kavalieriaus režisieriumi

Damiano Michieletto

2 O 2 1

P R E M J E R A S

P A S I T I N K A N T

2 O 2 1

/ Ingrida Milašiūtė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 2021–2022 m. sezono pradžioje, rugsėjį, žiūro vų laukia ypatinga dovana – Richardo Strausso komiškosios operos Rožės kavalierius pasaulinė premjera. Šio meilės istorijų, intrigų ir Vienos gyvenimo šurmulio kupino scenos meno šede vro interpretaciją Lietuvos žiūrovams siūlo vie nas įdomiausių jaunosios kartos italų operos režisierių Damiano Michieletto. Tarptautinės teatro bendruomenės pripažinimą ir ne vieną prestižinį apdovanojimą pelnęs kūrėjas išsiski ria originaliu operinės estetikos pojūčiu. Pokalbyje su režisieriumi – jo mintys apie būsi mą premjerą, atrastą kūrybos braižą ir esteti kos sampratą.

Pirmąkart dirbate su LNOBT kūrybine trupe, pirmąkart statote Rožės kavalierių. Kokios mintys ir jausmai artėjant premjerai Lietuvoje? Man labai smalsu atvykti į jūsų šalį, dar nie kada čia nesilankiau. Italijoje esame susikūrę Lietuvos kaip modernios ir demokratiškos ša lies įvaizdį, todėl be galo malonu čionai atvyk ti, geriau pažinti jūsų kultūrą ir suvokti men talitetą. Esu susikūręs labai pozityvų Lietuvos paveikslą. Esate produktyvus: per metus žiūrovai sulaukia bent keleto Jūsų režisuotų operų pastatymų geriausiuose teatruose. Kur semiatės kūrybinės energijos? Kūrybinė energija – tai pastangos ir nuolati nis darbas. Nėra lengvų kelių ar greitų sprendi mų. Be abejo, kaip režisieriui, man ypač svarbi kūrybinė komanda, galimybė bendradarbiauti su kostiumų dailininku, scenografu, dizaine riu. Man patinka dirbti komandoje. Kūrybinė energija pirmiausia kyla iš noro nekartoti to, kas jau sukurta, ir kiekvieną kartą pradėti nuo nulio. Tai verčia judėti į priekį, kaskart ieškoti ko nors įdomaus ir naujo, stimuliuojančio.

L N O B T

T E K S T Ū R A

2 O 2 1

Rožės kavalieriaus scenografijos eskizai (scenografijos autorius Paolo Fantin)

Operos pasaulyje esate pripažintas kūrėjas, pelnėte nemažai apdovanojimų. Kuo Jus traukia ir žavi operos žanras? Šiame technologijų pasaulyje, kuriame esame įpratę bendrauti per atstumą, mane traukia operos fiziškumas. Kinas, televizija juk taip pat yra bendravimas per atstumą. Visuo menėje, kurioje žmonės yra šiek tiek vienišes ni nei praeityje, didžiuosiuose miestuose, kur prarastas bendruomeniškumo jausmas, opera atstovauja kažkam visiškai priešingam, nepa prastai fiziškam. Žiūrovai ir atlikėjai yra vieni šalia kitų, orkestras groja gyvai. Tam tikra pra sme čia nėra grimo, retušavimo – visa nuošir du ir tikra. Tai mane žavi, daro operą galingą ir modernią būtent dėl to, kad yra senovinė. Tokia būdama, ji geba jungti mūsų instinktus, pojūčius, jausmus kaip kažkas labai gilaus ir nuoširdaus. Manau, opera niekada nemirs. Richardo Strausso veikalai – drąsus ir nemenkas iššūkis. Jūsų pastatymų repertuare jau keletą metų puikuojasi Salomėja, o dabar su nekantrumu laukiame Rožės kavalieriaus premjeros. Koks Jūsų ryšys su ekspresionistine Strausso kūryba?

Strausso muzika, jo teatrinės raiškos būdas – nepaprastai galingi. Tai vienas iš autorių, ku rių kūrinius rengiuosi statyti ir ateityje. Man labai patinka Strausso sintezė. Klausydamasis Salomėjos buvau priblokštas ir pagalvojau: „Įdomu, kaip publika reagavo pirmą kartą išgirdusi šią operą.“ Net ir šiandien Salomėjos muzika – tarsi stiprus smūgis, net ir da bar, 2021-aisiais, šį smūgį jaučiame. O kaip ši muzika turėjo veikti klausytojus pirmą kartą? Turėjo šokiruoti. Tai galinga, vizionieriška mu zika, tai atspindi ir Strausso pasirinkti siužetai – mitai, archajiškos istorijos. Rožės kavalierius yra kitoks, bet Strausso muzikos stilius, jos jėga yra neįtikėtina. Tai pasaulis, kuris mane žavi ir teikia daug laisvės – vaizduotės laisvės, laisvės kurti vizijas. Ne veltui daug Strausso muzikos buvo panaudota ir kine. Tai muzika, kelianti stiprias, įtaigias vizijas, – kaip tik tai ir yra Strausso genialumas. Atskleiskite savo spektaklio viziją. Pirma, kas mane nustebino, tai Rožės kavalieriaus libreto ilgumas. Tai gana paini, ilga, teatrališkai besirutuliojanti istorija su daug veikėjų, ir šiuo atžvilgiu opera panaši į

P R E M J E R A S

2 O 2 1

P A S I T I N K A N T

Mozarto Figaro vedybas. Pagrindinė kūrinio tema, mano manymu, yra bėgančio laiko po jūtis, baimė pasenti, negebėti jausti, baimė nebebūti mylimam, patraukliam. Sieksiu pa sakoti tikrovišką istoriją, bet kartu perteikti jos viziją stipriais siurrealistiniais vaizdais, susijusiais su praeinančio laiko tema. Operoje nuskamba Maršalienės žodžiai: „Mes vis dar ieškome pernykščio sniego, tarsi ieškotume to, ko nebėra, kas jau ištirpo.“ Todėl spektaklyje bus toks momentas, kai scena bus pilna snie go, – tai prabėgančio laiko metafora. Taip pat norėčiau, kad spektaklis būtų links mas, gyvybingas, – vis dėlto tai komedija, ku rioje veikia juokingi, šaržuoti personažai. Taigi manau, jog tai bus siurrealistinis spektaklis su didele komiškumo doze, kurio pagrindas – Maršalienės istorijos ir prisiminimai. Opera šiandien be galo įvairi: nuo minimalistinių dekoracijų ir siekio perteikti gilias mintis iki įspūdingos scenografijos ir kostiumų. Kokio Rožės kavalieriaus gali tikėtis mūsų operos mėgėjai? Gali pasirodyti paradoksalu, bet, sakyčiau, abiejų minėtų dalykų. Prieš keletą mėnesių Milano La Scala teatre režisavau Salomėją. Šiame pastatyme vyravo paprastos, minimalis tinės estetikos erdvė – baltos sienos, tarsi balta dėžutė. Bet vienu momentu į šią erdvę įsiliejo milžiniška sfera, scenoje atsivėrė didžiulė sky lė ir atsirado krūva žemių. Buvo akimirkų, kai scenografijos erdvė stipriai kito atsižvelgiant į kūrinio siužetą. Panašus principas panaudotas ir statant Rožės kavalierių. Paprasta pradinė scenos erdvė, vaizduojanti Maršalienės kam barį, istorijai rutuliojantis kinta, varijuoja ir vizualiai transformuojasi. Šioje erdvėje vienu momentu pasirodys milžiniška varna, bus snie go, o bus momentų, kai keisis visa scenografi ja. Taigi pirminė švari, paprasta estetika kinta ir vystosi sykiu su istorija ir jos personažais. Rožės kavalierius – komiškoji opera. Kiek įžvelgiate joje komiškumo, o kiek – šaržuotų, ekspresyviai perteiktų žmogiškų bruožų? Manau, kad svarbiausia papasakoti tiesą apie operos personažus. Kad sukurtum komiš kumo mechanizmą, turi suvokti dramą, kurią jie išgyvena. Žiūrovus visada linksmai nutei kia tai, kas kyla iš komiškosios operos veikėjų vidinės dramos. Nesieksiu pabrėžti ekspre sionistinės pusės, kurią diktuoja muzika, bet pamėginsiu personažus traktuoti labai žmo giškai, net kurdamas siurrealistines situacijas. Esu režisierius, mėgstantis komedijos žanrą. Man įdomu atskleisti visiems atpažįstamus

jausmus, nes jie atspindi žmogaus prigimtį. Akimirkos, kai ją atpažįstame, priverčia nusi šypsoti – juk kalbama apie tai, ką patys esame patyrę, su kuo galime tapatintis. Operoje daug personažų, bet veiksmas sukasi apie kelis pagrindinius. Kokius jų bruožus siekiate išryškinti spektaklyje? Ypatingą dėmesį skirsiu Maršalienei. Ji liūdi dėl prabėgusio laiko, pirmiausia, žinoma, dėl prarastos jaunystės. Ji bijo pasenti, likti viena. Ji žino, kad anksčiau ar vėliau Oktavianas ją pa liks, ir iš to kyla nostalgiška dvasia. Tai perso nažas, kuris mane žavi. Baronas Oksas yra pats juokingiausias ir tam tikra prasme pats niekin giausias operos personažas. Jis kiek rūstokas, storžievis, tampantis visų patyčių subjektu. Juokinga, kai įėjęs jis nekviestas puola valgyti, kai bando suvilioti Oktavianą nežinodamas, kad tai vyras, šis veikėjas visada pasirodo apsuptas minios juokingų šurmuliuojančių žmogystų. Jis manosi esąs donžuanas, bet toks nėra. Aš jį įsi vaizduoju kaip nevalyvą, gruboką, dvokiantį. Tai puikus teatrališkas personažas. Oktavianas visiškai kitoks: jo jaunystė simbolizuoja pasau lio atradimą, savotišką nekaltybę, bet jame esa ma ir kažko gyvuliško, instinktyvaus. Jis yra ir Rožės kavalierius – meilės, ištikimybės, vilties simbolis, atspindintis tai, kas yra ateities iliu zija, bet su visa energija, siautuliu, jaunystės troškimais. Sofi – be motinos vienuolyne už augusi našlaitė. Taigi šiame personaže esama kažko labai tyro, naivaus. Vis dėlto atėjus laikui ji sugeba išsilaisvinti, pasipriešinti tėvo valiai ir pasiekti, ko trokšta. Kuo ši opera labai graži – tai pačios istori jos sudėtingumu, personažų gausa, nuolatiniu judėjimu scenoje: ištisai kas nors įeina, kas nors išeina, kas nors įėjęs pasako porą žodžių ir dingsta. Man labai patinka Falcakis ir Anina – veikėjai, visada pasirodantys kartu, turintys savą dainavimo manierą. Jiedu tarsi kažkas siurrealaus, panašūs į du vabzdžius, visada ju dančius sykiu. Svarbu, kad visi veikėjai – nuo policijos komisaro iki notaro, modistės ar pa davėjų – turėtų aiškią charakteristiką. Tai ope ros visuma, kurią reikia sukurti, kad žiūrovas būtų priverstas leistis į fantazijos ir linksmy bių kelionę. Komiškajai operai labai svarbu meistriška atlikėjų vaidyba. Kiek dėmesio skiriate darbui su dainininkais? Komedija – tai pirmiausia žodis. Svarbu ge rai suvokti žodžių prasmę ir artikuliaciją, ge bėti žaisti, kurti asmenybes. Pagrindinis mano uždavinys dirbant su aktoriais – sukurti įdo mius personažus.

2 O 2 1

Fotografas Luigi Caputo

Ypač pasikliauju darbu su kostiumų daili ninku Agostino Cavalca. Kai juokaujame, jis sako: „Aš nesu kostiumų kūrėjas, aš – cha rakterių kūrėjas. Komedijoje reikia galvoti ne apie kostiumą, o apie personažą.“ Ir tai labai teisinga. Džiaugiuosi, kad jis dalyvauja šiame projekte. Tai dailininkas, gebantis kurti kosti umus, kurie tinka tiek personažui, tiek atlikėjo asmenybei. Kaip apibūdintumėte savo santykį su žiūrovais? Ar esate linkęs jiems pataikauti, galbūt juos šokiruoti ar stebinti? Paprastai paklaustas apie publiką atsakau, kad jos nepažįstu ir negaliu teisti. Žodis „pu blika“ pernelyg abstraktus, susidedantis iš įvairiausių žmonių, kurių lūkesčiai ir skonis skiriasi. Todėl vertinu ir kritiką, kitokį suvoki mą. Stengiuosi niekada iš anksto neklausti sa vęs, kaip publika įvertins spektaklį, bet noriu perteikti emociją, priartinti žiūrovus prie dai nininko ir stimuliuoti juos vizualiu pasakojimu. Negaliu žinoti, kaip žiūrovai įvertins spektaklį, bet stengiuosi būti dėmesingas jų reakcijoms, suprasti, kas juos pasiekė. Ar Jus veikia šiuo metu pasaulio teatruose vyraujančios tendencijos? Kokia Jūsų vieta klasikinės ir postmoderniosios estetikos sankryžoje?

Man tai daro didelę įtaką. Mėgstu lankytis teatre, kine, meno parodose, stengiuosi priim ti šių dienų estetiką, šiuolaikinę kalbą. O kartu turiu savo šaknis: gimiau ir gyvenau Italijoje, todėl man būdingas savitas estetinis skonis ir savos tradicijos. Manau, kiekvienam kūrybin gam žmogui labai svarbu neprarasti ryšio su šaknimis. Tai daro mus unikalius. Svarbu pra dėti nuo savęs, savo istorijos ir mokėti keliauti pasitelkus vaizduotę, kuo daugiau pasisemti iš kitų. Man opera – tai pasaulis, kuriame galima maišyti daug kalbų. Vienu metu operą inter pretuoja daugybė žmonių: dainininkai ateina į sceną ne vien dainuoti, vis svarbesnė darosi vaidyba, labai svarbi estetika, choreografinis aspektas. Todėl operos scenoje tikrai galima kurti šiuolaikinį meną. Jeigu reikėtų įvardyti Jūsų režisuojamo Rožės kavalieriaus spektaklio simbolius, kokie jie būtų? Balta Oktaviano, rožės spalva – tai tyrumo, sniego spalva. Taigi balta spalva ir Maršalie nės frazė, kurią ji ištaria atsidusdama ir žvelg dama į veidrodį: „Ieškome pernykščio sniego.“ Tai prabėgusio laiko metafora. Mes nenorime mirti, norėtume gyventi amžinai, vis ieškome to, ką jau esame praradę, – išgyvenimų, ku riuos iš mūsų atėmė bėgantis laikas. Juk tai apie kiekvieno iš mūsų likimą, tiesa?

L P N R E O M B TJ E TR EA KS S P T A Ū S R IA T I N K A N T

2 O 2 1

Fotografas Lukasz Murgrabia

Impulsas ir pulsas:

Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis

2 O 2 1

/ Helmutas Šabasevičius

Vienintelė 2021 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto premjera – simbo linė riba, užbaigianti vieną reikšmingą Lietuvos baleto trupės kūrybinės veiklos etapą. Riba, po kuri atsivers nežinoma, tačiau viltingai nutei kianti baleto erdvė, pratęsianti tai, kas buvo ku riama beveik dešimt metų.

2011-aisiais Lietuvos baleto trupės vadovu tapo žinomas visoje Europoje lenkų choreogra fas Krzysztofas Pastoras (g. 1956). Jam didžiau sia šio laikotarpio vertybė – galimybė sutikti naujus žmones su ypatingomis savybėmis: ta lentingus, bet taip pat kuklius, garbingus, pa sižyminčius puikiais būdo bruožais ir pozityviu požiūriu. „Kai Gintautas Kėvišas pakvietė mane tapti trupės meno vadovu, aptarėme būsimo darbo tikslus, pristačiau trejų metų programą. Turiu pasakyti, kad nesitikėjau, jog mano darbas Vil niuje truks tiek ilgai. Pokalbiai su Gintautu Kėvi šu prasidėjo 2011-ųjų rugsėjį, tuo metu situacija baleto trupėje nebuvo labai gera, mano svar biausia užduotis buvo pakeisti darbo atmosfe rą ir pagerinti techninį šokėjų lygį. Manau, kad abi šias užduotis man pavyko įgyvendinti. Esu įsitikinęs, kad neįmanoma pamatuoti meno ver tės. Tai, kas vieniems atrodo labai kokybiška ir įdomu, kitiems gali būti mažiau vertinga. Mano nuomone, Lietuvos nacionaliniame operos ir ba leto teatre su mažiau nei 1000 vietų žiūrovams būtina atsižvelgti į daugelį skirtingų aplinkybių ir skonių. Repertuaras turėtų būti ypač atsakin gai subalansuotas“ – apibendrina savo požiūrį į laiką, praleistą Lietuvoje, choreografas.

P R E M J E R A S

2 O 2 1

P A S I T I N K A N T

Jo nuomone, baletas Vilniuje turi tiesiog pui kius žiūrovus – jie ištikimi ir palaikantys, tačiau jų skonis iš esmės tradicinis. Todėl Pastoras stengėsi modernizuoti repertuarą ne revoliucin gai, bet palaipsniui pristatydamas šiuolaikiškes nius kūrinius, harmoningai derindamas juos su klasikiniais spektakliais, kad baleto spektaklių lankomumas nesumažėtų. Ypatingas Krzysztofo Pastoro indėlis į Lie tuvos choreografijos raidą – jo sumanytas ir įgyvendintas choreografinių kūrinių projektas Kūrybinis impulsas, kuriame pristatomuose savarankiškuose baleto artistų darbuose buvo ypač svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitoriais ir scenografais bei kostiumų dailininkais. Šios nuostatos tąsa – spektaklių diptikas, kuriame susitinka kadenciją baigęs baleto meno vadovas su choreografu Martynu Rimeikiui (g. 1980), kuriam patikėta užimti šias svarbias pareigas ir rūpintis Lietuvos baleto ateitimi. Tam tikra prasme tai mokytojo ir mokinio susi tikimas, kuris jau buvo įvykęs, kai 2015-aisiais buvo pristatyti trys vienaveiksmiai spektakliai: Itziko Galilio Dalykai, kurių niekam nepasakojau, Martyno Rimeikio Visur kur mes nebuvom ir Kryzsztofo Pastoro Bolero. „Manau, kad tam tikru požiūriu choreografas ir baleto trupės vadovas turi būti ir pedagogas – gaila, kad tai būna nedažnai. Kiek galėdamas stengiausi padėti Martynui, bet tik jis pats galė tų pasakyti, ar suvokia save kaip mano mokinį“ – sako choreografas ir priduria: „Mane žavi dau gelis jo darbo aspektų: drąsa, teatriškumas, ge bėjimas įgyvendinti savo idėjas ir dar daug kas“. Sezono premjerai Krzysztofas Pastoras pasi rinko Arnoldo Schoenbergo (1874–1951) Pragiedrėjusią naktį (Verklärte Nacht). Šio ekspre sionistinės srovės kompozitoriaus kūriniai jau buvo atkreipę XX a. II pusės choreografų Geor ge‘o Balanchine‘o, Kennetho MacMillano, Anto ny Tudoro dėmesį. Pastoras prisimena pokalbį su Rūta Kėvišie ne, kurio metu jie abu sutarė, jog šis Schoen bergo opusas – vienas iš svarbiausių, gražiau sių ir giliausių XX a. muzikinių kūrinių. Mintis sukurti baletą pagal šią muziką ir gimė to po kalbio metu. Spektaklio dramaturgiją, kaip ir muziką, lemia Richardo Dehmelio (1863–1920) eilėraštis. Schoenbergo Pragiedrėjusi naktis – styginių sekstetas, parašytas 1899-aisiais vos per tris savaites. Kūrinys įamžino įaudrintus kompozitoriaus jausmus susitikus savo mokyto jo Alexandro Zemlinskio seserį Matildą – būsimą Shoenbergo žmoną. Kaip ir Dehmelio eilėraštį, muzikinį kūrinį sudaro penkios dalys. 1896 me tais parašytame eilėraštyje pasakojama apie mėnesienoje vaikštinėjančius vyrą ir moterį,

kuri savo mylimajam atskleidžia paslaptį: ji lau kiasi kito vyro kūdikio. Jaudulio, netikrumo nuo taikas keičia pabaigoje išryškėjantis atleidimo motyvas, Premjeroje 1902 metais Vienos Musikverein šį kūrinį atliko du smuikai, du altai ir dvi violončelės, o 1917-aisiais kompozitorius paren gė Pragiedrėjusios nakties redakciją styginių orkestrui. Pastoro Pragiedrėjusią naktį kurs dvi solistų poros ir apie dvidešimt šokėjų. Scenografiją kurs Adomas Jacovskis, kostiumus – Jurgita Jankutė.

w 1913 metais Paryžiuje, Eliziejaus laukų teatre įvykusi Igorio Stravinskio (1882–1971) baleto Šventasis pavasaris (Le Sacre du printemps) premjera lėmė spalvingą šio kūrinio sceninį gy venimą, kurio pirmieji žingsniai susiję su baleto impresarijaus Sergejaus Diagilevo (1872–1929), šokėjo ir choreografo Vaclavo Nižinskio (1889– 1950), dailininko Nikolajaus Rericho (1874– 1947) kūrybine veikla. Kaip ir daugelis XX a. pradžios Rusijos kū rėjų, Stravinskis neplanavo tapti menininku ir 1901-aisias pradėjo studijuoti teisę Sankt Peter burgo universitete, tačiau, augęs muzikų šeimo je, jis privačiai lankė harmonijos ir kontrapunkto pamokas, daug dėmesio skyrė jį mokiusio Niko lajaus Rimskio-Korsakovo pastaboms. Vienas ankstyvųjų Stravinskio kūrinių orkestrui – Fejerverkai – sudomino Diagilevą, kuris užsakė savo Rusų baletui parašyti Ugnies paukštę. Savo au tobiografijoje, išleistoje 1936-aisiais, kompozito rius prisiminė, kad baigdamas Ugnies paukštę (1910) vaizduotėje išvydo pagoniško ritualo regi nį: ratu susėdę senoliai stebi merginą, kuri šoka tol, kol miršta, taip pasiaukodama Pavasario die vui. Pasitarę su Rerichu, kuris domėjosi senosios Rusios kultūra ir mistika, jie sugalvojo spekta klį Didžioji auka, nors sumanymą teko kuriam laikui atidėti į šalį, nes buvo suplanuota baleto Petruška (1911) premjera. Grįžus prie šios idė jos, spektaklis pavadintas Šventuoju pavasariu. Jau senokai patvirtinta, kad tarp kompozitoriaus įkvėpimo šaltinių buvo ir Jano Baudouino de Courtenay (1845–1929) pastangomis Krokuvo je 1900 išleistas tautosakininko Antano Juškos (1819–1880) surinktų lietuvių liaudies dainų me lodijų rinkinys – Šventojo pavasario partitūroje aptinkamos šešios melodijos iš šio rinkinio. Vertinęs Nižinskį kaip šokėją, kompozitorius abejojo jo kaip choreografo gebėjimais. „Vargše lis nieko nesuprato apie muziką. Jis nemokėjo nei skaityti partitūros, nei groti jokiu instrumen tu“ – prisiminė vėliau savo autobiografijoje.

2 O 2 1

Arnoldas Schoenbergas Igoris Stravinskis Dirigentas Pierre‘as Monteux (1875–1964) tik po Diagilevo įkalbinėjimų sutiko diriguoti prem jerai. Sulaukęs devyniasdešimties, šis muzikas yra sakęs: „Tada nemėgau Šventojo pavasario. Nuo tol esu dirigavęs jį penkiasdešimt kartų. Nemėgsu jo ir dabar“. Aukos vaidmenį premjeroje atliko Bronisla va Nižinska (1891–1972), vėlesniuose spekta kliuose, jai pradėjus laukti kūdikio – Maria Piltz (1891–1968). Nemažai kritikos sulaukęs spektaklis buvo rodomas neilgai, jis atgimė XX a. trečiajame de šimtmetyje, naują choreografiją sukūrus Leoni dui Miasinui (1895–1979). 1930-aisiais Miasino choreografinis variantas buvo parodytas Jung tinėse Amerikos valstijose Filadelfijoje, Aukos vaidmenį atliko Martha Graham (1894–1991); vėliau spektaklį statė Mary Wigman (1957, Ber lynas), Maurice Béjart‘as (1959, Briuselis), Ken nethas MacMillanas (1962, Londonas), Natalija Kasatkina ir Vladimiras Vasiliovas (1965, Mas kva), Pina Bausch (1975, Vupertalis) ir daugelis kitų. Šventasis pavasaris jau skambėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Šį spektaklį 2000 metais pastatė Vokietijoje dir bantis kinų choreografas Xin Peng Wangas. Šį Stravinskio kūrinį yra pamėgę ir Lietuvos šiuo laikinio šokio kūrėjai: modernaus šokio teatrui Aura šį veikalą buvo pastatęs britų choreografas Roystonas Maldoomas (1991; atnaujinta 2008), spektaklį savo repertuare turi urbanistinio šokio teatras Low Air (premjera – 2015).

Šventasis pavasaris – jau ketvirtas choreogra fo Martyno Rimeikio didelės apimties darbas. Kūrybinio impulso erdvėje susiformavęs ir iš augęs kūrėjas labai vertina Krzysztofo Pastoro vadovavimo Lietuvos baleto trupei laikotarpį ir vadina jį nauju etapu ne tik dėl europietiško teatro sampratos tvirtinimo repertuare, bet ir paties darbo su trupe stiliaus, bendravimo su ar tistais, į gerąją pusę pasikeitusio klimato trupės viduje. Su choreografo kūryba susipažinęs dar pirmaisiais savo darbo teatre metais, Rimeikis prisimena jo pastatytą Mindaugo Urbaičio bale tą Acid city (2002), kuris tuo metu buvo vienas iš nedaugelio šiuolaikinių pastatymų, teikiančių baleto atsinaujinimo vilčių. Choreografas vyres niam kolegai yra be galo dėkingas už Kūrybinį impulsą – postūmį žengti pirmąjį žingsnį. Pasto ro dėka jis dabar daro tai, ką daro, o iš kitų XX a. pabaigos choreografų ypač vertina Matsą Eką ir Jiří Kyliáną, kurių darbus pirmą kartą pamatė būdamas septyniolikos – susitikimas su šia cho reografija įtvirtino norą kurti ir kalbėti šokiu. Martynas Rimeikis labai palaikė Krzysztofo Pastoro idėją į repertuarą įtraukti jų abiejų su kurtų spektaklių vakarą. Jis jau seniai norėjo prisiliesti prie Šventojo pavasario, o noras dar labiau sustiprėjo pavasarį, karantino metu, kai Rimeikis Stravinskio muziką išgirdo ir paju to naujai, tad nusprendė jo imtis būtent dabar. Spektaklyje dalyvaus didžioji baleto trupės dalis, scenovaizdį kurs Marijus Jacovskis, kostiumus – Elvita Brazdylytė, diriguos Ričardas Šumila.

2 O 2 1

Davidas Sebba: „Vaikai – tikresnė ir nuoširdesnė publika“

Fotografas Yossi Zwecker

P R E M J E R A S Naujojoje operoje vaikams Alisa Stebuklų šalyje jos kūrėjas Davidas Sebba (Izraelis) kviečia atsi verti svajonėms ir drąsiai sekti, kur jos veda. Ta lentingas, gerai žinomas pasaulyje, dainavimo, komponavimo ir dirigavimo srityse pripažintas muzikas randa laiko lavinti jaunuosius talen tus, vadovauti dviem chorams, auginti vaikus ir net mėgautis sodu ant stogo. Regint tokį kūrėjo aktyvumą atrodo, kad tereikia paleisti vaizduo tę ir nebijoti svajoti, nes viskas gali išsipildyti. Žinoma, pirmiausia įdėjus daug darbo ir pastan gų, bet mėgaujantis gyvenimu ir veikla tarsi pakvaišus – visai kaip šio muziko kūrinyje Pakvaišęs dėl operos (Mad about Opera). Kalbina me šį išskirtinį kūrėją norėdami pasisemti bent saujelę tokio įkvėpimo ir aistros gyventi, veikti, mokyti, taigi daryti viską, o ypač – kurti operą.

Esate pripažintas kompozitorius ir dainininkas. Šios veiklos neabejotinai daro įtaką tam, kaip žvelgiate į kūrybą, kaip kuriate operą. Kiek Jūsų specialybės padeda kūrybiniam darbui, o gal kaip tik sunkina jį? Man opera yra visų menų karalienė. Taip jau ne kartą teigė daugybė muzikantų ir meninin kų, o aš galiu jiems tik pritarti. Manau, bet kokia operinė veikla, pradedant grimu ir baigiant kos tiumais, pradedant spektaklio statymu scenoje ir baigiant dainavimu, yra neįkainojama patirtis. Man, dainininkui, tai labai padeda formuoti su vokimą, kaip rašyti balsams ir su kokiais sunku mais gali susidurti dainininkai. Kaip Jums, pačiam dainuojančiam, komponuojančiam, diriguojančiam, atrodo, kokia vieta operiniuose kūriniuose dabar tenka balsui, dainavimui? Ar galima sakyti, kad šalia melodijos ir scenovaizdžio tai vis dar yra vienas pagrindinių veiksmą kuriančių elementų? O gal statant šiuolaikiškesnes operas balsas traukiasi į antrą planą? Kuo daugiau dirbu su balsais kaip mokytojas, akompanuodamas ar kurdamas kompozicijas, tuo daugiau randu juose jaudinančių elemen tų, gilumos, net paslapties. Niekas neprilygsta balsui! Įsivaizduokite, kad atsiliepiate į nežino mą telefono skambutį ir tuoj pat iš tūkstančių žmonių atpažįstate, kas kalba. Balsas – unikalus kiekvieno mūsų ženklas. Nėra pasaulyje dviejų identiškų balsų. Todėl nemanau, kad jis kur nors trauksis. Esate ir dviejų chorų meninis vadovas. Kaip visos veiklos sutelpa į Jūsų darbotvarkę?

P A S I T I N K A N T

/ Gražina Montvidaitė

Vienas žymus dirigentas man yra sakęs: „Kuo daugiau darbų prisiimsi, tuo daugiau visko spė si.“ Pripažįstu, dažnai tenka bėgti iš vienos vie tos į kitą ir kartais vargiai pavyksta darbus at likti laiku. Atrodo, kad ir artimiausioje ateityje niekas nesikeis. Praėję metai operos pasauliui atnešė sunkių išbandymų. Ar pandeminė padėtis paveikė visas Jūsų darbų sritis? O gal pavyko kūrybiškai apeiti kliūtis ir prisitaikyti prie naujosios tikrovės? Nors pasaulyje siautėjo virusas, pernykščiai metai man buvo geri. Dalyvavau filmuojant daug koncertų, vedžiau gausybę vaizdo paskaitų, ga lėjau daugiau laiko skirti rašymui, kūrybai ir mo kymui. Pagaliau daugiau laiko praleidau su savo vaikais ir sode ant stogo... Sode ant stogo? Laisvu laiku Jūs dar spėjate užsiimti sodininkyste? Pastaraisiais metais pavyko skirti tam laiko, nes, užuot daug laiko praleidęs scenoje, dažniau būdavau namie. Tuomet ėmiau sodinti įvairius augalus ir medžius ant stogo – taip sukūriau di delį, gražų sodą, kurį prižiūriu ir dabar. Atrodo, esate entuziastingas operos ambasadorius. Kur link, Jūsų nuomone, opera pajudės po šios pauzės? Galbūt ji pakeis kryptį ar per krizę išmėgintas priemones taikys ir toliau, o gal grįš į priešpandeminę padėtį? Kokių matytumėte pokyčių ir kuo jau šiandien būtų galima pasidžiaugti kaip ateities pavyzdžiais? Esu nepataisomas optimistas, visada tikintis, kad galiausiai viskas bus gerai. Tikiu, kad kie kvieną problemą galima išspręsti einant į kom promisus, rodant gerą valią ir turint truputėlį

2 O 2 1

Kostiumų dailininkės Martos Vosyliūtės ir scenografijos dailininkės Gintarės Jonaitytės eskizai

P R E M J E R A S humoro. Per visą šią krizę sakiau, kad, vos tik virusas bus įveiktas, viskas akimirksniu grįš į se nas vėžes. Dabar jau matau ženklų, kad tai vyks ta: nuostabus jausmas vėl būti scenoje ir matyti pilną salę žmonių be kaukių. Esate kūrinio Pakvaišęs dėl operos autorius. Ką jis sako apie Jūsų paties santykį su operos žanru? Pakvaišęs dėl operos – tai mano sukurtas ko miškas pasirodymas (stand-up show), kuriame pats ir vaidinu. Esu atlikęs jį daugiau nei du šimtus kartų su įvairiais orkestrais, įvairiose Izraelio ir Europos salėse. Pasirodymą sudaro daugybė parodijų, kurias dainuoju imituodamas įvairius balsus, kiekvieną atlieku vis kitu operos stiliumi. Šiame kūrinyje rasime viską, kas opero je žavinga, perdėtai spalvinga, gąsdina, juokina ar yra absurdiška. Net neabejokite, myliu operą taip stipriai, kad visuomet sakau, jog pasaulyje yra tik dviejų tipų žmonės: tie, kurie dievina operą, ir tie, kurie jos dar nepažino. Iš meilės operai ir parašiau pa rodijas, rodančias šio žanro juokingąją, net ab surdiškąją pusę. Pavyzdžiui, koks nors veikėjas, operoje nudurtas, užuot miręs, dainuoja... Gal truputį pravertumėte dureles į savo kūrybos pasaulį ir papasakotumėte apie operos kūrimą? Kaip pradedate tokio kompleksinio žanro kūrinį? Kada kūrybos procese susiduria sunkus triūsas ir magijos kibirkštys? Man operoje pats svarbiausias aspektas yra žodis. Visada pradedu nuo žodžio, sakinio, min ties, o tada ateina muzika. Sunkiausia būna, kai jau esi sukūręs pradžią. Tada kyla klausimas, kaip tą fragmentą plėtoti toliau. Kas turėtų įvykti, kai jau turi dešimties minučių muzikinį motyvą, ir kaip jis turėtų plėtotis? O po pusva landžio? Visuomet savęs klausiu: kokią teisę tu riu reikalauti, kad žiūrovas skirtų mano kūriniui vieną ar dvi savo gyvenimo valandas? Ką jam ga liu duoti mainais už jo neįkainojamą laiką? Operos studijoje dirbate su jaunaisiais kūrėjais. Gal tai padeda geriau suprasti jaunesniuosius žiūrovus, perprasti, kaip su jais bendrauti? Su jaunaisiais muzikais dirbu Izraelio operos muzikos akademijoje. Įsisąmoninau, jog prieš kam nors ką nors dėstant pirmiausia reikia to išmokti pačiam. Mokymo patirtis man padeda būti organizuotesniam, daugiau žinančiam ir sąmoningesniam. Alisa Stebuklų šalyje – Jūsų opera vaikams, kurią šį sezoną išvys ir Lietuvos

P A S I T I N K A N T

nacionalinio operos ir baleto teatro jaunieji žiūrovai. Ar skiriasi operos kūrimas suaugusiesiems ir vaikams? Vaikai yra tikresni ir nuoširdesni. Kai opera atliekama suaugusiems klausytojams, niekada negali būti tikras, ar jie ploja iš mandagumo, ar jiems iš tikrųjų patiko kūrinys. Bet kai diriguoju Alisą Stebuklų šalyje vaikų pilnai salei ir joje tvy ro visiška tyla, o vaikų akys ir ausys būna plačiai atvertos kūriniui, suprantu, kad opera gera. Bū tent vaikų reakcija į Alisą Stebuklų šalyje mane paskatino sukeisti kai kurias šios operos scenas. Kaip pakeitėte scenas ir kaip nuo to pakito pirminė idėja? Pirminėje kūrinio versijoje katino scena tu rėjo būti po drugelio scenos. Bet suvokiau, kad vikšrui virtus drugeliu ir šiam atlikus savo ariją vaikams bus sunku susikaupti ir išgirsti, ką kati nas samprotauja apie savo vidaus pasaulį, todėl sukeičiau scenas vietomis. Opera Alisa Stebuklų šalyje parašyta 2010 m. Lietuvoje šį kūrinį išvysime 2021 m. Kaip opera pasikeitė per vienuolika metų? Man džiugu, kad ji beveik nepakito. Pakeitė me kelis žodžius, scenų eiliškumą, bet visuma išliko tokia pat. Žiūrovai išvys kūrinį, kokį prieš tiek metų sukūriau Izraelio vaikams. Džiugu, kad mažieji Lietuvos žiūrovai jį taip pat išgirs. Kaip minėjote, Jūsų kūriniai pirmiausia gimsta iš žodžių, tad žodžiai Jums labai svarbūs. Ši opera parašyta pagal hebrajišką tekstą. Ar sunku buvo jį išversti į lietuvių kalbą? Operoje Alisa Stebuklų šalyje daug žodžių žaismo, dviprasmybių ir nemalonių užuominų. Nemokant lietuvių kalbos man sunku spręsti, kaip skamba opera, bet pasikalbėjęs su teksto vertėja Kristina Gudelyte, paaiškinęs jai savo idėjas ir kuo remiasi mano žodžių žaismas, ma nau, kad operą sėkmingai pavyko išversti. Gal pateiktumėte vieną kitą užuominą, ko šioje operoje gali tikėtis mažieji ir didieji žiūrovai? Spėju, kad vaizduotės žaismo, daug spalvų… Ko dar? Alisa Stebuklų šalyje nėra kūrinys apie ge riausią, pavyzdingiausią mokinį. Tai opera apie mokinuką, kuris, vos išgirdęs vieną ar du saki nius, išdrįsta užsimerkti ir atsiduoda svajonėms, skrieja mintimis tolyn. Manau, kad panašūs į Ali są mokiniai, apdovanoti lakia vaizduote, yra tie, kurie galiausiai tampa mozartais ir edisonais… Štai ko turėtų tikėtis žiūrovai. Dėkui už pokalbį!

2 O 2 1

. . .

2 O 2 1

T E K S T Ū R A

Levas Kleinas –

teatro šviesų magas Kiekvieną kartą suskambus muzikai ir atsi vėrus scenos uždangai prasideda spektaklis. Nušvinta stebuklinga šviesa, mainosi saulė lydžiai ir saulėtekiai, žaibai ir mėnesiena – scenos erdvėje viskas paslaptingai keičiasi. Tas nušvitimas dažnai prilygsta „Tebūnie šviesa!“ efektui, stebuklui, magijai! Ar gali spektaklis vykti tamsoje? Turbūt gali, bet koks spektaklis, jeigu nieko nema tyti?.. Šviesa ne tik parodo, ji kuria nuotaiką, atmosferą, subtilybes, padedančias spekta kliui įgauti savičiausių atspalvių. Jau 45 metus šviesų stebuklus Lietuvos na cionalinio operos ir baleto teatro scenoje kuria Levas Kleinas, vyriausiasis šviesų dai lininkas, šiemet švenčiantis ir savo jubiliejų. Kaip jam sekasi? Kada ir kaip pasirinko šį kelią ir kokiu teatro virusu reikia apsikrėsti, kad eitum tuo keliu beveik penkias dešimtis metų? Taigi pradėkime nuo pradžių.

2 O 2 1

T E K S T Ū R A

2 O 2 1

/ Eglė Ulienė

Levai, Tavo biografijoje rašoma, kad baigei Vilniaus universitetą ir pradėjai dirbti teatre. Tai ką Tu baigei, kokią įgijai specialybę? Specialybę, visiškai nesusijusią su teatru, – ekonominę kibernetiką. Oho! Tai kaip čia išėjo, kad teatre pradėjai kurti šviesas? Taip jau išėjo. Teatro trauką jaučiau visą gyvenimą. Kai įstojau į universitetą, jame veikė Vlado Limanto dramos studija. Aš su džiaugsmu į ją nuėjau ir visą studijų laiką ten išbuvau. Žinoma, ne šviesomis ten rūpinausi, o stengiausi vaidinti. Sužinojęs, kad galiu įsidar binti teatre, tą ir padariau. Tiesa, iš pradžių mano pareigos buvo antraeilės. Kiek laiko praėjo! 1976 m. įsidarbinau apšvie tėju, o po kelerių metų, 1980-aisiais, buvo pasiū lyta tapti šviesų dailininku. Teatre tokio nebuvo, o pagal tuometinius įstatymus apšvietėju galėjo tapti tik aukštąjį išsilavinimą įgijęs darbuoto jas. Buvau vienintelis tarp kolegų baigęs aukš tąjį. Esu dėkingas režisieriui Rimantui Sipariui, direktoriui Virgilijui Noreikai, kad patikėjo, kad priėmė Sinaičio pasiūlymą ir paskyrė mane. Ma niau, pamėginsiu, ir mėginu po šiai dienai. Sakyčiau, mėginimas pavykęs. O kaip pats manai? Kas keitėsi Tavo darbe per tiek laiko? Ir ko labiausiai reikia šviesų dailininkui? Manau, kad teatre ne tik šviesų dailininkui, bet ir visiems kūrėjams, kurie priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų, pirmiausia reikia tarpusavio supratimo ir, be abejo, gebėt nu jausti, ko iš tavęs nori statytojai – režisierius, dailininkas. Kai yra supratimas, ir dirbti len gva, ir rezultatas puikus.

Scenografai tikriausiai tiesiai pasako, ko nori: kokios šviesos, kokių atspalvių? Juk ne vien intuicija vadovaujiesi? Kartais pasako, bet dažnai būna, kad noras, idėja skraido kažkur aplinkui, bet sunkiai iš reikšta. Statėm su Eimuntu Nekrošiumi Otelą, paskutinė Dezdemonos arija. Kankinausi, kan kinausi, niekaip nepavyksta... Per repeticiją prieina jis prie manęs ir sako: „Na, parodyk ką nors.“ Sakau, kad niekas neišeina, negaliu juk mirksėti šviesom vidury repeticijos... Sako, pabandyk, drąsiai rodyk. Pastovėjo jis prie manęs gal porą minučių, ir viską sužinojau. Staiga, netikėtai ir gerai! Jis nieko nesakyda mas, nekomentuodamas pabuvo šalia manęs... Sunkiai paaiškinama. Kartais pavyksta iš pir mo karto, ir daugiau nieko nebekeiti, net ne prisilieti prie tos vietos. O kartais kankiniesi: ir taip bandai, ir kitaip, ir penktaip... Ir vis ne taip. Na, pagaliau kas nors išeina. Bet ar tikrai gerai? Spektaklyje visi statytojai svarbūs, bet ar nemanai, kad jei neapšviesi, tai nesimatys net puikiausių dekoracijų, o ir prastokos apšviestos gali suskambėti kitaip. Ir solistų veidų nesimatys... O ir šviesos, jų atspalviai juk irgi kuria nuotaiką. Be abejo, pagrindinis dalykas – sukurti bū tent tą nuotaiką... Lietuvoj visi šviesų daili ninkai yra savamoksliai. Skaičiau, kad pirma taisyklė tokia: jei artisto nematyti, tai ir ne girdėti. Tai stengiuosi, kad artistas būtų ma tyti. Bet šios taisyklės jau nelabai paisoma. Žinoma, kartais tai daroma sąmoningai, bet nebūtinai. Juk norisi matyti, kas dainuoja... Bet jei pavyksta išgauti reikiamą nuotaiką, tuomet šviesa yra didelis dalykas.

T E K S T Ū R A

2 O 2 1

Per tiek metų turėjo gerokai pasikeisti technika, o kartu keitėsi ir meniniai apšvietimo reikalai, koncepcijos. Ar tai susiję tarpusavy? Ką duoda naujos techninės galimybės? Kas gyveno tarybiniais laikais, puikiai žino, kokios buvo galimybės, – nieko neturėjom. Nors mūsų teatras buvo pirmasis SSRS ga vęs kompiuterį, bet tai dar ne viskas, tai tik šviesų valdymas. Buvo penkiolika prožektorių, kaip tiems laikams – fantastiškų, naujausias technikos žodis! 1974 m. joks teatras tokių ne turėjo. Bet nuo tų 1974 m. iki kokių 1996 m. trypčiojom vietoj, valdymo linijų buvo mažai. Kai po 1990 m. pradėjome gastroliuoti – Olan dijoje, Vokietijoje, pamačiau, kokia ten apara tūra, kokia įranga, ir galima buvo tik pavydėti. Maskvos, Sankt Peterburgo teatrų galimybės didesnės, tiekimas kitoks: MCHAT’o rekons trukcija atsiėjo 11 mln. dolerių! Bet vėliau, kai važinėjom po pasaulį, po konferencijas, ne kartą girdėjom apie tai atsiliepiant kaip apie pavyzdį, kaip negalima daryti rekonstrukcijos, kaip negalima pirkti aparatūros, nes nors tai buvo ypač moderni įranga, po poros metų ji sugedo, nes buvo prastai pritaikyta jų scenai. 1996 m. įsigijom naują pultą, jau buvo geriau. Padėtis smarkiai keitėsi: spektakliai, pastatyti mūsų teatre, o vėliau rodomi gastrolėse, – Don Karlas, Žizel, Gulbių ežeras – atrodydavo visai kitaip, nes pamatęs, kokią techniką tie teatrai turi, stengdavausi ją panaudoti. Bet juk tai sunku, nes teatrai skirtingi. Kaip vykdavo pasiruošimas? Juk nuvykęs gauni visai kitokią įrangą, kitokius prožektorius... Ką reikia daryti, kad spektaklis vyktų ir kitame teatre? Pirmąkart svarbios gastrolių patirties įgijau Maskvos didžiajame teatre 1986 m. Vežėm devynių pavadinimų spektaklius, išbuvom ten visą birželį, tikrai reikėjo gerai pasiruoš ti. Prieš gastroles ne kartą vykom į Maskvą, domėjomės jų technika, aparatūra, o paskui, kadangi kompiuterių nebuvo, tiesiog ranka ra šydavaisi, kas yra kas. Nuvažiavus reikėjo tuos „kas yra kas“ perkelti į jų sceną. Kai dabar pa galvoju ir palyginu su dabartimi, kada daug ką padaro kompiuteriai, tai buvo milžiniškas dar bas. Ir baisiai daug popierizmo. Turi minty, kad tiesiog imi partitūrą ir taktas po takto joje žymiesi, kaip kinta šviesos? Taip, žymiesi visus prožektorius: kokie, kur nukreipti, paskui kitam teatre ieškai analogų ir bandai atkurti. Tada užprogramuoji, mė gini paleisti. Dabar visą juodą darbą padaro

74 kompiuteris, tau lieka tik patikrinti, nes sce nos niekada nebūna identiškos, reikia pakore guoti, o tai irgi užima laiko. Kokia padėtis mūsų teatre dabar? Kokios šviesos? Kokie prožektoriai? Būsiu nekuklus: po rekonstrukcijos mūsų aikštelė geriausia Lietuvoje. Tik Lietuvoje? Na, su pasauliu lygintis gal nereikia, bet ti krai žinau, kad atvažiavę latviai mums pavydi, estai – taip pat, nors jų scenos matmenys kito kie, tad jiems pakanka. Bet pas mus jie atrody tų kukliai. Mūsų scena labai didelė, jai reikia visiškai kitokios aparatūros, bet džiaugiuosi sulaukęs tokios dienos. Jau daug spektaklių mūsų teatre statė užsienio kompanijos, dirbo net Robertas Wilsonas, ir nereikėjo nieko pa pildomai pirkti. Aišku, yra tam tikrų dekoraci jų elementų – šviesos diodų juostų ar pan., bet tai detalės. O prožektoriai geba sukurti tai, ko reikia net išrankiausiems statytojams. O meninės apšvietimo tendencijos? Kaip jos keitėsi? Manau, iš esmės tendencijos nelabai paki to, išliko panašios. Gal požiūris į apšvietimą labiau keitėsi, bent jau mano paties. Pagrin dinis principas, sukurtas, kai atsiradusios lempos pakeitė žvakes ar dujas, išliko toks pat – apšviesti sceną. Bet kylant techninėms galimybėms, didėjant galingumui, vis norisi sukurti ką nors nauja. Dabar jau galimybės vi sai kitos nei prieš keturiasdešimt metų. Nors ir tada sukurta labai puikių dalykų. Tavo kūrybiniame bagaže turbūt jau gerokai per šimtą spektaklių: operų ir baletų, koncertų ir įvairiausių renginių. Kuo skiriasi, tarkim, operos ir baleto šviesos ir ką apšviesti pats labiausiai mėgsti? Ką aš žinau?.. Aišku, operų, baletų ar dramos spektaklių apšvietimas skiriasi. Ką la biau mėgstu? Priklauso nuo paties spektaklio: su kokia medžiaga susiduri, su kokia statytojų komanda dirbi, toks ir rezultatas. Gal paminėtum konkretų spektaklį, kuris, Tavo manymu, geriausiai pavyko? Sunku pasakyti... Gal Procesas. Tai spekta klis, kurį buvo labai smagu statyti. Martynas Rimeikis buvo lyg koks variklis, diktavo, ką daryti, ir Marijaus Jacovskio dekoracijos pui kios. Tai leido iš karto matyti, ko reikia, leido mąstyti tinkama linkme. Su M. Rimeikiu visi pastatymai panašiai kuriami.

2 O 2 1

Kuriant spektaklį daug reiškia visi kū rėjai. Kokias asmenybes išskirtum? Kokie dar statytojai, su kuriais dirbai, padarė įspūdį? O su kuo buvo įdomiausia? Žinoma, didžiausia patirtis ir didžiausias malonumas buvo sėdėti šalia R. Wilsono. Man teko didelė laimė gyvenime tai patirti net du kartus, nes regėti jo matymą, mokytis to, kai nepraleidžiama jokia detalė, matyti, kaip jis geba viską kontroliuoti, – tai fantastiška patir tis. O šiaip su visais buvo įdomu. Tai nuosta bi mano darbo pusė – susitinki su tiek daug žmonių. Pavyzdžiui, įvyko beveik trisdešimt Romeo ir Džuljetos spektaklių su Mstislavu Rostropovičiumi, apvažiavome visą pasaulį... Neįmanoma perteikti žodžiais, ką gauni vien tik būdamas šalia tokių menininkų.

Tu esi daugelio spektaklių šviesų dailininkas, o būna, kad šviesų dailininkas atvyksta su statytojų komanda iš kitur. Kaip tuomet dirbama? Ar tada tik vykdai jo nurodymus? 1990 m. svajojom, kad atvažiuotų tikras švie sų dailininkas, nes pas mus jų tiesiog nebuvo, – norėjosi pamatyti, kaip dirba profesionalai. Na, o dabar tiesiog vyksta kolegialus darbas: sve čias pasako savo norus, o mes – savo galimybes. Aišku, profesionalai puikiai supranta, kas yra ir ką galima padaryti. Bendradarbiaujam, vyksta montažai, 80–90 proc. darbo esu kartu su jais. Jei prireikia pagalbos, o taip dažnai būna, juk te atras svetimas, tad stengiuosi padėti. Išvažiuo dami jie tiesiog palieka šviesų partitūrą, ir mes su kolegomis įgyvendiname jų sumanymus.

T E K S T Ū R A

2 O 2 1

Kiek Tavo komandoje žmonių? Kiek turi dirbti apšvietėjų, kad scenoje išvystume spektaklį? Teatre yra vienuolika apšvietėjų ir du ope ratoriai. Su spektakliu dirba maždaug keturi apšvietėjai ir vienas ar du operatoriai. Seniau, kai buvo senesnė aparatūra, reikėdavo abiejų operatorių. O prožektoriai vis dar kraipomi rankomis ar jau kompiuteriais? Deja, rankomis, nes mygtuko paspausti ne užtenka. Anksčiau daugiau tekdavo kraipyti pačius prožektorius, dabar gal mažiau. Bet anksčiau buvo tik stacionarus apšvietimas, papildomų prožektorių turėjom mažai. Dabar apšvietėjai dirba trimis pamainomis: rytinė, vakarinė, kuri paruošia spektaklį, ir naktinė, kuri prožektorius nuima ir paruošia kitam va karui. Anksčiau reikėdavo daugiau kraipyti, o dabar daugiau darbo norint juos sukabinti, perkabinti, paruošti. Ne visi prožektoriai yra automatiniai, prieš spektaklius reikia nuleisti sufitus, perkabinti... Kaip kuriama šviesa, tarkim, saulėlydis? Kaip išgaunami tokie dalykai? Dedami filtrai? Specialūs prožektoriai? Štai ir atsakei. Na taip, dedami filtrai, kabi nami prožektoriai... Saulėtekiui – vienos prie monės, saulėlydžiui – kitos. O ar nebūna taip, kad, gamtoje stebėdamas gražų saulėlydį ar saulėtekį, pagalvoji: koks grožis, kaip tai galima būtų atkurti scenoje? Be abejo, kad būna, ir labai norisi tai padaryti. Bet man pagrindas – scenografija. Kokią ją gauni, tokioj aplinkoj turi dirbti. Kar tais scenografija diktuoja konkrečius sprendi mus, kartais matai, kad gali pritaikyti tą, šitą ir aną... Ir tada tiksliai žinau, kad tai, ką kaž kada mačiau miške, prie jūros ar dar kur nors, galima panaudoti. Dabar daugelis spektaklių yra tamsūs: daug prieblandos, šešėlių. Bet yra ir kitokių – šviesių, spindinčių, ryškių. Ką lengviau išgauti – šešėlius ar saulę? Sunkus klausimas. Kartais norisi padary ti šviesiai, bet bijai peršviesti. Kartais norisi

76 tamsiai, bet kad būtų matyti. Rasti pusiausvy rą ir yra meistriškumas, ir jei pasiseka, būna gražu. Kartais padarai, šviesu, bet matai, jog kažkas ne taip, per šviesu, viskas dega. Dar kartais būna taip, kad pažiūri mūsų spektaklį per televiziją ir matai, jog viskas net dega, o scenoje buvo gerai. Tie „šviesiai“, „tamsiai“ – subjektyvus dalykas, reikia pusiausvyros. Bet tai sudėtinga, juk niekas nekuria spektakliui, kurį filmuoja, atskiro apšvietimo. Taip, sudėtinga. Specifika visiškai kitokia, reikia praktikos. Dabar, pandemijos metu, daug filmuojama, štai ir iškilo tokia problema. Iš maestro Vytauto Viržonio esu gavęs dovanų LTV filmuoto Otelo įrašą. Pamenu, kaip tuomet viskas vykdavo: atvažiuoja televizija ir dvi die nas filmuoja atsivežusi savo prožektorius; gar sas būdavo įrašomas atskirai, tad filmuojant solistai tik žiopčiodavo. Tiesioginių spektaklių įrašų, kaip dabar daroma, galima sakyti, nebu vo. Dabar televizija atvažiuoja, filmuoja tiesio giai, paskui montuoja, ir tiek. Savo prožekto rių jau nebestato. O ar nepasitaiko taip, kad štai prieš spektaklį prieina kokia nors primadona ir sako: „Žinai, mane taip gražiai nugrimavo, šiandien aš tokia graži, gal apšviesk mane labiau, kad būtų matyti“? Na, taip nebuvo, bet pastabų visada pasi taiko. Štai sėdim pulte, vyksta spektaklis, o scenos vadovas tau šaukia, kad baleto solistas sakė daugiau nešoks, jei taip jį akinsi! Reži sierei Francescai Zambelo statant Skrajojantį olandą kai kurie solistai pareiškė nedainuo siantys, jei scenoje bus tiek dūmų. Ir ką ji į tai atsakė? Ogi: „Parodykit man tuos solistus, ra sim kitus.“ Visko buvo, bet žinau, kad pastaty me yra du žmonės, kurių privalu klausyti. Tai režisierius ir dailininkas. Kitų kažkaip turi ne girdėti, praleisti pro ausis. O namie? Erzina netinkamas apšvietimas? Perkabinėji lemputes? Ne, neperkabinėju. Nesusimąsčiau apie tai. Ačiū už pokalbį, Levai, sveikinam Tave jubiliejaus proga! Linkim daug šviesių, išraiškingų spektaklių ir pačios gražiausios šviesos Tavo gyvenime!

M E N U

A K I M I R K Ą

2O2O / 2O21 sezono generalinis rėmėjas

Ž A V I N G Ą

2 O 2 1

www.norfa.lt

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Operos meno asmenybė

Violeta Urmana:

2 O 2 1

„Tik tai, kas iš tiesų mane domina“

Fotografas Ivan Balderramo

Įstabaus grožio, išskirtinių galimybių balso savininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – viso pasaulio operos teatrų diva. Vidinė galia, meistriška vaidyba, jausmų energetika, artis tinė ekspresija, dramaturginės gelmės tiesa ir susikurtas, tobulai įvaldytas instrumentas, kurio stygomis prabyla dainuojantis žmogus. Ištisi sąrašai kompozitorių, kurių partitūro se muzikos rašto ženklais išrašyti personažai įprasminti deimantiniu balso skambesiu, fizine kūno raiška ir dvasine esatimi scenose. Įkūny ti patys įvairiausi charakteriai – begalinė jų

galerija. Muzika išsipildo, kai skamba, teatro menas gyvas šioje akimirkoje, laimingi jį išgy venantieji, patiriantieji – tie, kurie yra kartu operos pasaulio tikrovėje. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, mininti asme ninį jubiliejų, horizonte jau reginti kūrybinio gyvenimo trisdešimtmetį, – šio pokalbio pašne kovė. Didi ir visa apimanti opera, kuri vadinasi Gyvenimas, – pašnekesio tema ir pretekstas. Iš jo ir apie jį kylantys klausimai, mintys ataidi iš praeities ir nuaidi ateitin...

2 O 2 1

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

/ Elvina Baužaitė

Tiesus kelias – savo vietoje ir tinkamu laiku Gerbiama Violeta, didžiausia ir, ko gero, pati sudėtingiausia opera yra žmogaus gyvenimas. Kaip nusakytumėte savąjį būtent muzikos kūrinio duotimis? Kas ir kaip perteiktų ir įprasmintų Jūsų gyvenimo istoriją, Jus pačią joje? Na tai pafantazuokim... Manau, taip įrėminti galima būtų kiekvieno žmogaus, ne vien ope ros dainininko, gyvenimą. Galima pradėti nuo uvertiūros: gimimas, kūdikystė, vaikystė. Pir mas veiksmas – pasirengimas gyvenimui, t. y. visi studijų etapai. Antras veiksmas mano atve ju susideda iš trijų didelių scenų: mecosopra nas, sopranas, sugrįžimas. Trečias veiksmas – branda ir apmąstymai. Galima pridurti epilogą, kurio operose paprastai nebūna, – užtarnautas poilsis: darau tik tai, ką noriu. Bet mano gyve nimas, nors ir kupinas įvykių, karjeros pasieki mų ir pripažinimo, nebūtų įdomus kaip operos siužetas, greičiau būtų nuobodus, nes jame nėra reikšmingų traumų ir dramų. Žvelgdama retrospektyviai, kaip galėtumė te nusakyti savo gyvenimą, kiek jis yra tiesus, aiškus kelias, skrydis tikslo link ir kiek – įvai riopos patirties kolekcija, tampanti gyvenimo koliažu kaip meno kūriniu? Nors žinau savo pasiekimus ir jų vietą operos pasaulyje, nesu taip susireikšminusi, kad ma nyčiau, jog mano gyvenimas yra meniškas koliažas. Taip, mano menas yra interpretuo ti balsu kaip instrumentu. Jaunystėje sunku buvo įžvelgti savo nemėgstamame, ilgame pi anistės kelyje platų bulvarą, atvesiantį mane į svarbiausius pasaulio teatrus ir koncertų sa les. Vis dėlto muziką mėgau nuo mažens ir ji

niekada manęs nenuvylė. Todėl kantriai sekiau savo vidine nuojauta ir galų gale ryžausi stu dijuoti tai, kam jaučiau didelę aistrą. Kad pa žinčiau dainavimą, viską, kas susiję su opera ir vokalu, įdėjau daug pastangų ir laiko, bet be jo kio ypatingo spaudimo. Sakiau, pabandysiu. Jei nepavyks, sekretore visuomet galėsiu likt dirb ti. Taigi kelias buvo tiesus, bet gerai matomas tik atsigręžus... Kitas dalykas, kad manimi ir mano gebėjimais mažai kas, be manęs, tikėjo ir dažnai manęs nepalaikė, netgi bandė smukdy ti. Bet buvau tvirtai pasiryžusi išbandyti jėgas įdėdama maksimaliai pastangų. Taip vienas po kito atėjo momentai, kai jaučiau esanti savo vietoje ir tinkamu laiku. Jūsų mama Aldona buvo Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorė, tai suponuoja įsigyvenimą į savo kraštą, jo svarbą, o kartu reikšmę ir žmogui. Viename interviu esate sakiusi, kad jaučiate silpnybę archeologijai. Žmogaus aspektu tai galima sieti su ankstyviausiu jo gyvenimo laikotarpiu – vaikyste, kai atrandamas, imamas pažinti pasaulis, susikuriamas jo vaizdinys, dažnai talpinantis savyje, suimantis į save pačią artimiausią aplinką. Kokiu vaizdiniu ar vaizdiniais galėtumėte nusakyti savo vaikystę, gyvenimo pradžią, kuo ir kaip jis įsirašęs atmintyje, iškyla šiandien? Iš tiesų mano mamytė tuo požiūriu buvo pa triotė, pati važinėjo po kaimus ir rinko ekspo natus, susijusius su Lietuvos istorija ir buitimi. Nors aš istorike netapau, bet istorija mane te bedomina, ypač kai dabar turime kur kas dau giau galimybių gauti įdomios ir naujos infor macijos. O štai archeologija galėčiau užsiimti ir dabar, bent jau teoriškai, – kepti saulėje kur

81 nors dykumoje kažin ar ištverčiau. Turiu daug kantrybės ir labai tinku kruopščiam darbui, todėl galėčiau valandų valandas šluostyti dul keles nuo kokios nors iškasenos, kad ir nuo pa čios mažiausios šukės. Paauglystėje buvau su žavėta gavusi progą stebėti kasinėjimus netoli Nidos. Deja, tuo metu ten beveik nieko nebuvo galima pamatyti, tik prieš penkis tūkstančius metų, – taip bent jau sakė, – stovėjusių trobų sudūlėjusių rąstų pėdsakus. Mano vaikystė buvo giedra ir laiminga, nes augau tėvų mylima. Nors buvo gūdus sovietme tis, mums nieko netrūko. Iš neigiamų momentų prisimenu tik mokyklą ir laiką, kai reikėdavo prisiversti ir prisėst groti pianinu... Iki šiol man labiausiai patinka užsiimti tik tuo, kas iš tiesų domina. Pamenu, vasaromis neperskaitydavau nė vienos knygos iš mokykloje duoto sąrašo.

Gal vienintelis tekstas, kurį perskaičiau, buvo Kliudžiau, bet jis man nepatiko, nes buvo per nelyg liūdnas. Geriau ir įdomiau buvo pas mo čiutę kaime laigyti po pievas ir džiovinti žoleles ar gaudyti drugelius. Iki šiol mėgstu piliarožes ir šieno kvapą.

Vidinė intuicija Kaip manote, kas lemia asmenybės formavimąsi, tapsmą ir išsipildymą: aplinka ar prigimtis? Manau, labai svarbu aplinka, į kurią patenki gimęs. Aš dėkinga gimusi tvirtoje šeimoje. Tė vai vienas kitą nepaprastai mylėjo ir tuo davė tvirtą pagrindą tikėti, kad šis pasaulis gali duo ti nemažai galimybių ir džiaugsmo. Manau, žinojimas, kad bus paremta ir palaikyta, teikia

Izolda R. Wagnerio op. Tristanas ir Izolda (Vienos valstybinė opera)

2 O 2 1

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

asmenybei stabilumo. Na, aišku, turiu omeny ne blogus sprendimus. Taigi iš dalies – aplinka, kita vertus, yra kažkas, ką ateidami į šį pasaulį jau atsinešame sieloje. Kas tuo tiki, vadina tai karma ar dharma. Bet mes formuojame savo asmenybę daugiausia patys – siekiais, svajo nėmis, polinkiais ir tikslais. Gimęs ir augantis nepalankiomis sąlygomis gali gauti stiprų pos tūmį gyvenime siekti kur kas didesnių aukštu mų nei tas, kuris auga privilegijuotoje aplin koje, kur dėl nieko nereikia stengtis ir kovoti. Man asmeniškai svarbu klausytis vidinio balso, kuris, esu tuo įsitikinusi, yra iš Dievo Kūrėjo, kuris nuolatos įkvepia išminties. Niekas kitas nėra kaltas, jei ignoruojame tą tylų, išmintingą patarėją ir sprendžiame savo galva, o ne taip, kaip diktuoja intuicija. Yra juk tokia tezė, kad mūsų intuityvusis protas yra pilve... Deja, vie nas prastas sprendimas kartais gali sugadinti visą gyvenimą, apversti aukštyn kojom geriau sius planus. Ką sako Jūsų patirtis ir nuovoka, kiek ir kaip žmogus pats lemia savo likimą, o kiek lemtis jau numatyta – nulemta, o žmogus ją tik įgyvendina? Susikaupę tyloje galime formuluoti svajo nes, pajusti savo potencialą. Bet paskui reikia veikti, įgyti įgūdžių to, ką norime gyvenime daryti, grubiai tariant, iš ko ruošiamės pragy venti, nors pragyvenimas čia nėra lemiamas veiksnys. Tai pasakytina apie kiekvieną profe siją. Vystymasis ta kryptimi, kur jauti savo po tencialą, užtikrins ateityje ir pragyvenimą. Na, gal ne visiems pavyks tapti turtingiems, bet jausdamas, kad save realizuoja, žmogus dirbs su džiaugsmu ir stengsis augti. Vargu ar su lauksi patenkinamo rezultato vien sėdėdamas ir laukdamas manos iš dangaus. Kai kas mane kritikavo dėl interviu, kurio pavadinimas buvo, kad aš pati kuriu savo likimą. Tai štai šitą kūry bos dalį, kuri priklauso nuo manęs, aš ir turė jau omeny. Jokiais būdais nedrįsčiau kelti savęs aukščiau Dievo, kuris yra mano egzistencijos pagrindas. Esate operos solistė, Jūsų instrumentas – balsas. Kiek gyvenime Jums svarbu kito – artimo, savo, taip pat svetimo, nepažįstamo – žmogaus balsas. Kiek pažinti jį leidžia vien tembras, kalbėjimo maniera? O gal daugiau pasako nežodinė kalba: kūno raiška, mimika, gestai ar tyla – galbūt ji yra pati iškalbingiausia? Esame kiek atpratę pajausti žmones iš pirmo susitikimo. O juk visi turime šią dovaną – in tuityvųjį pažinimą. Aš visados jaučiau jį turinti. Bet, pamenu, dažnai bandžiau sau įrodyti, kad

sutiktas žmogus pirmiausia turi gerų savybių. Laikas parodo, kad pirmas įspūdis buvo teisin giausias, tik reikia tai atpažinti ir pripažinti. Kiekvienas turime tik sau būdingas vibracijas, ir jeigu kitas žmogus atrodo atstumiantis, vadi nasi, neverta turėti su juo jokių reikalų. Ir bal sas, ir kalba išduoda žmogaus esybę, bet daž niausiai užtenka vien mimikos, gestų. Žmogus savo vidų atspindi ir išore. Kai kurie gal yra di deli vaidybos meistrai ir gali suklaidinti. Bet jei nori suvokti žmogaus esmę, atsiduok intuicijai. Kai sutikau būsimą vyrą Alfredo Nigro, pa menu, pirmas žvilgsnis buvo lemiamas. Tai buvo lyg kažkokio nerealaus submolekulinio lygmens nuskenavimas, kai tau staiga blyksniu viskas pasidaro aišku, nors tuo momentu sun ku šituo patikėti.

Kalba Būdama operos solistė, vaidmenis atliekate įvairiomis kalbomis. Sakoma, kad italų kalba yra dainingiausia, bet ar tikrai? Kuri kalba Jums pati artimiausia, teikianti visokeriopą malonumą ir džiaugsmą; kuri yra pareikalavusi, gal ir tebereikalauja didesnio atsidavimo, atidos, sutelkties, saviklausos? Visa tai – operos scenoje. O kiek ir kaip kalba, kuria kalbate, Jus veikia gyvenimo tikrovėje, kiek ji yra tik priemonė, instrumentas, o kiek – ir pati medžiaga, turinys, savaime diktuojantis kitas prasmes, kitas raiškos galimybes ir galią? Mūsų, lietuvių, kalba yra labai savita, beveik egzotiška, kai įsiklausai į atskirų žodžių skam besį. Dažnai pasakau kokį žodį ir stebiuosi, koks jis neįprastas. Paskui išmokau to žodžio Alfredą ir vėl stebiuosi, kai jis jį ištaria. Unika li mūsų kalba! Kiekvienąkart, kai rečitaliuose dainuoju Ulijoną, pranešu, kad tai lietuvių liau dies daina, dainuojama lietuviškai. Tai mūsų gražiausias bel canto pavyzdys. Visas mano repertuaras yra užsienio kalbomis. Šiuo metu baigiau mokytis čekų kal ba didelę Kostelničkos partiją iš Leošo Janáče ko operos Jenufa. Iš pradžių buvo gan sunku, paskui vis lengviau. Nuolat kartodama suvo kiau, kad mažiausiai devyniasdešimt procentų teksto suprantu, nes yra paralelių su rusų, len kų kalbomis, nors patys žodžiai smarkiai skiria si. Mokėti kalbas – didelis privalumas. Artimiausia man yra vokiečių kalba, nes jau trisdešimt metų gyvenu Vokietijoj. Su Alfredo ir dažnai darbe kalbu itališkai, todėl italų kalba irgi labai artima. Ji iš tiesų labai daininga. Mes, lietuviai, besididžiuojantys savo kalba, dažnai sakom, kad ji labai daininga, bet joje per daug

2 O 2 1

Azučena G. Verdi op. Trubadūras (Genujos Teatro Carlo Felice)

dvibalsių ir tribalsių, kad galėtum patogiai dainuoti. Patogiausia visus kūrinius dainuoti originalo kalba: Giuseppe Verdi ir Vincenzo Bellini – itališkai, Richardą Wagnerį ir Richar dą Straussą – vokiškai, Juozą Gruodį – lietuviš kai. Dėkui Dievui, dabar iš esmės visur vyrauja originalo kalba. Anksčiau ir Jenufą Vokietijoje dainavo vokiškai – būtų patogiau išmokti, bet kūrinys praranda specifinį skambesį. Anglų kalba yra tiesiog būtina, jei nori dirbti užsienyje. Aš nekalbu be klaidų turbūt beveik jokia kalba, bet gana gerai, kad susikalbėčiau ir suprasčiau. Labai mėgstu skaityti visomis šiomis kalbomis. Kiek primiršau kalbėti lenkiš kai, bet išgirdusi vis dar gana gerai suprantu. Norėtųsi geriau pramokti prancūzų ir ispanų kalbas. Dabar esu Prancūzijoje ir bandau kart karčiais suregzti ką nors prancūziškai. Tai kal ba, kuri žavėjo nuo vaikystės. Moku nemažai žodžių, tik sudėti juos gramatiškai į sakinį sun ku. Tas pat su ispanų kalba.

Darbas kuriant atmosferą, sujaudinančią iki sielos gelmių Operos solistė – kas ir kokia ji? Ko ši tapatybė reikalauja, ką įgalina daryti, ką suteikia, ko neatleidžia?

Dainininkas – tai muzikantas. Bent jau taip turėtų būti, nors ne visada yra. Visus įgūdžius galima ištobulinti, netgi muzikalumą kažkiek... Mano nuomone, ši tapatybė suteikia galimybę išsiskirti, realizuoti save, bet neatleidžia pasi pūtimo ir įsitikinimo, kad gali viską arba daug. Balsas – labai jautrus instrumentas ir jį galima greitai sugadinti. Net smuiką dar galima patai syti, balso dažnai – ne. Tiesa, aš dainavau la bai įvairų repertuarą, ir net karjeros pradžioje, kai be priekaištų sudainavau pirmąsias Eboli, kai kurie pranašai sakė, kad nereikia pradėti nuo tokių dramatiškų partijų. Po vieno konkur so, kur iš tiesų sprogdinamai sudainavau Ebo li ariją, žymi žiuri narė irgi įspėjo, kad būčiau atsargi ir pradžioje dainuočiau Mozartą. Deja, balsų neįmanoma sudėti į stalčiukus, nes visi jie skirtingi. Yra aiškiai išreikštų balsų, kurie nelabai kinta laikui bėgant, o yra tokių kaip mano. Kiekvienas dainininkas turi jausti savo balsą ir tai, kas jam artimiausia vokaliniu ir charakterio požiūriu. Pedagogas čia gali tik patarti, nuspręsti turi kiekvienas pats. Lemia mas veiksnys turėtų būti partijos diapazonas, gebėjimas laikyti tesitūrą, natūralus skambu mas, dydis, tinkama balso spalva, nes tamsinti ar ploninti balsą – tai jį išduoti. O jei išduosi jį tu – jis tave būtinai išduos!

2 O 2 1

Amneris G. Verdi op. Aida (Madrido Teatro Real). Fotografas Javier del Real

Klausiate, ką operos solisto tapatybė įgalina daryti? Galiu pasakyti, ko įgalina nedaryti: elg tis su kitais žmonėmis blogai ir iš aukšto, na, nebent jie su tavimi blogai elgiasi. Jei čiulbi kiek geriau nei kiti, o gal net ir labai puikiai, tai dar nereiškia, kad esi kuo nors už kitus vertesnis. Gerbiama Violeta, kas yra tikrasis, pats tikriausias, gal ir vienintelis operos solisto, muzikanto pasitenkinimas, kas muzikos meno asmenybei suteikia tikrą esaties laimę? Karjera, įvertinimas, gėlės, publikos mei lė yra nuostabūs dalykai. Puiku, kai vaidmenį gerai atlieki, kai spektaklis puikiai pavyksta. Bet, be materialinio aprūpinimo, ko visa tai verta, jei grįžus po spektaklio nėra su kuo tuo džiaugsmu pasidalyti?.. Todėl esu dėkinga liki mui už atsiųstą dovaną – Alfredo.

Žinoma, mes niekad nevieniši, nes Dievas vi sada su mumis, bet rasti žmogų, kuris supras tų, mylėtų ir palaikytų, ypač mūsų profesijoje, yra nelengva ir nėra savaime suprantama. Žvelgiant retrospektyviai, kaip kito Jūsų operos suvoktis, pajauta ir asmeninė prasmė? Kaip pati keitėtės operoje? Kai dar tik žavėjausi opera ir svajojau apie vokalo studijas, skaičiau lenkų kalba knygą 1000 naktų „Metropolitan operoje“ ir panirau į svajones. Netrukus atsidūriau pasaulinio gar so scenose ir jaučiausi lyg pasakoje. Sutikau daug žymių dainininkų ir dirigentų. Bėgant laikui pasidarė visiškai normalu suktis tokioje aplinkoje. Aš nuolat dėkoju Dievui už tai, ką pa siekiau ir patyriau. Vis dėlto opera – tai mano darbas, mano profesija – operinis dainavimas. Sąmoningai suvokiu savo pasiekimus, bet viso

M E N U to nepervertinu. Dabar smagu sutikti jaunų dainininkių, kurios ar mecosoprano, ar sopra no vaidmenis ruošia klausydamos mano įrašų. O aš kartais, jei klausia, duodu joms vieną kitą patarimą. Nuo pat karjeros pradžios prireikus sten giausi parodyti charakterį. Reikia mokėt apgin ti savo pozicijas. Bet konfliktuoti nesu linkusi, manau, su diplomatija galima daugiau pasiekti. Jei man netinka koks nors režisūrinis sprendi mas, pasiūlau savo versiją ir paprastai randa mas visus tenkinantis rezultatas. Kuo šiandien opera įdomi Jums pačiai? Kokia opera yra šiandien? Kodėl, Jūsų manymu, ji tebėra ir tebebus ateityje? Gera, kai jau niekam nieko nereikia įrodinėti. Aš pridainavau visko ir visur. Mano interneto puslapyje (www.violetaurmana.com), kurį ap lankyti širdingai kviečiu, esančioje biografijoje surašyti visi mano pasirodymai nuo karjeros pradžios iki dabar. Kartais pati stebiuosi, kaip visai tai sugebėjau... Šiandien džiaugiuosi dainuodama sau neį prastą repertuarą, ėmiausi vaidmenų rusų ope rose, pasitaiko ir komiškų personažų. Vaidme nys paprastai yra trumpesni, jiems parengti reikia mažiau laiko ir jėgų, ir man tai patinka. Gaila, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių keli įdo mūs ir svarbūs projektai neįvyko, ką padarysi. Turiu mokytis nemažai naujų kūrinių, taip ir at mintį patreniruoju. Nežinau, kas laukia operos ateityje. Tikiuosi, kad ji žmonėms visada bus reikalinga. Teatrai keičia programas, atsisako pastatymų, žiūrovų skaičius kol kas sumažintas. Tikėkimės, padėtis pasitaisys, ir kuo tai įvyks greičiau, tuo geriau. Esama daug operos apibrėžčių. O kaip Jūs nusakytumėte ją žmogui, niekada gyvai nepatyrusiam; taip pat ir turinčiam regos ar klausos negalią? Negirdinčiam žmogui greičiausiai bus be veik neįmanoma suvokti muzikos ir patirti operos meno. Neregint galima klausytis mu zikos, taigi ir operos. Yra tokių operos pasta tymų, kad gal geriau į sceną ir nežiūrėti... O tiems, kurie šių bėdų neturi, tik dar niekad nebuvo operoje, siūlyčiau apsilankyti ir pajus ti jos kompleksinį žavesį. Tik pirmiausia gal pasirinkčiau tokias operas kaip Toska, Madam Baterflai, Trubadūras, Traviata. Vėliau galima praplėsti operinį akiratį. O gal kam nors labai tiktų Valkirija? Operų yra visiems skoniams. Ir nereikia manyti, kad visi bilietai į operą yra tokie jau neįkandami. Visi žmonės gali kalbėti ir dainuoti, tai kodėl nepažiūrė ti įdomios istorijos ir nepaklausyti, kaip kiti

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

dainuoja? Drama + muzika + dainavimas su kuria ypatingą atmosferą ir gali sujaudinti iki sielos gelmių.

Natūrali muzikos tėkmė Įvardijimas „operos solistas“ suponuoja individo reikšmę, bet opera – sintetinis menas, ji grįsta kūrybine bendryste, išsipildančia operos meno dalyvių sceninėje partnerystėje. Kiek kūrybos procese, vykstant repeticijoms ir spektakliams, privalu atsiduoti kompozitoriui, jo išrašytai partitūrai, savo suvokiamam ir susikurtam personažo vaizdiniui, kurį sieki įgyvendinti? O gal vis dėlto tam, kad gyvuotų bendras kūrinys, dažniau tenka, netgi būtina atsiduoti orkestro mikrosekundėmis diktuojamam ritmui, partnerių mikrodinaminių judesių ypatumams ir paaukoti kažką iš savo vaidmens tiesos? Pradėkim nuo to, kad į muzikinį tekstą rei kia žiūrėti su didele atsakomybe ir pagarba au toriui. Reikia stengtis ne tik teisingai išmokti visas natas ir ritmą, bet ir perprasti teksto pras mę, ištobulinti svetima kalba parašyto teksto tarimą. Deja, kartais dirigento pojūtis gali skir tis nuo mano. Solisto pojūtis irgi gali ne visada būti geriausias sprendimas, todėl dažniausiai stengiuosi įrašyti ir viską išanalizuoti. Kartais galima susitarti dėl kompromiso. Jei tavo ar gumentai pagrįsti, dirigentas muzikalus, inte ligentiškas ir tave gerbiantis, galima susitarti. Antraip bandoma prisitaikyti. Turiu pasakyti, kad su didžiausiais muzikantais, o tai ne visada būna žymiausios pavardės, apie muziką nerei kia diskutuoti. Muzikuoji, ir baigta. Jei į pirmą planą neiškeli savo ego, kuris trukdo natūraliai muzikos tėkmei, viskas būna paprasta ir aišku. Aš kenčiu, kai šalia pasitaiko egocentriškų atli kėjų, kuriems svarbiau parodyti save, išsiskirti specialiais efektais, išeinant net už muzikinio teksto ribų. Kiek operos solisto tapatybė verčia žmogų tapti individualybe, o kiek įpareigoja būti kolektyvo nariu, dirbti bendrai? Kaip žinome, opera nėra dainų vakaras – re čitalis, kai vienas scenoje kuri savo spektaklį. O ir čia muzikuoji kartu su partneriu pianistu. Operos spektaklis – ne rečitalis. Aišku, esi so listas, taigi vienas pats atsakingas už tai, kas duota kompozitoriaus, bet kartu esi kolektyvo kontekste. Orkestras, kolegos, dirigentas, cho ras ir net scenos organizavimas – viskas yra bendra visuma. Be abejo, solistui tenka dides nė atsakomybė. Šiandien viskas transliuojama

2 O 2 1

Amneris G. Verdi op. Aida (Madrido Teatro Real). Fotografas Javier del Real

M E N U įvairiomis medijomis, dažnai tiesiogiai, taigi visuomet reikia puikiai pasirodyti. Tiek seniau, tiek ir dabar daug kalbama apie moterų raiškos teises ir galimybes. Ką reiškia būti moterimi operos soliste, kiek operos pasaulis palankus reikštis ir save realizuoti moteriai? Galbūt labiau techninėse profesijose ar no rėdamos patekti į kokį svarbų vadovaujamą postą moterys vis dar patiria diskriminaciją. Operos dainininkės jau keli amžiai turi savi raiškos galimybę, nes kompozitoriai parašė daug muzikos moterų balsams. Mūsų partijų nebeatlieka moterimis persirengę vyrai, kaip būdavo prieš porą šimtmečių. Todėl operoje be moterų neapsieinama. Kiek XXI a. operos meno pasaulis yra atviras jaunam žmogui ir kaip jame gyvena jau pripažinti talentai? Žvelgiant iš vidaus, kiek XXI a. terpė yra palanki kultūros asmenybėms, kūrybai, apskritai menui? Mano manymu, menas (o kartu ir opera, ku rią pažįstu geriau už kitus menus) tapo kiek paviršutiniškas. O galbūt viskas pasidarė per nelyg komerciška, traktuotės dažnai pilnos tuštumą užpildančių vulgarybių, kai neturima ko pasakyti. Vis dėlto neretai pasitaiko tikrų interpretacijos perlų, pasižyminčių moderniu, visapusišku, giluminiu požiūriu. Jauniems žmonėms nelengva šiandien prasiskinti kelią. Krizės eina viena po kitos. Pripažintiems talentams reikia ne mažiau už pradedančiuosius būti budriems, nesustoti, nesijausti įsitvirtinusiems, nuolat tobulėti.

Išprusimas ir savivoka Menas ir kultūra, ko gero, yra pati akivaizdžiausia žmogaus kaip kūrėjo – mąstančios dvasinės būtybės – unikalumo apraiška ir išsipildymas. Gerbiama Violeta, kas Jums yra artimiausia, kas labiausiai domina, jaudina, žavi ir įkvepia? Menas ir kultūra, bendras išprusimas ir nuolatinis lavinimasis yra nepaprastai svarbu visiems. Ne visi žmonės turi tam energijos ir laiko, kai reikia sunkiai dirbti. Bet jei iš tiesų yra noro, atsiras ir galimybių. Vis dėlto gy venimas tapo toks sudėtingas, kad geriausia būtų susimąstyti apie pamatines vertybes. Jei perskaitei tūkstantį knygų, bet nesusivoki pa prasčiausiuose gyvenimo reikaluose ir santy kiuose su supančiais žmonėmis, kažin kokie bus rezultatai...

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Kartais paskaitau kokį rekomenduotą ro maną, bet dažniausiai renkuosi knygą, kuri praplečia akiratį ir žinias. Smagu nueiti į mu ziejų ir pasigėrėti meistrų darbais. Bet retai lankausi teatre. Ten visuomet šalia atsiras kas nors čiaudintis ar kosintis, oro kondicionie rius per smarkiai pūs, ir paskui gal negalėsiu dainuoti. Mėgau fotografuoti, bet pastaruoju metu šiek kiek praradau susidomėjimą tuo. Menas suima į save ne tik individus, bet ir kultūras. Būdama operos solistė, daug keliaujate, tad Jums pažini plačiojo pasaulio įvairovė. Pasidalykite, kokia kultūrinė patirtis ypač praplėtė vidinį žinojimą, turimą pasaulio vaizdinį. Galbūt esate patyrusi netgi sukrėtimą, šoką, gal tai įvyko santykio su meno kūriniu akivaizdoje? Didžiausias kultūrinis šokas mane ištiko Lietuvoje, kai dar Vilniuje studijavau Muzi kos akademijoje. Atrodo, buvo 1980 metai. Sužinojau, kad į Vilnių atvyksta gastrolių Maurice’o Bejart’o XX amžiaus baletas. Jau žinojau, kas jie tokie, ir nusipirkau bilietus į visas keturias rodomas programas. Mane taip paveikė ekspresyvus šokėjo Jorge Donno me nas, kad pasižadėjau bandyt taip išraiškingai dainuoti, kaip jis šoka. Kas matė, prisimena, kaip tai buvo, kai jis šoko pagal Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos Adagietto, Maurice’o Ravelio Bolero arba pagal Gus tavo Mahlerio simfoniją. Dabar iš dalies tai galima pamatyti YouTube. Neįtikėtina. O susitikimai su įvairių šalių žmonėmis, darbas su jais, galimybė pagyventi tose kultū rose, aišku, akiratį smarkiai praplėtė. Jeigu būtų įmanoma, į kokį istorinį laiką ir vietą norėtumėte nusikelti? O galėdama susitikti istorinę ar dabarties laikų asmenybę, praleisti su ja vieną gyvenimo dieną, ką rinktumėtės? Kodėl? Ko jos paklaustumėte, ką pasakytumėte? Manau, iki šiol mes gyvenome geriausiais laikais, bet tai asmeninis požiūris. Įdomu būtų pagyventi Egipte jo žydėjimo laikotar piu, bet tik kaip privilegijuotos klasės atsto vei. Pavyzdžiui, kaip Giuseppe’s Verdi Aidoje faraono duktė Amneris, nes nemanau, kad že mesniųjų klasių žmonės galėjo visavertiškai džiaugtis gyvenimu. O vieną dieną norėčiau praleisti su Jėzumi. Žinau, tai skamba gana pretenzingai, bet iš tiesų būtų įdomu, jei ne ko nors paklausti, tai gal bent paklausyti.

2 O 2 1

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Tvirtai stovėti ant žemės, turint didelių svajonių ir judant jų link

2 O 2 1

Esate autoritetas, idealas daugeliui jaunųjų operos pasaulio žmonių, kurie dar tik svajoja apie jį, kurie jau pradeda savo kelią. Ką jiems patartumėte, ko palinkėtumėte, kur kviestumėte, dalydamasi savo patirtimi ir išmintimi? Kaip jau minėjau, jaunimui šiandien gali būti sunku įsitvirtinti. Nepatarčiau studijuoti daina vimo nejaučiant tikro, nepalenkiamo troškimo dainuoti. Būtina pirminė medžiaga – balsas, kryptingumas, užsispyrimas, muzikalumas, muzikinis raštingumas, t. y. puikus muzikinis pasirengimas, nes konkurencija žvėriška. Lin kėčiau realistiškai įsivertinti gebėjimus. Bet apsisprendus reikia svajoti dideles svajones. Esant dideliam pasipriešinimui, reikia rasti sti prybės keisti profesiją. Kai esi teisingame kely je, pasipriešinimo nejauti, intuicija neša tikslo link. Pamenu, klausiausi vienos studentės. Pa taisiau jos vieno žodžio itališką tarimą, kur vie toj č turėjo būti k. Išgirdau tą studentę po trijų mėnesių. Ji darė tą pačią klaidą! Tada nesusi laikiau ir paklausiau: „Sakyk, ar iš tikrųjų nori būti dainininkė?“ Gali pasirodyti žiauru, bet jei žmogus nededa jokių pastangų, vadinasi, jis ne suinteresuotas profesijoje žengti pirmyn. Kaip žinome, pasaulį valdo keturios stichijos: žemė, oras, vanduo, ugnis. Ką jos – kiekviena atskirai ir visos kartu – reiškia Jums? Kuri iš jų artimiausia, o kuri galbūt kelia baimę? Kodėl? Visuomet būsiu realistė. Vandenyje, kol ra mus ir ne per gilu, gera pasipliuškenti. Nesu gabi plaukikė. Su ugnimi geriau nežaisti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nors mano horoskopo ženklas – Liūtas, o ascendentas – Šaulys, jie yra ugniniai. Neteikiu tam ypatingos reikšmės, bet jaučiu jų ugningą energiją. Oras yra gyvybiškai svarbus, ir mūsų profesijoje rei kia labai mokėt jį kontroliuoti. Be to, oras yra daugiau nei nematoma tuštuma, kuria mes kvė puojame. Smagiausia yra stovėti tvirtai abiem kojom ant žemės, kuri mus maitina. Kadangi nemetu šioms stichijoms iššūkio ir neketinu to daryti ateityje (pavyzdžiui, šokti su parašiutu iš lėktuvo arba atlikti šuolį su guma), tikiuosi, jos ir toliau bus man palankios ir naudingos. Bai mių, kiek įmanoma, stengiuosi atsikratyti arba išvis neturėti. Pakanka scenos baimės... Žmogus turi šešias jusles. Kokią reikšmę kiekviena jų turi Jūsų gyvenime? Kaip ir kitiems žmonėms – visos reikalingos ir turi savo funkcijas. Labai išlepintas yra mano skonis. Klausa ypač svarbi mums, muzikantams.

Na, ir visos kitos juslės labai svarbios. Reikia, kad tarp jų būtų harmonija. Operos menas, gyvenimas scenoje – tai jausmai, emocijos. Nori nenori, jie susiję su jauduliu. Gerbiama Violeta, papasakokite, ką jaučiate tada, kai artėja laikas gyventi kito istoriją spektaklio realybėje, ir tada, kai nuaidi ovacijos, užgęsta šviesos, scena tampa tuščia ir tamsi, kai grimo kambaryje žvelgiate į veidrodį. Blogai, bent jau man, jei nejaučiu jaudulio. Ir ne vien prieš spektaklį, bet ir prieš repeticiją. Kad įkvėptum personažui gyvybę, be emocijų neapsieisi. Neįmanoma vien sukonstruoti per sonažą. Būtina jį išgyventi, tegul ir jaučiant tam tikrą distanciją. Juk reikia koordinuoti jausmus, dainavimą, muzikavimą, sceninį judesį, kolegų atsaką. Gryna emocija gali išdraskyti balsą į ga balus, ir nesudainuosi iki pabaigos. Kai spektaklis baigiasi – darbas baigtas. Pui kus, atsakingas, teikiantis didelį pasitenkinimą ir džiaugsmą, bet darbas. Ir tada grimo kamba ryje į veidrodį žvelgia ta pati tvirtai ant žemės stovinti Violeta be jokio dramos šleifo. Ką tartumėte jubiliejaus akivaizdoje, kokį parašytumėte laišką sau ateitin, kuriame ir tai, kas patirta, Jūsų išmintis, asmenybės tiesa, ir Jūsų, operos pasaulio asmenybės, scenos divos, moters vardu Violeta, norai, viltys ir lūkesčiai? Nesureikšminu ir jubiliejaus, todėl nelaukiu iš savęs jokio laiško ar aforizmo. Keturiasdešim tmetis buvo šokiruojantis, penkiasdešimtme tis – džiaugsmingas ir ramus. Pamatysim, kaip bus šį kartą. Esu dėkinga už įgytą išmintį ir ta prasme nenorėčiau grįžti atgal. Kol bus noro ir balso, dainuosiu, kai noras baigsis – baigsis ir dainavimas. Išbandžiau pernai, kas yra džiaug tis namais ir gyvenimu, todėl nematau proble mos baigti karjerą. Kaip jau sakiau, nesu lin kusi susireikšminti, pūstis ir galvoti, jog mano tiesa ar išmintis yra tokia gyvybiškai svarbi ir išskirtinė, kad norėčiau ją po lašelį ar čiurkšlelę drabstyti kur nors socialiniuose tinkluose... Jei kam nors naudinga ir įdomu, galiu patarti, net pamokyti, bet tik jei kas nors klausia ar prašo. Pokalbio pabaigoje, kaip ir tada, kai nuskamba paskutinė nata, norėčiau įteikti Jums puokštę gėlių ar vienintelį žiedą. Kas tai turėtų būti, kad užgautų Jūsų sielą, prakalbintų, pakviestų kalbėti jau tyloje, kur žodžiai baigiasi, kur lieka grožio, kvapo iškalbos galia?.. Norėčiau didelės bijūnų puokštės, jų kva po ir grožio tyloje, kur kalba tik tas švelnus, išmintingas vidinis balsas...

2 O 2 1

režisieriaus

Gintaro Varno kūryba operos scenoje

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Operos nėrinių meistras:

M E N U

Režisierius Gintaras Varnas: Net jeigu nerežisuočiau operų, vis tiek būčiau dažnas jų lankytojas ir klausytojas. Opera susidomėjau dar paauglystėje. Dabar ji tapo tam tikra mano darbo sritimi. Opera šiais laikais, manau, turi būti laikoma teatru! Ir daug įspūdingesniu negu dramos teatras. Dėl to, kad gyvai groja milžiniš kas arba kad ir ne milžiniškas, bet dažniausiai septyniasdešimties, aštuoniasdešimties žmonių orkestras. Operoje ir choras, gali būti ir baletas, solistai... Paprastai įspūdingos dekoracijos... Tai teatras. Aišku, seniau nebuvo geros garso apa ratūros ir negalėjai paklausyti bet kokio įrašo, bet kokio dainininko, bet kokios operos, kaip yra dabar, todėl, žinoma, tuomet opera buvo mažiau teatras, bet labiau muzika. Visi eidavo klausyti operos. Kokie tie pastatymai, nelabai kam ir rū pėjo. Dar nebuvo režisūrinio teatro, tad opera buvo tokia, kokia parašyta. Bet ilgainiui, apie XX amžiaus pradžią, opera, kaip ir drama, pradėjo keistis. Suprantu, kai kada mažuose provincijos teatruose žmonės eina pasiklausyti ir pasižiūrė ti vadinamosios naftalininės operos, pastatytos bet kaip, tiksliau, – niekaip, taip, kaip librete parašyta: išeini iš kairės, nueini į dešinę, pasto vi, padainuoji ariją ir t. t. Tačiau dabartinė ope ra yra ne tik naftalinas. Kai į operą atėjo patys garsiausi ir talentingiausi režisieriai, štai tada ji tapo daug įdomesniu negu drama teatru, nes ji turi visus komponentus ir stulbinamą įtaigą. Pusė populiariosios muzikos koncerto dabar vyksta su fonograma: muzika įrašyta, o „ant viršaus“ dainuojama arba net ne dainuojama, o tik žiopčiojama... O operoje viskas gyva ir tikra. Kitas dalykas: aš negaliu žiūrėti blogo operos pastatymo. Kad ir geriausi dainininkai, kad ir žvaigždžių žvaigždės, negaliu. Mane tai vimdo, nes tai blogas teatras. Dabar opera turi būti ir geras teatras, ir geri solistai. Tai idealas. Pavyzdžiui, Krzysztofo Warlikowskio Elektra. Man patinka kompozitorius Richardas Straus sas, pats kažkada stačiau jo Salomėją, bet į Elektrą kažkaip nekreipiau išskirtinio dėmesio. Bet kai pamačiau Warlikowskio spektaklį... Tai tobu la operos režisūra. Šią operą, jos įrašą galima rodyti studentams kaip kūrybiškai nuostabaus teatro ir, aišku, puikių solistų pavyzdį. Tai puikus derinys, dabar operoje įmanomas, aišku, turtin guose teatruose arba kelių teatrų koprodukci jose. Labai kūrybiška ir Romeo Castellucci Salomėja, bet šiokių tokių priekaištų jai turiu. Vis dėlto Castellucci labiau „vaidina“ save. Jis nėra režisierius. Warlikowskis – tikras režisierius, ir

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

jo Elektroje taip subtiliai viskas padaryta, kad net žadą atima. Būsimajame cikle Žiemojimas su opera bus parodyta Georgo Friedricho Händelio opera Rodelinda. Labai įdomus Stepheno Wadswortho pastatymas. Tokią operą pastatyti daug sunkiau negu Elektrą. Straussas yra ekspresionistas, o šioje operoje gausybė barokinių arijų, jos il gos. Naujajame pastatyme sumanyta genialiai: dainuojama arija, o viename ar kitame aukšte vyksta veiksmas. Sukurta tokia keista atmosfera – namų, kartu simbolinių namų, šeimos, pasau lio... Ši medžiaga labai sunki, sunkiai įveikiama. Kai kalbama apie barokinę operą, dažniausiai galima net išgirsti: „Ai, tai ten nuobodybė, tas pats per tą patį.“ Aišku, Verdi buvo puikus dra maturgas, romantikas; jam būdinga milžiniška kontrastų kaita. Čia ne tai. Bet, pasirodo, iš to paties Händelio galima padaryti gilų, puikų filo sofinį teatrą. Šiandien opera pirmiausia yra gera režisūra. Be abejo, jeigu blogai dainuos, tai ir toji režisūra kaip vanduo į smėlį susigers. Bet aišku, kad geri ar padorūs solistai yra būtina, nors nepakanka ma sąlyga. O pakankama – tai geras teatras. O be gero režisieriaus geru teatras netaps. Man opera yra toks pat teatras, tik sudėtin gesnis ir, ko gero, geriausiais savo pavyzdžiais daug paveikesnis, nes jos didelis mastelis. Be to, su operos muzika nelabai pažaisi: kokia ji yra, tokią ir turi statyti. Nei tu jos labai pakarpysi... Na, aišku, su dirigentu gali išleisti vieną kitą sceną; susitarus kai kas iškupiūruojama, bet iš esmės, jeigu nori kurti tik pagal save, tai pats ir muziką kitą turi pasirašyti. Man opera – savotiškas klasikinio meno for postas, fortas, kuris dar gina klasikinį meną nuo šių dienų postmodernizmo. Tai klasikinio teatro bastionas. Žinoma, gerąja prasme: jeigu pasta tymas blogas, tai tada vargšė ta opera. Ir dar vienas svarbus šiandieninės operos as pektas – solistai. Nebepakanka solistui tik gerai dainuoti, turėti puikų balsą. Šiuolaikinė opera reikalauja solistų aktorių. O tai daug sunkiau: ir dainuoti, ir kurti lygiavertį vaidmenį. Tokių ta lentingų nėra labai daug, bet kelis pavyzdžius (beje, lietuviškus) galiu paminėti: Asmik Grigo rian (Salomėjoje ir Elektroje) ir Aušrinė Stun dytė (Elektroje ir Ledi Makbet iš Mcensko apskrities). Abi jos unikalios solistės, o kartu – ne prastesnės aktorės. Jos vaidina su tokia įtaiga, kad galėtų pavydėti ir garsios aktorės žvaigždės.

2 O 2 1

Šiandien Lietuvos opera be režisieriaus Gintaro Varno neįsivaizduojama. Ir ne vien dėl to, kad jis be dramos spektaklių kuria dar ir operas. Įdėmiau įsižiūrėjęs į šio teatrinio žanro panoramą, supranti, kad be jo pastatymų ne tik ta panorama būtų skurdesnė, bet ir pati šiuolaikinės operos samprata būtų daug sunkiau evoliucionavusi. Šiemet jubiliejų švenčiantis Varnas priklauso tiems tyliesiems ledlaužiams, lietuvių operą gerokai kilstelėjusiems aukštyn, privertusiems įsiklausyti į operinės režisūros stilistiką ir ypatumus. Importiniai spektakliai ar importiniai režisieriai niekada neleis susiformuoti vienai ar kitai autentiškai meno šakai. Tas pat pasakytina ir apie operą: pavieniai parodymai ar itin reti pristatymai kūrinių, kuriuos paprastai būna pastatę kviestiniai režisieriai, negali sukurti nuoseklaus proceso, o be jo negali vystytis joks teatrinis reiškinys. Meno kūrinys, turintis platų, giluminį kontekstą, gali evoliucionuoti skleisdamasis per jį kuriančius žmones. Šiuo atveju dainininkai, dailininkai, muzikos atlikėjai, dirbdami su savo šalies kūrėjais, gali tapti lygiaverčiais idėjų skleidėjais, o ne vien būti atvežtinių idėjų įgyvendintojais. Nuo pat pirmųjų Varno pastatymų regime ypatingą jo dėmesį ir jautrumą teatrinei muzikai. Bet režisūrinio ritmo pojūtis ypač ryškus jo operų pastatymuose – Richardo Strausso Salomėjoje (1999), Giuseppe’s Verdi Don Karle (2000), Kaukių baliuje (2002; visi – Latvijos nacionalinėje operoje), Claudio Monteverdi Tankredžio ir Klorindos dvikovoje, Nedėkingųjų šokyje (2008, Vilniaus „Lėlės“ teatre), Charles’io Gounod Fauste (2010, Slovakijos nacionaliniame teatre), Piotro Čaikovskio Pikų damoje (2001), Giuseppe’s Verdi Rigolete (2003) ir Onutės Narbutaitės Kornete (2014; visi – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

/ Daiva Šabasevičienė

Gintaras Varnas ir Latvijos opera Buvo laikas, kai Rygos operos ir baleto tea tro programėlėse buvo rašoma nenurodant ša lies: Gintars Varns, Gintars Rinkevičs. Užsie niečiui tai buvo bendras kontekstas – Latvijos nacionalinė opera. Kodėl režisierius Varnas pamilo šį teatrą, o teatras – jį? Tūkstantmečio akivaizdoje Varnui šiame teatre buvo patikė ti net trijų operų pastatymai: R. Strausso Salomėja (1999), G. Verdi Don Karlas (2000) ir Kaukių balius (2002). Bene tiksliausiai Varno kūrybą apibūdino dirigentas Gintaras Rinke vičius popremjerinėje „tostinėje“ kalboje: „Tai rečiausias režisierius, taip jautriai girdintis ir suprantantis muziką.“

2 O 2 1

G. Verdi op. Rigoletas

Kaip tik turėjau progą nuvažiuoti į tuomet jau visoje Latvijoje išgarsėjusių lietuvių meni ninkų premjerą Kaukių balius. Vykome su kos tiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, kurio skalbimo mašinoje išskalbtas pasas nepatiko latvių pasieniečiams, todėl „balius“ vos nesi baigė šioje Lietuvos–Latvijos sienos pusėje. Bet, Statkevičiui mostelėjus „burtų lazdele“, t. y. pasakius, kad jis rengia Latvijos prezidentę, nenorom su „pažvengimais“ buvo kažkur nu eita ir paskambinta. Pasieniečiai grįžo rimti ir geranoriški, atidavė pagarbą ir mus palydėjo į nuotykių pilną operinį Rygos gyvenimą. Įdomi ir intriguojanti operos priešistorė nebuvo pretekstas Varnui statyti būtent pirmąją – autentišką – operos versiją, bet aki vaizdu, kad, ją pasirinkęs, režisierius siekė savaip įprasminti pirminį G. Verdi siužeto pa sirinkimą. Varnas mėgsta dramatišką aplinką, netradicines siužeto peripetijas, be to, jam įdomu ne galimybė interpretuoti, bet istorio grafinė kūrinio analizė, tam tikras istorijos restauravimas. Kaip tik tuo metu Varnas dirbo su didžiau siu Latvijos scenografų lyderiu Andriu Frei bergu. Tai buvo trečias jų bendras kūrybinis darbas. (Iki tol – du pastatymai Kauno dramos teatre: Eugene’o O’Neillo Elektrai skirta gedėti ir Jeano-Luco Lagarce’o Tolima šalis.) Šį kartą Freibergo ir Varno bendradarbiavimas pasiekė tokias aukštumas, jog dalį kūrybinės paslapties galima buvo įminti tik spektakliui pasibaigus. Dailininkas atkūrė auksinius seno jo teatro scenos portalus, „inkrustavo“ į juos

baroko stiliaus teatriuką ir į visa tai implanta vo modernų metalo spalvos freibergišką sce novaizdį, kurio pagrindiniai elementai – me talinės dėžės-kapai, išilgai erdvę skrodžiantis tiltas, dalijantis sceną į dvi dalis, bei scenos gilumoje stovintys karių muliažai, simetriškai pritvirtinti prie galinės uždangos. Viskas kito drauge su muzika, spektaklis baigėsi barokiš ku triumfu: suspindo, nuvilnijo auksu erdvė, kurioje ir „pragaras“, ir „dangus“ sukrėtė sie lą iki transo: žiūrovai net trypė iš džiaugsmo. Tokį emocinį šoką Varnas galėjo pasiekti tik dirbdamas su sau artimu dailininku. Šiam reži sieriui nuo pat jo kūrybos pradžios buvo svarbu ne tik scenovaizdis, bet ir pačios sceninės er dvės. Jam rūpėjo sukurti žiūrovams dar nepa žintą teatro įvaizdį, kad greičiau būtų pažinta teatro galia ir autentiškumas. Varnui niekada nereikėjo dailininko, kuris tiesiog kurtų sceno grafiją, jam reikėjo aukščiausio lygio profesio nalo, nes pats režisierius turi nežabotą fantazi ją, jam būtinas jo minčių įteisintojas ir tęsėjas. Varno režisuotas Kaukių balius – sodrus kū rinys ir veiksmine, ir dramaturgine prasmė mis, su puikia operine dinamika. Šiame pasta tyme galėjai justi didelę dramos režisieriaus patirtį. Jis lyg netipiškai operai, lyg netipiš kai įprastai muzikos sklaidai montavo scenas ir mizanscenas, kartais net cituodamas savo ankstyvuosius spektaklius. Tai priminė ne nuilstamą personažų ir jausmų kelionę. Jis ir šiandien valdo tam tikrą režisūrinę specifiką, kuri susiformavo po kelių dešimtmečių jo operinių pastatymų.

2 O 2 1

Kaukių baliuje tuos pačius vaidmenis atli ko trys keturi solistai. Taip buvo ne vien dėl kviestinių atlikėjų – tai teatro kokybės ženklas. Buvo ieškoma idealaus balso, kad gerai būtų operai, o ne teatrui palanku. Balsų eksperi mentas vedė į tobulybę. Pavergė ne vien bal sai, bet ir trupės gebėjimas jausmu išgyventi tai, kas dainuojama. Kaukių baliuje mizansce nos buvo minkštos, jungiamos personažų dra minių išgyvenimų. Šioje operoje, kaip tikrame teatre, buvo pasiekta didelė vaizdinė ir jaus minė įtaiga. Ryškaus kontrasto būdu kostiumų dailininkė Natalija Jansone suteikė šiai operai būtino dramatizmo, o pats kūrinys nuskambė jo kaip himnas visą šimtmetį blaškytam, ban dytam pakeisti niveliuojant aktualijas Kaukių baliui. Šią operą publika itin pamilo, nes galė jo patirti autentiškus grožio išgyvenimus.

Daktaro Rigoleto kabinetas G. Verdi opera Rigoletas, LNOBT spektaklis, patiko tiems, kurie jautė nostalgiją nebyliajam

XX a. pradžios nespalvotam kinui ir kurie žiū rėdami pirmuosius kinematografo šedevrus visada svajojo, kad jo herojai prakalbėtų. Ope roje, kaip ir dera, jie pradėjo dainuoti. Niūri Rigoleto fabula, parašyta pagal Victo ro Hugo dramą Karalius linksminasi, Varno ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės rankose virto ne pranašiškos lemties, bet paties žmogaus pykčio valdoma istorija. Režisierius ir kostiu mų dailininkas Statkevičius iš senojo Rigoleto įvaizdžio komponentų išlaikė tiktai jo kuprą ir triko, juos papildydami Adamsų šeimynėlės Pūlinio plike ir pūstu balerinos sijonėliu. Taip buvo sukurtas groteskiškas Frankenš teino, iš gabalų sulipdytos pabaisos ar kokio Kvazimodo įvaizdis, po kurio kiautu vyko nenusisekusio gyvenimo drama, o antrame veiksme Rigoletas įgavo sarkastiško ir kerštin go žmogaus-kaukės pavidalą – geltoną eilutę su plačiu kaklaraiščiu, bene vienintelę ryškią dėmę visame nespalvotame „ekrane“. Pirmo veiksmo finale akių raištį nusiplėšęs ir apgavystę supratęs Rigoletas savo namų

2 O 2 1

P. Čaikovskio op. Pikų dama kieme išvysta besisupančias tuščias sūpuo kles, kuriose visai neseniai abu su dukra reiš kė vienas kitam šilčiausius jausmus, – tipiškas kinematografinis sprendimas, sujaudinantis didelėje ir tuščioje teatro scenoje. Tragedija buvo kuriama po truputį, išoriniai veiksniai priartino veikėjų išgyvenamo pasaulio grėsmę, veiksmo dinamika vis greitėjo, o niūri aplinka dar labiau paryškino veikėjų išgyvenimus. Varnas siekia kurti teatrą su savo kartos žmonėmis. Taip yra ne norint būti naujam, bet dėl to, kad rezultatas būtų kuo tikslesnis, o be tikslumo sunku pasiekti ritmingą spektaklio, ypač muzikinio, kvėpavimą. Karta šiuo atveju svarbi dėl to, kad lemia bendrą kūrinio spren dimą ir nuotaiką. Estetui Varnui tiek muzika, tiek vaizdas – ypatingos svarbos teatro kom ponentai. Nors Rigoletas buvo sukurtas prieš beveik du dešimtmečius, jo vaizdas ir bendra įtaiga nepamirštami iki šiandien. Scenografė Paulėkaitė sukūrė kiek mistišką spektaklio atmosferą iš funkcionalių judančių struktū rinių elementų – laiptų ir pakylų, leidžiančių

režisieriui įdomiai spręsti masines spektaklio scenas, gyviau, dinamiškiau, kartu ir pras mingiau komponuoti chorą. Minimalistinia me scenovaizdyje buvo nemaža paslaptingų tai atsiveriančių, tai vėl išnykstančių angų su stikliniais ar veidrodiniais paviršiais. Ant sce novaizdžio plokštumų krintančios organinės ir geometrinės formos – kaip ir visas spektaklis – asketiško, tamsaus kolorito. Vaizdo projekcijų autorius Andrius Jakučionis nuosekliai apiben drino veiksmą ir trečiajame veiksme nespalvo tame kraujyje paskandino didžiąją dalį saulės: galima buvo numatyti, ką tuomet jautė pagrin dinis tragedijos herojus, – nukratė kažkoks ne malonus drugys. Rigoletą galima laikyti muzikai sukurtu spektakliu – po Lietuvos nacionalinio dramos teatro skliautu skamba ne viena opera, su kurta operinių režisierių, bet jų pastatymai konservatyvumu dažnai kenkia būtent muzikai. Ši opera buvo pastatyta taip jautriai, kad ją malonu buvo klausytis net nesekant veiksmo. Vientisumas tapo svarbiausiu jos komponentu,

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2 O 2 1

C. Monteverdi op. Tankredžio ir Klorindos dvikova

kuris visą ansamblį laiko griežtuose rėmuose, sukurdamas laisvę garsų pasauliui. Tai, kad Rigoletas dainuojamas itališkai, tapo svarbia operos kaip spektaklio dalimi – režisierius nesistengė iliustruoti teksto. Įsi jautę į operą, žiūrovai nesutriko, kai Rigoletui prilyginus savo dukrą gėlei vaizdo projekcijoje ėmė siūbuoti tamsiai žali maurai, o spektaklio finale, kai Rigoletas tariasi Hercogo lavoną at pažinęs iš pentinų, iš po tamsaus audeklo pasi mato lakiniai Džildos bateliai. Varnas įrodė, kad gražiąją Verdi muziką ga lima išgirsti ir tokiame neįprastame konteks te. Šiuo atveju neįprastumas tas, kad dramos režisierius Varnas, pamažu tapęs ir operos re žisieriumi, Rigolete siekė panaikinti operinius tabu – per visus tris veiksmus ėjo tam tikras paradoksas: muzika skleidėsi vis ryškiau, o aplinka darėsi vis asketiškesnė, kol visas kūri nys sutilpo tik į du žmones – Rigoletą ir Džildą. Du gulintys kūnai – du tikslūs šviesos pjūviai – net ir mirtį pavertė estetiniu reiškiniu, nes re žisieriui buvo svarbu ne vien atskirų persona žų išgyvenamų jausmų gelmė, bet ir aplinka, kuri formuoja tam tikrus įvykius, provokuoja tam tikrą personažų raidą.

Baroko operose – lėlių ir žmonių dvikovos Muzikinio spektaklio triumfu galime lai kyti Varno režisuotas Monteverdi madriga lines operas Tankredžio ir Klorindos dvikova ir Nedėkingųjų šokis (2008). Ankstyvojo italų baroko kompozitorius Monteverdi neatsitikti nai pateko į Varno akiratį. Jo pastatytose šio

C. Monteverdi op. Nedėkingųjų šokis

autoriaus operose visi scenos komponentai ir jų visuma išrutuliojo begales asociacijų: reži sieriaus fantazija dviejuose kompaktiškuose kūriniuose tapo tokia laki, kad išprovokavo be galinius jausmus. Net praėjus ilgesniam laikui galima atkurti jausminį operų pradą. Paprastai išlieka fabula arba vaizdas. Šį kartą – jausmas, ir labai stiprus. Monteverdi ir Varno likimai panašūs. Mon teverdi daugiau kaip dvidešimt metų dirbo Mantujos kunigaikščio Vincenzo Gonzagos dvare (iš pradžių smuikininku, vėliau – maestro di cappella), kur sukūrė daug reikšmingų kūrinių, parašė pirmąsias operas. Šią biogra fiją, beveik neperfrazuotą, galima pritaikyti ir Varnui, kuris teatro „dvare“ tuo metu jau buvo atitarnavęs daugiau kaip dvidešimt metų ir sukūręs jame daug reikšmingų kūrinių. Žanrų įvairovė labai plati. Todėl nieko nuostabaus, kad visa režisūrinė Varno polifonija būtent šia me muzikiniame pastatyme sugėrė visą jo kū rybą. Tankredžio ir Klorindos dvikova bei Nedėkingųjų šokis tapo šių dviejų kūrėjų triumfu. Paprastai nuo minimumo einama link maksi mumo. Išvalytas, estetizuotas, minimalizuotas pastatymas ir padarė šį kūrinį ne tik lengvai skaitomą, bet ir atveriantį begalines abstrakci jų ir vizijų erdves, naujų garsų skambesį. Mon teverdi – mistikas. Klausaisi lyg pavienių natų ir nejučiom įsitrauki į be galo vaizdingą polifo nijos pasaulį, kuriame atgyja ne tik garsai, bet ir vaizdai, šešėliai. Klausydamas jo pastatyto Monteverdi, neabejojai, kad jų susitikimas – ne atsitiktinis. Sopranai, tenorai ir bosas buvo iš skleisti naujoje šviesoje. Maža „Lėlės“ teatro salė vienu metu į save susiurbė visus atlikėjus.

97 Režisierius juos išdėliojo kelių aukštų erdvė je ir taip ne tik praplėtė sceną, bet ir suteikė barokiniams kūriniams erdviškumo bei skulp tūriškumo. Toks sprendimas dailininkei Juli jai Skuratovai leido sukurti įtaigius makro- ir mikropasaulius, kuriuose pirmumo teisė buvo atiduota lėlėms. Įdomu, kad abiejuose pastatymuose lėlės nebuvo savitikslė priemonė. Ir Tankredžio ir Klorindos dvikovoje, ir Nedėkingųjų šokyje prie lėlių priartėta labai kūrybiškai, siekiant sumanymo originalumo ir išlaisvinti muziką. Dar statydamas režisierius šias dvi operas pa vadino „operiniais etiudais“. Toks požiūris lei do jam labiau išlaisvinti vaizduotę ir neprisiriš ti prie vadinamųjų norminių sprendimų. „Daugių daugiausia barokas siejamas su „gražiomis bažnyčiomis“, o literatūra, opera, dailė ir šiaip barokas, kaip viena didžiausių pasaulio meno epochų, žinomas menkai. Ba rokas – tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis. Jis visada turi vertikalią di mensiją – dangus, žemė, pragaras. Bet baroko žmogus – pasiklydęs tarp realybės ir sapno, kamuojamas nenumaldomų aistrų, netekęs O. Narbutaitės op. Kornetas

pusiausvyros, suvokiantis savo laikinumą ir slepiantis veidą po kauke. Kai dažnai nebeat skirsi, kur veidas, o kur kaukė. Baroko esmė – teatrališka, jis piešia pasaulį kaip didelę teatro dekoraciją“,1– apie baroką mąsto režisierius. Gal dėl to jam pavyko statomą „barokinį eski zą“ paversti teatriniu Lietuvos įvykiu, 2009 m. pelniusiu net du aukščiausius apdovanojimus – Auksinius scenos kryžius: Varnas pripažintas geriausiu metų režisieriumi, o Skuratova – ge riausia lėlininke, nes lėles paversdama žmonė mis, o žmones – lėlėmis tapo lygiaverte režisie riaus partnere. Operoje Tankredžio ir Klorindos dvikova atskiros detalės sukūrė spektaklio kūnus, o Nedėkingųjų šokyje įkalinti kūnai išlaisvino sielas.

Kornetas – ilgesio grožis 2014 m. sukurtame polifoniniame kūrinyje Kornetas Varnas parodė ypač rafinuotą este tinį skonį, suvokiamą ir operos gurmanų, ir žmonių, suprantančių operą kaip paslaptin gą reginį. Anot Grafienės vaidmens atlikėjos

2 O 2 1

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Jovitos Vaškevičiūtės, tai „kūrinys visiems, vertinantiems grožį, subtilumą, estetiką“. Šis kūrinys tapo didžiuliu Lietuvos operos įvykiu, jo svarba akivaizdi ir šiandien. Kaip tik po šios operos galima tvirtinti, kad esame pajėgūs šiam teatro žanrui tiek muzikine, tiek režisū rine prasme suteikti šiuolaikiško, universalaus skambesio, kokį pastaraisiais dešimtmečiais juntame dramos teatre. Nėra nė vieno spektaklio, kuriame Varnas nebūtų suradęs, suieškojęs unikalių meninin kų, galinčių kartu kurti spektaklį. Vos tik susi tikęs su kūrybine komanda, jis iškart pastebi menininkų savitumą, jų talento ypatybes. Taip ir Kornete greta dainininkų pasirodė unikalus baleto solistas Kipras Chlebinskas, buvo gali ma girdėti jaunosios kartos orkestro artistus – fleitininkus, trimitininkus, būgnininkus. Tai, ką surepetuoja dirigentas, – viena, o tai, ką iš girsta žiūrovai, – visai kas kita. Režisierius val do garso, vaizdo, šviesos prasmių polifoniją. Kornetas sukurtas pagal Rainerio Marios Rilke’s Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį (libreto autorė – pati kompozito rė). Personažai tarytum paties Varno išrašyti: Sapnų Mergaitė, Grafienė, Markizas, Genero las, Baltaveidis Riteris, Senis, Raineris Maria Rilke, Korneto Antrininkas, Magdalena, Mo teris Raudona Suknele, Amžininkas, Leidėjas, Sirenos etc. Režisieriui rūpėjo ne tik šių poe tinių vaidmenų atlikėjai, jų tarpusavio dermė, bet ir estetinis vaizdas, bendro konteksto vie novė. Pasikvietęs vizionierę dailininkę Medilę Šiaulytytę, jis žinojo, kad bus pasiektas mak simaliai įtaigus rezultatas. Italijoje didžiąją metų dalį gyvenanti Šiaulytytė apie darbą šio je operoje pasakoja: „Kūrybinis Korneto pro cesas buvo labai intensyvus. Prisimenu, buvo rugpjūtis, kai susitikome su Gintaru pirmą kartą aptarti operos, turėjome tris mėnesius iki scenografijos projekto pristatymo. Dirbome gabalais: Gintaras analizuodavo, aptardavo po kelias scenas (iš viso jų yra septyniolika), tada aš piešdavau daugybę mažų idėjų, pasiū lymų eskizų. Gintaras buvo labai susitelkęs ir reiklus. Kartais susitikdavome beveik kasdien, stengiausi atlaikyti tokį ritmą, be abejo, labai padedantį įsijausti į operos muziką ir temą“ (iš 2021-06-26 pokalbio). Kornetas buvo it nėrinys. Tai be galo kruopščiai apmąstytas ir išaustas kūrinys. Nors jau praėjo nemažai laiko nuo paskutinio apsilankymo šioje operoje, daugelis scenų atmintyje gyvas lig šiol. Ši opera – kaip poe zija. Rilke būtų laimingas ją regėdamas, jos klausydamas. Kornetas tapo savarankišku, su jokiomis išankstinėmis nuostatomis nesu saistytu meno kūriniu. Vienos scenos buvo

išskleistos skulptūriškomis formomis, kitos labiau sutelktos į kolorito kontrastus (balkšvą šviesą pagal prasmes keisdavo pilkšva – Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose jojančių raite lių spalva ir pan.). Erdvių kaitos asociacijos veikė pasąmonę, mintis dar toliau nukeldavo arba į realybę grąžindavo muzika. Grožis tapo daugiaprasmis – ir regimas, ir nujaučiamas. Kornetas tapo akivaizdžiu riboženkliu tarp ma sėms skirtų operinių reginių ir poetinio, uni versalaus, tik šio meno pasiekiamo rezultato. Varną norisi išskirti dar ir dėl to, kad jam ne tik labai svarbi pati muzika, jis tarytum yra naujos, progresyvios operinės muzikos įkvėpėjas. Jeigu lietuvių tauta būtų didesnė, neabejoju, kad iš Varno įtakos gimtų ne viena originali opera. Jau daug metų stebiu ypatingą šio režisieriaus dėmesį spektaklių muzikai, o operai šiame kontekste tenka išskirtinė vieta. Dramos teatre jis daugiausia spektaklių sukū rė su Giedriumi Puskunigiu ar šviesaus atmini mo Vidmantu Bartuliu, o operoje jo susitikimą su Onute Narbutaite vienareikšmiškai galima įvardyti kaip profesionaliausią, labiausiai išto bulintą, netgi unikalų pastarųjų metų operos pavyzdį.

Putino galva Varną operos režisierių išskiriame dėl gebė jimo išskleisti unikalias muzikines partitūras ir kartu brėžti raiškų, pastebimą režisūrinį štri chą. Puiki to iliustracija – 2014 m. pabaigoje parodytas Baroko operos teatro spektaklis – Antonio Vivaldi oratorija Juditos triumfas. Nors šis kūrinys galėjo virsti sausu atlikimu, režisie rius jo ėmėsi ne vien dėl nuostabios muzikos (šiuo autoriumi Varnas itin žavisi), bet ir dėl nuojautų, aplinkybių, kurios tuo metu tvyrojo Lietuvos sociopolitiniame gyvenime. Vienoje iš paskutinių scenų turėjo išriedėti butaforinė Rusijos prezidento Vladimiro Putino galva. Bet atsitiko taip, kad šią sceną sužlugdė vidiniai teatro saugumiečiai: baimindamiesi reakci jos, o gal patys būdami ta reakcija, tą galvą jie tiesiog užrakino viename iš grimo kambarių ir paslėpė šios patalpos raktą. „Žvangant gin klams mūzos netyli“ – taip ir panašiai vadinosi straipsniai; kūrybinė užduotis buvo įvykdyta: regėjome skoningą dramaturginį muzikinį veiksmą, kurio dramaturgija augo, kol baigėsi tik dramos teatrui būdingu skandalu, įrodan čiu, kad operos žanras Gintarui Varnui labai svarbus. 1

Gintaras Varnas, „Dialogas baroko tema“, Bernardinai.lt, 2008-09-08.

2 O 2 1

Aurelijus Daraškevičius: atidavęs save baleto menui

100

M E N U

Šiemet gražų jubiliejų minintis M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, Lietuvos nacio nalinio operos ir baleto teatro baleto solistas Aurelijus Daraškevičius sukūrė ryškius cha rakterinius Espados (Don Kichotas), Čekisto (Raudonoji Žizel), Favorito (Rusiškasis Hamletas), Rotbaro (Gulbių ežeras), Jorgo (Graikas Zorba), Tebaldo (Romeo ir Džuljeta), Oskaro Vaildo (boHema) vaidmenis. Nuo 2009 m. sce ninę ir gyvenimo patirtį jis perduoda jaunie siems baleto artistams.

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

/ Jūratė Terleckaitė

101

2 O 2 1

Čekistas B. Eifmano balete Raudonoji Žizel. Fotografas Michailas Raškovskis

Kodėl pasirinkote baletą, o ne, pavyzdžiui, krepšinį? Ne aš pasirinkau, o mama. Rado skelbimą, kad vyksta priėmimas į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. O krepšinį vėliau žai džiau mokyklos rinktinėje. Paklusote mamai ar pajutote, kad baletas – tai visai įdomu? Mano mama buvo labai griežta visais at žvilgiais: tvarkos, drausmės, stropumo – to, ko reikia berniukams. Man M. K. Čiurlionio menų mokykla buvo kelias į savarankiškumą. Labai norėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Nie kada neverkiau, man visados ten patiko. Bai giantis vasaros atostogoms laukdavau, kada reikės važiuoti į mokyklą, nes ten buvo daug veiklos ir auklėtojos būdavo demokratiškesnės nei Prienuose. Manoma, kad baleto artisto profesija fiziškai pati sunkiausia. Ar pritariate tam? Manau, kad ją reikėtų lyginti su profesiona liuoju sportu. Mes, kaip ir sportininkai, karje rą baigiame anksti: 35 metų artistas, turėjęs sunkių traumų, fiziškai jau išsekęs. Per laiką mūsų organizmas ištreniruojamas, pasidaro atsparus, netgi užsikonservuoja. Bet sunkumo požiūriu baletas lygintinas su profesionaliuoju sportu. Tik mes negauname tokių milijonų, ko kius gauna sportininkai. Ar greitai pajutote baleto skonį ir pradėjote juo mėgautis? Nepasakyčiau. Tai buvo rutina, atsakomybė mamai ir kitiems. Turėjau pateisinti išvykimą iš Prienų. Baletą pamilau gana vėlai, 1995 m.,

kai Vladimiras Vasiljevas LNOBT statė Don Kichotą. Taip vėlai? Juk mokyklą baigėte 1989 m. Taip, nes iki tol buvau stropus baleto artis tas: tiesiog atkakliai dirbau, stengiausi vyk dyti nurodymus. O tada gavau solinį Espados vaidmenį. Jį sušokęs pajutau skonį. Sukūriau vaidmenų ir Jurijaus Smorigino spektakliuose – kartu dirbome šešiolika metų. Ne iš vieno yra tekę girdėti, kad M. K. Čiurlionio menų mokykla – tai „sukarinta mokykla“, „kariuomenė“ ir pan. Ar tam pritariate? Visiškai nesutinku su tuo, nes norint gauti rezultatą drausmė būtina. Tai šimtu procentų tiesa. Nebus drausmės, nebus ir rezultato. Tai ne kariuomenė. Žmonės, kurie taip sako, neži no, kas yra kariuomenė ir kokia ten disciplina. Čia tiesiog yra mokykla, kurioje privalai būti drausmingas, tvarkingas ir pasiruošęs. Yra ir kita nuomonė, kad tai neeilinė gyvenimo mokykla, kurioje ugdomos visapusės asmenybės. Tikrai taip. M. K. Čiurlionio mokykla man daug davė dar ir dėl to, kad ėmiau suvokti, kas yra muzika, dailė, – to išmokau iš draugų dailininkų ir muzikantų. Nuo septintos klasės gyvenau viename kambaryje su muzikais Ru dolfu Budginu ir Rimantu Vingru. Atsimenu, Rimantui atliekant A. Chačaturiano Tokatą si bemol galėdavau laisviausiai nusnūsti. O Ru dolfui grojant pirmuosius F. Liszto Vengriško sios rapsodijos taktus aš jau būdavau paniręs į miego karalystę. Pabusdavau, kai viskas nutil davo. Kažkoks fenomenalus dalykas.

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Už ką ypač vertinate M. K. Čiurlionio menų mokyklą? Už tai, ką turiu, ką sukūriau. Be šios mo kyklos vargiai turėčiau tai, ką turiu. Kadan gi, kaip sakoma, geras daiktas neprapuola, gal ir kitur būčiau save realizavęs. Sukūriau šeimą, turiu požiūrį į gyvenimą, į menus. Mo kykla davė labai daug. Daug gerų pedagogų, kurie sugebėdavo tikslingai pasakyti, pateikti, išreikalauti. Nors buvo ir tokių, kurie stipriai laikėsi so vietinės linijos, su jais buvo sunkiausia. Pa vyzdys galėtų būti internato vyr. auklėtojas J. Braga. Puikiai prisimenu, kaip jis mus lupda vo bizūnu. Kai kuriems mano klasiokams sun kiau sekėsi mokytis, tai mušdavo už pamokų neruošimą, o jų mamos prašydavo: „Auklėkite kaip savo sūnų!“ Man mažiausiai kliuvo, aš pa siutęs pasidariau tik nuo devintos klasės, bet visą laiką mokiausi gerai. Kartais vertai gau davau bizūno.

102

Paskui mes išmokom su tuo susigyventi, subtiliai apeiti draudimus. Neįkliūdavome. No rėdami vakare kur nors išeiti, išlipdavome pro balkoną. Kadangi buvome fiziškai stiprūs, išlip ti iš antro ar trečio aukšto buvo vieni niekai. Kai 1988 m. prasidėjo mitingai, niekas mūsų nesu laikydavo. Kai Petras Cidzikas badavo Katedros aikštėje, sužinoję, kad pirmą naktį „voronokais“ išvežė daug žmonių, mes naktimis eidavome jo saugoti, budėdavome A. Puškino skverelyje. Ar Cidzikas žinojo apie šią iniciatyvą? Manau, kad ne. Tais laikais T. Kosciuškos ga tvėje dar buvo rusakalbių internatas, su jo auklė tiniais dažnai mušdavomės Kalnų parke. Skyrėsi mūsų išsilavinimas, požiūris į gyvenimą, į viską. Nuo tokių jį ir saugojome. Auklėtoja Aurelija Kunigėlienė paskatino skaityti Atgimimą, tada už dešimt rublių nusipirkome Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją ir vakarais skaitydavome. Kilo daug priešpriešų. Nelabai išmanėme Lietuvos

Čekistas B. Eifmano balete Raudonoji Žizel (Balerina – Olga Konošenko)

103 Didžiosios Kunigaikštystės laikų istoriją, bet skaitėme apie tai: kaip lenkų valdovai pakišo koją, kaip maskvėnai atsiuntė kuriam nors mūsų kunigaikščiui žmoną – tas labai pykdė. Dabar jau taip nėra. Gyvenimo patirtis rodo, kad visose tautose yra visokių žmonių, privalai sugyventi. Esu labai dėkingas auklėtojai A. Kunigėlienei už išugdytą pagarbą Lietuvos istorijai, požiūrį į Tėvynę, į lietuvybę. Bet mes ir buvome tokie! Labai troškome Nepriklausomybės, vėliau budė jome ir prie televizijos bokšto, ir prie Seimo. Per Sausio 13-osios įvykius su Jauniumi Kasparavi čiumi tiesiog netilpome į Ikarusą, vežantį prie bokšto, ir likome budėti prie Parlamento – buvo me pirmose gretose. Gerai, kad agresorius buvo priverstas sustoti. Kurie dar yra mylimiausi M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai? Ko iš jų išmokote, kokią gavote vertingiausią ne tik baleto pamoką?

Daug jų. Labai mylėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Slavinskienę, chemijos mokytoją Galinienę. Man gerai sekėsi tikslie ji mokslai, matematikos mokytoja Kinderytė įkalbinėjo mamą atsiimti mane iš mokyklos, nes esą pražus didis matematikas! Iš baleto disciplinų labai patiko Egidijaus Domeikos pamokos, kai vienuoliktoje klasėje jis pavadavo mūsų mokytoją Borisą Martinke vičių. Jos buvo kitokios, choreografiškos, nes jis pats buvo choreografas. Buvome pripratę prie Minsko mokyklos metodikos, B. Martinkevičius buvo baigęs tą mokyklą. Svetlana Masaniova taip pat labai patiko. Negaliu nepaminėti pir mosios specialybės mokytojos Birutės Krapavi čienės, kuri mane labai mylėjo. Charakterinių šokių mokytoja Jolanta Naujokaitė buvo ką tik baigusi GITIS’ą. Mes labai pasitempėme, nes ji buvo be proto graži ir labai talentinga, griežto ka. Laukdavome charakterinio šokio pamokų, buvo malonu dirbti. Ačiū jiems visiems.

Čekistas B. Eifmano balete Raudonoji Žizel. 2013. Fotografas Michailas Raškovskis

2 O 2 1

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Kuriuos LNOBT pedagogus, repetitorius išskirtumėte? Kas iš jų labiausiai padėjo augti kaip baleto artistui? Iškart prisimenu Lilijaną Dišlerę. Ji buvo preciziška, žinojo, ko nori, nors kartais buvo per kategoriška. Mano uošvis Vytautas Kudž ma, jei kas artistui nepavykdavo, nesvaičio davo, visada ieškodavo priežasties, kodėl ne siseka. Jis daug dėmesio skyrė kūno analizei. Kiekvieno artisto kūnas kitoks. Kiekvienam reikia skirtingų pastabų. Dabar pats dirbda mas pedagogu stengiuosi analizuoti klaidų priežastis, nevengiu duoti pastabų net ir so listams. Sakykim, vieno kojos kaip iksas, kito – tiesios, trečio keliai išsišovę į priekį. Kie kvienas kitaip stovi. Agrippina Vaganova sakė: „Vadovėlis yra tik sistemos pradžia, nuo kurios reikia atsispirti ir toliau tobulėti.“ Mes ir sten giamės tą daryti.

104

Baleto pedagogui sunku pasverti, kiek duoti pastabų atlikėjui, kad jų būtų ne per mažai, bet ir ne per daug. Ilgainiui žmones atsirenki, matai, kurie lau kia pastabų, taiso klaidą, o kuriems visiškai tas pat. Su solistais dirbti lengviau, nes jie labiau motyvuoti. Kordebaleto artistai taip pat turi tikslą, bet jie stengiasi neišsišokti, nori, kad juos paliktų ramybėje, kai kurie net slepiasi, kad jų nepastebėtų. Vieni artistai nori būti ma tomi, kiti – likti nuošaly, tvarkingai dirbti savo darbą ir negalvoti apie karjerą. Buvo artistų, merginų ir vyrų, kuriuos spausdavome, o jie sakydavo: „Man per sunku, aš nenoriu būti so listas.“ Visados gaila, kai geras artistas vėjais paleidžia talentą, paskui pats nesupranta, ką padarė. Yra solistų, kurie bijo skausmo, o jų gyvenimas – vienas skausmas: visą laiką skau da tai raumenis, tai nugarą, tai ranką. Turi išmokt gyventi su skausmu. Kai gydytojai pa prašo įvertinti skausmą pagal dešimties balų sistemą, negaliu to padaryti, nes esu prie jo pripratęs, su juo gyvenu. Be baleto, kokie šokiai, šokio stilistika Jums patinka, Jus domina, įkvepia? Labai mėgstu dailųjį čiuožimą, nes jame su silieja choreografija, sportas, dailumas, tech nika, akrobatika. Patinka stiprios šiuolaikinio šokio trupės, pavyzdžiui, olandų NDT, esu ma tęs puikią trupę iš Danijos, daug gerų, įdomių trupių mačiau Diuseldorfo šiuolaikinio šokio mugėje. Patinka ieškantys kūrėjai. Pantomi ma mane jaudina mažiau nei geras šokis, ne svarbu, ar šiuolaikinis, ar sportinis, ar dailusis čiuožimas. Dabar žiūriu futbolo čempionatą – ten irgi savotiška choreografija, kai žaidžia stiprios, vienodo pajėgumo komandos. Energetine pra sme fantastiškos buvo ukrainiečių ir olandų rungtynės, nes ir vieni, ir kiti norėjo laimėti. Mačiau spektaklį, dramą. O kartais to nema tau, tada paimu knygą, užtenka vėliau sužinoti rezultatą. Kuo ypatinga baleto šokėjo profesija? Be to, kad yra labai sunki?! Jos ypatingumas – suteikti žmonėms galimybę gėrėtis, kad jie kuo mažiau galvotų apie kasdienę rutiną, kad matytų mūsų darbo rezultatą, kurio mes per kraujus siekiame.

Favoritas B. Eifmano balete Rusiškasis Hamletas. 2003 Fotografas Michailas Raškovskis

Kuo baleto artistai išsiskiria iš kitų profesijų atstovų? Yra baleto artistų tarsi antžmogių. Jie sušo ka sudėtingiausią spektaklį, o kitą dieną vėl pamokoje ir dirba, vėl ką nors tobulina. Tai ba letą daro žavingą. Savo vaikų neleisčiau.

105

2 O 2 1

Favoritas B. Eifmano balete Rusiškasis Hamletas. 2008. Fotografas Michailas Raškovskis

Ar galėtumėte įvardyti vieną kitą tokį baleto artistą? Daug tokių buvo: Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Loreta Bartusevičiūtė, Eglė Špo kaitė, Aleksandras Molodovas, Valerijus Fade jevas. Pastarasis šokdavo sulaužyta ranka ir kitą dieną atlikdavo trenažą. Ir dabar yra gerų artistų: Olesia Šaitanova, Olga Konošenko, Anastasija Čumakova, Greta Gylytė. Trupei pradėjus vadovauti Krzysztofui Pastorui, atsirado daugiau demokratijos. Ar tistai turi per daug laisvės, t. y. kartais jiems leidžiama rinktis vaidmenis, ko mūsų profesi joje neturėtų būti. Jei esi solistas, gali rinktis, ar šoksi kordebalete, ar ne. Kartais reikia su rinkti stiprią spektaklio sudėtį, o tau pasako: „Neimk jo į spektaklį, jis dabar ruošia naują solinį vaidmenį, jam labai sunku.“ Nuo to ken čia spektaklio lygis. Mano manymu, šokti turė tų patys geriausieji, o ne tie, kurie lieka. Pasigendu vadovų principingumo. Reikalau ja iš mūsų stipriausios sudėties, bet neduoda artistų, kurių norime. Artistai reikalauja iš re petitorių, kad būtume nuoseklūs, dėmesingi, kūrybingi ir t. t., bet kartais to nereikalauja iš savęs, vadovai irgi reikalauja iš mūsų to bulumo. Net programėlėse ir teatro telefonų

knygoje mums neatsiranda vietos. Repeticijų salėse mes netgi praleidžiame daugiau laiko nei artistai. Padirbę dvi valandas jie išeina, o mes ariame nuo ryto iki vakaro. Turėtume būti jungiamoji grandis, pati stipriausia, bet taip nėra. Net nesidomima, kuris repetitorius su kuo dirba. Jeigu atlikėjas sušoka gerai, tai jis puikus artistas, o jeigu kas nors nepavyko, kaltas repetitorius. Toks pas mus požiūris. Tai griauna nusiteikimą dirbti. Seniau repetitoriai buvo labai gerbiami. Prisiminkime L. Dišlerę, Lidiją Šulgą ir B. Martinkevičių, V. Kudžmą, J. Katakiną. Kokias savybes baletas padėjo išsiugdyti, kuo esate stiprus? Punktualumą. Mąstymą, mokėjimą suvokti ir kontroliuoti save, savo kūną, paskirstyti jė gas. Jei iš pat pradžių viską stipriai darysi ir šokdamas nerasi minutės atsikvėpti, gali mirti spektaklio metu. Ar tuo vadovaujatės ir gyvenime? Taip, turime ūkį, sodybą, viską patys tvar komės, patys pastatėme namą ir ūkinį pastatą – nuo pamatų iki kamino. Statant namą tikslu mas irgi pravertė.

106

2 O 2 1

Wilde’as J. Smorigino balete boHema. 2004 (Constance – Rūta Kudžmaitė)

Jorgas M. Theodorakio balete Graikas Zorba. 2007

Įdomiausi, labiausiai Jūsų asmenybę atliepę choreografai, su kuriais dirbote? Ir koks Jūsų mėgstamiausias vaidmuo? Kas padėdavo tokius kurti? Mėgstamiausias choreografas buvo ir liko Borisas Eifmanas ir vaidmenys jo spektakliuo se: Čekistas Raudonojoje Žizel ir Favoritas Rusiškajame Hamlete. Labai mėgau ir Espa dą Don Kichote, Rotbarą Gulbių ežere, Jor gą Graike Zorboje, Jasoną Dezdemonoje, nes galėjau kurti ne pagal šabloną. Charakteri niu vaidmeniu galėjau labiau atsiskleisti. Nes tikroji klasika pasižymi precizika. Klasikoje tiesiog turi būti klasikas, perfekcionizmas ir preciziškumas turi būti šalia, o charakterinis šokis suteikia galimybę kurti, reikštis, keisti charakterį. Šokdamas tą patį Čekistą kartais būdavau tiesiog žiaurus, kitą sykį – beprotiškai įsimylėjęs, trečiąsyk – dar kitoks. Svarbu ir vi dinė būsena – koks tądien esi. Šituose vaidme nyse daug gyvenimo gaivalo.

Labiausiai padėdavo kuriamo vaidmens ana lizė ir choreografai ar jų asistentai. Išgirdus, supratus, ko choreografas nori, lengviausia kurti. Vėliau gali padėti repetitorius, bet pa grindą vaidmeniui kurti padeda choreografas.

Fotografas Michailas Raškovskis

Kuri partnerė buvo ryškiausia, su kuria buvo malonu šokti, iš kurios mokėtės? Man buvo malonu šokti su visomis partne rėmis, nes esu moterų gerbėjas. Iš moterų ga lima daug ko išmokti: iš vienos – užsispyrimo, iš kitos – talento, iš trečios – švelnumo. Viską, kas gyvenime egzistuoja, moterys turi. Ge ras Dievo kūrinys. Moterys išlaiko žemėje pusiausvyrą. Kuriuos baletus ir kodėl ypač mėgstate: ar tuos, kuriuose šokote, ar ir kitų atliekamus? Mėgstamiausias ir nesušoktas, kurį bū čiau labai norėjęs atlikti, – B. Eifmano Broliai

M E N U Karamazovai. Ten buvo vaidmuo, regis, Vyriau siojo Brolio, – ilgaplaukis, gaivališkas, mąstan tis, taigi daug galimybių interpretuoti. Man patinka B. Eifmano filosofija, gebėjimas kurti spektaklius trimatėje erdvėje: vizualiai matai veikėjus, o spektaklio siužetą, veiksmą – savo smegenyse, galvoje. Tas visada jaudindavo. Ne kiekvienas buvęs baleto artistas geba dirbti pedagogu. Kada supratote, kad turite tam talentą? Keitėsi Baleto trupės meno vadovai, aš buvau likęs vienas iš vyresniųjų, gerai paži nojusių trupės artistus. K. Pastoras paprašė supažindinti su artistais, ko iš kiekvieno gali ma tikėtis. Jis ne su viskuo sutiko, bet vėliau sakė: „Kvailas buvau, kad nepritariau tavo kai kurių artistų vertinimui.“ Paskui turėjo daug problemų. Jis man pasiūlė iš pradžių repetuo ti, paskui vesti pamokas, nes esu baigęs LMTA choreografo-režisieriaus specialybę. Pradėjau sunkiai, reikėjo ilgai įtikinėti artistus, būdavo ir konfliktinių situacijų, bet niekada neieško jau žodžių savo nuomonei apginti. Žinojau, ko noriu, ir greitai pavyko nuraminti kolektyvą. Dabar niekados nepykstu, nekeliu balso. Viską galima pasakyti taikliai ir truputėlį pašaipiai. Su kolegomis diskutavome apie mobingą. Mūsų mobingas kitoks: kad išsireikalautum, turi artistą paspausti, kai kuriuos net ir labai stipriai, kad pradėtų dirbti. O yra tokių, iš ku rių nieko nereikia reikalauti, jie dirba patys. Su solistais lengviau nei su kordebaletu. Vi sada galimas kompromisas, tiesiog reikia jį surasti. Kompromisu pasieksi labai daug.

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Kurios baleto asmenybės Jums buvo ir tebėra autoritetai, darantys įtaką? V. Kudžma, Genadijus Skorobogatovas, Alek sandras Semionovas. Labai patiko Korsaro cho reografo Manuelio Legris laisvas bendravimas siekiant tikslo, jo prancūziška elegancija. Jis dalyvavo mano pamokoje, atliko visas mano kombinacijas, nesvarbu, kokio sudėtingumo jas kūriau. Tai suteikė pasitikėjimo. Patiko, kad ga lėjau įjungti savo choreografinį varikliuką. Prieš pradėdamas dirbti pedagogu, keti nau imtis pertvarkos. Nepavyko. Artistams sunku priimti naujoves. Jie pripratę prie vie nokios stilistikos. Mane tas žudo, nes turiu la bai save riboti. Dabar pastebima tendencija, kad prancūziškoji maniera pereina į Rusiją, o Vaganovos maniera – į Prancūziją. Vyksta asimiliacija. Ar Lietuvos baleto mene pasigendate asmenybių? Buvo tuštokas laikotarpis, bet dabar asme nybių atsiranda: Julija Stankevičiūtė, Vilija Montrimaitė, Jeronimas Krivickas, Jonas Lau cius, Edvinas Jakonis.

Kaip vertinate M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ir LNOBT bendradarbiavimą? Dabar mūsų mokykla eina gera linkme, yra daug labai stiprių mergaičių, kvalifikuo tų pedagogų, direktorius Eligijus Butkus pui kiai tvarkosi, yra užsidegęs mokykla. Deja, T. Sedunova kažkada buvo kategoriškai nusis tačiusi prieš mokyklos auklėtinius, nors visas pasaulis juos priėmė išskėstomis rankomis. Talino nacionalinio teatro baleto vadovas pa ėmė visą klasę, Sedunova – nė vieno. Dieviš kus šokėjus Rūtą Jezerskytę, Mindaugą Baužį ji išgyvendino iš Lietuvos. Kita vertus, reikia pripažinti, jos laikais buvo įdomių spektaklių.

Iš šalies atrodo, kad LNOBT eina lengviausiu keliu: ieško solistų svetur, užuot ugdęs savus talentus. Ypač turiu omenyje merginas, nes vaikinai, kadangi jų mažiau, susiranda vietą, gan greitai būna pastebėti. Mūsų dabar ugdomi nauji solistai – lietu viai. Buvo momentas, kai Aurimas Paulaus kas, Nerijus Juška jau nebešoko, J. Lauciaus, J. Krivicko dar nebuvo, Romas Ceizaris gydėsi traumas, reikėjo solisto. Iš užsieniečių reikė tų pasimokyti užsidegimo ir šimtaprocentinio darbštumo. Pas mus šoka prancūzė Šarlotė, kuri iš pradžių buvo gana kampuota, bet darbštumu, užsispyrimu daug pasiekė. Nema žai užsieniečių, pas mus keletą metų pašokę geruose skirtinguose spektakliuose, gauna gerą CV, geba persiorientuoti, greitai išmokti tekstą, ir viskas – išvažiuoja. Miguelis Lozano svajojo šokti Madrido teatre, gaila, kad, padir bėjęs pas mus penkerius metus, pasakė ačiū ir išvažiavo. Užsienio trupėse viename spekta klyje šoka kordebalete, kitame jis jau solistas, trečiame vaikšto svitoje. Europinis požiūris man labiau patinka.

Kokios savybės būtinos pedagogui repetitoriui? Nuoširdumas. Talentingumas. Kartais griež tumas. Net despotiškumas. Visapusiškai mylė ti profesiją, gerbti artistus, o artistai turi gerb ti pedagogus, repetitorius.

Ar turite hobį, ar randate laiko kitiems interesams? Daug dėmesio skiriu jaunėliui sūnui, mėgs tu gaminti maistą, minu dviratį, patinka dar buotis sodyboje. Darbas sodyboje pravėdina galvą, žiemą važiuoju stintų gaudyti.

107

2 O 2 1

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Ko labiausiai išmokė pandemija? Optimizmo, orientuotis į paprastesnius da lykus. Vėl atsirado knygos, mėgstu skaityti is torinę literatūrą.

2 O 2 1

Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų? Metai išmoko išminties, paprastumo, verčia būti solidesnį. Ko sau palinkėtumėte? Kad gyvenimas nepriverstų liūdėti. Dėkoju už pokalbį ir sveikinu 50-mečio proga.

108

u Gražius žodžius perduoda ir artimieji, bale to artistai. Vytautas Kudžma: Aurelijus buvo labiau charakterinio plano šokėjas, turėjo savo reper tuarą ir sėkmingai jį plėtė. Paminėtini Espada, Jorgas. Ypač įsimintini Favoritas ir Čekistas – juose atsiskleidė solisto virtuoziški duetinio šokio gebėjimai. Jo partnerės scenoje galėjo visada ir laiku tikėtis geranoriškos profesinės pagalbos, jaustis drąsiai ir užtikrintai. Kadan gi tvirto kūno ir rankų, buvo koordinuotas ir plastiškas (Vasarvidžio nakties sapnas, Asilas). Šokį visada įprasmindavo nedirbtine, pagrįsta vaidyba. Jam buvo pavaldūs ir komiški perso nažai. Taikliomis detalėmis ir veido mimika Čipoline praturtinęs Pomidorą, suteikė perso nažui kur kas gilesnę, alegorinę prasmę. Rūta Kudžmaitė: Aurelijus labai šeimy niškas. Žaviuosi, su kokiu nuoširdžiu kuklumu dalija save mums. Jis dėmesingas ir atsidavęs vaikams, išmintingas ir kantrus vyras. Greta Gylytė: Malonu pasveikinti Aurelijų Daraškevičių 50-mečio proga ir tarti šiltą žodį. Labai gerbiu jį kaip šokėją ir pedagogą. Visada jis man atrodė darbštuolis, atsidavęs darbui, gebantis kryptingai siekti tikslo. Jis stiprus ir fiziškai, ir psichologiškai. Nors patyrė nemažai sunkių traumų, jas įveikė, vėl grįžo dirbti. Man labai patinka su Aurelijumi rengti spektaklius, nes jo pastabos aiškios, tikslios. Tai labai mo tyvuoja, o prieš spektaklį jis geba nuraminti, padrąsinti. Man svarbu jo nenuvilti, parody ti, kad jis tikrai puikus pedagogas, turi vadi namąją akį. Jis įdeda labai daug savęs, skiria daug laiko.

Su Igoriu Yebra po spektaklio Don Kichotas (LNOBT gastrolės Barselonoje, 2007)

Jonas Laucius: Kaip pedagogas jis visada rūpinasi baleto artisto išėjimu į sceną, iki pa skutinės akimirkos pataria, ką dar būtų galima pataisyti, žiūri spektaklį iki pabaigos. Po spek taklio susako pastabas, nurodo, kas atlikta ge rai, kas galėjo būti geriau. Geba pasidžiaugti gerai sukurtu personažu, o tai reta tarp peda gogų. Smagu, kad stebi visas repeticijas. Jei su partnere nerandame priežasties, kodėl nepa vyksta koks nors elementas, visada bando ras ti priežastį ir diplomatiškai išsprendžia. Mane žavi, kad jis visada pats pabando ir suranda geriausią variantą. Įdomu, kad turinčias atauš ti pastabas jis visada pasako kitą dieną, o to kias, kurioms to nereikia, išsako po spektaklio korektiškai, neįžeisdamas šokėjo.

109

2 O 2 1

C O D A

6 ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

2021 / 3

8 2

KLAUSIMAI: 1. F. Bajoro opera ... avinėlis. 2. D. B. Pergolezio Tarnaitė... . 3. Dainininkės Grodnikaitės vardas. 4. Komedija su muzika, dainomis, šokiais. 5. Pagrindinė muzikos kūrinio melodinė frazė. 6. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. 7. Baletmeisteris, laikomas baleto simfonizmo pradininku. 8. K. Orfo sceninė kantata Carmina ... . 9. D. Rosinio Vilhelmas ... . 10. Pjesė, pagal kurią sukurta J. Juzeliūno opera Žaidimas. 11. Miuziklo Smuikininkas ant stogo autorius. 12. Kompozitoriaus, parašiusio operą Karalius Ūbas, tautybė. 13. Giesmė ... Maria. 14. Tomskio baladė Trys ... iš P. Čaikovskio Pikų damos. 15. L.Minkaus baleto Don Kichotas personažas. 16. Teatro salės dalis, kur vyksta spektakliai. 17. Operos Paklydę paukščiai autoriaus gimtasis miestas. 18. Katalikų bažnyčios liturginis giedojimas. 19. Legendinis austrų dirigentas. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki lapkričio 15 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. Sudarė Viktoras Paulavičius

ATSAKYMAI: 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Sidas Radeckio Deux Muzika Imitacija Klavyras

7. Rinaldas 8. Jūratė 9. Liepa 10. Pavana 11. Rūta 12. Variacija

13. 14. 15. 16. 17. 18.

Dana Rėmas Otsas Safi Trakai Natalija

Iš sunumeruotų langelių: Reino auksas LNOBT atvirukų rinkinį laimėjo Roma Vasiliauskienė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino

Tiražas 3000 egz. Pirmame viršelyje:

Baleto artistė Olesia Šaitanova

Grimo dailininkė Enrika Drabulytė Martyno Aleksos nuotrauka

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

111

2 O 2 1

112

2 O 2 1

BRAVISSIMO 2021|Nr. 3

Articles inside

Aurelijus Daraškevičius: atidavęs save baleto menui / Jūratė Terleckaitė

Levas Kleinas – teatro šviesų magas / Eglė Ulienė

Operos meno asmenybė Violeta Urmana „Tik tai, kas iš tiesų mane domina“ / Elvina Baužaitė

Davidas Sebba: „Vaikai – tikresnė ir nuoširdesnė publika“ / Gražina Montvidaitė

Impulsas ir pulsas: Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis / Helmutas Šabasevičius

Pernykščio sniego beieškant. Pokalbis su Rožės kavalieriaus režisieriumi Damiano Michieletto / Ingrida Milašiūtė

Atgimusi Bohema – tarsi stichija / Rasa Murauskaitė

Rausva ir raudona: trys vakarai su Pachita ir Bolero / Helmutas Šabasevičius

Efemeriško judesio magija: baleto artistė Olesia Šaitanova / Valdas Puteikis

LNOBT Open: festivalis, žadantis būti atviru visiems / Renata Baltrušaitytė, Laūra Karnavičiūtė

Devintasis Kūrybinis impulsas

Ispaniškos muzikos fiesta

LNOBT Open: baletas po atviru dangumi / Emilija Šumacherytė

Bohema: antras pirmas kartas